Lietuvių kalbotyra 2001-aisiais metais: Lietuvoje išleisti darbai

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVII (2002), 149–164 NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA Survey of Recent Publications LIETUVIŲ KALBOTYRA 2001-AISIAIS METAIS: LIETUVOJE IŠLEISTI DARBAI 2001-ieji metai lietuvių kalbotyrai nebuvo palankūs. Prie tebesitęsiančios ekonominės krizės prisidėjo dar ir mokslo administravimo sumaištis. Lietuvių kalbos institutą čia ketinta prijungti prie Vilniaus universiteto, čia sujungti su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu. Per dvejus metus Institutui skiriamos lėšos darbuotojų atlyginimams sumažintos trečdaliu. Pertvarkyta Valstybinė lietuvių kalbos komisija, pakeistas jos statusas. Tokiomis aplinkybėmis rimto mokslinio darbo sunku tikėtis. Vis dėlto su 2001-ųjų metų data Lietuvoje išėjo kokia dešimtis naujų leidinių, septyni iš jų apžvelgiami šiame rašinyje. Apžvalgą sudaro trys dalys: pirmojoje aptariamos naujos monografijos, antrojoje – atskirų autorių straipsnių rinkiniai, o trečiojoje – raštijos palikimo perlaidos. Monografijos 2001-aisiais Lietuvoje išleistos dvi naujos monografijos: Alberto Rosino Mikalojaus Daukšos tekstų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, 164 p.) ir Vytauto Vitkausko Lietuvių kalbos tarmių morfoneminiai reiškiniai (Vilnius: Žara, 2001, 262 p.). Patyrusio morfologo Alberto Rosino knyga yra vienas iš nedaugelio (lietuvių kalbotyroje) bandymų sistemiškai aprašyti vieno autoriaus raštų kalbos fragmentą. Be to, Mikalojaus Daukšos raštai – seniausieji mus pasiekę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje parašyti ir išleisti veikalai – teikia daug vertingos medžiagos įvairių lietuvių kalbos lygmenų istorijos tyrimams. Knyga jau sulaukė kelių recenzijų (Maskuliūnas 2002; Pajėdienė 2002), tad šioje apžvalgoje tik išryškinami keli svarbesni jos bruožai. Knygos pratarmėje autorius nurodo, kad „Tiriant Daukšos įvardžių semantiką remtasi ta pačia metodika, kuria naudotasi monografijoje „Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai“ (1996). Todėl siekdamas išvengti pasikartojimo šioje monografijoje sudėtingesnių teorinių klausimų neaptariu, o tik nurodau minėtąją savo monografiją“ (p. 8). Vis dėlto išvengti pasikartojimų autoriui nepavyko, nes iš minėtosios bei kitų monografijų ir straipsnių (Rosinas 1986, 1988, 1995) į nagrinėjamąją knygą perkelta ne tik išankstinė aprašymo schema ir eilės tvarka, atskiros formuluotės, bet ir ištisi sakiniai ar pastraipos, net kelių pastraipų dydžio teksto atkarpos. Pavyzdžiui, skyrius „Įvardžių santykiai“ (p. 10) pažodžiui (su nedidelėmis kupiūromis) atitinka kiek sutrumpintą 1996 metų monografijos tekstą (plg. Rosinas 1996: 17). Gretimame skyriuje „Daukšos tekstų įvardžių inventorius“ einančių pastabų du puslapiai (p. 11–12) pažodžiui atitinka anksčiau paskelbto straipsnio (Rosinas 1986: 30) tekstą. Iš naujo parašytos, atrodo, tik trys šio sky- 150 | ARTŪRAS JUDŽENTIS riaus pastraipos (p. 13), o skyriaus pabaigoje vėl arba pažodžiui nurašomas, arba kiek sutraukiamas minėtasis straipsnis. „Rodomieji įvardžiai“ (p. 37–39) yra sutrumpintas atitinkamas knygos Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai skyrius (plg. Rosinas 1988: 57–59): pakeisti pavyzdžiai ir įdėtas ekskursas apie įvardžių „bevardės giminės“ formas Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (p. 37). Ankstesnių autoriaus publikacijų perrašos turbūt sudaro apie pusę monografijos teksto (neskaičiuojant pavyzdžių ir paskutinio skyriaus). Tad kažin ar galima ją laikyti visai nauja, originalia monografija. Nauja knygoje yra Daukšos įvardžių paradigmos ir jų apžvalgos. Yra ir naujų teiginių. Pavyzdžiui, apie tai, kad sangrąžinis savybinis įvardis „kaip savybinių įvardžių manas, tavas netiesioginių linksnių formų substitutas […] neturi vardininko formų“ (p. 32); koreliacijos wis(a) kąkąg kilmės aiškinimas (p. 105) ir kiti. Naujas ir įdomus paskutinis knygos skyrius „Postpoziciniai vietininkai: kilmė, funkcijų pakitimų vidiniai motyvai“ (p. 136–152). Tiesa, pusė šio skyriaus teksto (§48) kone tuo pačiu metu paskelbta atskiru straipsniu (plg. Rosinas 2000 a), o kai kurios mintys – konferencijos pranešimų tezėse (plg. Rosinas 2000 b). Kaip matyti iš pavadinimo, su monografijos tema šiame skyriuje nagrinėjami dalykai susiję tik iš dalies ir joje spausdinami veikiau kaip priedas. Įdomu, kad tais pačiais metais išėjusiame Ginos Kavaliūnaitės straipsnyje (plg. Kavaliūnaitė 2001) adesyvo vartosena senuosiuose lietuviškuose raštuose aiškinama dar kitaip. Didelis monografijos trūkumas yra tas, kad joje nagrinėjami pavyzdžiai nepalyginti su originalais. Net ir tais atvejais, kai autoriaus konstatuojama lemiama originalo įtaka lietuviškų įvardžių vartosenai, lenkiškų atitikmenų skaitytojas paprastai neranda (pvz., p. 26, 27, 37 ir toliau). Išimtį sudaro p. 65, 66, 81 ir kai kur kitur duodami lenkiški pavyzdžiai. Tai ypač mažina pasitikėjimą Daukšos įvardžių semantikos aprašymu (plg. Jūratės Pajėdienės pastabas šiuo klausimu – Pajėdienė 2002: 206). Reikia pritarti ir abiejų recenzentų nuomonei dėl statistinės įvardžių vartosenos analizės stygius monografijoje (plg. Maskuliūnas 2002: 225; Pajėdienė 2002: 207). Kadangi autorius naudojosi (ar galėjo pasinaudoti) Jono Palionio sudaryta Katekizmo žodžių formų rodykle (Palionis 1995) ir Czesławo Kudzinowskio sudarytu Postilės žodžių indeksu (Kudzinowski 1977; šis leidinys nenurodytas nei literatūros, nei šaltinių sąraše), tai abejoti, kad knygoje aprašyti visi Daukšos įvardžiai ir jų formos, lyg ir nederėtų, tačiau Pajėdienė rado tokių monografijoje nepaminėtų įvardžio niekas įnesyvo formų (žr. Pajėdienė 2002: 210). Grafiniai Daukšos vartojamų įvardžių formų variantai monografijoje nurodyti toli gražu ne visi. Pavyzdžiui, asmeniniu participinių įvardžių paradig­mose nenurodyti aš kilmininko variantai manęs DK 134₁₁, manės DK 136₉–₁₀; dažnas naudininkas maní DK 9₁₀, 12₂, 26₂₀ ir kt.; galininkas mané DK 69₂; abejonių kelia paradigmoje įrašytas galininko variantas ma (p. 15). Įvardžio tu nenurodytas kilmininkas tawęs DK 155₈; galininko variantai tawe DK 11₁, Tawė DK 135₂₂, tawę DK 135₅; įnagininkas tawim’ DK 177₂₁; adesyvai tawip DK 169₂, tawimp DK 182₇, tawimp DK 144₁, 155₆, 174₁₃; aliatyvai tawęlp DK 62₁₉, tawęlp DK 136₁₆, 148₂₁, 149₁₁, tawęlp DK 136₂₁–₂₂, 148₉, 149₂₂ ir kt., tawęlp DK 141₁; variantas táwo paradigmoje klaidingai nurodytas kaip naudininkas (p. 16). Daukšos tekstų pavyzdžiai knygoje duodami originalo rašyba. Norėdamas patikrinti citatų ir atskirų formų perrašymo tikslumą su originalu palyginau skyriuje „Asmeniniai įvardžiai“ iš Katekizmo duodamus participinių įvardžių aš ir tu pavyzdžius (p. 14–17). Visų pirma atkreiptinas dėmesys į pavyzdžių metriką: nurodomas ne originalo puslapis, o Katekizmo 1995 m. leidimo puslapis (Jakštienė, Palionis 1995); be to, ne visais atvejais nurodomos puslapio eilutės. Perrašy- NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA 151 mo netikslumų rasta tokių: mano DK 410₃ – t. b. māno DK 170₃; paties DK 378₈ – t. b. paties DK 154₈; wifsūse DK 404₁₈ – t. b. wifsūlė DK 167₁₈; pritikimūlė DK 404₁₉ – t. b. pritikimūlė DK 167₁₉; tawēfp DK 404₂₀ – t. b. tawēfp DK 167₂₀; idant galecēję pažint tawę DK 358₂₀–₂₁ – t. b. idant galecēję pažint tawe DK 144₂₀–₂₁; Bažnīčia DK 200₁₇ – t. b. Bažnīčia DK 65₁₇; kasg DK 356₁₄ – t. b. kašg DK 143₁₄; wēiksis DK 143₁₅ – t. b. wēikšis DK 143₁₅; efsi su DK 88₁₀ – t. b. efsigū DK 9₁₀; krikbčionis DK 88₁₁ – t. b. krikbčonis DK 9₁₁; vžgines DK 340₁₆ – t. b. vžgīnės DK 135₁₆; Ką DK 126₁₀ – t. b. Ką DK 28₁₀. Knygos pratarmėje teigiama, kad „Daukša rašė vidurinių aukštaičių tarme [...]. Dėl to jis kartais vadinamas „vidurinio raštų kalbos varianto“ atstovu“ (p. 7). Tačiau pagal Girdenio ir Zinkevičiaus tarmių skirstymą Daukšos tarmė priklauso vakarų aukštaičiams, o vidurinis raštų kalbos variantas taip vadinamas dėl jo vartojimo ploto geografinės padėties (plg. Zinkevičius 1972: 79, 3 išnaša). Knygos pabaigoje spausdinamas literatūros sąrašas (p. 157–158), paaiškinami šaltinių, terminų sutrumpinimai ir pagrindiniai simboliai bei sutartiniai ženklai (p. 159). Pagrindinės knygos mintys pakartotos angliškoje santraukoje (p. 160–163). Knyga gražiai Valstybinės lietuvių kalbos komisijos lėšomis išleista. Nežiūrint čia nurodytų trūkumų ir diskusinių minčių, Rosino monografija, be abejo, yra svarbus ir naudingas leidinys kalbos istorikams, baltistams ir indoeuropeistams. Vieno žymiausio mūsų tarmėtyrininkų ir leksikografų Vytauto Vitkausko monografijos vertė sudaro sistemingai išdėstyta gausi autentiška tarmių medžiaga, įdomios įžvalgos ir interpretacijos. Juos įvertinti – specialių studijų, recenzijų uždavinys. Knyga yra autoriaus prieš porą metų apgintas habilitacinis darbas (Vitkauskas 1999), todėl šioje apžvalgoje jos turinys nebus nagrinėjamas. Nuo habilitacinio darbo knyga skiriasi pridėta vokiška santrauka (tai kiek paredaguota buvusi habilitacinio darbo santrauka; p. 195–220), dalykine rodykle (iš esmės tai knygoje minimų ar nagrinėjamų žodžių rodyklė; p. 221–238), sutrumpinimų sąrašu (p. 239–254) ir tuo, kad joje, žinoma, nebėra habilitaciniu darbu apibendrinamų autoriaus mokslo darbų sąrašo. Kone trečdalis knygos destomosios dalies (neskaičiuojant įvadinių skyrių, išvadų ir priedų) visiškai atitinka autoriaus pirmosios disertacijos (Vitkauskas 1974; naudotasi Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomu jos egzemplioriumi, signatūra F. 76 Ds 2024) tekstą arba yra jam artimas (plg. kad ir skyrius apie e : i (ę, į, ī); e / i : e; uᵘ / uo kaitas knygoje (p. 53–65; 65–70; 96–107) ir disertacijoje (p. 90–103, 84–86, 124–136)). Dar koks trečdalis monografijos teksto yra anksčiau paskelbta įvairiuose periodiniuose leidiniuose (žr. autoriaus publikacijų sąrašą p. 261–262). Taigi nagrinėjamoji knyga artima vieno autoriaus straipsnių rinkiniui ar rinktiniams raštams (kad ir aptariamiems šios apžvalgos antrojoje dalyje). Ankstesnių darbų tekstas, suteikiant jiems knygos pavidalą, redaguotas. Pavyzdžiui, skyrius „Regresyvinės balsių asimiliacijos reliktai?“ (p. 128–141; plg. atitinkamą habilitacinio darbo skyrių (1999: 98–109)) sudarytas iš dviejų straipsnių – „Dėl regresyvinės balsių asimiliacijos kai kuriose šiaurės rytų žemaičių dunininkų tarmėse“ (Vitkauskas 1963) ir „Nauji regresyvinės balsių asimiliacijos faktai Kuršėnų šnektoje“ (Vitkauskas 1975) (beje, nei habilitaciniu darbu apibendrinamų mokslo darbų sąraše (1999: 158–159), nei monografijos literatūros sąraše (p. 255–262) šių straipsnių nėra). Didžioji pastarojo straipsnio dalis atitinka dar ir pirmosios autoriaus disertacijos tekstą (plg. Vitkauskas 1974: §§55–56). Skyriaus pabaigoje pridėtos trys naujos pastraipos (p. 139–141). Straipsnių tekstus tvarkant padaryta kai kurių pakeitimų. Išnašos sude- 152 | ARTŪRAS JUDŽENTIS tos į tekstą arba jų atsisakyta, kai kur papildytos; iš tarminių pavyzdžių visur išbraukti į bendrinę kalbą transponuoti pavyzdžiai; pridėta žodžių skrãb'is, skrã.b'i linksniavimo paradigma (p. 138). Būdvardžio gražesnis vienaskaitos paradigma (1963: 272) pakeista būdvardžio g'er'ė:s'n'is paradigma, šio būdvardžio daugiskaitos paradigmoje duota gretiminiu formu (p. 132). Sukirčiuoti vietovardžiai, keisti kai kurie terminai: literatūrinė kalba (1963: 271) į bendrinė kalba (p. 132); dūnininkų tarmės daug kur keista į dūnininkų šnektos. Tvarkyta transkripcija, pvz., nuosekliai sužymėtas priebalsių minkštumas. Yra pataisytų korektūros klaidų, pvz., duonininkų (1963: 271, 6 išnaša) – dounininkų (p. 131, 20 išnaša); priešdėlio pa dariniai (1975: 82) – priešdėlio pa-dariniai (p. 135) ir kt. Nemažai taisytas stilius, pvz.: e eina betarpiškai prieš galūninį skiemenį (1963: 269) – e eina tiesiog prieš galūninį skiemenį (p. 128); tam tikrais atvejais yra nesvetima ir kai kurioms dūnininkų tarmėms (1963: 269) – tam tikrais atvejais yra pastebėtas ir kai kuriose dūnininkų šnektose (p. 128); tarmę, pasakyčiau, energingai veikia bendrinė kalba (1963: 271) – tarmę, pasakyčiau, stipriai veikia bendrinė kalba (p. 132) ir kt. Vis dėlto ir po redagavimo skyriuje liko klaidelių. Visų pirma, korektūros: knygos 128 ir 129 puslapiuose yra dvi a) past raipos, o 130 puslapyje po b) pastraipos eina d) pastraipa; sėri (p. 129) – t. b. sėnis; su žodžiu (p. 129) – t. b. su žodžių; *~n (p. 129) – t. b. *en ir kt. Pasitaiko ir kai kurių transkripcijos nelygumų, pvz., c'ė (p. 133) – t. b. c'ė. Kai kurie pavyzdžiai tekstą perrenkant praleisti: kėli (plg. 1963: 270), šimtameči (plg. 1963: 270), ėžė (plg. 1975: 81); du kartus išspausdintas tas pats pavyzdys šalt'ėn'is (p. 135); liko skyrybos klaidų. Literatūros sąraše nėra 128 puslapyje nurodytos V. Grinaveckio publikacijos (Grinaveckis 1960). Atidaus redagavimo stinga visai knygai (leidinyje niekur neaptikau redaktoriaus pavardės), ypač tiems tekstams, kurie anksčiau nebuvo publikuoti mokslinėje periodikoje. Pavyzdžiui, pirmuosiuose trijuose įvadiniuose knygos skyriuose (p. 7–20), perkel tuose iš habilitacinio darbo (plg. 1999: 3–11), knibžda skyrybos, rašybos, korektūros, logikos, stiliaus klaidelių. Pastebėtos tokios rašybos klaidos: žemaičiuose (p. 10) plg. Žemaičiuose (p. 8); Smoczynski (p. 16, 1 išnaša) – t. b. Smoczyński; Chilińskio (p. 19) – t. b. Chylinskio. Užkliuvo šie skyrybos dalykai: pvz. LKŽ III (p. 8) – t. b. pvz., LKŽ III; tiriama ar yra išlaikoma sistema (p. 9) – t. b. tiriama, ar yra išlaikoma sistema; V. Pėteraitis, 1997 462 (p. 9) – t. b. V. Pėteraitis 1997, 462 ir kt. Netaisyklingai pavartotas padalyvis sakinyje Atidžiau nagrinėjant (t. b. nagrinėdamas) kiekvieną žodį […] pamatai ar suvoki (p. 10). Gausu korektūros klaidų: nuolatinio garsų junginių gludinimu (p. 7.) – t. b. nuolatiniu garsų junginių gludinimu; taisi (p. 10) – t. b. tarsi; reiškimosi (p. 11) – t. b. reiškimosi; tai (t. b. taip) susiformavo vad. lingvistinės geografijos principas (p. 12); morfemastam (t. b. morfemas tam) tikrose pozicijose (p. 12); kurie […] dažnai pasitauso visos tautos vartojamas (t. b. vartojami) (p. 12); Toliau pamatysime […] ir kiti atvejai (p. 12–13) – t. b. Toliau pamatysime […] ir kitus atvejus; jaunagramatikų (p. 13) – t. b. jaunagramatikų ir kt. Daugelyje sakinių neaiškūs loginiai ryšiai, pvz.: Tai yra gal ir menka kai kam atrodanti problema, bet kiek matome iš literatūros gana įvairuojanti ir laikoma ne vieno tyrinėtojo artimais dėsningiems reiškiniams ir niveliuojami (skyryba!; p. 8); Reikia pasakyti, kad dialektizmu (tarmybe) literatūrų ir net kalbininkų vartojama reikšme „bendrinėje kalboje pavartojamas tarmės žodis ar forma“ (p. 8); Kalbos dėsnis ir yra iš lyginimų šitaip nustatytas pastovus, kokioje pozicijoje istoriškai tariamas garsas susidaręs, jų junginys, morfema (p. 12) ir kt. Plg. dar: nutuliojimosi eiga, plėtra (p.7); stabiliai pakito (p. 13). Kai kurių sakinių prastas stilius, plg.: ir tai yra visiškai priimtinas toks apibendrinimas (p. 8); Kas susiduria su tarmių leksika, dialektizmų nagrinėjimas būna labai aktualus ir keblus (p. 8); mes nebežinosime, bk veikiami ir niveliuojami, ir tikrosios šnektų padėties (p. 10) ir kt. Literatūros NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA 153 sąraše nėra tokių tekste minimų veikalų: Grinaveckis 1978 (p. 15), Serebrennikov 1975 (p. 15), Mažiulis 1993 (p. 16), Smoczyński 1986 (p. 16). Neišvengta pasikartojimų, pvz., p. 17–18 iš dalies kartojami tie dalykai (ir pavyzdžiai), kurie jau buvo išdėstyti p. 7. Dauguma čia paminėtų nesklandumų nepataisyti į knygą pateko iš autoriaus habilitacinio darbo. Gaila, kad šios vertingos knygos leidyba negavo valstybės institucijų paramos, kuri turbūt būtų padėjusi pašalinti čia suminėtus ir kitus redagavimo bei korektūros trūkumus. Rinktiniai raštai 2001-aisiais baigti leisti Alekso Girdenio Kalbotyros darbai (I: 1962–1974, 420 p.; II: 1975–1987, 416 p.; III: 1988–2000, 476 p., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas; I–II: 2000, III: 2001; apžvelgiami visi trys tomai). Tais pačiais metais išėjo ir Prano Kniūkštos darbų rinktinė Kalbos vartosena ir tvarkyba (Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2001, 596 p.). Aleksas Girdenis yra vienas aktyviausių, novatoriškiausių ir įdomiausių lietuvių kalbininkų. Tai plataus akiračio ir interesų mokslininkas, dialektologas, fonologas, bendrosios kalbotyros ir kalbotyros istorijos specialistas. XX a. lietuvių kalbotyroje jis išvaržta ženkli vaga – vienas iš nedaugelio mūsų kalbininkų jis sukūrė savo kalbotyros mokyklą. Pranas Kniūkšta lietuvių kalbotyroje labiausiai žinomas kaip dabartinės lietuvių kalbos vartosenos tvarkytojas, kanceliarinio (arba administracinio) stiliaus puoselėtojas, Lietuvių kalbos institute išugdęs Kalbos kultūros skyrių, Kalbos kultūros leidinio atsakomasis redaktorius. Apžvelgiamosios rinktinės sudarytos pačių autorių. Jose sudėti per tris ar keturis mokslinio darbo dešimtmečius paskelbti straipsniai, recenzijos ir kiti rašiniai. Naujų, pirmą kartą skelbiamų, darbų šiose knygose mažai: Girdenio – du daktaro (kandidatinės) disertacijos Mažeikių tarmės fonologinė sistema skyriai ir Jono Kabelkos vadovėlio Baltų filologijos įvadas recenzija; Kniūkštos – straipsniai „Teisės kalbos taisyklingumas ir tikslumas“, „Vietininko vartojimas veiklos sričiai reikšti“, įvairių teisės dokumentų recenzijos ir atsakymai į raštu pateiktus klausimus. Girdenio nuomone, išdėstyta drauge su Rosinu parašytoje Grinaveckio Žemaičių tarmių istorijos recenzijoje (1974), „knygos pasirodymas būtų sveikintinas, net jeigu joje nerastume nė vieno visai naujo teiginio, nes tik knygoje išryškėja teorinės koncepcijos visuma, jos stipriosios bei silpnosios pusės ir tik knyga gali tvirtai įvesti tyrinėtojo faktinę medžiagą ir teorines išvadas į mokslo idėjų apytakos ratą“ (I, p. 386). Šioje apžvalgoje nesiekiama nagrinėti abiejose rinktinėse išdėstytų teorinių koncepcijų, tenkinamasi jų sudarymo, dalykinio ir kalbinio redagavimo nagrinėjimu. Girdenio publikacijos pagal žanrus sudėtos į kelis skyrius: pirmiausia skelbiami straipsniai, po to – lingvistinės pastabos, recenzijos ir pokalbiai su pačiu autoriumi. Kiekvieno skyriaus publikacijos išdėstytos chronologine tvarka. Kniūkštos straipsniai ir rašiniai suskirstyti pagal juose nagrinėjamas temas. Knygą sudaro penki skyriai: „Kalbos tvarkybos nuostatos ir būdai“, „Administracinė ir kanceliarinė kalba“, „Įstaigų ir įmonių pavadinimai“, „Priesagos -inis būdvardžiai“, „Iš kalbos praktikos įvairovės“. Teminiu, o ne chronologiniu principu remiamasi ir spausdinant publikacijas kiekviename skyriuje. Abiejų autorių pratarmėse išdėstyti (Girdenio – I, p. 11–12; Kniūkštos – p. 9) tekstų pateikimo principai panašūs. 1. Tekstai neperdirbami ir netaisomi, atitaisoma tik viena kita vieta, tik būtinais atvejais pridedamos trumpos pastabos ar nuorodos į vėlesnius darbus (Girdenis), kai kurie ilgesni straipsniai sutrumpinti (Kniūkšta). 2. Dabartinta rašyba (Girdenis; Kniūkštos apie 154 | ARTŪRAS JUDŽENTIS rašybos tvarkymą neužsiminta). 3. Iš skyrybos taisytos tik akivaizdžios klaidos, šiaip ji palikta tokia, kokia buvusi (Girdenis; Kniūkštos apie skyrybos taisymus neužsiminta). 4. Taisytos korektūros klaidos, pagal reikalą – ir fonetinės transkripcijos ženklai (Girdenis), pataisytos netikusios formuluotės ir stiliaus nesklandumai, išbraukti netinkami pavyzdžiai (Kniūkšta). 5. Kadangi „į kiekvieną rašinį žiūrima kaip į ano meto kūdikį“ (Girdenis), tai terminai ir „šiaip žodžiai, kuriuos šiandien visi kaip vienas peiktume“ (Girdenis) abiejų autorių nekeičiami. 6. Šaltinių nuorodos nevienodinamos (Kniūkšta). Peržiūrėjus kai kurias perspausdinamas abiejų rinkinių publikacijas1 matyti, kad išdėstytų principų jose iš esmės laikomasi. 1. Girdenio taisymai visų pirma matyti straipsnių išnašose spausdinamose pastabose. Į jas savo recenzijoje atkreipė dėmesį ir Algirdas Sabaliauskas (2002). Jos trumpos, tikslios, kritiškos ir tikrai atrodo būtinos. Iš kitų taisymų pastebėta tam tikro ankstesnių teiginių švelninimo (pvz., įterpinių rodos I, p. 193, 11 išnašoje) ir tikslinimo atvejų (pvz., straipsnyje „Lietuvių kalbos daiktavardžio linksniavimo tipų hierarchija ir pagrindinės jos kitimo tendencijos“ patikslinti dendrogramų statistiniai duomenys, II, p. 55 ir 58; Šaukėnų šnektos linksniavimo tipų hierarchijoje kitaip interpretuota vyriškosios giminės ir priebalsinio kamieno vieta, II, p. 59–60, atitinkamai modifikuotas šios šnektos linksniavimo tipų hierarchinio grupavimo „medis“, II, p. 60). Visi šie ir kiti paties autoriaus taisymai didina perspausdinamų publikacijų vertę ir rinkinę daro įdomesnę: juose atsispindi autoriaus mokslinių pažiūrų kaita, iš dalies ir lietuvių kalbotyros raida. Tik pageidautina, kad tokio pobūdžio pakeitimai visais atvejais būtų pažymėti. Nuorodos į vėlesnius ar kitus apžvelgiamoje rinktinėje spausdinamus darbus skaitytojui tikrai yra patogios: jos padeda greit susirasti reikiamą tekstą. Kniūkštos knygoje pastebimiau redaguoti ankstyvieji straipsniai. Pvz.: straipsniuose „Bejungtukinis, bealkoholinis ir būdvardžių priesaga -inis“ ir „Būdvardžiai su formantais -alinis, -arinis, -yvinis, -atinis“ yra praleistų ištisų paragrafų, išmestų sakinių ir atskirų pavyzdžių, sujungtų paragrafų, pakeistų formuluočių, nedėtos net išnaša ir lentelė. 2. Girdenio rinktinės kalbą redagavo patyrusi filologinių leidinių redaktorė Agota Sriubienė. Jos darbo rezultatai matyti visuose peržiūrėtuose tekstuose. Iš rašybos šiuolaikinimo pėdsakų galima paminėti kad ir šiuos: Prūsų lietuvių pataisyta į prūsų lietuvių (I, p. 48); pataisyti riktai: šaknies vilk- rašyba (I, p. 48); galbūt (I, p. 52, 30 išnaša), turbūt (I, p. 377, 12 išnaša; I, p. 379) rašomi kartu ir nebeskiriami; kur ne kur rašomas be brūkšnelių (I, p. 190) ir kt. Nenuostabu, kad tokios apimties specialiųjų rašmenų kupiname veikale liko ir nepataisytų dalykų, pvz.: Grammatische – t. b. Grammatische (I, p. 44, 4 išnaša); V. Vaitkevičiutė – t. b. V. Vaitkevičiūtė (I, p. 370, 1 išnaša); Tromsö – t. b. Tromsø (II, p. 51, 3 išnaša). Pavardžių formos vienuose straipsniuose 1 Atidžiau peržiūrėti šie Girdenio straipsniai ir recenzijos: „Dėl lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos“ (drauge su Z. Zinkevičiumi; I, p. 44–55), „Ką turi dūnininkai vietoj literatūrinės kalbos ie, uo“ (I, p. 190–193), Lietuvių kalbos gramatikos dviejų pirmųjų tomų recenzija (drauge su V. Žuliu; I, p. 370–386), „Lietuvių kalbos daiktavardžio linksniavimo tipų hierarchija ir pagrindinės jos kitimo tendencijos“ (II, p. 50–62), „Pridėtin is h- senuosiuose lietuvių raštuose – priegai̇dės ženklas?“ (II, p. 315–320), „Naujesni tarminių fonetinės transkripcijos rašmenys“ (drauge su P. Skirmantu; III, p. 335–351). Iš Kniūkštos knygos panagrinėti straipsniai: „Būgos diegti kalbos norminimo principai“ (p. 13–29), straipsnio „Kanceliarinės kalbos pradmenys Jablonskio raštuose“ dalis (p. 213–219), „Dabartinė kanceliarinė kalba“ (p. 249–254), „Bejungtukinis, bealkoholinis ir būdvardžių priesaga -inis“ (p. 407–413), „Būdvardžiai su formantais -alinis, -arinis, -yvinis, -atinis“ (p. 413–417), straipsnio „Kaip reiškiame paskirtį“ dalis (p. 465–471). Nauju darbų apžvalga 155 rašomos originalios, pvz.: Schmalstiego (II, p. 61), Saussure’o (III, p. 241), o kituose (taip pat moksliniuose!) – adaptuotos, pvz.: Briukneris, Meje, Ekblūmas (I, p. 385), Sosiūras (II, p. 351). Vietomis prie pavyzdžių stringa tarmės pavadinimo arba bendrinės kalbos sutrumpinimo (plg. III, p. 342, 344, 347–348). Kniūkštos knygoje rašybos taisymų pastebėta mažai: irracionalinis > iracionalinis (p. 414); ne kaip > nekaip (p. 470); neišretinti žodžiai Funkcinis tikslin­gumas (p. 27); pataisyta pavardės Sirvydo rašyba (p. 18). Pataisyti kirčio ženklai žmóniškas > žmóniškas (p. 407), áukso > áukso (p. 408); uždėtas kirčio ženklas žodyje dekorãcinis (p. 416), žodyje vienos, atvirkščiai, kirčio ženklas nuimtas (p. 28). Viena kita klaidelė įsivėlė cituojant Jablonskio raštus: spausdintus (p. 218) – t. b. spaudintus; reikia susirašyti (p. 218) – t. b. reikią susirašyti. Būgos raštų citatose taip pat pasitaiko netikslumų: turi būti kūla-raišas, o ne kūla-raišas (p. 19), óbul-mušas, o ne obuol-mušas (ten pat), žodis stiklas svetimžodžių sąraše kažkodėl išvirto į žodį stãlas (p. 22), sangrąžinė forma austis pakeista paprastąja austi (p. 23), vietomis nuimti buvę kirčio ženklai. Skardžiaus veikalo „Ankstyvesnė ir dabartinė lietuvių bendrinės kalbos vartosena“ citatoje taip pat „taisytoS“ kai kurios formos: nebegalime (p. 141) – t. b. nebegalima; noromis nenoromis (p. 141) – t. b. noroms nenoroms. Knygoje ne iki galo suvienodinta asmenvardžių rašyba, plg.: Leskynas (p. 17) ir E. Sepiro (E. Sapir) (p. 74). 3. Girdenio rinktinės tekstuose, kaip teigiama ir pratarmėje, pataisytos kai kurios skyrybos klaidos, pvz.: išskirti intarpiniai iš vienos pusės (I, p. 45), Iš kitos pusės (I, p. 46); tokie pavadinimai, kaip džūkai, kãpsai [...], neabejotinai yra odizioniai (I, p. 52); nebeskiriama padalyvinė laiko aplinkybė jomis negalima remtis klasifikuojant tarmes (I, p. 47). Viena kita nepataisyta klaidelė vis dėlto liko: paliktas nereikalingas kablelis po žodžio rodo sakinyje Tokie redukuoti balsiai kaip fonemos egzistuoja ir vad. „Mūšos upyne“ – tai rodo, ne tik kvazihomonimų […] skyrimas, bet ir daugybė kitų ypatybių (I, p. 49, 20 išnaša); taip pat sakinio O, jų neatsisakant pradžioje (I, p. 380). Nors nusistatyta skyrybos nedabartinti, tačiau vienu kitu atveju to nesilaikyta, todėl atsirado skyrybos nelygumų. Pavyzdžiui, lyginamieji posakiai vienais atvejais neskiriami, o kitais atvejais – skiriami, plg.: žodžio gale visada yra daugiau balsių negu atitinkamuose negalūniniuose skiemenyse (I, p. 49) ir galūniniuose skiemenyse yra mažiau balsių, negu atitinkamuose negalūniniuose (ten pat); lk. ie, uo atitikmenys skamba trumpiau, negu y, ū atitikmenys (I, p. 191); ne toks puikus dialektologas, kaip K. Jaunius (I, p. 192). Iš gramatikos dalykų reikia paminėti nepataisytą neiginio kilmininką sakinyje tokie skaičiavimai įprastines latvių linksniuočių klasifikacijas iš esmės nepakeistų (II, p. 61, 19 išnaša). Kniūkštos tekstų skyryba taip pat tvarkyta. Pataisytos buvusios klaidos, pvz.: padėtas kablelis prieš pasikartojantį jungtuką sakinyje kilmininkas gali reikšti ir priemonės paskirtį, ir siekiamąjį dalyką (p. 467); išbrauktas dvitaškis prieš pavyzdžius sakinyje vartoti neutralius barbarizmus, tokius kaip dušia, ulyčia, adyna, lenčiūgas, Būga niekam nėra siūlęs (p. 28); išmestas kablelis po mat sakinyje Mat būdvardžiai […] rodo daiktavardžiu žymimo daikto trūkumą (p. 411–412); panaikintas kablelis po visų pirma (p. 13); prieš išplėstinę laiko aplinkybę sakinyje principai, kuriais jis rėmėsi dirbdamas norminimo darbą (p. 14). Peržiūrėtuose tekstuose dar liko skyrybos nenuoseklumų. Pavyzdžiui, sakinyje romėniškas skaitmuo reiškia raštų tomą, arabiškas – puslapį (p. 15, 7 išnaša) įdėtas brūkšnys, tačiau panašiame sakinyje pirmąją slavišką laikė A. Leskynas […], dvi paskutiniąsias kurį laiką pats Būga (p. 17) brūkšnio nėra. Prieš lyginamąjį posakį sakinyje neturėjo tokios įtakos kaip Jablonskis (p. 14) kablelis neberašomas, tačiau daugeliu atvejų šioje vietoje jis paliktas, plg.: būdvardis begalinis nėra visai toks pat, kaip, sakysim, besotinis ar 156 | ARTŪRAS JUDŽĖNTIS beakuotinis (p. 410), Lietuvių kalboje buvusi paskirtis reiškiama tomis pačiomis formomis, kaip ir kiekviena paskirtis (p. 471). Tas pat ir skirtumo lyginamuosiuose pasakiuose: sakiniuose Kažin ar galima prieštarauti, kad beverstūvis plūgas [...] patogiau negu beverstuvinis [...]? (p. 410), Daugeliu atvejų teiktinesni literatūrinei kalbai yra būdvardžiai dogminis, probleminis [...] negu dogmátinis, problemátinis [...] (p. 417) kablelis prieš jungtuką nebededamas, tačiau daugeliu panašių atvejų jis paliktas, plg.: Tuose sakiniuose naudininkas labiau priklauso veiksmažodžiams ar dalyviams [...], nekaip daiktavardžiams [...] (p. 470). Kablelio, atrodo, reikėtų sakinyje Kitame vėliau rašytame straipsnyje (p. 19), nes kalbama ne apie kelis vėliau rašytus straipsnius, o apie tą patį straipsnį, kuris buvo parašytas vėliau. Nereikalingi kableliai sakiniuose Toleruodamas gretimybes, Būga rūpinosi neuždaryti durų į literatūrinę kalbą tarmių lobiams (p. 28); Savo straipsniuose ir kitokiuose raštuose, kalbėdamas apie tuos dalykus, Jablonskis vartoja jiems nusakyti reikalingus žodžius ir pasakymus (p. 214). Skyryba neleistinai „šiuolaikinta“ Skardžiaus veikalo „Ankstyvesnė ir dabartinė lietuvių bendrinės kalbos vartosena“ citatoje (p. 141). 4. Pataisytų korektūros klaidų ar tiesiog riktų Girdenio tekstuose gana daug. Pavyzdžiui, pataisyta iškritusi eilutė lentelėje „Pagrindiniai transkripcijos rašmenų rinkinio FONTRA ženklai“ (III, p. 339); pataisytas autoriaus straipsnio pavadinimas (II, p. 56, 11 išnaša). Vienas kitas dalykėlis vis dėlto liko pražiūrėtas: klaidingai nurodytas pirmosios transkripcijos „Pridėtinis h- senuosiuose lietuvių raštuose – priegáidės ženklas?“ publikacijos tomas (II, p. 315) – turi būti ne 22(2), o 23(2); lentelėje „Šaukėnų šnektos linksniavimo tipų panašumo indeksai“ (II, p. 59) įsivėlė klaidelės: i ir Cₘ indeksas nesuapvalintas, o i ir Cᶠ indeksas buvo (ir turbūt turėtų būti) ne 0,7, o 10,7. Netikslus naujas tarmių skirstymo žemėlapis, pridėtas prie straipsnio „Dėl lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos“ (I, p. 55): jame ne tik mažiau gyvenamųjų vietų, bet ir nebeliko tarpinių šnektų tarp vakarų aukštaičių šiauliškių ir žemaičių bei rytų aukštaičių tarmių, Vabalninko patarmės (ji padaryta širvintiškių tarmės dalimi). Straipsnyje „Naujesnių tarmių fonetinės transkripcijos rašmenys“ (III, p. 335–351) autorius drauge su P. Skirmantu aprašytas specialiai tarminiams tekstams skirtas šriftų komplektas FONTRA, duota jo taikymo pavyzdžių. Rengiant spaudai nagrinėjamus raštus buvo graži proga pasinaudoti šio šriftų komplekto teikiamomis galimybėmis ir tarmių duomenų pateikimą rinkinyje suvienodinti. Pavyzdžiui, straipsnyje „Dėl lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos“ priebalsių palatalizacija žymima „minutės“ ženklu, dažniausiai rašomu virš raidės; priebalsių minkštumas žymimas ir prieš priešakinės, ir prieš užpakalinės eilės balsius, o šalia esančiame straipsnyje („Mažeikių (šiaurės vidurio dounininkų) tarmės pokirtinių skiemenų priegaidės“, žr. I, p. 56–75) priebalsių palatalizacija žymima lankeliu virš raidės; be to, žymimas tik priebalsių, einančių prieš užpakalinės eilės balsius, minkštumas. Juo labiau, kad paties autoriaus rašoma: „Palatalizaciją ir palataciją kai kas yra žymėjęs ir kitaip: tʹ, dʹ, bʹ, pʹ, č. Bet šiuos ženklus patartina vartoti tik cituojant atitinkamus senesnius darbus, taip pat kai tikslinga tam tikruose kontekstuose skirti menkesnę ir stipresnę palatalizaciją“ (III, p. 345). Net vieno straipsnio tekste ir lentelėje skirtingai transkribuojami tie patys tarminiai bendrinės kalbos žodžio gyvà atitikmenys (plg. I, p. 50 ir I, p. 54). Straipsnyje „Pridėtinis h- senuosiuose lietuvių raštuose – priegáidės ženklas?“ palyginti tiksliai perrašyti Daukšos Postilės pavyzdžiai. Vis dėlto jiems perrašyti pritrūko kai kurių rašmenų, pavyzdžiui, ȧ (musìmp 33₁₄, ne musìmpʹ II, p. 316), į (efì 173₁₈, ne efì II, p. 315 ir kitur), į (gìwì 521₁₁, ne gìwì II, p. 316 ir kitur); apibendrintas ž rašmuo net ir ten, kur aiškiai matyti ž (žmógui 92₃₄, ne žmógui II, p. 316 ir kitur). Pavyzdžiuose pasitaiko ir klaidų, pavyzdžiui, turi būti ne pažáulìs horé lìksminas (II, p. 319), o pažáulìs horé lìkɟminas 214₃ ir kt. NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 157 Kniūkštos rinktinėje nemaža stiliaus taisymų, pvz.: išbrauktas pasikartojantis įvardis jo sakinyje Ta „nuodėmė“ labiausiai trukdo objektyviai vertinti jo indėlį į kalbos praktiką ir [jo] reikšmę literatūrinei kalbai (p. 13); siekiant išvengti žodelio pasikartojimo įvardis Bet kurio pakeistas į Viso: Viso norminamojo darbo pagrindas yra konkrečioji kalbos medžiaga, bet Būga kalbos faktus ypač vertino ir ypač jais rėmėsi (p. 18). Pastarajame sakinyje neįprastai pavartotas jungtukas bet: jame, atrodo, geriau tiktų o. Sakinys yra kanceliarinės kalbos terminų, kurių dalis atėjo iki mūsų dienų pataisytas yra tokių kanceliarinės kalbos terminų, kurie atėjo iki mūsų dienų (p. 215). Pakeisti atskiri žodžiai, pvz.: tyrinėtojas pakeistas žodžiu tyrėjas (p. 29), žodis baltinius pakeistas žodžiu marškinius (p. 465). Yra žodžių tvarkos pakeitimų, pvz., sakinyje skaitytojas ne tik rastų reikiamus faktus, bet ir suprastų juos>juos suprastų (p. 253). Veiksmažodžiai sukeisti vietomis pavyzdžiuose išvažiavo mal̇kų, išvyko mokytis (buvo išvyko mal̇kų, išvažiavo mokytis) (p. 465, 2 išnaša). 5. Terminų Girdenio rinkinio pratarmėje žadėta nekeisti. Daugeliu atvejų taip ir padaryta, pvz., palikta aksiomatiškai (I, p. 383) ir kt. Vis dėlto šios nuostatos laikytasi nenuosekliai: terminas maksimumų metodas pakeistas į vidurkių metodas (II, p. 55); prosodine pataisyta į prozodine (I, p. 48) ir kitur, grafemų pakeistas rašmenų (III, p. 335). Be reikalo akademinės gramatikos apibūdinimas aprašomojo-norminio tipo pataisytas į aprašomojo-norminamojo tipo (I, p. 384): būtent taip jos pobūdį nurodytame puslapyje (Ulvy das, red. 1965: 3) apibrėžė redaktorius. Atskirų žodžių vartosenos perspausdinamuose tekstuose Girdenio taip pat žadėta netaisyti. Tikrai, juose paliktas priešpriešos reikšmę vartojamas jungtukas tuo tarpu kai (I, p. 53); Tuo tarpu (II, p. 51); nepakeista žodžių tvarka įterpin yje žodžiuose tipo dienėlė, dienos (I, p. 52). Vietomis, nors autoriaus ir nebuvo numatyta, kalbos kultūros ir stilistikos dalykai taisyti, pvz.: sudėtingos sandaros sakinys Kalbama­sias konstrukcijas… (I, p. 378) suskaidytas į du trumpesnius; kiekybinio lyginimo jungtukas kaip… taip ir pakeistas jungtuku tiek… tiek ir (III, p. 337); kai kur ilgesnės pakeistos autoriui būdingos trumposios formos, pvz., nutrūkusi vietoje nutrūkus (III, p. 350). Terminų keitimo P. Kniūkštos knygoje nepastebėta. 6. Knygos Kalbos vartosena ir tvarkyba išnašos, kaip rašoma pratarmėje, nevienodintos. Jose pasitaiko ir klaidelių, pvz., netikslus P. Skardžiaus veikalo „Ankstyvesnė ir dabartinė lietuvių bendrinės kalbos vartosena“ pavadinimas (Ankstesnė…) ir leidimo metai (1971, o ne 1968) (p. 141, 2 išnaša). Literatūros nuorodos nesuvienodintos ir Girdenio raštuose: plg., pavyzdžiui, A. Rosinas, Šaukėnų šnektos įa, ė ir i kamieno daiktavardžiai, – Kalbotyra XXIII (1) (1971) 53 (I, p. 251, 54 išnaša) ir A. Rosinas. Šaukėnų šnektos įa, ė ir i kamieno daiktavardžiai. – „Kalbotyra“, 1971, t. XXIII (1), p. 49–54 (II, p. 56, 11 išnaša). Tai, kad jos gana margos, pripažįsta ir pats autorius (plg. I, p. 11), tačiau jas sutvarkyti nebūtų buvęs jau toks nenuveikiamas darbas. Abiejų rinkinių pabaigoje spausdinamos rodyklės, kurios tokio pobūdžio leidiniuose labai reikalingos. Kniūkštos knygoje įdėta net penkių dalių rodyklė. Iš esmės tai dvi rodyklės: dalykinė (p. 579–586) ir žodžių bei žodžių junginių (p. 586–589). Girdenio Kalbotyros darbų trečiojo tomo pabaigoje įdėta vieno puslapio teminė rodyklė (III, p. 473) ir gana ilgas bendraautorių, padėjėjų bei konsultantų sąrašas (III, p. 474–475). Teminė rodyklė tokiam leidiniui aiškiai per menka: ne ką didesnė ir informatyvesnė už bendrą visų trijų tomų turinį, kurio, beje, rinktinėje nėra. Rodyklė sudaryta iš straipsnių pavadinimų – joje nurodoma tik straipsnio pradžia (į tai 158 | ARTŪRAS JUDŽENTIS atkreiptas dėmesys tomo pratarmėje), todėl iš tiesų tai tėra teminė straipsnių rodyklė. Kai kurie rodyklės antraštiniai žodžiai klaidina, pavyzdžiui, radęs joje temą Dialogai gali pamanyti, kad nurodomuose puslapiuose Girdenio rašyta apie šią diskurso ar teksto rūšį – dabartinėje kalbotyroje tai gana populiari tema. Deja, nurodytose vietose skaitytojas ras ne mokslinius straipsnius, o dialogus su pačiu autoriumi. Beje, niekur neparašyta, kas rodyklę sudarė. Antrasis sąrašas savotiškai įdomus todėl, kad rodo autoriaus kolegialumą, bendro darbo pomėgį. Sąraše ir mokytojai (Jonas Kabelka, Leonas Valkūnas, Zigmas Zinkevičius), ir kolegos (daugiausia bendradarbiauta su Aldonu Pupkiu, Albertu Rosinu, Bonifacu Stundžia bei Vladu Žuliu), ir gausus mokinių būrys. Nė vienoje rinktinėje neradau jų autorių bibliografijos (nors Girdenio bibliografija sudaryta ir išleista atskira brošiūra, kurios išėjo net du leidimai (plg. Skirmantas, red., 1997), tereikėjo ją tik perkelti į raštus). Bibliografijos atspindėtų autorių mokslinės minties raidą, produktyvumą, matytusi, kurios publikacijos į rinktines nepateko. Girdenio rinktinėje kiekvienas straipsnis turi anglišką, o kai kurie – dar ir kitomis kalbomis parašytas santraukas. Kniūkštos knygoje trumpa angliška santrauka įdėta po rodyklių (p. 591–594). Nagrinėjamus leidinius sieja ir tai, kad abu jie paremti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos. Girdenio mokslo darbų rinktinė išleista Danguolės Mikulėnienės iniciatyva, jos ir redaguota. Už skatinimą knygą parengti ir pagalbą leidžiant Danguolei Mikulėnienei pratarmėje atskirai dėkoja ir Kniūkšta. Raštijos palikimo leidimai 2001-aisiais išėjo nauja Guido Michelinio parengta knyga – Jonas Bretkūnas. Giesmes Duchau­nas ir kitos 1589 metų liturginės knygos: tekstai ir jų šaltiniai (Vilnius: Baltos lankos, 2001, 301 p.). Tais pačiais metais naują knygų seriją pradėjo leisti žurnalas Archivum Lithuanicum. Ji pavadinta Bibliotheca Archivi Lithuanici ir skirta didesnės apimties straipsniams bei šaltiniams senųjų tekstų istorijos, socialinio kalbos konteksto ir tradicinės filologijos tematika. Pirmosios šioje serijoje išėjo Giedriaus Subačiaus parengta knyga Kalikstas Kasakauskis: Lietuvių bendrinės kalbos konjunktūra (Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2001, 128 p.) ir Jano Maleckio ir Jano Sekluciano polemika dėl katekizmo kanoninio vertimo, parengė Vaidotas Rimša (Vilnius, Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2001, 180 p.). Visi trys leidiniai turi savitų sandaros bruožų. Michelinio knygos pagrindą sudaro Jono Bretkūno 1589 metais išleisti veikalai, jų tekstai ir šaltiniai su komentarais. Knygos pradžioje yra trumpas įvadas lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis (p. 7–15). Kaip priedas knygoje išspausdinti „Pavyzdžiai iš vokiškų bei lotyniškų XVI a. knygų“ (p. 279–289) (tai kai kurių pirminių originalų atskirų vietų fotokopijos) ir „Tekstų sąrašas pagal pirmąsias eilutes“ (p. 290–299), kuris padės skaitytojui susirasti reikiamą tekstą; be to, jame apibendrintai nurodomas lietuviškų vertimų santykis su originalais. Subačiaus knygoje svarbiausia yra studija apie Kasakauskio pažiūras į bendrinę kalbą, jai ir skiriama daugiausia vietos (p. 11–66), o rankraštinės Kasakauskio pastabos apie Valančiaus Žemaičių vyskupystės kalbą (p. 69–124) (skelbiamos pirmą kartą!) spausdinamos tik kaip priedas. Rimšos parengto leidinio didžiąją ir svarbiausiąją dalį sudaro Jano Maleckio traktato Defensio verae translationis corporis Catechismi in linguam polonicam ir jo lietuviško vertimo publikacija; nemažas skyrius „Jano Maleckio ir Jano Sekluciano polemika: Martyno NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA 159 Mažvydo aplinka“ (p. 9–33) tėra šios publikacijos įvadas. Po jo įdėtas šaltinių ir literatūros sąrašas (p. 34–37) ir įvado santraukos vokiečių (vertė Frankas Zuberis, p. 38–40) bei lietuvių (p. 41–42) kalbomis. Michelinio parengtos knygos įvade aptartas Bretkūno Kollectu – seniausios išlikusios lietuviškos maldaknygės, giesmynų Giesmes Duchaunas ir Kancionalas tekstų bei melodijų šaltiniai, išryškinti Bretkūno naujai skelbiami vertimai. Toliau įvade paaiškinti tekstu bei melodijų publikavimo ir tekstų perrašymo principai. Drauge su leidinio recenzentais (plg. Kabašinskaitė 2002: 216–217; Karaciejus 2002: 320) tenka pripažinti, kad toks įvadas mokslinei Bretkūno raštų publikacijai per menkas: jame liko neatskleisti kai kurie esminiai skelbiamų tekstų kilmės, ankstesnių tyrimų, rankraštinių giesmių autorystės klausimai. Subačiaus studija Kalikstas Kasakauskis: Lietuvių bendrinės kalbos konjunktūra pratęsia jo ankstesnius XIX amžiaus žemaičių raštijos tyrimus, visų pirma monografiją Žemaičių bendrinės kalbos idėjos (1998): studijoje taikoma ta pati tyrimo metodika, panašūs aprašymo aspektai ir dėstymo tvarka. Išsikeltą tikslą – atskleisti Kasakauskio pažiūrų į bendrinę kalbą raidą bei konjunktūrą, prie kurios jis taikėsi (p. 12), – autoriui pavyko pasiekti: skaitytojas susidaro pakankamai aiškų supratimą apie šio XIX amžiaus kultūros darbininko nuostatas bendrinės kalbos atžvilgiu ir jų kaitą nulėmusias aplinkybes. Gerai atskleidžiama Kasakauskio kalbos tarmimo pamato kaita, kalbinės strategijos teritorinė orientacija, polinkis bendrinės kalbos taisykles grįsti teorinėmis nuostatomis, ne vien vartosena. Rašomosios ir šnekamosios kalbos santykio Kasakauskio raštuose svarstymai atrodo neturi pakankamo pagrindo: galiausiai paties autoriaus daroma išvada, kad „Kasakauskis tebesijautė pirmojoje – tarmės parinkimo bk stadijoje, kai šbk [šnekamosios bendrinės kalbos – A. J.] problema dar net nėra numatoma“ (p. 61). Kai kurie studijos teiginiai ir pati tyrimo metodika kelia abejonių. Klaidingai nustatyta Kasakauskio gimtoji šnekta – ji priklauso pietų žemaičiams raseiniškiams, o ne varniškiams (žr. Vitkauskas 2002 ir ten nurodytą literatūrą) – vėliau neleidžia autoriui teisingai palyginti pasirinktų „žemaitiškųjų“ ir „aukštaitiškųjų“ Kasakauskio kalbos ypatybių: vakarų aukštaičių [an] atitikmenų (p. 33–34), žemaičių afrikatų dėsnio veikimo (p. 34) ir kt. Abejonių kelia žemaitiškų kalbos ypatybių „pastebimumo“ žemaičiams kriterijaus apibendrinimas, jo nustatymo būdas ir trijų pakopų skyrimas. Nagrinėjamoji studija kaip tik rodo, kad vėlesniuoju kūrybos laikotarpiu „žemaitindamas“ savo raštų kalbą Kasakauskis nuosekliau nekeité kai kurių „lengviausiai pastebimų“ aukštaitybių (dvibalsių žodžių gale į žemaičių [ā] arba [ē], vienaskaitos naudininko galūnės), tačiau keitė kai kurias „vidutiniškai pastebimas“ ypatybes (stengėsi nuosekliai žymėti paplitusį žemaitišką [e], vartojo žemaitiškas vienaskaitos imperatyvo, net veiksmažodžių esamojo laiko „trečiojo asmens“ galūnes) (plg. p. 33, 40 ir 21). Tas pat ir su „vidutiniškai žemaičiams pastebimomis“ žemai tybėmis. Vadinasi, Kasakauskiui žemaitiškų kalbos ypatybių „pastebimumo“ hierarchija buvusi kitokia, nei tiems trims XIX a. pradžios autoriams, kurių kalbos pagrindu ši hierarchija nustatyta monografijoje Žemaičių bendrinės kalbos idėjos (Subačius 1998: 32–39). Visi žemaičiai autoriai Subačiaus matuojami vienu masteliu. Tačiau nekintamų visame žemaičių plote fonologijos ar gramatikos ypatybių nėra daug. Ypač dažnai iš bendrų dėsnių iškrenta pietų žemaičiai raseiniškiai – tipiška pereinamoji tarmė iš vakarų aukštaičių į žemaičius (Zinkevičius 1994: 107, 109). Pavyzdžiui, tariamosios nuosakos vienaskaitos pirmojo asmens forma su -čio Subačiaus laikoma viena iš žemaičių tarmių ypatybių sunkiausiai pastebima. Tačiau žemaičių pietryčiuose (daug kur pagrečiui) vartojamos atitinkamos formos su -čia ir -čiau, vietomis ir su -č (Morkūnas, red., 1991: 103 žemėlapis; Zinkevičius 1966: 263). Formos su -čiau taip pat plačiai vartojamos ne tik aukštaičių, 160 | ARTŪRAS JUDŽENTIS bet ir dalies žemaičių (ten pat). Autorius pats teigia, kad „Kasakauskio gimtosiose vietose <…> šios formos pabaiga -čiau <…> nesiskiria nuo dalies vakarų aukštaičių“ (p. 14). Taigi Kasakauskio gimtojoje šnektoje galėjo būti vartojamos formos ir su -čio, ir su -čia; jų kaitaiojimo nereikėtų laikyti nei aukštaitinimo (kaip teisingai daroma p. 14), nei žemaitinimo (kaip daroma p. 23) požymiu. Tad ar nebūtų geriau kiekvieno žemaičio autoriaus kalbos santykį su aukštaičių tarmėmis visų pirma nustatyti pagal individualius, atsižvelgiant į jo tarmę parinktus, kriterijus? Kaip ir ankstesnėje monografijoje, Subačius daug dėmesio skiria Kasakauskio veikalų rašybai: studijoje gerai atskleisti gramatikos ir vėlesniųjų tekstų rašybos skirtumai (p. 45), įžvalgiai ištirta Išguldymų Šventų Evangelijų kiriliškoji rašyba (įtikinamai įrodyta, kad ši knyga „buvo pirmiau parašyta lotyniškomis raidėmis, ir parašyta paties Kasakauskio“ (p. 45)), atskirai išnagrinėta citatų iš Giedraičio Naujo Testamento rašyba ir kalbos ypatybės. Remiantis Kasakauskio rašybos raida tvirtai nustatyta, kad pastabas apie Valančiaus Žemaičių vyskupystę jis parašė ne 1866 metais, kaip manė Vaclovas Biržiška, o anksčiau, tarp 1848 ir 1863 metų. Studijos pabaigoje autoriaus daroma svarbi išvada, kad Kasakauskio gramatikos, kuri buvo „pirmoji ir vienintelė spausdinta originali lietuvių kalbos gramatika“ (p. 61), siūlomos normos pasekėjų nesulaukė, kitų šio autoriaus veikalų kalbos įtakos amžininkams taip pat nematyti. Rimšos parengtos knygos įvade trumpai apžvelgiami Maleckio ir Sekluciano gyvenimas bei veikla, jų katekizmų vertimo bei spausdinimo aplinkybės, sandara, nurodomi bibliografiniai duomenys. Toliau detaliai aprašoma Maleckio ir Sekluciano polemika. Daug dėmesio skiriama jos turiniui (išrinktos ir referuotos šešios Maleckio formuluotės, kurias jis pats laikė geresnėmis nei kitų vertėjų, ir trylika Maleckio katekizmo vietų, kurias peikė Seklucianas), mažiau – argumentams. Kaip ir dera, atskirai aptariamos polemikos sąsajos su Mažvydo katekizmu. Rimšos atidžiai suregistruoti poleminių veikalų ir lietuviškojo katekizmo sutapimai bei skirtumai. Daroma gana atsargi išvada: nors Mažvydo atsižvelgta „ne į visus diskutuotus ir Maleckio siūlytus vertimo variantus“, tačiau „akivaizdu, kad jis nutolo nuo SeK būtent tose vietose, dėl kurių jau keletą metų Prūsijos kunigaikštijoje virė karšta diskusija“ (p. 31). Rimšos atliktas lyginimas rodo, kad Maleckio ir Sekluciano polemika Mažvydui buvo ne tik žinoma, bet ir padarė tam tikrą įtaką pirmosios lietuviškos knygos sandarai, kalbai bei stilistikai, todėl atitinkamu požiūriu tiriant Mažvydo katekizmą būtina į šią įtaką atsižvelgti. Įvado pabaigoje pateikiama naujų, gana įtikinamų argumentų pirmosios lietuviškos knygos datavimo klausimu. Rimšos nuomone, Mažvydo katekizmas „turėjo pasirodyti 1547-ųjų pradžioje, o Defensio galėjo būti parašytas iki 1547 metų birželio, t. y. tarp MžK ir Sekluciano Didžiojo katekizmo“ (p. 33). Tekstų publikavimo principai visuose trijuose leidiniuose panašūs. J. Bretkūno tekstų faksimilė spausdinama pagrečiui su jų šaltiniais, pateikiami ir melodijų šaltiniai. Skirtingai nei serijos Bibliotheca Archivi Lithuanici knygose, pirminiai tekstai pateikiami supaprastinta rašyba – „perrašyti dabar vartojamomis raidėmis“, o melodijos – „nekeičiant šaltinių rakto į smuiko raktą“ (p. 8). Tekstų perrašymo principai parengėjo detaliau neišdėstyti ir kelia tam tikrų abejonių (plg. Kabašinskaitė 2002: 220–222). Kadangi publikuojami Bretkūno tekstai parengėjo neaprašyti, nežinia, kiek fotokopijų dydis atitinka originalą. Rankraštinių giesmių fotokopijos beveik neįskaitomos, todėl jų perrašas būtų buvęs labai pageidautinas (plg. Karaciejus 2002: 323). Bretkūno tekstus perrašant padaryta klaidelių. Be ankstesnių recenzentų nurodytų, galima paminėti dar šias iš įvado: pras chom (p. 7) – t. b. pras cham (plg. faksimilę p. 227); Sussimistlantis (p. 7) – t. b. Sussimilstanis (plg. p. 228); po versikulu (p. 7) – t. b. po versikulų; Tewe (p. 7) – t. b. Tlewe (plg. p. 251); dagusu (p. 7) – t. b. dangui (plg. p. 251); nu (p. 7) – t. b. ne (plg. p. 53); NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 161 Adoma (p. 7) – t. b. Adama (plg. p. 88); vieno (p. 7) – t. b. wieno (plg. p. 94); malonus (p. 8) – t. b. Malonus (plg. p. 113); Bagotas (p. 8) – t. b. Bagots (plg. p. 127); „išskyrus Biblijos eilutę nr. 16 gale“ (p. 8) – t. b. „išskyrus Biblijos eilutę giesmės nr. 16 gale“; Dievui (p. 8) – t. b. Dievui (plg. p. 198); fenomenologija (p. 9) – t. b. fenomenologiją. Palyginus Mažvydo Gesmių chriksčoniškų perrašą, duotas prie dvidešimties pirmųjų Gesmių Duchau­nų rinkinio giesmių su faksimile (naudotasi to paties autoriaus parengtu leidiniu, žr. Michelini 2000), rasta tokių klaidelių (be antrosios didžiosios raidės rašymo, ligatūrų ir [u] rašybos): Chriksčoniskose (p. 21, 1 išnaša ir daugelyje kitų išnašų) – t. b. Chriksčoniskase (plg. Mž, p. 149); Kyrieeleison (p. 24) – t. b. Kirieeleison (plg. Mž, p. 182); fęnklus (p. 25) – t. b. fęklus (plg. Mž, p. 185); tikraghi (p. 34) – t. b. tikragi (plg. Mž, p. 313); naboyne (p. 34, 2 išnaša) – t. b. nabozine (plg. p. 300); traice (p. 37) – t. b. Traice (plg. Mž, p. 365); Kyrieleison (p. 38) – t. b. Kirieleison (plg. Mž, p. 389); prisch (p. 38) – t. b. prischs (plg. p. 389); werksme paklusnuma (p. 42) – t. b. werksme / paklusnuma (plg. Mž, p. 383); zaisdu (p. 45) – t. b. Zaisdu (plg. Mž, p. 236). Daug netikslumų liko ir „Tekstų sąraše pagal pirmąsias eilutes“, pvz.: Allmechtiger (p. 290) – plg. Almechtiger (p. 234); sunus (p. 290) – t. b. Sunus (plg. faksimilę p. 166); Christe / diena (p. 290) – t. b. Christe diena (plg. p. 105); auffgefahren (p. 291) – plg. auffgefahren (p. 249); Dekawokem (p. 291) – t. b. Diekawokem (plg. p. 171) ir kt. Literatūros nuorodos po įvado (p. 9) duotos nenurodant autorių vardų, leidimo metų, leidyklos. Tai gal ir būtų suprantama, jeigu šiuos duomenis būtų galima rasti knygos gale esančioje bibliografijoje (p. 301). Tačiau joje nėra nei Gerullio Senųjų lietuvių skaitymų, nei Biržiškos Rinktinių mūsų senovės raštų, nei Koženiauskienės knygos XVI–XVII amžiaus prakalbos ir dedikacijos bibliografinių duomenų. Kasakauskio pastabų apie Valančiaus Žemaičių vyskupystę tekstas pateikiamas fotografuotas, transkribuotas ir išverstas į lietuvių kalbą. Skelbiamas rankraštis parengėjo neaprašytas, todėl negalima spręsti, ar nuotraukos yra originalo dydžio. Palyginus kai kurias originalo ir jo perrašo bei vertimo vietas matyti, kad transkribuota ir versta parengėjo kruopščiai bei atidžiai. Didžiausias šios publikacijos trūkumas – nesudaryta lietuviškų žodžių rodyklė (knygoje yra tik „Asmenų rodyklė“), kuri padėtų greit susirasti reikiamą žodį, gramatinę formą ar teksto vietą. Be tokios rodyklės žodynininkams ir gramatikams sunku publikacija pasinaudoti. Maleckio Defensio faksimilė publikuojama pagrečiui su perrašu (transkribuotu tekstu). Atskirai išspausdintas lietuviškas veikalo vertimas. Faksimilė skelbiama su dalykinėmis, tekstologinėmis ir kalbinėmis pastabomis. Spaudai rengiamą perrašą su originalu sutikrino ir tekstologines pastabas parašė leidinio mokslinė redaktorė Jolanta Gelumbec­kaitė. Sprendžiant pagal rankraščio aprašymą (p. 12) originalo faksimilė nežinia kodėl geru penktadaliu sumažinta. Teksto perrašas parengtas kruopščiai. Atidžiau palyginus kelis faksimilės ir perrašo puslapius, abejonių sukėlė vos viena kita smulkmena, pvz., 47 ir 57 puslapiuose pažymėtos, bet neišspausdintos atitinkamai 3 ir 16 išnašos; 210 išnašoje (p. 139) vietoje quod turėtų būti Quod. Defensio vertimas atliktas gana išradingai, nors vienas kitas dalykas jame užkliuvo (dėl teologinių sąvokų vertimo žr. Ališauskas 2002). Pavyzdžiui, įvade neteisingai interpretuojama Defensio 20v₂₁–21r₁₂ vieta: tai, kad frazę retenta sunt Maleckis lenkiškai išvertė zadzie­ranie [a, Seklucianui neatrodo teisinga (kaip teigiama p. 27), priešingai, dėl tokio vertimo jis Maleckiui priekaištavo: Poltea reprehendis me …; Lo. per te adactus 2v₉: lie. tavęs verčiamas = tavo verčiamas; lo. Ablatio 3v₂₂, 4r₁: lie. Inagininkas – būtų buvę geriau palikti lotynišką linksnio pavadinimą abliatyvas (plg. p. 168, kur ablativus išversta vietininkas!); lo. paradigma declinationis 4r₁₈, 19v₁₃–₁₄: lie. linksniavimo pavyzdys, pavyzdį = linksniavimo paradigma, paradigmą, kaip ir kitose vietose (pvz., p. 150); lo. praefens vel 162 | ARTŪRAS JUDŽENTIS praeteritum tempus 6r₁₈: lie. būsimąjį ir būtąjį laiką = esamąjį ir būtąjį laiką ir kt. Maleckio ir Mažvydo katekizmai įvade cituojami tiksliai, tačiau stebina vietomis netiksliai perrašytos čia pat publikuojamo Defensio citatos, pvz., vietoje ut sis longeus super terram (p. 25 ir 31) turi būti vt sis longeus super terram (Def 8v18–19); vietoje stągže (p. 26) turi būti stągže (Def 13v14) ir kt. Vertime ne visur pamatuotai rašomos didžiosios ir mažosios raidės (plg. „crediderit yra būsim ojo laiko, o Babtifatus – būtojo“ (p. 167)), nesuvienodinta asmenvardžių ir vietovardžių rašyba (plg. Frydrichas Stafilas (p. 7) ir Jano Janówo (ten pat), Stanislawas Rospondas (ten pat); į Marienwerderį (p. 15), bet Naujajame Sonče (p. 15), Elko bažnyčios (p. 15 ir toliau)). Apibendrinant pasakytina, kad Guido Michelinio leidinys Jonas Bretkūnas. Giesmes Duchau-nas ir kitos 1589 metų liturginės knygos: tekstai ir jų šaltiniai, nors parengtas ir ne itin kruopščiai, yra labai svarbi publikacija kalbos, kultūros istorikams, filologams ir muzikologams. Giedriaus Subačiaus knyga Kalikstas Kasakauskis: Lietuvių bendrinės kalbos konjunktūra reikšminga visų pirma lietuvių kultūros tyrėjams, raštijos ir kalbotyros, o kai kurie dalykai – ir kalbos istorikams. Savarankišką vertę turi pirmoji Kasakauskio pastabų apie Valančiaus Žemaičių vyskupystę publikacija. Vaidoto Rimšos Jano Maleckio ir Jano Sekluciano polemika dėl katekizmo kanoninio vertimo – vertinga, gana gerai parengta publikacija. Ji svarbi lietuvių ir lenkų kalbos bei kultūros istorikams. Apžvalgoje liko plačiau neaptartos dar 2001-aisiais išėjusios knygos. Knyga nob ažnystės krikščioniškos (1653) – XVII a. Lietuvos kultūros paminklas (Kėdainiai: Kėdainių krašto muziejus, 2001, 95 p.) – tai 1998 metais Kėdainių krašto muziejaus ir Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos surengtos mokslinės konferencijos pranešimų pagrindu parašytų straipsnių rinkinys. K. Župerkos sudaryta knyga Vytautas Sirt autas, Regina Petkevičienė, Česys Grenda. Rinkin-tiniai kalbotyros straipsniai (Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2001, 288 p.) – tai proginis trijų Šiaulių universiteto dėstytojų mokslinių straipsnių rinkinys su kolegų įvadiniais straipsniais ir bibliografijomis. Daugiau apie jį galima pasiskaityti Stasio Kein io recenzijoje (Keinys 2001). Tais pačiais metais išėjo ir Frazeologijos žodynas, kurį redagavo Jonas Paulauskas, rengė Irena Erm an ytė, Ona Kažukauskaitė, Gertrūda Naktinienė, Jonas Paulauskas, Zita Šimėnaitė ir Angelė Vilutytė (Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2001, XVIII, 886 p.). Tai didelis patyrusių leksikografų (visi jie – Lietuvių kalbos žodyno autoriai) parengtas frazeologijos rinkinys. Į jį sudėti frazeologiniai junginiai, sukaupti iš daugelio Lietuvos ir už jos ribų esančių lietuvių gyvenamų vietovių, grožinės literatūros, senųjų raštų ir dvikalbių žodynų. Taip pat minėtina viena pirmųjų elektroninių lituanistikos knygų – Daivos Atkočait y tės ir Astos Leskauskaitės sudaryto, Kazio Morkūno redaguoto kompiuterinio žodyno Lietuvių tarmės pirmoji dalis (Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2001, 116 p. ir kompaktinis diskas). Žodynas parengtas pagal leidinį Lietuvių kalbos atlasas I. Leksika, red. K. Morkūnas (Vilnius: Mokslas, 1977, 295 p., 120 žemėl.). Jame lietuvių ir anglų kalbomis aprašyta žmogaus gyvenamosios aplinkos objektus pavadinančių daugiau kaip 120 žodžių paplitimas, linksniavimas, kirčiavimas, trumpa etimologija ir vartojimo istorija. Apžvelgus 2001 metais Lietuvoje išėjusių lietuvių kalbotyros leidinių derlių matyti tikrai naujų, originalių, konceptualių tyrimų stoka. Gausėjantį kalbotyros palikimo (rinktinių raštų) ir senųjų raštijos paminklų leidybą juos atveria tik iš dalies. NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA 163 LITERATŪRA ALIŠAUSKAS, V. 2002: [Rec.] Vaidotas Rimša. Jano Maleckio ir Jano Sekluciano polemika dėl katekizmo kanoninio vertimo, Vilnius, 2001. Knygų aidai 1, 37. BATAITYTĖ, A. 2002: Knyga apie kalbos vartoseną ir tvarkybą. Kalbos kultūra 75, 158–165. KABAŠINSKAITĖ, B. 2002: [Rec.] Jonas Bretkūnas. Giesmes Duchaunas ir kitos 1589 metų liturginės knygos: tekstai ir jų šaltiniai, parengė [...] Guido Michelini, Vilnius, 2001. Archivum Lithuanicum 4, 215–222. KARACIEJUS, J. 2001 [2002]: [Rec.] Jonas Bretkūnas. Giesmes Duchaunas ir kitos 1589 metų liturginės knygos: tekstai ir jų šaltiniai, parengė [...] Guido Michelini, Vilnius, 2001. Baltistica 36 (2), 320–324. KAVALIŪNAITĖ, G. 2001: Adesyv̇as Chylinskio Naujojo Testamento vertime. Acta Linguistica Lithuanica 45, 93–111. KEINYS, S. 2001: [Rec.] Vytautas Sirtautas, Regina Petkevičienė, Česys Grenda. Rinktiniai kalbotyros straipsniai, Šiauliai, 2001. Acta Linguistica Lithuanica 45, 201–205. KUDZINOWSKI, Cz. 1977: Indeks-słownik do „Daukšos Postilė“ I (A–N), II (O–Ž), Poznań: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu im. Adama Mickiewicza. MASKULIŪNAS, B. 2002: [Rec.] Albertas Rosinas. Mikalojaus Daukšos tekstų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra, Vilnius, 2001. Archivum Lithuanicum 4, 223–226. MICHELINI, G. 2000: Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. MORKŪNAS, K., red. 1991: Lietuvių kalbos atlasas 3, Morfologija, Vilnius: Mokslas. PAJĖDIENĖ, J. 2002: [Rec.] Albertas Rosinas. Mikalojaus Daukšos tekstų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra, Vilnius, 2001. Acta Linguistica Lithuanica 46, 202–212. PAKERYS, J. 2002: [Rec.] Giedrius Subačius. Kalikstas Kasakauskis: Lietuvių bendrinės kalbos konjunktūra, Vilnius, 2001. www.literatura.lt/TXT/E-302/subac.htm PALIONIS, J. 1995: Žodžių formų rodyklė. Mikalojaus Daukšos 1595 metų katekizmas. Parengė Vida Jakštienė ir Jonas Palionis, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 627–748. ROSINAS, A. 1986: Dėl tūlas, -a statuso ir kilmės. Mūsų kalba 2, 30–33. ROSINAS, A. 1988: Baltų kalbų įvardžiai, Vilnius: Mokslas. ROSINAS, A. 1995: Baltų kalbų įvardžiai: morfologijos raida, Vilnius: Vilniaus universitetas. ROSINAS, A. 1996: Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. ROSINAS, A. 2000 a: Inesyvo ir adesyvo formų kilmės ir raidos klausimu. Baltistica 34 (2), 173–183. ROSINAS, A. 2000 b: Baltų kalbų postpozicinių vietininkų kilmės ir jų raidos klausimu. Starptautiskais baltistu kongress „Baltu valodas laikmetu griezos“. Referatų tezės, Riga: LU Latviesu valodas institūts, 272–273. SABALIAUSKAS, A. 2001 [2002]: [Rec.] Aleksas Girdenis. Kalbotyros darbai (I: 1962–1974, Vilnius, 2000; II: 1975–1987, Vilnius, 2000; III: 1988–2000, Vilnius, 2001). Baltistica 36 (1), 138–140. SKIRMANTAS, P., red. 1997: Aleksas Girdenis. Bibliografinė rodyklė. Antras pataisytas ir papildytas leidimas, Vilnius: Vilniaus universitetas. SUBAČIUS, G. 1998: Žemaičių bendrinės kalbos idėjos. XIX amžiaus pradžia, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ULVYDAS, K., red. 1965: Lietuvių kalbos gramatika 1. Fonetika ir morfologija, Vilnius: Mintis. VITKAUSKAS, V. 1963: Dėl regresyvinės balsių asimiliacijos kai kuriose šiaurės rytų žemaičių dūnininkų tarmėse. Lietuvių kalbotyros klausimai 6, 269–273. VITKAUSKAS, V. 1974: Žemaičių dūnininkų šnektų morfofoneminiai dialektizmai. Filologijos mokslų kandidato disertacija, Vilnius. VITKAUSKAS, V. 1975: Nauji regresyvinės balsių asimiliacijos faktai Kuršėnų šnektoje. Kalbotyra 26 (1), 81–85. 164 | ARTŪRAS JUDŽENTIS Vitkauskas, V. 1999: Lietuvių kalbos tarmių morfonemiai reiškiniai ir jų svyravimas. Habilitacinis darbas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Vitkauskas, V. 2002: [Rec.] Giedrius Subačius. Kalikstas Kasakauskis: Lietuvių bendrinės kalbos konjunktūra, Vilnius, 2001. Archivum Lithuanicum 4, 245–248. Zinkevičius, Z. 1966: Lietuvių dialektologija. Lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija, Vilnius: Mintis. Zinkevičius, Z. 1972: Rytietiškoji XVII a. lietuvių raštų kalba, jos kilmė ir išnykimas. Baltistica 8 (1), 79–100. Zinkevičius, Z. 1994: Lietuvių kalbos dialektologija. 2-asis stereotipinis leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Artūras Judžentis