Wojciech Smoczyński. „Język litewski w perspektywie porównawczej“

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVII (2002), 131–147 RECENZIJOS Reviews Wojciech Smoczyński Język litewski w perspektywie porównawczej Kraków: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagiellońskiego, 2001, 510 p., ISBN 83-233-1430-6 (Baltica Varsoviensia, 3) Žymaus lenkų baltisto ir indoeuropeisto Wojciecho Smoczyńskio produktyvumas ir aktyvumas tikrai pavydėtinas: nuolat pasirodo įdomių straipsnių, rengiamos novatoriškos monografijos, redaguojamas žurnalas Linguistica Baltica, organizuojamas Colloquium Pruthenicum, profesoriaujama Krokuvos ir Varšuvos universitetuose. Per kelis dešimtmečius įvairiose konferencijose ir leidiniuose paskelbta išties daug lituanistikai skirtų studijų, apybraižų, pastabų. Džiugu, kad šie darbai dabar suburti draugėn, papildyti vienu nauju tyrimu ir išleisti atskiru rinkiniu. Knygą sudaro 5 skyriai: „Lietuvių kalbos vieta indoeuropiečių kalbų šeimoje“ („Stanowisko języka litewskiego w rodzinie indoeuropejskiej“), „Morfologija“, „Dialektologija“, „Etimologija“, „Kalbiniai lenkų ir lietuvių ryšiai“ („Stosunki językowe polsko-litewskie“). Perspausdinami tekstai nebuvo keičiami ar redaguojami (išskyrus, žinoma, paginaciją), jų pirminiai bibliografiniai duomenys nurodomi turinyje (p. 5–7). Labai paranku, kad rinkinio pabaigoje yra žodžių ir pavadžių rodyklės, sudarytos Tomaszo Majtczako. Knyga pradedama visoms baltų kalboms skirta apybraiža „Języki bałtyckie: litewski, łotewski, staropruski“ (1988 m.).1 (p. 9–95). Palyginti nedidelės apimties tekste tilpo išties informatyvus baltų kalbų įvadas su geru indoeuropietišku kontekstu. Sugebėta ne tik aptarti gramatinius faktus, bet ir pateikti reikalingiausių enciklopedinių žinių, nurodyti reikšmingiausią bibliografiją. Naudinga, kad po individualių kalbų aprašų duodama tekstų iš senųjų raštų bei tarmių (su kalbotyrinėmis pastabomis ir vertimais į lenkų kalbą). Apybraižos siužetas nuosekliai rutuliojamas iš ide. prokalbės (p. 15–19) per baltiškų inovacijų klodą (p. 19–34) atskirų kalbų aprašų link. Lietuvių ir prūsų kalboms skirta daugiausia dėmesio (p. 35–60; 74–92), kiek mažiau – latvistų klausimams (p. 60–74). Reikšminga, kad tekste deramai integruotos žymiųjų lenkų kalbininkų idėjos (J. Safarewicziaus, J. Kuryłowicziaus).2 Šiek tiek nepatogu, kad liko nuorodos į pirminės publikacijos puslapius, pvz., p. 10 nukreipiama į p. 844 (= p. 34). Patikslintinos ir kai kurios kitos smulkmenos: p. 23 lie. troško ‘chce pić’ = ‘chciał pić’; p. 35 nom. sg. Europa = Europą, skęsti = skęsti; p. 37 gen. pl. rankų = ranķu; p. 42 acc. pl. dievus = dièvus; p. 89 užės 1 Kad skaitytojas įsivaizduotų bendrą lingvistinį kontekstą, šioje apžvalgoje nurodomos pirmosios straipsnių skelbimo datos. 2 Pavyzdžiui, J. Kuryłowicziaus nuomonė dėl baltų–slavų kalbų bendrystės pateikiama iš jo viešos paskaitos, tad ne kiekvienam kalbininkui gali būti žinoma (p. 15). 132 | RECENZIJOS ‘tydzien’ (‘savaitė’) = ‘šešios savaitės po gimdymo’ (LKŽxvii 555, 556); p. 12 la. žiemel’i = žiemelį, p. 21 la. dzėls = dzėls. Dabar autorius šį darbą turbūt dar patobulintų, bet ir be didesnių pakeitimų tekstas rekomenduotinas kaip tikrai pavykęs baltų kalbų kompendiumas. Jį puikiai papildo pirmąsyk skelbiama plati studija, skirta lietuvių leksikos indoeuropietiškiems pamatams („Indoeuropējskie podstawy słownictwa litewskiego“, p. 96–166)3. Autorius pažymi, kad tai apžvalginio pobūdžio darbas, tad, taupant laiką ir vietą, į klasikinius etimologijos veikalus nuorodų neduodama (su retomis išimtimis). Pagrindinis studijos tikslas – apžvelgti lietuvių žodyną iš ide. prokalbės taško: iškelti paveldėtąją leksiką, žodžių darybos ir apofonijos modelius, atsižvelgti į laringalinės teorijos keliamas problemas. Leksemos aptariamos ne abėcėline tvarka, o pagal tam tikrus gramatinius ir semantinius pogrupius. Palyginus su panašaus pobūdžio darbais (Buck 1949; Gamkrelidze, Ivanov 1984, II: 457–855; Sabaliauskas 1990)4, nauja yra tai, kad aukščiausią skirstymo pakopą sudaro gramatinės klasės: daiktavardžiai, veiksmažodžiai, būdvardžiai ir skaitvardžiai. Remiantis tokia klasifikacija, tiktų pridurti ir įvardžių bei jungtukų pogrupius. Daiktavardžių ir veiksmažodžių skyriuose medžiaga daloma į tam tikrus semantinius būrius, pvz.: (daiktavardžiai) „gamtos reiškiniai“, „laikas“, „miškas ir medžiai“, „laukiniai žvėrys“ ir t. t.; (veiksmažodžiai) „gyvybinė (žmogaus) veikla“, „juslės ir suvokimas“, „judėjimas“ ir t. t. Reikšminga, kad autorius nemažai dėmesio skiria ide. kait ybos dalykams (pvz., pastraipoje ‘žemė’ (p. 97–98, nr. 25) nurodoma, jog šio balt.-sl. žodžio pamatas yra ne ošaknis (neopir-wiastek) ide. *gʰem-, resegmentuota iš pide. loc. sg. *dʰgʰ-ēm-∅, egzistavusio greta nom. sg. *dʰégʰ-ōm-ø)6. Ne sykį aptariami vrdhi tipo dariniai (žr. p. 108, nr. 32, 34; p. 110, nr. 44, 46; p. 111, nr. 49; p. 120–121, nr. 96; p. 129, nr. 147), nuosekliai pateikiama laringalinė informacija. Sistemiškų šiuolaikinės indoeuropeistikos lygio baltų etimologijos studijų trūksta, tad kalbamasis Smoczyńskio indėlis reikšmingas ir vertas dėmesio. Reikia tikėtis, kad atsiras norinčių diskutuoti, ir tas dialogas paskatins autorių bei kitus mokslininkus imtis dar didesnės apimties darbų7. Porą aptariamojo skyriaus straipsnių skirta lietuvių kalbos fonetikos, fonotaktikos, šaknies bei kamiengalių apofonijos archaizmams iškelti: „Das Litauische im Kontext der indogermanischen Vergleichung“ (1993) (p. 167–178), „Il ruolo della lingua lituana per la linguistica indoeuropea“ (1997) (p. 179–208). Archajiškos ypatybės išryškintos lyginant su s. ind., gr., lot., germ. ir sl. kalbų inovacijomis. Nemažai dėmesio skirta žodžių derivacijos istorijai: saulė (p. 176–178, 204–205); dievas, diena, žiemà, der̃và (p. 188–190); duktė, sesuo, šuo, žmuo, vanduõ (p. 194–199); statýti (p. 207) ir kt. Prie šių straipsnių šlietina pastaba „Konserwatyzm językowy na przykładzie litewskim“ (1992) (p. 209–210), kur panašiais aspektais aptartas num. dešimtas. 3 Tam tikru šios studijos prototipu laikytinas kitas Smoczyńskio straipsnis (žr. Smoczyński 1982). 4 Seniausiu semantinio pobūdžio baltų kalbų leksikonu laikytinas vadinamasis Elbingo prūsų–vokiečių žodynas. 5 Aptariamos sąvokos sunumeruotos. 6 Dar žr. pastabas p. 98–99, nr. 4 ‘saulė’, nr. 5 ‘mėnuo’; p. 104–105, nr. 23 ‘aušra’; p. 106, nr. 28 ‘pavasaris, vasara’; p. 113–114, nr. 63, ‘žuvis’; p. 115, nr. 70 ‘žmogus’ ir kt. 7 Tęsiant aptariamąjį darbą pataisytinas vienas kitas netikslumas: p. 101 la. mist = mizt; p. 10223, lie. statai = statė̃i; p. 11146 s. rus. krstiti = krъstiti; p. 157 lie. išlįsos = išlįsos; p. 106 kaip bk (literackie) kirčiavimo variantas pateikiama vākārai (greta vakarai) – reikėtų patikslinti, kad čia kirčiavimo tarmybė (žr. LKŽxvii 984; DLKŽ4 906). RECENZIJOS 133 Indoeuropeistinis skyrius baigiamas fonologine pastaba – „Sporne problemy wokalizmu litewskiego“ (1976) (p. 211–213). Autorius siūlo balsių klasifikacijoje įsivesti požymį diftonginis : nediftonginis, kad nuo kitų fonemų būtų atskirtos /ie/ ir /uo/. Nelietuviškos kilmės žodžiuose pasitaikantys trumpieji [e] ir [o], Smoczyńskio nuomone, fonemomis nelaikytini (jie tik skiria morfemas ir žymi, kad tos morfemos svetimos). Rinkinio morfologijos dalis pradedama straipsniu „Przypadki lokalne języków bałtyckich“ (1974) (p. 214–216). Įdomu, kad autorius pastebėjo tokią postpozicinių vietininkų distribucijos taisyklę: lokatyvas ir iliatyvas būdingas negyvus dalykus žyminčioms leksemoms, o adesyvas ir aliatyvas paprastai sudaromas iš gyvas būtybes (ar asmenis) nurodančių kamienų (plg. daržė : daržan, dieviep : dievop)⁸. Straipsnyje „Uwagi o litewskim praeteritum typu norė(j), giedo(j)“ (1974) (p. 217–223) autorius teigia, kad tokie trumpieji lie. preteritai negali būti laikomi archaizmais. Smoczyńskio manymu, čia įžvelgtina tendencija išlyginti praes. ir praet. kamienų skiemenų skaičių: sė-di : se-dė-jo → sė-di : sė-dė(j); miega : miegójo → miega : miegó(j); žino : žinójo → žino : žinó(j) (plg. lygiaskiemenius šūka : šūko, nėša : nėšė). Vėliau šis trumpinimas analogiškai paveikęs ir lygiaskiemenius veiksmažodžius (pvz., praet. senė(j) pagal sėdė(j)), o pagal senė(j) atsiradę ir sė(j); galvó(j) pagal miegó(j), o pagal galvó(j) – stó(j) ir t. t.). Šioje analogijų eilėje kiek problemiškas atrodo praet. ė(j) trumpinimas pagal praet. sė(j), nes inf. ir praes. kamienai nėra panašūs: sėti, sėja : eiti, eina (atem. eiti). Apybraižoje „Geneza starolitewskiego conditionalis na -biau, -bei, -bi-“ (1999) (p. 224–229) pasiūlyta elementus -biau, -bei, -bi- kildinti iš atitinkamų praet. ind. formų *bijau, *bijai, *bijā (plg. la. biju, biji, bija)⁹ ir neįžvelgti čia optatyvo (kaip yra interpretavęs Kazlauskas 1961: 80; 1968: 393t.). Cond. pl. 1, 2 -bi- istoriškai laikytina 3 asmens sutrumpintąja preterito forma (plg. la. dial. praet. bī, bij)). Semantiniu ir morfologiniu požiūriu gera paralelė nurodyta iš lotynų kalbos istorijos: fūat ‘tebūnie’ < *bʰuh₂ + -ah-. Straipsnis „Starolitewskie žmuo, žmunį na tle prabałtyckich rzeczowników atematycznych“, skelbtas Acta Linguistica Lithuanica 43 (p. 18–33), skaitytojui greičiausiai žinomas, tad čia nereferuojamas. Pastabose „Komentarz laryngalistyczny do wybranych formacji litewskich“ (2001) (p. 248–252) aptariama keletas morfonologinių problemų, susijusių su laringalų likimu, pavyzdžiui: (1) galimas laringalo išnykimas šaknyse ultimae laryngalis -RH prieš į (árti, bet ariù < *h₂érh₃-ie-, gélti; bet geliù < *gʷélH-ie-; šiame kontekste kamienai sėjų, klóju, griaúju laikyti vienokiomis ar kitokiomis inovacijomis); (2) intarpiniuose CnH-o- tipo kamienuose metatezė Rn → nR vykusi išnykus laringalui (kyla < *kinla ← *kilna < *kl-n-H-o ← *kelH-, plg. kélti, kilti); (3) tam tikri pamatinio laipsnio tvirtagradės priegaidės daiktavardžiai laikytini vrdhhi tipo dariniais, išvestais iš nykstamojo laipsnio šaknų, įterpus e prieš RH (žentas (s.-kr. žęt) *‘pažįstamas’ < *ženta- < *g’enh₃-to- ← *žinC- < *g’nh₃C- (lie. pažinti); plg. gr. gnōtós, ved. jñātá-, la. znuots, ru. znatb) ir kiti atvejai. Pateikiama etimologinių pastabų dėl žodžių kiaūras, klūonas, pjauti, smėlys, stātas, stōgas, žiōti(s). Dialektologijos skyrių sudaro keturios studijos, kuriose sistemiškai aprašyta Punsko šnekta: jos fonologija („System fonologiczny litewskiej gwary puńskiej“, (1986) p. 253–269; „Grupy 8 Naujausias yra G. Kavaliūnaitės šios krypties darbas (žr. Kavaliūnaitė 2002). 9 Trumpai apie šią hipotezę užsiminta ir ankstesnėje studijoje (žr. aptariamojo rinkinio p. 51). 134 | RECENZIJOS spółgłoskowe litewskiej gwary punskiej“ (1986) p. 270–278), morfologija („Szkic morfologiczny litewskiej gwary punskiej“ (1984) (p. 279–305) bei skolintinė leksika – germanizmai („Zapożyczenia niemieckie w gwarze litewskiej okolic Puńska na Suwalszczyźnie“ (1986) p. 306–316). Atkreiptinas dėmesys, kad fonologinės pastabos metodiniu požiūriu svarbios ir bendrinės kalbos problemoms (garsai [ie], [uo], trumpieji balsiai [e], [o], skieme­niniai priebalsių junginiai ir kt.). Morfologijos studijoje aptarta ne tik kaityba, bet esama ir derivacinių pastabų (apie daiktavardžių darybą, žr. p. 282–284). Reikšminga, kad p. 299–303 paskelbta Punsko šnektos tekstų¹⁰. Germanizmų tyrime aptarta apie 90 žodžių, iš kurių 10 nėra užfiksuota LKŽ¹¹ (bankūkas, bankukėnas, brėkšt(r)ange, dampà, drėjeris, kerātė, kraižas, kūcė, liūke, raiš), pateiktos skolinių fonetinės adaptacijos taisyklės (p. 313, 315)¹². Rinkinio etimologijos skyrius tekstų skaičiumi pats gausiausias. Daug vertingų istorines fonetikos ir darybinės morfologijos įžvalgų pateikta penkiuose „Etimologijos pastabų“ etiuduose. Etimologizuojami žodžiai pavėikslas, paukštis, pešlys, nakvoti (1990) (p. 317–319); veikslūs, veigžlus, gaištras, gaizdras, žaizdras, žieždrai, žiegždros, žvirždai, žvirgždai, kemzdrynė, kremzlė (1993) (p. 320–330); kakšlė, pūkšlė, vikšras, vievesą (1994) (p. 331–337); vaikščioti (1995) (p. 338–340); indas, pérgas, išeiga (1998) (p. 341–350). Prie pastabų, skirtų priebalsių įterpimo problemoms, šlietinas ir straipsnis „Etymologisches zu litauisch lokšnus, šikšna und šykštūs“ (2000) (p. 378–384). Baltų-slavų etimologijai skirti trys etiudai. Pirmajame („Slawisch ovadъ und litauisch úodas“, (1992) (p. 351–354) parodyta, kad sl. ovadъ galima laikyti priešdėlinio veiksmažodžio vediniu: (balt.-sl.) *au̯-ōd-as : *au̯-ēd- ‘abessen, abfressen; išėsti’. Antrojo etiudo tema – lie. ir sl. leksemos ‘mėnuo’ raida („Etymologia scs. měsęcь и lit. mėnuo jako ilustracja zmian językowych stwierdzanych przez porównanie zewnętrzne“ (1994) (p. 355–366). Nuoseklios analizės rezultatas – prokalbės požiūriu skirtingi pamatiniai žodžių kamienai, sl. leksemos tematizacija, sufiksacija ir metatezė: lie. nom. mėnuo < *mēn-ōs-ø (ide. nom. *meh₂n-ōs-ø), acc. mėnesį < *mēn-es-in (ide. acc. *meh₂n-és-m); sl. měsęcь < *měsinko- ← (metatezė) *mēns-i-ko- < *mēns-i-, kur *mēns- yra iš ide. gen. *meh₂n-s-és. Paskutiniame balt.-sl. etiude svarstomos trys problemos: „Kılka zrówn­ań słowiańsko-litewskich: 1. słow. vęncb : lit. vainikas; 2. ps. *čeznǫti : lit. kę́sti; 3. ps. *degna : lit. dengù“ (1994) (p. 385–394). Sl. vęncb ir lie. vainikas, autoriaus manymu, laikytini priesagos -ka- vediniais iš balt.-sl. subst. *u̯ai-ni- (plg. sl. ind. veníḥ ‘Haarflechte; plaukų pynė, kasa’): u̯ei- / *u̯ī- ‘vyti, pinti’. Patikslintas Osten-Sackeno (1909: 246) siūlymas sl. *čeznǫti lyginti su lie. išsikėžti, išsikėžti: morfologijos požiūriu prasmingiau lyginti *ke-n-ž(a) (plg. lie. kę́zta) ir sl. *kez-ne-. Taip lyginamos vienodo vokalizmo šaknys ir parodomi du nazalinių prezensų darybos būdai: infiksacija resp. sufiksacija. Sl. *degna (s. le. dzięgna ‘zgorzel jamy ustnej; zapalenie lub gnicie dziąseł; burnos ertmės gangrena; dantenų uždegimas ar gedimas’; sorbų aukštaičių dzáha ‘zgaga, uczucie pieczenia w przełyku; rėmuo, deginimas stempleje’) etimologizacijai Smoczyńskis pasiūlė pasiremti lie. praes. -dengù (sudengù ‘sudegu’, nudengù ‘nudegu’) ir suponuoti sl. praes. *dęgǫ, prie kurio pridėta abstractum priesaga -nā-. 10 Dar žr. anksčiau autoriaus skelbtus tekstus (Smoczyński 1972: 104–109). 11 Autorius galėjo patikrinti tik I–XI tomus (A–R). 12 P. 313 ir 314 turėtų būti sukeisti vietomis. RECENZIJOS 135 Žinoma, skaitytojas neturėtų suprasti, kad slavistiniai klausimai gvildenami tik šiuose trijuose tekstuose – svarbių pastabų esama daugumoje Smoczyńskio straipsnių (žr. slavų kalbų žodžių rodyklę, p. 499–504). Etimologinis etiudas „Litauisch lokyš, lateinisch lacer und griechisch ἀπέληχα“ (1999) (p. 367–377) svarbus ne tik baltistikai, bet ir graikų kalbos istorijai. Autoriaus manymu, baltų kalbose įžvelgtinas nomen agentis *lāk-īya ‘zerreißendes Tier; plėšrus žvėris’; balt. *lāk- ‘zerrēn, zerreißen; tempti, plėšyti’ (< ide. *leh₂k-). Sintaksinė šio žodžio istorija galėjusi būti tokia: (I) *žmoglokyš (adj.) žvėris (subst.) ‘žmogų suplešęs žvėris’ arba ‘žmones plėšantis žvėris’ → (II) *žmoglokyš (subst.) ‘t. p.’ → (III) lokyš¹³. Ši hipotezė paremtų kīpr. gr. aor. šaknies ληχ- (ἀπέληχα) vedimą iš *leh₂k-. Trys baigiamieji etimologijos skyriaus tekstai skirti darybos formantų istorijai. Straipsnyje „Pochodzenie wyrazów litewskich typu pelūdė, arklidė“ (2000) (p. 403–407) dėstoma autoriaus nuomonė, kad žodis pelūdė (resp. toks darybos tipas) galėjo atsirasti greta *pelūdēmē ‘vieta pelams sudėti’ pagal santykį lyg-mė :: lyg-ė. Todėl formantuose -idė ir -udė nereikėtų įžvelgti šaknies *dʰeh₁-, nykstamojo laipsnio *dʰ₁-¹⁴. „Priesagos -ščias kilmė“ (1992) (p. 408–413) išaiškinta taip: ji atsiradusi perskaičius -jas vedinius iš būtojo laiko neveikiamosios rūšies dalyvių, kurie baigėsi -st- arba -št-, pvz.: skliausčias : skliaustas, tuščias : *tuš-tas. Straipsnyje „Problematyka etymologiczna sufiksów -dyti i -styti“ (1998) (p. 414–417) autorius iškėlė mintį, kad -dyti ir -styti veiksmažodžiai iš pradžių buvę priežastiniai priesagos -yti vediniai, padaryti iš intranzityvinių veiksmažodžių, praes. kamiene turėjusių priesagas -d- ir -st-, tik vėliau perskaidyti (pvz., ardyti : *ér-da (plg. érdi) → ar-dyti : ir-ti; barstyti : birst-a → bar-styti : ber-ti). Knyga baigiama tekstais, skirtais kalbiniams lenkų ir lietuvių ryšiams. Galbūt iš etimologijos dalies čia perkeltinas straipsnis „Altlitauisch prieras, pryieraut und priarka“ (1998) (p. 395–402). Jame pasiūlyta pryeráuk DK 74ᵖʳˢᵗ., pryeraut DK 84ᵖʳˢᵗ. skaityti prijerauk, prijeraut¹⁵, priarka BB Kar 8,31; BB Kar 19,27; BB 2 Sam 21,11 – prijarka (plg. le. fryjerz / fryjarz, fryjerka / fryjarka). Kita vertus, atitinkamus Sirvydo pirmojo žodyno prieras, prierka (SPr 32 s.vv. fryierz, fryierka) ir kt. siūloma skaityti be [j], pvz., prieras < *prijeras (kaip neprietelius < *neprijეტelius < *neprijatelis; plg. br. neprijatelb). Seriją „Polono-Lithuanica“ sudaro 4 etiudai. Studija „1. O nazwiskach typu Piłsudski“ (1982) (p. 418–427) skirta vietovardinės lietuviškos kilmės lenkų pavardėms. Paneigta ne tik juokinga hipotezė dėl asmenvardžio Piłsudski ir vietovardžio Piłsudy (neva susiję su pel-šūdis), bet pateiktas ir nemažas kitų pavardžių bei atitinkamų vietovardžių sąrašas (plg. garsiąsias pavardes, kurias lietuviai kažin ar laikytų esant vietinės kilmės: Łowmiański :: Laumėnai, Ogiński :: Uoginiai, Wiwulski :: Vivuliai ir kt.). Prie šio straipsnio jungtinas ir paskutinis rinkinio tekstas „Pochodzenie litewskiej nazwy miejscowej Piłsūdai (pol. Piłsudy)“ (1984) (p. 469–480), smulkiau nagrinėjantis vietovardžio Piłsudy kilmę ir kelią į lenkų kalbą. Oikonime siūloma įžvelgti tokius kamienus: pil(ia)- (plg. pilis ir kt.) bei sūd- (praes. *sū-da, inf. *sū-ti ‘drėkti ir pan.’, plg. iter.-kauz. sū-d-yti). Tad pirminė *pil(ia)-sūdas reikšmė galėjusi būti ‘drėgna ar klampi vieta netoli pilies ar 13 Gal pirmojoje pakopoje pakaktų suponuoti vien *lokyš (adj.) žvėris (subst.) ‘plėšiantis, plėšrus žvėris’, kaip, pvz., vakāris ‘vakarų vėjas’ ← vakaris vėjas (p. 372¹⁵). 14 Dar plg. šiai ir giminiškoms problemoms skirtą straipsnį (p. 341–350). 15 DK žodžių rodyklėje (p. 713) rašoma prieraut, prierauk. 136 | RECENZIJOS miesto’. Lietuviškos kilmės lenkų pavardėms skirtas straipsnis „Les noms de famille polonais d’origine lituanienne“ (1982) (p. 461–468), kur aptarti ketveriopi antroponimai: dvikamieniai (le. Butrym < lie. Būt-rimas); kilusieji iš dvikamienių asmenvardžių trumpinių (le. Butejkis < lie. But-eikis, iš trumpinio Būt-as : Būt-rimas, Būt-vydas ir kt.); krikščioniškos kilmės (le. Grygolan < lie. Grigal-ionis : Grigalius) ir pravardinio pobūdžio (le. Dojlido < lie. Dailydà, plg. dailýda, dailìdė). Lenkų kalbos lituanizmams skirti 4 rinkinio tekstai. Straipsnyje „Polono-Lithuanica. 2. Pol. kieszen(ia), br. keśenja a lit. kišėnė“ (1985) (p. 428–438)16 įrodoma, kad kišėnė yra motyvuotas lietuvių kalbos žodis (: kišti; dial. kešėnė : senasis praes. *kešu), pirmiausia patekęs į baltarusių kalbą (kišenja, kišénь), o iš jos – į lenkų (kiesien(a), kieszeń(a)). Etiude „Polono-Lithuanica. 3. Pol. gwar. rupiezliwy a lit. rūpesývas“ (1986) (p. 439–444)17 atkreipiamas dėmesys į lenkų suvalkų šnektų adj. rupieżliwy ‘besirūpinantis, dėl ko nors neramus’, kuris klaidingai kildintas iš neegzistuojančio le. subst. *rupież. Smoczyńskis įrodė, kad šis žodis laikytinas paprasčiausiu lituanizmu: rūpesývas > *rupieśliwy (plg. br. rúpjašlivy) → rupieżliwy (priderinta prie kitų le. būdvardžių, turinčių baigmenį -żliwy: bojaźliwy, obraźliwy ir kt.). Ketvirtajame serijos „Polono-Lithuanica“ straipsnelyje patikslinami kai kurie lituanizmo guzny (plg. lie. gūžynės) aspektai (1986) (p. 442–444). Platesniame pastabų rinkinyje „O niektórych lituanizmach polszczyzny wileńskiej“ (1987) (p. 445–460) rūpestingai pakoreguoti ir papildyti K. Tekielskio pateikti (1980) duomenys. Knygos pabaigoje įdėtos žodžių ir pavardžių rodyklės, tad besidomintys greit ras ko iešką. Tiesa, viena kita forma praleista, pvz., trūksta s. ru. žodžių poskyrio, kur galima būtų įdėti krǫstiti 23, 11146, 3807, krǫstǫ 3807, kūmeti 128, vūnukū 125 ir kt. Aptartasis Smoczyńskio darbų rinkinys puikiai parodo autoriaus lingvistinio akiračio plotį: nuo fonetikos iki leksikos tyrimų; nuo specifinių lituanistikos problemų iki bendrųjų indoeuropeistikos klausimų. Neabejotina, kad kalbininko universalumas ir gebėjimas sintetinti kelių sričių medžiagą leido naujai pažvelgti į daugelį įdomių reiškinių. Rinkinys jau buvo teigiamai įvertintas žymaus tyrėjo W. R. Schmalstiego (2002), tad tikėtina, kad daug naudos jame ras ir kiti lituanistai, baltistai bei indoeuropeistai. Baigiant apžvalgą norisi pasiūlyti išleisti ir prūsistinių Smoczyńskio studijų rinkinį, kuris puikiai papildytų jo monografijas (Smoczyński 2000; 2003). Žinoma, labai laukiama ir naujų studijų, tad linkėtina autoriui toliau rūpes(t)lyvai darbuotis ir savo idėjų kišeniuose ilgai nelaikyti. SUTRUMPINIMAI BB – BIBLIA tatai eft Wiſas Schwentas Raſchtas, Lietuwiſchkai pergulditas per Janą Bretkuną [...] 1590. DK – Mikaloj aus Daukšos 1595 metų katekizmas (parengė Vida Jakštienė ir Jonas Palionis), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995. DLKŽ4 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (vyr. red. S. Keinys), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. 16Straipsnio originalo antraštė šiek tiek skiriasi: „Polono-Lithuanica. 2. Pol. kieszen(a), br. kiśenja a lit. kišėnė“ (plg. aptariamo rinkinio p. 445¹). Be to, antraštės pabaigoje reikėtų pridėti pakeltą žvaigždutę <*>, nes išnaša p. 428 liko be nuorodos tekste. 17Turinyje (p. 7) rašoma rūpes(t)lyvas, bet nesukirčiuota. Po antraštės turi būti išnašos žymuo <¹> (p. 439). RECENZIJOS | 137 LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas I–XX (red. J. Balčikonis, J. Kruopas, K. Ulvydas, V. Vitkauskas), Vilnius, 1941–2002. SPr – Senasis Konstantino Sirvydo žodynas (parengė Kazys Pakalka), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. LITERATŪRA Buck C. D. 1949: A Dictionary of Selected Synonyms in the Principal Indo-European Languages, Chicago: The University of Chicago Press. Gamkrelidze T. V., Ivanov V. V. 1984: Индоевропейский язык и индоевропейцы. Реконструкция и историко-типологический анализ праязыка и протокультуры, кн. 1–2, Тбилиси: Издательство Тбилисского университета. Kavaliūnaitė G. 2002: Die postpositionalen Lokalkasus in Chylinskis’ Übersetzung des Neuen Testaments. Linguistica Baltica 10 (spausdinama). Kazlauskas J. 1961: Iš optatyvo istorijos. Lietuvių kalbotyros klausimai 4, 73–91. Kazlauskas J. 1968: Lietuvių kalbos istorinė gramatika (Kirčiavimas, daiktavardis, veiksmažodis), Vilnius: Mintis. Osten-Sacken, W. 1909: Etymologien. Indogermanische Forschungen 24, 238–248. Sabaliauskas A. 1990: Lietuvių kalbos leksika, Vilnius: Mokslas. Schmalstieg W. R. 2002: [Rec.:] Wojciech Smoczyński. Język litewski w perspektywie porównawczej, 2001. Archivum Lithuanicum 4, 235–244. Smoczyński W. 1972: Gwara południowolitewska w Sejneńskiem. Obrębska-Jabłońska, A., red., Teksty gwarowe z Białostocczyzny z komentarzem językowym, Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe (Prace Białostockiego Towarzystwa Naukowego 18), 97–109. Smoczyński W. 1982: Indoeuropėnų pagrindas slownictwa bałtyckiego. Acta Baltico-Slavica 14, 211–240. Smoczyński W. 2000: Untersuchungen zum deutschen Lehngut im Altpreußischen, Kraków: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagiellońskiego (Analecta Indoeuropaea Cracoviensia 3). Smoczyński W. 2003: Lexikon der altpreußischen Verben (spausdinama). Tekielskis K. 1980: Lituanizmy leksykalne w dialekcie okolic Podbrzezia i Niemenczyna. Acta Baltico-Slavica 13, 67–72. Jurgis Pakerys Vilniaus universitetas Baltistikos ir bendrosios kalbotyros katedra Universiteto 5, 2734 Vilnius, Lietuva [email protected] Gauta 2002 12 19