Lietuvių kalbotyra 2002-aisiais metais: Lietuvoje išleisti darbai

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLIX (2003), 153–170 NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA Survey of Recent Publications LIETUVIŲ KALBOTYRA 2002-AISIAIS METAIS: LIETUVOJE IŠLEISTI DARBAI 2002-ieji prisimena kaip atsigaunančios ekonomikos ir ramesnio mokslinio darbo metai. Atmintin įsirėžė plačiai nuskambėję didieji lietuvių kalbotyros įvykiai: akademinio Lietuvių kalbos žodyno pabaigtuvės ir Jono Bretkūno lietuviško Biblijos vertimo 400 metų sukaktis. Išėjo koks tuzinas kalbotyros knygų, iš jų aštuonios aptariamos šioje apžvalgoje. Pradedama nuo monografijų, toliau apžvelgiamos monografijų pavidalą įgijusios disertacijos, mokslinė senosios raštijos publikacija ir baigiama rinktiniais raštais. 1. Audronės Kaukienės monografijos Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija antras tomas (Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 2002, 400 p.) pratęsia prieš aštuonerius metus paskelbtą lietuvių kalbos šakninių veiksmažodžių tyrimą (Kaukienė 1994). Šiame tome nagrinėjami a- kamieniai (arba, istoriškai, ō- kamieniai) veiksmažodžiai, šaknyje turintys trumpuosius i, u bei ilguosius y, ū. Knygą sudaro pratarmė, penki skyriai, baigiamosios pastabos (lietuvių ir anglų kalbomis) ir sutrumpinimų sąrašai. Kiekviename skyriuje pirma nagrinėjamos trumposios, o po jų – ilgosios šaknys. Knyga pradedama etimologiniu nagrinėjamų veiksmažodžių registru, kurio tikslas „patikrinti ir atrinkti medžiagą, paruošti ją tolimesnei įvairių lygmenų analizei“ (p. 3). Registre veiksmažodžiai visų pirma skirstomi į reguliariuosius (reiškiančius aktyvų veiksmą) ir nereguliariuosius (mutatyvus ir duratyvus), po to – į pagrindinius (užfiksuotus dabartinės lietuvių kalbos žodyne) ir tarminius (žinomus tik iš kai kurių tarmių ar raštijos paminklų). Atkreipiamas dėmesys į žodžio ar formos patikimumo problemą. Nurodoma reguliariųjų veiksmažodžių etimologija, nereguliarieji veiksmažodžiai tik suregistruoti. Įvairių autorių nuomonės dėl vieno ar kito nagrinėjamo veiksmažodžio kilmės referuojamos gana tiksliai. Nevengiama parodyti kilmės aiškinimų skirtumus, kartais įvertinamas ir jų patikimumas – tai knygą daro vertingesnę. Antrajame skyriuje nagrinėjami gretutiniai ō- kamienų veiksmažodžių esamojo ir būtojo laiko kitų kamienų variantai. Pradedama nuo tarmių lietuviškų ir latviškų formų (iō-kamienių ir intarpinių), nustatomi bendrieji rytų baltų kalbų variantai. Toliau visi lietuviški veiksmažodžiai gretinami su tokią pačią šaknies struktūrą turinčiais kitų kalbų atitikmenimis. Nagrinėjant esamojo laiko atitikmenis skiriami nulinį formantą, intarpą, formantus i arba n turintys veiksmažodžiai. Šioje monografijos dalyje nuo morfologinio giminiškų formų gretinimo iš esmės pereinama prie etimologinio žodžių lyginimo, nes kitų kalbų atitikmenys paprastai nurodomi kaip leksemos (vienais atvejais esamojo laiko forma, kitais – tik bendratis). 154 | ARTŪRAS JUDŽĖNTIS Toliau knygoje nagrinėjama kait ybinė ir dar ybinė šaknies balsių kaita gretutinėse lietuvių kalbos tar mių formose ir giminiškuose kitų kalbų žodžiuose. Tos pačios šaknies veiksmažodžių diachroniniai pokyčiai pateikiami kaip buvę sinchroniniai variantai, pavyzdžiui, bruka : braukia atveju apofonija laikoma kait ybine, nes „daugelis tokių porų kažkada turėjo sudaryti vieną paradigmą“ (p. 119). Šis skyrius glaudžiai susijęs su ankstesniuoju, jame kartojami kai kurie anksčiau suformuluoti teiginiai, pvz., aptariant CiC veiksmažodžių kait ybinę balsių kaitą pre zentinėse formose (p. 122) kartojamos kai kurios esamojo laiko kamieno formų apžvalgos išvados (plg. p. 100). Knygoje ne kartą (p. 100 ir kitur) pabrėžiama, kad nagrinėjamų veiksmažodžių (ir jų atitikmenų giminiškose kalbose) struktūra susijusi su šaknies vokalizmu, todėl spren dimas kamiengalių variantus ir apofiniją nagrinėti atskirai yra abejotinas. Ketvirtame monografijos skyriuje aprašoma ō- kamienų veiksmažodžių semantika. Autorės sukurta dviejų lygmenų semantinė veiksmažodžių klasifikacija: abstrakčiąsias reikšmes sudaro aktyvaus : savaiminio veiksmo ar būsenos ir tranzityvumo : intranzityvumo priešpriešos; konkre čiosios reikšmės skirstomos į semantinius pogrupius – perstrukcinius, judėjimo, biologinius ir kt. Istorinė veiksmažodžių semantikos analizė grindžiama pirminės šaknies reikšme ir gretinimu su giminiškų kalbų atitikmenimis, o ne semantinių laukų metodu (plg. Karaliūnas 1987: 26t). Skirtingai nei Karaliūnas, kuris pirmenybę teikia semantikai, o ne morfo(no)logijai (plg.: „se mantinių fili acijų konstatavimas, reikšmių giminiškumo nustatymas <...> yra atitinkamų, t. y. tą pačią raišką turinčių, leksemų etimologinio tapatumo įrodymas“ 1987: 50), Kaukienė veiksma žodžių semantikai skiria tik pagalbinį vaidmenį ir jos apžvalgą nukelia į tyrimo pabaigą. Seman tinė veiksmažodžių analizė leidžia autorei padaryti išvadas, kad veiksmažodžių su trumposiomis šaknimis semantinis branduolys – vadinamieji kontaktiniai kišti tipo veiksmažodžiai su galima poveikio sema, o daugeliui ilgojo vokalizmo veiksmažodžių būdinga intensyvumo sema (p. 198–199). Palyginus ō- ir i̯ō- kamienus veiksmažodžius daroma išvada, kad „Kuo labiau skiriasi [jų] reikšmių apimtis, tuo didesnė galimybė lygiai egzistuoti abiejų struktūrinių tipų veiksmažodžiams“ (p. 199). Daugiausia vietos (daugiau kaip trečdalis monografijos) knygoje skiriama veiksmažodžių da rybiniams ryšiams su jų vediniais nagrinėti. Laikomasi nuomonės, kad vedinių tyrimas yra nau dingas pamatinių veiksmažodžių kilmei nustatyti (p. 201). Vediniai aprašomi pagal darybos kate gorijas. Aptariama jų daryba, reikšmė, vokalizmas ir kirčiavimas. Knygos baigiamosios pastabos pradedamos nuo bendrindoeuropietiškojo veiksmažodžių sluoksnio, tačiau monografijoje apie jį beveik nieko nerašyta... Šioje knygos dalyje būtų visiškai pakakę apibendrinti veiksmažodžių raidą lietuvių kalbos, rytų baltų ir bendruoju baltų kalbų laikotarpiu. Monografijoje nemaža naujų minčių, tačiau tarsi vengiama diskusijos: kitų autorių nuomonės minimos ir nagrinėjamos retai (išimtį sudaro etimologinis veiksmažodžių registras). Pavyzdžiui, labai artimos tematikos Karaliūno monografijoje ir straipsniuose išdėstytos kitokios nuomonės apie baltų kalbų ō- ir i̯ō- kamienų veiksmažodžių santykį ir raidą visai neminimos, jo nuomonė apie ei : i ir ei : y kaitą paminėta tik išnašoje (p. 130–131) ir pan. Knygoje maišomi sinchroninis ir diachroninis tyrimo lygmenys (pavyzdžiui, antrame skyriuje įvairaus amžiaus ir patikimumo lietuvių kalbos duomenys gretinami su kitų indoeuropiečių kalbų įvairaus amžiaus ir patikimumo duomenimis, kartais net su rekonstruotomis jų formomis), struktūrinis ir darybinis, struktū rinis ir etimologinis, darybinis ir etimologinis tyrimo aspektai. Giminiškų kalbų medžiaga darbui daugiausia rinkta iš etimologinių įvairių autorių ir įvairiu laiku parašytų žodynų (tai geriausiai NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA 155 rodo literatūros ir šaltinių sąrašas). Indoeuropiečių kalbų gramatikos tyrimais, juo labiau naujesniais (pvz., Koch 1990, Jasanoff 1994 ir pan.) beveik nesinaudota. Kažin ar tokia medžiaga gali būti pakankamas pagrindas užsimo tam istoriniam lietuvių kalbos veiksmažodžių nagrinėjimui morfologijos, morfonologijos ir darybos aspektais. Tokio pobūdžio veikale, kokia yra nagrinėjamoji monografija, žodžių ir formų rodyklė turėtų būti tiesiog savaime suprantamas dalykas. Nepaisant kai kurių čia nurodytų trūkumų, monografija, be abejo, yra vienas reikšmingiausių baltų kalbų veiksmažodžio istorijos tyrimų. 2. Antano Pakerio knyga Akcentologija 2: Skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis, dalelytė, prielinksnis, jungtukas, jaustukas, ištiktukas (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002, 630p.) pratęsia prieš aštuonerius metus išėjusią monografiją (Pakerys 1994), kurioje aprašytas daiktavardžių ir būdvardžių kirčiavimas. Antrojoje knygoje laikomasi tų pačių duomenų rinkimo ir pateikimo principų. Siekiama kuo nuodugniau išnagrinėti bendrinės kalbos žodžių kirčiavimą, „nepraleidžiant retesnių atvejų, išryškinant sistemos nelygumus ir svyravimus“ (p. 12). Taigi knyga yra aprašomojo pobūdžio, joje nereikėtų ieškoti gilesnių įžvalgų, teorinių svarstymų ar apibendrinamųjų išvadų: visa tai autorius žada padaryti kitame apibendrinamojo pobūdžio darbe (p. 12). Nagrinėjamos medžiagos pagrindą, kaip ir pirmojoje knygoje, sudaro Dabartinės lietuvių kalbos žodyno trečio leidimo (Keinys, red. 1993) duomenys. Pratarmėje minimas ir prieš porą metų išėjęs ketvirtas šio žodyno leidimas (Keinys, red., 2000), kuris „beveik sutampa su šio žodyno trečiuoju leidimu“ (p. 12). Lieka neaišku, ar autoriaus atsižvelgta bent į jame pataisytas trečio leidimo klaidas ir riktus: kaip matyti iš „Atitaisymų sąrašo“ (Keinys, red., 2000: 968), ketvirtame žodyno leidime taisytos ir kai kurios kirčiavimo klaidos. Beje, 2002-aisiais metais išėjo elektroninis ketvirto Dabartinės lietuvių kalbos žodyno leidimo variantas (Keinys, red., 2002), kuriuo autorius, matyt, jau nespėjo pasinaudoti. Knygoje daug remiamasi ir kitų žodynų, tarmių aprašų, straipsnių duomenimis, nors niekur nesvarstomas tos medžiagos patikimumas, pateikimo principai, kodifikavimo laipsnis ir pan. Bendrinės šnekamosios kalbos duomenimis veikale remiamasi tik netiesiogiai – per studentų raštiškos apklausos duomenis. Tokia tyrimo metodika daro veikalą ne tiek realios šnekamosios kalbos duomenų tiriamuoju ir aprašomuoju, kiek kirčiavimo kodifikavimo istorijos ar (kalbotyros veikaluose užrašytų) tarmių ir kodifikuotų variantų gretinamuoju veikalu. Monografijoje išnagrinėta ir apibendrinta gausi faktinė medžiaga. Ji aprašoma ir pavyzdžiai pateikiami remiantis gausumo ir dažnumo kriterijais. Šių kriterijų laikomasi net perdėtai nuosekliai: keistokai atrodo greta surašytų pavyzdžių tvarka aštuoni, aštuonios, devyni, devynios, septyni, septynios (p. 15). Jau pratarmėje matyti tam tikri nagrinėjamų pavyzdžių atrankos prieštaravimai. Kadangi užsibrėžta aprašyti bendrinės kalbos žodžių kirčiavimą, tai suprantama, kad tarmybės, kaip ir pasenę (bei neteiktini) Dabartinės lietuvių kalbos žodyno žodžiai, nenagrinėjamos (p. 11). Tačiau kitoje vietoje autorius pabrėžia, kad abiejose knygos dalyse „pateikiama nemaža tarmių ir kitos nekodifikuotos kalbos duomenų“, kurie leidžia „užčiuopti esmines tarmių kirčiavimo ypatybes“ (p. 13). Iš tiesų kaip nekodifikuotos kalbos atvejai tarminiai žodžių fonetikos ir kirčiavimo variantai knygoje pateikiami dažnai. Pavyzdžiui, skaitvardžio dešimt variantai nurodomi iš akademinio Lietuvių kalbos žodyno trijų vietų, Dūnininkų šnektos žodyno, Druskininkų, Lazūnų, Zietelos tarminių žodynų, be to, dar pridėta kone dešimtis nuorodų į kitų autorių publikacijas (p. 17). Pasidaro neaišku, kodėl tuomet atsisakoma tarminių paties Da- 156 | ARTŪRAS JUDŽENTIS bartinės lietuvių kalbos žodyno lyčių (pavyzdžiui, neaptartas su santrumpa ryt. šiame žodyne pateikiamas kelintinis skaitvardis penkiolikis (p. 538)? Autorius laikosi tradicinės morfologinės, arba darybinės, akcentologijos principų: kirčiavimą sieja su žodžių daryba. Pavyzdžiui, nagrinėjant skaitvardžių kirčiavimą pirmiausia aptariami pirminiai skaitvardžiai, po to – vediniai, duriniai ir nekaitomieji suaugtiniai skaitvardžiai. Vis dėlto visiško nuoseklumo pasiekti autoriui nepavyksta, nes greta darybinio nagrinėjamos medžiagos išdėstymo kriterijaus, laikomasi dar ir žodžių kilmės kriterijaus (apie kurį pratarmėje neužsiminta): skyriaus pabaigoje atskirai aptartas svetimos kilmės skaitvardžių kirčiavimas (p. 25). Pastarajam kriterijui teikiama pirmenybė tik nagrinėjant pirminius svetimos kilmės skaitvardžius, o nagrinėjant jų vedinius pirmenybė teikiama jau darybos kriterijui – svetimos kilmės galūnių vediniai nagrinėjami drauge su savaisiais atitinkamos darybos žodžiais: milijardas, -a šalia tūkstantas, -a (p. 20), milijonas, -a šalia šimtas, -a (p. 21). Įvardžių skyriuje atskirai nagrinėjami pirminiai, išvestiniai, sudurtiniai, suaugtiniai, samplaikiniai, du kirčiuotus dėmenis turintys įvardžiai, įvardžiuotiniai įvardžiai ir suįvardėję žodžiai. Akivaizdu, kad sinchroniniame tyrime tokių skyrių kaip suaugtiniai įvardžiai ir suįvardėję žodžiai negali būti: pirmieji galėtų būti aprašyti kaip pirminiai arba sudurtiniai, o antrieji – kaip pirminiai skaitvardžiai (beje, net ir istoriškai nelengva įrodyti, kad žodis pats yra suįvardėjęs daiktavardis, o ne senas įvardis: Ernstas Fraenkelis pagrindine idė. *potis reikšme laiko ‘sėbst’ (Fraenkel 1962: 552), vadinasi, įvardinę vartoseną laiko pirmine). Nenuoseklu ir samplaikinių įvardžių dalį – du kirčiuotus dėmenis turinčius įvardžius – nagrinėti atskirai nuo kitų samplaikinių įvardžių. Įvardžių skyriuje skirstymo kriterijų hierarchija neaiški. Turinys šį hierarchiją dar labiau sujaukta: jame kaip vieno lygmens užrašytos antraštės „Samplaikiniai įvardžiai“, „Pirmojo dėmens kirtį turintys įvardžiai“, „Antrojo dėmens kirtį turintys įvardžiai“ ir „Du kirčiuotus dėmenis turintys įvardžiai“ (p. 6). Dalelyčių skyriuje suaugtiniai žodžiai ir sudėtinės (samplaikinės) dalelytės, sprendžiant pagal antraščių dydį, yra laikomos dalelytėmis tapusių žodžių ar jų junginių dalimi, nors skyriaus pradžioje rašoma, kad „Skyrium [nuo likusių?] minėtinos sudėtinės (samplaikinės) bei svetimos kilmės dalelytės“ (p. 581). Panašių nenuoseklumų yra ir kituose knygos skyriuose. Palyginti daug vietos monografijoje skiriama studentų raiškios apklausos duomenims: kone kiekvienas poskyris baigiamas studentų kirčiavimo polinkių aptarimu. Nurodoma santykinė norminio kirčiavimo ir apklausos būdu gautų variantų statistika. Tačiau apklausos metodika, jos duomenų apdorojimas nepakankamai aprašyti, todėl kyla abejonių, kiek jie yra patikimi. Pavyzdžiui, pagal apklausos duomenis studentai visada kirčiuoja aštuoni (49 : 0), tačiau kiekvienas esame girdėję ir variantus aštuoni, net aštuoni, kurie apklausos duomenyse visai neatsispindi (gal dėl jos raiškio pobūdžio, gal apklausti tik lituanistai?). Retkarčiais pasitaiko nenuosekliai vartojamų terminų. Štai nagrinėjant dalelyčių kirčiavimą terminas pirminiai (paprastieji) žodžiai priešinamas nebe terminams išvestiniai (vediniai), sudurtiniai žodžiai (kaip ankstesnėje knygos dalyje), o terminui dalelytėmis tapę žodžiai: jo darybinė reikšmė pakeičiama istorine (plg.: „šiame darbe stengiamasi skirti pirmines dalelytes nuo tų, kurios yra atsiradusios sustabarėjus pavieniams žodžiams ar jų junginiams“ (p. 581). Pakerio padarytas didelis, daug kruopštumo ir kantrybės pareikalavęs darbas (panaudotos literatūros ir šaltinių sąrašas įspūdingas!). Be jokių abejonių jis bus naudingas tolesniems lietuvių kalbos (ne tik bendrinės) kirčiavimo tyrimams. NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 157 3. Juozo Abaravičiaus knygoje Skyrybos stilistika (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002, 288 p.) nagrinėjamos skyrybos teikiamos stilistinės išgalės ir stilistinė skyrybos ženklų vartosena (plg. p. 7). Tai pirmoji tokio pobūdžio monografija lietuvių kalbotyroje. Skyryba autoriaus grindžiama gramatiniu, prasminiu ir intonaciniu teksto ir jo vienetų skaidymu (p. 8). Tokia skyrybos samprata artima A. Valeckienės pažiūroms (plg. Slizienė, Valeckienė 1992: 128–129; Morkūnas, par., 1999: 585–586) ir skiriasi nuo grynai sintaksinės K. Gaivenio ir S. Keinio sampratos (plg. Gaivenis, Keinys 1990: 186). Daugiausia dėmesio knygoje tenka prasminiam (ypač emociniam ir ekspresiniam) ir intonaciniam skyrybos pamatui. Stilistika iš esmės tapatinama su stilistine kalbos vienetų vartosena, sudarančia prielaidą ją propedeutinei reikšmei. Panašaus požiūrio laikantis turbūt būtų įmanoma skirti ir rašybos (mažųjų ir didžiųjų raidžių vartosena, rašymas kartu ir atskirai ir pan.), prozodijos (klitikų kirčiavimas, sakinio intonacija ir kt.) ir kitokias „stilistikas“. Vakarų lingvistikoje skyrybos stilistika laikoma grafostilistikos dalimi (plg. Bußmann, Hrsg., 2002: 265). Teorinį monografijos pamatą sudaro rusų autorių (ypač dažnai remiamasi N. S. Valginos, L. G. Vedeninos veikalais) darbai. Nors literatūros sąraše nurodomas ne vienas skyrybos problemas gvildenęs Vakarų Europos autorius, tačiau jų nuomonės paprastai tik paminimos, daugiausia jais remiamasi, jų veikalai cituojami nagrinėjant skyrybos istorijos dalykus. Knygą sudaro dvi dalys. Pirmoje nagrinėjamas skyrybos ir stilistikos santykis, apibrėžiamos pagrindinės sąvokos, apžvelgiamos skyrybos ženklų funkcijos. Tai tarsi įvadas į tolesnį lietuvių kalbos skyrybos ženklų tyrimą, kuris sudaro knygos antrąją dalį. Monografijoje gana plačiai aptariamos skyrybos ženklų funkcijos. Jų, vadinamų semiologinėmis funkcijomis, vadovaujantis R. Makarovos klasifikacija skiriama net šešiolika: atskiriamoji, išskiriamoji, priešinamoji, aiškinamoji, jungiamosi, įspėjamoji, priridiamoji, išvardijamoji, ribų žymimoji, visumos žymimoji, nebaigtumo žymimoji, elipsės žymimoji, emocinė ekspresinė, modalinė, kompozicinė, embleminė... (p. 12t). Skiriamos funkcijos ne vieno lygmens, skirtingos apimties. Atskiros funkcijos nepakankamai apibrėžtos, jų tarpusavio santykiai nenustatyti. Pavyzdžiui, nebaigtumo žymimoji funkcija yra tik emocinės (ir) ekspresinės funkcijos dalis; išskiriamoji, jungiamosi, ribų žymimoji, gal ir kitos funkcijos – kompozicinės funkcijos dalys ir pan. Toliau knygoje nagrinėjama fakultatyvioji, autoriaus (ir autorinė) skyryba, tekstai be skyrybos ženklų (beženklė skyryba). Teoriniu požiūriu bene atidžiausiai svarstoma autoriaus (autorinės) skyrybos sąvoka (p. 37–47), tačiau jos santykis su fakultatyviąja skyryba vis vien lieka neaiškus (abiejuose skyriuose kalbama apie autoriaus ženklus ir pan., plg. p. 26 ir 38t). Trumpai ir patraukliai apžvelgiama Vakarų Europos skyrybos kilmė ir raida. Didžiąją knygos dalį sudarančioje antroje dalyje aptariama skyrybos ženklų vartosena ir jų stilistinės išgalės. Lietuvių kalboje skiriama dešimt skyrybos ženklų. Kiekvieno ženklo vartosena aprašoma atskirai; iš pradžių trumpai išdėstomi esminiai dalykai, po to ji nagrinėjama išsamiau. Gausiai remiamasi grožinės literatūros pavyzdžiais. Netrumpas monografijos išvadas (p. 245–253) veikiau tiktų vadinti santrauka: jose nėra teorinių apibendrinimų. Autoriaus sudaryta gana smulki „Svarbesnių terminų, sąvokų ir apibūdinimų rodyklė“ (p. 271–284). Deja, savo vaidmenį ji atlieka tik iš dalies, nes sudaryta ne abėcėliniu, o sisteminiu principu: pačiai rodyklei dar reikia rodyklės ar bent turinio... Knyga parašyta gyva šnekamąja kalba, kurioje gausu retorinių figūrų ir stilistiškai žymėtos skyrybos. Tokia kalba labai tinkama populiariam veikalui, galbūt mokymo priemonei (pasak au- 158 | ARTŪRAS JUDŽENTIS toriaus, jos pagrindas – studentams lituanistams skaitytas paskaitų kursas), tačiau neįprasta mokslinė monografija. Kaip rašoma pratarmėje, knyga yra skyrybos tyrimų stiliaus aspektu rezultatas, tačiau ji skiriama ne mokslo bendruomenei, o dėstytojams, studentams, redaktoriams, stilistams, autoriams (p. 6). Tokia dvilypė knygos prigimtis nėra jos privalumas... 4. Kazimiero Gaivenio knyga Lietuvių terminologija: teorijos ir tvarkybos metmenys (Vilnius: LKI leidykla, 148 p.) išaugo iš įvairiu laiku ir įvairiomis temomis rašytų straipsnių (plg. Gaivenis 1979, 1983, 1985, 1994, 1996a, 1996b, 1997, 2000 ir kt.). Tačiau tai nėra straipsnių rinkinys: ankstesnės publikacijos perdirbtos ir pritaikytos eiti didesnio veikalo dalimis. Knyga apibendrinamojo pobūdžio, vainikuojanti autoriaus keturių dešimtmečių mokslinį darbą terminologijos srityje. Taip ją pratarmėje apibūdina ir pats autorius, pabrėždamas, kad ji „nėra nei terminologijos vadovėlis, nei koks mokslinio tyrinėjimo skelb[in]ys“ (p. 11). Toks neapibrėžtas veikalo žanras, neaiški paskirtis ir adresatas knygai labai kenkia. Daugiausia ji turi vadovėlio bruožų, nes joje dėstomi elementarūs, pamatiniai terminologijos dalykai. Tačiau dėstymas nepakankamai nuoseklus ir apgalvotas. Pavyzdžiui, pats termino apibrėžimo knygelėje taip ir neradau, nors būtent šiai temai skirtas pirmasis skyrius. Vietoj apibrėžimo nurodomi keli esminiai sąvokos ‘terminas’ požymiai, kalbama apie siaurąją (cituojami S. Šalkauskis ir E. Jakaitienė) ir plačiąją termino sampratą (cituojama Lietuviškoji tarybinė enciklopedija). Jau pirmame knygos skyriuje (p. 17) vartojami neapibrėžti intensionalo, implikacionalo terminai, o termino intensijos sąvoka paaiškinama tik trečiame skyriuje (p. 28t). Susidaro įspūdis, kad autorius tarsi dangstosi citatomis, nuorodomis, tačiau vengia pasakyti savo nuomonę, tiesiai ir tiksliai išdėstyti mintis. Terminologija Gaivenio laikoma leksikologijos šaka, nors ir pabrėžiama, kad ji labai priklauso nuo kitų mokslų ir juos aptarnauja (19). Tokia „lingvistinė“ terminologijos samprata, įsigalėjusi Lietuvoje, patyrė tiesioginį atitinkamos pakraipos rusų terminologų (pvz., V. Danilenko) darbų poveikį ir yra artima Prahos bei Kanados terminologų pažiūroms (plg. Laurén, Picht, Hrsg. 1993: 533t). Ji ryškiai skiriasi nuo šiuo metu Vakarų Europoje vyraujančių Vienos mokyklos ir šiaurės kraštų terminologų pažiūrų, pagal kurias terminologija laikoma kalbotyros, logikos, ontologijos, informatikos ir dalykinių mokslų paribyje besiformuojančia savarankiška mokslo šaka (Wüster 1974/2001:131t), arba dalykinių mokslų, kalbotyros, bendrosios mokslo teorijos ir filosofijos konsteliacija (Laurén, Myking, Picht 1998: 47). Esmingai skiriasi ir šių terminologijos krypčių požiūriai į termino ir sąvokos, terminologijos ir kalbos kultūros bei norminimo santykį (plg. Laurn, Picht, Hg. 1993: 493t). Knygoje atskirai nagrinėjami terminams keliami reikalavimai (pirmame skyriuje) ir terminijos kūrimo bei norminimo principai (ketvirtame skyriuje). Nors pats autorius terminams keliamus bendruosius reikalavimus laiko ir jų vertinimo kriterijais, o tarp sąvokų ‘principas’ ir ‘kriterijus’ įžiūri koordinacijos, bet ne subordinacijos santykį (Gaivenis 1996a: 75–76), jų tarpusavio ryšio negalima paneigti. Vienus ir kitus nagrinėjant skirtingose vietose neišvengta pasikartojimų ir tam tikros painiavos. Štai taisyklingumo principas pasirodo esąs ne kas kita kaip terminų taisyklingumo reikalavimas, autoriaus duodama net nuoroda į atitinkamą kito skyriaus puslapį. Sistemiškumo principas apskritai šiame knygos skyriuje nenagrinėjamas (nurodomas tik jo santykis su taisyklingumu) – akivaizdu, kad jis negali būti kas kita nei terminams keliamas sistemiškumo kriterijus, aptariamas pirmajame skyriuje. Šiais atvejais kriterijų ir principų pavadinimai sutampa. Tačiau jie gali ir skirtis: iš ekonomijos principo paaiškinimo („Ekonomijos principas teigia, NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA 159 kad pirmenybė teiktina trumpesniems kalbos vienetams“, p. 96) matyti, kad jis sutampa su terminams keliamu trumpumo reikalavimu. Daugelis terminams keliamų reikalavimų (taisyklingumas, tikslumas, sistemiškumas, trumpumas, stilistinis neutralumas) atitinka tarybinių terminologų terminams keliamus reikalavimus. Tačiau sąvoka ‘terminų pragmatika’ jau paimta iš Vakarų terminologijos (autorius nurodo Cabré, Gajdos pavardes). Koks šios sąvokos turinys? Tokio paties pavadinimo straipsnyje terminų pragmatikos samprata susiaurinama iki terminams keliamų patikimumo ir tikslumo reikalavimų (Gaivenis 2000: 7). Nagrinėjamoje knygoje terminų pragmatika aiškinama tik kaip terminų patikimumas, o terminų tikslumas nagrinėjamas kaip atskiras reikalavimas. Toks paviršinis bandymas derinti skirtingas kalbotyros tradicijas neatrodo sėkmingas. Terminų patikimumas galėtų būti susietas ir su autoriteto principu: neatsitiktinai tiek viename, tiek kitame skirsnyje kalbama apie standartizuotus ir valdžios institucijų aprobuotus terminus (plg. p. 33 ir 94t). Antrame skyriuje aptariami lietuvių terminijos šaltiniai. Jame plėtojamos S. Šalkauskio pažiūros (plg. p. 51, 57–58). Autoriaus nuomonė kiek skiriasi nuo S. Keino nurodomų terminijos šaltinių – literatūrinės kalbos žodynas, liaudies terminai, žodžių daryba, terminų skolinimasis, vertiniai (plg. Keinys 1980: 60–96). Lietuvių terminologijos istorija išsamiau išnagrinėta trečiame knygos skyriuje kaip terminografijos istorija. Penktame skyriuje „Terminologijos kryptys, mokyklos ir žymesnieji tyrinėtojai“ ji apibūdinama tik bendrais bruožais. Šiame skyriuje trumpai ir gana taikliai nusakyti pokario lietuvių terminologijos ypatumai: ideologiniai varžtai, priklausomybė nuo rusų terminologijos, užsienio teorinės literatūros stygius. Šios aplinkybės iš dalies atsispindi ir nagrinėjamame veikale. E. Wüsterio ir H. Felberio teorijos apibūdintos perdėm glaustai, pasitenkinant bendraisiais dalykais. Kiek esmingiau aptariama S. Gajdos monografija Wprowadzenie do teorii terminu. Kur kas išsamiau nagrinėjamos tarybinių terminologų – D. Lottės, T. Kandelaki, V. Danilenko, S. Superanskajos, N. Podolskajos ir N. Vasil’evos teorijos. Skirsnis apie S. Šalkauskio terminologijos teoriją remiasi straipsniu, paskelbtu susilpnėjus ideologinei mokslo priežiūrai (Gaivenis 1983). Beje, knygoje matyti Šalkauskio pažiūrų įtaka autoriui, ne vienu atžvilgiu jį būtų galima laikyti Šalkauskio idėjų tęsėju: skiriami tie patys pagrindiniai terminijos šaltiniai (net jų hierarchija knygoje tokia pati kaip Šalkauskio darbuose), iškeliami bendrieji terminijos grynumo, pastovumo, darybos patogumo principai, nagrinėjama terminų ekstensija ir intensija. Knygoje matyti didelė buvusios Sovietų Sąjungos terminologų (ypač Lottės, Danilenko) įtaka autoriui: profesionalizmų ir terminijos santykio nagrinėjimas, keturi pagrindiniai terminų darybos būdai, norminamasis terminijos vertinimas. Tais retais atvejais, kai knygoje aptakiojamos Vakarų terminologų pažiūros, remiamasi tik antriniais šaltiniais (plg. p. 16, 19, 22, 110–112). Išimtį sudaro turbūt tik S. Gajdos monografija. Literatūros sąraše radau tik keturias Vakarų terminologų publikacijas (neskaičiuojant į lietuvių kalbą išversto J. Hawthorn Moderniosios literatūros teorijos žinyno). Šiandien tai jau rimta monografijos (ir apskritai lietuvių terminologijos?) spraga, kurią būtina kuo greičiau užtaisyti. Beje, literatūros sąraše nesuvienodintas metrikos pateikimo būdas, jame pasigedau paties autoriaus darbų. Knygoje nenuosekliai perteikiami užsienio kalbininkų asmenvardžiai. Jai būtų labai pravertusi dalykinė rodyklė. Knygos visuma skaitytoją kreipia į terminologijos praeitį, į tai, kas ir kaip buvo, o ne į ateitį: joje ne keliami lietuvių terminologijai kylantys uždaviniai, nenurodomos jos silpnosios vietos, beveik nesvarstomi probleminiai dalykai. Tai lietuvių terminologijos jau nueito kelio apibendrinimas. 160 | ARTŪRAS JUDŽENTIS 5. Jolantos Gelumbeckaitės knyga Linksnių ir prielinksnių konstrukcijų sintaksė Jono Bretkūno Biblijos Evangelijoje pagal Luką (Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2002, 300 p.) Lietuvių kalbos institutas pradeda naują seriją „Opera linguistica Lithuanica“, kurioje numatoma spausdinti apgintų daktaro disertacijų pagrindu parengtas monografijas. Šia serija siekiama vertingesnius jaunų lituanistų tyrimus padaryti prieinamesnius mokslo bendruomenei. Gelumbeckaitės monografija parengta 1999 m. apgintos disertacijos (darbo vadovas – V. Ambrazas) pagrindu. Kaip rašoma knygos atvarte, tai „tik nedaug pataisyta disertacija“. Autorės pasirinkta įdomi ir aktuali tyrimo tema, nes iki šiol lietuvių kalbotyroje turime mažai sintaksės tyrimų, kurie remtųsi tekstologine vertimo santykių su originalu (ar originalais) analize. Nenuostabu, kad monografija jau sulaukė teigiamos recenzijos (žr. Švambarytė 2003). Knygą sudaro įvadas, du skyriai („Papildinys“ ir „Aplinkybės“), išvados, šaltinių ir literatūros sąrašas, santrumpų paaiškinimai ir vokiška santrauka. Įvadas ir abu skyriai pradedami citatomis iš šventojo Hieronimo laiškų. Darbe keliami uždaviniai ištirti linksnių ir prielinksnių konstrukcijų sinonimiją ir vertimą palyginus su originalais nustatyti šių sintaksinių modelių radimąsi bei raidos polinkius (plg. p. 11t). Įvade autorė pasisako daugiausia dėmesio kreipusi į „nuo veiksmažodžio priklausomų linksnių ir prielinksnių konstrukcijų santykį, linksnių keitimą prielinksninėmis konstrukcijomis ir vice versa“ (p. 13), tai yra, į sintaksinę sinonimiją. Nors sintaksiniai vienetai toliau interpretuojami semantiškai, tačiau sintaksinė semantika nėra šio darbo sritis. Tam tikros atspirties semantikos lygmenyje autorei prireikė norint sugrupuoti sintaksinės raiškos variantus ir išnagrinėti jų tarpusavio santykius. Šiam reikalui būtų visiškai pakakę remtis linksnius ar prielinksnių konstrukcijas prisijungiančių veiksmažodžių reikšme, t. y., leksine semantika (kaip tik taip nagrinėjamoji medžiaga pačios autorės ir grupuojama). Remtis valentingumo teorija, įsivesti darbe semantinių funkcijų terminus atrodo nereikalinga, nemotyvuota nei tiriamos medžiagos, nei išsikeltų tyrimo tikslų atžvilgiu (atkreiptinas dėmesys, kad darbo išvadose semantinių sąvokų beveik neliko). Be to, tai sukelia ir tam tikros painiavos, nes kalbos semantinio lygmens sąvokos beatodairiškai maišomos su sintaksinio lygmens sąvokomis, o būtinybę jas griežtai skirti ne kartą yra pabrėžęs ir šio darbo vadovas Vytautas Ambrazas (plg.: „skirti sintaksinį ir semantinį lygmenį pirmojoje analizės pakopoje būtina <...> tam, kad galėtume tiksliau apibrėžti jų santykius“ (Ambrazas 1986: 29)). Pavyzdžiui, sintaksinė sąvoka papildinys apibrėžiama remiantis ne tik sintaksiniu požymiu (su tariniu siejamas prijungiamuoju ryšiu), bet ir semantiniais santykiais – „yra jo [tarinio!] būtinasis palydovas“ (p. 15); santykiai tarp sintaksinių vienetų – tarinio ir papildinių – taip pat nustatomi „pagal veiksmažodžių semantinį junglumą“ (p. 15) ir t. t. Plg. dar tokį semantinių funkcijų, sintaksinių funkcijų (sakinio dalių) ir linksnių reikšmių suplakimą: „Vulgatoje instrumento papildiniu eina prielinksninės konstrukcijos de+abl. (vartojamos sinonimiškai instrumento abliatyvui ir turinčios dalies genetyvo atspalvį [...])“ (p. 81). Monografijoje autorė kaip tolygius variantus nagrinėja Bretkūno ir jo darbo taisytojų (pagrindinio teksto ir korektūrų) sintaksines konstrukcijas. Tokiu būdu į krūvą suplakami skirtingiems idiolektams (gal net skirtingoms tarmėms) būdingi dalykai. Darbas būtų vertingesnis, jeigu paties Bretkūno kalba, jos variantai būtų nagrinėjami atskirai nuo vertimo taisytojų kalbos. Pirmajame monografijos skyriuje nagrinėjama objektinių semantinių funkcijų raiška pasirink-tame šaltinyje. Interpretuojant atskiras vertimo vietas pasitaiko netikslumų. Pavyzdžiui, Lk 2,26 pavyzdyje (2 lentelė, p. 38) akuzatyvas Chriſtų valdomas ne neigiamo, kaip teigiama, o teigiamo dalyvio regėjęs; žodelis net šiame sakinyje yra jungtukas, o ne neigiamoji dalelytė (tas pat ir 56 NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA 161 išnašoje p. 40). Sakinyje Lk 14, 24 (p. 39) galininkas po veiksmažodžio ragauti aiškinamas šio veiksmažodžio junglumu. Toks aiškinimas visiškai teisingas, tik patį pavyzdį visai netinka aptarti su neiginio galininkais, nes veiksmažodis jame (kaip ir lotyniškame bei vokiškame tekstuose) yra be neiginio! Forma dufches sakinyje Lk 14,26 (p. 39) laikoma neiginio galininku, vartojamu nuo neigiamo jį valdančio veiksmažodžio nutolusioje pozicijoje. Tačiau pagrįsčiau ją laikyti vienaskaitos kilmininku (dufche : dufches), nes ir lotyniškame (taip pat ir vokiškame) originale atitinkmenys yra vienaskaitos formos; be to, Gallus šį žodį pakeitė žodžiu fsziwata, kuris, be abejo, yra vienaskaitos kilmininkas (šis taisymas autorės nepažymėtas ir neaptartas). Žodelis neg Lk sakinyje 22,68 (3 lentelė, p. 41) laikytinas ne neigiama dalelyte, o jungtuku; po jo einanti veiksmažodžio forma yra teigiama. Kalbant apie žodžius, kurie valdo kontentyvo funkciją turinčius papildinius minimi ir „vardžodiniai junginiai su psichinės resp. fizinės būsenos būdvardžiais pilnas, gyvas“ (p. 48). Greičiausiai čia autorės turėti omeny vardžodiniai tariniai, kuriuos su minėtaisiais būdvardžiais sudaro jungtis būti (plg. p. 62); jie galėtų būti laikomi ir junginiais, bet ne vardžodiniais, o veiksmažodiniais. Įnagininkas, einantis su veiksmažodžiu pasotinti Lk 15,16 ir junginiu sočiam būti Lk 16,21 laikomas instrumento įnagininku (p. 81). Tačiau daugiau pagrindo čia žiūrėti kontentyvo semantinę funkciją, juo labiau, kad lotyniškame šaltinyje jas atitinka ne abliatyvas, o prielinksnio de konstrukcijos. Antrajame skyriuje, kuris sudaro didžiąją monografijos dalį, nagrinėjamos adverbialinės semantinės funkcijos. Aplinkybės šame skyriuje tiesiog tapatinamos su semantinėmis funkcijomis (plg. p. 84–85), tačiau toli gražu ne visos jos užima predikatų atveriamas argumentų pozicijas. Pagal tradicinę aplinkybių klasifikaciją skiriamos vietos, laiko, būdo, priežasties ir tikslo semantinės funkcijos. Vietos semantinė funkcija smulkiau skirstoma į vietą viduje ir vietą neviduje. Vieta tarp ko nors remiantis sintaksinės konstrukcijos arba priklausomojo žodžio reikšme laikoma vietos viduje poklasiu (p. 116). Vieta viduje savo ruožtu skirstoma į vietą ribotoje erdvėje, vietą plokštumoje ir vietą aplinkoje (p. 86). Remiamasi leksine semantika: konkrečiuosius vietą reiškiančius daiktavardžiai (dangus, tėviškė etc.) skiriami prie pirmosios (p. 88), o abstrakčiuosi (tamsuma) ir asmens žymintys vardžodžiai – prie trečiosios grupės (p. 106); plokštumą reiškiantys daiktavardžiai (patalas) (iš esmės tai konkrečiųjų daiktavardžių poklasis) išskiriami į trečiąją grupę (p. 104). Be to, prie vietos viduje skiriama vidinės būsenos funkcija. Remiamasi priklausomojo vardžodžio, valdančiojo veiksmažodžio arba konstrukcijos reikšme (p. 110–111). Veiksmo sąmonėje funkcija išskiriama valdančiojo veiksmažodžio (verba dicendi, sentiendo, cogitandi) ir priklausomojo vardžodžio (paprastai asmeninio įvardžio) reikšmės pagrindu (p. 114). Vieta neviduje smulkiau skirstoma į vietą paviršiuje, apačioje arba šone. Kaip matyti, ši gana sudėtinga klasifikacija sudaryta remiantis skirtingais kriterijais ir nėra labai nuosekli. Vidinės būsenos reikšmė nuo veiksmo sąmonėje gali skirtis tik valdančiojo veiksmažodžio reikšme, todėl Apd 19, 21 pavyzdys (p. 111) su verbo cogitandi nudumoio veikiausiai skirtinas prie pastarosios grupės. Riba tarp konkrečiųjų ir abstrakčiųjų daiktavardžių taip pat neryški, todėl Mt 4,16 pavyzdys (sėdėti šešėlyje) (p. 107) nedaug skiriasi nuo Lk 23,25 (apkal tas buvo turme) (p. 92). Turbūt būtų pakakę skirti vieną vietos semantinę funkciją ir išnagrinėti semantinių priešpriešų ‘vidus’ : ‘ne vidus’; ‘konkretu’ : ‘abstraktu’, ‘gyva’ : ‘negyva’, ‘žmogus’ : ‘ne žmogus’ poveikį sintaksinei vertimo ir originalų raiškai. Didesnė negerovė yra skirstymo kriterijų nevienalytiškumas: viename ir tame pačiame skirstymo lygmenyje remiamasi priklausomojo (vieta viduje ir jos poklasiai, iš dalies vidinė būsena) arba/ir valdančiojo (iš dalies vidinė būsena, 162 | ARTŪRAS JUDŽENTIS vykmas sąmonėje) žodžio reikšme. Pastaruoju atveju nagrinėjamos jau ne aktantų semantinės funkcijos, o patys predikatai. Semantinė laiko funkcija skirstoma į du poklasius – apibrėžtą laiko tarpą ir apribotą laiką. Terminai per daug artimi, pati autorė pateikia jiems geresnių sinonimų (p. 185). Laiko funkcijos raiškai turi įtakos opozicijos ‘momentas’: ‘periodas’ (laiko kiekis), ‘laiko sąvoka’: ‘ne laiko sąvoka’, kurias buvo galima apibendrintai aptarti vienoje vietoje. Laiko aplinkybių skyriuje autorė keliais atvejais išeina už disertacijai pasirinktos temos ribų ir aptaria laiko raišką prieveiksmiais (p.196, 197; 27 ir 30 lentelės). Tokie atvejai patvirtina, kad medžiagą darbui autorė rinko vadovaudamasi (ir) lotynišku, o ne (tik) lietuvišku tekstu (plg. p. 85). Tai, žinoma, ne kokia nuodėmė – tekstas pasidaro tik įdomesnis skaityti ir parankesnis naudotis. Monografijos išvados (p. 227–249) perdėm išplėstos. Jose kiek kitokia tvarka, pagal vertimo santykį su originalu, kartojama tai, kas išdėstyta pagrindinėje dalyje. Tai veikiau darbo santrauka, o ne išvados; neatsitiktinai būtent ši darbo dalis sudaro vokiškos santraukos (Zusammenfassung!) pagrindą (pridėti darbo avid kiek trumpiau aptarti dalykai). Išvadose netinka kartoti bendruosius metodikos dalykus (1 ir 2 skyrniai), nes tai tik darbo prielaidos. Nauja šiame monografijos skyriuje – autorės duodama vertimo ir jo šaltinių santykių tipologija (3 skirsnis). Atskirai aptariamas kiekvienas santykių tipas. Tik nagrinėjant šiuos tipus ir potipius įvertintas lotyniško ir vokiško originalų įtakos aplinkybės ir mastas (p. 245). Monografijos vertę sudaro teminė duomenų sankaupa, sistemingas jos pateikimas (knygoje net 33 lentelės!), nustatyta vertimo linksnių ir prielinksnių konstrukcijų sinonimija, nuoseklus vertimo lyginimas su originalais ir atskleistas jų poveikis vertimo sintaksei. 6. Daivos Atkočait ytės studija Pietų žemaičių raseiniųkių prozodija ir vokalizmas (Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2002, 224 p.) yra antroji serijos „Opera Linguistica Lithuanica“ knyga, parengta autorės 2000-aisiais metais apgintos daktaro disertacijos pagrindu. Knyga yra geras disertacijos vadovo Alekso Girdenio mokyklos darbų pavyzdys. Su kitais šios mokyklos darbais ją sieja tematika, bendros teorinės nuostatos, terminija, tyrimo metodika, gausios nuorodos į mokytojo ir kitų mokyklos atstovų darbus. Gana būdingas ir literatūros sąrašas (p. 191–197), kuriame beveik nėra teorinių atitinkamos srities užsienio kalbininkų veikalų. Autorės savarankiškai surinkta medžiaga, ji nuodugniai eksperimentiškai ištirta. Tyrimo rezultatai apibendrinti net 44 lentelėse ir 56 paveiksluose, suformuluota 12 baigiamųjų išvadų. Savarankiškumą rodo ir knygos sandara, kuri kiek esmingiau skiriasi nuo kitų panašia tematika parašytų tos pačios mokyklos darbų sandaros (plg. Bacevičiūtė 2001, Leskauskaitė 2001, Mažiulienė 1996, Murinienė 2000). Vertingi knygos gale (p. 205–217) pridėti pietų žemaičių raseiniškių tekstai. Reikiamus kalbos faktus susirasti padės Violetos Meiliūnaitės sudaryta vietovardžių rodyklė (p. 219–220). Atkočait y tės knyga jau sulaukė rimtesnės Vytauto Vitkausko recenzijos (Vitkauskas 2003), todėl šioje apžvalgoje išsamiau nenagrinėjama. 7. Giedriaus Subačiaus parengtoje žurnalo „Archivum Lithuanicum“ įsteigtos serijos „Bibliotheca Archivii Lithuanici“ trečiojoje knygoje X.D.K.P.S. lietuvių kalbos gramatika: XIX amžiaus pradžia (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002, 368) skelbiama rankraštinė lenkiška lietuvių kalbos gramatika Prawidła lęzyka Litewskiego Czyli Grammatyka Litewska. NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA 163 Knyga sudaro pratarmė, du analitiniai straipsniai, trumpai išdėstyti gramatikos tekstų rengimo principai, pačios gramatikos fotografuotinis ir transliteruotas tekstai, gramatikos vertimas, parengėjo pagal rankraščio antraštės sudarytas gramatikos turinys, lietuviškų žodžių indeksas ir dalykinė rodyklė. Subačiaus straipsnis „X.D.K.P.S. gramatika (apie 1820–1830)“ (p. 10–49) remiasi, kaip pats autorius nurodo, jo monografijos „Žemaičių bendrinės kalbos idėjos. XIX amžiaus pradžia“ septintuoju skyriumi (Subačius 1998, 313–331). Šioje knygoje jis paredaguotas ir papildytas nauja medžiaga apie rankraštį ir jo istoriją. Pastaroji straipsnyje aprašyta ypač išsamiai (skyrius sudaro ketvirtadalį straipsnio). Gyvas pasakojimas skaitytoją intriguoja, kartais net įgauna detektyvo bruožų. Palyginti su monografija, gerokai papildytas skyrius apie gramatikos autoriaus problemą. Jis baigiamas svarbia išvada, kad skelbiamosios gramatika esanti „seniausioji, arba pirmoji, išlikusi žemaitiška lietuvių kalbos gramatika“ (p. 2). Specialiai šiai publikacijai parašytas skyrius apie gramatikos sandarą. Tačiau jis per daug trumpas ir bendras. Nuo pačios gramatikos nagrinėjimo greit nuslystama prie to meto kultūros konteksto (svarstomos galimos įtakos). Skyriuje „Kalbos ypatybės. Tarmės pasirinkimo intencijos“ daromos išvados, kad gramatikoje „ryškios tendencijos rašyti žemaitiškai“ (p. 32) ir „autorius orientavosi į žemaičius“ (ten pat). Tolesniems gramatikos kalbos studijoms svarbus skyrius apie jos aprašymo įvairovę. Silpniausi atrodo baigiamieji straipsnio skyriai, kuriuose autoriaus nagrinėjamos vadinamosios „mąstymo apie bendrinę kalbą kategorijos“ (Subačius 1998: 27t): gramatikos paskirtis ir jos autoriaus bendrinės kalbos samprata, rašomosios ir šnekamosios bendrinės kalbos skyrimas, taisyklių ir vartosenos santykis gramatikoje. Šių temų imtis autorių greičiausiai paskatino Petro Joniko studija (plg. Jonikas 1972: 25t). Šioje straipsnio dalyje daug spėlionių, neapibrėžtų, net neįrodomų teiginių, pavyzdžiui: „Tikriausiai autoriaus sąmonėje garsinis požymis turėjo metonimišką reikšmę – kaip dalis vietoj visumos atstovavo visiems sinkretiškai tesuvokiamiems požymiams“ (p. 40), „Tikėtiniausia, kad autorius turėjo būsimosios bk teritoriją įsivaizduoti sutampančią su Didžiosios Lietuvos lietuviškais etniniais plotais, neišskirti atskirai vien Žemaičių“ (p. 38). Straipsnyje pasigedau duomenų apie rankraščio formatą: be jų negalima nustatyti, ar fotokopijų dydis atitinka originalą (aiškinant gramatikos tekstų rengimo principus (p. 88) apie tai nieko neužsimenama). Netikslu aiškinti, kad „pagal autoriaus paradigmas šeštasis linksnis yra vietininkas“ (p. 37). Pavyzdžiui, daiktavardžio brolis paradigmoje šeštasis linksnis yra įnagininkas (p. 111), pirmojoje būdvardžių linksniavimo paradigmoje šeštasis vienaskaitos linksnis taip pat yra įnagininkas, o ne vietininkas (p. 123), taigi šių linksnių vieta paradigmos gramatikos autoriaus maišoma. Straipsnyje nepagrįstai įvairuoja asmenvardžių rašyba, plg. Sienkiewiczius (p. 15); Kamolowa, Rutkowskis (p. 17) ir Malevskis, Čartoriskiui (p. 15); Sobolevskis (p. 16). Skaitant kartais kliūva autoriaus stilius (pvz., fonetinis aspektas galėtų pakišti norą klausti, p. 39) ar minčių dėstymo tvarka (pvz., Galima pavadinti autorių manius pradedant tam tikrą naują tradiciją, užuomazgą, branduolį – nors dar nepretendavo į išsamumą ar visuotinį privalomumą, p. 37). Be reikalo visa cituojamos ar nurodomos literatūros metrika nurodoma du kartus: ir išnašose puslapio apačioje, ir literatūros sąraše straipsnio pabaigoje. Labiausiai straipsnyje pasigedau nuoseklaus, sistemingo gramatikoje esančios lietuvių kalbos medžiagos aprašymo (tėra tik pasirinktų fonetinių ypatybių analizė) ir gramatikos sandaros, teorinio aparato (apibrėžimų, terminų) nagrinėjimo bei lyginimo su kitomis to meto gramatikomis. Maloniai nuteikia įdomus ir naudingas Halinos Karaś straipsnis „X.D.K.P.S. gramatikos lenkų kalbos ypatybės“ (p. 50–87): Lietuvos lenkų kalbos ir jos sąveikos su lietuvių kalba tyrimais 164 | ARTŪRAS JUDŽENTIS lietuvių kalbotyroje ir filologijoje remiamasi mažai, susidaro įspūdis, kad jie tiesiog nežinomi. Straipsnyje nagrinėjama gramatikos autoriaus lenkų kalbos rašyba, fonetika, morfologija, kai kurios sintaksės ypatybės, nuo dabartinės lenkų kalbos besiskiriantys žodžiai. Atrodo, kad autorė buvo užsibrėžusi ir „apibūdinti X.D.K.P.S. darbe vartotą gramatikos terminiją“ (p. 50), deja, šia tema straipsnyje nieko neradau. Išnagrinėjus gramatikos lenkų kalbą autorės padaryta reikšminga išvada, kad „gramatika parašyta lenkų kalbos šiaurės pakraščių tarmių žemaičių variantu“ (p. 84). Subačiaus straipsnis gana gerai išverstas, užkliuvo tik vienas kitas dalykėlis. Pavyzdžiui, vietoje termino gyvų daiktų kategorija („tai gyvų daiktų kategorijos plėtimosi <…> pavyzdys“, p. 71) geresnis atrodo gyvumo kategorija; vietoj regionalizmas (p. 75 ir toliau) – regionizmas. Vertime nesilaikoma vienodų tikrinių vardų rašybos principų, plg.: Franciszko Mickeviciaus (p. 60), Franciszko Mickiewicziaus (p. 62) ir Franciczeko Zabockio, (p. 61, 30 išnaša); Adomo Mickevičiaus (p. 82), Kraševskio (ten pat), bet Słowackio (ten pat) ir pan. Straipsnio išnašose esanti informacija nebekartojama literatūros sąraše – taip sutaupoma ir vietos, ir skaitytojų laiko. Knygoje išspausdintos gramatikos fotokopijos gana geros kokybės. Originalas perrašytas kruopščiai ir atidžiai: peržiūrėjęs keliolika puslapių pastebėjau vos vieną aiškią klaidą: Męskego (=Męskiego), p. 113. Gramatika Subačiaus visai neprastai išversta į lietuvių kalbą. Vis dėlto vertime dar liko taisytinų vietų, pvz.: ypatingaisiais vadinami <…> ir es. laiko veikiamieji (=neveikiamieji) dalyviai (p. 298, 80 išnaša); lietuvių kalbos veiksmažodžių tiek vienaskaitos, tiek daugiskaitos trečiasis asmuo sakomas vienodai. [Asmenys] (=[Skaičius]) reiškiami [=reiškiamas] vardazodžiais, įvardžiais arba įvardinėmis dalelytėmis (p. 299); tačiau bet koks lietuvių kalbos įvardis (=prielinksnis), pridėtas iš priekio, galinį s arba es pašalina (p. 314), plg. w litewskim zaś dodany poprzednio jakikolwiek Przyimek; usuwa końcowe s. lub es. (p. 217); ar šią pastabą pradėti žodžiu ‘nusigręžk’? Ar vardazodžiu, ar įvardžiu (=prielinksniu), ar prieveiksmiu? (p. 317). Daugeliu atvejų parinkti vykę lenkiškų terminų atitikmenys, pavyzdžiui, skirtukas (plg. Lietuvių raštas turi tokius pačius skirtukus, kokius vartoja lenkai, p. 279) ir nurodomieji įvardžiai, p. 290t (plg. ukazujące Zaimki, p. 139t): pastarieji tik iš dalies atitinka mūsų parodom uosius įvardžius. Gramatikoje itin dažnai vartojamą terminą forma siūlyčiau keisti terminu paradigma, pavyzdžiui, Pięć Form Regularnych na Imiona Litewkie Rzeczowne (p. 109) versti Penkias regularios lietuvių kalbos daiktavardžių formas (=paradigmos) (p. 281); o terminą Kon|trukcya (p. 231t) – terminu sintaksė, kaip ir padaryta dalykinėje rodyklėje (p. 366). Subačiaus sudarytas gramatikos turinys (p. 329–333) padeda suvokti gramatikos visumą, sandarą, skyrių proporcijas ir skaitytojui yra visai naudingas. Gerai, kad prie kait ybos skyrių pavadinimų sudarytojas prirašė po atitinkamo žodžio pavyzdį. Panašiai buvo galima trumpai paaiškinti ir pastabų, kurias gramatikos autorius tik sunumeravo, turinį, pvz.: 4 pastaba [Pagrindinės veiksmažodžių formos]. Surasti reikiamą lietuvišką žodį ar jo formą labai palengvina Subačiaus sudarytas žodžių indeksas (p. 334–362). Jo sudarymo principai knygoje nepaaiškinti, todėl skaitytojas, ieškantis, pavyzdžiui, sangrąžinių veiksmažodžių arba skirtingų kamiengalių vardazodžių, gali ilgiau sugaišti. Žodžių formos indekse pateikiamos originalo rašyba, o antraštinės formos transponuojamos. To paties daiktavardžio skirtingų kamienų formos indekse pateikiamos atskiruose straipsniuose, iškeliant skirtingus antraštinius žodžius. Pavyzdžiui, formos Akmenis nom. sg. 13, akmeny gen. sg. 13, akmeney nom. pl. (ne sg.!) 13 ir Akmeniui gen. pl. 13 surašytos straipsnyje akmenis NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA 165 (dėl transponavimo žr. toliau), o formos akmow nom. sg. 13, akmenis nom. pl. 13 – straipsnyje akmuo (p. 336). Tokiu būdu pateikiamos formos sudaro jau nebe vieno, o kelių žodžių įspūdį: atrodo, kad gramatikos autoriaus skirti du tą pačią reikšmę turintys, bet skirtingai linksniuojami daiktavardžiai akmuo ir akmenis. Nuosekliai laikantis pasirinkto principo ir forma Žmones nom. pl. 72, nurodyta straipsnyje žmogus (p. 362), turėtų būti pateikiama kitame straipsnyje nei forma Žmoneys nom. pl. 15, 16. Asmeninių pirmojo ir antrojo asmens vienaskaitinių ir daugiskaitinių įvardžių (aš ir mes, tu ir jis) formos duodamos viename straipsnyje tarsi būtų tų pačių įvardžių vienaskaitos ir daugiskaitos formos (plg. p. 337 ir 359). Toks asmeninių įvardžių pateikimo būdas lietuvių leksikografijoje tvirtai įsišaknijęs (plg. Girdenis, Girdenienė 1997: 72t ir 336t). Vis dėlto pagrįsti tokį sprendimą po V. Žulio ir A. Rosino darbų (žr. Žulys 1969: 174–175, Rosinas 1995: 35t) būtų sunku. Abejonių sukėlė ir kai kurių antraštinių indekso formų transponavimas. Nenuosekliai transponuojama antraštinė tą patį grafinį pavidalą – galūnę -is – turinčių daiktavardžių vienaskaitos vardininko forma: vienais atvejais su trumpa -is, kitais – su ilga -ys, plg.: aulys Aulis nom. sg. 87, kadagys Kadagis nom. sg. 91, vėžys Wiežis nom. sg. 99; bet brolis Bralis nom. sg. 39, Brolis nom. sg. 6, 10 ir kt. Kai kurių formų transponavimas abejotinas, pvz.: iš Eyta nom. sg. 89, Eyra [=Eyta] nom. sg. 90 transponuota eilė (=eila), p. 342 (plg. eilā, Vitkauskas 1976: 84); iš veiksmažodžio formos Ketu praes. 1 sg. 91 transponuota priesagėta forma ketinti (=ketėti), p. 347 (plg. ketėti, kėta, -ėjo, LKŽ 5: 649); iš Kurtas nom. sg. m. 91 – kurčias, -a (=kurtas, -a), p. 347 (plg. kurtas, -à, Vitkauskas 1976: 162; 2 kurtùs, -à, LKŽ 6: 973); iš Mądrus nom. sg. m. 93, Mądresnis nom. sg. m. comp. 77 – mandras, -a (=mandrus, -i), p. 348 (plg. mandrùs, -ì, Vitkauskas 1976: 187) ir pan. Pasitaiko klaidų ir indekso formų nuorodose, pvz.: akis 14 straipsnyje akis (p. 336) yra ne acc. pl., o nom. pl.; Akmeney 13 straipsnyje akmenis (p. 336) yra ne nom. sg., o nom. pl.; žodis arba (p. 336) yra ne prielinksnis (praep.), o jungtukas (conj.) ir pan. Knygos pabaigoje spausdinama dalykinė gramatikos rodyklė (p. 363–366). Kaip ir gramatikos turinys, ji sudaryta pagal rankraščio antraštėles. Kažin ar skaitytojas rodyklėje ieškos tokių temų kaip nacionaliniai būdvardžiai, ypatingieji būdvardžiai, jungiamoji nuosaka ir pan. Turbūt naudingesnė būtų buvusi pagal dabartinius gramatinės sandaros aprašymo atitikmenis sudaryta rodyklė. Subačiaus atliktas didelis ir sudėtingas darbas daugeliu atžvilgių vertintinas gerai. Ypač pagirtina rankraščio perraša, rankraščio pristatymas ir jo istorijos apžvalga, Karas straipsnio parūpinimas. Dabar ši rankraštinė lietuvių kalbos gramatika mokslininkams nesunkiai prieinama, o tai leidžia tikėtis specialių jos tyrimų. 8. Zigmo Zinkevičiaus Rinktinių straipsnių pirmuosiuose tomuose (I: Lietuvių kalbos kilmė ir ryšiai su kaimynų kalbomis. Istorinė gramatika. Tarmių kilmė. Dialektologija. Rašomosios kalbos kilmė, Vilnius: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija, 2002, 646 p.; II: Valstybė ir kalba. Senųjų raštų kalba. XVIII–XIX a. rašomoji kalba. XX amžius. Rytų Lietuva, Vilnius: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija, 2002, 624 p.) pakartotinai skelbiami įvairiuose leidiniuose per keturis dešimtmečius išspausdinti moksliniai straipsniai ir visuomenei aktualiais klausimais parašytos publikacijos. Pavyzdžiui, greta Baltisticoje paskelbto straipsnio „Dėl lietuvių rašomosios kalbos kilmės“ (I: 516–525) įdėtas ta pačia tema parašytas populiarus straipsnis iš žurnalo Mokslas ir gyvenimas „Kaip atsirado lietuvių raštų kalba“ (I: 499–502) ir jų abiejų pagrindu parengtas prancūziškas straipsnis „Quelques remarques sur les sources de la langue des écrits lituaniens au 166 | ARTŪRAS JUDŽENTIS XVIe et au XVIIe siècles“ (I, p. 503–508). Suprantama, kad tokiame rinkinyje išvengti pasikartojamų neįmanoma, autorius tokio tikslo ir neturėjęs (plg. I, p. 7), tačiau reikia pripažinti, kad publikacijų atrankos kriterijai nebuvo nei griežti, nei aiškiai suformuluoti. Neaiški pati veikalo idėja, jo paskirtis, adresatas. Lietuvių Katalikų Mokslų Akademijos grifas, redakcinė taryba ir redakcinė komisija, formatas, santūrus dizainas kreipia mokslinio, akademinio leidinio linkme (tokie straipsniai sudaro didžiąją pirmųjų tomų dalį). Visuomenei skirtos, populiarios publikacijos galėjo sudaryti atskirą leidinį arba bent jau atskirą šio leidinio tomą. Abejonių kelia ir autoriaus sprendimas į rinkinį dėti viešus pareiškimus, kurių jis pats neparašė, o „tik papildė ar pakoregavo, retais atvejais – tik pasirašė“ (II, p. 5). Sprendimas remiamas sunkumais išskirti tokiose publikacijose autoriaus rašytą tekstą ir idėjiniu dėstomų minčių artimumu autoriaus pažiūroms. Vis dėlto viešus pareiškimus buvo galima atskirti nuo mokslinių straipsnių (pavyzdžiui, sudėti į numatomą pokalbių su spaudos atstovais tomą). Pirmojo tomo pratarmėje autorius teigia, kad perspausdinami „tekstai apskritai neredaguojami, dedami tokie, kokie buvo anuomet paskelbti“ (I, p. 8), „vietomis tik kiek pavienodinti lingvistikos terminai“ (ten pat), „pataisomi spaudos riktai“ (I, p. 9). Šie teiginiai netikslūs: perspausdinami tekstai patyrusios redaktorės Agotos Striubienės atidžiai peržiūrėti. Pavyzdžiui, pirmajame tome perspausdinta straipsnį „Rytietiškoji XVII a. lietuvių raštų kalba, jos kilmė ir išnykimas“ (I, p. 477–499) palyginus su jo pirmąja publikacija Baltisticos žurnale (Zinkevičius 1972) nustatyta gana daug rašybos, skyrybos ir dabartinės kalbos normų atžvilgiu netaisyklingos vartosenos taisymų. Atnaujinant rašybą nuosekliai keistas dalelyčių galbūt (I, p. 481, 484), žodelių šiaip jau (I, p. 486, 487, 488, 491x2, 492 ir kt.) rašymas kartu arba atskirai. Didžiąja raide dabar rašomi maldų pavadinimai, pvz., Viešpaties maldos (I, p. 489), Tikėjimo išpažinimo (ten pat). Persistengta mažąja raide parašius iki spalio revoliucijos (I, p. 490, 80 išnaša): viena, tai revoliucijos pavadinimas, antra, ištaisyta knygos antraštė. Daugeliu atvejų tvarkyta skyryba. Nebeišskiriami antai (I, p. 487, 494), apskritai (I, p. 479), galbūt (I, p. 481, 484), greičiausiai (I, p. 486), taigi (I, p. 481, 488, 68 išnaša). Priešingai, įterpiniais laikomi ir iš abiejų pusių perspaude skiriami matyt (patys ankstyvieji rankraštiniai tekstai <...> parašyti, matyt, dar nesusiformavus rašomajai kalbai I, p. 481), be abejonės (teksto rašytojas, be abejonės, yra kilęs iš t(v), d(v) > c(v), dz(v) ploto I, p. 484). Nebeišskiriamos arba nebeatskiriamos išplėstos dalyvinės ir padalyvinės aplinkybės: Šis žodynas turėjo didelę reikšmę norminant rytietišką raštų kalbą (I, p. 478), Einant pietų link nėrnyški izofona vis išnyksta sulenki tame plote (I, p. 486; plg. dar I, p. 490, 496). Yra ir priešingų atvejų, pavyzdžiui, perspaude išskirta tikslinamoji aplinkybė: Po 72 metų, t. y. 1977 m., Vilniuje buvo išleistas antras rytietiškas katekizmas (I, p. 479). Nebeskiriami lyginamieji posakiai (I, p. 477, 485, 494), pvz.: reformatų veikėjai neįvertino lietuvių kalbos kaip priemonės siekti savo tikslų (I, p. 493). Panaikintas brūkšnys tarp skaitvardžių po vieną du I, p. 484. Kai kuriais atvejais skyrybą buvo galima dar supaprastinti, pavyzdžiui, sakinyje Reikia manyti, kad, įsteigus Vilniaus (1387 m.), vėliau ir žemaičių (1417 m.) vyskupystes, jau būta išverstu į lietuvių kalbą ne tik poteriu (I, p. 491). Daugeliu atvejų perspausdinant siekta pagerinti stilių, pvz.: J. Jaknavičiaus, taip pat kilusio iš vietovės (<vietos), esančios toliau nuo an || un izofonos I, p. 483; kurios dar gerokai įvairuoja priklausomai nuo kirčio ir priegaidės (<žiūrint kirčio ir priegaidės) I, p. 484; Čia ieškoti mums rūpimos raštų kalbos ištakų, žinoma, nėra prasmės (<netenka) I, p. 484; Vilniaus artimųjų apylinkių (< apylinkių) prieš sulenkinimą turbūt (<greičiausia) priklausyta II plotui I, p. 486; kur NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA 167 XVII a. raštų kalbos ištakų, kaip matėme, ieškoti nėra prasmės (<netenka) I, p. 486; lenkėjimas (<lenkėjimo procesas) ir juos jau buvo palietęs I, p. 492; viešajame valstybės (<valstybiniame) gyvenime I, p. 493; jėzuitai, įvertinę tikybos (<tikybinių) tiesų sklaidimo visiems šalies gyventojams (<platesiems gyventojų sluoksniams) suprantama kalba reikšmę I, p. 493; Knygų autoriai bei vertėjai buvo iš privilegijuotų Vilniaus gyventojų sluoksnių (< buvo privilegijuotų Vilniaus gyventojų sluoksnių atstovai) I, p. 493; katekizmo kalba palyginti vienoda (< vieninga) I, p. 495; Jos vienovės (<vieningumo) laipsnį lėmė (<apsprendė) ano meto sąlygos I, p. 495; jie rodo didelį to meto lietuvių kunigų, rašiusių tuos tekstus, sulenkėjimą (<sulenkėjimo laipsnį) I, p. 497; pasitaiko ir priešingos krypties taisymų: dauguma (<daugumas) dvasininkų, ypač aukštesniųjų, buvo lenkai I, p. 492. Taisyta kai kurių formų daryba ir vartosena. Paprastinta būdvardžių aukštesniojo laipsnio formų daryba: ankstyvesnis > ankstesnis (I, p. 479, 497), vėlyvesnis>vėlesnis (I, p. 479, 483x2, 484 ir kitur); tačiau palikta ankstyvesnėje (I, p. 490), ankstyvesniuose (I, p. 495), Vėlyvesniuose (I, p. 495, 101 išnaša). Panašiai taisyta prieveiksmių daryba, pvz.: Čia visur jos vartojamos fakultatyviai (<fakultatyviškai) (I, p. 486). Bevardės aukščiausiojo laipsnio būdvardžių giminės formos keistos atitinkamais prieveiksmiais: Vilniaus mieste <...> anuomet greičiausiai (<greičiausia) buvo perdem svyruojama tarp č, dž ir c, dz I, p. 485; greičiausiai (<greičiausia) ji ėjo šiaurės vakarine Vilniaus artimų apylinkių puse I, p. 486. Vyriškosios giminės formos keistos moteriškosiomis, pvz.: čia labai išplitusios (<išplite) ir kitų pronominalinę fleksiją turinčių kalbos dalių atitinkamos formos su jotu I, p. 484–485. Pataisyta linksnių vartosena: nėra <...> daugelyje smulkių tekstų (į juos (<juose) galėjo atsitiktinai nepatekti) I, p. 487; rašė savo gimtosiomis šnektomis, atmieštomis kitokių tarmių ypatybių (<ypatybėmis) I, p. 497; Pastebėti tokie leksikos taisymai: vienur kitur šmėkštelėdavo (<prasikišo) atskiri gimtosios šnektos elementai (I, p. 481x2; panašiai taisyta ir I, p. 495); nė (<nei) viena iš dabartinės rytų aukštaičių tarmės patarmių I, p. 482; Kita vertus (<iš kitos pusės), tokių, kurie prieštarautų vilnietiškai nagrinėjamos raštų kalbos kilmei, atrodo, visai nėra, bent iki šiol nepavyko aptikti (<apčiuopti) I, p. 488; Meilės lietuvių kalbai <...> rytietiškuose lietuvių raštuose neaptinkame (<neapčiuopiame) I, p. 493–494; tikibinės knygos daugiausia buvo skiriamos ne tiesiogiai (<betarpiškai) liaudžiai I, p. 494; Pirmuosiuose (< Ankstyvesniuose) raštuose įvairių kalbos svyravimų <...> buvo daug daugiau negu vėlesniuose (<vėlyvesniuose) I, p. 494; jie naudojo (<vartojo) <...> tikybinio turinio knygas I, p. 496. Nors taisyta atidžiai, dabartinės normos atžvilgiu abejotinų dalykų vis dėlto dar liko, plg.: apie tai bus kalbama žemiau I, p. 483; priešingai negu aukščiau minėtuose plotuose I, p. 485; šiame krašte ieškoti XVII a. raštų kalbos ištakų, kaip matėme, netenka I, p. 487, 67 išnaša; K. Sirvydo raštų kalba <...> iš esmės nieku nesiskiria nuo visos likusios rytietiškos XVII a. raštijos kalbos I, p. 488. Kai kurie redaktorės taisymai šiek tiek keičia teksto prasmę, plg.: kalbos skirtumai (jie visi (<visai) nežymūs) I, p. 481; Pirmuosiuose (<Ankstyvuose) smulkiuose teksteliuose I, p. 483; „Agenda parva“ 1616 m. leidime (<leidinyje) I, p. 488, 69 išnaša (panašiai taisyta ir I, p. 497, 112 išnašoje); Pirmieji poteriai turėjo būti kalbami (<išversti) į rytų aukštaičių tarmę (<tarmę) I, p. 490; didėjo jame kitų tarmių atstovų <...> (< atstovų <...> elementas) I, p. 490 (sakinys liko neaiškus); [rankraštiniai tekstai] išliko įrašyti (<įrišti) į spausdintos knygos tuščią puslapį I, p. 492; šios literatūros kalba <...> yra palyginti darni (<vieninga) I, p. 494; Poterius įrašęs asmuo <...> galbūt klaidintinas (<klaidintinas) iš ploto į šiaurės rytus nuo Vilniaus I, p. 494. 168 | ARTŪRAS JUDŽENTIS Ne vienu atveju keista autoriaus žodžių tvarka, pavyzdžiui: autorius, dialektologijos požiūriu ištyręs 1605 m. katekizmo kalbą, nustatė I, p. 481, plg. autorius, ištyręs dialektologijos požiūriu 1605 m. katekizmo kalbą, nustatė Zinkevičius 1972: 83; šv. Jono ir kitose bažnyčiose net 10 metų miestiečiams lietuviškai sakęs pamokslus I, p. 488, plg.: net 10 metų sakęs pamokslus lietuviškai miestiečiams šv. Jono ir kitose bažnyčiose Zinkevičius 1972: 90. Žodžių tvarka liko nepataisyta: čia labai išplitusios (<išplitę) <...> formos su jotu: baltój, baltiej > balčiej, baltuoj I, p. 485–486. Citatos straipsnį rengiant perspausdinti nepatikrintos ir nepataisytos. Pavyzdžiui, cituojant K. Jablonskio straipsnį jau 1972 m. bendra kalba pakeista į bendrinė kalba (Zinkevičius 1972: 91; plg. I 490), platesniems klodams – į platesiesiems klodams (ten pat); perspausdinant straipsnį citata dar panorminta: Ta tarmė <...> nebuvo, žinoma, nustatyta, ja (<ji) savaime virto centro tarmė (I, p. 490). Šiek tiek taisyta ir straipsnio angliška santrauka I 498–499: pavadinime rise ‘kilmė’ pakeista į origin; Great Dukedom of Lithuania visur keistas į Grand Duchy of Lithuania, pataisytos kelios sintaksinės konstrukcijos ir po kelis prielinksnių bei artikelių vartojimo atvejus. Perspaude ištaisytos korektūros klaidos, pavyzdžiui: paskutiniai (<pasukutini) (I, p. 485, 59 išnaša); Gwagnini (<Gwagnin) (I, p. 494, 98 išnaša), pravoslavų (<provoslavų) (I, p. 490). Liko ir nepataisytų dalykų: Merkinės (Turgelio (>Turgelių) tarmė I, p. 489; aiškai (>aiškiai) I, p. 494; tie tekstai, ypač XVIII amžiuje, mirgite mirgėjo polonizmais I, p. 497. Kaip dažnai atsitinka, perspausdinant padaryta naujų klaidų. Pavyzdžiui, kabelio nebuvo ir nereikia 52 išnašoje (I, p. 484); J. Otrębskio veikalo pavadinimas 34 išnašoje (I, p. 480) parašytas mažąja raide; 18 išnašoje (I, p. 479) R. Belarmino katekizmo vertimo pavadinime atsirado nereikalingas kabelis (po žodžio Anno). Autoriaus pratarmėje nusistatyta nevienodinti kitataučių pavardžių ir užsienio asmenvardžių rašybos, nes ji „Lietuvoje nuolat kaitaliota, nepasižymėjo nuoseklumu“ (I, p. 8). Vis dėlto asmenvardžių rašybą suvienodinti pakartotinai spausdinant skirtingu laiku paskelbtas publikacijas nebūtų buvę labai sudėtinga, o leidinys būtų pasidaręs vientisesnis, juo būtų patogiau naudotis. Leidinyje nesuvienodinta išnašose ir literatūros sąrašuose nurodomų publikacijų metrikos pateikimo tvarka. Nuorodose palikta ir klaidų. Štai 489 p. 76 išnašoje nurodyta K. Jablonskis, Senoji lietuviška knyga, Kaunas, 1947, 104–105. Iš tiesų K. Jablonskis nėra nurodomos knygos autorius, net ne redaktorius (jos atsakomais redaktorius buvo V. Mykolaitis) – šiame rinkinyje įdėtas jo straipsnis „Mažvydo gyvenimas ir aplinka“, kurį ir derėjo išnašoje nurodyti. Ta pati klaida kartojama ir straipsnio 90 bei 93 išnašose. Klaidelų palikta ir nurodant senųjų lietuviškų raštų pavadinimus. Pavyzdžiui, K. Sirvydo Punktų sakymų antraštėje (p. 478, 8 išnaša): kazan (>kazan), Jezykiem (>Językiem), po žodžio Litewſkiem praleistas žodis Przez, W Wilne (>W Wilnie), abejonių kelia kelių diakritinių ženklų rašymas ir nerašymas. Išnašose keistai atrodo pastabos spausdinama prie seniai išėjusių ir netgi tame pačiame tome pakartotinai publikuojamų paties autoriaus straipsnių (plg. I, p. 479, 482, 490, 494, 496...). Palikta ir nuoroda į būsimą autoriaus monografiją Vilniaus lietuvių kalba XVII amžiuje (I, p. 494, 97 išnaša), kuri, kiek man žinoma, iki šiol nėra paskelbta... (greičiausiai turėta omeny knyga Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje, Vilnius: Mokslas, 1977). Autoriaus pastabų, įvairiu laiku pasirodžiusių straipsnių sąsajų stinga ir kitais atvejais. Pavyzdžiui, pirmame tome spausdinamo straipsnio „Rytietiškoji XVII a. lietuvių raštų kalba, jos kilmė ir išnykimas“ 58-oje ir 100-ojoje išnašose tikslinami anksčiau išėjusio ir antrame tome perspaus- NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA 169 dinamo straipsnio „Apie 1605 m. katekizmo tarmę“ teiginiai (I, p. 485, 495), tačiau atitinkamoje šio straipsnio vietoje tie patys teiginiai nepatikslinti, neduota net nuorodų į vėlesnį straipsnį, išspausdintą pirma­me rinkinio tome (plg. II, p. 48, 115). Tokie ir kiti atvejai kelia abejonių dėl rinkinio straipsnių išdėstymo tvarkos. Pirmojo tomo paskutiniame skyriuje „Rašomosios kalbos kilmė“ skelbiami straipsniai glaudžiai susiję su antrojo tomo skyriuje „Senųjų raštų kalba“ perspausdinamais straipsniais, todėl būtų buvę patogu juos sudėti į tą patį tomą. Zinkevičiaus straipsnių rinktinė – kiekvienam lingvistui (ir baltistui) naudinga knyga. Šioje apžvalgoje išdėstytos pastabos dėl leidinio parengimo nė kiek nemenkina pačių straipsnių vertės. Apžvalgą baigiant nors trumpai paminėtini joje neaptarti 2002-aisiais išėję kalbotyros veikalai. Tai žodynai: visų pirma Lietuvių kalbos žodyno baigiamasis, dvidešimtas, tomas (Ž raidė, vyriausiasis redaktorius Vytautas Vitkauskas, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, XXII, 1158 p.), Antano Lyberio Sinonimų žodyno antras pataisytas leidimas (redaktorius Jonas Paulauskas, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, XIV, 586 p.) ir elektroninis Dabartinės lietuvių kalbos žodyno (vyriausiasis redaktorius Stasys Keinys, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas) ketvirto leidimo variantas. Didžiąsias kalbotyros sukaktis primena Zitos Šimėnaitės ir Jolantos Zabarskaitės sudarytas proginių straipsnių rinkinys Dvidešimt Lietuvių kalbos žodyno tomų (Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 48 p.) bei Onos Aleknavičienės ir Jolantos Zabarskaitės sudarytas tarptautinės parodos katalogas Biblijos vertėjas Jonas Bretkūnas (Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 159 p.). Gražią knygą apie žodynininkę Bronę Vosylyte sudarė Kazys Morkūnas ir Klementina Vosilytė (Bronė Vosylytė: kelias į didįjį Žodyną, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 198 p.). LITERATŪRA AMBRAZAS, V. 1986: Lietuvių kalbos sakinio sintaksinės ir semantinės struktūros vienetai. Lietuvių kalbotyros klausimai 25, 4–44. BACEVIČIŪTĖ, R. 2001: Šalių šnektos fonologinė sistema: prozodija ir vokalizmas. Daktaro disertacija, rankraštis, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas. BALČIKONIS, J. 1955/1978: Surastas kalbos mokslo dokumentas. Rinktiniai raštai I, sudarė Aldonas Pukis, Vilnius, 246–249. BUSSMANN, H., Hrsg. 2002: Lexikon der Sprachwissenschaft, Dritte, aktualisierte und erweiterte Auflage, Stuttgart: Alfred Kröner Verlag. FRAENKEL, E. 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch I: A – привѣкиuoti, Heidelberg: Carl Winter, Universitätsverlag. GAIVENIS, K. 1979: Bendrieji lietuvių terminijos kūrimo ir norminimo principai. Lietuvos TSR MA darbai A 3 (68), 77–86. GAIVENIS, K. 1983: S. Šalkauskio terminologijos teorija. Lietuvių kalbotyros klausimai 22: Lietuvių kalbos specialioji leksika, 128–136. GAIVENIS, K. 1985: Lietuvių kalbos profesionalizmai. Lietuvos TSR MA darbai A 4 (93), 74–80. GAIVENIS, K. 1994: Tarptautinių terminologijos principų taikymas mūsų terminijai. Lietuvių kalbotyros klausimai 31, 11–17. GAIVENIS, K. 1996a: Apie du terminų norminimo principus. Lituanistica 1 (25), 75–79. GAIVENIS, K. 1996b: Kalbiniai ir loginiai terminų reikalavimai. Terminologija 3, 26–38. GAIVENIS, K. 1997: Terminologizacija ir determinologizacija. Terminologija 4, 4–7. GAIVENIS, K. 2000: Terminų pragmatika. Terminologija 7, 5–8. GAIVENIS, K., KEINYS, S. 1990: Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas: Šviesa. 170 | ARTŪRAS JUDŽENTIS GIRDENIS, A., GIRDENIENĖ, D. 1997: 1795 metų „Ziwato“ indeksas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. JASANOFF, J. H. 1994: Aspects of the Internal History of the PIE Verbal System. Früh-, Mittel-, Spätindogermanisch, Akten der IX. Fachtagung der Indogermanischen Gesellschaft 1992 in Zürich, hrsg. von G. E. Dunkel, G. Meyer, S. Scarlata, Chr. Seidl, Wiesbaden, 149–168. JONIKAS, P. 1972: Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kūrimasis antrojoje XIX a. pusėje, Čikaga: Pedagoginis lituanistikos institutas. KARALIŪNAS, S. 1987: Baltų kalbų struktūrų bendrybės ir jų kilmė, Vilnius: Mokslas. KAUKIENĖ, A. 1994: Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija I, Klaipėda: Klaipėdos universitetas. KEINYS, S. 1980: Terminologijos abėcėlė, Vilnius: Mokslas. KEINYS, S., red., 1993: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, trečias pataisytas ir papildytas leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. KEINYS, S., red., 2000: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, ketvirtas leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. KEINYS, S., red., 2002: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, elektroninis ketvirto leidimo variantas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. KOCH, CH. 1990: Das morphologische System des altkirchenslavischen Verbums I–II, München. LAURÉN, C., PICHT, H., Hrsg. 1993: Ausgewählte Texte zur Terminologie, Wien: TermNet. LAURÉN, C., MYKING, J., PICHT, H. 1998: Terminologie unter der Lupe. Vom Grenzgebiet zum Wissenschaftszweig, Wien: TermNet. LESKAUSKAITĖ, A. 2001: Pietvakarių pietų aukštaičių vokalizmas ir prozodija: fonologinis ir eksperimentinis tyrimas. Daktaro disertacija, rankraštis, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, Vytauto Didžiojo universitetas. MAŽIULIENĖ, I. I. 1996: Centrinės šiaurės žemaičių tarmės prozodija. Instrumentinis ir sociolingvistinis tyrimas. Kalbotyra 45 (1), 30–115. MORKŪNAS, K., par. 1999: Lietuvių kalbos enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. MURINIENĖ. L. 2000: Akmenės šnektos fonologinė sistema: vokalizmas ir prozodija. Daktaro disertacija, rankraštis, Vilnius: Vilniaus universitetas. PAKERYS, A. 1994: Akcentologija 1: Daiktavardis ir būdvardis, Kaunas: Šviesa. ROSINAS, A. 1996: Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai: funkcija ir semantika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. SLIŽIENĖ, N., VALECKIENĖ, A. 1992: Lietuvių kalbos skyryba ir rašyba, Vilnius: Mokslas. SUBAČIUS, G. 1998: Žemaičių bendrinės kalbos idėjos. XIX amžiaus pradžia, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ŠVAMBARITĖ, J. 2003: [Rec.:] Jolanta Gelumbecaitė, Linksnių ir prielinksnių konstrukcijų sintaksė Jono Bretkūno Biblijos Evangelijoje pagal Luką. Opera linguistica Lithuanica 1. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2002, 296 p. – Archivum Lithuanicum 5, 2003, 311–314. VITKAUSKAS, V. 1976: Šiaurės rytų dünininkų šnektų žodynas, Vilnius: Mokslas. VITKAUSKAS, V. 2003: [Rec.:] Daiva Atkočaitytė. Pietų žemaičių raseiniškių prozodija ir vokalizmas. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2002, 222 p. – Acta linguistica Lithuanica 48, 185–187. WÜSTER, E. 1974/2001: Die Allgemeine Terminologielehre – Ein Grenzgebiet zwischen Sprachwissenschaft, Logik, Ontologie, Informatik und den Sachwissenschaften. Terminologie und Wissensordnung. Ausgewählte Schriften aus dem Gesamtwerk von Eugen Wüster, hrsg. von H. Picht, K.-D. Schmitz, Wien: TermNet, 131–174. ZINKEVIČIUS, Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. ZINKEVIČIUS, Z. 1972: Rytietiškoji XVII a. lietuvių raštų kalba, jos kilmė ir išnykimas. Baltistica 8 (1), 79–100. ŽULYS, V. 1969: Vadinamųjų nekaitomųjų įvardžių vieta lietuvių kalbos gramatinėje sandaroje. Baltistica 5 (2), 167–177. Artūras Judžentis