Rusų bulgaristika ir Lietuva

PERSONALIA |227 STEPANOV, Ju. S. 1965b: Cmpykmypa (Gįdpanyysckozo asvixa: Mopibonozua, croeoobpazosanue, 0CHO68b! CuKmaKCuca 6 Hopme (dpanyyzekoū peyu, MockrBa: Beicinas mkona. STEPANOV, Ju. S. 1966: Ocno6bi s3biK03Kanua, Mocksa: IlpocBentenne. STEPANOV, Ju. S. 1970: JlutoBckoe yra — 3 nuno rmarona „Osrrs“. Baltistica 6 (2), 193-196. STEPANOV, Ju. S. 1971: Cewuomuxa, Mocksa: Hayka. STEPANOV, Ju. S. 1975a: Memodsht u npunyunsi cospemennoti aunzeucmuxu, MockBa: Hayxa. STEPANOV, Ju. S. 1975b: Ocnoebi obwezo a3bixoznanus, Mocksa: IlpocBemenmne. STEPANOV, Ju. S. 1981: Huena. Ilpeduxamw:. Ilpednoncenua: Cemuonozuveckan spammamuxa, Mocxsa: Hayka. STEPANOV, Ju. S. 1985a: B mpexwepnow npocmpancmee azvika: Cemuomuyueckue npobh1eMbi Aun2e- ucmuxu, gurocogpuu, uckyccmea, Mocksa: Hayka. STEPANOV, Ju. S. 1985b: Jlut. yra, pyc. (ox) u ecms (K Bonpocy o npowcxoxkaennn). Baltistica 21 (1), 4-13. STEPANOV, JU. S. 1988: TekcToBas Teopus pycCKHMX Majexeil B ONHCATEJIbHOM H CPAaBHHUTEIBHO-HCTO- PHYECKOM A3bIKO3HAHUH. Pycucmuxa ce2oons. Asvik: cucmema u ee ghynkyuonuposanue, Mocksa: Hayka. STEPANOV, Ju. S. 1989a: Hudoesponeiickoe npedaroxcenue, Mocksa: Hayka. STEPANOV, Ju. S. 1989b: Cuer, umena umcen, andaBuTHble 3HaKH YHCEN B HHIOEBPOIEHCKHX A3BIKAX. Bonpocbi azeikosnanus 4, 46-72; 5, 5-31. STEPANOV, JU. S. 1995: Baba-Aea, Sima, SAnyc, Acorn u apyrue: K Bompocy o „HecTporoM“ cpaBHH- TEJIbHO-HCTOPHYECKOM MeTone. BonpocChi azvikosnanus 5, 3-15. STEPANOV, Ju. S. 1997a: Koucmanmei: Crosaps pycckoui kyismypsi: Onsim uccaredosanus, Mocksa: SI3bIKH PYCCKO# KYJIBTYDpbiI. STEPANOV, JU. S. 1997b: Henapaaurmaruyeckue nepeIBHXEHHS YIaDEHHS B HHI0eBPOIEHCKOM: (1. Bokpyr 3akonos Bakkepuarens H Jleckuna). Bonpochi azsikosnanusn 4, 5-26. STEPANOV, Ju. S. 1998: flso:xx u memood: K cospemennoii urocogpuu azwixa, Mocksa: SI3bikn pycckoit KYJIbTYDpbI. STEPANOV, Ju. S., PROSKURIN, S. G. 1993: Koncmanmsi mupoeoii kynomypo:: Aapasumer u angha- eumHnbie meKCcmbi 6 nepuod osoesepusi, Mocksa: Hayka. Regina Venckutė Kazimieras Garšva Olegas Poliakovas RUSŲ BULGARISTIKA IR LIETUVA Su Lietuva yra susiję du žymūs rusų mokslininkai, bulgarų kalbos ir kultūros specialistai: iš Vengrijos kilęs rusų bulgaristikos pradininkas Jurijus Venelinas (gimimo — Georgis Hucas) ir iš Lietuvos nuo Obelių kilęs vienas didžiausių šių dienų Maskvos bulgaristų prof. Grigorijus Venediktovas. Lietuvių kalbininkams G. Venediktovas jau senokai žinomas iš jo publikacijų „K istorii litu- anistiki v Rossii“, konkrečiai apie kalbininko Jono Juškos lituanistinę medžiagą ir korespon- denciją, kuri išliko jį globojusio rusų kalbininko I. Sreznevskio archyve. Be to, jis ne tik aktyviai bendrauja su Maskvos lietuvių kultūros puoselėtojais, baltistais, bet ir palaiko glaudžius santy- kius su lietuvių kalbininkais, atsiunčia savo darbų ir kitokios vertingos literatūros. Kalbininko 228 | PERSONALIA studijų objektas — bulgarų tautinio atgimimo epocha XIX a. ir to meto bulgarų bendrinės kalbos formavimosi, norminimo ir įvairūs kiti kultūros istorijos klausimai. Apie patį mokslinin- ką, jo darbus ir kai kurias lietuvių ir bulgarų tautų atgimimo paraleles jau šiek tiek rašyta (plg. Lietuvių kalbotyros klausimai 30, 1993, 218-220). Beje, ten įsivėlė netikslumas: būsimasis kalbi- ninkas 1947 m., baigęs 4-ąją (rusų) gimnaziją Vilniuje, studijuoti slavistikos išvyko ne į Maskvą, bet į to meto Leningradą (Sankt Peterburgą). Po aspirantūros Maskvos Slavistikos institute pradėjo dirbti 1956 m. Pastaruoju metu G. Venediktovas daug dėmesio skiria nepelnytai primirštam, jau minė- tam rusų bulgaristikos pradininkui J. Venelinui (1802-1839), kurio darbai turėjo didžiulės reikšmės bulgarų tautos, kalbos ir kultūros atgimimui. Ta proga reikia paminėti dvi naujas mus pasiekusias jo rūpesčiu parengtas knygas: Ju. I. Venelin v bolgarskom vozroždenii (1998; kur publikuojama 1989 m. Užgorode ir Sofijoje vykusių konferencijų medžiaga ir visa J. Venelino bibliografija, minint 150-ąsias mokslininko mirties metines) ir pirmą kartą išspausdinta, dar 1834 m. parašyta J. Venelino pirmoji bulgarų kalbos gramatika (Grammatika nynešnego bol- garskogo narečija, 1997, su plačiu G. Venediktovo palydimuoju straipsniu apie J. Venelino gramatikos likimą). 2002 m. balandžio 22 d. sukako 200 metų nuo J. Venelino gimimo. Ta proga reikėtų kiek daugiau priminti svarbesnes mokslininko gyvenimo ir veiklos datas, svarbesnius veikalus ir kuklų jo indėlį į lietuvių kultūros istoriją. Deja, sovietmečiu J. Venelino, kaip buv. dvasininko, gyvenimas, platūs interesai ir įspūdingi darbai buvo nutylimi. Todėl ir mūsų dar iš carinės enciklopedijos imti duomenys gali būti netikslūs (naujesnių spausdinių nepasisekė rasti). Georgis Hucas gimė 1802 m. Vengrijoje, Didžiųjų Tebų gyvenvietėje. Mokėsi Ungvaro gim- nazijoje, paskui mokytojų seminarijoje. Rinkdamasis dvasininko specialybę, pakeitęs Huco pavardę į Venelino, įstojo į Lvovo universitetą, kur studijavo filosofiją. Universitetą baigė 1822 m. 1823 m., gavęs dvasinės seminarijos mokytojo ir auklėtojo vietą, išvyko į Kišiniovą. Čia dirbda- kurios nulėmė tolimesnį jo gyvenimą. 1825 m. Venelinas atvyko į Maskvą ir studijavo mediciną, kurią baigė 1829 m. ir gavo gydytojo diplomą. Tačiau gydytoju nedirbo. Baigęs tvarkyti savo pradėtą darbą Senieji ir dabartiniai bulgarai politiniu, tautosakiniu, istoriniu ir religiniu požiūriu pagal jų santykį su rusais (Drevnie i nynešnie bolgare v političeskom, narodopisnom, istoričeskom i religioznom ich otnošenii k rossija- nam), įteikė jį Mokslų Akademijos specialistams. Darbas buvo gerai įvertintas ir pirmasis tomas jau 1829 m. išspausdintas. Visa monografija buvo paskelbta vėliau, jau po autoriaus mirties, t. y. 1841 m. (T. 1, 241 psl.; T. 2, 326 psl.; antroji laida 1856 m.) 1830 m. J. Venelinas buvo komandiruotas į Bulgariją susipažinti su ten esančiomis knygų saugyklomis, jas tikrinti, rinkti rankraščius ir toliau gilintis į bulgarų kalbą, buitį, istoriją ir kt. Tačiau Venelinui čia nesisekė nei tikrinti bibliotekų, nei rasti kokių svarbesnių rankraščių. Žmonės kentė turkų jungą, valdininkų buvo įbauginti, nepažįstamu atvykėliu nepasitikėjo. Artimiau jis susipažino tik su gyventojų buitimi, kultūra, kalba, atgimimo apraiškomis. Daugiau medžiagos surado apie 5 mėnesius padirbėjęs Valakijoje (Rumunijoje), Bukarešto biblioteko- se ir archyvuose. 1831 m. grįžęs į Maskvą Venelinas atsidėjo moksliniam darbui, savo surinktos medžiagos pagrindu rašė studijas, gausiais straipsniais dalyvavo diskusijose. Gyveno nepa- prastai vargingai, iš menkų honorarų ir aukų. Mirė nesulaukęs nė pilnų 37 metų, t. y. 1839 m. kovo 14 d.. Palaidotas Maskvos Šv. Danieliaus (Danilos) vienuolyno kapinėse. PERSONALIA | 229 J. Venelinas buvo placiy interesy mokslininkas. Per trumpa savo gyvenima pasidarbavo labai daug. Minétini Sie svarbesni ir stambesni jo veikalai: Apie Uzdunojo slavų liaudies dainų pobūdį (O charaktere narodnych pesen u slavjan zadunajskich, 1835), Apie naujosios bulgarų literatūros užuomazgas (O zarodyšče novoj bolgarskoj literatury, 1838), Valakijos bulgarų arba Dakijos slavų raštai (Vlacho-bolgarskie ili dako-slavjanskie gramoty, 1840), Kritiški bulgarų istorijos tyrimai... (Kritičeskie issledovanija ob istorii bolgar... 1849) ir kt. Liko nespausdintas tik vienas svarbiausių J. Venelino darbų — minėtoji gramatika. J. Venelinas savo darbais moksliškai pagrindė bulgarų, kaip savarankiškos tautos ir kalbos su savita kultūrine tradicija, egzistenciją. Taigi jis tiek moksline, tiek ir kultūrine veikla daug prisi- dėjo prie spartesnio bulgarų tautinio atgimimo. Neveltui Venelino darbai laikomi programi- niais, nubrėžusiais svarbiausias bulgarų tautos, jos kalbos, literatūros ir kultūros plėtojimo gaires. Į lietuvių kultūros istoriją J. Venelinas įėjo savo veikalu Baltijos jūros aplinkinių kraštų gyven- tojai, tai yra letai ir slavai (Okružnye žiteli Baltijskogo morja, to est’ lety i slavjane, 1846). Letais jis vadino visus baltus, tiksliau baltų tautas — lietuvius, latvius ir prūsus. Lietuvių kultūros darbuo- tojai (tarp jų ir kalbininkai) šia Venelino monografija daugiausia remiasi, kalbėdami apie XIX a. pradžios Lietuvos gyventojų tautinę sudėtį. Lietuva, tuo metu jau buvusi įjungta į Rusijos imperiją, buvo padalyta į dvi gubernijas: Vilniaus ir Gardino. Pateikdamas apytikrę šių guber- nijų gyventojų tautinę sudėtį Venelinas nebuvo originalus. Jis rėmėsi 1825 m. Breslavlyje (da- bartiniame Lenkijos Vroclave) išleistu veikalu Geografia wschodniej częsči Europy (Rytinės Eu- ropos dalies geografija), t. y. ten esančiais duomenimis. Kadangi abu minėti veikalai dabar yra bibliografinės retenybės, pravartu nors trumpai tuos duomenis pateikti skaitytojui. Gyventojų tautybių skaičius čia pateikiamas tokia pat tvarka, kaip ir J. Venelino knygoje, o skliaustuose pateikiami mūsų apskaičiuoti procentai. Gardino gubernija: lenkų 80 000 (10 96), rusų (rosijan) 490 000 (61,25 96), lietuvių 100 000 (12,5 96), totorių 10 000 (1,25 96), žydų 120 000 (15 6); Vilniaus gubernija: lenkų 100 000 (8,33 96), lietuvių 780 000 (65 96), rusų 130 000 (10,83 96), totorių 10 000 (0,83 96), žydų 180 000 (15 %). Be to, dar daugiau kaip 200 000 lety genties žmonių gyvena Rytų Prūsijoje (t. y. Mažojoje Lietuvoje). Venelinas minėjo dar ir Balstogės guberniją, bet apie ten gyvenančius lietuvius neužsiminė. Įdomios ir kitokios smulkmenos. Lietuvoje gyvenantys žmonės save vadina lietuvninkais, o savo kraštą — Lietuva. Lietuvių ir latvių kalbos duomenys lyginami su lotynų, rusų, graikų, vokiečių kalbomis. Pateikiama šiek tiek mitologijos. J. Venelino nuostatos iš esmės atspindi to meto Rusijos imperijos valdančiojo sluoksnio pažiūras. Balstogės, Gardino ir iš dalies Vilniaus gubernija XIV a. dar buvusi „gryna Rusija“. Tik paskui lenkai ėmę tą kraštą savintis. Rusai buvę paversti vergais, o lenkai sudarę viršūnę — bajorų, šlėktos ir miestiečių klasę. Senasis Prūsijos vardas esąs Borusija, kuri esanti atsiradusi iš Porussia, t. y. šalis, esanti prie Rusijos. Žinoma, Venelinas kitaip rašyti vargu ar galėjo. J. Hucas (Venelinas) savo darbais nusipelnė didžiulės bulgarų pagarbos ir dėkingumo. Bulgarams jis turbūt reiškia daugiau, negu lietuviams Jurgis Zauerveinas. Be to, skiriasi laikas ir sąlygos. Rusijos imperija bulgarams padėjo ne tik išsivaduoti iš turkų jungo, bet skatino ir visą laiką rėmė jų tautinį ir valstybinį atgimimą. Neveltui dr. J. Basanavičius, ilgą laiką Bulgari- joje išgyvenęs ir nemaža prisidėjęs prie bulgarų kultūros kėlimo, daug ko čia pasimokė ir vėliau pritaikė, padėdamas atsikurti nepriklausomai Lietuvai. 230 | PERSONALIA Mes galime tik džiaugtis, kad J. Venelino pradėtą bulgaristikos barą šių dienų Rusijoje tęsia mūsų kraštietis, mums artimas kalbininkas ir kolega G. Venediktovas, gražiai kalbantis ir ra- šantis lietuviškai. Aloyzas Vidugiris NUO DALELYČIŲ IKI SINTAKSĖS VISUMOS (Profesoriaus Vito Labučio 70-ties metų sukakčiai) Įvairialypė, daugiašakė Profesoriaus Vito Labučio mokslinė ir pedagoginė veikla. Dešimtį metų dirbta Lietuvių kalbos ir literatūros institute, vėliau dėstyta Vilniaus universiteto Kauno vakariniame fakultete, nuo 1972 m. —Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Daugelį metų skaitytas lietuvių kalbos sintaksės kursas, įvairūs specialūs kursai, vadovauta studentų mokslo darbams, disertacijoms. Eitos įvairios administracinės pareigos. Ir tuo pačiu metu intensyviai dirbtas mokslinis darbas. Profesoriaus bibliografijoje — monografija Lietuvių kalbos sintaksė, kelios mokomosios knygos ir daugiau kaip pusantro šimto straipsnių straipsnelių! Vitas Labu- tis — vienas žymiausių mūsų sintaksininkų. Tačiau ne vien sintaksės dalykai Profesoriui yra rūpėję. Jo rašyta ir morfologijos, terminologijos, onomastikos, kalbos kultūros teorijos temo- mis. Septyniasdešimtmečio proga pagerbiant Profesorių užsimota apžvelgti svarbesniuosius jo lietuvių kalbos gramatikos tyrimus, gausias publikacijas kitomis temomis, tarp jų ir kalbos praktikos ir mokymo metodikos klausimais paliekant nuošaly. * kk Savarankiško mokslinio darbo pradžioje V. Labutis ėmėsi tuo metu dar mažai tirtos lietuvių kalbos gramatikos temos — dalelyčių. 1962 m. tęstiniame leidinyje Literatūra ir kalba išspausdin- tas jo straipsnis „Dalelytės ir jų vieta kalbos dalių tarpe“ buvo pirmoji specialiai šiai kalbos daliai skirta studija lietuvių kalbotyroje, parašyta tuo metu, kai dar nebuvo aiškaus požiūrio į dalelyčių vietą tarp kitų kalbos dalių, į jų santykį su prieveiksmiais ir jungtukais. Nebuvo ir išsamesnio dalelyčių reikšmių bei vartosenos aprašo. Studijoje išnagrinėta dalelyčių interpretacija ankstesniuose lietuvių kalbotyros darbuose, aprašyti bendrieji semantiniai ir sintaksiniai jų bruožai. Dalelytės, daugiausia remiantis tarybi- nėje kalbotyroje vyraujančiais kalbos dalių skyrimo kriterijais, laikomos atskira kalbos dalimi: jos negali būti priskiriamos nė vienai kitai kalbos daliai ir su kitomis kalbos dalimis santykiauja kaip lygiavertė žodžių grupė (Labutis 1962: 368). Dalelytės apibrėžiamos kaip „nesavarankiška kalbos dalis, reiškianti tikrovės reiškinių ar jų tarpusavio santykių papildomus prasminius atspalvius ir teikianti juos atskiroms sakinio dalims ar visam sakiniui“ (ten pat). Dalelytėmis, be kitų, reiškiami ir modaliniai, ekspresiniai bei emociniai prasminiai atspalviai. Griežtų ribų, skiriančių dalelytes nuo kitų kalbos dalių, nesą: kai kurios dalelytės gali eiti ir jungtukais, kitas nelengva atriboti nuo prieveiksmių, dar kitos virsta afiksais arba nedalomų samplaikų kompo- nentais. Pagal sandarą dalelytės gali būti vientisinės ir sudėtinės.