Evalda Jakaitienė, Sturla Berg-Olsen. „Lietuvių–norvegų kalbų žodynas“

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVI (2002), 193-212 RECENZIJOS Reviews EVALDA JAKAITIENĖ, STURLA BERG-OLSEN, LIETUVIŲ-NORVEGŲ KALBŲ ŽODYNAS. Vilnius: Baltos lankos, 2001, 628 p. 0. Recenzuojamas žodynas yra pirmasis tokio kalbų derinio dvikalbis žodynas. Pagrindiniai žodyno autoriai, prof. Evalda Jakaitienė ir Sturla Berg-Olsenas (Oslas), į šio darbo rengimą įtraukė ir būrį Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros darbuotojų, doktorantų ir šios bei Skandinavų studijų katedros studentų. Šis darbas nėra vien naujas dvikalbis žodynas, skirtas daugiausia praktiniams tikslams. Žodynas išsiskiria ne apimtimi (maždaug 22 000 lietuviškų žodžių ir jų atitikmenų norvegų kalboje), bet tuo, kad autoriai dirbo laikydamiesi nuoseklios leksikografijos koncepcijos ir nevengė naujovių, skatinančių kiek kitaip pažvelgti į kai kuriuos kalbos faktus. 1. Žodžiai buvo atrenkami remiantis jų vartosenos dažnumo principu, todėl žodyne rasime pagrindinį lietuvių kalbos žodyninį fondą bei kasdienėje kalboje dažniausiai vartojamus tam tikrų sričių terminus. Į akis krintanti naujovė — nuosekliai pateikiami beveik visų pasaulio valstybių gyventojų ir asmenų pagal tautybę pavadinimai. Nors dėl kai kurių jų vartojimo dažnumo, pvz.: beninietis, botsvanietis, burundietis, ganietis, hondūrietis, ir pateikimo vienaskaita, pvz.: finas, finougras, hebrajas, hetitas,indoeuropietis, greta daugiskaita pateiktų tos pačios leksinės-semantinės grupės narių judėjai, sovietai ir kt., gal ir kyla abejonių, vis dėlto iki šiol neturint nė vieno žodyno, kuriame būtų galima rasti šiuos pavadinimus, pasirinktasis kelias tik sveikintinas. Tačiau reikia apgailestauti, kad autoriai, sudarę svarbiausių lietuviškų vietovardžių ir vardų sąrašus, pateikiamus atskirai, kažkodėl atsisakė svarbiausių užsienio valstybių pavadinimų bei vietovardžių. Deja, nėra nė tautovardžio Lietuva, juolab žinant, kiek ir mums, lietuviams, tenka pasukti galvą dėl to, kokiame žodyne būtų galima pasitikrinti šio tautovardžio kirčiuotę (daugumoje lietuviškų žodynų, net ir Lietuvių kalbos draugijos išleistame Vietovardžių kirčiavimo žodyne (Vilnius: Kultūra, 1994) šio žodžio nėra!). Žodyne randame ir plačiau vartojamų ar teiktinų naujųjų skolinių ir naujadarų, kurių daugelyje kitų vienkalbių ir dvikalbių žodynų nėra, pvz.: banglentė, dešrainis, javainiai, kedai, lankstinukas, mėsainis. Tačiau autoriai kažkodėl pamiršo teiktinąjį oro uostą, nors pateikė abu kitus šio žodžio variantus, aerodromas ir aerouostas. 2. Iki šiol tradiciškai žodžių formomis laikyti žodžiai pateikiami savarankiškomis leksemomis, tikslesnės jų kalbos dalies nuorodos. Tai pasakytina apie kai kuriuos veikiamuosius ir neveikiamuosius, įvardžiuotinius ir neįvardžiuotinius dalyvius, pvz.: atsidavęs, gerbiamas, gyvenamasis, įtemptas, neišbrendamas, nemokamas, neperšaunamas, neperšlampamas, nesugyvenamas, nesukalbamas, nežinomas, nuaugęs, padėvėtas, parodomasis, perkaręs, praėjęs, sprendžiamasis. Gali- 194 | RECENZIJOS ma tik suabejoti keliais pavyzdžiais: ar tikrai dažniau vartojamas neįvardžiuotinis įvardis nedegamas, — ši forma nurodyta kaip antraštinis žodis, — negu jo įvardžiuotinė forma nedegamasis? To paties galima klausti ir dėl būdvardžio gimtas palyginti su gimtasis. Nurodydami tokių žodžių kalbos dalį, autoriai apdairiai apsidraudė, pateikę pažymą partic/adj, rodančią, kad tai yra būdvardiškai vartojami dalyviai. Visiškai suprantama, kad šiuos žodžius tiesiogiai vadinant būdvardžiais (leksine reikšme ir sintaksiniais ryšiais jie ir yra būdvardžiai!) būtų nusižengiama tradiciniams lietuvių morfologijoje vartojamiems teoriniams kalbos dalių skyrimo pagrindams. Leksikografiniu požiūriu naujai pažvelgta ir į veiksmažodžių sangrąžines formas bei priešdėlinius veiksmažodžius, turinčius sangrąžos priesagą: kai kurios savarankiškos leksinės reikšmės formos šiame žodyne, atrodo, pirmą kartą lietuvių leksikografijoje pateiktos kaip savarankiškos leksemos, pvz.: atsistatydinti, derintis, įsitraukti, įsižeisti, mokytis, mylėtis. Tai turi ir teorinę, ir praktinę reikšmę. Nors naujausiose lietuvių kalbos gramatikose sangrąžiniai veiksmažodžiai, turintys nesangrąžinius atitikmenis, ir vadinami vediniais, vadinasi, pripažįstami savarankiškomis leksemomis, vis dėlto žodynuose jie ir toliau pateikiami kaip nesangrąžinių veiksmažodžių formos. Tad šio žodyno autoriai nuosekliai laikosi teorinio požiūrio, pagal kurį sangrąžiniai veiksmažodžiai — visų pirma darybinė kategorija. Minėtų veikiamųjų bei neveikiamųjų dalyvių ir sangrąžinių veiksmažodžių pateikimas savarankiškomis leksemomis yra vertingas ir praktiniu požiūriu. Šiuo žodynu nepaprastai apsidžiaugs vartotojai skandinavai, nepramokę lietuvių kalbos tiek, kad, pavyzdžiui, žodžių atsidavęs, neišbrendamas ar sprendžiamasis reikšmę galėtų pasitikrinti tik pirma nustatę pamatinius veiksmažodžius, t. y. atsidavė (atsiduoti, atsiduoda), neišbrenda — išbrenda (išbristi, išbrido) ir sprendžia (spręsti, sprendė),— minimi žodžiai iki šiol būdavo laikomi veiksmažodžių formomis ir atskiromis antraštėmis neiškeliami. Lygindami su kitais vienkalbiais ar dvikalbiais lietuvių kalbos žodynais, šiame darbe randame kur kas daugiau samplaikinių įvardžių ir prieveiksmių, iškeltų antraštiniais žodžiais, pvz.: bet kada, bet kaip, bet kas, bet koks, bet kiek, bet kur, bet kuris, daug kaip, daug kas, daug kur, kur kas. Toks jų pateikimas tiksliau atspindi šių leksemų teorinį statusą ir vartojimą. 3. Kai kurios supletyvinės formos ir įvairuojančios šaknies žodžių formos teikiamos antraštiniais žodžiais, pvz.: mes, jumis, jumyse, jums, jus, jūsų (pamirštas juo), aš, man, mane, manęs, manimi, manyje. Deja, šio svetimkalbiams naudingo principo ne visur nuosekliai laikomasi: pavyzdžiui, užsieniečiams lygiai tokios pat sunkios skaitvardžių du ir trys linksnių formos pateikiamos tik viename lizde su pagrindine jų forma. Gaila, kad žodyne neatsispindi funkciniu požiūriu skirtingos leksemos jūs (dgs. 2 asm.) ir Jūs (vns. 2 asm., mandagumo įvardis), nors viename pavyzdyje į jų skirtingumą tarsi ir daroma užuomina: Ačiū Jums už laišką. Laikantis praktinio požiūrio teikti kai kurias supletyvines formas ir įvairuojančios šaknies žodžių formas antraštiniais žodžiais, būtų galima eiti dar toliau: antraštiniais žodžiais iškelti ir labiausiai įvairuojančio kamieno veiksmažodžių formas, pavyzdžiui: lįsti, lenda, lindo; liautis, liaunasi, liovėsi. Tokie veiksmažodžiai kitakalbiams yra tokia pat didelė problema kaip lietuviams skandinavų (ir apskritai germanų) kalbų vadinamieji netaisyklingieji veiksmažodžiai, kurie dažniausiai žodynuose iškeliami kaip antraštiniai žodžiai arba bent būna pateikiami papildomuose sąrašuose. 4. Išsami gramatinė informacija apie antraštinius žodžius. Čia randame ne vien lietuvių leksikografijoje tradiciškai pateikiamas kalbos dalies nuorodas, vardažodžių kirčiuotę, veiksmažodžių pagrindines formas, bet ir nuorodas, kurių, atrodo, nerasime nė viename lig šiol parengtų RECENZIJOS | 195 lietuvių žodynų: visų daiktavardžių kilmininko formas, kai kurių įvardžių ir skaitvardžių supletyvines linksnių formas, veiksmažodžių tranzityvumo bei gramatinio junglumo nuorodas ir prielinksnių valdomus linksnius. Tokia informacija duos didelę naudą ne vien lietuvių kalbos besimokantiems skandinavams, bet ir norvegų kalbos besimokantiems lietuviams, kurie šiame žodyne galės pasitikrinti kai kurių veiksmažodžių gramatinį junglumą, pvz.: atstovauti + kam nors, atitikti + ką nors ir pan. Didelė žodyno autorių paslauga ir norvegų kalbos besimokantiems asmenims — išsami gramatinė informacija apie norvegiškus atitikmenis: visi lietuviškų antraštinių žodžių norvegiškieji atitikmenys, išskyrus vienskiemenius, sukirčiuoti, parodytas nedėsningai tariamų žodžių tarimas, šalia daiktavardžių nurodomi giminės ir daugiskaitos rodikliai, pateikiamos veiksmažodžių pagrindinių formų galūnės ir net nurodomas veiksmažodžių gramatinis valdymas! Tiek nuorodų vienu metu retai pateikia net ir geriausi dvikalbiai norvegų (ir apskritai skandinavų) kalbos žodynai. Išsami gramatinė informacija apie antraštinius žodžius — tai autorių leksikografijos koncepcijos išraiška: juk žodžių, ypač veiksmažodžių ir būdvardžių, semantika perteiktina ne vien tiksliais metakalbiniais apibrėžimais, sinonimais, kitos kalbos atitikmenimis, bet ir tų žodžių gramatiniu junglumu. 5. Žodžių semantikos aprašymas — tai daugiausia laiko ir įžvalgos reikalaujanti bet kokio žodyno rengimo pakopa. Darbo autoriai stengėsi nuosekliai parodyti lietuvių leksinės semantikos centrinį klodą: atsisakyta žodžių tarminių ir dabartinėje bendrinėje kalboje retų reikšmių, taip sutaupant vietos labai vertingiems žodžių vartojimo pavyzdžiams. Vienur kitur šio principo nesilaikoma, pavyzdžiui, vargu ar tikslinga buvo pateikti labai retą veiksmažodžio garbinti 3-iąją reikšmę “gabenti, nešti, vežti', ar veiksmažodžio išeiti 7-ąją reikšmę "ištekėti — apie moteris’. Be to, tai vienur, tai kitur nurodomos jau šiuo metu, atrodo, nebeaktualios (istorinės) reikšmės, pvz.: apylinkė 2. (‘maziausias administracinis ar teritorinis vienetas"), — Lietuvoje apylinkių kaip administracinio vieneto jau nebėra, —bet kartu pamirštama pateikti kai kurias plačiai vartojamas reikšmes, pvz., aplinka terminologine “gyvosios ir negyvosios gamtos bei antropogeninių teritorijos elementų visumos ' ir pan. reikšme. Kita vertus, neseniai pradėto kurti lietuvių kalbos tekstyno apimtis dar neleidžia daryti galutinių išvadų apie leksemų reikšmių dažnumą ir dažniausiai tenka pasikliauti Dabartinės lietuvių kalbos žodyne ar didesniuose dvikalbiuose lietuvių žodynuose pateikta žodžių semantine struktūra bei pačių autorių kalbine intuicija. Žodyno sudarytojai rodo turį ir teorinių leksinės semantikos pagrindų, kalbinės intuicijos, ir leksikografijos įgūdžių. Beveik kiekvienoje žodyno dalyje, prasidedančioje nauja raide, rasime žodžių, kurių semantinė struktūra pateikta tiksliau negu kituose lietuvių leksikografijos darbuose. Geriau atskirti homonimai, pvz.: 1 derėti ("tartis dėl kainos"), 2 derėti (“duoti vaisiy’) ir 3 derėti ("tikti"); 1 gaišti (‘apie laiko Svaistyma’) ir 2 gaišti (‘nykti, galą gauti'); 1 gaubti (‘supti, gobti’) ir 2 gaubti (‘veikti, kad susidarytų iSkiluma’). Patikslinta daugelio veiksmažodžių semantinė struktūra, romėniškais skaičiais I ir II pergrupuojant jų reikšmes, pvz.: bijoti I (ko nors) ir bijoti II (dėl ko nors); degti I (‘biti ugnies veikiamam’ ir kt.) ir degti II (“daryti, kad degty’); dėti I (‘guldyti’ ir kt.) ir dėti II (‘musti’); dirbti I (‘veikti’ ir kt.) ir dirbti II (‘gaminti’); eiti I (‘judéti’) ir eiti II (‘turéti pareigas'). Žodyno sudarytojai nurodo, jog šiuo atveju jie romėniškais skaitmenimis atskiria to paties veiksmažodžio „tranzityvinę ir intranzityvinę vartoseną“. Vis dėlto romėniškieji skaitmenys iš tikrųjų kartais žymi neabejotinus homonimus, ir tai galima matyti iš veiksmažodžių paradigminės, sintagminės ir kt. analizės, pvz.: dėti I (‘guldyti’ ir kt.) ir dėti II (‘musti’); eiti I 196 | RECENZIJOS (‘judéti’) ir eiti II (“turėti pareigas’); išsukti I (“sukant pašalinti' ir kt.) ir išsukti II (‘nuklysti į šalį'); iššaukti I ('atšaukti') ir iššaukti II (‘galeti išrėkti'). Minėti žodžių semantikos pateikimo nenuoseklumai bei kiti netikslumai žodyno vertės nemenkina. Vien tai, kad žodyno sudarytojai jau patikslino nemažo būrio žodžių semantinę struktūrą, rodo sudarytojų ryžtą įrodyti, kad lietuvių žodynų rengimas remiantis šiuolaikine leksikografija nėra Sizifo darbas, turint leksinės semantikos ir leksikografijos koncepciją ir milžinišką tekstyną — reikia tik laiko ir kruopštumo. Aptartosios pirmojo Lietuvių-norvegų kalbų žodyno naujovės rodo, kad nebesitenkinama kitų kalbų leksikografijos patirties pakartojimu: šiuo žodynu lietuvių leksikografijoje dedami moderniosios leksikografijos koncepcijos pagrindai. Iš pirmo žvilgsnio kuklus dvikalbis žodynas pateikiamos gramatinės ir semantinės informacijos apie abiejų kalbų žodžius kokybe pakyla į geriausiųjų lietuvių leksikografijos darbų gretas. Teorinių leksikografijos idėjų iš jo galėtų pasisemti ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyno sudarytojai, rengdami naują žodyno leidimą, bei lietuvių ir kitų užsienio kalbų žodynų rengėjai. Dalia Barauskaitė Mikkelsen Gauta 2002 07 03 Dommervaenget 26 C, 1.tv. 4000 Roskilde, Danija [email protected] ONDREJ SEVCIK, BOHUMIL VYKYPEL, EDS., GRAMMATICUS. STUDIA LINGUISTICA ADOLFO ERHARTO QUINQUE ET SEPTUAGENARIO OBLATA. Brno: Masarykova universita, 2001, 234 p. Uber den AnlaB, aus dem die zur Besprechung vorliegende Festschrift erscheint, gibt schon der Titel ausreichende Auskunft. Genūgenden Grund dazu, sie in dieser Zeitschrift zu rezensieren, bildet nicht nur die Tatsache, daB der verehrte Jubilar, Prof. Adolf Erhart, ehemaliger Inhaber des Lehrstuhls fiir vergleichende Sprachwissenschaft an der Briinner Universitat, der Baltistik immer besondere Aufmerksamkeit gewidmet hat (davon zeugen seine Einfithrungen in das Litauische und in die vergleichende baltische Sprachwissenschaft, vgl. Erhart 1956, 1984), sondern auch die iiberaus starke Vertretung der baltistischen Problematik in diesem Sammelband. Am Anfang sei ein kurzer Uberblick iiber den Inhalt des Buches gegeben. Stark vertreten ist die etymologische Problematik. Sonderstudien auf diesem Gebiet haben Eva Havlovi (,,Ie. kofen *ala germanskė nazvy pro ‘vék’, S. 56-63), Helena Karlikova („K staroslovénskému substantivu sppde“, S. 99-104), Boris Skalka („St[aro]sl[ovėnskė] seta/seti semper provocans®, S. 144-148) und Pavla Val¢dkova (,,Regarding P[roto-]S[lavic] *ėde“, S. 201-205) beigetragen. In einigen Aufsatzen wird je einem Teilgebeit des indogermanischen Lexikons bzw. des Lexikons eines der indogermanischen Sprachzweige besondere Aufmerksamkeit gewidmet. Es handelt sich um die Studien von Vaclav Blazek (Indo-European kinship terms in *-o,ter”, S. 24-33) und Ilona JanySkova (,Etymologie nazvū tisu ve slovanskych jazicich“, S. 91-98). Neben der indogermanischen ist auch die dravidische und altaische Etymologie vertreten (Jaroslav Vacek,