Mikalojaus Daukšos „Katekizmo“ (1595) sudėtiniai aiškinamieji sakiniai

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVII (2002), 19–29 Mikalojaus Daukšos Katekizmo (1595) sudėtiniai aiškinamieji sakiniai* ARTŪRAS JUDŽENTIS Lietuvių kalbos institutas, Vilnius This article deals with the complex sentences containing complement clauses in M. Daukša’s Katekizmas as well as in his Trumpas būdas pasisakymo nuodėmių (1595). Attention is paid to the syntactic structure of these sentences and to the semantic relations between clauses. They are compared with the corresponding sentence models in Modern Standard Lithuanian. The conclusion is advanced that Daukša’s language had no complementisers proper, in the sense of semantically empty markers of embedding. Instead, we find subordinators reflecting different types of semantic relationship between complement and main predicate; similar types of semantic relationship are reflected in adverbial clauses introduced by the same subordinators. 0. ĮVADAS Dabartinės bendrinės kalbos aiškinamieji sakiniai1 jungiami daugiapeikšmiais jungtukais kad, jog arba netiesioginį klausimą pradedančiais jungiamaisiais žodžiais (Ambrazas 1994: 669–670). Jungtukai kad, jog akademinėse gramatikose dar vadinami nereikšminiais, arba funkciniais (asemantic, polyfunctional conjunctions), nes jie sieja šalutinį sakinį su pagrindiniu, bet nenurodo jų ryšio pobūdžio (Ambrazas 1994: 661; 1997: 720). Senųjų lietuviškų raštų lyginimas su dabartine bendrine kalba rodo įvykusius esminius sudėtinių prijungiamųjų sakinių sandaros pokyčius. Šiame straipsnyje nagrinėjami dviejų 1595 m. konvoliutu išleistų Mikalojaus Daukšos veikalų – Katekizmo2 ir * Straipsnis parašytas remiantis Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo paremto projekto „Sudėtiniai M. Daukšos 1595 m. Katekizmo sakiniai“ medžiaga. Projektas vykdytas drauge su Jūrate Pajėdiene; jo registracijos Nr. 96-163/3G. Už vertingas pastabas rengiant straipsnį nuoširdžiai dėkoju profesoriui Akseliui Holvoetui. 1 Aiškinamaisiais šiame straipsnyje, kaip ir naujesniuose lietuvių kalbotyros veikaluose, vadinami sudėtiniai prijungiamieji sakiniai, kurių šalutiniai dėmenys priklauso nuo pagrindiniame dėmenyje tariniu einančių veiksmažodžių, veiksmažodinių daiktavardžių, būdvardžių, dalyvių bei prieveiksmių ir turi pagrindinio dėmens veiksnio arba papildinio sintaksinę funkciją (plg. Ambrazas 1994: 665, 668–669; 1997: 725–726; Labutis 2002: 157–158). Šalutinis aiškinamųjų sakinių dėmuo užima pagrindinio dėmens tarinio atveriamą valentinio aktanto poziciją (plg. Labutis 2002: 157). 2 KATHECHISMAS ARBA MOKSLAS KIEKIWENAM KRIKSZCZIONII PRIWALVS. Toliau straipsnyje – Katekizmas. 20 | ARTŪRAS JUDŽENTIS Trumpo būdo pasisakymo nuodėmių3 – aiškinamieji sakiniai4. Skirtingai nei dabartinėje bendrinėje kalboje, juose vartojami jungtukai idant, jog ir jei(g(u)), kuriais Daukšos jungiami ir aplinkybiniai šalutiniai sakiniai5. Dabartinėje bendrinėje kalboje vyraujantis aiškinamųjų sakinių jungtukas kad6 Daukšos vartojamas tik laiko ir jiems artimuose priežasties bei sąlygos sakiniuose. 1. S A K I N I A I S U idant Jungtukas idant yra dažniausiai Daukšos vartojamas sudėtinių sakinių jungiamasis žodis: Katekizme ir Trumpame būde rasti 144 sudėtiniai sakiniai su šiuo jungtuku. Jų šalutinis sakinys tiesioginiu sintaksiniu ryšiu siejamas su pagrindinio sakinio tariniu arba modifikuoja kitas pagrindinio sakinio dalis. Pagrindinio tarinio reikalaujami, t. y. aiškinamieji, sakiniai sudaro beveik pusę visų rastų sudėtinių sakinių su šiuo jungtuku (68 pavyzdžiai). Laisvaisiais sudėtinio sakinio semantinės struktūros nariais einančių, aplinkybinių, šalutinių sakinių nagrinėjamuose veikal uose rasta tik keliais pavyzdžiais daugiau nei aiškinamųjų. Pagrindinio tarinio nereikalaujami, nors su juo ir tiesiogiai sintaksiškai susiję šalutiniai sakiniai su idant sudėtiniame sakinyje eina tikslo⁷ (a) arba padarinio⁸ (aplinkybėmis. Pastariesiems būdingi sintaksinę funkciją išryškinantys atliepiniai⁹, pvz.: a) wiƒƒos tos náktis atait /// idáṅt’ ant’ mûƒƒu vžgrútu // ir mus vžƒlęgtu. (wßytkie ty // nocy przychodzą / aby na nas v- // padły y nas zakryły.) 16918–20 3Trumpas Budas Paƒiƒákimo arba įpažinimo Nūdemių. Toliau straipsnyje – Trumpas būdas. 4 Senosios lietuvių kalbos aiškinamieji sakiniai specialiai nėra tirti. Duomenų apie atskirus jų tipus, ypač apie jungtukų vartojimą juose, galima rasti A. Leskieno (1903), E. Hermanno (1912, 1926), J. Palionio (1967) studijose. Atitinkami dabartinės bendrinės kalbos sakiniai išnagrinėti gramatikose (Jablonskis 1911/1957, 1922/1957; Balčikonis, 1982; Balkevičius 1963; Sirt tautas, Grenda 1988; Ambrazas 1972, 1976, 1994, Ambrazas, red. 1997; Labutis 2002); specialiai apie dabartinės kalbos papildinio sakinius yra rašęs V. Būda (1979; taip pat žr. jo 1987). 5 Dabartinės bendrinės kalbos ir senųjų raštų tikslo, priežasties, sąlygos bei padarinio sudėtiniai prijungiamieji sakiniai su šiais jungtukais išsamiausiai tyrinėti L. Drotvino (1958, 1961, 1962, 1963a, 1963b, 1964, 1967). Jie nagrinėjami ir minėtose lietuvių kalbos gramatikose. Iš naujesnių atskirų aplinkybinių sakinių tipų tyrimų galima nurodyti S. Girdėnienės (2000, 2001), E. Kibildaitės (2001), J. Liutkutės (Erichsmeier) (Liutkutė 1998, 2000, Erichsmeier 2002) ir V. Našlėnaitės (Eberhardt) (2001, 2002) darbus. 6 Jungtuko kad vartosena dabartinėje lietuvių kalboje aprašyta J. Žukauskaitės studijoje (1957). 7 Straipsnyje laikomasi nuomonės, kad slinkties, arba judėjimo, veiksmažodžių semantinėje struktūroje nėra finit yvo funkcijos, kurią išreikšti galėtų aiškinamieji sakiniai, todėl atitinkami šalutiniai sakiniai skiriami prie aplinkybinių. Kitokios nuomonės „Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodyno“ autorė N. Slizienė, plg. ateiti (Šlienė 1994: 105 ). 8 Akademinėse gramatikose tokie sakiniai laikomi tiesioginio prijungimo nusakomaisiais (plg. Ambrazas 1976: 836–842; 1994: 678–680, Ambrazas, red. 1997: 735–737 (correlative clauses)), o tradicinėse gramatikose – tarinio, pažyminio arba būdo aplinkybės šalutiniais sakiniais (plg. Jablonskis 1911/1957: 492, 495, 506 ir kt.). L. Drotvinas padarinio sakiniuose įžiūri „misr ią, aiškinamąją priežasties ir sąlygos reikšmę“ (1964: 22). 9 Čia ir toliau cituojama pagal V. Jakštienės ir J. Palionio parengtą Katekizmo ir Trumpo būdo leidimą (1995). DAUKŠOS KATEKIZMO AIŠKINAMIEJI SAKINIAI | 21 b) teikis ia // teip apkäbinit / ir ʃawęʃp // priimt’ / idánt nei giwáto- // ʃe / nei numirimę nùg tawęs // nė galėtų būt’ atjkírtá. (raçį ʃą ták // obłąpić / y ku fobie przyiąc / aby // áni w żywocie / ani w śmierci // od ciebie oderwana byc niemo- // głą.) 16818–22 Su pagrindiniu tariniu tiesiogiai nesusiję šalutiniai sakiniai su idant modifikuoja pagrindinio sakinio papildinį (a) arba pažyminį (b)10. Jų padarinio reikšmė sumišusi su tikslo, siekiamo dalyko reikšme, plg.: a) Zináigu tu koky wâi- // ʃtą / idant kas níekad // nė teįfėj nė prijéktų? (Wießże ty iákie lekárʃtwo // ʃeby kto nigdy krzywo nie przy- // ʃięgał?) 791–3 b) miłėdamas tawę [...] mełtę // teip’ karbta / idánt wíjłos // ʃčios máno degłų miłėymu // táwo (mi- // ʃųąc cię [...] miłośćią tak gorą- / cą / aby wʃytkie wnętrzności // moje gorzały w miłości twey) 1676–10 Aiškinamieji šalutiniai sakiniai su idant sudėtiniame sakinyje turi veiksnio arba papildinio sintaksinę funkciją. Papildiniu eina tie aiškinamieji sakiniai, kurių reikalauja: a) verba desiderativa, t. y. valios aktus arba kokiam nors tikslui pasiekti dedamas pastangas reiškiantys veiksmažodžiai norėti, rūpintis ir junginys padaryti pasįgėjimą ‘pasistengti, pasirūpinti’: galú // mełʃt Diewą / idant’ pėr nù- // pėhnus / ir dárbus ʃawų // ʃßętuęių ʃuʃjimytų ánt mų́f- // ʃu 664–8 Tu no- // rėéi idánt’ bućia kaip ʃkri- // nia Teʃtámento (Tyś chciał abẏch był iáko // ʃkrzynią Teʃtámentu) 1666–8 b) verba postulandi, t. y. veiksmažodžiai ir junginiai, reiškiantys kalbėjimo aktus, turinčius paveikti adresato elgesį (melsti, prašyti, liepti, graudinti ‘napomnieć’, įgraudinti ‘napominać’, padaryti paragįnimą): Kaip išpildi[į]mė // trećia prifʃákimą [...]? liepdamí idánt ir // tie kurie mùffu wáldžio- // ia yra / téipaiag dárity. (Jáko záchowamy trzéće // przykazánie [...]? czyniąc tę aby y inni // nam porucżeni / Mßey ʃuchałi.) 7915–809 c) verba timendi (veiksmažodis bijotis): biłokites / idánt Wie- // ʃβatis Diewas nė pėrlai- // ʃtų ko pikto ánt juʃų (boyćie ʃię // ʃkaráńia Bożego) 815–7 d) verba sentiendi – veiksmažodžio atminti liepiamosios nuosakos forma (jungtukas idant apskritai nebūdingas sakiniams su šiais veiksmažodžiais): 10Tradicinėse gramatikose jie laikomi pažyminio (plg. Jablonskis 1911/1957: 494–495; Balčikonis 1982: 125; Balkevičius 1963: 342, 345; Sirtautas, Grenda 1988: 163–164), o akademinėse – tiesioginio prijungimo pažymimaisiais arba nusakomaisiais šalutiniais sakiniais (plg. Ambrazas 1976: 830, 840–843). 22 | ARTŪRAS JUDŽENTIS Atmink idąnt’ dieną nė- // dėlós βwę́tūmbei. (Pámietav ábyś dźień Nie- // dźielny święćił.) 74₆–₇ e) modaliniai (reiškiantys deontinį11 būtinumą) veiksmažodžiai ir predikatiškai vartojami būdvardžiai derėti, reikėti; reikalingas, privalus: reikia // idant pagerbtùmbimę a- // ną / per kury prísjękę. (potrzebá včciwości ku temu // przez kogo przysięgają.) 78₁₉–₂₁ f) kauzatyviniai veiksmažodžiai plačiąja prasme (grynieji kauzatyvai bei veiksmažodžiai, reiškiantys, kad subjektas savo leidimu, pagalba ir pan. sudaro sąlygas kokiam nors veiksmui arba būsenai) – duoti ‘leisti, suteikti’, padėti ‘pomagać’, padaryti ‘uczynić, sprawić’: Jeig dabar manę // fwęiką pramitjį / dùk idąnt // galęćę giwatą maną fti- // prei pataįjį (Jeśliże iębcę przy zdro- // wiu mię zachować / day ábych // mógł żywotá mego statecznie // poprawić) 189₁₄–₁₇ g) būdvardis vertas: Swętás Jônas krikßtito- // jęs [...] nè pažinós // eßas wértù idą́ni autúwo // tawo diržėlį įźrißtú. (Święty Jan // Krzćićiel [...] áni ję // znał być godnym / iżby w trze- // wiká rzemyk rozwiązał.) 149₂–₇ Veiksnio sintaksinę funkciją turi aiškinamieji sakiniai, einantys daiktavardžio vardininko pozicijoje, kai jų reikalauja neveikiamosios rūšies reikšmę turinti verbi postulandi sangražinė bendratis priminėtis (a)12 arba tapatumo santykį tarp propozicinių argumentų bei jo nustatymą reiškiantys veiksmažodžiai išmanytis ‘reikšti’, priskaityti ‘poczytać’, būti ‘reikšti’ (b), pvz.: a) Cзę gali priminėtis / idąnt // nūdemes wyßjokios faugo- // tus kiekvienas (Wiáruy ję každy grzechu wßelá- // kiego) 93₈–₁₀ b) M. Kas tai ißmąnos // Amen? Mo. Jdánt teip butú / arba // teip’ tętám’ / teip Diewe // dùdi. (M. A coś ję rozumie Amen? V. Aby tak było: tako Boże day.) 43₁₆–₂₀ Aiškinamieji šalutiniai sakiniai su idant pagrindiniame sakinyje gali turėti atliepiamųjų žodžių, glaudžiau susiejančių sudėtinio sakinio dėmenis ir išryškinančių sintaksinę šalutinio sakinio funkciją, pvz.: 11 Dėl termino plg. Matthews (1997: 91); daugiau apie deontinį modalumą žr. Palmer (1986: 18–20). 12 Panašus atvej us plg. Drotvinas (1964: 41). DAUKŠOS KATEKIZMO AIŠKINAMIEJI SAKINIAI | 23 tū- // rigu būt Diewięp mielais / /// tad’ priwałú to / idant’ // išęitú išg mielės. (máiali byc v Bogá // płátne / tedy trzeba tego / aby // pochodziły z miłości.) 72₁₄–₁₇ Daukšos kalbai būdingi sudėtiniai sakiniai su asemantiniais arba labai bendros reikšmės atliepamojo žodžio vaidmenį atliekančiais daiktavardžiais daiktas, dalykas, malonė, net širdis ir pan.13, kurių vartoseną palaikė verčiamojo teksto pobūdis. Su tokiais daiktavardžiais dažnai vartojamas artroidas. Pvz.: nė // reikalingas ęjt dâi- // ktas / idant dažnai tu- // rętųs tãi darit. (nie jeft rzęć // potrzebna / aby ję to czę- // łto czynić miało) 117₈–₁₁ Dúkig man tá // malóne / idąnt aβ galęćie // būt mėilingu tos geribes (Racżże mi dáć tę łá- // kę / abych ia mogł być wdzię- // cżen tego dobrodźiejstwa) 167₃–₅ Aiškinamiesiems sakiniams su idant būdingas deontinis modalumas. Akivaizdus šio tipo aiškinamųjų sakinių semantinis artimumas aplinkybiniams tikslo sakiniams, kurie taip pat perteikia subjekto valios aktus. Tuo galima paaiškinti ir jungtuko idant vartojimą sakiniuose su verba timendi (bijoti ir pan.): tipologiniu požiūriu šiu veiksmažodžių reikalaujami papildinio sakiniai kildinami iš neigiamųjų tikslo sakinių (plg. Lichtenberk 1995). Vadinasi, jungtukas idant būdingas Katekizmo ir Trumpo būdo tikslo sakiniams ir tiems aiškinamiesiems sakiniams, kurie jiems giminiški reiškiamų semantinių santykių atžvilgiu. 2. SAKINIAI SU jog Jungtukas jog nagrinėjamoje Daukšos knygoje sudėtinio sakinio dalis jungia 115 atvejų – tai vienas iš dažniausiai Daukšos šiam reikalui vartojamų jungiamųjų žodžių. Beveik du trečdaliai šalutinių sakinių su jog (70 pavyzdžių) yra aiškinamieji – tai pagrindinis šių sakinių sintaksinis tipas. Aplinkybinų šalutinių sakinių su jungtuku jog Katekizme ir Trumpame būde rasta perpus mažiau. Jie sudėtiniame sakinyje turi priežasties (a)14, sąlygos (b) arba padarinio (c) aplinkybių sintaksinę funkciją. Pvz.: a) Karálus // Dôwidas priimdawo ſko- // miôſp ſawôſp râiſą źmógú: // iog búwo ſunumi ano di- // dźio / o mieło priételėus io // Jónatos (krol // Dawid przyimowal do ſtołu // ſwego chrome go człowieka / iź // był ſynem onego wielkiego a // miłego przyjaciela jego Jóná- // ty) 153₁₇–₂₂ b) iog // Wieβpatiė norėiei wer at- // ęit ing tūs grínus námús // máno ir iųſę ſtowét / pradėk // láimint namús tárno tâ- // wo (gdyżeś Pá- // nie / chciał teź przyść w ten vbo- // gi dom / y w nim ſtánąć / pocźni // błogóſławić dom ſługi twego) 165₆–₁₁ 13 Plg. panašius dabartinės kalbos sakinius su tarinio vardine dalimi einančiais daiktavardžiais gėda, kaltė ir pan. (Ambrazas 1976: 813, 820–821; 1994: 671). 14 Priežasties aplinkybės sakiniuose Daukšos taip pat vartojami specialieji jungtukai nes(a) ir kadang. 24 | ARTŪRAS JUDŽENTIS c) kas // yra žmogus / jog teip ȧtme- // ni ij (co jeſt człowiek / iż nań tak // pamiętać raczyćbę) 162₂–₄ Jungtuko jog vartosena (kartais ir be atliepiamųjų žodžių!) priežasties aplinkybės sakiniuose dabartinei bendrinei kalbai neįprasta¹⁵. Priežasties prasminius santykius Daukšos tekstuose išryškina pagrindiniame sakinyje pavartojami atliepiamieji žodžiai todri̇n, drin to ir dėl to. Sąlygos sakiniams su jog būdinga šalutinio sakinio prepozicija, juose nėra atliepiamųjų žodžių. Padarinio šalutinis sakinys su jog retkarčiais siejamas ne su pagrindiniu tariniu, o modifikuoja būdo aplinkybę¹⁶, plg.: teip gerai prij- // jidabōjo tam iſmaną // žmones jog pataijimas / Baźniczios / ir giwa- // tos krikſcźioniſkos // kitaip but ne galėjo // tiekta per tą ƒekłą iau- // nūmo. (ták do- // brźe to obaczyli mądrzy // ludźie / iż inacźey naprā- // wā kośćiołą Bożego grze- // cźy pospolitey Chrześci- // iańſkiey być nie możę / ie- // dno z tego młodego nasie- // nia) 6₄–₁₁ Šalutiniai aiškinamieji sakiniai su jungtuku jog sudėtiniame sakinyje turi veiksnio arba papildinio sintaksinę funkciją. Papildiniu eina tie sakiniai, kuriuos prisijungia: a) kalbėjimo veiksmažodžiai (verba dicendi) byloti, pa(si)sakyti ir kt., pvz.: Tē paſsiſſākai iog ƒu ti- // krūiu ƒawú kūnu nē vſsi- // laike (Niechay Ję ƒpowiada iż ƒ / własnym ciałem ƒwoim / nie // obchodził ƒię) 126₁₆–₁₈ b) protinę veiklą arba episteminį vertinimą¹⁷ reiškiantys veiksmažodžiai (verba sentiendo) tikėti, tikėtis, žinoti, pažinti ‘pripažinti’, išpažinti, atminti, neužmiršti, veizdėti ‘turėti omenyje’, išmanyti ‘suprasti’, prirašinėti ‘priskirti’, pvz.: priwa- // hú žinôt / iog tokios // nūdemes gāli būt ar- // ba prieƀ Dieẃą / arba // prieƀ mūs pačius (potrzeba // wiedzieć iż takie grze- // chy mogą być abo prze- // ciw Bogu / ábo przeciw // nam jámym) 116₅–₉ c) kauzatyvinis veiksmažodis daryti: M. Kodrĩnag ją wa- // dina marinancźia? // Mo. Jog ii [...] daro tai // iog atima ƒweikatą / ir gi- // watą ios / tai eſt / malône // Diewo. (M. Cźemuž go zową śmiertel- // nym? // V. Ją [...] czyni / że // ona traci żywot ƒwoy / to ieſt // łáſkę Bożą.) 92₁₀–₁₆ ¹⁵Plg. Ambrazas (1976: 867). ¹⁶Tradicinės gramatikos tokius sakinius laiko būdo aplinkybės (plg. Jablonskis 1911/1957: 506; Balčikonis 1982: 127; Balkevičius 1963: 357–358 (būdo aplinkybių nusakomieji); Sirtautas, Girdėna 1988: 168), o akademinės gramatikos – tiesioginio prijungimo nusakomaisiais sakiniais (plg. Ambrazas 1976: 840–842; 1994: 680, Ambrazas, red. 1997: 735–737 (correlative clauses)). ¹⁷Dėl termino plg. Matthews (1997: 115–116); daugiau apie episteminį modalumą žr. Palmer (1986: 18–20). DAUKŠOS KATEKIZMO AIŠKINAMIEJI SAKINIAI | 25 d) emociniai veiksmažodžiai, t. y. emocinę reakciją reiškiantys veiksmažodžiai stebėtis, skųstis (plg. Drotvinas 1963a: 17; 1964: 21), junginys duotis kaltam ‘išpažinti (kaltes)’: nė reikia įtėbėtis / // iog nėkurios perſónos // nobážnos nė rada nú- // demių / iš kurių turė- // tų duotis káltos (nie trzebá // ſię dżiwoẃać / iš niektóre // perſony nabożne / nie náy- // duja grzechow / 3 ktorych // by ſię miały winnemi dá- // wać) 115₆–₁₀ [gáli duotis káltas] iog nė tu- // réio teip ſtipro tikéiimo / // kaip dėra ([može ſię dáć winien] iš nie miał ták ſtá- // tećney wiáry / iáko ſhuſba) 121₂₀–122₁₀ Veiksnio sintaksinę funkciją turi tie šalutiniai sakiniai su jog, kurių reikalauja verborum dicendi neveikiamoji rūšis (a), tapatumo santykį tarp propozicinių argumentų reiškiantys veiksmažodžiai išmanyti ‘reikšti’, išeiti ‘pasidaryti kokiam rezultatui’, būti ‘reikšti’ (b) ir episteminį vertinimą reiškiantis junginys būti tiesa (c), pvz.: a) Ape tawė éifkei // tarita éſt: iog priemei nuſidė- // iuſius / ir ſu ieis wálgei. (O tobie jáwnie mo- // wiono / žeś przyimował grze- // bne / y z nimi jadł.) 150₁₇–₁₉ b) M. Kas yra ſedėt ant // dėginės Diewo Tė- // wo wiſſogáliczio? // Mo. Jog ſėdi ant’ aukſcžėu- // ſios wietos / kuri yra da- // guie 37₁₂–₁₇ iš to ifė- // it / iog nė túri / iš ko tu- // rėtus káltais dúotis (z tąd pochodzi / iż // nie máią 3 czegoby // ſię win- // ni dáć mieli) 115₁₆–₁₁₆ c) Tikra eſt tiesá iog / // ko noř žmogus iš jau- // niſtes issigėre / taię // ir paſkuiejais metais // vźlaiko (Rzecż pewna // ieſt / iż czego ſię cżłek z mło- // du napiie / to y ná poto- // mnie cżały zachowa) 5₅–₉ Atliepiamieji žodžiai aiškinamuosiuose sakiniuose su junguku jog vartojami retai. Nors jie paprastai priklauso nuo originalo, tačiau rasta ir tokių sakinių, kuriuose pavartotas atliepinys originale atitikmens neturi. Tokie yra sakiniai su pagrindiniais veiksmažodžiais daryti (plg. pacituotą pavyzdį), išmanyti: M. Kaipág išmanái /// Gime iš Marios mer- // gós? // Mo. Teip’ jog nė wéikau // žmogaus / bet’ wéikau Dwa- // ſios ſwėtos pagimde ii mer- // gá pajilikdama (M. A jákož ſię to ſtało? // V. Nie ſprawą cżłowiecżą / ále // ſprawą Ducha świętego: po- // nieważ ona Pánna zoſtała) 33₃–₉ Atliepiamasis žodis būtinas keliuose aiškinamuosiuose sakiniuose su šalutinio sakinio prepozicija (a), taip pat sakiniuose su priežastinio ryšio tarp dviejų propozicijų nustatymą reiškiančiais pagrindiniais veiksmažodžiais, pavyzdžiui, prirašinėti ‘priskirti’ (b), plg.: a) Jog túli išg tų /// kurie dažnai išpa- // žįſta nůdemės / nė koki- // mę jumįbimę / ir per- // traukime ſielós ſawós // kartais radàs [...] Tam // gali rast dwi priežāti (JZ niemáło 3 tych // co ſię cżęſto ſpowiá- // dáią w nieiákim žámieſá- // niu y roſtárgnieniu ſum- // nienia ſwego podcżás ſię / náyduią [...] temu može dwie przy- // cżynie náleść.) 111₂–112₅ 26 | ARTŪRAS JUDŽENTIS b) tãwai tai malõnei [...] priprašinėjų /jog ma- // nė tikėjimop tawõp {wetõp // pawadint [...] teikéis (twojey to łafce [...] przypluié /jeś // mię do wiary twey świętey po- // wołać [...] racžył) 185₂₀–₁₈₆₅ Nagrinėjamose sakiniuose, taip pat kaip ir sakiniuose su jungtuku idant, atliepiamaisiais žodžiais eina ir abstrakcijos reikšmės daiktavardžiai malonė, slaptė ‘paslaptis’, geradarymas, pvz.: Bat ir ḡi- // tą nė mažę|nį tawą gera- // dãrimą įžpažįſtu /jog manę // nůg prietikimų daugiařo- // pų [...] įžweržei / ir įžgelbė- // iei (Ale y to // nie mnıeyfe twoie dobrodziey- / ftwo wyžnawam /jeś mię od // przygod rozmaitych [...] wyrwał y vybawił) 186₈–₁₇ Kaip matyti iš duotų pavyzdžių, aiškinamieji sakiniai su jog visu pirma būdingi kalbėjimą arba protinę veiklą reiškiantiems veiksmažodžiams (verba dicendi et sentien- di) ir emociniams veiksmažodžiams. Pastarasis aiškinamųjų sakinių tipas yra artimas aplinkybinėms priežasties sakiniams: propozicinis argumentas gali būti suvokiamas ne tik kaip nuostabos (skundo ir pan.) objektą, bet ir kaip nuostabą (skundą ir pan.) reiškianti aplinkybė. Šalutiniams aiškinamiesiems sakiniams su jog būdingos tariniu einančio veiksmažodžio tiesioginės nuosakos formos. Tai susiję su jų faktiniu statusu¹⁸: suponuojama, kad aiškinamojo sakinio turinys atitinka tikrovę. 3. SAKINIAI SU jei(g(u)) Visi 39 šalutiniai sakiniai su šiuo jungtuku nagrinėjamuose Daukšos veikaluose tiesioginiais sintaksiniais ryšiais susiję su pagrindinio sakinio tariniu. Vieni jų, aiškinamieji, užima tariniu einančio veiksmažodžio ar būdvardžio valentinio palydovo, kiti, aplinkybiniai, – laisvojo nario poziciją. Dauguma sudėtinių Daukšos sakinių su jungtuku jei(g(u)) yra aplinkybiniai. Jų šalutinis dėmuo paprastai reiškia sąlygą¹⁹ (a); kartais, ypač su neigiamu pagrindiniu tariniu, – nuolaidą (b), pvz.: a) Jei tau tēwas ta- // was lieptų kokią nętįe- // [a bilót / arba ką {ubrit // arba // ką pikto padarit / turiė- // gu tu io tamę klaufit? (kiedyby tobie oćiec twoy // ro|kažał rzeć iaką nieprawdę // ábo grzech jaki vczynic: winien // żeś go {łuchac?) 81₁₈–82₃ b) Tau Tęwę małõneu- // {es ródžiu nůdemęs manás /// kurés ieĩ norécžę vßlépt po // akim tawo / nė galú. (Tobie Oyćże naláfkáwby oká- // zuję grzechy moje / ktore gdy- / bych chciał zataić przed tobą // nie mogę.) 134₁₆–₁₉ 18  Dėl termino žr. Matthews (1997: 125). Katekizmo ir Trumpo būdo sąlygos sakiniuose dar vartojamas specialusis jungtukas kačėib(a). Daukšos Katekizmo aiškinamieji sakiniai 27 Sąlygos sudėtiniams sakiniams nebūdingi atliepiamieji žodžiai. Juose vyrauja šalutinio sakinio prepozicija. Nuolaidos sakinyje šalutinis dėmuo taip pat eina prieš pagrindinį tarinį. Aiškinamųjų sakinių su jungtuku jei(g(u)) Katekizme ir Trumpame būde rasta 11 pavyzdžių. Juos prisijungia emociniai veiksmažodžiai (skųstis), protinės veiklos veiksmažodžiai (vartoti ‘rozbierać’), priežastinį ryšį (pakankamą arba nepakankamą sąlygą) reiškiantis veiksmažodis pakakti, teiginio galiojimo apribojimus reiškiantis veiksmažodis išimti ‘išskirti’, pvz.: pakąka to // ii iaigu turi nórą / ir walą / pri- // imt iuš ir iaigu tai daro / kas // pridera darit (dość ná tym / że ma // chęć y wolą przyjąć ie / gdy to // czyni / co ieft winien czynić.) 42₃–₆ [įſpildijſſimė áſmą] nė apréi[k]ſbdami nūde- // mių nežinomų (tiéktái įſė- // muś / iai butų drin’ ižwajti- // mo iu / tam kurėm’ pridera (nie ob- // mawiając / nie odkrywając // grzechow potáiemnych (chy- // baby // dla wcżenia ich / temu ko- // mu przyſtoi) 86₁₃–87₂ Aiškinamųjų šalutinių sakinių su jei(g(u)) reikalauja ir tariniu einantis junginys duotis kaltam, reiškiantis ‘išpažinti (kaltę)’: [gáli dūtis káltas] iéi nu- // pūle fu [širdimi ([može jįę dáć winien] ieʃli v- // padał 3 vmyłem) 121₂₀–122₂₁ Visuose pacituotuose pavyzdžiuose šalutinis sakinys turi sintaksinę papildinio funkciją. Atliepiamąjį žodį (kaip ir originale) turi šalutiniai sakiniai, einantys su veiksmažodžiu pakakti. Tai, kad visais tais atvejais šalutinis sakinys yra aiškinamasis, o ne aplinkybinis sąlygos sakinys, rodo tuose pačiuose sudėtingos sandaros sakiniuose pramaišiui su jei(g(u)) vartojamas jungtukas jog. Jungtuko parinkimas lietuviškame vertime visais atvejais priklauso nuo originalo, plg.: [Tė įkūndies gráudžei] Jog nė búwo kąntrus // priépūlųſe / arba téi wer nė // turėio kąntrumo priép̄pau- // dofę / arba rūpeščiuſę ([Niechay fę teź v]karża já- // hoſnie] Jź nie był cierpliwy // w przy- // padkach przećiwnych / ábo ie- // fli teź nie miał cierpliwości w // doległościach) 124₁₅–125₃ [gáli dūtis káltas] iog nė tu- // réio teip [tipo tikėjimo / // káip dera: o iēi nė ſergeios // tu pagūndų / ir dūmojimų ([može jįę dáć winien] iź nie miał tak [tá- // tecznéy wiáry / iáko ſuſba: á ie- // fli fę nie wyſtrzegał tych po- // kus y myśli) 121₂₀–122₁₁ Veiksnio sintaksinę funkciją turi šalutinis sakinys, reikalaujamas asmens vidinę būseną žyminčio daiktavardžio deja / bėda: Deia // man’ / iēig pãkui teip tūlus // wáiftus / nė búju ſweikas iēi tacęu ir ant kūno / ir ant // dúbios liga nūdemių keśiu. (Biáda mnie / ieśliże po ták wie- // le lekarſtwách nie będę zdrowy ieśli przedję y ná ciele y ná du- // by niemoc grzechow cierpieć // będę.) 143₉–₁₃ 28 | ARTŪRAS JUDŽENTIS Kaip matyti iš duotų pavyzdžių, aiškinamųjų sakinių jungtukas jei(g(u)) savo funkcija labai artimas jungtukui jog (su kuriuo jis kartais vartojamas pramaišiui), tačiau skiriasi nuo jo nefaktyviniu statusu. Pavyzdžiui, šalutinis sakinys pakanka, jog turi norą turi faktyvinę presupoziciją (suponuoja, kad noras yra), o atitinkamas sakinys pakanka, jeigu turi norą yra nefaktyvus – norą jis nurodo kaip pakankamą sąlygą, nepriklausomai nuo to, ar konkrečiu atveju jis yra, ar ne. Sudėtiniai aiškinamieji sakiniai su jungtuku jei(gu) nėra svetimi ir dabartinei bendrinei kalbai (plg. Ambrazas 1976: 808–809, 874–875), tačiau jie vartojami retai. Daugeliu atvejų tokius sakinius dabar pakeičia sakiniai su kad. 4. IŠVADOS 1. Skirtingai negu dabartinėje bendrinėje kalboje, kur aiškinamieji sakiniai jungiami as semantiniu jungtuku kad (ir jo stilistiniu variantu jog), Daukša atitikmeniuose sakiniuose vartoja jungtukus idant, jog, ir jei(g(u)). Pirmaisiais dviem šalutinis aiškinamasis sakinys pradedamas maždaug vienodai dažnai, jungtukas jei(g(u)) šiuose sakiniuose pavartojamas gerokai rečiau. Tie patys jungtukai sieja ir aplinkybių tikslo, priežasties, padarinio bei sąlygos sudėtinių sakinių dalis. 2. Pagal modalumo tipą sakiniai su jungtuku idant ryškiai skiriasi nuo sakinių su jog ir jei(g(u)): pirmiesiems būdingas deontinis, o pastariesiems – episteminis modalumas. 3. Daukšos aiškinamųjų sakinių jungtukai parenkami pagal semantinį santykį su predikatu: tikslo arba padarinio santykiai perteikiami jungtuku idant, priežasties santykiai – jungtuku jog, rečiau – jeigu. Pastarieji jungtukai skiriasi ne tiek atliekamų funkcijų, kiek faktyvumo atžvilgiu. LITERATŪRA AMBRAZAS, V. 1972: Lietuvių kalbos prijungiamųjų sakinių struktūriniai tipai. Baltistica 8 (1), 23–48. AMBRAZAS, V. 1976: Prijungiamieji sakiniai. Ulvydas, K., red. Lietuvių kalbos gramatika 3: Sintaksė, Vilnius: Mokslas, 789–916. AMBRAZAS, V. 1994: Prijungiamieji sakiniai. Ambrazas, V., red. Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 659–696. AMBRAZAS, V., ed. 1997: Lithuanian Grammar, Vilnius: Baltos lankos. BALČIKONIS, J. 1982: Paskaitos. Lietuvių kalbos gramatika. Rinktiniai raštai II. Sudarė A. Pupkis, Vilnius: Mokslas, 4–140. BALKEVIČIUS, J. 1963: Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Mintis. BŪDA, V. 1979: Papildinio prijungiamųjų sakinių sandaros elementai. Kalbotyra 30 (1), 13–96. BŪDA, V. 1987: Lietuvių kalbos prijungiamieji sakiniai, Vilnius: Mokslas. DROTVINAS, L. 1958: Условные конструкции (союзные) в Постиллях М. Даукши. Kalbotyra 1, 123–146. DROTVINAS, L. 1961: Apie kai kurių sąlygos konstrukcijų daugiareikšmiškumą lietuvių kalboje. Lietuvos TSR MA darbai A, 1 (10), 167–171. DROTVINAS, L. 1962: Apie dabartinės lietuvių kalbos sąlygos konstrukcijas. Kalbotyra 4, 93–118. DROTVINAS, L. 1963 a: Apie dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos priežasties ir tikslo konstrukcijas su jungtuku kad. Kalbotyra 6, 15–27. Daukšos Katekizmo aiškinamieji sakiniai | 29 Drotvinas, L. 1963 b: Apie tarinių formas dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos priežasties konstrukcijose. Kalbotyra 9, 35–49. Drotvinas, L. 1964: Priežasties ir tikslo sudėtinės konstrukcijos XVI–XVII a. lietuvių kalbos raštuose. Kalbotyra 10, 19–52. Drotvinas, L. 1967: P respondent?