Lietuvių kalbos garsų fonologinės interpretacijos

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVI (2002), 1-17 Lietuvių kalbos garsų fonologinės interpretacijos KAZIMIERAS GARŠVA Lietuvių kalbos institutas, Vilnius The article deals with a number of controversial issues of Lithuanian phonology. Attention is paid to the phonological interpretation of (1) peripheral phonemes, (2) vowel guantity, (3) diphthongs (especially the rising diphthongs /ie/ and [uo/), (4) affricates and (5) the correlation of palatalization. 0. IVADINES PASTABOS Straipsnyje aptariamos lietuviy kalbos fonemos (balsiai, priebalsiai), ju variantai ir fonemų junginiai (dvibalsiai, dvigarsiai). Lietuvių kalbos fonologiné¢ sistema iš es- mes yra vieninga. Tarmėse fonologinių skirtumų nėra daug. Jose daugiau dėsningų garsų pakitimų, neretai mažiau periferinių fonemų. Skirtingų laikotarpių ir fonologijos mokyklų kalbininkai lietuvių kalbos fonemas aprašo ne pagal vienodus kriterijus ir dėl to nurodo nevienodą fonemų skaičių. Bendrinės lietuvių kalbos fonologinėje sistemoje buvo skiriama nuo 5 iki 14 bal- sių, iki 6-8 dvibalsių, 33-45 priebalsiai, taip pat 2-3 priegaidės (plg. Klimas 1970; Ambrazas, red. 1997: 23, 29). Fonemų skaičius priklauso nuo to, ar laikomi savaran- kiškomis fonemomis ir priskiriami segmentiniam lygmeniui šie reiškiniai: a) balsių kiekybė, t. y. ilgieji ir trumpieji balsiai, b) dvibalsiai ir afrikatos (balsių ir priebalsių junginiai), c) balsių, dvibalsių ir priebalsių palatalizacija (veliarizacija), d) balsiai ir priebalsiai, esantys tik skoliniuose. Dar sudėtingesnė ir mažiau ištirta tarmių fonologinė sistema. Aukštaičių tarmių (ypač pietinių) fonologija labiau panaši į bendrinę kalbą negu žemaičių. Mūsų darbo metodika remiasi Prahos, Maskvos ir Lietuvos fonologijos mokyklų teiginiu, jog kalbai svarbu tik tai, kas girdima ir skiriama žmogaus ausimi. Negirdi- mos, klausa nesuvokiamos ir neskiriamos garsų ypatybės negali būti kalbos fonologi- niai elementai — jų nėra kalbos sistemoje (žr. Girdenis 1995: 248). Sudėtinga atskirti kai kurias fonemas nuo prozodemų. Nesegmentiniai požymiai nuo segmentinių skiriasi ilgiu. Nesegmentiniai (prozodiniai) kalbos reiškiniai gali būti ilgesni už fonemą (pavyzdžiui, žodžio kirtis, frazės intonacija) ir trumpesni už fonemą (pavyzdžiui, kai kurių kalbininkų pripažįstama mora — ilgosios balsinės fone- mos dalis). Ilgesni už fonemą fonetikos vienetai vadinami supersegmentiniais (lietu- viškiau — viršsegmentiniais), trumpesni už fonemą — subsegmentiniais (Garšva 1977: 6-7). 2 | KAZIMIERAS GARŠVA 1. BALSIAI 1.1. Fonemos ir periferinės fonemos Bendrinės lietuvių kalbos balsių sistema yra tokia: fir] Ju] Ji Ju] le“ / Jo] ([e]) (/2/) le | la] le/ lal Schemoje lenktuose skliaustuose pateikiame periferines fonemas, vartojamas tik skoliniuose, bei pozicinius variantus. Kir¢iuotos ir nekir¢iuotos fonemos gali kon- trastuoti viena kitai kokybe ir kiekybe, plg.: ti's — t's — té's — tas, vi's — vé's — vo's — vis — ves, sė'*ko: — sako: — suko-, ti-ko' — té-ko- — ta-ko- — tiko" — tūko" ir t.t.; nési's — nosis, di-dis — didis, lis — lis, ši: — ši, ski'r'ū — skir'u; kel'ū" — kel'ū, ti-l'a- — til'ū, tit — tū, hi'pa — lūpa, pii's — pus, dur'u — dur'ū; més — mes, kate: — kate; mažas — mažas, mano — mano, ra-stu: — rastu“, pora" — po-ra (žodžių poros, kurios skiriasi ne tik balsiais, bet ir priebalsių kietumu ir minkštumu, nėra minimaliosios). Ilgieji ir trumpieji aukštutinio pakilimo balsiai /i:/ : /i/, /u'/ : /u/ ir žemutinio pakili- mo balsiai /e:/ : /e/, /a"/ : /a/ kaitaliojasi tiek tame pačiame žodyje, tiek skirtingų reikš- mių žodžiuose. Ilgoji fonema o" būna savos kilmės žodžiuose, o trumpoji periferinė fonema (/2/) tariama tik tarptautiniuose žodžiuose, todėl /o*/ : (/52/) opozicija pasitai- ko tik keliuose skirtingų reikšmių žodžiuose: jodo" — jddo", jonas ‘Jonas’ — jonas, s6-da ‘soda’ — soda’, šoko": — $5ko, tolis — tdlis. Taigi minimaliosios poros su periferine fone- ma (/2/) skiriasi paplitimu (jų žymiai mažiau), distribucija (tik skirtingų reikšmių žodžiai). Balsis [e], tariamas nedaugelio bendrinės kalbos atstovų ir dėl to nesudarantis nė vienos visų bendrinės kalbos ar tarmės atstovų vartojamos minimaliosios poros, lai- kytinas fakultatyviniu balsio /e/ variantu, plg.: mėtras | mėtras, eselonas (ešelonas gal ir niekas netaria), éstas — ėstas / ėstas, gėstu' ‘gesty’ — gėstu" / gėstu“ (plg. Kazlauskas 1966: 74; Girdenis 2000: 105). Skirtinos trys pagrindinės balsių klasės (dvi iš jų — pagal liežuvio judėjimą): 1) priešakiniai /i*/, /é‘/, Je’/, /i/, /e/ ir užpakaliniai /u'/, Jo’, Ja], /u/ (/2]), lal; 2) aukštuti- niai /i:/, jul, /i/, /u/, vidutiniai /ė:/, /0:/, (/2/) ir žemutiniai /e/, /a‘/, /e/, /a/; 3) ilgieji /i'/, wl, le], lol, le], la] ir trumpieji /i/, /u/, (/2)), lel, Ja). 1.2. Balsių [e] ir [a7], [e] ir [a] variantai Aukštaičių Snektose [e’], [e] ir [22] ([a]), [2] ([a]) gali būti ne fakultatyviniai, bet poziciniai variantai. Bet ir po minkštojo priebalsio balsių [a] ir [e] variantai bendri- nėje kalboje, rytų aukštaičių tarmėse neretai nesutapatinami. E. Mikalauskaitė (1975: 24) dar 1964 m. buvo rašiusi, jog „šioje pozicijoje beveik visa Lietuva moka ištarti [a]“, t. y. skiria, pavyzdžiui, veiksmažodį siaūbia (inf. siaūbti) nuo daiktavardžio Sauks- mininko siaūbe (vns. vard. siaiibas). Iš 167 mūsų apklaustųjų asmenų žodyje kelia taip galinį balsį (atvirąjį a) tarė 151 žmogus, arba 90,4% (9,6% tarė uždarą e). Iš 15 kal- bininkų lituanistų bendrinės kalbos žodžių poras surike — surikią, gilė — gilia, žymės — LIETUVIŲ KALBOS GARSŲ INTERPRETACIJOS | 3 Zymias, jéi — jai ir t. t. skyrė 9-12 asmenų (dauguma) (Garšva 2001: 142-148). Vargu ar pasiteisinama tokios tarties interpretacija kaip knyginé. Si tartis jau, rodos, tampa ne dirbtine, o nemaža dalimi — visuotine. Pagal A. Pakerio Lietuvių bendrinės kalbos fonetikos (1986: 56, 62) vadovėlį aukštų- jų mokyklų lituanistai mokomi, jog „žodžio viduje ir gale po minkštųjų priebalsių balsį [a"] pakeičia balsis [e']“, o balsį [a] — [e]. Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (Ambrazas, red. 1997: 23, 24) teigiama, jog po minkštųjų priebalsių balsiai /a:/, /a/ neknyginėje tartyje dažniausiai sutampa su /e’/, /e/, plg.: gilias — gilės, sėniai — sėnei, o „daugelyje tarmių, dažniausiai ir bendrinėje kalboje, balsių /a'/ : /e’/ ir /a/ : /e/ opozi- cija po visų priebalsių neutralizuojama: pozicijoje [C'-] /a" a/ dažniausiai tariami kaip Je’ e/, o junginių su nepalatalizuotu priebalsiu ir ė nebūna“ ". Vakarų aukštaičiai kau- niškiai, sudarantys bendrinės kalbos fonetikos pagrindą, po minkštojo priebalsio žo- džio gale balsio [a] dažniausiai, rodos, nesuplaka su [e], pvz.: pėkšč'a ‘péséia’, plauk'a. Galinis [4] (< [a]) tariamas ne tik Lietuvos Respublikos plote, bet ir pačiose rytinė- se vilniškių šnektose, kurioms lietuvių bendrinė kalba turėjo arba mažą įtaką, arba jokios (pavyzdžiui, Uodegėnuose): $viii'c'a švenčia", rai.k'a ‘reikia’. Taigi negalima teigti, jog dalis kalbėtojų dirbtinai sudarytomis sąlygomis žodžio gale sugeba skirti /a'/, /a/ nuo /e'/, /e/ variantų vien pagal rašyboje atsispindinčius principus. Žodžio šaknyje šiuos pozicinius variantus aiškiai skiria, pavyzdžiui, šiau- rės panevėžiškiai: 425 ‘esu’ — és’ ‘esi’, g&'r ‘gera’ —gér' ‘geria’, gar ‘gera’ —gėr' ‘geri’, nas “nešu' — mėš' ‘nesi’. Žodžio gale panevéziskiy tariamas uždaras e: mé ‘me’ (garsazo- dis), laime ‘laimé’. Nuomonės sutampa tik dėl bendrinės kalbos absoliutinės žodžio pradžios [e], [e], kur balsio kokybė nesikeičia. Dėl kamieno ir žodžio galo [e], [e] yra mažiausiai ketu- rios kalbininkų rekomendacijos: 1) absoliutinėje žodžio pradžioje, absoliutiniame gale ir prieš minkštuosius priebalsius tarti uždarą (įtemptesnį, priešakesnį) [e], prieš kie- tuosius priebalsius — atvirą [a] (K. Garšva); 2) antroji nuomonė nemaža dalimi derina- si su pirmąja, bet žodžio gale siūloma tarti vien e (A. Girdenis); 3) ilguosius ir pusilgius (dvigarsiuose) [e], [e.] tarti [a], [a.], 0 trumpuosius — [e] (V. Vitkauskas); 4) visur žymėti ir tarti [e'], [e] (V. Vaitkevičiūtė; [a], [a] — kartais įmanomi tik fakultatyviniai variantai, anksčiau leisti tarti ir žodžio gale — A. Pakerys). Nuo šio klausimo sprendimo priklauso ne tik bendrinės kalbos tartis, bet ir morfonologinių reiškinių aprašymas. 1.3. Balsių kiekybė Visose lietuvių kalbos tarmėse skiriami kirčiuotų skiemenų ilgieji ir trumpieji bal- siai, O nekirčiuotuose skiemenyse ilgieji balsiai išlieka arba trumpėja iki pusilgių ir trumpųjų. Yra keturios ilgųjų ir trumpųjų balsių interpretacijos — jie laikomi: 1) atskiromis fonemomis (Lietuvos ir kitų kalbininkų dauguma); 2) „neutralios“ trukmės balsio ir Pastarasis reiškinys yra pietų aukštaičių tarmėje. Kalbant apie bendrinės kalbos balsių ir dvigarsių tartį, kai reikia pabrėžti rašybos įtaką ar cituojami supaprastintos transkripcijos šaltiniai, priebalsio minkštumas žymimas ženklu <i>. 4 | KAZIMIERAS GARŠVA ilgumo požymio (prozodemos) junginiu (Svecevičius 1964: 25—26 ir t. t.); 3) morfe- mų skiriamuoju požymiu (Garde 1968: 161); 4) viena trumpąja fonema (mora) ir dviejų morų junginiu (Trubeckoj 1960; Heeschen 1968; Kenstowicz 1970). Pirmuoju ir ketvirtuoju atvejais kiekybė priskiriama segmentiniam lygmeniui, antruoju ir tre- čiuoju — viršsegmentiniam lygmeniui (prozodijai). Kiekvienas minėtas požiūris turi savų privalumų ir trūkumų (jie čia išdėstyti pagal patikimumą). Iš keturių interpretacijų renkamės tą, kuri mažiausiai turi trūkumų — pirmąją. Tai labiau derinasi ir su eksperimentų duomenimis (Pakerys 1995: 26-73), jog tik žemutinio pakilimo balsiai [e’] : [e], [a'] : [a] labiau skiriasi kiekybe (ilgumu- trumpumu), o aukštutinio pakilimo balsiai [i] : [i], [uw] : [u] — kokybe (įtempimu- neįtempimu). Ilgesni balsiai yra įtemptesni. Bendrinėje kalboje skiriami šeši balsių tipai: /, U, E, O, £, A. Kiekvieną tipą suda- rytų dvi fonemos, besiskiriančios spektru (įtempimu-neįtempimu). Šią idėją kon- kretino A. Girdenis (1967: 4, 1981: 131), J. Kazlauskas (1968: 13, 14) ir ypač A. Pa- kerys (1986: 27-37 ir t. t.), skyręs ilguosius-įtemptuosius ir trumpuosius— neįtemptuosius balsius. Lietuvių kalboje balsis, priklausantis kuriai nors morfemai, dažnai išlaiko tą pačią kiekybę. Tai suklaidino P. Garda (Garde 1968: 160-165), kiekybę palaikiusį ne bal- sių, o morfemų požymiu. To priimti neleidžia ir gana gausios išimtys žodžių šaknyje; plg.: gir'a ‘giria’ — gi'rė: ‘gyre’, li-ti "lyti" — lijo“, ki'la ‘kyla’ — kilo, bii'na ‘buna’ — būvo", kū'sa — kas. Žodžių galūnėse balsio kiekybė priklauso nuo žodžio formos, plg.: dgs. kilm. nami ‘namy’ — vns. in. nama, vi-ru: “vyrų! —vi'ru "vyru", vns. vard. li-gus ‘lygus’ — dgs. vard. li-gu's ‘lygus’ ir t. t. Fonetiko V. Artiomovo mokinys B. Svecevičius (1964) kiekybę laikė intonacijos požymiu. Kiti tyrėjai šio požiūrio neparėmė. Fonologai yra pastebėję, jog prozodiniams vienetams būdingas kintamumas (kir- čio vieta), laipsniškumas (ilgumas, pusilgumas, trumpumas), tik vienas skiriamasis požymis (balsiai, priebalsiai jų turi daugiau). Bendrinės kalbos ilgųjų ir trumpųjų balsių opozicija turi vienodas sąlygas. Kiekybė nustatoma vienos fonemos atkarpoje ir dėl to ją galima laikyti balsinių fonemų ski- riamuoju požymiu (Girdenis 1995: 252). Perėjus iš fonologinio lygmens į morfologi- nį, aiškėja, jog kiekybė, kaip ir kirtis, priegaidės, priklauso ir tam tikroms morfe- moms, dėl to minėtus reiškinius su išimtimis būtų galima vadinti „morfoprozodemomis“. Tarmės, kuriose kiekybės opozicija išliko tik kirčiuotuose skiemenyse, dar labiau paremia prozodinę kiekybės interpretaciją. Pavyzdžiui, šiaurės panevėžiškių tarmėje aiškiai skiriami ilgieji, pusilgiai ir trumpieji balsiai (yra trijų ilgumų siste- ma), bet vienas kuris nors balsis gali turėti ne daugiau kaip du fonologinius ilgumo laipsnius. Kirčiuotoje (stipriojoje) pozicijoje aukštutinio ir žemutinio pakilimo bal- siai pagal kiekybę sudaro opoziciją (I), o vidurinio pakilimo balsiai opozicijos nesu- daro (II): I 1. Balsiai [i'], [i.], [uw], [u.] yra ilgi ir pusilgiai (pavyzdžius žr. toliau; Garšva 1977: 80); 2. Balsiai [e], [e], ([2], [2]), [a’], [a] yra ilgi ir trumpi; LIETUVIŲ KALBOS GARSŲ INTERPRETACIJOS | 5 II 3. Balsiai [e'] ([e']), [0] kirčiuoti yra tik ilgi; 4. Balsiai [e] ([3]), [0] kirčiuoti yra tik trumpi. Trumpųjų balsių [e], [e], [0], [a] vietą balsių sistemoje galima aiškinti dvejopai ar net trejopai: 1) pagal kokybinį panašumą būtų galima juos sieti su ilgaisiais [e], [e], [0'], [a']; 2) pagal kaitaliojimąsi toje pačioje morfemoje su balsiais [i.], [e“], [w.], [a] garsus [e], [e], [0], [a] būtų galima laikyti šių balsių poziciniais (atitrauktinio kirčio) variantais; 3) trumpųjų [e], [0] nepriskirti nei vieniems, nei kitiems ir laikyti juos savarankiškomis fonemomis. Balsiai [e], [0] kaitaliojasi toje pačioje morfemoje ne su balsiais [e], [0] (kaip il- gieji ir trumpieji [e], [a] tarpusavyje), bet su balsiais [i.], [u.], plg.: s'kėr' “skiriū, skiri’ —s'ki.r'“skiria', s'kėr' ‘skéri’; kor’ ‘kuriu, kuri' — ki.r’ ‘kuria’, kor ‘kori’, todėl su ilgai- siais galima sieti tik balsius [e], [a]. Trumpuosius [e], [e], [0], [a] balsių [i.], [e'], [u.], [a'] poziciniais variantais būtų galima laikyti tik tada, jei tarmei įsivestume dviejų kirčio tipų kategoriją, didesne dalimi atitinkančią diachroninę kategoriją — pagrindinį ir atitrauktinį kirtį. Bet, mąs- tydami sinchroniškai, „nežinome“, kuris kirtis pagrindinis, kuris atitrauktinis, o iš klausos, kaip rodo mūsų audiciniai eksperimentai, šie kirčiai dabar skiriami labai menkai, pastebėtus jų skirtumus galima žymėti vien priegaidėmis. Be to, ne tik ilgie- ji, bet ir trumpieji (pusilgiai) balsiai gali būti kirčiuoti tiek pagrindiniu, tiek atitrauk- tiniu kirčiu. Pagrindinio kirčio pozicijoje pusilgiai [i. |, [u.] pagal eilę gali būti bet kuriame žodžio skiemenyje, o balsiai [e], [e], [0], [a] kirčiuoti trumpi išlieka daugiau- sia galiniame žodžio skiemenyje, bet pasitaiko ir toliau nuo žodžio galo esančiuose skiemenyse (iš ištiktukų kilusiuose veiksmažodžiuose, plg., trép'tzleje ‘trépteléjo’, iš kitų kalbų atėjusiuose žodžiuose, plg., lat'vej ‘Latvija’, kai kuriose tarmės vietose — būdvardžių aukštesniojo laipsnio priesagoje -ėsnis, -ė). Jeigu kirčiuoti pagrindiniu kirčiu trumpieji balsiai daugiausia išlieka tik galiniame skiemenyje, kirčiuoti atitrauktiniu kirčiu šie balsiai būna ne tik galiniame, bet ir antrame nuo galo skiemenyje, o toliau į priekį esančiuose skiemenyse jų trumpumas taip pat dažnai nebeišlaikomas. Dėl balsių [e], [0] priklausomybės galutinį atsakymą duoda nekirčiuota pozicija. Nekirčiuoti balsiai [i] — [e], [u] — [0] yra laisvieji variantai, todėl ir kirčiuotoje pozici- joje (kurioje šių balsių opozicija nėra neutralizuojama) balsius [e], [0] reikia laikyti balsių [i.], [u.] trumpaisiais variantais. Balsiai [e], [a], kaip ir ilgieji [e“], [a"] yra sava- rankiškos fonemos. Panevėžiškių tarmėje toje pačioje kirčiuotoje pozicijoje yra ilgųjų-pusilgių arba ilgųjų-trumpųjų balsių opozicija (neutralizuojama tik galiniame atvirame skieme- nyje), ir balsių kiekybė būtų diferencinis požymis, priklausantis fonemoms. Bal- siai, kirčiuoti galintys būti tik ilgi ([ė'], [0']) arba tik trumpi ([e], [0]), koreliacijos pagal ilgumą-trumpumą nesudaro. (Remiantis vien balsiais [ė“], [0°], nekirčiuota- me skiemenyje sutrumpėjančiais, kiekybę būtų galima priskirti ir viršsegmentiniam lygiui.) Priešinant ilguosius-pusilgius [i], [i.], [ww], [#.], minimaliose porose skiriami žo- džiai tik su skirtingomis reikšmėmis, pvz.: ski'la “skylė' — ski.la “skilo', mū'š ‘Musa’ — mū.š ‘musa’, taigi šie balsiai kirčiuoti išlaiko tą pačią kiekybę. Ilgosios ir trumposios fonemos /e"/, /e/, /a'/, Ja/, priešingai, dažniausiai skiria to paties žodžio formas (kurių 6 | KAZIMIERAS GARŠVA kalboje yra daugiausia) ir žymiai rečiau — skirtingus žodžius, pvz.: ké'l' ‘kélia, kėlį, kėlią' — kel’ “keliū, keli’. Kirčiuoti trumpieji balsiai retkarčiais toje pačioje pozicijoje gali būti pailginami beveik iki pusilgių (ypač skiemenį pabrėžiant dėl intonacijos), bet žodžio reikšmė nuo to nepakinta. Tokius pailgėjusius balsius galima laikyti trumpųjų fonemų fakul- tatyviniais variantais, kartais turinčiais ir stilistinę reikšmę (panašiai ir buvę ilgieji balsiai [i], [ė'], [uw], [0], nekirčiuotame skiemenyje labai retai ištariami ne trumpi, 0 pusilgiai, yra trumpųjų pozicinių variantų fakultatyviniai variantai, pvz.: gi.vi-bés’ ‘gyvy- bes’, bū.vo.m ‘buvome’). Gave pagrindinį ar šalutinį kirtį, tarmių balsiai išlieka ilgesni ar pailgėja. Bet visur yra uk avieju ugumy fonemos, o visi kiti garsai — poziciniai variantai (plg. Kazlaus- kaitė 2001; Kazlauskienė 2001). Trijų ilgumų žemutinio pakilimo fonemų aprašymai yra klaidingi. Dž. Treigeris (Trager 1940: 31; 1941: 139-141) lietuvių ir latvių ilguosius balsius laikė dviejų elementų grupėmis (dvigubais junginiais), o chorvatų kalboje kiekybę atskyrė nuo fonemos ir laikė prozodema. Kiekybę prozodema (trukme besiskiriančia nuo fonemų) daugiausia laikė Prahos ir Londono kalbinių mokyklų atstovai. Ameri- kos deskriptyvistai, Maskvos fonologinės mokyklos atstovai kai kurių kalbų kiekybę priskyrė segmentiniam lygmeniui (Kuznecov 1970: 339-344). Ilguosius balsius bandoma skaidyti ir į 2—3 moras. Pagal morų teoriją ilgieji balsiai yra dviejų tokių pat trumpųjų fonemų (morų) junginys, priklausantis skiemeniui. „Po- litoninėms“ kalboms ji imta taikyti dėl to, kad du kirčio tipai (priegaidės) esą ne tik dvigarsiuose (dviejų fonemų junginiuose), bet ir ilguosiuose balsiuose. Kirčiuotoje moroje neva pakylas tonas: kirtis pirmojoje moroje yra akūtas, antrojoje — cirkum- fleksas. Lietuvių kalbai ši teorija netinka dėl to, kad priegaidės nėra iki galo priklausomos nuo kirčiavimo: jos yra ne žodžių ar formų, o nedaug su kirčiu susijusi papildoma tam tikrų morfemų ypatybė. Dvigarsių priegaidės daugiau skiriasi ne pirmojo ir antrojo dėmens kontrastu, o to paties pirmojo dėmens kokybe. Ilgieji balsiai [0°], [ė"] neturi lygiaverčių trumpųjų atitikmenų, iš kurių jie susidėtų (Girdenis 1995: 259-260). Mūsų kalba pasirodė nesanti toninė, be to, dvigarsių ir balsių priegaidžių vaidmuo dėl skirtingo kontrasto iš esmės skiriasi. Lietuvių kalboje greta einantys du trumpieji balsiai retai sutraukiami į vieną (plg. paakéti, priiminėti — pasilsėti ‘pasiilséti’), o tai leidžia ilguosius balsius laikyti savarankiškomis fonemomis (Kuznecov 1970: 344). A. Baranauskas (Baranovskij 1898: 21-23) vienmoriais laikė trumpuosius balsius, dvimoriais — pusilgius, trimoriais — ilguosius balsius. Fonetiškai tokios abstrakčios proporcijos įmanomos, bet nėra tikslios: pusilgis balsis žodžio viduje, gale ir nekir- čiuotas, pavyzdžiui, uteniškių tarmėje, ilgesnis už trumpąjį 2,1, 1,7, 1,9 karto, ilgasis balsis — 2,4, 2,1, 2,7 karto (Girdenis 2001: 270). Panevėžiškių tarmėje labai trumpėja ir redukuojami nekirčiuoti balsiai. J. Stepanovas skyrė vienmorius, dvimorius ir trimorius balsius, moromis aiškino A. Leskyno metatonijos dėsnius (žr. Rodionov 2001: 432-433). Modeliuodamas is- torinę akcentuaciją, J. Stepanovas manė, kad akūtas buvo dviejų morų skiemenyje, cirkumfleksas — trijų morų skiemenyje. Atitraukus kirtį į kairę, viena mora prarasta, LIETUVIŲ KALBOS GARSŲ INTERPRETACIJOS | 7 o priegaidė antrojoje kairiojo skiemens moroje pakeista iš tvirtapradės į tvirtagalę. Metatoniją moromis sunku įtikinamai pagrįsti. Įdomi mory teorija nepasiteisino nė vienoje Europos kalboje, turinčioje priegai- des: nei latvių (plg. Ivanov 1959: 134), nei serbų, chorvatų (Kuznecov 1970: 343— 344), nei šiaurės skandinavų (Kacnel'son 1966: 37-38, 120-121). 2. DVIGARSIAI 2.1. Mišrieji dvigarsiai ir sudėtiniai dvibalsiai Didžiausia problema yra dėl kai kurių indoeuropiečių kalbų dvibalsių fonologinės interpretacijos. Anglų, vokiečių, rumunų (plg. Gordina 1966: 174-175; Glušak 1966: 379-381), lietuvių ir kitų kalbų dvibalsiai laikomi ir fonemomis, ir dviejų fonemų junginiais arba vieni — fonemomis, kiti — balsių junginiais ar jų variantais. Baltistiko- je vargu ar greitai bus prieita prie vieningos nuomonės, kadangi ir viena, ir kita kalbi- ninkų pusė turi savų argumentų. Vienos ar kitos nuomonės besilaikančių kalbininkų skaičius šiuo atveju nelabai daug ką reiškia, kadangi tai priklauso nuo mokslininko parengtų mokinių skaičiaus. Lietuvių kalboje skiriami sutaptiniai dvibalsiai [ie], [uo], sudėtiniai dvibalsiai [ai], [au], [ei], [ui], [eu], [oi], [ou] (trys paskutinieji būna tik tarptautiniuose žodžiuose, plg. Ambrazas, red. 1997: 22) ir mišrieji dvigarsiai, kurių pirmąją dalį visoje lietuvių kalboje sudaro trumpieji balsiai [i], [e], [x], [a], antrąją — sonantai [/], [r], [m], [n]. Mišrieji dvigarsiai [il], [ir], [im], [in], [el], [er], [em], [en], [ul], [ur], [um], [un], [al], [ar], [am], [an] ir sudėtiniai dvigarsiai neabejotinai yra dviejų fonemų junginiai. Jie yra tik prieš priebalsius ir žodžio gale (prieš pauzę), o prieš balsius suskyla į du skie- menis: kil —ti : ki—lo, kél—ti : ké—lia, kal—ti : kū— lia, kdl—ti : kū—la (dvibalsiai skyla rečiau: baddu—ti : bada—vo (visi priesagos -auti vediniai), gau—ti : gū—vo, sdu : sa—vė, ui—ti : u—ja). Abiejų tipų dvigarsių dėmenys pakeičiami kitomis fonemomis ', pvz.: gilti : gulti : gėlti; šalti : šėlti : šilti; kalti : karti : kasti; kaito (: krito) : kalto : karto; valgai : valgei : valgiui; mduti : malti ir t. t. Dėl balsių kaitos toje pačioje morfemoje gali pakisti abi dvigarsio dalys: kilti : kyla, slefika : sliūko, malti : miltai, plauti : plévé ir pan. Skirtingai nuo dvigarsių, dvibalsiai į du skiemenis skyla labai retai. Tai pasitaiko ir su ilgaisiais balsiais (/y—ti : li—jo, Zii—ti : žū—vo), todėl šis ir kiti argumentai yra tik papildomi. Bet dėl sudėtinių dvibalsių dvifonemiškumo yra kitų argumentų: jie ilges- ni už ilguosius balsius (ir sutaptinius dvibalsius, žr. Pakerys 1986: 190), žodžio gale ir net viduryje jų antroji dalis gali kaitaliotis su priebalsiais j, v: vns. naud. tufgui : viet. turguje, tau : tavo, sau : savo, sudiéu : su Dievū; ūi—ti : u—ja, gaūu—ti : gū—vo. Dėl to sudėtinių dvibalsių antruosius dėmenis siūloma laikyti fonemų /j/, /v/ variantais. dėtinių dvibalsių abu dėmenys priklauso tik tam pačiam skiemeniui, yra nedalūs ir panašaus ilgumo kaip ilgieji balsiai — ne visai pagrįsti. Prozodiniai elementai kai kurių porų neleidžia laikyti minimaliomis. 8 | KAZIMIERAS GARŠVA 2.2 Sutaptiniai dvibalsiai [ie], [uo] Sie garsai, kaip rodo ir ju klasifikacija, skiriasi ir nuo sudėtinių dvibalsių, ir nuo balsių. Savo ypatybėmis jie yra tarpiniai tarp dvigarsių ir balsių. Su dvigarsiais juos sieja dvi (su tarpine — trys: [iea], [uoa]) sudėtinės dalys ir tai, kad jie neturi trumpųjų atitikmenų, yra kintamo pakilimo (jo tiksliai nustatyti neįmanoma), kiek ilgesni už ilguosius balsius. Vidurinių mokyklų vadovėliuose [ie], [uo] laikomi dvibalsiais (plg. Kondratas 2001: 15-16, 61, 179-180; Sirtautai 1999: 59, 62; Palubinskienė, Čepienė 2001: 31), aukštųjų mokyklų vadovėliuose — fonemomis (Girdenis 1981: 59-60; Gir- denis 1995: 83-87) arba fonetiškai dvibalsiais, o fonologiškai — viena fonema (Petke- vičienė 1993: 3, 4, 9). Prie balsių sutaptinius dvibalsius artina susiliejantys komponentai ir fonetiškai bei fonologiškai panašios priegaidės (kirčiuotos sudėtinės dalys nepailgėja). Priešdėlio ir šaknies sankirtoje dvibalsiai gali būti prieš balsius ir kitus dvigarsius: prieežis, prie- angis, prieaušris, niioara, nūoalpis, nūoauga ir t.t. (plg. Girdenis 1981: 60; Pakerys 1986: 188), pusiduaugis, sduéda (Tekorius 1985: 131-132). Bet tai nėra reikšmingos fonologinés aplinkybės. Sutaptiniy dvibalsių dalių komutacija (pakeitimas kitomis fonemomis) yra, mano nuomone, daugiau formalus, atsitiktinis ir dėl to ne toks būtinas elementas ie, uo dvifonemiškumui įrodyti ar atmesti. Ši aplinkybė taip pat juos labiau artina prie vie- name skiemenyje esančių dviejų fonemų junginių. Pastebėta, kad [ie], [uo] antroji dalis gali būti priešinama su kitų dvibalsių ar mišriųjų dvigarsių dėmenimis: kiėtis — kirtis, duoti — duiti — dūrti — dumti, kuokėlė — kulkėlė, kuopti — kurmmpti, liiotas — luitas, tick — tilk — tirk — tisk, diiok — dumk — durk ir t. t. Dėl nesuprantamy priežasčių (Girde- nis 1983: 151) nenorima pripažinti, kad gali būti pakeista ir pirmoji šių dvigarsiy dalis priebalsiais [7], [s], [Z], nors į tai atkreipė dėmesį jau L. Jelmslevas (Hjelmslev 1936— 1937: 28; dar plg. Kazlauskas 1966: 73-76; Buch 1998: 11-12 ir t. t.), pvz.: feną — sėną — pėną, iėžė — vėžė, puotą — protą, skūodžia — skrodžia — skradžiai; piétus — pratus, tiodas — sodas, uola — sala — žala, uodo — būdo — rūdo, uogą — nūgą — sūgą — vagq, uosti — kasti — rasti (— kosti)'. Sudėtinių dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių istorinėje kaitoje dalyvauja tik viena dalis (pirmoji, plg. Pakerys 1986: 191, 193), bet dėl to niekas nesiūlė jų laikyti balsiais. Sutaptiniai dvibalsiai [ie], [uo] gali sudaryti opoziciją ir su balsiais: lieti — lyti — loti, liesti — lįsti — lėsti, liepti — liuo[p]ti ‘Serti’ — lipti — lėpti — lo[p]ti ‘lobti’, plienas — plynas — plonas, skiestą — skystą — skūstą, šviėsti — švisti — šveisti, tié — tuo — tij — to — tą, tiekti — tudkti — tikti — tėkti — tūkti, tiėsė — tėsė — tąsė, duoti — dėti, puodas — pūdas — pūdas — pėdas, puotą — pūtą ir t. t. Tai negali būti koks nors argumentas vienai iš dviejų nuo- monių palaikyti, kadangi taip galėtume įrodinėti ne tik [ie], [uo], bet ir visų kitų dvi- garsių „vienafonemiškumą“ ir balsių „dvifonemiškumą“. Bet dvigarsiai dažnai pa- keičiami balsių, o balsiai — dvigarsių, pvz.: basido — baido — būdo — būdo, jauko — juoko — jūko, reikia — riėkia — rėkia, žandas — žiedas — žydas, laūpo — ldipo — leipo — liepo(s), kais — keis — kirs, kaimas — kėlmas — kiémas, teis — tiés — tirs, vaikas — viėkas — Paskutiniosios keturios poros tiktų tik tuo atveju, jei dvibalsių [ie], [uo] antruoju komponentu laikytume balsį [a] (plg. LKA II 77). LIETUVIŲ KALBOS GARSŲ INTERPRETACIJOS | 9 vilkas — viskas. Skiemenų ir žodžio sandara leidžia tik tam tikrą fonemų eilę. Pavyz- džiui, pradinėse priebalsių samplaikose priebalsiai [m], [t] ir kiti būna tik po s (plg. smok — stok) ir niekas nereikalauja, kad komutacijoje jie apsikeistų vietomis. Nuosekliai laikantis N. Trubeckojaus fonemų skyrimo taisyklių (1960, 62-66, 207), fonema nereikėtų laikyti bent dvibalsio [uo], kadangi jis gali skilti, kaip ir kiti dvigar- siai, į du skiemenis. Būtajame kartiniame laike [uo] suskyla į du skiemenis darioje priesagoje -uoti, -ūoja, -ūvo, plg.: ga—-ruo—ti — ga—ra—vo, va—-žiūo—ti — va—zid—vo (panašiai kaip priesagoje -duti, -auja, -avo, plg. badauti, badauja, badavo)". Atkreip- tinas dėmesys ir į kamiengalio -uo kaitą su priesaga -uva: akmuo | akmuva, ruduo / ruduva, sesuo | sesuva, šuo | šuva, tešmuo / teSmuva ir panašiai“. Daugelyje šnektų gali pasitaikyti abu žodžio variantai. Priesagos -uva atsiradimą čia įmanoma aiškinti ir fo- netiškai: tarp dviejų balsių, kaip ir kitais atvejais, įspraustas priebalsis [v]. Su dvibalsiu ie lietuvių kalboje tokių pavyzdžių nėra, plg. dio—ti — da—vé, ei—ti — é—jo, bet lie—ti — lie—jo. Tai pasitaiko tik latvių kalboje, plg. siet “rišti, sieti’ — sė—ja “riša, sieja'. Sutaptiniai dvibalsiai [ie, uo] yra šiek tiek ilgesni už ilguosius balsius. Sudėtiniai dvibalsiai yra dar kiek ilgesni — tai nulemia žemutinio pakilimo balsiai [a, e]. Pagal A. Pakerį (1982: 52) bendrinės kalbos kirčiuotų tvirtapradžių ilgųjų balsių, sutapti- nių dvibalsių [ie], [uo] ir sudėtinių dvibalsių [au], [ai], [ei], [ui] santykis yra 1: 1,12: 1,25, nekirčiuotų — 1 : 1,09 : 1,15, o kirčiuotų tvirtagalių yra mažiausias — 1 : 1,02 : 1,08. Panašūs duomenys gauti ir lietuvių kalbos pietvakarinėse šnektose (Atkočaity- tė 2000: 99; Leskauskaitė 2001: 122). Šakių šnektoje poliftongai ilgesni už atitinka- mus monoftongus santykiu 1,61 : 1. Inversiškai jie sutampa su dvigarsiais [ai, au], todėl vienodai turėtų būti ir interpretuojami. Tarmių duomenys [ie], [uo] interpretacijos iš esmės nekeičia. Pavyzdžiui, pietų ir vakarų žemaičių, panevėžiškių, uteniškių ir kitose tarmėse nekirčiuoti [ie], [uo] daž- niausiai vienbalsinami (šiaurės žemaičių, atvirkščiai, dvibalsinami é, 0), bet taip gali būti ir su kitais dvibalsiais: plg.: žemaičių va ks ‘vaikas’, panevėžiškių graZe(s') ‘gra- žiai(s)', mato(s) “mataū(s)', kiekviéns | kekviéns | kikviéns ‘kiekvienas’, stegvi.le / steig- vi.le ‘Steigviliai’ ir t. t. Dvibalsiy monoftongizacijos būta įvairių kalbų tarmėse: lietu- vių, latvių, slavų, tocharų, arabų ir kitų (Schmalstieg 2001: 145-146, 225). Vienafonemiškai interpretuoti kai kurių kalbų sutaptinius dvigarsius siūlyta jau 1929 m. (Trubetzkoy 1929: 55), nors ne kiekvienas sutaptinis dvigarsis turi būti lai- komas viena fonema (Vachek 1936). Lietuvių kalbos garsus [ie], [uo] laikyti viena fonema siūlyta nuo 1965 m. (Trost 1965; Smoczynski 1978; Kosienė 1978: 30-31; Kačiuškienė 1982: 41; Girdenis 1983: 152; 1995: 85-87; Leskauskaitė 2001: 23; Smoczynski 2001: 211-213). Svariausias [ie], [uo] vienafonemiškumo argumentas Dvibalsis [uo] pavyzdžiuose diio—ti — da—vė, šlūo—ti — šla—vė (kaip ir dvibalsis [au], plg. aū—ti — a—vé,gau—ti — ga—vo, mdu—ti — mo—ve) galėtų būti laikomas /a/ ir /v/ junginiu, tik, skirtingai nuo [au], jo komponentai dėl žodžio sandaros taisyklių „apsikeičia“ vietomis. Į šias žodyno išimtis galėtume atsi- žvelgti tik tada, jei priimtume dvifonemę ilgųjų balsių interpretaciją, nes čia panaši garsų kaita pasitaiko dažniau, plg. gyv—ti — gi-jo,bū-—ti — bu—vo. Šiaurės panevėžiškiai sako rodov „ruduva“, šėva Suva“, bet akma | akem „akmuo“, piema | piem „piemuo“. 10 | KAZIMIERAS GARŠVA kol kas yra jų priegaidžių tarimas (panašiai kaip balsiuose, priegaidžių niveliacija), bet tai sąlygoja skirtinga sutaptinių ir sudėtinių dvibalsių sandara". Kiti autoriai mano, jog [ie], [uo] tikslingiau interpretuoti kaip dviejų garsų jungi- nius (pvz.: Hjelmslev 1936-1937: 28; Schmalstieg 1958; Hamp 1959: 200; Kazlaus- kas 1966: 75-79; Heeschen 1968: 216; Kenstowicz 1969: 5; 1970: 79; 1972: 3-4; Garšva 1977: 67-69; Pakerys 1982: 48; LKA, 77; Tekorius 1985: 125-133; Salys 1992: 30; Zinkevičius 1994: 85; Markevičienė 1999:12, dar plg. Buch 1998: 11-12; Girdenis 2001: 399). Maždaug iki 1985 metų ši nuomonė vyravo ir mokslinėse lietu- vių kalbos gramatikose, kur [ie, uo] vadinami dvibalsiais. Jie susideda iš dviejų balsių, kurie iš dalies gali būti pakeičiami kitomis fonemomis ir yra kiek ilgesni už ilguosius balsius. Dvibalsis [uo] gali pasidalyti į du skiemenis. Visi šie argumentai rodo, jog bendrinės kalbos ir visų tarmių sutaptinius dvibalsius [ie], [uo] tikslinga ir toliau laikyti ne balsiais, o dvigarsiais, ne viena fonema, o dviem. Ne su visais išdėstytais teiginiais sutinkant, vien priešingos nuomonės nereikėtų skelb- ti gramatikose, vadovėliuose ir kituose populiariuose leidiniuose. Daugelyje kalbi- ninkų darbų diskusija dėl [ie], [uo] fonologinės interpretacijos aptarta neišsamiai, nuomonei pagrįsti mažai pateikiama argumentų (ypač naujų), todėl mažiau reikš- mingi straipsniai Čia neminimi. Dialektologijoje iki šiol svarbu kuo tiksliau suregist- ruoti, apibendrinti šnektų duomenis ir tik po to juos objektyviai teoriškai aiškinti. Fonemomis paprastai laikomi garsai, kurių nebegalima padalyti į smulkesnius gar- sus, einančius vienas po kito. 3. PRIEBALSIAI 3.1. Afrikatos Afrikatų istorija, jų fonologinė interpretacija diskusijų sukelia palyginti nedaug, nors neaišku, kurią interpretaciją geriau pasirinkti. Mūsų darbe patikslintas nevie- nodas minkštųjų [t'], [d'] vertimas afrikatomis [c'], [dz'] skirtingose lietuvių kalbos šnektose. Tarimu ir retesniu vartojimu (dažniau skoliniuose) bendrinės kalbos afrikatos /c/, Ic'/, I], Idz|, Idz'/, Idž/ artimesnės periferiniams priebalsiams. Afrikatų nebūna žo- džio gale, mažai jų ir žodžio pradžioje (išskyrus garsažodžius kic, škič ir pan.). Prieš /¢], Idž/ duslusis /s/ ir skardusis /z/ verčiami /š/, /ž/, plg.: anksti — ank[š]č'aū ‘ankséiau’, pavyzdi's — pavy[ž]dž'ū" "pavyzdžių". Minkštieji [t'], [d'] prieš užpakalinės eilės balsius vartojami tik retuose svetimžo- džiuose ir garsų pamėgdžiojimuose, taigi yra kietųjų fonemų /t/, /d/ variantai, plg. t'ulėnti ‘tiulenti’ (apie žąsiukų balsą). Lietuviškos kilmės žodžiuose [t'], [d'] vartojami Pagal bendrinės lietuvių kalbos fonemų dažnumo tyrimus [ie], [uo] gali būti laikomi ir fonemų jungi- niais, ir savarankiškomis fonemomis (Girdenis 2001: 67, 182-193). LIETUVIŲ KALBOS GARSŲ INTERPRETACIJOS | 11 tik prieš priešakinės eilės balsius ir minkštuosius priebalsius, o prieš užpakalinės eilės balsius vietoje jų dabar tariami /č"/, /dž'/, plg.: jautis — jauč'o (< *jautja“), mėdis — mėdž'o (< *mėdja"), katė — kačių, pati — pačių. Pagal afrikatų [č"], [dž'] (dzūkuojančių šnektų — [c'], [dz’]) ir minkštųjų priebalsių [t'], [d'] distribuciją lietuviškos kilmės (neskolintuose) žodžiuose morfonologiškai abi garsų poras galima laikyti minkštųjų fonemų /t'/, /d'/ realizacija. Tarp [¢'] ([tš']) ir [t'], tarp [dZ'] ir [d'] yra papildomosios distribucijos santykis: afrikatos atsiranda prieš užpakalinius balsius vietoj minkštųjų priebalsių, esančių prieš priešakinės eilės bal- sius. Šiai interpretacijai prieštaraujama dėl to, kad ji atspindi kiek ankstesnę lietuvių kalbos fonologinę sistemą, taip pat nepaklūsta priebalsių junginių taisyklėms, yra išimčių (Girdenis 1995: 79-80; Ulvydas, red. 1965: 28). Bet ji turi ir privalumų, nes padeda geriau interpretuoti išsiskiriančius iš fonologinės sistemos garsus [č"], [dž'] (bendrinės kalbos ir centrinių tarmių lietuviškuose žodžiuose neturinčius lygiaverčių kitiems priebalsiams kietųjų atitikmenų). Dzūkuojančiose šnektose vietoj [¢'], [dZ'], pietų aukštaičių — ir vietoj [¢'], [d'] varto- jami [c], [dz]. Garso [c] distribucija pakraštinėse tarmėse kitokia negu [dz], taip pat kitų tarmių [¢'], [dž']J. Dzūkuojančių priebalsis [c] vartojamas daugelyje pozicijų: žo- džio pradžioje (plg. cik / cwik ‘tik’), žodžio viduryje (paskucinis ‘paskutinis’), žodžio gale (sė'c' /sė'c ‘séti’), priebalsius labiau kietinančiose šnektose — ir prieš užpakalinės eilės (suužpakalėjusius) balsius. Žodyje pats galiniai priebalsiai jų ir vakarų žemaičių sutraukiami į [c] (LKT 399, 404, 138). Žodžio viduryje (priešdėlio at- ir sangrąžos dalelytės -si- junginyje) vietoj [ts'] visi lietuviai taria [c'] (acitrauk ‘atsitrauk’, acineša “atsineša' — junginys [ts] gali būti čia ištariamas pamėgdžiojant rašybą). Afrikatos /c/ (/ts/), /č/ (/tš/), /dz/, Idž/ vadinamos net priebalsiniais dvigarsiais (Pa- kerys 1986: 194, 208). Antrąją ju dalį ([s], [š]) teoriškai įmanoma pakeisti kita fone- ma, plg. tsypti, tš)pti — trypti. Dviejų fonemų junginiais afrikatas netikslinga būtų lai- kyti dėl to, kad abi teoriškai išskiriamos jų dalys yra suaugusios ir net skiriasi nuo [zs], [#5] junginių (plg. bac — dial. bats ‘batus’, pats — š. pan. pacs ‘pacas, pacus’). Afri- katy dalys neišsiskiria jokioje pozicijoje. Jų trukmė artima kitų priebalsių trukmei. Bendrinėje kalboje afrikatos paprastai būna morfemų viduje, o priebalsių jungi- niai — morfemų sandūrose (skirtingose pozicijose). Fonologiškai afrikatas laikyti prie- balsių junginiais neleidžia tik fonotaktikos taisyklės (Kliukienė 1997: 153-189). Rytinės bei pietinės lietuvių kalbos šnektos, besiribojančios su slavų kalbomis, iš kitų lietuvių šnektų išsiskiria priebalsių įvairove: jų kietinimu, dzūkavimu. Uodegė- nų šnektos priebalsiai [t'], [d'] prieš [i], [ie], [2] verčiami [c], [dz] žymiai dažniau negu Ciskodo šnektoje ir Daūgpilio pietinėse apylinkėse (bet gal kiek rečiau negu greti- moje Breslaujos-Apso šnektoje). Ta ypatybe šios šnektos skiriasi nuo [t'], [d'] never- čiančių Ciskodo ir Rimšės, Dūkšto, Palūšės, Ignalinos ir kitų šnektų. Spėjama, kad abiejų tipų [t']), [d'] asibiliaciją sukėlė stipri tų priebalsių palatalizaci- ja, t. y. [c'], [dz'] atsirado prieš i tipo balsius vietoj [t'], [d'] (Zinkevičius 2002: 343). Mūsų nuomone, tai atsirado dėl gretimų slavų tarmių įtakos. 12 | KAZIMIERAS GARŠVA 3.2. Priebalsių palatalizacija ir depalatalizacija Visi priebalsiai, išskyrus visada minkštą (palatalinį, liežuvio vidurinį) [j], yra kieti ir minkšti. Kietieji ir minkštieji priebalsiai skiriasi prieš užpakalinės eilės balsius. Čia yra jų relevantinė pozicija. Kietųjų ir minkštųjų priebalsių koreliacija neutrali- zuojama: 1) prieš visus priebalsius; 2) priešakinės eilės balsius; 3) žodžio gale. Pir- mojoje pozicijoje priebalsiai būna kieti ir minkšti priklausomai nuo prieš juos esan- čio priebalsio (išskyrus /k/, /g/), antrojoje — tik minkšti, trečiojoje — kieti, pvz., §'i7.sta — Š'ir.s't'i, š'ir.sk. Baltų ir slavų kalbose (lietuvių, rusų ir t. t.) dažniau pasitaiko kietieji priebalsiai, kurie fonologiškai yra nežymėtieji, o minkštieji priebalsiai — žymėtieji. Pagal kai kuriuos eks- perimentinius duomenis priebalsiai fonetiškai minkščiausi prieš šiuos balsius: [i“], [e'], [i], [ė], [2], [4], [a], [a] (balsiai išdėstyti mažėjančia priebalsių minkštinimo tvarka). Plačiausiai paplitusi nuomonė, kad priebalsių minkštumas esąs papildoma artiku- liacija. Baltų prokalbėje pozicinio priebalsių minkštinimo nebuvę: tokia padėtis išli- kusi latvių kalboje, silpnai priebalsiai minkštinti slavų prokalbėje (plg. Kurytowicz 1956: 236-239; Zinkevičius 2002: 257-262; Urbanavičiūtė 1997: 159). Kituose nau- jesniuose darbuose priebalsių minkštinimas laikomas ne nauju, o kaip tik archaišku požymiu (Sawicka, Grzybowski 1999: 98-102; Sawicka 2001: 153-154). Slavų kal- bose minkštųjų priebalsių procentas yra nevienodas. Jis didėja einant iš pietvakarių į šiaurės rytus link baltų kalbų buvusio ir esamo ploto, atspindėdamas skirtingus prie- balsių minkštinimo etapus. Latvių kalbos priebalsiai į kietuosius ir minkštuosius neskirstomi, nes pastarųjų nedaug. Latvių kalbos priebalsiams (išskyrus latgalių tarmę) beveik neturi įtakos po jų esantys priešakinės eilės ir supriešakėję balsiai — pozicinis minkštumas čia nesusi- darė. Latvių kalboje yra tik trys (ar dvi) kietųjų ir minkštųjų priebalsių poros: /I/ — Ill, In] — In], Ir — [rl (saminkštintą /r/ vieni kalbininkai laiko savarankiška fonema, kiti — fakultatyviniu fonemos /r/ variantu, plg. Girdenis 2000; Kabelka 1987: 68 ir t.t.). Yra ir minkšti priebalsiai /k/, /g/. Baltų ir slavų kalbose iš visų priebalsių išsiskiria /k/ ir /g/. Manoma, kad jie (gal ir /31, IZ, plg. Zinkevičius 2002: 261; Urbanavičiūtė 1997: 158) anksčiau už kitus prie- balsius suminkštėjo prieš priešakinės eilės balsius, o tarp minkštųjų priebalsių dėl veliarinės artikuliacijos išlaiko kietumą. Visos kitos priebalsių grupės lietuvių kalbo- je būna arba kietos, arba minkštos (šiuo požiūriu asimiliuojamos) ir labai skiriasi nuo gretimų slavų kalbų, kur (po redukuotų balsių išnykimo) prieš priebalsį gali su- daryti opoziciją kietieji ir minkštieji priebalsiai. Spėjama, kad lietuvių kalbos priebalsiai iš esmės suminkštėjo tik XVII-XIX a. dėl rytų slavų kalbų įtakos (šio straipsnio autorius tuo abejoja, plg. Zinkevičius 2002: 261). Antrinė depalatalizacija lietuvių kalbos ploto pakraščiuose vyksta taip pat dėl gretimų kalbų įtakos. Dėl baltarusių kalbos poveikio išnyko ar nyksta minkštieji prie- balsiai /r'/, /š'/, /ž'/, taip pat /č'/, /dž'/, /t'/, /d'/, dėl lenkų kalbos — taip pat /5'/, /ž'/, /č'/, Idž'|, Ic'/, Idz'/, Ir'/. Lietuvių šnektoms įtaką darė ir vokiečių, latvių kalbos. Kietinamųjų priebalsių skaičiumi išsiskiria trys pakraštinių lietuvių kalbos šnektų arealai: a) Uodegėnų, Kamojų, kur kietinama 17 (16) priebalsių ir po jų suuzpakaléja 10 balsių, b) Pūnsko (atitinkamai iki 14 priebalsių ir 8 balsiai) ir c) Apso, Daūgpilio, LIETUVIŲ KALBOS GARSŲ INTERPRETACIJOS | 13 Ciskodo, Tverėčiaus-Vidžių, Kliukščioniū šnektos, kur sukietėja nuo 12 iki 10 prie- balsių ir po ju kokybiškai pasikeičia nuo 6 iki 4 balsių. Latgalos lietuvių Snektose (ypač Kraslavos rajone) gali sukietéti beveik visi prie- balsiai. Pagal kietinimo dažnumą ir pozicijas yra trys jų grupės: 1) /r/, /s/, /š/, /ž/ dažnai kietinami prieš visus priešakinės eilės ir supriešakėjusius balsius; 2) /I/ kietas prieš lel, lel; 3) Icl, I], Id/, Idži, Ipl, It], WI, Iz], kartais ir /b/, /g/, Iki, /m/, /n/ retkarčiais sukietinami prieš [i], [e], [a], [4]. Latgalos lietuvių priebalsiai kartais yra kieti, o balsiai pastebimiau dar nepakitę, plg.: pasižina, ragiejau. Priebalsiai /r/, /s/, /5/, /z/, /Z/ ir kiti gali būti kieti ir priebalsių samplaikose prieš minkštąjį priebalsį, plg.: miftie ‘mirti’, marškin'alei “marškinėliai', geriesnū“, pjaustie ‘pjauste’. Neretai išlieka ir minkštieji priebalsiai /c/, /č/, /r/, /s/, plg.: gėrc'i, dunc'ūs ~ dančius ‘dantis’, titoč'ies, dur'im, nūmir'ie, r'iėkie | ruékie “riekė, rėkė", s'asasdaseim šešiasdešimt), s'iediekit ‘sédékit’. Minėtos ypatybės rodo, kad priebalsių (išskyrus /I/) kietinimas — nelabai senas reiškinys, iki šiol epizodiškai besiformuojan- tis dėl kitų kalbų įtakos. Priebalsiai būna kieti ir minkšti, o balsiai — priešakiniai ir užpakaliniai absoliutinė- je žodžio pradžioje ir po nepriešakinių (kietųjų) garsų. Kietieji bei minkštieji prie- balsiai ir priešakiniai bei užpakaliniai balsiai sudaro savotišką „papildomąją distri- buciją“: priebalsiai būna minkšti prieš priešakinės eilės balsius (ir minkštuosius priebalsius), o priešakiniai balsiai eina po minkštųjų priebalsių. Priebalsiai gali būti kieti ir minkšti po visų balsių (plg. daro, dar'ė, bira, bir'ės), o priešakiniai ir uzpaka- liniai balsiai tariami prieš visus priebalsius. Dėl to palatalizacijos požymį įmanoma priskirti ir priebalsiams, ir balsiams (tenka svarstyti, kuriems tikslingiau). Be to, baltų ir slavų kalbose aprašytos dar dvi šios ypatybės interpretacijos: su priebalsiu [j] ir viršsegmentinė. Visos šios interpretacijos turi ir privalumų, ir trūkumų. Priebalsinis interpretacijos tipas yra tradicinis, priimtas ir baltų, ir artimiausioms slavų kalboms. Palatalizaciją priskyrus balsiams, būtų ekonomiškiau — vietoj 15 minkštųjų prie- balsių lietuvių kalbos fonologinė sistema pasipildytų tik 3 supriešakėjusiais balsiais [4], [0], [a]. Jotinė interpretacija daugiau tinka istoriškai (bet ir tai ne visais atvejais). Tarp lietuvių kalbos priebalsio ir užpakalinės eilės balsio išnykus jotui, atsirado kietųjų ir minkštųjų priebalsių koreliacija. Tarmės po lūpinių priebalsių išlaikė jotą žodžio pra- džioje (plg. bjaurūs, pjauti), o vilniškiai, pietų žemaičiai, lietuvininkai, latviai — ir mor- femų sandūroje, plg. upe ‘up€’ — upju ‘upiy’. Jotinei minkštumo interpretacijai prieš- tarautų tokiu atveju įsivedami keturių priebalsių žodžio pradžios junginiai, visiškai nebūdingi lietuvių kalbai, plg. /strjūkas/ ‘striukas’. Kai nėra įtikinamų argumentų, kam palatalizacijos požymį priskirti — balsiams (būtų ekonomiškiau) ar priebalsiams (gramatiškai tikslingiau), — pasiteisintų šio požymio skyrimas ir viršsegmentiniam lygmeniui (prozodijai), nes šis požymis apima visą skie- menį (ne vieną fonemą, o dvi, tris ar keturias, plg. s't'r'k—kis) ir net du skiemenis (plg. al'p'—t'i, šiaurės panevėžiškių ar'—kel's' ‘arklys’ ir ar—kels ‘arklas’). Tokiu atve- ju geriau įprasminamas priebalsių ir balsių abipusis ryšys, sumažinamas vos ne pusės priebalsių ir trečdalio balsių inventorius. 14 | KAZIMIERAS GARŠVA Prof. A. Girdenio (2000) nuomone, nė vienos šių keturių interpretacijų negalima laikyti „vienintele teisinga“. Fonologijos požiūriu jos visos yra pagrįstos ir visos lei- džia tiksliai interpretuoti ir fiksuoti kalbos faktus. Bet ne visos šios interpretacijos vienodai reikšmingos. Kalbotyrai tenka rinktis tik vieną interpretaciją — įprastinę, nekomplikuojančią kalbos praktikos. Taigi tikslingiausia minkštumo požymį palikti lietuvių kalbos priebalsiams. 4. APIBENDRINIMAS Lietuvių kalboje yra 10 balsių fonemų (6 ilgosios ir 4 trumposios) ir viena periferi- nė fonema (trumpoji [0]), vartojama tik svetimos kilmės žodžiuose. Juose retkarčiais pavartojamas siauresnis balsio [e] fakultatyvinis variantas nesudaro nė vienos daugu- mos bendrinės kalbos ar kurios nors tarmės atstovų vartojamos minimaliosios poros. Balsių kiekybę paprasčiau yra interpretuoti, priskiriant ją segmentiniam lygme- niui. Papildomų duomenų tam suteikia rytų aukštaičių tarmės, kurių balsių kiekybė labiau priklauso nuo kirčio. Laikomės nuomonės, kad supersegmentinė tam tikro fonologinio požymio interpretacija būtina tik tada, kai neįmanoma rasti fonemos — to reiškinio centro. Dar daugiau priežasčių yra laikyti dvibalsius [ie], [uo] dviejų fonemų junginiais: jie iš dalies gali būti pakeičiami kitomis fonemomis (nors dėl to yra diskutuojama), dvi- balsis [uo] gali skilti ir į du skiemenis. Pagal kai kuriuos paskutiniuosius instrumen- tinius tyrinėjimus minėtieji dvibalsiai yra kiek ilgesni už ilguosius balsius. Laikyda- miesi mažiausio inventoriaus principo, įtariamus segmentus laikome dviejų fonemų junginiais, kai tik įmanoma logiškiau, nuosekliau, sistemingiau aprašyti fonologinę sistemą. Papildomoje distribucijoje yra balsio [e] platesnis variantas, dažnai tariamas prieš kietuosius priebalsius. Bendrinėje lietuvių kalboje ir daugelyje tarmių dabar yra 45 priebalsiai, iš jų 31 fo- nema ir 14 periferinių fonemų, tariamų nesenuose skoliniuose ir jaustukuose, garsa- žodžiuose. }] p.b t.d k g p' b'<« t d'> kK ..g cr dz. & df Cc". de'>e dE <f> S$. & 8 Žž < x h> <f> $ Zi 5 2 < Xx h'> V J y! m n m' n' ! l r LIETUVIŲ KALBOS GARSŲ INTERPRETACIJOS | 15 Periferiniai priebalsiai [t'), [d"], [f], [f], [x], [x'], [4], [/1'] ir daugelis afrikatų (kaip ir periferinis balsis [2]) būna tik nesenuose skoliniuose ir jaustukuose, garsažodžiuose. Pagal skiriamuosius požymius — artikuliacijos būdą ir vietą — skiriamos 9 priebal- sių grupės: kietieji — minkštieji, duslieji — skardieji, sonantai — nesonantai, pučiamieji — nepučiamieji, nosiniai — burniniai, afrikatos — neafrikatos, lūpiniai — nelūpiniai, liežuvio priešakiniai — užpakaliniai, alveoliniai — dantiniai. Kietieji bei minkštieji priebalsiai ir priešakiniai bei užpakaliniai balsiai sudaro sa- votišką „papildomąją distribuciją“: minkštieji priebalsiai eina prieš priešakinės eilės balsius (ir minkštuosius priebalsius), o priešakiniai balsiai — po minkštųjų priebal- sių. Palatalizacijos požymis apima visą skiemenį ir kartais net du skiemenis, plg. al'p'—-t'i. Dėl to šią „asimiliaciją“ pagal minkštumą būtų galima priskirti ir superseg- mentiniam lygmeniui. Minkštumo požymį palikti priebalsiams pagal tradiciją siūlo- me dėl to, jog šis sprendimas nekomplikuoja kalbos praktikos. Periferinių lietuvių kalbos šnektų priebalsių kietinimą stimuliavo gretimos slavų kalbos. Minkštosios afrikatos [č"], [dž'] gali būti laikomos ir riboto paplitimo fonemomis, ir dviejų fonemų junginiais. Abi jų dalys suaugę, fonetiškai gali nesutapti su jungi- niais [zs], [£5]. Afrikaty trukmė artima kitų priebalsių trukmei. Afrikatos [c], [c'], [č], [dz], [dž] bendrinėje kalboje panašios į periferinius priebalsius, o pietinėse ir rytinė- se tarmėse yra minkštosios arba kietosios fonemos. SUTRUMPINIMAI LKA — Lietuvių kalbos atlasas 2: Fonetika, red. K. MORKŪNAS, Vilnius: Mokslas, 1982. LKT — Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija, red. E. GRINAVECKIENĖ, K. MORKŪNAS, Vilnius: Mintis, 1970. LITERATŪRA AMBRAZAS, V., red. 1997: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslas. ATKOČAITYTĖ, D. 2000: Pietų žemaičių raseiniškių fonologinė sistema: prozodija ir vokalizmas, daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas. BARANOVSKIJ, A. 1898: 3amemku 0 aumoeckom azvike u crosape, Cankr-Ilerep6ypr: HMneparopckas Axanemusi Hayk. Buch, T. 1998: Opuscula Lithuanica. Wydat Wojciech Smoczynski, Warszawa: Uniwersytet Warszawski. (Baltica Varsoviensia, 1.) CEKMAN, V. A. 1975: O #ioTaumu B IIpaCJIaBAHCKOM H GaJITHŪCKHX si3bIKax. Baltistica 11 (1), 63-76. GARDE, P. 1968: L ‘accent, Paris: Presses Universitaires de France. GARSvA, K. 1977: Akcentuacijos ir vokalizmo sąryšis šiaurės vakarų panevéziskiy tarméje. Lietuvių kalboty- ros klausimai 17, 76-88. GARSVA, K. 2001: Bendrinės kalbos tarties problemos. Poliakovas, O., red., Žmogus kalbos erdvėje, Kaunas: Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas, 143-148. GIRDENIS, A. 1967: Keturios lietuvių kalbos priebalsių minkštumo fonologinės interpretacijos. Spalio revoliucija irvisuomeniniai mokslai Lietuvoje, Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 613—615. GIRDENIS, A. 1968: Fakultatyviniai balsiai Mažeikių tarmėje. Kalbotyra 19, 51-54. GIRDENIS, A. 1981: Fonologija, Vilnius: Mokslas. GIRDENIS, A. 1983: Teopemuueckue ocno6bi Aumoeckoii (dononozuu, MACCEepTaLMA Ji-pa OHIOJI. HayK, BH7IL- Hioc: BI'Y. GIRDENIS, A. 1995: Teoriniai fonologijos pagrindai, Vilnius: VU. 16 | KAZIMIERAS GARŠVA GIRDENIS, A. 2000: Kalbotyros darbai 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. GIRDENIS, A. 2001: Kalbotyros darbai 3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. GLUušAK, T. S. 1966: K npobieme Ooxojiorugeckofti HHTepripeTaLMH JMOTOKHTOB. Layman, C. K., pez., Hccaedosarusn no dononozuu, Mocksa: Hayka, 376-384. GORDINA, M. V. 1966: O pazmuunbix GyHKIMOHATBHBIX EJMHHINAX si3bika. [llaymsn, C. K., pen., Hecaedo- eanus no gonoaoeuu, Mocksa: Hayka, 172-183. Hamp, E. P. 1959: Buividze Lithuanian Phonemes. International Journal of Slavic Linguistics and Poetics 1-2, 195-202. HEESCHEN, C. E. E. 1968: Einfiihrung in die Grundprobleme der generativen Phonologie mit besonderer Beriicksichtigung der litauischen Phonologie: Inaugural-Diss. zur Erlangung der Doktorwiirde, Bonn: Fried- rich Wilhelms-Universitat. HIELMSLEV, L. 1936-1937: Accent, intonation, quantité. Studi Baltici 6, 1-57. Ivanov, V. V. 1959: O npepbIBUCTOI HHTOHALIMH B JIATbILICKOM si3biKe. Sokols, E., ed., Rakstu krajums. Veltijums akadémikim Prof. Dr. Janim Endzelinam... Riga: Latvijas PSR Zinatnu Akadémijas izdevnieciba, 133-148. KABELKA, J. 1987: Latviy kalba, Vilnius: Mokslas. KACNEL’SON, S. D. 1966: Cpaenumensnas axyenmonoeus epmanckux a3vikoe, Mocksa-JIeHUHIpa. KACIUSKIENE, G. 1982: Vakarinių šiaurės panevėžiškių balsių kiekybė ir jos fonologiné interpretacija. Kalbotyra 33 (1), 39-45. KAZLAUSKAITE, R. 2001: Žemutinio pakilimo balsiai Pašušvio $nektoje. Kalbotyra 50 (1), 43-52. KAZLAUSKAS, J. 1966: Lietuvių literatūrinės kalbos diferencinių elementų sistema. Kalbotyra 14, 73-81. KAZLAUSKAS, J. 1968: Lietuvių kalbos istorinė gramatika, Vilnius: Mintis. KAZLAUSKIENĖ, A. 2001: Šalutiniai kirčiai vakarų aukštaičių kauniškių tarmėje. Kalbotyra 50 (1), 53-66. KENsTOWICZ, M. 1969: Lithuanian Phonology. Ph.D. Thesis, Urbana (IIl.): University of Illinois. KENSTOWICZ, M. 1970: On the Notation of Vowel Length in Lithuanian. Papers in Linguistics 3 (1), 73-113. KENsTOWICZ, M. 1972: Lithuanian Phonology. Studies in the Linguistic Sciences 2 (2), 1-85. KLiMAS, A. 1970: Some attempts to inventory lithuanian phonemes. Magner, Th. E, Schmalstieg, W. R., eds., Baltic Linguistics, University Park— London: Pennsylvania State University Press, 93-102. KLIUKIENE, R., sud. 1997: Lietuviy kalbos fonetikos skaitymai, Vilnius: Vilniaus universitetas. KONDRATAS, B. 2001: Lietuviy kalbos taisyklés. Mokinio knyga, Vilnius: Presvika. KOSIENE, O. 1978: Uteniškių tarmės balsinés fonemos. Kalbotyra 29 (1), 29-40. KuRryrowicz, J. 1956: L'apophonie en indo-européen, Wroctaw: Ossolineum. KuzNEcov, P. S. 1946: K Bonpocy o doHonornu Ynapenns. Jokaadst u coobuenus uronoeuueckozo gaxyas- mema MTY, Bom. 6, 12-17. KuzNEcov, P. S. 1970: O ¢poHonoruyeckoii cicreme cepbo-XopBaTcKoro sizsika. Pedpopmarckuii A. A. M3 ucmopuu omewecmeenrou (dokonozuu, Mocksa: Hayka, 336-354. LESKAUSKAITE, A. 2001: Pietvakariniy piety aukštaičių vokalizmas: fonologinis ir eksperimentinis tyrimas, daktaro disertacija, Vilnius: LKI, VDU. MARKEVICIENE, Z. 1999: Aukštaičių tarmių tekstai 1, Vilnius: VU. MIKALAUSKAITE, E.1975: Lietuviy kalbos fonetikos darbai, Vilnius: Mokslas. PAKERYS, A. 1982: Lietuviy bendrinés kalbos prozodija, Vilnius: Mokslas. PAKERYS, A. 1986, 1995: Lietuvių bendrinės kalbos fonetika, Vilnius: Mokslas. PALUBINSKIENE, E., CEPIENE G. 2001: Lietuvių kalba 8 klasei, Kaunas: Šviesa. PETKEVICIENE, R. 1993: Lietuvių kalbos dvigarsiy sistema, Šiauliai: ŠPI. RobioNov, V. A. 2001: JluroBckuū si3bIK B Kone akagemuka IO. C. Crenanosa. Kybpsikosa, E. C., Anko, T. E., pen., A3bik u Kynbmypa. Oaxmoi u ųennocmu. K 70-nemuio Opus Cepeeeeuxa Cmenanoea, Mocksa: 51351KH CIaBSHCKOM Ky/IbTYphI, 421-434. LIETUVIŲ KALBOS GARSŲ INTERPRETACIJOS | 17 SALYS, A. 1992: Rastai 4, Roma: Lietuviy kataliky mokslo akademija. SAWICKA, J. 2001: An outline of the phonetic typology of the Slavic languages, Torun: Wydawnictwo Uniwer- sytetu Mikotaja Kopernika. SAWICKA, J., GRZYBOWSKI, S. 1999: Studia z palatalnosci w jezykach stowiariskich 1, Torun: Wydawnictwo Uniwersytetu Mikotaja Kopernika. SCHMALSTIEG, W. R. 1958: A Descriptive Study of the Lithuanian Verbal System. General Linguistics 3 (3) (Suppl.), 85-105. SCHMALSTIEG, W. R. 2001: Lithuanian and Indo-European Phonological Parallels. Acta Linguistica Lithua- nica 45, 145-150. SIRTAUTAL J. V. ir V. V. 1999: Lietuvių kalba. Vadovėlis 5 klasei, Vilnius: Alma littera. SMOCZYNSKI, W. 1978: Sporne problemy wokalizmu litewskiego. Sprawozdania Oddziatu Krakowskiego PAN za rok 1976, 20 (2), 331-333. SMOCZYNSKI, W. 2001: Jezyk litewski w perspektywie porownawczej, Krakow: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagiellonskiego. STEPANOV, Ju. S. 1972: YaapeHue H MeTaTOHMS B TMTOBCKOM riarose. Baltistica, 1 priedas, 169-183. SVECEVICIUS, B. 1964: /Tpocmbie 2nacnbie (MOHOGMOH2U) COBPEMEHHO20 AUMOBCKO20 AUMEPAMYPHO20 A3bIKA: IKCnepumermanbHo-(oHemu4eckoe uccredosatue, asropedepar JIMCCEpTALIHH Kau. OHIOJI. Hayk, BHILHIOC: BIV. TEKORIUS, A. 1985: Zur phonologischen Wertung der litauischen Diphthonge. Baltistica 21 (2), 125-133. TRAGER, G. L. 1940: Serbo-Croatian Accents and Quantities. Language 16, 26-32. TRAGER, G. L. 1941: The Theory of Accentual Systems. Spier, L., Holowel, A.I., Newman, St. S., eds., Language, Culture and Personality, Menasha, 131-145. TrosT, P. 1965: Two Remarks on Lithuanian Vocalism. Acta Baltico-Slavica 3, 183-185. TRUBETZKOY, N. S. 1929: Zur aligemeinen Theorie der phonologischen Vokalsysteme. Travaux du Cercle Linguistique de Prague 1, 39-67. TRUBECKOJ, N. S. 1960: OcHosst horosoeuu, Mocksa: U3nare1bcTBO HHOCTPAHHOM JIUTEPATYPhI. ULvVYDAS, K. red. 1965: Lietuvių kalbos gramatika 1. Fonetika ir morfologija, Vilnius: Mintis. URBANAVIČIŪTĖ, Ž. 1997: Kietieji ir minkštieji priebalsiai lietuvių literatūrinėje kalboje ir tarmėse. Kliu- kienė, R., sud., Lietuvių kalbos fonetikos skaitiniai, Vilnius, 154—159. VACHEK, J. 1936: Phonemes and Phonological Units. Travaux du Cercle Linguistigue de Prague 6, 235-239. VAITKEVIČIŪTĖ, V. 2001: Lietuvių kalbos tarties pagrindai ir žodynas, Vilnius: Pradai. VITKAUSKAS, V. 1985: Lietuvių kalbos tarties žodynas, Vilnius: Mokslas. VITKAUSKAS, V. 2001: Lietuvių kalbos tarties žodynas. Antrasis papildytas leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ZINKEVIČIUS, Z. 1975: Smulkmenos IX. Baltistica 11 (1), 36. ZINKEVICIUS, Z. 1994: Lietuvių kalbos dialektologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. ZINKEVICIUS, Z. 2002: Rinktiniai straipsniai 1, Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija. Kazimieras Garšva Gauta 2002 04 04 Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 2055 Vilnius, Lietuva kgarsva(dtakas.lt