„Kablio“ figūros nominacinės sistemos raiška lietuvių kalbos tarmėse

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVI (2002), 81-119 „Kablio“ figūros nominacinės sistemos raiška lietuvių kalbos tarmėse ROLANDAS MIKULSKAS Lietuvių kalbos institutas, Vilnius The concept of the ‘hook’ is an instance of a linguistically relevant prototypical figure. Each Lithuanian dialect has its own system of names for implements of curved shape, correlated with this figure or with the most general term capable of expressing it. Such onomasiological systems are hierarchically ordered: there is a relationship of hyponymy between the individual members and the general term dominating the system. The geographical borders of the onomasiological systems of the dialects are defined by the areas of expansion of the general terms denoting the figure of the ‘hook’. A principled approach is needed to establish these general terms for the particular dialects on the basis of the vast body of data contained in the cardfiles of the Dictionary of the Lithuanian Language. The aim of the present article is to formulate these principles. It is hoped that, mutatis mutandis, they will also be helpful in establishing the general terms for other linguistically relevant figures. 1. FIGURATYVINES NOMINACINES SISTEMOS 1.1. Kalbos, kaip reiškinio, pamatas yra įgimtas žmogaus intelekto gebėjimas tikrove! traktuoti simboliškai (Karaliūnas 1997: 200). Simboliškas tikrovės traktavimas suprastinas kaip tam tikra jos percepcijos forma. Tolydinės tikrovės percepcija, arba pagava, sąmonėje vyksta per tam tikrus diskretiškus elementus — vaizdinius. Juos derėtų suvokti kaip vidines schemas, modelius, kurie reiškiasi kaip genetiškai ar kultūriškai nubrėžtos ekspektacijos ir lemia tikrovės suvokimo selektyvų pobūdį. Vaizdiniai, apibendrintai nurodydami į tikrovės fragmentus, tampa pirminės jų reprezentacijos sąmonėje simboliais. Toks pirminis tikrovės įsimbolinimas ir sukuria prielaidas atsirasti kalbai kaip konvencinių ženklų sistemai. 1.2. Ne vienas kalbos fenomeno tyrėjas pritaria minčiai, kad tarp kitų tikrovės reprezentacijų mūsų prote vizualiniai vaizdai yra bene patys svarbiausi (žr. Karaliūnas 1997: 228-229, Greimas 1989: 118-122). Būtent vizualiniai vaizdai pasižymi figūratyvine sinteze, kai iš konkrečių vaizdų sukuriami tam tikri bendri vaizdiniai, įgaunantys abstrakčią simbolinę vertę. Erdvės objektai, iškylantys prieš mūsų akis kaip objektyvi realybė, gali tapti kalbos simbolizmo šaltiniu tik įgiję natūraliojo ženklo invariantiškumą. To pasiekiama konkrečius tikrovės objektus redukavus į kuo pa- ' Tikrovg čia ir toliau suprantame kaip visa tai, į ką nukreipta suvokiančiojo individo pagava, t. y. kaip tam tikrą ikikalbinę percepcijos plotmę. 82 | ROLANDAS MIKULSKAS prastesnes geometrines figūras, nekreipiant dėmesio į jų paskirtį. Su įvykiais susijęs ir atsitiktinis objektų pasaulio lygmuo tuo būdu pakeičiamas figūrų pasaulio lygmeniu, apimančiu baigtinį inventorių. Tad minėtoji figūratyvinė sintezė iš esmės yra redukcijos operacija, kurios metu gaunamos bendrosios figūros. Šios figūros jau gali eiti tam tikromis substancijos tvarkymo, organizavimo schemomis. Toliau analizuojant bendrąsias figūras, predikuojamos iš elementarių erdvės kategorijų susidedančios opozicijos, turinčios savo atitikmenis kalboje, pvz.: tiesu vs kreiva, išgaubta vs įgaubta, uždara vs atvira, pilna vs tuščia ir pan. 1.3. Atskiros (paprastai vienu ar kitu požiūriu kalbinei bendrijai svarbios) taip suprantamo pasaulio figūros gali tapti įvairių nominacinių sistemų struktūros šerdimi. Tarkime, tokia yra „apskritimo“ figūra. Kategoriniu regėjimu „apskritimas“ suvokiamas kaip uždara kreivė, t. y. jo sąvokai susidaryti reikalingos jau a priori prote esančios kategorinės opozicijos: kreiva vs tiesu ir uždara vs atvira. „Apskritimas“ kaip esminė figūra atpažįstamas daugelio žodžių — tikrovės daiktų pavadinimų — semantinėje struktūroje. Pavyzdžiui, imkime pavadinimus ratas, ratėlis (verpimo), žiedas, lankainis, ratlankis, skrytuolé (toks įrankis), skridinys, kamuolys ir t. t. Pastarųjų dviejų žodžių reikšmės pamatą veikiausiai sudaro sudėtingesnių erdvinių figūrų — „skritulio“ ir „rutulio“ — sąvokos, kurias, be anksčiau minėtų erdvės kategorijų, atitinkamai papildo kitos opozicijos: pilna vs tuščia, įgaubta vs išgaubta. Vieni čia išvardyti žodžiai žymi labai konkrečius tikrovės objektus, pvz.: ratlankis, skrytuolė, lankainis, — kitais galima pavadinti kelis ar daugiau tokių objektų, pvz.: rūtas (vežimo, vandens malūno, mašinos ir t. t.), žiedas (sutuoktuvių, dalgio, grandinės ir t. t.), kamuolys (siūlų, dūmų, žaidimo ir t. t.). Apie pastaruosius sakoma, kad jų referencija yra platesnė, o reikšmė bendresnė. Dėl to jie lengvai įgyja išvestinių reikšmių, taip pat dažnai vartojami perkeltine prasme. Reikšmės perkėlimas kalbamuoju atveju paprastai vyksta įvardijamų objektų figūratyvinio panašumo pagrindu. Taip galime kalbėti apie mėtų ratą, laiko ratq (uždaras ciklas), apie apsuptiės žiedą ir t. t. Kuo bendresnė yra žodžio reikšmė, tuo daugiau jis turi galimybių pasidaryti vienos ar kitos figūros pavadinimu, jos atstovu kalbiniu lygmeniu. Šis atstovas ir gali tapti kitus pavadinimus vienijančia struktūrine šerdimi, jeigu jų įvardijamieji objektai turi esminį figūratyvinį panašumą. 1.4. Iš to, kas pasakyta, aišku, kad kalboje atitikmenis turi ne tik natūraliojo pasaulio raiškos formą sudarančios elementarios erdvės kategorijos. Kalbos nominacinių vienetų sistemoje savo atitikmenis turi ir šio pasaulio vizualinės raiškos semiotinį kodą konstruojančios figūros, kurias sudaro tų erdvės kategorijų deriniai. Pakankamai vienalytėje etnolingvistinėje erdvėje, kurią idealiai ir sudarytų vienos kalbos tarmés, galima gana patikimai kalbėti apie šių figūrų repertuaro universalumą. Šis savo ruožtu lemia nominacinių sistemų, koreliuotų tas figūras įvardijančių pavadinimų atžvilgiu, atsiradimą tarmėse. Figūratyvinio regėjimo akiračio figūras atitinkančios sąvokos tampa nominacinių sistemų narius vienijančiu faktoriumi, o šias figūras geriausiai reprezentuoti gebantys pavadinimai pasidaro tų nominacinių sistemų dominantėmis. Glaudžiausiai su vizualinės figūros konceptu siejamas pavadinimas, palyginti su kitais nominacinės sistemos nariais, pasižymi bendriausia reikšme ir plačiausia referencija. Pastaroji ne tik apima likusių sistemos narių referenciją, bet dar gali būti išplėsta, figūratyvinio panašumo pagrindu nominuojant naujus tikrovės objektus, kurių „KABLIO“ FIGUROS NOMINACINĖS SISTEMOS RAISKA | 83 ne vienas kalboje jau turi labiau nusistovėjusius, kito nominacinio požymio pagrindu sudarytus pavadinimus. Dėl šios aplinkybės apie bendriausios reikšmės pavadinimus galime kalbėti kaip apie didžiausią nominacinę potenciją turinčius pavadinimus. 1.5. Kalbamosios nominacinės sistemos formuojasi į bendrojo pavadinimo nominacijos sferą įtraukiant kitus atitinkamos figūros objektų pavadinimus. Tarp tokią sistemą buriančio pavadinimo ir kitų pavadinimų nusistovi ĮTRAUKIMO, arba hiperoniminiai-hiponiminiai santykiai. O tai reiškia, kad tam tikrose komunikacinėse situacijose sudarant pasakymus bendrosios reikšmės pavadinimai gali būti parenkami vietoje specifinės reikšmės pavadinimų. Pavyzdžiui, kalbovas (adresantas), kreipdamasis į, jo manymu, mažiau išmanantį klausovą (adresatą), denotato deskripcijai gali pavartoti platesnės referencijos pavadinimą. Taip tarsi apeliuojama į „bendrąjį žinių fondą“. Šiuo atžvilgiu galime kalbėti apie PAVADAVIMO santykius tarp pavadinimų. Hierarchiškai sutvarkytas vienos figūros koncepto aprėpiamų pavadinimų inventorius kalbos vartotojui yra parankus savo ekonomiškumu. Pavadinimų parinkimo, sudarant pasakymus, požiūriu šis sisteminis modelis, regis, yra efektyvesnis nei kiti analogai, grindžiami darybos ar loginės dedukcijos taisyklėmis. 1.6. Viena iš kalbinei bendrijai reikšmingų figūrų, paprastai gerai atspindėta įvairių kalbų žodyne, yra prototipiška „kablio“ figūra. „Kablio“ figūros sąvokos formuojama pavadinimų sistema tyrimui pasirinkta neatsitiktinai. Visų pirma, dėl savo paprastumo pati figūra yra lengvai atpažįstama atitinkamuose tikrovės pavidaluose. Antra, jos koncepto aprėpiami objektai sudaro lengvai suskaičiuojamų darbo įrankių sąrašą. Trečia, dėl panašaus ūkinės veiklos pobūdžio visų lietuvių kalbos tarmių atstovų nuo seno vartoti maždaug tie patys darbo įrankiai. Neatsitiktinai šių įrankių pavadinimai gerai atsispindi Lietuvių kalbos žodyno kartotekoje (toliau — LKZK). Iš čia surinktų vartosenos pavyzdžių aiškėja ne tik konkrečių riestos formos įrankių specifika, bet ir darbai, kuriems atlikti jie dar visai neseniai buvo, o kartais ir dabar tebėra vartojami. Dėl to patogu spręsti apie šių žodžių-pavadinimų semantinę struktūrą. Be to, LKŽK apstu kontekstų (nuspėjamų komunikacijos situacijų) pavyzdžių, kuriuose vieni kalbamieji terminai keičia kitus. Iš jų galime spręsti apie pavadinimų sisteminius (pavadavimo) ryšius. „Kablio“ figūros nominacinės sistemos narius vienija riestos formos daikto (įrankio) vaizdinys. Jo sąvokai susidaryti yra svarbi elementarių erdvės kategorijų kreiva vs tiesu opozicija. Tačiau kalbinėms nominacijoms relevantiška „kablio“ figūra nėra dedukciškai postuluojama geometrinė figūra, bet veikiau abstrakcijos keliu indukuotas visų riestos formos įrankių invariantas. Šiam esminė yra ne tik riestumo, bet ir bendros kabinimo funkcijos sąvoka. Skirtinguose lietuvių kalbos vartojimo regionuose „kablio“ figūros nominacinė sistema turi savitą raišką. Todėl galime kalbėti apie arealines, arba tarmines, „kablio“ pavidalo įrankių pavadinimų sistemas. Atskirų nominacinių sistemų raiškos geografines ribas nubrėžia bendrųjų pavadinimų paplitimas. Šie pavadinimai (kuriuos vėliau apibrėšime kaip BENDRUOSIUS NOMINATORIUS) lietuvių kalbos žodyno tyrėjui nėra jau tokie akivaizdūs. Iš gausybės LKŽK teikiamų duomenų apie įvairius riestos formos įrankių pavadinimus juos tenka nustatyti vadovaujantis tam tikra metodika. Tokios metodikos principų suformulavimui iš esmės ir skiriamas šis straipsnis. Kartu 84 | ROLANDAS MIKULSKAS viliamasi, kad šie principai mutatis mutandis tiks ir kitų kalbinei bendrijai reikšmingų figūrų bendrųjų pavadinimų nustatymui. Be to, taikant šią metodiką tarmių duomenimis verifikuojamas hierarchinės struktūros pavadinimų modelio funkcionalumas apskritai. 2. „KABLIO“ FIGŪROS BENDRŲJŲ PAVADINIMŲ NUSTATYMO TARMESE METODIKA 2.1. Jau greitomis peržvelgus LKŽ ir LKŽK duomenis tampa aišku, kad skirtinguose lietuvių kalbos vartojimo regionuose „kablio“ figūros nominacinė sistema turi savo skirtingą raišką. Kalbėdami apie skirtingą raišką, visų pirma galvoje turime tai, jog skirtingų regionų turimas savas bendriausios reikšmės žodis, geriausiai gebantis įvardyti „kablio“ figūrą. Kiti „kablio“ formos įrankių regioniniai pavadinimai išsidėsto (įgyja statusą) šio bendriausio pavadinimo atžvilgiu ir tuo būdu sukuria savitą šios figūros nominacinę sistemą, būdingą tik to regiono kalbos vartotojams. Plotų, kuriuose įsitvirtinusi viena ar kita kalbamosios figūros nominacinė sistema, ribos ne visiškai sutampa su tarmių ribomis. Pastarosios, kaip žinia, kalbos tyrėjų nustatomos pagal tam tikrus fonetinius atitikmenis. Tačiau tarmės, be abejo, skiriasi ne tik savo fonetika. Veikiau jos laikytinos regioninėmis tos pačios kalbos atmainomis, kurioms būdingi saviti visų lygmenų sisteminiai bruožai, taigi ne tik fonologinio ar morfologinio, bet ir sintaksinio, taip pat ir leksikos. Tarmių formavimąsi lemia bei jų stabilumą palaiko savitas atskirų regionų etnosas. Šį savo ruožtu formuoja socialiniai, politiniai, administraciniai ir kiti faktoriai. Tarmė nėra vienintelė etnoso, kaip istoriškai susiformavusio žmonių genotipo, manifestacija. Jis taip pat reiškiasi savitais papročiais bei savita materialine kultūra. Su pastarąja glaudžiausiai susijusi tarmės leksika. Tai mobiliausias kalbos (tarmės) sistemos sluoksnis. Vykstant tarmių interferencijai, vienos tarmės struktūriniai elementai gali plisti į kitą tarmę. Daugiausia tarmių mišimo faktų, be abejo, yra paribio zonose. Tarmė, kaip kalbos sistema, yra uždara sistema. Viena tarmė skolinasi kitos tarmės fonemą ar morfemą tik tuo atveju, jeigu joje „atsiranda prielaidos naujo elemento įvedimui, būtent pakoreguoti suirusią struktūrinę pusiausvyrą, užpildyti tuščius sistemos narvelius ir kt.“ (Karaliūnas 1997: 343). Kur kas atviresnė skolinimuisi yra tarmių leksika. Žodžiai, nominuojantys materialiuosius objektus (pvz., įvairius įrankius), su pastarųjų perėmimu gali lengvai keliauti iš vienos tarmės į kitą. Ilgainiui skoliniai, įsiterpdami į semantiškai artimas leksines grupes, jose gali įgyti tam tikrą statusą*, dažnai į periferiją pastumdami savus atitinkamų objektų pavadinimus. 2.1.1. „Kablio“ figūros nominacinių sistemų įsitvirtinimo tarmėse ribas nustatome pagal šių sistemų centrinio pavadinimo išplitimą. Užbėgdami dėstymui už akių, pasakysime, kad šių sistemų vartojimo arealai daugmaž išsitenka didžiųjų tarmių ribose, nors paribio zonose vietomis jas ir peržengia. Pavyzdžiu galėtų būti vakarų aukštaičių + * — Pavadinimo statusą suprantame kaip jo vietą centrinio sistemos pavadinimo atžvilgiu. Nuo jo tiesiogiai priklauso nominacinė žodžio potencija (nominacinė vertė, nominacinis svoris) sistemoje. „KABLIO“ FIGŪROS NOMINACINĖS SISTEMOS RAIŠKA | 85 kauniškių vakarinės pusės vartojamas bendrasis vgso pavadinimas, kuris tolokai įsiterpia į pietų žemaičių raseiniškių tarmės arealą. Kai kurių tarmių ribose vartojamos net dvi aptariamosios nominacinės sistemos. Tarkime, žemaičiai, kaip matysime, turi dviejų bendrųjų pavadinimų — kébinio ir kebėklio* — dominuojamas nominacines sistemas. Aišku, jos išplitusios skirtinguose tarmės arealuose. Kiti, siauresnės referenkabinimas drabužiams sienoje’ yra vartojamas visame žemaičių plote, taigi tiek kobinio, tiek ir kebėklio nominacinėse sistemose. Peržengdamas tarmės ribas tas pats žodis nominacinėje sistemoje gali įgyti kitą statusą. Sakysime, vgsas, būdamas centrinis vakarų aukštaičių kauniškių (vakarinės pusės) „kablio“ figūros nominacinės sistemos pavadinimas, žemaičių tarmėje tereiškia stacionariai pritvirtintą katilo pakabinimą virš ugniakuro (vak. aukšt. vąškaras). Rytų aukštaičių bendrasis pavadinimas kabis, Rytų Prūsijos lietuvių tebuvo vartojamas mėšlo vertimo įrankiui pavadinti ir t. t. 2.2. Kiek ilgėliau norėtųsi apsistoti ties kalbamųjų nominacinių sistemų centrinio pavadinimo raiškos klausimu, taip pat išsamiau panagrinėti su tuo susijusią žodžio NOMINACINĖS POTENCIJOS sąvoką. Taigi kiekvienos tarmės turimi vienas ar keli „kablio“ analogai padalija lietuvių kalbos vartojimo teritoriją į tam tikras savo dominuojamų nominacinių sistemų zonas. Atrodo, kad šie bendriausios reikšmės žodžiai skiriasi tiek savo kilme, tiek vidine forma, tiek ir iš to išplaukiančiomis semantinėmis savybėmis. Pavyzdžiui, rytų aukštaičių kablys, žemaičių kobinys ar kebėklis* darybiškai santykiauja su veiksmažodžiu kabinti: jie atitinkamai yra priesagų -lys, -inys, -eklis vediniai, dar išlaikę įrankių pavadinimų (nomina instrumenti) darybos reikšmę. Kaip pavadinimai jie tebėra motyvuoti kabinimo funkcijos nominacinio požymio. Panašiai ir vakarų aukštaičių kauniškių rytiniame kampe paplitęs kūkis yra pamatuotas čia pat vartojamo veiksmažodžio kūkti, reiškiančio ‘linkti, riestis’. Tad šis bendrasis pavadinimas yra tiesiogiai motyvuotas riestos formos nominacinio požymio. Kabinimo funkcijos semantinis požymis čia implikuojamas iš formos požymio. Na, o šios tarmės vakarų pusėje paplitusio vgso darybos reikšmė šiandien vargiai beatsekama. Mūsų dienų kalbos vartotojui šis pavadinimas yra visiškai deetimologizavęsis. Nėra prasmės kalbėti ir apie pietų aukštaičių bei rytų aukštaičių vilniškių tarmėse įsigalėjusio skolinio kriūkas“ darybos motyvaciją. Vėliau aiškinsimės, kiek šių žodžių semantikos ypatybės lėmė jų iškilimą į dominuojančią padėtį savose nominacinėse sistemose. Tačiau jau dabar galime daryti prielaidą, jog minėtieji vidinės formos bei nominacinės motyvacijos skirtumai galėjo kiek kitaip pakreipti jų vidinę semantinę raidą. Juk žodžių, išlaikiusių darybos reikšmę, semantinė derivacija (bent kurį laiką) gali būti kreipiama ir PRADINĖS nominacinės reikšmės. O žodžiai, praradę savo struktūrinę motyvaciją arba jos neturėję (skoliniai), naujų reikšmių įgyja laisviau, jų skaičius daugiau priklauso nuo nominacinių poreikių bei vartojimo patogumo. 3 Šiaurėsvakarų kampe dažniau pasitaikantį kibėklį laikome to paties pavadinimo fonetiniu variantu. * kebeéklis <kabéklis dėl regresyvinės balsių asimiliacijos; pastaroji forma užfiksuota Skirsnemunėje ir Merkinėje atitinkamai durų užkabinimo bei pakabinimo sienoje reikšmėmis. 5 Dėlkriūkas, kriūkas, kritkas, krūgas fonetinių skirtumų žr. Mikulskas (1995: 64); patogumo dėlei toliau vartosime vieną, kriūko, formą. 86 | ROLANDAS MIKULSKAS 2.2.1. Nepaisant kalbamųjų žodžių skirtingos vidinės semantinės struktūros ir iš to, matyt, išplaukiančių kiek kitokių paradigminių ryšių su kitais leksikos vienetais, jų užimama padėtis savose nominacinėse sistemose yra vienoda — jie yra bendriausieji pavadinimai, apimantys visų narių referenciją. Atrodo, kad tokį statusą jie yra įgiję ne dėl savo vidinės semantinės raidos ypatumų. Juk dėl egzistuojančio abipusio ryšio tarp figūratyvinio pasaulio regėjimo ir kalbos, šio regėjimo figūros (mentaliniai vaizdiniai) kalboje turi savo atitikmenis — kalbos ženklus (žodžius). Jeigu sutinkame, jog reprezentacinė funkcija yra esminė kalbos funkcija, tai tokių žodžių, kurie geriausiai gali įvardyti minėtas figūras, atsiradimas tiesiog kalbos genezės užprogramuotas. Tad nagrinėjamai „kablio“ figūrai bendriausiai pavadinti kalbos vartotojas neišvengiamai randa vieną ar kitą „tinkamiausią“ žodį. Pastarasis yra hierarchinės nominacinės sistemos dominantė, kaip hiperonimas santykiaujantis su likusiais sistemos nariais. Ši įtraukimo principu paremta pavadinimų sistema lygiai kaip ir bendriausiojo pavadinimo vaidmuo a priori nulemta mūsų mąstymo pobūdžio. Kaip žinia, pažįstantis protas išorinio pasaulio suvokinius similiacinių ryšių pagrindu skirsto į logines daiktų klases. Nagrinėjamos hierarchinės nominacinės sistemos ir būtų šių loginių klasių fragmentiškas atspindys kalbos lygmeniu. 2.2.2. Kalbėti apie žodžio nominacinę potenciją tolygu kalbėti apie jo referencija®. Nesunku suprasti, jog bendriausiojo pavadinimo referencija kalbamose nominacinėse struktūrose apima visų sistemos narių referenciją. Kalbėdami apie šio pavadinimo nominacinę potenciją, turėtume išsiaiškinti, kiek ji priklauso nuo jo centrinės padėties sistemoje, o kiek nuo semantinės sandaros. Pastaroji sąvoka suponuoja žodžio semantinę derivaciją, jo daugiareikšmiškumą. Nominacijos esmę apibrėždami kaip tikrovės objektų įženklinimą pasakymų generavimo metu, pagrindiniais nominacijos vienetais laikome žodžius. Šiuos suprantame kaip dvipusius kalbos ženklus — turinčius savo raišką ir konceptualią prasmę. Nominacijos akto metu šie kalbos ženklai nurodo į tikrovės objektus (juos denotuoja) arba, abstrakčių sąvokų atveju, į pačius save. Tuo būdu pasakyme žodžiai įgyja konkrečią reikšmę. Kita vertus, komunikacijos akto metu nurodant į konkrečias realijas, realizuojama tik viena kuri „daugiareikšmio“ žodžio reikšmė. Taigi nominacijos akto metu figūruoja vadinamasis AKTUALUSIS FUNKCINIS ŽODIS (plg. Jakaitienė 1988: 28). 2.2.3. Nėra prasmės kalbėti apie realizuoto tekste žodžio nominacinę potenciją. Tačiau kai kurie kalbininkai, pavyzdžiui Nikitinas (1983: 9-11), kalba apie jo nominatyvuma, pastarąjį suprasdamas kaip žodžio (nominatoriaus) gebėjimą savarankiškai, be kitų pasakymo elementų, išreikšti (suvokiant — aktualizuoti) su juo siejamą prasmę. Tad žodžio nominatyvumas realizuotame tekste laikomas jo sintaksinės autonomijos funkcija. Netgi kalbama apie atskirų kalbos dalių, lemiančių būsimus sintaksinius vaidmenis, skirtingą nominatyvumą. Tuo požiūriu daiktavardžio bei daiktavardinių junginių nominatyvumas esąs didžiausias. Tekste realizuotas nominatorius, Nikitino požiūriu, esąs gramatiškai žymėtas (markiruotas). Tačiau, jo teigimu, kalbos siste- * Kalbininkai, referenciją suprantantys kaip šnekos plotmės sąvoką, čia kalba apie REFERENTINĮ ŽODŽIO POTENCIALĄ (Telija 1977: 136), REFERENTINĘ HIPERONIMO SRITĮ (Nikitin 1983: 29), DENOTATINĮ PAVADINIMO POTENCIALĄ (ibid., 31). „KABLIO“ FIGŪROS NOMINACINĖS SISTEMOS RAIŠKA | 87 moje egzistuojąs nežymėtasis nominatorius. Toliau Nikitinas (ibid., 22) teigia, kad šį nominatorių esą galima apibūdinti kaip daugeliui šnekos nominatorių invariantinę reikšmę turinčią leksemą. Nežymėtojo nominatoriaus reikšmė nesanti tik konkrečiuose pasakymuose pavartotų žodžių abstrakcija. Ši reikšmė esanti nominuota nežymėtojo nominatoriaus kaip viena iš jo reikšmių. 2.2.4. Nežymėtojo nominatoriaus sąvokai artima VIRTUALIOJO ŽODŽIO samprata. Šis, pasak Jakaitienės (1988: 28), taip pat nesąs tik konkrečioje šnekoje pasireiškiančių žodžių abstrakcija, bet „objektyviai egzistuojantis kalbos sistemos vienetas, kalbančių visuomenės narių sąmonėje susijęs su tam tikru turiniu“ .Tiriant kalbos sistemos nominacinius vienetus bei jų sisteminius ryšius, virtualiojo žodžio terminas būtų labai parankus. Kalboje šis virtualusis žodis atlieka nominatoriaus funkciją ne kaip daugiareikšmis žodis, bet kaip vientisas žodis-ženklas, kuriam būdinga tam tikra PIRMINĖ REIKŠME”. Ši pirminė reikšmė yra neatsiejama žodžio, kaip dvipusio kalbos ženklo, dalis. Kalbos vartotojų ji yra tiesiog žinoma ir atpažįstama kaip jo prasmė. Būtent ši reikšmė atlieka svarbiausią vaidmenį konkrečiose kalbinėse situacijose tikrovės objektams parenkant tinkamus nominatorius. Tad virtualūs žodžiai sudaro kalbos vartotojo nominacinių vienetų inventorių. Nominacinio akto išeities tašku laikant virtualųjį žodį, apie kitas reikšmes reikėtų kalbėti kaip apie pirminės reikšmės konkrečias realizacijas šnekoje. Kai kurios šių reikšmių įsitvirtina kalbos vartosenoje, tampa reguliarios, taigi irgi laikytinos žinojimo, kalbos kompetencijos (vadinasi, ir kalbos sistemos) dalimi. Tarp jų ir pirminės reikšmės dažnai dar jaučiamas semantinės derivacijos ryšys. Kalbos kompetencija per išvestines reikšmes reiškiasi tuo, kad kalbos vartotojas, jas įsimindamas ir suvokdamas tarp jų ir pirminės reikšmės esantį ryšį, išmoksta taisyklių, pagal kurias gali generuoti kitas reikšmes, t. y. (panašumo ar gretimumo ryšių pagrindu) tuo pačiu žodžiu nominuoti atitinkamus tikrovės objektus (plg. Nikitin 1988: 72). 2.3. Norint ištirti „kablio“ figūros nominacinių sistemų raišką lietuvių kalbos tarmėse, svarbu išmokti nustatyti bendriausios reikšmės virtualiuosius žodžius — pagrindinius sistemų nominatorius. Tą tenka daryti tiriant konkrečius pasakymus, kuriuose kaip nominatoriai figūruoja aktualieji funkciniai žodžiai. Pastarųjų reikšmes nustatyti padeda ne tik pasakymų sintaksė, bet ir iš jų nuspėjamos pokalbio aplinkybės (komunikacijos situacija). Tyrimui naudojamės pasakymais, fiksuotais LKŽ kartotekoje. Apie nominacines sistemas, beje, kaip ir apie kalbos sistemą, prasminga kalbėti tik sinchroniniu aspektu. Kadangi LKŽK sukaupta medžiaga apima kone visą dvidešimtą amžių“, tai, be abejo, joje užfiksuoti tarmėse vykę leksikos pokyčiai. Tačiau mėgindami sukonstruoti kalbamųjų nominacinių sistemų modelį neišvengiamai turėsime atsisakyti diachroninio požiūrio į surinktą medžiagą, t. y. laikysime, jog ji atspindi tam tikrą lietuvių kalbos tarmių leksikos statinę biisena’. Tai nereiškia, kad 7 Pirminės reikšmės terminą vartojame be diachronijos atspalvio, kuris čia netikty kalbant apie kalbos kaip sistemos dalykus. Čia jis tiesiog reiškia (kaip vėliau matysime) pirmumą kitų, išvestinių, reikšmių atžvilgiu. 8 K. Būga medžiagą pradėjo kaupti 1902 metais. * Karalilinas (1997: 45), komentuodamas E de Saussure’o teiginį, jog statinėje lingvistikoje be sąlyginio duomenų supaprastinimo joks įrodymas nesąs galimas, kalba, kad, nors absoliuti būsena apibūdinama pakitimų nebuvimu, praktiškai kalbos būsena nesanti taškas, bet ilgesnis ar trumpesnis laiko tarpas, kai pakitimų suma esanti minimali. Tas tarpas galįs būti dešimt metų, žmonių karta, šimtmetis ar netgi daugiau. 88 | ROLANDAS MIKULSKAS neturėtų būti atsižvelgiama į kai kuriuos tiriamų pavadinimų istorinės raidos aspektus. Juk sinchroniškai žvelgiant į kalbą apčiuopiami ne tik tarp pavadinimų esantys sisteminiai ryšiai. Dažno pavadinimo semantinėje struktūroje dar gyvai jaučiami darybinės motyvacijos ar semantinės derivacijos ryšiai. Jie yra istorinės žodžio raidos rezultatas ir šiaip jau tiriami specialaus etimologijos mokslo, tačiau, jeigu kalbos vartotojų gyvai jaučiami ir panaudojami naujiems įvardijimams, tuomet jie yra ir kalbos sinchronijos realija. 2.3.1. Tiriamų „kablio“ figūros nominacinių sistemų inventorių sudaro daugiausia įvairūs žemės ūkio padargų ar namų apyvokos reikmenų pavadinimai, taip pat su ūkine veikla glaudžiai susijusių amatų įrankių pavadinimai. Neretai šie riestos formos įrankiai ar įtaisai turi po kelis pavadinimus, sudarytus skirtingų nominacinių požymių pagrindu. Imkime, pavyzdžiui, kad ir įnagio šienui iš šalinės pešti (ilga kartis su vienu, o kartais net su trimis nagais gale) pavadinimus. LKŽ randame tokius pavyzdžius: pešėklis, peštūkas, šienpešys (Siénpesis, Siénpesa, šiėnpešė) — nuoroda į paskirtį, ir kobinys, kablys, kūkis — nominaciniu požymiu (šių dienų kalbos vartotojo akimis) eina riesta forma. Net toje pačioje tarmėje gali būti vartojami keli to paties įrankio pavadinimai. Pavyzdžiui, šiaurės žemaičių telšiškių greta kOobinio (Žarėnai, Telšiai, Alsėdžiai, Žemaičių Kalvarija) vartojami ir šiėnpešis (Plateliai, Šatės, Skuodas), šienpešys (Alsėdžiai); vakarų aukštaičių kauniškių tarmėje greta peštūko (Veliuona, Serédžius, Aukštėji Panemūnė) pasakomas ir kūkis (Zapyškis, Darsūniškis). Kokį pavadinimą kalbovas pasirenka šnekos metu nurodydamas į vieną ar kitą riestos formos įrankį, matyt, priklauso tiek nuo pavadinimo išplitimo tarmėje, tiek nuo aplinkybių, kuriomis bendraujama. 2.3.2. Jeigu norime iš šių įrankių pavadinimų įvairovės išskirti bendriausios reikšmės pavadinimus, tirdami atskirus pasakymus turime atsižvelgti į du dalykus. Visų pirma turime konstatuoti plačiausią tokių pavadinimų referenciją. Dėl minėtos (a priori nulemtos) padėties nominacinėje sistemoje šie pavadinimai tam tikrose komunikacinėse situacijose gali pavaduoti labiau įprastesnius, specifiškesnius įrankių pavadinimus. Šios komunikacijos aplinkybės, kuriomis vienas bendresnis terminas pavaduoja kitą, specifiškesnį, gali būti įvairios. Tarkime, respondentas mėgina nusakyti klausiančiajam užrašinėtojui šiam „nežinomą“ terminą įprastesniu, bendresnės reikšmės hiperonimu. Tokia kalbėjimo situacija, pavyzdžiui, aiškėja skaitant Varniuose užrašytą sakinį: Linų galvas nukerta, nušukuoja su šukuočiais, atseit su 6—7 kobiniais. Arba kitas pavyzdys: Dvare mėšlą su tokiais kobiniais vert[a] (Šakyna). Čia platesnės apimties terminas pavartojamas vietoje siauresnės apimties termino kalbovo ir klausovo informuotumo netolygumui „išlyginti“. Kitais atvejais kalbovas pavartoja bendrąjį pavadinimą neatsiminęs (retai bevartojamo) kokio įrankio pavadinimo, pavyzdžiui, sakinyje iš Kantaūčių: Juk turėjo vardą tas kobinys? Panašių, terminų keitimą skatinančių, pokalbio aplinkybių gali būti ir daugiau. 2.3.3. Kita vertus, konstatuodami, jog vienas ar kitas pavadinimas turi plačiausią referenciją, turime kreipti dėmesį ir į šio pavadinimo semantinę sandarą, t. y. atkurti jį kaip daugiareikšmį žodį. Kadangi kalbėjimo aktuose šis bendrasis žodis reiškiasi daugeliu konkrečių reikšmių, turime nustatyti, kurios iš jų yra reguliarios (įsitvirtinusios vartosenoje), o kurios okazionalios, konkrečiam kalbėjimo atvejui išvestos iš „KABLIO“ FIGŪROS NOMINACINĖS SISTEMOS RAISKA | 89 pirminės reikšmės, pritaikius reikšmės perkėlimo taisykles. Kai kurios iš reguliariųjų reikšmių būna tiek įsitvirtinusios vartosenoje, kad kalbos vartotojo paprastai tiesiogiai siejamos su žodžiu kaip signifikatas su signifikantu. Reguliariųjų reikšmių skaičius ne tik liudija žodžio nominacinę potenciją, bet ir įtvirtina ją kalbos sistemoje. Čia derėtų neužmiršti, jog bendroji (arba nominacijos aspektu — pirminė) nagrinėjamų žodžių reikšmė nėra kokia uzualinių reikšmių abstrakcija, bet yra kalboje realiai funkcionuojanti viena iš to žodžio reikšmių. Tokia reikšme žodis vartojamas ne tik minėtais pavadavimo atvejais, bet ir reiškiasi lyginamosiose konstrukcijose kaip lyginimo standartas, pvz.: Motka toj susisukus kap kriūkūtis (Jieznas); Sudžiūvo kaip kobinys (Klykoliai) ir t. t. Kitais atvejais bendrosios reikšmės žodžiai vartojami nusakymui, pvz.: Iš kobinio medžio (t. y. iš „kablio“ formos dvišakio) dirba okūs kailiams okūoti (Židikai). Metaforose taip pat paprastai eksploatuojama ši bendroji reikšmė (plg. sakinį iš Ėriškių: Gervių kablys nukurksėjo an pietus). Be to, čia reikėtų pridurti vadinamuosius determinacinius dūrinius: kablianėsis (Papilys, Palėvenė, Ėriškiai, Miežiškiai, Pagiriai), kriūkanėsis (Rūdninkai, Pelesa), kukianésis (Prienai), kabliadantis (Krekenava), kriūkagalvis (Rudamina) ir pan. Juose pirmasis sandas taip pat reprezentuoja bendrąją riestos formos daikto reikšmę. Tad bandant sukonstruoti kalbamųjų pavadinimų reikšmių sistemos modelį, į pirmą vietą reikėtų iškelti šią bendrąją riestos formos daikto reikšmę. Paisant sinchronijos, kitas reguliariąsias reikšmes derėtų laikyti tos bendrosios derivatais, nors diachronijos požiūriu kai kurios jų vartosenoje būtų atsiradę anksčiau". Ir nors neretai reguliariosios reikšmės nominacijos aktuose, atrodytų, gali dalyvauti tiesiogiai, vis dėlto ir tokiais atvejais tyrėjui derėtų įžvelgti antrajame plane esančią pirminę reikšme. 2.4. Gilindamiesi | tokio vientiso nominatoriaus semantika, neišvengiamai turésime atsakyti į klausimą, iš kur kyla pirminės reikšmės derivaciné galia, kaip ši siejasi su pavadinimo nominacine potencija (pastaroji suponuoja sisteminius ryšius ir už žodžio ribų), kokia yra šios pirminės reikšmės semantinė struktūra. 2.4.1. Turétume pripažinti, jog aptariamųjų pavadinimų aukščiausias statusas nominacinėse sistemose, arba didžiausia paradigminė vertė (dėl termino žr. Ufimceva 1977: 24.), didžia dalimi priklauso nuo pirminės reikšmės derivacinės galios arba, onomasiologijos plotme, nuo nominacinio požymio stiprumo. Dažniausiai tokie žodžiai turi daugiausia išvestinių reikšmių arba to paties nominacinio požymio pagrindu gali pavadinti daugiausia tikrovės objektų. Būtent tokie žodžiai kalbos plotme geriausiai tinka reprezentuoti figūratyvinio regėjimo vaizdinius. Šis tinkamumas išplaukia iš to, kad šių žodžių pirminės reikšmės konceptas GLAUDŽIAUSIAI siejasi su atitinkama figūra. Mūsų atveju reikėtų manyti, jog pirminės reikšmės reiškiama riestumo sąvoka glaudžiausiai siejasi su „kablio“ figūra. Tad akivaizdu, jog kalbamųjų pavadinimų pirminės reikšmės derivacinė galia išplaukia iš jos struktūroje dominuojančio riestu- **— Taip, atrodo, yra kobinio atveju — užrašymų gausumas tarsi rodytų, jog šis žodis anksčiau pirmiausia reiškęs įnagį šienui pešti ar kitam reikalui naudojamą ilgą kartį riestu galu. Šis pavadinimas dar ir dabar tarmėje konkuruoja su šiėnpešio ar vertėklio pavadinimais. Panašiai vąšo vartosena žemaičių ar pietų aukštaičių tarmėse, t. y. atokiau nuo ploto, kur jis reiškiasi kaip pagrindinis „kablio“ figūros pavadinimas, lyg ir rodytų, jog anksčiau šis žodis lietuvių vartotas PAKABINIMO įtaisui pavadinti. 96 | ROLANDAS MIKULSKAS riant, geografiškai fiksuojame minėtų šešių žodžių vartojimą šiomis reguliariomis reikšmėmis: “įrankis mėšlui iš vežimo versti’, “įrankis šienui iš kūgio ar šalinės galo pešti', ‘meskeriojimo jrankis’, “nėrimo jrankis’, “įtaisas virvėms vyti'. Prie šių dar priduriame kiek bendresnę reikšmę — “įrankis kam traukti pakabinus’. Taip galėtume apibrėžti reikšmę žodžio, kuris nurodo į bendresnės paskirties įrankį. Jį apibūdintume kaip ilgą kartį lenktu galu, naudojamą rąstams iš upės traukti, vandeniui semti, paskendusiam kibirui iš šulinio išgriebti, trobesių sienoms gaisro metu ardyti ir pan. Kad būtų aiškiau, apie ką kalbama, pateikiame kelis pavyzdžius iš Rytų Aukštaitijos: 1. Sulekia žmones su viedrais, su kabliais, kur dega, būdavo (Leliūnai). 2. Kibiras atsikabino, daba graibom su kabliū (Krinčinas). 3. Kablys, kur linus traukia iš markos (Naujamiestis)'®. Tačiau papildomai ši reikšmė pasirinkta dar ir todėl, kad jinai lėmė gausių veiksmažodinių vedinių, kurių pamatiniais žodžiais eina kai kurie iš mūsų atrinktųjų daiktavardžių, reikšmę. Imkime tokius išvestinius veiksmažodžius kaip vgsuoti (: vąšas) ir kabliūoti (: kablys). Viena, šių vedinių reikšmės papildomai iliustruoja jų pamatinių žodžių atitinkamų reikšmių paplitimą tarmėse. Antra, galėtume net teigti, jog pastarosios per pirmąsias tarsi „įleido šaknis“ vienoje ar kitoje tarmėje. Šią mintį paremia ir minėtųjų išvestinių veiksmažodžių vartojimas perkeltinėmis reikšmėmis, be kita ko, netiesiogiai liudijantis ir pamatinių žodžių reikšmių platėjimą, o drauge ir platesnes jų nominacines galimybes atitinkamoje tarmėje. Pavyzdžiui, dviejose atskirose tarmėse (vakarų ir rytų aukštaičių) išvestiniai veiksmažodžiai, turintys darybos reikšmę “manipuliuoti pamatiniu žodžiu įvardijamu daiktu (riestos formos įrankiu)", asociatyviai ima reikšti kitą išoriškai panašų veiksmą “kabinti (šaukštu), godžiai valgyti', tik kiekvienoje iš minėtų tarmių tam turimas „savas“ žodis: vakarų aukštaičiams tai yra (iš)vąšuoti, rytų aukštaičiams — (iš-, pa-, už)kabliūoti. 2.6.7. Vietas, kuriose bendrieji „kablio“ figūros pavadinimai užfiksuoti aukščiau išvardytomis 6 reikšmėmis, pateikiame lentelėje bei žemėlapyje straipsnio gale. Naudojant šią metodiką idealu būtų, kad kiekvienoje lentelėn įtrauktoje vietoje atitinkamo bendrojo pavadinimo vartojimas būtų fiksuotas visomis šešiomis reikšmėmis. Deja, dėl netolygaus ir nesistemiško kartotekos pildymo jos duomenys šiuo požiūriu trūkstami". Todėl, darydami prielaidą, jog tarmėms, vadinasi, ir jų leksikai, būdingas tam tikras vientisumas, laikome, kad lentelėn įrašytose ir žemėlapyje pažymėtose vietose® kalbamieji pavadinimai reguliariai vartojami visomis šešiomis reikšmėmis (žemėlapyje tam faktui pabrėžti netgi galime įsivesti vienodą simbolinį žymėjimą)“. Tokiu būdu gauname preliminarų „kablio“ analogų kompaktiško paplitimo tarmėse 18 Taip pat dar plg. čia paplitusį frazeologizmą su kabliū traukti žodį (iš burnos) “sunkiai prakalbinti, pvz.: Tik kalbėk nuejus, kad nereikt traukt su kabliukū žodžio iš burnos (Surdėgis). 9 Pavyzdžiui, kablio paplitimo areale daugmaž pakankamai ši vartosena fiksuota tik Kupiškio rajone. Keletą metų iš eilės į šį rajoną buvo rengiamos dr. K. Vosylytės vadovaujamos LKZ darbuotojų ekspedicijos. 0 Susąlyga, kad tos vietos nėra nutolę nuo kompaktiško pavadinimo vartojimo ploto. ta !- Priėmus šią prielaidą, spręsti apie reikšmės reguliarumo laipsnį iš jos fiksacijų tarmėje skaičiaus reikėtų atsargiai. Tik neįprastai gausios fiksacijos LKZK šiuo atveju liudyty apie reikšmės populiarumą ir atvirkščiai. „KABLIO“ FIGŪROS NOMINACINĖS SISTEMOS RAIŠKA | 97 vaizdą. Bendrųjų pavadinimų vartojimo, o kartu ir jų dominuojamų nominacinių sistemų išplitimo, ribas vėliau tiksliname fiksuodami tuos tarmių pasakymus, kuriuose šie pavadinimai tiesiogiai nurodo į savo signifikatinę reikšmę. 2.7. Anksčiau, aptardami nominacinių sistemų struktūrą, kalbėjome apie pavadavimo santykius. Dabar, prieš žengdami dar vieną žingsnį, leidžiantį patikslinti BENDRŲJŲ NOMINATORIŲ* paplitimą tarmėse, norėtume atidžiau pažvelgti į PAVADAVIMO termino taikymo galimybes bei naudą mūsų tyrimui. Tačiau prieš tai turėtume nuodugniau aptarti su šiuo terminu glaudžiai susijusį REFERENCIJOS terminą. Pastarąjį, kaip jau turėtų būti aišku, vartojame žodžio-pavadinimo įvardijamosioms galimybėms (nominacinei potencijai) nusakyti. Žodžiai, kaip kalbos ženklai, reprezentuoja arba — komunikacijos metu — atstoja nekalbinės tikrovės objektus. Kaip jau minėjome, jie tai daro apibendrintai pastaruosius išreikšdami. Tad žodis simbolizuoja ne konkretų tikrovės daiktą, o tam tikrą jo idealą, kurį sudaro esminiai tos rūšies daiktų bruožai. Šie bruožai ar požymiai ir yra konceptualusis žodžio, kaip kalbos ženklo, turinys. Kalbos vartojimo požiūriu žodis-ženklas pasižymi intensionalumu. Išreikšdamas vieną ar kitą konceptą jis visuomet nukreiptas į tam tikrą tikrovės objektų klasę, t. y. kaip pavadinimas tinka visiems tą klasę sudarantiems elementams, geba juos įvardyti. Dar daugiau, kai kurių žodžiais reiškiamų konceptų talpumas (jų sudaromųjų požymių bendrumas) lemia, kad pagal panašumą jie gali pavadinti ir kitos objektų klasės elementus. Tuo būdu nominacinės veiklos metu siauresnės apimties objektų klasė įtraukiama į platesnės apimties klasę. Kaip galimi įvardijimo objektai (platesnės ar siauresnės) klasės elementai ir sudaro žodžio-pavadinimo referenciją. Ji yra žodžio kiekybinė charakteristika, atspindinti jo, kaip pavadinimo, galimų nominacijų ratą. Galėtume pasakyti, jog pavadinimo referencija kalbinėje sąmonėje egzistuoja kaip buvusių jo komunikacinių vaidmenų atmintis ir (iš dalies nuo šių priklausančių) būsimųjų komunikacinių vaidmenų numanymas. Tačiau ją apibrėžia ne tik visi buvę pavartojimo atvejai, bet ir pavadinimo paradigminė vertė arba statusas savojoje nominacinėje sistemoje. 2.7.1. Iš to, kas pasakyta, aišku, kad žodžio referenciją suprantame kaip kalbos plotmės sąvoką. Ji apibrėžia pavadinimo, kaip kalbos nominacinės sistemos vieneto, apimtį. Nikitinas (1988: 50) kalbėdamas apie sąvokų ir reikšmių (jų iš esmės neskiria) apimtį vartoja ekstensionalo terminą (reikšmės turinį apibrėždamas kaip kontensionalą). Na, o referencija šiam kalbininkui yra šnekos plotmės sąvoka, t. y. ja jis vadina tai, į ką nurodo (ką pavadina) žodis, realizuotas konkrečiame pasakyme. Kadangi šie dalykai mums irgi bus aktualūs, taikysime jiems DENOTACIJOS terminą. Žodis, kaip pavadinimas, turintis platesnę ar siauresnę referenciją, realizuotas pasakyme nurodo arba denotuoja (pažymi) konkretų tikrovės objektą arba jų klasę. Taigi čia jis gali turėti konkrečią denotaciją (žymi konkretų daiktą) arba bendrą denotaciją (žymi bet kurį klasės narį ar visą klasę in corpore). Žemiau pateikiame tris žemaičių tarmės pasakymus, kur tas pats vertėklės pavadinimas turi skirtingą denotaciją: # Manome, jog šis naujai įsivedamas terminas griežčiau apibrėžia nagrinėjamų hierarchinės struktūros nominacinių sistemų centrinį pavadinimą kaip antrinių nominacijų priemonę. Tačiau tolesniame dėstyme visiškai neatsisakysime ir senojo — bendrojo pavadinimo — termino. 98 | ROLANDAS MIKULSKAS 1. Su verteklė liuob versti mėšlus [is vežimo) lauku (Gitdiske). 2. Ta vertėklė, teip šitai nagai buvo užkumpę (Endriejavas). 3. Ta ten su vertėklėm išėmė [kažką] (Seda). Vertėklė, kaip matome, yra įrankis mėšlui lauke iš vežimo versti. Vietinių gyventojų apibūdinama kaip šakė užlenktais ražais (dažniau) arba kaip kobinys ar kebėklis (rečiau). Iš esmės toks ir būtų šio žodžio reikšmės kontensionalas, arba semantinis turinys. Šio pavadinimo referencija — mėšlaverčių įrankių klasė. Platesnei nominacijai jis vargu ar gali būti vartojamas (bent neužfiksuota). Pirmaisiais dviem atvejais vertėklė atstovauja visai šių įrankių klasei, taigi jos denotacija — vertėklių klasė. Ji sutampa su pavadinimo sui generis referencija“. Trečiajame pavyzdyje kalbama apie konkrečias verteklės, panaudotas konkrečiam darbui atlikti. Šiuo atveju pavadinimo denotacija konkreti, ji nesutampa su jo, kaip nominacinės sistemos vieneto, referencija. Beje, ir čia norint galima įžvelgti nuorodą į minėtą įrankių klasę. Tik konkrečios denotacijos atveju ši nuoroda tarsi nueina į antrą planą. Sakytume, komunikacijos lygmenyje ji neatsiveria, mat perteikiamai informacijai, komunikaciniam uždaviniui nurodymas dar į klasę būtų perteklinis. Informacijos gavėjui, klausovui, paprastai svarbus tik pranešimo turinys. Tačiau pasakymo tyrėjui visada svarbu ir tai, kas tą turinį reprezentuoja. Todėl jam sunku nepastebėti, jog šnekos metu konkretiems dalykams nurodyti visuomet vartojami platesnės semantinės apimties vienetai. Mat į konkretų pasakymą jis žiūri ir kalbos sistemos požiūriu: pasakymo elementuose, žodžiuose visuomet įžvelgiamos platesnę ar siauresnę referenciją turinčių nominacinės sistemos vienetų realizacijos. Trumpai tariant, paprastam komunikacijos akto dalyviui žodžiai dažniausiai tik atstoja tikrovės objektus, apie kuriuos kalbama, o kalbos tyrėjui, be reprezentacijos, jie atlieka ir nusakomąją funkciją. 2.7.2. Pasakymai, kuriuose platesnės referencijos pavadinimai denotuoja siauresnės apimties objektų klases arba konkrečius tų klasių elementus — tikrovės objektus — leidžia mums kalbėti apie pavadavimo santykius nominacinio akto metu. Konkrečiai imant, mus domina atvejai, kur pavadavimo funkciją atlieka plačiausios referencijos bendrieji pavadinimai — nagrinėjamų nominacinių sistemų dominantės. Bet pirmiausia turėtume pasiaiškinti, kiek pateisinamas pavadavimo termino vartojimas. Kalbovas, generuodamas pasakymą, renkasi žodžius-pavadinimus (iš nominacinės sistemos inventoriaus) priklausomai nuo savo intencijų, nuo klausovo informuotumo, nuo komunikacinės situacijos, — apskritai imant, nuo aplinkybių, kuriomis vyksta pašnekesys. Pavyzdžiui, kalbant apie mūsų nagrinėjamus įrankius, vieną pavadinimą jis rinksis bendraudamas su savo rato žmogumi, kada kalba yra tik sudėtinė jų kolektyvinio darbo dalis, veiksmų koordinavimo priemonė, kitą to paties įrankio pavadinimą jis rinksis kalbėdamas su svetimos aplinkos žmogumi (LKŽK pasakymuose klausovas dažnai būna žodžių užrašinėtojas, kalbininkas, taigi miesto aplinkos žmogus). Su pastaruoju šnekėdamas, kalbovas stengiasi klausiamą daiktą ne tiek nurodyti, kiek nusakyti. Taip, apeliuojant į „bendrąjį žinių fondą“, „išlyginamas“ komunikacinio akto dalyvių informuotumo netolygumas. Tokiais atvejais dažniausiai pasirenkamas ben- # Antruoju atveju bendroji denotacija dar fiksuojama egzistavimo reikšmę turinčiu demonstratyvu. „KABLIO“ FIGŪROS NOMINACINĖS SISTEMOS RAIŠKA | 99 dresnės reikšmės žodis, nurodantis į rūšinę kalbamo įrankio priklausomybę. Toks pavadinimas referuoja apie įrankio priklausymą siauresnei ar platesnei tos rūšies įrankių klasei (sudaromai pagal požymio arba požymio ir funkcijos panašumą). Kartais bendrasis pavadinimas atlieka tik nusakomąją funkciją, nieko nedenotuodamas**. Paprastai tai būna predikacinėse deskripcijose, pvz.: Vertyklė — mėšlams versti iš valkčio kobinys (Židikai). Tad jeigu kalbovui pavyksta adekvačiai išspręsti komunikacijos uždavinį, galima teigti, jog kiekvieno kalbėjimo akto atveju pasirenkamas „tinkamas“ pavadinimas. Todėl šnekėti apie vienų pavadinimų pavadavimą kitais komunikavimo lygmenyje būtų netikslu. Tyčia pasirinkus kitą pavadinimą, kistų ir bendroji pasakymo prasmė. Tačiau tyrėjas, prieš akis turintis hierarchiškai sutvarkytą nominacinės sistemos modelį, gali kalbėti, kad tam tikromis komunikacinėmis aplinkybėmis vieni sistemos vienetai (dažniausiai platesnės referencijos) gali pakeisti kitus (siauresnės referencijos) vienetus. Tuo požiūriu pavadavimo terminas kalbovo pavadinimų pasirinkimą apibūdina kaip vienos krypties kalbinės sąmonės judesį: bendresnės reikšmės (platesnės referencijos) pavadinimai pavaduoja siauresnės referencijos specifinius terminus, bet ne atvirkščiai. Artimiausias mūsų uždavinys būtų išmokti atpažinti šiuos pavadavimo atvejus pasakymuose, taip pat nors bendrais bruožais parodyti tas komunikacijos aplinkybes, kuriomis šis pavadinimų „keitimas“ paprastai vyksta. 2.13. LKŽK surinkti tarmių pasakymų pavyzdžiai yra tie minimalūs kontekstai, kurie leidžia nors apytikriai spręsti apie vykusio pašnekesio aplinkybes: apie kalbovo komunikacines nuostatas, klausovo tipą, kalbėjimo situaciją ir pan. Lygindami tos pačios nominacinės sistemos arealų pasakymus, kuriuos realizuojant pasirenkami skirtingos referencijos (hiponimiškai susiję) pavadinimai, dažnai galime numanyti skirtingo pasirinkimo motyvus. Pavyzdžiui, plg. sakinius iš Viekšnių: 1. Kur padėjai vertėklį, reik eiti mėšlų valktį išversti? 2. Mėšlus verta su kobiniu. Pirmuoju atveju įprastinėje kalbinėje situacijoje, kai adresatas savos aplinkos žmogus, dalyvaujantis bendroje ūkinėje veikloje, konkretus įrankis įvardijamas įprastu šioje vietoje žodžiu (šiauriau dar vartojama vertyklė, vakariau — vertėklė). Čia denotuojamas konkretus tikrovės daiktas. O antruoju atveju kalbovas, matyt, klausiamas kitos aplinkos (miesto) žmogaus, aiškina, su kokiu įrankiu apskritai verčiamas (iš vežimo laukuose) mėšlas. Čia denotacija yra bendra — nurodoma (nusakoma) tam tikros rūšies įrankių klasė. Pavadinimo denotacija pastarajame pasakyme aiškėja iš numanomų vykusio pokalbio aplinkybių, ji, kaip ir daugeliu panašių atvejų, nėra fiksuojama teksto lygmeniu. Tačiau galima ir tokia fiksacija. Paprastai į priklausymą objektų klasei nurodo egzistavimo reikšmę turintys nežymimasis ar rodomasis įvardžiai, pvz.: ** Apie tokios nereferentiškos žodžių vartosenos naudą mūsų tyrimui kalbėsime vėliau. 100 | ROLANDAS MIKULSKAS 3. Dvare mėšlą su TOKIAIS kobiniais verta (Šakyna). Denotacijos fiksavimas galimas ir gramatinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, pavartojus būtąjį dažninį laiką, plg.: 4. Su verteklė LIUOB VERSTI (= versdavo) mėšlus [iš vežimo) lauku (Gitdiske). Pavyzdžiuose (2, 3), kuriuose įrankis pavadinamas tuo pačiu žodžiu, atliekančiu šiame areale ir bendrojo nominatoriaus vaidmenį, santykis tarp pavadinimo referencijos ir jo denotacijos nėra akivaizdus. Teoriškai šie du dydžiai gali būti dvejopi. Kobinys šiame plote visų pirma referuoja apie visą riestos formos įrankių klasę. Tokiu atveju jo referencija būtų platesnė už denotuojamą minėtuose sakiniuose mėšlo vertimo įrankių klasę. Tačiau tik papildomai ištyrus vartoseną, gali paaiškėti, ar šis žodis gali turėti ir reguliarią kalbamojo įrankio reikšmę. Tuomet jo referencija būtų lygi kito to paties įrankio pavadinimo — vertėklio (vertyklės, vertéklés) — referencijai, o ši minėtuose pasakymuose būtų lygi denotuojamai įrankių klasės apimčiai (plg. šiuo požiūriu 4 pvz.). 2.7.4. Ištyrus kelių to paties įrankio pavadinimų paplitimą kuriame nors areale, aiškėja, jog paprastai viename plote dominuoja vienas pavadinimas, o kitas (ar kiti) pasitaiko kur kas rečiau. Nebūtinai tai turi būti specifinis to įrankio pavadinimas, dažniausiai nurodantis į jo funkciją. Pagrindiniu vieno ar kito įrankio (ar įtaiso) pavadinimu gali eiti ir tame plote paplitęs bendrasis nominatorius. Kalbame apie reguliariąsias jo reikšmes. Pastarųjų turinį sudarantys kurios nors įrankių klasės esminiai bruožai tokiu atveju „sutelpa“ į bendrojo pavadinimo pirminę reikšmę, kuri, kaip jau išsiaiškinome, paprastai yra figūratyvinio objektų suvokimo atspindys. Šiuos teiginius pailiustruosime keletu pavyzdžių. Šiaurės žemaičiai telšiškiai bei pietų žemaičių varniškių šiaurės rytų pakraštys (arealą galima būtų apibrėžti linija Šatės — Alsėdžiai — Plūngė — Rietavas — Laūkuva — Karklėnai — Šaukėnai — Kuršėnai — Šakyna — Zagarė; žr. žemėlapį straipsnio gale) riestos formos įrankiams bendrai pavadinti vartoja žodį kobinys. Tuo pačiu žodžiu šiame plote reguliariai vadinamas ir šieno pešimo įrankis. Kai kurie respondentai, paklausti, kas yra kobinys, tiesiogiai nurodo į šį įrankį (tai liudija apie reikšmės statusą), pvz.: 1. Kobinys — prietaisas, kuriuo peša šieną (Telšiai). Plg. dar: 2. Kobinys buvo didelis. Trys tokie kobinūkai (pastarojo žodžio reikšmė bendra) (Akmėnė). Nurodyto ploto šiaurės vakaruose dar pasitaiko ir kitas pavadinimas, tiesiogiai rodantis įrankio paskirtį. Užrašyti keli jo variantai: šiėnpeša (Mažeikiai), šiėnpešis (Satės, Seda), šiėnpešė (Šatės, Barstyčiai, Gegrénai)?. Šia reikšme pasakyme realizuoto kobinio denotacija gali būti tiek konkreti, tiek ir bendra, nurodanti į visą kalbamųjų įrankių klasę. Pastaruoju atveju kobinio denotacija neperžengia analogiškai pavartoto specifinio pavadinimo, pavyzdžiui, šiėnpešio bendrosios denotacijos. Tarkime, pa- * Įvairuojantis šio darinio kamienas rodytų, kad pavadinimas nėra nusistovėjęs ir labai paplitęs. „KABLIO“ FIGŪROS NOMINACINĖS SISTEMOS RAIŠKA | 101 sakyme: Siénpesiuo reik kieto o kieto ąžuolo (Šatės) vietoje šiėnpešio gali būti pavartotas kobinio pavadinimas. Vis dėlto, kadangi kalbamame plote kobinys eina ir bendruoju „kablio“ figūros pavadinimu, jį pavartojus neretai tikslinama pavadinamo įrankio paskirtis®, pvz.: 3. Tavo nosis kaip kobinys šienui pešti (Žemaičių Kalvarija). 4. Kobinys šienapešis (Šatės). 5. Padirbk kobinį šienuo pešti (Luokė). Tuo požiūriu plg. dar sakinį iš kebėklio (kibėklio) paplitimo arealo: 6. Padirbk naujį kibėklį šienuo pešti, senasis parlūžo (Mosėdis). Panašiai galima būtų kalbėti ir apie kablj, vartojamą įrankio mėšlui versti reikšme. Pavyzdžiai rodo, kad tokia šio pavadinimo vartosena yra įprasta. Reikšmės reguliarumą patvirtina ir šiame plote vartojamas atitinkamas vedinys: kablitioti “versti kabliu mėšlą' (Dūsetos, Surviliškis). Plg. dar: 1. Pasiimk kablį, ba neturėsi su kuo mėšlo išversti dirvoj (Kamajai). 2. Matytum, kaip Adolis kabliūoja mėšlą — nu, tėvas nesusilygins! (Surviliškis). Vietomis čia užfiksuotas ir kitas kalbamojo įrankio pavadinimas — méslakablis (Siménys). Tokio dūrinio atsiradimą lengva paaiškinti. Kadangi šiame plote kablys kartu yra ir bendrasis „kablio“ figūros pavadinimas, tai apibrėžtumo dėlei įrankis pavadinamas méslakabliu, t. y. viena iš kablio rūšių. 2.7.5. Jau turėtų būti aišku, kad aptartais atvejais kalbėti apie pavadavimo santykius būtų keblu. Daugiau naudos šiuo požiūriu, matyt, turėtume kreipdami dėmesį į tuos riestos formos įrankių pavadinimus, kurie nėra kartu ir bendrasis arealo nominatorius. Pavyzdžiui, kebėklio vartojimo plote reguliarus minėto įrankio šienui pešti pavadinimas yra pešėklis. Tai reiškia, jog įprastomis kalbėjimo aplinkybėmis greičiausiai bus vartojamas būtent šis pavadinimas, plg.: Pešk su pešekliū — daug lengviau i greičiau (Kuliai). Esant kitai komunikacinei situacijai pešėklis šiame plote gali būti pavaduojamas bendresnės referencijos pavadinimo — kebėklio. 2.7.6. Aptarti pavyzdžiai leidžia griežčiau apibrėžti pavadavimo sąvoką. Taigi apie PAVADAVIMĄ prasminga kalbėti tuomet, kai, pirma, įprastinį tarmės pavadinimą tam tikromis komunikacinėmis aplinkybėmis keičia bendrosios reikšmės pavadinimas, antra, įprastinio pavadinimo reikšmė nėra viena iš bendrojo pavadinimo reguliariųjų reikšmių. * Tolesniam mūsų tyrimui svarbu pastebėti, jog būtinybė tikslinti pavadinimą liudija apie jo vartojimą bendrąja reikšme šiame plote. 102 | ROLANDAS MIKULSKAS 2.8. Nesunku suprasti, jog pavadavimo atvejai liudija apie bendrųjų nominatorių vartojimą vienoje ar kitoje tarmėje. Akivaizdūs šio pavadinimų keitimo pavyzdžiai gali padėti tiksliau nustatyti bendrosios referencijos žodžių paplitimo ribas. Šiuo požiūriu daug naudos gali duoti pasakymų, kuriuose vartojami drabužių pakabinimo įtaiso („kablio“ sienoje) pavadinimai, tyrimas tarmėse. Mat ši paprasta drabužių kabykla, be abejo, buvo ar tebėra kiekvieno lietuvių valstiečio namuose. Daugelyje tarmių kalbamasis įtaisas turi savus iš seno įprastus pavadinimus: LKŽK duomenimis, vakarų, šiaurės bei pietų žemaičių varniškių tam vartotas žodis gėmbė, o vakarų aukštaičiai kauniškiai, dalis pietų aukštaičių (pietvakarinis kampas), rytų aukštaičiai uteniškiai bei gretimi vilniškiai drabužių pakabinimą vadina vagii. Toliau turėsime suregistruoti tuos tarmių pasakymus, kuriuose šie įprastiniai pavadinimai keičiami bendraisiais pavadinimais, taigi kabliū, vąšū, kukiū, kebekliū ar kriūkū. 2.8.1. Gémbes bei vagio pavadavimo atvejus galime pridurti prie bendrųjų pavadinimų reguliariųjų reikšmių lentelės, surašydami juos atskiroje skiltyje. Kaip jau minėjome, pavadavimo atvejai neteikia išsamios informacijos apie bendrųjų nominatorių vartojimą lietuvių kalbos tarmėse. Jie tik patikslina kitais būdais nustatomas bendrųjų pavadinimų išplitimo ribas. Tačiau ir šiuo atžvilgiu ne visur šis būdas mums gali pagelbėti. Visų pirma todėl, kad dalyje Lietuvos regionų, rodos, minėtieji pavadinimai visai nevartojami arba pasitaiko retai. Jeigu tikėsime LKŽK duomenimis, nei vagis, nei gėmbė vakarų aukštaičiams šiauliškiams nėra pagrindinis pakabinimo sienoje pavadinimas. Vagis (0 juo labiau gėmbė), atrodo, nėra pažįstamas nei rytų aukštaičių vilniškių pietų kampui, nei pietų aukštaičių rytinei pusei. Trūkstant duomenų iš šių regionų taip pat negalime pasakyti, kokiais žodžiais čia dažniausiai vadinamas kalbamasis įtaisas. 2.8.2. Ieškant pavadavimo atvejų tarmėse, kuriose vartojami vagio ar gėmbės pavadinimai, taip pat reikia daryti keletą išlygų. Pavyzdžiui, kablio dominavimo areale (kurį galėtume apibrėžti linija Žeimėlis — Linkuva — Pakrūojis — Šeduva — Baisogala — Surviliškis — Pagiriai — Siesikai — Širvintos — Kriaūnos — Molėtai — Labanėras — Linkmenys — Salakas — Zarasai; žr. žemėlapį straipsnio gale) pakabinimas sienoje drabužiams neabejotinai yra viena reguliariausių šio žodžio reikšmių. Tą liudija ne tik gausūs pavyzdžiai, bet ir čia paplitęs šios reikšmės pamatuotas priesagos vedinys kablinė (pamergė) bei su šia situacija“ susiję frazeologizmai, pvz.: pasodinti ant kablėlio (Salamiestis), sėsti ant kablėlio (Anykščiai), ant kablėlio palikti (Surdėgis) ir pan. Tik rytinėje ploto pusėje, daugiausia uteniškių tarmėje, be kablio, čia dar pasitaiko vagio (Šimėnys, Duokiškis, Sudeikiai) bei kabélio (Utena, Alanta, Antazavė) pavadinimai. Todėl kablio dominavimo areale, kaip jau nustatėme anksčiau, kalbėti apie kalbamojo įtaiso pavadinimo pavadavimą būtų keblu. Tad surašydami lentelėn vietas, kuriose kablys užfiksuotas vartojamas pakabinimo sienoje reikšme, šiuokart žymime ne pavadavimo atvejus, bet dar vieną reguliariąją šio žodžio reikšmę, kartu su kitomis liudijančią bendrojo nominatoriaus išplitimą regione. 2.8.3. Pavadavimo atvejų nedvejodami galime ieškoti tarmėse, kuriose vagis yra pagrindinis pakabinimo sienoje pavadinimas. Tai yra vakarų aukštaičiai kauniškiai bei 7 Jauniausioji pamergė paprastai (buvo) sodinama stalo gale, ties drabužių kabykla, taigi ne itin pagarbioje vietoje. „KABLIO“ FIGŪROS NOMINACINĖS SISTEMOS RAIŠKA | 103 pietvakarinis pietų aukštaičių kampas. Šiose tarmėse vūgį tam tikromis komunikacinėmis aplinkybėmis pavaduoja atitinkamai vgsas, kūkis ar kriūkas. 2.84. Žemaičiuose labiausiai paplitęs drabužių pakabinimo įtaiso pavadinimas, kaip jau minėjome, yra gėmbė. Kiti pavadinimai kur kas rečiau pasitaiko®. Įprastą gėmbės pavadinimą žemaičių tarmėje gali pavaduoti atitinkamai kebėklio (kibéklio) ar kobinio bendrieji pavadinimai. 2.8.5. Tiek gėmbės, tiek vagio pavadavimo atvejai galiausiai liudija bendrųjų nominatorių paplitimą savosiose tarmėse. Tačiau pažvelgus atidžiau į šių žodžių semantinę struktūrą, rodos, galima teigti, jog ne visais atvejais šių dviejų pavadinimų pavadavimas yra vienodai motyvuotas. Pavyzdžiui, vagis daugeliu atvejų tarmėse yra išlaikęs senąją medinės vinies, kuolelio, pleišto ir pan. reikšmę. Todėl drabužių pakabinimo įtaisas vagis visų pirma suvokiamas kaip į sieną KALAMAS medinis kuolelis (plg.: Inkalk vūgį sienon, bus nor gunčė an ko pakart (Seirijai)). Be abejo, toks pakabinimo įtaisas patogesnis, kai yra riestas. Bet LKŽK užrašymuose itin reti kontekstai, kuriuose manifestuojama šiame pavadinime esanti riestumo sema (matyt, šiam žodžiui ji nėra pagrindinė), plg.: 1. Vūgis — KŪKIS drabužiams ar kitiems daiktams kabinti (Daukšiai). 2. Mačiau — yr RIESTA vyšnios šaka, bus geras vagėlis (Sudeikiai). Dėl to reikia manyti, kad nors vagio pavadinimas įeina į riestos formos įrankių nominacinę sistemą, tačiau dėl riestumo semos neryškumo užima joje periferinę vietą. O bendrųjų nominatorių jis pavaduojamas greičiau ne dėl formos panašumo, bet dėl bendros kabinimo funkcijos. Pastarąją, kaip jau išsiaiškinome anksčiau, bendruosiuose pavadinimuose būtinai implikuoja riestumo sema“. Neatsitiktinai atvejų, kuomet vagį pavaduoja vgsas ar kriūkas, tai yra darybiškai nemotyvuoti (deetimologizavęsi) pavadinimai, užrašyta daugiau nei analogiškų atvejų su kukiū. Mat dėl gyvo darybinio ryšio su veiksmažodžiu kūkti ‘linkti, svirti' pastarasis pernelyg akivaizdžiai siejamas su riestumo požymiu. 2.8.6. Visai kitaip yra gėmbės atveju. LKŽK apstu kontekstų, kurie rodo, kad šio žodžio semantinėje struktūroje dominuojančią padėtį užima riestumo požymis. Visų pirma pasakymai, kuriuose gėmbė atlieka lyginimo standarto funkciją, pvz.: 1. Jis susirietęs kaip gėmbė (Priekulė). 2. Kiaulės sudžiūvusios (t. y. perkarusios, susirietusios) kaip gėmbės (Telšiai). * Išjų minėtini kėngė (Plūngė, Eržvilkas) bei vakaruose pasitaikantys kabinokslis (Palanga, Kretinga, Endriejavas), kabinoklis (Židikai, Mosėdis), kabinėklis (Švėkšna). Pastarieji pavadinimai akivaizdžiai motyvuoti funkcijos nominacinio požymio, t. y. jie santykiauja su veiksmažodžiu (pa )kabinti. Drabužių kabyklą jie gali įvardyti savarankiškai, netarpininkaujant riestumo požymiui. Mažeikiuose dar užfiksuotas knabio pavadinimas. Šis žodis dėl gyvo darybinio ryšio su veiksmažodžiu knabti ‘linkti, svirti žemyn' gali turėti ir bendresnę reikšmę. Dėl savo semantinėje struktūroje vyraujančios lenktumo / riestumo semos, šis pavadinimas gali įvardyti ne vieną panašios išvaizdos daiktą, taip pat ir pakabinimą sienoje. Galimas daiktas, kad šiuokart jis pavaduoja įprastesnį gėmbės pavadinimą. Taip, pavyzdžiui, tipiškoje pavadavimą skatinančioje komunikacinėje situacijoje pasakoma: Sukneles KABINDAVOM ant kukūčio, jokių spintų ar kabyklų neturėjom (Gižai). 29 104 | ROLANDAS MIKULSKAS Taip pat ir vadinamieji determinaciniai dūriniai, pvz.: 3. Nosė kaip gėmbė, visi gembnosa vadina DūnŽ (Dirvonėnai). Minėtuose pasakymuose gėmbė įgyja bendrą riestos formos daikto reikšmę, matyt, dėl panašiuose kontekstuose kur kas dažniau pasitaikančių kobinio ar kebėklio bei dėl to tarp pastarųjų pavadinimų ir gėmbės nusistovinčių sinoniminių santykiy®, plg.: 1. Sudžiūvęs, susisukęs — tikras kobinys (Kuršėnai). 2. Ta kiaulė sudžiūvusi kaip kobinys (Klykoliai). 3. Kai žmogus pasensta, tai visi pirštai susilenka į kobinius (Laūkuva). 4. Ar aš į tokį kebėklį būčio sukumpusi, jei daktarą būčio prisišaukusi (Judrėnai). 5. Pirštai kaip tik kebėkliai (Kvėdarna). Galbūt dėl tokiu būdu įgytos bendros reikšmės gėmbė retsykiais geba įvardyti kai kuriuos riestos formos įrankius, pavyzdžiui, meškerės „kabliuką“ (Salantai, Kuliai) ar virvių vijimo įtaisą (Tirkšliai, Akméné). Pastarajam gėmbės pavadinimas gali būti perkeltas ir dėl denotatų panašumo — abu įtaisomi sienoje. Gémbe iš seno turėjus riestumo/lenktumo požymį savo semantinėje struktūroje rodo ir rytų aukštaičių kupiškėnų, anykštėnų bei šiaurinių uteniškių tarmėse turima šio žodžio reikšmė “vingis, linkis' bei greta vartojamas veiksmažodis (iš )gemb(i)ūoti“*. Plg. tuo požiūriu dar panevėžiškių tarmėje vartojamą pėr(si )gembti ‘per(si)sukti, per(si)kreipti'**. Taigi akivaizdu, kad kobinys ar kebėklis (kibėklis) gėmbės pavadinimą pavaduoja bendro riestos formos požymio pagrindu. Galiausiai nesvarbu, ar pavaduojama dėl kalbamojo įtaiso funkcijos, ar dėl formos panašumo, — šiuo keliu eidami abiem atvejais gauname papildomos informacijos apie bendrųjų nominatorių paplitimą lietuvių kalbos tarmėse. 2.9. Dabar išsamiau aptarsime tuos atvejus, kuriuose kalbamieji pavadinimai pasakymuose vartojami bendriausiąja reikšme, t. y. tiesiog įvardydami „kablio“ figūrą. 3 Sinoniminiai ryšiai sustiprėja ir dėl gėmbės vartojimo minėtuose dūriniuose gembnosa (Dirvonėnai), gembnasis, -ė (Gegrėnai). Nors dūrinių *kobinianosis, -ė ar *kebeklianosis, -ė nėra užfiksuota (plg. analogiškus kablianésis, -ė, vąšanėsis, -€, kukiandsis, -ė, kriūkanėsis, -ė kitose tarmėse), tačiau dėl tarp tokių dūrinių ir lyginamųjų pasakymų semantinių struktūrų esamo panašumo ( šiuos dūrinius lengva transponuoti į lyginamasias konstrukcijas. — Apie tai plačiau žr. Mikulskas 1995: 69-70) dūrinio kontekstas kalbamu požiūriu yra adekvatus atitinkamo palyginimo kontekstui. Beje, dūrinių, kurių pirmąjį sandą sudarytų minėtieji bendrieji pavadinimai, nebuvimą galima būtų paaiškinti restrikcinės darybos (dūrybos) taisyklės veikimu. Si taisyklė ribotų dūrinių su ilgesniu nei dviejų skiemenų pirmuoju sandu atsiradimą. Priešingai, panašių dūrinių su dviskiemeniu pirmuoju sandu žemaičių tarmėje pasitaiko ir daugiau, pvz.: oknosa (Žemaičių Kalvarija, Šatės, Barstyčiai), knabnosa (Ylakiai). Tačiau ši taisyklė, matyt, neveikia kitose lietuvių kalbos tarmėse, plg.: vąškarnėsis, -ė (Vadžgirys, Skirsnemunė, Gelgaudiškis, Plokščiai, Ketūrvalakiai), kabėlianosis, -ė (Dūsetos, Tauragnai). 3! Analoginis vedinys iš gėmbė vietoje taisyklingo *gembėti, mat vardažodžių *gembas ar *gembis neužfiksuota. w t Istoriškai žiūrint, gémbe galėtų būti šio veiksmažodžio -gerūbti galūnės vedinys, dar ir dabar išlaikęs veiksmo rezultato (nomina acti) reikšmę. Geografinis veiksmažodžio ir daiktavardžio paplitimas rodo, kad dabar šis darybos ryšys nutrūkęs. „KABLIO“ FIGŪROS NOMINACINĖS SISTEMOS RAIŠKA | 105 Taip vartojamo žodžio, kaip kalbos nominacinės sistemos vieneto, reikšmė lygi jo pirminei reikšmei, o semantikos terminais tariant, sudaro jo signifikatą. Matysime, jog daugumoje tokių pasakymų šie pavadinimai atlieka NUSAKOMĄJĄ funkcija® jau kitu pavadinimu į komunikacijos aktą įvesto denotato atžvilgiu. Tarnaudami modeliu šiam denotatui apibūdinti jie neturi konkrečios denotacijos. Kitais atvejais jie nusako denotatą tarpiškai, priskirdami jį platesnei tos rūšies objektų klasei arba (pavadavimo atveju) nurodydami į tą klasę. 2.9.1. Nusakomoji funkcija sietina su daiktavardiškų pavadinimų savybe ne tik reprezentuoti denotatą, bet kartu ir jį nusakyti (žr. Nikitin 1988: 25). Pavyzdžiui, kai tokiu pavadinimu denotatas įvedamas į komunikacijos aktą, paprastai subjekto pozicijoje, jis atlieka abi funkcijas. Tas pats pavadinimas, pavartotas predikatyvo pozicijoje, atlieka tik nusakomąją funkciją. Šią funkciją jis atlieka kitu (ar tuo pačiu!) pavadinimu jau įvesto į pasakymą denotato atžvilgiu reikšdamas dedukciškai apibrėžtą konceptą. Pastarąjį sudaro nusakomojo objekto esminiai požymiai (mūsų kalbamu atveju tai būtų riestumas, tinkamumas atlikti bet kurį kabinimo veiksmą). Todėl net tokie pasakymai, kaip miestas yra miestas, kaimas yra kaimas, nėra tautologijos ir turi prasmę, — jų subjektai apibrėžiami per jų pačių signifikatinę reikšmę (žr. Nikitin 1983: 73-74). Tačiau tokios tariamosios tautologijos akivaizdžiai priklauso komunikacijos periferijai. Šie posakiai vartojami kaip stilistinė priemonė, leidžianti glaustai pasakyti mintį. Absoliuti dauguma tokių predikacinių** deskripcijų predikatyvo pozicijoje turi platesnės referencijos pavadinimą nei subjekto pozicijoje. Būtent tokių pasakymų analizė ir būtų naudinga mūsų tyrimui. Apžvelgę mums rūpimus panašios struktūros tarmių pasakymus, galime konstatuoti, kad nusakomąją funkciją predikatyvo pozicijoje dažniausiai atlieka bendrasis tarmės nominatorius — „kablio“ figūros pavadinimas. Taip tiesiogiai gauname duomenų apie šių pavadinimų paplitimą viename ar kitame tarminiame areale. Tačiau, be šių faktų konstatacijos, būtų įdomu pasvarstyti, kiek tokių pavadinimų pasirinkimą nusakymui lemia komunikacinių užduočių sprendimo vidinė logika, o kiek čia paklūstama sintaksinių pozicijų keliamiems reikalavimams. 2.9.2. Mėgindami atsakyti į šį klausimą, pirmiausia prisiminkime, jog tokių predikacinių deskripcijų esmė yra ta, kad tas pats denotatas, jau įvestas į pasakymą siauresnės referencijos pavadinimu, apibrėžiamas (ar nusakomas) per platesnės referencijos giminingą pavadinimą. Kitaip tarus, predikacijos aktu tarp šių pavadinimų nustatoma gimininė-rūšinė priklausomybė. Išlikdami realizuoto pasakymo (t. y. sintaksės) lygmenyje tegalime konstatuoti, kad tam tikri pavadinimų sakinyje atliekami vaidmenys FIKSUOJA jų signifikatinę reikšmę. Daugiareikšmio žodžio intensionalas šiose pozicijose tampa paprasčiausias, o ekstensionalas plačiausias. Dėl to jis ir geba * Rusų kalbininkė Arutjunova (1977: 304) ją vadina ATRIBUTYVINE arba KVALIFIKATYVINE funkcija. Lietuvių kalbininkų dažniau vartojamas APIBŪDINAMOSIOS funkcijos terminas. ** Didesnį dėmesį kreipdami į netiesioginį nusakymo (deskripcijos) pobūdį, čia galėtume vartoti ir PREDIKATYVINĖS deskripcijos terminą. PREDIKACINĖS (ne predikatinės!) deskripcijos terminą pasirinkome norėdami pabrėžti tam tikros rūšies sintaksinių konstrukcijų deskriptyvinę paskirtį. Reikšdamos patį predikacijos aktą iš esmės jos eina loginių apibrėžimų pareigas. O predikatyvas tėra šio akto konceptualusis partneris. 112 | ROLANDAS MIKULSKAS standartu. Nusakomasis objektas (arba lyginimo pagrindas) tokiuose sudurtiniuose žodžiuose paprastai esti žmogaus nosis, plg.: 27. Negražus toks senis, kablianėsis (Ėriškiai). 28. Vai, koks negražus, koks kukianésis (Prienai). 29. Kaip gi man už tavęs tekėt, kad tu kriūkanosis ir taip negražus! (Pelesa). 30. Ir tėvas vąšanėsis buvo, ir visi vaikai tokie (Veliuona). Tačiau pasitaiko, kad tokio panašumo randama ir kitose kūno dalyse, ir ne tik žmonių, plg.: 31. Kad tas kabliadantis nieko nepadarys! (Krekenava). 32. Kriūkagalvi, kur suki! (pasakyta apie arklį) (Rudamina). Pavyzdžiai rodo, kad tokie dūriniai turi pragmatinę orientaciją, yra neigiamai konotuoti. Nepaisant to, pirmasis jų sandas dažniausiai turi tuo požiūriu neutralią signifikatinę bendrojo pavadinimo reikšmę. Jis nereiškia konkretaus riestos formos įrankio, kurio vienas ar kitas į akis krintantis požymis galėtų motyvuoti pragmatinę nominaciją, bet reprezentuoja bendrąją „kablio“ figūrą. Be abejo, kiekvienas didesnis tarminis arealas čia turi savo reprezentantą, ir tai matome iš pateiktų pavyzdžių. Tokie bendriausios reikšmės pavadinimai, besiremiantys vienu ar dviem esminiais referento požymiais, geriausiai tinka jį nusakyti figūratyviniu atžvilgiu. Tačiau šių pavadinimų determinuoti dūriniai išraiškos požiūriu nėra įsimintini, — jų neigiama konotacija, matyt, kyla iš kalbovo pragmatinės nuostatos ir ankstesnių atitinkamų pavartojimų. Galbūt dėl to tarmėse neretai pasidaroma analogiškų dūrinių su konkretų riestos formos įrankį reiškiančiais pirmaisiais sandais. Pragmatiniais sumetimais, suprantama, pasirenkami reljefiškesnių bruožų reprezentantai. Atrodo, kad taip žemaičių tarmėje atsiradę sudurtiniai pavadinimai gembnasis, -ė, oknosa, vakarų aukstaičių tarmėje — vąškarnėsis, -ė, rytų aukštaičių tarmėje — kabelianėsis, -ė. Taip pat jau minėjome, kad tarp šių konkrečių ir analogiškuose kontekstuose pasitaikančių bendrųjų pavadinimų nusistovi sinonimiški santykiai. Dėl šios priežasties kai kurių siauresnės apimties pavadinimų, pavyzdžiui, gėmbės ar kabėlio, referencija gali plėstis, jais retsykiais arba pastoviai gali būti įvardijami įvairūs kiti riestos formos jrankiai®. 2.10.9. Savaip bendrojo pavadinimo paplitimą liudija ir kitokio pobūdžio dūriniai — vąškara, vąškaras, vakarų aukštaičių kauniškių tarmėje įvardijantys katilo pakabinimo įtaisą verdant ant ugniakuro (antrasis dar gali reikšti šulinio svirties kartį su „kab- ** Pvz., vakarų aukštaičių kauniškių vgskara (vąškaras) bendrąją lyginimo standarto reikšmę įgyja ne tik dūriniuose vąškarnėsis, -ė, bet, atitinkamai,ir lyginamosiose konstrukcijose ar metaforiškose nominacijose, plg.: 1. Nosis kaip vąškara (Sintautai). 2. Jau savo vąškaros, meldžiamasis, nekišk! (Lukšiai). Čia vąškara (vąškaras) atlieka figūratyvinio tikrovės objektų modeliavimo funkcijas kaip ir analogiškuose kontekstuose kur kas dažniau pasitaikantis vąšas. Tačiau platesnis reikšmių ratas vąškarai (vąškarui) šiuokart nebūdingas. Matyt, dėl dar gyvos darybos reikšmės bendrasis pavadinimo potencialas lieka nerealizuotas. „KABLIO“ FIGŪROS NOMINACINĖS SISTEMOS RAIŠKA | 113 liu“). Kaip jau žinome, žemaičiams vgsas tereiškia kalbamąjį įtaisą katilui kabinti. Vakarų aukštaičių kauniškių vakarinėje pusėje vgsu gali būti įvardijamas bet kuris riestos formos įrankis, kuriuo, beje, dažniausiai laisvai įmanoma manipuliuoti. Tad akivaizdu, jog vą4šo pavadinimas minėtam katilo pakabinimo (ar panašiam) įtaisui nėra parankus bent dėl dviejų priežasčių: dėl savo daugiareikšmiškumo, arba dėl plačios referencijos, ir dėl įtaiso specifikos — stacionaraus tvirtinimo. Todėl pagrįstai galėtume tarti, kad atsiranda motyvas dūrybos keliu pasidaryti tinkamesnį pavadinimą. Taip atsiranda vąškaras ar vgskara. Jų darybos reikšmę galėtume apibrėžti taip: “įtaisas kam (pa)karti (pakabinti) su vąšū gale’. Pirmasis darybos pamato sandas vgšas Čia turi bendrą kabinimo įrankio reikšmę, kuri, žinoma, būtinai implikuoja riestos formos semantinį pozymi. Taigi šiuo atveju riestumo sema reiškiama netiesiogiai. Tuo šie dūriniai skiriasi nuo anksčiau nagrinėtųjų (konkrečiai imant — vąšanėosio), kuriuose šioji sema analogiškų sandų buvo reiškiama tiesiogiai“". 2.10.10. Rečiau pasitaiko tokio tipo dūriniai kaip mėšlakablis (Šimonys) ar mėšlakriūkis (Léipalingis). Jie taip pat liudija bendrųjų nominatorių paplitimą savosiose tarmėse. Jų atsiradimo priežastis galėtume aiškinti kaip ir anksčiau aptartųjų dūrinių atveju: per plačios referencijos bendrieji pavadinimai ne visada parankūs siauros paskirties įrankiams įvardyti, tad jų apimtis siaurinama dūrybos keliu. 2.10.11. Riestos formos požymį įkūnijantis bendrasis pavadinimas gali būti vartojamas metaforiškai pavadinant kurį nors tuo požymiu išsiskiriantį objektą. Metaforos, žinia, yra kuriamos ir vartojamos kalboje iš pragmatinių paskatų. Jų paskirtis ne reprezentuoti kalbėjimo aktuose nominuojamus denotatus, bet juos nusakyti kuriuo nors atžvilgiu. Tiesa, šis nusakymas vyksta ne tiesiogiai, bet pasitelkus pagalbon kito objekto (tų objektų klasės) įprastinį pavadinimą. Tai įmanoma nustačius similiacinius ryšius, arba, kasdiene kalba tariant, — įžvelgus tam tikrą panašumą tarp abiejų tikrovės daiktų. Tad metaforos iš esmės yra paslėpti palyginimai (plg. Nikitin 1983: 56; 84). Mūsų atveju metaforiškai įvardijamų objektų ratas yra gana siauras — dažniausiai tai tie patys lyginamųjų posakių pagrindu einantys daiktai: žmogaus kūnas, kai kurios jo dalys, rečiau kiti dalykai (pvz., skrendančių gervių virtinė), plg.: 33. Kokios buvo rankos, o daba kabliai (Saiikotas). 34. To kobinio (sudžiūvusio senio) nė aké[se] matyt negaliu. DONZ (Raudėnai). 35. Gervių kablys nukurksėjo an pietus (Ėriškiai). Bendras riestos formos požymis ypač akivaizdus gretinant nosį ir riestos formos įrankį. Todėl neretai jis tampa reikšmės perkėlimo pamatu, kai vgsas, kablys ir t. t. tiesiogiai ima reikšti nosį (ar snapą). Pavyzdžiui, sakinyje Ko nuleidai savo kablį? (Šiauliai) tokiu būdu pakeičiamas žinomas frazeologizmas nuléisti nosį ‘nusiminti’, plg. dar: * Visaikitus dalykus liudija formaliai panašūs dūriniai, vartojami vakarų aukštaičių šiauliškių tarmėje. Kaip minėjome anksčiau, čia vąškaras, vąškaris ar vaskarys reiškia katilo ar kibiro lanka, pasaitą. Taigi tokių dūrinių darybos reikšmė — “vieta, už kurios kariamas (kabinamas) vąšas'. Pastarasis pavadinimas tarmėje beveik nefiksuotas, bet greičiausiai dūrinio darybos metu juo šiauliškiai, kaip ir greta gyvenantys žemaičiai, vadino minėtą katilo pakabinimo įtaisą. 114 | ROLANDAS MIKULSKAS 36. Miegu kablį pakabinus [prie sesučių lopšio) (Surdėgis). Bendrų semantinių požymių pagrindu dažnai sudaromos mįslės. Taip jų esminiai denotatai užkoduojami metaforomis. Atspėjus tuos požymius, įmenama mįslė. Plg. du tos pačios mįslės variantus iš skirtingų vietų: 37. Vienam gale šakė, antram všas, o vidurys kap kamuolys (Didvyžiai) [kregždė]. 38. Vienam gale šakė, kitam gale kūkis, lotyniški rūbai, adverniška kalba (Pilviškiai). Mūsų tyrimui svarbu pastebėti, jog šiuose vienos mįslės variantuose bendrųjų pavadinimų reprezentuojami savi dominavimo arealai. Bendraisiais pavadinimais metaforiškai gali būti įvardijamos ir atitinkamos grafinės figūros, pavyzdžiui, rašmenys, plg.: 39. Rusiškai paskaityt sunku — vieni kebėkliai (Priekulė). 40. Jis TOKĮ kobinūką parašė, paukštuką nupiešė, pamokino tą vaiką (Tauragė). Kai kurie šių pavadinimų pamatuoja veiksmažodinius vedinius, pvz.: 41. Laišką šiokį tokį pakebekliavaū, o gerai, dailiai nemokéjau [rasyti] (Endriejavas). Aptarus bendrųjų nominatorių reiškimąsi tarminiuose pasakymuose, galiausiai galima pateikti visą lentelę, kuri akivaizdžiai parodo jų dominuojamų nominacinių sistemų geografinį pasiskirstymą. Arealinis bendrųjų pavadinimų pasiskirstymas dar aiškesnis žemėlapyje, sudarytame šios lentelės duomenų pagrindu. Vietos, kuriose šie pavadinimai užrašyti vartojami visomis šešiomis reguliariosiomis reikšmėmis, ir vietos, kuriose jie užfiksuoti teturintys signifikatinę reikšmę, šiame žemėlapyje žymimos vienodais simboliais. Taip pat žymimi ir reguliaresni pavadavimo atvejai. 3. BAIGIAMOSIOS PASTABOS 3.1. Figūratyvinio panašumo nominacinėse sistemose dominuojančių pavadinimų tinkamumas įvardyti erdvinių figūrų konceptus išplaukia iš jų semantinių struktūrų IZOMORFIŠKUMO toms figūroms. Tokių pavadinimų reikšmės struktūros branduolį sudaro esminiai (t. y. kalbinės bendrijos nariams svarbūs) įvardijamų figūrų požymiai. Šie požymiai formuoja nominacinę (pirminę) tų pavadinimų reikšmę, kuri kalbos vartotojų atpažįstama kaip ženkliškoji jų prasmė. Nominacinė pavadinimo reikšmė vaidina pagrindinį vaidmenį kalbėjimo aktų metu denotuojant tikrovės objektus, kuriuos sieja figūratyvinis panašumas. Iš šių denotacijų besiformuojančios reguliariosios žodžio reikšmės laikytinos antrinėmis (išvestinėmis) nominacinės reikšmės atžvilgiu. 3.2. Tarmių bendrieji „kablio“ figūros pavadinimai yra ĮTRAUKIMO keliu susiklosčiusių to paties pavidalo įrankių pavadinimų dominantės. Sinchronijos plotme bendrųjų pavadinimų didžiausia įvardijamoji galia (nominacinė potencija) išplaukia iš jų už- „KABLIO“ FIGŪROS NOMINACINĖS SISTEMOS RAIŠKA | 115 imamos aukščiausios padėties sistemos hierarchijoje, kuri savo ruožtu pareina vien tik nuo tų pavadinimų semantinių struktūrų prisitaikymo tinkamai reprezentuoti „kablio“ figūrą ir nepriklauso nuo jų kilmės ar vidinės formos. Pastarosios suponuojami pavadinimų darybos ryšiai gali būti aktualizuoti realizuoto teksto lygmeniu, tuos pavadinimus pavartojus greta jų darybos pamatą sudarančių veiksmažodžių. Tad šie darybos ryšiai yra reikšmingesni pasakymo suvokėjui (adresatui) nei jo sudarytojui (adresantui). Šiam, regis, yra parankesnė denotatų figūratyvinio panašumo pagrindu susiklosčiusi pavadinimų taksonomija. 3.3. „Kablio“ figūros bendriesiems nominatoriams išplisti didžiausios reikšmės turi didesnių tarmių ar patarmių ribos. Pavyzdžiui, žemaičių vartojamų pavadinimų kebėklis (kibėklis) ir kobinys teritoriniam pasiskirstymui lemiamos reikšmės turi riba tarp šiaurės žemaičių kretingiškių ir telšiškių. Atitinkamai vakarų aukštaičių kauniškių vartojamų pavadinimų vgsas ir kūkis geografiniam paplitimui reikšminga yra skirtis tarp zanavykų ir kapsų etninių grupių. Istoriškai žiūrint galima tvirtinti, kad tie patys politiniai, administraciniai, fiziniai ir kt. faktoriai, lėmę tarmių fonetikos skirtumus, formavo ir savitas jų nominacines sistemas. Sinchronijos požiūriu faktą, kad tam tikros nominacinės sistemos, nepaisant leksikai būdingo judrumo, daugmaž išsilaiko tarmių ribose, reikėtų aiškinti tuo, jog tarmės turi uždaros kalbos sistemos bruožų. Tad nominacinių vienetų atžvilgiu jos reiškiasi kaip atskiros kalbos. Tai reiškia, kad žmonės, kurių kalbėsena ryškiai skiriasi nuo kaimynų, identifikuoja save kaip atskirą etninę grupę, kaip „saviškius“, kurie bendraudami tarpusavyje vartoja sau įprastus tikrovės daiktų pavadinimus ir į jų vietą be reikalo neįsileidžia kitų, „nesaviškių“, vartojamų atitikmenų. Savita tarmės nominacinė sistema lemia, kad kitų tarmių (ar kalbų) analogiški pavadinimai be didesnės ar mažesnės adaptacijos nepriimami. Kitaip tariant, pastarieji, jeigu būna perimti, turi rasti savo vietą (užimti tam tikrą padėtį) atitinkamy nominacinių posistemių hierarchijoje. SUTRUMPINIMAI DŪūNŽVITKAUSKAS, V. 1976: Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas, Vilnius: Mokslas. LKA, — Lietuvių kalbos atlasas 1. Leksika, red. K. MORKŪNAS, Vilnius: Mokslas, 1977. LKŽ= Lietuvių kalbos žodynas 1—19, red. J. BALČIKONIS, J. KRUOPAS, K. ULVYDAS, V. VITKAUSKAS, 1941— 1999. LKZK - Lietuvių kalbos žodyno kartoteka: Lietuviy kalbos institutas. Z1Z - VIDUGIRIS, A. 1998: Zietelos šnektos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijy leidybos institutas. LITERATURA AMBRAZAS, V., red. 1996: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. ARuTIUNOVA, N. D. 1977: HoMunanus u texct. Cepe6pennuxros, b. A., Youmuesa, A. A., pex., Sl3bixoesas nomunayua: Budbi naumenosanui, Mocksa: Hayka, 304-357. GREIMAS, A. J. 1989: Semiotika. Darby rinktinė, sudarė R. Pavilionis, Vilnius: Mintis. JAKAITIENE, E. 1988: Leksiné semantika, Vilnius: Mokslas. KARALIUNAS, S. 1997: Kalba ir visuomenė: Psichosociologiniai ir komunikaciniai kalbos vartojimo bruožai, Vilnius: Lietuviy kalbos institutas. MIKULSKAS, R. 1995: Žodžių vokas, vokiioti kilmė onomasiologiniu požiūriu. Lituanistica 4 (24), 58-74. 116 | ROLANDAS MIKULSKAS 1 LENTELĖ. BENDRŲJŲ „KABLIO“ FIGŪROS PAVADINIMŲ PAPLITIMAS TARMĖSE Riestos formos įrankio pavadinimas Mėšlui iš vežimo versti ar šalinės galo pešti Įrankis Kam traukti Meskeriojimo (ppr. pakabinus mažybinė forma) kablys Srv, KM, Ds, Kr: SKP, SDK, SLK NJ, KRČ, UT, LEL, Kp; KLP, ND, JRB SUR; INS, prk.: Srv, BSG, SKRB, VSK, PPL, VB, SLM, ALZ, Kp, SMN, SKP, PNMR, RK, C, KM, DKK, ZR, ALN, KKL, UkM, PG, ER, TR, AN, SB; JRB vgsas SNT, JRB, SKR; VST, Gs RMS, NMJ, prk.: Piv, PLv, PZRL, PNMA; AL, MRS kukis KROK, PUN, Jz Ss, Up, Jz, PRN BGT, SKRD, SIL, JZ, Up, LDYyN kebéklis (kibeklis) KLVRZ, PLT, SINT, GRSL, Ms, Ss, Trž, Kv, SINT, Prt; NM STS kobinys VKS, ŠKN; SL, BTG AKM, RDN, LK, BRS, ZR, VARN, SD, TRK, KRS, ZR VKS, TRK; VN, ŠLL, Kv kriūkas Vs, Lš, Lz, Dv; APS, BRSL KRSN, SMN, SRJ, SN, MRK, ZT, AUK; Rup, NG, ZT, Lz, SVNC, RS, UPN Dv: SYNC, SKDT, PLv Pastabos: 1) vietų santrumpos tokios pat kaip LKZ; 2) po kabliataskio pateikiamos vietų, esančių toli nuo kompaktiško pavadinimų vartojimo ploto, santrumpos; 3) po pažymos prk. pateikiamos vietų, kuriose užfiksuoti tokie veiksmažodiniai vediniai kaip kablitioti ar vąšūoti santrum- „KABLIO“ FIGŪROS NOMINACINĖS SISTEMOS RAIŠKA | 117 Įtaisas virvėms vyti Gembė, vagis Bet koks riestos Tarmės Nėrimo (ppr. (gali būti mažybinė formos įrankis mažybinė forma) forma) Bsa, Skp, PC Ps, SKP, Jor, ZR, SML, PAL Ps, SLM, KRKN, UPT, ER, Rytų aukštaičiai: ZL Kp, Skp, JDP, RK, Mžš, PpL, KPR, panevéziskiai, Ds, TRGN, Ssk, ANTS, PLVN, SMN, kupiskénai, KUR, AN, SUR; PnD, JDP, DGL, anykSténai, ŽsL SLD, KTK, SUG, širvintiškiai, ALN, KKL, ŠR, PG; uteniškiai SNe, ŠKT, SL ERŽ, PNMZ; SN, MRr1,KT,GZ, JRB,SNT,MRJ; KT, Gs, GZ, GRS, Vakarų aukštaičių GRD, NMN VLIKV,GRS, Vik), TLZ LKS, SNT, SLv, kauniškių vakarinė JD, GRK, BTG, EkRŽ, VDZG, RS, pusė VDKk; Jsv, Lbv, GRK, STAK, AR, Gpz, GRL, VV, Jp, PNMŽ, RDD, KROK LKC, VLKJ, VL, PLK; Jsv, PRN AL, BRB, MRrJ, GZ Ruš, NMJ, BRB, Vv,GzZ PNMA, PRN, UD, Vakarų aukštaičių GDL, SIL KROK, DKS, MRJ, kauniškių rytinė KLVR, ALK, PLv, puse SN, GRL Kip, SG, VN, Kv, Vyz SLL Ars, KLVRZ, Sp, Vakarų žemaičiai, KL, PLT, SLNT, Sts, NT, PLN, END, pietų žemaičių LKŽ, Ms, YL, BRS, JDR, Kv, SLL, PRK vakarinė pusė, KLVRZ, SD; LPL, šiaurės žemaičiai Lž kretingiškiai SD, Sts, ŽR,Užv, ŽLB,KRš:SLNT, STS, ŽD, SD, TRK, Šiaurės žemaičiai RDN, SKN, KRP; PRK AkM, Kirk, ZG, telšiškiai, piety RD ŠKN, KRS, RDN, žemaičių varniskiy KRKL, LKV, KNT; rytinė pusė Kv, TRG, SLv, MškK KLVR, KPC, DRSK, RDM, BD, PNs, KLVR, VRN, PLS, RDM, BD, LzD, Piety aukštaičiai VRN, VLK, DsM, SN,SRy, LS, Zt, Lz; SDK ŠvN, SN, Krč, LP, (išskyrus šiaurinį DG, PuN Dksk, PLs, ZT, Rup, Ps, ZT, kampa), kai kurios Lz ARM, Dv, RUD, ryty aukštaičių Dsm, Jz vilniškių salos pos. Ppr. jie turi perkeltines reikšmes “godžiai (kabinant) valgyti' ar ‘skobti’ ir taip netiesiogiai nurodo į savo pamatinius daiktavardžius, kaip bendros paskirties kabinimo įrankių pavadinimus. ROLANDAS MIKULSKAS 118 | ASAWUVL SYVWILITdVd NWINIAVAVA SOUNDIA „OTIHVX“ ArNMANTY 'AVd I AA v „Me inte usi; „KABLIO“ FIGŪROS NOMINACINĖS SISTEMOS RAIŠKA | 119 NIKITIN, M. V. 1983: Jlekcuyeckoe 3nauenue caoéa: Cmpykmypa u kombunamopuxa, Mocksa: Beiciuast IKOJIA. NIKITIN, M. V. 1988: Ocnoebir aunesucmuyeckou meopuu 3navenus, Mocksa: Beicias kona. ROSINAS, A. 1996: Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai: Funkcijos ir semantika, Vilnius: Mokslo ir enciklopediju leidykla. TELUA, V. N. 1977: BropHuHasi HomuHaums H ee Buasl. Cepebpennnkos, B. A., Youmuesa, A. A., pen. S3vikoean nomunayus: Buds naumenoeanuu, Mocksa: Hayka, 129-221. UFIMCEVA, A. A. 1977: Jlekcuueckass HomuHauusi. CepeOpeHHuKOB, b. A., Yumuesa, A. A., pen. S3vikoean nomunayus: Buds naumenoeanuu, Mocksa: Hayka, 5-85. URBUTIS, V. 1978: Žodžių darybos teorija, Vilnius: Mokslas. Rolandas Mikulskas Gauta 2002 05 07 Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 2055 Vilnius, Lietuva