Ramaškonių šnektos priebalsinio kamieno daiktavardžių kaityba

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVII (2002), 89–102 Ramaškonių šnektos priebalsinio kamieno daiktavardžių kaityba Nijolė Tuomienė Lietuvių kalbos institutas, Vilnius The article deals with the principal factors contributing to the process of change and decline of the peripheral Lithuanian dialect of Ramašk onys (Voronovo District, Belorussia). It is a South Lithuanian dialect strongly affected by the influence of the neighbouring Slavonic languages. The socially predominant language is now a Belorussian dialect which developed on a Lithuanian substratum. The basic phonetic, morphological and lexical features of the Lithuanian dialect have remained unaffected in the speech of the older generations, but that of the younger generations shows a considerable degree of instability. In the article, the development of consonantal stems is presented as an illustration of ongoing processes. The inflectional paradigms of two generations are compared. Shifts in the articulatory base and simplification tendencies are among the factors contributing to change. There are many variant forms, and some case forms have been replaced by prepositional phrases. The influence of the standard language is noticeable in the language of the older generations. 1. ŽVILGSNIS Į SOCIOLINGVISTINĘ KRAŠTO PADĖTĮ Šiuolaikiniai kalbininkų darbai rodo aktyvų domėjimąsi pakraštinėmis lietuvių šnektomis. Dėmesį atkreipia ten nuolat vykstantys sudėtingi tarmių tarpusavio sąveikos procesai, tarmių ir kalbų kontaktų rezultatai. Ieškoma metodikos šnektų kitimo ypatumams, priežastims, įvairaus pobūdžio svyravimams, tarties niuansams bei palaipsnio pasikeitimo mechanizmui parodyti. Tačiau izoliuotų, atitrūkusių nuo didžiojo lietuvių kalbos ploto Baltarusijos teritorijoje esančių šnektų dabartinė padėtis, kitimo, nykimo etapai, išorinių veiksnių įtaka ir su vienos kalbos pasitraukimu susiję dalykai nėra išsamiau tirti ir aprašyti. Baltų ir slavų kalbinių santykių problemų tyrimo sąlygos vos ne kasmet tampa sudėtingesnės: valstybinės sienos kliūtys, specialus darbo su informantais, jų paieškos bei atrankos metodai. Paskutinieji ir geriausi gyvosios lietuvių šnektos atstovai yra vyresni nei 60 metų. Galimybių užfiksuoti kalbos istorijai vertingų faktų kasmet mažėja. Dabartinė lietuvių–baltarusių paribio kalbinė situacija pasikeitusi neatpažįstamai. Kad prieš pusę amžiaus tarp Dieveniškių iškyšulio1 prie pat Lietuvos sienos esančių 1 Dieveniškių apylinkėse lietuvių kalba atgauna savo prestižą: gana sparčiai plečiasi vartojimo sritys, lyginant su lietuvių kalbos padėtimi anapus valstybinės sienos, kur likę keli apleisti židiniai vos rusena, nors prieš 60 metų kalbinė padėtis tose teritorijose buvusi labai panaši. 90 | NIJOLĖ TUOMIENĖ Benekainių ir Varanavo (Gardino sritis, Varanavo r.), Geranainių2 (Vijõs r.) apylinkėse buvę gyvos lietuvių šnektų salelės, šiuolaikinės kartos tyrėjams parodo garsių lietuvių ir užsienio kalbininkų, tautosakininkų, istorikų darbai. Šiuo metu kai kurių Armoniškių, Varanavo, Ródūnios parapijų lietuvių šnektų egzistavimo pėdsakų jau reikia ieškoti vietinėse slavų kalbose: baltarusių šnektose gausu lietuviškos kilmės žodžių (žr. Grinaveckienė, Mackevič 1988: 123–131; Grinaveckienė, Mackevič 1990: 165–173; 1993: 113–133; 1997: 185–195 ir kt.), išlikęs neslaviškas vardodžių linksnių bei giminių vartojimas (žr. Sudnik 1972: 19–22; Jonaitytė, Sudnik 1973: 75–77 ir kt.). Didelė dalis tiriamo regiono kaimų, pokario metais visiškai praradę gyvąjį ryšį su kitomis lietuvių šnektomis, kultūriniu Lietuvos gyvenimu, gana greitai asimiliavosi. Lietuvių kalba ir lietuvybė prarado savo vertę. Vyriausioji gyventojų karta patyrė ir skausmingą prievartinį slavinimo procesą. Sąmoningą perėjimą prie slavų kalbų3, lenkų tautybės stipriai pastūmėjo savisaugos instinktas (be to, lenkų tautybės žmonės gaudavo šiokių tokių privilegijų: nereikėjo eiti į kariuomenę, galima buvo išvažiuoti į Lenkiją, t. y. pabėgti nuo stalinizmo teroro, kolūkių). Jaunesnioji karta, išblėsus tautinės savimonės jausmui, susilpnėjus ar net visai išnykus socialinei kontrolei (kaimynų nuomonė ir pan.; plačiau žr. Gaučas 1993: 42–101), asimiliavosi palaipsniui, natūraliai iš pradžių perėjo prie lietuvių–slavų dvikalbystės, vėliau – vien tik prie slavų kalbų. Jauniausiosios vietinių rytinės Varanavo rajono dalies gyventojų kartos lietuvybės bei lietuvių kalbos poreikis šiuo metu visiškai išnykęs. Pažymėtina, kad pati lietuvių kalba, nors ir sparčiai nutautėjus lietuviams (be perstojo vykstantis nutautinimas užsibaigia per tris keturias kartas), kito palyginti lėtai, 2 Leidinyje „Lietuviški tradiciniai vietovardžiai“ (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002) šio istorinio miestelio pavadinimas sukurietuotas tvirtapradžiai, tačiau iš vietinių Rȧmaškonių apylinkių lietuvių pasakojimų šis vietovardis užrašytas ir su tvirtagale priegaide Geranainys. 3 Čia reikėtų kiek plačiau paaiškinti vietinių žmonių santykį su literatūriniu baltarusių kalbos variantu bei keletą dalykų, susijusių su tautybe. Anot A. Vidugirio, vėluojant baltarusių tautinei savimonei, baltarusių kalba vietos gyventojų nebuvo ir dabar nėra siejama su baltarusių, kaip atskiros tautybės, kalba. Ji tebėvadinama neutraliai – paprasta, vietine kalba (šiuo terminu vadinama ir Vilniaus, Šalčininkų, Eišiškių rajonų baltarusių šnekta, kuri, lyginant su tiriamuoju regionu, daugiau panašėja į vietinę lenkų šnektą). Ši baltarusių šnekta aktyviausiai tebėvartojama kaimo žmonių. Gyventojų lenkinimo bei rusinimo laikotarpiu ji atliko tarpininkės vaidmenį: literatūrinis baltarusių kalbos variantas, kurio senesnės kartos žmonės nemoka, kaimuose ir dabar nėra labai vertinamas. Prestižiškesnėmis laikomos rusų, lenkų kalbos. Absoliuti dauguma vietos gyventojų pagal tautybę dabar save laiko lenkais. Nuo XIX a. vidurio lenkų tvarkytos bažnyčios uždavinys buvo platinti ne tiek tikėjimą, kiek lenkybę. Pagal priešpriešą su rytų slavų stačiatikybe katalikų tikybą imta vadinti lenkų tikyba („polska wiara“), o katalikus laikyti lenkais (plačiau žr. Vidugiris 1988: 21–36) (iki mūsų dienų senbuviai lietuviai, kaimuose likę po vieną du, nedrįsta atgauti savo prigimtinės tautybės). Tačiau lenkų kalba ir šiomis dienomis etninėse lietuvių žemėse tvirčiau nėra įsigalėjusi (ypač stipriai propaguojama ir palaikoma per bažnyčią). Taigi vietiniai gyventojai sąmoningai skiria oficialiuosius pavadinimus baltarusis, baltarusių kalba nuo neoficialiųjų gudas, gudų kalba. Jų supratimu, baltarusių kalba vadintina oficialesnė bendrinė baltarusių kalba, kuri aplinkėms nebūdinga (su gausiom rusų kalbos priemaišom vartojama vietinės administracijos). Sakydami baltarusis, jie dažnai turi galvoje, kad tai kito tikėjimo (stačiatikių), ne vietinis žmogus. Tad senesnis lietuviškas pavadinimas yra gudas – „vietinis gyventojas, katalikas“, gudų kalba – „vietinė baltarusių šnekta“. Čia vartojamas oficialus, lietuvių kalbotyroje priimtas tradicinis kalbos pavadinimas – baltarusių. Etnonimo reikšme vartojamas vietinių gyventojų išlaikytas senas pavadinimas gudas, gudai. RAMAŠKONIŲ ŠNEKTOS DAIKTAVARDŽIŲ KAIT YBA | 91 nuosekliai. Sunkios, nepalankios lietuvių kalbai sąlygos Balatnós4 krašte egzistavo kelis šimtmečius. Šioje nedidelėje teritorijoje, galima sakyti, susieina kadaise vieningos kalbinės situacijos įvairiai pakitusios stadijos: nuo visiško kalbos užgesimo, kai lietuviškai teprisimenama keletas buities daiktų pavadinimų, iki dvikalbiškumo, kurį išlaikė tik senieji gyventojai. Nepaisant to, rytinės Varanavo rajono dalies kaimuose gyvena lietuvių5, dar puikiai šnekančių gimtąja dzūkų šnekta (plačiau apie vietinius lietuvius žr. Vaišnytė 2002: 545–556). Beveik visi jie – patys seniausi vietiniai žmonės, kurie greta lietuvių kalbos gerai moka, laisvai ir aktyviai vartoja kitas kraštui būdingas kalbas: vietinę baltarusių šnektą (jų vadinamą gūdų kalba, kitataučių – prósty jazýk, prósta móva), lenkų ir šiek tiek mažiau – rusų. Reikėtų pažymėti, kad rajono apylinkės 1953 metais buvo tirtos baltarusių kalbininkų, rinkusių medžiagą Baltarusių dialektologijos atlasui (DABM 59–147). Tada nepastebėta, kad krašte esama puikiai kalbančių ir lietuviškai. Tai rodo vietinių gyventojų labai seną šių dviejų kalbų mokėjimą ir vartojimą vienu metu (apie kalbų funkcionavimą tiriamame areale plačiau žr. Čekmonas 1988: 37–54). Dabar daugelyje šios lietuvių gyvenamos salelės kaimų: Biliuose, Biliūnuose, Stanišiuose, Tūsamonysė, Dainavoje, Ramaškonyse, Navaseiduose, Daržininkuose, Armoniškėse, Pārubiškėse – mokančių ir vis rečiau bendraujančių lietuviškai likę po vieną du žmones. Aktyvesnė lietuvių šnektos tradicija šiuo metu išlikusi Ramaškonysė, todėl ir kalbinės medžiagos iš šio kaimo lietuvių surinkta daugiausia: įrašyta keliasdešimt valandų rišlių šnektos tekstų, specialiai apklausiant6 sudarytos vardažodžių linksniavimo, akcentinės paradigmos. Vietiniai Varanavo apylinkių gyventojai keliomis kalbomis (dažnai viename pasakojime, diskurse7), kaip jau minėta, kalbėję nuo seno, kadangi šioje teritorijoje lietuvių ir slavų mišriai gyventa maždaug nuo IX a. (žr. Zinkevičius 1989: 4–11; Garšva 1989: 28–32). Todėl čia gana anksti susidarė sąlygos formuotis naujiems kalbos reiškiniams, kurių nuolat daugėja. Pati lietuvių kalba jau daugiau nei prieš 80 metų Balatnos krašte prarado prestižą, lygiavertės bendravimo priemonės pozicijas. Šioje nedidelėje apylinkėje, pamažu nuo svyruojančios dvikalbystės (vietomis – daugiakalbystės) buvo pereita prie vienakalbystės (plačiau žr. Grumadienė 1994: 84) – krašte beveik visose gyvenimo srityse daugiausia bendraujama vietine baltarusių (žr. 2 išnašą) šnekta (lenkų bei rusų kalbų vartojimo sritys palyginti daug siauresnės). Palaipsnis izoliuotų lietuvių šnektų kitimas atnešė ne tik kiekybinio, bet ir kokybinio pobūdžio permainų, kurios yra nevienodai pasiskirsčiusios įvairiuose kalbos lyg- 4 Vietiniai žmonės vietoj naujesnio rajono centro pavadinimo Varanavas vartoja senąjį Balatną. 5 Pasuose jie beveik visi surašyti lenkais, jų tėvų bei senelių tautybė dokumentuose nefiksuojama – ten dažniausiai padėtas brūkšnys, nors seniausioji karta save laiko lietuviais. 6 Apklausta pagal „Lietuvių kalbos tarmių ir jų sąveikos tyrimo programos“ morfologijos anketą (sudarė D. Mikulėnienė, K. Morkūnas). 7 Kalbų pakeitimą dvikalbėje ar daugiakalbėje aplinkoje kalbininkai vadina kodų kaita – dažnai kalbama ne tik apie skirtingų kalbų, bet ir tos pačios kalbos atmainų kodų kaitą. Autorei tą temą 1996 metais skaitė pranešimą LKI mokslinėje konferencijoje „Lietuvių kalba: tyrėjai ir tyrimai“ (plačiau apie kodų kaitą žr. Grumadienė 1996, Urnėžiūtė 1998). 92 Nijolė Tuomienė menyse. Bene didžiausia ir nesunkiai pastebima įtaka yra fonetikos ir leksikos srityse. Pastebimi pasikeitimai ir atsparesnėje šnektos morfologijoje. Taigi pietų aukštaičiams priklausanti periferinė Ramaškonių šnekta, pasitraukusi iš viešumos, nebepajėgė išvengti didžiulės vyraujančios kalbos įtakos. Šiuo metu, sutrikus savivertės kalbos funkcijai, beliko vienas jos vartojimo stilius – buitinis. Tvirtesnė tradicija dar laikosi šeimos aplinkoje, tarp artimų žmonių. Ramaškonių mikroarealo lietuvių šnektą įvairiais būdais keistis vertė kalbų ir kultūrų kontaktai ir neišvengiamai iš jų išplaukianti įvairialypė sąveika (Grumadienė 2001: 41). Dėl geografinės padėties, nepalankių lietuviams istorinių sąlygų, savisaugos instinkto verčiama nemaža Varanavo krašto kaimų gyventojų dalis šeimose tarpusavyje ir su vaikais pradėjo kalbėti paprastąja kalba, t. y. gudiškai. Tačiau lietuvių kalba dar ilgai gyvavo ir vietomis tebevartojama kaimynų bei giminių. Tautinė savivoka, ypač dabar, tų pačių kaimų žmonių, mokančių kalbėti tiek lietuviškai, tiek gudiškai, yra sąlyginė ir neturi didelės reikšmės. Tačiau pakitusi bendruomenė atnešė didesnių ar mažesnių permainų visoms krašte vartojamoms kalboms. 2. DABARTINĖ ŠNEKTOS PADĖTIS. TYRIMO YPATUMAI Kalbininkams ši stipriai sumažėjusios bendruomenės šnekta gali būti įdomi dėl kelių priežasčių: a) dėl šnektos archajiškumo, unikalumo – tai periferinė šnekta (plačiau žr. Morkūnas 1993: 4–7); b) dėl savito jos kitimo mechanizmo, įvairavimo prigimties, sąveikos su kitomis kalbomis; c) tai gali būti dar vienas šnektos nykimo, degeneracijos ir mirties pavyzdys (kaip atsitiko su Lazūnų, Zietelos lietuvių salų tarmėmis, žr. Vidugiris 1959: 195–213; 1985; 1998). Pastaraisiais metais šios lietuvių gyvenamos9 salelės šnekta dėl įvairių priežasčių domimasi vis mažiau. Iki šiol teko skaityti periferinių tarimų tyrimus, konstatuojančius kalbos įvairavimą, nevienalytiškumą, tačiau pasigendama detalesnės analizės, vidinių motyvų: kas kinta pirmiausia, kodėl. Paprastai atmetama tai, kas nesisteminga, priskirtina jau ne lietuvių kalbos sistemai, šnektose dabar jau nebefiksuojamos formos dažnai rekonstruojamos, atstatomos pagal tarmei būdingus bruožus. Tačiau pastarųjų metų įrašytos tarminės medžiagos tyrimai parodė, kad jeigu gyvojoje kalboje kai kurios ypatybės nebefiksuojamos, tai jos dažniausiai jau ir nebevartojamos. Kita vertus, jos įvairuoja ar yra pakitę, pavyzdžiui, tam pačiam linksniavimo tipui priklausantys daiktavardžiai gali būti linksniuojami ar kirčiuojami skirtingai. 8 Šį terminą pirmasis pavartojo V. Čekmonas (1988: 37–54). Beje, jo straipsnyje aprašytasis Ramaškonių arealas yra daug platesnis. Šnektos duomenys rinkti 1983–1986 metais kompleksinės ekspedicijos metu. Buvo detaliai ištirti Pereigonių (br. Пераганцы), Benekainių (br. Бенякони) bei Varanavo (br. Воранава) apylinkių kaimai. Šiame darbe panaudota medžiaga rinkta praėjus beveik dešimčiai metų – 1991–1999 metais. Per tą laikotarpį žmonių, kalbančių lietuviškai, kaimuose sumažėjo dvigubai, tad ir aprašomasis arealas smarkiai susiaurėjo. 9 Yra įrodyta, kad labai retas kuris vietinis tiriamų apylinkių gyventojas yra kitataučių kilmės. RAMAŠKONIŲ ŠNEKTOS DAIKTAVARDŽIŲ KAITYBA | 93 Todėl renkant medžiagą ir tiriant pakraštines šnektas dėmesys turi būti kreipiamas ne vien į abstrakčius kalbos sistemos kitimo modelius, bet ir į pačius kalbėtojus, kalbos ir jos sociokultūrinės aplinkos ryšius. Aprašomuoju atveju kalbos kitimas yra ir etninių Lietuvos žemių žmonių gyvenimo būdo, elgsenos rodiklis, kadangi gali skirtis greta vienas kito esančių kaimų tos pačios šnektos atstovų kalba. Galima sakyti, kad pati Ramaškonių šnektos būklė yra daugialypė, daugiasluoksnė, tiesiogiai priklauso nuo jos atstovų atminties, poreikio ja bendrauti. Čia vartojama tik šnekamoji kalba, t. y. kalba, pilna kasdienio buitinio stiliaus žodžių ir posakių, intonacijų. Joje daug nenorminių lyčių ir šiaip individualių reiškinių, iš pirmo žvilgsnio pavartojamų sporadiškai, chaotiškai. Išsamiausiai pirmasis Ramaškonių šnektą 1960 metais yra aprašęs J. Šukys. Straipsnyje aptardamas pagrindines šnektai būdingas ypatybes, autorius pamini ir tai, kad tuo metu jau būta vyresnės ir jaunesnės kartų kalbos skirtumų. Matyt, kalba skyrėsi nežymiai, tad plačiau darbe neaptariama. Galima prielaida, kad beveik prieš penkis dešimtmečius tirtose Ramaškonių kaimo apylinkėse galiojo geriausių informantų atrankos principas, kuris taikomas tiriant didžiąsias ir stipriąsias tarmes. Dabar jo pritaikyti neįmanoma – apklausiami visi informantai, kiek jų randama ir prakalbinama. Vyresnės (daugiau nei 80 metų) ir jaunesnės (apie 60 metų) kartų lietuvių kalbos vartojimo poreikis nevienodas, todėl įvairūs kalbos lygmenys pakitę nevienodai. Dviejų atstovų kartų lyginimas parodo konkrečius pakitimus, galima nustatyti, kiek ir kur link šnektos būklė yra pasistūmėjusi. Seniausių informantų šneka yra natūrali, gana stabili ir gyva, nes šios kartos atstovai kalbėdami lietuviškai ta pačia kalba stengiasi ir mąstyti. Be to, kad prisitaikytų prie pašnekovo, dažnai pereina ir prie bendrinės lietuvių kalbos žodžių formų, kirčiavimo. Jei pokalbyje dalyvauja kitakalbis, tuomet nuo lietuvių kalbos lengvai pereinama prie baltarusių. Tačiau baltarusiški sakiniai dažnai yra lietuviškos konstrukcijos, kai kurie žodžiai turi neslaviškas formas ir pan. Jaunesnioji atstovų karta elgiasi beveik visiškai priešingai: nors ir gana gerai kalbėdami lietuviškai, jie mąsto baltarusiškai, o kalbėdami mintis dažnai pažodžiui verčia į lietuvių kalbą. Šios kartos žmonių pirmoji kalba jau yra baltarusių. Kad prisitaikytų prie pašnekovo, primirštus žodžius, jų formas jie pavartoja pagal analogiją dažniau vartojamiems lietuvių arba baltarusių kalbos žodžiams. Varanavo krašto jaunimui ir vaikams, kaip jau minėta, lankantiems vietines baltarusių–rusų mokyklas, lietuvių kalba jau yra bevertė. 3. ŠNEKTOS PRIEBALSINIO KAMIENO DAIKTAVARDŽIŲ PARADIGMA XX A. PABAIGOJE Kalbos pakitimai paprastai pirmiau ir lengviau pastebimi fonetikos bei leksikos srityse. Tačiau jeigu jie fiksuojami morfologijos, sintaksės srityse, – tai parodo nestabilią kalbos būklę apskritai. Šiame darbe aptariamos nykstančios šnektos kelios morfologijos ypatybės, konkrečiai – daiktavardžių priebalsinis linksniavimo tipas. Lyginamos šio kamieno, negausaus ir smarkiai pakitusio, keliasluoksnės paradigmos, sudarytos iš dviejų pateikėjų kartų kalbos įrašų: vyresniosios (daugiau nei 80 metų) 94 Nijolė Tuomienė ir jaunesniosios (apie 60 metų)10. Norint kuo tiksliau parodyti kalbų sąveikos padarinius, fiksuoti dabartinę padėtį, ieškota tinkamo metodo. Kadangi čia pateikiamos nors ir nesistemingos, bet autentiškos, gyvai vartojamos žodžių formos, todėl istorinis lyginamasis-rekonstrukcinis metodas šiuo atveju netiko. W. Labovo suformuluoti kalbos įvairavimo ir kitimo dėsniai leidžia įvertinti per ilgesnį laikotarpį vykusio kalbos kitimo rezultatą, suformuluoti jo priežastis bei, mūsų atveju, prognozuoti galimą tų pokyčių poveikį tarmės linksniavimo sistemai. Kalba tiriama, anot W. Labovo, realiuoju, stebimuoju laiku: t. y. dabartiniu metu Varana-vo apylinkėse gyvenančių kelių kartų dvikalbių žmonių lietuvių kalba. Daiktavardžių kamienai, paveldėti iš senovės, dėl įvairių fonetinių ir morfologinių priežasčių yra labai anksti pakitę tiek lietuvių tarmėse, tiek bendrinėje lietuvių kalboje. Didžiausia tarpusavio sąveika pastebima tarp kamienų, kurie kalbos sistemoje yra greta arba netoli vienas kito (Girdenis, Rosinas 2000: 51; Rinkauskienė 1997: 71). Paradigmos atsparumas priklauso nuo atskirų tarmės kamienų daiktavardžių skaičiaus bei jų vartojimo dažnumo. Priebalsinis kamienas įvairiose indoeuropiečių kalbose pradėjęs irti dar anksčiau (Kazlauskas 2000: 242), todėl maža yra likę daiktavardžių, kurie būtų išlaikę savo priebalsinio linksniavimo paradigmą. Ramaškon[ių] šnektoje, beje, kaip ir didžiojo lietuvių kalbos ploto tarmėse, šis linksniavimo tipas labai negausus ir yra gerokai apiręs – praradęs daug tikrųjų savo formų – jos pakeistos produktyviųjų kamienų formomis. Šnektoje jų terandama tik liekanos. Priežastys nėra vien tik vidinės, nes ir šiaip negausaus kamieno žodžius Ramaškon[ių] šnektoje dar keičia baltarusių skoliniai. Pagal vartojimo dažnumą ne itin reti tiriamam linksniavimo tipui priklausantys žodžiai, pvz.: juosmuo, liemuo, raumuo, rėmuo, stomuo gyvojoje ramaškoniškių kalboje jau negirdimi, pakeisti kitais žodžiais, neretai slaviškais. Kiekvienas šio linksniavimo tipo daiktavardis, tiek vyriškosios, tiek moteriškosios giminės, šnektoje jau turi savo kitimo kelią, kuris iki šiol nėra smulkiau nagrinėtas. Pateikiama suirusio priebalsinio kamieno paradigma, sudaryta iš vyriškosios bei moteriškosios giminės formų, vartojamų abiejų pateikėjų kartų: akmuo, piemuo, šuo, sesuo (pasitaikančios gretiminės formos plačiau aptariamos komentaruose): 10 Tai sąlygiškas skirstymas, kad sudarytų opoziciją vyresniajai atstovų kartai. Ramaškonių apylinkėse jaunesnių nei 60 metų žmonių, kalbančių dzūkų tarme, jau nėra. RAMAŠKONIŲ ŠNEKTOS DAIKTAVARDŽIŲ KAITYBA | 95 1. LENTELĖ. PRIEBALSNINIO KAMIENO DAIKTAVARDŽIŲ VIENASKAITOS PARADIGMA vyresnioji karta | jaunesnioji karta; V. akmũ., pi.mũ., šuvė, sesuvė | ãkmenis, pi.menis, šuvė, sesuvė. / sesærьs¹²; K. ã:kmeńo, pi.meńo, šù:n'o, sæsærės | ã:kmeńo, pi.meńo, šù:n'o, sæsærė.s / sė:seras; N. ã:kmeńų, pi.meńų, šun'ų, sæ:serai | dėl_pi.meńo, dėl_šu.n'o, dėl_sæsærė.s; G. ã:kmeni, pi.meni, šù.ni, sæ:serьˑ | ã:kmeni, pi.meni, šù.ni, sæ:serьˑ; Įn. ã:kmeń'u, pi.meń'u, šun'ù, sæ:sera | ã:kmeń'u, pi.meń'u, šun'ù, sæ:sera; Įn. akmenì(i), van'denì(i) / van'deni:jė | akmenì(i), van'denì(i); Il. van'denìñ., mė:nasin | van'denìñ. / in_vá.n'deni, mė:nasin / in_mė:nasi; Š. pi.mũ., šuvė, sesuvė | pi.menis, šuvė, sesuvė. / sesærь.s 2. LENTELĖ. PRIEBALSNINIO KAMIENO DAIKTAVARDŽIŲ DAUGISKaitos PARADIGMA vyresnioji karta | jaunesnioji karta; V. akmenãi, pi.menãi, šù.nes, sæ:seru.s / sæ:seras | akmenãi, pi.menãi, šù.nes, sæ:seras; K. akmenũ, pi.menũ, šunũ, sæserũ | akmenũ, pi.menũ, šunũ, sæserũ; N. akmená.m, pi.mená.m, šunim, sæserèm | dėl_pi.menũ, dėl_šunũ; G. ã:k menis, pi.menis, šunis / šùnes, sæ:serus / sæ:seras | ã:k menis, pi.menis, šunis / šùnes, sæ:serus / sæ:seras; Įn. akmenãi.s, pi.menãi.s, šunimũ, sæsermũ | akmenãi.s, pi.menãi.s, šunimũ, sæsermũ 11 Kaip žinome, pietų aukštaičių tarmėse n kamieno žodžių vns. vardininko galūnė yra -uo, pietiniame tarmės pakraštyje ši galūnė yra tariama su pradiniu j. Ramaškonų šnektai būdinga labai dažna dvibalsių uo, ie monoftongizacija (beveik visose pozicijose), pvz.: kirčiuotoje pozicijoje dažniausiai -ie > ʼi, ʼi, ʼi: uo > ū, ù, ù, ù., nekirčiuotieji ie > i, uo > u. Atvejų su neskiemeniu j šnektoje jau nefiksuojama. Visame pietų aukštaičių tarmės plote registruojami tik pavieniai nesistemingi ie, uo vienbalsinimo atvejai. 12 Pirmoji forma jaunesniųjų kalboje yra dažnesnė. 96 | NIJOLĖ TUOMIENĖ vyresnioji karta jaunesnioji karta In. akmenì:sà / akmenì:sa, van'denì:sà / van'denì:sa akmenì:sa, van'denì:sa II. akmenì:sna, van'denì:sna akmenì:sna, van'denì:sna Š. pi.menai., šūnes, sē-seras / sē-serəs pi.menai., šūnes, sē-seras / sē-serəs 4. LINKŠNIŲ GALŪNIŲ YPATYBĖS 4.1. Nemaža kalbininkų darbų skirta ir pakraštinių šnektų priebalsinio kamieno daiktavardžių ankstaus pakeitimo kitais kamienais bei suirimo priežastims nagrinėti. Aprašytos archajiškos kamieno liekanos indoeuropiečių kalbose, lietuvių tarmėse (Sen kus 1959: 167–175; Kardelytė 1959: 175–176; Grinaveckienė 1960: 173–175; Vidugiris 1969: 178–182; Zinkevičius 1966: 256–267; Morkūnas 1969: 114–115, 1989: 96–97; Girdenis, Rosinas 2000: 50–62; Kazlauskas 2000: 242–286 ir kt.). Baltų kalbose, kaip ir slavų, priebalsinio ir i kamienų vienaskaitos bei daugiskaitos galininkų formos nuo seno niekuo nesiskyrė, pvz., mūsų atveju: vns. galininkas ā·ki, pi.meni-, dgs. galininkas akìs, pi.menis ir baltarusių šnektoje: vns. galininkas z'vér, kámen', dgs. galininkas z'verá, kámen'a. Kadangi priebalsinio kamieno daiktavardžių buvo žymiai mažiau negu i-kamienių, tai jie analogijos keliu visose lietuvių tarmėse ėmė persiformuoti į i linksniavimo tipą (žr. Zinkevičius 1980: 224, 244; Kazlauskas 2000: 245, 246). Yrant paties i kamieno paradigmai, priklausomai nuo daiktavardžio giminės, priebalsinio kamieno formos atitinkamai buvo pakeistos produktyviųjų (i)ō, (i)ā, ē kamienų formomis (Zinkevičius 1966: 260–267). Iš pateiktos nykstančios šnektos gerokai apirusio priebalsinio kamieno paradigmos13 matyti, kad tiek vyriškosios, tiek moteriškosios giminės daiktavardžių vienaskaitos vardininko formos (gyvojoje kalboje, autorės šifruotuose tekstuose) įvairuoja: 1) vyresniosios kartos atstovų kalboje registruojama daug priebalsinio kamieno formų: akmū., pi.mū., vandū., taešmū.; 2) jaunesnieji beveik visiškai perėję prie (i)ō kamieno galūnių: ā-kmenis / akmenì-s, vá.n'denis, mē.nasis, r̄ū.denis, pi.menis / pi.meni-s, tē-šmenis. Pirmasis atvejis su -ū. (-uō) – bendra pietų aukštaičių (paplitusi Lietuvos ploto viduryje) ypatybė, Ramaškonių šnektoje išlaikyta seniausių atstovų. Tam įtakos galėjo turėti ir bendrinė lietuvių kalba. Prielaidą patvirtina pavyzdžiai, užrašyti iš jų 13 Paradigma stengiasi parodyti, kokios formos vienos ir kitos kartos kalboje vartojamos dažniausiai. Pateikti pavyzdžiai šnektos tekstuose kaitaliojasi: ypač jaunesniosios kartos pasakojimuose randama gretutinių to paties žodžio variantų. RAMAŠKONIŲ ŠNEKTOS DAIKTAVARDŽIŲ KAITYBA | 97 kalbos su puikiai ištartu galūniniu kirčiuotu -uo: akmuõ, ruduõ, piemuõ, sesuõ, tašmuõ, vanduõ14. Kitos io-kamienės galūnės -is, -ys, užrašytos ir atskirose pietų aukštaičių ploto vietose (LKA 1991: 34), greimoje Dieveniškių tarmėje (Lipskienė, Vidugiris 1967: 195; Mikulėnienė, Morkūnas 1997: 18), vakarų aukštaičių tarmėse (Senkus 1959: 169; Zinkevičius 1966: 260–262; LKA 1991: 34–36), jaunesniosios ramaškoniškių kartos vartojamos gana nuosekliai, beveik be kitų gretutinių formų. Vyriškosios giminės daiktavardžių (visų linksniavimo tipų) šnektoje linkstama apibendrinti galūnes: -(i)as, -is, -ys, rečiau -(i)us15. Be to, baltarusių kalba analogijos lietuvių kalbos priebalsinio kamieno galūnėms neturi. Tad ir lietuvių šnektoje pasirenkama produktyvi, lengviau ištariama, panašesnė į kasdienės baltarusių šnektos tuo požiūriu, kad kaitaliojant mažai įvairuoja (arba įvairuoja taip, kaip baltarusių kalboje, nes kalbančiojo sąmonėje morfologinė analogija siejamos lietuvių ir baltarusių kalbų tam tikrų linksnių galūnės), plg.: br. kámen' ~ lie. ãkmenis, br. mėsęc ~ lie. mė̃nesis, br. vadá ~ lie. vá.ndenis. Matyt, veikia ir kalbos paprastinimo tendencija. Kaip gretiminė seniausių žmonių kalboje pasitaiko fonetiškai pakitusi priebalsinio linksniavimo tipo galūnė -uvà. Su ja šiuo metu vartojami du daiktavardžiai: šuvė / šuvà, sesuvė / sesuvà. Jaunesni dažniau pasako į kamieno formą: seserìs / seserìs. Ypač plačiai aukštaičių ir žemaičių tarmėse paplitusi dviskiemenė forma šuvà ‘šuo’ (Zinkevičius 1966: 256–257; Morkūnas 1969: 114; 1989: 96; LKA 1991: 34–35, žemėl. 27, 28, 30, 31; Grumadienė 1994: 101 ir kt.) dėl tendencijos vengti vienaskiemenės VIENASKAITOS VARDININKO formos (Kazlauskas 2000: 270). Pietų aukštaičių tarmėje kalbininkų užrašytos formos vanduvà, akmuvà (plg. Markevičienė 1999: 32) Ramaškonių mikroarealo šnektoje jau nebevartojamos16. Žodis mėnuo šnektoje turi dvi reikšmes: laiko tarpo ir dangaus kūno. Pirmąją reikšmę tiriamos šnektos atstovų linksniuojamas kaip ir io-kamieniai daiktavardžiai: mė̃nasis, mė̃nas'ɔ, mė̃nas'u(i), mė̃nasi, mė̃nas'u, mė̃nasi·i, mė̃nasin, mė̃nasis. Vyresnieji atstovai antrąją reikšmę pavartoja vns. vardininko formą mė̃nas – -s- kamieno liekana, vartojama pietų aukštaičių šnektose, užrašyta Zieteloje (žr. Kazlauskas 2000: 284–286). Tik du žodžiai išlaikę senovines DAUGISKAITOS VARDININKO formas su balsiu e prieš -s: šùnes, sẽ:seras. Kiti daiktavardžiai nykstančioje šnektoje vartojami jau vien su balsiniu kamienu galūnėmis: pi.menãi, tēšmenãi, van'denãi. 4.2. Moteriškosios giminės daiktavardžių duktė, sesuo VIENASKAITOS KILMININKAS tiriamoje šnektoje išlaikęs senas priebalsinio kamieno galūnes – dùkteras, sẽ:seras / seserìs, tik įvairuoja tarimas bei kirčiavimas. Nors gretimose tarmėse ir vyriško- 14 Tokio tarimo pavyzdžių šnektos tekstuose terandama vos vienas kitas. Greičiausiai atstovų stengtasi „taisyklingai kalbėti“. Nors dvibalsių ie, uo tarimas šnektoje dar tebėra fakultatyvus, priklauso nuo tarmės atstovų amžiaus (pvz., kaimyninėse Rūdūnios, Pelesõs šnektose jie dažniausiai ištariami sveikiau), tačiau Ramaškonių areale ryškėja vienbalsinimo tendencija. Dar 1960 metais šį reiškinį yra pastebėjęs ir aprašęs J. Šukys. Viena šio reiškinio priežasčių – ie, uo analogų nebuvimas baltarusių šnektoje. 15 Dėl u, ių kamienų daiktavardžių linksniavimo žr. Tuomienė (2001: 156–170). 16 Seniausi gyventojai prisimena apylinkėse (žr. kaimų pav. p. 89) vartojus šias formas. 98 | N I J O L Ė T U O M I E N Ė sios giminės daiktavardžiai yra išlaikę priebalsinio kamieno galūnes akmenės, piemenės, šunės (žr. Senkus 1959: 169; Zinkevičius 1966: 258 ir kt.), Ramaškonių šnektoje užrašytas tik vienas pavyzdys: šūnes. Jaunesnioji karta čia visiškai perėjusi prie stipresniojo ǫ kamieno formų, pvz.: ká.r'ves vá.ikšč'au̯na ‘vaikšto, ganosi’ a_pi.me-n'o neragė·c ‘nematyti’; negė.rk vá.n'den'o bǫ_ō:žu pavi'si. Galima daryti prielaidą, jog balsinių kamienų galūnėms įsitvirtinti bus padėjęsi ir vietinė baltarusių šnekta (artimas tarimas), palyginkime: br. kámenia ~ lie. á.kmen'o, br. óšeni ~ lie. ruden'o. Sutrumpėjusi priebalsinio kamieno forma be galūninio e gyvesnė vyresnių žmonių kalboje: akmen.s, pi.men.s, ruden.s, van'den.s (tai gali būti ir bk įtaka). DAUGISKAITOS KILMININKAS aprašomojoje šnektoje, kaip ir visame pietų aukštaičių plote, išlaikęs priebalsinio kamieno formą: dukterų, seserų, šunų, teš'menų, van'denų. 4.3. VIENASKAITOS ir DAUGISKAITOS NAUDININKAS – labiausiai Ramaškonių šnektoje pakitęs linksnis (visų vardažodžių linksniavimo tipų). Atsiradusios analitinės, t. y. prielinksninės formos rodo, kad šis linksnis šnektoje daugiausia įtakotas išorinių veiksnių – analogiška konstrukcija yra ir baltarusių šnektoje, pvz.: lie. pasak'au. dęl_pi.men'o / dęl_pi.menų, br. skazála d'l'a_pastuchá / d'l'a_pastuchóu; lie. at'nešę dęl_šun'o, br. prineslá d'l'a_sabáki. Prielinksninės konstrukcijos pagal dažnumą užgožia apskritai visas kitas naudininko formas. Vis rečiau abiejų kartų kalboje fiksuojamos kitokios galūnės, pvz., kaip i kamieno (plg. Senkus 1959: 173; Zinkevičius 1966: 258) VYR. G. VIENASKAITOS NAUDININKAS: á.kmeni, rù.deni, pi.meni, vá.n'deni, MOT. G.: dùkteri, sæ·seri. Pavyzdžiai daugiausia užrašyti iš seniausių žmonių šnektos tekstų. Jaunesnieji retais atvejais dar pavartoja pi.men'u, šun'ù. DAUGISKAITOS NAUDININKO vyriškosios giminės daiktavardžių abiejų kartų atstovai greta vartoja ir kitose lietuvių tarmėse žinomą dviskaitinę ǫ kamieno kirčiuotą galūnę -am (be -s): akmená.m, pi.mená.m, teš'mená.m. Labai reta šnektoje yra sena i kamieno galūnė -im: akmenìm, pi.menìm, šunìm. Vyresniosios kartos šnekoje gyva galūnė -mu: akmenimù, šunimù, seserimù, dukterimù. Moteriškosios giminės žodžiai abiejų kartų vartojami su i kamieno galūne: dukterėm, sæserėm / seserìm. 4.4. VIENASKAITOS GALININKAS nesiskiria nuo bk, sudarytas fonetiškai sutapus i ir priebalsinio kamienų galininko galūnėms. Šnektoje pakitimų neužrašyta. DAUGISKAITOS GALININKAS abiejų kartų vartojamas vienodai: á.kmenis, pi.menis, šunis, tæ·š'menis (kaip bk). Tik vienas vyr. g. žodis šūnes išlaikęs senovinę priebalsinio kamieno galūnę, mot. g. – sæ·seras. 4.5. VIENASKAITOS ir DAUGISKAITOS ĮNAGININKO galūnė Ramaškonių šnektoje dažniausiai yra ǫ kamieno. Vyriškosios giminės: á.kmen'u, akmená.i.s; pi.men'u, pi.mená.i.s; šun'ù; vá.n'den'u, van'dená.i.s. Moteriškosios – su (i)ā kamieno galūne: dùkteræ, sæ·sera. Minėtos galūnės šiuo metu vartojamos ir bendrinėje lietuvių kalboje. Tik senosios kartos žmonių greta naujesnių DAUGISKAITOS ĮNAGININKO formų akmená.i.s, teš'mená.i.s, van'dená.i.s pavartojama dėl sistemos sutrumpėjusi galūnė -im, manoma išvesta iš i kamieno (LKA 1991: 47, žemėl. nr. 43): akmenìm., pi.menìm., šunìm., van'denìm., seserìm. Nuo DAUGISKAITOS NAUDININKO tesiskiria tik priegaidė. Keli daiktavardžiai šnektoje išlaikę seną kirčiuotą galūnę -imu (kaip ir dgs. naudininko): pi.menimù, šunimù, duk'teræmù. Ši galūnė reta, pasitaikanti vy- Ramaškonių šnektos daiktavardžių kaityba | 99 resnės kartos žmonių kalboje. Dar retesnė šnektoje e kamieno galūnė -i: dūkterì, sȧ·serì. 4.6. VIENASKAITOS INESYVAS. Iš abiejų kartu atstovų užrašyti tik keli vyriškosios giminės daiktavardžiai su visuotinai tarmėse įsigalėjusia galūne -y(i), tokia pat kaip i kamieno: van'denì, mé·nasì. Tariama dažniausiai be joto, jis linkęs išnykti (žr. Zin-kevičius 1966: 185–186, 231, 259; LKA 1991: 51; Kazlauskas 2000: 246). Be to, tokią pačią galūnę turi ir (i)ió kamieno daiktavardžių vns. vietininkas: glė·bi. ‘glėbyje’, gro·vi ‘griovyje’, mė·ži·(i) ‘medyje’. DAUGISKAITOS INESYVO galūnė -i·sa: akmeni·sà, van'deni·sà, teš'meni·sà būdinga ir kitų daiktavardžių kamienų daugiskaitos inesyvu. Junginio se aprašomoji šnekta paprastai nekietina. Vietininko formos su a turimos jau senuosiuose raštuose. Jų atsiradimas, Z. Zinkevičiaus (1966: 239) nuomone, sietinas su įnatyvo įtaka. Dėl abiejų linksnių sąveikos postpozicijos *-en refleksas buvo pakeistas įnatyvo galūnės balsiu a. Iš įnatyvo galėjo gauti ir kirtį. Ramaškonių šnektoje esama gretutinių formų: akmeni·sà, van'deni·sà, užrašytų dažniau iš jaunesniųjų atstovų kalbos. 4.7. VIENASKAITOS ILIATYVAS (vidaus einamasis vietininkas): akmeniñ., van'deniñ., sudarytas iš galininko, turi sutrumpėjusią postpoziciją -n. Oksitonai kirtį išlaiko galūnėje, baritonai – šaknyje, pvz., mé·nasin. DAUGISKAITOS ILIATYVAS šnektoje vartojamas su labiausiai tarmėse paplitusia postpozicija -na (plg. LKA 1991: 76), turimą ir kitų kamienų daiktavardžių, pvz.: van'deni·sną, akmeni·sną, plg. o kamieno làukù·sną, mė·ž'u·sną ‘į miškus’ ir ã kamieno pí·vosną ‘į pievas’, ė kamieno vùpesną ‘į upes’ ir pan. Jaunesniosios kartos atstovai DAUGISKAITOS ILIATYVO formas apskritai pavartoja labai retai. Jį keičia prielinksninė konstrukcija in (i) ir DAUGISKAITOS GALININKU, pvz.: in_vá·n'denis, in_ā·kmenis. Prielinksninį įnatyvo vartojimą aiškiau parodo gausesni, produktyvesni daiktavardžių kamienai. 4.8. VIENASKAITOS ir DAUGISKAITOS ŠAUKSMININKAS labai retai pasakomas su ió kamieno galūne: pi.meni·. Dažniausiai gyvojoje kalboje vartoja tokias pat formas kaip vardininko: pi.mù., šùvč, sæsuvė – vyresnioji karta; pi.menis – jaunesnioji. 5. IŠVADOS 5.1. Pietų aukštaičiams priklausanti Ramaškonių mikroarealo šnekta, išgyven-dama daugiau pasyvaus vartojimo būklę, yra nuolat gožiama slavų kalbų. Tačiau turimi duomenys patvirtina lietuvišką aprašomų teritorijų dabartinių lietuvių šnektų substratinį pamatą, kurio išlikimą lėmė vidinės lietuvių kalbos ypatybės. Ramaškonių šnekta tebėra išlaikiusi pagrindinius fonetikos, morfologijos, leksikos ir kitus bruožus. Dar gyvą jos pagrindą atspindi seniausios žmonių kartos lietuvių kalbos įrašai. Sąlygiškai jaunesnės kartos kalboje aptinkama vis daugiau naujovių. Jaučiamas nuolatinis svyravimas: kurią formą pasirinkti. 5.2. Vieni kitiems įtaką daro tik tam tikrų kamienų žodžiai, kurie kalbos sistemoje yra greta ar bent jau netoli vienas kito. Kalbininkų įrodytas patikimiausias kriterijus, leidžiąs nustatyti kamienų tarpusavio hierarchiją, yra sutampančių galūnių dažnumas (žr. Girdenis, Rosinas 2000: 51). Fonetškai sutapus i ir priebalsi- 100 | NIJOLĖ TUOMIENĖ nio kamienų dgs. galininko galūnėms, ėmė nykti mažiau gausus priebalsinis kamienas. Periferinės Ramaškonių šnektos priebalsinio kamieno (tiek moteriškojo, tiek vyriškojo) apžvalga aiškiai rodo priebalsinio kamieno, kaip neproduktyviojo, laipsnišką perėjimą į produktyviuosius kamienus dažniausiai per tarpinį į kamieną, pvz.: priebalsinis → į kamienas → iō kamienas. Kaip ir stipriosios gretimos tarmės (pietų aukštaičiai, vakarų aukštaičiai kauniškiai, rytų aukštaičiai vilniškiai), Ramaškonių šnekta yra išlaikiusi tik kelių linksnių priebalsinio kamieno galūnes, pvz.: VIENASKAITOS VARDININKAS: akmū., pi.mū.; duktė, sesuo / sesuva; VIENASKAITOS ir DAUGISKAITOS KILMININKAS: akmen.s, pi.men.s; dūkteras, sē·sēras ir akmenū, pi.menū, van'denū; duktēru, seserū. Šias formas dažniausia vartoja vyresnioji atstovų karta. Aktyvi krašto dvikalbystė suartino abiejų pagrindinių vartojamų kalbų artikuliacinę bazę (ie, uo vienbalsinimas: akmū., pi.mū, vandū.). Čia pastebimos kalbos paprastinimo tendencijos (kai aktyviai vartojama tiriamame Varanavo krašte baltarusių kalba neturi analogijų). 5.3. Remiantis sudaryta dabartinės Ramaškonių šnektos priebalsinio kamieno linksniavimo paradigma ir jos analize galima išskirti tokius svarbiausius dalykus: a) senovinis priebalsinio kamieno linksniavimo tipas yra pakitęs ir apiręs panašiai kaip ir visose lietuvių tarmėse: keli šnektoje vartojami šio linksniavimo tipo daiktavardžiai smarkiai įvairuoja, randama daug gretiminių formų; b) su priebalsinio kamieno galūne nuosekliai vartojamas tik DAUGISKAITOS KILMININKAS: akmenū, pi.menū, van'denū. Kiti linksniai daugiau ar mažiau yra paveikti stipriųjų balsinių kamienų: i, (i)iō; c) bendrinės kalbos įtaka pastebima seniausios krašto žmonių – tradicinės dzūkų tarmės atstovų kalboje; d) šnektos kitimą bei nykimą parodo ir vis gausėjantis prielinksnių formų vartojimas (ne tik su tiriamo kamieno daiktavardžiais). Ypač jaunesniosios kartos atstovų kalboje: VIENASKAITOS ir DAUGISKAITOS NAUDININKAS pasakomas su prielinksniu: dav'au. dėl' pi.men'o; pasak'k. dėl' pi.menū; DAUGISKAITOS ILIATYVAS vis dažniau vartojamas su prielinksniu in + daiktavardžio galininkas. SUTRUMPINIMAI bk – bendrinė kalba br. – baltarusių DABM – Дыялекталагічны атлас беларускай мовы. Мінск: Выдавецтва акадэміі навук БССР, 1963. G. – galininkas Il. – iliatyvas In. – inesyvas Įn. – įnagininkas K. – kilmininkas lie. – lietuvių LKA 1991 – Lietuvių kalbos atlasas. Morfologija. Red. K. Morkūnas, Vilnius: Mokslas. mot. g. – moteriškoji giminė N. – naudininkas RAMAŠKONIŲ ŠNEKTOS DAIKTAVARDŽIŲ KAIT YBA | 101 Š. – šauksmininkas V. – vardininkas vyr. g. – vyriškoji giminė vns., dgs. – vienaskaita (-os), daugiskaita (-os) LITERATŪRA ČEKMONAS, V. 1988: Функционирование языков и билингвизм (на материале рамашканских говоров). Lietuvių kalbotyros klausimai 27, 37–54. GARŠVA, K. 1989: Kalbinės situacijos raida pakraščių šnektose. Lietuvių kalbotyros klausimai 28, 12–39. GAUČAS, P. 1993: Lietuvių–gudų kalbų paribio etnolingvistinė situacija 1795–1914 m. Lietuvos Rytai, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 42–101. GIRDENIS, A., ROSINAS, A. 2000: Lietuvių kalbos daiktavardžio linksniavimo tipų hierarchija ir pagrindinės jos kitimo tendencijos (bendrinės kalbos ir žemaičių tarmės duomenimis). Girdenis, A., Kalbotyros darbai 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 50–62. GRINAVECKIENĖ, E. 1960: Kai kurios Apso tarmės būdingesnės ypatybės. Lietuvos TSR MA darbai. A serija 2 (9), 173–191. GRINAVECKIENĖ, E., MACKEVIČ, J. 1988: Kai kurios baltarusių lituanizmų fonetikos ypatybės. Lietuvių kalbotyros klausimai 27, 123–131. GRINAVECKIENĖ, E., MACKEVIČ, J. 1990: Lietuviškos kilmės leksiniai vertiniai baltarusių paribio šnekto­se. Baltistica 26 (2), 165–173. GRINAVECKIENĖ, E. 1993: Kamuojų apylinkių (Baltarusijos Pastovių raj.) baltarusių šnektos lituanizmai. Lietuvių kalbotyros klausimai 30, 113–133. GRINAVECKIENĖ, E. 1997: Izoliuotų lietuvių šnektų vertiniai etninėse Lietuvos žemėse Baltarusijoje. Lietuvių kalbotyros klausimai 37, 185–195. GRUMADIENĖ, L. 1994: Keletas naujesnių Punsko šnektos linksniavimo ir kirčiavimo ypatybių. Lietuvių kalbotyros klausimai 34, 97–105. GRUMADIENĖ, L. 1996: Sociolingvistinės dabartinės šnekamosios lietuvių kalbos tyrimo aspektas. Lietuvių kalbotyros klausimai 36, 190–198. GRUMADIENĖ, L. 2001: Ar kalbos likimą lemia kalbų sąveika. Paribio tarmių ir kalbų problemos (tarptautinės konferencijos, skirtos Europos kalbų metams, pranešimai), Šiauliai: J. Vasiliausko įmonė, 38–44. JONAITYTĖ, A., SUDNIK, T. 1973: Apie vieną lietuvių lenkų kalbų interferencijos atvejį. Baltistica 9 (1), 75–77. KARDELYTĖ, J. 1959: Daiktavardžių kaitymas Linkmenų tarmėje. Lietuvių kalbotyros klausimai 2, 165–176. KAZLAUSKAS, J. 2000: Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. LABOV, W. [ЛАБОВ, У.] 1975: О механизме языковых изменений (перевод Е. В. Ладучевой). Новое в лингвистике 7. Социолингвистика, Москва: Прогресс, 199–228. LIPSKIENĖ, J., VIDUGIRIS, A. 1967: Dieveniškių tarmė. Lietuvių kalbotyros klausimai 9, 182–222. MARKEVIČIENĖ, Ž. 1999: Aukštaičių tarmių tekstai 1, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. MIKULĖNIENĖ, D., MORKŪNAS, K. 1995: Lietuvių kalbos tarmių ir jų sąveikos tyrimo programa. Morfologija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. MIKULĖNIENĖ, D., MORKŪNAS, K. 1997: Dieveniškių šnektos tekstai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. MORKŪNAS, K. 1969: Rytų aukštaičių pietinės tarmės morfologija. Lietuvių kalbotyros klausimai 11, 107–146. MORKŪNAS, K. 1989: Apso lietuvių šnektos daiktavardžių kaityba. Lietuvių kalbotyros klausimai 28, 91–98. MORKŪNAS, K. 1993: Dėl sąvokos periferinės tarmės. Lietuvių kalbotyros klausimai 30, 4–7. RINKAUSKIENĖ, R. 1997: Rytų aukštaičių uteniškių į kamieno daiktavardžiai. Kalbotyra 46 (1), 71–79. SENKUS, J. 1959: Daiktavardžių priebalsinio kamieno linksniavimas kapsų ir zanavykų tarmėse. Lietuvių kalbotyros klausimai 2, 215–230. 102 | NIJOLĖ TUOMIENĖ SUDNIK, T. 1972: Из морфологических наблюдений над говорами литовско-славянского пограничья. Baltistica 8 (1), 19–22. ŠUKYS, J. 1960: Būdingesnės Ramaškonių šnektos ypatybės. Lietuvių kalbotyros klausimai 3, 177–187. TUOMIENĖ, N. 2001: Ramaškonių šnektos u, iu kamienų daiktavardžių linksniavimas. Paribio tarmių ir kalbų problemos (tarptautinės konferencijos, skirtos Europos kalbų metams, pranešimai), Šiauliai: J. Vasiliausko įmonė, 156–169. TUOMIENĖ, N. 2001: Ramaškonių šnektos ō ir (i)ō kamienų kirčiavimo ypatybės. Baltistica 36 (1), 103–114. URNĖŽIŪTĖ, R. 1998: Kodų kaita joniškiečių šnekamojoje kalboje. Kalbotyra 47 (1), 131–140. VAIŠNYTĖ, N. 2002: Balatnos (Varanavo) apylinkės: istorija, kultūra ir kalba iš Ramaškonių gyventojų lūpų. Lydos krašto lietuviai 2, Kaunas: Poligrafija ir informatika, 545–556. VIDUGIRIS, A. 1959: Kai kurios Zietelos tarmės ypatybės. Lietuvių kalbotyros klausimai 2, 195–209. VIDUGIRIS, A. 1969: Zietelos tarmės daiktavardis. Lietuvių kalbotyros klausimai 11, 147–182. VIDUGIRIS, A. 1985: Lazūnų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas. VIDUGIRIS, A. 1988: Iš etnolingvistinių santykių raidos Pelesos ir gretimose apylinkėse. Lietuvių kalbotyros klausimai 27, 21–36. VIDUGIRIS, A. 1998: Zietelos šnektos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ZINKEVIČIUS, Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. ZINKEVIČIUS, Z. 1980: Lietuvių kalbos istorinė gramatika 1, Vilnius: Mokslas. ZINKEVIČIUS, Z. 1989: Seniausi lietuvių kalbiniai kontaktai su slavais. Lietuvių kalbotyros klausimai 28, 4–11. Nijolė Tuomienė Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 2055 Vilnius, Lietuva [email protected] Gauta 2002 07 29