Lietuvių kalbotyra 2002-aisiais metais: Lietuvoje išleisti darbai

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLIX (2003), 153-170 NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA Survey of Recent Publications LIETUVIŲ KALBOTYRA 2002-AISIAIS METAIS: LIETUVOJE ISLEISTI DARBAI 2002-ieji prisimena kaip atsigaunančios ekonomikos ir ramesnio mokslinio darbo metai. Atmintin įsirėžė plačiai nuskambėję didieji lietuvių kalbotyros įvykiai: akademinio Lietuvių kalbos žodyno pabaigtuvės ir Jono Bretkūno lietuviško Biblijos vertimo 400 metų sukaktis. Išėjo koks tuzinas kalbotyros knygų, iš jų aštuonios aptariamos šioje apžvalgoje. Pradedama nuo monografijų, toliau apžvelgiamos monografijų pavidalą įgijusios disertacijos, mokslinė senosios raštijos publikacija ir baigiama rinktiniais raštais. 1. Audronės Kaukienės monografijos Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija antras tomas (Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 2002, 400 p.) pratęsia prieš aštuonerius metus paskelbtą lietuvių kalbos šakninių veiksmažodžių tyrimą (Kaukienė 1994). Šiame tome nagrinėjami akamieniai (arba, istoriškai, dkamieniai) veiksmažodžiai, šaknyje turintys trumpuosius i, u bei ilguosius y, ū. Knygą sudaro pratarmė, penki skyriai, baigiamosios pastabos (lietuvių ir anglų kalbomis) ir sutrumpinimų sąrašai. Kiekviename skyriuje pirma nagrinėjamos trumposios, O po jų — ilgosios šaknys. Knyga pradedama etimologiniu nagrinėjamų veiksmažodžių registru, kurio tikslas „patikrinti ir atrinkti medžiagą, paruošti ją tolimesnei įvairių lygmenų analizei“ (p. 3). Registre veiksmažodžiai visų pirma skirstomi į reguliariuosius (reiškiančius aktyvų veiksmą) ir nereguliariuosius (mutatyvus ir duratyvus), po to — į pagrindinius (užfiksuotus dabartinės lietuvių kalbos žodyne) ir tarminius (žinomus tik iš kai kurių tarmių ar raštijos paminklų). Atkreipiamas dėmesys į žodžio ar formos patikimumo problemą. Nurodoma reguliariųjų veiksmažodžių etimologija, nereguliarieji veiksmažodžiai tik suregistruoti. Įvairių autorių nuomonės dėl vieno ar kito nagrinėjamo veiksmažodžio kilmės referuojamos gana tiksliai. Nevengiama parodyti kilmės aiškinimų skirtumus, kartais įvertinamas ir jų patikimumas — tai knygą daro vertingesnę. Antrajame skyriuje nagrinėjami gretutiniai 0kamienių veiksmažodžių esamojo ir būtojo laiko kitų kamienų variantai. Pradedama nuo tarminių lietuviškų ir latviškų formų (id-kamienių ir intarpinių), nustatomi bendrieji rytų baltų kalbų variantai. Toliau visi lietuviški veiksmažodžiai gretinami su tokią pačią šaknies struktūrą turinčiais kitų kalbų atitikmenimis. Nagrinėjant esamojo laiko atitikmenis skiriami nulinį formantą, intarpą, formantus i arba n turintys veiksmažodžiai. Šioje monografijos dalyje nuo morfologinio giminiškų formų gretinimo iš esmės pereinama prie etimologinio žodžių lyginimo, nes kitų kalbų atitikmenys paprastai nurodomi kaip leksemos (vienais atvejais esamojo laiko forma, kitais — tik bendratis). 154 | ARTŪRAS JUDŽENTIS Toliau knygoje nagrinėjama kaitybinė ir darybinė šaknies balsių kaita gretutinėse lietuvių kalbos tarmių formose ir giminiškuose kitų kalbų žodžiuose. Tos pačios šaknies veiksmažodžių diachroniniai pokyčiai pateikiami kaip buvę sinchroniniai variantai, pavyzdžiui, bruka : braukia atveju apofonija laikoma kaitybine, nes „daugelis tokių porų kažkada turėjo sudaryti vieną paradigmą“ (p. 119). Šis skyrius glaudžiai susijęs su ankstesniuoju, jame kartojami kai kurie anksčiau suformuluoti teiginiai, pvz., aptariant CiC veiksmažodžių kaitybinę balsių kaitą prezentinėse formose (p. 122) kartojamos kai kurios esamojo laiko kamieno formų apžvalgos išvados (plg. p. 100). Knygoje ne kartą (p. 100 ir kitur) pabrėžiama, kad nagrinėjamų veiksmažodžių (ir jų atitikmenų giminiškose kalbose) struktūra susijusi su šaknies vokalizmu, todėl sprendimas kamiengalių variantus ir apofiniją nagrinėti atskirai yra abejotinas. Ketvirtame monografijos skyriuje aprašoma okamienių veiksmažodžių semantika. Autorės sukurta dviejų lygmenų semantinė veiksmažodžių klasifikacija: abstrakčiąsias reikšmes sudaro aktyvaus : savaiminio veiksmo ar būsenos ir tranzityvumo : intranzityvumo priešpriešos; konkrečiosios reikšmės skirstomos į semantinius pogrupius — perstrukcinius, judėjimo, biologinius ir kt. Istorinė veiksmažodžių semantikos analizė grindžiama pirminės šaknies reikšme ir gretinimu su giminiškų kalbų atitikmenimis, 0 ne semantinių laukų metodu (plg. Karaliūnas 1987: 26t). Skirtingai nei Karaliūnas, kuris pirmenybę teikia semantikai, o ne morfo(no)logijai (plg.: „semantinių filiaciju konstatavimas, reikšmių giminiškumo nustatymas <...> yra atitinkamų, t. y. ta pačią raišką turinčių, leksemų etimologinio tapatumo įrodymas“ 1987: 50), Kaukienė veiksmažodžių semantikai skiria tik pagalbinį vaidmenį ir jos apžvalgą nukelia į tyrimo pabaigą. Semantinė veiksmažodžių analizė leidžia autorei padaryti išvadas, kad veiksmažodžių su trumposiomis šaknimis semantinis branduolys — vadinamieji kontaktiniai kišti tipo veiksmažodžiai su galima poveikio sema, o daugeliui ilgojo vokalizmo veiksmažodžių būdinga intensyvumo sema (p. 198— 199). Palyginus dir i0kamienius veiksmažodžius daroma išvada, kad „Kuo labiau skiriasi [ju] reikšmių apimtis, tuo didesnė galimybė lygiai egzistuoti abiejų struktūrinių tipų veiksmažodžiams“ (p. 199). Daugiausia vietos (daugiau kaip trečdalis monografijos) knygoje skiriama veiksmažodžių darybiniams ryšiams su jų vediniais nagrinėti. Laikomasi nuomonės, kad vedinių tyrimas yra naudingas pamatinių veiksmažodžių kilmei nustatyti (p. 201). Vediniai aprašomi pagal darybos kategorijas. Aptariama jų daryba, reikšmė, vokalizmas ir kirčiavimas. Knygos baigiamosios pastabos pradedamos nuo bendraindoeuropietiškojo veiksmažodžių sluoksnio, tačiau monografijoje apie jį beveik nieko nerašyta... Šioje knygos dalyje būtų visiškai pakakę apibendrinti veiksmažodžių raidą lietuvių kalbos, rytų baltų ir bendruoju baltų kalbų laikotarpiu. Monografijoje nemaža naujų minčių, tačiau tarsi vengiama diskusijos: kitų autorių nuomonės minimos ir nagrinėjamos retai (išimtį sudaro etimologinis veiksmažodžių registras). Pavyzdžiui, labai artimos tematikos Karaliūno monografijoje ir straipsniuose išdėstytos kitokios nuomonės apie baltų kalbų dir įdkamienių veiksmažodžių santykį ir raidą visai neminimos, jo nuomonė apieei:iirei:y kaitą paminėta tik išnašoje (p. 130-131) ir pan. Knygoje maišomi sinchroninis ir diachroninis tyrimo lygmenys (pavyzdžiui, antrame skyriuje įvairaus amžiaus ir patikimumo lietuvių kalbos duomenys gretinami su kitų indoeuropiečių kalbų įvairaus amžiaus ir patikimumo duomenimis, kartais net su rekonstruotomis jų formomis), struktūrinis ir darybinis, struktūrinis ir etimologinis, darybinis ir etimologinis tyrimo aspektai. Giminiškų kalbų medžiaga darbui daugiausia rinkta iš etimologinių įvairių autorių ir įvairiu laiku parašytų žodynų (tai geriausiai NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 155 rodo literatūros ir šaltinių sąrašas). Indoeuropiečių kalbų gramatikos tyrimais, juo labiau naujesniais (pvz., Koch 1990, Jasanoff 1994 ir pan.) beveik nesinaudota. Kažin ar tokia medžiaga gali būti pakankamas pagrindas užsimotam istoriniam lietuvių kalbos veiksmažodžių nagrinėjimui morfologijos, morfonologijos ir darybos aspektais. Tokio pobūdžio veikale, kokia yra nagrinėjamoji monografija, žodžių ir formų rodyklė turėtų būti tiesiog savaime suprantamas dalykas. Nepaisant kai kurių čia nurodytų trūkumų, monografija, be abejo, yra vienas reikšmingiausių baltų kalbų veiksmažodžio istorijos tyrimų. 2. Antano Pakerio knyga Akcentologija 2: Skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis, dalelytė, prielinksnis, jungtukas, jaustukas, ištiktukas (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002, 630p.) pratęsia prieš aštuonerius metus išėjusią monografiją (Pakerys 1994), kurioje aprašytas daiktavardžių ir būdvardžių kirčiavimas. Antrojoje knygoje laikomasi tų pačių duomenų rinkimo ir pateikimo principų. Siekiama kuo nuodugniau išnagrinėti bendrinės kalbos žodžių kirčiavimą, „nepraleidžiant retesnių atvejų, išryškinant sistemos nelygumus ir svyravimus“ (p. 12). Taigi knyga yra aprašomojo pobūdžio, joje nereikėtų ieškoti gilesnių įžvalgų, teorinių svarstymų ar apibendrinamųjų išvadų: visa tai autorius žada padaryti kitame apibendrinamojo pobūdžio darbe (p. 12). Nagrinėjamos medžiagos pagrindą, kaip ir pirmojoje knygoje, sudaro Dabartinės lietuvių kalbos žodyno trečio leidimo (Keinys, red. 1993) duomenys. Pratarmėje minimas ir prieš porą metų išėjęs ketvirtas šio žodyno leidimas (Keinys, red., 2000), kuris „beveik sutampa su šio žodyno trečiuoju leidimu“ (p. 12). Lieka neaišku, ar autoriaus atsižvelgta bent į jame pataisytas trečio leidimo klaidas ir riktus: kaip matyti iš „Atitaisymų sąrašo“ (Keinys, red., 2000: 968), ketvirtame žodyno leidime taisytos ir kai kurios kirčiavimo klaidos. Beje, 2002-aisiais metais išėjo elektroninis ketvirto Dabartinės lietuvių kalbos žodyno leidimo variantas (Keinys, red., 2002), kuriuo autorius, matyt, jau nespėjo pasinaudoti. Knygoje daug remiamasi ir kitų žodynų, tarmių aprašų, straipsnių duomenimis, nors niekur nesvarstomas tos medžiagos patikimumas, pateikimo principai, kodifikavimo laipsnis ir pan. Bendrinės šnekamosios kalbos duomenimis veikale remiamasi tik netiesiogiai — per studentų raštiškos apklausos duomenis. Tokia tyrimo metodika daro veikalą ne tiek realios šnekamosios kalbos duomenų tiriamuoju ir aprašomuoju, kiek kirčiavimo kodifikavimo istorijos ar (kalbotyros veikaluose užrašytų) tarminių ir kodifikuotų variantų gretinamuoju veikalu. Monografijoje išnagrinėta ir apibendrinta gausi faktinė medžiaga. Ji aprašoma ir pavyzdžiai pateikiami remiantis gausumo ir dažnumo kriterijais. Šių kriterijų laikomasi net perdėtai nuosekliai: keistokai atrodo greta surašytų pavyzdžių tvarka aštuoni, aštuonios, devyni, devynios, septyni, septynios (p. 15). Jau pratarmėje matyti tam tikri nagrinėjamų pavyzdžių atrankos prieštaravimai. Kadangi užsibrėžta aprašyti bendrinės kalbos žodžių kirčiavimą, tai suprantama, kad tarmybės, kaip ir pasenę (bei neteiktini) Dabartinės lietuvių kalbos žodyno žodžiai, nenagrinėjamos (p. 11). Tačiau kitoje vietoje autorius pabrėžia, kad abiejose knygos dalyse „pateikiama nemaža tarmių ir kitos nekodifikuotos kalbos duomenų“, kurie leidžia „užčiuopti esmines tarmių kirčiavimo ypatybes“ (p. 13). Iš tiesų kaip nekodifikuotos kalbos atvejai tarminiai žodžių fonetikos ir kirčiavimo variantai knygoje pateikiami dažnai. Pavyzdžiui, skaitvardžio dešimt variantai nurodomi iš akademinio Lietuvių kalbos žodyno trijų vietų, Dūnininkų šnektos žodyno, Druskininkų, Lazūnų, Zietelos tarminių žodynų, be to, dar pridėta kone dešimtis nuorodų į kitų autorių publikacijas (p. 17). Pasidaro nebeaišku, kodėl tuomet atsisakoma tarminių paties Da- 156 | ARTURAS JUDZENTIS bartinés lietuvių kalbos žodyno lyčių (pavyzdžiui, neaptartas su santrumpa ryt. šiame žodyne pateikiamas kelintinis skaitvardis penkiolikis (p. 538)? Autorius laikosi tradicinės morfologinės, arba darybinės, akcentologijos principų: kirčiavimą sieja su žodžių daryba. Pavyzdžiui, nagrinėjant skaitvardžių kirčiavimą pirmiausia aptariami pirminiai skaitvardžiai, po to — vediniai, dūriniai ir nekaitomieji suaugtiniai skaitvardžiai. Vis dėlto visiško nuoseklumo pasiekti autoriui nepavyksta, nes greta darybinio nagrinėjamos medžiagos išdėstymo kriterijaus, laikomasi dar ir žodžių kilmės kriterijaus (apie kurį pratarmėje neužsiminta): skyriaus pabaigoje atskirai aptartas svetimos kilmės skaitvardžių kirčiavimas (p. 25). Pastarajam kriterijui teikiama pirmenybė tik nagrinėjant pirminius svetimos kilmės skaitvardžius, o nagrinėjant jų vedinius pirmenybė teikiama jau darybos kriterijui — svetimos kilmės galūnių vediniai nagrinėjami drauge su savaisiais atitinkamos darybos žodžiais: milijardas, -a šalia tūkstantas, -a (p. 20), milijonas, -a šalia šimtas, -a (p. 21). Įvardžių skyriuje atskirai nagrinėjami pirminiai, išvestiniai, sudurtiniai, suaugtiniai, samplaikiniai, du kirčiuotus dėmenis turintys įvardžiai, įvardžiuotiniai įvardžiai ir sujvardéje žodžiai. Akivaizdu, kad sinchroniniame tyrime tokių skyrių kaip suaugtiniai įvardžiai ir suįvardėję žodžiai negali būti: pirmieji galėtų būti aprašyti kaip pirminiai arba sudurtiniai, 0 antrieji — kaip pirminiai skaitvardžiai (beje, net ir istoriškai nelengva įrodyti, kad žodis pats yra sujvardéjes daiktavardis, o ne senas įvardis: Ernstas Fraenkelis pagrindine ide. *potis reikšme laiko ‘selbst’ (Fraenkel 1962: 552), vadinasi, įvardinę vartoseną laiko pirmine). Nenuoseklu ir samplaikinių įvardžių dalį — du kirčiuotus dėmenis turinčius įvardžius — nagrinėti atskirai nuo kitų samplaikinių įvardžių. Įvardžių skyriuje skirstymo kriterijų hierarchija neaiški. Turinyje ši hierarchija dar labiau sujaukta: jame kaip vieno lygmens užrašytos antraštės „Samplaikiniai įvardžiai“, „Pirmojo dėmens kirtį turintys įvardžiai“, „Antrojo dėmens kirtį turintys įvardžia“ ir „Du kirčiuotus dėmenis turintys įvardžiai“ (p. 6). Dalelyčių skyriuje suaugtiniai žodžiai ir sudėtinės (samplaikinės) dalelytės, sprendžiant pagal antraščių dydį, yra laikomos dalelytėmis tapusių žodžių ar jų junginių dalimi, nors skyriaus pradžioje rašoma, kad „Skyrium [nuo likusių?) minėtinos sudėtinės (samplaikinės) bei svetimos kilmės dalelytės“ (p. 581). Panašių nenuoseklumų yra ir kituose knygos skyriuose. Palyginti daug vietos monografijoje skiriama studentų raštiškos apklausos duomenims: kone kiekvienas poskyris baigiamas studentų kirčiavimo polinkių aptarimu. Nurodoma santykinė norminio kirčiavimo ir apklausos būdu gautų variantų statistika. Tačiau apklausos metodika, jos duomenų apdorojimas nepakankamai aprašyti, todėl kyla abejonių, kiek jie yra patikimi. Pavyzdžiui, pagal apklausos duomenis studentai visada kirčiuoja aštuoni (49 : 0), tačiau keikvienas esame girdėję ir variantus aštūoni, net aštuoni, kurie apklausos duomenyse visai neatsispindi (gal dėl jos raštiško pobūdžio, gal apklausti tik lituanistai? ). Retkarčiais pasitaiko nenuosekliai vartojamų terminų. Štai nagrinėjant dalelyčių kirčiavimą terminas pirminiai (paprastieji) žodžiai priešinamas nebe terminams išvestiniai (vediniai), sudurtiniai žodžiai (kaip ankstesnėje knygos dalyje), o terminui dalelytémis tapę žodžiai; jo darybinė reikšmė pakeičiama istorine (plg.: „Šiame darbe stengiamasi skirti pirmines dalelytes nuo tų, kurios yra atsiradusios sustabarėjus pavieniams žodžiams ar jų junginiams“ (p. 581). Pakerio padarytas didelis, daug kruopštumo ir kantrybės pareikalavęs darbas (panaudotos literatūros ir šaltinių sąrašas įspūdingas!). Be jokių abejonių jis bus naudingas tolesniems lietuvių kalbos (ne tik bendrinės) kirčiavimo tyrimams. NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 157 3. Juozo Abaravičiaus knygoje Skyrybos stilistika (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002, 288 p.) nagrinėjamos skyrybos teikiamos stilistinės išgalės ir stilistinė skyrybos ženklų vartosena (plg. p. 7). Tai pirmoji tokio pobūdžio monografija lietuvių kalbotyroje. Skyryba autoriaus grindžiama gramatiniu, prasminiu ir intonaciniu teksto ir jo vienetų skaidymu (p. 8). Tokia skyrybos samprata artima A. Valeckienės pažiūroms (plg. Sližienė, Valeckienė 1992: 128-129; Morkūnas, par., 1999: 585-586) ir skiriasi nuo grynai sintaksinės K. Gaivenio ir S. Keinio sampratos (plg. Gaivenis, Keinys 1990: 186). Daugiausia dėmesio knygoje tenka prasminiam (ypač emociniam ir ekspresiniam) ir intonaciniam skyrybos pamatui. Stilistika iš esmės tapatinama su stilistine kalbos vienetų vartosena, sudarančia priešpriešą jų propozicinei reikšmei. Panašaus požiūrio laikantis turbūt būtų įmanoma skirti ir rašybos (mažųjų ir didžiųjų raidžių vartosena, rašymas kartu ir atskirai ir pan.), prozodijos (klitikų kirčiavimas, sakinio intonacija ir kt.) ir kitokias „stilistikas“. Vakarų lingvistikoje skyrybos stilistika laikoma grafostilistikos dalimi (plg. BuBmann, Hrsg., 2002: 265). Teorinį monografijos pamatą sudaro rusų autorių (ypač dažnai remiamasi N. S. Valginos, L. G. Vedeninos veikalais) darbai. Nors literatūros sąraše nurodomas ne vienas skyrybos problemas gvildenęs Vakarų Europos autorius, tačiau jų nuomonės paprastai tik paminimos, daugiausia jais remiamasi, jų veikalai cituojami nagrinėjant skyrybos istorijos dalykus. Knygą sudaro dvi dalys. Pirmoje nagrinėjamas skyrybos ir stilistikos santykis, apibrėžiamos pagrindinės sąvokos, apžvelgiamos skyrybos ženklų funkcijos. Tai tarsi įvadas į tolesnį lietuvių kalbos skyrybos ženklų tyrimą, kuris sudaro knygos antrąją dalį. Monografijoje gana plačiai aptariamos skyrybos ženklų funkcijos. Jų, vadinamų semiologinėmis funkcijomis, vadovaujantis R. Makarovos klasifikacija skiriama net šešiolika: atskiriamoji, išskiriamoji, priešinamoji, aiškinamoji, jungiamoji, įspėjamoji, priduriamoji, išvardijamoji, ribų Zymimoji, visumos žymimoji, nebaigtumo žymimoji, elipsės žymimoji, emocinė ekspresinė, modalinė, kompozicinė, embleminė... (p. 12t). Skiriamos funkcijos ne vieno lygmens, skirtingos apimties. Atskiros funkcijos nepakankamai apibrėžtos, jų tarpusavio santykiai nenustatyti. Pavyzdžiui, nebaigtumo žymimoji funkcija yra tik emocinės (ir) ekspresinės funkcijos dalis; išskiriamoji, jungiamoji, ribų žymimoji, gal ir kitos funkcijos — kompozicinės funkcijos dalys ir pan. Toliau knygoje nagrinėjama fakultatyvioji, autoriaus (ir autorinė) skyryba, tekstai be skyrybos ženklų (beženklė skyryba). Teoriniu požiūriu bene atidžiausiai svarstoma autoriaus (autorinės) skyrybos sąvoka (p. 37-47), tačiau jos santykis su fakultatyviaja skyryba vis vien lieka neaiškus (abiejuose skyriuose kalbama apie autoriaus ženklus ir pan., plg. p. 26 ir 38t). Trumpai ir patraukliai apžvelgiama Vakarų Europos skyrybos kilmė ir raida. Didžiąją knygos dalį sudarančioje antroje dalyje aptariama skyrybos ženklų vartosena ir jų stilistinės išgalės. Lietuvių kalboje skiriama dešimt skyrybos ženklų. Kiekvieno ženklo vartosena aprašoma atskirai; iš pradžių trumpai išdėstomi esminiai dalykai, po to ji nagrinėjama išsamiau. Gausiai remiamasi grožinės literatūros pavyzdžiais. Netrumpas monografijos išvadas (p. 245 —-253) veikiau tiktų vadinti santrauka: jose nėra teorinių apibendrinimų. Autoriaus sudaryta gana smulki „Svarbesnių terminų, sąvokų ir apibūdinimų rodyklė“ (p. 271— 284). Deja, savo vaidmenį ji atlieka tik iš dalies, nes sudaryta ne abėcėliniu, o sisteminiu principu: pačiai rodyklei dar reikia rodyklės ar bent turinio... Knyga parašyta gyva šnekamąja kalba, kurioje gausu retorinių figūrų ir stilistiškai žymėtos skyrybos. Tokia kalba labai tinkama populiariam veikalui, galbūt mokymo priemonei (pasak au- 158 | ARTŪRAS JUDŽENTIS toriaus, jos pagrindas — studentams lituanistams skaitytas paskaitu kursas), tačiau neįprasta mokslinei monografijai. Kaip rašoma pratarmėje, knyga yra skyrybos tyrimų stiliaus aspektu rezultatas, tačiau ji skiriama ne mokslo bendruomenei, o dėstytojams, studentams, redaktoriams, stilistams, autoriams (p. 6). Tokia dvilypė knygos prigimtis nėra jos privalumas... 4. Kazimiero Gaivenio knyga Lietuvių terminologija: teorijos ir tvarkybos metmenys (Vilnius: LKI leidykla, 148 p.) išaugo iš įvairiu laiku ir įvairiomis temomis rašytų straipsnių (plg. Gaivenis 1979, 1983, 1985, 1994, 1996a, 1996b, 1997, 2000 ir kt.). Tačiau tai nėra straipsnių rinkinys: ankstesnės publikacijos perdirbtos ir pritaikytos eiti didesnio veikalo dalimis. Knyga apibendrinamojo pobūdžio, vainikuojanti autoriaus keturių dešimtmečių mokslinį darbą terminologijos srityje. Taip ją pratarmėje apibūdina ir pats autorius, pabrėždamas, kad ji „nėra nei terminologijos vadovėlis, nei koks mokslinio tyrinėjimo skelbinys“(p. 11). Toks neapibrėžtas veikalo žanras, neaiški paskirtis ir adresatas knygai labai kenkia. Daugiausia ji turi vadovėlio bruožų, nes joje dėstomi elementarūs, pamatiniai terminologijos dalykai. Tačiau dėstymas nepakankamai nuoseklus ir apgalvotas. Pavyzdžiui, paties termino apibrėžimo knygelėje taip ir neradau, nors būtent šiai temai skirtas pirmasis skyrius. Vietoj apibrėžimo nurodomi keli esminiai sąvokos “terminas' požymiai, kalbama apie siaurąją (cituojami S. Šalkauskis ir E. Jakaitienė) ir plačiąją termino sampratą (cituojama Lietuviškoji tarybinė enciklopedija). Jau pirmame knygos skyriuje (p. 17) vartojami neapibrėžti intensionalo, implikacionalo terminai, o termino intensijos sąvoka paaiškinama tik trečiame skyriuje (p. 28t). Susidaro įspūdis, kad autorius tarsi dangstosi citatomis, nuorodomis, tačiau vengia pasakyti savo nuomonę, tiesiai ir tiksliai išdėstyti mintis. Terminologija Gaivenio laikoma leksikologijos šaka, nors ir pabrėžiama, kad ji labai priklauso nuo kitų mokslų ir juos aptarnauja (19). Tokia „lingvistinė“ terminologijos samprata, įsigalėjusi Lietuvoje, patyrė tiesioginį atitinkamos pakraipos rusų terminologų (pvz., V. Danilenko) darbų poveikį ir yra artima Prahos bei Kanados terminologų pažiūroms (plg. Laurėn, Picht, Hrsg. 1993: 533t). Ji ryškiai skiriasi nuo šiuo metu Vakarų Europoje vyraujančių Vienos mokyklos ir šiaurės kraštų terminologų pažiūrų, pagal kurias terminologija laikoma kalbotyros, logikos, ontologijos, informatikos ir dalykinių mokslų paribyje besiformuojančia savarankiška mokslo šaka (Wūster 1974/2001:131t ) arba dalykinių mokslų, kalbotyros, bendrosios mokslo teorijos ir filosofijos konsteliacija (Laurėn, Myking, Picht 1998: 47). Esmingai skiriasi ir šių terminologijos krypčių požiūriai į termino ir sąvokos, terminologijos ir kalbos kultūros bei norminimo santykį (plg. Laurn, Picht, Hg. 1993: 493t). Knygoje atskirai nagrinėjami terminams keliami reikalavimai (pirmame skyriuje) ir terminijos kūrimo bei norminimo principai (ketvirtame skyriuje). Nors pats autorius terminams keliamus bendruosius reikalavimus laiko ir jų vertinimo kriterijais, o tarp sąvokų ‘principas’ ir ‘kriterijus’ negalima paneigti. Vienus ir kitus nagrinėjant skirtingose vietose neišvengta pasikartojimų ir tam tikros painiavos. Štai taisyklingumo principas pasirodo esąs ne kas kita kaip terminų taisyklingumo reikalavimas, autoriaus duodama net nuoroda į atitinkamą kito skyriaus puslapį. Sistemiškumo principas apskritai šiame knygos skyriuje nenagrinėjamas (nurodomas tik jo santykis su taisyklingumu) — akivaizdu, kad jis negali būti kas kita nei terminams keliamas sistemiškumo kriterijus, aptariamas pirmajame skyriuje. Šiais atvejais kriterijų ir principų pavadinimai sutampa. Tačiau jie gali ir skirtis: iš ekonomijos principo paaiškinimo („Ekonomijos principas teigia, NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 159 kad pirmenybė teiktina trumpesniems kalbos vienetams“, p. 96) matyti, kad jis sutampa su terminams keliamu trumpumo reikalavimu. Daugelis terminams keliamų reikalavimų (taisyklingumas, tikslumas, sistemiškumas, trumpumas, stilistinis neutralumas) atitinka tarybinių terminologu terminams keliamus reikalavimus. Tačiau sąvoka "terminų pragmatika' jau paimta iš Vakarų terminologijos (autorius nurodo Cabrė, Gajdos pavardes). Koks šios sąvokos turinys? Tokio paties pavadinimo straipsnyje terminų pragmatikos samprata susiaurinama iki terminams keliamų patikimumo ir tikslumo reikalavimų (Gaivenis 2000: 7). Nagrinėjamoje knygoje terminų pragmatika aiškinama tik kaip terminų patikimumas, o terminų tikslumas nagrinėjamas kaip atskiras reikalavimas. Toks paviršinis bandymas derinti skirtingas kalbotyros tradicijas neatrodo sėkmingas. Terminų patikimumas galėtų būti susietas ir su autoriteto principu: neatsitiktinai tiek viename, tiek kitame skirsnyje kalbama apie standartizuotus ir valdžios institucijų aprobuotus terminus (plg. p. 33 ir 94t). Antrame skyriuje aptariami lietuvių terminijos šaltiniai. Jame plėtojamos S. Šalkauskio pažiūros (plg. p. 51, 57-58). Autoriaus nuomonė kiek skiriasi nuo S. Keinio nurodomų terminijos šaltinių — literatūrinės kalbos žodynas, liaudies terminai, žodžių daryba, terminų skolinimasis, vertiniai (plg. Keinys 1980: 60-96). Lietuvių terminologijos istorija išsamiau išnagrinėta trečiame knygos skyriuje kaip terminografijos istorija. Penktame skyriuje „Terminologijos kryptys, mokyklos ir Zymesnieji tyrinėtojai“ ji apibūdinama tik bendrais bruožais. Šiame skyriuje trumpai ir gana taikliai nusakyti pokario lietuvių terminologijos ypatumai: ideologiniai varžtai, priklausomybė nuo rusų terminologijos, užsienio teorinės literatūros stygius. Šios aplinkybės iš dalies atsispindi ir nagrinėjamame veikale. E. Wūsterio ir H. Felberio teorijos apibūdintos perdėm glaustai, pasitenkinant bendraisiais dalykais. Kiek esmingiau aptariama S. Gajdos monografija Wprowadzenie do teorii terminu. Kur kas išsamiau nagrinėjamos tarybinių terminologų — D. Lottės, T. Kandelaki, V. Danilenko, S. Superanskajos, N. Podolskajos ir N. Vasil'evos teorijos. Skirsnis apie S. Šalkauskio terminologijos teoriją remiasi straipsniu, paskelbtu susilpnėjus ideologinei mokslo priežiūrai (Gaivenis 1983). Beje, knygoje matyti Šalkauskio pažiūrų įtaka autoriui, ne vienu atžvilgiu jį būtų galima laikyti Šalkauskio idėjų tęsėju: skiriami tie patys pagrindiniai terminijos šaltiniai (net jų hierarchija knygoje tokia pati kaip Šalkauskio darbuose), iškeliami bendrieji terminijos grynumo, pastovumo, darybos patogumo principai, nagrinėjama terminų ekstensija ir intensija. Knygoje matyti didelė buvusios Sovietų Sąjungos terminologų (ypač Lottės, Danilenko) įtaka autoriui: profesionalizmų ir terminijos santykio nagrinėjimas, keturi pagrindiniai terminų darybos būdai, norminamasis terminijos vertinimas. Tais retais atvejais, kai knygoje atpasakojamos Vakarų terminologų pažiūros, remiamasi tik antriniais šaltiniais (plg. p. 16, 19, 22, 110-112). Išimtį sudaro turbūt tik S. Gajdos monografija. Literatūros sąraše radau tik keturias Vakarų terminologų publikacijas (neskaičiuojant į lietuvių kalbą išversto J. Hawthorn Moderniosios literatūros teorijos žinyno). Šiandien tai jau rimta monografijos (ir apskritai lietuvių terminologijos?) spraga, kurią būtina kuo greičiau užtaisyti. Beje, literatūros sąraše nesuvienodintas metrikos pateikimo būdas, jame pasigedau paties autoriaus darbų. Knygoje nenuosekliai perteikiami užsienio kalbininkų asmenvardžiai. Jai būtų labai pravertusi dalykinė rodyklė. Knygos visuma skaitytoją kreipia į terminologijos praeitį, į tai, kas ir kaip buvo, o ne į ateitį: joje nekeliami lietuvių terminologijai kylantys uždaviniai, nenurodomos jos silpnosios vietos, beveik nesvarstomi probleminiai dalykai. Tai lietuvių terminologijos jau nueito kelio apibendrinimas. 160 | ARTŪRAS JUDŽENTIS 5. Jolantos Gelumbeckaitės knyga Linksnių ir prielinksninių konstrukcijų sintaksė Jono Bretkūno Biblijos Evangelijoje pagal Luką (Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2002, 300 p.) Lietuvių kalbos institutas pradeda naują seriją „Opera linguistica Lithuanica“, kurioje numatoma spausdinti apgintų daktaro disertacijų pagrindu parengtas monografijas. Šia serija siekiama vertingesnius jaunų lituanistų tyrimus padaryti prieinamesnius mokslo bendruomenei. Gelumbeckaitės monografija parengta 1999 m. apgintos disertacijos (darbo vadovas — V. Ambrazas) pagrindu. Kaip rašoma knygos atvarte, tai „tik nedaug pataisyta disertacija“. Autorės pasirinkta įdomi ir aktuali tyrimo tema, nes iki šiol lietuvių kalbotyroje turime mažai sintaksės tyrimų, kurie remtųsi tekstologine vertimo santykių su originalu (ar originalais) analize. Nenuostabu, kad monografija jau sulaukė teigiamos recenzijos (žr. Švambarytė 2003). Knyga sudaro įvadas, du skyriai („Papildinys“ ir „Aplinkybės“ ), išvados, šaltinių ir literatūros sarašas, santrumpų paaiškinimai ir vokiška santrauka. Įvadas ir abu skyriai pradedami citatomis iš šventojo Hieronimo laiškų. Darbe keliami uždaviniai ištirti linksnių ir prielinksninių konstrukcijų sinonimiją ir vertimą palyginus su originalais nustatyti šių sintaksinių modelių radimasi bei raidos polinkius (plg. p. 11t). Įvade autorė pasisako daugiausia dėmesio kreipusi į „nuo veiksmažodžio priklausomų linksnių ir prielinksninių konstrukcijų santykį, linksnių keitimą prielinksninėmis konstrukcijomis ir vice versa“ (p. 13), tai yra, į sintaksinę sinonimiją. Nors sintaksiniai vienetai toliau interpretuojami semantiškai, tačiau sintaksinė semantika nėra šio darbo sritis. Tam tikros atspirties semantikos lygmenyje autorei prireikė norint sugrupuoti sintaksinės raiškos variantus ir išnagrinėti jų tarpusavio santykius. Šiam reikalui būtų visiškai pakakę remtis linksnius ar prielinksnių konstrukcijas prisijungiančių veiksmažodžių reikšme, t. y., leksine semantika (kaip tik taip nagrinėjamoji medžiaga pačios autorės ir grupuojama). Remtis valentingumo teorija, įsivesti darbe semantinių funkcijų terminus atrodo nereikalinga, nemotyvuota nei tiriamos medžiagos, nei išsikeltų tyrimo tikslų atžvilgiu (atkreiptinas dėmesys, kad darbo išvadose semantinių sąvokų beveik neliko). Be to, tai sukelia ir tam tikros painiavos, nes kalbos semantinio lygmens sąvokos beatodairiškai maišomos su sintaksinio lygmens sąvokomis, o būtinybę jas griežtai skirti ne kartą yra pabrėžęs ir šio darbo vadovas Vytautas Ambrazas (plg.: „skirti sintaksinį ir semantinį lygmenį pirmojoje analizės pakopoje būtina <...> tam, kad galėtume tiksliau apibrėžti jų santykius“ (Ambrazas 1986: 29)). Pavyzdžiui, sintaksinė sąvoka papildinys apibrėžiama remiantis ne tik sintaksiniu požymiu (su tariniu siejamas prijungiamuoju ryšiu), bet ir semantiniais santykiais — „yra jo [tarinio!] būtinasis palydovas“ (p. 15); santykiai tarp sintaksinių vienetų — tarinio ir papildinių — taip pat nustatomi „pagal veiksmažodžių semantinį junglumą“ (p. 15) ir t. t. Plg. dar tokį semantiniu funkcijų, sintaksinių funkcijų (sakinio dalių) ir linksnių reikšmių suplakimą: „Vulgatoje instrumento papildiniu eina prielinksninės konstrukcijos de +abl. (vartojamos sinonimiškai instrumento abliatyvui ir turinčios dalies genetyvo atspalvį [...])“ (p. 81). Monografijoje autorė kaip tolygius variantus nagrinėja Bretkūno ir jo darbo taisytojų (pagrindinio teksto ir korektūrų) sintaksines konstrukcijas. Tokiu būdu į krūvą suplakami skirtingiems idiolektams (gal net skirtingoms tarmėms) būdingi dalykai. Darbas būtų vertingesnis , jeigu paties Bretkūno kalba, jos variantai būtų nagrinėjami atskirai nuo vertimo taisytojų kalbos. Pirmajame monografijos skyriuje nagrinėjama objektinių semantinių funkcijų raiška pasirinktame šaltinyje. Interpretuojant atskiras vertimo vietas pasitaiko netikslumų. Pavyzdžiui, Lk 2,26 pavyzdyje (2 lentelė, p. 38) akuzatyvas Chriftu valdomas ne neigiamo, kaip teigiama, o teigiamo dalyvio regeies; žodelis net šiame sakinyje yra jungtukas, o ne neigiamoji dalelytė (tas pat ir 56 NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 161 išnašoje p. 40). Sakinyje Lk 14, 24 (p. 39) galininkas po veiksmažodžio ragauti aiškinamas šio veiksmažodžio junglumu. Toks aiškinimas visiškai teisingas, tik patį pavyzdį visai netinka aptarti su neiginio galininkais, nes veiksmažodis jame (kaip ir lotyniškame bei vokiškame tekstuose) yra be neiginio! Forma dufches sakinyje Lk 14,26 (p. 39) laikoma neiginio galininku, vartojamu nuo neigiamo jį valdančio veiksmažodžio nutolusioje pozicijoje. Tačiau pagrįsčiau ją laikyti vienaskaitos kilmininku (dufche : dufches), nes ir lotyniškame (taip pat ir vokiškame) originale atitikmenys yra vienaskaitos formos; be to, Gallus šį žodį pakeitė žodžiu /sziwata, kuris, be abejo, yra vienaskaitos kilmininkas (šis taisymas autorės nepažymėtas ir neaptartas). Žodelis neg Lk sakinyje 22,68 (3 lentelė, p. 41) laikytinas ne neigiamąja dalelyte, o jungtuku; po jo einanti veiksmažodžio forma yra teigiama. Kalbant apie žodžius, kurie valdo kontentyvo funkciją turinčius papildinius minimi ir „vardažodiniai junginiai su psichinės resp. fizinės būsenos būdvardžiais pilnas, gyvas “(p. 48). Greičiausiai čia autorės turėti omeny vardažodiniai tariniai, kuriuos su minėtaisiais būdvardžiais sudaro jungtis būti (plg. p. 62); jie galėtų būti laikomi ir junginiais, bet ne vardažodiniais, o veiksmažodiniais. Įnagininkas, einantis su veiksmažodžiu pasotinti Lk 15,16 ir junginiu sočiam būti Lk 16,21 laikomas instrumento įnagininku (p. 81). Tačiau daugiau pagrindo čia įžiūrėti kontentyvo semantinę funkciją, juo labiau, kad lotyniškame šaltinyje jas atitinka ne abliatyvas, o prielinksnio de konstrukcijos. Antrajame skyriuje, kuris sudaro didžiąją monografijos dalį, nagrinėjamos adverbialinės semantinės funkcijos. Aplinkybės šame skyriuje tiesiog tapatinamos su semantinėmis funkcijomis (plg. p. 84-85), tačiau toli gražu ne visos jos užima predikatų atveriamas argumentų pozicijas. Pagal tradicinę aplinkybių klasifikaciją skiriamos vietos, laiko, būdo, priežasties ir tikslo semantinės funkcijos. Vietos semantinė funkcija smulkiau skirstoma į vietą viduje ir vietą neviduje. Vieta tarp ko nors remiantis sintaksinės konstrukcijos arba priklausomojo žodžio reikšme laikoma vietos viduje poklasiu (p. 116). Vieta viduje savo ruožtu skirstoma į vietą ribotoje erdvėje, vietą plokštumoje ir vietą aplinkoje (p. 86). Remiamasi leksine semantika: konkretieji vietą reiškiantys daiktavardžiai (dangus, tėviškė etc.) skiriami prie pirmosios (p. 88), o abstraktieji (1amsuma) ir asmenis žymintys vardažodžiai — prie trečiosios grupės (p. 106); plokštumą reiškiantys daiktavardžiai (patalas) (iš esmės tai konkrečiųjų daiktavardžių poklasis) išskiriami į trečiąją grupę (p. 104). Be to, prie vietos viduje skiriama vidinės būsenos funkcija. Remiamasi priklausomojo vardažodžio, valdančiojo veiksmažodžio arba konstrukcijos reikšme (p. 110-111). Vyksmo sąmonėje funkcija išskiriama valdančiojo veiksmažodžio (verba dicendi, sentiendi, cogitandi) ir priklausomojo vardažodžio (paprastai asmeninio įvardžio) reikšmės pagrindu (p. 114). Vieta neviduje smulkiau skirstoma į vietą paviršiuje, apačioje arba šone. Kaip matyti, ši gana sudėtinga klasifikacija sudaryta remiantis skirtingais kriterijais ir nėra labai nuosekli. Vidinės būsenos reikšmė nuo vyksmo sąmonėje gali skirtis tik valdančiojo veiksmažodžio reikšme, todėl Apd 19, 21 pavyzdys (p. 111) su verbo cogitandi nudumoio veikiau skirtinas prie pastarosios grupės. Riba tarp konkrečiųjų ir abstrakčiųjų daiktavardžių taip pat neryški, todėl Mt 4,16 pavyzdys (sėdėti šešėlyje) (p. 107) nedaug skiriasi nuo Lk 23,25 (apkaltas buvo turme) (p. 92). Turbūt būtų pakakę skirti vieną vietos semantinę funkciją ir išnagrinėti semantinių priešpriešų ‘vidus’: ‘ne vidus'; ‘konkretu’ : ‘abstraktu’, ‘gyva’: ‘negyva’, “žmogus' : ‘ne žmogus' poveikį sintaksinei vertimo ir originalų raiškai. Didesnė negerové yra skirstymo kriterijų nevienalytiškumas: viename ir tame pačiame skirstymo lygmenyje remiamasi priklausomojo (vieta viduje ir jos poklasiai, iš dalies vidinė būsena) arba/ir valdančiojo (iš dalies vidinė būsena, 168 | ARTŪRAS JUDŽENTIS Ne vienu atveju keista autoriaus žodžių tvarka, pavyzdžiui: autorius, dialektologijos požiūriu ištyręs 1605 m. katekizmo kalbą, nustatė 1, p. 481, plg. autorius, ištyręs dialektologijos požiūriu 1605 m. katekizmo kalbą, nustatė Zinkevičius 1972: 83; šv. Jono ir kitose bažnyčiose net 10 metų miestiečiams lietuviškai sakęs pamokslus I, p. 488, plg.: net 10 metų sakęs pamokslus lietuviškai miestiečiams šv. Jono ir kitose bažnyčiose Zinkevičius 1972: 90. Žodžių tvarka liko nepataisyta: čia labai išplitusios (<išplitę) <...> formos su jotu: baltėj, baltiej > balciej, baltūoj I, p. 485-486. Citatos straipsnį rengiant perspausdinti nepatikrintos ir nepataisytos. Pavyzdžiui, cituojant K. Jablonskio straipsnį jau 1972 m. bendra kalba pakeista į bendrinė kalba (Zinkevičius 1972: 91; plg. I 490), platesniems klodams — į platiesiems klodams (ten pat); perspausdinant straipsnį citata dar panorminta: 7a tarmė <...> nebuvo, žinoma, nustatyta, ja (<ji) savaime virto centro tarmė (I, p. 490). Šiek tiek taisyta ir straipsnio angliška santrauka I 498-499: pavadinime rise “kilmė' pakeista į origin; Great Dukedom of Lithuania visur keistas į Grand Duchy of Lithuania, pataisytos kelios sintaksinės konstrukcijos ir po kelis prielinksnių bei artikelių vartojimo atvejus. Perspaude ištaisytos korektūros klaidos, pavyzdžiui: paskutiniai (<pasukutini) (I, p. 485, 59 išnaša); Gwagnini (<Gwagnin) (I, p. 494, 98 išnaša), pravoslavų (<provoslavų) (I, p. 490). Liko ir nepataisytų dalykų: Merkinės (Turgelio (> Turgelių) tarme I, p. 489; aiškai (>aiškiai) I, p. 494; tie tekstai, ypač XVIII amžiuje, mirgėte mirgėjo polonizmais 1, p. 497. Kaip dažnai atsitinka, perspausdinant padaryta naujų klaidų. Pavyzdžiui, kablelio nebuvo ir nereikia 52 išnašoje (I, p. 484); J. Otrębskio veikalo pavadinimas 34 išnašoje (I, p. 480) parasytas mažąja raide; 18 išnašoje (I, p. 479) R. Belarmino katekizmo vertimo pavadinime atsirado nereikalingas kablelis (po žodžio Anno). Autoriaus pratarmėje nusistatyta nevienodinti kitataučių pavardžių ir užsienio asmenvardžių rašybos, nes ji „Lietuvoje nuolat kaitaliota, nepasižymėjo nuoseklumu“ (I, p. 8). Vis dėlto asmenvardžių rašybą suvienodinti pakartotinai spausdinant skirtingu laiku paskelbtas publikacijas nebūtų buvę labai sudėtinga, o leidinys būtų pasidaręs vientisesnis, juo būtų patogiau naudotis. Leidinyje nesuvienodinta išnašose ir literatūros sąrašuose nurodomų publikacijų metrikos pateikimo tvarka. Nuorodose palikta ir klaidų. Štai 489 p. 76 išnašoje nurodyta K. Jablonskis, Senoji lietuviška knyga, Kaunas, 1947, 104-105. Iš tiesų K. Jablonskis nėra nurodomos knygos autorius, net ne redaktorius (jos atsakomasis redaktorius buvo V. Mykolaitis) — šiame rinkinyje įdėtas jo straipsnis „Mažvydo gyvenimas ir aplinka“, kurį ir derėjo išnašoje nurodyti. Ta pati klaida kartojama ir straipsnio 90 bei 93 išnašose. Klaidelių palikta ir nurodant senųjų lietuviškų raštų pavadinimus. Pavyzdžiui, K. Sirvydo Punktų sakymų antraštėje (p. 478, 8 išnaša): kazan (>kazan), Jezykiem (>Językiem), po žodžio Litewfkiem praleistas žodis Przez, W Wilne (>W Wilnie), abejonių kelia kelių diakritinių ženklų rašymas ir nerašymas. Išnašose keistai atrodo pastabos spausdinama prie seniai išėjusių ir netgi tame pačiame tome pakartotinai publikuojamų paties autoriaus straipsnių (plg. I, p. 479, 482, 490, 494, 496...). Palikta ir nuoroda į būsimą autoriaus monografiją Vilniaus lietuvių kalba XVII amžiuje (1, p. 494, 97 išnaša), kuri, kiek man žinoma, iki šiol nėra paskelbta... (greičiausiai turėta omeny knyga Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje, Vilnius: Mokslas, 1977). Autoriaus pastabų, įvairiu laiku pasirodžiusių straipsnių sąsajų stinga ir kitais atvejais. Pavyzdžiui, pirmame tome spausdinamo straipsnio „Rytietiškoji XVII a. lietuvių raštų kalba, jos kilmė ir išnykimas“ 58-oje ir 100-ojoje išnašose tikslinami anksčiau išėjusio ir antrame tome perspaus- NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 169 dinamo straipsnio „Apie 1605 m. katekizmo tarmę“ teiginiai (I, p. 485, 495), tačiau atitinkamoje šio straipsnio vietoje tie patys teiginiai nepatikslinti, neduota net nuorodų į vėlesnį straipsnį, išspausdintą pirmame rinkinio tome (plg. II, p. 48, 115). Tokie ir kiti atvejai kelia abejonių dėl rinkinio straipsnių išdėstymo tvarkos. Pirmojo tomo paskutiniame skyriuje „Rašomosios kalbos kilmė“ skelbiami straipsniai glaudžiai susiję su antrojo tomo skyriuje „Senųjų raštų kalba“ perspausdinamais straipsniais, todėl būtų buvę patogu juos sudėti į tą patį tomą. Zinkevičiaus straipsnių rinktinė — kiekvienam lingvistui (ir baltistui) naudinga knyga. Šioje apžvalgoje išdėstytos pastabos dėl leidinio parengimo nė kiek nemenkina pačių straipsnių vertės. Apžvalgą baigiant nors trumpai paminėtini joje neaptarti 2002-aisiais išėję kalbotyros veikalai. Tai žodynai: visų pirma Lietuvių kalbos žodyno baigiamasis, dvidešimtas, tomas (Ž raidė, vyriausiasis redaktorius Vytautas Vitkauskas, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, XXII, 1158 p.), Antano Lyberio Sinonimų žodyno antras pataisytas leidimas (redaktorius Jonas Paulauskas, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, XIV, 586 p.) ir elektroninis Dabartinės lietuvių kalbos žodyno (vyriausiasis redaktorius Stasys Keinys, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas) ketvirto leidimo variantas. Didžiąsias kalbotyros sukaktis primena Zitos Šimėnaitės ir Jolantos Zabarskaitės sudarytas proginių straipsnių rinkinys Dvidešimt Lietuvių kalbos žodyno tomy (Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 48 p.) bei Onos Aleknavičienės ir Jolantos Zabarskaitės sudarytas tarptautinės parodos katalogas Biblijos vertėjas Jonas Bretkūnas (Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 159 p.). Gražią knygą apie žodynininkę Bronę Vosylytę sudarė Kazys Morkūnas ir Klementina Vosylytė (Bronė Vosylytė: kelias į didijį Žodyną, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 198 p.). LITERATŪRA AMBRAZAS, V. 1986: Lietuvių kalbos sakinio sintaksinės ir semantinės struktūros vienetai. Lietuvių kalbotyros klausimai 25, 4—44. BACEVICIUTE, R. 2001: Šalių šnektos fonologinė sistema: prozodija irvokalizmas. Daktaro disertacija, rankraštis, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas. BALČIKONIS, J. 1955/1978: Surastas kalbos mokslo dokumentas. Rinktiniai raštai I, sudarė Aldonas Pupkis, Vilnius, 246-249. BussMANN, H., Hrsg. 2002: Lexikon der Sprachwissenschaft, Dritte, aktualisierte und erweiterte Auflage, Stuttgart: Alfred Kroner Verlag. FRAENKEL, E. 1962: Litauisches etymologisches Worterbuch 1: A — privekiūoti, Heidelberg: Carl Winter, Universitatsverlag. GAIVENIS, K. 1979: Bendrieji lietuvių terminijos kūrimo ir norminimo principai. Lietuvos TSR MA darbai A 3 (68), 77-86. GAIVENIs, K. 1983: S. Šalkauskio terminologijos teorija. Lietuvių kalbotyros klausimai 22: Lietuvių kalbos specialioji leksika, 128—136. GAIVENIS, K. 1985: Lietuvių kalbos profesionalizmai. Lietuvos TSR MA darbai A 4 (93), 74-80. GAIVENIS, K. 1994: Tarptautinių terminologijos principų taikymas mūsų terminijai. Lietuvių kalbotyros klausimai 31, 11-17. GAIVENIS, K. 1996a: Apie du terminų norminimo principus. Lituanistica 1 (25), 75-79. GAIVENIS, K. 1996b: Kalbiniai ir loginiai terminų reikalavimai. Terminologija 3, 26-38. GAIVENIS, K. 1997: Terminizacija ir determinizacija. Terminologija 4, 4-7. GAIVENIS, K. 2000: Terminų pragmatika. Terminologija 7, 5-8. GAIVENIS, K., KEINYS, S. 1990: Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas: Šviesa. 170 | ARTŪRAS JUDŽENTIS GIRDENIS, A., GIRDENIENĖ, D. 1997: 1795 metų „Ziwato“ indeksas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. JASANOFF, J. H. 1994: Aspects of the Internal History of the PIE Verbal System. Friih-, Mittel-, Spdtindogermanisch, Akten der IX. Fachtagung der Indogermanischen Gesellschaft 1992 in Ziirich, hrsg. von G. E. Dunkel, G. Meyer, S. Scarlata, Chr. Seidl, Wiesbaden, 149-168. JONIKAS, P. 1972: Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kūrimasis antrojoje XIX a. pusėje, Čikaga: Pedagoginis lituanistikos institutas. KARALIŪNAS, S. 1987: Baltų kalbų struktūrų bendrybės ir jų kilmė, Vilnius: Mokslas. KAUKIENĖ, A. 1994: Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija 1, Klaipėda: Klaipėdos universitetas. KEINYS, S. 1980: Terminologijos abėcėlė, Vilnius: Mokslas. KEINYS, S., red., 1993: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, trečias pataisytas ir papildytas leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. KEINYS, S., red., 2000: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, ketvirtas leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. KEINYS, S., red., 2002: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, elektroninis ketvirto leidimo variantas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. KocH, CH. 1990: Das morphologische System des altkirchenslavischen Verbums 1-11, Mūnchen. LAUREN, C., PicHT, H., Hrsg. 1993: Ausgewiilte Texte zur Terminologie, Wien: TermNet. LAUREN, C., MYKING, J., PicHT, H. 1998: Terminologie unter der Lupe. Vom Grenzgebiet zum Wissenschaftszweig, Wien: TermNet. LESKAUSKAITE, A. 2001: Pietvakariniy piety aukštaičių vokalizmas ir prozodija: fonologinis ir eksperimentinis tyrimas. Daktaro disertacija, rankraštis, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, Vytauto Didžiojo universitetas. MAŽIULIENĖ, I. I. 1996: Centrinės šiaurės žemaičių tarmės prozodija. Instrumentinis ir sociolingvistinis tyrimas. Kalbotyra 45 (1), 30-115. MORKUNAS, K., par. 1999: Lietuvių kalbos enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. MURINIENĖ. L. 2000: Akmenės šnektos fonologinė sistema: vokalizmas ir prozodija. Daktaro disertacija, rankraštis, Vilnius: Vilniaus universitetas. PAKERYS, A. 1994: Akcentologija 1: Daiktavardis ir būdvardis, Kaunas: Šviesa. ROSINAS, A. 1996: Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai: funkcija ir semantika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. SLIŽIENĖ, N., VALECKIENĖ, A. 1992: Lietuvių kalbos skyryba ir rašyba, Vilnius: Mokslas. SUBACIUS, G. 1998: Žemaičių bendrinės kalbos idėjos. XIX amžiaus pradžia, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ŠVAMBARYTĖ, J. 2003: [Rec.:] Jolanta Gelumbeckaitė, Linksnių ir prielinksninių konstrukcijų sintaksė Jono Bretkūno Biblijos Evangelijoje pagal Luką. Opera linguistica Lithuanica 1. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2002, 296 p. — Archivum Lithuanicum 5, 2003, 311-314. VITKAUSKAS, V. 1976: Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas, Vilnius: Mokslas. VITKAUSKAS, V. 2003: [Rec.:] Daiva Atkočaitytė. Pietų žemaičių raseiniškių prozodija ir vokalizmas. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2002, 222 p. — Acta linguistica Lithuanica 48, 185-187. WUSTER, E. 1974/2001: Die Allgemeine Terminologielehre — Ein Grenzgebiet zwischen Sprachwissenschaft, Logik, Ontologie, Informatik und den Sachwissenschaften. Terminologie und Wissensordnung. Ausgewiilte Schriften aus dem Gesamtwerk von Eugen Wiister, hrsg. von H. Picht, K.-D. Schmitz, Wien: TermNet, 131174. ZINKEVICIUS, Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. ZINKEVICIUS, Z. 1972: RytietiSkoji XVII a. lietuvių raštų kalba, jos kilmė ir išnykimas. Baltistica 8 (1), 79-100. ZuLys, V. 1969: Vadinamujy nekaitomuju įvardžių vieta lietuvių kalbos gramatinėje sandaroje. Baltistica 5 (2), 167-177. Artūras Judzentis