Naujas žvilgsnis į lietuvių kalbos daiktavardžių giminės kategoriją

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVI (2002), 39-47 Naujas žvilgsnis į lietuvių kalbos daiktavardžių giminės kategoriją“ ARTŪRAS JUDŽENTIS Lietuvių kalbos institutas, Vilnius The article deals with the interrelationship between morphology and semantics as factors defining the grammatical gender of Lithuanian nouns and its syntactic manifestations. Gender, as a grammatical category, is defined in terms of inflectional paradigms and agreement features. Most Lithuanian nouns are not inflected for gender but exist in one gender form. Human nouns denoting occupations as well as agent nouns are usually inflected for gender. The gender of indeclinable nouns (usually of Joreign origin) is based either on their natural gender or on convention. Lithuanian also has nouns whose morphological and semantic gender do not coincide. In the case of human (or animate) nouns, agreement is usually determined semantically. Certain agent nouns and nouns denoting occupations allow both semantic and formal agreement. 1. Lietuvių kalbos daiktavardžių giminės kategorija reiškiama jų kaitybos formomis ir santykiu su derinamaisiais žodžiais (plg. Laigonaitė 1961: 122, 1965: 164; Stundžia 1979: 82, 1980: 81; Paulauskienė 1983: 174). Tai leidžia šią kategoriją nagrinėti morfologijos ir sintaksės atžvilgiais, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję (plg. Stundžia 1979: 82-83). 2. Morfologiniu aspektu nagrinėjama daiktavardžių giminės kategorija toliau vadinama tiesiog morfologine gimine (plg. terminus morfologiné vyriškoji vs. moteriškoji giminė, tapatinamus su vyriškuoju vs. moteriškuoju linksniavimo tipu T. Bulyginos studijoje (1970: 28). Morfologinė giminė apima tik linksniuojamuosius daiktavardžius, nes nelinksniuoja- mieji neturi morfologinių giminės kategorijos požymių (plg. Balkevičius 1976: 24). 2.1. Daiktavardžių kaitybos formos grupuojamos į dėsningai pasikartojančius rinki- nius — linksniavimo paradigmas. Morfologinę daiktavardžių giminę sudaro dvi tarpusavy- je priešinamos linksniavimo paradigmų klasės. Jas galima pavadinti tradiciniais vyriško- sios ir moteriškosios giminės terminais. Linksniavimo paradigma yra būtinas ir visiškai pakankamas pagrindas morfologinei daiktavardžio giminei nustatyti. Dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje morfologinės vyriškosios giminės yra pagal 1—5 ir 10-11 paradigmas (paradigmos numeruojamos kaip Dabartinės lietuvių kalbos grama- tikoje: Laigonaitė 1994: 69-79) linksniuojami daiktavardžiai (langas, kelias, brolis, sūnus, sodžius, dantis,vanduo ir pan.). Pagal 6-9 ir 12 paradigmas linksniuojami daiktavardžiai Kai kurie straipsnyje išdėstyti teiginiai buvo aptarti Lietuvių kalbos instituto Gramatikos skyriaus 2002 m. kovo 12 d. surengtame teoriniame seminare. Už pagalbą rengiant publikaciją dėkoju dr. Daivai Murmulaitytei ir dr. Ritai Miliūnaitei. 40 | ARTŪRAS JUDŽENTIS (ranka,vyšnia, bitė, širdis, sesuo, duktė ir pan.) yra morfologinės moteriškosios giminės. Daiktavardis žmogus, kurio vienaskaita kaitoma pagal 4 paradigmą, o daugiskaita pagal 8 paradigmą, dabartinėje lietuvių kalboje yra heterogeninis: turi vyriškosios giminės vienas- kaitos formas ir moteriškosios giminės daugiskaitos formas’. I linksniuotés daugiskaiti- niai daiktavardžiai (durys, sultys ir kt.) yra moteriškosios giminės ir priklauso 9 paradig- mai, o priebalsinės linksniuotės pluralia tantum gali būti tiek moteriškosios (kepenys, smegenys, šermenys), tiek ir vyriškosios (ašmenys, metmenys, sėmenys) giminės; jie pri- klauso 11 paradigmai. 2.2. Lietuvių kalbos gramatikos darbuose daiktus ir daiktiškai suvokiamus veiksmus ar ypatybes reiškiančių daiktavardžių giminės formaliuoju kriterijumi paprastai laikomas daiktavardžio kamienas ir kai kurių linksnių (vienaskaitos vardininko ir kilmininko) galūnės, taigi — linksniuotės (Ambrazas, ed. 1997: 98; Laigonaitė 1961: 126, 1965: 167, 1976: 34, 1994: 63; Valeckienė 1967: 109-111, 1998: 234, 1999: 216; panašiai ir Otrębs- ki 1956: 4). Plg.: Vyriškosios giminės yra: a) daiktavardžiai, turintys vienaskaitos vardininko galūnę -(i)as, -is ar -ys, o kilmininko — galūnę -(i)o; b) daiktavardžiai, turintys vienaskaitos vardininko galūnę -(i)us, o kilmininko — galūnę -(iJaus; c) daiktavardžiai, turintys vienaskaitos vardininko galūnę -uo, o kilmininko — kamiengalį -en, -n ir galūnę -s; d) keletas daiktavardžių, turinčių vienaskaitos vardininko galūnę -is, kilmininko — galūnę -ies, 0 naudininko — galūnę -iui <... >. Moteriškosios giminės yra: a) dauguma daiktavardžių, turinčių vienaskaitos vardininko galūnę -(i)a, o kilmininko — galūnę -(i)os; b) dauguma daiktavardžių, turinčių vienaskaitos vardininko galūnę -ė, o kilmininko — galūnę -ės; c) daiktavardžiai, turintys vienaskaitos vardininko galūnę -is, kilmininko — galūnę -ies, o naudininko — galūnę -iai; d) keli daiktavardžiai, turintys vienaskaitos vardininko galūnę -uo, ir kitų linksnių ka- miengalį -er. (Laigonaitė 1994: 63-64). Iš pateiktos klasifikacijos matyti, kad i ir priebalsinés linksniuočių daiktavardžiai gimi- nės atžvilgiu nevienalyčiai: dalis jų yra moteriškosios, kita dalis — vyriškosios giminės. Šių daiktavardžių giminei nustatyti pasitelkiamos ir kitų linksnių, visų pirma vienaskaitos naudininko, galūnės (plg. Valeckienė 1999: 217). Vis dėlto aiški dabartinės lietuvių kalbos daiktavardžių giminės sąsaja su jų linksniavimo paradigmomis lietuvių kalbos Senuosiuose raštuose su šio daiktavardžio daugiskaitos formomis dažnai derinami moteriškos giminės žodžiai (plg. Palionis 1967: 130). ŽVILGSNIS Į DAIKTAVARDŽIŲ GIMINĖS KATEGORIJĄ | 41 gramatinės sandaros aprašuose, atrodo, nepakankamai išryškinta (išimtį sudaro T. Buly- ginos 1970: 27 studija). 2.3. Asmenis ir kitas gyvas būtybes reiškiančių daiktavardžių giminei nustatyti seman- tika svarbesnė negu morfologija, todėl lietuvių kalboje vyriškosios giminės laikomi ir „pavieniai daiktavardžiai, turintys vienaskaitos vardininko galūnę -a, o kilmininko — galūnę -os ir reiškiantys vyriškosios lyties asmenis: barzdyla, vaidila, viršila“ bei „reti daiktavardžiai, turintys vienaskaitos vardininko galūnę -ė, kilmininko — galūnę -ės ir reiškiantys vyriškosios lyties asmenis, pvz.: dailidė, dėdė, tėtė“ (Laigonaitė 1994: 64; panašiai — Laigonaitė 1961: 127, 1965: 168, 1976: 34-35, 1985: 82-83; Ambrazas, ed. 1997: 99). Šių daiktavardžių semantika ir morfologinė giminė nesutampa: jų linksniavimo para- digma būdinga moteriškosios giminės daiktavardžiams, tačiau jais pavadinami vyriško- sios lyties asmenys“. Tokių daiktavardžių yra daugelyje pasaulio kalbų, nes tarp biologinės lyties kategorijos ir gramatinės giminės kategorijos (plg. anglų grammatical category of gender, grammatical gender ir notional category of gender, notional gender; vokiečių Sexus, natūrliches Geschlecht ir Genus,grammatisches Geschlecht) nėra tiesioginio prie- žastinio ryšio. Apie kitus lietuvių kalbos daiktavardžius, kurių semantinė“ ir morfologinė giminė ne- sutampa, žr. toliau. 2.4. Dauguma lietuvių kalbos asmenų pavadinimų pagal profesiją, veiklos pobūdį ir kt. turi vyriškosios ir moteriškosios giminės formas, pvz.: mokytojas — mokytoja, vairuoto- jas —vairuotoja, valytojas —valytoja, sargas —sargė. Jų vyriškosios giminės formos žymi vyriškosios lyties asmenis, o moteriškosios giminės formos — moteriškosios lyties asme- nis. Šių daiktavardžių giminės kategorijos pobūdis lietuvių kalbos gramatikos tyrimuo- se aiškinamas įvairiai. A. Laigonaitė šiuos poras sudarančius daiktavardžius laiko skirtingomis leksemomis ir nagrinėja drauge su tokiais skirtingų šaknų giminės atžvilgiu priešinamais žodžiais, kaip tėvas — motina, bei tos pačios šaknies darybos, o ne kaitybos santykiais susijusiomis vyris- kosios ir moteriškosios giminės leksemomis, kaip uošvis — uošvienė (1961: 123, 1985: 81, 1994: 62-63; panašiai ir Ambrazas, ed. 1997: 97). A. Paulauskienės studentams lituanis- tams skirtoje Lietuvių kalbos morfologijoje (1994) poras sudarančios formos taip pat lai- komos atskirais žodžiais ir išryškinamas leksinis daiktavardžių giminės kategorijos pobū- dis: „Asmenų pavadinimų poros rodo, kad giminių skirtumas iš prigimties yra leksinis, bet formalizuotas“ (Paulauskienė 1994: 160). Panaši ir A. Valeckienės nuomonė: tokie daiktavardžiai pagal vartoseną ir darybą „nėra vieno daiktavardžio kaitomos giminėmis formos, bet du atskiri vyriškosios ir moteriškosios giminės daiktavardžiai“ (Valeckienė 1998: 236). Autorės pabrėžiama, kad tokie daiktavardžiai „sudaro ne gramatinę (gimi- nės), bet darybinę „asmenų kategoriją“ (ten pat: 239). Lietuvių kalbos enciklopedijoje (1999) tokių daiktavardžių apibūdinimas nevienareikšmis: „Lietuvių kalboje yra asmenis 2 J. Otrebskis tokius daiktavardžius laikė turinčiais moteriškosios giminės forma, bet vyriškąją „prigimtinę“ giminę (1956: 5). 3 Semantine gimine čia ir toliau vadinama daiktavardžiais pavadinamų asmenų ar gyvūnų lytis. 42 | ARTŪRAS JUDŽENTIS ir gyvius reiškiančių daiktavardžių <...>, kurių skirtingos [giminės] formos sudaro to paties leksinio kamieno poras“ (Valeckienė 1999: 217). Kiek kitokia nuomonė dėl tokių vyriškosios ir moteriškosios giminės formų išdėstyta A. Paulauskienės Lietuvių kalbos morfologijos apybraižoje (1983). Šioje studijoje svarsto- ma galimybė jas laikyti dviem skirtingomis to paties žodžio formomis, „bet tada reikėtų keisti giminės apibrėžimą — reikėtų sakyti, kad negyvus daiktus reiškiantys daiktavardžiai yra vienos kurios nors giminės, o gyvus (pirmiausia asmenis) daiktus reiškiantys daikta- vardžiai turi abiejų giminių formas“ (Paulauskienė 1983: 177). Autorės pabrėžiamas dėsningas, nuoseklus ir reguliarus skirtingų giminių asmenų pavadinimų pagal veiklą ar užimamas pareigas santykis. Monografijoje Gramatinės lietuvių kalbos vardažodžių ka- tegorijos (1989) tokie koreliuojantys moteriškosios ir vyriškosios giminės daiktavardžiai A. Paulauskienei „primena to paties žodžio formas“ (1989: 173-174). Sprendžiant nagrinėjamų daiktavardžių giminės problemą ypač reikšminga atrodo V. Ur- bučio dar 1965 m. Lietuvių kalbos gramatikoje išdėstyta nuomonė. Daiktavardžių dary- bos skyriuje jie aptarti kaip pavadinimai pagal lyties skirtumą: „Abiejų giminių formos čia sudaro vieną žodį, vieną dviejų giminių formas turintį daiktavardį (substantivum mobile), plg.: gydytojas, -a, isklypélis, -ė, kirpėjas, -a <...>. Apie tokių daiktavardžių moteriškosios giminės formų darybą, kaip nepriklausančią žodžių darybai, čia nekalba- ma“ (1965: 416-417). Šios mintys pažodžiui pakartotos ir vienatomėje akademinėje gra- matikoje (Urbutis 1994: 142). Kas kita — kai kurie gyvūnų pavadinimai (elnias — elnė, lokys — lokė ir pan.). Jų vyriškosios giminės formos laikomos ir bendraisiais rūšies, ir atskirais patinų pavadinimais, t. y. savarankiškais pavadinimais pagal lyties skirtumą — galūnės -ė vediniais (Urbutis 1965: 418, 1994: 143). Lietuvių kalbos daiktavardžių, pavadinančių asmenis pagal lyties skirtumą, giminės formos dėl jų reguliarumo ir reikšmės gali būti laikomos kaitybinėmis, o atitinkami daik- tavardžiai — kaitomais giminėmis. Vyriškoji ir moteriškoji tokių daiktavardžių giminė reiškiama skirtingomis linksniavimo paradigmomis. 3. Daiktavardžių giminės kategoriją nagrinėjant sintaksės atžvilgiu dėmesys kreipia- mas į jų derinamųjų žodžių formą. Su vienais daiktavardžiais derinami vyriškosios gimi- nės būdvardžiai, būdvardiškai vartojami žodžiai ir įvardžiai, su kitais — moteriškosios giminės. Derinimas kai kuriuose dabartinės lietuvių kalbos gramatinę sandarą nagrinėjančiuose darbuose laikomas pagrindiniu, lemiamu gramatinės daiktavardžių giminės rodikliu (Bu- lygina 1970: 28-29; Valeckienė 1998: 232-233, 1999: 217). Būtent derinamųjų žodžių formos, o ne referentų lyties pagrindu daiktavardžiai vaidila, tėtė, dėdė ir pan. A. Valeckie- nės laikomi vyriškosios, o ne moteriškosios giminės žodžiais: „kai kurie vyriškosios gimi- nės daiktavardžiai turi moteriškajai giminei būdingą kamieną; tada jų giminė apibūdina- ma tik sintaksiškai (pvz.: geras dėdė, garsus vaidila)“ (1999: 217). 3.1. Priklausomųjų žodžių derinimas su daiktavardžiais esti dvejopo pobūdžio. Vienais atvejais derinama pagal pagrindinio žodžio formą. Tai formalusis, arba tiesiog sintaksinis, derinimas (angl. syntactic agreement). Sintaksinio derinimo yra visi negyvus daiktus ir reiškinius ar pagal lytį neskiriamus gyvūnus žymintys daiktavardžiai. Su asmenis ar gyvas būtybes žyminčiais daiktavardžiais priklausomieji žodžiai pa- prastai derinami pagal daiktavardžių referentų lytį. Tai vadinamasis semantinis derini- ŽVILGSNIS Į DAIKTAVARDŽIŲ GIMINĖS KATEGORIJĄ | 43 mas (angl. semantic agreement). Semantinio derinimo daiktavardžių giminė visada ati- tinka giminę, nustatomą lietuvių kalbotyroje labiau įprastu būdu — tiesiogiai remiantis daiktavardžių semantika (plg. Ambrazas, ed. 1997: 97-98; Laigonaitė 1961: 122-125, 1965: 165-167, 1976: 33, 1994: 62-63; Paulauskienė 1983: 176-180, 1989: 174-175, 1994: 158-161; Valeckienė 1998: 234-236, 1999: 217). Skirtumas tas, kad derinant žodžius biologine daiktavardžio referento lytimi remiamasi ne tiesiogiai, o per sintaksi- nius ryšius, kurių pagrindą sudaro mūsų suvokiamą ir interpretuojamą tikrovę perteikian- tys semantiniai žodžiais žymimų dalykų santykiai. 3.2. Dabartinėje lietuvių kalboje yra daiktavardžių, kurių derinimo pobūdis negali būti vienareikšmiškai nustatytas. Tai daiktavardžiai, kurie turi vienos kurios nors mor- fologinės giminės formas, bet pagal neigiamas būdo ar išvaizdos ypatybes žymi abiejų lyčių asmenis. Priklausomųjų žodžių giminė junginiuose su tokiais daiktavardžiais pa- renkama pagal semantiką ir vienais atvejais yra vyriškoji, o kitais — moteriškoji. G. Corbet- tas tokius daiktavardžius vadina hibridiniais (hybrid nouns, zr. Corbett 1991: 66t.). Jis atkreipia dėmesį, kad dažnai įvairiose pasaulio kalbose hibridiniai daiktavardžiai yra perkeltine reikšme vartojami ar tiesiog stilistiškai žymėti žodžiai (ten pat: 257-258). Lietuvių kalboje tokie yra vyriškosios morfologinės giminės daiktavardžiai strakalas, makalas ir pan. bei moteriškosios morfologinés giminės — akiplėša, džiūsna, mémé ir kt.: toks strakalas ir tokia strakalas, didelis akiplėša ir didelė akiplėša, visiškas mėmė ir visiška mėmė. Lietuvių kalbotyroje šių daiktavardžių giminei pavadinti vartojamas terminas bendroji giminė (žr. Jablonskis 1922/1957: 196; Balčikonis 1982: 17; Laigonaitė 1961: 10, 1965: 169, 1994: 64; Valeckienė 1998: 240); akademinėje rusiškoje gramatikoje jį atitinka ter- minas obwuit pod (Laigonaitė 1985: 84), o angliškoje — common gender (Ambrazas, ed. 1997: 101)“. Kai kurie autoriai verčiasi lotynišku terminu substantiva communia (Stun- džia 1980: 85). Terminas bendroji giminė ne kartą kritikuotas, siūlyta jo atsisakyti. Remtasi tuo, kad atitinkami daiktavardžiai kiekvienu konkrečiu atveju esą arba vyriškosios, arba moteriš- kosios giminės (Girdenis, Žulys 1973: 208); jų giminę parodanti situacija, kontekstas ir derinamieji žodžiai (Paulauskienė 1983: 181-182, 1994: 166); kai kontekstas neaiškus, substantiva communia lietuvių kalbos vartotojų suvokiami kaip vyriškosios giminės daik- tavardžiai (Stundžia 1980: 85). J. Otrębskio nuomone, substantiva communia turi vieną giminės, paprastai moteriškosios, formą, bet dvi „prigimtines“ gimines — vyriškąją ir mo- teriškąją: „w litewskim istnieją rzeczowniki, o dwu rodzajach naturalnych“ (1956: 5). A. Valeckienė Funkcinėje lietuvių kalbos gramatikoje tokius daiktavardžius aiškina kaip formos neutralizacijos reiškinį (1998: 240). 3.3. Dalies hibridinių daiktavardžių derinimo tipo negalima vienareikšmiškai nustatyti net ir tais konkrečiais atvejais, kai žinoma jais pavadinamų asmenų lytis. Su tokiais daik- tavardžiais derinami pažyminiai gali būti vienos giminės, o predikatyvai — kitos. Substitu- tiniai tokių daiktavardžių įvardžiai taip pat gali būti skirtingos giminės nei derinamieji 4 Šio termino vartosena lietuvių kalbotyroje nuo D. Kleino gramatikos iki mūsų dienų apžvelgta B. Stundžios (1980: 79-80). 44 | ARTŪRAS JUDŽENTIS pažyminiai. Šios rūšies hibridinių daiktavardžių pasitaiko ir dabartinėje lietuvių kalboje — tokie yra kai kurie asmenų pavadinimai pagal veiklos pobūdį ar profesiją. Pavyzdžiui, daiktavardis modelis, vartojamas reikšme “asmuo, demonstruojantis modeliuotojų sukur- tus drabužius' ir žymintis moteriškosios lyties asmenį, gali turėti ir vyriškosios, ir moteriš- kosios giminės derinamųjų žodžių, plg.: Geriausiai apmokamas modelis Naomi Campbel atrodė gerokai pavargusi (VDU Lietuvių kalbos tekstynas). Šiuo atveju pažyminys su daiktavardžiu derinamas sintaksiškai, pagal formą, o predika- tyvas — semantiškai, pagal referento lytį. Tokie derinimo dabartinėje lietuvių kalboje at- vejai dar nepakankamaiištirti. 3.4. Pagal priklausomųjų žodžių derinimą skyla į dvi grupes visi — tiek linksniuojamieji, tiek ir nelinksniuojamieji — dabartinės lietuvių kalbos daiktavardžiai. Pastariesiems sin- taksinių ryšių raiška yra vienintelis giminės rodiklis. Asmenis reiškiančių nelinksniuojamųjų daiktavardžių giminė nustatoma semantikos pagrindu. Pavyzdžiui, su daiktavardžiu ledi derinami įvardžiai, būdvardžiai ir būdvardiš- kai vartojami žodžiai gauna moteriškosios giminės formas (brangioji ledi), o su daiktavar- džiais atašė, konferansjė derinami žodžiai vienais atvejais gali būti vyriškosios, kitais — moteriškosios giminės (naujasis karo atašė, elegantiška kultūros atašė ir pan.). Kitiems nelinksniuojamiesiems daiktavardžiams giminės požymis gali būti priskiria- mas pagal jų reikšmės ar fonetinės išraiškos keliamas asociacijas. Pavyzdžiui, taksi kal- bančiųjų gali būti siejamas su žodžiu automobilis ir laikomas vyriškosios giminės (bal- tas taksi) arba su žodžiu mašina ir laikomas moteriškosios giminės (balta taksi). Kitu atveju žodis fojė gali būti laikomas moteriškosios giminės daiktavardžiu dėl jo baig- mens panašumo į moteriškosios giminės linksniuojamųjų daiktavardžių galūnę -ė (erdvi fojė). Bendrinėje lietuvių kalboje nelinksniuojamųjų daiktavardžių, reiškiančių daiktus ar abstrakčias sąvokas, giminė parenkama pagal kalbininkų nustatytą normą, t. y. sutartiniu pagrindu: balsius -o, -u, -i gale turintys daiktavardžiai laikomi vyriškosios giminės, pvz., naujas manto, įdomus interviu, geltonas taksi, o balsį -ė gale turintys daiktavardžiai — moteriškosios giminės žodžiais, pvz., nauja ateljė, ankšta kupė (plg. Laigonaitė 1961: 129-130, 1965: 169, 1985: 84, 1994: 64; Ambrazas, ed. 1997: 100-101; Valeckienė 1998: 234; kitaip žr. Balkevičius 1976: 24—26). A. Paulauskienė nelinksniuojamųjų daiktavardžių giminės atskirai nenagrinėja, jos net abejojama, ar lietuvių kalboje apskritai esama nelinksniuojamųjų daiktavardžių: „jeigu daiktavardis neturi linksnių galūnių, dar nereiškia, kad jis apskritai nelinksniuojamas. Jo linksnių skirtybes rodo derinamųjų žodžių galūnės“ (1989: 171); „jie turi savo nekintamą formą <...>, bet tai nereiškia, kad jie nelinksniuojami“ (2001: 6). Imami linksniuoti tokie žodžiai gauna vienos ar kitos giminės galūnes pagal jų baigmens panašumą į links- niuojamųjų daiktavardžių galūnes arba pagal reikšmę (ten pat). Dabartinėje bendrinėje kalboje pastebimas polinkis vienodinti nelinksniuojamųjų ki- tų kalbų kilmės daiktavardžių vartoseną: vyriškoji giminė priskiriama ne tik daiktavar- džiams su žodžio galo -o, -u, -i, bet ir -ė bei -a, pvz.: Akcentas — platus koljė; Pradėti ŽVILGSNIS Į DAIKTAVARDŽIŲ GIMINĖS KATEGORIJA | 45 gaminti įvairūs dražė; Tikros damos įvaizdžiui sukurti skirtą papuošalų kolekciją papildo ir moteriškas boa iš kailio, puoštas kristalais (Vaskelaitė 2001: 48-50). 4. Giminės atžvilgiu lietuvių kalboje priešinami skirtingų šaknų vyriškosios ir moteriš- kosios giminės žodžiai vyras — moteris, jautis — karvė, šuo — kalė ir pan. A. Laigonaitė tokius daiktavardžius laiko semantiniais skirtingos gramatinės giminės atitikmenimis (1961: 123 ir 125). Jie sudarą reikšmines poras, tokių daiktavardžių „lyties skirtumas <...> išreikštas ne tik morfologiškai, bet ir leksiškai“ (1976: 33, 1994: 62—63; panašiai ir Ambrazas, ed. 1997: 97). A. Paulauskienė rašo apie tokių žodžių koreliaciją giminės atžvilgiu (1989: 175, 1994: 161). Skirtingų leksinių kamienų asmenų bei gyvūnų pavadinimų, priešinamų giminės atžvilgiu, poromis tokios daiktavardžių poros vadina- mos A. Valeckienės (1998: 235). 5. Tos pačios šaknies daiktavardžiai, sudarantys giminės atžvilgiu priešinamas poras, pvz.: katė — katinas, avis — avinas; uošvis — uošvienė, Klimas — Klimienė; briedis — briedė, vilkas — vilkė ir pan. susiję žodžių darybos, o ne kaitybos santykiais. Leksinės bei darybinės kategorijos nariais tokias daiktavardžių, žyminčių asmenis bei gyvūnus pagal lytį, poras laiko ir A. Valeckienė (plg. 1998: 234—236). A. Paulauskienė tokias poras taip pat laiko giminės atžvilgiu koreliuojančiomis priesaginės arba galūnių darybos ryšiu susijusiomis formomis arba žodžiais (1983: 179-180, 1989: 173 ir 175, 1994: 158-159 ir 161). A. Laigonaitės šie žodžiai vadinami vyriškosios ir moteriškosios giminės atitikmenimis (1961: 125), jų „skirtingą giminę rodo tik afiksai — galūnė, o kar- tais — priesaga ir galūnė“ (1976: 33, 1994: 63; plg. dar Ambrazas, ed. 1997: 97). 6. Trumpai lietuvių kalbos daiktavardžių giminės kategoriją galima aprašyti tokiu būdu: Giminė yra gramatinė daiktavardžių kategorija, reiškiama skirtingomis linksniavimo paradigmomis ir santykiu su derinamaisiais žodžiais. Jos esmę gerai atskleidžia morfolo- ginio ir sintaksinio aspektų sąveika. Morfologiškai reiškiamą giminę turi tik linksniuojamieji lietuvių kalbos daiktavardžiai. Dauguma jų giminėmis nekaitomi, o turi vienos kurios giminės — vyriškosios arba mote- riškosios — formas. Giminėmis kaitomi daugelis lietuvių kalbos asmenų pavadinimų pa- gal profesiją, veiklos pobūdį ir pan., pvz.: mokytojas — mokytoja vairuotojas — vairuotoja, valytojas — valytoja, sargas — sarge. Daugumos lietuvių kalbos daiktavardžių semantinė ir morfologinė giminė sutampa. Tokie asmenis ir kai kuriuos gyvūnus žymintys daiktavardžiai yra semantinio, kiti — sin- taksinio derinimo tipo. Tik nedidelės dalies asmenis žyminčių daiktavardžių semantinė ir morfologiné giminė skiriasi. Šių daiktavardžių yra trys grupės: a) vyriškosios lyties asmenis žymintys moteriškosios morfologinės giminės daiktavar- džiai (vaidila, dėdė ir kt.) derinami pagal semantiką; Panašiai kaip nelinksniuojamieji daiktavardžiai dabartinėje kalboje vartojami simboliniai įvairių firmų, komandų, renginių pavadinimai. Naujausi tokių pavadinimų vartosenos stebėjimai rodo, kad būdvardiškai vartojami žodžiai su jais derinami pagal pavadinamų asmenų lytį (plg.: „Modern Talking“ šįkart buvo originalesni ir Kas atsitiko toms „Spice girls“), pagal žinomų arba asociatyviai numanomy jų gimininių žodžių morfologinę giminę (Atrodo, niekas nevėlavo į jau burzgiantį „Ne- oplan“ [autobusą]; tarptautinė žiuri [komisija]), pagal baigmens panašumą į linksniuojamųjų daikta- vardžių galūnes („Cosa nostra“ turbūt niekada nebus sunaikinta) (Vaskelaitė 2001: 46—48). 4 46 | ARTŪRAS JUDŽENTIS b) abiejų lyčių asmenis pagal neigiamas ypatybes pavadinantys vyriškosios (strakalas ir kt.) arba moteriškosios (akiplėša,mėmė ir kt.) morfologinės giminės daiktavardžiai taip pat derinami pagal semantiką; c) pavieniai pagal veiklos pobūdį ar profesiją abiejų lyčių asmenis pavadinantys vyriško- sios (modelis ir kt.), galbūt ir moteriškosios morfologinės giminės daiktavardžiai tais atvejais, kai referento lytis ir morfologinė giminė skiriasi, derinami ir pagal formą, ir pagal semantiką. LITERATŪRA AMBRAZAS, V., ed. 1997: Lithuanian Grammar, Vilnius: Baltos lankos. BALČIKONIS, J. 1982: Paskaitos. Lietuvių kalbos gramatika. Rinktiniai raštai 2, sudarė A. Pupkis, Vilnius: Mokslas, 4—140. BALKEVIČIUS, J. 1976: Nelinksniuojamųjų daiktavardžių giminė. Mūsų kalba 4, 22-26. BuLYGINA, T. V. 1970: Mopgojnornueckas CTpyKTypa CJIOBa B COBpeMEHHOM JIHTOBCKOM JIHTEpaTypHOM A3bike (B ero nHuCcbMeHHOH OopMe). XKupsyncrui, B. M., Apyrionosa, H. JĮ., ot. pea., Mopghonozuve- cKas cmpykmypa cioeéa 6 unKdoeeponeūckKux azsikax, Mocksa: Hayka, 7-70. CORBETT, G. 1991: Gender, Cambridge: University Press. GIRDENIS, A., ZuLys, V. 1973: [Rec.] Lietuvių kalbos gramatika I (1965), II (1971). Baltistica 9 (2), 203-214. JABLONSKIS, J. 1901/1957: Lietuviškos kalbos gramatika. Rinktiniai raštai 1, sudarė J. Palionis, Vil- nius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 57—180. JABLONSKIS, J. 1922/1957: Lietuvių kalbos gramatika. Rinktiniai raštai 1, sudarė J. Palionis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 181—433. JAUNIUS [Asuucs], K. 1908-1916: I pasmuamuxa aumosckazo azvika. JINTOBCKIH OpHTHHAJIb H pycckiii nepesoas, [lerporpans: Tunorpadis Mmneparopckoit Akajgenin Hayks. LAIGONAITE, A. 1961: Daiktavardziy giminės ir skaičiaus kategorija. Kazlauskas, J., Laigonaité, A., Urbutis, V., red., Dabartinė lietuvių kalba, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidyk- la, 122-147. LAIGONAITE, A. 1965: Daiktavardis. Ulvydas, K., red., Lietuviy kalbos gramatika 1. Fonetika ir morfologija (daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis), Vilnius: Mintis, 161-251. LAIGONAITĖ, A. 1976: Daiktavardis. Jakaitienė, E., Laigonaitė, A., Paulauskienė, A.: Lietuvių kalbos morfologija, Vilnius: Mokslas. LAIGONAITĖ, A. 1985: HMs cymecrBurejnsHoe. Ambrazas, V., red., Ipammamuxa aumoeéckozo azvika, Bunsuioc: Mokcjac, 77-112. LAIGONAITE, A. 1994: Daiktavardis. Ambrazas, V., red., Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vil- nius: Mokslo ir enciklopediju leidykla, 60-86. OTREBSKI, J. 1956: Gramatyka jezyka litewskiego 3. Nauka o formach, Warszawa: Panstwowe Wydaw- nictwo Naukowe. PALIONIS, J. 1967: Lietuvių literatūrinė kalba XVI-XVII a., Vilnius: Mintis. PAULAUSKIENE, A. 1983: Lietuvių kalbos morfologijos apybraiža, Kaunas: Šviesa. PAULAUSKIENĖ, A. 1989: Gramatinės lietuvių kalbos vardažodžių kategorijos, Vilnius: Mokslas. PAULAUSKIENĖ, A. 1994: Lietuvių kalbos morfologija. Paskaitos lituanistams, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. PAULAUSKIENĖ, A. 2001: Apie „nelinksniuojamųjų“ daiktavardžių giminę. Gimtoji kalba 5, 5-6. STUNDŽIA, B. 1979: Giminės kategorija lietuvių kalbos gramatinėje sandaroje. Labutis, V., Sudavičie- nė, L., Zinkevičius, Z., red, Aktualiosios kalbotyros problemos. Mokslinės konferencijos pakvietimas- programa ir tezės, Vilnius: Vilniaus V. Kapsuko universiteto rotaprintas, 80—83. £ ŽVILGSNIS Į DAIKTAVARDŽIŲ GIMINĖS KATEGORIJĄ | 47 STUNDZIA, B. 1980: Vadinamosios bendrosios giminės vieta lietuvių kalbos morfologinéje sistemoje. Eksperimentinis tyrinėjimas. Kalbotyra 31 (1), 79-87. URBUTIS, V. 1965: Daiktavardžių daryba. Ulvydas, K., red., Lietuvių kalbos gramatika 1. Fonetika ir morfologija (daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis), Vilnius: Mintis, 251—473. UkRBurTris, V. 1994: Daiktavardžių daryba. Ambrazas, V., red., Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 86-167. VALECKIENĖ, A. 1967: Kitų kalbų kilmės žodžiai lietuvių kalbos morfologinéje sistemoje. Ambrazas, V., red., Lietuvių kalba tarybiniais metais, Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 108-128. VALECKIENĖ, A. 1984: Lietuvių kalbos gramatinė sistema. Giminės kategorija, Vilnius: Mokslas. VALECKIENĖ, A. 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. VALECKIENĖ, A. 1999: Giminė. Morkūnas, K., Ambrazas, V., red., sud., Lietuvių kalbos enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 216—218. VASKELAITĖ, R. 2001: Nelietuviškų nekaitomų žodžių sintaksiniai vaidmenys, Kalbos kultūra 74, 43-52. Artūras Judzentis Gauta 2002 04 05 Lietuviy kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 2055 Vilnius, Lietuva arturas.judzentis@]Iki.lt