Lietuvių kalbos garsų fonologinės interpretacijos

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVI (2002), 1-17 Lietuvių kalbos garsų fonologinės interpretacijos KAZIMIERAS GARŠVA Lietuvių kalbos institutas, Vilnius The article deals with a number of controversial issues of Lithuanian phonology. Attention is paid to the phonological interpretation of (1) peripheral phonemes, (2) vowel guantity, (3) diphthongs (especially the rising diphthongs /ie/ and [uo/), (4) affricates and (5) the correlation of palatalization. 0. IVADINES PASTABOS Straipsnyje aptariamos lietuviy kalbos fonemos (balsiai, priebalsiai), ju variantai ir fonemų junginiai (dvibalsiai, dvigarsiai). Lietuvių kalbos fonologiné¢ sistema iš esmes yra vieninga. Tarmėse fonologinių skirtumų nėra daug. Jose daugiau dėsningų garsų pakitimų, neretai mažiau periferinių fonemų. Skirtingų laikotarpių ir fonologijos mokyklų kalbininkai lietuvių kalbos fonemas aprašo ne pagal vienodus kriterijus ir dėl to nurodo nevienodą fonemų skaičių. Bendrinės lietuvių kalbos fonologinėje sistemoje buvo skiriama nuo 5 iki 14 balsių, iki 6-8 dvibalsių, 33-45 priebalsiai, taip pat 2-3 priegaidės (plg. Klimas 1970; Ambrazas, red. 1997: 23, 29). Fonemų skaičius priklauso nuo to, ar laikomi savarankiškomis fonemomis ir priskiriami segmentiniam lygmeniui šie reiškiniai: a) balsių kiekybė, t. y. ilgieji ir trumpieji balsiai, b) dvibalsiai ir afrikatos (balsių ir priebalsių junginiai), c) balsių, dvibalsių ir priebalsių palatalizacija (veliarizacija), d) balsiai ir priebalsiai, esantys tik skoliniuose. Dar sudėtingesnė ir mažiau ištirta tarmių fonologinė sistema. Aukštaičių tarmių (ypač pietinių) fonologija labiau panaši į bendrinę kalbą negu žemaičių. Mūsų darbo metodika remiasi Prahos, Maskvos ir Lietuvos fonologijos mokyklų teiginiu, jog kalbai svarbu tik tai, kas girdima ir skiriama žmogaus ausimi. Negirdimos, klausa nesuvokiamos ir neskiriamos garsų ypatybės negali būti kalbos fonologiniai elementai — jų nėra kalbos sistemoje (žr. Girdenis 1995: 248). Sudėtinga atskirti kai kurias fonemas nuo prozodemų. Nesegmentiniai požymiai nuo segmentinių skiriasi ilgiu. Nesegmentiniai (prozodiniai) kalbos reiškiniai gali būti ilgesni už fonemą (pavyzdžiui, žodžio kirtis, frazės intonacija) ir trumpesni už fonemą (pavyzdžiui, kai kurių kalbininkų pripažįstama mora — ilgosios balsinės fonemos dalis). Ilgesni už fonemą fonetikos vienetai vadinami supersegmentiniais (lietuviškiau — viršsegmentiniais), trumpesni už fonemą — subsegmentiniais (Garšva 1977: 6-7). 2 | KAZIMIERAS GARŠVA 1. BALSIAI 1.1. Fonemos ir periferinės fonemos Bendrinės lietuvių kalbos balsių sistema yra tokia: fir] Ju] Ji Ju] le“ / Jo] ([e]) (/2/) le | la] le/ lal Schemoje lenktuose skliaustuose pateikiame periferines fonemas, vartojamas tik skoliniuose, bei pozicinius variantus. Kir¢iuotos ir nekir¢iuotos fonemos gali kontrastuoti viena kitai kokybe ir kiekybe, plg.: ti's — t's — té's — tas, vi's — vé's — vo's — vis — ves, sė'*ko: — sako: — suko-, ti-ko' — té-ko- — ta-ko- — tiko" — tūko" ir t.t.; nési's — nosis, di-dis — didis, lis — lis, ši: — ši, ski'r'ū — skir'u; kel'ū" — kel'ū, ti-l'a- — til'ū, tit — tū, hi'pa — lūpa, pii's — pus, dur'u — dur'ū; més — mes, kate: — kate; mažas — mažas, mano — mano, ra-stu: — rastu“, pora" — po-ra (žodžių poros, kurios skiriasi ne tik balsiais, bet ir priebalsių kietumu ir minkštumu, nėra minimaliosios). Ilgieji ir trumpieji aukštutinio pakilimo balsiai /i:/ : /i/, /u'/ : /u/ ir žemutinio pakilimo balsiai /e:/ : /e/, /a"/ : /a/ kaitaliojasi tiek tame pačiame žodyje, tiek skirtingų reikšmių žodžiuose. Ilgoji fonema o" būna savos kilmės žodžiuose, o trumpoji periferinė fonema (/2/) tariama tik tarptautiniuose žodžiuose, todėl /o*/ : (/52/) opozicija pasitaiko tik keliuose skirtingų reikšmių žodžiuose: jodo" — jddo", jonas ‘Jonas’ — jonas, s6-da ‘soda’ — soda’, šoko": — $5ko, tolis — tdlis. Taigi minimaliosios poros su periferine fonema (/2/) skiriasi paplitimu (jų žymiai mažiau), distribucija (tik skirtingų reikšmių žodžiai). Balsis [e], tariamas nedaugelio bendrinės kalbos atstovų ir dėl to nesudarantis nė vienos visų bendrinės kalbos ar tarmės atstovų vartojamos minimaliosios poros, laikytinas fakultatyviniu balsio /e/ variantu, plg.: mėtras | mėtras, eselonas (ešelonas gal ir niekas netaria), éstas — ėstas / ėstas, gėstu' ‘gesty’ — gėstu" / gėstu“ (plg. Kazlauskas 1966: 74; Girdenis 2000: 105). Skirtinos trys pagrindinės balsių klasės (dvi iš jų — pagal liežuvio judėjimą): 1) priešakiniai /i*/, /é‘/, Je’/, /i/, /e/ ir užpakaliniai /u'/, Jo’, Ja], /u/ (/2]), lal; 2) aukštutiniai /i:/, jul, /i/, /u/, vidutiniai /ė:/, /0:/, (/2/) ir žemutiniai /e/, /a‘/, /e/, /a/; 3) ilgieji /i'/, wl, le], lol, le], la] ir trumpieji /i/, /u/, (/2)), lel, Ja). 1.2. Balsių [e] ir [a7], [e] ir [a] variantai Aukštaičių Snektose [e’], [e] ir [22] ([a]), [2] ([a]) gali būti ne fakultatyviniai, bet poziciniai variantai. Bet ir po minkštojo priebalsio balsių [a] ir [e] variantai bendrinėje kalboje, rytų aukštaičių tarmėse neretai nesutapatinami. E. Mikalauskaitė (1975: 24) dar 1964 m. buvo rašiusi, jog „šioje pozicijoje beveik visa Lietuva moka ištarti [a]“, t. y. skiria, pavyzdžiui, veiksmažodį siaūbia (inf. siaūbti) nuo daiktavardžio Sauksmininko siaūbe (vns. vard. siaiibas). Iš 167 mūsų apklaustųjų asmenų žodyje kelia taip galinį balsį (atvirąjį a) tarė 151 žmogus, arba 90,4% (9,6% tarė uždarą e). Iš 15 kalbininkų lituanistų bendrinės kalbos žodžių poras surike — surikią, gilė — gilia, žymės — LIETUVIŲ KALBOS GARSŲ INTERPRETACIJOS | 3 Zymias, jéi — jai ir t. t. skyrė 9-12 asmenų (dauguma) (Garšva 2001: 142-148). Vargu ar pasiteisinama tokios tarties interpretacija kaip knyginé. Si tartis jau, rodos, tampa ne dirbtine, o nemaža dalimi — visuotine. Pagal A. Pakerio Lietuvių bendrinės kalbos fonetikos (1986: 56, 62) vadovėlį aukštųjų mokyklų lituanistai mokomi, jog „žodžio viduje ir gale po minkštųjų priebalsių balsį [a"] pakeičia balsis [e']“, o balsį [a] — [e]. Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (Ambrazas, red. 1997: 23, 24) teigiama, jog po minkštųjų priebalsių balsiai /a:/, /a/ neknyginėje tartyje dažniausiai sutampa su /e’/, /e/, plg.: gilias — gilės, sėniai — sėnei, o „daugelyje tarmių, dažniausiai ir bendrinėje kalboje, balsių /a'/ : /e’/ ir /a/ : /e/ opozicija po visų priebalsių neutralizuojama: pozicijoje [C'-] /a" a/ dažniausiai tariami kaip Je’ e/, o junginių su nepalatalizuotu priebalsiu ir ė nebūna“ ". Vakarų aukštaičiai kauniškiai, sudarantys bendrinės kalbos fonetikos pagrindą, po minkštojo priebalsio žodžio gale balsio [a] dažniausiai, rodos, nesuplaka su [e], pvz.: pėkšč'a ‘péséia’, plauk'a. Galinis [4] (< [a]) tariamas ne tik Lietuvos Respublikos plote, bet ir pačiose rytinėse vilniškių šnektose, kurioms lietuvių bendrinė kalba turėjo arba mažą įtaką, arba jokios (pavyzdžiui, Uodegėnuose): $viii'c'a švenčia", rai.k'a ‘reikia’. Taigi negalima teigti, jog dalis kalbėtojų dirbtinai sudarytomis sąlygomis žodžio gale sugeba skirti /a'/, /a/ nuo /e'/, /e/ variantų vien pagal rašyboje atsispindinčius principus. Žodžio šaknyje šiuos pozicinius variantus aiškiai skiria, pavyzdžiui, šiaurės panevėžiškiai: 425 ‘esu’ — és’ ‘esi’, g&'r ‘gera’ —gér' ‘geria’, gar ‘gera’ —gėr' ‘geri’, nas “nešu' — mėš' ‘nesi’. Žodžio gale panevéziskiy tariamas uždaras e: mé ‘me’ (garsazodis), laime ‘laimé’. Nuomonės sutampa tik dėl bendrinės kalbos absoliutinės žodžio pradžios [e], [e], kur balsio kokybė nesikeičia. Dėl kamieno ir žodžio galo [e], [e] yra mažiausiai keturios kalbininkų rekomendacijos: 1) absoliutinėje žodžio pradžioje, absoliutiniame gale ir prieš minkštuosius priebalsius tarti uždarą (įtemptesnį, priešakesnį) [e], prieš kietuosius priebalsius — atvirą [a] (K. Garšva); 2) antroji nuomonė nemaža dalimi derinasi su pirmąja, bet žodžio gale siūloma tarti vien e (A. Girdenis); 3) ilguosius ir pusilgius (dvigarsiuose) [e], [e.] tarti [a], [a.], 0 trumpuosius — [e] (V. Vitkauskas); 4) visur žymėti ir tarti [e'], [e] (V. Vaitkevičiūtė; [a], [a] — kartais įmanomi tik fakultatyviniai variantai, anksčiau leisti tarti ir žodžio gale — A. Pakerys). Nuo šio klausimo sprendimo priklauso ne tik bendrinės kalbos tartis, bet ir morfonologinių reiškinių aprašymas. 1.3. Balsių kiekybė Visose lietuvių kalbos tarmėse skiriami kirčiuotų skiemenų ilgieji ir trumpieji balsiai, O nekirčiuotuose skiemenyse ilgieji balsiai išlieka arba trumpėja iki pusilgių ir trumpųjų. Yra keturios ilgųjų ir trumpųjų balsių interpretacijos — jie laikomi: 1) atskiromis fonemomis (Lietuvos ir kitų kalbininkų dauguma); 2) „neutralios“ trukmės balsio ir Pastarasis reiškinys yra pietų aukštaičių tarmėje. Kalbant apie bendrinės kalbos balsių ir dvigarsių tartį, kai reikia pabrėžti rašybos įtaką ar cituojami supaprastintos transkripcijos šaltiniai, priebalsio minkštumas žymimas ženklu <i>. 4 | KAZIMIERAS GARŠVA ilgumo požymio (prozodemos) junginiu (Svecevičius 1964: 25—26 ir t. t.); 3) morfemų skiriamuoju požymiu (Garde 1968: 161); 4) viena trumpąja fonema (mora) ir dviejų morų junginiu (Trubeckoj 1960; Heeschen 1968; Kenstowicz 1970). Pirmuoju ir ketvirtuoju atvejais kiekybė priskiriama segmentiniam lygmeniui, antruoju ir trečiuoju — viršsegmentiniam lygmeniui (prozodijai). Kiekvienas minėtas požiūris turi savų privalumų ir trūkumų (jie čia išdėstyti pagal patikimumą). Iš keturių interpretacijų renkamės tą, kuri mažiausiai turi trūkumų — pirmąją. Tai labiau derinasi ir su eksperimentų duomenimis (Pakerys 1995: 26-73), jog tik žemutinio pakilimo balsiai [e’] : [e], [a'] : [a] labiau skiriasi kiekybe (ilgumutrumpumu), o aukštutinio pakilimo balsiai [i] : [i], [uw] : [u] — kokybe (įtempimuneįtempimu). Ilgesni balsiai yra įtemptesni. Bendrinėje kalboje skiriami šeši balsių tipai: /, U, E, O, £, A. Kiekvieną tipą sudarytų dvi fonemos, besiskiriančios spektru (įtempimu-neįtempimu). Šią idėją konkretino A. Girdenis (1967: 4, 1981: 131), J. Kazlauskas (1968: 13, 14) ir ypač A. Pakerys (1986: 27-37 ir t. t.), skyręs ilguosius-įtemptuosius ir trumpuosius— neįtemptuosius balsius. Lietuvių kalboje balsis, priklausantis kuriai nors morfemai, dažnai išlaiko tą pačią kiekybę. Tai suklaidino P. Garda (Garde 1968: 160-165), kiekybę palaikiusį ne balsių, o morfemų požymiu. To priimti neleidžia ir gana gausios išimtys žodžių šaknyje; plg.: gir'a ‘giria’ — gi'rė: ‘gyre’, li-ti "lyti" — lijo“, ki'la ‘kyla’ — kilo, bii'na ‘buna’ — būvo", kū'sa — kas. Žodžių galūnėse balsio kiekybė priklauso nuo žodžio formos, plg.: dgs. kilm. nami ‘namy’ — vns. in. nama, vi-ru: “vyrų! —vi'ru "vyru", vns. vard. li-gus ‘lygus’ — dgs. vard. li-gu's ‘lygus’ ir t. t. Fonetiko V. Artiomovo mokinys B. Svecevičius (1964) kiekybę laikė intonacijos požymiu. Kiti tyrėjai šio požiūrio neparėmė. Fonologai yra pastebėję, jog prozodiniams vienetams būdingas kintamumas (kirčio vieta), laipsniškumas (ilgumas, pusilgumas, trumpumas), tik vienas skiriamasis požymis (balsiai, priebalsiai jų turi daugiau). Bendrinės kalbos ilgųjų ir trumpųjų balsių opozicija turi vienodas sąlygas. Kiekybė nustatoma vienos fonemos atkarpoje ir dėl to ją galima laikyti balsinių fonemų skiriamuoju požymiu (Girdenis 1995: 252). Perėjus iš fonologinio lygmens į morfologinį, aiškėja, jog kiekybė, kaip ir kirtis, priegaidės, priklauso ir tam tikroms morfemoms, dėl to minėtus reiškinius su išimtimis būtų galima vadinti „morfoprozodemomis“. Tarmės, kuriose kiekybės opozicija išliko tik kirčiuotuose skiemenyse, dar labiau paremia prozodinę kiekybės interpretaciją. Pavyzdžiui, šiaurės panevėžiškių tarmėje aiškiai skiriami ilgieji, pusilgiai ir trumpieji balsiai (yra trijų ilgumų sistema), bet vienas kuris nors balsis gali turėti ne daugiau kaip du fonologinius ilgumo laipsnius. Kirčiuotoje (stipriojoje) pozicijoje aukštutinio ir žemutinio pakilimo balsiai pagal kiekybę sudaro opoziciją (I), o vidurinio pakilimo balsiai opozicijos nesudaro (II): I 1. Balsiai [i'], [i.], [uw], [u.] yra ilgi ir pusilgiai (pavyzdžius žr. toliau; Garšva 1977: 80); 2. Balsiai [e], [e], ([2], [2]), [a’], [a] yra ilgi ir trumpi; LIETUVIŲ KALBOS GARSŲ INTERPRETACIJOS | 5 II 3. Balsiai [e'] ([e']), [0] kirčiuoti yra tik ilgi; 4. Balsiai [e] ([3]), [0] kirčiuoti yra tik trumpi. Trumpųjų balsių [e], [e], [0], [a] vietą balsių sistemoje galima aiškinti dvejopai ar net trejopai: 1) pagal kokybinį panašumą būtų galima juos sieti su ilgaisiais [e], [e], [0'], [a']; 2) pagal kaitaliojimąsi toje pačioje morfemoje su balsiais [i.], [e“], [w.], [a] garsus [e], [e], [0], [a] būtų galima laikyti šių balsių poziciniais (atitrauktinio kirčio) variantais; 3) trumpųjų [e], [0] nepriskirti nei vieniems, nei kitiems ir laikyti juos savarankiškomis fonemomis. Balsiai [e], [0] kaitaliojasi toje pačioje morfemoje ne su balsiais [e], [0] (kaip ilgieji ir trumpieji [e], [a] tarpusavyje), bet su balsiais [i.], [u.], plg.: s'kėr' “skiriū, skiri’ —s'ki.r'“skiria', s'kėr' ‘skéri’; kor’ ‘kuriu, kuri' — ki.r’ ‘kuria’, kor ‘kori’, todėl su ilgaisiais galima sieti tik balsius [e], [a]. Trumpuosius [e], [e], [0], [a] balsių [i.], [e'], [u.], [a'] poziciniais variantais būtų galima laikyti tik tada, jei tarmei įsivestume dviejų kirčio tipų kategoriją, didesne dalimi atitinkančią diachroninę kategoriją — pagrindinį ir atitrauktinį kirtį. Bet, mąstydami sinchroniškai, „nežinome“, kuris kirtis pagrindinis, kuris atitrauktinis, o iš klausos, kaip rodo mūsų audiciniai eksperimentai, šie kirčiai dabar skiriami labai menkai, pastebėtus jų skirtumus galima žymėti vien priegaidėmis. Be to, ne tik ilgieji, bet ir trumpieji (pusilgiai) balsiai gali būti kirčiuoti tiek pagrindiniu, tiek atitrauktiniu kirčiu. Pagrindinio kirčio pozicijoje pusilgiai [i. |, [u.] pagal eilę gali būti bet kuriame žodžio skiemenyje, o balsiai [e], [e], [0], [a] kirčiuoti trumpi išlieka daugiausia galiniame žodžio skiemenyje, bet pasitaiko ir toliau nuo žodžio galo esančiuose skiemenyse (iš ištiktukų kilusiuose veiksmažodžiuose, plg., trép'tzleje ‘trépteléjo’, iš kitų kalbų atėjusiuose žodžiuose, plg., lat'vej ‘Latvija’, kai kuriose tarmės vietose — būdvardžių aukštesniojo laipsnio priesagoje -ėsnis, -ė). Jeigu kirčiuoti pagrindiniu kirčiu trumpieji balsiai daugiausia išlieka tik galiniame skiemenyje, kirčiuoti atitrauktiniu kirčiu šie balsiai būna ne tik galiniame, bet ir antrame nuo galo skiemenyje, o toliau į priekį esančiuose skiemenyse jų trumpumas taip pat dažnai nebeišlaikomas. Dėl balsių [e], [0] priklausomybės galutinį atsakymą duoda nekirčiuota pozicija. Nekirčiuoti balsiai [i] — [e], [u] — [0] yra laisvieji variantai, todėl ir kirčiuotoje pozicijoje (kurioje šių balsių opozicija nėra neutralizuojama) balsius [e], [0] reikia laikyti balsių [i.], [u.] trumpaisiais variantais. Balsiai [e], [a], kaip ir ilgieji [e“], [a"] yra savarankiškos fonemos. Panevėžiškių tarmėje toje pačioje kirčiuotoje pozicijoje yra ilgųjų-pusilgių arba ilgųjų-trumpųjų balsių opozicija (neutralizuojama tik galiniame atvirame skiemenyje), ir balsių kiekybė būtų diferencinis požymis, priklausantis fonemoms. Balsiai, kirčiuoti galintys būti tik ilgi ([ė'], [0']) arba tik trumpi ([e], [0]), koreliacijos pagal ilgumą-trumpumą nesudaro. (Remiantis vien balsiais [ė“], [0°], nekirčiuotame skiemenyje sutrumpėjančiais, kiekybę būtų galima priskirti ir viršsegmentiniam lygiui.) Priešinant ilguosius-pusilgius [i], [i.], [ww], [#.], minimaliose porose skiriami žodžiai tik su skirtingomis reikšmėmis, pvz.: ski'la “skylė' — ski.la “skilo', mū'š ‘Musa’ — mū.š ‘musa’, taigi šie balsiai kirčiuoti išlaiko tą pačią kiekybę. Ilgosios ir trumposios fonemos /e"/, /e/, /a'/, Ja/, priešingai, dažniausiai skiria to paties žodžio formas (kurių 6 | KAZIMIERAS GARŠVA kalboje yra daugiausia) ir žymiai rečiau — skirtingus žodžius, pvz.: ké'l' ‘kélia, kėlį, kėlią' — kel’ “keliū, keli’. Kirčiuoti trumpieji balsiai retkarčiais toje pačioje pozicijoje gali būti pailginami beveik iki pusilgių (ypač skiemenį pabrėžiant dėl intonacijos), bet žodžio reikšmė nuo to nepakinta. Tokius pailgėjusius balsius galima laikyti trumpųjų fonemų fakultatyviniais variantais, kartais turinčiais ir stilistinę reikšmę (panašiai ir buvę ilgieji balsiai [i], [ė'], [uw], [0], nekirčiuotame skiemenyje labai retai ištariami ne trumpi, 0 pusilgiai, yra trumpųjų pozicinių variantų fakultatyviniai variantai, pvz.: gi.vi-bés’ ‘gyvybes’, bū.vo.m ‘buvome’). Gave pagrindinį ar šalutinį kirtį, tarmių balsiai išlieka ilgesni ar pailgėja. Bet visur yra uk avieju ugumy fonemos, o visi kiti garsai — poziciniai variantai (plg. Kazlauskaitė 2001; Kazlauskienė 2001). Trijų ilgumų žemutinio pakilimo fonemų aprašymai yra klaidingi. Dž. Treigeris (Trager 1940: 31; 1941: 139-141) lietuvių ir latvių ilguosius balsius laikė dviejų elementų grupėmis (dvigubais junginiais), o chorvatų kalboje kiekybę atskyrė nuo fonemos ir laikė prozodema. Kiekybę prozodema (trukme besiskiriančia nuo fonemų) daugiausia laikė Prahos ir Londono kalbinių mokyklų atstovai. Amerikos deskriptyvistai, Maskvos fonologinės mokyklos atstovai kai kurių kalbų kiekybę priskyrė segmentiniam lygmeniui (Kuznecov 1970: 339-344). Ilguosius balsius bandoma skaidyti ir į 2—3 moras. Pagal morų teoriją ilgieji balsiai yra dviejų tokių pat trumpųjų fonemų (morų) junginys, priklausantis skiemeniui. „Politoninėms“ kalboms ji imta taikyti dėl to, kad du kirčio tipai (priegaidės) esą ne tik dvigarsiuose (dviejų fonemų junginiuose), bet ir ilguosiuose balsiuose. Kirčiuotoje moroje neva pakylas tonas: kirtis pirmojoje moroje yra akūtas, antrojoje — cirkumfleksas. Lietuvių kalbai ši teorija netinka dėl to, kad priegaidės nėra iki galo priklausomos nuo kirčiavimo: jos yra ne žodžių ar formų, o nedaug su kirčiu susijusi papildoma tam tikrų morfemų ypatybė. Dvigarsių priegaidės daugiau skiriasi ne pirmojo ir antrojo dėmens kontrastu, o to paties pirmojo dėmens kokybe. Ilgieji balsiai [0°], [ė"] neturi lygiaverčių trumpųjų atitikmenų, iš kurių jie susidėtų (Girdenis 1995: 259-260). Mūsų kalba pasirodė nesanti toninė, be to, dvigarsių ir balsių priegaidžių vaidmuo dėl skirtingo kontrasto iš esmės skiriasi. Lietuvių kalboje greta einantys du trumpieji balsiai retai sutraukiami į vieną (plg. paakéti, priiminėti — pasilsėti ‘pasiilséti’), o tai leidžia ilguosius balsius laikyti savarankiškomis fonemomis (Kuznecov 1970: 344). A. Baranauskas (Baranovskij 1898: 21-23) vienmoriais laikė trumpuosius balsius, dvimoriais — pusilgius, trimoriais — ilguosius balsius. Fonetiškai tokios abstrakčios proporcijos įmanomos, bet nėra tikslios: pusilgis balsis žodžio viduje, gale ir nekirčiuotas, pavyzdžiui, uteniškių tarmėje, ilgesnis už trumpąjį 2,1, 1,7, 1,9 karto, ilgasis balsis — 2,4, 2,1, 2,7 karto (Girdenis 2001: 270). Panevėžiškių tarmėje labai trumpėja ir redukuojami nekirčiuoti balsiai. J. Stepanovas skyrė vienmorius, dvimorius ir trimorius balsius, moromis aiškino A. Leskyno metatonijos dėsnius (žr. Rodionov 2001: 432-433). Modeliuodamas istorinę akcentuaciją, J. Stepanovas manė, kad akūtas buvo dviejų morų skiemenyje, cirkumfleksas — trijų morų skiemenyje. Atitraukus kirtį į kairę, viena mora prarasta, LIETUVIŲ KALBOS GARSŲ INTERPRETACIJOS | 7 o priegaidė antrojoje kairiojo skiemens moroje pakeista iš tvirtapradės į tvirtagalę. Metatoniją moromis sunku įtikinamai pagrįsti. Įdomi mory teorija nepasiteisino nė vienoje Europos kalboje, turinčioje priegaides: nei latvių (plg. Ivanov 1959: 134), nei serbų, chorvatų (Kuznecov 1970: 343— 344), nei šiaurės skandinavų (Kacnel'son 1966: 37-38, 120-121). 2. DVIGARSIAI 2.1. Mišrieji dvigarsiai ir sudėtiniai dvibalsiai Didžiausia problema yra dėl kai kurių indoeuropiečių kalbų dvibalsių fonologinės interpretacijos. Anglų, vokiečių, rumunų (plg. Gordina 1966: 174-175; Glušak 1966: 379-381), lietuvių ir kitų kalbų dvibalsiai laikomi ir fonemomis, ir dviejų fonemų junginiais arba vieni — fonemomis, kiti — balsių junginiais ar jų variantais. Baltistikoje vargu ar greitai bus prieita prie vieningos nuomonės, kadangi ir viena, ir kita kalbininkų pusė turi savų argumentų. Vienos ar kitos nuomonės besilaikančių kalbininkų skaičius šiuo atveju nelabai daug ką reiškia, kadangi tai priklauso nuo mokslininko parengtų mokinių skaičiaus. Lietuvių kalboje skiriami sutaptiniai dvibalsiai [ie], [uo], sudėtiniai dvibalsiai [ai], [au], [ei], [ui], [eu], [oi], [ou] (trys paskutinieji būna tik tarptautiniuose žodžiuose, plg. Ambrazas, red. 1997: 22) ir mišrieji dvigarsiai, kurių pirmąją dalį visoje lietuvių kalboje sudaro trumpieji balsiai [i], [e], [x], [a], antrąją — sonantai [/], [r], [m], [n]. Mišrieji dvigarsiai [il], [ir], [im], [in], [el], [er], [em], [en], [ul], [ur], [um], [un], [al], [ar], [am], [an] ir sudėtiniai dvigarsiai neabejotinai yra dviejų fonemų junginiai. Jie yra tik prieš priebalsius ir žodžio gale (prieš pauzę), o prieš balsius suskyla į du skiemenis: kil —ti : ki—lo, kél—ti : ké—lia, kal—ti : kū— lia, kdl—ti : kū—la (dvibalsiai skyla rečiau: baddu—ti : bada—vo (visi priesagos -auti vediniai), gau—ti : gū—vo, sdu : sa—vė, ui—ti : u—ja). Abiejų tipų dvigarsių dėmenys pakeičiami kitomis fonemomis ', pvz.: gilti : gulti : gėlti; šalti : šėlti : šilti; kalti : karti : kasti; kaito (: krito) : kalto : karto; valgai : valgei : valgiui; mduti : malti ir t. t. Dėl balsių kaitos toje pačioje morfemoje gali pakisti abi dvigarsio dalys: kilti : kyla, slefika : sliūko, malti : miltai, plauti : plévé ir pan. Skirtingai nuo dvigarsių, dvibalsiai į du skiemenis skyla labai retai. Tai pasitaiko ir su ilgaisiais balsiais (/y—ti : li—jo, Zii—ti : žū—vo), todėl šis ir kiti argumentai yra tik papildomi. Bet dėl sudėtinių dvibalsių dvifonemiškumo yra kitų argumentų: jie ilgesni už ilguosius balsius (ir sutaptinius dvibalsius, žr. Pakerys 1986: 190), žodžio gale ir net viduryje jų antroji dalis gali kaitaliotis su priebalsiais j, v: vns. naud. tufgui : viet. turguje, tau : tavo, sau : savo, sudiéu : su Dievū; ūi—ti : u—ja, gaūu—ti : gū—vo. Dėl to sudėtinių dvibalsių antruosius dėmenis siūloma laikyti fonemų /j/, /v/ variantais. dėtinių dvibalsių abu dėmenys priklauso tik tam pačiam skiemeniui, yra nedalūs ir panašaus ilgumo kaip ilgieji balsiai — ne visai pagrįsti. Prozodiniai elementai kai kurių porų neleidžia laikyti minimaliomis. 8 | KAZIMIERAS GARŠVA 2.2 Sutaptiniai dvibalsiai [ie], [uo] Sie garsai, kaip rodo ir ju klasifikacija, skiriasi ir nuo sudėtinių dvibalsių, ir nuo balsių. Savo ypatybėmis jie yra tarpiniai tarp dvigarsių ir balsių. Su dvigarsiais juos sieja dvi (su tarpine — trys: [iea], [uoa]) sudėtinės dalys ir tai, kad jie neturi trumpųjų atitikmenų, yra kintamo pakilimo (jo tiksliai nustatyti neįmanoma), kiek ilgesni už ilguosius balsius. Vidurinių mokyklų vadovėliuose [ie], [uo] laikomi dvibalsiais (plg. Kondratas 2001: 15-16, 61, 179-180; Sirtautai 1999: 59, 62; Palubinskienė, Čepienė 2001: 31), aukštųjų mokyklų vadovėliuose — fonemomis (Girdenis 1981: 59-60; Girdenis 1995: 83-87) arba fonetiškai dvibalsiais, o fonologiškai — viena fonema (Petkevičienė 1993: 3, 4, 9). Prie balsių sutaptinius dvibalsius artina susiliejantys komponentai ir fonetiškai bei fonologiškai panašios priegaidės (kirčiuotos sudėtinės dalys nepailgėja). Priešdėlio ir šaknies sankirtoje dvibalsiai gali būti prieš balsius ir kitus dvigarsius: prieežis, prieangis, prieaušris, niioara, nūoalpis, nūoauga ir t.t. (plg. Girdenis 1981: 60; Pakerys 1986: 188), pusiduaugis, sduéda (Tekorius 1985: 131-132). Bet tai nėra reikšmingos fonologinés aplinkybės. Sutaptiniy dvibalsių dalių komutacija (pakeitimas kitomis fonemomis) yra, mano nuomone, daugiau formalus, atsitiktinis ir dėl to ne toks būtinas elementas ie, uo dvifonemiškumui įrodyti ar atmesti. Ši aplinkybė taip pat juos labiau artina prie viename skiemenyje esančių dviejų fonemų junginių. Pastebėta, kad [ie], [uo] antroji dalis gali būti priešinama su kitų dvibalsių ar mišriųjų dvigarsių dėmenimis: kiėtis — kirtis, duoti — duiti — dūrti — dumti, kuokėlė — kulkėlė, kuopti — kurmmpti, liiotas — luitas, tick — tilk — tirk — tisk, diiok — dumk — durk ir t. t. Dėl nesuprantamy priežasčių (Girdenis 1983: 151) nenorima pripažinti, kad gali būti pakeista ir pirmoji šių dvigarsiy dalis priebalsiais [7], [s], [Z], nors į tai atkreipė dėmesį jau L. Jelmslevas (Hjelmslev 1936— 1937: 28; dar plg. Kazlauskas 1966: 73-76; Buch 1998: 11-12 ir t. t.), pvz.: feną — sėną — pėną, iėžė — vėžė, puotą — protą, skūodžia — skrodžia — skradžiai; piétus — pratus, tiodas — sodas, uola — sala — žala, uodo — būdo — rūdo, uogą — nūgą — sūgą — vagq, uosti — kasti — rasti (— kosti)'. Sudėtinių dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių istorinėje kaitoje dalyvauja tik viena dalis (pirmoji, plg. Pakerys 1986: 191, 193), bet dėl to niekas nesiūlė jų laikyti balsiais. Sutaptiniai dvibalsiai [ie], [uo] gali sudaryti opoziciją ir su balsiais: lieti — lyti — loti, liesti — lįsti — lėsti, liepti — liuo[p]ti ‘Serti’ — lipti — lėpti — lo[p]ti ‘lobti’, plienas — plynas — plonas, skiestą — skystą — skūstą, šviėsti — švisti — šveisti, tié — tuo — tij — to — tą, tiekti — tudkti — tikti — tėkti — tūkti, tiėsė — tėsė — tąsė, duoti — dėti, puodas — pūdas — pūdas — pėdas, puotą — pūtą ir t. t. Tai negali būti koks nors argumentas vienai iš dviejų nuomonių palaikyti, kadangi taip galėtume įrodinėti ne tik [ie], [uo], bet ir visų kitų dvigarsių „vienafonemiškumą“ ir balsių „dvifonemiškumą“. Bet dvigarsiai dažnai pakeičiami balsių, o balsiai — dvigarsių, pvz.: basido — baido — būdo — būdo, jauko — juoko — jūko, reikia — riėkia — rėkia, žandas — žiedas — žydas, laūpo — ldipo — leipo — liepo(s), kais — keis — kirs, kaimas — kėlmas — kiémas, teis — tiés — tirs, vaikas — viėkas — Paskutiniosios keturios poros tiktų tik tuo atveju, jei dvibalsių [ie], [uo] antruoju komponentu laikytume balsį [a] (plg. LKA II 77). LIETUVIŲ KALBOS GARSŲ INTERPRETACIJOS | 9 vilkas — viskas. Skiemenų ir žodžio sandara leidžia tik tam tikrą fonemų eilę. Pavyzdžiui, pradinėse priebalsių samplaikose priebalsiai [m], [t] ir kiti būna tik po s (plg. smok — stok) ir niekas nereikalauja, kad komutacijoje jie apsikeistų vietomis. Nuosekliai laikantis N. Trubeckojaus fonemų skyrimo taisyklių (1960, 62-66, 207), fonema nereikėtų laikyti bent dvibalsio [uo], kadangi jis gali skilti, kaip ir kiti dvigarsiai, į du skiemenis. Būtajame kartiniame laike [uo] suskyla į du skiemenis darioje priesagoje -uoti, -ūoja, -ūvo, plg.: ga—-ruo—ti — ga—ra—vo, va—-žiūo—ti — va—zid—vo (panašiai kaip priesagoje -duti, -auja, -avo, plg. badauti, badauja, badavo)". Atkreiptinas dėmesys ir į kamiengalio -uo kaitą su priesaga -uva: akmuo | akmuva, ruduo / ruduva, sesuo | sesuva, šuo | šuva, tešmuo / teSmuva ir panašiai“. Daugelyje šnektų gali pasitaikyti abu žodžio variantai. Priesagos -uva atsiradimą čia įmanoma aiškinti ir fonetiškai: tarp dviejų balsių, kaip ir kitais atvejais, įspraustas priebalsis [v]. Su dvibalsiu ie lietuvių kalboje tokių pavyzdžių nėra, plg. dio—ti — da—vé, ei—ti — é—jo, bet lie—ti — lie—jo. Tai pasitaiko tik latvių kalboje, plg. siet “rišti, sieti’ — sė—ja “riša, sieja'. Sutaptiniai dvibalsiai [ie, uo] yra šiek tiek ilgesni už ilguosius balsius. Sudėtiniai dvibalsiai yra dar kiek ilgesni — tai nulemia žemutinio pakilimo balsiai [a, e]. Pagal A. Pakerį (1982: 52) bendrinės kalbos kirčiuotų tvirtapradžių ilgųjų balsių, sutaptinių dvibalsių [ie], [uo] ir sudėtinių dvibalsių [au], [ai], [ei], [ui] santykis yra 1: 1,12: 1,25, nekirčiuotų — 1 : 1,09 : 1,15, o kirčiuotų tvirtagalių yra mažiausias — 1 : 1,02 : 1,08. Panašūs duomenys gauti ir lietuvių kalbos pietvakarinėse šnektose (Atkočaitytė 2000: 99; Leskauskaitė 2001: 122). Šakių šnektoje poliftongai ilgesni už atitinkamus monoftongus santykiu 1,61 : 1. Inversiškai jie sutampa su dvigarsiais [ai, au], todėl vienodai turėtų būti ir interpretuojami. Tarmių duomenys [ie], [uo] interpretacijos iš esmės nekeičia. Pavyzdžiui, pietų ir vakarų žemaičių, panevėžiškių, uteniškių ir kitose tarmėse nekirčiuoti [ie], [uo] dažniausiai vienbalsinami (šiaurės žemaičių, atvirkščiai, dvibalsinami é, 0), bet taip gali būti ir su kitais dvibalsiais: plg.: žemaičių va ks ‘vaikas’, panevėžiškių graZe(s') ‘gražiai(s)', mato(s) “mataū(s)', kiekviéns | kekviéns | kikviéns ‘kiekvienas’, stegvi.le / steigvi.le ‘Steigviliai’ ir t. t. Dvibalsiy monoftongizacijos būta įvairių kalbų tarmėse: lietuvių, latvių, slavų, tocharų, arabų ir kitų (Schmalstieg 2001: 145-146, 225). Vienafonemiškai interpretuoti kai kurių kalbų sutaptinius dvigarsius siūlyta jau 1929 m. (Trubetzkoy 1929: 55), nors ne kiekvienas sutaptinis dvigarsis turi būti laikomas viena fonema (Vachek 1936). Lietuvių kalbos garsus [ie], [uo] laikyti viena fonema siūlyta nuo 1965 m. (Trost 1965; Smoczynski 1978; Kosienė 1978: 30-31; Kačiuškienė 1982: 41; Girdenis 1983: 152; 1995: 85-87; Leskauskaitė 2001: 23; Smoczynski 2001: 211-213). Svariausias [ie], [uo] vienafonemiškumo argumentas Dvibalsis [uo] pavyzdžiuose diio—ti — da—vė, šlūo—ti — šla—vė (kaip ir dvibalsis [au], plg. aū—ti — a—vé,gau—ti — ga—vo, mdu—ti — mo—ve) galėtų būti laikomas /a/ ir /v/ junginiu, tik, skirtingai nuo [au], jo komponentai dėl žodžio sandaros taisyklių „apsikeičia“ vietomis. Į šias žodyno išimtis galėtume atsižvelgti tik tada, jei priimtume dvifonemę ilgųjų balsių interpretaciją, nes čia panaši garsų kaita pasitaiko dažniau, plg. gyv—ti — gi-jo,bū-—ti — bu—vo. Šiaurės panevėžiškiai sako rodov „ruduva“, šėva Suva“, bet akma | akem „akmuo“, piema | piem „piemuo“. 16 | KAZIMIERAS GARŠVA GIRDENIS, A. 2000: Kalbotyros darbai 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. GIRDENIS, A. 2001: Kalbotyros darbai 3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. GLUušAK, T. S. 1966: K npobieme Ooxojiorugeckofti HHTepripeTaLMH JMOTOKHTOB. Layman, C. K., pez., Hccaedosarusn no dononozuu, Mocksa: Hayka, 376-384. GORDINA, M. V. 1966: O pazmuunbix GyHKIMOHATBHBIX EJMHHINAX si3bika. [llaymsn, C. K., pen., Hecaedoeanus no gonoaoeuu, Mocksa: Hayka, 172-183. Hamp, E. P. 1959: Buividze Lithuanian Phonemes. International Journal of Slavic Linguistics and Poetics 1-2, 195-202. HEESCHEN, C. E. E. 1968: Einfiihrung in die Grundprobleme der generativen Phonologie mit besonderer Beriicksichtigung der litauischen Phonologie: Inaugural-Diss. zur Erlangung der Doktorwiirde, Bonn: Friedrich Wilhelms-Universitat. HIELMSLEV, L. 1936-1937: Accent, intonation, quantité. Studi Baltici 6, 1-57. Ivanov, V. V. 1959: O npepbIBUCTOI HHTOHALIMH B JIATbILICKOM si3biKe. Sokols, E., ed., Rakstu krajums. Veltijums akadémikim Prof. Dr. Janim Endzelinam... Riga: Latvijas PSR Zinatnu Akadémijas izdevnieciba, 133-148. KABELKA, J. 1987: Latviy kalba, Vilnius: Mokslas. KACNEL’SON, S. D. 1966: Cpaenumensnas axyenmonoeus epmanckux a3vikoe, Mocksa-JIeHUHIpa. KACIUSKIENE, G. 1982: Vakarinių šiaurės panevėžiškių balsių kiekybė ir jos fonologiné interpretacija. Kalbotyra 33 (1), 39-45. KAZLAUSKAITE, R. 2001: Žemutinio pakilimo balsiai Pašušvio $nektoje. Kalbotyra 50 (1), 43-52. KAZLAUSKAS, J. 1966: Lietuvių literatūrinės kalbos diferencinių elementų sistema. Kalbotyra 14, 73-81. KAZLAUSKAS, J. 1968: Lietuvių kalbos istorinė gramatika, Vilnius: Mintis. KAZLAUSKIENĖ, A. 2001: Šalutiniai kirčiai vakarų aukštaičių kauniškių tarmėje. Kalbotyra 50 (1), 53-66. KENsTOWICZ, M. 1969: Lithuanian Phonology. Ph.D. Thesis, Urbana (IIl.): University of Illinois. KENSTOWICZ, M. 1970: On the Notation of Vowel Length in Lithuanian. Papers in Linguistics 3 (1), 73-113. KENsTOWICZ, M. 1972: Lithuanian Phonology. Studies in the Linguistic Sciences 2 (2), 1-85. KLiMAS, A. 1970: Some attempts to inventory lithuanian phonemes. Magner, Th. E, Schmalstieg, W. R., eds., Baltic Linguistics, University Park— London: Pennsylvania State University Press, 93-102. KLIUKIENE, R., sud. 1997: Lietuviy kalbos fonetikos skaitymai, Vilnius: Vilniaus universitetas. KONDRATAS, B. 2001: Lietuviy kalbos taisyklés. Mokinio knyga, Vilnius: Presvika. KOSIENE, O. 1978: Uteniškių tarmės balsinés fonemos. Kalbotyra 29 (1), 29-40. KuRryrowicz, J. 1956: L'apophonie en indo-européen, Wroctaw: Ossolineum. KuzNEcov, P. S. 1946: K Bonpocy o doHonornu Ynapenns. Jokaadst u coobuenus uronoeuueckozo gaxyasmema MTY, Bom. 6, 12-17. KuzNEcov, P. S. 1970: O ¢poHonoruyeckoii cicreme cepbo-XopBaTcKoro sizsika. Pedpopmarckuii A. A. M3 ucmopuu omewecmeenrou (dokonozuu, Mocksa: Hayka, 336-354. LESKAUSKAITE, A. 2001: Pietvakariniy piety aukštaičių vokalizmas: fonologinis ir eksperimentinis tyrimas, daktaro disertacija, Vilnius: LKI, VDU. MARKEVICIENE, Z. 1999: Aukštaičių tarmių tekstai 1, Vilnius: VU. MIKALAUSKAITE, E.1975: Lietuviy kalbos fonetikos darbai, Vilnius: Mokslas. PAKERYS, A. 1982: Lietuviy bendrinés kalbos prozodija, Vilnius: Mokslas. PAKERYS, A. 1986, 1995: Lietuvių bendrinės kalbos fonetika, Vilnius: Mokslas. PALUBINSKIENE, E., CEPIENE G. 2001: Lietuvių kalba 8 klasei, Kaunas: Šviesa. PETKEVICIENE, R. 1993: Lietuvių kalbos dvigarsiy sistema, Šiauliai: ŠPI. RobioNov, V. A. 2001: JluroBckuū si3bIK B Kone akagemuka IO. C. Crenanosa. Kybpsikosa, E. C., Anko, T. E., pen., A3bik u Kynbmypa. Oaxmoi u ųennocmu. K 70-nemuio Opus Cepeeeeuxa Cmenanoea, Mocksa: 51351KH CIaBSHCKOM Ky/IbTYphI, 421-434. LIETUVIŲ KALBOS GARSŲ INTERPRETACIJOS | 17 SALYS, A. 1992: Rastai 4, Roma: Lietuviy kataliky mokslo akademija. SAWICKA, J. 2001: An outline of the phonetic typology of the Slavic languages, Torun: Wydawnictwo Uniwersytetu Mikotaja Kopernika. SAWICKA, J., GRZYBOWSKI, S. 1999: Studia z palatalnosci w jezykach stowiariskich 1, Torun: Wydawnictwo Uniwersytetu Mikotaja Kopernika. SCHMALSTIEG, W. R. 1958: A Descriptive Study of the Lithuanian Verbal System. General Linguistics 3 (3) (Suppl.), 85-105. SCHMALSTIEG, W. R. 2001: Lithuanian and Indo-European Phonological Parallels. Acta Linguistica Lithuanica 45, 145-150. SIRTAUTAL J. V. ir V. V. 1999: Lietuvių kalba. Vadovėlis 5 klasei, Vilnius: Alma littera. SMOCZYNSKI, W. 1978: Sporne problemy wokalizmu litewskiego. Sprawozdania Oddziatu Krakowskiego PAN za rok 1976, 20 (2), 331-333. SMOCZYNSKI, W. 2001: Jezyk litewski w perspektywie porownawczej, Krakow: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagiellonskiego. STEPANOV, Ju. S. 1972: YaapeHue H MeTaTOHMS B TMTOBCKOM riarose. Baltistica, 1 priedas, 169-183. SVECEVICIUS, B. 1964: /Tpocmbie 2nacnbie (MOHOGMOH2U) COBPEMEHHO20 AUMOBCKO20 AUMEPAMYPHO20 A3bIKA: IKCnepumermanbHo-(oHemu4eckoe uccredosatue, asropedepar JIMCCEpTALIHH Kau. OHIOJI. Hayk, BHILHIOC: BIV. TEKORIUS, A. 1985: Zur phonologischen Wertung der litauischen Diphthonge. Baltistica 21 (2), 125-133. TRAGER, G. L. 1940: Serbo-Croatian Accents and Quantities. Language 16, 26-32. TRAGER, G. L. 1941: The Theory of Accentual Systems. Spier, L., Holowel, A.I., Newman, St. S., eds., Language, Culture and Personality, Menasha, 131-145. TrosT, P. 1965: Two Remarks on Lithuanian Vocalism. Acta Baltico-Slavica 3, 183-185. TRUBETZKOY, N. S. 1929: Zur aligemeinen Theorie der phonologischen Vokalsysteme. Travaux du Cercle Linguistique de Prague 1, 39-67. TRUBECKOJ, N. S. 1960: OcHosst horosoeuu, Mocksa: U3nare1bcTBO HHOCTPAHHOM JIUTEPATYPhI. ULvVYDAS, K. red. 1965: Lietuvių kalbos gramatika 1. Fonetika ir morfologija, Vilnius: Mintis. URBANAVIČIŪTĖ, Ž. 1997: Kietieji ir minkštieji priebalsiai lietuvių literatūrinėje kalboje ir tarmėse. Kliukienė, R., sud., Lietuvių kalbos fonetikos skaitiniai, Vilnius, 154—159. VACHEK, J. 1936: Phonemes and Phonological Units. Travaux du Cercle Linguistigue de Prague 6, 235-239. VAITKEVIČIŪTĖ, V. 2001: Lietuvių kalbos tarties pagrindai ir žodynas, Vilnius: Pradai. VITKAUSKAS, V. 1985: Lietuvių kalbos tarties žodynas, Vilnius: Mokslas. VITKAUSKAS, V. 2001: Lietuvių kalbos tarties žodynas. Antrasis papildytas leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ZINKEVIČIUS, Z. 1975: Smulkmenos IX. Baltistica 11 (1), 36. ZINKEVICIUS, Z. 1994: Lietuvių kalbos dialektologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. ZINKEVICIUS, Z. 2002: Rinktiniai straipsniai 1, Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija. Kazimieras Garšva Gauta 2002 04 04 Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 2055 Vilnius, Lietuva kgarsva(dtakas.lt