Zum Schicksal der Dualformen (ein tschechisch-lettisch-litauisch-sorbischer Vergleich mit einigen allgemeinen Bemerkungen)

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVII (2002), 103–107 Dvejinių formų likimas (čekų, latvių, lietuvių ir sorbų kalbų palyginimas su keliomis bendrosiomis pastabomis)* Bohumil Vykypěl Ústav pro jazyk český AV ČR Šiame straipsnyje lyginamos čekų, latvių, lietuvių ir sorbų kalbų morfologinės formos. Pateikiamos kelios bendros pastabos apie (a) istorinės kalbotyros diachroninio požiūrio ir lyginamosios kalbotyros achroninio požiūrio skirtumą, (b) diachronijos projekciją į sinchroniją ir (c) dviejų morfologinių kategorijų nykimo formų skirtumą. Prof. Radoslavui Večerka 75-ojo gimtadienio proga 1. Kaip žinoma, senoji čekų kalba turėjo morfologinę dvejinio kategoriją (morfologine kategorija čia laikome morfemų, turinčių tam tikrą Skalickio semą, visumą, o dvejinio kategorijos atveju – turinčių dvejinio semą). Tačiau XV ir XVI amžiuje dvejinys išnyko. Žvelgiant iš čekų kalbos diachroninės formaliosios morfologijos perspektyvos, įdomu, kas nutiko pirminėms dvejinio formoms. Rašomojoje kalboje kai kurių leksemų atveju jos iš dalies perėmė daugiskaitos funkciją (išsamiau žr. Berger 1999). Kai kuriose čekų kalbos nestandartinėse atmainose dvejinio naudininko-įnagininko galūnė įsigalėjo daugiskaitos įnagininko funkcija be leksinių apribojimų. Dažnesni tokių vartosenų pavyzdžiai žinomi nuo XVI amžiaus pabaigos (plg. Gebauer 1896: 20; Oberpfalcer 1935: 173). Toks daugiskaitos funkcijos perėmimas iš pradinės dvejinio galūnės yra pamokamai panašus į latvių kalbos linksniuotės istoriją. Kaip žinoma, dabartinė latvių kalba turi šias daugiskaitos naudininko galūnes: -iem, -’iem, -ām, -ēm, -īm. Jei šių galūnių vokalinį pagrindą, t. y. ie, īe, ā, ē ir ī, kiekvienu atveju interpretuosime kaip kamieną sudarantį formantą (temą), tai -m galima laikyti tikrąja daugiskaitos naudininko morfemos forma, bendra visoms linksniuotėms. Tačiau senesniuose kalbos paminkluose randama ir * Už kalbos korektūrą dėkoju Markusui Gigeriui (Praha). 104 | BOHUMIL VYKYPĚL -iems, -’iems, -āms, -ēms, -īms, t. y. be vokalinio pagrindo -ms. Šios galūnės – išskyrus nereikšmingas išimtis, kurias galima laikyti ir spaudos klaidomis, – kaip vienintelės vartojamos nuo pirmųjų latviškai rašytų kalbos paminklų, pasirodžiusių 1580-aisiais, iki 1630-ųjų. Maždaug nuo XVII amžiaus vidurio ima svyruoti vartosena tarp -ms ir -m. Nuo XVII amžiaus pabaigos vyrauja galūnė -m, kuri galiausiai XVIII amžiuje visiškai išstumia galūnę -ms. Galūnė -ms išlikusi tik Vakarų Kuršo tarmėse. (Plg. Endzelin 1923: 296f., §231, 307, §255, 311, §270, 320, §283; Vanags 1994: 123.) Tačiau galūnė -ms, kaip žinoma, vartojama ir šiuolaikinėje bendrinėje latvių kalboje – daugiskaitinėje kalbėtojo ir adresato įvardijimo paradigmoje mu-ms „mus“, ju-ms „jus; Jums“. Vienintelis būdas nustatyti chronologiškai pirminę šių latviškų formų funkciją yra lyginamasis metodas, t. y. šiuo atveju – palyginimas su lietuvių kalba. Lietuvių kalba turi tris skaičiaus semas: vienaskaitos, daugiskaitos ir dvejinio. Kaip žinoma, dabartinėje kalboje dvejinio morfemos vartojamos periferinėje pozicijoje (beveik nevartojamos), tačiau jos egzistuoja kaip visavertė ir paradigmiškai išsami kategorija. Kalbant apie naudininką, vartojamos šios galūnės: daugiskaitoje -ams, -oms, -ēms, -ims, -ums, -iems; dvejinyje -am, -om, -ēm, -im, -um, -iem; t. y. be vokalinio pagrindo kaip temų -ms ir -m. Taigi, remiantis latvių ir lietuvių kalbų palyginimu, galima pateikti tokį aiškinimą (plg. taip pat Rūķe-Draviņa 1977: 98): pradinėje sistemoje forma -ms atliko daugiskaitos naudininko funkciją, o forma -m – dvejinio naudininko funkciją; išnykus dvejiniui, galūnė -m latvių kalboje pradėta vartoti daugiskaitos funkcija, o galūnė -ms išliko tik kalbėtojui ir adresatui įvardyti (t. y. kategorijose, kurios aiškiai atskirtos nuo kitų įvardijimų, nes pastarieji vartojami trečiajame asmenyje). Akivaizdu, kad tarp čekų kalbos daugiskaitos įnagininko raidos aprašymo ir latvių kalbos daugiskaitos naudininko raidos aprašymo esama NOETINIO skirtumo: pirmojo aprašymo teikiamos žinios yra kitokios vertės nei antrojo. Pirmuoju atveju aprašomas dalykas, kuris egzistuoja, o antruoju atveju taip yra tik iš dalies. Šiame pavyzdyje taip pat labai gerai matyti skirtumas tarp ISTORINĖS kalbotyros metodo pobūdžio ir LYGINAMOSIOS kalbotyros metodo pobūdžio. Pirmąjį pagrįstai galima vadinti DIACHRONINIU, o antrąjį veikiau ACHRONINIU: lemiamu momentu čia negalima taikyti istorinio metodo, nes, Antoine’o Meillet žodžiais tariant (1934: 49), „on ne peut expliquer historiquement une forme que par une forme plus ancienne“. Tačiau jei prieš tai nėra senesnės formos, galima tik sukonstruoti aiškinamąjį modelį, pagrįstą palyginimu su tam tikromis kitomis kalbų sistemomis, kuris pats savaime nėra susietas nei su laiku, nei su erdve (plg. Meillet 1925: 15; Hjelmslev ZUM SCHICKSAL DER DUALFORMEN | 105 1968: 34). Skirtumą tarp diachroninio istorijos kalbotyros požiūrio ir achroninio lyginamosios kalbotyros požiūrio galima palyginti su skirtumu tarp istorijos ir evoliucijos: pirmoji tiriamus objektus įrašo į laiką ir kultūrą bei pateikia nebūtiną pokyčių seką, o antroji veikiau nustato objektų tarpusavio santykius ir sudaro būtiną pokyčių tvarką. Paul Diderichsen (1966: 307, 338) apie tai rašė: „Galime žengti dar toliau ir teigti, kad evoliucija neturi nieko bendra su „tikrąja istorija“ ar „laiku“ įprastine prasme. Pirmiausia reikia išdėstyti variantus struktūrinėje hierarchijoje; antraeilis dalykas yra tai, kad galime kelti hipotezes apie šių struktūrų apraiškas, einančias viena po kitos laike ir erdvėje“. […] „Sąvokų evolution ir history painiojimas lėmė vienpusišką kalbotyros sampratą. Pastarasis terminas turėtų būti vartojamas tik tada, kai kalba laikoma kultūros istorijos dalimi (taigi jis susijęs su tarmių geografiniu pasiskirstymu ir panašiais dalykais). Pirmąją sąvoką apibrėžti gerokai sunkiau. Ji reiškia, kad galime rasti bendruosius dėsnius, taikomus kalbos kaitai“. Be abejonės, latvių kalbos daugiskaitos naudininko galūnėms būtų galima sukonstruoti ir kitus aiškinimo modelius. Tačiau manome, kad mūsų anksčiau pateiktas modelis (kuris, beje, yra akivaizdus) turi pranašumą: jis yra paprasčiausias, t. y. palieka mažiausiai neatsakytų klausimų. 2. Kaip minėta, šiuolaikinėje bendrinėje lietuvių kalboje dvigubosios skaičiaus formantės maždaug nuo tarpukario nebenaudojamos (plg. Zinkevicius 1980: 180). Dauguma lietuvių tarmių taip pat neturi dviskaitos. Daugiskaitos naudininko formos atskirose tarmėse skiriasi ir atitinka atitinkamų latvių kalbos istorijos laikotarpių formas. Žemaičių tarmėse vartojama -ms (kaip seniausiuose latvių kalbos paminkluose). Kai kuriose vidurio aukštaičių tarmėse svyruojama tarp galūnių -ms ir -m (kaip latvių kalbos paminkluose nuo XVII a. 4-ojo dešimtmečio iki XVIII a.). Galiausiai rytų aukštaičių tarmėse vartojama galūnė -m (kaip latvių kalboje nuo XVIII a.). Dviskaitos galūnė -m nuo daugiskaitos galūnės -ms skiriama tik Klaipėdos apylinkių tarmėse (kaip senesnėje lietuvių rašytinėje vartosenoje). (Plg. Zinkevicius 1966: 205, 234f.; 1980: 181.) Taigi galima teigti, kad rytų aukštaičių tarmėse dviskaitos galūnė -m vartojama taip pat kaip latvių kalboje. Ši rytų aukštaičių ir žemaičių tarmių dichotomija daugiskaitos naudininko morfemos formoje atliepia senosios lietuvių kalbos laikotarpį. Mat tuomet vartojama dar viena galūnė – -mus. Galūnės -mus ir -ms konkuruoja tarpusavyje, o XVIII a. palaipsniui įsigali galūnė -ms. Šis procesas sparčiau vyksta tarp autorių, kilusių iš žemaičių kalbinės srities: jų tekstuose -ms vyrauja jau seniausiuose tekstuose, o aukštaičių autorių tekstuose taip atsitinka tik vėliau (plg. Senn 1966: 95; Zinkevicius 1980: 193f.; 1987: 180). 106 | BOHUMIL VYKYpĚL Bendruoju požiūriu pažymėtina, kad daugiskaitos naudininko galūnių palyginimas lietuvių tarmėse su latvių kalbos istorija akivaizdžiai yra puiki senosios Prahos mokyklos tezės iliustracija: diachronija sinchronijoje projektuojasi arba vertikaliai – per socialinį ir stilistinį kalbos sluoksniavimąsi, arba horizontaliai – tarmėse. Mūsų lietuviškame pavyzdyje pasitaikė pastarasis atvejis. 3. Minėtų kalbų morfologinės dviskaitos kategorijos likimas pamokomas ir kitu atžvilgiu: juo vaizdžiai galima parodyti, kad morfologinės kategorijos praradimas gali vykti dviem būdais. Vieną praradimo būdą galima vadinti suirimu, kitą – išnykimu. Pirmuoju atveju kategorija, arba jos morfemos, iš tikrųjų suyra: morfeminės formos atsiskiria nuo savo funkcijų. Tačiau atitinkamos formos arba bent kai kurios iš jų neišnyksta iš kalbos, o priskiriamos kitoms funkcijoms. Morfologinei kategorijai išnykus, morfeminės formos tiesiog atsisakoma – nustojama ją vartoti. Kalbant apie dviskaitos kategoriją, matėme, kad čekų kalboje ir daugumoje lietuvių tarmių ji suiro; taip pat darėme prielaidą, kad ji suiro ir latvių kalboje. Šiuolaikinėje bendrinėje lietuvių kalboje (jei šį procesą čia galima laikyti pasibaigusiu) ir kai kuriose vakarų lietuvių tarmėse ji išnyko. Šiuo požiūriu įdomi ir pamokoma yra ir situacija sorbų kalboje. Rašytinėje kalboje (abiem jos atmainomis) dviskaita išlikusi. Tačiau šnekamojoje kalboje galima stebėti dviskaitos nykimą (praradimo procesas dar nepasibaigęs; plg. Faßke, Michalk 1981: 428–430). Pagal dviskaitos vartojimą tarmes galima suskirstyti į tris grupes (plg. Faßke 1975: 19–36). Kai kuriose tarmėse dviskaita išlikusi ir vartojama (padėtis skiriasi pagal tai, kiek pozicijų dviskaitą galima pakeisti daugiskaita). Kitose tarmėse dviskaita išlikusi, tačiau daugiskaita ją gali pakeisti visose pozicijose (taigi vyksta kategorijos nykimas). Galiausiai pietinių tarmių grupėje morfologinė dviskaitos kategorija prarasta, būtent – suirusi: buvusios dviskaitos formos čia vartojamos kaip fakultatyvūs daugiskaitos formų variantai arba kaip kai kurių leksemų daugiskaitos formos. Akivaizdu, kad istorijos kalbotyra gali aprėpti abu morfologinės kategorijos praradimo būdus, o lyginamoji kalbotyra – tik pirmąjį, suirimą. Kitaip tariant, jei kalbos priešistoriniu laikotarpiu morfologinė kategorija prarandama, tai galima nustatyti tik tada, kai praradimas vyko jai suyrant. Todėl jokie pasaulio proto aštrumai nepadės, remiantis romanų kalbomis, rekonstruoti lotynų kalbos galūnės -ibus. Zum Schicksal der Dualformen 107 LITERATURVERZEICHNIS Berger, T. 1999: Zur scheinbaren Produktivität des Duals im Tschechischen. Girke, W., Guski, A., Kretschner, A., Hrsg., Vertragdbinnogenetiv. Festschrift für Helmut Jachnow, München: Otto Sagner, 9–20. (Specimina philologiae Slavicae, Supplementband 64.) Diderichsen, P. 1966: Helhed og struktur, Köbenhavn: C. E. G. Gads Forlag. Endzelin, J. 1923: Lettische Grammatik, Heidelberg: Carl Winter. Fasske, H. 1975: Sorbischer Sprachatlas 11. Morphologie. Die grammatischen Kategorien – Die Paradigmatik des Substantivs, Bautzen: Domowina. Fasske, H., Michalk, S. 1981: Grammatik der obersorbischen Sprache der Gegenwart. Morphologie, Bautzen: Domowina. Gebauer, J. 1896: Historická mluvnice jazyka českého III/1, Praha–Vídeň: Nákladem F. Tempského. Hjelmslev, L. 1968: Die Sprache. Übers. von O. Werner, Darmstadt: Wissenschaftliche Buchgesellschaft. Meillet, A. 1925: La méthode comparative en linguistique historique, Oslo: H. Aschehoug & Co. Meillet, A. 1934: Introduction à l’étude comparative des langues indo-européennes. 7ᵐᵉ édition, Paris: Hachette. Oberpfalcer, F. 1935: Jazyk knih černých, jinak smolných, Praha: Nákladem České akademie věd a umění. (Rozpravy České akademie věd a umění. Třída III. Číslo 73.) Rūke-Dravina, V. 1977: The Standardization Process in Latvian, Stockholm: Almqvist & Wiksell. (Stockholm Slavic Studies, 11.) Vanags, P. 1994: Die Entwicklung der Kasusendungen in den ältesten lettischen Sprachdenkmälern. Linguistica Baltica 3, 121–130. Senn, A. 1966: Handbuch der litauischen Sprache I, Heidelberg: Carl Winter. Zinkevičius, Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. Zinkevičius, Z. 1980: Lietuvių kalbos istorinė gramatika I, Vilnius: Mokslas. Zinkevičius, Z. 1987: Lietuvių kalbos istorija II, Vilnius: Mokslas. Bohumil Vykypěl Ústav pro jazyk český AV ČR etymologické oddělení Veveří 97 CZ-60200 Brno [email protected] Gauta 2002 12 05