Postverbų pateikimo problema „Lietuvių kalbos žodyne“

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVIII (2003), 71 – 96 Postverbų pateikimo problema Lietuvių kalbos žodyne ROLANDAS MIKULSKAS Lietuvių kalbos institutas The article deals with the treatment of the so-called ‘postverbs’ (i. e., particles occurring in phrasal verbs) in Lithuanian lexicography. In this connection, the North Lithuanian ‘perficientive’ constructions involving such postverbal markers are discussed in detail. The forms selected to act as postverbs are usually original illatives. Their functioning as aspect markers deprives them of their proper lexical meaning and of the possibility of functioning as adverbials. That is why, in dealing with the question of the grammatical interpretation of such forms (inspired by the needs of lexicographical description) one should first of all reject attempts to connect them with the process of adverbialisation of illatives in the West Lithuanian dialects. 0. Pernai birželį spaudoje pasirodžius dvidešimtam Lietuvių kalbos žodyno (toliau – LKŽ) tomui, man, kaip ir bet kuriam kitam LKŽ teksto rašytojui, knietėjo pasižiūrėti, kaip suredaguota manoji teksto atkarpa. Ypač rūpėjo tai, kaip redaktoriai pasižiūrėjo į teksto sutvarkymui bei reikšmių apibrėžimams mano mėgintas diegti kai kurias etnolingvistinės pakraipos idėjas bei žodžių gramatinio įforminimo naujoves. Deja, skaitydamas suredaguotą tekstą ne vienukart likau nuviltas: susidaro įspūdis, kad mano pastangą įdiegti naujus leksikografinės medžiagos organizavimo bei pateikimo principus buvo neatpažinta. Žinoma, LKŽ redaktoriai laikėsi per ilgus metus susiklosčiusios redagavimo tradicijos, bet ar tokia pozicija negimdo kartais tam tikros inercijos, užkertančios kelią naujovėms? Suprantama, paskutiniame Žodyno tome, siekiant išlaikyti metodologinį jo vientisumą, gal ir ne laikas radikaliai keisti redagavimo principus. Tačiau mano pasiūlytos naujovės nebuvo radikalaus pobūdžio. Jas diegti paskatino dvi bendresnės prielaidos. Pirma, per tą šimto metų laikotarpį, kurį tęsėsi LKŽ projekto įgyvendinimas, siekiant neatsilikti nuo kalbos mokslo raidos teksto rašymui ne kartą buvo taikytos metodinio bei teorinio pobūdžio inovacijos. Antra, kalbama apie ypač sudėtingos semantikos žodį žemė, – būtent jį bei jo artimiausius vedinius ir teko aprašyti dvidešimtam LKŽ tomui. Dėl jų egzistencinio svorio šių dienų modernusis reikšmių mokslas – kognityvinė semantika – panašaus tipo žodžiams (be žemė, čia dar galime paminėti dangus, namai, vieta, tėviškė, lietuviams istoriškai svarbius žodžius vakarai bei rytai ir kt., plg. Gudavičius 2000: 39) rodo išskirtinį dėmesį. Mat tokių žodžių aprėpiamame reikšmių pasaulyje yra užkoduotas per ilgus amžius susiklostęs tautos, kalbinės bendrijos požiūris į jos egzistencijai svarbius dalykus bei jos mentalitetas. Rašant ar kuriant tokius „pamatinius lietuvių kultūros tekstus“ kaip LKŽ (Daujotytė 2002: 35), yra prasminga šių egzistenciškai mums svarbių žodžių reikšmes sutvarkyti ir pateikti taip, kad jų vartotojų mentalitetas skai- 72 | ROLANDAS MIKULSKAS tytojų būtų kuo aiškesnis, kad kuo grynesniu pavidalu jis būtų perduotas ateinančioms kartoms, tam panaudojant kuo adekvatesnes (taip pat ir netradicines) leksikografijos priemones. Šiuo atžvilgiu sukaupta reikšmių tvarkymo patirtis praverstų ir ateityje vienu ar kitu pavidalu tęsiant LKŽ projektą. Čia norėtųsi nutraukti šias įžangines pastabas, kurių abstraktokas pobūdis gali pradėti erzinti skaitytoją. Tikiuosi ateityje grįžti prie etnolingvistinių svarstymų bei šios krypties principų pritaikymo LKŽ tipo žodynams. Toliau norėčiau kiek ilgėliau apsistoti ties viena gramatikos problema – vadinamųjų postverbų pateikimu LKŽ. 1. Rašant žodį žemė teko pastebėti, kad šiaurinėse lietuvių kalbos šnektose šio žodžio įnagininko linksnis ar jo analogas prielinksninė konstrukcija „į+akuzatyvas“, pavartoti po tam tikros reikšmės veiksmažodžių, rodo, kad jų žymimas veiksmas atliekamas iki galo, t. y. eina jų veikslo rodikliu. Šiaurės vakarų žemaičių (kretingiškių) tarmėje šią funkciją dar atlieka prieveiksmis žemyn (žemyn) bei jo ilgesnis variantas žemynais (žemynais). Peržvelgus LKŽ kituose tomuose pateikiamus analogiškus atvejus (pvz.: lauka(n), šalin, viršuo ir kt.), matyti, kad šių žodžių reikšmė apibrėžiama nevienodai, kad redaktorių požiūris į šių formų gramatinę paskirtį liko aiškiau nesuformuluotas. Vienur šie žodžiai vadinami stiprinamosiomis dalelytėmis, kitur – prieveiksmiais¹, dar kitur tokios vartosenos pavyzdžiai pasimeta tarp įvairiomis reikšmėmis vartojamų atitinkamų daiktavardžių linksnių. Matydamas tokį neapibrėžtą šių žodžių traktavimą LKŽ ir siekdamas parodyti kuo vientisesnį požiūrį į juos, stengiausi, kiek įmanoma, visas su žodžiu žemė susijusias formas, atliekančias tą pačią gramatinę funkciją, pateikti vienoje vietoje (to iki galo padaryti neįmanoma, nes dalis tokios vartosenos pavyzdžių neišvengiamai atsiduria prie prieveiksmio žemyn). Taigi mano buvo sumanyta straipsnyje žemė įsteigti atskirą reikšmę. Prie jos, pažymėjus, kad iškeltojo žodžio įnagininko forma ar jos analogas prielinksninė konstrukcija „į+akuzatyvas“, vartojami ppr. po nykimo, naikinimo ar šalinimo reikšmės veiksmažodžių ir nurodo, kad veiksmas einąs į pabaigą ar atliekamas beveik iki galo, galima būtų sukelti absoliučią daugumą tokios vartosenos atvejų. Vietų sutrumpinimai rodytų šio reiškinio paplitimo geografiją. Atsižvelgdamas į naujausius veiksmažodžių veikslo raiškos šiaurinėse lietuvių kalbos šnektose tyrimus (Girdeni̇s, Kačiuškienė 1986: 21–27), kalbamas gramatinės paskirties formas manau esant teisinga vadinti postverbais. Tiesa, pasirinkus tokią šio reiškinio pateikimo LKŽ formulę, teko užmerkti akis prieš faktą, kad vakarinėse lietuvių kalbos tarmėse įnaginys kaip paradigminis linksnis jau nebevartojamas, tiksliau, yra fiksuojami tik pavieniai tokios vartosenos atvejai. Čia pavartojamus kai kurių žodžių įnaginys daug kas jau laiko prieveiksmiais. Tačiau, kaip vėliau matysime, ne visų žodžių įnaginio formos dėl jų inherenṫinės semantikos vienodu mastu yra atitrūkusios nuo savo linksniavimo paradigmų. Dėl šios priežasties „įnagyviškai“ traktuoti veiksmažodžių tarpinio veikslo rodiklį žemė(n) yra lengviau negu kitus tokios funkcijos žodžius, pavyzdžiui, laūkan ar šalin. 1 Pastaruoju atveju jie taip pat traktuojami nevienodai: pateikiami kaip atskira atitinkamo prieveiksmio reikšmė (šalin, viršuo) arba iškeliami atskiru straipsniu kaip ypatingos paskirties prieveiksmiai (žemė(n), žemyn). POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ 73 1.1. LKŽ redaktorių buvo pasirinktas kitoks sprendimas. „Iliatyviškai“ traktuojama tik dalis žemė(n) pavyzdžių laikantis „gramatiškai teisingos“ pažiūros, kad iliatyvai į vakarus nuo tam tikros rytiečių tar mių ribos negalimi (žr. LKŽXX 313, 3. reikšm.). Čia palikti tik tie žemaičių tarmės pavyzdžiai, kuriuose veikslo rodiklio funkciją atlieka prielinksninė konstrukcija „į+akuzatyvas“. Sakiniai su žemėn (ar šiaurės rytų žemaičių žemė) redaktorių pateikiami prie atskirai iškelto prieveiksmio žemėn (ibid., 337). Pastarojo funkcija atskirai neaiškinama, tik nurodoma žiūrėti į žemyn (ibid., 344), kur paaiškinama, kad šis prieveiksmis (ir jo akcentinis variantas žemýn) žemaičių tarmėje vartojamas pabrėžiant baigtinį veiksmą². Reikėtų dar pridurti, kad dalis tokios vartosenos atvejų atsiduria ir prie atskiru straipsniu iškelto prieveiksmio žemynais (žemynais)³ (ibid., 345). Toks redaktorių sprendimas turi logikos. Jos esmė ta, kad remiamasi tam tikru „daiktų padėties žinojimu“, t. y. istorinės gramatikos bei dialektologijos žiniomis apie iliatyvo linksnio raidą ir likimą dabartinėse lietuvių kalbos tarmėse. Tokio redagavimo principo tam tikras vingumas paaiškės vėliau. Dabar norėčiau atkreipti dėmesį į labiausiai į akis krintantį tokio pasirinkimo trūkumą – iš esmės tą pačią gramatinę paskirtį turinčios formos pateikiamos net keturiose Žodyno vietose, be to, nevienodai jas traktuojant. Taip nepagrįstai išskaidomas vieningas veiksmažodžių gramatikos reiškinys. Naujai teikiamas postverbo terminas paliekamas tik pirmajam minėtam atvejui (t. y. prie trečiosios str. žemė reikšmės). Beje, atidžiau pasižiūrėjus, kaip suredaguota ši reikšmė, taip pat matyti tam tikri nenuoseklumai ir netgi klaidos. Anksčiau minėtos semantinės veiksmažodžių grupės, po kurių paprastai vartojami postverbai žemė(n) ir į žemę, apibrėžime „pakoreguotos“ taip, kad vietoje nykimo reikšmės randame menkinimo reikšmės veiksmažodžius. O tai netiesa! Taip pat nėra nuosekliai išlaikytas ir geografinis iliatyvo linksnio atskyrimo principas: šaltiniuose nurodomi Lȳgumai yra toli į vakarus nuo iliatyvo paradigminio vartojimo arealo. Be to, tarp pavyzdžių su postverbine žemėn vartosena yra įmaišyta tokių, kurie ne tik išeina už postverbų paplitimo arealo ribų, bet tokios vartosenos ir nerodo. Taigi čia nedera pavyzdžiai: (1) Simpla širdis, tai nepasipusi: žemėn atsil eidžia rankos ir griūvi ML. (2) Mušiau mušiau – žemėšan sumušiau (ps.) DGLŠ. (3) Jūs, broliukai, dieveriukai mano, jūs nueikit naujojon kalvelėn ir nukalkit aukselio dalgelį ir nukirskit man žemėn galvelę (d.) PRNG. (4) Kad tu jam galvą žemėn – nesako, neprispažįsta ML. Visi šie sakiniai yra užrašyti iš rytiečių šnektų, kuriose iliatyvas gyvai teb vartojamas kaip paradigminis linksnis. Tą rodo ir antrojo pavyzdžio iliatyvo daugiskaita. Pirmajame pavyzdyje akivaizdi žodžio žemėn adverbinė reikšmė: čia jis rodo veiksmo kryptį, t. y. modifikuoja veiksmažodį atsil eidžia krypties erdvėje atžvilgiu. Trečiajame ² Tokia nuoroda tarsi teigiamas formos žemyn pirmumas prieš formą žemė(n), nors geografiniai duomenys rodo, kad pirmasis yra akivaizdžiai lokalus variantas. ³ Įprastoje vietoje, t. y. prie atitinkamų būdvardžio žemas, -a reikšmių, prieveiksmis žemyn pateikiamas kartu su savo ilgesniaisiais variantais (žr. LKŽXX 298 ir toliau). 74 ROLANDAS MIKULSKAS ir ketvirtajame pavyzdyje vartojamų žodžių žemėn iliatyviška reikšmė ypač išryškėja palyginus šiuos sakinius su geografiškai artimais iliustraciniais sakiniais, pateiktais prie antrosios str. žemė reikšmės: (5) Mergiotė užpykus grėblį žemėn ir nuėjo Lb (308). (6) Kai tik nulekia žemėn kur panašus [obuolys] į razsipleskoja, i trūksta ŠVnč (309). Šios pastabos akivaizdžiai rodo, kad LKŽ redaktoriams iki galo nebuvo aiški mano teikimo dėl kalbamų postverbinės vartosenos formų prasmė. Regis, čia buvo išsakyta pakankamai argumentų, dėl ko verta rimčiau padiskutuoti dėl postverbų pateikimo LKŽ. Tad pradėkime iš pradžių ir iš eilės. 2.0. Pirmiausia pravartu būtų prisiminti Alekso Girdenio ir Genovaitės Kačiuškienės jau minėto straipsnio pagrindinius teiginius. Jame autoriai, atkreipdami dėmesį į paralelinius reiškinius latvių ir šiaurinių lietuvių veiksmažodžių sistemose, konstatuoja, kad šiaurinėse ir šiaurės vakarų lietuvių šnektose egzistuoja ternarinė veikslo opozicija, savo išsivystymu gerokai primenanti latviškąją. Ternarinės veikslo sistemos esmė esanti ta, kad, be eigos veikslo – imperfektyvo ir įvykio veikslo – perfekt yvo, egzistuojanti dar ir tarpinė kategorija, kurią straipsnio autoriai siūlo vadinti PER-FICIENTYVU. Perficientyvas padaromas su tam tikrais „nublukusios“ semantikos prieveiksmiais, savo funkcija ir reikšme artimais perfekt yvinio veiksmažodžio priešdėliams. Juos straipsnio autoriai siūlo vadinti POSTVERBAIS⁴. Bendra perficientyvinių veiksmažodžių ir jų postverbų reikšmė esanti VEIKSMO ARTĖJIMAS PRIE PABAIGOS ARBA APSKRITAI PRIE TAM TIKROS RIBOS. Beveik visi minėtose lietuvių šnektose vartojami postverbai turi atitikmenis latvių kalboje. Labiausiai esąs paplitęs postverbas žemė(n) ir jo lokaliniai variantai žemyn, žemynais, į žemę, atliepiantis latvių nuošts, zemē (pvz.: š. žem. Kiršk koję žemėn TRK = Cērtiet kāju nuošt ). Su šiuo postverbu ypač dažnas esąs vadinamųjų anihiliacinių (naikinamosios reikšmės) veiksmažodžių perficientyvas. Žemaičiuose gan dažni ir veiksmažodžiai su lauk (lauko(n), laukonais) ≈ la. ārā. Šiaurinėse panevėžiškių šnektose jiems dažniausiai atliepia formos su ōre. Jiems menkai tenusileidžiąs perficientyvas su šalin (šalinais, į šalį) ≈ la. pruo(j)ām. Straipsnio autoriai pateikia perficientyvų pavyzdžių ir su kitais, rečiau pasitaikančiais postverbais. Kai kurių jų, pvz.: pry(šais), pušiau (pušiau), į rinkį, lygiai, gramatinę paskirtį sunkiau įžvelgti – bent jau pateiktuose pavyzdžiuose, plg.: (7) Nekėls man rankos pryšais! TRK. (8) Nelaužk pušiau – sutrupės ALS. (9) Su arkliu varys teip į rinkį Kl. (10) Aniė ejo – i[r] mani vėdės[i] lygiai KlK. Juk galima sakyti, kad šie žodžiai modifikuoja čia pateikiamų sakinių predikatus ⁴ Girdenis jau gerokai anksčiau, nei pasirodė straipsnis, LKŽ kartotekai pateiktuose lapeliuose su šiaurinių žemaičių šnektų pavyzdžiais šį terminą vartojo kalbamų žodžių gramatinei funkcijai nurodyti. POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ 75 semantikos, o ne veikslo atžvilgiu (pvz., paskutiniame sakinyje lygiȧi lengvai galėtume pakeisti prieveiksminiu semantiniu atitikmeniu kartų). 2.0.1. Atlikę smulkią iššifruotų magnetofono įrašų, darytų beveik visose šiaurės žemaičių parapijose, analizę, straipsnio autoriai konstatuoja, kad daugelis perficientyvinių konstrukcijų (tiksliau – makroformų) esą visiškai uzu alios ir neutralios tik šiaurinėse šnektose. Jau į pietus (ir pietryčius) nuo Viekšnių, Tirkšlių, Salantų, Grūšlaukio jos pamažu ima prarasti reguliarumą, darosi vis labiau priklausomos nuo konteksto ir kalbėjimo ekspresyvumo. Veikiausiai todėl labiausiai ir esančios paplitusios kaip tik „anihiliacinės“ konstrukcijos miršta, bẽngi(a)si, sprógsta žẽmen. 2.0.2. Straipsnio autoriai iš viso to daro vieną diachroninę išvadą: šiaurinių lietuvių ternarinė veikslo sistema (arba jos užuomazgos ar rudimentai) esąs naujas gramatikos reiškinys, atsiradęs dėl latvių kalbos poveikio⁵. Ši įtaka galėjusi būti vaisinga todėl, kad, pirma, naujasis tarpinis veiks las didines kalbos raiškumą bei tikslumą ir, antra, jo atsiradimas gražiai derinęsis su viena iš ryškiausių šiaurinių šnektų tendencijų – jų sintaksės linkimu į kuo didesnį konkretumą. 2.1. Trumpai atpasakojus Girdenio ir Kači žkienės straipsnio pagrindines mintis, norėtųsi išskirti keletą momentų, reikšmingų tolesniam svarstymui. Pirma, žodžius žẽme(n), laũko(n), õre, šalìn ir pan., vartojamus po kai kurių veiksmažodžių ir atliekančius tam tikro tarpinio jų veikslo rodiklio funkciją, kur kas tiksliau vadinti postverbais nei prieveiksmiais, kad ir „nublukusios“ semantikos. Antra, aiškinantis perficientyvinių konstrukcijų sandaros ypatybes, svarbu prisiminti, kad bendra jų reikšmė – veiksmo artėjimas prie pabaigos arba apskritai prie tam tikros ribos. Su šia mintimi dera faktas, kad labiausiai paplitęs postverbas yra žẽme(n) (į žẽmę). Būtent šis postverbas, palyginus su kitais straipsnyje minimais, geriausiai reprezentuoja ribos sąvoką, t. y. dėl inherent inės semantinės ypatybės lokalizuoti galutinį veiksmo tašką kartu gali reikšti ir to veiksmo pabaigą ar ribą, prie kurios tas veiksmas artėja. Faktas, kad latvių postverbą nuõst, kuris eidamas prieveiksmiu reiškia ‘šalin’ ir terodo kryptį, dažniausiai atliepia lietuvių žẽme(n), kaip tik ir rodytų straipsnio autorių pažymėtą šiaurinių lietuvių šnektų sintaksės polinkį į kuo didesnį konkretumą. Trečia, postverbų vienodai gramatinei interpretacijai labai svarbu, kad straipsnio autoriai perficientyvines konstrukcijas laiko tam tikromis gramatikos MAKROFORMOMIS. Šią sąvoką Girdenis yra išaiškinęs ankstesniame straipsnyje (Girdenis 1984: 25–30). Makroformos išskirtinos gilesniu morfosintaksiniu lygmeniu, jos tiesiogiai „tarnaujančios“ sintaksei ir apimančios tiek sintetines formas, tiek tas perifrastines konstrukcijas, kurios sakinyje priklausančios toms pačioms „horizontali osioms“ paradigmoms kaip ir sintetinės formos ir atliekančios tą patį vaidmenį. Makroformos susijusios su mikroformų lygmeniu realizacijos (arba manifestacijos) santykiais. Sakinys tiesio- 5 Regis, šia išvada dabar abejoja E. Lipartė (2000: 149–150). Jos manymu, trijų veiks lų sistemą šiaurinėse lietuvių tarmėse reikėtų kildinti iš baltų kalbų partik ulinių veiksmažodžių ir priešdėlinių veiksmažodžių koreliacijų sistemos. Ji plačiai paplitusi latvių kalboje. Jos liekanų ar užuomazgų esama ne tik šiaurinėse, bet ir rytinėse bei pietinėse lietuvių kalbos tarmėse, tik čia šios koreliacijos nesančios dar pakankamai ištirtos. Tačiau straipsnio autorės pateikiami negausūs veiksmažodžių su partik ulomis pavyzdžiai iš pastarųjų tarmių terodo lokalinę reikšmę kaip ir jų priešdėliniai atitikmenys, vadinamosios partikulos čia neatlieka veikslo rodiklio funkcijos. 76 | ROLANDAS MIKULSKAS giai esąs „konstruojamas“ iš makroformų, tačiau teksto lygmeniu jis jau traktuoja- mas kaip atskirų mikroformų (arba tiesiog žodžių) junginys. Kaip tik todėl ir esan- čios galimos įvairios permutacijos žodžių, priklausančių vienai makroformai, taip pat jų elipsė ir daugelis kitų tekstualinių reiškinių. Pastarąją straipsnio autoriaus mintį verta įsidėmėti, mat ji paaiškina kai kuriuos perficientyvinių konstrukcijų raiškos nereguliarumus, kaip antai retkarčiais pasitaikančius postverbus pozicijoje prieš veiks- mažodį arba jų pavartojimą po priešdėlinių veiksmažodžių. Pritardami Girdeniui, tos pačios makroformos, perif r astinio? iliatyvo, skirtingomis manifestacijomis galė- tume laikyti prielinksninę konstrukciją POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ 77 2.3. Laikantis nuomonės, kad šiaurinėse mūsų šnektose ternarinė veikslo sistema formavosi latvių kalbos pavyzdžiu, visiškai suprantama, kad latviškas perficientyvinės konstrukcijas su direktyvų kilmės postverbais nuost, žemė, ārā, pruō(jā)m, lietuviškoje dirvoje atliepia analogiškos konstrukcijos su iliatyvo formomis žemė(n), (į žemę), lauk(a)n7, šalìn. Kadangi aptariamosose konstrukcijose šie postverbai visų pirma atlieka veikslo rodiklio funkciją, tai kalbėti apie jų, kaip konkrečių daiktavardžių iliatyvų, reikšmę tarsi ir nebūtų prasmės. Tačiau sprendžiant šių formų leksikografinio pateikimo uždavinį, kuris, be kita ko, būtinai suponuoja ir gramatinę interpretaciją, tą daryti tenka. Juolab, kad, kaip nurodyta anksčiau, lengva ranka šiuos žodžius priskiriant prie prieveiksmių klasės, jų pateikimas Žodyne susikomplikuoja. 2.3.1. Sutikdami su aptarto straipsnio autorių nuomone, kad tai esąs naujas gramatikos reiškinys, vis dėlto apie perficientyvinių konstrukcijų plitimo šiaurinėse lietuvių šnektose pradžią nieko aiškiau pasakyti negalime. Kadangi jas savo raštuose jau vartojo Daukantas, tegali̇me spėti, kad XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje šiaurės vakarų žemaičių (kretingiškių) tarmėje kai kurios iš jų buvo paplitę. Istorinės gramatikos duomenys rodo, kad iliatyvą, kaip paradigminį linksnį, tuo metu jau buvo pakeitusi prielinksninė konstrukcija „į + akuzatyvas“ (Zinkevičius 1980: 258). Greičiausiai sintetinės iliatyvo formos keitimas prielinksnine konstrukcija laipsniškai intensyvėjo einant į vakarus. Dar ir dabar kai kurių daiktavardžių vienaskaitos iliatyvas senosios kartos žmonių sistemingai vartojamas gerokai į vakarus nuo anksčiau nurodytos linijos, net apie Ariogalą, Tytuvėnus, Radviliškį, Jūkiškius, kitur vakarų Lietuvoje jis pasitaiko daugiausia tik tautosakoje (Zinkevičius 1966: 200–201). Akivaizdu, kad iliatyvo, kaip morfosintaksiniu lygmeniu kalboje funkcionuojančios makroformos, poreikis neišnyko. Tik bendrąją jo paskirtį – rodyti vietą, į kurią kryptsta ar yra kreipiamas veiksmas – vakarinėse lietuvių kalbos tarmėse realizuoja perifrastinė konstrukcija. Kyla klausimas, kuo laikyti dėl vienokių ar kitokių priežasčių šiose tarmėse tebevartojamas kai kurių žodžių sintetinio iliatyvo formas? Mėgindami atsakyti į šį klausimą kalbininkai priversti spręsti kitą – šių formų suprieveiksmėjimo laipsnio – uždavinį. 2.3.2. Gramatikoje prieveiksmis apibrėžiamas kaip nelinksniuojama ir neasmenuojama savarankiška kalbos dalis, modifikuojanti veiksmą ar būseną įvairių aplinkybių (vietos, laiko, priežasties ir kt.) atžvilgiu (plg. Ulvydas, red., 1971: 425; Ambrazas, red., 1997: 410; LKE 504). Tačiau dažnai, siekdami atriboti prieveiksmį nuo kitų kalbos dalių, šiais jo kategoriją apibrėžiančiais požymiais kaip kriterijais pasinaudoti negalime. Tarkime, mėginant nustatyti konkretaus daiktavardžio kurio nors linksnio suprieveiksmėjimo laipsnį, iš esmės sprendžiamas jo priskyrimo ar nepriskyrimo linksniavimo paradigmai klausimas, todėl pirmasis – nelinksniuojamos kalbos dalies – kriterijus čia tampa tautologiškas. Kartais neparadigminę daiktavardžio formą nuo paradigminės padeda atskirti kontekstas, o veikiau – tos formos sakinyje atliekama funkcija 7 Šis postverbas LKŽ (VII 176), regis, pateikiamas suliteratūrinta forma. Autentiškos žemaičių lytys lauko(n), laukonais (ibid., 184), kurias nurodo straipsnyje Girdenis ir Kaukčienė, su kalbama gramatine paskirtimi Žodyne nesiejamos, čia jos laikomos veiksmo kryptį erdvėje rodančiais prieveiksmiais, nors kai kuriuose sakiniuose šiuos žodžius galima interpretuoti ir kaip postverbus, plg.: Gana, lipk lauko [iš medžio]! ŽG. 78 | ROLANDAS MIKULSKAS (Paulauskienė 1989: 55–56). Tačiau konkrečių nagrinėjamu atveju tiek iliatyvas, tiek ir direktyvo reikšmės iš jo kilęs prieveiksmis modifikuoja veiksmą krypties erdvėje atžvilgiu, taigi abu atlieka vietos aplinkybės funkciją. Tad ir antrasis, funkcinis, prieveiksmio požymis šiuo atveju negali tarnauti kriterijumi atribojant prieveiksmį nuo daiktavardžio iliatyvo. Rimtesnis pagrindas ginčijamą žodžio formą laikyti ne visiškai atitrūkusia nuo daiktavardžio paradigmos yra tebepasitaikantys tos formos deminutyvai ar daugiskaita. Tačiau pastarasis kriterijus pritaikomas tik iš dalies, nes vakarinėse lietuvių kalbos tarmėse pirmiausia išnyko daugiskaitos iliatyvas ir kalbame tik apie užsilikusias vienaskaitos formas. Jeigu konkrečiai imtume formą žemė(n), tai turint omenyje postverbinei vartosenai svarbią jos sąsają su pagrindine⁸ žodžio žemė reikšme — ‘(mūsų planetos) paviršius, kuriuo vaikščiojame, ant kurio stovime’ — apskritai sunku tikėtis jos daugiskaitinės formos. Visai kitaip yra vartojant šį žodį kitomis reikšmėmis. Pavyzdžiui, ketvirtoji str. žemė reikšmė ‘viršutinis birus mūsų planetos paviršiaus sluoksnis’ (LKŽXX 313) visiškai leidžia iliatyvo daugiskaitą, plg.: (11) Mes žemėsan nenusinešme, ką suvalgėm, sugėrėm. ŠvNČ (316). (12) Miške gimęs, miške augęs, išėjęs an lauko, žemėsna lenda (žagrė) SLK (316). 2.3.3. Kaip veiksmingą priemonę, padedančią atriboti prieveiksmius nuo linksnių, iš kurių jie yra kilę, nurodomas jų negebėjimas turėti derinamųjų pažyminių (Laigonaitė 1957: 49; Ulvydas, red., 1971: 426; Paulauskienė 1989: 56). Su tuo reikia sutikti, tik norėtųsi pridurti, kad ne visi konkretūs daiktavardžiai, ne visos daugiareikšmio daiktavardžio reikšmės ir ne visos vienos reikšmės paradigminės formos būna vienodai linkusios prisijungti derinamuosius pažyminius. Tarkime, kai kalboje koks nors objektas pasitelkiamas tik kaip orientyras judėjimo krypčiai nurodyti, tokiu atveju pavartotas iliatyvas (ar prielinksninė konstrukcija „į + akuzatyvas“) paprastai neturi pažyminių, nes pasakymo sudarymo aplinkybės to objekto papildomos modifikacijos nereikalauja. 2.3.4. Klaidinga būtų manyti, kad čia išvardyti kriterijai išsemia visas galimybes atskirti prieveiksmius nuo juos gimdančių konkrečių linksnių reikšmių. Didelių galimybių čia teikia viso pasakymo semantinė analizė. Konteksto, situacijos supratimo ir interpretavimo įtaka gramatinės formos reikšmei pripažįsta ir Aldona Paulauskienė (ibid., 56). Pasak jos, linksnis virstąs prieveiksmiu, kai visai išnykstanti objektinė reikšmė, o adverbinė pasidaranti pagrindinė (ibid., 55). „Objektinė“ gramatinės reikšmės interpretacija priklauso ir nuo konkrečios daiktavardžio reikšmės. Kita vertus, ji yra reikalaujama ir palaikoma kai kurių dažniausiai pasakymuose su tuo daiktavardžiu vartojamų predikatų semantikos. Nesunku suvokti, kad tokio daiktavardžio kaip 8 Ši reikšmė redaktorių nutarimu atsidūrė antroje vietoje, į pirmąją iškeliant Žemės kaip planetos reikšmę. Toks sprendimas būtų suprantamas rašant enciklopedinį žodyną, astronominį žinyną ar pagaliau dabartinės kalbos žodyną. Tačiau tokia reikšmių pateikimo eilė visiškai netinka LKŽ tipo žodyne, kuriame reikšmės formuojamos visų pirma liaudies kalbos pasakymų pagrindu. Kruopšti semantinė ir kognityvinė šių pasakymų analizė rodo, kad lietuviams pamatinė yra žemės kaip paviršiaus, kuriuo vaikščiojame, sąvoka ir atitinkama reikšmė. Būtent iš šio koncepto išeina ir į jį sugrįžta daugelio kitų žodžio žemė reikšmių gijos. POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ | 79 žemė, kurio pamatinė reikšmė inherentiškai reiškia ribą, ties kuria natūraliai sustoja, užsibaigia visų krentančių ar metamų daiktų veiksmas, iliatyvas, vartojamas su pre- dikatais kristi, mėsti, lėistis, lipti ir pan., lengviau išlaiko objektinę reikšmę negu, tarkime, daiktavardžių laukas ar šalis iliatyvai. Dėl šių daiktavardžių semantinės struktūros jų iliatyvo formos, modifikuodamos veiksmą, negali lokalizuoti galutinio jo taško. Todėl, labai abstrakčiai tereikšdamos veiksmo kryptį, jos lengviau interpretuojamos kaip prieveiksmiai. Vis dėlto tik ištyrę kiekvieną tokių formų pavartojimo atvejį atskirai galime daryti patikimas išvadas apie jų objektinės ir adverbinės reikšmių santykį. Pavyzdžiui, net žemaičių tokių sakinių iliatyvo formas, paprastai jau telaikomas prieveiksmiais (Laigonaitė 1957: 50), galima skirtingai interpretuoti, plg.: (13) Eisiu laukan paveizieti, koks vejelis pūčia Vkš. (14) Eik šalin! Vkš9. Pirmajame pavyzdyje formos laukan objektinę reikšmę dėl jos semantinio santykio su šalutinio sakinio turiniu nesunku įžvelgti. Antrajame pavyzdyje forma šalin išties teturi adverbinę reikšmę. Toliau plg. sakinius iš LKŽxx: (15) Kap iš kamino žemėn dūmai virsta – teigpi lietaus bus PLs (309). (16) Kada kūreni, dūmai krinta į žemę – jau prieš lytų Vdk (309). (17) Da puola in žemę dūmai, da nebus pagada Aln (309). (18) Dūmai žemyn, gal vėl lietaus bus daugiau Kp (309). Pirmojo sakinio iliatyvas žemėn ir jį atliepianti antrojo sakinio prielinksninė konstrukcija į žemę čia reiškia dūmų sklidimo kryptį, taigi teturi direktyvo reikšmę. Tą dar aiškiau parodo palyginimas su toliau pateikiamų pasakymų pavyzdžiais: analogiškai situacijai nusakyti čia pasirenkami aiškūs direktyvai – prieveiksmis žemyn (4) ir prielinksninė konstrukcija in žemę10. Šiais pavyzdžiais norėta parodyti, kad net „tikrųjų“ iliatyvų yra galima „adverbinė“ interpretacija. Tiesa, tokie atvejai pasitaiko rečiau. Kur kas dažnesni kontekstai, pabrėžiantys žodžio žemė iliatyvo objektinę reikšmę, plg.: (19) Kai tik nulekia žemėn kur panašus [obuolys] i razsipleskoja, i trūksta Švnč (309). (20) Audra muni iškėlė, dėjo į žemę Akm (309). Abiejų sakinių veiksmažodžiai razsipleskoja, trūksta, dėjo ‘trenkė’ predikuodami žemės paviršiui kietumo savybę kartu nulemia ir atitinkamo žodžio iliatyvo formų „objektinę“ interpretaciją. 9 Pavyzdžiai iš A. Laigonaitės knygos čia pateikiami nekeisti, nors jie neatitinka LKŽ priimtų transponavimo į bendrinę kalbą taisyklių. 10 Rytų Lietuvos tarmėse, kur iliatyvas vartojamas kaip paradigminis linksnis, konstrukcija „į + akuzatyvas“ reiškiama kryptis (Laigonaitė 1957: 47; Zinkevičius 1980: 255). LKŽ duomenimis tokia vartosena būdinga ir pietų aukštaičių tarmei, plg.: Jeigu in aukštų staugia, tai an gaisro, o jei in žemę, tai an mirties šuva staugia Mrc (LKŽxx 308). 80 | ROLANDAS MIKULSKAS 2.3.5. Pripažindami konteksto įtaką gramatinės formos reikšmei, negalime atmesti galimybės, kad tam tikrais atvejais net tu tarmin, kuriose įliatyvas kaip paradigminis linksnis nebevartojamas, atstovai pajėgūs suvokti šių sintētinių formų pirmykštę paskirtį. Lygiai kaip beprasmiška būtų neigti, kad suprantame literatūroje ar šnekamojoje bendrinėje kalboje pavartojamų įliatyvo formų gramatinę reikšmę, tik dėl to, kad šis linksnis kaip paradigminis dabartinėje kalboje jau nebegyvas (plg. Laigonaitė 1957: 48). 2.3.6. Bendrai įliatyvo paskirtį galima apibrėžti taip: reikšdamas objektą jis modifikuoja veiksmą krypties erdvėje atžvilgiu11. Formali jo reikšmę galima pavaizduoti taip: slinktis + kryptis vidun + daikto vidus – vieta (Paulauskienė 1989: 121). Taikydami šią schemą žodžio žemė įliatyvui, turime atsižvelgti į konkrečią reikšmę. Jeigu kaip pagrindinę išskiriame reikšmę ‘(mūsų planetos) paviršius, kuriuo vaikščiojame, ant kurio stovime’, tai ši schema bus paprastesnė. Tuomet formai žemė(n) (į žemę) ją sudarys šie komponentai: slinktis + kryptis į objektą – vieta. Pavyzdžiui, pagal šią schemą lengvai galėtume interpretuoti įliatyvą sakinyje: Nedainuok ne ant lietaus, lipk žemė (sakyta gaidžiui) GrNK (LKŽxx 337)12. Tačiau ši schema dar paprastesnė. Pavyzdžiui, sakinyje Vanduo krisdamas už daideliai, par užplūška krimta žemėn Kl (LKŽxx 337) pavartotos įliatyvo formos reikšmę galėtume pavaizduoti taip: slinktis + kryptis į objektą – kryptis. Iš įliatyvo reikšmės čia belikęs tik direktyvo semantinis komponentas. Kad tam tikromis aplinkybėmis forma žemė(n) tereikštų kryptį, nenuostabu. Mat visi daiktai dėl svorio jėgos judėdami į ŽEMĘ kartu juda ŽEMYN. Pastarajame pavyzdyje formą žemėn jau paprasčiau laikyti prieveiksmiu13. 2.3.7. Iš to, kas buvo pasakyta, pats laikas padaryti vieną mums svarbią išvadą: kalbamų formų gramatinės reikšmės interpretacija priklauso ir nuo leksikografinio medžiagos pateikimo. Jeigu kaip pagrindinę postuluojame minėtą žodžio žemė reikšmę, tai mažai belieka atvejų, kad formą žemė(n) galėtume interpretuoti grynai „adverbiškai“ (t. y. tuomet, kai ji teturi abstrakčią krypties reikšmę). Todėl vienaip galima žiūrėti į formą žemėn liepime Lipk žemėn! abstrakčiai svarstant, esą čia ta konkreti žemės reikšmė jau dingstanti (Laigonaitė 1957: 49), ir visai kitaip tenka į ją žiūrėti leksikografiniame apraše, kur kaip pagrindinės reikšmės atspalviai išskiriami ir ‘asla’, ir ‘grindys’ (LKŽxx 312–313). Tuomet ir sakinio Lipk žemė nu lovos vaikai, kur užsikorei? KrŠ (LKŽxx 337) įliatyvo formą derėtų interpretuoti konkrečiai, „objektiškai“14. 2.4. Grįžkime prie pagrindinio svarstymų objekto – perficientyvinių konstrukcijų. Nesunku pastebėti, kad šiose konstrukcijose postverbų atliekama gramatinė funkcija atriboja juos nuo leksinės reikšmės, kurią šie žodžiai turėtų, jeigu sakinyje būtų vartojami laisvai. Leksinės reikšmės savarankiškumas yra vienas iš prieveiksmio kate- 11 Šiame straipsnyje galima atsiriboti nuo įliatyvo galimybės taip pat reikšti laiko, būdo ir tikslo aplinkybes (plačiau apie tai žr. Laigonaitė 1957: 38–44; Paulauskienė 1989: 59). 12 Straipsnio autoriaus manymu, šis sakinys postverbinės vartosenos nerodo. 13 Galbūt dėl piršte besiperšančios tokios interpretacijos šis sakinys čia tarp kitų, perficientyvines konstrukcijas reprezentuojančių, pavyzdžių taip pat nedera. 14 Dėl to šio sakinio pateikimas prie perficientyvinių konstrukcijų iliustracijų taip pat kelia abejonių. POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ 81 goriją apibrėžiančių požymių (Ul vydas, red., 1971: 425; Ambrazas, red., 1997: 410). Būtent dėl turimos leksinės reikšmės prieveiksmis ir sugeba reikšti įvairias veiksmo aplinkybes, t. y. modifikuoti sakinio tarinį erdvės, laiko, būdo ir kitais atžvilgiais. Akivaizdu, kad perficientyvinėse konstrukcijose postverbais einantys žodžiai žemyn (žemyn), žemynais (žemynais), laũk, nors formaliai ir nesiskiria nuo atitinkamų prieveiksmių, tačiau yra daugiau ar mažiau apriboti reikšmės atžvilgiu ir tokiems prieveiksmiams būdingos vietos aplinkybės funkcijos par excellence neatlieka. Kita vertus, ir minėtos iliatyvo formos žemė(n), lauka(n), (veikiau – laũko(n)), šali(n) dėl tų pačių priežasčių beveik15 nemodifikuoja sakinio veiksmo krypties erdvėje atžvilgiu. Ypač perficientyvinėse konstrukcijose yra desemantizuota forma žemė(n). Neaišku, kuo ją laikyti, prie kurios kalbos dalies priskirti. Geografinio kriterijaus taikymas nepadeda atsakyti į šį klausimą. Juk vargu ar galėtume analogiškuose pasakymuose iš rytinių tarmių, kur iliatyvas dar gyvas kaip linksnis, formą žemėn interpretuoti kitaip: čia vartojamose perficientyvinėse konstrukcijose ji desemantizuota lygiai taip pat kaip ir vakarų pusės pavyzdžiuose. Šios ir kitų panašių formų interpretacijai labai reikšmingas tas faktas, kad žemė(n) šiaurės rytų žemaičiai perficientyvuose vartoja pramaišiui su prielinks nine konstrukcija į žemę. Kadangi konstrukcijos su šiais postverbais yra labiausiai paplitę ir, kaip matysime toliau, aiškiausiai reiškia tarpinį veikslą, tai pagrįstai galime manyti, kad šiaurinėse lietuvių šnektose formuojantis ternarinei veikslo sistemai būtent iliatyvas suvaidino svarbų vaidmenį. Žinoma, kalbėti reikėtų tik apie semantinę minėtų iliatyvo formų potenciją, kuri, kaip minėta anksčiau, net vakarinėse tarmėse tam tikruose kontekstuose tolydžio gali būti atgaivinama. Sprendžiant apie formų žemė(n) ir į žemę semantinių potencijų panaudojimą perficientyvui reikšti, jas derėtų suprasti labai plačiai: gebėdamos reikšti nukreipto ar kreipiamo žemyn veiksmo ribą kartu jos gali reikšti ir kai kurių kitų veiksmų pabaigą, o veikiau – artėjimą prie pabaigos. Inherentiškai turėdamos semantinį ribos požymį kalbamosios formos geriausiai tinka tarpiniam veiksmažodžio veikslui reikšti. Taip įtikinamai galima būtų paaiškinti, kodėl būtent su postverbais žemė(n) ir į žemę perficientyvinės konstrukcijos yra labiausiai paplitusios. Nėra abejonės, kad ribos požymį šios iliatyvo formos paveldėjo iš tų junginių, kuriuose jos modifikuoja vertikalaus judėjimo žemyn reikšmę turinčius veiksmažodžius. Kaip žinome, perficientyvines konstrukcijas su kalbamomis formomis sudaro tik tam tikros reikšmės veiksmažodžiai. Tačiau tik dalyje jų galima įžvelgti vertikalaus judėjimo žemyn reikšmę. Suprantama, kad kuo sunkiau ši reikšmė įžvelgiama, tuo aiškesnė yra perficientyvo raiška. 2.4.1. Remdamiesi LKŽ kartotekos duomenimis, predikatus, su kuriais eina postverbai žemė(n) ir į žemę, galime suskirstyti į tris semantines grupes. Pirmąją grupę sudaro nykimo, antrąją naikinimo, trečiąją šalinimo (atskyrimo) reikšmės veiksmažodžiai. Pirmosios grupės dažniausiai fiksuojami veiksmažodžiai yra: mirti, sprógti, dvėsti, šalti; antrosios grupės – šauti, mušti, bengti; trečiosios grupės – imti, vilkti(s), kinkyti, mėsti, griauti, kirsti, pjauti (žr. 1, 2, 3 lenteles, p. 90–95). Tik trečiojoje grupėje galime tikėtis rasti aiškesnių vertikalaus judėjimo žemyn reikšmės veiksmažodžių, plg.: 15 Kaip matysime vėliau, visų šių formų desemantizacijos laipsnis vs semantinės interpretacijos galimybė priklauso ir nuo konkrečių veiksmažodžių, po kurių jos vartojamos, reikšmės. 82 | ROLANDAS MIKULSKAS (21) Mėšk žėmen, nevalgyk, dar susirgsi PLN. (22) Rītink toki seni žėmė, kam tokio reik RDN. (23) Mažus numus griauna žėmen, stato penkių, devynių aukštų ŠTS. (24) Neškiava žėmen [puodą su bulvėm, ka nepridegtų KL. Tačiau vienas kitas tokios reikšmės veiksmažodis gali pasitaikyti ir pirmosiose dviejose semantinėse grupėse, plg.: (25) Ejo anudu į suejo į tokį liūgną – smunka, skėsta į žemę tas vaikas VKŠ. Kadangi šių sakinių veiksmažodžiai tebėra išlaikę vertikalaus judėjimo žemyn reikšmę, išlieka galimybė jų sudaromus junginius su formomis žėmė(n) ir į žėmę interpretuoti semantiškai, todėl jų perficientyvas nėra labai ryškus. Vis dėlto absoliuti dauguma šių anihiliaciniais vadinamų veiksmažodžių prasmingų junginių su kalbamomis iliatyvo formomis nesudaro, kitaip tariant, jų sudaromos perifrastinės konstrukcijos semantinio junglumo sąlygų netenkina. Geriausiai tai rodo pavyzdžiai, kuriuose šios formos vartojamos po priešingos krypties, t. y. reiškiančių judėjimą viršun, veiksmažodžių, plg.: (26) Mun ir akys pabalo jau, nu pradėjo muni kárti žėmen, i gan LC. (27) Ráusu žėmė tas žoles ir išmesu KRŠ. (28) Linus reik ráuti žemėn KLVRŽ. Taigi kalbamų veiksmažodžių konstrukcijų su iliatyvo formomis žėmė(n) ir į žėmę gramatinė paskirtis labai aiški. 2.4.2. Kaip jau žinome, šiaurės vakarų žemaičių (kretingiškių) tarmėje pramaišiui su žėmen vartojamas postverbas žėmyn (žėmyn) ir jo ilgesnis variantas žėmynais (žėmynais). Kadangi ši forma, vartojama laisvai, t. y., kai eina prieveiksmiu, turi kiek kitokią semantinę struktūrą, nei anksčiau aptartos iliatyvo formos, tai pagrįstai galėtume kelti klausimą, ar kartais jos pasirinkimo postverbinei funkcijai atlikti nelemia pasakymo predikato reikšmė. Tačiau šiuo požiūriu ištyrus LKŽ kartotekoje turimus pasakymus galima konstatuoti, kad predikatai, sudarantys perficientyvines konstrukcijas su postverbais žėmyn (žėmyn) ir žėmynais (žėmynais), savo reikšme niekuo nesiskiria nuo anksčiau aptartųjų. Juos taip pat galima suskirstyti į minėtas tris semantines grupes. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui: mirti, sprógti, šálti; šáuti, pílti, kárti, múšti, ganýti; ráuti, máuti, gráuti, kìršti, užfiksuoti ir su iliatyvo, ir su adverbinės kilmės postverbais, neretai iš tų pačių arba artimų vietų (plg. 1, 2, 3 lentelių duomenis). Tai rodo, kad postverbo formos pasirinkimo sudarant pasakymus (bent jau dabar) nelemia predikato reikšmė. Tačiau reikšmės požiūriu formos žėmyn (žėmyn) ir žėmynais (žėmynais) aiškiai yra išvedamos iš iliatyvo formų, todėl laikytinos jų atžvilgiu antrinėmis (laisvai vartojamos teturi abstrakčią direktyvo reikšmę). Antrinėmis jos laikytinos ir dėl savo lokalumo visuotinai (šiaurinėse šnektose) paplitusių iliatyvo kilmės formų atžvilgiu. Tokios krypties argumentus patvirtina ir kiti geografiniai faktai. Remdamiesi Lietuvių kalbos atlaso duomenimis, iliatyvo formos žėmė(n) pietinio papliti- POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ 83 mo ribą (į vakarus nuo iliatyvo, kaip paradigminio linksnio, vartojimo arealo) galėtume pavaizduoti linija Pagėgiai – Katyčiai – Švėkšna – Judrėnai – Plungė – Telšiai – Luokė – Pavandenė – Padubysys – Radviliškis – Šeduva – Pociūnėliai – Surviliškis – Kėdainiai (LKA11 55). Matome, kad ši riba iš esmės sutampa su anksčiau pateikta perficientyvinių konstrukcijų paplitimo šiaurinėse lietuvių šnektose riba. Vadinasi, galime daryti išvadą, kad formos žemė(n) paplitimas į vakarus nuo iliatyvo vartojimo arealo sietinas tik su perficientyvinių konstrukcijų vartojimu. Vienas kitas atvejis, kai čia šią formą galima interpretuoti grynai „iliatyviškai“ (ar net prieveiksmiškai) terodo jos semantines potencijas, t. y. laikytinas tam tikru resemantizacijos atveju. Visai kitaip yra su prieveiksmiu žemyn. Jis plačiai vartojamas visoje Lietuvoje ir yra vienas dažniausių lietuvių kalbos prieveiksmių (Ulvy das, red., 1971: 535). Į perficientyvines konstrukcijas jis galėjo būti įtrauktas vėliau kaip sinoniminis variantas postverbui žemėn, nes iš dalies atliepia šio semantinę struktūrą. Tokią mintį paremia dabar egzistuojantis dvejopas šio postverbo (ir jo ilgesnio varianto) kirčiavimas. Kaip prieveiksmis žemaičių tarmėje, kaip, beje, ir visoje Lietuvoje, ši forma kirčiuojama tik galūnėje, taigi žemyn (žemynais). Tačiau vartojama perficientyvinėse konstrukcijose, t. y. atsidūrusi tam tikroje izoliacijoje, ji dažnai kirčiuojama ir šaknyje, taigi žemyn (žemynais). Greičiausiai žemyn (š. v. žem. žėmin) postverbinėje pozicijoje imtas kirčiuoti ir žemyn (š. v. žem. žėmin) pagal gana dažnai šioje pozicijoje pasitaikantį žemėn (š. v. žem. žėmėn). 2.4.3. Iš to, kas pasakyta, aišku, kad dabar į perficientyvinėse konstrukcijose vartojamas tiek iliatyvo, tiek ir adverbinės kilmės formas reikėtų žiūrėti tik kaip į tarpinio veikslo rodiklius, užmerkiančius akis prieš retsykiais dar įmanomas semantines šių formų interpretacijas. Šioms formoms įvardyti visiškai pakanka formalaus postverbo pavadinimo, nes jis leidžia dirbtinai „netempti“ jų prie kurios nors semantinio turinio kalbos dalies. Kadangi kalbamų formų vieta Žodyne vis dėlto priklauso nuo jų santykio su tradicinėmis kalbos dalimis ir dažnai tiesiog būtina reikšmės (funkcijos) apibrėžime vartoti jų pavadinimus, tai tokiais atvejais galima verstis nieko neįpareigojančiais iliatyvo formos (ne linksnio!) ar adverbinės formos terminais. Istorinės gramatikos žinias šių formų kategoriniam traktavimui reikėtų naudoti labai atsargiai. Bendrai reikšdamos raidos tendencijas jos daugiau ar mažiau schematizuoja kalbos aprašą. O svarbiausia žodynininko priedermė – kuo išsamiau aprašyti kiekvieno pateikiamo žodžio (ar jo formos) semantiką. Kaip matėme, aptariamos formos patyrė nevienodus semantinius pokyčius. Žodyne būtų pernelyg rigoristiška šių formų semantinį turinį ir gramatinę paskirtį aiškinti pagal istorinės gramatikos siūlomas išankstines schemas. Taip tik užmaskuojama tikroji tų formų prigimtis. 3. Šiame straipsnyje bent trumpai norėtųsi paliesti ir kitus populiaresnius postverbus. Šiaurinėse lietuvių šnektose gana dažnai tarpinio veikslo rodiklio funkciją atlieka iliatyvo kilmės formos lauka(n), lauk(o)n, laukonais ir jau grynai prieveiksminės kilmės forma laũk-16. LKŽ duomenimis (peržiūrėta ir papildymų kartoteka), perfi- 16 LKŽ (VII 176) tik forma laukan (ir trumpesnis jos variantas lauka) siejama su postverbine funkcija. Čia ji vadinama stiprinamąja dalelyte, bet kartu interpretuojama semantiškai prieveiksmiu šalin, taigi elgiamasi nenuosekliai. 84 | ROLANDAS MIKULSKAS cient­yvinės konstrukcijas su šiais postverbais dažniausiai sudaro tie patys anihiliacinės reikšmės veiksmažodžiai. Juos taip pat galima suskirstyti į tris minėtas semantines grupes, plg.: (i) nykimo reikšmės predikatai: (29) Džiūvo eglės laukan (laukon? – R. M.), išraudonavo ŠtS (LKŽᵥᵢᵢ 177). (30) Iš tų senųjų bėgamos lauk YL. (ii) naikinimo reikšmės predikatai: (31) Ark laukan (laukon? – R. M.) tas pievas, čia menka žolė, dirva bus geresnė ŠtS (LKŽᵥᵢᵢ 176). (32) Kuršo miškuose vilkučius šaudė laukan (laukon? – R. M.), o briedžius ne ŠtS (LKŽᵥᵢᵢ 176). (33) O aš jau nekraunu [pinigų, turiu i leidų lauk JDR. (iii) šalinimo (atskyrimo) reikšmės predikatai: (34) Jei supelėjusi vaška bei imirusių bičių ar perų randat, tai pja ukiat jus laukan (laukon? – R. M.) S. DAUK. (LKŽᵥᵢᵢ 176–177). (35) Sodną reiks raut lauka PKR. (36) Aną paėmė minas rinkti lauk po karo AKM. (37) Jug kad jau prasigėrė, ka jau antstolis kraustė lauko LŽ. (38) Lipk į marką į mešk linus laukonais SKD. Tarp pastarosios grupės veiksmažodžių sudaromų perficientyvinių konstrukcijų yra nemaža neaiškių atvejų, kai postverbus galima laikyti atliekant ir veiksmo krypties erdvėje modifikavimo funkciją, plg.: (39) Darys operaciją, reik imti tą blužnį laũk TRK. (40) Tik girdžiu – mūša duris laũka (lauko? – R. M.) Dr (LKŽᵥᵢᵢ 176). Tokia dvejopa interpretacija galima ypač tais atvejais, kai sakinyje dar vartojama veiksmo pradžią lokalizuojanti konstrukcija „iš+genityvas“, plg.: (41) Sūnai mūša laũk iš kiėmo, nepasirūdo nė vienas žmogus TRK. Frazę mūša laũk iš kiėmo galima interpretuoti: [mūša laũk] iš kiėmo = išmuša (iš kiėmo) ir mūša [laũk iš kiėmo] = (mūša) iš kiėmo laũk. Pastaruoju atveju forma laũk erdvės atžvilgiu modifikuoja ne tiek veiksmažodį (mūša), kiek daiktavardį (kiėmas). 3.1. Anksčiau parodėme, kad postverbinė forma žemė(n) genetiškai siejasi su vertikalų judėjimą žemyn reiškiančiais predikatais. Panašiai ir formas laũka(n), laũko(n), laũkonais, laũk galima būtų sieti su slinkties, t. y. reiškiančiais horizontalų judėjimą, veiksmažodžiais. Tik šiuokart genetinis ryšys, regis, stipresnis. Iš tiesų, didžiąją daugumą su horizontalių judėjimą reiškiančiais veiksmažodžiais vartojamų kalbamų formų jau reikia laikyti erdvės prieveiksmiais, plg.: POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ 85 (42) Vaikai, lėkam laukó! RDN (LKŽVII 184). (43) Ans leidos laukon MŽK (LKŽVII 184). (44) Bėgom laukon iš trobos, bijo[j]om, ka neuždegtų budinkus TRKN. (45) Išvaryk vištas laukonais iš trobos SLNT (LKŽVII 184). Viename kitame tokiame pasakyme su slinkties reikšmės predikatu galima būtų įžvelgti ir perficientyvą, plg.: (46) I tu eik po velnium nu muno galvos, eik, žalį, tu laukon! PLN. 3.2. Su slinkties veiksmažodžiais kalbamos formos vartojamos visame plote į vakarus nuo iliatyvo vartojimo arealo. Čia jos paprastai tereikšia judėjimą išorėn ir laikytinos prieveiksmiais. Spartų iliatyvo formos laukon prieveiksmėjimą greičiausiai lėmė daiktavardžio laukas semantinės struktūros raida abstraktėjimo link. Šio daiktavardžio abstrakčiausios reikšmės ‘vieta po atviru dangum’ ir ‘išorė’ (LKŽVII 178) dažniausiai težymi erdvės opozicijos vidus vs išorė vieną pusę. Toks daiktavardis objektinės reikšmės jau neturi. Jo iliatyvo forma laukon abstrakčiai rodo kryptį erdvėje (iš vidaus į išorę) ir faktiškai jau yra prieveiksmis. Tokie prieveiksmiai nesugeba lokalizuoti modifikuojamo veiksmo pabaigos (rezultato)17. Galbūt dėl šios paveldėtos semantinės ypatybės formos lauka(n), laukon, laukonais (ir išvestinė lauk) perficientyvinėse konstrukcijose postverbo vaidmeniui pasirenkamos rečiau nei forma žemė(n) (ir išvestinė žemyn), nes menkiau nei pastaroji tinka veiksmo artėjimui prie pabaigos reikšti. Sprendžiant šių postverbinės vartosenos formų traktavimo ir pateikimo leksikografiniame apraše klausimą, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad dėl objektinės reikšmės praradimo vienu atveju ir jos išlaikymo kitu – kur kas mažesnis semantinis skirtumas tarp iliatyvo formų lauka(n) (et cet.) ir prieveiksmio lauk, nei jis yra atitinkamai tarp žemė(n) ir žemyn (et cet.). 4. Su tarpinio veiksmažodžių veikslo raiška galima būtų sieti ir iliatyvo formą šalin. LKŽ (XIV 446–447) postverbiškai vartojama ši forma vadinama prieveiksmiu veiksmažodžio reikšmei pabrėžti. Peržiūrėjus čia pateikiamus ir papildymų kartotekos pavyzdžius, tampa aišku, kad perficientyvinės konstrukcijas su forma šalin daugiausia sudaro šalinimo (atskyrimo) reikšmės veiksmažodžiai, plg.: (47) Lūpa tas duris šalin atsispyręs TRK (LKŽXIV 447). (48) Paskiau tą [v]andini lėisi apent šalin VVR (LKŽXIV 447). (49) Vaikščioji kaip baidyklė – plaukus kirpk šalin JDR (LKŽXIV 446). (50) Drabužius išplausi i neįmsai šalin, pakol nenusileis saulė DR (LKŽXIV 447). Su nykimo ir naikinimo reikšmės predikatais užfiksuotas tik vienas kitas pasakymas, plg.: 17 Pasakymuose su šiais prieveiksmiais paprastai lokalizuojama (slinkties) veiksmo pradžia, papildomai tam panaudojant vidaus reikšmės prielinksnines konstrukcijas iš trobos, pro duris ir pan. 86 | ROLANDAS MIKULSKAS (51) Džiūna bulbelės šalin ŽRxiv, 447). (52) Tos staklės išgyventos šalin, reik dirbinties kitas Šts (LKŽxiv, 447). Daugelyje pasakymų su šalinimo reikšmės predikatais formą šalin galima laikyti atliekant kartu ir erdvės prieveiksmio funkciją. Ir tai nenuostabu – kaip prieveiksmis, šalin idealiai semantiškai dera prie tokios reikšmės veiksmažodžių. Jeigu šios reikšmės veiksmažodžius forma šalin modifikuoja tarmėse, kurios nutolusios nuo perficientyvinių konstrukcijų vartojimo arealo, tai tada ji laikytina grynai prieveiksmiu, plg.: (53) Sakau, ar visą ranką pjauti šalin reiks? KIVRŽ (LKŽxiv 446). (54) Alyvinės obels turėsi rėžt šakas šalin. SNT (LKŽxiv 446). Dėl daugumos tokių pavyzdžių galimos dvejopos interpretacijos tenka pripažinti, kad su forma šalin sudaromos perficientyvinės konstrukcijos (išskyrus, žinoma, tuos retus atvejus su nykimo ar naikinimo reikšmės veiksmažodžiais) nėra tokios grynos kaip, pavyzdžiui, su forma žemė(n). Dėl to ir iškyla keblumų jas pateikiant leksikografiname apraše18. Silpną perficientyvo raišką tokiose konstrukcijose, be kita ko, liudija ir faktas, kad forma šalin jose gana dažnai eina po priešdėlinių veiksmažodžių, kurie patys vieni jau gali reikšti baigtinį veiksmą, plg.: (55) Liepė senūsius tus tvartus nugriauti šalin KRT. (56) Po tam vėl nuvertė tą bokštą šalin LK (LKŽxiv 447). (57) Nulupam šalin tą žievę, supjaustom gabalais dideliais [obuolius] TV. 4.1. Formos šalin netinkamumo perficientyvo raiškai priežasčių, kaip ir ankstesniu atveju, reikėtų ieškoti jos semantikoje. Kaip prieveiksmis, ši forma plačiai vartojama visame plote į vakarus nuo iliatyvo vartojimo arealo. Ji, kaip ir forma lauka(n), dažniausiai modifikuoja slinkties arba apskritai horizontalaus judėjimo veiksmažodžius. Spartų iliatyvo formos šalin prieveiksmėjimą greičiausiai lėmė daiktavardžio šalis reikšmės abstraktėjimas. Abstrakčiausia šio daiktavardžio reikšmė ‘vieta ar erdvė, esanti toliau nuo ko nors, nuošalė’ (LKŽxiv, 456) teẓymi erdvės opozicijos centras (kur lokalizuotas subjektas) vs periferija vieną pusę. Toks daiktavardis jau yra praradęs objektinę reikšmę. Jo iliatyvo forma šalin abstrakčiai rodo kryptį erdvėje (iš vietos, kur subjektas yra, į pakraštį) ir faktiškai jau yra prieveiksmis. Ši forma, kaip ir forma lauka(n), inherentiškai nesugeba lokalizuoti modifikuojamo veiksmo pabaigos ir galbūt dėl to menkiau nei forma žemė(n) tinka perficientyvui reikšti. Kita vertus, ieškant atsakymo į klausimą, kaip apskritai tokios semantikos žodžiai gali eiti veikslo rodiklio pareigas, reikėtų atkreipti dėmesį į tą faktą, kad direktyvų laukan ir šalin modifikuojamų slinkties veiksmažodžių perficientyvas siejasi ne tiek su veiksmo pabaigos, kiek su veiksmo pradžios lokalizacija, kuri šiose konstrukcijose visuomet suponuojama. 18 LKŽ toje pačioje vietoje pateikiami pavyzdžiai tiek iš šiaurinių, tiek ir iš pietinių tarmių. Vienas kitas aiškesnis perficientyvas, regis, įsimaišęs tarp adverbinės vartosenos pavyzdžių, plg.: Grūdo munį šalin, ir gan ŽEML (LKŽxiv 446); Aš pasiemiau šakalį tą šunį mušti šalin. END (LKŽxiv 446). POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ 87 5. Ne visi šiaurinėse lietuvių šnektose vartojami postverbai yra sietini su iliatyvo linksniu. Šiaurinių žemaičių vartojamas viršuo greičiausiai yra inesyvo kilmės19. Šiaurinių panevėžiškių tarmėje ją atliepia formos viršū (viršum), viš. LKŽ visos šios formos interpretuojamos semantiškai ir pateikiamos kaip prieveiksmiai. Kadangi jos dažnai kartojasi po kai kurių veiksmažodžių, tai neretai Žodyne laikomos su tais veiksmažodžiais sudaromų frazeologinių junginių sudėtinėmis dalimis (ypač jeigu veiksmažodžiai vartojami netiesiogine reikšme). Tačiau taip elgiamasi nenuosekliai, plg.: (58) Puola virš, baras: užverstas griovelis Všk (LKŽXIX 605). (59) Nieko negaliu pasakyti, tuoj puola viršum Všk (LKŽXIX 621). (60) Ka ans pamato, pūla viršuo kaip šerna TL (LKŽXIX 626). Pastarasis pavyzdys Žodyne pateikiamas jau ne kaip frazeologizmas (beje, kaip ir kiti greta esantys žemaičių sakiniai). Kita vertus, visai be pagrindo čia daromi frazeologizmai iš tokių tiesiogiai suprantamų pasakymų kaip Lipa viršuo [šuo], jei nėko nesakai Klk (LKŽXIX 626) ir kt. 5.1. Akivaizdu, kad LKŽ kalbamos formos su veikslo kategorija nesiejamos. Peržvelgus čia pateikiamus žemaičių pasakymus su forma viršuo, matyti, kad ji dažniausiai vartojama su horizontalų judėjimą reiškiančiais veiksmažodžiais (pulti, šokti, eiti, važiuoti) ir modifikuoja juos ne tik krypties (rodo artėjimą tiesiai į ką, puolimą tiesiai ant ko), bet ir intensyvumo (rodo spartų artėjimą, staigų puolimą) atžvilgiu. Būtent kaip veiksmo intensifikatoriai, rodantys objekto ar reiškinio staigų artėjimą į ką nors, jie galėtų būti interpretuojami ir kaip gramatiniai veikslo rodikliai, nes kartu reiškia ir sparčiai artėjantį prie pabaigos (iki susidūrimo, kontakto) slinkties veiksmą. 5.2. Pasakymų analizė rodo, kad jeigu veiksmažodis žymi tiesioginį (fizinį) kontaktą su objektu, tuomet formą viršuo paprastai lengviau interpretuoti kaip krypties prieveiksmį, plg.: (61) Sukriokė [mašina], manyčiau, ka viršuo važiuo[ja], suvirpėjau Krš (LKŽXIX 626). (62) Turiav gaidi, – ka pūla viršuo! Rnv (LKŽXIX 626). (63) Esam bėgę nu tų jaučių, – pūls viršuo Žd (LKŽXIX 626). Galima manyti, kad veiksmo krypties modifikatoriaus funkciją forma viršuo paveldėjo iš prielinksninės (polinksninės) vartosenos iš esmės tos pačios rūšies pasakymuose, plg.: (64) Mauna vejaīs [mašinos], i viršuo žmogaus važiuo[ja] RDN (LKŽXIX 626). (65) Ta karvė dideliai draskės, puolė žmonims viršuo AKM (LKŽXIX 626). 5.3. Kai šie veiksmažodžiai vartojami netiesiogine reikšme, t. y. fizinio kontakto nežymi, tai juos modifikuojančią formą viršuo lengviau laikyti postverbu, plg.: 19 Yra užfiksuota ir forma viršūon, kur n veikiausiai yra iš iliatyvo formos viršun: Daba vaikai viršūon pulna ant senesnio Krš (LKŽXIX 627). 88 | ROLANDAS MIKULSKAS (66) Aš nenorėčiau tų vaiki išduoti, ant ano pūls viršuo SD (LKŽxix 626). (67) Šóksta viršúo, akes drasko [berniūkštis] Krš (LKŽxix 626). 5.4. Perfientyvo raiška yra aiškiausia, kai forma viršuo eina po slinkties veiksmažodžių ir žymi ko nors (spartų) artėjimą tiesiai į tą vietą, kur yra kalbėtojas, plg.: (68) Vokytis eita viršuo, bet maišos i ruskiai Šts (LKŽxix 626). (69) Vėjas pūta tą smarvę viršuo Trk (LKŽxix 626). (70) Lytus eina viršuo, greičiau tik grėbkiat Akm (LKŽxix 626). Tai suprantama, nes formos viršuo modifikuojamų tokios reikšmės veiksmažodžių įvykio veiksmas būtinai siejasi su veiksmo subjekto atvykimu (ar objekto atgabenimu) į tam tikrą erdvės (kelio) punktą. 6. Galiausiai reikėtų aptarti vieną praktinio pobūdžio klausimą, kylantį taikant po-stverbo terminą aptariamoms formoms tais atvejais, kai šios eina prieš veiksmažodį, plg.: (71) Višta gal ką išgiedoti, galvą žemė kerta Krš. (72) Ėmė kaimas deginti, gyventojus vienus vergti, kitus laukan (laukon? – R.M.) kirsti S. Dauk (LKŽvii 177). Perfientyvinių konstrukcijų analizė rodo tokią tendenciją: kuo grynesnė yra tarpinio veikslo raiška, tuo griežčiau fiksuota postverbo pozicija po veiksmažodžio. Ir, atvirkščiai, kuo labiau kalbamų formų atliekama gramatinė funkcija sumišusi su direktyvo20 raiška, tuo laisvesnė jų vieta sakinyje. Tačiau net ir aiškių perfientyvų atveju retkarčiais pasitaikantis postverbo pavartojimas prieš veiksmažodį visiškai suprantamas, jeigu jį aiškinsime kaip tekstualinį reiškinį, t. y. priklausantį nuo pasakymo realizavimo aplinkybių. Tokia „inversija“ įmanoma, kai egzistuoja griežta taisyklė, kuri tik gilesniu morfosintaksiniu lygmeniu fiksuoja perifrastinio perfientyvo dėmenų tvarką. Taigi postverbo termino vartojimas kalbamoms formoms apibūdinti yra visiškai pateisinamas. IŠVADOS 1. Nekyla abejonių dėl perfientyvinių konstrukcijų egzistavimo šiaurinėse lietuvių šnektose. Jos turi būti tinkamai reprezentuotos LKŽ tekste. 2. LKŽ perfientyvinės konstrukcijos pateiktinos prie jų veiksmažodžių tarpinį veikslą rodančių formų. Šios formos turi būti kuo vienodžiau gramatiškai traktuojamos. Taip pasiekiama maksimalios kalbamų konstrukcijų koncentracijos vienoje vietoje, leidžiančios spręsti apie jų paplitimo geografiją. Vienodas šių perfientyvo rodiklių pateikimas padidintų ir naujai rengiamo LKŽ leidimo elektroninės paieškos skaidrumą. 20 Perfientyvinės konstrukcijos su kitos semantinės prigimties postverbais, kaip antai kiaurai, ilgai, kiekai ir pan., nenagrinėtos. POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ 89 3. Šiaurinėse lietuvių šnektose vartojamų perficientyvinių konstrukcijų veikslo raiška yra nevienodo ryškumo. Perficientyvo grynumas priklauso nuo jo gramatinę funkciją rodančių formų desemantizacijos laipsnio. Kuo labiau desemantizuotos šios formos, tuo grynesnė tarpinio veikslo raiška. Šių formų resemantizacijos galimybės, t. y. kai jas įmanoma interpretuoti kaip erdvės prieveiksmius, iš dalies priklauso ir nuo pasakymų predikatų semantikos. 4. Nėra jokio teorinio pagrindo kalbamas formas laikyti prieveiksmiais. Žodyne jas pateikiant pakanka formalaus postverbo termino (sutrumpintai – postv.), o prireikus apibrėžime galima vartoti niekuo neįpareigojančius iliatyvo formos, prieveiksminės formos ar pan. terminus (priklausomai nuo tų formų semantinės prigimties). 5. Labiausiai paplitusios yra perficientyvinės konstrukcijos su iliatyvo prigimties postverbu žemė(n) (į žemę) ir jo lokaliniais adverbinės prigimties variantais (šiaurės vakarų žemaičių) žemyn (žemyn) ir žemynais (žemynais). Šie postverbai paprastai eina po nykimo, naikinimo ir šalinimo (atskyrimo) reikšmės veiksmažodžių. Šių perifrazinių konstrukcijų perficientyvo reikšmė yra pati ryškiausia. Dviprasmiška atrodo tik vienas kitas atvejis, kai minėtieji veiksmažodžiai kartu reiškia ir vertikalų judėjimą žemyn (tuomet kalbamos formos gali būti suvokiamos ir kaip erdvės prieveiksmiai). 6. Perficientyvinės konstrukcijos su postverbu žemė(n) vartojamos visame latviškame Lietuvos pasienyje. Šių konstrukcijų pietinę paplitimo ribą galima laikyti apskritai perficientyvo paplitimo šiaurinėse lietuvių šnektose riba ir į ją orientuotis tais atvejais, kai kalbamas perifrazines konstrukcijas galima aiškinti dvejopai. 7. Iliatyvo kilmės postverbai lauka(n), (lauko(n), laūkonais) ir šalin laikytini greičiau adverbinės prigimties formomis kaip ir forma laū́k. Perficientyvinės konstrukcijos su šiais postverbais yra mišraus tipo, nes dažnu atveju jie gali būti interpretuojami ir kaip veiksmo krypties erdvėje modifikatoriai. Kiek aiškesnė yra su šiais postverbais sudaromų tų pačių anihiliacinės reikšmės veiksmažodžių konstrukcijų perficientyvo raiška. Lengviausiai adverbiškai interpretuojamos po horizontalų (slinkties) veiksmą reiškiančių veiksmažodžių einančios formos, todėl postverbinė jų funkcija yra labiausiai „užtemdyta“. 8. Su inesyvo kilmės žemaičių forma viršūo perficientyvines konstrukcijas sudaro ribotas kiekis puolimą ar staigią slinktį reiškiančių veiksmažodžių. Ši forma dažnu atveju sakinio veiksmą modifikuoja kartu kiekybės (reiškia judėjimo intensyvumą) ir krypties erdvėje (tiesiai į objektą) atžvilgiu, todėl nėra grynai gramatinis (veikslo funkcijos) rodiklis. Aiškiausiai postverbinė formos viršūo funkcija atsiskleidžia, kai ji eina po slinkties veiksmažodžių. Reiškdama staigų ko nors artėjimą tiesiai į pasakymo subjektą ji kartu reiškia ir slinkties veiksmo pabaigą. 9. Žodyne šios tarpinio veikslo rodiklio pareigas einančios formos pateiktinos su pažyma postv. atskirai nuo prieveiksmių. Geriausia jas, žinoma, būtų iškelti atskiru straipsniu. Siekiant, kad kuo daugiau perficientyvinių konstrukcijų būtų pateikiama vienoje vietoje, prie pagrindinių formų pagal galimybes reikėtų pateikti ir lokalinius variantus. Tarkime, LKŽ metodika neleidžia formų žemė(n) ir žemyn (žemyn) pateikti viename leksikografiniame straipsnyje, tačiau tikslinga (o tam yra, kaip parodėme, ir teorinio pagrindo) greta perficientyvų su sintetinio iliatyvo forma žemė(n) pateikti 90 ROLANDAS MIKULSKAS pavyzdžius su perifrastinio įliatyvo forma į žemę (arba atvirkščiai, kaip čia buvo padaryta str. žemė). Panašiai greta konstrukcijų su postverbu žemyn (žemyn) viename straipsnyje būtų galima pateikti ir pavyzdžius su ilgesniuoju jo variantu žemynais (žemynais), kaip tai daroma pateikiant prieveiksmius straipsnyje žemas, -a 1 LENTELĖ. PASAKYMŲ SU PERFICIENTYVINĖMIS KONSTRUKCIJOMIS PREDIKATAI (NYKIMO REIKŠMĖS VEIKSMAŽODŽIAI) Veiksmažodis | žemėn | žemė | į žemę | žemyn | žemyn | žemynais | žemynais mirti | PLNG, LG, SKD, TRKN, ŠTS, YL, TRK, AKM, VGR, MŽK x 2 | KRŠ, TRŠ | TL | DR, GRŠL, PLT | SD, VGR | LNK | SK sprógti | KLVRŽ, TRK x 3 | RDN, KRŠ | — | DR, SKD, BRS | SD, TRK | — | — dvesti | KRT, PLT, x 2, KLVRŽ, AKM | KRŠ | — | SD | — | — | — benġtis | TRK | — | — | — | — | — | — šlóṗti | AKM | — | — | — | — | — | — káršinties | ŠTS | — | — | — | YL | — | — kandėti | ŠTS (apie kailį) | — | — | — | — | — | — šálti | ŽEML, MŽK, TRK x 3 | — | PP | — | KLVRŽ x 2, TRK | — | — skęsti | — | — | VKŠ, LŽ | ŠTS | — | — | — eiti ‘slinkti’ | VGR (apie ūsus), RDN (apie plaukus) | — | — | — | — | — | — POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ 91 1 LENTELĖS TĘSINYS Veiksmažodis žemėn žemė į žemę žemyn žemyn žemynais žemynais šėrties Šts birti Ms (apie ašmenis) sir(g)ti YL kristi SKD (apie galvas kare) galiuoties SKD blogėti SKD 2 LENTELĖ. PASAKYMŲ SU PERFICIENTYVINĖMIS KONSTRUKCIJOMIS PREDIKATAI (NAIKINIMO REIKŠMĖS VEIKSMAŽODŽIAI) Veiksmažodis žemėn žemė į žemę žemyn žemyn žemynais žemynais šauti kaimyną KL, [žmogų] PLT, [žmogų] KRTN, [žmogų] ALS, [žmogų] YL, [žmogų] ŽEML, tą žaltį TRK, [žmogų] SK, bobą VŠK, tėvus PS, komunistą PPL, vyrą KPR [žmogų] KAL, [žmogų] SD, [žmogų] GD tokį žaltį SD, žmogų ŽD x 2, [žmogų] YL, [žmogų] SD mušti vaiką TRK, tėvą TRK [žmogų] TRKN [žmogų] YL 92 ROLANDAS MIKULSKAS 2 LENTELĖS TĘSINYS Veiksmažodis žemėn žemė į žemę žemyn žemyn žemynais žemynais [daiktą] TRK, [žmogų] YL, muses END (už)mušti ta žmogų PLNG bengti [žmogų] ŽEML, bobą TRK savę SD imti gyvybę [žmogui] SD karti [žmogų] LC [žmogų] YL smaugti [žmogų]TRK [žmogų] TRK, [žmogų] Ms rąkti šerną KRŠ pilti ‘šauti’ žmogpjovą KRŠ žmogžudžius PVN žudyti [žmogų] YL kanoti [varna] PLT (su)lėsti vištyčius ŠTS mučyti senę VKŠ (nu)daužti senūsius ŽEML ganyti dobilus ŠTS javus PLNG POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ 93 2 LENTELĖS TĘSINYS Veiksmažodis žemėn žemė į žemę žemyn žemyn žemynais žemynais spausti (apie spūsti bažnyčioje) SLNT (apie skausmą) ŠTS kulti linus ŠTS stinginti (apie speigą) ŠTS kirsti [žmogų] ŠTS pjauti (apie liga) Sd 3 LENTELĖ. PASAKYMŲ SU PERFICIENTYVINĖMIS KONSTRUKCIJOMIS PREDIKATAI (ŠALINIMO (ATSKYRIMO) REIKŠMĖS VEIKSMAŽODŽIAI) Veiksmažodis žemėn žemė į žemę žemyn žemyn žemynais žemynais imti skūrą YL, kryžių TrK, šlejerį KlK, kepurę KlK, ranką KlK, brangenybes Vgr, lukštą JDP, burokus AKN dulkeles Pp vilkti(s) švarką JNŠ, [drabužius] VŠK švarką LK kinkyti arkli KlK, arkli ŽG, kumeles KlvrŽ [arklį] TrŠ 94 | ROLANDAS MIKULSKAS 3 LENTELĖS TĘSINYS Veiksmažodis žemėn žemė į žemę žemyn žemyn žemynais žemynais mėsti [maistą] PLN, lopą LNKV, alų KRČ rūkymą KRŠ kirsti medžius VŽ, galvą KL, koją TRK, galvą VB galvą KrŠ galvą LK koją TrK griauti(es) [namą] KRTN, numus ŠTS, mokyklą KLK, namuką SLČ [namus] YL kirpti barzdą SD, uostus SD, [medžiagą] YL, medžiagą ŽG pjauti [javus] BDR, gipsą BDR, kriaušę ŽG, kojas VKŠ lazdyną AKM koją KRG rauti linus KLVRŽ žoles KRŠ bulves KRTN, linus JDR, linus KLP kąsti bulbes SD bulbes TrK laužti ranką TrK krapštyti bites MŠK (nu)plėšti svogūnų odą Č drėksti spuogą VKŠ nešti puodą KL POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ 95 3 LENTELĖS TĘSINYS Veiksmažodis žemėn žemė į žemę žemyn žemyn žemynais žemynais kelti puodą KL keptuvę Lk [puodą] SD máuti(s) žiedą TrK kelnes ŠAUK žekes GrŠL rėdyti(s) [žmogų] TrK daryties LKŽ Ms ‘reng­tis’ valkštyti burnosus PlT lūpti beržus AkM tėpti medų ŠtS (nu)mėsti viršaitį JDR ritinti senį RDN versti valdžią Skp SUTRUMPINIMAI LKAIII – Lietuvių kalbos atlasas 3, Morfologija, red. K. Morkūnas, Vilnius: Mokslas, 1991. LKE – Lietuvių kalbos enciklopedija, red. V. Ambrazas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999. LKŽVII – Lietuvių kalbos žodynas 7, red. J. Kruopas, Vilnius: Mintis, 1966. LKŽXIV – Lietuvių kalbos žodynas 14, red. K. Ulvydas, Vilnius: Mokslas, 1986. LKŽXIX – Lietuvių kalbos žodynas 19, red. V. Vitkauskas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999. LKŽXX – Lietuvių kalbos žodynas 20, red. V. Vitkauskas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2002. LITERATŪRA Ambrazas, V., red., 1997: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Trečiasis pataisytas leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Daujotytė, V. 2002: Pamatinis kultūros tekstas. Dvidešimt lietuvių kalbos žodyno tomų, sudarė J. Zabarskaitė, Z. Šimėnaitė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 34–35. Girdenis, A. 1984: Stratifikacinis lietuvių kalbos veiksmažodžio morfologijos modelis. Kalbotyra 35(1), 25–30. Girdenis, A., Kačiuškienė, G. 1986: Paraleliniai reiškiniai latvių ir šiaurinių lietuvių veiksmažodžio sistemo­se. Kalbotyra 37 (1), 21–27. Gudavičius, A. 2000: Etnolingvistika, Šiauliai: Šiaulių universitetas. 96 | ROLANDAS MIKULSKAS LAIGONAITĖ, A. 1957: Vietininkų reikšmė ir vartosena dabartinėje lietuvių kalboje, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. LIPARTĖ, E. 2000: Inatyvo resp. prieveiksmio laukan reikšmės ir galimi sinonimai lietuvių kalbos tarmėse. Acta Linguistica Lithuanica 43, 144–151. PAULAUSKIENĖ, A. 1989: Gramatinės lietuvių kalbos vardažodžių kategorijos, Vilnius: Mokslas. ULVYDAS, K., red., 1971: Lietuvių kalbos gramatika 2, Vilnius: Mintis. ZINKEVIČIUS, Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. ZINKEVIČIUS, Z. 1980: Lietuvių kalbos istorinė gramatika 1, Vilnius: Mokslas. Gauta 2003 04 22 Rolandas Mikulskas Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 2055 Vilnius, Lietuva