Lietuvių kalbos garsų fonologinės interpretacijos

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVI (2002), 1–17 Lietuvių kalbos garsų fonologinės interpretacijos Kazimieras Garšva Lietuvių kalbos institutas, Vilnius The article deals with a number of controversial issues of Lithuanian phonology. Attention is paid to the phonological interpretation of (1) peripheral phonemes, (2) vowel quantity, (3) diphthongs (especially the rising diphthongs [ie] and [uo]), (4) affricates and (5) the correlation of palatalization. 0. ĮVADINĖS PASTABOS Straipsnyje aptariamos lietuvių kalbos fonemos (balsiai, priebalsiai), jų variantai ir fonemų junginiai (dvibalsiai, dvigarsiai). Lietuvių kalbos fonologinė sistema iš esmės yra vieninga. Tarmėse fonologinių skirtumų nėra daug. Jose daugiau dėsningų garsų pakitimų, neretai mažiau periferinių fonemų. Skirtingų laikotarpių ir fonologijos mokyklų kalbininkai lietuvių kalbos fonemas aprašė ne pagal vienodus kriterijus ir dėl to nurodo nevienodą fonemų skaičių. Bendrinės lietuvių kalbos fonologinėje sistemoje buvo skiriama nuo 5 iki 14 balsių, iki 6–8 dvibalsių, 33–45 priebalsiai, taip pat 2–3 priegaidės (plg. Klimas 1970; Ambrazas, red. 1997: 23, 29). Fonemų skaičius priklauso nuo to, ar laikomi savarankiškomis fonemomis ir priskiriami segmentiniam lygmeniui šie reiškiniai: a) balsių kiekybė, t. y. ilgieji ir trumpieji balsiai, b) dvibalsiai ir afrikatos (balsių ir priebalsių junginiai), c) balsių, dvibalsių ir priebalsių palatalizacija (veliarizacija), d) balsiai ir priebalsiai, esantys tik skoliniuose. Dar sudėtingesnė ir mažiau ištirta tarmių fonologinė sistema. Aukštaičių tarmių (ypač pietinių) fonologija labiau panaši į bendrinę kalbą negu žemaičių. Mūsų darbo metodika remiasi Prahos, Maskvos ir Lietuvos fonologijos mokyklų teiginiu, jog kalbai svarbu tik tai, kas girdima ir skiriama žmogaus ausimi. Negirdimos, klausa nesuvokiamos ir neskiriamos garsų ypatybės negali būti kalbos fonologiniai elementai – jų nėra kalbos sistemoje (žr. Girdenis 1995: 248). Sudėtinga atskirti kai kurias fonemas nuo prozodemų. Nesegmentiniai požymiai nuo segmentinių skiriasi ilgiu. Nesegmentiniai (prozodiniai) kalbos reiškiniai gali būti ilgesni už fonemą (pavyzdžiui, žodžio kirtis, frazės intonacija) ir trumpesni už fonemą (pavyzdžiui, kai kurių kalbininkų pripažįstama mora – ilgosios balsinės fonemos dalis). Ilgesni už fonemą fonetikos vienetai vadinami supersegmentiniais (lietuviškiau – viršsegmentiniais), trumpesni už fonemą – subsegmentiniais (Garšva 1977: 6–7). 2 | KAZIMIERAS GARŠVA 1. BALSAI 1.1. Fonemos ir periferinės fonemos Bendrinės lietuvių kalbos balsių sistema yra tokia: /iː/ /uː/ /i/ /u/; /eː/ /oː/ ([ɛ]) (/ɔ/); /eː/ /aː/ /e/ /a/ Schemoje lenktuose skliaustuose pateikiame periferines fonemas, vartojamas tik skoliniuose, bei pozicinius variantus. Kirčiuotos ir nekirčiuotos fonemos gali kontrastuoti viena kitai kokybe ir kiekybe, plg.: tìs – tōs – tē·s – tàs, vìs – vē·s – vō·s – vìs – vès, sė·ko – sā·ko – sūko, tí·ko – tē·ko – tā·ko – tiko – tūko ir t.t.; nòsi – nōsis, dì·dis – didìs, lì·s – lìs, šì – šì, skì·rù – skirù; kel̃·ù – kel̃ù, til̃·ù – til̃ù, tū – tū, lū·pa – lūpa, pū·s – pūs, dur̃·ù – dur̃ù; mè·s – mès, kā·te – kā·te; mā·žas – mažàs, mā·no – māno, rā·stu – rāstu; pō·ra – pōra (žodžių poros, kurios skiriasi ne tik balsiais, bet ir priebalsių kietumu ir minkštumu, nėra minimaliosios). Ilgieji ir trumpieji aukštutinio pakilimo balsiai /iː/: /i/, /uː/: /u/ ir žemutinio pakilimo balsiai /eː/: /e/, /aː/: /a/ kaitaliojasi tiek tame pačiame žodyje, tiek skirtingų reikšmių žodžiuose. Ilgoji fonema oː būna savos kilmės žodžiuose, o trumpoji periferinė fonema (/ɔ/) tariama tik tarptautiniuose žodžiuose, todėl /oː/ : (/ɔ/) opozicija pasitaiko tik keliuose skirtingų reikšmių žodžiuose: jó·do – jōdo, jō·nas ‘Jonas’ – jōnas, sō·da ‘sodą’ – sōda; šōko – šōko, tōlis – tōlis. Taigi minimaliosios poros su periferine fonema (/ɔ/) skiriasi paplitimu (jų žymiai mažiau), distribucija (tik skirtingų reikšmių žodžiai). Balsis [ɛ], tariamas nedaugelio bendrinės kalbos atstovų ir dėl to nesudarantis nė vienos visų bendrinės kalbos ar tarmės atstovų vartojamos minimaliosios poros, laikytinas fakultatyviniu balsio /e/ variantu, plg.: mėtras / mętras, ėšelōnas (ęšelōnas gal ir niekas netaria), ėstas – ēstas / ęstas, gęstu · ‘gestų’ – gēstu / gęstu (plg. Kazlauskas 1966: 74; Girdenis 2000: 105). Skirtinos trys pagrindinės balsių klasės (dvi iš jų – pagal liežuvio judėjimą): 1) priešakiniai /iː/, /i/, /eː/, /e/, /ɛ/, /e/, /i/, /e/ ir užpakaliniai /uː/, /oː/, /aː/, /u/ (/ɔ/), /a/; 2) aukštutiniai /iː/, /uː/, /i/, /u/, vidutiniai /eː/, /oː/, (/ɔ/) ir žemutiniai /e/, /aː/, /e/, /a/; 3) ilgieji /iː/, /uː/, /eː/, /oː/, /eː/, /aː/ ir trumpieji /i/, /u/, (/ɔ/), /e/, /a/. 1.2. Balsių [eː] ir [aː], [ɛ] ir [a] variantai Aukštaičių šnektose [eː], [ɛ] ir [æː] ([à·]), [æ] ([à]) gali būti ne fakultatyviniai, bet poziciniai variantai. Bet ir po minkštojo priebalsio balsių [a] ir [e] variantai bendrinėje kalboje, rytų aukštaičių tarmėse neretai nesutapatinami. E. Mikalauskaitė (1975: 24) dar 1964 m. buvo rašiusi, jog „šioje pozicijoje beveik visa Lietuva moka ištarti [aː]“, t. y. skiria, pavyzdžiui, veiksmažodį siaũbia (inf. siaũbti) nuo daiktavardžio šauksmininko siaũbe (vns. vard. siaũbas). Iš 167 mūsų apklaustųjų asmenų žodyje kelia taip galinį balsį (atvirąjį a) tarė 151 žmogus, arba 90,4% (9,6% tarė uždarą e). Iš 15 kalbininkų lituanistų bendrinės kalbos žodžių poras suñkę – suñkią, gilė – gilià, žymės – LIETUVIŲ KALBOS GARSŲ INTERPRETACIJOS | 3 žym ias, jei – jai ir t. t. skyrė 9–12 asmenų (dauguma) (Garšva 2001: 142–148). Vargu ar pasiteisinama tokios tarties interpretacija kaip knyginė. Ši tartis jau, rodos, tampa ne dirbtinė, o nemaža dalimi – visuotinė. Pagal A. Pakerio Lietuvių bendrinės kalbos fonetikos (1986: 56, 62) vadovėlį aukštųjų mokyklų lituanistai mokomi, jog „žodžio viduje ir gale po minkštųjų priebalsių balsį [a·] pakeičia balsis [e·]“, o balsį [a] – [e]. Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (Ambrazas, red. 1997: 23, 24) teigiama, jog po minkštųjų priebalsių balsiai /a·/, /a/ neknyginėje tartyje dažniausiai sutampa su /e·/, /e/, plg.: gilias – gilės, seniai – seneli, o „daugelyje tarmių, dažniausiai ir bendrinėje kalboje, balsių /a·/ : /e·/ ir /a/ : /e/ opozicija po visų priebalsių neutralizuojama: pozicijoje [C’–] /a· a/ dažniausiai tariami kaip /e· e/, o junginių su nepalatalizuotu priebalsiu ir ē nebūna“. Vakarų aukštaičiai kauniškiai, sudarantys bendrinės kalbos fonetikos pagrindą, po minkštojo priebalsio žodžio gale balsio [a] dažniausiai, rodos, nesuplaka su [e], pvz.: pėkšč’a ‘pesčia’, plauk’a. Galinis [ā] (< [a]) tariamas ne tik Lietuvos Respublikos plote, bet ir pačiose rytinėse vilniškių šnektose, kurioms lietuvių bendrinė kalba turėjo arba mažą įtaką, arba jokios (pavyzdžiui, Uodegėnuose): švin’c’a ‘švenčia’, rai.k’a ‘reikia’. Taigi negalima teigti, jog dalis kalbėtojų dirbtinai sudarytomis sąlygomis žodžio gale sugeba skirti /a·/, /a/ nuo /e·/, /e/ variantų vien pagal rašyboje atsispindinčius principus. Žodžio šaknyje šiuos pozicinius variantus aiškiai skiria, pavyzdžiui, šiaurės panevėžiškiai: aš ‘esu’ – ėš ‘esi’, gė·r ‘gera’ – gė·r ‘geria’, gã·r ‘gera’ – gė·r ‘geri’, nėš ‘nešu’ – nėš ‘neši’. Žodžio gale panevėžiškių tariamas uždaras e: mė· ‘me’ (garsazodis), láime ‘laimė’. Nuomonės sutampa tik dėl bendrinės kalbos absoliutinės žodžio pradžios [e·], [e], kur balsio kokybė nesikeičia. Dėl kamieno ir žodžio galo [e·], [e] yra mažiausiai keturios kalbininkų rekomendacijos: 1) absoliutinėje žodžio pradžioje, absoliutiniame gale ir prieš minkštuosius priebalsius tarti uždarą (įtemptesnį, priešakesnį) [e], prieš kietuosius priebalsius – atvirą [e] (K. Garšva); 2) antroji nuomonė nemaža dalimi derinasi su pirmąja, bet žodžio gale siūloma tarti vien e (A. Girdenis); 3) ilguosius ir pusilgius (dvigarsiuose) [e·], [e·] tarti [a·], [a·], o trumpuosius – [e] (V. Vitkauskas); 4) visur žymėti ir tarti [e·], [e] (V. Vaitkevičiūtė; [a·], [a] – kartais įmanomi tik fakultatyviniai variantai, anksčiau leisti tarti ir žodžio gale – A. Pakerys). Nuo šio klausimo sprendimo priklauso ne tik bendrinės kalbos tartis, bet ir morfonologinių reiškinių aprašymas. 1.3. Balsių kiekybė Visose lietuvių kalbos tarmėse skiriami kirčiuotų skiemenų ilgieji ir trumpieji balsiai, o nekirčiuotuose skiemenyse ilgieji balsiai išlieka arba trumpėja iki pusilgių ir trumpųjų. Yra keturios ilgųjų ir trumpųjų balsių interpretacijos – jie laikomi: 1) atskiromis fonemomis (Lietuvos ir kitų kalbininkų dauguma); 2) „neutralios“ trukmės balsio ir ·Pastarasis reiškinys yra pietų aukštaičių tarmėje. Kalbant apie bendrinės kalbos balsių ir dvigarsių tartį, kai reikia pabrėžti rašybos įtaką ar cituojami supaprastintos transkripcijos šaltiniai, priebalsio minkštumas žymimas ženklu <i>. 4 | KAZIMIERAS GARŠVA ilgumo požymio (prozodemos) junginiu (Svecevičius 1964: 25–26 ir t. t.); 3) morfemų skiriamuoju požymiu (Garde 1968: 161); 4) viena trumpąja fonema (mora) ir dviejų morų junginiu (Trubeckoj 1960; Heeschen 1968; Kenstowicz 1970). Pirmuoju ir ketvirtuoju atvejais kiekybė priskiriama segmentiniam lygmeniui, antruoju ir trečiuoju – viršsegmentiniam lygmeniui (prozodijai). Kiekvienas minėtas požiūris turi savų privalumų ir trūkumų (jie čia išdėstyti pagal patikimumą). Iš keturių interpretacijų renkamės tą, kuri mažiausiai turi trūkumų – pirmąją. Tai labiau derinasi ir su eksperimentų duomenimis (Pakerys 1995: 26–73), jog tik žemutinio pakilimo balsiai [eˑ] : [e], [ɑˑ] : [ɑ] labiau skiriasi kiekybe (ilgumu–trumpumu), o aukštutinio pakilimo balsiai [iˑ] : [i], [uˑ] : [u] – kokybe (įtempimu–neįtempimu). Ilgesni balsiai yra įtemptesni. Bendrinėje kalboje skiriami šeši balsių tipai: I, U, E, O, Æ, A. Kiekvieną tipą sudarytų dvi fonemos, besiskiriančios spektru (įtempimu–neįtempimu). Šią idėją konkre­tino A. Girdenis (1967: 4, 1981: 131), J. Kazlauskas (1968: 13, 14) ir ypač A. Pakerys (1986: 27–37 ir t. t.), skyręs ilguosius–įtemptuosius ir trumpuosius–neįtemptuosius balsius. Lietuvių kalboje balsis, priklausantis kuriai nors morfemai, dažnai išlaiko tą pačią kiekybę. Tai suklaidino P. Gardą (Garde 1968: 160–165), kiekybę palaikiusį ne balsių, o morfemų požymiu. To priimti neleidžia ir gana gausios išimtys žodžių šaknyje; plg.: gir'a ‘giria’ – gí·rė ‘gyrė’, lí·ti ‘lyti’ – líjo, kí·la ‘kyla’ – kilo, bū·na ‘būna’ – bū·vo, kà·sa – kàs. Žodžių galūnėse balsio kiekybė priklauso nuo žodžio formos, plg.: dgs. kilm. namų ‘namų’ – vns. įn. namù, ví·ru ‘vyru’ – ví·ru ‘vyru’, vns. vard. lí·gus ‘lygus’ – dgs. vard. lí·gu·s ‘lygūs’ ir t. t. Fonetiko V. Artiomovo mokinys B. Svecevičius (1964) kiekybę laikė intonacijos požymiu. Kiti tyrėjai šio požiūrio neparėmė. Fonologai yra pastebėję, jog prozodiniams vienetams būdingas kintamumas (kirčio vieta), laipsniškumas (ilgumas, pusilgumas, trumpumas), tik vienas skiriamasis požymis (balsiai, priebalsiai jų turi daugiau). Bendrinės kalbos ilgųjų ir trumpųjų balsių opozicija turi vienodas sąlygas. Kiekybė nustatoma vienos fonemos atkarpoje ir dėl to ją galima laikyti balsinių fonemų skiriamuoju požymiu (Girdenis 1995: 252). Perėjus iš fonologinio lygmens į morfologinį, aiškėja, jog kiekybė, kaip ir kirtis, priegaidės, priklauso ir tam tikroms morfemoms, dėl to minėtus reiškinius su išimtimis būtų galima vadinti „morfoprozodemomis“. Tarmės, kuriose kiekybės opozicija išliko tik kirčiuotuose skiemenyse, dar labiau parem ia prozodinę kiekybės interpretaciją. Pavyzdžiui, šiaurės panevėžiškių tarmėje aiškiai skiriami ilgieji, pusilgiai ir trumpieji balsiai (yra trijų ilgumų sistema), bet vienas kuris nors balsis gali turėti ne daugiau kaip du fonologinius ilgumo laipsnius. Kirčiuotoje (stipriojoje) pozicijoje aukštutinio ir žemutinio pakilimo balsiai pagal kiekybę sudaro opoziciją (I), o vidurinio pakilimo balsiai opozicijos nesudaro (II): I 1. Balsiai [iˑ], [iˑ], [uˑ], [u] yra ilgi ir pusilgiai (pavyzdžius žr. toliau; Garšva 1977: 80); 2. Balsiai [eˑ], [e], ([æˑ], [æ]), [ɑˑ], [ɑ] yra ilgi ir trumpi; LIETUVIŲ KALBOS GARSŲ INTERPRETACIJOS 5 II 3. Balsiai [ẹˑ] ([ɛˑ]), [oˑ] kirčiuoti yra tik ilgi; 4. Balsiai [ẹ] ([ẹ]), [ọ] kirčiuoti yra tik trumpi. Trumpųjų balsių [ẹ], [e], [ọ], [a] vietą balsių sistemoje galima aiškinti dvejopai ar net trejopai: 1) pagal kokybinį panašumą būtų galima juos sieti su ilgaisiais [ẹˑ], [eˑ], [oˑ], [aˑ]; 2) pagal kaitaliojimąsi toje pačioje morfemoje su balsiais [i.], [eˑ], [u.], [aˑ] garsus [ẹ], [e], [ọ], [a] būtų galima laikyti šių balsių poziciniais (atitrauktinio kirčio) variantais; 3) trumpųjų [ẹ], [ọ] nepriskirti nei vieniems, nei kitiems ir laikyti juos savarankiškomis fonemomis. Balsiai [ẹ], [ọ] kaitaliojasi toje pačioje morfemoje ne su balsiais [eˑ], [oˑ] (kaip ilgieji ir trumpieji [e], [a] tarpusavyje), bet su balsiais [i.], [u.], plg.: sk’ẹr’ ‘skiriù, skiri’ – s’kì.r’ ‘skiria’, s’kẹˑr’ ‘skė̃rį’; k’ọr’ ‘kuriù, kurì’ – kù.r’ ‘kùria’, k’ọr’ ‘kõrį’, todėl su ilgaisiais galima sieti tik balsius [e], [a]. Trumpuosius [ẹ], [e], [ọ], [a] balsių [i.], [eˑ], [u.], [aˑ] poziciniais variantais būtų galima laikyti tik tada, jei tame įsivaizduojamame dviejų kirčio tipų kategorija, didesnę dalimi atitinkančią diachroninę kategoriją – pagrindinį ir atitrauktinį kirtį. Bet, mąstydami sinchroniškai, „nežinome“, kuris kirtis pagrindinis, kuris atitrauktinis, o iš klausos, kaip rodo mūsų audiciniai eksperimentai, šie kirčiai dabar skiriami labai menkai, pastebėtus jų skirtumus galima žymėti vien priegaidėmis. Be to, ne tik ilgieji, bet ir trumpieji (pusilgiai) balsiai gali būti kirčiuoti tiek pagrindiniu, tiek atitrauktiniu kirčiu. Pagrindinio kirčio pozicijoje pusilgiai [i.], [u.] pagal eilę gali būti bet kuriame žodžio skiemenyje, o balsiai [ẹ], [e], [ọ], [a] kirčiuoti trumpi išlieka daugiausia galiniame žodžio skiemenyje, bet pasitaiko ir toliau nuo žodžio galo esančiuose skiemenyse (iš ištiktukų kilusiuose veiksmažodžiuose, plg., trèptalėja ‘trèptelėjo’, iš kitų kalbų atėjusiuose žodžiuose, plg., làtvė ‘Latvija’, kai kuriose tarmės vietose – būdvardžių aukštesniojo laipsnio priesagoje -ėsnis, -ė). Jeigu kirčiuoti pagrindiniu kirčiu trumpieji balsiai daugiausia išlieka tik galiniame skiemenyje, kirčiuoti atitrauktiniu kirčiu šie balsiai būna ne tik galiniame, bet ir antrame nuo galo skiemenyje, o toliau į priekį esančiuose skiemenyse jų trumpumas taip pat dažnai nebeaiškinamas. Dėl balsių [e], [ọ] priklausomybės galutinį atsakymą duoda nekirčiuota pozicija. Nekirčiuoti balsiai [i] – [e], [u] – [ọ] yra laisvieji variantai, todėl ir kirčiuotoje pozicijoje (kurioje šių balsių opozicija nėra neutralizuojama) balsius [ẹ], [ọ] reikia laikyti balsių [i.], [u.] trumpaisiais variantais. Balsiai [e], [a], kaip ir ilgieji [eˑ], [aˑ] yra savarankiškos fonemos. Panevėžiškių tarmėje toje pačioje kirčiuotoje pozicijoje yra ilgųjų–pusilgių arba ilgųjų–trumpųjų balsių opozicija (neutralizuojama tik galiniame atvirame skiemenyje), ir balsių kiekybė būtų diferencinis požymis, priklausantis fonemoms. Balsiai, kirčiuoti galintys būti tik ilgi ([eˑ], [oˑ]) arba tik trumpi ([ẹ], [ọ]), koreliacijos pagal ilgumą–trumpumą nesudaro. (Remiantis vien balsiais [eˑ], [oˑ], nekirčiuotame skiemenyje sutrumpėjančiais, kiekybę būtų galima priskirti ir viršsegmentiniam lygiui.) Priešinant ilguosius–pusilgius [iˑ], [i.], [uˑ], [u.], minimaliose porose skiriami žodžiai tik su skirtingomis reikšmėmis, pvz.: skìla ‘skylė’ – skì.la ‘skilo’, mùš ‘Mūša’ – mù.š ‘mūša’, taigi šie balsiai kirčiuoti išlaiko tą pačią kiekybę. Ilgosios ir trumposios fonemos /eː/, /e/, /aˑ/, /a/, priešingai, dažniausiai skiria to paties žodžio formas (kurių 6 | KAZIMIERAS GARŠVA kalboje yra daugiausia) ir žymiai rečiau – skirtingus žodžius, pvz.: kė'l ‘kėlia, kėli, kėlią’ – kèl ‘kelių, keli’. Kirčiuoti trumpieji balsiai retkarčiais toje pačioje pozicijoje gali būti pailginami beveik iki pusilgių (ypač skiemenį pabrėžiant dėl intonacijos), bet žodžio reikšmė nuo to nepakinta. Tokius pailgėjusius balsius galima laikyti trumpųjų fonemų fakultatyviniais variantais, kartais turinčiais ir stilistinę reikšmę (panašiai ir buvę ilgieji balsiai [i·], [ė·], [u·], [o·] nekirčiuotame skiemenyje labai retai ištariami ne trumpi, o pusilgiai, yra trumpųjų pozicinių variantų fakultatyviniai variantai, pvz.: gi.vi'bės ‘gyvybės’, bù.vo.m ‘buvome’). Gavę pagrindinį ar šalutinį kirtį, tarmių balsiai išlieka ilgesni ar pailgėja. Bet visur yra tik dviejų ilgumų fonemos, o visi kiti garsai – poziciniai variantai (plg. Kazlauskaitė 2001; Kazlauskienė 2001). Trijų ilgumų žemutinio pakilimo fonemų aprašymai yra klaidingi. Dž. Treigeris (Trager 1940: 31; 1941: 139–141) lietuvių ir latvių ilguosius balsius laikė dviejų elementų grupėmis (dvigubais junginiais), o chorvatų kalboje kiekybę atskyrė nuo fonemos ir laikė prozodema. Kiekybę prozodema (trukme besiskiriančia nuo fonemų) daugiausia laikė Prahos ir Londono kalbinių mokyklų atstovai. Amerikos deskriptyvistai, Maskvos fonologinės mokyklos atstovai kai kurių kalbų kiekybę priskyrė segmentiniam lygmeniui (Kuznecov 1970: 339–344). Ilguosius balsius bandoma skaidyti ir į 2–3 moras. Pagal morų teoriją ilgieji balsiai yra dviejų tokių pat trumpųjų fonemų (morų) junginys, priklausantis skiemeniui. „Politoninėms“ kalboms ji imta taikyti dėl to, kad du kirčio tipai (priegaidės) esą ne tik dvigarsiuose (dviejų fonemų junginiuose), bet ir ilguosiuose balsiuose. Kirčiuotoje moroje neva pakyląs tonas: kirtis pirmojoje moroje yra akūtas, antrojoje – cirkumfleksas. Lietuvių kalbai ši teorija netinka dėl to, kad priegaidės nėra iki galo priklausomos nuo kirčiavimo: jos yra ne žodžių ar formų, o nedaug su kirčiu susijusi papildoma tam tikrų morfemų ypatybė. Dvigar­sių priegaidės daugiau skiriasi ne pirmojo ir antrojo dėmens kontrastu, o to paties pirmojo dėmens kokybe. Ilgieji balsiai [o·], [ė·] neturi lygiaverčių trumpųjų atitikmenų, iš kurių jie susidėtų (Girdenis 1995: 259–260). Mūsų kalba pasirodė nesanti toninė, be to, dvigarsių ir balsių priegaidžių vaidmuo dėl skirtingo kontrasto iš esmės skiriasi. Lietuvių kalboje greta einantys du trumpieji balsiai retai sutraukiami į vieną (plg. paakėti, priiminėti – pasilsėti ‘pailsėti’), o tai leidžia ilguosius balsius laikyti savarankiškomis fonemomis (Kuznecov 1970: 344). A. Baranauskas (Baranovskij 1898: 21–23) vienmorais laikė trumpuosius balsius, dvi­morais – pusilgius, trimorais – ilguosius balsius. Fonetškai tokios abstrakcijos proporcijos įmanomos, bet nėra tikslios: pusilgė balsis žodžio viduje, gale ir nekirčiuotas, pavyzdžiui, uteniškių tarmėje, ilgesnis už trumpąjį 2,1, 1,7, 1,9 karto, ilgasis balsis – 2,4, 2,1, 2,7 karto (Girdenis 2001: 270). Panevėžiškių tarmėje labai trumpėja ir redukuojami nekirčiuoti balsiai. J. Stepanovas skyrė vienmorius, dvimorius ir trimorius balsius, moromis aiškino A. Leskyno metatonijos dėsnius (žr. Rodionov 2001: 432–433). Modeliuodamas istorinę akcentuaciją, J. Stepanovas manė, kad akūtas buvo dviejų morų skiemenyje, cirkumfleksas – trijų morų skiemenyje. Atitraukus kirtį į kairę, viena mora prarasta, LIETUVIŲ KALBOS GARSŲ INTERPRETACIJOS 7 o priegaidė antrojoje kairiojoje skiemens moroje pakeista iš tvirtapradės į tvirtagalę. Metatoniją moromis sunku įtikinamai pagrįsti. Įdomi morų teorija nepasiteisino nė vienoje Europos kalboje, turinčioje priegaides: nei latvių (plg. Ivanov 1959: 134), nei serbų, chorvatų (Kuznecov 1970: 343–344), nei šiaurės skandinavų (Kacnel’son 1966: 37–38, 120–121). 2. D V I G A R S I A I 2.1. Mišrieji dvigarsiai ir sudėtiniai dvibalsiai Didžiausia problema yra dėl kai kurių indoeuropiečių kalbų dvibalsių fonologinės interpretacijos. Anglų, vokiečių, rumunų (plg. Gordina 1966: 174–175; Głušak 1966: 379–381), lietuvių ir kitu kalbų dvibalsiai laikomi ir fonemomis, ir dviejų fonemų junginiais arba vieni – fonemomis, kiti – balsių junginiais ar jų variantais. Baltistikos vergu ar greitai bus prieita prie vieningos nuomonės, kadangi ir viena, ir kita kalbininkų pusė turi savų argumentų. Vienos ar kitos nuomonės besilaikančių kalbininkų skaičius šiuo atveju nelabai daug ką reiškia, kadangi tai priklauso nuo mokslininko parengtų mokinių skaičiaus. Lietuvių kalboje skiriami sutaptiniai dvibalsiai [ie], [uo], sudėtiniai dvibalsiai [ai], [au], [ei], [ui], [eu], [oi], [ou] (trys paskutinieji būna tik tarptautiniuose žodžiuose, plg. Ambrazas, red. 1997: 22) ir mišrieji dvigarsiai, kurių pirmąją dalį visoje lietuvių kalboje sudaro trumpieji balsiai [i], [e], [u], [a], antrąją – sonantai [l], [r], [m], [n]. Mišrieji dvigarsiai [il], [ir], [im], [in], [el], [er], [em], [en], [ul], [ur], [um], [un], [al], [ar], [am], [an] ir sudėtiniai dvigarsiai neabejotinai yra dviejų fonemų junginiai. Jie yra tik prieš priebalsius ir žodžio gale (prieš pauzę), o prieš balsius suskyla į du skiemenis: kíl–ti : ki–lo, kél–ti : kė–lia, kūl–ti : kū–lia, kál–ti : kà–la (dvibalsiai skyla rečiau: badū–ti : badà–vo (visi priesagos –auti vediniai), gáu–ti : gā–vo, sáu : sa–vė, ū–ti : ū–ja). Abiejų tipų dvigarsių dėmenys pakeičiami kitomis fonemomis, pvz.: gilti : gulťi : gelti; šalti : šelti :šilti; kalti : kar­ti : kašti; kaito (: krito) : kálto : kárto; válgai : válgei : válgiui; máuti : málti ir t. t. Dėl balsių kaitos toje pačioje morfemoje gali pakisti abi dvigarsio dalys: kìlti : kỳla, slenka : slinko, málti : mìltai, pláuti : plóvė ir pan. Skirtingai nuo dvigarsių, dvibalsiai į du skiemenis skyla labai retai. Tai pasitaiko ir su ilgaisiais balsiais (lȳ–ti : lī–jo, žū–ti : žū–vo), todėl šis ir kiti argumentai yra tik papildomi. Bet dėl sudėtinių dvibalsių dvifonemiškumo yra kitų argumentų: jie ilgesni už ilguosius balsius (ir sutaptinius dvibalsius, žr. Pakerys 1986: 190), žodžio gale ir net viduryje jų antroji dalis gali kaitaliotis su priebalsiais j, v: vns. naud. túrgui : viet. túrg uje, táu : távo, sáu : sávo, sudiėu : su Dievù, ù–ti : ù–ja, gáu–ti : gá–vo. Dėl to sudėtinių dvibalsių antruosius dėmenis siūloma laikyti fonemų /j/, /v/ variantais. Pirmojo akademinės gramatikos leidimo (Ulvy das, red. 1965: 57) teiginiai, jog sudėtinių dvibalsių abu dėmenys priklauso tik tam pačiam skiemeniui, yra nedalūs ir panašaus ilgumo kaip ilgieji balsiai – ne visai pagrįsti. • Prozodiniai elementai kai kurių porų neleidžia laikyti minimaliomis. 8 | KAZIMIERAS GARŠVA 2.2 Sutaptiniai dvibalsiai [ie], [uo] Šie garsai, kaip rodo ir jų klasifikacija, skiriasi ir nuo sudėtinių dvibalsių, ir nuo balsių. Savo ypatybėmis jie yra tarpiniai tarp dvigarsių ir balsių. Su dvigarsiais juos sieja dvi (su tarpine – trys: [iea], [uoa]) sudėtinės dalys ir tai, kad jie neturi trumpųjų atitikmenų, yra kintamo pakilimo (jo tiksliai nustatyti neįmanoma), kiek ilgesni už ilguosius balsius. Vidurinių mokyklų vadovėliuose [ie], [uo] laikomi dvibalsiais (plg. Kondratas 2001: 15–16, 61, 179–180; Sirtutaitė 1999: 59, 62; Palubinskienė, Čepienė 2001: 31), aukštųjų mokyklų vadovėliuose – fonemomis (Girdėnis 1981: 59–60; Girdenis 1995: 83–87) arba fonetiškai dvibalsiais, o fonologiškai – viena fonema (Petkevičienė 1993: 3, 4, 9). Prie balsių sutaptinius dvibalsius artina susiliejantys komponentai ir fonetiškai bei fonologiškai panašios priegaidės (kirčiuotos sudėtinės dalys nepailgėja). Priešdėlio ir šaknies sankirtoje dvibalsiai gali būti prieš balsius ir kitus dvigarsius: priežežis, prieangis, prieaušris, núoara, núoalpis, núoauga ir t. t. (plg. Girdenis 1981: 60; Pakerys 1986: 188), pusiáaugis, sáuėda (Tekorius 1985: 131–132). Bet tai nėra reikšmingos fonologinės aplinkybės. Sutaptinių dvibalsių dalių komutacija (pakeitimas kitomis fonemomis) yra, mano nuomone, daugiau formalus, atsitiktinis ir dėl to ne toks būtinas elementas ie, uo dvifonemiškumui įrodyti ar atmesti. Ši aplinkybė taip pat juos labiau artina prie viename skiemenyje esančių dviejų fonemų junginių. Pastebėta, kad [ie], [uo] antroji dalis gali būti priešinama su kitų dvibalsių ar mišriųjų dvigarsių dėmenimis: kiẽtis – kìrtis, dúoti – dúiti – dùrti – dùnti, kuokėlė – kulkėlė, kuõpti – kùmpti, lúotas – lùtas, tiẽk – tìlk – tìrk – tìšk, dúok – dùmk – dùrk ir t. t. Dėl nesuprantamų priežasčių (Girdenis 1983: 151) nenorima pripažinti, kad gali būti pakeista ir pirmoji šių dvigarsių dalis priebalsiais [r], [s], [ž], nors į tai atkreipė dėmesį jau L. Jelm­sle­vas (Hjelmslev 1936–1937: 28; dar plg. Kazlauskas 1966: 73–76; Buch 1998: 11–12 ir t. t.), pvz.: iẽną – sęną – pẽną, iẽžė – vẽžė, puõtą – prõtą, skúodžia – skródžia – skrãdžiai; pietūs – prãtus, úodas – sõdas, uolà – salà – žalà, úodo – bãdo – rãdo, uõgą – nãgą – sãgą – vãgą, úosti – kãsti – rãsti (– kósti)*. Sudėtinių dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių istorinėje kaitoje dalyvauja tik viena dalis (pirmoji, plg. Pakerys 1986: 191, 193), bet dėl to niekas nesiūlo jų laikyti balsiais. Sutaptiniai dvibalsiai [ie], [uo] gali sudaryti opoziciją ir su balsiais: liẽti – lýti – lóti, liẽsti – lįsti – lẽsti, liẽpti – liuõ[p]lti ‘šerti’ – lìpti – lẽpti – ló[p]lti ‘lobti’, plienas – plýnas – plónas, skiẽstą – skýstą – skùstą, šviẽsti – švìsti – švẽisti, tiẽ – tuõ – tì – tõ – tã, tiẽkti – tuõkti – tìkti – tẽkti – tùkti, iẽsė – tẽsė – tãsė, dúoti – dėti, púodas – pìdas – pėdas – pėdas, pùotą – pùtą ir t. t. Tai negali būti koks nors argumentas vienai iš dviejų nuomonių palaikyti, kadangi taip galėtume įrodinėti ne tik [ie], [uo], bet ir visų kitų dvigarsių „vienafonemiškumą“ ir balsių „dvifonemiškumą“. Bet dvigarsiai dažnai pakeičiami balsiu, o balsiai – dvigarsiu, pvz.: bañdo – báido – bùdo – bãdo, jáuko – juõko – jùko, reĩkia – riẽkia – rẽkia, žándas – žiẽdas – žýdas, laũpo – láipo – lẽipo – liẽpo(s), kaĩs – keĩs – kiñs, káimas – kélmas – kiẽmas, teĩs – tiẽs – tìrs, vaĩkas – viẽkas – * Paskutiniosios keturios poros tiktų tik tuo atveju, jei dvibalsių [ie], [uo] antruoju komponentu laikytume balsį [a] (plg. LKA II 77). LIETUVIŲ KALBOS GARSŲ INTERPRETACIJOS 9 vilkas – viškas. Skiemenų ir žodžio sandara leidžia tik tam tikrą fonemų eilę. Pavyzdžiui, pradinėse priebalsių samplaikose priebalsiai [m], [t] ir kiti būna tik po s (plg. smók – stók) ir niekas nereikalauja, kad komutacijoje jie apsikeistų vietomis. Nuosekliai laikantis N. Trubeckojaus fonemų skyrimo taisyklių (1960, 62–66, 207), fonema nereikėtų laikyti bent dvibalsio [uo], kadangi jis gali skilti, kaip ir kiti dvigarsiai, į du skiemenis. Bū­tajame kartiniame laike [uo] suskyla į du skiemenis darinio priesagoje -úoti, -úoja, -ávo, plg.: ga–ruo–ti – ga–rã–vo, va–žiúo–ti – va–žiã–vo (panašiai kaip priesagoje -áuti, -áuja, -ávo, plg. badáuti, badauja, badãvo). Atkreiptinas dėmesys ir į kamiengalio -uo kaitą su priesaga -uva: akmuõ / akmuvà, ruduõ / ruduvà, sesuõ / sesùvà, šuõ / šùvà, tešmuõ / tešmuvà ir panašiai. Daugelyje šnektų gali pasitaikyti abu žodžio variantai. Priesagos -uva atsiradimą čia įmanoma aiškinti ir fonetiškai: tarp dviejų balsių, kaip ir kitais atvejais, išpraustas priebalsis [v]. Su dvibalsiu ie lietuvių kalboje tokių pavyzdžių nėra, plg. dúo–ti – dã–vė, ei–ti – ė–jo, bet lie–ti – lie–jo. Tai pasitaiko tik latvių kalboje, plg. siet ‘rišti, sieti’ – sē–ja ‘riša, sieja’. Sutaptiniai dvibalsiai [ie, uo] yra šiek tiek ilgesni už ilguosius balsius. Sudėtiniai dvibalsiai yra dar kiek ilgesni – tai nulemia žemutinio pakilimo balsiai [a, e]. Pagal A. Pakerį (1982: 52) bendrinės kalbos kirčiuotų tvirtapradžių ilgųjų balsių, sutaptinių dvibalsių [ie], [uo] ir sudėtinių dvibalsių [au], [ai], [ei], [ui] santykis yra 1 : 1,12 : 1,25, nekirčiuotų – 1 : 1,09 : 1,15, o kirčiuotų tvirtagalių yra mažiausias – 1 : 1,02 : 1,08. Panašūs duomenys gauti ir lietuvių kalbos pietvakarinėse šnektose (Atkočaitytė 2000: 99; Leskauskaitė 2001: 122). Šakių šnektoje politefonai ilgesni už atitinkamus monoftongus santykiu 1,61 : 1. Inversiškai jie sutampa su dvigarsiais [ai, au], todėl vienodai turėtų būti ir interpretuojami. Tarmių duomenys [ie], [uo] interpretacijos iš esmės nekeičia. Pavyzdžiui, pietų ir vakarų žemaičių, panevėžiškių, uteniškių ir kitose tarmėse nekirčiuoti [ie], [uo] dažniausiai vienbalsinami (šiaurės žemaičių, atvirkščiai, dvibalsinami ė, o), bet taip gali būti ir su kitais dvibalsiais: plg.: žemaičių vã:ks ‘vaikas’, panevėžiškių gražė(s’) ‘gražiai(s’)’, mãto(s) ‘matau(s’)’, kiekviẽns / kekviẽns / kikviẽns ‘kiekvienas’, stegvì. lė / steigvì. lė ‘Steigviliai’ ir t. t. Dvibalsių monoftongizacijos būta įvairių kalbų tarmėse: lietuvių, latvių, slavų, tocharų, arabų ir kitų (Schmalstieg 2001: 145–146, 225). Vienafonemiškai interpretuoti kai kurių kalbų sutaptinius dvigarsius siūlyta jau 1929 m. (Trubetzkoy 1929: 55), nors ne kiekvienas sutaptinis dvigarsis turi būti laikomas viena fonema (Vachek 1936). Lietuvių kalbos garsus [ie], [uo] laikyti viena fonema siūlyta nuo 1965 m. (Trost 1965; Smoczyński 1978; Kosienė 1978: 30–31; Kačiuskienė 1982: 41; Girdenis 1983: 152; 1995: 85–87; Leskauskaitė 2001: 23; Smoczyński 2001: 211–213). Svariausias [ie], [uo] vienafonemiškumo argumentas ¹ Dvibalsis [uo] pavyzdžiuose dúo–ti – dã–vė, šlúo–ti – slã–vė (kaip ir dvibalsis [au], plg. ãu–ti – a–vė, gáu–ti – gã–vo, mãu–ti – mó–vė) galėtų būti laikomas /a/ ir /v/ junginiu, tik, skirtingai nuo [au], jo komponentai dėl žodžio sandaros taisyklių „apsikeičia“ vietomis. Į šias žodyno išimtis galėtume atsižvelgti tik tada, jei priimtume dvifonemę ilgųjų balsių interpretaciją, nes čia panaši garsų kaita pasitaiko dažniau, plg. gý–ti – gi–jo, bú–ti – bu–vo. ² Šiaurės panevėžiškiai sako rõdov „ruduva“, šóva „šuva“, bet àkma / àkem „akmuo“, piema / piem „piemuo“. 10 | K A Z I M I E R A S G A R Š V A kol kas yra jų priegaidžių tarimas (panašiai kaip balsiuose, priegaidžių niveliacija), bet tai sąlygoja skirtingą sutaptinių ir sudėtinių dvibalsių sandarą. Kiti autoriai mano, jog [ie], [uo] tikslngiau interpretuoti kaip dviejų garsų junginius (pvz.: Hjelmslev 1936–1937: 28; Schmalstieg 1958; Hamp 1959: 200; Kazlauskas 1966: 75–79; Heeschen 1968: 216; Kenstowicz 1969: 5; 1970: 79; 1972: 3–4; Garšva 1977: 67–69; Pakerys 1982: 48; LKA₁₁ 77; Tekorius 1985: 125–133; Salys 1992: 30; Zinkevičius 1994: 85; Markevičienė 1999:12, dar plg. Buch 1998: 11–12; Girdenis 2001: 399). Maždaug iki 1985 metų ši nuomonė vyravo ir mokslinėse lietuvių kalbos gramatikose, kur [ie, uo] vadinami dvibalsiais. Jie susideda iš dviejų balsių, kurie iš dalies gali būti pakeičiami kitomis fonemomis ir yra kiek ilgesni už ilguosius balsius. Dvibalsis [uo] gali pasidalyti į du skiemenis. Visi šie argumentai rodo, jog bendrinės kalbos ir visų tarmių sutaptinius dvibalsius [ie], [uo] tikslinga ir toliau laikyti ne balsiais, o dvigarsiais, ne viena fonema, o dviem. Ne su visais išdėstytais teiginiais sutinkant, vien priešingos nuomonės nereikėtų skelbti gramatikose, vadovėliuose ir kituose populiariuose leidiniuose. Daugelyje kalbininkų darbų diskusija dėl [ie], [uo] fonologinės interpretacijos aptarta neišsamiai, nuomonei pagrįsti mažai pateikiama argumentų (ypač naujų), todėl mažiau reikšmingi straipsniai čia neminimi. Dialektologijoje iki šiol svarbu kuo tiksliau suregistruoti, apibendrinti šnektų duomenis ir tik po to juos objektyviai teoriškai aiškinti. Fonemomis paprastai laikomi garsai, kurių nebegalima padalyti į smulkesnius garsus, einančius vienas po kito. 3. P R I E B A L S I A I 3.1. Afrikatos Afrikatų istorija, jų fonologinė interpretacija diskusijų sukelia palyginti nedaug, nors neaišku, kurią interpretaciją geriau pasirinkti. Mūsų darbe patikslintas nevienodas minkštųjų [tʲ], [dʲ] vertimas afrikatomis [cʲ], [dzʲ] skirtingose lietuvių kalbos šnektose. Tarimu ir retesniu vartojimu (dažniau skoliniuose) bendrinės kalbos afrikatos /c/, /cʲ/, /č/, /dz/, /dzʲ/, /dž/ artimesnės periferiniams priebalsiams. Afrikatų nebūna žodžio gale, mažai jų ir žodžio pradžioje (išskyrus garsiažodžius kčic, škic ir pan.). Prieš /č/, /dž/ duslusis /s/ ir skardusis /z/ verčiami /š/, /ž/, plg.: ankšti – ank[š]čiai ‘ankščiau’, pavyzdž‘s – pav[ž]džiu ‘pavyzdžių’. Minkštieji [tʲ], [dʲ] prieš užpakalinės eilės balsius vartojami tik retuose svetimžodžiuose ir garsų pamėgdžiojimuose, taigi yra kietųjų fonemų /t/, /d/ variantai, plg. t'ulénti ‘tiulenti’ (apie žąsiukų balsą). Lietuviškos kilmės žodžiuose [tʲ], [dʲ] vartojami Pagal bendrinės lietuvių kalbos fonemų dažnumo tyrimus [ie], [uo] gali būti laikomi ir fonemų junginiais, ir savarankiškomis fonemomis (Girdenis 2001: 67, 182–193). LIETUVIŲ KALBOS GARSŲ INTERPRETACIJOS 11 tik prieš priešakines eilės balsius ir minkštuosius priebalsius, o prieš užpakalines eilės balsius vietoje jų dabar tariami [č'], [dž'], plg.: jautis – jauč'o (< *jaučia), medis – medž'o (< *medja), katė – kačių, pati – pačių. Pagal afrikatų [č'], [dž'] (dzūkuojančių šnektų – [c'], [dz'] ) ir minkštųjų priebalsių [t'], [d'] distribuciją lietuviškos kilmės (neskolintuose) žodžiuose morfonologiškai abi garsų poras galima laikyti minkštųjų fonemų /t'/, /d'/ realizacija. Tarp [č'] ([tš']) ir [t'], tarp [dž'] ir [d'] yra papildomosios distribucijos santykis: afrikatos atsiranda prieš užpakalinius balsius vietoj minkštųjų priebalsių, esančių prieš priešakines eilės balsius. Šiai interpretacijai prieštaraujama dėl to, kad ji atspindi kiek ankstesnę lietuvių kalbos fonologinę sistemą, taip pat nepaklūsta priebalsių junginių taisyklėms, yra išimčių (Girdenis 1995: 79–80; Ulvydas, red. 1965: 28). Bet ji turi ir privalumų, nes padeda geriau interpretuoti išsiskiriančius iš fonologinės sistemos garsus [č'], [dž'] (bendrinės kalbos ir centrinių tarmių lietuviškuose žodžiuose neturinčius lygiaverčių kitiems priebalsiams kietųjų atitikmenų). Dzūkuojančiose šnektose vietoj [č'], [dž'], pietų aukštaičių – ir vietoj [t'], [d'] vartojami [c], [dz]. Garso [c] distribucija pakraštinėse tarmėse kitokia negu [dz], taip pat kitų tarmių [č'], [dž']. Dzūkuojančių priebalsis [c] vartojamas daugelyje pozicijų: žodžio pradžioje (plg. cik / cīk ‘tik’), žodžio viduryje (paskučinis ‘paskutinis’), žodžio gale (šė·c' / šė·c ‘šėti’), priebalsius labiau kietinančiose šnektose – ir prieš užpakalines eilės (suužpakalėjusius) balsius. Žodyje pats galiniai priebalsiai jų ir vakarų žemaičių sutraukiami į [c] (LKT 399, 404, 138). Žodžio viduryje (priešdėlio at- ir sangrąžos dalelytės -si- junginyje) vietoj [ts'] visi lietuviai taria [c'] (acitráuk ‘atsitrauk’, acinėša ‘atsineša’ – junginys [ts] gali būti čia ištariamas pamėgdžiojant rašybą). Afrikatos /c/ (/ts/), /č/ (/tš/), /dz/, /dž/ vadinamos net priebalsiais dvigarsiais (Pakerys 1986: 194, 208). Antrąją jų dalį ([s], [š]) teoriškai įmanoma pakeisti kita fonema, plg. tšýpti, tšýpti – trypti. Dviejų fonemų junginiais afrikatas netikslinga būtų laikyti dėl to, kad abi teoriškai išskiriamos jų dalys yra suaugusios ir net skiriasi nuo [ts], [tš] junginių (plg. bàč – dial. bàts, pãts – š. pan. pãcs ‘pacas, pacus’). Afrikatų dalys neišsiskiria jokioje pozicijoje. Jų trukmė artima kitų priebalsių trukmei. Bendrinėje kalboje afrikatos paprastai būna morfemų viduje, o priebalsių junginiai – morfemų sandūrose (skirtingose pozicijose). Fonologiškai afrikatas laikyti priebalsių junginiais neleidžia tik fonotaktikos taisyklės (Kliukienė 1997: 153–189). Rytinės bei pietinės lietuvių kalbos šnektos, besiribojančios su slavų kalbomis, iš kitų lietuvių šnektų išsiskiria priebalsių įvairove: jų kietinimu, dzūkavimu. Uodegėnų šnektos priebalsiai [t'], [d'] prieš [i], [ie], [æ] verčiami [c], [dz] žymiai dažniau negu Ciškodo šnektoje ir Dauģpilio pietinėse apylinkėse (bet gal kiek rečiau negu Gretimoje Breslaujos–Ápso šnektoje). Ta ypatybe šios šnektos skiriasi nuo [t'], [d'] neverčiančių Ciškodo ir Rimšės, Dūkšto, Palūšės, Ignalinos ir kitų šnektų. Spėjama, kad abiejų tipų [t'], [d'] asibiliaciją sukėlė stipri tų priebalsių palatalizacija, t. y. [c'], [dz'] atsirado prieš i tipo balsius vietoj [t'], [d'] (Zinkevičius 2002: 343). Mūsų nuomone, tai atsirado dėl gretimų slavų tarmių įtakos. 12 | KAZIMIERAS GARŠVA 3.2. Priebalsių palatalizacija ir depalatalizacija Visi priebalsiai, išskyrus visada minkštą (palatalinį, liežuvio vidurinį) [j], yra kieti ir minkšti. Kietieji ir minkštieji priebalsiai skiriasi prieš užpakalinės eilės balsius. Čia yra jų relevantinė pozicija. Kietųjų ir minkštųjų priebalsių koreliacija neutralizuojama: 1) prieš visus priebalsius; 2) priešakinės eilės balsius; 3) žodžio gale. Pirmojoje pozicijoje priebalsiai būna kieti ir minkšti priklausomai nuo prieš juos esančio priebalsio (išskyrus /k/, /g/), antrojoje – tik minkšti, trečiojoje – kieti, pvz., š'ir.sta – š'ir.st'i, š'ir.sk. Baltų ir slavų kalbose (lietuvių, rusų ir t. t.) dažniau pasitaiko kietieji priebalsiai, kurie fonologiškai yra nežymėtieji, o minkštieji priebalsiai – žymėtieji. Pagal kai kuriuos eksperimentinius duomenis priebalsiai fonetiškai minkščiausi prieš šiuos balsius: [iˑ], [eˑ], [i], [e], [uˑ], [u], [aˑ], [aˑ] (balsiai išdėstyti mažėjančia priebalsių minkštinimo tvarka). Plačiausiai paplitusi nuomonė, kad priebalsių minkštumas esąs papildoma artikuliacija. Baltų prokalbėje pozicinio priebalsių minkštinimo nebuvę: tokia padėtis išlikusi latvių kalboje, silpnai priebalsiai minkštinti slavų prokalbėje (plg. Kurylowicz 1956: 236–239; Zinkevičius 2002: 257–262; Urbanavičiūtė 1997: 159). Kitose naujesniuose darbuose priebalsių minkštinimas laikomas ne nauju, o kaip tik archaišku požymiu (Sawicka, Grzybowski 1999: 98–102; Sawicka 2001: 153–154). Slavų kalbose minkštųjų priebalsių procentas yra nevienodas. Jis didėja einant iš pietvakarių į šiaurės rytus link baltų kalbų buvusio ir esamo ploto, atspindėdamas skirtingus priebalsių minkštinimo etapus. Latvių kalbos priebalsiai į kietuosius ir minkštuosius neskirstomi, nes pastarųjų nedaug. Latvių kalbos priebalsiams (išskyrus latgalių tarmę) beveik neturi įtakos po jų esantys priešakinės eilės ir supriešakėję balsiai – pozicinis minkštumas čia nesusidaro. Latvių kalboje yra tik trys (ar dvi) kietųjų ir minkštųjų priebalsių poros: /l/ – /ļ/, /m/ – /m̧/, /r/ – /ŗ/ (suminkštintą /ŗ/ vieni kalbininkai laiko savarankiška fonema, kiti – fakultatyviniu fonemos /r/ variantu, plg. Girdenis 2000; Kabelka 1987: 68 ir t. t.). Yra ir minkšti priebalsiai /ķ/, /ģ/. Baltų ir slavų kalbose iš visų priebalsių išsiskiria /k/ ir /g/. Manoma, kad jie (gal ir /š/, /ž/, plg. Zinkevičius 2002: 261; Urbanavičiūtė 1997: 158) anksčiau už kitus priebalsius suminkštėjo prieš priešakinės eilės balsius, o tarp minkštųjų priebalsių dėl velarinės artikuliacijos išlaiko kietumą. Visos kitos priebalsių grupės lietuvių kalboje būna arba kietos, arba minkštos (šiuo požiūriu asimiliuojamos) ir labai skiriasi nuo gretimų slavų kalbų, kur (po redukuotų balsių išnykimo) prieš priebalsį gali sudaryti opoziciją kietieji ir minkštieji priebalsiai. Spėjama, kad lietuvių kalbos priebalsiai iš esmės suminkštėjo tik XVII–XIX a. dėl rytų slavų kalbų įtakos (šio straipsnio autorius tuo abejoja, plg. Zinkevičius 2002: 261). Antrinė depalatalizacija lietuvių kalbos ploto pakraščiuose vyksta taip pat dėl gretimų kalbų įtakos. Dėl baltarusių kalbos poveikio išnyko ar nyksta minkštieji priebalsiai /rʲ/, /šʲ/, /žʲ/, taip pat /čʲ/, /džʲ/, /tʲ/, /dʲ/, dėl lenkų kalbos – taip pat /ś/, /ź/, /ć/, /dź/, /ć/, /dzʲ/, /rʲ/. Lietuvių šnektoms įtaką darė ir vokiečių, latvių kalbos. Kietinamųjų priebalsių skaičiumi išsiskiria trys pakraštinių lietuvių kalbos šnektų arealai: a) Uodegėnų, Kamojų, kur kietinama 17 (16) priebalsių ir po jų suužpakalėja 10 balsių, b) Pùnsko (atitinkamai iki 14 priebalsių ir 8 balsiai) ir c) Àpso, Daugpilio, LIETUVIŲ KALBOS GARSŲ INTERPRETACIJOS 13 Cískodo, Tverėčiaus–Vidžių, Kliukščionių šnektos, kur sukietėja nuo 12 iki 10 priebalsių ir po jų kokybiškai pasikeičia nuo 6 iki 4 balsių. Latgalos lietuvių šnektose (ypač Kraslavos rajone) gali sukietėti beveik visi priebalsiai. Pagal kietinimo dažnumą ir pozicijas yra trys jų grupės: 1) /r/, /s/, /š/, /z/, /ž/ dažnai kietinami prieš visus priešakinės eilės ir supriešakėjusius balsius; 2) /l/ kietas prieš /e/, /ė/; 3) /c/, /č/, /d/, /dž/, /p/, /t/, /v/, /z/, kartais ir /b/, /g/, /k/, /m/, /n/ retkarčiais sukietinami prieš [i], [e], [a], [u]. Latgalos lietuvių priebalsiai kartais yra kieti, o balsiai pastebimiau dar nepakitę, plg.: pažįsta, rugėjau. Priebalsiai /r/, /s/, /š/, /z/, /ž/ ir kiti gali būti kieti ir priebalsių samplaikose prieš minkštąjį priebalsį, plg.: mùrtė ‘mirti’, marškin’alei ‘marškinėliai’, geresniù, pjaùstie ‘pjaustė’. Neretai išlieka ir minkštieji priebalsiai /c/, /č/, /r/, /s/, plg.: gėr’ci, dunc’ùs ~ dančius ‘dantis’, tùoč’ies, dur’ìm, nùm’ir’ie, r’iekie / r’ùekie ‘riekė, rėkė’, š’ašasdašbm ‘šešiasdešimt’, s’ediekit ‘sėdėkit’. Minėtos ypatybės rodo, kad priebalsių (išskyrus /l/) kietinimas – nelabai senas reiškinys, iki šiol epizodiškai besiformuojantis dėl kitų kalbų įtakos. Priebalsiai būna kieti ir minkšti, o balsiai – priešakiniai ir užpakaliniai absoliutinėje žodžio pradžioje ir po nepriešakinių (kietųjų) garsų. Kietieji bei minkštieji priebalsiai ir priešakiniai bei užpakaliniai balsiai sudaro savotišką „papildomąją distribuciją“: priebalsiai būna minkšti prieš priešakinės eilės balsius (ir minkštuosius priebalsius), o priešakiniai balsiai eina po minkštųjų priebalsių. Priebalsiai gali būti kieti ir minkšti po visų balsių (plg. dãro, dãr’e, bì’ra, bì’r’ės), o priešakiniai ir užpakaliniai balsiai tariami prieš visus priebalsius. Dėl to palatalizacijos požymį įmanoma priskirti ir priebalsiams, ir balsiams (tenka svarstyti, kuriems tikslingiau). Be to, baltų ir slavų kalbose aprašytos dar dvi šios ypatybės interpretacijos: su priebalsiu [j] ir viršsegmentinė. Visos šios interpretacijos turi ir privalumų, ir trūkumų. Priebalsinis interpretacijos tipas yra tradicinis, priimtas ir baltų, ir artimiausioms slavų kalboms. Palatalizaciją priskyrus balsiams, būtų ekonomiškiau – vietoj 15 minkštųjų priebalsių lietuvių kalbos fonologinė sistema pasipildytų tik 3 supriešakėjusiais balsiais [ù], [ò], [ã]. Jotinė interpretacija daugiau tinka istoriškai (bet ir tai ne visais atvejais). Tarp lietuvių kalbos priebalsio ir užpakalinės eilės balsio išnykus jotui, atsirado kietųjų ir minkštųjų priebalsių koreliacija. Tarmės po lūpinių priebalsių išlaikė jotą žodžio pradžioje (plg. bjaurùs, pjaùti), o vilniškiai, pietų žemaičiai, lietuvininkai, latviai – ir morfemų sandūroje, plg. upe ‘upė’ – upju ‘upių’. Jotinei minkštumo interpretacijai prieštarautų tokiu atveju įsivedami keturių priebalsių žodžio pradžios junginiai, visiškai nebūdingi lietuvių kalbai, plg. /strjūkas/ ‘striukas’. Kai nėra įtikinamų argumentų, kam palatalizacijos požymį priskirti – balsiams (būtų ekonomiškiau) ar priebalsiams (gramatiškai tikslingiau), – pasiteisintų šio požymio skyrimas ir viršsegmentiniam lygmeniui (prozodijai), nes šis požymis apima visą skiemenį (ne vieną fonemą, o dvi, tris ar keturias, plg. s't'r'ù–kis) ir net du skiemenis (plg. àlp'–t'i, šiaurės panevėžiškių àr’–kel’s’ ‘arklys’ ir àr–kels ‘arklas’). Tokiu atveju geriau įprasminamas priebalsių ir balsių abipusis ryšys, sumažinamas vos ne pusės priebalsių ir trečdalio balsių inventorius. 14 | KAZIMIERAS GARŠVA Prof. A. Girdenio (2000) nuomone, nė vienos šių keturių interpretacijų negalima laikyti „vienintele teisinga“. Fonologijos požiūriu jos visos yra pagrįstos ir visos leidžia tiksliai interpretuoti ir fiksuoti kalbos faktus. Bet ne visos šios interpretacijos vienodai reikšmingos. Kalbotyrai tenka rinktis tik vieną interpretaciją – įprastinę, nekomplikuojančią kalbos praktikos. Taigi tikslingiausia minkštumo požymį palikti lietuvių kalbos priebalsiams. 4. APIBENDRINIMAS Lietuvių kalboje yra 10 balsių fonemų (6 ilgosios ir 4 trumposios) ir viena periferinė fonema (trumpoji [o]), vartojama tik svetimos kilmės žodžiuose. Juose retkarčiais pavartojamas siauresnis balsio [e] fakultatyvinis variantas nesudaro nė vienos daugumos bendrinės kalbos ar kurios nors tarmės atstovų vartojamos minimaliosios poros. Balsių kiekybę paprasčiau yra interpretuoti, priskiriant ją segmentiniam lygmeniui. Papildomų duomenų tam suteikia rytų aukštaičių tarmės, kurių balsių kiekybė labiau priklauso nuo kirčio. Laikomės nuomonės, kad supersegmentinė tam tikro fonologinio požymio interpretacija būtina tik tada, kai neįmanoma rasti fonemos – to reiškinio centro. Dar daugiau priežasčių yra laikyti dvibalsius [ie], [uo] dviejų fonemų junginiais: jie iš dalies gali būti pakeičiami kitomis fonemomis (nors dėl to yra diskutuojama), dvibalsis [uo] gali skilti ir į du skiemenis. Pagal kai kuriuos paskutiniuosius instrumentinius tyrinėjimus minėtieji dvibalsiai yra kiek ilgesni už ilguosius balsius. Laikydamiesi mažiausio inventoriaus principo, įtariamus segmentus laikome dviejų fonemų junginiais, kai tik įmanoma logiškiau, nuosekliau, sistemingiau aprašyti fonologinę sistemą. Papildomoje distribucijoje yra balsio [e] platesnis variantas, dažnai tariamas prieš kietuosius priebalsius. Bendrinėje lietuvių kalboje ir daugelio tarmių dabar yra 45 priebalsiai, iš jų 31 fonema ir 14 periferinių fonemų, tariamų nesenuose skoliniuose ir jaustukuose, garsažodžiuose. LIETUVIŲ KALBOS GARSŲ INTERPRETACIJOS | 15 Periferiniai priebalsiai [tʲ], [dʲ], [f], [fʲ], [x], [xʲ], [h], [hʲ] ir daugelis afrikatų (kaip ir periferinis balsis [ɔ]) būna tik nesenuose skoliniuose ir jaustukuose, garsažodžiuose. Pagal skiriamuosius požymius – artikuliacijos būdą ir vietą – skiriamos 9 priebalsių grupės: kietieji – minkštieji, duslieji – skardieji, sonantai – nesonantai, pučiamieji – nepučiamieji, nosiniai – burniniai, afrikatos – neafrikatos, lūpiniai – nelūpiniai, liežuvio priešakiniai – užpakaliniai, alveoliniai – dantiniai. Kietieji bei minkštieji priebalsiai ir priešakiniai bei užpakaliniai balsiai sudaro savotišką „papildomąją distribuciją“: minkštieji priebalsiai eina prieš priešakinės eilės balsius (ir minkštuosius priebalsius), o priešakiniai balsiai – po minkštųjų priebalsių. Palatalizacijos požymis apima visą skiemenį ir kartais net du skiemenis, plg. alʲpʲ–tʲi. Dėl to šią „asimiliaciją“ pagal minkštumą būtų galima priskirti ir supersegmentiniam lygmeniui. Minkštumo požymį palikti priebalsiams pagal tradiciją siūlome dėl to, jog šis sprendimas nekomplikuoja kalbos praktikos. Periferinių lietuvių kalbos šnektų priebalsių kietinimą stimulavo gretimos slavų kalbos. Minkštosios afrikatos [čʲ], [dźʲ] gali būti laikomos ir riboto paplitimo fonemomis, ir dviejų fonemų junginiais. Abi jų dalys suaugę, fonetiškai gali nesutapti su junginiais [ts], [tš]. Afrikatų trukmė artima kitų priebalsių trukmei. Afrikatos [c], [cʲ], [č], [dz], [dž] bendrinėje kalboje panašios į periferinius priebalsius, o pietinėse ir rytinėse tarmėse yra minkštosios arba kietosios fonemos. SUTRUMPINIMAI LKA – Lietuvių kalbos atlasas 2: Fonetika, red. K. MORKŪNAS, Vilnius: Mokslas, 1982. LKT – Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija, red. E. GRINAVECKIENĖ, K. MORKŪNAS, Vilnius: Mintis, 1970. LITERATŪRA AMBRAZAS, V., red. 1997: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslas. ATKOČAITYTĖ, D. 2000: Pietų žemaičių raseiniškių fonologinė sistema: prozodija ir vokalizmas, daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas. BARANOVSKIJ, A. 1898: Заметки о литовском языке и словаре, Санкт-Петербург: Императорская Академия Наук. BUCH, T. 1998: Opuscula Lithuanica. Wydał Wojciech Smoczyński, Warszawa: Uniwersytet Warszawski, (Baltica Varsoviensia, 1.) ČEKMAN, V. A. 1975: О йотации в праславянском и балтийских языках. Baltistica 11 (1), 63–76. GARDE, P. 1968: L’accent, Paris: Presses Universitaires de France. GARŠVA, K. 1977: Akcentuacijos ir vokalizmo sąryšis šiaurės vakarų panevėžiškių tarmėje. Lietuvių kalbotyros klausimai 17, 76–88. GARŠVA, K. 2001: Bendrinės kalbos tarties problemos. Poliakovas, O., red., Žmogus kalbos erdvėje, Kaunas: Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas, 143–148. GIRDENIS, A. 1967: Keturios lietuvių kalbos priebalsių minkštumo fonologinės interpretacijos. Spalio revoliucija ir visuomeniniai mokslai Lietuvoje, Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 613–615. GIRDENIS, A. 1968: Fakultatyviniai balsiai Mažeikių tarmėje. Kalbotyra 19, 51–54. GIRDENIS, A. 1981: Fonologija, Vilnius: Mokslas. GIRDENIS, A. 1983: Теоретические основы литовской фонологии, диссертация д-ра филол. наук, Вильнюс: ВГУ. GIRDENIS, A. 1995: Teoriniai fonologijos pagrindai, Vilnius: VU. 16 | Kazimieras Garšva Girdenis, A. 2000: Kalbotyros darbai 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Girdenis, A. 2001: Kalbotyros darbai 3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Glušak, T. S. 1966: К проблеме фонологической интерпретации дифтонгов. Шаумян, С. К., ред., Исследования по фонологии, Москва: Наука, 376–384. Gordina, M. V. 1966: О различных функциональных единицах языка. Шаумян, С. К., ред., Исследования по фонологии, Москва: Наука, 172–183. Hamp, E. P. 1959: Buiv zde Lithuanian Phonemes. International Journal of Slavic Linguistics and Poetics 1–2, 195–202. Heeschen, C. F. E. 1968: Einführung in die Grundprobleme der generativen Phonologie mit besonderer Berücksichtigung der litauischen Phonologie: Inaugural-Diss. zur Erlangung der Doktorwürde, Bonn: Friedrich Wilhelms-Universität. Hjelmslev, L. 1936–1937: Accent, intonation, quantité. Studi Baltici 6, 1–57. Ivanov, V. V. 1959: О прерывистой интонации в латышском языке. Sokols, E., ed., Rakstu krājums. Veltījums akadēmiķim Prof. Dr. Jānim Endzelīnam... Rīgā: Latvijas PSR Zinātņu Akadēmijas izdevniecība, 133–148. Kabelka, J. 1987: Latvių kalba, Vilnius: Mokslas. Kacnel’son, S. D. 1966: Сравнительная акцентология германских языков, Москва–Ленинград. Kačiūskienė, G. 1982: Vakarinių šiaurės panevėžiškių balsių kiekybė ir jos fonologinė interpretacija. Kalbotyra 33 (1), 39–45. Kazlauskaitė, R. 2001: Žemutinio pakilimo balsiai Pašuvio šnektoje. Kalbotyra 50 (1), 43–52. Kazlauskas, J. 1966: Lietuvių literatūrinės kalbos diferenci­nių elementų sistema. Kalbotyra 14, 73–81. Kazlauskas, J. 1968: Lietuvių kalbos istorinė gramatika, Vilnius: Mintis. Kazlauskienė, A. 2001: Šalutiniai kirčiai vakarų aukštaičių kauniškių tarmėje. Kalbotyra 50 (1), 53–66. Kenstowicz, M. 1969: Lithuanian Phonology. Ph.D. Thesis, Urbana (Ill.): University of Illinois. Kenstowicz, M. 1970: On the Notation of Vowel Length in Lithuanian. Papers in Linguistics 3 (1), 73–113. Kenstowicz, M. 1972: Lithuanian Phonology. Studies in the Linguistic Sciences 2 (2), 1–85. Klimas, A. 1970: Some attempts to inventory Lithuanian phonemes. Magner, Th. F., Schmalstieg, W. R., eds., Baltic Linguistics, University Park–London: Pennsylvania State University Press, 93–102. Kliukienė, R., sud. 1997: Lietuvių kalbos fonetikos skaitymai, Vilnius: Vilniaus universitetas. Kondratas, B. 2001: Lietuvių kalbos taisyklės. Mokinio knyga, Vilnius: Presvika. Kosienė, O. 1978: Uteniškių tarmės balsinės fonemos. Kalbotyra 29 (1), 29–40. Kuryłowicz, J. 1956: L’apophonie en indo-européen, Wrocław: Ossolineum. Kuznecov, P. S. 1946: К вопросу о фонологии ударения. Доклады и сообщения филологического факультета МГУ, вып. 6, 12–17. Kuznecov, P. S. 1970: О фонологической системе сербо-хорватского языка. Реформатский А. А. Из истории отечественной фонологии, Москва: Наука, 336–354. Leskauskaitė, A. 2001: Pietvakarinių pietų aukštaičių vokalizmas: fonologinis ir eksperimentinis tyrimas, daktaro disertacija, Vilnius: LKI, VDU. Markevičienė, Ž. 1999: Aukštaičių tarmių tekstai 1, Vilnius: VU. Mikalauskaitė, E. 1975: Lietuvių kalbos fonetikos darbai, Vilnius: Mokslas. Pakerys, A. 1982: Lietuvių bendrinės kalbos prozodija, Vilnius: Mokslas. Pakerys, A. 1986, 1995: Lietuvių bendrinės kalbos fonetika, Vilnius: Mokslas. Palubinskienė, E., Čepienė G. 2001: Lietuvių kalba 8 klasei, Kaunas: Šviesa. Petkevičienė, R. 1993: Lietuvių kalbos dvigarsių sistema, Šiauliai: ŠPI. Rodionov, V. A. 2001: Литовский язык в школе академика Ю. С. Степанова. Кубрякова, Е. С., Янко, Т. Е., ред., Язык и культура. Факты и ценности. К 70-летию Юрия Сергеевича Степанова, Москва: Языки славянской культуры, 421–434. LIETUVIŲ KALBOS GARSŲ INTERPRETACIJOS | 17 Salys, A. 1992: Raštai 4, Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija. Sawicka, J. 2001: An outline of the phonetic typology of the Slavic languages, Toruń: Wydawnictwo Uniwersytetu Mikołaja Kopernika. Sawicka, J., Grzybowski, S. 1999: Studia z palatalności w językach słowiańskich 1, Toruń: Wydawnictwo Uniwersytetu Mikołaja Kopernika. Schmalstieg, W. R. 1958: A Descriptive Study of the Lithuanian Verbal System. General Linguistics 3 (3) (Suppl.), 85–105. Schmalstieg, W. R. 2001: Lithuanian and Indo-European Phonological Parallels. Acta Linguistica Lithuanica 45, 145–150. Sirtautai, J. V. ir V. V. 1999: Lietuvių kalba. Vadovėlis 5 klasei, Vilnius: Alma littera. Smoczyński, W. 1978: Sporne problemy wokalizmu litewskiego. Sprawozdania Oddziału Krakowskiego PAN za rok 1976, 20 (2), 331–333. Smoczyński, W. 2001: Język litewski w perspektywie porównawczej, Kraków: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagiellońskiego. Stepanov, Ju. S. 1972: Ударение и метатония в литовском глаголе. Baltistica, 1 priedas, 169–183. Svečevicius, B. 1964: Простые гласные (монофтонги) современного литовского литературного языка: экспериментально-фонетическое исследование, автореферат диссертации канд. филол. наук, Вильнюс: ВГУ. Tekorius, A. 1985: Zur phonologischen Wertung der litauischen Diphthonge. Baltistica 21 (2), 125–133. Trager, G. L. 1940: Serbo-Croatian Accents and Quantities. Language 16, 26–32. Trager, G. L. 1941: The Theory of Accentual Systems. Spier, L., Holowell, A.I., Newman, St. S., eds., Language, Culture and Personality, Menasha, 131–145. Trost, P. 1965: Two Remarks on Lithuanian Vocalism. Acta Baltico-Slavica 3, 183–185. Trubetzkoy, N. S. 1929: Zur allgemeinen Theorie der phonologischen Vokalsysteme. Travaux du Cercle Linguistique de Prague 1, 39–67. Trubeckoj, N. S. 1960: Основы фонологии, Москва: Издательство иностранной литературы. Ulvȳdas, K. red. 1965: Lietuvių kalbos gramatika 1. Fonetika ir morfologija, Vilnius: Mintis. Urbanavičiūtė, Ž. 1997: Kietieji ir minkštieji priebalsiai lietuvių literatūrinėje kalboje ir tarmėse. Kliukienė, R., sud., Lietuvių kalbos fonetikos skaitiniai, Vilnius, 154–159. Vachek, J. 1936: Phonemes and Phonological Units. Travaux du Cercle Linguistique de Prague 6, 235–239. Vaitkevičiūtė, V. 2001: Lietuvių kalbos tarties pagrindai ir žodynas, Vilnius: Pradai. Vitkauskas, V. 1985: Lietuvių kalbos tarties žodynas, Vilnius: Mokslas. Vitkauskas, V. 2001: Lietuvių kalbos tarties žodynas. Antrasis papildytas leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Zinkevičius, Z. 1975: Smulkmenos IX. Baltistica 11 (1), 36. Zinkevičius, Z. 1994: Lietuvių kalbos dialektologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Zinkevičius, Z. 2002: Rinktiniai straipsniai 1, Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija. Kazimieras Garšva Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 2055 Vilnius, Lietuva [email protected] Gauta 2002 04 04