Albertas Rosinas. „Mikalojaus Daukšos tekstų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra“

202 | RECENZIJOS ALBERTAS ROSINAS, MikALOJAUS DAUKSOS TEKSTŲ ĮVARDŽIŲ SEMANTINE IR MORFOLOGINĖ STRUKTŪRA. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, 163 p. Sukūręs savitą įvardžių klasifikavimo sistemą, aprašęs ne tik lietuvių bendrinės kalbos (Rosinas 1984; 1996), bet ir baltų kalbų įvardžių semantinę struktūrą (1988a), ištyręs ir apžvelgęs šių kalbų įvardžių kilmę bei raidą (1988a: 157-226; 1995), prof. Albertas Rosinas pelnytai vadinamas žymiausiu baltų kalbų įvardžių tyrėju. 2001 metais pasirodžiusi knyga skirta pirmuosiuose LDK raštuose — Mikalojaus Daukšos Katekizme ir Postilėje — esančių įvardžių semantinės ir morfologinės struktūros analizei. Ši monografija gali būti apibūdinta kaip ankstesnių tyrinėjimų pratęsimas, tikslinimas, sisteminimas ir apibendrinimas ne tik dėl mokslinio tyrimo objektu vėl pasirinktos įvardžio klasės, bet ir dėl Daukšos tekstų: jau anksčiau aprašyta kai kurių įvardžių vartosena Daukšos Postilėje (Rosinas 1988b: 186; 1991: 53-55), iš jos pateikta įvardžių paradigmų bei formų (Rosinas 1995: 18; 42-43 t. t.) ir aptarti net kai kurių žodžių grafinio pateikimo ypatumai (plg. Rosinas 1994: 83-84). Naujosios knygos Pratarmėje autorius, aptardamas Daukšos tekstų vertę, apgailestauja, kad šių tekstų duomenys kalbininkų darbuose dažniausiai vis dar naudojami tik „kokiai hipotezei ar kalbos raidos dėsningumui pagrįsti“ (p. 8), nors sisteminis kalbos tyrimas (priešingai nei atomistinis) leidžia „lengviau nustatyti archaizmus ir inovacijas, [...] išryškinti kitimų sąlygas, vidinius motyvus bei kitimų tendencijas“ (p. 8) ir gali leisti pakeisti „kai kurių žodžių gramatinį statusą“ (ten pat). Šioje knygoje, kaip ir autoriaus seniau pateiktuose dabartinės lietuvių kalbos įvardžių sistemos aprašuose (plg. Rosinas 1984: 10-12; 1996: 1820), tą patį — ne įvardžio, o būdvardžio — statusą išlaiko žodis tūlas („žodis tūlas yra ne įvardis, o būdvardis“ (p. 153)) ir samplaika *kok(i)s tok(i)s („turinti reikšmę „menkas, nežymus“, kaip ir dabartinės kalbos kalbos šioks toks“ (p. 14)), bet žodis savas gramatiškai apibūdinamas kitaip: „Vadinamasis savybinis sangrąžinis „įvardis“ savas, -a yra ne įvardis, o būdvardis, kontrastuojantis būdvardžiui svetimas, -a.“ (p.153) (plg. dar: „nesusiję su asmeniu pasakymai [...] rodo, kad [...] vardininko formos turi ne sangrazinio savybinio įvardžio reikšmę, o savybinio būdvardžio reikšmę. [...] kalbamuosiuose kontekstuose aptariamojo žodžio formos nekeičia jokio daiktavardžio ar įvardžio, [...] jų reikšmės yra būdvardiškos: „nesvetimas, artimas, pačiam priklausantis“ (p. 32-33)). Iš Daukšos tekstų į įvardžių inventorių patenka visoks, -ia, kuris nebuvo įtrauktas į dabartinės lietuvių kalbos įvardžių sąrašą (plg. Rosinas 1996: 19). Diachroniškai įvertinęs šio žodžio vartoseną Daukšos tekstuose (p. 107-108; 111-112) autorius teigia, kad „žodžio visokias tik vienaskaitos formos turėjo bendrumo įvardžių reikšmę, o daugiskaitos formos — būdvardžio reikšmę „įvairus“ (p. 108). Žodžiai, patekę į įvardžių inventorių, monografijoje aptariami ir kilmės bei darybos požiūriu: „Daukšos tekstų įvardžių inventoriaus pagrindą sudaro įvardžiai, paveldėti iš baltų ir lietuvių prokalbės; tik kai kurie egzistavimo įvardžiai (nėkas, nékuris, nėkurie, nékokis) yra vertiniai iš lenkų, o bendrumo įvardis *kojnas [...] yra skolinys iš baltarusių x4>KkexH8, kano (p. 153). Autoriaus nuomone, „Reliatyvinis įvardis kaskas(g) yra Daukšos naujadaras, atsiradęs perinterpretuojant samplaikinio bendrumo įvardžio wifsa kas dėmenis sakiniuose su reliatyviniu įvardžiu kas ir prijungiant bendrumo įvardžio antrąjį dėmenį prie reliatyvinio įvardžio“ (p. 154). Pratarmėje autorius nurodo šio darbo tikslus: pirma, „identifikuoti Daukšos tekstų įvardžių inventorių, nustatyti jų funkcijas ir reikšmes bei semantinius diferencinius [...] požymius, skiriančius įvardžius vienas nuo kito ir jungiančius juos į tam tikrus poklasius“ (p. 8), antra, „re- RECENZIJOS | 203 miantis Daukšos ([...] ir kitų XVI-XVII a. autorių) tekstų duomenimis paaiškinti [...] adesyvo ir aliatyvo [...] neutralizacijos sąlygas ir vidinius motyvus“ (p. 8). Šių tikslų įgyvendinimas padalija knygą į dvi dalis: pirmąją, sisteminio aprašo reikalavimus išpildančią dalį, kurioje pastebimas autoriaus sukurtos įvardžių klasifikavimo ir semantikos teorijos taikymas aprašant Daukšos tekstų įvardžius, ir antrąją, skirtą aptarti bei pagrįsti kai kurių postpozicinių vietininkų (adesyvo ir aliatyvo) susiformavimo ir supanašėjimo sąlygas bei motyvus. Pačioje monografijos struktūroje išoriškai tai beveik neatsispindi: knygą sudaro Pratarmė, dėstymas — Įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra, Išvados, literatūros, šaltinių, santrumpų nuorodos ir išvados anglų kalba (The semantic and morphological structure of pronouns in Mikalojus Dauksa’s texts). Tik Turinyje (p. 5-6) iš pateiktų nuorodų į paragrafus (į skyrių ,,Ivardziy semantinė ir morfologiné struktūra (§ 1-45)“ įtraukta dalis „1.10. Postpoziciniai vietininkai: kilmė, funkcijų pakitimų vidiniai motyvai (§ 46-48)“) matomas mėginimas išskirti šią, ne vien tik įvardžių, bet ir kitų' vardažodžių postpozicinių vietininkų kilmės ir raidos problemas gvildenančią dėstymo dalį, savo teoriniais apibendrinimais svarbią ne tik senųjų raštų tyrinėjimo ir aprašymo, bet ir istorinės gramatikos požiūriu. Įvertinęs tarp sintaksinių konstrukcijų su prielinksniu prieg ir adesyvo bei aliatyvo pastebėtą tam tikrą koreliaciją (p. 136), skyriuje „Postpoziciniai vietininkai [...]“ autorius aptaria Daukšos tekstuose esančių sakinių su „adesyvine“ konstrukcija (prieg + naudininkas) sandarą (p. 136— 137) ir teigia, kad tokios konstrukcijos yra poziciniai morfologinės adesyvo formos variantai. Čia pristatoma ir Daukšos tekstuose dažna konstrukcija prieg + kilmininkas, kurios pirminė reikšmė buvo „aliatyvinė“ (p. 137). Remdamasis Daukšos tekstų medžiaga autorius gali detaliau pagrįsti jau anksčiau keltą prielaidą (plg. Rosinas 1995: 64) dėl vienaskaitos adesyvo kilmės iš naudininko samplaikos su postpozicija *p(r)ei (p. 143-144). Rosino nuomone, kitų simetriškų prielinksninių konstrukcijų analogija rodo, kad „dėmenų sukeitimas vietomis nedaro įtakos dėmenų morfologijai — išlieka tas pats prielinksnio (polinksnio) valdomas linksnis ir po prielinksnio ir po polinksnio“ (p. 144). Aptariant nesutampančio su datyvu u kamieno adesyva, keliama Jono Kazlausko ir Vytauto Mažiulio nuomonę palaikanti prielaida, jog enklitinė postpozicija adesyvo formavimosi laikais „galėjo priaugti prie u kamieno datyvo formos su -u“ (p. 144). Svarstydamas o kamieno vardažodžių adesyvo kilmės problemą, monografijos autorius neabejoja, kad „daiktavardžių vienaskaitos adesyvas susiformavo iš vienaskaitos datyvo ir polinksnio *prei“ (p. 147). Tai, kad senuosiuose raštuose vartojami su datyvo struktūra nesusiję daugiskaitos adesyvai (p. 147), aiškinama neigiant teoriją dėl daugiskaitos adesyvo formų kilmės iš daugiskaitos inesyvo priaugus postpozicijai pi(e) (p. 147—148), nes, autoriaus nuomone, ši teorija nėra pajėgi paaiškinti baltų kalbų inesyvo ir adesyvo posistemiui būdingo asimetriškumo bei poreikio darytis postpozicinį daugiskaitos inesyvą, turint iš indoeuropiečių prokalbės paveldėtą daugiskaitos lokatyva su -su (p. 147-148). Šioje monografijos dalyje aptariamos ir galimos daugiskaitos adesyvo su -su(m)p susidarymo sąlygos (p. 149-150), ir vidiniai motyvai: tai, kad daugiskaitos adesyvo su -sump pagrindu buvo pasirinktas senasis lokatyvas su -su, lėmė „fonetiškai sutampančių, arba sinkretinių, datyvo ir lokatyvo formų vartojimas vienaskaitos inesyvinėse ir Plg. Pratarmėje: „įvardžiai taip pat yra vardažodžiai, o kartu ir kitų vardažodžių (daiktavardžių, būdvardžių, skaitvardžių) substitutai. Laiko būvyje gimininiai vyriškosios giminės įvardžiai yra paveikę kitų vardažodžių linksniavimą“ (p. 9). Bet dėl tekste kai kur praleisto skiriamojo įvardžio kilmininko formos gali susidaryti įspūdis, kad įvardis nepriklauso vardažodžių klasei, plg.: „gimininių įvardžių ir vardažodžių [...] vartojamas ir inesyvas“ (p. 141), „su statyviniais veiksmažodžiais [...] tiek gimininių įvardžių, tiek vardažodžių adesyvas [...] yra inesyvo sinonimas“ (p.142). 204 | RECENZIJOS adesyvinėse konstrukcijose“ (p. 151-152). Šis pasirinkimas, Rosino nuomone, gali būti įvardijamas kaip „natūralus linksnių galūnių morfų suvienodinimo procesas“ (p. 152). Pagrindinėje — Daukšos tekstų įvardžių semantikos ir morfologijos aprašui skirtoje (§1-45) — monografijos dalyje skaitytojas ras trumpą įvadėlį Įvardžių santykiai (p. 10) ir Daukšos tekstų inventoriaus sąrašą, lydimą pastabų, kuriose papunkčiui gvildenama žodžio tūlas neįtraukimo į įvardžių inventorių problema. Kituose šios dalies poskyriuose pateikiamas Daukšos tekstų įvardžių aprašymas atskleidžia seniau autoriaus sukurtą įvardžių klasifikavimo sistemą, pagal kurią įvardžiai išskirstomi į šešias klases: asmeniniai (participiniai, neparticipiniai, sangrąžiniai) ($4— 10); savybiniai ($11), rodomieji (būdvardiškieji, daiktavardiškieji konkretieji, absoliutiniai bei kokybiniai demonstratyvai, netiesioginio rodymo įvardžiai, rodomujy įvardžių dviskaita) ($12— 22), skiriamieji (§23-24), emfatiniai ($26—27) ir kogniciniai įvardžiai (klausiamieji, egzistavimo, nežymimimieji, žymimieji, bendrumo, reciprokiniai, neigiamieji ir reliatyviniai) ($28—44). Tyrimo apibendrinimai pateikiami dalyje Daukšos tekstų įvardžių diferenciniai požymiai ir semantinė struktūra (§45). Pagal galimybes užimti vietą daiktavardžio frazėje autorius Daukšos tekstų įvardžius (kaip ir dabartinės lietuvių kalbos įvardžius, plg. Rosinas 1996: 144) skirsto į dvi klases: „daiktavardiškuosius, vartojamus tik daiktavardžio pozicijoje, ir būdvardiškuosius, vartojamus ir daiktavardžio, ir būdvardžio pozicijoje“ (p. 132). Ištirtą Daukšos tekstų įvardžių struktūrą aprašo diferencinių požymių poromis, kurios išryškėjo tiriant sintagminius ir paradigminius Daukšos tekstų įvardžių santykius. Tokių porų Daukšos tekstų įvardžiams aprašyti skiriama septyniolika* (p. 132-134). Pagal šių požymių kompleksą įvardžiai pateikiami matricoje (p. 133), o semantinė klasifikacija ir sisteminių santykių hierarchija pagal išskirtus 17 diferencinių požymių atsispindi Įvardžių identifikacijos dendogramoje (p. 134—135). Rosino sukurta įvardžių klasifikacija jau tvirtai įsigalėjusi lietuvių kalbotyroje ir sunku būtų ją apeiti ar nutylėti bet kuriam svarstančiam įvardžių klasifikacijos ar aprašo problemas. Šią monografiją paties autoriaus darbų kontekste galima būtų įvertinti kaip anksčiau autoriaus sukurtos sistemos panaudojimą aprašant senųjų raštų įvardžius. Dėl to ir šioje recenzijoje į monografiją žiūrima kaip į senųjų raštų tyrimą. Aprašydamas Daukšos tekstų įvardžių semantika (žr. turinį §1-45) autorius naudojasi metodika, kurią įvardžių struktūros ir jų paradigmų analizei taikė jau pirmojoje monografijoje Lietuvių bendrinės kalbos įvardžių semantinė struktūra (1984) ir tobulino paskesnėse — Baltų kalbų įvardžiai (1988a: §12-79) bei Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai (1996: §12-71), ir knygos Pratarmėje autorius primena, kad vengiant pasikartojimo sudėtingesni teoriniai klausimai monografijoje neaptarinėjami bei pataria naudotis 1996 m. monografija, kurioje teoriniai dalykai paaiškinti plačiau (p. 8). Bet kartais į knygą perkeliami seniai įrodyti dalykai. Pavyzdžiui, į 9 eilutes sutilpusi Daukšos tekstų įvardžių inventorių (p. 10-11) lydi per tris puslapius (p. 11-14) nusidriekusios Pastabos, kuriose ištisai perrašomas straipsnelis „Dėl tiilas, —a statuso ir kilmės“ (Rosinas 1986: 30-33), pateikiant į jį net 4 nuorodas, nors tik dvi paskutinės turi šiek tiek papildo2 Aprašant dabartinės lietuvių kalbos įvardžių sistemą, autoriaus iš pradžių buvo skiriama 20 diferencinių požymių porų (Rosinas 1984: 115; 1988a: 146-148), vėliau palikta 19 porų (plg. Rosinas 1996: 145-147): tokios įvardžių samplaikos kaip vienas antro šioje monografijoje aprašomos tik požymių pora reciprokinis/nereciprokinis, atsisakant apibūdinimo požymiais nediferenciacinis/diferenciacinis. Taip pat atsisakyta tokių diferencinių požymių, kaip gausos/negausos ir pasirenkamasis/nepasirenkamasis, kurie buvo reikalingi aprašant dabartinės lietuvių kalbos įvardžius kai kas ir daug kas; keletas ir visi, visa, abu; kiekvienas ir bet kuris (Rosinas 1996: 146-147). RECENZIJOS | 205 mos, bet tikrai nebūtinos šiai knygai informacijos. Taip tartum iš naujo įrodinėjama, kad žodis tūlas „niekada nebuvo įvardis“ (p. 14). Monografijos kontekste nerimtai atrodo mėginimas vėl argumentuoti psicholingvistiniu eksperimentu, atliktu 1987 m. keliose mokinių ir studentų grupėse (žr. p. 11-12). Primenama, kad Jaunius ir Skardžius žodį tūlas laikė būdvardžiu (p. 12)), bet lieka nepaminėta, kad ir Palionis DK Žodžių formų rodyklėje žodį tūlas pateikia su prierašu adj. (t. y. adjectivum, būdvardis) (Palionis 1995: 737). Ištisinis straipsnelio perrašas atrodo lyg autoriaus bandymas kiekybiškai atsverti savo abejones dėl ginamo teiginio, kurios iškilo nagrinėjant Daukšos teksty tūlas raiškos ypatumus, pvz.: „tam tikruose kontekstuose tūlas gali įgyti reikšmę „ne vienas“ arba „keli“ ir suartėti su santykinį gausumą perteikiančiais egzistavimo įvardžiais [...]“; „Vargu ar dėl šių dviejų susiaurinta reikšme pavartotų tūlas atvejų“ šį žodį reikėtų skirti įvardžiams. To daryti neleistų net ir vieną kartą koreliuojantis tūlas su kuris įvardiniame sakinyje [...] DP 574,“ (p. 13). Darbas, reikalavęs didžiulės apimties medžiagos atrankos ir apžvelgimo, Pratarmėje kukliai apibūdinamas kaip „bandymas užpildyti Daukšos tekstų kalbos sisteminio aprašo spragą“ (p. 8), pažymint, kad „iki šiol neturime (išskyrus Prano Skardžiaus „Daukšos akcentologiją“) Daukšos tekstų kalbos sinchroninių aprašų, kurie leistų susidaryti jo kalbos sisteminį vaizdą“ (p. 8). Nors autorius ir nedetalizuoja, kas privalu sisteminiam tyrimui, skaitant monografiją akivaizdu, kad pritariama minėtame Skardžiaus veikale išdėstytiems ir taikomiems sisteminio aprašo principams*, nes sugretinti Daukšos ir Ledesmos katekizmų atitikmenys monografijoje pateikiami tik keletą kartų (p. 65; 66; 105; 115; 140; ..?), o gretinimai su Wujeko Postilės teksto atkarpomis išvis nepateikiami. Lenkiški atitikmenys sustiprintų išvadų, kuriose kalbama apie originalo įtakos buvimą ar nebuvimą aptariamoms konstrukcijoms, teiginius, pvz., aptariant adesyvo ir aliatyvo funkcijų pakitimus teigiama, kad „kalbamieji pakitimai atsirado ne dėl svetimų įtakų [...]“ (p. 139), bet pasiremiant sugretintais pavyzdžiais iš Daukšos ir Ledesmos katekizmų tam ir paprieštaraujama, plg.: „Kalbant apie aliatyvo vartojimą Daukšos tekstuose taip pat atsargiai būtų galima teigti, kad jį inspiravo lenkiško originalo prielinksninės konstrukcijos [...] (p. 140)“. Pateikdamas išvadą apie savybinių įvardžių vartoseną Daukšos tekstuose autorius teigia, kad „kaip rodo prie manas ir tavas paradigmų pateikti pavyzdžiai, savybiniai įvardžiai manas, tavas dažnai vartojami refleksyviškai pagal lenkiško originalo modelį (žr. Rosinas, 1988, 176-179)“ (p. 37). Nors išvada abejoti nėra pagrindo, vis tik būtų patogu rasti bent keletą pateiktų lenkiškųjų atitikmenų, nes nurodytoje 1988 m. monografijoje irgi pateikiama tik išvada apie lenkiškų originalų įtaką (žr. Rosinas 1988a: 179), nukreipianti į straipsnį „Viena asmeninių I ir II asmens įvardžių vartosenos ypatybė lietuvių senųjų raštų kalboje“, kuriame pateikiamas vienas pavyzdys iš Merkelio Petkevičiaus katekizmo, sugretintas su originalu (žr. Rosinas 1973: 168). Originalo atitikmenų stinga ir prie Daukšai pateiktų kaltinimų dėl netinkamai parinktos formos, pvz., p. 122 teigiama, kad „Daukšos tekstuose pasitaikantis įvardžio tas ar fis formų keitimas reliatyvinio įvardžio kuris formomis neatrodo korektiškas“ ir kad „Tokių nekorektiškos kuris formų vartosenos atvejų Daukšos tekstuose yra ir daugiau“, bet lieka nepaminėta, kad nurodytuose sakiniuose Kureis jodjeis (DP 10,) versta iš Ktoremi flowy, o kuriūfsia daiktūfsia (DP 582,,) iš w Kalbama ne apie du pavyzdžius — pats autorius jų nurodo daugiau nei 3: „[...] DP 265, ,;; [...] DP 2574, 4; [...] DP 257, ir kt.“ (p. 13), bet apie dvi reikšmes, kuriomis vartojamas tūlas: 1) „ne vienas“; 2) „keli“. * Skardžiaus nuomone, „visybei tirti [....] turi būti vartojama visa tiriamoji medžiaga [...]“ (cituojama iš Skardžius 1999: 49), svarbu atsižvelgti į autentiką, bet nagrinėjami Daukšos kalbos pavyzdžiai neprivalo būti statistiškai suregistruojami (Skardžius 1999: 49-50); dėl aiškumo ir lengvesnės orientacijos dera pateikti kai kurių žodžių lenkiškas reikšmes (Skardžius 1999: 42). 206 | RECENZIJOS ktorych r3ecjach. Ignoruojant lenkiškus atitikmenis ir tekstų specifiką (p. 102) pateikiamos išvados apie vertimą: „Įvardžio abu formos Daukšos kartais ne visai vykusiai keičiamos rodomųjų įvardžių“ tit du formomis, nors to nereikalauja teksto logika, plg.: Tare iam’ Jefus. Mité[si Wiefpati Diewą tawa ijg wifsos Pirdies tawos / ir ijg wifsos dūpios tawos / ir išg wifso hūmo tawo | ir i5g wifsų [ity® tawų. Tatdig yra didjeufes ir pirmiaufias prifakimas. O antras patéogus yra tam. Milėfsi ūrtimą tawą kaip fawė pati. Tūsė dwieiūfe' (=abieiūsė) prifakimūfe vifwiro wifsas 36konas ir Pranafai. DP 342,“ (p. 102). Palyginus su Wujeko tekstu („Na tych dwu® pr3ykazaniach 3awiJnat wByftek 3akon“) matyti, kad Daukša laikėsi originalo ir gali būti, kad tai daryti jam buvo privalu ir dėl teologinių priežasčių, nes rodomojo įvardžio forma suderinta su skaitvardžiu yra lyg adresas, nurodantis, kuris iš Dievo prisakymų aptariamas ar apibendrinamas, plg.: O kurg yra pitie/ kurié bito idant' Wiefpatis Chriftus lieptų nepatogus daiktus? Néffag iei anie žmones fenamė jokone turėdami teip [ykius/ ir befkaicziaus prifakimu ir ceremonių nig Diéwo | ir ne turėdami tos papatpos/ kurę mes nų tyrim jokonę nauiamčiimę)/ gateio wienok' iBpildit' wiffus anūs prifakimus: O kaipog męs krikfegionis pildit' iy ne turime/ kurié tiektai wiéng prifakimą turime | tatai yra/ Mitek'.“ DP 463 „„ .: Kamég virakinas | toii défjmtis pri[ffaūkimy? Dwéiaté priffakimų ape meilg / tai ¢ft tifffe: mitek Wiéfipaty Diewą gnt’ wifffo / o artimą kaip paty fawe/ drin' Wiefipatiés Diewo. Trumpai [akani/ wiffas 30konas Diewo virakinas$ faldseuséme priffikime meifes DK 88. . Dėl teksto gretinimo su originalu nebuvimo kartais paviršutiniškai nustatoma nagrinėjamos konstrukcijos reikšmė. Pvz., absoliutinio demonstratyvo vartosenos su prieg aprašyme teigiama, kad: „Reikšme „be to“ Daukšos tekstuose vartojama [...] samplaika prieg tam“ (p. 137), nors nėra lengva patikėti, kad nurodytame DP 73,, pavyzdyje predikatas išreikštas būsenos veiksmažodžiu budamas + prieg tam gali būti vartojamas ne erdvės santykių raiškai, o autoriaus priskirta „be to“ reikšme (kuri paprastai atsiranda tik samplaiką prieg tam verčiant iš pr3y tym, pvz., prieš tam’ DP 299, , ar išy owfem, pvz., prieš tam DP 22,). Plg. nurodyto sakinio Nes 3idas intikeio iog Wieppatis budamas prieg tam’gaiéio ij pafweikini (DP 73,) originalą (Bo 3yd uwiersyt je Pan bedoc obecnym/ mogt go uzdrowic) bei gretimą kontekstą (3ydg paliteiimu/ o pahonj jod3iu pafweikino DP 74.). Gali būti, kad autorius, žinodamas apie prof. Jono Palionio baigiama ruošti Daukšos ir Wujeko postiliy gretiminj leidima’, laikėsi nuostatos, jog skaitytojas pats be didelio vargo galės sugre5 Aptariamu atveju Tiisé dwieitisé ne vienažodė (apie vienazodes dviskaitos formas p. 103) rodomojo įvardžio fiz du lokatyvo forma ir ne rodomuju įvardžių dviskaitos atvejis (plg. 57-60), o du atskiri žodžiai, iš kurių tik pirmasis yra rodomasis įvardis, plg. Daukšos teksty rodomujuy įvardžių inesyvy vartoseną su skaitvardžiais, nurodančiais konkretų skaičių maldų: M. O kitų daiktų priwatomu kur méldziamé? Mo. Tofsė pekiofemaldofsė/ kurios pafkui tie dwi eit DK 53 (M. A drugich r5ec3y potrzebnych kędy prošimy? V. W drugich pigci prošbach. LK 33, |); Kog Diewiep prafom toff¢ feptiniofé matdoffé? DK 51, (Cjego3 prosiemy w tych Siedmi prosbdch | ktore 5d tym idą? LK 32, ). Beje, ir pats autorius, monografijos p. 59-60 aptardamas rodomuju įvardžių dviskaitos paradigmas, nepateikia rodomojo dviskaitos įvardžio tuodu inesyvo. Dar apie įvardžių dviskaitą Rosinas (1995: 51-53) ir plg. ,,Dviskaitos genityvo ir lokatyvo specialių formų lietuvių kalboje nėra“ (Zinkevičius 1980: 182); dabartinės kalbos dviskaitos lokatyvo formos: tuddviese, tiédviese (Andronov 1999: 155). Jokių įvardžių dviskaitos tuodu, tiedvi lokatyvo formų nepateikia Ambrazas, red. (1994: 280). * DP 342 , parašyta: sitų — J. P. 7 DP342,, parašyta: dwieitsė — J. P. Vartojama senesnė (nei nuo 16 a. pradėjęs įsigalėti naujadaras dwuch, dwoch, dwoch) bendra kilmininko ir vietininko forma dwu<*devoju (Klemensiewicz et al. 1955: 339). * Apie knygą Mikalojaus Daukšos 1599 metų Postilė ir jos šaltiniai, žr. Karaciejus (2001: 187-201), Judžentis (2001: 213-214). RECENZIJOS | 207 tinti pateiktus Daukšos Postilės teksto gabaliukus su lenkiškais atitikmenimis. Monografijoje neminimas" ir Czestawo Kudzinowskio „Indeks — Stownik do „Daukšos Postilė“, suteikiantis galimybę greitai pamatyti ne tik rūpimo žodžio įmanomus lenkiškus atitikmenis", bet ir paties žodžio vartojamas formas bei buvimo koordinates'?, o pagal jas nustatyti ir vartojimo dažnumą. Recenzuojamoje monografijoje įvardžių vartosenos Daukšos tekstuose kiekybinė situacija nekonkretizuojama ir apibūdinama tik apibendrinančiais pasakymais, pvz., „ir kt.“ (p. 107; 137; 138); „kartais“ (p. 102); „retkarčiais vartojamos“ (p. 99); „visiškai nevartojamos“ (p. 14); „dažniausiai vartojama“ (p. 117). Todėl keistai atrodo pastaba, detalizuojanti formų vartoseną ne Daukšos tekstuose: „Pavyzdžiui, Vilento „Enchiridione“ iš 23 daugiskaitos inesyvų 17 yra su -su ir tik 6 su -sa“ (p. 148). Nors Daukšos tekstų įvardžių inventoriaus identifikavimas yra vienas monografijos tikslų (žr. p. 8), pagrindinis įvardžių sąrašas (p. 10-11) monografijoje pateikiamas be paaiškinimų ir skaitytojui tenka koreguoti pirmą įspūdį, kad jame atsižvelgiant į grafinį užrašymą Daukšos tekstų įvardžiai pateikiami abėcėlės tvarka rikiuojant pagrindines formas, kabliataškiais atskiriant įvardžius iš skirtingų reikšminių grupių, o kableliais — gretimines formas arba tam tikrus paradigmos narius (pvz., savybinius kilmininkus). Nė vienos iš šių nuostatų nuosekliai nesilaikoma, o kadangi nėra rodyklės, tai siekiant įsitikinti, ar teisingai užrašyta forma, gali tekti pavartyti knygą atidžiau, nes: — kartais neaiškūs grafinio užrašymo pasirinkimo motyvai, pvz., inventoriuje pateikiama ,,abeia, abeias; ūbeietas“ (p. 10), o 106 p. pristatomas daiktavardiškas abeia, pateikiami pavyzdžiai, aptariami grafiniai variantai, tarp kurių net nėra identiško inventoriuje pateiktam abeia. Sinoptinėje lentelėje (p. 132) bei matricoje (p. 133) irgi pateikiama abeia; — nenuosekliai laikomasi abėcėlinio principo: inventoriuje pateikiami kabliataškiais atskirti „Jawo; [awgs®, nors turėtų būti atvirkščiai: „fawęs; fawo“, plg. skyriuje „Sangrąžiniai įvardžiai“ kilmininko variantus: pirma ,, fawé, fawė, fawės, fawęs, fawįs“ (p. 24), o paskui „fawo, sawo, Jaw6“ (p. 25); —nenuosekliai žymimas rekonstrukcijos ženklas prieš įvardžius, kurių vardininko forma Daukšos tekstuose neužfiksuota, pvz., įvardis nėkas be žvaigždutės pateikiamas sąraše (p. 10), sinoptinėje lentelėje (p. 132) bei teksto 96 puslapyje, nors 97 puslapyje rašoma: „Kartais vietoj kas Daukša Postilėje vartoja verstinį *nėkas, turintį tą pačią reikšmę „kas nors“. Ir atvirkščiai, sąraSe žymima ,, *keletas; *keli“ (p. 10), 0 98 p. aptariami nesamplaikiniai žymimieji ,keli, keletas“. Be rekonstrukcijos ženklo šie įvardžiai pateikiami sinoptinėje įvardžių lentelėje (p. 132) bei matricoje (p. 133); — sąraše pateikiamos tik vyriškosios giminės gimininių įvardžių formos, pvz., „tis, iiffai“ (p. 10), bet sinoptinėje lentelėje (p. 132) ir matricoje (p. 133) skiriama iis ; ii . Tekste taip pat nesuvienodintas vyriškosios ir moteriškosios giminės įvardžių (tokių kaip patis, -i; Pitas, -a; kokis, -i/-ia; tokis, -i/-ia; tas, -a) pristatymas — ar tai vienas, ar du atskiri įvardžiai, plg.: „Toks 10 Ši DP kalbos tyrinėtojų parankinė knyga neįtraukta ir į literatūros ar šaltinių sąrašą, nors Palionio sudarytos DK žodžių formų rodyklės (Palionis 1995: 627-748) autorius neignoravo ir pateikė komentarų (pvz., p. 140). Papildymų ar komentarų galėjo būti pateikta ir Kudzinowskio darbui. Kudzinowski juos pateikė iš 1596 m. Wujeko mažosios postilės leidimo. Kitos nuomonės apie Daukšos Postilės originalą Urbutis (1978: 84) ir Palionis (2000: 17—21). 12 * Pvz., monografijos 79 puslapyje aptariant samplaiką kito mėto cituojamas DP sakinys pateiktas be koordinačių, bet jas skaitytojas nesunkiai gali nustatyti pasinaudodamas Kudzinowskio indeksu: DP 318, „L. 208 | RECENZIJOS įvardis yra patis, pati. Jis įeina į įvairius junginius su vardažodžiais [...]“ (p. 86), „Įvardis patis, -i sudaro junginius [...]“ (p. 87), „Įvardžiai patis, -i tose samplaikose pabrėžia [...]“ (p. 86), „Įvardžių patis, -i paradigmas [...]“ (p. 87); — inventoriuje surašyti ne visi įvardžiai (ne visų jų pagrindinės formos) pvz., iš žymimųjų egzistavimo įvardžių nepristatytas *tiekas, plg. tekste: „Neapibrėžtą elementų kiekį perteikia ir įvardis *tiekas, kurio formos retkarčiais vartojamos Daukšos tekstuose ir kuris priskirtinas prie žymimųjų egzistavimo įvardžių [...]“ (p. 99). Iš tekste išvardytų būdvardiškųjų nežymimųjų jvardžių („wienas, kuris, kokis, kokfai, nėkuris, nėkokis, kaškokis, kuris nor(int), koksfai nor(int)“ (p. 97) nepateko samplaikinis koksfai nor(int)“. Tokius praleidimus ignoruoti leistų rodyklė. Jos reikalingumas akivaizdus ir dėl to, kad lentelėse ir dendogramoje „dėl vietos stokos“ (p. 135) pateikiama tik po vieną poklasio atstovą, o poklasių aprašuose tas pas įvardis gali būti aptarinėjamas keliose vietose, nes to reikalauja semantinis skirstymas, pvz., tapačios grafinės raiškos asmeninių sangrąžinių fawo (p. 25) ir savybiniy įvardžių fawo (tik 33 p. pateikta su nuoroda „žr. sangrąžinių įvardžių paradigmą“); įvardžių dviskaitos aprašas išskirstytas į dvi dalis: rodomųjų įvardžių dviskaita aptariama skyriuje „Įvardžių dviskaitos vartosena“ (p. 57-60), o „iš baltų prokalbės paveldėtos vienažodės dviskaitos formos“ (p. 103) aptariamos skyriuje „Bendrumo įvardžiai“; panašiai aptariamas įvardis niekas: skyriuje Neigiamieji įvardžiai (p. 113-114) ir kaip samplaikos niekas kitas narys skyriuje Skiriamieji įvardžiai (p. 80-81)); — inventoriniame sąraše likę korektūros klaidų, pvz., mįslingas įvardis ne kioks (p. 10), kurio tekste neaptaria ir pats autorius. Korektūros klaida galima laikyti ir asmeninių vienaskaitinių participinių įvardžių atoninių formos mi, ti skirtingą pateikimą: mi pateikiama daugiskaitinio participinio įvardžio mes reikšminiame lauke, nes atskirta kableliu: „mes, mūfų, mi“ (p. 10), o atoninė forma ti pateikiama kaip visai savarankiškas įvardis, atskirtas kabliataškiais: „fawas; ti; tokis, toks, tokfai; tu, tawęs, tawo“ (p. 11). Monografijos tekste šios formos aprašytos vienaskaitinių asmeninių participinių įvardžių skyriuje: „Be aptartųjų aš ir tu netiesioginių linksnių ortotoninių formų, pasitaiko ir atoninių formų [...]. Daukšos Postilėje [...] atoninės formos taip pat užima antrąją poziciją po įvardžio, veiksmažodžio, priešdėlio ir turi naudininko ir galininko reikšmę“ (p. 16). Čia nepamaišytų ir gretinimas su originalo atitikmenimis, nes Daukšos Postilėje esančių atoninių asmeninių įvardžių formų retą (jų nurodyta 14 Kudzinowskio indekse) pasirinkimą galėjo lemti tam tikrų lenkiškų veiksmažodžių" deriniai su enklitiniais datyvais“ mi, ci < ti arba sutrumpintais jų variantais, plg.: Atfakifiūr' (Odpowiemci) 478 ;; lįkiūt arba rodiiūt (rad3ec) 514 ;pardodiliūi (Poka3ec) 200,,; patirėdiliu (okašeč) 250,,; rėdiiūti (radzed) 165,,; teikiūt (rad3ed) 248, ; teikiūi (radsec) 170,,; Tepataiminit (Niechči okaje |...) oblicše) 258,,; kuriūfmi dawėi (ktrores mi dat) 154, ; Pamirėdik (Vkaj mi) 84,; Parédikim (Vkaj mi) 64, ,;; pritaifkim' (dopušč mi) 512,; Temi tūmpi (Niech mi fle) 602,,. Ir dar dėl pateikimo būdo: nors atoninės formos yra konstrukcijos dalis ir vartojamos tik enklitinėje pozicijoje, užrašymas inventoriuje to neperteikia (kaip tai iš dalies parodyta Išvadose, plg.: „Greta ortotoninių [...] Daukša kartais vartoja ir atonines formas mi, ti (-m, -t) [...]“ (p. 155)). Tekste cituojant Daukšą nekreipiama dėmesio ir į tai, 13 Užrašytas sf derinys nėra būdingas Daukšos tekstams (įprastas yra fs variantas). Daukšai iškilusius sunkumus ieškant reikiamo radjec atitikmens rodo greta pateikiami sinonimai: lįkiūi arba rodiiūi DP 514. Plg.: „enklitinių įvardžių mi, ti formos taip pat atliepia kitų kalbų įvardžių datyvams (plg. s. sl. mi, ti [...J)“ (Ambrazas 1979: 119). 14 15 RECENZIJOS | 209 kad sutrumpėjusios atoninės formos Postilėje dažniausiai (išskyrus teikiūr DP 248.,; DP 64.,) žymimos dar ir specialiais ženkliukais (t' arba f; m’), pvz., „Atsakijfiūt [...] DP 478.“ (p. 17) (DP užrašyta: Atfakifiūt'). Neaišku, pagal ką į inventorių parinktas vienas ar kitas įvardžio užrašymo variantas ir kokiu tikslumu monografijoje siekiama perteikti Daukšos tekstų pavyzdžius, nors kartais autorius aptaria kai kurias Daukšos tekstų rašybos ypatybes ir grafinį pateikimą (pvz., „užrašymas wirefné's skaitytinas kaip wirefnem. Tai viena iš abreviatūros priemonių [...]“ (p. 79); 18 p. pateikti svarstymai apie užrašymus mgs, iys... ir ar jie Žymi pamatinius modelius). Dalis Daukšos tekstų citatų perteikimo dėsningumų monografijoje nesunkiai numanomi, pvz., ignoruojami ne tik minėti f); f; m), bet ir kiti specialūs rašmenys, pvz.: p; & 7 (pvz., p. 13: wieniftefp (vietoj wieniftefp) DP 276_,; p. 137: prieg tan?’ (turėtų būti prieg tam’) DP 73,; p. 92 DP 9,: Kuriū (Kuriit)) ir t. t. Dažnokai praleidžiamos, pridedamos ar pakeičiamos raidės, pvz.: p. 41: kanceliariioi, plg.: kancelliariioi DP 10 „;p. 16-17: „Idant išpildinis Fod5ei kuriūs bitoio | iog kuriūsmi dawéi ne prajudjeu ne wieno ij iy DP 154, |“ (plg.: Idant išpilditus' jodgjei kuriūs bitoio | iog kuriūfmi dawéi ne prašudjeu ne wiéno iš' iy); p. 122: o per wūrią ir geteši gatibe ifmanos | kuriūfia daiktūfia vigul’ wifsa garbe pafaulo DP 582,, „(plg.: o per wūrią ir getešį galibe ifmanos | kuriūfsia daiktūfsia vigul’ wifsa garbė pafaylo); p. 97: Buwog wel iūfė kaškokis kitas apreiBkimas iemus viguljs (plg. DP 230,: Buwog wel iūsė kaškokis kitas apreiBkimas iiémus viguljs). Kartais klaidingai perrašomas visas žodis ir net pats įvardis, pvz.: „Kaip abu leksinis variantas Daukšos tekstuose vartojamas įvardis abeias [...): Ant galo abeias pafiktonioiimas ir DangiBkas ir žmonipkas | draugia yra fudėty DP 536,,“ (p. 102) Plg., DP parašyta: Ani gato abeies pafiklonioiimas ir DiewiBkas ir žmonipkas | draugid yra fudėtų; p. 13: per akis sau butų fugrišę wienifte[p, plg.: per akis iaubutu fygrišę wieniftefp DP 276.,; DP 1926 m. leidime tikrai sunkiai įskaitomas mot. g. vns. inesyvas abieioié DP 141,, autoriaus iššifruojamas kaip abieieié (p. 103), plg. Kudzinowski (1977: 1) nurodytą abieioié. Pasitaiko, kad įrašomas nesamas žodis (pvz., p. 102: Ko padarit ir negal ieig abeietas nebis wienos ir tiefios wieros. Nes téwas tęs ant fawos wieros | O motina wel ant fawos; DP paraSyta: Ko padarit negal ieig abeietas nebus wienos ir tiefios wieros. Nes tėwas tęs ant fawos wieros | O motina wel ani fawos DP 70,, „) arba praleidžiamas esamas (pvz., p. 97: pradéio nauius mokftus nė kokfai Thamopius Muncérus DP 204,,, plg. DP parašyta: pradéio nauius mokftus sét’ nė koksai Thamopius Muncérus). Nevienodai pateikiami Daukšos teksty perdirbiniai: vienur su žvaigždute, pvz., p. 117: ,sintaksiSkai netaisyklingas būtų sakinys *ne wieng priejaftj fmérties ne randi iamė“ „kitur tik rodykle, pramaišiui tai senoviniais, tai dabartiniais rašmenimis, pvz., Daukšos tekstams būdingais rašmenimis pateiktas perdirbinys, kartojantis ankstesnio sakinio dalį ir rodantis galimą kas virsmą teigiamu bendrumo įvardžiu: „Kas c3jė néregi / kaip ėft tikri 36d3ai Wieppaties DP 22, .,— Wifsi cjė regi“ (p. 93), atrodo lyg būtų iš tiesų paimtas iš Daukšos Postilės. Pristatydamas įvardžius inventoriuje, lentelėse ir tekste autorius vengė dabartinei kalbai būdingo užrašymo. Bet kartais įvertinamas Daukšos tekstų įvardžių vartosenos taisyklingumas pagal dabartinės kalbos kodifikacijos standartus. Kaip vertinys pristatoma kai kurių inesyvų varto6 Ciavél kartojama straipsnelyje „Nepastebėta M. Daukšos rašybos ypatybė“ (Rosinas 1994: 83-84) padaryta klaida: „Iki šiol, rodos, nepastebėta, kad tokia abreviatūra būtų buvusi vartojama latvių ir lietuvių senuosiuose raštuose. [...] Brūkšneliu nosinės raidės abreviatūra kartais reiškiama ir M. Daukšos postilės tekste“ (ten pat, p. 83). Bet nurodyti DP rašmenys Kudzinowskio indekse pateikiami su cirkumflekso (i, i) ženklu (plg. Kudzinowski 1977 : 30: paklidelūp 436,,; p. 240 giwgtiibime 568.,). Dar plg. Rosinas (1995: 28). 210 | RECENZIJOS sena, pvz.: apie inesyvą famę sakoma, kad „Kalbamojo inesyvo vartojimas absoliutinio demonstratyvo reikšme yra ne kas kita kaip lenkų kalbos atitinkamos konstrukcijos tiesioginis vertinys [...]J“ (p. 65). Taip pat vertinamas abstrakčiųjų daiktavardžių inesyvas, plg.: „Vieta (ar vietos) apeliuojama nurodyti inesyvu kameg ar iliatyvu kanag: atsakymai paprastai teikiami lietuvių kalbai būdingais konkrečiaisiais vietos reikšmės daiktavardžiais [...] Tačiau Daukšos tekstuose esti atvejų, kai inesyvu kameg apeliuojama nurodyti vieta (ar vietos) lietuvių kalbai nebūdingais abstrakčiaisiais daiktavardžiais [...]“ (p. 92). Kaip paraidinį vertinį iš lenkų kalbos Rosinas pristato ir bendrumo įvardžio inesyvą wiffame, jį palydėdamas pastaba, kad ,,Absoliutinio bendrumo įvardžio inesyvas, kuriuo nurodoma vietų aibė, yra svetimas lietuvių kalbai“ (p. 105) ir kad „Visų kitų linksnių formos yra taisyklingos ir tebevartojamos dabartinėje kalboje“ (p. 105). Kalbėdamas apie neigiamuosius įvardžius autorius pabrėžia, jog jie yra išlaikę senovinių ypatybių (p. 113) ir kad „Archajiška vartosena iš visų Daukšos tekstų neigiamųjų įvardžių išsiskiria niekas“ (p. 113), bet nepamini neigiamojo įvardžio niekas nebūdingos dabartinei lietuvių kalbai inesyvo vartosenos (tiesa, monografijoje Daukšos tekstų įvardžio niekas paradigma nepateikiama), kurią ankstesniuose savo darbuose yra ne kartą pabrėžęs: „Kontekstai rodo, kad niekas neturi vietininko linksnio“ (Rosinas 1984: 107); „Iš kontekstų matyti, kad ir latvių nekas, ir lietuvių niekas neturi vietininko linksnio“ (Rosinas 1988a: 136); „Iš kontekstų matyti, kad niekas neturi vietininko linksnio“ (Rosinas 1996: 136). Nors Daukšos Katekizme įvardžio niekas inesyvo nėra, bet Postilėje neigiamojo įvardžio niekas inesyvas, verstas iš Wujeko Postilėje esančio ni w cjym", pavartotas keturis kartus (žr. Kudzinowski 1977: 505): Bet nij/ iog Dwasia S. ne eft’ miekam’ma3e[ne/ žada ią iiémus ani fawos wietos atsiųft' DP 216, (mi w cjym mnieyfy); Weluokai niekame ne priftok DP 109 (Cidrtowi ni w ¢iym nie priyiwatay); krikftiimas Jono butų niekame [kirus nig Chriftaus DP 23 _ (ni w ciym rojny); mus iffmoke/ iog ne wiénu daiktu gréicieus welino ne pérgatefsime/ kaip’ kad’ io niekame* ne pakiufsime DP 109, (ni w cjym nie vftuchamy). Knygoje yra likę ir redagavimo klaidų, pvz.: ,Inesyvo pozicijoje vartojamas inesyvas tame vietoj instrumentalio ar kitų linksnių“ (p. 65), „o kamieno lokatyvo lokatyvas su *-ei“ (p. 146), „veiksmažodis tarti, byloti, kalbėti vartojamas su naudininku ir aliatyvu“ (p. 23), „Formos f/ūwi DK 210,, priskyrimas inesyvui yra nekorektiškas“ (žr. DK 720); čia jis atlieka datyvo funkcijas“ (p. 140). 11 p. esanti išnaša: „Minėtuose žodynuose titlas įvardžiu nelaikomas — prie jo nėra pažymos įv.“ turėtų lydėti dviprasmiškai suformuluotą sakinį „Daiktavardžio ir būdvardžio pozicijoje vartojamas žodis rūlas, -a, turintis reikšmes „dažnas, nevienas, daug kas“ (žr. DLKŽ, 1972, 867), „dažnas, nevienas“ (DLKŽ, 1993, 861), tradiciškai laikomas įvardžiu“. Nesuvienodinta to paties vardo rašyba: „išlikę tėra tik du neabejotini jo leidiniai — Jokūbo Ledesmos Katekizmo ir Jakubo Wujeko Postilės vertimas“ (p. 7) (plg. originalų rašybą: Przez D. Jūkuba Ledezma ir Przez D. JAKVBA WVYKA) ir kt. 17 Apie ni w cjym žr. Klemensiewicz et al. (1955: 320, 321). 18 Šią formą nurodo ir Skardžius (1999: 227). 19 Nurodytą formą /žiwisunku įvertinti kaip datyvą, net aiškinant jos atsiradimą originalo įtaka, plg. : Jog pigėus numirt tūrimė| nékaip iy pageifi: ir iirimé fu didė fargibė / faugoi wi[Jus priffakimus io / bragindami iūs fawididjėus ant wiffy daikty/ kurie yra gnt’ to Paffaulo. (Abowiem rdciey vmrzeč mamy nijli go obrašič: y mamy tej pilnie 3achowdc wfytko priykdjdnie iego | wažgc go fobie wigcey/ nijli ktorą rieci na šwiečie. LK 43,,). Net dabartinės lietuvių kalbos požiūriu sunku panašiame kontekste pripažinti įmanomu žodžių junginį branginti sau, o juk Daukšos raštuose inesyvas žymiai populiaresnis nei dabar.