Dėl miesto vardo „Kaišiadórys“ kilmės

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVII (2002), 1-7 Dėl miesto vardo Kaišiadorys kilmės LAIMUTIS BILKIS Lietuvių kalbos institutas, Vilnius The town name Kaišiadorys was analysed as a compound form by Aleksandras Vanagas, who assumed its second component dor- to go back to dar- and to be connected with daryti “make, manufacture’; the first component would then be the Slavicism kašė ‘basket’ or Lith. kaištis “tap, plug; bolt, bar’. On these assumptions, the name Kaišiadorys would have been derived from that of a class of craftsmen, viz. *kaSiadariai, ‘manufacturers of baskets’ or *kaiSiadariai, ‘manufactu- rers of plugs, bolts’. Certain historical data, not mentioned by Vanagas and evidently unknown to him, as well as certain linguistic features of the town name KaiSiadorys suggest that it could have been derived from a Tatar anthroponym *ChaiSadaras, *ChoiSadaras (Xoimanap(s), Chaszaj- dar) rather than from an appellative. Lietuvos gyvenamųjų vietų vardų kilmė plačiausiai ir išsamiausiai tirta A. Vanago darbuose. Visų pirma minėtini du šio pobūdžio veikalai — studija „Mūsų miestų var- dai“ (Vanagas 1993: 176-229) ir knyga „Lietuvos miestų vardai“ (Vanagas 1996). Čia remiantis gyvosios kalbos ir istorijos šaltinių duomenimis pateikiami miestų bei didesnių ar įžymesnių miestelių vardų kilmės aiškinimai. Be to, minėtais tyrimais padėti metodologiniai oikonimų etimologizavimo pagrindai, iš kurių matyti, jog dau- geliu atvejų lingvistinis šių vardų tyrimas neatsiejamas nuo istorinio: bemaž prie kiek- vieno iš jų nurodoma, kada pirmąkart vardas minimas istorijos šaltiniuose, pateikia- mi formų variantai ir tik tada analizuojama lingvistiniais aspektais (darybiniu, semantiniu, arba motyvaciniu, kilminiu). Iš šių A. Vanago darbų išryškėja pagrindinės abejonių nekeliančios lietuvių urba- nonimų kilmės (kartu ir darybos) tendencijos. Tai sudaro tvirtą pamatą tolesniems urbanonimikos ir apskritai oikonimikos tyrimams. Kita vertus, tokie apibendrina- mojo pobūdžio veikalai ne visada gali aprėpti duomenų gausą, todėl skatina imtis dar išsamesnių juose analizuotų vardų kilmės tyrimų. Vienas iš tokių urbanonimų galėtų būti miesto vardas Kaišiadorys. Kaip ir daugeliu kitų atvejų, A. Vanagas pirmiausia apibūdina istorines šio miesto bei jo vardo susida- rymo aplinkybes. Remiantis B. Kvikliu, teigiama, kad miestas pradėjo kurtis XIX a. II pusėje, kai 1862 m. pradėtas tiesti Vilniaus-Kauno geležinkelis. Geležinkelio sto- tis iš pradžių vadinosi Juodkonys (nuo šalia esančio kaimo vardo), o vėliau pavadinta Kaišiadorimis (Vanagas 1996: 84). Be to, pabrėžiama, kad vardo Kaišiadorys užrašy- mo istorijos dokumentuose duomenys yra vėlyvi ir pateikiamos lytys Kowedap, Ka- meiūdapoi iš XIX a. pab. bei XX a. pr. dokumentų (ten pat). Iš pateikto istorinio kon- teksto daroma išvada, kad vardas Kaišiadorys yra vėlyvas, „atsiradęs bene tik XIX a. antrojoje pusėje“ (ten pat: 85). ro LAIMUTIS BILKIS Pradédamas lingvistinę vardo analizę A. Vanagas pabrėžia, kad vardo kilmė neais- ki', tačiau po to visgi pateikia kelias kilmės galimybes. Pirmiausia šis urbanonimas laikomas sudurtiniu: Kaiš-ia-dorys. Antrasis jo sandas dor- vedamas iš dar- (bet ne- paaiškinamos šio pakitimo priežastys) ir kildinamas iš liet. daryti “dirbti, gaminti', bet abejojama, kuri pirmojo sando šaknis — gyvosios kalbos kaiš- ar raštų kaš- yra autentiška. Pastaroji problema paliekama neišspręsta, nes nurodomos abiejų varian- tų kilmės galimybės: kaš- kildinama iš slavizmo kasé “krepšys, pintinė", o kaiš- — iš liet. kaištis ‘vole, kamštis; kuolelis ar pagalys kam užkišti; durų skląstis, velkė'. Taigi manoma, kad vardas Kaišiadorys kilęs iš žmonių pavadinimo pagal profesiją — *kašia- dariai, t.y. kašių darytojai, dirbėjai, arba *kaišiadariai, t. y. kaiščių darytojai, dirbė- jai; pastaruoju atveju dar priduriama, kad gali būti kilęs ir iš atitinkamo pravardinio asmenvardžio (ten pat: 85-86). Pateiktosios kilmės hipotezės lietuvių vietovardžių bendrųjų darybos, semantikos bei kilmės tendencijų kontekste atrodo gana įtikinamai, tačiau kai kurie A. Vanago nepaminėti (matyt, nežinoti) istoriniai duomenys, taip pat ir kelios kalbamojo urba- nonimo lingvistinės ypatybės leidžia manyti vardą Kaišiadorys esantį kitokios kilmės. Dar 1934 m. kun. S. Pupaleigio paskelbtame straipsnyje pažymėta, kad Kaišiado- rių vardu nuo neatmenamų laikų vadinamas vietinis dvaras. Be to, manoma, kad tai nelietuviškos kilmės vardas, jis nėra sudurtinis, nes „kirtis krintąs ne ant ia, bet ant o“ (Pupaleigis 1934: 2). Ypač svarbių ir svarių istorinių argumentų, verčiančių abejoti A. Vanago nurodyto- mis kilmės galimybėmis, galima rasti R. Gustaičio knygoje „Kaišiadorių rajono gy- venviečių žinynas“ (Gustaitis 2001). Nors šis darbas yra kraštotyrinis, tačiau jame nurodyti istorijos dokumentų duomenys pateikti labai išsamiai ir kvalifikuotai. Jais remiantis teigiama, kad dabartinio Kaišiadorių dvaro vietoje jau 1531 m. buvo toto- riams priklausęs dvaras, o pats Kaišiadorių vardas istorijos dokumentuose pirmą- kart paminėtas 1590 m.: Kowetidaposa®. Be to, nurodoma, kad LDK kariuomenės sąrašuose 1565 ir 1567 m. užrašytas šiose vietose gyvenęs totorius Xouwwaoap Momy- aeeuus. Šio totoriaus vardu ir imtas vadinti jam priklausęs dvaras. Dar pažymima, kad 1567 m. sąraše įrašytas asmuo Hcyns Xawaiioapesuus (ten pat: 26). Esant dviem vardo Kaišiadorys kilmės hipotezėms pravartu detaliau paanalizuoti jas istoriniu ir ypač lingvistiniu požiūriu. Neabejotinai paneigtinas jau minėtas A. Vanago teiginys, kad vardas Kaišiadorys atsirado bene tik XIX a. antrojoje pusėje. Kaip rodo R. Gustaičio tyrimas, šis vardas jau tikrai žinomas XVI a. pabaigoje: 1590 m. lapkričio 17 d. dokumente dėl Navaso- dų kaimo paskyrimo kuopos susirinkimo punktu tarp pavaldžių gyvenamųjų vietovių nurodoma ir Koweudaposa (AVK 90), t. y. Kaišiadorys. Akivaizdu ir tai, kad tose vie- tose gyvenęs totorius Chaišadaras (ar Choišadaras) Momulevičius: 1565 m. LDK kariuomenės Lietuvos totorių Trakų vėliavos sąraše įrašytas asmuo Xoiiwa apmo- mynesuus, turintis žirgą, lanka ir kardą (LM 3: 427), 1567 m. tokio paties pobūdžio : Studijoje „Mūsų miestų vardai“ tai dar labiau akcentuojama — teigiama, jog kilmė visiškai neaiški (Vana- gas 1993: 185). 2 Šalia šio įrašo metrika nenurodoma, tačiau iš šaltinių sąrašo matyti, kad tas istorijos šaltinis yra AVK 90. DĖL MIESTO VARDO Kaišiadorys KILMĖS |3 sąraše yra totorius ///ladaps Momyneeuwus, turintis prastą žirgą, lanką, kardą ir kirvį (ten pat, 1372). Tokie užrašymai laikytini kiek netiksliais rankraščio įrašų perteiki- mais ir neabejotinai suponuoja to paties asmens įvardijimą Xouwwadap(s) Momyne- guys. Šių totoriškų asmenvardžių tikrumą patvirtina ir jau minėtas kito totoriaus nurodymas 1567 m. LDK kariuomenės Lietuvos totorių sąraše, kur užrašytas asmuo Hcyns Xawaudapeeuus, atsiuntęs tarną (nes pats neturįs kojos) su žirgu, lanku ir kardu (ten pat, 1361). Tuo neabejoja ne tik R. Gustaitis, bet ir lenkų istorikas S. Dzia- dulewiczius, kuris pateikia duomenų apie visą Chaišadarovičių ar Choišadarovičių (jo vadinamų Chaszajdarowicze) giminę. Teigiama, jog giminės pradininkas — XVI a. pirmame ketvirtyje gyvenęs Momul v. Mamlecz Jakubowicz Kalina, kurio sūnus ir buvo 1567 m. LDK kariuomenės sąraše minimas Chaišadaras (Chaszajdar). Pastaro- jo sūnus buvo Mustafa, kurio vienas iš keturių sūnų — Jachija — 1670 m. minimas kaip Verdasavos (esančios Trakų paviete) valdytojas. Ši giminė Lietuvoje žinoma iki 1666 m., vėliau apie ją nieko negirdėti. Manoma, kad jie galėjo emigruoti į Turkiją (Dziadule- wicz 1929: 80). R. Gustaičio tyrimas rodo, kad Verdasava buvusi šalia Kaišiadorių dvaro, kurį greičiausiai ir valdė tas pats Jachija, ar netgi tas pats kelis vardus turėjęs dvaras, nes 1787 m. minimas palivarkas Podlamienje-Werdasowo (ili Koszeydary) (Gus- taitis 2001: 26). Taigi Chaišadaro (Choišadaro) ir kitų Chaišadarovičių (Choišada- rovičių) sąsajos su Kaišiadorių dvaru yra neabejotinos. Be to, tampa akivaizdu, kad asmens įvardijimus Xoiwa Jlapmomyaesuus ir Illadapo Momyneeuus iš tikro reikia skaityti kaip Xoiūwadap(s) Momyaesuus, t. y. asmens Momul Jakubowicz Kalina sūnus. Trumpai apžvelgus istorinius Chaišadaro (Choišadaro) Momulevičiaus ir kitų Chai- šadarovičių (Choišadarovičių) giminės asmenų ryšių su Kaišiadorių dvaru aspektus konstatuotina, kad istoriškai vardo Kaišiadorys kilmės iš totorių asmenvardžio gali- mybė yra labai įtikima. Todėl šią hipotezę reikalinga paanalizuoti lingvistiniu aspek- tu. Tuo tikslu aptartinas miesto vardo gyvosios kalbos formos bei istorijos šaltiniuo- se užrašytų jos variantų santykis su totorių asmenvardžiais Xodwaoap(s), Xawauoap(s), Chaszajdar. Pirmiausia pritartina A. Vanago nuomonei, kad vietinių gyventojų lietuvių vartota ir vartojama lytis yra Kaišiadorys (Vanagas 1996: 84). Tą rodo 1935, 1936 m. šio vietovardžio užrašymai iš gyvosios kalbos. Įrašai istorijos dokumetuose kur kas daž- niau atspindi šaknį kaš-: Koweudaposa 1590 m. (AVK), Kowedaps: 1895 m., Kaweiioa- por (GU 322), Kdlzeydary 1744 m. (SDV 100), Kaszedary 1795 m. (ZzRS 98'); tačiau yra užrašymų, atitinkančių šaknį kaiš-: plg. Kayszedary 1826 m. (Gustaitis 2001: 26). Turint omenyje tai, kad pirmąkart (1565 m.) minimas asmenvardis užrašytas su dvi- garsiu — Xouwaodap(s) Momyaesuus, o vietovardžio gyvosios kalbos forma bei kai ku- rie istorijos šaltinių duomenys taip pat paliudija dvigarsį ai, galima daryti prielaidą, jog lietuviška urbanonimo forma su kaiš- ir buvo pirminė. S. Dziadulewicziaus varto- ti asmenvardžio variantai su monoftongu Chaszajdar, Chaszajdarowicze, matyt, buvo suponuoti vėlesnių užrašymų (Xamwaidapeeuus ar pan.), be to, jam nebuvo žinomas 1565 m. įrašas su dvigarsiu. Istorijos šaltiniuose slavų kalbomis užrašytos vėlesnės asmenvardžio, taip pat miesto vardo formos gali būti monoftongizacijos pasekmė. Lietuvių vietovardžių dvigarsio ai vienbalsinimas slavų kalbomis rašytuose doku- mentuose yra gana dažnas reiškinys: plg. /trygaliszki 1728 m. (LkM, 66), /trigalifzki 4 | LAIMUTIS BILKIS 1732 m. (ten pat, 80), de Strygaliszkis 1741 m. (LKM, 5), Strygaliszki 1890 m. (SG, 426), Cmpuearuwru 1905 m. (VG 270) — dabar Strigailiškis k. IGN; /aniomu 1873 m. (SVG 22) — dabar Gailiūšiai k. SYNC. Šie pavyzdžiai rodo, jog toks reiškinys vyko ir XIX a., nors, A. Vanago teigimu, vietovardžiai šio laikotarpio dokumentuose rašomi su nesuvienbalsintu ai (Vanagas 1996: 85). Taigi argumentų, jog pirminė lietuviška kalbamojo vietos vardo forma buvo Kaišiadorys yra lyg ir pakankamai. Kaišiadorių kilmės pagrindu laikant totorių asmenvardį *Chaišadaras ar *Choiša- daras reikia kalbėti ne apie vietovardžio slavinimo, bet lituanizavimo dalykus. Čia išskirtini du reiškiniai: žodžio pradžios ch virtimas k ir segmento -dar- virtimas į -dor-, tiksliau — a — o. Jų priežastis galima paaiškinti ir lietuvių kalbos, ir konkrečiai lietuvių vietovardžių kontekste. Turint omenyje tai, kad kalbamasis asmenvardis lietuvių buvo suprantamas kaip nelietuviškas žodis, jo pradžios priebalsis ch, kaip ir kituose skoliniuose, dėsningai pakito į k, plg. skolinius iš slavų kalbų kalatas, kūdas, kvaras, kvaraba ir karaba, kvorba ir kt. (žr. Zinkevičius 1966: 151, 152). Tokie kitimai užfiksuoti ir nelietuviš- kos kilmės lietuvių toponimijoje, plg. Kvajakalnis kin. BD, Kvajėlės gn. Dv (VK) : brus. xeo0s ‘pusis’ (Jaskin 1971: 199); Kvascekas plk. Brc, Kvasciduka plk. SKM : lenk. chwaszcz “asiuklis’ (SJP, 309), brus. xeowu ‘t. p." (JaSkin 1971: 199). Galima įtarti, kad segmente -dor- 0 — a atsirado taip pat pagal slavizmy adaptaci- jos analogiją: slavų a — liet. kirčiuotas o (plg. Kardelis 1999: 9) arba konkrečiau — pagal sl. -apo (lenk. -arz) — liet. -or- (plg. Skardžius 1996: 307; Ambrazas 1993: 228). Tokia adaptacija įprasta tarp apeliatyvinių slavizmų, plg. dūdorius, kūkorius (Skar- džius 1996: 307), gaspadorius (LKZ,, 151) jos pavyzdžių galima rasti ir lietuvių to- ponimijoje, plg. Cebatoriai k. CkN, MTZ (VK). Ypač svarbūs vietovardžiai Siam kiti- mui pagrįsti yra gyvenamųjų vietų vardai Ardėsai k. Žsr ir Kazaklioriai k. VDT. Pirmasis iš jų veikiausiai taip pat kildintinas iš totoriško avd. Ardašas, antrasis — iš totorių kozaklar ‘kazokai’ (Kričinskis 1993: 95, 98). Taigi ir čia lietuviškoje (sulietuvintoje) vietovardžių formoje a virtęs o. Kiek atsargiau tokia analogija formoje Kaišiadorys įžvelgtina dėl priegaidžių skirtumo, nes skoliniuose kirčiuotas o paprastai turi tvirta- galę priegaidę. Kita vertus, tokiai vietovardžio kirčiavimo paradigmai susidaryti ga- lėjo turėti įtakos polinkis kitus asmenvardinius daugiskaitinius gyvenamųjų vietų var- dus su galūne -ys kirčiuoti pagal 3 kirčiuotę. Pastebėtina, jog šis kitimas savaip pagrindžia nelietuvišką vietovardžio Kaišiadorys kilmę, t. y. ryšį su aptartu totorių asmenvardžiu. Kaip jau minėta, visi urbanonimo užrašymai slavų kalbomis istorijos šaltiniuose yra tik su a (-dar-) — Koweudaposa, Kowedapwi, Kauteiūidapoi, Kalzeydary, Kaszedary, Kayszedary. Jeigu šis segmentas tikrai būtų susijęs su liet. daryti (A. Vana- go hipotezė), tai lietuviškoje vardo formoje a veikiau ir turėtų būti išlaikytas. Tačiau šiuo atveju< kaip ir daugelyje kitų skolinių (slavizmų), jis pavirtęs balsiu o. Vadinasi, -dar- lietuvių tikrai suprastas kaip svetimos kalbos komponentas. Žinoma, reiškiniai ch — k, a — o būdingi lietuvių kalbos slavizmams, o šiuo atveju reikėtų kalbėti apie totoriško asmenvardžio santykį su lietuvių kalba. Reikia turėti omenyje tai, kad XVI a. LDK viešajame gyvenime vyravo slavų kalbos ir pirmieji asmenvardžio užrašymai yra kanceliarine slavų kalba, todėl galima manyti, kad lietuvių kalboje jį galėjo pa- veikti tie patys, kaip ir slavizmų, adaptavimo dėsniai. DĖL MIESTO VARDO Kaišiadorys KILMĖS | 3 Kaišiadorių asmenvardinės kilmės galimybę paremia ir kitos jo struktūrinės ypaty- bės. Kaip jau minėta, tai yra daugiskaitinis vietovardis, forma artimas didžiulei lietu- vių daugiskaitinių asmenvardinės kilmės gyvenamųjų vietų vardų grupei, plg. kaimų vardus Bačkonys, Basonys, Gečionys, Krivonys, Rusonys, Senkonys ir kt. (Razmukaitė 1993: 143-148). Jeigu šis vardas būtų kilęs iš gyventojų pagal amatą pavadinimo, tai pagal bendrąsias tokių vietovardžių struktūros tendencijas reikėtų tikėtis formos *Kai- šiadariai, *Kaišiadoriai ar pan., plg. Dienavagiai k. GDR, Kraujalčidžiai k. GDR, Vyžpi- niai k. GRS, Zebgrauziai k. P38 (VK). Visiškai paneigtina atvirkštinė asmenvardžio ir miesto vardo chronologinių santy- kių galimybė, t. y. tikimybė, jog asmenvardžiai Chaišadaras (Choišadaras), Chaiša- darovičiai (Choišadarovičiai) gali būti ne totoriški, o vietovardiniai, t. y. kilę nuo dvaro vardo Kaišiadorys (toks asmenvardžių susiformavimo būdas apskritai yra įmanomas). Kaip jau minėta, pirmakart šis asmenvardis užrašytas kaip pirmasis dvinario įvardi- jimo narys — vardas: Xouwa /Įapmomyneeuus, t. y. Xoūmadap Momyaeeuus, o iš gyve- namosios vietos vardo kilęs asmenvardis galėtų būti tik antrasis (ar trečiasis) antro- ponimas. Be to, abejonių nekelia ir svetima asmenvardžio kilmė. Tai samplaikinis darinys iš dviejų arabiškų vardų Hadži (Chadži) “piligrimas į Meką' ir Haidar “liūtas' (Szynkiewicz 1929: 460). Totoriškos miesto vardo Kaišiadorys kilmės galimybę paremia ir ta aplinkybė, jog jis kilmės požiūriu nebūtų koks nors ekskliuzyvus lietuvių vietovardis. Kaišiadorių, Trakų, Vilniaus apylinkėse yra ir daugiau totoriškos kilmės gyvenamųjų vietų vardų, pvz., iš totorių asmenvardžių kilusiu laikomas ne tik jau minėtas kaimo vardas Ardo- sai, bet ir Melekonys k. VDT — nuo totoriaus Melecho (Kričinskis 1993: 95), be to, neabejotinai totoriškos kilmės laikytini apeliatyvinės kilmės oikonimai Kazaklioriai VDT (jis buvo jau trumpai aptartas), Kėturiasdešimt Totorių Vdt, Tatarka PPR, Totori- nė RDMV, Totoriškės AUK, KAR, RDMV, ZsL (VK). Apibendrinant galima teigti, jog istoriniu bei lingvistiniu požiūriu gyvenamosios vietos vardo Kaišiadorys ryšys su totorišku asmenvardžiu *Chaišadaras, *Choišada- ras (Xouwadap(s), Chaszajdar) atrodo ne tik galimas, bet ir labai įtikimas. SUTRUMPINIMAI AUK — Aukštadvaris, Trakų r. avd. —- asmenvardis AVK — Akmbit uzdasaemoie Bunenckojo apxeozparchuueckoto kommucciero 18, BuwibHa, 1891. BD — Būdvietis, Lazdijų r. Brc- Balceriškės, Trakų r. CKN — Ceikiniai, Ignalinos r. Dv - Dievéniskés, Šalčininkų r. GDR - Giedraičiai, Molėtų r. gn. — ganykla GRS — Griškabūdis, Šakių r. GU - Ieoepadhuvgeckiū yxa3zamenob 6bi100pHbixs JoKyMeKHmo68 U35 AKMOBLIXs Kuo Bunenckaeo Ileumpanbnazo Apxuea. IGN — Ignalina 6: | LAIMUTIS BILKIS k.—kaimas KAR — Kariotiškės, Trakų r. kiln. — kalnas LKM, — Księga Metryk Chrzestnych Kosciota Parafialnego £.yngmianskiego od Roku 1708. Januaryi 10. dnia do Roku 1740 Apryla 24. dnia. LKM, — Ksigga Metryk Chrzestnych Kosciota Parafialnego Lyngmianskiego od roku 1740. Maia 22. dnia do Roku 1760 Oktobra 24. dnia. LKZ - Lietuvių kalbos žodynas 3, red. K. Ulvydas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956. LM — Jlumoeckan Mempuxa. Knueu ITy6rusunowxeo lens. Ilepenucu éouicka Jlumosckaeo 1 (3), Tlerporpamb, 1915. MTZ- Matuizos, Varėnos r. Pis— Pajieslys, Kėdainių r. plk. — pelkė PPR — Paparčiai, Kaišiadorių r. RDMV — Rudamina, Vilniaus r. SDV — Synodus Dioecesana Vilnensis Ab Jilu ftriffimo, Excellentiffimo ac Reverendiffimo Domino D. Michaele Joanne Zienkowicz..., Vilnae: Reg: Maje[tatis Academ: Soc: JESU, 1744. SG — Slownik geograficzny Krolestwa Polskiego i innych krajow stowiariskich 11, Warszawa: nakladem Wtady- stawa Walewskiego, 1890. SIP — Stownik jezyka polskiego 1, red. J. Kartowicz, A. Krynski, W. Niedzwiedzki, Warszawa: nakladem prenumeratoréw, 1900. SKM — Skiemonys, Anykščių r. SVG - Cnucoks e0n0cmeii u ceasckuxs 0614ecmes no mMupoebiMs Vysacmkams Bunenckoli 2ybepriu, Busha: Bb THrnorpadiu A. I". Chipruna, 1873. ŠvNč — Švenčionys VDT - Vaidotai, Vilniaus r. VG - Bunenckas Tyčepnis. Ilonnow CnucoKs HACEACHHbBIXS Mecmo CO CIMAMUCMUMECKUMU OQHHBIMU O KadKJOMS noceaeniu, cocmaenennbiū no oghpuuiarvhoims ceedeniams I. I. lowkeeuqems, BuibHa: I'yGepHckas Tunorpa- is, 1905. VK - Vietovardziy, surinktų iš gyvosios kalbos, kartoteka. Zs1.- Žasliai, Kaišiadorių r. ŽžRS — 1795 m. Trakų apskrities Žiežmarių parapijos revizinis surašymas (LCVA. FE. 515. Ap. 15. B. 70). LITERATŪRA AMBRAZAS, S. 1993: Daiktavardžių darybos raida. Lietuvių kalbos veiksmažodiniai vediniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. DZIADULEWICZ, S. 1929: Herbarz rodzin tatarskich w Polsce, Wilno: naktadem autora z zasitkiem komitetu funduszu kultury narodowej. GusraiTis, R. 2001: Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas, Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus. JASKIN, I. J. 1971: 5esapyckisa zeazpadhiunoia Ka3ebi, Mincx: HaByka i ToxHiKa. KARDELIS, J. 1999: Fonetinés slavizmy ypatybės ir jy raida rytinėse lietuvių $nektose, Daktaro disertacijos santrauka, Vilnius: Vilniaus universitetas. KRICINSKIS, S. 1993: Lietuvos totoriai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. PUPALEIGIS, S. 1934: KaiSedorys ar Kaišiadorys? Rytas 83, 2. RAZMUKAITE, M. 1993: Oikonimu, atsiradusių iš asmenvardžių su patroniminémis priesagomis, paplitimas Lietuvoje. Lietuviy kalbotyros klausimai 32, 133-165. DĖL MIESTO VARDO Kaišiadorys KILMĖS | 7 SKARDŽIUS, P. 1996: Lietuvių kalbos žodžių daryba. 1d., Rinktiniai raštai 1, sudaré A. Rosinas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. SZYNKIEWICZ, J. 1929: Ttumaczenia slow nazw orjentalistycznych. Dziadulewicz, S., ed., Herbarz rodzin tatarskich w Polsce, Wilno: naktadem autora z zasitkiem komitetu funduszu kultury narodowej, 457—473. VANAGAS, A. 1993: Mūsų miestų vardai. Lietuvių kalbotyros klausimai 32, 176-229. VANAGAS, A. 1996: Lietuvos miestų vardai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. ZINKEVIČIUS, Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. Laimutis Bilkis Gauta 2002 11 05 Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 2055 Vilnius, Lietuva [email protected]