Dėl upėvardžio „Dãnė“

PASTABOS | 187 Tai padės spręsti ir ežero b'il.sas kirčiavimo problema: vns. in. vieno ir to paties žmogaus gali būti tariamas dvejopai — b'ilsū ir b'i.Isu. 2002 m. tikrinta (plg. Savukynas 1966: 175-176; Balčiko- nis 1967: 130). Toks įvairavimas priklauso nuo kalbėtojo noro pabrėžti vns. įnagininką (girdė- jau net sakinį prig’ére. b'i.lsr, nors sakė vns. vard. b'il.sas). LITERATŪRA BALČIKONIS, J. 1978a: [Rec.] Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, Kalbotyra 10, 1964. Cituojama pagal: Id., Rinktiniai raštai I, sud. A. Pupkis, Vilnius: Mokslas, 371-373. BALCIKONIS, J. 1978b: Laiškas redakcijai. Baltistica 3 (1), Cituojama pagal: Id., Rinktiniai raštai I, sud. A. Pupkis, Vilnius: Mokslas, 383-384. GRINAVECKIENĖ, E. 1993: Šaltinių šnektos tekstai. Lietuvių kalbotyros klausimai 30, 137-159. LAZAUSKAITĖ, V. 1998: Dėl dviskiemenių o-kamieniu daiktavardžių kirčiavimo variantų pietinėse aukštaičių tarmėse (tezės). Lietuvių kalbos institutas, Vilniaus pedagoginis universitetas. LAZAUSKAITE-RAGAISIENE, V. 2001: Dviskiemenių u-kamieno daiktavardžių kirčiavimo variantai pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių paribio šnektose. Paribio tarmių ir kalbų problemos. Šiau- liai, 2001, 97-109. SAVUKYNAS, B. 1966: K probleme substrata v jugozapadnoj Litve. Baltistica 1 (2), 165-176. Vytautas Vitkauskas Gauta 2002 03 20 Lietuvių kalbos institutas Antakalnio g. 6, 2055 Vilnius, Lietuva DEL UPEVARDZIO Dané"* Akmenos upės (Kretingos r.) žemupys klaipédiskiu šnektoje yra (ir buvo) dane // danej~Da- nė | Danija. Vokiškai buvo rašoma Dange. Vokiečių žemaičių tarme išmokę kalbėti rusniškiai (M. Deivelaitis), saugiškiai (J. Užpurvio brolis ir brolienė), priekuliškiai (M. Reizgys, buv. Klaipėdos gubernatoriaus giminė), klaipėdiš- kiai (Kazlauskas) W. Fenzlaw (1934: 141) sakinį su žodžiu Dange visi kaip vienas 1958-1960 metais yra skaitę da.ne || dane ir sakę, kad niekada nebuvo sutikę čia priebalsį g tarusių klaipė- diškių (tek dėdlę-tov'ė pamatė: vo-k'eška parasima Dange | pradé-je t é-p ta-rte — da.ng'e — J. Uzpur- vio sesers Kohnienés žodžiai). Prof. V. Mažiulis remiasi F. Kuršaičio žodynu (K78). Tokio tarimo lietuvininkais save vadinę žmonės net taip vėlai (apie 1959-1963 metus) yra nevartoję. Jei kas dabar iš atsitiktinai likusių klaipėdiškių gali būti „naujoviškai“ ėmę sakyti pagal kraštą užplūdusius atkilėlius, bet seniau neteko taip išgirsti. Vargiai iš gyvosios kalbos F. Kuršaitis galėjo išgirsti Darige — tai raštų forma būsianti. F. Kuršaičio užrašymai iš Tilžės apylinkių yra be trūkumų, bet iš kitur, iš tolesnių vietų, yra netgi didžiai neįtikimų užrašymų (i$ atsitiktinių pateikėjų?), pvz.: žem. unduo, viekšniškių VYTAUTAS MažiuLis. Ne Dané, o Darigė. Baltistica 34 (1), 1999, 93-98. 188 | PASTABOS mėnung „mėnuo“, sung (??) „šuo“ (Vitkauskas 2001: 168), Katyčių kylė (Vitkauskas 1997: 109— 111), ąsilinis „asilo“, dūžis ir t. t. Gyvoji kalba, t. y. tarmės, priešingai, negu sako V. Mažiulis, ar tik nebus išlaikiusios senesnę padėtį, nes g panašiai matyti iš F. Kuršaičio parašymų ir kitais atvejais. Rašoma F. Kuršaičio ir Minge (K156), nors tarmės turi tik mė.n'eje (upė) žem. doun. Pln, Krt, Knt, Grg, Vz, m’éneje // m'ėne žem. don. (upė ir kaimas) Sg, Kin, Rmč, Šlu (be kokių svyravimų), gerubė (K121) — jerubė, geyne „die Sparren“ (K118) — gegnė, žlėga (iš Nesselman- no?) (K526) — žlėja. Čia aiškiai matyti vokiškos rašybos įtaka (vėliau perėjusi į tartį), nes tik labiausiai suvokietėjusiose Pagėgių apylinkėse daugiau pavartojama formų su g: žlėga, žlėga, žlėgė LKŽ K (plg. LKAI183). Ten pasitaiko ir pajėg'ei „Pagėgiai“, net g'erub’é- „jerubė“. Maišoma g ir j tarimas apskritai, kaip ir daug kur įvairiais tokiais atvejais tarmių agonijoje. Dar prisiminkime, kad F. Kuršaičio tolimesnių nuo Tilžės vietovardžių ir vedinių formos ydingai šiame žodyne pateikiamos: Isrutifkis (p. 147) „Įsruties gyventojas“, Dubisa „Dubysa“ (p. 96), plg. vokiečių Dobisin, Dobyse, Podubisa (p. 96), Polanga „Palanga“ (p. 323), Varusne „Vorusnė“ (p. 490) ir kt. Bendrinių žodžių „pakraipoma“ dar daugiau. Tas g ir j svyravimas būdingas daugeliui to meto lietuvių-vokiečių žodynų — Ruigio, Milkaus, Nesselmanno ir kitų. Tai visai nenagrinėtas klausimas, spręstinas kartu germanistams ir litua- nistams. Gyvoji kalba dažnai rodo visai ką kita, negu teigia tam tikrais atvejais F. Kuršaitis. Kodėl iš visų g: j maišymo atvejų paimta nagrinėti tik F. Kuršaičio Darigé, nutylint visus kitus pavyzdžius? Mokslo žmonių veikaluose remtis reikėtų gyvąja kalba, vietinėmis nesuvokietėju- sių žmonių šnektomis. Danė priimta ir bendrinės kalbos vartotojų, patvirtinta valstybės vadovų ir A. Vanago. V. Mažiulio siūlymas straipsnyje Darigé didžiai abejotinas, gal net pavėluotas, darantis tam tikrą maišatį. Įžymūs kabinetiniai mokslininkai kalbininkai ypač atidūs raštų užrašymams, o tiems „lauko“ darbininkams, pasikalbantiems su tarmių atstovais ir norintiems įsigilinti į visą kalbos sistemą, yra labai svarbūs gyvosios kalbos faktai: Dangės vartojimo atveju nepastebima tų įvairių žodynų faktų vartojimo tarmėse senesniais laikais, t. y. j : g apskritai maišymo. F. Kuršaitis — labai didis mūsų kalbininkas (lietuvių kalbos priegaides nustatė, kirčiavimo sistemą, Prūsijos lietuvių kai kurias šnektas ištyrė, vokietėjimo procesą stabdė), bet pagal to meto mokslo lygį, tarmių tyrimo pradžių pradžią, kai kur faktai nėra labai tikslūs. To nutylėti negalima, reikia tyrinėti ir viską nurodyti. Laimė, kad visai pranykstančius klaipėdiškių tarmės atstovus prašnekino A. Vanago vadovaujami toponimikos tyrinėtojai, E. Grinaveckienės paakinti tarmėtyrininkai — tai šį tą galima pasakyti ir paprieštarauti dėl vieno nepagrįstai bendrinės kalbos normą keisti norimo dalyko, tuo labiau kad etimologai mėgsta be kritikos persirašyti ir cituoti senesniuose leidi- niuose pateiktuosius, dažnai trūktinus faktus. A. Salį (iš pokalbio su Saliu 1969 m.), Dangę laikiusį kuršizmu, patraukė latvių Kuršo upelė Danga. Daugiau duomenų įgavęs, A. Salys vėliau, pervažiavęs visą žem. donininkų plotą, laikėsi formos Dané (NDZ) ar Danija (plg. Salys 1992, antroji iklija). 18-19 amž. lietuvių leksikografijoje j ir g tam tikrose formose labai įvairavo, todėl viską turėtų nulemti gyvosios kalbos faktai, vartojimas. Prof. K. Būgos yra skelbta tiktai bendra pastaba (Būga 1961: 234): „Danga arba Minie (upė) = Minija“. Menkai tyrinėtos to krašto tarmės kokių tvirtesnių išvadų K. Būgai neleido padary- ti. Nematyti, kad K. Būga būtų tvirtai laikęsis prof. V. Mažiulio pasakytų minčių: tai tik tam tikra užuomina. Pagaliau aukščiau tame „Rinktinių raštų“ III tomo puslapyje yra kitas įrašas: „Ag- PASTABOS | 189 gemine = Akmena (v. š. Akmina [= akmena — įterpta mano, V ¥/]) — pro Kretingą tekanti upė, kurios žemupį vokiečiai vadina Dange“. Ar tai nerodo, kad K. Būga tiksliai ir Danės pavadini- mo, ir objekto buvimo įtikinamai nebuvo nušvietęs? LITERATŪRA BUGA, K. 1961: Rinktiniai raštai 3. Sudarė Z. Zinkevičius, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. FENzLAW, W. 1936: Die deutschen Formen der litauischen Orts- und Personennamen des Memelge- biets, Halle. K = F. Kurszar, Worterbuch der littauischen Sprache, Halle, 1883. VITKAUSKAS, V. 1997: Kylé — naujybé. Kalbotyra 44, 109-111. VITKAUSKAS, V. 2001: Lietuviy kalbos tarmiy morfoneminiai reiskiniai, Vilnius: Zara. Vytautas Vitkauskas Gauta 2002 06 24 Lietuviy kalbos institutas Antakalnio g. 6, 2055 Vilnius, Lietuva KELETAS PASTABU APIE PAZIURAS Į SENIAUSIU LIETUVIŲ KALBOS PAMINKLU LEIDIMA „Acta Linguistica Lituanica“ 45-ajame tome paskelbtoje A. Judženčio Naujų darby apzval- goje aptariama 2000 m. išleista knyga Martyno Mažvydo raštai ir jy šaltiniai (zr. p. 211-213). Deja, toji apžvalga pilna klaidų ir nesusipratimų. Kad patiklus skaitytojas neliktų suklaidin- tas keistų Judženčio samprotavimų, būtina bent kai ką paaiškinti. Iš Judženčio rašto aiškiai matyti, kad jam trūksta to minimalaus išprusimo, kurį privalo turėti jau magistro darbą bendrosios kalbotyros klausimais rašantys studentai: jam nėra aišku, kad alfabetinės rašybos dalykus — kaip puikiai išdėstė Saussure'as XX a. pradžioje — reikia skirti nuo kalbinės analizės, nes jie tėra konvencinis kalbinių ženklų išraiškos vaizdavi- mo būdas: ženklas rašyba — — išraiška — — reikšmė Judženčiui taip pat neaišku, kad nagrinėjant vertimus svarbiausias dalykas yra prasmės pagrindu nustatomas ryšys tarp šaltinio ir vertimo kalbinių ženklų: šaltinio vertimo rašyba — — ženklai — — prasmė — — ženklai — — rašyba