Ramaškonių šnektos priebalsinio kamieno daiktavardžių kaityba

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVII (2002), 89-102 Ramaškonių šnektos priebalsinio kamieno daiktavardžių kaityba NIJOLĖ TUOMIENĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius The article deals with the principal factors contributing to the process of change and decline of the peripheral Lithuanian dialect of Ramaškonys (Voronovo District, Belorussia). It is a South Lithuanian dialect strongly affected by the influence of the neighbouring Slavonic languages. The socially predominant language is now a Belorussian dialect which developed on a Lithuanian substratum. The basic phonetic, morphological and lexical features of the Lithuanian dialect have remained unaffected in the speech of the older generations, but that of the younger generations shows a considerable degree of instability. In the article, the development of consonantal stems is presented as an illustration of ongoing processes. The inflectional paradigms of two generations are compared. Shifts in the articulatory base and simplification tendencies are among the factors contributing to change. There are many variant forms, and some case forms have been replaced by prepositional phrases. The influence of the standard language is noticeable in the language of the older generations. 1. ŽVILGSNIS Į SOCIOLINGVISTINE KRAŠTO PADETI Siuolaikiniai kalbininky darbai rodo aktyvų domėjimąsi pakraštinėmis lietuvių Snek- tomis. Dėmesį atkreipia ten nuolat vykstantys sudėtingi tarmių tarpusavio sąveikos procesai, tarmių ir kalbų kontaktų rezultatai. Ieškoma metodikos šnektų kitimo ypa- tumams, priežastims, įvairaus pobūdžio svyravimams, tarties niuansams bei palaips- nio pasikeitimo mechanizmui parodyti. Tačiau izoliuotų, atitrūkusių nuo didžiojo lie- tuvių kalbos ploto Baltarusijos teritorijoje esančių šnektų dabartinė padėtis, kitimo, nykimo etapai, išorinių veiksnių įtaka ir su vienos kalbos pasitraukimu susiję dalykai nėra išsamiau tirti ir aprašyti. Baltų ir slavų kalbinių santykių problemų tyrimo sąlygos vos ne kasmet tampa sudė- tingesnės: valstybinės sienos kliūtis, specialūs darbo su informantais, jų paieškos bei atrankos metodai. Paskutinieji ir geriausi gyvosios lietuvių šnektos atstovai yra vyresni nei 60 metų. Galimybių užfiksuoti kalbos istorijai vertingų faktų kasmet mažėja. Dabartinė lietuviy-baltarusiy paribio kalbinė situacija pasikeitusi neatpažįstamai. Kad prieš pusę amžiaus tarp Dievėniškių iškyšulio" prie pat Lietuvos sienos esančių Dieveniškių apylinkėse lietuvių kalba atgauna savo prestižą: gana sparčiai plečiasi vartojimo sritys, lyginant su lietuvių kalbos padėtimi anapus valstybinės sienos, kur likę keli apleisti židiniai vos rusena, nors prieš 60 metų kalbinė padėtis tose teritorijose buvusi labai panaši. 90 | NIJOLĖ TUOMIENĖ Benekainių ir Varanavo (Gardino sritis, Varanavo r.), Geranainių* (Vijos r.) apylin- kėse buvę gyvos lietuvių šnektų salelės, šiuolaikinės kartos tyrėjams parodo garsių lietuvių ir užsienio kalbininkų, tautosakininkų, istorikų darbai. Šiuo metu kai kurių Armėniškių, Varanavo, Rodūnios parapijų lietuvių šnektų egzistavimo pėdsakų jau reikia ieškoti vietinėse slavų kalbose: baltarusių šnektose gausu lietuviškos kilmės žodžių (žr. Grinaveckienė, Mackevič 1988: 123-131; Grinaveckienė, Mackevič 1990: 165-173; 1993: 113-133; 1997: 185-195 ir kt.), išlikęs neslaviškas vardažodžių linksnių bei giminių vartojimas (žr. Sudnik 1972: 19-22; Jonaitytė, Sudnik 1973: 75-77 ir kt.). Didelė dalis tiriamo regiono kaimų, pokario metais visiškai praradę gyvaji ryšį su kitomis lietuvių šnektomis, kultūriniu Lietuvos gyvenimu, gana greitai asimiliavosi. Lietuvių kalba ir lietuvybė prarado savo vertę. Vyriausioji gyventojų karta patyrė ir skausmingą prievartinį slavinimo procesą. Sąmoningą perėjimą prie slavų kalbų“, len- kų tautybės stipriai pastūmėjo savisaugos instinktas (be to, lenkų tautybės žmonės gaudavo šiokių tokių privilegijų: nereikėjo eiti į kariuomenę, galima buvo išvažiuoti į Lenkiją, t. y. pabėgti nuo stalinizmo teroro, kolūkių). Jaunesnioji karta, išblėsus tau- tinės savimonės jausmui, susilpnėjus ar net visai išnykus socialinei kontrolei (kaimy- nų nuomonė ir pan.; plačiau žr. Gaučas 1993: 42-101), asimiliavosi palaipsniui, natū- raliai iš pradžių perėjo prie lietuvių-slavų dvikalbystės, vėliau — vien tik prie slavų kalbų. Jauniausiosios vietinių rytinės Varanavo rajono dalies gyventojų kartos lietu- vybės bei lietuvių kalbos poreikis šiuo metu visiškai išnykęs. Pažymėtina, kad pati lietuvių kalba, nors ir sparčiai nutautėjus lietuviams (be per- stojo vykstantis nutautinimas užsibaigia per tris keturias kartas), kito palyginti lėtai, * Leidinyje „Lietuviški tradiciniai vietovardžiai“ (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002) šio istorinio miestelio pavadinimas sukirčiuotas tvirtapradiškai, tačiau iš vietinių Ramaškonių apylinkių lietuvių pasakojimų šis vietovardis užrašytas ir su tvirtagale priegaide Geranainys. 3 Čia reikėtų kiek plačiau paaiškinti vietinių žmonių santykį su literatūriniu baltarusių kalbos variantu bei keletą dalykų, susijusių su tautybe. Anot A. Vidugirio, vėluojant baltarusių tautinei savimonei, baltarusių kalba vietos gyventojų nebuvo ir dabar nėra siejama su baltarusių, kaip atskiros tautybės, kalba. Ji tebevadi- nama neutraliai — paprasta, vietine kalba (šiuo terminu vadinama ir Vilniaus, Šalčininkų, Eišiškių rajonų baltarusių šnekta, kuri, lyginant su tiriamuoju regionu, daugiau panėšėja į vietinę lenkų šnektą). Ši baltaru- sių šnekta aktyviausiai tebevartojama kaimo žmonių. Gyventojų lenkinimo bei rusinimo laikotarpiu ji atliko tarpininkės vaidmenį: literatūrinis baltarusių kalbos variantas, kurio senesnės kartos žmonės nemo- ka, kaimuose ir dabar nėra labai vertinamas. Prestižiškesnėmis laikomos rusų, lenkų kalbos. Absoliuti dauguma vietos gyventojų pagal tautybę dabar save laiko lenkais. Nuo XIX a. vidurio lenkų tvarkytos bažnyčios uždavinys buvo platinti ne tiek tikėjimą, kiek lenkybę. Pagal priešpriešą su rytų slavų stačiatikybe katalikų tikybą imta vadinti lenkų tikyba („polska wiara“), o katalikus laikyti lenkais (plačiau žr. Vidugiris 1988: 21—36) (iki mūsų dienų senbuviai lietuviai, kaimuose likę po vieną du, nedrįsta atgauti savo prigimtinės tautybės). Tačiau lenkų kalba ir šiomis dienomis etninėse lietuvių žemėse tvirčiau nėra įsigalėjusi (ypač stipriai propaguojama ir palaikoma per bažnyčią). Taigi vietiniai gyventojai sąmoningai skiria oficialiuosius pavadinimus baltarusis, baltarusių kalba nuo neoficialiųjų gudas, gudų kalba. Jų supratimu, baltarusių kalba vadintina oficialesnė bendrinė baltarusių kalba, kuri apylinkėms nebūdinga (su gausiom rusų kalbos priemaišom vartojama vietinės administraci- jos). Sakydami baltarusis, jie dažnai turi galvoje, kad tai kito tikėjimo (stačiatikių), nevietinis žmogus. Tad senesnis lietuviškas pavadinimas yra gudas — „vietinis gyventojas, katalikas“, gudų kalba — „vietinė baltaru- sių šnekta“. Čia vartojamas oficialusis, lietuvių kalbotyroje priimtas tradicinis kalbos pavadinimas baltarusių. Etnonimo reikšme vartojamas vietinių gyventojų išlaikytas senas pavadinimas gudas, gudai. RAMAŠKONIŲ ŠNEKTOS DAIKTAVARDŽIŲ KAITYBA | 91 nuosekliai. Sunkios, nepalankios lietuvių kalbai sąlygos Balatnds* krašte egzistavo kelis šimtmečius. Šioje nedidelėje teritorijoje, galima sakyti, susieina kadaise vienin- gos kalbinės situacijos įvairiai pakitusios stadijos: nuo visiško kalbos užgesimo, kai lietuviškai teprisimenama keletas buities daiktų pavadinimų, iki dvikalbiškumo, kurį išlaikė tik senieji gyventojai. Nepaisant to, rytinės Varanavo rajono dalies kaimuose gyvena lietuvių“, dar puikiai šnekančių gimtąja dzūkų šnekta (plačiau apie vietinius lietuvius žr. Vaišnytė 2002: 545-556). Beveik visi jie — patys seniausi vietiniai žmonės, kurie greta lietuvių kal- bos gerai moka, laisvai ir aktyviai vartoja kitas kraštui būdingas kalbas: vietinę balta- rusių šnektą (jų vadinamą gūdų kalba, kitataučių — prosty jazyk, prosta mova), lenkų ir šiek tiek mažiau — rusų. Reikėtų pažymėti, kad rajono apylinkės 1953 metais buvo tirtos baltarusių kalbininkų, rinkusių medžiagą Baltarusių dialektologijos atlasui (DABM 59-147). Tada nepastebėta, kad krašte esama puikiai kalbančių ir lietuviš- kai. Tai rodo vietinių gyventojų labai seną šių dviejų kalbų mokėjimą ir vartojimą vienu metu (apie kalbų funkcionavimą tiriamame areale plačiau žr. Čekmonas 1988: 37-54). Dabar daugelyje šios lietuvių gyvenamos salelės kaimų: Biliuosė, Biliūnuo- se, Stanišiuose, Tūsamonyse, Dainavojė, Ramaškonysė, Navasėduose, Dafžininkuo- se, ArmoniSkese, Parubiškėse — mokančių ir vis rečiau bendraujančių lietuviškai likę po vieną du žmones. Aktyvesnė lietuvių šnektos tradicija šiuo metu išlikusi Ramaš- konyse, todėl ir kalbinės medžiagos iš šio kaimo lietuvių surinkta daugiausia: įrašyta keliasdešimt valandų rišlių šnektos tekstų, specialiai apklausiant“ sudarytos varda- žodžių linksniavimo, akcentinės paradigmos. Vietiniai Varanavo apylinkių gyventojai keliomis kalbomis (dažnai viename pasa- kojime, diskurse"), kaip jau minėta, kalbėję nuo seno, kadangi šioje teritorijoje lie- tuvių ir slavų mišriai gyventa maždaug nuo IX a. (žr. Zinkevičius 1989: 4-11; Garš- va 1989: 28-32). Todėl čia gana anksti susidarė sąlygos formuotis naujiems kalbos reiškiniams, kurių nuolat daugėja. Pati lietuvių kalba jau daugiau nei prieš 80 metų Balatnos krašte prarado prestižą, lygiavertės bendravimo priemonės pozicijas. Šioje nedidelėje apylinkėje, pamažu nuo svyruojančios dvikalbystės (vietomis — daugiakal- bystės) buvo pereita prie vienakalbystės (plačiau žr. Grumadienė 1994: 84) — krašte beveik visose gyvenimo srityse daugiausia bendraujama vietine baltarusių (žr. 2 išna- šą) šnekta (lenkų bei rusų kalbų vartojimo sritys palyginti daug siauresnės). Palaipsnis izoliuotų lietuvių šnektų kitimas atnešė ne tik kiekybinio, bet ir kokybi- nio pobūdžio permainų, kurios yra nevienodai pasiskirsčiusios įvairiuose kalbos lyg- 4 Vietiniai žmonės vietoj naujesnio rajono centro pavadinimo Varanavas vartoja senąjį Balatna. 5 Pasuose jie beveik visi surašyti lenkais, jų tėvų bei senelių tautybė dokumentuose nefiksuojama — ten dažniausiai padėtas brūkšnys, nors seniausioji karta save laiko lietuviais. Apklausta pagal „Lietuvių kalbos tarmių ir jų sąveikos tyrimo programos“ morfologijos anketą (sudarė D. Mikulėnienė, K. Morkūnas). Kalbų pakeitimą dvikalbėje ar daugiakalbėje aplinkoje kalbininkai vadina kodų kaita — dažnai kalbama ne tik apie skirtingų kalbų, bet ir tos pačios kalbos atmainų kodų kaitą. Autorė ta tema 1996 metais skaitė pranešimą LKI mokslinėje konferencijoje „Lietuvių kalba: tyrėjai ir tyrimai“ (plačiau apie kodų kaitą žr. Grumadienė 1996, Urnėžiūtė 1998). 92 | NIJOLĖ TUOMIENE menyse. Bene didžiausia ir nesunkiai pastebima įtaka yra fonetikos ir leksikos srity- se. Pastebimi pasikeitimai ir atsparesnėje šnektos morfologijoje. Taigi pietų aukštai- čiams priklausanti periferinė Ramaškonių šnekta, pasitraukusi iš viešumos, nebepa- jėgė išvengti didžiulės vyraujančios kalbos įtakos. Šiuo metu, sutrikus visavertės kalbos funkcijai, beliko vienas jos vartojimo stilius — buitinis. Tvirtesnė tradicija dar laikosi šeimos aplinkoje, tarp artimų žmonių. Ramaškoniū mikroarealo® lietuvių šnektą įvairiais būdais keistis vertė kalbų ir kultūrų kontaktai ir neišvengiamai iš jų išplaukianti įvairialypė sąveika (Gruma- dienė 2001: 41). Dėl geografinės padėties, nepalankių lietuviams istorinių sąlygų, savisaugos instinkto verčiama nemaža Varanavo krašto kaimų gyventojų dalis šei- mose tarpusavyje ir su vaikais pradėjo kalbėti paprastąja kalba, t. y. gudiškai. Ta- čiau lietuvių kalba dar ilgai gyvavo ir vietomis tebevartojama kaimynų bei giminių. Tautinė savivoka, ypač dabar, tų pačių kaimų žmonių, mokančių kalbėti tiek lietu- viškai, tiek gudiškai, yra sąlyginė ir neturi didelės reikšmės. Tačiau pakitusi ben- druomenė atnešė didesnių ar mažesnių permainų visoms krašte vartojamoms kal- boms. 2. DABARTINĖ ŠNEKTOS PADĖTIS. TYRIMO YPATUMAI Kalbininkams ši stipriai sumažėjusios bendruomenės šnekta gali būti įdomi dėl kelių priežasčių: a) dėl šnektos archajiškumo, unikalumo - tai periferinė šnekta (pla- čiau žr. Morkūnas 1993: 4—7); b) dėl savito jos kitimo mechanizmo, įvairavimo pri- gimties, sąveikos su kitomis kalbomis; c) tai gali būti dar vienas šnektos nykimo, degeneracijos ir mirties pavyzdys (kaip atsitiko su Lazūnų, Zietelos lietuvių salų tar- mėmis, žr. Vidugiris 1959: 195-213; 1985; 1998). Pastaraisiais metais šios lietuvių gyvenamos’ salelės šnekta dėl įvairių priežasčių domimasi vis mažiau. Iki šiol teko skaityti periferinių tarmių tyrimus, konstatuo- jančius kalbos įvairavimą, nevienalytiškumą, tačiau pasigendama detalesnės anali- zės, vidinių motyvų: kas kinta pirmiausia, kodėl. Paprastai atmetama tai, kas nesis- teminga, priskirtina jau ne lietuvių kalbos sistemai, šnektose dabar jau nebefik- suojamos formos dažnai rekonstruojamos, atstatomos pagal tarmei būdingus bruo- žus. Tačiau pastarųjų metų įrašytos tarminės medžiagos tyrimai parodė, kad jeigu gyvojoje kalboje kai kurios ypatybės nebefiksuojamos, tai jos dažniausiai jau ir ne- bevartojamos. Kita vertus, jos įvairuoja ar yra pakitę, pavyzdžiui, tam pačiam links- niavimo tipui priklausantys daiktavardžiai gali būti linksniuojami ar kirčiuojami skirtingai. 8 Šį terminą pirmasis pavartojo V. Čekmonas (1988: 37—54). Beje, jo straipsnyje aprašytasis Ramaško- nių arealas yra daug platesnis. Šnektos duomenys rinkti 1983-1986 metais kompleksinės ekspedicijos metu. Buvo detaliai ištirti Pereigoniū (br. Ileparanuusr), Benekainių (br. Bensxoni) bei Varanavo (br. Bopa- naa) apylinkių kaimai. Šiame darbe panaudota medžiaga rinkta praėjus beveik dešimčiai metų — 1991— 1999 metais. Per tą laikotarpį žmonių, kalbančių lietuviškai, kaimuose sumažėjo dvigubai, tad ir aprašoma- sis arealas smarkiai susiaurėjo. i Yra įrodyta, kad labai retas kuris vietinis tiriamų apylinkių gyventojas yra kitataučių kilmės. RAMAŠKONIŲ ŠNEKTOS DAIKTAVARDŽIŲ KAITYBA | 93 Todėl renkant medžiagą ir tiriant pakrastines Snektas dėmesys turi būti kreipiamas ne vien į abstrakčius kalbos sistemos kitimo modelius, bet ir į pačius kalbėtojus, kal- bos ir jos sociokultūrinės aplinkos ryšius. Aprašomuoju atveju kalbos kitimas yra ir etninių Lietuvos žemių žmonių gyvenimo būdo, elgsenos rodiklis, kadangi gali skirtis greta vienas kito esančių kaimų tos pačios šnektos atstovų kalba. Galima sakyti, kad pati Ramaškonių šnektos būklė yra daugialypė, daugiasluoksnė, tiesiogiai priklauso nuo jos atstovų atminties, poreikio ja bendrauti. Čia vartojama tik šnekamoji kalba, t. y. kalba, pilna kasdienio buitinio stiliaus žodžių ir posakių, intonacijų. Joje daug nenorminių lyčių ir šiaip individualių reiškinių, iš pirmo žvilgsnio pavartojamų spo- radiškai, chaotiškai. Išsamiausiai pirmasis Ramaškonių šnektą 1960 metais yra aprašęs J. Šukys. Straips- nyje aptardamas pagrindines šnektai būdingas ypatybes, autorius pamini ir tai, kad tuo metu jau būta vyresnės ir jaunesnės kartų kalbos skirtumų. Matyt, kalba skyrėsi nežymiai, tad plačiau darbe neaptariama. Galima prielaida, kad beveik prieš penkis dešimtmečius tirtose Ramaškonių kaimo apylinkėse galiojo geriausių informantų at- rankos principas, kuris taikomas tiriant didžiąsias ir stipriąsias tarmes. Dabar jo pri- taikyti neįmanoma — apklausiami visi informantai, kiek jų randama ir prakalbinama. Vyresnės (daugiau nei 80 metų) ir jaunesnės (apie 60 metų) kartų lietuvių kalbos vartojimo poreikis nevienodas, todėl įvairūs kalbos lygmenys pakitę nevienodai. Dviejų atstovų kartų lyginimas parodo konkrečius pakitimus, galima nustatyti, kiek ir kur- link šnektos būklė yra pasistūmėjus. Seniausių informantų šneka yra natūrali, gana stabili ir gyva, nes šios kartos at- stovai kalbėdami lietuviškai ta pačia kalba stengiasi ir mąstyti. Be to, kad prisitai- kytų prie pašnekovo, dažnai pereina ir prie bendrinės lietuvių kalbos žodžių formų, kirčiavimo. Jei pokalbyje dalyvauja kitakalbis, tuomet nuo lietuvių kalbos lengvai pereinama prie baltarusių. Tačiau baltarusiški sakiniai dažnai yra lietuviškos kon- strukcijos, kai kurie žodžiai turi neslaviškas formas ir pan. Jaunesnioji atstovų kar- ta elgiasi beveik visiškai priešingai: nors ir gana gerai kalbėdami lietuviškai, jie mąsto baltarusiškai, o kalbėdami mintis dažnai pažodžiui verčia į lietuvių kalbą. Šios kartos žmonių pirmoji kalba jau yra baltarusių. Kad prisitaikytų prie pašneko- vo, primirštus žodžius, jų formas jie pavartoja pagal analogiją dažniau vartojamiems lietuvių arba baltarusių kalbos žodžiams. Varanavo krašto jaunimui ir vaikams, kaip jau minėta, lankantiems vietines baltarusių-rusų mokyklas, lietuvių kalba jau yra bevertė. 3. ŠNEKTOS PRIEBALSINIO KAMIENO DAIKTAVARDŽIŲ PARADIGMA XX A. PABAIGOJE Kalbos pakitimai paprastai pirmiau ir lengviau pastebimi fonetikos bei leksikos srityse. Tačiau jeigu jie fiksuojami morfologijos, sintaksės srityse, — tai parodo nesta- bilią kalbos būklę apskritai. Šiame darbe aptariamos nykstančios šnektos kelios mor- fologijos ypatybės, konkrečiai — daiktavardžių priebalsinis linksniavimo tipas. Lygi- namos šio kamieno, negausaus ir smarkiai pakitusio, keliasluoksnės paradigmos, sudarytos iš dviejų pateikėjų kartų kalbos įrašų: vyresniosios (daugiau nei 80 metų) 94 | NIJOLĖ TUOMIENĖ ir jaunesniosios (apie 60 metų)". Norint kuo tiksliau parodyti kalbų sąveikos pada- rinius, fiksuoti dabartinę padėtį, ieškota tinkamo metodo. Kadangi čia pateikiamos nors ir nesistemingos, bet autentiškos, gyvai vartojamos žodžių formos, todėl istori- nis lyginamasis-rekonstrukcinis metodas šiuo atveju netiko. W. Labovo suformuluoti kalbos įvairavimo ir kitimo dėsniai leidžia įvertinti per ilgesnį laikotarpį vykusio kalbos kitimo rezultatą, suformuluoti jo priežastis bei, mū- sų atveju, prognozuoti galimą tų pokyčių poveikį tarmės linksniavimo sistemai. Kal- ba tiriama, anot W. Labovo, realiuoju, stebimuoju laiku: t. y. dabartiniu metu Varana- vo apylinkėse gyvenančių kelių kartų dvikalbių žmonių lietuvių kalba. Daiktavardžių kamienai, paveldėti iš senovės, dėl įvairių fonetinių ir morfologi- nių priežasčių yra labai anksti pakitę tiek lietuvių tarmėse, tiek bendrinėje lietuvių kalboje. Didžiausia tarpusavio sąveika pastebima tarp kamienų, kurie kalbos siste- moje yra greta arba netoli vienas kito (Girdenis, Rosinas 2000: 51; Rinkauskienė 1997: 71). Paradigmos atsparumas priklauso nuo atskirų tarmės kamienų daiktavardžių skai- čiaus bei jų vartojimo dažnumo. Priebalsinis kamienas įvairiose indoeuropiečių kal- bose pradėjęs irti dar anksčiau (Kazlauskas 2000: 242), todėl maža yra likę daikta- vardžių, kurie būtų išlaikę savo priebalsinio linksniavimo paradigmą. Ramaškonių šnektoje, beje, kaip ir didžiojo lietuvių kalbos ploto tarmėse, šis linksniavimo tipas labai negausus ir yra gerokai apiręs — praradęs daug tikrųjų savo formų — jos pakeis- tos produktyviųjų kamienų formomis. Šnektoje jų terandama tik liekanos. Priežastys nėra vien tik vidinės, nes ir šiaip negausaus kamieno žodžius Ramaškonių šnektoje dar keičia baltarusių skoliniai. Pagal vartojimo dažnumą ne itin reti tiriamam links- niavimo tipui priklausantys žodžiai, pvz.: juosmuo, liemuo, raumud, rémuo, stomudé gyvojoje ramaškoniškių kalboje jau negirdimi, pakeisti kitais žodžiais, neretai sla- viškais. Kiekvienas šio linksniavimo tipo daiktavardis, tiek vyriškosios, tiek moteriško- sios giminės, šnektoje jau turi savo kitimo kelią, kuris iki šiol nėra smulkiau nagri- nėtas. Pateikiama suirusio priebalsinio kamieno paradigma, sudaryta iš vyriško- sios bei moteriškosios giminės formų, vartojamų abiejų pateikėjų kartų: akmud, piemuo, suo, sesud (pasitaikančios gretiminės formos plačiau aptariamos komen- taruose): 0 Taisąlygiškas skirstymas, kad sudarytų opoziciją vyresniajai atstovų kartai. Ramaškonių apylinkėse jaunesnių nei 60 metų žmonių, kalbančių dzūkų tarme, jau nėra. RAMAŠKONIŲ ŠNEKTOS DAIKTAVARDŽIŲ KAITYBA | 95 1. LENTELĖ. PRIEBALSINIO KAMIENO DAIKTAVARDŽIŲ VIENASKAITOS PARADIGMA vyresnioji karta jaunesnioji karta V. akmu.," pimu., šuvė, sesuvė a:kmenis, pi-menis, šuvė., seesuvė. | seserū.s * K. akmen'o, pi.men'o, šū.n'0, SESETrĖs a-kmen'o, pi.men'o, šū.n'o, seesceré.s | sa sceras N. akmen'u, pi.men'u, Sun'u, sa scerai del _pi.meen'o, del'_siun'o, del _scesceré.s G. akmeni, pi.meni, šū.ni“, sa-seers a-kmeni-, pL.meni-, šū.ni“, sascers . a-kmen'u, pi.men'u, šun'ū, s@ scerx akmen'u, pi.men'u, šun'ū, se seerx . akmeni (i), van'dent-(i) | van'deni-jé akmeni (i), van'dent-(i) Il. van'denin., mé-nasin van'denin. / in_vd.n'deni-, mé-nasin / in_mé-nasi- (718 IN , pi.mū., šuvė, sesuvė pi.menis, šuvė., seesuvė. | sesers 2. LENTELĖ. PRIEBALSINIO KAMIENO DAIKTAVARDŽIŲ DAUGISKAITOS PARADIGMA vyresnioji karta jaunesnioji karta V. akmenai, pi.menai, šū.nes, akmenai, pi.meenat, šū.nes, sdė:saeras sce-seru.s | sdė-saeras K. akmeni, pi.meni, Suni, sesarū akmeeniv, pi.meenit, Suni, seseris + . 3 w 3 * . a w m N. akmend.m, pi.mena.m, šunim, seserūm del pimenū:, del _sunii 0 p $ . = L oN a ja § - v 3 vs G. akmenis, pi.menis, šunis | Sunces, a-kmenis, pi.menis, šunis | Sunces, sa@-scerus | sa-seras s@ seers | sa-seeras In. akmeenais., pi.meenad.s, šunimū, akmenat.s, pi.menal.s, Sunimi, seseramit scesaersumil 11 12 Kaip žinome, piety aukštaičių tarmėse n kamieno žodžių vns. vardininko galūnė yra -uo, pietiniame tarmės pakraštyje ši galūnė yra tariama su pridėtiniuj. Ramaškonių šnektai būdinga labai dažna dvibalsių uo, ie monoftongizacija (beveik visose pozicijose), pvz.: kirčiuotoje pozicijoje dažniausiai -ie > i, I, i. ; uo > t, ū.,ū.,ū., nekirčiuotije >i.,uo > u. Atvejų su neskiemeniniuj šnektoje jau nefiksuojama. Visame pietų aukštaičių tarmės plote registruojami tik pavieniai nesistemingi ie, uo vienbalsinimo atvejai. Pirmoji forma jaunesniųjų kalboje yra dažnesnė. 96 | NIJOLĖ TUOMIENĖ vyresnioji karta jaunesnioji karta In. akmeni-sa | akmeni:sa, van'deni-sa | akment sx, van'dent-sx van'deni-sx Il. akmeni sna, van'deni-snx akmeni-sna, van'deni-snx 5 pi.menal., Sunces, sdė-seras | s@ seru.s pimenai., Sunces, s@-seeras | S@ scer.s 4. LINKSNIU GALUNIU YPATYBES 4.1. Nemaža kalbininkų darbų skirta ir pakraštinių šnektų priebalsinio kamieno daiktavardžių ankstaus pakeitimo kitais kamienais bei suirimo priežastims nagri- nėti. Aprašytos archajiškos kamieno liekanos indoeuropiečių kalbose, lietuvių tar- mėse (Senkus 1959: 167-175; Kardelytė 1959: 175-176; Grinaveckienė 1960: 173— 175; Vidugiris 1969: 178-182; Zinkevičius 1966: 256-267; Morkūnas 1969: 114— 115, 1989: 96-97; Girdenis, Rosinas 2000: 50-62; Kazlauskas 2000: 242-286 ir kt.). Baltų kalbose, kaip ir slavų, priebalsinio ir i kamienų vienaskaitos bei daugis- kaitos galininkų formos nuo seno niekuo nesiskyrė, pvz., mūsų atveju: vns. gali- ninkas a-ki-, pi.meni-, dgs. galininkas akis, pi.menis ir baltarusių šnektoje: vns. gali- ninkas z'vér, kamen’, dgs. galininkas z'verd, kamen'a. Kadangi priebalsinio kamieno daiktavardžių buvo žymiai mažiau negu i-kamienių, tai jie analogijos keliu visose lietuvių tarmėse ėmė persiformuoti į i linksniavimo tipą (žr. Zinkevičius 1980: 224, 244; Kazlauskas 2000: 245, 246). Yrant paties i kamieno paradigmai, pri- klausomai nuo daiktavardžio giminės, priebalsinio kamieno formos atitinkamai buvo pakeistos produktyviųjų (i)o, (i)a, ė kamienų formomis (Zinkevičius 1966: 260-267). IS pateiktos nykstančios šnektos gerokai apirusio priebalsinio kamieno paradig- mos" matyti, kad tiek vyriškosios, tiek moteriškosios giminės daiktavardžių vienas- kaitos vardininko formos (gyvojoje kalboje, autorės šifruotuose tekstuose) įvairuo- ja: 1) vyresniosios kartos atstovų kalboje registruojama daug priebalsinio kamieno formu: akmui., pi. mi, vandii, tesmi.; 2) jaunesnieji beveik visiškai perėję prie (i)o kamieno galūnių: @-kmenis / xkmeni-s, vd.n'denis, mé-nasis, riv.denis, pl.menis | pi.meni-s, t@-§'menis. Pirmasis atvejis su -u.(-u6) — bendra piety aukštaičių (paplitusi Lietuvos ploto viduryje) ypatybė, Ramaškonių šnektoje išlaikyta seniausių atstovų. Tam įtakos ga- lėjo turėti ir bendrinė lietuvių kalba. Prielaidą patvirtina pavyzdžiai, užrašyti iš jų 4 Paradigma stengtasi parodyti, kokios formos vienos ir kitos kartos kalboje vartojamos dažniausiai. Pateikti pavyzdžiai šnektos tekstuose kaitaliojasi: ypač jaunesniosios kartos pasakojimuose randama gretutinių to paties žodžio variantų. RAMAŠKONIŲ ŠNEKTOS DAIKTAVARDŽIŲ KAITYBA | 97 kalbos su puikiai iStartu galūniniu kir¢iuotu -uo: akmué, rudué, piemuo, sesuo, tesmuo, vanduo **. Kitos io-kamienés galūnės -is, -ys, užrašytos ir atskirose pietų aukštaičių ploto vie- tose (LKA 1991: 34), gretimoje Dievėniškių tarmėje (Lipskienė, Vidugiris 1967: 195; Mikulėnienė, Morkūnas 1997: 18), vakarų aukštaičių tarmėse (Senkus 1959: 169; Zinkevičius 1966: 260-262; LKA 1991: 34-36), jaunesniosios ramaškoniškių kartos vartojamos gana nuosekliai, beveik be kitų gretutinių formų. Vyriškosios gi- minės daiktavardžių (visų linksniavimo tipų) šnektoje linkstama apibendrinti galū- nes: -(i)as, -is, -ys, rečiau -(i)us. Be to, baltarusių kalba analogijos lietuvių kalbos priebalsinio kamieno galūnėms neturi. Tad ir lietuvių šnektoje pasirenkama pro- duktyvi, lengviau ištariama, panašesnė į kasdienės baltarusių šnektos tuo požiūriu, kad kaitaliojant mažai įvairuoja (arba įvairuoja taip, kaip baltarusių kalboje, nes kalbančiojo sąmonėje morfologine analogija siejamos lietuvių ir baltarusių kalbų tam tikrų linksnių galūnės), plg.: br. kdmen' — lie. ū-kmenis, br. mėsec — lie. mé-nasis, br. vadd — lie. vd.n'denis. Matyt, veikia ir kalbos paprastinimo tendencija. Kaip gretiminė seniausių žmonių kalboje pasitaiko fonetiškai pakitusi priebalsi- nio linksniavimo tipo galūnė -uva. Su ja šiuo metu vartojami du daiktavardžiai: šuvė / Suva, seesuvė | sesuva. Jaunesni dažniau pasako i kamieno formą: seeseerėts | seseris. Ypač plačiai aukštaičių ir žemaičių tarmėse paplitusi dviskiemenė forma Suva ‘Suo’ (Zinkevičius 1966: 256-257; Morkūnas 1969: 114; 1989: 96; LKA 1991: 34-35, žemėl. 27, 28, 30, 31; Grumadienė 1994: 101 ir kt.) dėl tendencijos vengti vienaskie- menės VIENASKAITOS VARDININKO formos (Kazlauskas 2000: 270). Pietų aukštaičių tarmėje kalbininkų užrašytos formos vanduva, akmuva (plg. Markevičienė 1999: 32) Ramaškonių mikroarealo šnektoje jau nebevartojamos’®. Žodis mėnuo šnektoje turi dvi reikšmes: laiko tarpo ir dangaus kūno. Pirmąja reikš- me tiriamos šnektos atstovų linksniuojamas kaip ir įd-kamieniai daiktavardžiai: mé-nasis, mé-nas'o, mé-nas'u(i), mé-nasi, mé-nas'u, me -nasi-i, mé-nasin, me-nasis. Vyresnieji atstovai antrąja reikšme pavartoja vns. vardininko forma mé-nas — -s- kamieno liekana, vartojama pietų aukštaičių šnektose, užrašyta Zieteloje (žr. Kazlauskas 2000: 284—286). Tik du žodžiai išlaikę senovines DAUGISKAITOS VARDININKO formas su balsiu e prieš -s: Sunces, sdė:seras. Kiti daiktavardžiai nykstančioje šnektoje vartojami jau vien su balsinių kamienų galūnėmis: pi.menai., teSmeenai., van deenai.. 4.2. Moteriškosios giminės daiktavardžių duktė, sesuo VIENASKAITOS KILMININKAS tiriamoje šnektoje išlaikęs senas priebalsinio kamieno galūnes — dūkteras, sa sceras / seescerés, tik įvairuoja tarimas bei kirčiavimas. Nors gretimose tarmėse ir vyriško- '* Tokio tarimo pavyzdžių šnektos tekstuose terandama vos vienas kitas. Greičiausiai atstovų stengtasi „taisyklingai kalbėti“. Nors dvibalsių ie, uo tarimas šnektoje dar tebėra fakultatyvus, priklauso nuo tarmės atstovų amžiaus (pvz., kaimyninėse Rėdūnios, Pelesds šnektose jie dažniausiai ištariami sveiki), tačiau Ramaškonių areale ryškėja vienbalsinimo tendencija. Dar 1960 metais šį reiškinį yra pastebėjęs ir aprašęs J. Šukys. Viena šio reiškinio priežasčių — ie, uo analogų nebuvimas baltarusių šnektoje. 5 Dėl u, iu kamienų daiktavardžių linksniavimo žr. Tuomienė (2001: 156-170). 1 Seniausi gyventojai prisimeną apylinkėse (žr. kaimų pav. p. 89) vartojus šias formas. 98 | NIJOLĖ TUOMIENĖ sios giminės daiktavardžiai yra išlaikę priebalsinio kamieno galūnes akmenės, pie- menės, šunės (žr. Senkus 1959: 169; Zinkevičius 1966: 258 ir kt.), Ramaškonių šnek- toje užrašytas tik vienas pavyzdys: Sines. Jaunesnioji karta čia visiškai perėjusi, prie stipresniojo į id kamieno formu, pvz.: kd.r'ves va.iksé'auna "vaikšto, ganosi' a. pi.me- n'o neeragé-c' ‘nematyti’; naegé.rk va.n'den'o bo ėrž'u pavir'si. Galima daryti prielai- dą, jog balsinių kamienų galūnėms įsitvirtinti bus padėjusi ir vietinė baltarusių šnekta (artimas tarimas), palyginkime: br. kdmenia ~ lie. a-kmen'o, br. dseni ~ lie. rūden'o. Sutrumpéjusi priebalsinio kamieno forma be galūninio e gyvesné vyresnių žmonių kalboje: akmenis, pi.men.s, ruden.s, van'den.s (tai gali būti ir bk įtaka). DAUGISKAITOS KILMININKAS aprašomojoje šnektoje, kaip ir visame pietų aukštaičių plote, išlaikęs priebalsinio kamieno formą: dukterū“, seeseeri:, Suni, tes'meenii, van'deenii-. 4.3. VIENASKAITOS ir DAUGISKAITOS NAUDININKAS — labiausiai Ramaškonių $nektoje pakitęs linksnis (visų vardažodžių linksniavimo tipų). Atsiradusios analitinės, t. y. prielinksninės formos rodo, kad šis linksnis šnektoje daugiausia įtakotas išorinių veiksnių — analogiška konstrukcija yra ir baltarusių šnektoje, pvz.: lie. pasak'aū. del pi.men'o | del _pi.meenit, br. skazala dl'a pastucha / dl'a__pastuchou; lie. at'nese del' _Sun'o, br. prinesld dl'a_sabdki. Prielinksninés konstrukcijos pagal dažnumą uz- gozia apskritai visas kitas naudininko formas. Vis rečiau abiejų kartų kalboje fik- suojamos kitokios galūnės, pvz., kaip i kamieno (plg. Senkus 1959: 173; Zinkevičius 1966: 258) VYR. G. VIENASKAITOS NAUDININKAS: @-kmeni, rū.deni, pi.meni, vd.n'deni, MOT. G.: dūkteri, scė-seri. Pavyzdžiai daugiausia užrašyti iš seniausių žmonių šnektos tekstų. Jaunesnieji retais atvejais dar pavartoja pi.men'u, šun'ū. DAUGISKAITOS NAUDININKO Vyriškosios giminės daiktavardžių abiejų kartų atsto- vai greta vartoja ir kitose lietuvių tarmėse žinomą dviskaitinę d kamieno kirčiuotą galūnę -am (be -s): akmeend.m, pi.meend.m, tes'mend.m. Labai reta šnektoje yra se- na i kamieno galūnė -im: akmenim, pi.menim, šunim. Vyresniosios kartos šnekoje gyva galūnė -mu: akmenimū, šunimū, seserimū, dukterimū. Moteriškosios giminės žodžiai abiejų kartų vartojami su i kamieno galūne: dukteeram, seserūim | seserim. 4.4. VIENASKAITOS GALININKAS nesiskiria nuo bk, sudarytas fonetiškai sutapus i ir priebalsinio kamienų galininko galūnėms. Šnektoje pakitimų neužrašyta. DAUGIs- KAITOS GALININKAS abiejų kartų vartojamas vienodai: a-kmenis, pi.menis, šunis, tėe-š'menis (kaip bk). Tik vienas vyr. g. žodis Sines išlaikęs senovinę priebalsinio kamieno galūnę, mot. g. — s@-seeras. 4.5. VIENASKAITOS ir DAUGISKAITOS ĮNAGININKO galūnė Ramaškonių šnektoje daž- niausiai yra i0 kamieno. Vyriškosios giminės: a-kmeen'u, akmenai.s; pi.men'u, pimenai.s; šun'ū; va.n'deen'u, van'denai.s. Moteriškosios — su (i)a kamieno galū- ne: dūktera, sc@-scera. Minėtos galūnės šiuo metu vartojamos ir bendrinėje lietu- vių kalboje. Tik senosios kartos žmonių greta naujesnių DAUGISKAITOS ĮNAGININKO formų akmeenai.s, tes'menais, van'denai.s pavartojama dėl sistemos sutrumpėjusi galūnė -im, manoma išvesta iš i kamieno (LKA 1991: 47, žemėl. nr. 43): akmenim., pi.menim., Sunim., van'denim., seserim. Nuo DAUGISKAITOS NAUDININKO tesiskiria tik priegaide. Keli daiktavardžiai šnektoje išlaikę seną kirčiuotą galūnę -imu (kaip ir dgs. naudininko): pi.menimū, šunimū, duk'terumū. Ši galūnė reta, pasitaikanti vy- RAMAŠKONIŲ ŠNEKTOS DAIKTAVARDŽIŲ KAITYBA | 99 resnes kartos žmonių kalboje. Dar retesnė šnektoje e kamieno galūnė -i: dūkteri, sa-seri. 4.6. VIENASKAITOS INESYVAS. Iš abiejų kartų atstovų užrašyti tik keli vyriškosios giminės daiktavardžiai su visuotinai tarmėse įsigalėjusia galūne -y(j), tokia pat kaip i kamieno: van'deni“, m¢-nasi-. Tariama dažniausiai be joto, jis linkęs išnykti (žr. Zin- kevičius 1966: 185-186, 231, 259; LKA 1991: 51; Kazlauskas 2000: 246). Be to, tokią pačią galūnę turi ir (i)io kamieno daiktavardžių vns. vietininkas: gl£-bi. “glėby- je’, gro.vi: ‘griovyje’, me-5i- (i) "medyje". DAUGISKAITOS INESYVO galūnė -i-sa: akmeni.sa, van'deni.sa, tes'meni.sa būdinga ir kitų daiktavardžių kamienų daugiskaitos inesyvui. Junginio se aprašomoji šnekta pa- prastai nekietina. Vietininko formos su a turimos jau senuosiuose raštuose. Jų atsi- radimas, Z. Zinkevičiaus (1966: 239) nuomone, sietinas su iliatyvo įtaka. Dėl abiejų linksnių sąveikos postpozicijos *-en refleksas buvo pakeistas iliatyvo galūnės balsiu a. Iš iliatyvo galėjo gauti ir kirtį. Ramaškonių šnektoje esama gretutinių formų: akmeni:sa, van'deni“sa, užrašytų dažniau iš jaunesniųjų atstovų kalbos. 4.7. VIENASKAITOS ILIATYVAS (vidaus einamasis vietininkas): akmenin., van'denin., sudarytas iš galininko, turi sutrumpėjusią postpoziciją -n. Oksitonai kirtį išlaiko galūnėje, baritonai — šaknyje, pvz., mé -nasin. DAUGISKAITOS ILIATYVAS šnektoje var- tojamas su labiausiai tarmėse paplitusia postpozicija -na (plg. LKA 1991: 76), turi- mą ir kitų kamienų daiktavardžių, pvz.: van'deni-sna, akmeni-sna, plg. 6 kamieno laukū.sna, mde-3'u.sna “į miškus" ir @ kamieno pi.vosna “į pievas’, ė kamieno vūpesna “į upes' ir pan. Jaunesniosios kartos atstovai DAUGISKAITOS ILIATYVO formas apskritai pavartoja labai retai. Jį keičia prielinksnine konstrukcija in (į) ir DAUGISKAITOS GALININKU, pVZ.: in_vd.n'denis, in_a-kmenis. Prielinksninį iliatyvo vartojimą aiškiau parodo gauses- ni, produktyvesni daiktavardžių kamienai. 4.8. VIENASKAITOS ir DAUGISKAITOS ŠAUKSMININKAS labai retai pasakomas su io ka- mieno galūne: pi.meni-. Dažniausiai gyvojoje kalboje vartoja tokias pat formas kaip vardininko: pi.mu., šuvė, sesuvė — vyresnioji karta; pl.menis — jaunesnioji. 5. IŠVADOS 5.1. Pietų aukštaičiams priklausanti Ramaškonių mikroarealo šnekta, išgyven- dama daugiau pasyvaus vartojimo būklę, yra nuolat gožiama slavų kalbų. Tačiau turimi duomenys patvirtina lietuvišką aprašomų teritorijų dabartinių lietuvių šnek- tų substratinį pamatą, kurio išlikimą lėmė vidinės lietuvių kalbos ypatybės. Ra- maškonių šnekta tebėra išlaikiusi pagrindinius fonetikos, morfologijos, leksikos ir kitus bruožus. Dar gyvą jos pagrindą atspindi seniausios žmonių kartos lietuvių kalbos įrašai. Sąlygiškai jaunesnės kartos kalboje aptinkama vis daugiau naujovių. Jaučiamas nuolatinis svyravimas: kurią formą pasirinkti. 5.2. Vieni kitiems įtaką daro tik tam tikrų kamienų žodžiai, kurie kalbos siste- moje yra greta ar bent jau netoli vienas kito. Kalbininkų įrodytas patikimiausias kriterijus, leidžiąs nustatyti kamienų tarpusavio hierarchiją, yra sutampančių ga- lūnių dažnumas (žr. Girdenis, Rosinas 2000: 51). Fonetiškai sutapus i ir priebalsi- 100 | NIJOLĖ TUOMIENĖ nio kamienų dgs. galininko galūnėms, ėmė nykti mažiau gausus priebalsinis ka- mienas. Periferinės Ramaškonių šnektos priebalsinio kamieno (tiek moteriškojo, tiek vy- riškojo) apžvalga aiškiai rodo priebalsinio kamieno, kaip neproduktyviojo, laipsniš- ką perėjimą į produktyviuosius kamienus dažniausiai per tarpinį i kamieną, pvz.: priebalsinis — i kamienas — io kamienas. Kaip ir stipriosios gretimos tarmės (pietų aukštaičiai, vakarų aukštaičiai kauniškiai, rytų aukštaičiai vilniškiai), Ramaškonių šnekta yra išlaikiusi tik kelių linksnių priebalsinio kamieno galūnes, pvz.: VIENAS- KAITOS VARDININKAS: akmui., pi.mū.; duktė“, sesuo | sesuva; VIENASKAITOS ir DAUGIS- KAITOS KILMININKAS: akmen.s, pi.men.s; dūkteras, s@ sceras ir akmeenū:, pi.meenit, van'deenii-; dukteerit, scescerti-. Šias formas dažniausia vartoja vyresnioji atstovų karta. Aktyvi krašto dvikalbystė suartino abiejų pagrindinių vartojamų kalbų artikulia- cing bazę (ie, uo vienbalsinimas: akmut., pi.mit, vandū.). Čia pastebimos kalbos pa- prastinimo tendencijos (kai aktyviai vartojama tiriamame Varanavo krašte baltaru- sių kalba neturi analogijų). 5.3. Remiantis sudaryta dabartinės Ramaškonių šnektos priebalsinio kamieno links- niavimo paradigma ir jos analize galima išskirti tokius svarbiausius dalykus: a) senovinis priebalsinio kamieno linksniavimo tipas yra pakitęs ir apiręs panašiai kaip ir visose lietuvių tarmėse: keli šnektoje vartojami šio linksniavimo tipo daikta- vardžiai smarkiai įvairuoja, randama daug gretiminių formų; b) su priebalsinio kamieno galūne nuosekliai vartojamas tik DAUGISKAITOS KILMI- NINKAS: akmeenii-, pi.meenii-, van'denū“. Kiti linksniai daugiau ar mažiau yra paveikti stipriųjų balsinių kamienų: į, (i)iO; c) bendrinės kalbos įtaka pastebima seniausios krašto žmonių — tradicinės dzūkų tarmės atstovų kalboje; d) šnektos kitimą bei nykimą parodo ir vis gausėjantis prielinksninių formų var- tojimas (ne tik su tiriamo kamieno daiktavardžiais). Ypač jaunesniosios kartos at- stovų kalboje: VIENASKAITOS ir DAUGISKAITOS NAUDININKAS pasakomas su prielinks- niu: dav'aū. del' pi. men'o; pasaki-k. del". piimeenū“; DAUGISKAITOS ILIATYVAS Vis dažniau vartojamas su prielinksniu in + daiktavardžio galininkas. SUTRUMPINIMAI bk — bendrinė kalba br. — baltarusių DABM — Įbisirexmanaziuno: amnac 6erapyckai moss. Mick: Boinaseursa akaamii HaBykK BCCP, 1963. G.— galininkas Il. — iliatyvas In. —inesyvas In. - įnagininkas K. — kilmininkas lie.— lietuvių LKA 1991 — Lietuvių kalbos atlasas. Morfologija. Red. K. Morkūnas, Vilnius: Mokslas. mot. g. — moteriškoji giminė N.-— naudininkas RAMAŠKONIŲ ŠNEKTOS DAIKTAVARDŽIŲ KAITYBA | 101 Š.—šauksmininkas V. — vardininkas vyr. g. — vyriškoji giminė vns., dgs. — vienaskaita (-os), daugiskaita (-0s) LITERATŪRA CEKMONAS, V. 1988: OdOynxunonupoBanHHne A3bIKOB H OHJIHHTBH3M (Ha MaTepHaJIe paMalnIKAHCKHX TOBOPOB). Lietuvių kalbotyros klausimai 27, 37-54. GARSvA, K. 1989: Kalbinės situacijos raida pakraščių šnektose. Lietuvių kalbotyros klausimai 28, 12-39. Gaučas, P. 1993: Lietuvių-gudų kalbų paribio etnolingvistinė situacija 1795-1914 m. Lietuvos Rytai, Vil- nius: Valstybinis leidybos centras, 42-101. GIRDENIS, A., ROSINAS, A. 2000: Lietuvių kalbos daiktavardžio linksniavimo tipų hierarchija ir pagrindinės jos kitimo tendencijos (bendrinės kalbos ir žemaičių tarmės duomenimis). Girdenis, A., Kalbotyros darbai 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 50—62. GRINAVECKIENĖ, E. 1960: Kai kurios Apso tarmės būdingesnės ypatybės. Lietuvos TSR MA darbai. A serija 2 (9), 173-191. GRINAVECKIENĖ, E., MACKEVIC, J. 1988: Kai kurios baltarusių lituanizmų fonetikos ypatybės. Lietuvių kalbotyros klausimai 27, 123-131. GRINAVECKIENE, E., MACKEVIC, J. 1990: Lietuviškos kilmės leksiniai vertiniai baltarusių paribio šnekto- se. Baltistica 26 (2), 165-173. GRINAVECKIENĖ, E. 1993: Kamuojų apylinkių (Baltarusijos Pastovių raj.) baltarusių šnektos lituanizmai. Lietuvių kalbotyros klausimai 30, 113—133. GRINAVECKIENĖ, E. 1997: Įzoliuotų lietuvių šnektų vertiniai etninėse Lietuvos žemėse Baltarusijoje. Lietu- viy kalbotyros klausimai 37, 185-195. GRUMADIENE, L. 1994: Keletas naujesnių Punsko šnektos linksniavimo ir kirčiavimo ypatybių. Lietuvių kalbotyros klausimai 34, 97-105. GRUMADIENĖ, L. 1996: Sociolingvistinės dabartinės šnekamosios lietuvių kalbos tyrimo aspektas. Lietuvių kalbotyros klausimai 36, 190-198. GRUMADIENĖ, L. 2001: Ar kalbos likimą lemia kalbų sąveika. Paribio tarmių ir kalbų problemos (tarptauti- nės konferencijos, skirtos Europos kalbų metams, pranešimai), Šiauliai: J. Vasiliausko įmonė, 38-44. JONAITYTE, A., SUDNIK, T. 1973: Apie vieną lietuvių lenkų kalbų interferencijos atvejį. Baltistica 9 (1), 75-77. KARDELYTE, J. 1959: Daiktavardziy kaitymas Linkmenų tarméje. Lietuvių kalbotyros klausimai 2, 165-176. KAZLAUSKAS, J. 2000: Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. LABOV, W. [JIAb0B, V.] 1975: O MexaHH3Me s3bIKOBEIX H3MeHeHHH (nepeso E. B. Jlanyuesoit). Hoeoe 6 aunzeuc- muxe 7. Coyuoaunzeucmuxa, Mocksa: Ilporpecc, 199-228. LIPSKIENE, J., VIDUGIRIS, A. 1967: Dieveniškių tarmė. Lietuvių kalbotyros klausimai 9, 182-222. MARKEVICIENE, Z. 1999: Aukštaičių tarmių tekstai 1, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. MIKULĖNIENĖ, D., MORKŪNAS, K. 1995: Lietuvių kalbos tarmių ir jų sąveikos tyrimo programa. Morfologija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. MIKULĖNIENĖ, D., MORKŪNAS, K. 1997: Dieveniškių šnektos tekstai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. MORKUNAS, K. 1969: Rytų aukštaičių pietinės tarmės morfologija. Lietuvių kalbotyros klausimai 11, 107-146. MORKŪNAS, K. 1989: Apso lietuvių šnektos daiktavardžių kaityba. Lietuvių kalbotyros klausimai 28,91-98. MORKUNAS, K. 1993: Dėl sąvokos periferinės tarmės. Lietuvių kalbotyros klausimai 30, 4-7. RINKAUSKIENĖ, R. 1997: Rytų aukštaičių uteniškių i kamieno daiktavardžiai. Kalbotyra 46 (1), 71—79. SENKUS, J. 1959: Daiktavardžių priebalsinio kamieno linksniavimas kapsų ir zanavykų tarmėse. Lietuvių kalbotyros klausimai 2, 215-230. 102 | NIJOLĖ TUOMIENĖ SUDNIK, T. 1972: H3 mopdonornyeckux HaOJIIOj(EHHH Hall TOBOpaMH JIHTOBCKO-CJIaBAHCKOTO IOTpaHHUbSA. Baltistica 8 (1), 19—22. Šukys, J. 1960: Būdingesnės Ramaškonių šnektos ypatybės. Lietuvių kalbotyros klausimai 3,177—-187. TuUOMIENE, N. 2001: Ramaškonių šnektosu, iu kamienų daiktavardžių linksniavimas. Paribio tarmių ir kalbų problemos (tarptautinės konferencijos, skirtos Europos kalbų metams, pranešimai), Šiauliai: J. Vasiliausko įmonė, 156-169. TuoMIENE, N. 2001: Ramaškonių šnektos d ir (i)io kamienų kirčiavimo ypatybės. Baltistica 36 (1), 103-114. URNEZIUTE, R. 1998: Kody kaita joniškiečių šnekamojoje kalboje. Kalbotyra 47 (1), 131-140. VAISNYTE, N. 2002: Balatnos (Varanavo) apylinkės: istorija, kultūra ir kalba iš Ramaškonių gyventojų lūpų. Lydos krašto lietuviai 2, Kaunas: Poligrafija ir informatika, 545-556. VIDUGIRIS, A. 1959: Kai kurios Zietelos tarmės ypatybės. Lietuvių kalbotyros klausimai 2,195—209. VIDUGIRIS, A. 1969: Zietelos tarmės daiktavardis. Lietuvių kalbotyros klausimai 11, 147-182. VIDUGIRIS, A. 1985: Lazūnų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas. VIDUGIRIS, A. 1988: Iš etnolingvistinių santykių raidos Pelesos ir gretimose apylinkėse. Lietuvių kalbotyros klausimai 27, 21—36. VIDUGIRIS, A. 1998: Zietelos šnektos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ZINKEVIČIUS, Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. ZINKEVICIUS, Z . 1980: Lietuvių kalbos istorinė gramatika 1, Vilnius: Mokslas. ZINKEVIČIUS, Z. 1989: Seniausi lietuvių kalbiniai kontaktai su slavais. Lietuvių kalbotyros klausimai 28, 4-11. Nijolė Tuomienė Gauta 2002 07 29 Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 2055 Vilnius, Lietuva vijole(dėlki.lt