Edenda Curaverunt, Józef Marcinkiewicz ir Norbert Ostrowski. „Mvnera lingvistica et philologica Michaeli Hasivk dedicata“

138 | RECENZIJOS MVNERA LINGVISTICA ET PHILOLOGICA MICHAELI HASIVK DEDICATA. EDENDA CURAVERUNT JOZEF MARCINKIEWICZ ET NORBERT OSTROWSKI Poznan: Uniwersytet im. Adama Mickiewicza w Poznaniu, Katedra Skandynawistyki i Baltologii, 2001, 273 p., ISBN 83-232-1198-1. (Poznanskie Studia Baltystyczne, 1.) Simboliška, jog pastaraisiais metais net keli užsienio baltistams skirti jubiliejiniai straipsnių rinkiniai pradeda naujas baltistines knygų serijas. Štai 2000 metais išėjo žymų vokiečių slavistą ir baltistą Rainerį Eckertą pagerbiantis leidinys Aspekte baltistischer Forschung — serijos „Schriften des Instituts fūr Baltistik der Ernst-Moritz-Arndt-Universitat Greifswald“ pirmoji knyga. Tokią tradiciją palaiko ir lenkų baltistikos puoselėtojui profesoriui Michatui Hasiukui dedikuotas straipsnių rinkinys: jis žymi serijos „Poznanskie Studia Baltystyczne“ pradžią. Kita vertus, kaip matyti iš leidinio parengėjų Jozefo Marcinkiewicziaus bei Norberto Ostrowskio pratarmės, tai ir savotiškas Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto senosios serijos „Seria Filologii Baltyckiej“, kuriai priklausė trys svarbios baltistams knygos, išėjusios dar XX a. aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje', pratęsimas. Be sveikinančiųjų prof. Hasiuką 70-mečio proga sąrašo, be sudarytos išsamios jo darbų bibliografijos, minėtame straipsnių rinkinyje dar glaustai pristatomi svarbiausi jubiliato gyvenimo, ypač mokslinės veiklos, epizodai (p. XV-XVII, Eugeniusz Rajnik). Šiame apraše iškeltos kelios svarbiausios Hasiuko mokslinių interesų kryptys — lietuvių dialektologija, fonologija bei fonetika, baltų kalbų istorija. Savaime suprantama, parengėjų stengtasi, kad ir didžioji leidinio straipsnių dalis gvildentų būtent tokių, jubiliatui artimų, sričių klausimus. Įdėta ir literatūrologinių darbų — juk Michatas Hasiukas, daug pastangų skyręs lituanistikai Lenkijoje, ypač Poznanėje, plėtoti (nuo 1987 metų jis vadovavo Poznanės universiteto Baltų kalbų katedrai), labai parėmė ir literatūriškąją jos pusę. Labiau įsigilinus į leidinyje publikuotus darbus akivaizdu, jog didžiausią vietą čia užima diachroniniai baltų kalbų tyrimai. Nemaža straipsnių skirta žodžių istorijai — etimologijai, istorinei darybai, istorinei morfologijai. Dalis etimologijos darbų plėtoja skolinių tyrimus. Lakoniško pavadinimo straipsnyje „Lie. (ž.) abrinas“ (p. 73-79) Vincas Urbutis lietuvių kalbos žodžių istoriją papildo dar keliais išaiškintais skoliniais. Šįkart įtikinamai parodoma, kad žemaičių dbrinas “stačio medžio indelis su atvožu sviestui ar kt. įsidėti", į DZ, _, itrauktas kaip savas žodis, iš tiesų yra vėlyvas leticizmas, pasiskolintas iš Kuršo pietvakarių kampo latvių šnektų. Beje, probėgšmiais paliesti ir kiti senovinės medinės sviestinės pavadinimai, ypač spėjamas slavizmas vogonas. Įdomi yra abrinas ir vogonas semantinė raida. Abiejų žodžių reikšmė smarkokai atsiskiria nuo skolinimosi šaltinio — latvių ir slavų kalbų žodžių reikšmių; la. abra įprasta reikšmė ‘minkytuvis, duonlovis’, ji nesvetima ir daliai slavų pavyzdžių. Tyrėjo pagrįstai teigiama, jog lietuvių skolinių reikšmė nuo “minkytuvio, duonlovio’ prie “senovinės medinės sviestinės, abrino’ galėjo pereiti arba per tarpinę reikšmę “(medinis) dubuo (su antvožu)', arba tiesiogiai specializuodamasi, plg. lie. dėžė “skrynia, skrynelė' ir “abrinas’, kildinamą iš br. d3xvxd bei le. dzieža ‘minkytuvis’. 1 Kolbuszewski (1977), Kudzinowski (1977), Hasiuk (1978). RECENZIJOS | 439 Remdamasis tam tikrais prūsų tekstų rašybos ypatumais, vieną prūsų kalbos germanizmą nustatė Pietras U. Dinis „Linguistics and Baltic Philology: On EV 469 Scrundus, EV 558 Scrundos“ (p. 131-136). Pasak jo, pr. scrundus, scrundos ‘zirklés’, pradine reikšme *‘atskilimas, atplyšimas', atspindi pr. [[rund-] ir yra sietinas su v. v. a. schrunde 'įtrūkis, įplyšimas odoje’, schriindic "esantis su įtrūkiais odoje' (plg. v. v. a. schrinden "plyšti, trūkti, skilti, eizéti’). Kadangi vokiečių vedinių su vadinamuoju nuliniu sufiksu veiksmo objekto, rezultato reikšmė dažniausiai yra glaudžiai susijusi su nomina actionis reikšme, toks skolinimas atrodo visai tikėtinas. Gal tik dėl prūsų germanizmo įgytos įrankio reikšmės neprošal būtų buvę pateikti kitų paralelių. Įdomias sąsajas su lietuvių kalbos žodžių istorija iškelia Lembito Vabos straipsnis „Is the Finnic lanko a Germanic or a Baltic loan?“ (p. 157-160). Nors sprendžiama suomių kalbų žodžio byla, pasiūlyta vedybų giminystės pavadinimo lanko “vedybų giminaičiai [ir kt.]' etimologija tiesiogiai priklauso nuo skolinimo šaltinio — lietuvių žodžio - kilmės išaiškinimo. Kario Liukkoneno mėginimus suo. lanko sieti su lie. (ž.) nitolanka, lanka "nuolankumas, nusizeminimas; marčios lenktini vyro giminės' Vaba laiko semantiškai nepagrįstais. Tiesa, straipsnyje ši atmestoji etimologija atpasakota ne visai korektiškai — prie nuolanka tenurodyta reikšmė ‘nuolankumas, nusižeminimas, pagarba’; taigi etimologinė sąsaja atrodo visiškai nesuprantama, o iš tiesų ją ypač reikėtų kritikuoti dėl pasirinktojo žemaičių vedinio naujumo ir riboto paplitimo. Paties estų mokslininko pasirinktas suomių kalbų skolinimosi šaltinis — lie. laigonas — semantiškai ir paplitimo, senumo požiūriu atrodo lyg ir labiau tinkąs. Bet, kaip pripažįsta ir darbo autorius, tokiu atveju susiduriama su fonetiniais sunkumais ir tenka spręsti jau lietuvių žodžio etimologijos, istorinės fonologijos problemas. Apgailestautina, kad Vaba nepasinaudojo Rūtos Buivydienės monografija Lietuvių kalbos vedybų giminystės pavadinimai (1997), kurioje išsamiai pristatyta laigono tyrimų istorija, įvertinos pateiktos etimologijos. Buivydienė pamatuotai pirmenybę teikia siejimui su ide. *leik'- “susieti, surišti', ‘prisiekti, įsipareigoti' šaknies žodžiais. Tad veikiausiai kalbininkas būtų galėjęs neskirti tiek daug vietos kitoms menkiau pagrįstoms alternatyvoms. Suomių kalbų žodžio prototipu straipsnyje laikomas lie. *langonas, kaip spėjama, galėjes egzistuoti šalia laigonas, panašiai kaip ir variantai aldra // audra; bengti // baigti; tvankas // tvaikas; strungas || strugas. Tačiau pats sonanto ir balsio, tiksliau gal dvigarsio ir dvibalsio, kaitaliojimasis šaknyje ar priesagoje yra gana problemiškas, ne visiškai aiškus kalbos reiškinys. Iki galo nėra aiškus ir pateiktų pavyzdžių ryšys; bent jau dalis jų atspindi skirtingus kalbos dėsningumus: aldra // audra bei kiti panašūs variantai yra kai kurioms tarmėms būdingo al // au kaitaliojimosi išdava (žr. plačiau Zinkevičius 1966: 164); bengti, susiformavusio vėliau šalia baigti, beigti, šaknies n yra intarpinės kilmės (žr. Urbutis 1981: 100-104); dėl tvaikas ir tvankas ryšio vieningos nuomonės nėra (Urbutis 1981: 102, 26 išnaša) ir pan.” Taigi pasiūlytas suo. lanko aiškinimas lieka perdėm hipotetiškas. Mariolos Walczak-Mikotajezakowos tyrimai (,,banti3msl B 6oarapekom s35rke“, p. 167-173) — tai tolesnis Jūratės Laučiūtės parengto baltizmų žodyno Crosaps 6armuzmos 6 cragsmckux azvixax (1982) tikslinimas. Panašų darbą jau yra darę kiti mokslininkai, plg. Vinco Urbučio recenziją (Urbutis 1984: 184-191), Aleksandro Anikino pastabas (Anikin 2001: 8-10). Aptariamame straipsnyje pagrįstai abejojama Laučiūtės žodyne minimų devynių bulgarų žodžių galėjimu būti 2 Postuluojamiems fonetiniams žodžio kitimams netikty ir Vytauto Vitkausko išsamiai ištirtas nosinių balsių keitimo dvibalsiais ar dvigarsiais dėl epentezės reiškinys (Vitkauskas 2001: 120-126). 140 | RECENZIJOS baltizmais. Tik vienas iš ju — sexmep — yra neginčijamos baltiškos kilmės, tačiau bulgarų kalbos požiūriu tai rusicizmas. Panašiai ir dalis kitų žodyne minimų žodžių į bulgarų kalbą yra atėję per artimesnes slavų kalbas, o likusieji — veikiausiai tiesiog giminiški, baltų ir slavų bendrą epochą siekią žodžiai. Iš savų baltų žodžių kilmės tyrimų visų pirma minėtinas Wojciecho Smoczynskio darbas. Straipsniu „Litewskie stogas obok innych refleksėw pie. pierwiastkéw na *-h,T“ (p. 15-27) jis išplėtoja ankstesniuose darbuose „Indoeuropejskie podstawy stownictwa litewskiego“, „Komentarz laryngalistyczny do wybranych formacji litewskich“ (Smoczynski 2001: 131tt., 252) iškeltą mintį dėl lie. stégas, tiksliau bl. *stag-a-, kilmės. Jo manymu, šis izoliuotas žodis esas išnykusio veiksmažodžio lie. *stogti, stoga, stogo "nutekėti lašais, sunktis, lašėti' (turinčio atitikmenų graikų kalboje) vedinys®. Pirminė stégas reikšmė tuomet būtų ‘nutekamasis (stogo) latakas, stogo nuosvyra lietaus vandeniui nutekėti', o dabartinė išsivysčiusi metonimiškai. Semantinė pateiktos hipotezės pusė kelia šiek tiek abejonių. Trūktų akivaizdesnių kitų kalbų paralelių. Štai nemažės ide. kalbų dalies pagrindinių stogą įvardijančių žodžių motyvacija vis dėlto susijusi su dengimu: vok. Dach, germ. * paka-, lo. toga, r., br. xpsrua ir kt., dar plg. ir lie. trm. dangtis „stogas“ (LKZ, 259). Tad patikimesnė atrodytų straipsnyje nepaminėta Vytauto Maziulio etimologija Prūsų kalbos etimologiniame žodyne, kuri grįžta prie ankstesnių bandymų žodį sieti su ide. *(s)teg- ‘dengti': bl. (dial.) *stūgas — fleksijos vedinys iš veiksmažodžio bl. *stag- / stag- ‘dengti’ — *stag-, egzistavusios šalia veiksmažodžio bl. *steg- ‘dengti’, plg. giminišką pr. steege ‘darziné’ < pr. *stėgė ‘apdengimas’ < pr. stėg- ‘dengti’ < bl. *steg- 't. p.' etc. (Mažiulis 1997: 157tt.). Be stogas etimologijos, Smoczynskio straipsnyje aptarta keliolika lietuvių kalbos žodžių, kurie fonologine struktūra atitinka suponuotąjį *stūg- < *stéh g-, t. y. *C(C)eh,T. Apie dalį čia nagrinėjamų žodžių kilmės aiškinimų jau buvo užsiminta ankstesniuose autoriaus darbuose. Tačiau yra ir visai naujų etimologinių sąsajų, kurios nauja medžiaga papildo žymųjį vokiečių kalbininkų veikalą Lexikon der indogermanischen Verben (žr. Rix 1998). Gana problemiški Piotro Stalmaszczyko ir Krzysztofo T. Witczako pristatyti žodžių kilmės tyrimai („On two Baltic-Celtic terms for “stallion'“, p. 29-32). Kaip galima suprasti iš straipsnio, jie glaudžiai susiję su Lodzės universitete rengiamo naujo lyginamojo etimologinio indoeuropiečių kalbų žodyno projektu. Kalbininkai pateikė dvi naujas baltiškų žodžių, įvardijančių eržilą, žirgą, etimologijas. Teigiama, jog pr. sweriapis ‘turnyrinis žirgas' bei v. sl. *swerjep» skolinimo šaltinis yra išnykusios rytų keltų tarmės *swerihapos ‘erzilas’, plg. s. air. serrach “jaunas arklys, kumeliukas' ir kt. Vis dėlto neįtikima, kad prūsai šį spėjamą keltų žodį būtų pasiskolinę tiesiogiai ir netgi turėję bendrą žodį bl.-sl. *swerjapas. Veikiausiai, kaip mano daugelis žymiųjų šių dienų prūsistų, tai prūsų polonizmas. Be to, nei slavų, tuolab baltų kalbose nėra nustatyta nė vieno patikimo skolinimo iš keltų atvejo, nė vienos visiškai įtikinamos išskirtinės baltų keltų izoglosos (plg. Dini 2000: 53t., 152t.). Tad vietoj sukurtos sudėtingos ir komplikuotos etimologijos daug priimtinesnis atrodo dar Trautmanno, Vasmerio pasiūlytas le. šwierzepa ‘kumelé’, Ce. sverep(ec) “lauko piktžolė; veislinis kumelys' ir kt. siejimas su lenkų kalboje neišlikusiu, bet kitose slavų kalbose paliudytu būdvardžiu, plg. bžn. r. swerép ‘laukinis’, slvn. srėp “rūstus, atšiaurus' ir kt. Nauja spėjama baltų, keltų, indų-iranėnų etimologinė sąsaja: ryt. bl. *kumelias ‘kumelys’ (*ku3 Beje, neaišku, kodėl atskleidžiama žodžio daryba siekia tik pralietuviy laikus, juk stogas yra bendrabaltiškas žodis. RECENZIJOS | 141 melias), s. air. meile “'arklys' < keltų *melyos, s. i. maryah ‘erzilas’ — taip pat atrodo ginčytina. Žodis s. i. mdryareikšme ‘erzilas’, neva užfiksuotas Rigvedoje, yra nurodomas tik senuosiuose XIX amžiaus pabaigos sanskrito žodynuose. Naujuosiuose mokslininkų darbuose ši reikšmė visai nepateikiama (plg. Mayrhofer 1996: 326; Geldner 1951 a: I91.13; 1951 b: IX 97.18). Taigi žodžio tokia reikšme senojoje indų kalboje veikiausiai nėra. O spėjamo giminiško s. air. meile genetinius ryšius patikimai nustatyti kliudo ne visiškai aiški reikšmė. Ignaco R. Dankos lotynų kalba parašytas straipsnis „De Balticis ciconiae nominibus“ (p. 1—4), kuriuo parengėjai pradėjo ir tarsi reprezentavo leidinį, yra ryškus indoeuropeistinių tyrimų ideologizavimo ir etimologinės literatūros neskaitymo pavyzdys. Darbe pristatoma kai kurių baltų gandro pavadinimų kilmės tyrimų apžvalga. Dažniausiai ribojamasi vien senųjų indoeuropeistikos klasikų darbais, o kas baltistų parašyta XX amžiaus antrojoje pusėje — nepasidomėta. Antai nuo Pokorno laikų neva neanalizuotas lie. gūžas, gužūtis laikomas indoeuropietišku veldiniu, 0 iš tikrųjų, kaip nustatė Vincas Urbutis, yra lietuvių kalbos epochos darinys (plg. gūžinti "eiti susilenkus, susikūprinus', gužinėti “vaikščioti susitraukus, slankioti', gūžtis “trauktis į krūvą, riestis’, gaūžtis ‘kuprintis, įtraukti kaklą, tūptis' ir kt.; žr. Urbutis 1981: 33 ir 43 išn.). Nepaminėtos ir kitos Urbučio studijoje Baltų kalbų garnio pavadinimai išsamiai išanalizuotos lie. garnys, gervė ir pan., la. trm. guoris etimologijos (Urbutis 1981: 18, 24t., 32t.), nors jos daug pagrįstesnės nei straipsnyje perpasakotos. Dar keisčiau, kad tarsi vienintelė tesvarstoma germaniška žodžio gandras kilmė, apie kitas galimybes nekalbama, o pasigilinus į išnašoje (p. 2, 4 išnaša) nurodomą literatūrą, regis, patvirtinančią šį vienintelį kelią, paaiškėja, jog čia pirmenybė teikiama visai kitiems kilmės aiškinimams. Be to, straipsnyje net kelis kartus remiamasi Z. Zinkevičiaus kadaise iškeltu viešumon lenkų jotvingių žodynėliu, iš čia cituojami neva jotvingių kalbos atitikmenys (sterkas, gerwe), nors Wolfgango Schmido gana įtikinamai nustatyta, jog šiame veikalėlyje užfiksuota visai ne jotvingių kalba“. Net kiek vėliau išdėstyta Zinkevičiaus nuomonė, kad čia uzfiksuoti jotvingių (kaip tam tikros baltų genčių sąjungos) ir lietuvių, gyvenusių Nauros upės baseine, žodžiai (Zinkevičius 1992: 99-133), neduoda pagrindo taip patikliai ir nekritiškai žvelgti į šį šaltinį. Išimtinai visų pabrėžiama, jog duomenys vertintini labai atsargiai. Leidinyje yra keletas onomastikai skirtų darbų. Jozefas Marcinkiewiczius aptaria suvalky asmenvardžių priesagos -ukas kilmę („The -ukaffix in Lithuanian personal names of the Suwatki region“, p. 55-62). Remdamasis vadinamaisiais Falko [publikuotais] girininkijų registry (XVIIXVIII a.) duomenimis, jis teigia, jog minėtoji suvalkų asmenvardžių priesaga yra lietuviška, o ne baltarusiška (pastarąją čia įžvelgia nemaža tyrėjų). Vis dėlto pateikti faktai neduoda galutinio atsakymo: dalis bažnytinių lotyniškų vardų į lietuvių kalbą atėjo būtent per baltarusių ar lenky kalbas ir spręsti apie tipišką tam tikrų jų variantų sulietuvinimą esant glaudiems lenkų, lietuvių ir baltarusių ryšiams labai keblu. Kartais trūksta ir tikslumo. Štai teigiama, jog kitų lingvistų minimos lenkų tarmių baltarusybės yra „really Lithuanian origin (sic)“ (p. 56, 4 išnaša), nors dalies jų, pvz.: pacuki (plg. pacūkas), kančuk (plg. kančūkas), kindžuk (plg. kindziūkas), lietuviškieji atitikmenys — skoliniai. Baltų toponimų bei antroponimų adaptacija lenkų, baltarusių ir lietuvių pasienyje nagrinėta Michato Kondratiuko straipsnyje „O cjaBskn3aniuH 6anTHIICKHX TOTMOHHMOB H AHTDpONOHHMOB Ha 4 Žodynėlyje iš tiesų užfiksuotas lietuvių, latvių ir vokiečių kalbų mišinys, kuriuo galėjo kalbėti lietuvių ir latvių kalbų gerai nemokėjęs atsikėlėlis žydas (žr. Schmid 1986: 273-286). 142 | RECENZIJOS NOJIBCKO-OEJIOpYCCKO-JIKHTOBCKOM riorpaHHube“ (p. 161-166). Šie tyrimai išaugo iš ankstesnių mokslininko darbų (plg. ypač Kondratiuk 1985 ir 2000). Sukaupta Lenkijos Baltstogės, Baltarusijos Gardino apylinkių vardų bazė įgalino apžvelgti nustatytų lietuviškų toponimų bei antroponimų slavinimo būdus: fonetinę, fonetinę-darybinę, kelių hibridinio pobūdžio (žodžio šaknis baltiška, o kita — slaviška) atmainų, transliacinę ir liaudies etimologijos pobūdžio adaptaciją. Įdomus, nors kontroversiškas, yra Mykolo Leto Palmaičio darbas, analizuojantis kai kurių prūsų-rusų vietovardžių bei asmenvardžių kilmę („Old Prussian Share in Creating the First Russian State“, p. 141—153). Remdamasis istorijos bei protoistorijos (metraščių, legendų), archeologijos ir onomastikos duomenimis, lingvistas rekonstruoja (sukuria?) IX-XIII amžiaus prūsų istorijos fragmentą, kuris labai susietas su Kijevo Rusios kūrimusi. Taip išplėtojama normaniškoji valstybės kilmės teorija. Prūsai čia — savotiški normanų, arba vikingų, variagų, sajungininkai ir tarpininkai. Ryšium su tuo siūloma savita vardo Russia bei rusų etnonimo kilmė: tai vikingų pavadinimo Riis < Ros, plg. s. isl. rėbs-menn ‘irkluotojai’, apibendrinimas pagal prūsų, gyvenusių Rusnės (Russ / *Rusa) upės baseine, vardą *Rus(ai), Russes. Šiaip jau metraščių bei legendų medžiaga paprastai esti daugialypė, įvairiaprasmė ir nepatikrinama, čia labai sunku (o gal ir neįmanoma) išvengti spekuliatyvumo. Palmaičio sukurtosios hipotezės „prūsocentriškumas“ iš karto kelia didelių abejonių. Operavimas faktais, kalbine medžiaga atrodo per daug palenktas vienai idėjai: per prūsus į rusų kalbą atėjęs vitjaz' («— pr. *vitingis « š. germ. vikingr) remiasi prūsų žodžio io kamienu, o štai prūsų kilmės laikomas kunigaikščio variago vardas Oleg <— pr. *Algis (toks prūsiškas asmenvardis, tiesa, neužfiksuotas) apibendrina spėjamą gen. *Algas ir kt. linksnių d kamieną. Etimologiškai susiejami ir kai kurie senieji dvikamieniai šiaurės germanų, baltų bei slavų asmenvardžiai. Onomastikos sričiai priskirtinas ir Henryko Jankowskio straipsnis „The names of habitation places of Polish-Lithuanian Tatars“ (p. 189—200). Čia gilinamasi į Trakų, Vilniaus ir kai kurių Baltarusijos, Lenkijos apylinkių totorių gyvenamųjų vietų toponimų kilmę, kuri, kaip spėjama, yra turkiškos kilmės. Be vietovardžių su turkų kalbos priesaga -I4r, aptariami ir toponimai, kilę iš totorių asmenvardžių su pridėtomis slaviškomis ar lietuviškomis priesagomis. Beje, lietuviška priesaga -išk- (suslavinta forma -iški) kažkodėl netiksliai laikoma slavų ar net liet.-sl. kalbų. Įdomus ir lietuvių onomastų įvertinimo laukiantis yra mėginimas Vokės upės pavadinimą sieti su turkų tikriniu žodžiu Wag. Savitai žodžių, formų sinchronijos ir diachronijos tyrimus susieja Witoldo Manczako darbas „Coup d'oeil sur le dictionnaire de fréquence du lituanien“ (p. 47-53). Jame toliau plėtojama ir grindžiama autoriaus mintis, kad nedėsningi garsiniai kitimai gali būti lemiami dažnos žodžio vartosenos. Remiantis Laimos Grumadienės ir Vidos Žilinskienės Dažniniu dabartinės rašomosios lietuvių kalbos žodynu (1997) pateikiamas sąrašas ypač dažnai vartojamų žodžių, kurių kilmė nepaaiškinama fonetiniais dėsniais ar analogijos veikimu. Matyti, jog didžioji dalis tokių žodžių ar formų yra sutrumpėję, kiti suaugę iš kelių ilgesnių žodžių, treti — su pakitusiais garsais. Keistoka, kad straipsnyje visiškai nėra žodžių kilmei nustatyti naudotos literatūros nuorodų. Neaišku, ar, be keletą kartų minėto Fraenkelio (turbūt jo veikalo Litauisches etymologisches Worterbuch?), atsižvelgta į kitus darbus. Veikiausiai to padaryta nebuvo. Tad kai kurių žodžių komentarai tikslintini: gana priešingų, skirtingų nuomonių esama dėl nama, žemyn kilmės — jie nebūtinai yra sutrumpėję (žr. Zinkevičius 1981: 170, 182t. su lit.). Dėl germanizmo pinigas sutrumpėjimo taip pat nėra visiško aiškumo. Pasak Kazimiero Būgos, ilgesnį variantą piningas (iš s. v. ž. penning) perėmė tik žemaičių tarmės, o pinigas kiek vėliau (apie 1200 m.) iš v. v. Z. pennig RECENZIJOS | 143 buvo perimtas aukštaičių (Būga 1959: 91). Vadinasi, čia susiduriame ne su vienos formos trumpėjimu, o su kelių formų konkurencijos išdava. Tikslumo kartais trūksta pateikiant Fraenkelio žodyno duomenis. Teigiama, jog dalelytė gi yra sutrumpėjusi veiksmažodžio girdi forma. O iš tiesų ta dažniausiai vartojama pabrėžiamoji dalelytė gi laikoma archajiška ir siejama su senuosiuose tekstuose paplitusiomis -ge, -ga, -gu, taip pat su slavų ir kitų kalbų atitikmenimis (Fraenkel 1962: 126; Zinkevičius 1981: 197). Dėl pakartotos kitos Fraenkelio (remiantis Endzelynu 1939: 74, 188) hipotezės apie homonimišką gi, pasitaikančią sakinio pradžioje ir neva kilusią iš girdi, galima ir paabejoti“. Kad ir kaip ten būtų, į dažninį žodyną veikiausiai buvo įtraukta tik įprastinė archajiškoji dalelytė gi. Taip pat svarstytina, ar verta nedėsningu trumpinimu laikyti dūrinio pirmojo sando galūnės (arba istorinio kamiengalio su galūne) numetimą, plg. šimtmetis, viešbutis komentarus®. Dūrinių formavimasis iš dviejų žodžių junginio vyksta ne chaotiškai, o pagal tam tikrus dėsningumus. Autoriaus hipotezę atitinkančiu trumpėjimu nebent būtų galima laikyti dūrinio jungiamojo balsio išmetimą, tačiau naujadaras viešbutis, neturįs ilgesnių variantų, čia taip pat netiktų. Turbūt korektūros klaida laikytinas nors kildinimas iš noris, o ne iš norįs. Panašų W. Manczako darbą, skirtą prūsų kalbai, komentuoja ir tikslina kitas recenzuojamo leidinio straipsnis grakščiu ir subtiliai sąmojingu pavadinimu „A note on Old Prussian deiwas, Marx and engels“ (p. 155-156). Jo autorius Williamas Schmalstiegas taiso kelis minėtąjį žodžio dažnumo ir nedėsningų fonetinių kitimų ryšį netinkamai iliustruojančius prūsų kalbos pavyzdžius. Žodžio deiwas ir kitų *6 kamieno žodžių sutrumpintomis formomis negalima laikyti nom. sg. formų su -is (deiwis ir kt.), nes vien jos (greta nėra nė varianto deiwas) vartojamos ankstyvajame prūsų tekste — Elbingo žodynėlyje. Nesutrumpėjusi yra ir gen. sg. forma siras ‘Sirdies’: Manczako gretinama s. bžn. sl. česo iš tiesų atspindi *0 kamieną, o prūsų forma yra priebalsinio kamieno, plg. gr. xfįpogz. Su istorine morfologija susiję Norberto Ostrowskio atlikti lietuvių veiksmažodžio tyrimai („Zu den litauischen nasalinfigierenden Verben des Typs ved. punati“, p. 69-71). Pasak autoriaus, su senuoju n intarpu lietuvių kalboje galima rasti kelis veiksmažodžius: trinti, skinti ir minti, ankstesnių tyrėjų nustatyti šio tipo atstovai žinoti ir gauti (gauna) atmestini. Istorinės darybos klausimus nagrinėja Frederikas Kortlandas („OPr. -sna, Lith. -sena, Latv. -šana“, p. 137-139). Tai dar vienas bandymas nustatyti priesagos lie. -sena, la. -Sana ir pr. -sna genetinį ryšį (apie kitus mėginimus žr. Ambrazas 1993: 60tt.). Kortlandas rekonstruoja tokią bl.-sl. paradigmą: nom. sg. -sin, acc. sg. -senin, kiti linksniai — su -sna-. Karlas H. Schmidtas apžvelgia archajiškas, indoeuropietiškais veldiniais laikytinas baltų refleksyviasias formas („Zum baltischen Reflexivum“, p. 5-14). Enklitinio įvardžio s(i) pozicija žodžiuose ir senųjų baltų tekstų sakiniuose, taip pat sangrąžinio įvardžio savybinio kilmininko savo vartosena sakinyje lyginama su senųjų ide. kalbų (indų iranėnų, tocharų, graikų ir kt.) atitikmenimis, o tipologiškai — ir su neide. kartvelų kalbų ergatyvinio sakinio tendencijomis. : Fraenkelis nurodo, jog jos reikšmė — ‘taciau, o, bet’. Vis dėlto LKZ tokios reikšmės nepateikia, o šnekoje pasitaikančią panašią gi vartoseną (taisomą kalbos kultūros darbuose) gretinamojo ar priešinamojo sujungimo sakiniuose sąlygojo rusų kalbos jungtukas ir dalelytė že. Kita vertus, visiškai atmesti Endzelyno minties nereikėtų. Kitaip nei Fraenkelis, latvių kalbininkas nenurodė aiškios antrosios dalelytės gi reikšmės. Gali būti, jog vėliau jo minėtos jaugi reikšme 'tiesa, taip, beje' (ji įtraukta ir LKZ) kilmė iš tiesų susijusi su veiksmažodžio forma girdi. Beje, žodžio viešbutis modeliu (prototipu) nurodomo dūrinio viešpilas pamatiniai žodžiai galėjo būti ne viešas ir pilis, o viešas ir pilti. 144 | RECENZIJOS Kelios pateiktos semantinės kaukaziečių ir baskų kalbų paralelės dėl emfatinio įvardžio *patis etimologijos paremia nemažos dalies kalbininkų, pavyzdžiui, Delbrūcko, Gamgrelidzės, Ivanovo ir pastaruoju metu ypač argumentuotai išdėstytą Rosino, aiškinimą, jog ide. *pot pirminė reikšme buvusi “valdovas, šeimininkas' (žr. Rosinas 2000: 129-140). Vienintelis straipsnis, skirtas sudėtingai baltų istorinės akcentologijos temai, — Ricko Derkseno darbas „Tonal oppositions on non-initial syllables in Latvian“ (p. 81-87). Čia tikrinamas Steveno Youngo teiginys, jog vidurio Latvijos tarmių antrinė laužtinė priegaidė nepradiniuose žodžio skiemenyse beveik reguliariai atstoja pirminį cirkumfleksą. Iš atliktos analizės matyti, kad nustatytas dėsningumas nėra reguliarus: dalis Youngo pateiktų pavyzdžių gali būti interpretuojami ir visai kitaip — Latvijos ar Lietuvos tarmėse yra nemaža prieštaringos akcentuacijos variantų, be to, nepagrįstai suabsoliutintas Sosiūro-Fortunatovo dėsnio veikimas nepradiniuose skiemenyse. Toliau gvildensiantiems nepradinių skiemenų laužtinės priegaidės kilmę Derksenas siūlo tam tikrus nuoseklius etapus: iš pradžių atsižvelgti į esamus latvių tarmių variantus, po to lyginti juos su lietuvių tarmių faktais, galiausiai remtis morfemos etimologija. Beje, šiuos tyrimus galbūt galėtų savitai koreguoti ir skolinių duomenys, plg. straipsnyje minėtus germanizmus sipuols, maguone, slavizma cilvėks (cilvéks). Iš senųjų tekstų istorijos tyrimų leidinyje pateikti du letonistiniai darbai. Gvidas Michelinis tiria pirmosios spausdintos latvių knygos — 1585 metų katalikiško Petro Kanizijaus katekizmo vertimo šaltinius („1585 m. latviško katekizmo šaltiniai“, p. 121-129). Didelėmis citatomis parodoma, jog aiškaus katekizmo šaltinio rasti nepavyko. Latvių tekstas panašesnis į vokiškus Kanizijaus mažuosius katekizmus, artimiausi iš jų yra 1584 metų Der kleine Katechismus ir 1581 metų Catechismus In Kurtze Frag. Tačiau, pasak autoriaus, likę dar nemaža teksto vietų, kurios neturi aiškių atitikmenų. Keliamos dvi hipotezės: arba latvių veikalas sudarytas iš kelių skirtingų, anksčiau parengtų Kanizijaus katekizmų vertimų, arba panaudotas koks nors sukompiliuotas rankraštinis (vokiškas) tekstas. Vertėtų pridurti, jog papildomos medžiagos rūpimu klausimu gal galėtų suteikti straipsnyje kažkodėl nutylėtos vertėjo autorystės versijos patikrinimas: spėjama, jog katekizmo vertėjas galėjo būti vokietis Erthmannis Tolgsdorffas. Beje, netiksliai nurodoma katekizmo faksimilinio leidimo parengėjo pavardė — turėtų būti Giinther, o ne Giinter. Toshikazo Inouės straipsnis „,„Hexoropbie 3aMeTKH K H3/laHHOMY BelnneHOeprepoM TEKCTY JIATBINNIckoro Karexusuca 1586 ropa“ (p. 113-119) aptaria kitą senąjį latvių katekizmą — 1586 metų Martyno Liuterio Enchiridiono vertimą. Iš tiesų čia pateiktas sąrašas neatitikimų, klaidelių, rastų kritiniame Adalberto Bezzenbergerio latviškojo Enchiridiono leidime (1875). Autoriaus siūlomas viso teksto perskaitymo variantas su komentarais japonų kalba buvo publikuotas Japonijoje. Šios tekstologinės pastabos — tai tik numatyto didelio darbo (sulyginti visus tris baltiškus Enchiridiono tekstus) pradžia. Tokį užmojį sąlygoja ir pakankamai kruopščiai mokslininkų ištirti prūsų ir latvių tekstų šaltiniai (žr. Trautmann 1909: 217-479; Mažiulis 1966: 33-40; Vanags 1995: 52-62). Tiesa, lietuviško Baltramiejaus Vilento vertimo ENCHIRIDION Catechifmas mafas santykio su šaltiniais po Trautmanno studijos, rodos, niekas nėra pakartotinai tyręs; Vilento veikale įdėta ir viena išplėsta 1547 metų katekizmo, versto iš lenkų kalbos, dalis (turbūt tai paties Martyno Mažvydo darbas). Recenzuojamame leidinyje yra keletas dialektologijos tyrimams skirtų straipsnių. Jų galėjo būti ir daugiau, juk tarmių tyrimai — bene pagrindinė Michato Hasiuko mokslinių interesų sritis. Beveik visi dialektologiniai darbai skirti Lenkijos lietuvių tarmių analizei. Kazimieras Garšva RECENZIJOS | 145 straipsnyje apžvelgia ir pristato šių tarmių fonologijos bei kai kurias akcentologijos ypatybes („The Lithuanian dialects of the Seinai region“, p. 33-38). Ypač pabrėžiamos balsio i: variantų, a ir e fonologinės interpretacijos, pabaigos ir pokirtinių balsių kiekybės nustatymo problemos, taip pat kalbama apie ilgųjų balsių priegaidžių niveliaciją. O dėl minimo priebalsių /, r, s kietinimo galimi ir priešingi vertinimai: žr. Kardelis (2001: 141—150 su lit.). Gana studentiški yra Piotro Grabluno ir Jowitos Niewulis tarmių tyrimai. Grabluno darbe „Kai kurios (sic!) vietininko vartosenos klausimai Lenkijos dzūkų tarmėje“ (p. 39-46) į akis krinta labai nerangiai, painiai vartojami terminai vietininkui nusakyti. Iš straipsnio pradžios bei angliško reziumė aiškėja, jog pavadinimai lokatyvas / inesyvas, iliatyvas / direktyvas vartojami sinonimiškai, t. y. vietoj esamojo vidaus ir atitinkamai vietoj vidaus einamojo vietininko. Tačiau pavyzdžiai rodo ką kita: „Inesyvas gali būti vartojamas a) lokatyvui bei b) inesyvui reikšti“ (p. 40); „Iliatyvas irgi gali būti pavartotas a) inesyvui bei b) lokatyvui reikšti“ (p. 40), „Taip pat illiatyvas savo reikšme artėja prie direktyvo, o ne lokatyvo“ (p. 44)". Šiaip jau peržiūrėjus vietininko tarminės vartosenos apžvalgą, atliktą remiantis Jono Šukio linksnių reikšmių skirstymu, matyti, jog nemaža dalis aprašytų vietininko junginių yra sintaksinės slavų kalbų kalkės (straipsnyje kalbama tik apie kai kurių konstrukcijų perėmimą iš lenkų kalbos). Jowitos Niewulis straipsnyje „Punsko tarmės įvardžių savitumas“ (p. 62-67) aptariamos ypatingesnės atskirų Punsko tarmės įvardžių formos. Čia taip pat pasitaiko tam tikrų netikslumų. Štai formos jisai., jmai., tasai. laikomos įvardžių įvardžiuotinėmis formomis, 0 iš tiesų tai postpozicine dalelyte -ai, -nai išplėstos formos, kurios kai kuriose tarmėse tik traktuojamos kaip įvardžiuotinė forma (plg. Zinkevičius 1966: 430tt.). Visai kitos savitos tarmės, o gal net kalbės, tyrimams skirtas Friedhelmo Hinzės straipsnispublikacija „Mehrsprachigkeit rund um das Kurische Haff im Bewusstsein meines Gewahrsmannes Fritz Peleikis (1904-1984) aus Preil“ (p. 98-111). Čia publikuotas vėlyvas kuršininkų kalbos tekstas, parašytas buvusio Neringos žvejo Fritzo Peleikio. Vertinga, jog jame papildomai pažymėta pateikėjo komentuojant ištarta kylančioji priegaidė. Parengti ir išsamūs vietovardžių, tam tikrų žodžių formų komentarai su vokiečių, baltų kalbų sugretinimais. Autoriaus akcentuota, jog, kaip ir kiti vėlyvi XX amžiaus tekstai, Peleikio „Panorama“ rodo aiškius nykstančios tarmės požymius. Įdomus su latvių leksikologija bei tautosaka susijęs Rainerio Eckerto straipsnis „Satzgliedwertige und satzwertige Phraseologismen aus der Sprache der lettischen Folklore“ (p. 89-98). Lingvistas ištyrė vieną frazeologizmų lizdą, kurio pagrindas — žodžiai siets ir sijat. Įvairių tautosakinių frazemų, patarlių lyginimas įtikinamai atskleidė posakių caur sietu sijūt kūdu bei pan. reikšmę ‘niekinti, plūsti, skriausti' ir paneigė Artūro Ozolo nuomonę, jog latvių dainuojamoje tautosakoje tėra tik neišplėtoti frazeologizmų „daigai“. Lietuvoje bei Latvijoje dar palyginti jaunai kalbotyros šakai — sociolingvistikai — atstovauja Joannos Ostaszewskos ir Tomaszo Wicherkiewicziaus straipsnis „Žemaitisch und Latgalisch als europaische Regionalsprachen“ (p. 175-188). Autoriai nustatė, jog regioninėmis kalbomis pagal jų būdingus požymius laikytinos ir žemaičių bei latgalių kalbos. Perpasakojant žemaičių istorijos faktus darbe įsivėlė šiek tiek netikslumų. Žemaičių (tarmės) kraštas supainiotas su istorine XVPirmais dviem atvejais gali būti įsivėlusi korektūros klaida: mat iš tarmės sakinių atrodo, jog vietoj „inesyvui“ turėtų būti „iliatyvui“, plg. ind'e:j p'uodi p'inigus; nuv's;jo: lauk'uosna darb'u: dzi:rpčie. 146 | RECENZIJOS XVII a. Žemaičių kunigaikštija (ir vyskupija, kurios įkūrimo data bei įkūrėjas taip pat nurodyti klaidingai), apėmusia daugiausia aukštaitiškąsias vidurio Lietuvos žemes bei įtvirtinusia aukštaitišką rašomosios kalbos variantą. Dėl to Mikalojus Daukša, rašęs vidurio aukštaičių tarme, klaidingai minimas kaip žemaičių autorius, o šalia tikrai žemaitiško Skuodo minimas aukštaičių Jurbarkas bei Kėdainiai. Kunigai ir vienuoliai žemaičių bendrinės kalbos idėją puoselėjo ne XVIII, o XIX amžiuje. Bent keletą žodžių buvo galima pasakyti ir apie XVIII amžių — būtent tuomet (o ne XX a.) ėmė formuotis savita žemaičių rašyba. Be to, vargu ar galima sutikti su teiginiu, jog žemaičiai iki šiol atrodo kitaip nei aukštaičiai (matyt, buvo supainioti su iš tiesų tipiškos išvaizdos latgaliais). Be šio išorinės lingvistikos darbo, minėtini keli kiti tradicinės lingvistikos ribas peržengiantys straipsniai: Alfredo Majewicziaus studija „Bronistaw Pitsudski and Lithuania“ (p. 201-214) apie žymiojo etnografo Pitsudskio ryšius su Lietuva ir Bernardo Piotrowskio tyrimas „W oczekiwaniu na niepodlegtošč. Litwini amerykanscy i z Prus Wschodnich wobec spraw narodowych (1914-1915)“ (p. 215-227) apie Rytų Prūsijos ir Amerikos lietuvių politinius lūkesčius 1914— 1915 metais. Kaip jau sakyta, leidinyje yra ir literatūrologinių darbų. Visi jie vienaip ar kitaip susiję su Lietuvos literatūra. Tačiau lietuvių autorius bei kūrybą analizuoja tik Juozo Girdzijausko straipsnis „Liudvikas Adomas Jucevičius kultūrų kryžkelėje“ (p. 241—249) ir gana studentiška Monikos Pokorskos-Iwaniuk apžvalga „Maironis — didysis lietuvių poetas“ (p. 251—263). Kiti likę du įdomūs darbai — jau iš lenkų literatūros istorijos: tai ekspresyviai parašytas Jerzo Borowczyko ir Radostawo Okulicziaus-Kozaryno straipsnis „Pasilinksminimai niūriu metu pas bazilijonus. Filomatų papročiai Vėlinių III dalyje“ (p. 229-239) ir Justynos Prusinowskos darbas „Vitolio rauda — užmiršta J. I. Kraševskio lietuviškoji daina“ (p. 265-270). Gaila, kad Prusinowskos darbe Kraševskio originalas nelygintas su Andriaus Vištelio vertimu į lietuvių kalbą. Taigi rinkinyje, pagerbiančiame Michatą Hasiuką, įdėta labai įvairių straipsnių — ir rimtų mokslinių studijų, ir kuklių apžvalgų, kurių parengėjai gal galėjo ir atsisakyti. Aptariamąją leidinį menkina stebėtinai nesuredaguota, pilna kalbos kultūros ir korektūros klaidų kai kurių į lietuvių kalbą išverstų (ar parašytų?) straipsnių kalba (ypač literatūrologinių darbų). Pvz.: nesamonę (p. 66), sudominavo įvardį (p. 66), atitikmenys bendrinėje kalboje (p. 64), pagrindinė skirstymo kriterija (p. 37), veikalo užuomazga pasireiškė [...] Improvizacijos kūrybinėje eksplozijoje (p. 299), manuskriptų analize (p. 299), taip vadinamą (p. 230), provokacingoje [...] dramoje (p. 230), tris metus (p. 231), poetiniame mate įgydavo gilesnę prasmę (p. 232), o tuo pačiu (p. 267), būtybes bekritiškai priskiria (p. 267) etc. etc. Tad rengėjams, toliau leisiantiems įsteigtos mokslinės knygų serijos „Poznanskie Studia Battystyczne“ knygas, norisi palinkėti didesnio kruopštumo ir rūpestingumo. LITERATŪRA AMBRAZAS, S. 1993: Daiktavardžių darybos raida 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ANIKIN, A. 2001: 3ameTku o Gantusmax. Tarptautinė Kazimiero Būgos konferencija: Etimologija ironomastika, 2001 m. lapkričio 9 d. Pranešimų tezės, Vilnius: VU Baltistikos ir bendrosios kalbotyros katedra, 8-10. BUGA, K. 1959: Rinktiniai raštai 2, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. BUIVYDIENE, R. 1997: Lietuvių kalbos vedybų giminystės pavadinimai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Dini, P. U. 2000: Baltų kalbos. Lyginamoji istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.