Šnekos akto dalyvių strategija, socialiniai vaidmenys ir tipai lietuvių kalboje

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVI (2002), 145–172 Šnekos akto dalyvių strategija, socialiniai vaidmenys ir tipai lietuvių kalboje EGIDIJUS ZAIKAUSKAS Vilniaus universitetas The article deals with the theory of speech act participants. It is based mainly on Austin’s theory of performatives and on Grice’s maxims of communication. The theoretical claims are illustrated mainly with Lithuanian examples of performative speech act types. Three aspects of the study of speech act participants are singled out: (a) communicative strategies, (b) social roles and (c) types of speaker’s and hearer’s roles as defined with respect to illocutionary acts. Both participants may choose either a constructive or a destructive communicative strategy. Performatives reduce to a minimum the possibility of selecting a destructive strategy but do not eliminate it altogether. A correct assessment of the speaker’s and the hearer’s social roles determines the way in which the speaker makes explicit his illocutionary intention and the way in which the hearer interprets it. Types of speakers and hearers (addressees) are defined not only with respect to illocutionary force, but also with respect to the circumstances of the speech act and the way in which it is performed (institutional or in everyday life, orally or in writing etc.). Šnekos aktų teorija (kartu ir performatyvų teorija) yra viena iš svarbiausių lingvistinės pragmatikos dalių. Kaip pažymi pats pragmatikos termino kūrėjas Ch. Morrisas, padalijęs semiotiką į tris dalis – sintaktiką, semantiką ir pragmatiką, „pragmatika yra ženklų ir TŲ, KAS JUOS INTERPRETUOJA (išskirta mano – E. Z.), santykio mokslas“ (Morris 1938: 30). Bet kokio ženklo ar ženklų aibės (mūsų atveju, šnekos akto) interpretatoriai konkrečioje situacijoje yra du: šnekos akto siuntėjas, kalbėtojas, toliau vadinamas adresantu, ir šnekos akto gavėjas, klausytojas, toliau vadinamas adresatu1. Adresantas ir adresatas yra vieni iš svarbiausių šnekos akto veiksnių. Adresantas yra šnekos akto iniciatorius ir jo kūrėjas. Šnekos aktu jis realizuoja savo komunikacinius ketinimus. Tačiau, kad pasiektų norimą tikslą, adresantas turi atsižvelgti ir į adresatą: jo socialinį vaidmenį, pragmatinę prezumpciją – tai, ką apie šnekos akto atlikimo situaciją žino adresatas, pagaliau adresato galėjimą tinkamai suvokti tą šnekos aktą – jo ilokuciją ir propoziciją. Šiame straipsnyje nagrinėjami tokie šnekos akto dalyvių aspektai: – pašnekovų kalbinė strategija, – adresanto ir adresato socialiniai vaidmenys, 1 Skirtingi autoriai adresantą dar vadina lokutoriumi, ekspedientu, subjektu, autoriumi, o adresatą – percipi- pientu, recipientu, dekoduotoju ir kt. (žr. Vilkienė 1998: 154). 146 | EGIDIJUS ZAIKAUSKAS – šnekos aktų ilokucijų santykis su įvairių tipų adresantais ir adresatais. 1. PAŠNEKOVŲ KALBINĖ STRATEGIJA Ir šnekos akto adresantas, ir adresatas turi savo komunikacinius tikslus. Nuo šių tikslų priklauso ne tik adresanto pasirenkamos šnekos akto leksinės bei gramatinės raiškos priemonės, stilius, šnekos akto atlikimo maniera, bet ir konkretaus akto ilokucijos bei propozicijos interpretavimas. J. Hintikka teigia, kad pokalbio dalyviai renkasi tam tikrą šnekos akto atlikimo (adresantas) ir šnekos akto priėmimo (adresatas) strategiją, kuri gali lemti šnekos akto interpretavimą, įskaitant ilokucinės jėgos supratimą (Hintikka 1979: 36). 1.1. Adresanto kalbinė strategija Adresanto strategija gali būti dvejopa: – konstruktyvi – tiksliai pranešti savo intencijas; – destruktyvi – užmaskuoti pasakymu savo tikruosius ketinimus arba, teisingiau, palikti juose interpretavimo spragų, kad vėliau, prireikus, galėtų pateikti kitokią – sau palankesnę toje situacijoje – interpretaciją. Ilokucinė jėga šnekos akte perteikiama įvairiomis priemonėmis ir, jei adresato tikslas yra adresanto atliktą šnekos aktą interpretuoti kaip to siekia adresantas (konstruktyvioji strategija), dažniausiai jos suvokiamos adekvačiai. Vis dėlto, kad šnekos akto ilokucija nebūtų interpretuota klaidingai (sąmoningai ar dėl kokių nors nepalankių aplinkybių), adresantas gali rinktis eksplicitines ilokucinės jėgos nurodymo priemones – performatyvus. Adresantui ypač svarbu ilokucinę jėgą tiksliai nurodyti instituciniuose (juridiniuose, administraciniuose) šnekos aktuose, todėl dažniausiai performatyvų vartojimo sritis ir yra oficialioji kalba. Anot Ch. Peirce (1976: 249–250), „tvirtindamas tam tikrą propoziciją, kalbėtojas prisiima atsakomybę už jos teisingumą ir yra tam tikru būdu baustinas, jei ši propozicija pasirodys esanti klaidinga“. Todėl kalbėtojui rūpi, kad jo pasakyta propozicija būtų interpretuojama taip, kad ne-taptų klaidinga. O klausytojui rūpi išsiaiškinti, ar sakytojas nepasakė klaidingos propozicijos, ir jis ieško tokios interpretacijos, kuri tai atskleistų (Hilpinen 1986: 304). Kas kita, kai pats adresantas siekia, kad adresatas nesuprastų tikrojo jo tikslo. Tada jis renkasi destruktyviąją strategiją. Destruktyviąja strategija adresantas vienaip ar kitaip siekia apgauti adresatą. Tai anaiptol nereiškia, kad adresanto šnekos aktas turi būti melagingas (nenusižengiama Grice’o kalbėjimo kokybės maksimai – nekalbėk netiesos (Grice 1975: 46)), tačiau šnekos aktas visada yra nenuoširdus: jis pažeidžia vieną iš šešių J. L. Austino nurodytų šnekos akto sėkmės sąlygų – nuoširdumo (Austin 1962: 39–40). Pasirinkusiam destruktyviąją strategiją adresantui tinkamesni netiesioginiai šnekos aktai, paliekantys interpretavimo laisvę, pavyzdžiui: Ežiukas pricimpina prie žvejų ir klausia: – Vyruciai, ar juodųjų ikrų valgysite? – Valgysime! – apsidžiaugę sučiapsėjo lūpomis žvejai. ŠNEKOS AKTO DALYVIŲ STRATEGIJA IR VAIDMENYS | 147 – Tai gerai. Kada sėsite valgyti, ir mane pakvieskite. (LLA 34) Adresantas užduoda klausimą, kurį adresatas interpretuoja kaip netiesioginį pasiūlymą. Pasirinktos raiškos priemonės neeksplikuoja ilokucinės jėgos, o situacija, ką patvirtina ir atsakomasis adresato šnekos aktas, implikuoja siūlymo ilokucinę jėgą. Tačiau tokia implikatūra nesusaisto adresanto pasiūlymo įsipareigojimais. Todėl kitame savo šnekos akte jis, interpretuodamas savo pirmąjį šnekos aktą kaip specialųjį klausimą (plg. Labutis 1998: 113), tiesiog pasišaipo iš adresato. Taigi adresantas pasirenka destruktyviąją komunikacinę strategiją, sukuria prielaidas dvejopam šnekos akto interpretavimui ir pasirenka sau naudingą (sėkmingą pašaipą – moralinę pergalę), o adresatui žalingą variantą. Nors interpretavimo spragų, atrodytų, mažiausiai palieka performatyvai, yra ir tokių, kurių vartojimas suteikia adresantui galimybę vėliau keisti atlikto šnekos akto interpretaciją. Ypač tai pasakytina apie asertyvus2, kuriais galima neutralizuoti pozicinio turinio melą ir tai net gali tapti juridiniu kazusu. Teisinėje literatūroje yra aprašytas atvejis iš JAV senatoriaus bylos, kai senatorius teisme išmemelavo sakydamas Aš neigiu, kad padariau šį nusikaltimą, nors vėliau buvo įrodyta, kad jį padarė. Čia neigimas yra fakto sukūrimas ir tik tas faktas juridiniu požiūriu vertintinas kaip tiesa arba melas (tiesa, pragmatiškai žiūrint – iš paprastų žmonių pozicijos – senatorius akivaizdžiai melavo). Vis dėlto ir kitų tipų performatyvai palieka interpretavimo „spragų“. Tiesa, skirtingai negu asertyvų, tokiais atvejais destruktyvioji strategija labiau remiasi ne ilokucija, o propozicija. Pavyzdžiui, pasakoje apie jūrininką Sindbadą pagrindinis veikėjas salos valdovui, kur jo laivą atginė audra, išsisukinėdamas pažada vesti jį pam ilusią valdovo dukterį: – Pažadu, jog padarysiu viską, ką pajėgsiu, kad galėčiau vesti jūsų dukterį. Valdovo pri remtas prie sienos Sindbadas teigia padaręs viską, ką pajėgęs, bet vesti valdovo dukters vis vien negalis. Juk jis nežadėjęs VESTI JO DUKTERS. Atlikdamas šnekos aktą adresantas pasiliko atsarginį variantą ir vėliau juo pasinaudojo. Iš tiesų, formaliai vertinant, šnekos aktas nebuvo pažadas vesti. Vis dėlto kasdienėje kalboje tokie šnekos aktai vertinami pagal pragmatinę situaciją – be galimybės pakeisti interpretaciją. Yra performatyvų, netinkamų destruktyviajai adresanto strategijai. Tai dauguma direktyvų3, pirmiausia kuklieji – skirti aukštesniojo socialinio vaidmens adresatui, kaip antai su performatyviniais veiksmažodžiais meldžiu, maldauju, prašau. Daugumos direktyvų tikslas yra pasiekti, kad adresatas padarytų adresantui kažką naudin- ga. Tad destruktyviąja strategija adresantas pirmiausia kenktų savo interesams. 2 Asertyvai (adresanto nuostatų tvirtinimai) išreiškia šnekėtojo nuostatą savo atliekamo šnekos akto propozicinio turinio atžvilgiu, pvz.: tvirtinti, abejoti, neigti, pranešti ir t. t. 3 Direktyvas – nurodymo ilokucinio tikslo šnekos aktas. Direktyvu adresantas siekia paveikti klausytoją, kad šis ką padarytų. Direktyvai gali būti kuklieji, pvz.: maldauti, melsti, neutralieji, pvz.: patarti, siūlyti, ir agresyvieji, pvz.: įsakyti, reikalauti. 148 | EGIDIJUS ZAIKAUSKAS Taip pat šiai strategijai nelabai tinka ekspresyvai4 – etikėtinei veiksmai, mat adresato komunikacinį lūkestį (ekspektaciją – ko adresatas gali tikėtis iš tam tikro socialinio vaidmens atlikėjo, plg. Karaliūnas 1997: 87) patenkina jau pats jų atlikimas. Tiesa, adresanto ironija yra tinkama priemonė ir ekspresyvus paversti destruktyviosios strategijos išraiškomis. Pavyzdžiui, treneris geriausią komandos žaidėją, susimušusį su varžovu ir pašalintą per lemiamas sezono rungtynes, „pasveikina“: Sveikinu. Tu ką tik sužlugdei visą mūsų sezoną. (RESP. SP.) Ironija paverčia sveikinimo aktą priekaištu. Beje, raštu apibūdinant tokį aktą ilokucinė jėga nurodoma kabutėse, pavyzdžiui, „pasveikina“. Rašymas kabutėse signalizuoja, kad adresanto strategija buvusi destruktyvi arba kad aktas buvęs nesėkmingas. 1.2. Adresato kalbinė strategija Adresato strategija taip pat gali būti dvejopa: – konstruktyvi – adresatas mėgina tiksliai nustatyti adresanto intenciją, t. y. ieško kalbėtojo reikšmės; – destruktyvi – adresatas mėgina atrasti pasakyme prasminę „spragą“, kad galėtų interpretuoti savaip (tada jis turi suvokti ir kalbėtojo reikšmę). Konstruktyvioji strategija atitinka bendruosius komunikacijos reikalavimus, pavyzdžiui, pagrindinį Grice’o nurodytą bendravimo postulatą – kooperatyvumo – adresanto ir adresato bendradarbiavimo (Grice 1975: 45). Jei adresatas laikosi kooperatyvumo principo, šnekos aktas gali būti nesėkmingas dėl adresanto strategijos (siekio užmaskuoti ilokucinę jėgą), dėl netinkamų aplinkybių, naudojamo skirtingo kalbos kodo (vienos kalbos pasakymą interpretuojant pagal kitos kalbos taisykles), išorinių trukdžių, tarkim, pašalinio triukšmo, sutrikusios adresato klausos ar pan., pavyzdžiui: Dėl kurtumo: – Kur eini, žvejot? – Ne, žvejot. – A, o aš maniau, žvejot. (liaudies anekdotas) Dėl skirtingo kodo: Susitiko žemaitis su dviem draugais rusais. Žemaitis nemokėjo rusiškai, o rusai silpnai suprato žemaitiškai. Buvo penktadienio vakaras. Sumetė po kelis rublius. Atsirado degtinės ir užkandos. Iš pradžių visi išgėrė po šimtą gramų. Žemaitis ėmė dejuoti: – Po tiek daug. Kokia stipri degtinė! Galiu ir padvėsti. – Da možno i po dviesti, – sutinka bičiuliai. Pripylė po du šimtus gramų. Visi vėl išgėrė iki dugno. – Vajė, vajė, – verkšlena žemaitis. – Dabar galiu ir pratrysti. – Možno i po trista, – juokiasi draugai. (LLA 253) 4 Ekspresyvas – etiketinis kalbos veiksmas, kuriuo siekiama palaikyti, pvz.: atsisveikinti, sveikinti, linkėti, arba atkurti, pvz., atsiprašyti, „mandagumo atmosferą“ – gerus socialinius santykius su adresatu. ŠNEKOS AKTO DALYVIŲ STRATEGIJA IR VAIDMENYS | 149 Pastarajame pavyzdyje adresatas, remdamasis vienu žodžiu padvesti = po dvies­ti ir pratrysti = po trista, pagal pragmatinę situaciją (išgėrė po šimtą, paskui – po du šimtus) adresanto šnekos aktų ilokuciją suvokia klaidingai – padėjavimą kaip siūlymą. Kai adresato strategija destruktyvi, šis, be abejo, suvokia kalbėtojo reikšmę, tačiau pagal ją interpretuoti šnekos aktą jam nenaudinga. Jeigu adresantas palieka bent menkiausią galimybę adresatui klaidingai interpretuoti jo atliktą šnekos aktą, šis gali taip ir pasielgti. „Esmė ne tai, kad klausytojas nesupranta tikrosios pasakymo ilokucinės jėgos, o tai, kad jis neprivalo jos suprasti“ (Austin 1962: 33–34). Destruktyviąją strategiją adresatas renkasi siekdamas apginti savo interesus ir iškeldamas juos aukščiau už adresanto interesus. Ilokucinę pasakymo jėgą arba propozicinį turinį interpretuoti savaip įmanoma, kai šnekos aktas yra netiesioginis arba dviprasmis, pavyzdžiui: Kartą Petras, susitikęs Kazimierą, klausia: – Ar neturėtum paskolinti nors dešimt litų? Kazimieras atsako: – Labai gaila, kad su savimi neturiu. – O namie? – Dievui dėkui, visi sveiki. Sudiev. (LLA 188) Klausimą O namie?, kuris prasminiu ryšiu susijęs su ankstesniu diskursu ir reiškia Ar namie neturi pinigų paskolinti?, adresatas apsimeta suprantąs kaip mandagų pasiteiravimą apie jo namiškius, taip išsisukdamas nuo skolinimo. Dažniausiai adresatas pasirenka destruktyviąją strategiją interpretuodamas direktyvus, ypač kukliuosius (priešingai nei adresantas), ir deklaratyvus5. Direktyvus interpretuoti savaip adresatui naudinga, kai jis nenori arba negali atlikti to, ko direktyvu siekia adresantas. Interpretuodamas agresyviuosius direktyvus – įsakymą, paliepimą, reikalavimą – adresatas paprastai neturi galimybės pasirinkti destruktyviąją strategiją dėl griežto šių direktyvų vartosenos reglamentavimo. Deklaratyvus adresatas interpretuoja savaip, kai šie nustato jam nenaudingą dalykų padėtį. Kai adresantas atlieka asertyvą, ekspresyvą ar komisivą6, adresatas turi mažai galimybių pasirinkti destruktyviąją strategiją. O jeigu atliekamas performatyvinis šnekos aktas, savita adresato interpretacija faktiškai neįmanoma. Vis dėlto dažniausiai nei adresantui, nei adresatui ieškoti „atsarginio“ varianto neprireikia, nes paklūstama bendrajam bendradarbiavimo principui. Šnekos aktas dažnai yra įpintas į kitų kalbinių bei nekalbinių veiksmų seką, yra tam tikro kalbos žaidimo dalis. Kalbos žaidimo taisyklės numato, kad žaidėjai žino žaidimo taisykles ir jų laikosi. Adresanto ir adresato kalbinių strategijų ir komunikacinės sėkmės santykis parodytas lentelėje: 5 Deklaratyvai (potvarkiai) yra tam tikros dalykų padėties sukūrimo priemonė, t. y. jais sukuriami nauji (ppr. juridiniai) faktai, pvz.: skirti (pavaduotoju), atleisti (iš pareigų), skelbti karą ir t. t. 6 Komisivais (adresanto įsipareigojimais) adresantas įsipareigoja ateityje atlikti tai, ką išreiškia šnekos akto propoziciniu turiniu, pvz.: pažadėti, įsipareigoti, prisiekti ir t. t. 150 | EGIDIJUS ZAIKAUSKAS 1 LENTELĖ. ADRESANTO IR ADRESATO KALBINĖS STRATEGIJOS Adresantas | Adresanto kalbinė strategija | konstruktyvi | destruktyvi; Adresatas | konstruktyvi | bendradarbiavimas: šnekos aktas sėkmingas | bendradarbiavimas: šnekos aktas sėkmingas, tačiau nepriimtinas adresatui, todėl neefektyvus; Adresato kalbinė strategija | konstruktyvi | destruktyvi | nebendradarbiavimas: šnekos aktas sėkmingas, tačiau nerezultatyvus | nebendradarbiavimas: šnekos aktas nesėkmingas; destruktyvi Taigi adresanto pasirinkta kalbinė strategija lemia šnekos akto lokuciją, t. y. konkrečią raišką, ir ilokuciją, o adresato kalbinė strategija lemia šnekos akto perlokucinį efektą. Vis dėlto atskiras šnekos aktas dažnai neatskleidžia pašnekovų strategijų, tam reikalingas platesnis diskursas. Rinktis konstruktyviąją strategiją pašnekovus įpareigoja bendrieji komunikacijos principai, pirmiausia – bendradarbiavimo. Destruktyvią strategiją adresantas paprastai renkasi siekdamas išvengti atsakomybės už savo nenuoširdų šnekos aktą arba norėdamas pasišaipyti iš adresato ar net jį pažeminti. Adresato kalbinė strategija destruktyvi, kai jis sąmoningai neteisingai interpretuoja šnekos aktą, pirmiausia jo ilokuciją. Taip adresatas paprastai siekia išsisukti nuo jam nenaudingų veiksmų. Adresato galimybę rinktis destruktyviąją strategiją labai riboja performatyviniai šnekos aktai, o adresanto galimybę rinktis destruktyviąją strategiją dažniausiai riboja jo užimamas pozicinis socialinis vaidmuo, ypač kai adresantas yra institucinis. 2. SOCIALINĖ SITUACIJA IR SOCIALINIAI VAIDMENYS Rinkdamiesi komunikacines strategijas adresantas ir adresatas negali apsiriboti vien savo komunikaciniais tikslais. Kad tikslas būtų pasiektas, privalu atsižvelgti į pašnekovo veiksmą – adresantui į adresatą, adresatui – į adresantą. Grice’as, pabrėždamas ypatingą kalbinės išraiškos turinio sąsają su kalbėtoju, nurodo esant ne tik pasakymo reikšmę, bet ir kalbėtojo reikšmę (Grice 1969: 147). Tam pritaria ir vienas iš šnekos aktų teorijos kūrėjų J. Searle’as: „Ne visada pagal sakinio reikšmę galima spręsti apie tai, ką kalbėtojas tai sakydamas turi omenyje“ (Searle 1975: 68). Kalbėtojo reikšmę klausytojas gali suvokti interpretuodamas pasakymo reikšmę komunikacinės situacijos kontekste. Kitaip tariant, tikroji šnekos akto reikšmė (kalbėtojo reikšmė) suvokiama kaip kalbos žaidimo (L. Wittgensteino terminas) ėjimas (Vitgenšteinas 1995: 22 §). Nežinant, koks kalbos žaidimas žaidžiamas, neįmanoma teisingai interpretuoti šnekos akto. Taigi būtina žinoti kontekstą, situaciją. Šnekos aktas yra intencionalus ir interpersonalus veiksmas, jo reiškimosi erdvė yra ŠNEKOS AKTO DALYVIŲ STRATEGIJA IR VAIDMENYS | 151 sociumas. Tad vienas iš svarbiausių kalbėtojo reikšmės atpažinimo veiksnių ir yra socialinė situacija. Socialinė situacija – tai visuma išorinių aplinkybių, kurios formuoja individo elgseną visuomenėje. Plačiai suvokiamos situacijos atitinka Wittgensteino gyvenimo formų sąvoką, pavyzdžiui: derybos, vedbybos, karas ir t. t. Gyvenimo formas sudaro kalbos žaidimai, t. y. dar siauresnės situacijos: siūlymas, santuokos priesaika, karo skelbimas ir t. t. Tokie kalbos žaidimai realizuojami konkrečiais šnekos aktais. Šnekos akto atlikėjas, adresantas (savo ruožtu ir adresatas), vertinamas ne kaip konkretus asmuo su tam tikrų individualių bruožų rinkiniu (šis aspektas rūpi psichologijai), bet kaip tam tikro socialinio vaidmens, kurį reprezentuoja jo atliekamas šnekos aktas, atlikėjas (Arutiunova 1981: 357). Kalbinėje visuomenėje egzistuoja tam tikri kiekvieno socialinio vaidmens atlikėjo elgesio (ir kalbinio) šablonai: „tai nustatyti būdai, kaip kurioje nors situacijoje reikia elgtis ir veikti“ (Karaliūnas 1997: 87). Šie šablonai gali būti labai laisvi neformalioje aplinkoje, bendraujant buitiškai, ir labai griežti formalioje – teisinėje, administracinėje, religinėje ir pan. Buitinis bendravimas remiasi nerašytomis etiketo taisyklėmis, o formalioje aplinkoje konkretaus socialinio vaidmens atlikėjo veiksmai reglamentuojami įstatymais, nuostatais. „Kuo konkretesni ir griežtesni visuomenės keliami reikalavimai konkrečiam vaidmeniui – plg. teisėjo, susirinkimo pirmininko, sporto varžybų komentatoriaus vaidmenis, – tuo griežtesni stilistiniai reikalavimai kalbėjimui“ (Krysin 1976: 52). Kuriami netgi konkrečių tam tikram socialiniam vaidmeniui atlikti skirtų šnekos aktų šablonai. Pavyzdžiui, žemiau pateikiamas Lietuvos Respublikos Prezidento priesaikos tekstas yra šnekos aktų, kuriuos realiai yra atlikę du Lietuvos Respublikos prezidentai – p. A. Brazauskas ir p. V. Adamkus, šablonas. Aš, (vardas, pavardė), prisiekiu Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, gerbti ir vykdyti įstatymus, saugoti Lietuvos žemių vientisumą; prisiekiu sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas; prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, tarnauti Tėvynei, demokratiškai, Lietuvos žmonių gerovei. Tepadeda man Dievas! (dok: http://www.lrp.lt/institutiontoday.phtml#HD_NM_20.) Šio priesaikos akto adresantas rūpi adresatui ne kaip konkretus asmuo, o kaip socialinė institucija – Lietuvos Respublikos Prezidentas. Interpretuojant šį šnekos aktą visiškai nesvarbu individualiosios adresanto, kaip žmogaus, savybės, nesvarbu ir kiti komunikaciniai vaidmenys, kuriuos tas pats fizinis asmuo atlieka kitais šnekos aktais. Šnekos akto interpretavimas priklauso nuo to, kaip aiškiai adresatas suvokia adresanto ir savo, kaip adresato, socialinius vaidmenis bei jų santykį. Socialiniai komunikacijos dalyvių santykiai gali būti: – simetriniai – lygiaverčių socialinių vaidmenų; – asimetriniai – nelygiaverčių socialinių vaidmenų, kurie savo ruožtu gali būti nulemti: 152 | EGIDIJUS ZAIKAUSKAS – antropologinių skirtumų, – sociokultūrinių skirtumų, – pokalbio dalyviškumo skirtingo laipsnio (Henne, Rehbock 1995). Socialiniai santykiai iš tikro yra ne kas kita, kaip dviejų komunikacijos dalyvių – adresanto ir adresato – socialinių vaidmenų sugretinimas. Šnekos akto dalyvių užimami socialiniai vaidmenys, nesvarbu, kokius santykius – simetrinius ar asimetrinius – atspindėtų, visada suvokiami kaip pora, pavyzdžiui: viršininkas – pavaldinys, tėvas – sūnus, pirkėjas – pardavėjas, kolega – kolega. Todėl šnekos akto adresantas, nustatydamas savo socialinį vaidmenį, lemia ir adresato socialinį vaidmenį. Ir atvirkščiai: identifikavęs savo socialinį vaidmenį, adresatas nesunkiai nustato ir adresanto socialinį vaidmenį, o tai padeda identifikuoti ir adresanto atlikto šnekos akto ilokucinę jėgą. Jei adresantas netinkamai suvokia savo arba adresato socialinį vaidmenį, tikėtina, kad jis pasirinkęs netinkamą ilokucinės jėgos šnekos aktą, pavyzdžiui: – Neik, aš tau įsakau! – pakėlė balsą Julius. – Įsakinėk savo bobutei, – [Rima] trenkė durimis ir išėjo. (PB 464) Šioje situacijoje nepaisoma adresato socialinio vaidmens, kartu adresantas nepagrįstai užima aukštesnį adresato atžvilgiu socialinį vaidmenį. Iš tikrųjų, adresanto ir adresato socialiniai vaidmenys yra lygiaverčiai – Julius ir Rima draugai. Adresanto pasirinktas agresyvusis direktyvas tinkamas vartoti aukštesnę padėtį užimančiam adresantui, ir tai dažniausiai tik tada, kai šnekos aktas skiriamas tiesioginiam pavaldiniui. Dėl netinkamai pasirinkto performatyvo – įsakau vietoje neutralaus prašau ar nuolankaus maldauju – šnekos aktas nesėkmingas: Rima trenkė durimis ir išėjo. Taigi dėl adresanto netinkamai pasirinkto socialinio vaidmens patiriama komunikacinė nesėkmė. Kartais kalbėtojas šnekos akte eksplicitiškai nurodo savo socialinį vaidmenį, pavyzdžiui: ŠIMKŪNAS. […] mano supratimu, ponui Kliemui gydymą reikėtų tęsti ligonio stacionare. DAKTARAS. Kaip gydytojas, aš sutinku, kad jo sveikata negerėja. (NDB 2, 74) Šiame pavyzdyje antrasis pašnekovas pabrėžia savo pozicinį socialinį vaidmenį (kaip gydytojas), reaguodamas į šnekos aktą – stimulą: skatinimą pareikšti savo profesinę nuomonę. Taip pat savo socialinį vaidmenį įprasta nurodyti „persijungiant“ iš aukštesniojo socialinio vaidmens į lygiavertį, pavyzdžiui: ANDREAS. Ne kaip jūsų magistras, bet kaip riteris riterius klausiu, ar tikrai nežinojote, kad Mindaugas […] tarnauja Kristui Viešpačiui? (KR 2, 597) Lygiavertį savo socialinį vaidmenį adresantas pabrėžia tikėdamasis, kad adresato kalbinio elgesio strategija bus konstruktyvi – kad riteriai neišsisukinėdami pasakys tiesą. ŠNEKOS AKTO DALYVIŲ STRATEGIJA IR VAIDMENYS | 153 Kai kurių ilokucinių jėgų performatyviniuose šnekos aktuose yra įprasta eksplicitiškai nurodyti savo socialinį vaidmenį. Pavyzdžiui, prisimkime: R. OZOLAS spaudos konferencijoje po pralaimėtų rinkimų: – Visą atsakomybę už tai, kad partija negavo reikiamo skaičiaus balsų rinkimuose, prisiimu aš, kaip partijos pirmininkas. (TV žinios). J. KAZLAUSKAS po „Eurobasket 2001“ fiasko: – Aš, kaip komandos treneris, aišku, prisiimu visą atsakomybę už nesėkmę ir patvirtinu: taip, aš atsistatydinu iš trenerio pareigų. (TV žinios) Vis dėlto kur kas dažniau šnekos akte nurodomas ne socialinis adresanto vaidmuo, o jo unikalus žymuo, paprastai – vardas ir pavardė (taip pat neretai nurodoma ir pareigos, kartais mokslo vardas, gyvenamoji vieta, giminystės ryšys ir t. t.). Tai daugumos juridinių šnekos aktų ypatybė. Didžioji jų dalis atliekama performatyviniais pasakymais. Pavyzdžiui, įgaliojimai: Aš, Jonas Petraitis, <...> įgalioju Antaną Petraitį <...> tvarkyti ir valdyti man priklausantį lengvąjį automobilį, <...> rūpintis automobilio technine būkle, būti mano atstovu kelių policijoje, draudimo įstaigose, muitinėse, išvykti į užsienį, perįgalioti kitą asmenį, rašyti mano vardu pareiškimus, už mane pasirašyti ir atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu. (DOK.) Atliekant kai kuriuos institucinius šnekos aktus įprasta, o kartais ir privaloma, nurodyti ir savo socialinį vaidmenį, ir unikalų žymenį, pavyzdžiui: Potvarkis <...> Remdamasis Konstitucinio teismo įstatymo 32 straipsniu, įgalioju Seimo kanceliarijos Teisės departamento konsultantę Audronę Ožiūvienę atstovauti Seimui nagrinėjant Konstituciniame Teisme Seimo narių grupės prašymą ištirti [ar įstatymai neprieštarauja vienas kitam]. <...> Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis (DOK.) Apskritai visiems juridiniams šnekos aktams būdinga eksplikuoti šnekos akto adresantą ir adresatą, kaip tam tikros bendruomenės narius, ir ilokucinę jėgą. Kasdienėje kalboje adresantui save identifikuoti paprastai nėra taip svarbu dėl palyginti menko ir neapibrėžto šnekos akto ir jo sukeliamų padarinių ryšio. Kur kas svarbiau gali būti eksplikuoti savo socialinį vaidmenį. Beje, kaip pažymi Arutiunova, dažniausiai adresantas savo vaidmenį eksplikuoja, kai iš tikro imasi jam nepriklausančio vaidmens (Arutiunova 1981: 357). Taip pat socialinį vaidmenį linkstama eksplikuoti, kai, bendraujant su tuo pačiu adresatu, perjungiamas socialinio vaidmens registras – iš lygiaverčio į aukštesnį, t. y. pabrėžiama valdžia, paprastai pokalbyje siekiant viršaus, arba atvirkščiai, pavyzdžiui: 154 | EGIDIJUS ZAIKAUSKAS Kas sako kad neteisybė? – rėkė prievai zdas. Ir vaitas pridūrė: – Aš, vaitas, tvirtinu, kad teisybė. Už pasipriešinimą ryškčių penkias dešimtis! (PS 84–85) Lig tol prievai zdas ir vaitas šnekėjosi su gaspadoriais kaip su lygiaverčiais, tačiau, siekdamas savo viršaus, vaitas pabrėžė savo aukštesnę socialinę padėtį. 2.1. Socialinių vaidmenų tipai Socialiniai vaidmenys yra skirstomi į: – statusinius, – pozicinius, – situacinius (Karaliūnas 1997: 88). 2.1.1. STATUSINIAI VAIDMENYS. Vieni situaciniai vaidmenys paveldimi: lytis, rasė, tautybė. Jie paprastai nekinta visą žmogaus gyvenimą. Paveldimieji statusiniai vaidmenys dabartiniame rasinės, tautinės ir lytinės lygybės pasaulyje palyginti menkai lemia šnekos akto raišką. Kiti statusiniai vaidmenys įgyjami laikui bėgant, pavyzdžiui, amžiaus (vyresnis, jaunesnis ir bendraamžiai), šeimos nario (tėvas, sūnus, broliai), luomo (mūsų visuomenėje paprastai apytiksliai skiriamo pagal turtinę padėtį) ir pan. Socialiniai vaidmenys, kaip ir visa socialinė struktūra, sudaro tam tikrą hierarchiją, kuri nurodo nelygų turto, galios ar prestižo pasiskirstymą visuomenėje (Dumbliauskas 1999: 26). Jie gali būti labai svarbūs ir šnekos akto ilokucijai, ir konkrečiai raiškai. Vis dėlto statusiniai vaidmenys labiau lemia patį kalbėjimo pobūdį, stilių, o ne konkrečių ilokucijų raišką. Todėl negalima teigti, jog kuriam nors statusiniam socialiniam vaidmeniui yra būdingi tam tikri performatyvai. 2.1.2. POZICINIAI VAIDMENYS. Pozicinius vaidmenis lemia padėtis, kurią individas užima visuomenėje. Paprastai pozicinis vaidmuo būna susijęs arba su profesija, pavyzdžiui, mokytojas, teisėjas, karininkas ir pan., arba su ilgalaike veikla, gyvenimo būdu, pavyzdžiui, mokinys, kareivis, kalinys. Poziciniai vaidmenys įgyjami laikui bėgant ir yra ilgalaikiai. Jie ne tik lemia šnekos akto ilokuciją bei konkrečią raišką, bet kai kurie net turi tam tikrą įstatymais bei nuostatais reglamentuojamų konkrečios ilokucinės jėgos ir konkrečios raiškos modelio šnekos aktų „arsenalą“, pavyzdžiui: teisėjo verdiktai, karininko komandos, kunigo ritualinės frazės. Būtent pozicinių socialinių vaidmenų atlikėjams labiausiai būdinga vartoti performatyvus. 2.1.3. SITUACINIAI VAIDMENYS. Tai daugiau ar mažiau fiksuoti elgesio ir veiklos modeliai. Jie dar skirstomi į situacinius siaurąja prasme bei personalinius. Pirmieji susiję su tam tikrais elgesio stereotipais ir dažniausiai lemimi išorinių aplinkybių. Individ as tarsi įtraukiamas į tokią situaciją ir jam suteikiamas atitinkamas situacinis vaidmuo. Tokius vaidmenis atlieka pirkėjas, keleivis, svečias, žiūrovas ir pan. Personaliniai vaidmenys priklauso nuo vertybinės individo orientacijos, tokį vaidmenį individui suteikia jo pašnekovas: draugas, priešas, mylimasis ir pan., kartu identifikuodamas save. Daugumos situacinių vaidmenų šnekos aktų ilokucijos bei raiška nėra reglamentuojama, išskyrus su etiketu susijusius šnekos aktus: dėkojimas, atsiprašymas, užuojauta ir pan., kurie dažnai reiškiami performatyvais. ŠNEKOS AKTO DALYVIŲ STRATEGIJA IR VAIDMENYS | 155 Kiekvienam individui būdinga tam tikra konkrečių socialinių vaidmenų visuma, kompleksas (Smelser 1984: 36). Tiesa, šis kompleksas aprepia tik statusinius ir pozicinius vaidmenis. Situaciniai vaidmenys yra tarsi galimybės, kurios gali būti realizuotos, bet gali ir ne. Pavyzdžiui, kiekvienas neturintis bilieto troleibuso keleivis gali tapti įkliuvusiu „zuikiu“, bet tam turi susiklostyti tinkamos aplinkybės. Svarbiausi komunikacijai yra poziciniai vaidmenys, lemiantys ne tik adresanto konstruojamą kalbinę strategiją, bet neretai apibrėžiantys ir konkrečių adresanto atliekamų šnekos aktų ilokuciją bei lokuciją. Ypač griežtai reglamentuojami šnekos aktai tų pozicinių vaidmenų atlikėjų, kurie suvokiami kaip adresantai institucijos. 3. ADRESANTAS Adresantas yra žmogus, žmonių grupė arba institucija, kuriantis ir atliekantis šnekos aktą7. Šnekos akto adresanto kategorija laikoma centrine šiuolaikinės pragmatikos kategorija (plg. Stepanov 1981: 326). Ji užima itin svarbią vietą ir performatyvų teorijoje. Pagrindinė performatyvo funkcija yra tiksliai perteikti adresanto santykį su pasakymu atliekamu veiksmu, t. y. ilokuciją – ką tuo pasakymu adresantas daro, o ne tai, kokia yra (buvo, bus, būtų) tikrovė (perteikti tikrovės faktus yra pagrindinė konstatyvų funkcija). Kartu performatyvu adresantas ne tik informuoja, kokį veiksmą jis tuo pasakymu atlieka, o, svarbiausia, tą veiksmą ir atlieka. Taigi adresanto atžvilgiu performatyvo funkcija yra kuriamoji. Konkretaus šnekos akto kūrėjas visada yra tam tikras asmuo ar asmenys. Tačiau komunikacijos procese tas asmuo neretai yra neaktualus, o aktualizuojama institucija, kaip juridinis asmuo, arba šnekos akto adresantas iš viso neaktualus. Nuo tokio aktualizavimo neretai priklauso ir paties šnekos akto ilokucija. 3.1. Adresantų tipai Performatyvinio šnekos akto adresantas gali būti: 1) pavienis asmuo: – aktą atlieka savo iniciatyva, – aktą atlieka kito adresanto įgaliotas (įgaliotasis adresantas); 2) asmenų grupė: – aktą atlieka grupė (šneka choru), – aktą atlieka vienas asmuo grupės vardu (vienas šneka už visus); 3) institucija; 7 Komunikacijos teorijoje adresantas kaip kūrėjas skiriamas nuo adresanto kaip atlikėjo (siuntėjo) ir adresatas kaip patyrėjas skiriamas nuo adresato kaip gavėjo (galutinio tikslo). Paprastai adresantas yra ir šnekos akto kūrėjas, ir atlikėjas (siuntėjas), o adresatas yra ir patyrėjas, ir gavėjas (Cook 1997: 25). Gali būti atvejų, kai kūrėjas nesutampa su atlikėju, pvz., prezidento (kūrėjo) kalbą skaito jo atstovas spaudai (atlikėjas), taip pat atvejų, kai adresatas nesutampa su gavėju, pvz., kai skaitomi svetimi laiškai. Šnekos aktų teorijoje, ypač nustatant performatyvų bruožus ir apibrėžiant ilokucijas, atvejai, kai šnekos akto kūrėjas nesutampa su atlikėju, nėra aktualūs: rūpi tik adresantas ir adresatas kaip komunikacinės situacijos elementai (žr. Kobezova 1986: 13). Adresato nepasiekęs šnekos aktas, pvz., jei jį perima kitas asmuo, kuriam šnekos aktas nebuvo skirtas, laikytinas nesėkmingu, juo adresantas nerealizuoja savo komunikacinės intencijos. 156 | EGIDIJUS ZAIKAUSKAS 4) adresantas neapibrėžtas (neaktualus). 3.1.1. PAVIENIS ASMUO IR ASMENŲ GRUPĖ. Pavienis asmuo ir asmenų grupė yra artimų tipų adresantai. Jų atliekami šnekos aktai labiausiai lemiami asmeninės valios ir situacijos. Pagrindinis asmens ir asmenų grupės skirtumas yra šnekos akto kūrėjų skaičius, paprastai kalbiniame lygmenyje išreiškiamas gramatine skaičiaus kategorija: vienaskaita – pavienių asmenų, daugiskaita – asmenų grupės. Tiesa, yra sričių, kuriose pavieniam adresantui būdinga vartoti ekskliuzyvinę daugiskaitą8. Pirmiausia tai „didybės“ mes (lot. pluralis majestaticus), t. y. valdovo valios raiška, pavyzdžiui: Iš dievo meilės, mes, Aleksandras Antrasis, ciesorius ir vald imieras visos Rosijos, karalius Lenkų, didis kunigaikštis Finlandijos ir t. t., ir t. t. apreiškiam visiems mūsų vierniems tarnams. (PS 17) Taip pat mokslinio veikalo autoriaus daugiskaita, pavyzdžiui: Pastebėsime, kad antroji šių dainų melodijų eilutė tėra grynas pirmosios pakartojimas. (straipsnio autorė Austė Nakienė – TD5 90) Tokia performatyvų ekskliuzyvinės daugiskaitos formos vartosena artimai susijusi ir su adresanto įvardijimu įvardžiu mes. Kaip teigia A. Rosinas, „didybės“ mes dabar tinėje lietuvių <…> kalboje bevartojamas tik beletristikos kūriniuose istorine tematika ir istoriniuose dokumentuose, <…> o „aut orinis“ mes yra naujas reiškinys lietuvių kalboje: jį vartoja intelektualai. <…> Jis yra aiški sintaksinė kalkė“ (Rosinas 1988: 33–34). Taigi ekskliuzyvinė performatyvų daugiskaita – tik išimtis iš bendros taisyklės. Pavienis adresantas gali atlikti savo sumanytą šnekos aktą, taigi būti ir kūrėjas, ir atlikėjas, o gali atlikti ir kito kūrėjo šnekos aktą jo pavedimu. Pastaruoju atveju jis gali pasirinkti konkrečias šnekos akto raiškos priemones, tačiau negali pasirinkti ilokucijos ir propozicinio turinio. Todėl jis nagrinėtinas ne kaip adresantas, o kaip adresatas tarpininkas (plačiau žr. sk. 4.1.4 „Adresatas tarpininkas“). Jei adresantas atlieka šnekos aktą už kitą asmenį jo neįgaliotas, vėliau gali kilti komunikacinių nesklandumų. Pavyzdžiui: Kartą klasėje vyko susirinkimas. Auklėtoja išbarė vieną gerą mokinį už tai, kad pradėjo blogai mokytis. Mokinio tėvas atsistojo prieš susirinkimą ir pasakė: – Kita trimestrą jis mokysis gerai. Po antro trimestro auklėtoja vėl bara mokinį: – Juk tu žadėjai pasitempti. Mokinys ramiai atsakė: – Ne aš žadėjau, o tėvas. Tegul jis pats gerai ir mokosi. (LLA 67–68) 8 Paprastai terminu ekskliuzyvas apibūdinama asmeninio įvardžio daugiskaitos (liet. mes) savybė reikšti tik adresantą, be kitų asmenų. ŠNEKOS AKTO DALYVIŲ STRATEGIJA IR VAIDMENYS | 157 Tėvas duoda pažadą už sūnų, o vėliau sūnus išsigina, esą jis nežadėjęs. Pažado šnekos aktas nesėkmingas, nes pažadas neteisėtas: adresantas pažadą už kitą asmenį jo neįgaliotas. Vis dėlto tokia situacija išties yra labiau anekdotiška. Tikrovėje toks pažadas būtų teisėtas dėl to, kad tėvas, užimantis aukštesnį socialinį vaidmenį sūnaus atžvilgiu, turi galios prisiimti įsipareigojimus už sūnų. Tokiu atveju adresanto pareiga yra naudojant savo galią priversti kitą asmenį elgtis pagal duotąjį pažadą. Asmenų grupės choru atliekamas šnekos aktas yra palyginti retas. Paprastai tai reakcija į šnekos aktą – stimulą, pavyzdžiui: SIERAKAUSKAS. Kas gali prisiekti, tą laikysiu Lietuvos liaudies armijos kariu. VYRAI. Prisiekiam! Prisiekiam, vade! (GR1, 153) Dažniau vienas asmuo šneka grupės vardu, pavyzdžiui, tėvas šeimos vardu, vienas studentas viso kurso vardu, vadas karių būrio vardu. Jie nėra tiesiogiai įgalioti grupės, o patys imasi iniciatyvos ir atstovauja kolektyvinei nuomonei, pavyzdžiui: SIERAKAUSKAS. Nepretenduoju į šeimininkus. Ir aš dėkoju jums visų sukėlėlių vardu. (GR1, 145) J. Thomas tokius performatyvus vadina grupiniais (angl. group performatives) (Thomas 1995: 41–42). Abiejų grupių adresantų socialiniai vaidmenys paprastai būna statusiniai ir situaciniai: tada šnekos akto intencija priklauso nuo paties adresanto, o sėkmė nesusijusi su visa akto atlikimo procedūra. Pagal ilokucinę jėgą šių dviejų tipų adresantams būdingiausi yra ekspresyvai bei asertyvai, o mažiausiai būdingi deklaratyvai. Iš direktyvų tokie adresantai paprastai gali rinktis tik kukliuosius arba neutraliuosius, o komis yvus gali atlikti bet kokius, išskyrus iniciacines priesaikas. 3.1.2. INSTITUCIJA. Realiai bet koks performatyvinis šnekos aktas atliekamas konkretaus žmogaus ar žmonių. Vis dėlto kartais asmuo, atlikdamas šnekos aktą, reiškia ne savo, o tam tikros institucijos, kuriai jis atstovauja, valią. Galima teigti, kad konkretus asmuo (ar asmenys) tik verbalizuoja institucijos aktą, todėl adresantu laikytina institucija. Adresantas institucija paprastai atlieka pozicinį socialinį vaidmenį. Kai kurie šnekos aktai atliekami ne asmens – institucijos atstovo, o tarsi pačios institucijos. Be abejo, realus jų kūrėjas yra konkretus asmuo, tačiau ne sakomo, o parašyto šnekos akto realaus kūrėjo dažniausiai neįmanoma identifikuoti, o kaip adresantas eksplicitiškai nurodoma pati institucija, pavyzdžiui: Saldainių fabrikas „Rūta“ siūlo darbą Vilniaus regione. (RESP. SP.) Būdingiausi institucijų performatyvai yra deklaratyvai ir agresyvieji direktyvai. Iš komis yvų institucija yra iškilmingų priesaikų adresantas. Šio tipo adresantas retai kada atlieka ekspresyvių ilokucinių jėgų šnekos aktus. Ir tai suprantama: svarbiausia ekspresyvų reiškimosi erdvė – asmenų tarpusavio santykiai. Net vieši ekspresyvai 158 | EGIDIJUS ZAIKAUSKAS formuluojami kaip pavienio asmens arba dažniau – grupės, kolektyvo performatyvai (vartojama daugiskaita), pavyzdžiui: Vilniaus apygardos teismo kolektyvas skaudžios netekties ir liūdesio valandą nuoširdžiai užjaučia teisėją A. K. dėl tėvo mirties. (RESP. SP.) arba Nuoširdžiai užjaučiame Seimo narį A. P. ir jo artimuosius dėl brangios Mamytės mirties. – LRS socialdemokratinės koalicijos frakcija. (RESP. SP.) Institucija paprastai yra juridinių performatyvų adresantas. Juridiniuose performatyvuose (kaip ir apskritai daugumoje institucinių šnekos aktų) juolab atliekamuose raštu, įprasta nurodyti ir adresantą, ypač jo aukštesnį pozicinį socialinį vaidmenį (pareigas), pavyzdžiui (adresento socialinis vaidmuo pažymėtas mažomis didžiosiomis raidėmis, kitokios nuorodos į adresantą – pusjuodžiu šriftu): VILNIAUS UNIVERSITETO FILOLOGIJOS FAKULTETO DEKANO įsakymas Dėl leidimo ginti bakalauro darbus Leidžiu ginti baigiamuosius bakalauro darbus buvusiems lietuvių filologijos specialybės IV kurso studentams FILOLOGIJOS FAKULTETO DEKANAS parašas Vardas Pavardė (DOK.) Kadangi aukštesnio socialinio vaidmens adresantas savo šnekos aktais paprastai adresatą susaisto tam tikrais įpareigojimais, nustato jo būsimo elgesio modelį ir net visą gyvenseną, adresantui būtina pagrįsti, kodėl „rodoma valdžia“, t. y. nurodyti savo socialinį vaidmenį. 3.1.3. ADRESANTAS NEAPIBRĖŽTAS. Kadangi performatyvas yra ne informacinis, o kuriamasis veiksmas, tad jo atlikėjas (adresantas) adresato patiriamas tiesiogiai. Vis dėlto, jei aktas atliekamas ne žodžiu, o raštu, adresatas gali nežinoti, kas yra performatyvo adresantas. Yra tokių rašytinių performatyvų, kurių adresantas adresatui yra neaktualus. Todėl pasirenkama ne subjektinė performatyvo forma. Dažniausiai tai deklaratyvai, kurių paskelbimas raštu yra formalus juridinio akto įteisinimas. Įprastinė tokių performatyvų raiška yra beasmenis sakinys su bendratimi arba neveikiamosios rūšies dalyviu, pavyzdžiui: Dingusi apvalų spaudą, priklausantį S. S. PĮ, laikyti negaliojančiu. (RESP. SP.) Pamestas I. V. spec. vidurinio mokslo diplomas Nr. 999999: išduotas Kauno taikomosios dailės mokyklos, skelbiamas negaliojančiu. (RESP. SP.) Šiuose pavyzdžiuose adresantas ir neišreikštas, ir neaktualus. Kadangi aktas įsigalioja tik jį paskelbus laikraštyje, galima teigti, kad adresato objektyviai suvokiamas adresantas galėtų būti pats laikraštis. Šio tipo performatyvai panašūs į institucijų atliekamus aktus, tik institucija pačiame pasakyme formaliai nenurodoma. ŠNEKOS AKTO DALYVIŲ STRATEGIJA IR VAIDMENYS | 159 Neretai adresantas būna neapibrėžtas rašytiniuose direktyvuose, ypač draudimuose, pavyzdžiui: Šiukšles pilti draudžiama. Bauda 200 Lt. (užrašas prie griovos Viršuliškėse) Pastarojo draudimo adresantas numanomas iš šnekos akto propozicijos (kas rūpinasi švara) ir aplinkybių, konkrečiai – vietos (Viršuliškės). Galima spėti, kad adresantas yra, pavyzdžiui, Viršuliškių seniūnija. Taigi, nors šiame akte adresantas neeksplikuotas, jis galimas suvokti iš šnekos akto aplinkybių. Kartais ir rašytinių ekspresyvų, dažniausiai pasveikinimų, adresantas neapibrėžtas, pavyzdžiui: Sveikinami šventės dalyviai ir svečiai, mylintys ir saugantys unikalią Neringos gamtą. (plakatas virš kelio į Nidą) Tiesa, šis sveikinimas implikuoja raginimą mylėti ir saugoti unikalią Neringos gamtą. Tikėtina, kad todėl ir pasirinkta neapibrėžto adresanto forma. Kitų ilokucinių tipų performatyvai – asertivai bei komisivai – nebūna neapibrėžto adresanto. Taigi stipriausias šnekos akto ryšys yra su adresantu institucija: paprastai institucijos galimi ar privalomi atlikti tam tikroje socialinėje situacijoje šnekos aktai yra apibrėžiami rašytinėse taisyklėse – nurodoma ne tik tam tikra ilokucija, bet neretai ir konkreti lokucija, yra numatytos tam tikros kalbinės klišės. Daugiausia institucinių šnekos aktų yra deklaratyvai ir agresyvieji direktyvai. Adresanto kaip institucijos ir pavienio adresanto ar adresantų grupės atskyrimas kartu padalija šnekos aktus į du tipus: institucinius, kurių vartojimas reglamentuojamas rašytinėmis taisyklėmis, ir buitinius, kurių vartojimą lemia adresanto intencija, bendrieji komunikacijos principai ir kalbos etiketas. 4. ADRESATAS Adresatas yra žmogus, žmonių grupė arba institucija, kuriai skirtas šnekos aktas. Kadangi šnekos aktas orientuotas į konkretų adresatą, dažniausiai jis ir taikomas prie adresato. Grice’as, be pagrindinio kooperatyvumo principo, skirto abiem pašnekovams, adresantui kuo aiškiausiai nurodo paisyti adresato interesų: 1) kiekybės maksima reikalauja iš adresanto sakyti tiek, kad adresato propozicinių žinių lygis leistų tinkamai suvokti šnekos aktą; 2) kokybės maksima reikalauja nemeluoti adresatui ir jo neklaidinti; 3) santykio su kalbamuoju objektu maksima reikalauja nenukrypti nuo temos ir taip nepainioti adresato; 4) būdo maksima reikalauja pasirinkti tokią raišką, kuri adresatui būtų ir suprantamiausia, ir priimtiniausia, pavyzdžiui, dėl etinių sumetimų (Grice 1975: 47). Kone visus šiuos reikalavimus geriausiai tenkina performatyvai. Pirma, performatyvas yra bene trumpiausia išraiška perteikti daugeliui ilokucinių jėgų. Antra, vienas 160 | EGIDIJUS ZAIKAUSKAS iš performatyvo bruožų yra savaiminis teisingumas – performatyvas negali būti klaidingas, o tik nesėkmingas. Trečia, daugelio performatyvų raiška yra itin paprasta ir aiški, todėl lengvai suprantama adresatui. Galiausiai, nemažai performatyvų yra būtini tam tikrose juridinėse, ritualinėse bei socialinėse situacijose, jų nepavartojus galima sukelti socialinį ar net teisinį konfliktą. Ypač tai pasakytina apie etiketinius performatyvus – ekspresyvus. Kita vertus, paprastai pačiam adresantui rūpi, kad adresatas teisingai interpretuotų jo pasakymą. Tam adresantas turi pasirinkti tinkamą adresatui ir adekvačią esamoje situacijoje išraišką. Ilokucinę pasakymo jėgą tiksliausiai ir paprastai vienaprasmiškai perteikia performatyvas. Adresato atžvilgiu performatyvai, kaip ir kiti šnekos aktai, gali atlikti dvejopas funkcijas: – adresanto atliekamas veiksmas adresatą įtraukia (keičia jo socialinę padėtį, įpareigoja ką nors atlikti ir t. t.); tokių šnekos aktų ryškesnė performatyvinė funkcija (deklaratyvai, direktyvai); – adresanto atliekamas veiksmas adresato neįtraukia, adresatui performatyvas aktualus tik kaip informacija – informuojamoji funkcija (visi). Pagal šias funkcijas ir kitus veiksnius šnekos akto atžvilgiu galima išskirti kelis adresatų tipus. 4.1. Adresatų tipai Performatyvinio šnekos akto adresatas gali būti: 1) tikrasis adresatas (tiesioginis adresatas); 2) kvaziadresatas (netiesioginis adresatas); 3) adresatas liudininkas; 4) adresatas tarpininkas; 5) adresatas vykdytojas. Dar gali būti performatyvinių šnekos aktų, kurie neskirti jokiam adresatui, o veikiau yra vidinės kalbos apraiškos. Tai beadresatiai performatyvai. Be to, yra vienos ilokucinės jėgos performatyvų, kurių sąlyga yra bendras abiejų pašnekovų dalyvavimas atliekant tą šnekos aktą. Tai abikrypčiai performatyvai. 4.1.1. TIKRASIS ADRESATAS (TIESIOGINIS ADRESATAS). Tikrasis adresatas yra asmuo (asmenys ar institucija), kuris, kalbėtojo manymu, tą šnekos aktą gali suprasti taip, kaip to nori adresantas. Retais atvejais, dažniau dvasinėje srityje, meno kūryboje, tikrasis adresatas gali būti ir negyvas objektas, pavyzdžiui: ŽINUTIS. Lietuvos dievų galybė liepiu vandeniui persiskirti ir marių pragarus atidengti. (FG 611) Tikrasis adresatas dažniausiai būna kaip nors susijęs ir su tikrovės faktu, kurį išreiškia propozicinis šnekos akto turinys: adresantas siekia, kad adresatas ką nors padarytų (direktyvai), adresantas įsipareigoja padaryti ką nors, ko siekia adresatas (komisyvai), adresantas atlieka etiketinį veiksmą, susijusį su adresato padėtimi (ekspresyvai) ir t. t. ŠNEKOS AKTO DALYVIŲ STRATEGIJA IR VAIDMENYS | 161 Kad šnekos aktą gautų ir interpretuotų reikiamas adresatas, jį galima, o kartais ir būtina, nurodyti pačiame šnekos akte. Kasdienėje kalboje performatyviniame šnekos akte adresatas eksplicitiškai nurodomas gana retai, nes toks aktas dažniausiai atliekamas tiesioginio bendravimo situacijoje ir adresatas aiškus iš situacijos. Dažnai tai būna antrasis dialogo dalyvis, replikos stimulo, į kurią atsakoma performatyviniu šnekos aktu, autorius. Jei vienu metu bendraujama daugiau nei su vienu pašnekovu, tikrasis adresatas gali būti nurodomas arba lingvistinėmis priemonėmis, dažniausiai kreipiniu, arba ekstralingvistinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, į tikrąjį adresatą pasi-gręžiama, paliečiama jo ranka ir pan.9 Performatyviniame pasakyme adresatas dažniausiai reiškiamas kreipiniu, bet gali būti išreikštas ir papildiniu, pavyzdžiui: PADAVĖJAS. Labai atsiprašau ponų... Žinote – karas... (NDB₂ 74) Kreipiniu arba adresato papildiniu gali būti eksplikuojamas ir adresato identifikacinis žymuo, ir socialinis vaidmuo, ir socialinė distancija. Identifikacinis žymuo vartojamas dažniau, kai bendraujama su keliais pašnekovais ir reikia išskirti vieną. MOKYTOJA KLASĖJE. Jonaiti, kviečiu prie lentos. (GYV.) Tiesa, vardu gali būti kreipiamasi ir be būtino reikalo identifikuoti tikrąjį adresatą, pavyzdžiui: VYTURYS. Aš draudžiu jums, Aušra, kalbėti apie Birutę Vidugirytę. (RV 538) Linkiu tau laimės, Mirta. (Sk 221) Socialinis adresato vaidmuo paprastai nurodomas asimetrinių santykių atveju, kai bendraujama oficialiai, pavyzdžiui: Eilini Jonaiti! Jūs stovite poste ir pastebite, kad jūsų link šliaužia žmogus. Ką darysite? (TEKST.: SPEC. PERIODIKA) Petras nusižeminęs prašo: – Direktoriau, mesiu gerės. Daugiau taip nebus. Atleiskite... (TEKST.: VIET. LAIKR.) Oficialioje verbalinėje kalboje tais atvejais, kai nurodomas adresato socialinis vaidmuo, labai retai vartojami performatyvai. Lietuvių kalbos tekstyne nebuvo rasta nė 9 Kreipinio testu galima nustatyti šnekos akto adresatą: į ką realiai galima kreiptis atliekant šnekos aktą. Pavyzdžiui: Plg. / Ponai liudininkai ir visi čia susirinkusieji,] skelbiu Antaną ir Oną vyru ir žmona. Antanai ir Ona, skelbiu jus vyru ir žmona. [Personalo skyriaus viršininke ir katedros vedėjau,] Jonas Petraitis priimamas į darbą. Jonai Petraitį, jūs priimamas į darbą. Gerbiami svečiai, pavadinu šį laivą „Vincu Kudirka“. (Neįmanomas kreipinys į laivą.) 162 | EGIDIJUS ZAIKAUSKAS vieno performatyvo, kuriame kartu būtų kreipiamasi į tokius aiškiai institucinius adresatus: eilini, kaprale, seržante, leitenante, kapitone, viršininke, pavaduotojau (-a), sekretoriau (-e). Taip yra todėl, kad oficialiojoje aplinkoje reglamentuojami skirtingų socialinių vaidmenų tarpusavio santykiai, įskaitant kalbinį elgesį. Pavyzdžiui, karininkas į eilinį kareivį gali kreiptis įsakymu, bet negali kreiptis prašymu, pažadu, rekomendacija ar pan. Kitaip nebūtų patenkintas adresato komunikacinis lūkestis. Toliau pateikiamame pavyzdyje kaip tik ir matyti žemesniojo socialinio vaidmens komunikacinis lūkestis: Įsakysit paruošt kavos, kapitone? (TEKST.: GROŽ. LITER.) Kadangi įprastinė kapitono šnekos aktų, skirtų kareiviui, ilokucija yra įsakymas, kareivis tikisi būtent tokio akto. Net jei įsakymo ilokucinė jėga neeksplikuojama kalbinėmis priemonėmis, kareivis visus kapitono jam skirtus direktyvus suvoks kaip įsakymus remdamasis savo ir adresanto socialiniais vaidmenimis. Adresatas yra būtinas bet kokio dokumento dėmuo (žr. Laurinavičienė ir Rancova 2002: 4, 6). Rašytinėje oficialiojoje kalboje performatyvais reiškiami ir tokie aktai, kuriuose nurodomas adresato socialinis vaidmuo, tiesa, ne kreipiniu, pavyzdžiui: Vilniaus universiteto REKTORIUI PRAŠYMAS Lietuvių kalbos katedros lektoriaus Vilnius A. S. 2001 05 15 Prašyčiau man leisti dalyvauti konkurse Lietuvių kalbos lektoriaus vietai užimti. A. S. parašas (DOK.) Kreipiniais atskleidžiama artimesnė ar tolimesnė santykio su adresatu socialinė distancija. Tam pasitelkiamos leksinės ir darybinės priemonės: – leksinės: katinėli, mano meile, brangusis, gerbiamasis, ponai… – darybinės: deminutyvinė kreipinio forma paprastai rodo artimesnę distanciją. Pavyzdžiui: Anydai, aš labai tavęs prašau, būk geras, brangusis, išgelbėk ją. (TEKST.: GROŽ. LITER.) PETKEVIČIUS. Ponai! Aš siūlau išgerti už mūsų visų ilgamečio darbo sėkmingą pabaigą. (KS1 640) SKURVYDAS (Eugenijai). Prašyčiau mane, tamsta, neįžeidinėti. (KS1 542) KĘSTUTIS. Mamyte! Ypatingai maldauju, – nebūk susiraukusi. (KS1 568) Ir gramatinėmis priemonėmis nustatoma pašnekovų socialinė distancija: į artimesnio socialinio vaidmens adresatą kreipiamasi vienaskaita – tu, kreipiantis į tolimesnio socialinio vaidmens adresatą vartojama daugiskaita – jūs. Aukštesnę adresato socialinę padėtį taip pat rodo „mandagiosios“ bendraties vartojimas vietoje liepiamosios nuosakos kai kuriose tarmėse, ypač kai kreipiamasi į vyresnio amžiaus žmones, pavyzdžiui: ŠNEKOS AKTO DALYVIŲ STRATEGIJA IR VAIDMENYS | 163 Močiut, ait valgti. (GYV.) Tokios formos pasakymai paprastai atitinka neutraliuosius direktyvus, tokius kaip prašau, siūlau, kviečiu. 4.1.2. KVAZIADRESATAS (NETIESIOGINIS ADRESATAS). Kartais adresantas savo intencijas tikrajam adresatui siekia perteikti švelnesne forma, todėl pasirenkamas ne tik implicitinis šnekos aktas, bet ir kreipiamasi ne į tikrąjį adresatą, bet į kvaziadresatą, bet taip, kad ir tikrasis adresatas šnekos aktą patirtų ir tinkamai interpretuotų. Pavyzdžiui, autobuse stovinti pagyvenusi moteris kreipiasi į kitą greta stovinčią pagyvenusią moterį: – Na ir jaunimas dabar, niekada seniam vietos neužleidžia! (GYV.) Kas yra tikrasis šnekos akto adresatas, rodo šnekos akto ilokucija ir situacija: pasipiktinimas (asertyvas) dabartiniu nemandagiu jaunimu, išsakytas kvaziadresatui, implikuoja prašymą ar reikalavimą (direktyvą) tikrajam adresatui – čia pat sėdinčiam jaunuoliui – užleisti vietą. G. G. Clarkas ir T. B. Carlsonas teigia tokio tipo šnekos aktus esant dvilypius: jie turi du adresatus ir kiekvienam skirtą atitinkamą ilokucinę jėgą, taigi vienu šnekos aktu atliekami du ilokuciniai aktai (Clark, Carlson 1986: 274). Kvaziadresatui skiriamas informavimo (pvz., apie savo nepasitenkinimą) aktas (asertyvas), o tikrajam adresatui skiriamas direktyvas. Kvaziadresatas gali būti ir gyvūnas, negalintis suvokti tikrosios šnekos akto prasmės, ir net negyvas daiktas, pavyzdžiui: antyta bara duris, kad šios šalti vidun leidžia, o tikrasis adresatas yra marti, neuždariusi durų; tėvai bara vaiką „nusk riaudusi“ daiktą, nors iš tikrųjų netiesiogiai guodžia vaiką. G. G. Poče pavos tokį kreipimąsi į negyvą daiktą vadina kraštutiniu adresavimo kvaziadresatui atveju ir mano, kad jis yra kone lygus kreipimuisi į tiesioginį adresatą, mat pragmatinė situacija vienareikšmiškai nurodo tikrąjį adresatą (Počepcov 1985: 12). Yra kvaziadresatų, kurių buvimas yra pagrindinė to šnekos akto atlikimo sąlyga, pavyzdžiui: rauda kreipiantis į velionį, keršto priesaika prie nužudyto draugo kapo ir t. t. Kvaziadresatais galima laikyti ir dvasines būtybes, minimas priesaikose kaip adresatus, pavyzdžiui: Visų Budų, Bodhisatvų ir Mokytojų akivaizdoje aš prisiekiu darbuotis vardan Nušvitimo. (TEKST.: GROŽ. LITER.) 164 | EGIDIJUS ZAIKAUSKAS Iš tikro tokios priesaikos arba yra adresuojamos kitiems asmenims – akto liudininkams, arba yra moraliniai įsipareigojimai sau. 4.1.3. ADRESATAS LIUDININKAS. Didžioji dalis šnekos aktų turi konkretų adresatą, kuris nurodomas lingvistinėmis ar ekstralingvistinėmis priemonėmis arba yra aiškus iš šnekos akto aplinkybių. Vis dėlto konkretus adresatas dažnai yra ne vienintelis patiriantis ir dėl to galintis interpretuoti aktą. Pirmiausia pažymėtinas pašalinis klausytojas, kuriam adresantas neskiria šnekos akto, tačiau į kurį kartais atsižvelgia parinkdamas konkrečią šnekos akto išraišką, pavyzdžiui, nevartoja vulgarizmų, keiksmų. Pašalinis klausytojas gali būti labai svarbus netgi pasirenkant tiesioginį ar netiesioginį šnekos aktą, ypač kai adresantas šnekos akto propozicinį turinį ir, neretai, ilokuciją siekia užmaskuoti, padaryti suprantamą tik konkrečiam adresatui. Kai kurie juridiniai performatyviniai šnekos aktai būtų laikomi negaliojantys, jei būtų atliekami be liudininkų, pavyzdžiui, tuokimo, palikimo testamentu, įgaliojimo (daugiausia deklaratyvai ir kai kurie direktyvai). Adresato liudininko atžvilgiu šių šnekos aktų funkcija yra informuojamoji. Toks adresatas yra vadinamas instituciniu liudininku (Clark, Carlson 1986: 280). Jis būtinas, kad šnekos aktas būtų laikomas sėkmingu. Institucinis liudininkas yra savotiškas garantas, kad šnekos aktas (kartu ir visas juridinis aktas) bus atliktas korektiškai ir kad bus teisėtas. Toks garantas ypač svarbus, jei vėliau iškiltų kokių nors neaiškumų dėl akto teisėtumo. Dažniau institucinis liudininkas reikalingas žodžiu atliekamiems šnekos aktams. Raštu atliekamų juridinių aktų teisėtumo garantas yra dokumentas, kuriame tas šnekos aktas yra užfiksuotas. Todėl jis turi būti patvirtintas tam tikra forma, antspaudais, parašais ar pan. Antra vertus, faktiškai visi juridiniai šnekos aktai fiksuojami ir raštu, o liudininkas savo dalyvavimą privalo patvirtinti parašu. Toks liudininkas numatomas tam tikrų šnekos aktų atlikimo taisyklėse. Yra net juridinė liudininko institucija – notaras, kuris turi teisę ir prievolę patvirtinti, kad veiksmas (šnekos aktas) atliktas teisėtai. Yra ir tokių šnekos aktų, kurie veikiau neturi tikrojo adresato, o atliekami liudininkų akivaizdoje, pavyzdžiui, iškilmingosios priesaikos (prezidento, kario, Hipokrato), vardo suteikimas laivui, karo skelbimas (pastarieji, t. y. deklaratyvai, turi ir adresatą vykdytoją). Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos policijos pareigūnų priesaika: Aš, ..., Jums liudijant: prisiekiu, nesigailėdamas jėgų ir gyvybės, ginti Lietuvos valstybę ir jos nepriklausomybę; prisiekiu sąžiningai vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus ir savo viršininkų įsakymus; prisiekiu šventai atlikti savo pareigas, tarnauti Lietuvos žmonėms ir Valstybei; prisiekiu susilaikyti nuo veiksmų, kurie galėtų pakenkti geram policijos vardui. Tepadeda man Dievas. (P 19) Šio šnekos akto adresantas neįvardija tiesioginio adresato (pavyzdžiui, prisiekiu jums, tarnybos draugai), o adresuoja priesaiką liudininkams. Visi, klausantys šios priesaikos, yra savotiškas garantas, kad pareigūnas priesaiką tesės. Vis dėlto liudininkas neturi teisės priesaikos netesėjimo atveju imtis kokių nors sankcijų prieš pažeidėją. Iš šio fakto aiškėja labiau ritualinis, o ne teisinis adresato liudininko pobū- ŠNEKOS AKTO DALYVIŲ STRATEGIJA IR VAIDMENYS | 165 dis. Galbūt todėl P. Čiočys, nagrinėjęs lietuvių priesaikas ir išskyręs aštuonis promis orinės priesaikos požymius, tarp jų nenurodė liudininko veiksnio (Čiočys 1996: 35). Kai kurių performatyvinių šnekos aktų liudininkas kartu yra ir tikrasis adresatas, jis turi būti susijęs su atliekamu šnekos aktu, į jį įtraukiamas, pavyzdžiui: Gerbiamos Ponios, Gerbiami Ponai, skelbiu susirinkimą atidarytą. (GYV.) Šis šnekos aktas adresuojamas visiems jį girdintiems. Viena vertus, visi klausytojai yra performatyvu atliekamo susirinkimo atidarymo akto liudininkai. Antra vertus, tuo pačiu aktu klausytojai informuojami, kad susirinkimas prasideda, tad jie turi elgtis pagal nustatytą tvarką, pavyzdžiui, liautis šnekėjęsi, paploti ir imti klausyti pranešėjų. Taigi išryškėja tokio akto informacinė funkcija. 4.1.4. ADRESATAS TARPININKAS. Adresatas tarpininkas (retransliatorius) yra asmuo, per kurį perduodama informacija kitam asmeniui – tikrajam adresatui. Pavyzdžiui, telefonu perduodant žinutę per kitą asmenį. Dažnai pasakyme yra dvi dalys: viena skirta adresatui, kita adresatui tarpininkui su instrukcija ką (kaip) padaryti, pavyzdžiui: Mama vaikui telefonu sako: – Pasakyk tėčiui, kad aš jo laukiu. Perspėk jį, kad nevėluotų. Ir primink, kad pasiimtų įrankius. (GYV.) Šiame nurodymo ilokucinę jėgą turinčiame šnekos akte struktūriškai atskirtos tikrajam adresatui – tėčiui – ir adresatui tarpininkui – vaikui – adresuotos dalys: Adresatui tarpininkui skirtosios dalys pateikiamos kaip nurodymas, kokia ilokucinė jėga turėtų būti perduotas pranešimas tikrajam adresatui, o pastarajam skirtoji informacija pateikiama kaip kiekvieno pasakymo propozicija. Paprastai šnekos aktai, perduodami per tarpininką, nebūna performatyviniai, arba, tiksliau, neatliekami kaip klasikiniai performatyvai. Vis dėlto performatyvinė nuoroda apie tikrajam adresatui skiriamą šnekos aktą tokiame šnekos akte nėra reta. Jeigu adresantas mano, kad tikrajam adresatui turi būti eksplicitiškai perteikta jo atliekamo šnekos akto ilokucija, ilokucinės jėgos rodiklį jis nurodo propoziciniame to šnekos akto turinyje, dažniausiai išreiškiamame prijungiamuoju sakiniu¹⁰. Pavyz- 10 Pats performatyvas negali būti šalutiniame sakinyje. 166 EGIDIJUS ZAIKAUSKAS džiui (pusjuodžiu šriftu išryškinta pasakymo dalis yra skirta tarpininkui kaip nuoroda, ką šis turi padaryti su antrąja pasakymo dalimi, mažomis didžiosiomis raidėmis – tikrajam adresatui skirta informacija): a) be ilokucijos nuorodos: Pasakyk Antanui, kad GRĄŽINSIU PINIGUS PO SAVAITĖS. b) su ilokucine nuoroda: Pasakyk Antanui, kad AŠ PAŽADU GRĄŽINTI PINIGUS PO SAVAITĖS. Tikrajam adresatui skirtoji pranešimo dalis formuluojama kaip performatyvinis pažadas. Tarpininkas, perduodamas jam patikėto perduoti šnekos akto turinį tikrajam adresatui, be pačios propozicijos (čia: grąžinti pinigus po savaitės), neretai informuoja ir apie to šnekos akto ilokuciją, pavyzdžiui (nuoroda apie pirmojo adresanto ilokuciją išryškinta pusjuodžiu šriftu): Antanai, Jonas žadėjo grąžinti tau pinigus po savaitės. arba Antanai, Jonas pasakė: „Pažadu grąžinti pinigus po savaitės“. arba Antanai, Jonas prašė pasakyti, kad pažada grąžinti pinigus po savaitės. Net jei adresantas savo šnekos akte nenurodo reikiamo perduoti pranešimo ilokucijos, tarpininkas kartais pats ją įvardija. Tarpininką tikrojo adresato atžvilgiu galima laikyti ir adresantu, ypač kai jis savąją šnekos akto dalį įformina kaip performatyvą, pavyzdžiui (tarpininko adresanto performatyvas išryškintas pusjuodžiu šriftu): Aš, Bagynų dvaro vaitas, skelbiu jums pono įsakymą: rytoj, saulei tekant, kas valdo valaką ar pusę valako, pribūti į dvarą <...>. Taip pat skelbiu pono įsakymą: pirmadienį, saulei tekant, tiems patiems vyrams pribūti į Užbalių galulaukes. (PS 84) Faktiškai tarpininkais adresatais galima būtų laikyti visus žiniasklaidos atstovus, kurie plačiajai visuomenei perteikia politikų, žymių žmonių atliktus šnekos aktus. Žiniasklaidos atstovai atlieka pozicinį socialinį adresato tarpininko vaidmenį. Adresatas tarpininkas gali būti numatytas ir instituciškai, pavyzdžiui, atstovas spaudai, žinių pranešėjas (diktorius), viršininko sekretorius. Taip pat gali būti ir ne atskiras asmuo, o net organizacija, kaip kad ELTA Lietuvoje. ŠNEKOS AKTO DALYVIŲ STRATEGIJA IR VAIDMENYS | 167 Yra ir buitinių šnekos aktų, kuriuose adresato tarpininko dalyvavimas būtinas. Pavyzdžiui, linkėjimams perduoti reikalingas tarpininkas. Tokiais pasakymais, kaip antai Perduok linkėjimų Linai arba Linkėjimai Linai (šis galimas laikyti ir performatyvu), iš tiesų atliekamas LINKĖJIMŲ SIUNTIMO ilokucinis aktas, kuris būtent ir skirtas perduoti per tarpininką. Kadangi, kaip ir bet kurio kito etiketinio šnekos akto atveju, adresantui svarbu ne konkretus tokio šnekos akto turinys, o pats jo atlikimo faktas, paprastai tokiam privalomajam linkėjimų siuntimo adresatui tarpininkui patikima sukurti ir konkrečią kalbinę išraišką – linkėjimo šnekos akto propoziciją, ir viso šnekos akto formą. Nurodymai dėl propozicijos paprastai apsiriboja siunčiamų linkėjimų intensyvumu: perduok nuoširdžius / nuoširdžiausius / karščiausius linkėjimus. Nurodymai dėl konkrečios kalbinės raiškos gali būti pridedami kaip kitas prašomas perduoti šnekos aktas, paprastai savo prašymą perduoti linkėjimus papildant fraze „ir pasakyk, kad [p]“. Nurodymai dėl konkrečios perduodamų linkėjimų raiškos gali rodyti ir ypatingą linkėjimų ilokuciją. Pavyzdžiui: Ir tu jiems [savo draugams] perduok nuo manęs tokius linkėjimus, na, žinai, ten tokius su keiksmažodžiais, su viskuo. (M1 radijo didžėjus šnekėdamas į eterį telefonu pašnekovei) Šiame šnekos akte papildomi linkėjimų siuntimo nurodymai dėl konkrečios raiškos rodo šį šnekos aktą esant ne linkėjimų, o keikimo ilokucijos. Adresatas tarpininkas būdingas tik direktyvų ilokucinių jėgų šnekos aktams. 4.1.5. ADRESATAS VYKDYTOJAS. Juridiniuose šnekos aktuose galima išskirti dviejų tipų adresatą: 1) adresatas veiksmo patyrėjas, 2) adresatas veiksmo vykdytojas. Adresatas veiksmo patyrėjas yra asmuo, dėl kurio (bet nebūtinai – kuriam) atliekamas tas šnekos aktas arba kurio teisinę padėtį šis šnekos aktas keičia. Pavyzdžiui: Skelbiu Antaną Petraitį ir Oną Kazlauskaitę vyru ir žmona. Šis santuokų biuro pareigūno šnekos aktas yra atliekamas dėl Antano Petraičio ir Onos Kazlauskaitės. Juo keičiama ir jų dviejų teisinė padėtis: iš viengungių jie tampa šeima. Veiksmo patyrėjas nurodomas tokio šnekos akto propozicijoje. Vis dėlto, kad santuokos paskelbimo aktas įsigaliotų, turi būti atlikti kiti tam tikri veiksmai: surašytas santuokos liudijimas, padaryti reikiami įrašai santuokų registravimo knygoje ir kt. Tai dažniausiai atlieka asmuo (asmenys) ar institucija (-os), kurie UŽTIKRINA to šnekos akto VEIKIMĄ, įsigalėjimą, taigi ir sėkmingumą (perlokuaciniame lygmenyje). Tokius asmenis ar institucijas galima vadinti adresatais vykdytojais. Jie šnekos akte neeksplikuojami, nes yra reglamentuoti kitais šnekos aktais (įstatymais, nuostatais). Tokie dvilypiai adresato atžvilgiu yra deklaratyvai ir direktyvai. Pagal santykį su skirtingu adresatu netgi galima atskirti dvi deklaratyvo funkcijas. 1. Veiksmo patyrėjui aktuali yra deklaratyvinė – paties veiksmo atlikimo, teisinio fakto sukūrimo – funkcija. Net jeigu akto patyrėjas yra negyvas objektas, pavyzdžiui, 168 | EGIDIJUS ZAIKAUSKAS šnekos akte Pavadinu šį laivą Vinco Kudirkos vardu adresatas veiksmo patyrėjas yra laivas, arba gyvas, bet nepajėgus suvokti akto, pavyzdžiui, šnekos akte Krikštyju šį kūdikį Petro vardu adresatas veiksmo patyrėjas yra dar nesąmoningas kūdikis, tačiau jis yra tas, dėl kurio tas šnekos aktas atliekamas ir todėl prilygintinas tikrajam adresatui. 2. Veiksmo vykdytojams deklaratyvas iš tiesų turi direktyvo funkciją – tai NURODYMAS, jog reikia atlikti numatytus reglamente veiksmus, kad deklaratyvas įsigaliotų. Pavyzdžiui: ĮSAKYMAS A. S. priimamas į darbą Lietuvių kalbos katedros asistentu nuo 2000 09 01 iki 2001 08 31. (DOK.) Šis universiteto rektoriaus deklaratyvas yra kartu ir nurodymas personalo direkcijai sutvarkyti reikiamus dokumentus, skirti tam tikrą atlyginimą, ir katedros vedėjui ar reikalų tvarkytojui, kurie turi pasirūpinti skirti A. S. reikiamą darbo krūvį, galbūt darbo vietą, kabinetą. Šią funkciją liudija ir deklaratyvo kaip dokumento pavadinimas: ĮSAKYMAS, formalus direktyvo ilokucinės jėgos žymuo. 4.2. Beadresaciai performatyvai Nors viena iš svarbiausių kalbos funkcijų yra komunikacinė, anaiptol ne visi pasakymai yra skiriami konkrečiam adresatui. Viena iš kalbėjimo formų yra monologas – į adresatą neorientuotas kalbėjimas, pavyzdžiui, dienoraštyje. Neretai ir monologiniai šnekos aktai kreipiami į įsivaizduojamą ar tikrai egzistuojantį, tačiau to šnekos akto negalintį patirti adresatą – daiktą, velionį, komunikacinėje situacijoje nedalyvaujantį asmenį. Tokie šnekos aktai išties neskiriami pasakyme minimam adresatui. Kartais adresatu tampa ir pats adresantas: kai vyksta dialogas su pačiu savimi. Arutiunova prie tokio beadresacio kalbėjimo priskiria ir aukštesniosios jėgoms, Dievui adresuotus šnekos aktus (Arutiunova 1981: 363). Visus monologinio šnekėjimo atvejus galima laikyti vidinės kalbos (Wittgensteino terminas) apraiškomis. Iš performatyvų vidinėje kalboje vartojami tik moralinių įsipareigojimų aktai, pavyzdžiui, priesaika prie draugo karsto atkeršyti žudikui, dažni rūkalių pasižadėjimai sau mesti rūkyti ir pan. Vidinė kalba nėra šnekos aktų teorijos objektas pirmiausia dėl to, kad nėra nukreipta į adresatą, todėl šiame darbe smulkiau nenagrinėjami. ŠNEKOS AKTO DALYVIŲ STRATEGIJA IR VAIDMENYS | 169 4.3. Abikrypčiai performatyvai Dažniausiai komunikacija yra dvikryptė11: pašnekovai keičiasi šnekos aktais. Tai dialogas. Su kiekvienu šnekos aktu adresantas ir adresatas keičiasi vietomis – iš adresanto tampa adresatu – reaguodami į pašnekovo šnekos aktą kaip stimulą: – Kur joji, Jonai? (1) – Į turgų, ponai. (2) – Ką pirksi, Jonai? (3) – Dūdelę, ponai. (4) – Padūduok, Jonai. (5) – Nemoku, ponai. (6) Šnekos aktų teorijoje nagrinėjamasis vienetas yra atskiras šnekos aktas konkrečiomis aplinkybėmis. Taigi 1, 3 ir 5 šnekos aktų adresantas yra ponas, o adresatas Jonas, 2, 4 ir 6 šnekos aktų adresantas yra Jonas, o adresatas ponas. Tad įprastinis šnekos akto modelis yra: adresantas ⟶ adresatui Toks modelis būdingas ir daugeliui performatyvinių šnekos aktų. Vis dėlto yra performatyvų, kurių modelis kitoks. Tai abikrypčiai performatyvai. Jų modelis yra: adresa(n)tas ⟷ adresa(n)tas Tai bendros sutarties aktai, pavyzdžiui: Aš, Jonas Petraitis, ir aš, Antanas Kazlauskas, susitariame: ... Tokio akto dalyviai abu yra adresantai ir adresatai vienu metu. Jo tikroji paskirtis – liudyti (būti įrodymu), kad sutartis buvo sudaryta. Taigi tokie aktai paprastai atliekami dalyvaujant instituciniams liudininkams arba raštu ir yra teisiniai dokumentai. 11 Dažniausiai, tačiau ne visada: gali būti ir vienakryptė, pvz., radijo ir televizijos transliacija, ir daugiakryptė, pvz., žmonių grupės diskusija. 170 | EGIDIJUS ZAIKAUSKAS 4.4. Adresatų tipų santykis su ilokucinėmis jėgomis Adresatas yra vienas iš svarbiausių šnekos akto veiksnių. Dauguma šnekos aktų negalėtų būti atliekama be adresato. Labiausiai nuo adresato priklausomi yra direktyvai, nes perlokucinis efektas, kurio tikisi adresantas iš direktyvo, turėtų būti adresato atliekamas veiksmas, nurodytas direktyvo propozicijoje. Arutiunovos teigimu, direktyvų formos pasakymų, netekusių konkretaus adresato, pakinta ir komunikacinis statusas: specialusis klausimas tampa retoriniu klausimu, sušukimu, o imperatyvas – priesaku, etine rekomendacija ar neapibrėžtos reikšmės sentencija (Arutiunova 1981: 360–361). Taigi netekę adresato performatyviniai direktyvai virsta konstatyvais. Dažniausiai direktyvo adresatas yra tiesioginis. Taip pat nurodymams perduoti gali būti pasirenkamas adresatas tarpininkas, o netiesioginiam poveikiui – kvaz adresatas. Taip pat visi ekspresyvai griežtai orientuoti į adresatą. Kadangi ekspresyvai yra etiketo veiksmai, t. y. žmonių bendravimo aktai, jie adresanto ir kreipiami į kitus žmones. Adresatui svarbesnis ne jų turinys, o pats akto atlikimas. Tam tikromis aplinkybėmis neatliktas ekspresyvas sukeltų pašnekovų konfliktą. Komisyvas (išskyrus moralinius vidinės kalbos įsipareigojimus) paprastai yra tam tikra reakcija į ankstesnį adresato šnekos aktą ir yra jam svarbus, todėl irgi griežtai susijęs su adresatu. Dažniausiai komisyvo adresatas būna tiesioginis. Institucinių komisyvų adresatas dažnai suvokiamas kaip liudininkas. Deklaratyvai su adresatu gali būti susiję labai skirtingais aspektais: adresatas gali būti tiesioginis deklaratyvo patyrėjas, jo institucinis liudininkas arba vykdytojas, taip pat deklaratyvai gali būti abipusiai. Mažiausiai nuo adresato veiksnio priklausomi asertyvai. Kadangi asertyvu adresantas išreiškia savo nuostatas propozicijoje pateikiamo fakto atžvilgiu, svarbesnis yra adresantas, o ne adresatas. Štai kodėl asertyviniuose performatyvuose, išskyrus informavimo ilokucinę jėgą turinčius (informuoju, tvirtinu, skelbiu), paprastai nebūna tiesioginės nuorodos į adresatą. LITERATŪRA APRESJAN, J. D. 1986: Перформативы в грамматике и словаре. Известия АН СССР. Серия литературы и языка 45 (3), 208–223. ARUTJUNOVA, N. D. 1981: Фактор адресата. Известия АН СССР, Серия литературы и языка 40 (4), 356–367. AUSTIN, J. L. 1962/1986: How To Do Things With Words. 2nd ed. by J. O. Urmson and M. Sbisa, Oxford: Oxford University Press. ČIOČYS, P. 1996: Priesaika: juridinio akto, sukeliančio darbo (tarnybos) teisių santykį, sudedamoji dalis. Teisė 30, 29–41. CLARK, H. H., CARLSON, T. B. [Кларк, Г. Г., Карлсон, Т. Б.] 1986: Слушающие и речевой акт. Новое в зарубежной лингвистике 17, 270–321. Cook, G. 1997: Discourse, Oxford: Oxford University Press. DUMBLIAUSKAS, V. 1999: Sociologija, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas. GRICE, H. P. 1969: Utterer's meaning and intentions. Philosophical Review 78, 147–177. GRICE, H. P. 1975: Logic and Conversation. Syntax and Semantics 3. Ed. by P. Cole and J. L. Morgan, 41–58. ŠNEKOS AKTO DALYVIŲ STRATEGIJA IR VAIDMENYS | 171 Henne, H., Rehbock, W. 1995: Einführung in die Gesprächsanalyse, Berlin etc.: De Gruyter. Hilpinen, R. [Хилпинен] 1986: Семантика императивов и деонтическая логика. Новое в зарубежной лингвистике 18, 300–317. Hintikka, J. 1979: Quantifiers in logic and quantifiers in natural languages. Saarinen, E., ed., Game-theoretical semantics. Dordrecht–Boston–London: D. Reidel Publishing Company, 27–48. Karaliūnas, S. 1997: Kalba ir visuomenė (Psichosociologiniai ir komunikaciniai kalbos vartojimo bruožai), Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Kobozeva, I. M. 1986: „Теория речевых актов“ как один из вариантов теории речевой деятельности. Новое в зарубежной лингвистике 17, 7–21. Krysin, L. P. 1976: Речевое общение и социальные роли говорящих. Крысин, Л. П., Шмелев, Д.Н., ред., Социально-лингвистические исследования. Москва: Наука, 42–52. Labutis, V. 1998: Lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Laurinavičienė, A., Rancova, G. 2002: Dokumentų rengimas ir įforminimas (bendrosios nuostatos ir dokumentų pavyzdžiai), Vilnius: Kvalifikacijos kėlimo kursai „Vanata“. Morris, Ch. W. 1938: Foundations of the Theory of Signs, Chicago: Chicago University Press. Peirce, Ch. S. 1976: The New Elements of Mathematics. Ed. C. Eisele. Vol. 4: Mathematical Philosophy, The Hague–Paris: Mouton. Рocepcoв, G. G. 1985: О коммуникативной типологии адресата. Лазарев, В. В., ред., Речевые акты в лингвистике и методике, Пятигорск: Пятигорский государственный педагогический университет иностранных языков, 10–17. Rosinas, A. 1988: Baltų kalbų įvardžiai, Vilnius: Mokslas. Searle, J. R. 1975: Indirect speech acts. Cole, P. and Morgan, J. L., eds., Syntax and semantics 3. Speech Acts, 59–82. Smelser, N. J. 1984: Sociology. Englewood Cliffs: Prentice Hall. Stepanov, Ju. S. 1981: В поисках прагматики. Известия АН СССР. Серия литературы и языка 40 (4), 333–342. Thomas, J. 1995: Meaning in interaction. An introduction to pragmatics, London: Longman. Vilkienė, L. 1998: Dialogo adresantas ir adresatas. Kalbotyra 47 (1), 153–164. Vitgenšteinas, L. 1995: Filosofiniai tyrinėjimai. Rinktiniai raštai, Vilnius: Mintis. ŠALTINIAI DOK. – įvairūs dokumentai: tarnybiniai, administraciniai raštai. FG – Fromas-Gužutis, A. Baisioji gadynė, Vilnius: Vaga, 1955. GYV. – gyvoji kalba: pavyzdžiai iš įvairių kasdienio bendravimo situacijų. GR, – Grušas, J. Raštai 1, Dramos. Vilnius: Vaga, 1980. KR, – Krėvė, V. Raštai 2, Vilnius: Vaga, 1982. KS – Saja, K. Rinktiniai raštai 1, Dramos. Vilnius: Vaga, 1990. LLA – Lietuvių liaudies anekdotai. Parengė B. Kerbelytė, P. Krikščiūnas, Vilnius: LLTI, 1994. NDB, – Naujosios dramaturgijos biuletenis 2, Vilnius: Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras, 1998. P – Policijos departamento nuostatai, Vidaus reikalų ministerijos nuostatai, Policijos įstatymas, Tarnybos LR vidaus reikalų sistemoje statutas (http://litlex.lpa.lt). PB – Pūkelevičiūtė, B. Devintas lapas, Vilnius: Dienovidis, 1997. PS – Mykolaitis-Putinas, V. Raštai 6, Sukilėliai. Vilnius: Vaga, 1959. RESP. SP. – respublikinė spauda: Lietuvos rytas, Respublika, Alio reklama ir kt. RV – Rimkevičius, V. Studentai, Pjesės, Vilnius: Vaga, 1987. SK – Skablauskaite, J. Žolių kartumas, Vilnius: Vaga, 1990. 172 | EGIDIJUS ZAIKAUSKAS TD5 – Tautosakos darbai 5 (12), Vilnius: LLTI, 1996. TEKST. – Lietuvių kalbos tekstynas (http://donelaitis.vdu.lt). GROŽ. LITER. – grožinė literatūra. SPEC. PERIOD. – specialioji periodika. VIET. LAIKR. – vietiniai laikraščiai. TV – įvairios televizijos laidos. Egidijus Zaikauskas Vilniaus universitetas Universiteto g. 5, 2734 Vilnius, Lietuva Gauta 2002 03 13