Kirčiuočių mišimas

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVI (2002), 185-192 PASTABOS Remarks KIRČIUOČIŲ MIŠIMAS Daugelyje pietų aukštaičių šnektų (Léipalingis, Veisiejai, Kapčiamiestis, Drūskininkai, Rat- nyčia, Pelesa, Žirmūnai, Rėdūnia, Merkinė, Seinai, Pūnskas) tam tikrais atvejais' yra sutapu- sios tvirtapradė ir tvirtagalė (pagal prof. J. Balčikonį, skambanti tvirtapradė — iš jo paskaitų 1953-1954 m.). Tikriausiai todėl yra sušlubavusios net kirčiuočių schemos: grudu „grūdu“, grudūs „grūdus“, bet gnidas, k'elmūs „kėlmus“, bet k'eė.Imas, ža.yklū „ženklu“, žanklūs „žėn- klus“, betža.y7klas, žiedū „žiedu“, žiedūs „žiedus“, karštū „karštu“, karštūs „karštus“, bet kd.rstas, ka.rstu; grrnū „grynu“, grrnūs „grynus“, bet grinas, nuogū „nūogu“, nuogūs „nūogus“ Drsk (Švendūbrė, Jaskonys); žantūs „žėntus“, žverū „Žvėriu“, dgs. gln. žveris „žvėris“, tv'irtū „tvirtu“, p'lirmū „pirmu“ Rtn? (plg. dar girdėtą ir kitų patvirtintą ežero Bilsas įvairuojantį tarimą bi. lsu ir b'ilsū (Balčikonis 1978b: 383-384; Savukynas 1966). Tokių pavyzdžių 1958 metais ir vėliau užrašyta ir Rodūnios apylinkėse (Kargaudū, Klišių, Naujų Smilginių, Piliakalnio, Leliūšių kaimuose); (tūr.) du sun, bet vns. gln. stūnu, marci ati nuogū žūpakal'u; nup'ir.ko. naujūs žiedūs; rukščūs barščūs n3.r k'aū.le.m p’Llk; su p'irmū, nors p'i.rmas: vai m'er.go's dar. | su p'irmū gūlas // Thin faktų užrašyta ir Laziiny šnektoje: gru.dūs, vezus, mešiūs (bet grūdas, vel) Lz (Pas. jungūs LzŽ98,102 — jūngas LZŽ98; kelmūs LzŽ1 14— kėlmas ten pat; lungus — lūngas L27139: storūs LZŽ245 — storas LzZ ten pat; riebų Lz (Pasalys) — dgs. gln. rzeb’us ten pat, grudūs p. 151, storūs p. 150, bet storas p. 151, kaulūs p. 140, klun'i p. 147, unkšč'isa, p. 151, bet ū.nkšč'is dgs. vard., iš ū.Akšč'u. dgs. klm. — p. 151 (pastarasis pavyzdys — apirusi I-oji kirčiuotė) ir t.t. Panašių dalykų yra Dievéniskiy (plg. Grinaveckienė 1993: 134—179) šnektoje; plg. dar Poško- nių kaime 1999 metais išgirstus sakinius: ka.rtus / m'ėsk karcūs [obuolius] tuos žd.me.n; du sunū prapuole. nus3ve.; vag'ei. klecis plėša | v'isa | v'ienūs san'ūs aždauža až'e ji ir t.t. Dar dažniau taip buvo sakyta jau išnykusioje Zietelos šnektoje: g'ies'm'ax — g'ies'm'ės ZrŽ205; grinas, grinū Z12219; krėsla' — krėslūs ir krėslus ZrŽ316, lango JR74 — dū langū p'irk'on instat'ėm Z1Z341; mėšlūs ZrŽ398; miire ir murė ZrŽ418; pėdas — piedūs ir pėdus ZTZ469; p'irmas — sa p'irmdai ZTŽ487; kunodas dau nesuras Z12643; ša.udus „šiaudus“ ir šaudūs ZTŽ659, vienas — vind.i (vns. in. viena) ZTZ768 ir t.t. Tariama net g'iema, bet g'iem'i, g'iemū ZTŽ204, Balsių e, i, u, o', dvibalsių ie, uo. Tas klausimas buvo jau iškeltas (zr. Lazauskaitė 1998: 27-28). 186 | PASTABOS atjūnkau ir atjunkaū ZTŽ249; šiltūs kal’in’its ZrŽ663, in Pagirūs ZT, bet Pagiriai (3?) ZrŽ821 ir pan. Turbūt teisingai prof. J. Balčikonis 1953-54 metais yra mokęs, kad menkéjant kalbai, myštant jos sistemai, pirmiausia ima marguoti kirčiavimas. Kartais atrodo, kad visai suyra dažno žodžio kirčiuotės schema (pvz. kėlinės ir dgs. gal. kelinės ZrŽ283, k'ėp'in'im'i „kepenimis“ dgs. in. ir k'ep'in'ū' dgs. kilm. ZrŽ286, silnas (4) ZrŽ589 = (3); skėpta (1) ? — ZTZ597; šūlnis (3) ? — ZrŽ675; muzikontas (1) ZrŽ420 = (2); pakutys (3) ZrŽ450 = (3?), pelynas (1) ZrŽ470 = (2), pekornia (1) ZrŽ470) = (2) ir t. t. Turint įvairių užrašymų (iš skirtingų žmonių užrašytų dalykų, nes svyruojama net vieno žmogaus šnekoje, pvz., Dievėniškių apylinkių Poškonių k. 1999 m. iš vienos moters girdėta važd.vo.m in trd.bas ~ važiavom in Trébas ir vaZiioc in trobas nemožna — važiuot in Trobas nemožna), kartais nežinia kokią kirčiuotę rašyti vienam kitam žodžiui. Neretai dėl tų dviejų linksnių galūninio kirčiavimo teigiama esant ketvirtąją kirčiuotę. Deja, F. de Saussure'o dėsnis dėl tvirtapradės priegaidės (šnektose tik k'@.Imas, ka.rštas, Zd.pklas, p'i.rmas ir kt.) antrajame nuo galo skiemenyje įvykti negalėjo, čia turėjo būti kitos kokios priežastys. Jos galėjo būti tokios. Dėl dvikalbystės ar dėl kitų dalykų susilpnėjus ar net išnykus priegai- džių skirtumams tam tikrais atvejais šnektoms liko tendencija pabrėžti kirčiu kokį linksnį. Didesnis daiktavardžių, būdvardžių, net skaitvardžių ir dalyvių skaičius yra ketvirtosios kirčiuo- tės žodžiai, tai buvo lyg ir apibendrintas galūninis kai kurių (gal ir visų?) tvirtapradės šaknies žodžių vns. įnagininko ir dgs. galininko galūninis kirčiavimas. Dar bus prisidėjusi mokslo jau- nuomenės (ypač miestuose) baimė atitraukinėti kirtį iš trumpos galūnės į ilgą prieš esantį skiemenį. Tos naujosios kirčiuotės, aiškiai sumaišytos dėl šios analogijos pasireiškimo, gal ir nereikėtų teikti žodynuose, tekstuose (kaip DRSKŽ ir LKZ buvo mėginta daryti), nes tada mes teigiame, kad 4 kirčiuotės žodžiai gali turėti šaknyje tvirtapradę priegaidę (cv'i.rtas, cv'irtū, trd.uktas, trūuktū ir t. t.). Juk net bendrinės kalbos vartotojai lyg visai naikina trečiąją kirčiuotę, nes sako griežtū, griežtūs bernūs, auksinius žiedūs, giesmė, giesmės, ties Lietuva, su tamsuma, tamsumas ir pan. Tvirtapradės priegaidės virpesio dažnas miestietis nebegirdi, todėl skuba pabrėžti vns. įnagi- ninką ir dgs. galininką galiniu kirčiuotu skiemeniu, nes ten dažnai yra atitraukinėjamas kirtis iš įvairių galūnių: vai.kus, sodu, sodus, miéstus ir kt. Čia jau bus visai naujų laikų reiškinys, prasidė- jęs net lietuvių kalbos šnektose. V. Lazauskaitės-Ragaišienės manymu, tai esą bemaž vien analogijų su kitais kamienais padariniai (Lazauskaitė-Ragaišienė 2001: 97—109), bet kamienų analoginis mišimas toks pat yra vos ne visoje Lietuvoje, o formos karštū, pirmū, pirmūs, žiedūs, ties Lietuva ir kt. būna tik dvikalbėse, priegaidžių niveliavimosi paliestose paribio šnektose, taip pat didžiuosiuose mūsų miestuose (ypač Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje). Dar prisimintini ir es. ir būt. k. laiko veiksmažodžiai g'iema — g'iem'i, g3ve. — go.v'eū. Lz, vė.ima — v'eim'i Dv (Poškonių k.) ir kt. Šiuo atveju nereikėtų rašyti jokios kirčiuotės pažymų, nes reiškinys nesusiformavęs ir gana neaiškus, kaip ir J. Balčikonio teiktu tikrinių tvirtagalės šaknies vienaskaitinių daiktavardžių atveju: Kaūnas, Kaunui, Kaunė (2 ar 4), Smalvas, Smalvū, Smalvė (2 ar 4, nesant daugiskaitos ir patikrinti negalima; galėtų nebent paremti vns. iliatyvas, bet jis kartais šnektose svyruoja, pvz.: Kaunan (daugelio pietų ir rytų aukštaičių) ir Kaūnan (DsM — B. Stundžios inf.), nes „paradig- mų žymėjimas yra nenaudingas spėliojimas“ (Balčikonis 1978a: 372). Taip daroma ir vad. Niedermanno žodyne (Wėrterbuch der litauischen Schriftsprache), ypač vietovardžių sąraše (sąs. 49, Heidelberg, 1968). PASTABOS | 187 Tai padės spręsti ir ežero b'il.sas kirčiavimo problema: vns. in. vieno ir to paties žmogaus gali būti tariamas dvejopai — b'ilsū ir b'i.Isu. 2002 m. tikrinta (plg. Savukynas 1966: 175-176; Balčiko- nis 1967: 130). Toks įvairavimas priklauso nuo kalbėtojo noro pabrėžti vns. įnagininką (girdė- jau net sakinį prig’ére. b'i.lsr, nors sakė vns. vard. b'il.sas). LITERATŪRA BALČIKONIS, J. 1978a: [Rec.] Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, Kalbotyra 10, 1964. Cituojama pagal: Id., Rinktiniai raštai I, sud. A. Pupkis, Vilnius: Mokslas, 371-373. BALCIKONIS, J. 1978b: Laiškas redakcijai. Baltistica 3 (1), Cituojama pagal: Id., Rinktiniai raštai I, sud. A. Pupkis, Vilnius: Mokslas, 383-384. GRINAVECKIENĖ, E. 1993: Šaltinių šnektos tekstai. Lietuvių kalbotyros klausimai 30, 137-159. LAZAUSKAITĖ, V. 1998: Dėl dviskiemenių o-kamieniu daiktavardžių kirčiavimo variantų pietinėse aukštaičių tarmėse (tezės). Lietuvių kalbos institutas, Vilniaus pedagoginis universitetas. LAZAUSKAITE-RAGAISIENE, V. 2001: Dviskiemenių u-kamieno daiktavardžių kirčiavimo variantai pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių paribio šnektose. Paribio tarmių ir kalbų problemos. Šiau- liai, 2001, 97-109. SAVUKYNAS, B. 1966: K probleme substrata v jugozapadnoj Litve. Baltistica 1 (2), 165-176. Vytautas Vitkauskas Gauta 2002 03 20 Lietuvių kalbos institutas Antakalnio g. 6, 2055 Vilnius, Lietuva DEL UPEVARDZIO Dané"* Akmenos upės (Kretingos r.) žemupys klaipédiskiu šnektoje yra (ir buvo) dane // danej~Da- nė | Danija. Vokiškai buvo rašoma Dange. Vokiečių žemaičių tarme išmokę kalbėti rusniškiai (M. Deivelaitis), saugiškiai (J. Užpurvio brolis ir brolienė), priekuliškiai (M. Reizgys, buv. Klaipėdos gubernatoriaus giminė), klaipėdiš- kiai (Kazlauskas) W. Fenzlaw (1934: 141) sakinį su žodžiu Dange visi kaip vienas 1958-1960 metais yra skaitę da.ne || dane ir sakę, kad niekada nebuvo sutikę čia priebalsį g tarusių klaipė- diškių (tek dėdlę-tov'ė pamatė: vo-k'eška parasima Dange | pradé-je t é-p ta-rte — da.ng'e — J. Uzpur- vio sesers Kohnienés žodžiai). Prof. V. Mažiulis remiasi F. Kuršaičio žodynu (K78). Tokio tarimo lietuvininkais save vadinę žmonės net taip vėlai (apie 1959-1963 metus) yra nevartoję. Jei kas dabar iš atsitiktinai likusių klaipėdiškių gali būti „naujoviškai“ ėmę sakyti pagal kraštą užplūdusius atkilėlius, bet seniau neteko taip išgirsti. Vargiai iš gyvosios kalbos F. Kuršaitis galėjo išgirsti Darige — tai raštų forma būsianti. F. Kuršaičio užrašymai iš Tilžės apylinkių yra be trūkumų, bet iš kitur, iš tolesnių vietų, yra netgi didžiai neįtikimų užrašymų (i$ atsitiktinių pateikėjų?), pvz.: žem. unduo, viekšniškių VYTAUTAS MažiuLis. Ne Dané, o Darigė. Baltistica 34 (1), 1999, 93-98.