Lietuvių kalbotyra 2001-aisiais metais: Lietuvoje išleisti darbai

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVII (2002), 149-164 NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA Survey of Recent Publications LIETUVIŲ KALBOTYRA 2001-AISIAIS METAIS: LIETUVOJE ISLEISTI DARBAI 2001-ieji metai lietuvių kalbotyrai nebuvo palankūs. Prie tebesitęsiančios ekonominės krizės prisidėjo dar ir mokslo administravimo sumaištis. Lietuvių kalbos institutą čia ketinta prijungti prie Vilniaus universiteto, čia sujungti su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu. Per dvejus metus Institutui skiriamos lėšos darbuotojų atlyginimams sumažintos trečdaliu. Pertvarkyta Valstybinė lietuvių kalbos komisija, pakeistas jos statusas. Tokiomis aplinkybėmis rimto mokslinio darbo sunku tikėtis. Vis dėlto su 2001-ųjų metų data Lietuvoje išėjo kokia dešimtis naujų leidinių, septyni iš jų apžvelgiami šiame rašinyje. Apžvalgą sudaro trys dalys: pirmojoje aptariamos naujos monografijos, antrojoje — atskirų autorių straipsnių rinkiniai, o trečiojoje — raštijos palikimo perlaidos. Monografijos 2001-aisiais Lietuvoje išleistos dvi naujos monografijos: Alberto Rosino Mikalojaus Daukšos tekstų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, 164 p.) ir Vytauto Vitkausko Lietuvių kalbos tarmių morfoneminiai reiškiniai (Vilnius: Žara, 2001, 262 p.). Patyrusio morfologo Alberto Rosino knyga yra vienas iš nedaugelio (lietuvių kalbotyroje) bandymų sistemiškai aprašyti vieno autoriaus raštų kalbos fragmentą. Be to, Mikalojaus Daukšos raštai — seniausieji mus pasiekę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje parašyti ir išleisti veikalai — teikia daug vertingos medžiagos įvairių lietuvių kalbos lygmenų istorijos tyrimams. Knyga jau sulaukė kelių recenzijų (Maskuliūnas 2002; Pajėdienė 2002), tad šioje apžvalgoje tik išryškinami keli svarbesni jos bruožai. Knygos pratarmėje autorius nurodo, kad „Tiriant Daukšos įvardžių semantiką remtasi ta pačia metodika, kuria naudotasi monografijoje „Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai“ (1996). Todėl siekdamas išvengti pasikartojimo šioje monografijoje sudėtingesnių teorinių klausimų neaptariu, o tik nurodau minétaja savo monografiją“ (p. 8). Vis dėlto išvengti pasikartojimų autoriui nepavyko, nes iš minėtosios bei kitų monografijų ir straipsnių (Rosinas 1986, 1988, 1995) į nagrinėjamąją knygą perkelta ne tik išankstinė aprašymo schema ir eilės tvarka, atskiros formuluotės, bet ir ištisi sakiniai ar pastraipos, net kelių pastraipų dydžio teksto atkarpos. Pavyzdžiui, skyrius „Įvardžių santykiai“ (p. 10) pažodžiui (su nedidelėmis kupiūromis) atitinka kiek sutrumpintą 1996 metų monografijos tekstą (plg. Rosinas 1996: 17). Gretimame skyriuje „Daukšos tekstų įvardžių inventorius“ einančių pastabų du puslapiai (p. 11-12) pažodžiui atitinka anksčiau paskelbto straipsnio (Rosinas 1986: 30) tekstą. Iš naujo parašytos, atrodo, tik trys šio sky- 150 | ARTŪRAS JUDŽENTIS riaus pastraipos (p. 13), o skyriaus pabaigoje vėl arba pažodžiui nurašomas, arba kiek sutraukiamas minėtasis straipsnis. „Rodomieji įvardžiai“ (p. 37—39) yra sutrumpintas atitinkamas knygos Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai skyrius (plg. Rosinas 1988: 57-59): pakeisti pavyzdžiai ir įdėtas ekskursas apie įvardžių „bevardės giminės“ formas Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (p. 37). Ankstesnių autoriaus publikacijų perrašos turbūt sudaro apie pusę monografijos teksto (neskaičiuojant pavyzdžių ir paskutinio skyriaus). Tad kažin ar galima ja laikyti visai nauja, originalia monografija. Naūja knygoje yra Daukšos įvardžių paradigmos ir jų apžvalgos. Yra ir naujų teiginių. Pavyzdžiui, apie tai, kad sangrąžinis savybinis įvardis „kaip savybinių įvardžių manas, tawas netiesioginių linksnių formų substitutas [...] neturi vardininko formų“ (p. 32); koreliacijos wis(a) kąkąg kilmės aiškinimas (p. 105) ir kiti. Naujas ir įdomus paskutinis knygos skyrius „Postpoziciniai vietininkai: kilmė, funkcijų pakitimų vidiniai motyvai“ (p. 136-152). Tiesa, pusė šio skyriaus teksto ($48 ) kone tuo pačiu metu paskelbta atskiru straipsniu (plg. Rosinas 2000 a), o kai kurios mintys — konferencijos pranešimų tezėse ( plg. Rosinas 2000 b). Kaip matyti iš pavadinimo, su monografijos tema šiame skyriuje nagrinėjami dalykai susiję tik iš dalies ir joje spausdinami veikiau kaip priedas. Įdomu, kad tais pačiais metais išėjusiame Ginos Kavaliūnaitės straipsnyje (plg. Kavaliūnaitė 2001) adesyvo vartosena senuosiuose lietuviškuose raštuose aiškinama dar kitaip. Didelis monografijos trūkumas yra tas, kad joje nagrinėjami pavyzdžiai nepalyginti su originalais. Net ir tais atvejais, kai autoriaus konstatuojama lemiama originalo įtaka lietuviškų įvardžių vartosenai, lenkiškų atitikmenų skaitytojas paprastai neranda (pvz., p. 26, 27, 37 ir toliau). Išimti sudaro p. 65, 66, 81 ir kai kur kitur duodami lenkiški pavyzdžiai. Tai ypač mažina pasitikėjimą Daukšos įvardžių semantikos aprašymu (plg. Jūratės Pajėdienės pastabas šiuo klausimu — Pajėdienė 2002: 206). Reikia pritarti ir abiejų recenzentų nuomonei dėl statistinės įvardžių vartosenos analizės stygiaus monografijoje (plg. Maskuliūnas 2002: 225; Pajėdienė 2002: 207). Kadangi autorius naudojosi (ar galėjo pasinaudoti) Jono Palionio sudaryta Katekizmo žodžių formų rodykle (Palionis 1995) ir Czestawo Kudzinowskio sudarytu Postilės žodžių indeksu (Kudzinowski 1977; šis leidinys nenurodytas nei literatūros, nei šaltinių sąraše), tai abejoti, kad knygoje aprašyti visi Daukšos įvardžiai ir jų formos, lyg ir nederėtų, tačiau Pajėdienė rado tokių monografijoje nepaminėtų įvardžio niekas inesyvo formų (žr. Pajėdienė 2002: 210). Grafiniai Daukšos vartojamų įvardžių formų variantai monografijoje nurodyti toli gražu ne visi. Pavyzdžiui, asmeninių participinių įvardžių paradigmose nenurodyti aš kilmininko variantai manęs DK 134,,, manės DK 136, : dažnas naudininkas mari DK 9,,, 12,, 26, ir kt.; galininkas mdné DK 69,; abejonių kelia paradigmoje įrašytas galininko variantas mania (p. 15). Įvardžio tu nenurodytas kilmininkas taw¢s DK 155,,; galininko variantai tawe DK 11, Tawé DK 135 ,, tūwę DK 135,; įnagininkas tawim’ DK 177, ; adesyvai tawip DK 169,, tawimp DK 182,, tawimp DK 144, 155, 174,,; aliatyvai tawelp DK 62,, tawg¢/p DK 136,,, 148,, 149,,, tawélp DK 136,, ,,, 148, 149, ir kt., taw¢lp DK 141 ; variantas tawo paradigmoje klaidingai nurodytas kaip naudininkas (p. 16). Daukšos teksty pavyzdžiai knygoje duodami originalo rašyba. Norėdamas patikrinti citatų ir atskirų formų perrašymo tikslumą su originalu palyginau skyriuje „Asmeniniai įvardžiai“ iš Katekizmo duodamus participinių įvardžių aš ir tu pavyzdžius (p. 14-17). Visų pirma atkreiptinas dėmesys į pavyzdžių metriką: nurodomas ne originalo puslapis, o Katekizmo 1995 m. leidimo puslapis (Jakštienė, Palionis 1995); be to, ne visais atvejais nurodomos puslapio eilutės. Perrašy- NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 151 mo netikslumų rasta tokių: mano DK 410, — t. b. mano DK 170,; paties DK 378, — t. b. patiés DK 1544; wilsūsę DK 404,, — t. b. wilsūfe DK 167,,; pritikimiife DK 404, — t. b. pritikimūfė DK 167,,; tawglp DK 404,,— t. b. taw¢lp’ DK 167, idant gatec3é pažint tawę DK 358, „,— t. b. idgni galėc3ė pažini tawę DK 144, „; Bašnicšia DK 200,,— t. b. Bažnicja DK 65,,; kasg DK 356,, — t. b. kasg DK 143,,; wéiksis DK 143, — t. b. wéiksis DK 143 ; efsi gu DK 88,, — t. b. efsigu DK 9s krikfc3ionis DK 88, — t. b. krikBezonis DK 9, : vigines DK 340, — t. b. vigines DK 135 ; Ką DK 126, — t. b. Ką DK 28 . Knygos pratarmėje teigiama, kad „Daukša rašė vidurinių aukštaičių tarme [...]. Dėl to jis kartais vadinamas „vidurinio raštų kalbos varianto“ atstovu“ (p. 7). Tačiau pagal Girdenio ir Zinkevičiaus tarmių skirstymą Daukšos tarmė priklauso vakarų aukštaičiams, o vidurinis raštų kalbos variantas taip vadinamas dėl jo vartojimo ploto geografinės padėties (plg. Zinkevičius 1972: 79, 3 išnaša). Knygos pabaigoje spausdinamas literatūros sąrašas (p. 157-158), paaiškinami šaltinių, terminų sutrumpinimai ir pagrindiniai simboliai bei sutartiniai ženklai (p. 159). Pagrindinės knygos mintys pakartotos angliškoje santraukoje (p. 160-163). Knyga gražiai Valstybinės lietuvių kalbos komisijos lėšomis išleista. Nežiūrint čia nurodytų trūkumų ir diskusinių minčių, Rosino monografija, be abejo, yra svarbus ir naudingas leidinys kalbos istorikams, baltistams ir indoeuropeistams. Vieno žymiausio mūsų tarmėtyrininkų ir leksikografų Vytauto Vitkausko monografijos vertę sudaro sistemingai išdėstyta gausi autentiška tarmių medžiaga, įdomios įžvalgos ir interpretacijos. Juos įvertinti — specialių studijų, recenzijų uždavinys. Knyga yra autoriaus prieš porą metų apgintas habilitacinis darbas (Vitkauskas 1999), todėl šioje apžvalgoje jos turinys nebus nagrinėjamas. Nuo habilitacinio darbo knyga skiriasi pridėta vokiška santrauka (tai kiek paredaguota buvusi habilitacinio darbo santrauka; p. 195-220), dalykine rodykle (iš esmės tai knygoje minimų ar nagrinėjamų žodžių rodyklė; p. 221-238), sutrumpinimų sąrašu (p. 239-254) ir tuo, kad joje, žinoma, nebėra habilitaciniu darbu apibendrinamų autoriaus mokslo darbų sąrašo. Kone trečdalis knygos dėstomosios dalies (neskaičiuojant įvadinių skyrių, išvadų ir priedų) visiškai atitinka autoriaus pirmosios disertacijos (Vitkauskas 1974; naudotasi Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomu jos egzemplioriumi, signatūra E. 76 Ds 2024) tekstą arba yra jam artimas (plg. kad ir skyrius apiee:i (e,i,i);e/i:e; u“/ uo kaitas knygoje (p. 53-65; 65— 70; 96-107) ir disertacijoje (p. 90-103, 84-86, 124-136)). Dar koks trečdalis monografijos teksto yra anksčiau paskelbta įvairiuose periodiniuose leidiniuose (žr. autoriaus publikacijų sąrašą p. 261—262). Taigi nagrinėjamoji knyga artima vieno autoriaus straipsnių rinkiniui ar rinktiniams raštams (kad ir aptariamiems šios apžvalgos antrojoje dalyje). Ankstesnių darbų tekstas, suteikiant jiems knygos pavidalą, redaguotas. Pavyzdžiui, skyrius „Regresyvinės balsių asimiliacijos reliktai?“ (p. 128-141; plg. atitinkamą habilitacinio darbo skyrių (1999: 98-109)) sudarytas iš dviejų straipsnių — „Dėl regresyvinės balsių asimiliacijos kai kuriose šiaurės rytų žemaičių dūnininkų tarmėse“ (Vitkauskas 1963) ir „Nauji regresyvinės balsių asimiliacijos faktai Kuršėnų šnektoje“ (Vitkauskas 1975) (beje, nei habilitaciniu darbu apibendrinamų mokslo darbų sąraše (1999: 158-159), nei monografijos literatūros sąraše (p. 255— 262) šių straipsnių nėra). Didžioji pastarojo straipsnio dalis atitinka dar ir pirmosios autoriaus disertacijos tekstą (plg. Vitkauskas 1974: §§55-56). Skyriaus pabaigoje pridėtos trys naujos pastraipos (p. 139-141). Straipsnių tekstus tvarkant padaryta kai kurių pakeitimų. Išnašos sudé- 152 | ARTŪRAS JUDŽENTIS tos į tekstą arba jų atsisakyta, kai kur papildytos; iš tarminių pavyzdžių visur išbraukti į bendrinę kalbą transponuoti pavyzdžiai; pridėta žodžių škrab'is, škra.b'i linksniavimo paradigma (p. 138). Būdvardžio gražėsnis vienaskaitos paradigma (1963: 272) pakeista būdvardžio g'er'ės'n'is paradigma, šio būdvardžio daugiskaitos paradigmoje duota gretiminių formų (p. 132). Sukirčiuoti vietovardžiai, keisti kai kurie terminai: literatūrinė kalba (1963: 271) į bendrinė kalba (p. 132); dūnininkų tarmės daug kur keista į dūnininkų šnektos. Tvarkyta transkripcija, pvz., nuosekliai sužymėtas priebalsių minkštumas. Yra pataisytų korektūros klaidų, pvz., duonininkų (1963: 271, 6 išnaša) — dounininkų (p. 131, 20 išnaša); priešdėlio pa dariniai (1975: 82) — priešdėlio padariniai (p. 135) ir kt. Nemažai taisytas stilius, pvz.: e eina betarpiškai prieš galūninį skiemenį (1963: 269) — e eina tiesiog prieš galūninį skiemenį (p. 128); tam tikrais atvejais yra nesvetima ir kai kurioms dūnininkų tarmėms (1963: 269) — tam tikrais atvejais yra pastebėtas ir kai kuriose dūnininkų šnektose (p. 128); tarmę, pasakyčiau, energingai veikia bendrinė kalba (1963: 271) — tarmę, pasakyčiau, stipriai veikia bendrinė kalba (p. 132) ir kt. Vis dėlto ir po redagavimo skyriuje liko klaidelių. Visų pirma, korektūros: knygos 128 ir 129 puslapiuose yra dvi a) pastraipos, o 130 puslapyje po b) pastraipos eina d) pastraipa; sėni (p. 129) — t. b. sėnis; su žodžiu (p. 129) — t. b. su žodžių; *~n (p. 129) —t. b. *en ir kt. Pasitaiko ir kai kurių transkripcijos nelygumų, pvz., Č'e' (p. 133) — t. b. ¢'e. Kai kurie pavyzdžiai tekstą perrenkant praleisti: kėli (plg. 1963: 270), šimtamėti (plg. 1963: 270), ėže: (plg. 1975: 81); du kartus išspausdintas tas pats pavyzdys šal'rėn'is (p. 135); liko skyrybos klaidų. Literatūros sąraše nėra 128 puslapyje nurodytos V. Grinaveckio publikacijos (Grinaveckis 1960). Atidaus redagavimo stinga visai knygai (leidinyje niekur neaptikau redaktoriaus pavardės), ypač tiems tekstams, kurie anksčiau nebuvo publikuoti mokslinėje periodikoje. Pavyzdžiui, pirmuosiuose trijuose įvadiniuose knygos skyriuose (p. 7—20), perkeltuose iš habilitacinio darbo (plg. 1999: 3-11), knibžda skyrybos, rašybos, korektūros, logikos, stiliaus klaidelių. Pastebėtos tokios rašybos klaidos: žemaičiuose (p. 10) plg. Žemaičiuose (p. 8); Smoczynski (p. 16, 1 išnaša) — t. b. Smoczyriski; Chilinskio (p. 19) — t. b. Chylinskio. Užkliuvo šie skyrybos dalykai: pvz. LKZ III (p. 8) — t. b. pvz., LKŽ III; tiriama ar yra išlaikoma sistema (p. 9) — t. b. tiriama, ar yra išlaikoma sistema; V. Pėteraitis, 1997 462 (p. 9) — t. b. V. Pėteraitis 1997, 462 ir kt. Netaisyklingai pavartotas padalyvis sakinyje Atidžiau nagrinėjant (t. b. nagrinėdamas) kiekvieną žodį |...) pamatai ar suvoki (p. 10). Gausu korektūros klaidų: nuolatinio garsų junginių gludinimu (p. 7.) —t. b. nuolatiniu garsų junginių gludinimu; taisi (p. 10) — t. b. tarsi; reškimosi (p. 11) — t. b. reiškimosi; tai (t. b. taip) susiformavo vad. lingvistinės geografijos principas (p. 12); morfemastam (t. b. morfemas tam) tikrose pozicijose (p. 12); kurie [...] dažnai pasidaro visos tautos vartojamas (t. b. vartojami) (p. 12); Toliau pamatysime |...) ir kiti atvejai (p. 12—13) — t. b. Toliau pamatysime |...) ir kitus atvejus; jaunagramatikų (p. 13) — t. b. jaunagramatikiy ir kt. Daugelyje sakinių neaiškūs loginiai ryšiai, pvz.: Tai yra gal ir menka kai kam atrodanti problema, bet kiek matome iš literatūros gana įvairuojanti ir laikoma ne vieno tyrinėtojo artimais dėsningiems reiškiniams ir niveliuojami (skyryba!; p. 8); Reikia pasakyti, kad dialektizmu (tarmybe) literatų ir net kalbininkų vartojama reikšme „bendrinėje kalboje pavartojamas tarmės žodis ar forma“ (p. 8); Kalbos dėsnis ir yra iš lyginimų šitaip nustatytas pastovus, kokioje pozicijoje istoriškai tariamas garsas susidaręs, jų junginys, morfema (p. 12) ir kt. Plg. dar: rutuliojimosi eiga, plėtra (p.7); stabiliai pakito (p. 13). Kai kurių sakinių prastas stilius, plg.: ir tai yra visiškai priimtinas toks apibendrinimas (p. 8); Kas susiduria su tarmių leksika, dialektizmų nagrinėjimas būna labai aktualus ir keblus (p. 8); mes nebežinosime, bk veikiami ir niveliuojami, ir tikrosios šnektų padėties (p. 10) ir kt. Literatūros NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 153 sąraše nėra tokių tekste minimų veikalų: Grinaveckis 1978 (p. 15), Serebrennikov 1975 (p. 15), Mažiulis 1993 (p. 16), Smoczynski 1986 (p. 16). Neišvengta pasikartojimų, pvz., p. 17-18 iš dalies kartojami tie dalykai (ir pavyzdžiai), kurie jau buvo išdėstyti p. 7. Dauguma čia paminėtų nesklandumų nepataisyti į knygą pateko iš autoriaus habilitacinio darbo. Gaila, kad šios vertingos knygos leidyba negavo valstybės institucijų paramos, kuri turbūt būtų padėjusi pašalinti ¢ia suminėtus ir kitus redagavimo bei korektūros trūkumus. Rinktiniai raštai 2001-aisiais baigti leisti Alekso Girdenio Kalbotyros darbai (1: 1962—1974, 420 p.; II: 1975— 1987, 416 p.; III: 1988-2000, 476 p., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas; I-II: 2000, III: 2001; apžvelgiami visi trys tomai). Tais pačiais metais išėjo ir Prano Kniūkštos darbų rinktinė Kalbos vartosena ir tvarkyba (Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2001, 596 p.). Aleksas Girdenis yra vienas aktyviausių, novatoriškiausių ir įdomiausių lietuvių kalbininkų. Tai plataus akiračio ir interesų mokslininkas, dialektologas, fonologas, bendrosios kalbotyros ir kalbotyros istorijos specialistas. XX a. lietuvių kalbotyroje jo išvaryta ženkli vaga — vienas iš nedaugelio mūsų kalbininkų jis sukūrė savo kalbotyros mokyklą. Pranas Kniūkšta lietuvių kalbotyroje labiausiai žinomas kaip dabartinės lietuvių kalbos vartosenos tvarkytojas, kanceliarinio (arba administracinio) stiliaus puoselėtojas, Lietuvių kalbos institute išugdęs Kalbos kultūros skyrių, Kalbos kultūros leidinio atsakomasis redaktorius. Apžvelgiamosios rinktinės sudarytos pačių autorių. Jose sudėti per tris ar keturis mokslinio darbo dešimtmečius paskelbti straipsniai, recenzijos ir kiti rašiniai. Naujų, pirmą kartą skelbiamų, darbų šiose knygose mažai: Girdenio — du daktaro (kandidatinės) disertacijos Mažeikių tarmės fonologinė sistema skyriai ir Jono Kabelkos vadovėlio Baltų filologijos įvadas recenzija; Kniūkštos —straipsniai „Teisės kalbos taisyklingumas ir tikslumas“, „Vietininko vartojimas veiklos sričiai reikšti“, įvairių teisės dokumentų recenzijos ir atsakymai į raštu pateiktus klausimus. Girdenio nuomone, išdėstyta drauge su Rosinu parašytoje Grinaveckio Žemaičių tarmių istorijos recenzijoje (1974), „knygos pasirodymas būtų sveikintinas, net jeigu joje nerastume nė vieno visai naujo teiginio, nes tik knygoje išryškėja teorinės koncepcijos visuma, jos stipriosios bei silpnosios pusės ir tik knyga gali tvirtai įvesti tyrinėtojo faktinę medžiagą ir teorines išvadas į mokslo idėjų apytakos ratą“ (I, p. 386). Šioje apžvalgoje nesiimama nagrinėti abiejose rinktinėse išdėstytų teorinių koncepcijų, tenkinamasi jų sudarymo, dalykinio ir kalbinio redagavimo nagrinėjimu. Girdenio publikacijos pagal žanrus sudėtos į kelis skyrius: pirmiausia skelbiami straipsniai, po to — lingvistinės pastabos, recenzijos ir pokalbiai su pačiu autoriumi. Kiekvieno skyriaus publikacijos išdėstytos chronologine tvarka. Kniūkštos straipsniai ir rašiniai suskirstyti pagal juose nagrinėjamas temas. Knygą sudaro penki skyriai: „Kalbos tvarkybos nuostatos ir būdai“; „Administracinė ir kanceliarinė kalba“, „Įstaigų ir įmonių pavadinimai“, „Priesagos -inis būdvardžiai“, „Iš kalbos praktikos įvairovės“. Teminiu, o ne chronologiniu principu remiamasi ir spausdinant publikacijas kiekviename skyriuje. Abiejų autorių pratarmėse išdėstyti (Girdenio — I, p. 11-12; Kniūkštos — p. 9) tekstų pateikimo principai panašūs. 1. Tekstai neperdirbami ir netaisomi, atitaisoma tik viena kita vieta, tik būtinais atvejais pridedamos trumpos pastabos ar nuorodos į vėlesnius darbus (Girdenis), kai kurie ilgesni straipsniai sutrumpinti (Kniūkšta). 2. Dabartinta rašyba (Girdenis; Kniūkštos apie 154 | ARTŪRAS JUDŽENTIS rašybos tvarkymą neužsiminta). 3. Iš skyrybos taisytos tik akivaizdžios klaidos, šiaip ji palikta tokia, kokia buvusi (Girdenis; Kniūkštos apie skyrybos taisymus neužsiminta). 4. Taisytos korektūros klaidos, pagal reikalą — ir fonetinės transkripcijos ženklai (Girdenis), pataisytos netikusios formuluotės ir stiliaus nesklandumai, išbraukti netinkami pavyzdžiai (Kniūkšta). 5. Kadangi „į kiekvieną rašinį žiūrima kaip į ano meto kūdikį“ (Girdenis), tai terminai ir „Šiaip žodžiai, kuriuos šiandien visi kaip vienas peiktume“ (Girdenis) abiejų autorių nekeičiami. 6. Šaltinių nuorodos nevienodinamos (Kniūkšta). Peržiūrėjus kai kurias perspausdinamas abiejų rinkinių publikacijas' matyti, kad išdėstytų principų jose iš esmės laikomasi. 1. Girdenio taisymai visų pirma matyti straipsnių išnašose spausdinamose pastabose. Į jas savo recenzijoje atkreipė dėmesį ir Algirdas Sabaliauskas (2002). Jos trumpos, tikslios, kritiškos ir tikrai atrodo būtinos. Iš kitų taisymų pastebėta tam tikro ankstesnių teiginių švelninimo (pvz., įterpiniu rodos I, p. 193, 11 išnašoje) ir tikslinimo atvejų (pvz., straipsnyje „Lietuvių kalbos daiktavardžio linksniavimo tipų hierarchija ir pagrindinės jos kitimo tendencijos“ patikslinti dendrogramų statistiniai duomenys, II, p. 55 ir 58; Šaukėnų šnektos linksniavimo tipų hierarchijoje kitaip interpretuota vyriškosios giminės i ir priebalsinio kamieno vieta, II, p. 59-60, atitinkamai modifikuotas šios šnektos linksniavimo tipų hierarchinio grupavimo „medis“, II, p. 60). Visi šie ir kiti paties autoriaus taisymai didina perspausdinamų publikacijų vertę ir rinktinę daro įdomesnę: juose atsispindi autoriaus mokslinių pažiūrų kaita, iš dalies ir lietuvių kalbotyros raida. Tik pageidautina, kad tokio pobūdžio pakeitimai visais atvejais būtų pažymėti. Nuorodos į vėlesnius ar kitus apžvelgiamoje rinktinėje spausdinamus darbus skaitytojui tikrai yra patogios: jos padeda greit susirasti reikiamą tekstą. Kniūkštos knygoje pastebimiau redaguoti ankstyvieji straipsniai. Pvz.: straipsniuose „Bejungtukinis, bealkoholinis ir būdvardžių priesaga -inis“ ir „Būdvardžiai su formantais -alinis, -arinis, -yvinis, -atinis“ yra praleistų ištisų paragrafų, išmestų sakinių ir atskirų pavyzdžių, sujungtų paragrafų, pakeistų formuluočių, nedėtos net išnaša ir lentelė. 2. Girdenio rinktinės kalbą redagavo patyrusi filologinių leidinių redaktorė Agota Sriubienė. Jos darbo rezultatai matyti visuose peržiūrėtuose tekstuose. Iš rašybos šiuolaikinimo pėdsakų galima paminėti kad ir šiuos: Prūsų lietuvių pataisyta į prūsų lietuvių (1, p. 48); pataisyti riktai: šaknies vilkrašyba (I, p. 48); galbūt (I, p. 52, 30 išnaša), turbūt (I, p. 377, 12 išnaša; I, p. 379) rašomi kartu ir nebeskiriami; kur ne kur rašomas be brūkšnelių (I, p. 190) ir kt. Nenuostabu, kad tokios apimties specialiųjų rašmenų kupiname veikale liko ir nepataisytų dalykų, pvz.: Grammatiche — t. b. Grammatische (1, p. 44, 4 išnaša); V. Vairkevičiutė — t. b. V. Vaitkevičiūtė (1, p. 370, 1 išnaša); Tromso — t. b. Tromso (II, p. 51, 3 išnaša). Pavardžių formos vienuose straipsniuose ! Atidžiau peržiūrėti Sie Girdenio straipsniai ir recenzijos: „Dėl lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos“ (drauge su Z. Zinkevičiumi; I, p. 44-55), „Ką turi dūnininkai vietoj literatūrinės kalbos ie, uo“ (I, p. 190— 193), Lietuvių kalbos gramatikos dviejų pirmųjų tomų recenzija (drauge su V. Zuliu; I, p. 370-386), „Lietuvių kalbos daiktavardžio linksniavimo tipų hierarchija ir pagrindinės jos kitimo tendencijos“ (II, p. 50—62), „Pridėtinis hsenuosiuose lietuvių raštuose — priegaidės ženklas?“ (II, p. 315-320), „Naujesni tarmių fonetinės transkripcijos rašmenys“ (drauge su P. Skirmantu; III, p. 335-351). Iš Kniūkštos knygos panagrinėti straipsniai: „Būgos diegti kalbos norminimo principai“ (p. 13-29), straipsnio „Kanceliarinės kalbos pradmenys Jablonskio raštuose“ dalis (p. 213-219), „Dabartinė kanceliarinė kalba“ (p. 249-254), „Bejungtukinis, bealkoholinis ir būdvardžių priesaga -inis“ (p. 407-413), „Būdvardžiai su formantais -alinis, -arinis, -yvinis, -atinis“ (p. 413—417), straipsnio „Kaip reiškiame paskirtį“ dalis (p. 465—471). NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 155 rašomos originalios, pvz.: Schmalstiego (II, p. 61), Saussure'o (III, p. 241), o kituose (taip pat moksliniuose!) — adaptuotos, pvz.: Briukneris, Mejė, Ekblūmas (I, p. 385), Sosiūras (II, p. 351). Vietomis prie pavyzdžių stinga tarmės pavadinimo arba bendrinės kalbos sutrumpinimo (plg. III, p. 342, 344, 347-348). Kniūkštos knygoje rašybos taisymų pastebėta mažai: irracionalinis>iracionalinis (p. 414); ne kaip > nekaip (p. 470); neišretinti žodžiai Funkcinis tikslingumas (p. 27); pataisyta pavardės Sirvydo rašyba (p. 18). Pataisyti kirčio ženklai Zmoniskas > Zmoniskas (p. 407), aukso > aukso (p. 408); uždėtas kirčio ženklas žodyje dekoracinis (p. 416), žodyje vienos,atvirkščiai, kirčio ženklas nuimtas (p. 28). Viena kita klaidelė įsivėlė cituojant Jablonskio raštus: spausdintus (p. 218) — t. b. spauzdintus; reikia susirašyti (p. 218) — t. b. reikią susirašyti. Būgos raštų citatose taip pat pasitaiko netikslumų: turi būti kula-raisas, o ne kūla-raišas (p. 19), 6bul-mušas, o ne obuol-mušas (ten pat), žodis stiklas svetimžodžių sąraše kažkodėl išvirto į žodį stalas (p. 22), sangrąžinė forma austis pakeista paprastąja austi (p. 23), vietomis nuimti buvę kirčio ženklai. Skardžiaus veikalo „Ankstyvesnė ir dabartinė lietuvių bendrinės kalbos vartosena“ citatoje taip pat „taisytos“ kai kurios formos: nebegalime (p. 141) — t. b. nebegalima; noromis nenoromis (p. 141) — t. b. noroms nenoroms. Knygoje ne iki galo suvienodinta asmenvardžių rašyba, plg.: Leskynas (p. 17) ir E. Sepiro (E. Sapir) (p. 74). 3. Girdenio rinktinės tekstuose, kaip teigiama ir pratarmėje, pataisytos kai kurios skyrybos klaidos, pvz.: išskirti įterpiniai iš vienos pusės (I, p. 45), Iš kitos pusės (I, p. 46); tokie pavadinimai, kaip dzūkai, kapsai [...], neabejotinai yra odioziniai (1, p. 52); nebeskiriama padalyvinė laiko aplinkybė jomis negalima remtis klasifikuojant tarmes (I, p. 47). Viena kita nepataisyta klaidelė vis dėlto liko: paliktas nereikalingas kablelis po žodžio rodo sakinyje Tokie redukuoti balsiai kaip fonemos egzistuoja ir vad. „Mūšos upyne“ — tai rodo, ne tik kvazihomonimų |...) skyrimas, bet ir daugybė kitų ypatybių (I, p. 49, 20 išnaša); taip pat sakinio O, jy neatsisakant pradžioje (I, p. 380). Nors nusistatyta skyrybos nedabartinti, tačiau vienu kitu atveju to nesilaikyta, todėl atsirado skyrybos nelygumų. Pavyzdžiui, lyginamieji posakiai vienais atvejais neskiriami, o kitais atvejais — skiriami, plg.: žodžio gale visada yra daugiau balsių negu atitinkamuose negalūniniuose skiemenyse (I, p. 49) ir galūniniuose skiemenyse yra mažiau balsių, negu atitinkamuose negalūniniuose (ten pat); Ik. ie, uo atitikmenys skamba trumpiau, negu y, ū atitikmenys (I, p. 191); ne toks puikus dialektologas, kaip K. Jaunius (I, p. 192). Iš gramatikos dalykų reikia paminėti nepataisytą neiginio kilmininką sakinyje tokie skaičiavimai įprastines latvių linksniuočių klasifikacijas iš esmės nepakeistų (II, p. 61, 19 išnaša). Kniūkštos tekstų skyryba taip pat tvarkyta. Pataisytos buvusios klaidos, pvz.: padėtas kablelis prieš pasikartojantį jungtuką sakinyje kilmininkas gali reikšti ir priemonės paskirtį, ir seikimąjį dalyką (p. 467); išbrauktas dvitaškis prieš pavyzdžius sakinyje vartoti neutralius barbarizmus, tokius kaip dūšia, ūlyčia, adyna, lenciūgas, Būga niekam nėra siūlęs (p. 28); išmestas kablelis po mat sakinyje Mat būdvardžiai |...) rodo daiktavardžiu žymimo daikto trūkumą (p. 411-412); panaikintas kablelis po visų pirma (p. 13); prieš išplėstinę laiko aplinkybę sakinyje principai, kuriais jis rėmėsi dirbdamas norminimo darbą (p. 14). Peržiūrėtuose tekstuose dar liko skyrybos nenuoseklumų. Pavyzdžiui, sakinyje romėniškas skaitmuo reiškia raštų tomą, arabiškas — puslapį (p. 15, 7 išnaša) įdėtas brūkšnys, tačiau panašiame sakinyje pirmąją slaviška laikė A. Leskynas [...] dvi paskutiniąsias kurį laiką pats Būga (p. 17) brūkšnio nėra. Prieš lyginamąjį posakį sakinyje neturėjo tokios įtakos kaip Jablonskis (p. 14) kablelis neberašomas, tačiau daugeliu atvejų šioje vietoje jis paliktas, plg.: būdvardis begalinis nėra visai toks pat, kaip, sakysim, besotinis ar 156 | ARTŪRAS JUDŽENTIS beakuotinis (p. 410), Lietuvių kalboje buvusi paskirtis reiškiama tomis pačiomis formomis, kaip ir kiekviena paskirtis (p. 471). Tas pat ir skirtumo lyginamuosiuose posakiuose: sakiniuose Kažin ar galima prieštarauti, kad beverstūvis plūgas [...] patogiau negu beverstuvinis [...]? (p. 410), Daugeliu atvejų teiktinesni literatūrinei kalbai yra būdvardžiai ddogminis, problėminis [...] negu dogmatinis, problematinis [...] (p. 417) kablelis prieš jungtuka nebededamas, tačiau daugeliu panašių atvejų jis paliktas, plg.: Tuose sakiniuose naudininkas labiau priklauso veiksmažodžiams ar dalyviams [...), nekaip daiktavardžiams |...) (p. 470). Kablelio, atrodo, reikėtų sakinyje Kitame vėliau rašytame straipsnyje (p. 19), nes kalbama ne apie kelis vėliau rašytus straipsnius, O apie tą patį straipsnį, kuris buvo parašytas vėliau. Nereikalingi kableliai sakiniuose Toleruodamas gretimybes, Būga rūpinosi neuždaryti durų į literatūrinę kalbą tarmių lobiams (p. 28); Savo straipsniuose ir kitokiuose raštuose, kalbėdamas apie tuos dalykus, Jablonskis vartoja jiems nusakyti reikalingus žodžius ir pasakymus (p. 214). Skyryba neleistinai „Šiuolaikinta“ Skardžiaus veikalo „Ankstyvesnė ir dabartinė lietuvių bendrinės kalbos vartosena“ citatoje (p. 141). 4. Pataisytų korektūros klaidų ar tiesiog riktų Girdenio tekstuose gana daug. Pavyzdžiui, pataisyta iškritusi eilutė lentelėje „Pagrindiniai transkripcijos rašmenų rinkinio FONTRA ženklai“ (III, p. 339); pataisytas autoriaus straipsnio pavadinimas (II, p. 56, 11 išnaša). Vienas kitas dalykėlis vis dėlto liko pražiūrėtas: klaidingai nurodytas pirmosios straipsnio „Pridėtinis hsenuosiuose lietuvių raštuose — priegaidės ženklas?“ publikacijos tomas (II, p. 315) — turi būti ne 22(2), o 23(2); lentelėje „Šaukėnų šnektos linksniavimo tipų panašumo indeksai“ (II, p. 59) įsivėlė klaidelės: i,ir C, indeksas nesuapvalintas, 0 i „ir C,indeksas buvo (ir turbūt turėtų būti) ne 0,7, 0 10,7. Netikslus naujas tarmių skirstymo žemėlapis, pridėtas prie straipsnio „Dėl lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos“ (I, p. 55): jame ne tik mažiau gyvenamųjų vietų, bet ir nebeliko tarpinių šnektų tarp vakarų aukštaičių šiauliškių ir žemaičių bei rytų aukštaičių tarmių, Vabalninko patarmės (ji padaryta širvintiškių tarmės dalimi). Straipsnyje „Naujesni tarmių fonetinės transkripcijos rašmenys“ (III, p. 335-351) autoriaus drauge su P. Skirmantu aprašytas specialiai tarminiams tekstams skirtas šriftų komplektas FONTRA, duota jo taikymo pavyzdžių. Rengiant spaudai nagrinėjamus raštus buvo graži proga pasinaudoti šio šriftų komplekto teikiamomis galimybėmis ir tarmių duomenų pateikimą rinkinyje suvienodinti. Pavyzdžiui, straipsnyje „Dėl lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos“ priebalsių palatalizacija žymima „minutės“ ženklu, dažniausiai rašomu virš raidės; priebalsių minkštumas žymimas ir prieš priešakinės, ir prieš užpakalinės eilės balsius, o šalia esančiame straipsnyje („Mažeikių (šiaurės vidurio dounininkų) tarmės pokirtiniy skiemenų priegaidės“, žr. I, p. 56-75) priebalsių palatalizacija žymima lankeliu virš raidės; be to, žymimas tik priebalsių, einančių prieš užpakalinės eilės balsius, minkštumas. Juo labiau, kad paties autoriaus rašoma: „Palatalizaciją ir palataciją kai kas yra žymėjęs ir kitaip: t', d', b', p, €. Bet šiuos ženklus patartina vartoti tik cituojant atitinkamus senesnius darbus, taip pat kai tikslinga tam tikruose kontekstuose skirti menkesnę ir stipresnę palatalizaciją“ (III, p. 345). Net vieno straipsnio tekste ir lentelėje skirtingai transkribuojami tie patys tarminiai bendrinės kalbos žodžio gyva atitikmenys (plg. I, p. 50 ir I, p. 54). Straipsnyje „Pridėtinis 4senuosiuose lietuvių raštuose — priegaidės ženklas?“ palyginti tiksliai perrašyti Daukšos Postilės pavyzdžiai. Vis dėlto jiems perrašyti pritrūko kai kurių rašmenų, pavyzdžiui, p (musimp 33,,, ne musimp' II, p. 316), f (efi 173,,, ne eft’ II, p. 315 ir kitur), i (giwj 521,,, ne giwj II, p. 316 ir kitur); apibendrintas j rašmuo net ir ten, kur aiškiai matyti 3 (įmogui 92.,, ne įmogui 11, p. 316 ir kitur). Pavyzdžiuose pasitaiko ir klaidų, pavyzdžiui, turi būti ne pafdulis horė liksminas (11, p. 319), o pafaulis horė likfminas 214, ir kt. NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 157 Kniūkštos rinktinėje nemaža stiliaus taisymų, pvz.: išbrauktas pasikartojantis įvardis jo sakinyje Ta „nuodėmė“ labiausiai trukdo objektyviai vertinti jo indėlį į kalbos praktiką ir [jo] reikšmę literatūrinei kalbai (p. 13); siekiant išvengti žodelio pasikartojimo įvardis Bet kurio pakeistas į Viso: Viso norminamojo darbo pagrindas yra konkrečioji kalbos medžiaga, bet Būga kalbos faktus ypač vertino ir ypač jais rėmėsi (p. 18). Pastarajame sakinyje neįprastai pavartotas jungtukas bet: jame, atrodo, geriau tiktų o. Sakinys yra kanceliarinės kalbos terminų, kurių dalis atėjo iki mūsų dienų pataisytas yra tokių kanceliarinės kalbos terminų, kurie atėjo iki mūsų dienų (p. 215). Pakeisti atskiri žodžiai, pvz.: tyrinėtojas pakeistas žodžiu tyrėjas (p. 29), žodis baltinius pakeistas žodžiu marškinius (p. 465). Yra žodžių tvarkos pakeitimų, pvz., sakinyje skaitytojas ne tik rastų reikiamus faktus, bet ir suprastų juos >juos suprastų (p. 253). Veiksmažodžiai sukeisti vietomis pavyzdžiuose išvažiavo malkų, išvyko mokytis (buvo išvyko malkų, išvažiavo mokytis) (p. 465, 2 išnaša). 5. Terminų Girdenio rinkinio pratarmėje žadėta nekeisti. Daugeliu atvejų taip ir padaryta, pvz., palikta aksiomatiškai (1, p. 383) ir kt. Vis dėlto šios nuostatos laikytasi nenuosekliai: terminas maksimumų metodas pakeistas į vidurkių metodas (II, p. 55); prosodine pataisyta į prozodine (1, p. 48) ir kitur, grafemų pakeistas rašmenų (III, p. 335). Be reikalo akademinės gramatikos apibūdinimas aprašomojo-norminio tipo pataisytas į aprašomojo-norminamojo tipo (I, p. 384): būtent taip jos pobūdį nurodytame puslapyje (Ulvydas, red. 1965: 3) apibrėžė redaktorius. Atskirų žodžių vartosenos perspausdinamuose tekstuose Girdenio taip pat žadėta netaisyti. Tikrai, juose paliktas priešpriešos reikšme vartojamas jungtukas tuo tarpu kai (1, p. 53); Tuo tarpu (11, p. 51); nepakeista žodžių tvarka įterpinyje žodžiuose tipo dienélé, dienos (I, p. 52). Vietomis, nors autoriaus ir nebuvo numatyta, kalbos kultūros ir stilistikos dalykai taisyti, pvz.: sudėtingos sandaros sakinys Kalbamąsias konstrukcijas... (1, p. 378) suskaidytas į du trumpesnius; kiekybinio lyginimo jungtukas kaip... taip ir pakeistas jungtuku tiek... tiek ir (III, p. 337); kai kur ilgosiomis pakeistos autoriui būdingos trumposios formos, pvz., nutrūkusi vietoje nutrūkus (III, p. 350). Terminų keitimo P. Kniūkštos knygoje nepastebėta. 6. Knygos Kalbos vartosena ir tvarkyba išnašos, kaip rašoma pratarmėje, nevienodintos. Jose pasitaiko ir klaidelių, pvz., netikslus P. Skardžiaus veikalo „Ankstyvesnė ir dabartinė lietuvių bendrinės kalbos vartosena“ pavadinimas (Ankstesnė...) ir leidimo metai (1971, o ne 1968) (p. 141, 2 išnaša). Literatūros nuorodos nesuvienodintos ir Girdenio raštuose: plg., pavyzdžiui, A. Rosinas, Šaukėnų šnektos ia, € ir i kamieno daiktavardžiai, — Kalbotyra XXIII (1) (1971) 53 (1, p. 251, 54 išnaša) ir A. Ro sin as. Šaukėnų šnektos ia, € ir i kamieno daiktavardžiai. — „Kalbotyra“, 1971, t. XXIII (1), p. 49-54 (II, p. 56, 11 išnaša). Tai, kad jos gana margos, pripažįsta ir pats autorius (plg. I, p. 11), tačiau jas sutvarkyti nebūtų buvęs jau toks nenuveikiamas darbas. Abiejų rinkinių pabaigoje spausdinamos rodyklės, kurios tokio pobūdžio leidiniuose labai reikalingos. Kniūkštos knygoje įdėta net penkių dalių rodyklė. Iš esmės tai dvi rodyklės : dalykinė (p. 579-586) ir žodžių bei žodžių junginių (p. 586-589). Girdenio Kalbotyros darbų trečiojo tomo pabaigoje įdėta vieno puslapio teminė rodyklė (III, p. 473) ir gana ilgas bendraautorių, padėjėjų bei konsultantų sąrašas (III, p. 474-475). Teminė rodyklė tokiam leidiniui aiškiai per menka: ne ką didesnė ir informatyvesnė už bendrą visų trijų tomų turinį, kurio, beje, rinktinėje nėra. Rodyklė sudaryta iš straipsnių pavadinimų — joje nurodoma tik straipsnio pradžia (į tai 164 | ARTŪRAS JUDŽENTIS VITKAUSKAS, V. 1999: Lietuvių kalbos tarmių morfoneminiai reiškiniai ir jų svyravimas. Habilitacinis darbas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. VITKAUSKAS, V. 2002: [Rec.] Giedrius Subačius. Kalikstas Kasakauskis: Lietuvių bendrinės kalbos konjunktūra, Vilnius, 2001. Archivum Lithuanicum 4, 245—248. ZINKEVIČIUS, Z. 1966: Lietuvių dialektologija. Lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija, Vilnius: Mintis. ZINKEVIČIUS, Z. 1972: Rytietiškoji XVII a. lietuvių raštų kalba, jos kilmė ir išnykimas. Baltistica 8 (1), 79— 100. ZINKEVIČIUS, Z. 1994: Lietuvių kalbos dialektologija. 2-asis stereotipinis leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Artūras Judžentis