Postverbų pateikimo problema „Lietuvių kalbos žodyne“

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVIII (2003), 71 - 96 Postverbų pateikimo problema Lietuvių kalbos žodyne ROLANDAS MIKULSKAS Lietuvių kalbos institutas The article deals with the treatment of the so-called ‘postverbs’ (i. e., particles occurring in phrasal verbs) in Lithuanian lexicography. In this connection, the North Lithuanian ‘perficientive’ constructions involving such postverbal markers are discussed in detail. The forms selected to act as postverbs are usually original illatives. Their functioning as aspect markers deprives them of their proper lexical meaning and of the possibility of functioning as adverbials. That is why, in dealing with the question of the grammatical interpretation of such forms (inspired by the needs of lexicographical description) one should first of all reject attempts to connect them with the process of adverbialisation of illatives in the West Lithuanian dialects. 0. Pernai birželį spaudoje pasirodžius dvideSimtam Lietuvių kalbos žodyno (toliau — ti, kaip suredaguota manoji teksto atkarpa. Ypač rūpėjo tai, kaip redaktoriai pasižiūrėjo į teksto sutvarkymui bei reikšmių apibrėžimams mano mėgintas diegti kai kurias etnolingvistinės pakraipos idėjas bei žodžių gramatinio įforminimo naujoves. Deja, skaitydamas suredaguotą tekstą ne vienukart likau nuviltas: susidaro įspūdis, kad mano pastanga įdiegti naujus leksikografinės medžiagos organizavimo bei pateikimo principus buvo neatpažinta. Žinoma, LKŽ redaktoriai laikėsi per ilgus metus susiklosčiusios redagavimo tradicijos, bet ar tokia pozicija negimdo kartais tam tikros inercijos, užkertančios kelią naujovėms? Suprantama, paskutiniame Žodyno tome, siekiant išlaikyti metodologinį jo vientisumą, gal ir ne laikas radikaliai keisti redagavimo principus. Tačiau mano pasiūlytos naujovės nebuvo radikalaus pobūdžio. Jas diegti paskatino dvi bendresnės prielaidos. Pirma, per tą šimto metų laikotarpį, kurį tęsėsi LKŽ projekto įgyvendinimas, siekiant neatsilikti nuo kalbos mokslo raidos teksto rašymui ne kartą buvo taikytos metodinio bei teorinio pobūdžio inovacijos. Antra, kalbama apie ypač sudėtingos semantikos žodį žėmė, — būtent jį bei jo artimiausius vedinius ir teko aprašyti dvidešimtam LKŽ tomui. Dėl jų egzistencinio svorio šių dienų modernusis reikšmių mokslas — kognityvinė semantika — panašaus tipo žodžiams (be žėmė, čia dar galime paminėti dangūs, namai, vieta, tėviškė, lietuviams istoriškai svarbius žodžius vakarai bei rytai ir kt., plg. Gudavičius 2000: 39) rodo išskirtinį dėmesį. Mat tokių žodžių aprėpiamame reikšmių pasaulyje yra užkoduotas per ilgus amžius susiklostęs tautos, kalbinės bendrijos požiūris į jos egzistencijai svarbius dalykus bei jos mentalitetas. Rašant ar kuriant tokius „pamatinius lietuvių kultūros tekstus“ kaip LKŽ (Daujotytė 2002: 35), yra prasminga šių egzistenciškai mums svarbių žodžių reikšmes sutvarkyti ir pateikti taip, kad jų vartotojų mentalitetas skai- 72 | ROLANDAS MIKULSKAS tytojui būtų kuo aiškesnis, kad kuo grynesniu pavidalu jis būtų perduotas ateinančioms kartoms, tam panaudojant kuo adekvatesnes (taip pat ir netradicines) leksikografijos priemones. Šiuo atžvilgiu sukaupta reikšmių tvarkymo patirtis praverstų ir ateityje vienu ar kitu pavidalu tęsiant LKŽ projektą. Čia norėtųsi nutraukti šias įžangines pastabas, kurių abstraktokas pobūdis gali pradėti erzinti skaitytoją. Tikiuosi ateityje grįžti prie etnolingvistinių svarstymų bei šios krypties principų pritaikymo LKŽ tipo žodynams. Toliau norėčiau kiek ilgėliau apsistoti ties viena gramatikos problema — vadinamųjų postverbų pateikimu LKŽ. 1. Rašant žodį žėmė teko pastebėti, kad šiaurinėse lietuvių kalbos šnektose šio žodžio iliatyvo linksnis ar jo analogas prielinksninė konstrukcija „į+akuzatyvas“, pavartoti po tam tikros reikšmės veiksmažodžių, rodo, kad jų žymimas veiksmas atliekamas iki galo, t. y. eina jų veikslo rodikliu. Šiaurės vakarų žemaičių (kretingiškių) tarmėje šią funkciją dar atlieka prieveiksmis žėmyn (žemyn) bei jo ilgesnis variantas žėmynais (žemynais). Peržvelgus LKŽ kituose tomuose pateikiamus analogiškus atvejus (pvz.: laūka(n), šalin, viršuo ir kt.), matyti, kad šių žodžių reikšmė apibrėžiama nevienodai, kad redaktorių požiūris į šių formu gramatinę paskirtį liko aiškiau nesuformuluotas. Vienur šie žodžiai vadinami stiprinamosiomis dalelytėmis, kitur — prieveiksmiais', dar kitur tokios vartosenos pavyzdžiai pasimetę tarp įvairiomis reikšmėmis vartojamų atitinkamų daiktavardžių linksnių. Matydamas tokį neapibrėžtą šių žodžių traktavimą LKŽ ir siekdamas parodyti kuo vientisesnį požiūrį į juos, stengiausi, kiek įmanoma, visas su žodžiu žėmė susijusias formas, atliekančias tą pačią gramatinę funkciją, pateikti vienoje vietoje (to iki galo padaryti neįmanoma, nes dalis tokios vartosenos pavyzdžių neišvengiamai atsiduria prie prieveiksmio žemyn). Taigi mano buvo sumanyta straipsnyje žėmė įsteigti atskirą reikšmę. Prie jos, pažymėjus, kad iškeltojo žodžio iliatyvo forma ar jos analogas prielinksninė konstrukcija „į +akuzatyvas“, vartojami ppr. po nykimo, naikinimo ar šalinimo reikšmės veiksmažodžių ir nurodo, kad veiksmas einas į pabaigą ar atliekamas beveik iki galo, galima būtų sukelti absoliučią daugumą tokios vartosenos atvejų. Vietų sutrumpinimai rodytų šio reiškinio paplitimo geografiją. Atsižvelgdamas į naujausius veiksmažodžių veikslo raiškos šiaurinėse lietuvių kalbos šnektose tyrimus (Girdenis, Kačiuškienė 1986: 21-27), kalbamas gramatinės paskirties formas manau esant teisinga vadinti postverbais. Tiesa, pasirinkus tokią šio reiškinio pateikimo LKŽ formulę, teko užmerkti akis prieš faktą, kad vakarinėse lietuvių kalbos tarmėse iliatyvas kaip paradigminis linksnis jau nebevartojamas, tiksliau, yra fiksuojami tik pavieniai tokios vartosenos atvejai. Čia pavartojamus kai kurių žodžių iliatyvus daug kas jau laiko prieveiksmiais. Tačiau, kaip vėliau matysime, ne visų žodžių iliatyvo formos dėl jų inherentinės semantikos vienodu mastu yra atitrūkusios nuo savo linksniavimo paradigmų. Dėl šios priežasties „iliatyviškai“ traktuoti veiksmažodžių tarpinio veikslo rodiklį žėmė(n) yra lengviau negu kitus tokios funkcijos žodžius, pavyzdžiui, laūkan ar šalin. Pastaruoju atveju jie taip pat traktuojami nevienodai: pateikiami kaip atskira atitinkamo prieveiksmio reikšmė (šalin, virsuo) arba iškeliami atskiru straipsniu kaip ypatingos paskirties prieveiksmiai (žėmė(n), žėmyn). POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ | 73 1.1. LKŽ redaktorių buvo pasirinktas kitoks sprendimas. „Iliatyviškai“ traktuojama tik dalis žėmė(n) pavyzdžių laikantis „gramatiškai teisingos“ pažiūros, kad iliatyvai į vakarus nuo tam tikros rytiečių tarmių ribos negalimi (žr. LKŽ, x*313, 3. reikšm.). Čia palikti tik tie žemaičių tarmės pavyzdžiai, kuriuose veikslo rodiklio funkciją atlieka prielinksninė konstrukcija „į+akuzatyvas“. Sakiniai su žėmėn (ar šiaurės rytų žemaičių žėmė) redaktorių pateikiami prie atskirai iškelto prieveiksmio žėmėn (ibid., 337). Pastarojo funkcija atskirai neaiškinama, tik nurodoma žiūrėti į žėmyn (ibid., 344), kur paaiškinama, kad šis prieveiksmis (ir jo akcentinis variantas žemyn) žemaičių tarmėje vartojamas pabrėžiant baigtinį veiksmą“. Reikėtų dar pridurti, kad dalis tokios vartosenos atvejų atsiduria ir prie atskiru straipsniu iškelto prieveiksmio žėmynais (žemynais)? (ibid., 345). Toks redaktorių sprendimas turi logikos. Jos esmė ta, kad remiamasi tam tikru „daiktų padėties žinojimu“, t. y. istorinės gramatikos bei dialektologijos žiniomis apie iliatyvo linksnio raidą ir likimą dabartinėse lietuvių kalbos tarmėse. Tokio redagavimo principo tam tikras ydingumas paaiškės vėliau. Dabar norėčiau atkreipti dėmesį į labiausiai į akis krintantį tokio pasirinkimo trūkumą — iš esmės tą pačią gramatinę paskirtį turinčios formos pateikiamos net keturiose Žodyno vietose, be to, nevienodai jas traktuojant. Taip nepagrįstai išskaidomas vieningas veiksmažodžių gramatikos reiškinys. Naujai teikiamas postverbo terminas paliekamas tik pirmajam minėtam atvejui (t. y. prie trečiosios str. žėmė reikšmės). Beje, atidžiau pasižiūrėjus, kaip suredaguota ši reikšmė, taip pat matyti tam tikri nenuoseklumai ir netgi klaidos. Anksčiau minėtos semantinės veiksmažodžių grupės, po kurių paprastai vartojami postverbai žėmė(n) ir į žėmę, apibrėžime „pakoreguotos“ taip, kad vietoje nykimo reikšmės randame menkinimo reikšmės veiksmažodžius. O tai netiesa! Taip pat nėra nuosekliai išlaikytas ir geografinis iliatyvo linksnio atskyrimo principas: šaltiniuose nurodomi Lygumai yra toli į vakarus nuo iliatyvo paradigminio vartojimo arealo. Be to, tarp pavyzdžių su postverbine žėmėn vartosena yra įmaišyta tokių, kurie ne tik išeina už postverbų paplitimo arealo ribų, bet tokios vartosenos ir nerodo. Taigi čia nedera pavyzdžiai: (1) Simpla širdis, tai nepasisupsi: žemėn atsileidžia rankos ir griūvi ML. (2) Mušiau mušiau — žemėsan sumušiau (ps.) DGLS. (3) Jūs, broliukai, dieveriukai mano, jūs nueikit naujojon kalvelėn ir nukalkit aukselio dalgelį ir nukirskit man žemėn galvelę (d.) PRNG. (4) Kad tu jam galvą žemėn — nesako, neprispažįsta ML. Visi šie sakiniai yra užrašyti iš rytiečių šnektų, kuriose iliatyvas gyvai tebevartojamas kaip paradigminis linksnis. Tą rodo ir antrojo pavyzdžio iliatyvo daugiskaita. Pirmajame pavyzdyje akivaizdi žodžio žemėn adverbinė reikšmė: čia jis rodo veiksmo krypti, t. y. modifikuoja veiksmažodį atsilčidžia krypties erdvėje atžvilgiu. Trečiajame * TTokia nuoroda tarsi teigiamas formos žėmyn pirmumas prieš forma žėmė(n), nors geografiniai duomenys rodo, kad pirmasis yra akivaizdžiai lokalus variantas. Įprastoje vietoje, t. y. prie atitinkamų būdvardžio žėmas, -a reikšmių, prieveiksmis žemyn pateikiamas kartu su savo ilgesniaisiais variantais (žr. LKZ,, 298ir toliau). 74 | ROLANDAS MIKULSKAS ir ketvirtajame pavyzdžiuose vartojamų žodžių žemėn iliatyviška reikšmė ypač išryškėja palyginus šiuos sakinius su geografiškai artimais iliustraciniais sakiniais, pateiktais prie antrosios str. žėmė reikšmės: (5) Mergiotė užpykus grėblį žėmėn ir nuejo LB (308). (6) Kai tik nulekia žemėn kur panašus [obuolys] i razsipleskoja, i trūksta ŠvNč (309). Šios pastabos akivaizdžiai rodo, kad LKŽ redaktoriams iki galo nebuvo aiški mano teikimo dėl kalbamų postverbinės vartosenos formų prasmė. Regis, čia buvo išsakyta pakankamai argumentų, dėl ko verta rimčiau padiskutuoti dėl postverbų pateikimo LKŽ. Tad pradėkime iš pradžių ir iš eilės. 2.0. Pirmiausia pravartu būtų prisiminti Alekso Girdenio ir Genovaitės Kačiuškienės jau minėto straipsnio pagrindinius teiginius. Jame autoriai, atkreipdami dėmesį į paralelinius reiškinius latvių ir šiaurinių lietuvių veiksmažodžių sistemose, konstatuoja, kad šiaurinėse ir šiaurės vakarų lietuvių šnektose egzistuoja ternarinė veikslo opozicija, savo išsivystymu gerokai primenanti latviškąją. Ternarinės veikslo sistemos esmė esanti ta, kad, be eigos veikslo — imperfektyvo ir įvykio veikslo — perfektyvo, egzistuojanti dar ir tarpinė kategorija, kurią straipsnio autoriai siūlo vadinti PERFICIENTYVU. Perficientyvas padaromas su tam tikrais „nublukusios“ semantikos prieveiksmiais, savo funkcija ir reikšme artimais perfektyvinio veiksmažodžio priešdėliams. Juos straipsnio autoriai siūlo vadinti POSTVERBAIS*. Bendra perficientyvinių veiksmažodžių ir jų postverbų reikšmė esanti VEIKSMO ARTĖJIMAS PRIE PABAIGOS ARBA APSKRITAI PRIE TAM TIKROS RIBOS. Beveik visi minėtose lietuvių šnektose vartojami postverbai turį atitikmenis latvių kalboje. Labiausiai esąs paplitęs postverbas žėmė(n) ir jo lokaliniai variantai žėmyn, žėmynais, į žėmę, atliepiantis latvių nudst, zemė (pvz.: š. žem. Kirsk koje žėmėn TRK = Cértiét kūju nuost). Su šiuo postverbu ypač dažnas esas vadinamųjų anihiliacinių (naikinamosios reikšmės) veiksmažodžių perficientyvas. Žemaičiuose gan dažni ir veiksmažodžiai su laūk (laūko(n), laūkonais) = la. dra. Šiaurinėse panevėžiškių šnektose jiems dažniausiai atliepia formos su dre. Jiems menkai tenusileidzias perficientyvas su šalin (šalinais, į šalį) = la. prué(ja)m. Straipsnio autoriai pateikia perficientyvų pavyzdžių ir su kitais, rečiau pasitaikančiais postverbais. Kai kurių ju, pvz.: pry(šais), pusiau (pūsiau), į rinkį, giai, gramatinę paskirtį sunkiau įžvelgti — bent jau pateiktuose pavyzdžiuose, plg.: (7) Nekėls man rankos prysais! TRK. (8) Nelaužk pūsiau — sutrupės ALS. (9) Su arkliu varys teip į rinkį KL. (10) Anié ėjo — i[r] mani vėdės[i) lygiai KLK. Juk galima sakyti, kad šie žodžiai modifikuoja čia pateikiamų sakinių predikatus 4 Girdenis jau gerokai anksčiau, nei pasirodė straipsnis, LKŽ kartotekai pateiktuose lapeliuose su šiaurinių žemaičių šnektų pavyzdžiais šį terminą vartojo kalbamų žodžių gramatinei funkcijai nurodyti. POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ | 75 semantikos, o ne veikslo atžvilgiu (pvz., paskutiniame sakinyje lygiai lengvai galétume pakeisti prieveiksminiu semantiniu atitikmeniu kartit). 2.0.1. Atlikę smulkią iššifruotų magnetofono įrašų, darytų beveik visose šiaurės žemaičių parapijose, analizę, straipsnio autoriai konstatuoja, kad daugelis perficientyvinių konstrukcijų (tiksliau — makroformų) esą visiškai uzualios ir neutralios tik šiaurinėse šnektose. Jau į pietus (ir pietryčius) nuo Viekšnių, Tirkšlių, Salant, Grūšlaukio jos pamažu imą prarasti reguliarumą, darąsi vis labiau priklausomos nuo konteksto ir kalbėjimo ekspresyvumo. Veikiausiai todėl labiausiai ir esančios paplitusios kaip tik „anihiliacinės“ konstrukcijos miršta, berig(i)a(si), sprogsta žėmėn. 2.0.2. Straipsnio autoriai iš viso to daro vieną diachroninę išvadą: šiaurinių lietuvių ternarinė veikslo sistema (arba jos užuomazgos ar rudimentai) esąs naujas gramatikos reiškinys, atsiradęs dėl latvių kalbos poveikio“. Ši įtaka galėjusi būti vaisinga todėl, kad, pirma, naujasis tarpinis veikslas didinęs kalbos raiškumą bei tikslumą ir, antra, jo atsiradimas gražiai derinęsis su viena iš ryškiausių šiaurinių šnektų tendencijų — jų sintaksės linkimu į kuo didesnį konkretumą. 2.1. Trumpai atpasakojus Girdenio ir Kačiuškienės straipsnio pagrindines mintis, norėtųsi išskirti keletą momentų, reikšmingų tolesniam svarstymui. Pirma, žodžius žėmė(n), laūko(n), ore, salin ir pan., vartojamus po kai kurių veiksmažodžių ir atliekančius tam tikro tarpinio jų veikslo rodiklio funkciją, kur kas tiksliau vadinti postverbais nei prieveiksmiais, kad ir „nublukusios“ semantikos. Antra, aiškinantis perficientyvinių konstrukcijų sandaros ypatybes, svarbu prisiminti, kad bendra jų reikšmė — veiksmo artėjimas prie pabaigos arba apskritai prie tam tikros ribos. Su šia mintimi dera faktas, kad labiausiai paplitęs postverbas yra žėmė(n) (į žėmę). Būtent šis postverbas, palyginus su kitais straipsnyje minimais, geriausiai reprezentuoja ribos sąvoką, t. y. dėl inherentinės semantinės ypatybės lokalizuoti galutinį veiksmo tašką kartu gali reikšti ir to veiksmo pabaigą ar ribą, prie kurios tas veiksmas artėja. Faktas, kad latvių postverbą nudst, kuris eidamas prieveiksmiu reiškia ‘Salin’ ir terodo kryptį, dažniausiai atliepia lietuvių žėmė(n), kaip tik ir rodytų straipsnio autorių pažymėtą šiaurinių lietuvių šnektų sintaksės polinkį į kuo didesnį konkretumą. Trečia, postverbų vienodai gramatinei interpretacijai labai svarbu, kad straipsnio autoriai perficientyvines konstrukcijas laiko tam tikromis gramatikos MAKROFORMOMIS. Šią sąvoką Girdenis yra išaiškinęs ankstesniame straipsnyje (Girdenis 1984: 25-30). Makroformos išskirtinos gilesniu morfosintaksiniu lygmeniu, jos tiesiogiai „tarnaujančios“ sintaksei ir apimančios tiek sintetines formas, tiek tas perifrastines konstrukcijas, kurios sakinyje priklausančios toms pačioms „horizontaliosioms“ paradigmoms kaip ir sintetinės formos ir atliekančios tą patį vaidmenį. Makroformos susijusios su mikroformų lygmeniu realizacijos (arba manifestacijos) santykiais. Sakinys tiesio5 Regis, šia išvada dabar abejoja E. Liparte (2000: 149-150). Jos manymu, trijų veikslų sistemą šiaurinėse lietuvių tarmėse reikėtų kildinti iš baltų kalbų partikulinių veiksmažodžių ir priešdėlinių veiksmažodžių koreliacijų sistemos. Ši plačiai paplitusi latvių kalboje. Jos liekanų ar užuomazgų esama ne tik šiaurinėse, bet ir rytinėse bei pietinėse lietuvių kalbos tarmėse, tik čia šios koreliacijos nesančios dar pakankamai ištirtos. Tačiau straipsnio autorės pateikiami negausūs veiksmažodžių su partikulomis pavyzdžiai iš pastae, wopale se neatlieka veikslo rodiklio funkcijos. 76 | ROLANDAS MIKULSKAS giai esąs „konstruojamas“ iš makroformų, tačiau teksto lygmeniu jis jau traktuojamas kaip atskirų mikroformų (arba tiesiog žodžių) junginys. Kaip tik todėl ir esančios galimos įvairios permutacijos žodžių, priklausančių vienai makroformai, taip pat jų elipsė ir daugelis kitų tekstualinių reiškinių. Pastarąją straipsnio autoriaus mintį verta įsidėmėti, mat ji paaiškina kai kuriuos perficientyvinių konstrukcijų raiškos nereguliarumus, kaip antai retkarčiais pasitaikančius postverbus pozicijoje prieš veiksmažodį arba jų pavartojimą po priešdėlinių veiksmažodžių. Pritardami Girdeniui, tos pačios makroformos, perifrastinio iliatyvo, skirtingomis manifestacijomis galėtume laikyti prielinksninę konstrukciją į žėmę ir sintetinę formą žėmė(n). O turėdami galvoje, kad direktyvo reikšmė yra sudėtinė iliatyvo reikšmės dalis, prie šių dviejų formų galėtume pridurti ir prieveiksminę žėmyn. Taip į šias formas galėtume žiūrėti kaip į tos pačios postverbo makroformos (kuri savo ruožtu yra perifrastinio perficientyvo mikroforma!) tris skirtingas realizacijas. Tokiam vieningam postverbo traktavimui gal kiek prieštarautų formų žėmyn ir į žėmę tam tikras lokalumas — pirmoji daugiau vartojama šiaurės vakarų, o antroji — šiaurės rytų žemaičių. Tačiau, kaip rodo LKŽ kartotekos duomenys, abejur kaip tam tikra „substratinė“ forma vartojamas ir postverbas žėmė(n). 2.2. Girdenis ir Kačiuškienė savo straipsnyje pastebi, kad LKŽ postverbai pateikiami tik sporadiškai. Pastaba iš esmės teisinga, tik dabar, išėjus visai dvidešimčiai Žodyno tomų, padėtis yra kiek geresnė. Pastaruosiuose tomuose papildomai galime rasti postverbus šalin (XIV), viršuo (XIX) ir kalbėtąjį žėmė(n) su variantais (XX). Visi jie laikomi prieveiksmiais ir aiškinami įvairiai. Veikslo rodiklio funkcija, kaip jau buvo minėta, aiškiau pripažįstama tik postverbui žėmė(n). LKZ duomenys patvirtina straipsnio autorių iškeltą faktą, kad labiausiai paplitęs postverbas yra žėmė(n) ir jo lokaliniai variantai. Tad aiškinantis ternarinės veikslo sistemos paplitimą šiaurinėse lietuvių šnektose, jos kilmę ir funkcionavimo ypatumus, pirmiausia ir reikėtų remtis pasakymų pavyzdžių su šiuo postverbu analize. LKŽ kartotekoje surinkus visus perficientyvus su postverbais žėmėn, į žėmę, žėmyn (žemyn), žėmynais (žemynais) galima gana patikimai nubrėžti šių konstrukcijų paplitimo pietinę ribą. Ją galima būtų pavaizduoti linija Klaipėda — Vėžaičiai — Endriejavas — Plūngė — Telšiai — Luokė — Šaukėnai — Raudėnai — Kuršėnai — Meškūičiai — Lygumai — Linkuva — Pasvalys — Krinčinas — Kupréliskis — Papilys — Čedasai — Jūodupė. Šią liniją galima būtų laikyti apskritai perficientyvinių konstrukcijų paplitimo riba. Ji iš esmės neprieštarauja kalbamo straipsnio autorių pateiktiems duomenims, išskyrus tą faktą, kad jų tirtų perficientyvinių konstrukcijų paplitimo geografija, įtraukdama šiaurinius panevėžiškius, užsibaigia ties Salėčiais. Taigi LKŽ duomenys į šį arealą leidžia įtraukti ir šiaurinius kupiškėnus bei uteniškius. Šis faktas tik patvirtina Girdenio ir Kačiuškienės išvadą dėl latviškosios perficientyvinių konstrukcijų šiaurinėse lietuvių šnektose kilmės. Tačiau tolesnei diskusijai jis gali būti reikšmingas ir dėl kitos priežasties: perficientyvinės konstrukcijos su postverbu žėmėn vartojamos ir tarmėse, kur iliatyvas dar gyvas kaip paradigminis linksnis’. O tai leidžia kiek kitaip pažvelgti į šios formos gramatinę kilmę. 6 Lietuvių kalbos atlaso duomenimis vakarinė vienaskaitos iliatyvo paradigminės vartosenos riba eina linija Smilgiai — Pasvalys — Pūšalotas — Panevézys — Ramygala — Šėta— Jonava — Kaišiadorys — Darsūniškis — Birštonas — Gudéliai — Krosna — Rudamina (LKA, , 54-55, žemėl. nr. 48). POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ | 77 2.3. Laikantis nuomonės, kad šiaurinėse mūsų Snektose ternariné veikslo sistema formavosi latvių kalbos pavyzdžiu, visiškai suprantama, kad latviškas perficientyvines konstrukcijas su direktyvų kilmės postverbais nuost, zemė, ara, prué(ja)m, lietuviškoje dirvoje atliepia analogiškos konstrukcijos su iliatyvo formomis žėmė(n), (į žėmę), laūka(n)', šalin. Kadangi aptariamose konstrukcijose šie postverbai visų pirma atlieka veikslo rodiklio funkciją, tai kalbėti apie jų, kaip konkrečių daiktavardžių iliatyvų, reikšmę tarsi ir nebūtų prasmės. Tačiau sprendžiant šių formų leksikografinio pateikimo uždavinį, kuris, be kita ko, būtinai suponuoja ir gramatinę interpretaciją, tą daryti tenka. Juolab, kad, kaip nurodyta anksčiau, lengva ranka šiuos žodžius priskiriant prie prieveiksmių klasės, jų pateikimas Žodyne susikomplikuoja. 2.3.1. Sutikdami su aptarto straipsnio autorių nuomone, kad tai esąs naujas gramatikos reiškinys, vis dėlto apie perficientyvinių konstrukcijų plitimo šiaurinėse lietuvių šnektose pradžią nieko aiškiau pasakyti negalime. Kadangi jas savo raštuose jau vartojo Daukantas, tegalime spėti, kad XVIII a. pabaigoje — XIX a. pradžioje šiaurės vakarų žemaičių (kretingiškių) tarmėje kai kurios iš jų buvo paplitę. Istorinės gramatikos duomenys rodo, kad iliatyvą, kaip paradigminį linksnį, tuo metu jau buvo pakeitusi prielinksninė konstrukcija „į+akuzatyvas“ (Zinkevičius 1980: 258). Greičiausiai sintetinės iliatyvo formos keitimas prielinksnine konstrukcija laipsniškai intensyvėjo einant į vakarus. Dar ir dabar kai kurių daiktavardžių vienaskaitos iliatyvas senosios kartos žmonių sistemingai vartojamas gerokai į vakarus nuo anksčiau nurodytos linijos, net apie Aridgala, Tytuvėnus, Radviliškį, Jūkiškius, kitur vakarų Lietuvoje jis pasitaiko daugiausia tik tautosakoje (Zinkevičius 1966: 200—201). Akivaizdu, kad iliatyvo, kaip morfosintaksiniu lygmeniu kalboje funkcionuojančios makroformos, poreikis neišnyko. Tik bendrąją jo paskirtį — rodyti vietą, į kurią krypsta ar yra kreipiamas veiksmas — vakarinėse lietuvių kalbos tarmėse realizuoja perifrastinė konstrukcija. Kyla klausimas, kuo laikyti dėl vienokių ar kitokių priežasčių šiose tarmėse tebevartojamas kai kurių žodžių sintetinio iliatyvo formas? Mėgindami atsakyti į šį klausimą kalbininkai priversti spręsti kitą — šių formų suprieveiksmėjimo laipsnio — uždavinį. 2.3.2. Gramatikoje prieveiksmis apibrėžiamas kaip nelinksniuojama ir neasmenuojama savarankiška kalbos dalis, modifikuojanti veiksmą ar būseną įvairių aplinkybių (vietos, laiko, priežasties ir kt.) atžvilgiu (plg. Ulvydas, red., 1971: 425; Ambrazas, red., 1997: 410; LKE 504). Tačiau dažnai, siekdami atriboti prieveiksmį nuo kitų kalbos dalių, šiais jo kategoriją apibrėžiančiais požymiais kaip kriterijais pasinaudoti negalime. Tarkime, mėginant nustatyti konkretaus daiktavardžio kurio nors linksnio suprieveiksmėjimo laipsnį, iš esmės sprendžiamas jo priskyrimo ar nepriskyrimo linksniavimo paradigmai klausimas, todėl pirmasis — nelinksniuojamos kalbos dalies — kriterijus čia tampa tautologiškas. Kartais neparadigminę daiktavardžio formą nuo paradigminės padeda atskirti kontekstas, o veikiau — tos formos sakinyje atliekama funkcija Šis postverbas LKŽ (VII 176), regis, pateikiamas suliteratūrinta forma. Autentiškos žemaičių lytys laūko(n), laūkonais (ibid., 184), kurias nurodo straipsnyje Girdenis ir Kačiuškienė, su kalbama gramatine paskirtimi Zodyne nesiejamos, čia jos laikomos veiksmo kryptį erdvėje rodančiais prieveiksmiais, nors kai kuriuose sakiniuose šiuos žodžius galima interpretuoti ir kaip postverbus, plg.: Gana, lipk laiko [iš medžio]! Za. 78 | ROLANDAS MIKULSKAS (Paulauskienė 1989: 55-56). Tačiau konkrečiu nagrinėjamu atveju tiek iliatyvas, tiek ir direktyvo reikšmės iš jo kilęs prieveiksmis modifikuoja veiksmą krypties erdvėje atžvilgiu, taigi abu atlieka vietos aplinkybės funkciją. Tad ir antrasis, funkcinis, prieveiksmio požymis šiuo atveju negali tarnauti kriterijumi atribojant prieveiksmį nuo daiktavardžio iliatyvo. Rimtesnis pagrindas ginčijamą žodžio formą laikyti ne visiškai atitrūkusia nuo daiktavardžio paradigmos yra tebepasitaikantys tos formos deminutyvai ar daugiskaita. Tačiau pastarasis kriterijus pritaikomas tik iš dalies, nes vakarinėse lietuvių kalbos tarmėse pirmiausia išnyko daugiskaitos iliatyvas ir kalbame tik apie užsilikusias vienaskaitos formas. Jeigu konkrečiai imtume forma žėmė(n), tai turint omenyje postverbinei vartosenai svarbią jos sąsają su pagrindine“ žodžio žėmė reikšme — “(mūsų planetos) paviršius, kuriuo vaikščiojame, ant kurio stovime' — apskritai sunku tikėtis jos daugiskaitinės formos. Visai kitaip yra vartojant šį žodį kitomis reikšmėmis. Pavyzdžiui, ketvirtoji str. žėmė reikšmė “viršutinis birus mūsų planetos paviršiaus sluoksnis' (LKZ.. 313) visiškai leidžia iliatyvo daugiskaitą, plg.: (11) Mes zémésan nenusinesme, ką suvalgém, sugérém SVNC (316). (12) Miške gimęs, miške augęs, išėjęs an lauko, Zemésna lenda (žagrė) SLK (316). 2.3.3. Kaip veiksminga priemonė, padedanti atriboti prieveiksmius nuo linksnių, iš kurių jie yra kilę, nurodomas jų negebėjimas turėti derinamųjų pažyminių (Laigonaitė 1957: 49; Ulvydas, red., 1971: 426; Paulauskienė 1989: 56). Su tuo reikia sutikti, tik norėtųsi pridurti, kad ne visi konkretūs daiktavardžiai, ne visos daugiareikšmio daiktavardžio reikšmės ir ne visos vienos reikšmės paradigminės formos būna vienodai linkusios prisijungti derinamuosius pažyminius. Tarkime, kai kalboje koks nors objektas pasitelkiamas tik kaip orientyras judėjimo krypčiai nurodyti, tokiu atveju pavartotas iliatyvas (ar prielinksninė konstrukcija „į+akuzatyvas“) paprastai neturi pažyminių, nes pasakymo sudarymo aplinkybės to objekto papildomos modifikacijos nereikalauja. 2.3.4. Klaidinga būtų manyti, kad čia išvardyti kriterijai išsemia visas galimybes atskirti prieveiksmius nuo juos gimdančių konkrečių linksnių reikšmių. Didelių galimybių čia teikia viso pasakymo semantinė analizė. Konteksto, situacijos supratimo ir interpretavimo įtaką gramatinės formos reikšmei pripažįsta ir Aldona Paulauskienė (ibid., 56). Pasak jos, linksnis virstąs prieveiksmiu, kai visai išnykstanti objektinė reikšmė, 0 adverbinė pasidaranti pagrindinė (ibid., 55). „Objektinė“ gramatinės reikšmės interpretacija priklauso ir nuo konkrečios daiktavardžio reikšmės. Kita vertus, ji yra reikalaujama ir palaikoma kai kurių dažniausiai pasakymuose su tuo daiktavardžiu vartojamų predikatų semantikos. Nesunku suvokti, kad tokio daiktavardžio kaip 8 Si reikšmė redaktorių nutarimu atsidūrė antroje vietoje, į pirmąją iškeliant Žemės kaip planetos reikšmę. Toks sprendimas būtų suprantamas rašant enciklopedinį žodyną, astronominį žinyną ar pagaliau dabartinės kalbos žodyną. Tačiau tokia reikšmių pateikimo eilė visiškai netinka LKZ tipo žodyne, kuriame reikšmės formuojamos visų pirma liaudies kalbos pasakymų pagrindu. Kruopšti semantinė ir kognityvinė šių pasakymų analizė rodo, kad lietuviams pamatinė yra žemės kaip paviršiaus, kuriuo vaikščiojame, sąvoka ir atitinkama reikšmė. Būtent iš šio koncepto išeina ir į jį sugrįžta daugelio kitų žodžio žėmė reikšmių gijos. POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ | 79 Zeme, kurio pamatinė reikšmė inherentiskai reiškia riba, ties kuria natūraliai sustoja, užsibaigia visų krentančių ar metamų daiktų veiksmas, iliatyvas, vartojamas su predikatais kristi, mėsti, léistis, lipti ir pan., lengviau išlaiko objektinę reikšmę negu, tarkime, daiktavardžių laitkas ar šalis iliatyvai. Dėl šių daiktavardžių semantinės struktūros jų iliatyvo formos, modifikuodamos veiksmą, negali lokalizuoti galutinio jo taško. Todėl, labai abstrakčiai tereikšdamos veiksmo kryptį, jos lengviau interpretuojamos kaip prieveiksmiai. Vis dėlto tik ištyrę kiekvieną tokių formų pavartojimo atvejį atskirai galime daryti patikimas išvadas apie jų objektinės ir adverbinės reikšmių santyki. Pavyzdžiui, net žemaičių tokių sakinių iliatyvo formas, paprastai jau telaikomas prieveiksmiais (Laigonaitė 1957: 50), galima skirtingai interpretuoti, plg.: (13) Eisiu laukan paveizieti, koks vejelis pučia VKš. (14) Eik šalin! VKkš“". Pirmajame pavyzdyje formos laukan objektinę reikšmę dėl jos semantinio santykio su šalutinio sakinio turiniu nesunku įžvelgti. Antrajame pavyzdyje forma šalin išties teturi adverbinę reikšmę. Toliau plg. sakinius iš LKZ, 5, (15) Kap iš kamino žėmėn dūmai virsta — teipgi lietaus bus PLs (309). (16) Kada kūreni, dūmai krinta į žėmę — jau priš lytų VDK (309). (17) Da puola in žėmę dūmai, da nebus pagada ALN (309). (18) Dūmai žemyn, gal vėl lietaus bus daugiau Kp (309). Pirmojo sakinio iliatyvas žėmėn ir jį atliepianti antrojo sakinio prielinksninė konstrukcija į žėmę Cia reiškia dūmų sklidimo kryptį, taigi teturi direktyvo reikšmę. Ta dar aiškiau parodo palyginimas su toliau pateikiamų pasakymų pavyzdžiais: analogiškai situacijai nusakyti čia pasirenkami aiškūs direktyvai — prieveiksmis žemyn (4) ir prielinksninė konstrukcija in žėmę (3)". Šiais pavyzdžiais norėta parodyti, kad net „tikrųjų“ iliatyvų yra galima „adverbinė“ interpretacija. Tiesa, tokie atvejai pasitaiko rečiau. Kur kas dažnesni kontekstai, pabrėžiantys žodžio žėmė iliatyvo objektinę reikšmę, plg.: (19) Kai tik nulekia žemėn kur panašus [obuolys] i razsipleskoja, i trūksta ŠvNč (309). (20) Audra muni iškėlė, dėjo į žemę Ak (309). Abiejų sakinių veiksmažodžiai razsipleskėja, trūksta, dėjo ‘trenké’ predikuodami žemės paviršiui kietumo savybę kartu nulemia ir atitinkamo žodžio iliatyvo formų ,,0bjektinę“ interpretaciją. ? Pavyzdžiai iš A. Laigonaitės knygos čia pateikiami nekeisti, nors jie neatitinka LKŽ priimtų transponavimo į bendrinę kalbą taisyklių. *— Rytų Lietuvos tarmėse, kur iliatyvas vartojamas kaip paradigminis linksnis, konstrukcija „į+akuzatyvas“ reiškiama kryptis (Laigonaitė 1957: 47; Zinkevičius 1980: 255). LKŽ duomenimis tokia vartosena būdinga ir pietų aukštaičių tarmei, plg.: Jeigu in aukštį staugia, tai an gaisro, o jei in žėmę, tai an mirties šuva staugia MRC (LKŽĄ 308). 86 | ROLANDAS MIKULSKAS (51) Džiūna bulbelės šaliū ZR (LKZ,, 447). (52) Tos staklės isgyvéntos šalin, reik dirbinties kitas STs (LKŽ,, | 447). Daugelyje pasakymų su šalinimo reikšmės predikatais formą šalin galima laikyti atliekant kartu ir erdvės prieveiksmio funkciją. Ir tai nenuostabu — kaip prieveiksmis, šalin idealiai semantiškai dera prie tokios reikšmės veiksmažodžių. Jeigu šios reikšmės veiksmažodžius forma šaliū modifikuoja tarmėse, kurios nutolusios nuo perficientyvinių konstrukcijų vartojimo arealo, tai tada ji laikytina grynai prieveiksmiu, plg.: (53) Sakau, ar visą ranką pjauti šaliū reiks? KLVRZ (LKZ,,, (54) Alyvinés obels turėsi rėžt šakas alii. SNT (LKŽ,,, 446). 446). Dėl daugumos tokių pavyzdžių galimos dvejopos interpretacijos tenka pripažinti, kad su forma šaliū sudaromos perficientyvinės konstrukcijos (išskyrus, žinoma, tuos retus atvejus su nykimo ar naikinimo reikšmės veiksmažodžiais) nėra tokios grynos kaip, pavyzdžiui, su forma žėmė(n). Dėl to ir iškyla keblumų jas pateikiant leksikografiniame apraše“. Silpną perficientyvo raišką tokiose konstrukcijose, be kita ko, liudija ir faktas, kad forma šalin jose gana dažnai eina po priešdėlinių veiksmažodžių, kurie patys vieni jau gali reikšti baigtinį veiksmą, plg.: (55) Liepė seniisius tus tvartus nugriauti šalin KRT. (56) Po tam vėl nūvertė tą bokštą šaliū Lk (LKZ,, 447). (57) Nūlupam šalin tą žievę, supjaustom gabalais dideliais [obuolius] Tv. 4.1. Formos šaliū netinkamumo perficientyvo raiškai priežasčių, kaip ir ankstesniu atveju, reikėtų ieškoti jos semantikoje. Kaip prieveiksmis, ši forma plačiai vartojama visame plote į vakarus nuo iliatyvo vartojimo arealo. Ji, kaip ir forma laūka(n), dažniausiai modifikuoja slinkties arba apskritai horizontalaus judėjimo veiksmažodžius. Spartų iliatyvo formos Salini prieveiksmėjimą greičiausiai lėmė daiktavardžio šalis reikšmes abstraktėjimas. Abstrakčiausia šio daiktavardžio reikšmė “vieta ar erdvė, esanti tolėliau nuo ko nors, nuošalė' (LKZ. 456) tezymi erdvės opozicijos centras (kur lokalizuotas subjektas) vs periferija vieną pusę. Toks daiktavardis jau yra praradęs objektinę reikšmę. Jo iliatyvo forma Salin abstrakčiai rodo kryptį erdvėje (iš vietos, kur subjektas yra, į pakraštį) ir faktiškai jau yra prieveiksmis. Si forma, kaip ir forma laūka(n), inherentiSkai nesugeba lokalizuoti modifikuojamo veiksmo pabaigos ir galbūt dėl to menkiau nei forma žėmė(n) tinka perficientyvui reikšti. Kita vertus, ieškant atsakymo į klausimą, kaip apskritai tokios semantikos žodžiai gali eiti veikslo rodiklio pareigas, reikėtų atkreipti dėmesį į tą faktą, kad direktyvų laūkan ir šaliū modifikuojamų slinkties veiksmažodžių perficientyvas siejasi ne tiek su veiksmo pabaigos, kiek su veiksmo pradžios lokalizacija, kuri šiose konstrukcijose visuomet suponuojama. 8 LKZ toje pačioje vietoje pateikiami pavyzdžiai tiek iš šiaurinių, tiek ir iš pietinių tarmių. Vienas kitas aiškesnis perficientyvas, regis, įsimaišęs tarp adverbinės vartosenos pavyzdžių, plg.: Grūdo muni šalin, irgan ZEML (LKZ,,, 446); Aš pasiėmiau šakalį tą šunį mūšti Salin END (LKZ, 446). POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ | 87 5. Ne visi šiaurinėse lietuvių Snektose vartojami postverbai yra sietini su iliatyvo linksniu. Šiaurinių žemaičių vartojamas virsué greičiausiai yra inesyvo kilmés'. Siauriniy panevéziskiy tarméje ja atliepia formos viršū (viršum), virš. LKZ visos šios formos interpretuojamos semantiškai ir pateikiamos kaip prieveiksmiai. Kadangi jos dažnai kartojasi po kai kurių veiksmažodžių, tai neretai Žodyne laikomos su tais veiksmažodžiais sudaromų frazeologinių junginių sudėtinėmis dalimis (ypač jeigu veiksmažodžiai vartojami netiesiogine reikšme). Tačiau taip elgiamasi nenuosekliai, plg.: (58) Pitola virš, baras: užverstas griovelis VšK (LKZ,, 605). (59) Nieko negaliu pasakyti, tuoj pūola viršum VSK KZ. 621). (60) Ka ans pamato, pula virsué kaip Serna TL (LKZ,,, 626). Pastarasis pavyzdys Zodyne pateikiamas jau ne kaip frazeologizmas (beje, kaip ir kiti greta esantys žemaičių sakiniai). Kita vertus, visai be pagrindo čia daromi frazeologizmai iš tokių tiesiogiai suprantamų pasakymų kaip Lipa viršuo [šuo], jei nėko nesakai Kik (LKZ, 626) ir kt. 5.1. Akivaizdu, kad LKZ kalbamos formos su veikslo kategorija nesiejamos. Perzvelgus čia pateikiamus žemaičių pasakymus su forma virsué, matyti, kad ji dazniausiai vartojama su horizontalų judėjimą reiskianciais veiksmazodziais (pūlti, šokti, eiti, važiūoti) ir modifikuoja juos ne tik krypties (rodo artėjimą tiesiai į ką, puolimą tiesiai ant ko), bet ir intensyvumo (rodo spartų artėjimą, staigų puolimą) atžvilgiu. Būtent kaip veiksmo intensifikatoriai, rodantys objekto ar reiškinio staigų artėjimą į ką nors, jie galėtų būti interpretuojami ir kaip gramatiniai veikslo rodikliai, nes kartu reiškia ir sparčiai artėjantį prie pabaigos (iki susidūrimo, kontakto) slinkties veiksmą. 5.2. Pasakymų analizė rodo, kad jeigu veiksmažodis žymi tiesioginį (fizinį) kontaktą su objektu, tuomet forma viršu0 paprastai lengviau interpretuoti kaip krypties prieveiksmį, plg.: (61) Sukriokė [mašina], maniau, ka viršuo važiūolja), suvirpėjau KRŠ (LKŽ: 626). (62) Turiav gaidį, — ka pala viršuo! RNV (LKZ,,, 626). (63) Esam bége nu ty jaučių, — pals virsué ŽD (LKZ,,, 626). Galima manyti, kad veiksmo krypties modifikatoriaus funkciją forma virsué paveldėjo iš prielinksninés (polinksninés) vartosenos iš esmės tos pačios rūšies pasakymuose, plg.: (64) Mauna vėjais Įmašinos), i viršuo žmogaus važiūo|ja] RDN (LKZ,. 626). (65) Ta karvė dideliai draskés, piiolé žmonims viriué AkM (LKZ, 626). 5.3. Kai Sie veiksmažodžiai vartojami netiesiogine reikšme, t.y. fizinio kontakto nežymi, tai juos modifikuojančią forma virsué lengviau laikyti postverbu, plg.: *— Yra užfiksuota ir forma virsuéon, kur n veikiausiai yra iš iliatyvo formos virswsi: Daba vaikai viršuon pulna ant senesnio KRŠ Kz... 627). 88 | ROLANDAS MIKULSKAS (66) Aš nenorėl[ja Ju tą vaikį išduoti, ant ano pūls viršuo SD ( LEZ... 626). (67) Séksta virsuo, akes drasko [berniūkštis] KrS (LKZ, , 626). 5.4. Perficientyvo raiška yra aiSkiausia, kai forma virsuo eina po slinkties veiksmažodžių ir žymi ko nors (spartų) artéjima tiesiai į ta vietą, kur yra kalbėtojas, plg.: (68) Vokytis eita viršuo, bet maišos i ruskiai Sts (LKZ,,, 626). (69) Vėjas puta tą smarvę viršuo TRK (LKZ,,, 626). (70) Lytus eina virsué, greičiau tik grébkiat AKM (LKZ,,, 626). Tai suprantama, nes formos virsué modifikuojamy tokios reikšmės veiksmažodžių įvykio veikslas būtinai siejasi su veiksmo subjekto atvykimu (ar objekto atgabenimu) į tam tikrą erdvės (kelio) punktą. 6. Galiausiai reikėtų aptarti vieną praktinio pobūdžio klausimą, kylantį taikant postverbo terminą aptariamoms formoms tais atvejais, kai šios eina prieš veiksmažodį, plg.: (71) Višta gal ką išgiedoti, galvą žemė kerta KRS. (72) Ėmė kaimas deginti, gyventojus vienus vergti, kitus laukan (laukon? — R.M.) kirsti S. DAUK (LKŽ,,, 177). Perficientyvinių konstrukcijų analizė rodo tokią tendenciją: kuo grynesnė yra tarpinio veikslo raiška, tuo griežčiau fiksuota postverbo pozicija po veiksmažodžio. Ir, atvirkščiai, kuo labiau kalbamų formų atliekama gramatinė funkcija sumišusi su direktyvo“" raiška, tuo laisvesnė jų vieta sakinyje. Tačiau net ir aiškių perficientyvų atveju retkarčiais pasitaikantis postverbo pavartojimas prieš veiksmažodį visiškai suprantamas, jeigu jį aiškinsime kaip tekstualinį reiškinį, t. y. priklausantį nuo pasakymo realizavimo aplinkybių. Tokia „inversija“ įmanoma, kai egzistuoja griežta taisyklė, kuri tik gilesniu morfosintaksiniu lygmeniu fiksuoja perifrastinio perficientyvo dėmenų tvarką. Taigi postverbo termino vartojimas kalbamoms formoms apibūdinti yra visiškai pateisinamas. IŠVADOS 1. Nekyla abejonių dėl perficientyvinių konstrukcijų egzistavimo šiaurinėse lietuvių šnektose. Jos turi būti tinkamai reprezentuotos LKŽ tekste. 2. LKŽ perficientyvinės konstrukcijos pateiktinos prie jų veiksmažodžių tarpinį veikslą rodančių formų. Šios formos turi būti kuo vienodžiau gramatiškai traktuojamos. Taip pasiekiama maksimalios kalbamų konstrukcijų koncentracijos vienoje vietoje, leidžiančios spręsti apie jų paplitimo geografiją. Vienodas šių perficientyvo rodiklių pateikimas padidintų ir naujai rengiamo LKŽ leidimo elektroninės paieškos skaidrumą. 20 Perficientyvinés konstrukcijos su kitos semantinės prigimties postverbais, kaip antai kidurai, lygiai, kietai ir pan., nenagrinėtos. POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ | 89 3. Šiaurinėse lietuvių šnektose vartojamų perficientyviniy konstrukcijų veikslo raiska yra nevienodo ryškumo. Perficientyvo grynumas priklauso nuo jo gramatinę funkciją rodančių formų desemantizacijos laipsnio. Kuo labiau desemantizuotos šios formos, tuo grynesnė tarpinio veikslo raiška. Šių formų resemantizacijos galimybės, t. y. kai jas įmanoma interpretuoti kaip erdvės prieveiksmius, iš dalies priklauso ir nuo pasakymų predikatų semantikos. 4. Nėra jokio teorinio pagrindo kalbamas formas laikyti prieveiksmiais. Žodyne jas pateikiant pakanka formalaus postverbo termino (sutrumpintai — postv.), o prireikus apibrėžime galima vartoti niekuo neįpareigojančius iliatyvo formos, prieveiksminės formos ar pan. terminus (priklausomai nuo tų formų semantinės prigimties). 5. Labiausiai paplitusios yra perficientyvinės konstrukcijos su iliatyvo prigimties postverbu žėmė(n) (i Zéme) ir jo lokaliniais adverbinės prigimties variantais (šiaurės vakarų žemaičių) žėmyn (žemyn) ir žėmynais (žemynais). Šie postverbai paprastai eina po nykimo, naikinimo ir šalinimo (atskyrimo) reikšmės veiksmažodžių. Šių perifrastinių konstrukcijų perficientyvo reikšmė yra pati ryškiausia. Dviprasmiškai atrodo tik vienas kitas atvejis, kai minėtieji veiksmažodžiai kartu reiškia ir vertikalų judėjimą žemyn (tuomet kalbamos formos gali būti suvokiamos ir kaip erdvės prieveiksmiai). 6. Perficientyvinės konstrukcijos su postverbu žėmė(n) vartojamos visame latviskame Lietuvos pasienyje. Šių konstrukcijų pietinę paplitimo ribą galima laikyti apskritai perficientyvo paplitimo šiaurinėse lietuvių šnektose riba ir į ją orientuotis tais atvejais, kai kalbamas perifrastines konstrukcijas galima aiškinti dvejopai. 7. lliatyvo kilmės postverbai laūka(n), (laūko(n), laūkonais) ir šalin laikytini greičiau adverbinės prigimties formomis kaip ir forma laūk. Perficientyvinės konstrukcijos su šiais postverbais yra mišraus tipo, nes dažnu atveju jie gali būti interpretuojami ir kaip veiksmo krypties erdvėje modifikatoriai. Kiek aiškesnė yra su šiais postverbais sudaromų tų pačių anihiliacinės reikšmės veiksmažodžių konstrukcijų perficientyvo raiška. Lengviausiai adverbiškai interpretuojamos po horizontalų (slinkties) veiksmą reiškiančių veiksmažodžių einančios formos, todėl postverbinė ju funkcija yra labiausiai „užtemdyta“. 8. Su inesyvo kilmės žemaičių forma virsuo perficientyvines konstrukcijas sudaro ribotas kiekis puolimą ar staigią slinktį reiškiančių veiksmažodžių. Ši forma dažnu atveju sakinio veiksmą modifikuoja kartu kiekybės (reiškia judėjimo intensyvumą) ir krypties erdvėje (tiesiai į objektą) atžvilgiu, todėl nėra grynai gramatinis (veikslo funkcijos) rodiklis. Aiškiausiai postverbinė formos virsuo funkcija atsiskleidžia, kai ji eina po slinkties veiksmažodžių. Reikšdama staigų ko nors artėjimą tiesiai į pasakymo subjektą ji kartu reiškia ir slinkties veiksmo pabaigą. 9. Žodyne šios tarpinio veikslo rodiklio pareigas einančios formos pateiktinos su pažyma postv. atskirai nuo prieveiksmių. Geriausia jas, žinoma, būtų iškelti atskiru straipsniu. Siekiant, kad kuo daugiau perficientyvinių konstrukcijų būtų pateikiama vienoje vietoje, prie pagrindinių formų pagal galimybes reikėtų pateikti ir lokalinius variantus. Tarkime, LKŽ metodika neleidžia formų žėmė(n) ir žėmyn (žemyn) pateikti viename leksikografiniame straipsnyje, tačiau tikslinga (o tam yra, kaip parodėme, ir teorinio pagrindo) greta perficientyvų su sintetinio iliatyvo forma žėmė(n) pateikti 90 | ROLANDAS MIKULSKAS pavyzdžius su perifrastinio iliatyvo forma į žėmę (arba atvirkščiai, kaip čia buvo padaryta str. zémé). Panašiai greta konstrukcijų su postverbu žėmyn (žemyn) viename straipsnyje būtų galima pateikti ir pavyzdžius su ilgesniuoju jo variantu žėmynais (žemynais), kaip tai daroma pateikiant prieveiksmius straipsnyje žėmas, -a. 1 LENTELĖ. PASAKYMŲ SU PERFICIENTYVINĖMIS KONSTRUKCIJOMIS PREDIKATAI (NYKIMO REIKŠMĖS VEIKSMAŽODŽIAI) Veiksmažodis žėmėn žėmė į žėmę žėmyn žemyn žėmynais žemynais mirti PING, LG, KRrS,TrRS TL DR, GRSL, SD,VGR LNK SK SKD, TRKN, Pir STs, YL, TRK, AKM, VGR, MZK x2 sprogti KLVRZ, RDN, KRŠ DR, SKD, SD, TRK TrRK x 3 BRrs dveésti KRT, PLT KRrS SD x 2, KLVRZ, AKM berigtis TRK šlopti AKM kdrsinties Sts YL kandéti Sts (apie kailį) šalti ŽEML, MŽK, Pp KLVRZ x 2, TrRK Xx 3 TRK skėsti VKš, LŽ Sts eiti ‘slinkti’ VGR (apie asus), RDN (apie plaukus) POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ | 91 | LENTELES TESINYS Veiksmažodis Zémeén žėmė į žėmę žėmyn žemyn žėmynais žemynais šėrties Šts birti Ms (apie ašmenis) sirgti YL kristi SKD (apie galvas kare) galūoties SKD blogėti SKD 2 LENTELĖ. PASAKYMŲ SU PERFICIENTYVINĖMIS KONSTRUKCIJOMIS PREDIKATAI (NAIKINIMO REIKŠMĖS VEIKSMAŽODŽIAI) Veiksmažodis žėmėn žėmė į žėmę žėmyn žemyn žėmynais žemynais šauti kaimyną KL, [žmogų] toki žaltį [žmogų] PLT, KAL, SD, žmogų [žmogų] [zmogy] ŽDx2, KRTYN, [ZmoSp, Įžmo- [žmogų] gu] ALs, gu]GD YL, [žmo- [žmogų] YL, gų] SD [žmogų] ZEML, tą žaltį TRK, [žmogų] Sk, bobą VŠK, tėvus Ps, komunistą PPL, vyrą KPR musti vaiką TRK, [zmogy] [zmogu] YL teva TRK, TRKN 92 | ROLANDAS MIKULSKAS 2 LENTELĖS TĘSINYS Veiksmažodis žėmėn žėmė žėmyn žemyn Zémynais žemynais [daiktą] TRK, [žmogu] YL, muses END (už)mūšti tą žmogų PING bengti [žmogu] save SD ŽEML, bobą TRK imti gyvybę [žmogui] SD karti [žmogų] Lc (žmogu] YL smaugti [žmogų] TRK [žmogų] TRK, [žmogų] Ms rakti šerną KRŠ pilti šauti" žmogpjovą žmogžudžius žudyti [ žmogų] YL kanoti [varna] PLT (su)lesti vištyčius Sts mūčyti senę VKS (nu)daūžti seniisius ZEML ganyti dobilus Sts javus PLNG POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ | 93 2 LENTELĖS TĘSINYS Veiksmažodis žėmėn į žėmę žėmyn žemyn žėmynais žemynais spausti (apie spūstį (apie bažnyčioje) skausmą) SLNT Sts kulti linus Sts stinginti (apie speiga) Sts kirsti [žmogų] Sts pjauti (apie ligą) SD 3 LENTELĖ. PASAKYMŲ SU PERFICIENTYVINĖMIS KONSTRUKCIJOMIS PREDIKATAI (ŠALINIMO (ATSKYRIMO) REIKŠMĖS VEIKSMAŽODŽIAI) Veiksmažodis žėmėn į žėmę žėmyn žemyn žėmynais žemynais imti skūrą YL, kryžių TRK, šlejerį KLK, kepurę KLK, ranką KLK, brangenybes VGR, lukštą Jpop, burokus AKN dulkeles PP vilkti(s) švarką JNŠ, [drabužius] VšK kinkyti arklį KLK, arklį ŽG, kumeles KLVRŽ [arklį] TRS 94 | ROLANDAS MIKULSKAS 3 LENTELĖS TESINYS Veiksmažodis žėmėn žėmė į žėmę žėmyn žemyn žėmynais žemynais mesti [maistą] PLN, rūkymą lopą LNKV, Kkš alų KRČ kirsti medžius VŽ, galvą KRŠ galvą LK koją TRK galvą KL, koją TRK, galvą VB griduti(es) [nama] KRTN, [namus] YL numus STs, mokykla KLK, namuka SLC kirpti barzda Sp, uostus SD, [medžiagą] YL, medžiagą ŽG pjauti [javus] BDR, lazdyną koją KRG gipsą BDR, AKM kriaušę ŽG, kojas Vkš rauti linus KLVRŽ žoles KRš bulves KRTN, linus JDR linus KLP kasti bulbes SD bulbes TRK laužti ranką TRK krapštyti bites MSK (nu)plėšti svogūnų odą Č drėksti spuogą Vkš nėšti puodą KL POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ | 95 3 LENTELES TESINYS Veiksmažodis žėmėn žėmė į žėmę žėmyn žemyn žėmynais žemynais kelti puoda KL keptuvę LK [puoda] Sp maduti(s) žiedą TRK kelnes SAUK zekes GRSL rėdyti(s) [žmogų] TRK daryties Lkž Ms ‘rengtis’ valkstyti burnosus PLT lupti berzus AKM tepti medų Sts (nu)mesti viršaitį JDR ritinti seni RDN versti valdžią SkD SUTRUMPINIMAI LKA,, — Lietuvių kalbos atlasas 3, Morfologija, red. K. MORKUNAS, Vilnius: Mokslas, 1991. LKELietuvių kalbos enciklopedija, red. V. AMBRAZAS, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999. LKŽ,,,- Lietuvių kalbos žodynas 7, red. J. KRUOPAS, Vilnius: Mintis, 1966. LKZ,,, — Lietuvių kalbos žodynas 14, red. K. ULvYDAS, Vilnius: Mokslas, 1986. LKZ, — Lietuvių kalbos žodynas 19, red. V. VITKAUSKAS, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999. LKZ., — Lietuvių kalbos žodynas 20, red. V. VITKAUSKAS, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2002. LITERATŪRA AMBRAZAS, V., red., 1997: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Trečiasis pataisytas leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. DAUJOTYTE, V. 2002: Pamatinis kultūros tekstas. Dvidešimi lietuvių kalbos žodyno tomų, sudarė J. Zabarskaitė, Z. Šimėnaitė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 34—35. GIRDENIS, A. 1984: Stratifikacinis lietuvių kalbos veiksmažodžio morfologijos modelis. Kalbotyra 35(1), 25-30. GIRDENIS, A., KACIUSKIENE, G. 1986: Paraleliniai reiškiniai latvių ir šiaurinių lietuvių veiksmažodžio sistemose. Kalbotyra 37 (1), 21—27. GUDAVICIUS, A. 2000: Emolingvistika, Šiauliai: Šiaulių universitetas.