Dėl miesto vardo „Kaišiadórys“ kilmės

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVII (2002), 1–7 Dėl miesto vardo Kaišiadorys kilmės LAIMUTIS BILKIS Lietuvių kalbos institutas, Vilnius The town name Kaišiadorys was analysed as a compound form by Aleksandras Vanagas, who assumed its second component dor- to go back to dar- and to be connected with daryti ‘make, manufacture’; the first component would then be the Slavicism kãše ‘basket’ or Lith. kaištis ‘tap, plug; bolt, bar’. On these assumptions, the name Kaišiadorys would have been derived from that of a class of craftsmen, viz. *kašiadariai, ‘manufacturers of baskets’ or *kaišiadariai, ‘manufacturers of plugs, bolts’. Certain historical data, not mentioned by Vanagas and evidently unknown to him, as well as certain linguistic features of the town name Kaišiadorys suggest that it could have been derived from a Tatar anthroponym *Chaišadaras, *Cho išadaras (Хойшадар(ь), Chasajdar) rather than from an appellative. Lietuvos gyvenamųjų vietų vardų kilmė plačiausiai ir išsamiausiai tirta A. Vanago darbuose. Visų pirma minėtini du šio pobūdžio veikalai – studija „Mūsų miestų vardai“ (Vanagas 1993: 176–229) ir knyga „Lietuvos miestų vardai“ (Vanagas 1996). Čia remiantis gyvosios kalbos ir istorijos šaltinių duomenimis pateikiami miestų bei didesnių ar įžymesnių miestelių vardų kilmės aiškinimai. Be to, minėtais tyrimais padėti metodologiniai oikonimų etimologizavimo pagrindai, iš kurių matyti, jog daugeliu atvejų lingvistinis šių vardų tyrimas neatsiejamas nuo istorinio: bemaž prie kiekvieno iš jų nurodoma, kada pirmąkart vardas minimas istorijos šaltiniuose, pateikiami formų variantai ir tik tada analizuojama lingvistiniais aspektais (darybiniu, semantiniu, arba motyvaciniu, kilminiu). Iš šių A. Vanago darbų išryškėja pagrindinės abejonių nekeliančios lietuvių urbanonimų kilmės (kartu ir darybos) tendencijos. Tai sudaro tvirtą pamatą tolesniems urbanonimikos ir apskritai oikonimikos tyrimams. Kita vertus, tokie apibendrinamojo pobūdžio veikalai ne visada gali aprėpti duomenų gausą, todėl skatina imtis dar išsamesnių juose analizuotų vardų kilmės tyrimų. Vienas iš tokių urbanonimų galėtų būti miesto vardas Kaišiadorys. Kaip ir daugeliu kitų atvejų, A. Vanagas pirmiausia apibūdina istorines šio miesto bei jo vardo susidarymo aplinkybes. Remiantis B. Kvikliu, teigiama, kad miestas pradėjo kurtis XIX a. II pusėje, kai 1862 m. pradėtas tiesti Vilniaus–Kauno geležinkelis. Geležinkelio stotis iš pradžių vadinosi Juodkónys (nuo šalia esančio kaimo vardo), o vėliau pavadinta Kaišiadorimis (Vanagas 1996: 84). Be to, pabrėžiama, kad vardo Kaišiadorys užrašymo istorijos dokumentuose duomenys yra vėlyvi ir pateikiamos lytys Кошедары, Ка-шеудары iš XIX a. pab. bei XX a. pr. dokumentų (ten pat). Iš pateikto istorinio konteksto daroma išvada, kad vardas Kaišiadorys yra vėlyvas, „atsiradęs bene tik XIX a. antrojoje pusėje“ (ten pat: 85). 2 | LAIMUTIS BILKIS Pradėdamas lingvistinę vardo analizę A. Vanagas pabrėžia, kad vardo kilmė neaiški¹, tačiau po to visgi pateikia kelias kilmės galimybes. Pirmiausia šis urbanonimas laikomas sudurtiniu: Kaiš-ia-dórys. Antrasis jo sandas dor- vedamas iš dar- (bet nepaaiškinamos šio pakitimo priežastys) ir kildinamas iš liet. daryti ‘dirbti, gaminti’, bet abejojama, kuri pirmojo sando šaknis – gyvosios kalbos kaiš- ar raštų kaš- yra autentiška. Pastaroji problema paliekama neišspręsta, nes nurodomos abiejų variantų kilmės galimybės: kaš- kildinama iš slavizmo kašė ‘krepšys, pintinė’, o kaiš- – iš liet. kaištis ‘volė, kamštis; kuolelis ar pagalyas kam užkišti; durų skląstis, velkė’. Taigi manoma, kad vardas Kaišiadórys kilęs iš žmonių pavadinimo pagal profesiją – *kašiadariai, t. y. kašių darytojai, dirbėjai, arba *kaišiadariai, t. y. kaiščių darytojai, dirbėjai; pastaruoju atveju dar priduriama, kad gali būti kilęs ir iš atitinkamo pravardinio asmenvardžio (ten pat: 85–86). Pateiktosios kilmės hipotezės lietuvių vietovardžių bendrųjų darybos, semantikos bei kilmės tendencijų kontekste atrodo gana įtikinamai, tačiau kai kurie A. Vanago nepaminėti (matyt, nežinoti) istoriniai duomenys, taip pat ir kelios kalbamojo urbanonimo lingvistinės ypatybės leidžia manyti vardą Kaišiadórys esantį kitokios kilmės. Dar 1934 m. kun. S. Pupaleigio paskelbtame straipsnyje pažymėta, kad Kaišiadorių vardu nuo neatmenamų laikų vadinamas vietinis dvaras. Be to, manoma, kad tai nelietuviškos kilmės vardas, jis nėra sudurtinis, nes „kirtis krintąs ne ant ia, bet ant o“ (Pupaleigis 1934: 2). Ypač svarbių ir svarių istorinių argumentų, verčiančių abejoti A. Vanago nurodytomis kilmės galimybėmis, galima rasti R. Gustaičio knygoje „Kaišiadorių rajono gy-venviečių žinynas“ (Gustaitis 2001). Nors šis darbas yra kraštotyrinis, tačiau jame nurodyti istorijos dokumentų duomenys pateikti labai išsamiai ir kvalifikuotai. Jais remiantis teigiama, kad dabartinio Kaišiadorių dvaro vietoje jau 1531 m. buvo totoriams priklausęs dvaras, o pats Kaišiadorių vardas istorijos dokumentuose pirmąkart paminėtas 1590 m.: Кошейдарова2. Be to, nurodoma, kad LDK kariuomenės sąrašuose 1565 ir 1567 m. užrašytas šiose vietose gyvenęs totorius Хойшаадар Момулевич. Šio totoriaus vardu ir imtas vadinti jam priklausęs dvaras. Dar pažymima, kad 1567 m. sąraše įrašytas asmuo Исупъ Хашаайдаревичъ (ten pat: 26). Esant dviem vardo Kaišiadórys kilmės hipotezėms pravartu detaliau paanalizuoti jas istoriniu ir ypač lingvistiniu požiūriu. Neabejotinai paneigtinas jau minėtas A. Vanago teiginys, kad vardas Kaišiadórys atsirado bene tik XIX a. antrojoje pusėje. Kaip rodo R. Gustaičio tyrimas, šis vardas jau tikrai žinomas XVI a. pabaigoje: 1590 m. lapkričio 17 d. dokumente dėl Navasodų kaimo paskyrimo kuopos susirinkimo punktu tarp pavaldžių gyvenamųjų vietovių nurodoma ir Кошейдарова (AVK 90), t. y. Kaišiadórys. Akivaizdu ir tai, kad tose vietose gyvenęs totorius Chaišadaras (ar Choišadaras) Momulevičius: 1565 m. LDK kariuomenės Lietuvos totorių Trakų vėliavos sąraše įrašytas asmuo Хойша Дармому­левичъ, turintis žirgą, lanką ir kardą (LM 3: 427), 1567 m. tokio paties pobūdžio 1 Studijoje „Mūsų miestų vardai“ tai dar labiau akcentuojama – teigiama, jog kilmė visiškai neaiški (Vanagas 1993: 185). 2 Šalia šio įrašo metrika nenurodoma, tačiau iš šaltinių sąrašo matyti, kad tas istorijos šaltinis yra AVK 90. DĖL MIESTO VARDO Kaišiadorys KILMĖS | 3 saraše yra totorius Шадаръ Момулевичъ, turintis prastą žirgą, lanką, kardą ir kirvį (ten pat, 1372). Tokie užrašymai laikytini kiek netiksliais rankraščio įrašu perteikimais ir neabejotinai suponuoja to paties asmens įvardijimą Хошшадар(ъ) Момулевичъ. Šių totoriškų asmenvardžių tikrumą patvirtina ir jau minėtas kito totoriaus nurodymas 1567 m. LDK kariuomenės Lietuvos totorių sąraše, kur užrašytas asmuo Исупъ Хашайдаревичъ, atsiuntęs tarną (nes pats neturįs kojos) su žirgu, lanku ir kardu (ten pat, 1361). Tuo neabejoja ne tik R. Gustaitis, bet ir lenkų istorikas S. Dziadulewicz, kuris pateikia duomenų apie visą Chaišadarovičių ar Choišadarovičių (jo vadinamų Chaszajdarowicze) giminę. Teigiama, jog giminės pradininkas – XVI a. pirmame ketvirtyje gyvenęs Momul v. Mamlecz Jakubowicz Kalina, kurio sūnus ir buvo 1567 m. LDK kariuomenės sąraše minimas Chaišadaras (Chaszajdar). Pastarojo sūnus buvo Mustafa, kurio vienas iš keturių sūnų – Jachija – 1670 m. minimas kaip Verdasavos (esančios Trakų paviete) valdytojas. Ši giminė Lietuvoje žinoma iki 1666 m., vėliau apie ją nieko negirdėti. Manoma, kad jie galėjo emigruoti į Turkiją (Dziadulewicz 1929: 80). R. Gustaičio tyrimas rodo, kad Verdasava buvusi šalia Kaišiadorių dvaro, kuri greičiausiai ir valdė tas pats Jachija, ar netgi tas pats kelis vardus turėjęs dvaras, nes 1787 m. minimas palivarkas Podlamienie-Werdasowo (ili Koszevdary) (Gustaitis 2001: 26). Taigi Chaišadaro (Choišadaro) ir kitų Chaišadarovičių (Choišadarovičių) sąsajos su Kaišiadorių dvaru yra neabejotinos. Be to, tampa akivaizdu, kad asmens įvardijimus Хошша Дармомулевичъ ir Шадаръ Момулевичъ iš tikro reikia skaityti kaip Хошшадар(ъ) Момулевичъ, t. y. asmens Momul Jakubowicz Kalina sūnus. Trumpai apžvelgus istorinius Chaišadaro (Choišadaro) Momulevičiaus ir kitų Chaišadarovičių (Choišadarovičių) giminės asmenų ryšių su Kaišiadorių dvaru aspektus konstatuotina, kad istoriškai vardo Kaišiadorys kilmės iš totorių asmenvardžio galimybė yra labai įtikima. Todėl šią hipotezę reikalinga paanalizuoti lingvistiniu aspektu. Tuo tikslu aptartinas miesto vardo gyvosios kalbos formos bei istorijos šaltiniuose užrašytų jos variantų santykis su totorių asmenvardžiais Хошшадар(ъ), Хашайдар(ъ), Chaszajdar. Pirmiausia pritartina A. Vanago nuomonei, kad vietinių gyventojų lietuvių vartota ir vartojama lytis yra Kaišiadorys (Vanagas 1996: 84). Tą rodo 1935, 1936 m. šio vietovardžio užrašymai iš gyvosios kalbos. Įrašai istorijos dokumentuose kur kas dažniau atspindi šaknį kaš-: Кошейдарова 1590 m. (AVK), Кошедары 1895 m., Кашейдары (GU 322), Kálżeydary 1744 m. (SDV 100), Kaszedary 1795 m. (ŽŽRS 98v); tačiau yra užrašymų, atitinkančių šaknį kaiš-: plg. Kayszedary 1826 m. (Gustaitis 2001: 26). Turint omenyje tai, kad pirmąkart (1565 m.) minimas asmenvardis užrašytas su dvigarsiu – Хошшадар(ъ) Момулевичъ, o vietovardžio gyvosios kalbos forma bei kai kurie istorijos šaltinių duomenys taip pat paliudija dvigarsį ai, galima daryti prielaidą, jog lietuviška urbanonimo forma su kaiš- ir buvo pirminė. S. Dziadulewiczaus vartoti asmenvardžio variantai su monoftongu Chaszajdar, Chaszajdarowicze, matyt, buvo suponuoti vėlesnių užrašymų (Хашайдаревичъ ar pan.), be to, jam nebuvo žinomas 1565 m. įrašas su dvigarsiu. Istorijos šaltiniuose slavų kalbomis užrašytos vėlesnės asmenvardžio, taip pat miesto vardo formos gali būti monoftongizacijos pasekmė. Lietuvių vietovardžių dvigarsio ai vienbalsinimas slavų kalbomis rašytuose dokumentuose yra gana dažnas reiškinys: plg. ftrygaliszki 1728 m. (LKM1 66), ftrigalizki 4 | L A I M U T I S B I L K I S 1732 m. (ten pat, 80), de Strygaliszki 1741 m. (LKM II, 5), Strygaliszki 1890 m. (SG XI 426), Стригалишки 1905 m. (VG 270) – dabar Strigališkis k. IGN; Галюши 1873 m. (SVG 22) – dabar Gailiūšiai k. Švnč. Šie pavyzdžiai rodo, jog toks reiškinys vyko ir XIX a., nors, A. Vanago teigimu, vietovardžiai šio laikotarpio dokumentuose rašomi su nesuvienbalsintu ai (Vanagas 1996: 85). Taigi argumentų, jog pirminė lietuviška kalbamojo vietos vardo forma buvo Kaišiadorys yra lyg ir pakankamai. Kaišiadorių kilmės pagrindu laikant totorių asmenvardį *Chaišadaras ar *Choišadaras reikia kalbėti ne apie vietovardžio slav(in)imo, bet lituanizavimo dalykus. Čia išskirtini du reiškiniai: žodžio pradžios ch virtimas k ir segmento -dar- virtimas į -dor-, tiksliau – a → o. Jų priežastis galima paaiškinti ir lietuvių kalbos, ir konkrečiai lietuvių vietovardžių kontekste. Turint omenyje tai, kad kalbamasis asmenvardis lietuvių buvo suprantamas kaip nelietuviškas žodis, jo pradžios priebalsis ch, kaip ir kituose skoliniuose, dėsningai pakito į k, plg. skolinius iš slavų kalbų kalatas, kūdas, kvāras, kvarābà ir karabà, kvorbà ir kt. (žr. Zinkevičius 1966: 151, 152). Tokie kitimai užfiksuoti ir nelietuviškos kilmės lietuvių toponimijoje, plg. Kvajakalnis kln. BD, Kvajėlės gn. Dv (VK) : brus. хво̄я ‘pušis’ (Jaškin 1971: 199); Kvaščėkas plk. BLc, Kvaščiāuka plk. Skm : lenk. chwaszcz ‘asiūklis’ (SJP 309), brus. хвощи ‘t. p.’ (Jaškin 1971: 199). Galima įtarti, kad segmente -dor- o ← a atsirado taip pat pagal slavizmų adaptacijos analogiją: slavų a → liet. kirčiuotas o (plg. Kardelis 1999: 9) arba konkrečiau – pagal sl. -арь (lenk. -arz) → liet. -or- (plg. Skardžius 1996: 307; Ambrazas 1993: 228). Tokia adaptacija įprasta tarp apeliatyvinių slavizmų, plg. dūdorius, kūkor(i)us (Skardžius 1996: 307), gaspadorius (LKŽ III 151) jos pavyzdžių galima rasti ir lietuvių toponimijoje, plg. Čebatoriai k. Ckn, Mtz (VK). Ypač svarbūs vietovardžiai šiam kitimui pagrįsti yra gyvenamųjų vietų vardai Ardõsai k. Žsl ir Kazaklioriai k. Vdt. Pirmasis iš jų veikiausiai taip pat kildintinas iš totoriško avd. Ardašas, antrasis – iš totorių kozaklar ‘kazokai’ (Kričinskis 1993: 95, 98). Taigi ir čia lietuviškoje (sulietuvintoje) vietovardžių formoje a virtęs o. Kiek atsargiau tokia analogija formoje Kaišiadorys įžvelgtina dėl priegaidžių skirtumo, nes skoliniuose kirčiuotas o paprastai turi tvirtagalę priegaidę. Kita vertus, tokiai vietovardžio kirčiavimo paradigmai susidaryti galėjo turėti įtakos polinksis kitus asmenvardinius daugiskaitinius gyvenamųjų vietų vardus su galūne -ys kirčiuoti pagal 3 kirčiuotę. Pastebėtina, jog šis kitimas savaip pagrindžia nelietuvišką vietovardžio Kaišiadorys kilmę, t. y. ryšį su aptartu totorių asmenvardžiu. Kaip jau minėta, visi urbanonimo užrašymai slavų kalbomis istorijos šaltiniuose yra tik su a (-dar-) – Кошейдарова, Кошедары, Кашейдары, Кайзедары, Kaszedary, Kayszedary. Jeigu šis segmentas tikrai būtų susijęs su liet. daryti (A. Vanago hipotezė), tai lietuviškoje vardo formoje a veikiausiai ir turėtų būti išlaikytas. Tačiau šiuo atveju < kaip ir daugelyje kitų skolinių (slavizmų), jis pavirtęs balsiu o. Vadinasi, -dar- lietuvių tikrai suprastas kaip svetimos kalbos komponentas. Žinoma, reiškiniai ch → k, a → o būdingi lietuvių kalbos slavizmams, o šiuo atveju reikėtų kalbėti apie totoriško asmenvardžio santykį su lietuvių kalba. Reikia turėti omenyje tai, kad XVI a. LDK viešajame gyvenime vyravo slavų kalbos ir pirmieji asmenvardžio užrašymai yra kanceliarine slavų kalba, todėl galima manyti, kad lietuvių kalboje jį galėjo paveikti tie patys, kaip ir slavizmų, adaptavimo dėsniai. DĖL MIESTO VARDO Kaišiadōrys KILMĖS 5 Kaišiadorių asmenvardinės kilmės galimybę paremia ir kitos jo struktūrinės ypatybės. Kaip jau minėta, tai yra daugiskaitinis vietovardis, forma artimas didžiajai lietuvių daugiskaitinių asmenvardinės kilmės gyvenamųjų vietų vardų grupei, plg. kaimų vardus Bačkōnys, Basōnys, Gečionys, Krivōnys, Rusōnys, Senkōnys ir kt. (Razmukaitė 1993: 143–148). Jeigu šis vardas būtų kilęs iš gyventojų pagal amatą pavadinimo, tai pagal bendrąsias tokių vietovardžių struktūros tendencijas reikėtų tikėtis formos *Kaišiadariai, *Kaišiadoriai ar pan., plg. Dienavāgiai k. GDR, Kraujaléidžiai k. GDR, Vyžpiniai k. Grš, Žebraužiai k. Pjs (VK). Visiškai paneigtina atvirkštinė asmenvardžio ir miesto vardo chronologinių santykių galimybė, t. y. tikimybė, jog asmenvardžiai Chaišadaras (Choišadaras), Chaišadarovičiai (Choišadarovičiai) gali būti ne totoriški, o vietovardiniai, t. y. kilę nuo dvaro vardo Kaišiadōrys (toks asmenvardžių susiformavimo būdas apskritai yra įmanomas). Kaip jau minėta, pirmąkart šis asmenvardis užrašytas kaip pirmasis dvinar io įvardijimo narys – vardas: Хойша Дармолулевичъ, t. y. Хойшадар Момулевичъ, o iš gyvenamosios vietos vardo kilęs asmenvardis galėtų būti tik antrasis (ar trečiasis) antroponimas. Be to, abejonių nekelia ir svetima asmenvardžio kilmė. Tai samplaikinis darinys iš dviejų arabiškų vardų Hadži (Chadži) ‘piligrimas į Meką’ ir Haidar ‘liūtas’ (Szynkiewicz 1929: 460). Totoriškos miesto vardo Kaišiadōrys kilmės galimybę paremia ir ta aplinkybė, jog jis kilmės požiūriu nebūtų koks nors ekskliuzyvus lietuvių vietovardis. Kaišiadorių, Trakų, Vilniaus apylinkėse yra ir daugiau totoriškos kilmės gyvenamųjų vietų vardų, pvz., iš totorių asmenvardžių kilusiu laikomas ne tik jau minėtas kaimo vardas Ardōsai, bet ir Melekōnys k. Vdt – nuo totoriaus Melecho (Kričinskis 1993: 95), be to, neabejotinai totoriškos kilmės laikytini apeliatyvinės kilmės oikonimai Kazakliōriai Vdt (jis buvo jau trumpai aptartas), Keturiasdešimt Totorių Vdt, Tatārka PPR, Totori-nė RDMV, Totōriškės AUK, KAR, RdmV, Žsl (VK). Apibendrinant galima teigti, jog istoriniu bei lingvistiniu požiūriu gyvenamosios vietos vardo Kaišiadōrys ryšys su totorišku asmenvardžiu *Chaišadaras, *Choišadaras (Хойшадар(б), Chaszajdar) atrodo ne tik galimas, bet ir labai įtikimas. SUTRUMPINIMAI AUK – Aukštadvaris, Trakų r. avd. – asmenvardis AVK – Акты издаваемые Виленскою археографическою комиссиею 18, Вильна, 1891. Bd – Būdvietis, Lazdijų r. Blc – Bálceriškės, Trakų r. Ckn – Ceikiniai, Ignalinos r. Dv – Dieveniškės, Šalčininkų r. Gdr – Giedraičiai, Molėtų r. gn. – ganykla Grš – Grįškabūdis, Šakių r. GU – Географическій указатель выборныхъ документовъ изъ актовыхъ книгъ Виленскаго Центральнаго Архива. Ign – Ignalinà 6 | LAIMUTIS BILKIS k. – kaimas KAR – Kariotiškės, Trakų r. kln. – kalnas LKMI – Księga Metryk Chrzestnych Kościoła Parafialnego Łyngmianskiego od Roku 1708. Januaryi 10. dnia do Roku 1740 Apryla 24. dnia. LKMII – Księga Metryk Chrzestnych Kościoła Parafialnego Łyngmianskiego od roku 1740. Maia 22. dnia do Roku 1760 Oktobra 24. dnia. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas 3, red. K. Ulvydas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956. LM – Литовская Метрика. Книги Публичныхъ Делъ. Переписи войска Литовскаго 1 (3), Петроградъ, 1915. MtŽ – Matūizos, Varėnos r. Pjs – Pajieslys, Kėdainių r. plk. – pelkė PPr – Paparčiai, Kaišiadorių r. RdMV – Rudaminà, Vilniaus r. SDV – Synodus Dioecesana Vilnensis Ab Illu[stri]s[s]imo, Excellenti[ssi]mo ac Reverendi[ssi]mo Domino D. Michaele Joanne Zienkowicz..., Vilnae: Reg: Majestatis Academ: Soc: JESU, 1744. SG – Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich 11, Warszawa: nakładem Władysława Walewskiego, 1890. SJP – Słownik języka polskiego 1, red. J. Karłowicz, A. Kryński, W. Niedźwiedzki, Warszawa: nakładem prenumeratorów, 1900. Skm – Skiemónys, Anykščių r. SVG – Списковь волостей и сельскихъ обществъ по мировымъ участкамъ Виленской губернии, Вильна: Въ типографіи А. Г. Сыркина, 1873. ŠVnč – Švenčionys VDT – Vaidotai, Vilniaus r. VG – Виленская Губернія. Полный списокъ населенныхъ местъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по официальнымъ сведеніямъ И. И. Гошкевичемъ, Вильна: Губернская Типографія, 1905. VK – Vietovardžių, surinktų iš gyvosios kalbos, kartoteka. ŽSL – Žasliai, Kaišiadorių r. ŽžRS – 1795 m. Trakų apskrities Žiežmarių parapijos revizinis surašymas (LCVA. F. 515. Ap. 15. B. 70). LITERATŪRA AMBRAZAS, S. 1993: Daiktavardžių darybos raida. Lietuvių kalbos veiksmažodiniai vediniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. DZIADULEWICZ, S. 1929: Herbarz rodzin tatarskich w Polsce, Wilno: nakładem autora z zasiłkiem komitetu funduszu kultury narodowej. GUSTAITIS, R. 2001: Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus. JAŠKIN, J. J. 1971: Беларуская геаграфічныя назвы. Мінск: Навука і тэхніка. KARDELIS, J. 1999: Fonetinės slavizmų ypatybės ir jų raida rytinėje lietuvių šnekto(se), Daktaro disertacijos santrauka, Vilnius: Vilniaus universitetas. KRIČINSKIS, S. 1993: Lietuvos totoriai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. PUPALEIGIS, S. 1934: Kaišedorys ar Kaišiadorys? Rytas 83, 2. RAZMUKAITĖ, M. 1993: Oikonimų, atsiradusių iš asmenvardžių su patroniminėmis priesagomis, paplitimas Lietuvoje. Lietuvių kalbotyros klausimai 32, 133–165. DĖL MIESTO VARDO Kaišiadorys KILMĖS | 7 Skardžius, P. 1996: Lietuvių kalbos žodžių daryba. Id., Rinktiniai raštai 1, sudarė A. Rosinas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. Szynkiewicz, J. 1929: Tłumaczenia słów nazw orjentalistycznych. Dziadulewicz, S., ed., Herbarz rodzin tatarskich w Polsce, Wilno: nakładem autora z zasiłkiem komitetu funduszu kultury narodowej, 457–473. Vanagas, A. 1993: Mūsų miestų vardai. Lietuvių kalbotyros klausimai 32, 176–229. Vanagas, A. 1996: Lietuvos miestų vardai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Zinkevičius, Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. Laimutis Bilkis Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 2055 Vilnius, Lietuva [email protected] Gauta 2002 11 05