Būdvardžio derinimas ir būdvardžio bevardės giminės problema

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVIII (2003), 119-136 Būdvardžio derinimas ir būdvardžio bevardės giminės problema“ LORETA SEMĖNIENĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius The article deals with the forms traditionally described in Lithuanian grammar as ‘neuter’ forms of the adjective. This problem is considered in connection with the broader issue of the gender agreement of adjectives. Whereas in traditional Lithuanian grammar agreement is viewed as one of the types of syntactic relationship, it is here described as a formal marker of syntactic relationship. The distinction between controller gender and target gender (as formulated by Corbett) is introduced. The gender system is different for (a) substantivized adjectives, which are marked for animacy vs. inanimacy, with a further differentiation between masculine and feminine for animates (the forms described as neuter are actually marked as inanimate), and (b) non-substantivized adjectives, whose gender forms are determined by agreement. The latter distinguish three target genders, the neuter form being used to agree with inanimate substantivized adjectives and inanimate pronouns as agreement controllers, but also as default agreement forms in those cases where the position of the controller is occupied by a word not marked for gender. The Lithuanian gender system can thus be described as one with three target genders and three controller genders, though neuter controllers are relatively rare. 0. IVADINES PASTABOS 0.1. Lietuvių kalbotyroje siūlyta keletas tradiciškai vadinamų būdvardžio bevardės giminės formų' sampratų. Vieni autoriai (Ulvydas, red., 1965: 478; Jakaitienė, Laigonaitė, Paulauskienė 1976: 64; Valeckienė 1984; Tekorienė 1990; Paulauskienė 1994: 211; Ambrazas, red., 1994: 168; Ambrazas, ed., 1997: 134 ir kt.) tokias būdvardžių formas skiria prie būdvardžių, kiti (Kazlauskas 1968: 324, Girdenis, Žulys 1973: 208, Paulauskienė 1983: 209) jas laiko prieveiksmiais, treti — atskira kategorija (Musteikis 1972: 241-249). Šiuo metu nėra visuotinai nusistovėjusios ir priimtinos tradiciškai vadinamų būdvardžio bevardės giminės formų sampratos, diskutuojama dėl šių formų vietos gramatinėje žodžių klasifikacijoje. * Už vertingas pastabas ir pagalbą rengiant straipsnį dėkoju prof. Axeliui Holvoetui. Autorė dėkinga ir prof. G. G. Corbettui, su kuriuo buvo aptartos kai kurios teorinės lietuvių kalbos būdvardžio giminės sistemos aprašo problemos. Straipsnio pagrindiniai teiginiai svarstyti 2002 m. gruodžio mėn. 17 d. Lietuvių kalbos instituto Gramatikos skyriuje surengtame teoriniame seminare. Terjes Mathiasseno (1996: 62) nuomone, sinchroniniu požiūriu tokias formas geriau tiktų vadinti nekaitomomis formomis. 120 | LORETA SEMĖNIENĖ 1. BŪDVARDŽIO BEVARDĖS GIMINĖS FORMU SAMPRATA LIETUVIŲ KALBOS GRAMATIKOSE 1.1. Kaip teigiama akademinėje Lietuvių kalbos gramatikoje (Ulvydas, red., 1965: 478), Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (Ambrazas, red., 1994: 168) ir anglų kalba parašytoje lietuvių kalbos gramatikoje Lithuanian Grammar (Ambrazas, ed., 1997: 134) (būdvardžio skyrių autorė — Adelė Valeckienė), lietuvių kalbos būdvardžiai turi tris giminės formas: vyriškosios, moteriškosios ir bevardés®. Būdvardžio bevardės giminės formos minėtose gramatikose priešinamos vyriškosios ir moteriškosios giminės formoms pagal jų sintaksines funkcijas ir reikšmės pobūdį. Iškeliama apibendrintos / neapibendrintos ypatybės priešprieša tarp būdvardžio bevardės giminės ir būdvardžio vyriškosios bei moteriškosios giminės formų. Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (Ambrazas, red., 1994: 169) teigiama, kad skirtingai nei būdvardžio vyriškosios bei moteriškosios giminės formos, kurios žymi ypatybę, siejamą su tam tikru daiktu, būdvardžio bevardės giminės formos paprastai nesiejamos su daiktavardžiais ir ypatybę reiškia apibendrintai. Tačiau akademinėje Lietuvių kalbos gramatikoje (Ulvydas, red., 1965: 526) teigiama, kad bevardės giminės būdvardžiai reiškia nuo daikto atitrauktą ypatybę, arba tiksliau — reiškinį, panašų į tą, kuris pasakomas abstrakčiosios reikšmės būdvardiniais daiktavardžiais. Būdvardžio bevardės giminės formos, skirtingai nei būdvardžio vyriškosios ir moteriškosios giminės formos, sakinyje neina pažyminiais. 2. BŪDVARDŽIO BEVARDĖS GIMINĖS FORMŲ SAMPRATA ATSKIROSE MONOGRAFIJOSE 2.0. Būdvardžio bevardė giminė būdvardžio giminės kategorijai priskiriama ir Adelės Valeckienės (1984) bei Dalijos Tekorienės (1990) monografijose“. 2.1. Valeckienė savo monografijoje Lietuvių kalbos gramatinė sistema (1984: 175, 185-186) teigia, kad bevardės giminės būdvardžiai priklauso prie būdvardžių kaip giminės kategorijos formos, bet kadangi lietuvių kalboje nėra bevardės giminės daiktavardžių, jie derinami su bevardės giminės įvardžiais. Taip pat autorė pažymi, kad į būdvardžio laipsnio kategorijos sistemą įeina ne tik vyriškosios bei moteriškosios giminės, bet ir bevardės giminės formos. Vyriškosios ir moteriškosios giminės formos kartu su bevardės giminės formomis apima visą būdvardžio kaitymo giminėmis sistemą. Neturėdamos atributinės funkci2 Pasirodžius pirmam Lietuvių kalbos gramatikos tomui, Jonas Kazlauskas (1965: 175) suabejojo būdvardžio bevardės giminės formų traktuotės loginiu adekvatumu. Jo teigimu, jei būdvardžio giminė priklauso nuo daiktavardžio giminės, o lietuvių kalboje nėra bevardės giminės daiktavardžių, tai apibūdinti bevardės giminės formą kaip būdvardžio bevardę giminę, vadinasi, daryti loginę klaidą — arba būdvardžio apibrėžime, kur sakoma, kad lietuvių kalbos būdvardis derinamas su daiktavardžiu gimine, skaičiumi ir linksniu, arba neteisingai suprantant bevardės giminės formą. Bevardę giminę palaikė ir Vytautas Sirtautas straipsnyje „Dėl būdvardžio giminės kategorijos“ (1968: 135-137). Autorius pažymi, kad bevardės giminės būdvardžiai vienais atvejais gali būti savarankiški, t. y. valdyti daiktavardžius (trumpa dienos), o kitais atvejais — priklausomi, t. y. sudaryti predikatinį junginį (bet ne tai įdomu). BŪDVARDŽIO DERINIMAS IR GIMINĖ | 121 jos, šios formos būdvardžio giminės kategorijoje yra periferinės, ju funkcionavimas yra ribotas. Būdvardžio bevardės giminės formos sudaro opoziciją su vyriškosios ir moteriškosios giminės formomis, turi derinimo požymių ir yra transformuojamos į vyriškosios ir moteriškosios giminės formas be reikšmės skirtumo (plg. Ambrazas, Sližienė, Valeckienė 1974: 178). Autorė daro išvadą, kad vyriškosios ir moteriškosios giminės formos tik kartu su bevardės giminės formomis apima visą būdvardžio kaitymo giminėmis sistemą (Valeckienė 1984: 186-187; dar žr. 1998: 244-248). 2.2. Tekorienė, norėdama įrodyti, kad būdvardžio bevardės giminės formos priklauso būdvardžio giminės kategorijai, savo monografijoje Bevardės giminės būdvardžiai (1990) plečia daugelyje gramatikų ir vadovėlių panašiai pateikiamą būdvardžio apibrėžimą (būdvardis — savarankiška kalbos dalis, kurią sudaro žodžiai, reiškiantys ypatybę ir kaitomi giminėmis, skaičiais ir linksniais (Ambrazas, red., 1994: 167)). Autorė į būdvardžio apibrėžimą įtraukia ne tik atributinį, bet ir predikatinį požymį reiškiančius žodžius. Teigiama, kad „būdvardžiai yra žodžiai, vartojami pažyminiu ir vardine tarinio dalimi, kurie turi kategorinę požymio reikšmę. Visi būdvardžiai turi vyriškosios ir moteriškosios giminės formas, kaitomas linksniu ir skaičiumi ir derinamas su daiktavardžiu. Kai kurie kokybiniai būdvardžiai turi dar ir nekaitomą bevardės giminės formą, vartojamą vardine tarinio dalimi, kai veiksnys išreikštas giminės reikšmės neturinčiais vardiniais žodžiais arba kai jo iš viso nėra, ir jis nenumanomas“ (Tekorienė 1990: 67-68). Taigi būdvardžio bevardės giminės formos, kaip ir vyriškosios bei moteriškosios giminės formos, priskiriamos prie tos pačios predikatinį požymį reiškiančių žodžių klasės. Anot autorės (Tekorienė 1990: 67), būdvardžio bevardės giminės formos turi negimininę reikšmę ir gali būti priešinamos su būdvardžio vyriškosios ir moteriškosios giminės formomis pagal bendrą giminės-negiminės semantinį požymį. Tačiau reikėtų sutikti su Aldona Paulauskiene (1994: 219), kad šitaip išplėtus būdvardžio sąvoką neįmanoma nustatyti ribų tarp būdvardžio ir kitų kalbos dalių, galinčių eiti tariniu ir taip pat, kaip ir būdvardžio bevardės giminės tipo formos, žymėti subjektui būdingą būseną, plg.: Man reikia. Man gera. Man garbė. Kyla klausimas — argi šie visi predikatai yra būdvardžiai? Todėl tradicinėje morfologijoje, skiriančioje kelias požymį reiškiančias kalbos dalis, Paulauskienės manymu, būdvardžio apibrėžimo negalima plėsti. O neišplėtus apibrėžimo sunku būdvardžio bevardės giminės formas laikyti būdvardžiais, nes jos nelinksniuojamos ir neina derinamuoju pažyminiu, vadinasi, neturi būdingiausių šios kalbos dalies ypatybių“. 3. BŪDVARDŽIO BEVARDĖS GIMINĖS FORMŲ SAMPRATA LIETUVIŲ KALBOS MORFOLOGIJOS VADOVĖLIUOSE 3.1. Kiek kitaip būdvardžio bevardės giminės formas supranta Evalda Jakaitienė, Adelė Laigonaitė ir Aldona Paulauskienė Lietuvių kalbos morfologijoje (1976: 63— 4 Paulauskienė (1994: 217-219) kritikuoja ne tik Tekorienės, bet ir Valeckienės būdvardžio bevardės giminės formų sampratą. 122 | LORETA SEMĖNIENĖ 64). Autorės pažymi („Būdvardžio“ skyriaus autorė — Adelė Laigonaitė), kad tokios būdvardžio bevardės giminės formos turėtų būti vadinamos negimininėmis būdvardžio formomis ir kad jos apskritai nerodo daikto ypatybės, o tik tam tikrą abstrakčią būseną“. Taip pat teigiama, kad būdvardžio bevardės giminės formų vieta kitų būdvardžio formų sistemoje yra labai savotiška, kadangi jos nesudaro jokios gramatinės priešpriešos vyriškosios ir moteriškosios giminės būdvardžiams. Todėl įjungti šias būdvardžio formas į giminės kategoriją nėra jokio pamato“. Kaip tik dėl to, anot autorių, būdvardžio bevardės giminės formų priskyrimas prie būdvardžių dabartinės lietuvių kalbos atžvilgiu iš viso tegalįs būti sąlyginis (plg. Michelini 1988: 53-58). 3.2. Būdvardžio bevardės giminės formos negimininėmis laikomos ir Paulauskienės Lietuvių kalbos morfologijoje (1994: 211-217; dar žr. Paulauskienė 2001: 138-139). Negimininės būdvardžio formos, kaip ir laipsnių bei įvardžiuotinės formos, būdamos vidinės būdvardžio gramatinės kategorijos, autorės vadinamos nederinamosiomis būdvardžio kategorijomis, t. y. neturinčiomis atitikmenų daiktavardžio gramatinių kategorijų sistemoje. Tokios nederinamosios būdvardžio kategorijos priešinamos derinamosioms būdvardžio kategorijoms (linksniui, skaičiui, giminei), kurių pobūdis yra sintaksinis ir atspindi būdvardžio ryšį su daiktavardžiu. Paulauskienės (1994: 208-209) teigimu, kiek skaičių turi daiktavardis, tiek skaičių rodo ir būdvardis. Tai, kas pasakyta apie būdvardžio skaičių, tinka ir linksnio, ir trečiajai derinamajai kategorijai — giminei. Vadinasi, jei yra dvi daiktavardžio giminės, turi būti ir dvi derinamojo žodžio — būdvardžio — giminės. Autorės žodžiais tariant (Paulauskienė 1994: 210), niekaip teoriškai nepaaiškintas daiktavardžio ir būdvardžio giminių nesutikimas ir niekaip nepaaiškinta, kodėl grynai derinamoji kategorija turėtų priklausyti nuo būdvardžio reikšmės. Juk matom, kad kitos dvi derinamosios kategorijos (linksnis ir skaičius) visiškai nepriklauso nuo to, ką reiškia būdvardis. Nuo būdvardžio reikšmės nepriklauso vyriškoji ir moteriškoji giminė. O gal ta forma dabar jokios giminės nežymi? Gal ji negimininė? — klausia Paulauskienė Lietuvių kalbos morfologijoje. 4. KITOS BUDVARDZIO BEVARDES GIMINES FORMU SAMPRATOS 4.0. KritiSko vertinimo yra sulaukusios ir kitos tradiciškai vadinamų būdvardžio bevardės giminės formų sampratos. 4.1. Viena būdvardžio bevardės giminės formų sampratų teigia: kadangi būdvardžio bevardės giminės formos, kaip ir prieveiksmiai, yra ne mažiau reguliariai sudaromos iš tų pačių kokybinių būdvardžių, taip pat turi tą pačią aukštesniojo laipsnio formą ir Šią sampratą kritikavo Valeckiené (1984: 183-187), Tekorienė (1990: 15). Tokios pat nuomonės laikosi ir Tatjana Bulygina (1970: 35-36). Autorė, aptardama lietuvių kalbos budvardzius, teigia, kad būdvardžio bevardės giminės formos nesudaro priešpriešos kitoms būdvardžio (vyriškosios ir moteriškosios giminės) formoms nei pagal giminę, nei pagal skaičių, nei pagal linksni. Tokios būdvardžio formos yra tikras kokybinių vyriškosios giminės būdvardžių kamienas. Skirti būdvardžio bevardės giminės formas prie būdvardžių (vyriškosios ir moteriškosios giminės) yra tiek pat pagrindo, kiek ir kokybinius prieveiksmius, turinčius tų pačių būdvardžių kamieną. BŪDVARDŽIO DERINIMAS IR GIMINĖ | 123 paprastai gali būti vartojamos predikatiniuose junginiuose, todėl jas galima laikyti prieveiksmiais (Kazlauskas 1968: 324; Girdenis, Žulys 1973: 208; Paulauskienė 1983: 209Y'. Būdvardžio bevardės giminės formas prie prieveiksmiy skyrė ir „Pirmosios lietuvių kalbos gramatikos“ autorius Danielius Kleinas (Balčikonis, red., 1957: 432, 538). 4.2. Kazys Musteikis (1972: 241-249) siūlė būdvardžio bevardės giminės formas laikyti atskira kalbos dalimi — būsenos kategorijos žodžiais. Kaip teigia autorius, kai lietuvių kalboje išnyko bevardės giminės daiktavardžiai, bevardės giminės būdvardžiai perėjo į kitą kalbos dalį — būsenos kategoriją, o ypatybės reikšmę pakeitė abstrakti būsenos reikšmė“. Musteikio (1972: 249) daroma išvada: būsenos kategorijos, kaip atskiros kalbos dalies, skyrimas yra visiškai objektyvus, nes ji skiriama (kaip ir kiekviena kalbos dalis) atsižvelgiant į reikšmės, morfologinių požymių ir sintaksinių funkcijų skirtumus. 4.3. Kaip matyti, visos čia trumpai paminėtos būdvardžio bevardės giminės formų sampratos yra susilaukusios kritikos ir iki šiol nė viena jų nėra nusistovėjusi ir visuotinai priimta. 5. DERINIMO SAMPRATA 5.1. Dar kartą kalbant apie būdvardžio bevardės giminės formas, svarbu pati giminės kategorija ir būdvardžio sintaksiniai ryšiai su jo giminės formą lemiančiais žodžiais. 5.1.1. Giminės kategorija yra dvilypė: ji apima tiek žodžius, turinčius inherentinę giminės kategoriją (daiktavardžiai), tiek žodžius, turinčius neinherentinę giminės kategoriją (būdvardžiai). Daiktavardžiai, turėdami inherentinę giminės kategoriją, visų pirma savo prototipinėse realizacijose skiriami į dvi — vyriškosios ir moteriškosios — semantines gimines (vyras, tėvas, brolis, gaidys vs. moteris, motina, sesuo, višta ir pan.). Tokių daiktavardžių giminė yra motyvuota. Pastarųjų daiktavardžių semantinė giminė paprastai sutampa su morfologine daiktavardžio gimine". Šie daiktavardžiai sudaro tam tikrą priešpriešą asemantinės giminės daiktavardžiams, t. y. tiems, kurių giminė yra nemotyvuota. Nemotyvuotą giminę turi daiktus pavadinantys daiktavardžiai. Tokie daiktavardžiai vienai ar kitai giminei priskiriami pagal morfologinius giminės požymius. Kita vertus, inherentinė daiktavardžio giminės kategorija per sintaksinius ryšius lemia kitų žodžių morfologinius giminės požymius. Skirtingai nei daiktavardžio, būdvardžio giminė yra neinherentinė jo kategorija", lemiama derinimo su kitu žodžiu. Būdvardžio giminės formų sistema, be derinimo su 4 Pastarąją sampratą kritikavo Valeckienė (1984: 187-188). Šiai sampratai prieštaravo Kazlauskas (1965: 176), akademinės Lietuvių kalbos gramatikos pirmo tomo autoriai (Ulvydas, red., 1965: 35-37), Ambrazas, Sližienė, Valeckienė (1974: 180), Valeckienė (1984: 188-199), Paulauskienė (1994: 214-215). Daiktavardzio semantinė ir morfologiné giminė suprantama kaip Artūro Judženčio (2002: 39-49) straipsnyje. Minėtame straipsnyje taip pat plačiau žr. apie daiktavardžio semantinės ir morfologinės giminės nesutapimus. 8 19 Išskyrus daiktavardiskai vartojamus budvardzius, turinčius inherenting giminės kategorija. 124 | LORETA SEMĖNIENĖ daiktavardžiu (ar kitu daiktavardiškai vartojamu žodžiu) lemiamų būdvardžio vyriškosios ir moteriškosios giminės formų, pvz.: namas dar nėra senas, diena graži, apima ir trečią — bevardės giminės — formą, vartojamą tada, kai nėra daiktavardžio, su kuriuo ji galėtų būti derinama, pvz., skaityti — įdomu ir pan. 5.1.2. Aptariant būdvardžio bevardės giminės formas neretai teigiama, kad sakiniuose, kur jos vartojamos, sintaksinis ryšys yra kitoks nei būdvardžio vyriškosios ir moteriškosios giminės formų vartojimo atveju. Laikomasi nuomonės, kad būdvardžio bevardės giminės formos yra ne derinamos", o Slicjamos'? (Mathiassen 1996: 68-69; Ulvydas, red., 1965: 478; plg. Labutis 1998: 41). Teigimas, kad tokiuose sakiniuose, kaip skaityti — įdomu, yra šliejimo ryšys, remiasi tuo, kad bendratis yra nelinksniuojama, neturi giminės formos, t. y. neturi, tradiciniu supratimu, būdingiausių derinimui, kaip vienam iš sintaksinių ryšių tipų, morfologinių (giminės, skaičiaus, linksnio) požymių. Regis, dėl to, kad būdvardžio bevardės giminės formos nėra derinamos, siūlyta apskritai jų netraukti į būdvardžio giminės kategorija (Paulauskienė 1983: 209, 1989: 178-196; Bulygina 1970: 35-36; plg. Jakaitienė, Laigonaitė, Paulauskienė 1976: 63). Iš tikrųjų tiek tarp vyriškosios ir moteriškosios giminės būdvardžių ir daiktavardžių, tiek tarp bevardės giminės būdvardžių ir su jais siejamų žodžių yra tas pats sintaksinis ryšys. Skirtumas remiasi sintaksiniu ryšiu jungiamų žodžių morfologinėmis ypatybėmis. Kitaip tariant, vieno žodžio formos derinimas su kitu žodžiu atspindi sintaksinį ryšį tarp šių žodžių, bet tai nėra vienas iš sintaksinių ryšių tipu (kaip valdymo ir šliejimo atveju). Derinimas yra tik formalus sintaksinio ryšio tarp dviejų žodžių rodiklis, išreikštas morfologinėmis tų žodžių ypatybėmis. Iš to, kas pasakyta, turėtų būti aišku, kad, skirtingai nei ligšiolinėje lietuvių kalbotyroje, derinimas straipsnyje suprantamas kaip morfosintaksinis reiškinys. Derinimas (angl. agreement) — tai vieno žodžio tam tikrų semantinių ar formalių rodiklių parinkimas pagal kito žodžio formaliuosius rodiklius (Steele 1978: 610)". Taigi, remiantis derinimo, kaip morfosintaksinio reiškinio, apibrėžimu, šalia vyriškosios ir moteriškosios giminės daiktavardžių, lemiančių atitinkamų vyriškosios ir moteriškosios giminės būdvardžio formų pasirinkimą, reikia pripažinti trečią veiksnio tipą (bendratį ir pan.), kuris lemia tariniu einančios būdvardžio bevardės giminės formos pasirinkimą. Šią būdvardžio formą turime apibrėžti kaip giminės formą, ka- "I Lietuvių kalbotyros darbuose derinimas paprastai nusakomas arba kaip prijungiamasis ryšys, kai priklausomasis žodis įgyja jį prijungusio žodžio formas (Balkevičius 1963: 28; Sirtautas, Grenda 1988: 38), arba kaip ryšys, kai priklausomojo žodžio formos (plg. derinamasis žodis (Tekorienė 1990: 62)) prisiderina (Ulvydas, Ambrazas, Valeckienė red., 1976: 11), priderinamos (Gaivenis, Keinys 1990: 47), pritaikomos (Labutis 1998: 31) ar parenkamos (Ambrazas, red., 1994: 480) pagal pagrindinį žodį (plg. derinimo pamatinis žodis (Tekorienė 1990: 62)). Taigi lietuvių kalbotyroje derinimas suprantamas kaip vienas iš sintaksinių ryšių tipų šalia valdymo ir šliejimo. Išsamiau apie derinimo sampratas lietuvių kalbos sintaksėje bei jo apimtį žr. Vaskelaitė (1996: 66-86). t Pats šliejimas pagrindinėse lietuvių kalbos gramatikose apibrėžiamas nevienodai (plg. Ambrazas, red., 1994: 481-482; Ulvydas, Ambrazas, Valeckienė, red., 1976: 12-17). * Susan Steele derinimo apibrėžimu remiamasi G. G. Corbetto (1991: 105, 1999: 105) darbuose (plg. Moravesik 1978: 333; Lehfeldt 1980: 259; Corbett 1986: 996). Corbettas (1991: 225-226) atskirai dar skiria semantinį ir sintaksinį (gramatinį) derinimą. BŪDVARDŽIO DERINIMAS IR GIMINĖ | 125 dangi ji priklauso tai pačiai morfologinei giminės kategorijai kaip ir būdvardžio vyriSkosios ir moteriškosios giminės formos. Žodis, kurio forma determinuoja derinimo ryšius, lingvistinėje literatūroje vadinamas derinimo valdikliu (angl. agreement controller, agreement trigger) (Corbett 1986: 996, 1999: 103). Žodis, kurio forma determinuojama derinimo ryšių, vadinamas derinimo gavikliu“ (angl. agreement target) (Corbett 1986: 996, 1999: 103). Tie žodžiai, kurių giminė lemia derinimą, vadinami valdiklių giminėmis (angl. controller genders). Žodžiai, kurių giminė yra lemiama derinimo su valdiklių giminėmis, vadinami gaviklių giminėmis (angl. target genders) (Corbett 1999: 150-151). Kalbant apie giminės kategoriją ir derinimą svarbu skirti žodžius, kurių formos gali determinuoti derinimą, ir tuos žodžius, kurių formos yra determinuojamos derinimo. 5.2. Lietuvių kalbos derinimo valdikliais gali būti daiktavardžiai, daiktavardiniai įvardžiai ir daiktavardiniai būdvardžiai (dar žr. toliau). Kalbant apie tokius savarankiškai vartojamus įvardžius, kurie eina derinimo valdiklio pozicijoje, pvz.: tas, ta, šitas, šita ir pan., skiriama gyvas / negyvas semantinė opozicija. 1 SCHEMA. ĮVARDŽIŲ GIMINĖS SISTEMA gyvas negyvas Vyr. €. mot. g. y tas ta tai Gyvas | negyvas semantinė opozicija skiriama ir daiktavardiniams būdvardžiams (žr. toliau). Lietuvių kalbos derinimo gavikliams priskirtini būdvardžiai, būdvardiniai dalyviai, būdvardiniai įvardžiai, kai kurie skaitvardžiai, skaitvardiniai įvardžiai, veiksmažodis ir kt. (plg. Corbett 1991: 106-115). Kaip matyti, lietuvių kalbos derinimo gaviklių skaičius yra didesnis nei derinimo valdiklių skaičius (plg. Corbett 1991: 159; Tekorienė 1986: 45; Moravcsik 1978: 363-364). 5.3. Šiame straipsnyje konkrečiau bus aptariamas daiktavardinių būdvardžių, einančių derinimo valdiklio pozicijoje, ryšys su jų gavikliais ir būdvardžių, kaip derinimo gaviklių, ryšys su jų valdikliais. “4 Užlietuviškų terminų — derinimo valdiklis, derinimo gaviklis — pasiūlymą dėkoju dr. Artūrui Judženčiui. 126 | LORETA SEMĖNIENĖ 6. BŪDVARDIS (VYRIŠKOSIOS, MOTERIŠKOSIOS IR BEVARDĖS GIMINES) DERINIMO VALDIKLIO POZICIJOJE 6.0. Kaip minėta, kalbant apie derinimo valdiklio pozicijoje esančius daiktavardinius įvardžius ras, ta, tai, šitas, šita, šita ir pan., skiriama gyvas / negyvas semantinė opozicija (dar žr. Valeckienė 1984: 43-47, 137-142; 222tt), kurią sudaro du nariai. Daiktavardinių įvardžių vyriškosios ir moteriškosios giminės formos dažniausiai nurodo gyvus daiktus (asmenį, gyvi ar jų grupę), kurie pasakomi ankstesniame kontekste daiktavardžiais, o minėtų įvardžių bevardės giminės formos paprastai nurodo negyvus daiktus (daiktą ar reiškinį), kuriuos pasako ankstesniame kontekste buvę junginiai, atskiri sakinio dėmenys ar dar platesnis kontekstas, pvz.: wr sienos KT. (2) Tėtis supratingai reagavo į šį dukrytės sielvartq: — O ar žinai, kokia mergaitė graži? Ta, kuri šypsosi, nebūna susiraukusi, švelni, mandagi, gerai mokosi, gražiai rašo, padeda mamai bulves nuskusti, kasdien šluosto dulkes nuo baldų KT. (3) Štai Izolina sužiaukčiojo, tačiau į tai reagavau abejingai, kaip reaguočiau į trumpam tame upeliūkštyje pasirodžiusias drumzles KT. 6.1. Aptariant valdiklio pozicijoje esančius daiktavardinius būdvardžius (tiek vyriškosios ir moteriškosios, tiek bevardės giminės formas), taip pat galima kalbėti apie gyvas | negyvas semantinę opoziciją, kurią sudaro du nariai. Daiktavardiškai vartojamos būdvardžio vyriškosios ir moteriškosios giminės formos, paprastai žyminčios gyvą daiktą (asmenį ar gyvį arba jų grupę), priešinamos būdvardžio bevardės giminės formoms, kurios dažniausiai žymi negyvą daiktą (daiktą ar reiškinį) (plg. įvardžius 6.0) (dar zr. Valeckienė 1984: 97-101, 1998: 247), pvz.: (4) Pésciajam čia nebėra kur pastatyti pėdos, jau nekalbant apie tai, kad jis kvėpuoja perdegusio benzino ir nevalytos alyvos pridvisusiu oru. Bet pėstieji irgi nepésti, jie narsiai nardo tarp ty automobiliy, rizikuodami gyvybe KT. (5) Svetimoji is lėto rengėsi, statė prie suolo savo bagažą, sėdo tarsi dvejodama KT. (6) Ir pieniška, ir žalių daiktų valgau Grz. LKZ IX 919. (7) Aš visuomet klysdavau, kai maniau apie žmones ar pikta, ar gera KT. Daiktavardiniai būdvardžiai, nusakantys negyvą daiktą, beveik visuose linksniuose gali būti vartojami pagrečiui tiek su būdvardžio vyriškosios giminės forma — kaip nežymėto nario — tiek su būdvardžio bevardės giminės forma, pvz.: (8) Geras toli girdėti, bet piktas dar toliau bk. (9) Šiuo atveju pasirodytų, kad didžiuma to pikto tarnauja didesnio gėrio įsteigimui arba didesnio pikto pašalinimui. Pagaliau moralinis piktas yra nuodėmė arba šlykštumas KT. BŪDVARDŽIO DERINIMAS IR GIMINĖ | 127 (10) Tačiau nepaisant didžiulės galios, komunikavimo priemonės yra ir bus tiktai priemonės, tai yra įrankiai, galimi naudoti geram arba blogam KT. (11) Nenuvarkime darydami gerą, — baigdamas ragino kardinolas V. Sladkevičius KT. (12) Tai nereiškia, kad jis nudrožia tiesiai pas jį ir pareiškia: „Čia aš, Canderi, su piktu ir geru!“ KT. Plg.: (13) Bloga néra amzina KT. (14) Matot, as ne tik nieko bloga, bet gera jums linkiu KT. (15) Pavydas | nerimą peraugo, lingė — į bloga lemiantį ženklą... KT (16) Mane tarsi kas durte duria girdint tokias nesąmones apie tai, ką laikau šventa ŠRAG SD 21. Tokiais atvejais, kai daiktavardiSkai vartojami budvardziai gali būti suprantami ir kaip gyvas, ir kaip negyvas, kalbant apie negyvą A. Valeckienės (1984: 141) siūloma geriau vartoti būdvardžio bevardės giminės formas, pvz.: (17) Gera niekas nemato, bloga — visi KT. Plg.: (18) Trys nykštukai, trys išminčiai spręsdavo kiekvieną ginčą: blogą baudė, gerą gyrė KT. 6.1.1. Sintaksiniu požiūriu derinimo valdiklio (veiksnio) pozicijoje esanti daiktavardiškai vartojama būdvardžio vyriškosios giminės forma lemia derinimo gaviklio pozicijoje einančio būdvardžio vyriškąją giminę (žr. 4 sakinį). Tas pat pasakytina ir apie valdiklio pozicijoje esančias būdvardžio bevardės giminės formas. Jų forma lemia derinimo gaviklio formą (žr. 13 sakinį). Kitaip tariant, derinimo gaviklio pozicijoje einanti būdvardžio vyriškosios ar bevardės giminės forma sintaksiškai, t. y. pagal morfologinius giminės požymius, derinama su derinimo valdiklio pozicijoje esančia atitinkama daiktavardine būdvardžio vyriškosios, moteriškosios ar bevardės giminės forma. Daiktavardiškos būdvardžio bevardės giminės formos, kaip ir daiktavardiškos būdvardžio vyriškosios bei moteriškosios giminės formos (žr. 9 sakinį), gali turėti derinamųjų pažyminių — daiktavardiškųjų ar būdvardiškųjų įvardžių, neveikiamųjų dalyvių bevardės giminės formų (plg. Paulauskienė 2001: 138; Valeckienė 1984: 99), pvz.: (19) Šią sąveiką reikia visapusiškai plėsti, prisiminus jos ilgaamžes šaknis, atminus visa gera“ ir atmetus klastą bei blogį, kuris pasitaikė mūsų istorijoje, kad ranka rankon su viltimi iZengtume į trečiąjį tūkstantmetį KT. 15 Tokių, kaip pastarasis, sakinių galima dvejopa interpretacija. Tiek būdvardžio bevardės giminės forma, tiek prepozicinė įvardžio bevardės giminės forma gali būti suprantama kaip derinimo valdiklis, pvz.: Juk visa didinga, nauja, gera įsižiebė kieno nors fantazijoje KT; Kuo gi aš Viešpačiui atsidėkosiu už visa gera, ką man padarė? KT. Tačiau greičiausiai būtų galima teigti, kad žodžių junginio visa gera pagrindinis žodis yra gera, nes plg. visi žmonės, bet nėra *visa gero, skirtingai nei junginyje kažkas naujo (plg. kažkas nauja), kur pagrindinis žodis yra įvardis kažkas. 134 | LORETA SEMĖNIENĖ 9.4. Atsižvelgiant į būdvardžio sintaksinę poziciją sakinyje, visų pirma skirtini nedaiktavardiniai ir daiktavardiniai būdvardžiai, kurių pirmieji pagal sintaksinį derinimo kriterijų toliau būtų skirstomi į būdvardžio vyriškosios ir moteriškosios bei bevardės giminės formas, kurios derinimo atžvilgiu viena nuo kitos skiriasi savo valdikliais, antrieji, t. y. daiktavardiniai būdvardžiai, toliau būtų skiriami į dvi grupes pagal semantinę gyvas / negyvas opoziciją. 3 SCHEMA. BŪDVARDŽIO GIMINĖS SISTEMA (PAGAL SINTAKSINĘ POZICIJĄ) i tų nedaiktavardinis daiktavardinis derinamosios rd \ foimos gyvas negyvas r. g. bev. g. r... mot. g. yrs mot. g. ov yes ; 8 bev. g. gražus sa o visa tai jaunasis — jaunoji— . y. . graži gėlė 5 v žalia — gražu oras gražu gražus graži ŠALTINIAI bk — bendrinė kalba. DvBD - Liudas Dovydėnas. Broliai Domeikos, 1996. KšŽK - Raimondas Kašauskas. Žaliuojančios kalvos, 1982. KšVŽV - Raimondas Kašauskas. Visi žemės vaikai, 1995. KT — Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Kompiuterinės lingvistikos centro dabartinės lietuvių kalbos tekstynas. LKZ, x - Lietuvių kalbos žodynas, 1969, 1973. LR — Lietuvos rytas. M-PT AŠ - Vincas Mykolaitis-Putinas. Altorių šešėly, 1979. SLCR,, -— Mykolas Sluckis. Raštai, t. 3. 1989. ŠRAG SD - Šatrijos Ragana. Sename dvare, 1969. LITERATŪRA AMBRAZAS, V., red., 1994: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. AMBRAZAS, V., ed., 1997: Lithuanian Grammar, Vilnius: Baltos lankos. AMBRAZAS, V., SLIŽIENĖ, N., VALECKIENĖ, A. 1974: Keletas svarstytinų lietuvių kalbos morfologijos klausimų. Baltistica 10 (2), 177—186. BALČIKONIS, J., red., 1957: Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Politinės ir mokslinės literatūros leidykla. BŪDVARDŽIO DERINIMAS IR GIMINĖ | 135 BALKEVICIUS, J. 1963: Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. BALKEVIČIUS, J. 1998: Lietuvių kalbos predikatinių konstrukcijų sintaksė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. BULYGINA, T. V. 1970: Mopdonornueckas cTpykTrypa CJI0Ba B COBPEMEHHOM JIHTOBCKOM JIHTEPATYPHOM S13bIKE (B ero nHcbMeHHoH popme). Kupmynckuii, B. M., Apyrionosa, H. JĮ, pea., Mopighbonozusveckas cmpykmypa c106a 6 unKdo0e6poneilckux xa3brKax, MockBa: Hayka, 7-71. CORBETT, G. G. 1986: Agreement: a partial specification, based on Slavonic data. Linguistics 24 (6), 995— 1023. CORBETT, G. G. 1991: Gender, Cambridge: Cambridge University Press. CORBETT, G. G. 1999: Introduction. Folia Linguistica 33 (2), 103-107. GAIVENIS, K., KEINYS, S. 1990: Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas: Šviesa. GIRDENIS, A., Žurys, V. 1973: [rec.] Lietuvių kalbos gramatika, 1965, t. 1; 1971, t. 2. Baltistica 9 (2), 203— 214. JABLONSKIS, J. 1957: Rinktiniai raštai 1,sudarė J. Palionis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. JAKAITIENĖ, E., LAIGONAITE, A., PAULAUSKIENE, A. 1976: Lietuvių kalbos morfologija, Vilnius: Mokslas. JUDZENTIS, A. 2002: Naujas žvilgsnis į lietuvių kalbos daiktavardžių giminės kategoriją. Acta Linguistica Lithuanica 46, 39-47. KAZLAUSKAS, J. 1965: [rec.] Mokslinė lietuvių kalbos gramatika. Pergalė 10, 172-176. KAZLAUSKAS, J. 1968: [rec.] Lietuvių kalba tarybiniais metais. Baltistica 4 (2), 322-327. LaBuTis, V. 1998: Lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. LEHFELDT, W. 1980: YnpaBjienne, corniacoBaHne, pHMbIKAHHe B pycckoM s3biKe. Russian Linguistics 4 (3), 249-267. MATHIASSEN, T. 1996: A Short Grammar of Lithuanian, Slavica Publishers, Inc. MicHELINI, G. 1988: „Bevardė giminė“ lietuvių kalboje. Kalbotyra 39 (1), 53-59. MORAVCSIK, E. A. 1978: Agreement. Greenberg J. H., ed., Universals of human Language 4. Syntax, Stanford: Stanford University Press, 333-374. MusTEIKIS, K. 1972: Conocmasumeasnas mopghorocusn pycckozo u aumoeckozo aswikos, Vilnius: Mintis. PAULAUSKIENE, A. 1983: Lietuviy kalbos morfologijos apybraiza, Kaunas: Sviesa. PAULAUSKIENE, A. 1989: Gramatinés lietuvių kalbos vardažodžių kategorijos, Vilnius: Mokslas. PAULAUSKIENE, A. 1994: Lietuviy kalbos morfologija: Paskaitos lituanistams, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijy leidykla. PAULAUSKIENE, A. 2001: Lietuvių kalbos kultūra, Kaunas: Technologija. SIRTAUTAS, V. 1968: Dėl būdvardžio giminės kategorijos. Kalbotyra 19, 135-137. SIRTAUTAS, V. 1978: Pagrindinių sakinio dalių derinimas, Vilnius: Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos Leidybinė redakcinė taryba. SIRTAUTAS, V., GRENDA, Č. 1988: Lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Mokslas. STEELE, S. 1978: Word order variation. Greenberg J. H., ed., Universals of human Language 4. Syntax, Stanford: Stanford University Press, 585-623. TEKORIENE, D. 1986: Derinimas. Mūsų kalba 5, 43-46. TEKORIENE, D. 1987: Pagrindiniai sakinių modeliai su predikatinémis negimininémis būdvardžio formomis. Lietuviy kalbotyros klausimai 26, 165-170. TEKORIENE, D. 1990: Bevardés giminės biadvardziai, Vilnius: Mokslas. ULvypas, K., red., 1965: Lietuvių kalbos gramatika 1, Vilnius: Mintis. ULVYDAS, K., AMBRAZAS, V,, VALECKIENE, A., red. 1976: Lietuvių kalbos gramatika 3, Vilnius: Mokslas. VALECKIENE, A. 1984: Lietuvių kalbos gramatinė sistema. Giminės kategorija, Vilnius: Mokslas. 136 | LORETA SEMĖNIENĖ VALECKIENĖ, A. 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. VASKELAITĖ, R. 1996: Žodžių ryšių problemos lietuvių kalbos sintaksėje (magistro darbo rankraštis), Vilnius: Vilniaus universitetas. Ekžių — Lietuvių kalbos žodynas 1-2, Vilnius: Mintis, 1968-1969; 3-6: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956, 1957, 1959, 1962; 7-9: Mintis, 1966, 1970, 1973; 10-15: Mokslas, 1976, 1978, 1981, 1984, 1986, 1991, 16-17: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995, 1996; 18: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997; 19: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999; 20: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2002. Loreta Semėnienė Gauta 2003 03 25 Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 2055 Vilnius, Lietuva [email protected]