Žodžių daryba rankraštinėje Kazimiero Kristupo Daukšos lietuvių kalbos gramatikoje

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLIX (2003), 63 - 102 Žodžių daryba rankraštinėje Kazimiero Kristupo Daukšos lietuvių kalbos gramatikoje ANTANAS SMETONA Vilniaus universitetas Kazimieras Kristupas Daukša's manuscript grammar, dating from the first half of the 19th century, is the earliest Lithuanian grammar written in Lithuanian. This makes it an important source for investigations into the history of grammar and grammatical terminology, and a testimony to the theoretical achievements of the science of language in Dauksa’s times. Among other pre-Schleicherian grammars of Lithuanian (and other languages) it stands out by its exhaustive and theoretically sound treatment of word formation, which is given more prominence than in earlier grammars. Compounding and derivation are already distinguished and dealt with in separate sections. Dauksa’s treatment of word formation can therefore be viewed as an autonomous part of the grammar, though its place in the grammatical system is not yet clearly defined. 1. ISTORINIS KONTEKSTAS 1.1. Mazosios Lietuvos gramatikos 1.1.1. Jau pirmosiose lietuvių kalbos gramatikose greta žodžių kaitybos kalbama apie darybą. Danieliaus Kleino gramatikoje Grammatica Litvanica vardažodžio ir veiksmažodžio skyriuose yra darybos skyreliai: De nominis specie et figura (Apie vardo pavidalą ir figūrą) (Klein 1653: 64-69) ir De verbi specie et figura (Apie veiksmažodžio pavidalą ir figūrą) (Klein 1653: 129-131). Darybos sisteminimo nėra, tik paminimi pavieniai priesaginės darybos atvejai, vienas kitas priešdėlinis. Ten paaiškinama, kad vardažodžiai esti pirminiai ir išvestiniai, kad jie daromi iš vardažodžių ir iš kitų kalbos dalių. Iš vardažodžių daromos keturios išvestinių vardažodžių rūšys: savybiniai — tėvainis (: tėvas), namiškis (: namai), miesčionis (: miestas), laukininkas (: laukas), karaliaučionis (: Karaliaučius); tėvavardžiai — Adomaitis (: Adomas), klebonaitis (: klebonas); mažybiniai — ponelis (: ponas), žmogutis (: žmogus), silpnokas (: silpnas); išvardžiai — geležinis (: geležis), teisybė (: teisus), grožybė, gražumas (: gražus). Iš kitų kalbos dalių irgi pasidaroma vardažodžių — tai galūnės -a ir priesagos -imas vediniai iš veiksmažodžių: valdžia (: valdau)', pabaiga (: pabaigiu); išguldymas, pamokinimas, sakymas. Kiek išsamiau aiškinami priesagos -imas variantai. Iš veiksmažodžių daromi ir būdvardžiai — šventas (: švenčiu), sveikas Lotynų kalbos gramatikų pavyzdžiu senosiose gramatikose pamatine forma laikomas esamojo laiko pirmasis asmuo. Pavyzdžių pateikimas šiame darbe kiek varijuoja, nes, siekiant išlaikyti autentiškumą, pamatiniai žodžiai nepateikiami ten, kur ir originale jų nebuvo. 64 | ANTANAS SMETONA (: sveikstu)*. Dar paminima daryba iš prieveiksmių — tolus (: toli), artimas (: arti). Veiksmažodžio darybos skyriaus struktūra irgi panaši, veiksmažodžiai yra pirminiai ir išvestiniai — klausinėju (: klausau)*. Jų yra trys rūšys: pradėtiniai (pradedu mirti — merdmi, pradedu pulti — puolinėju), dažniniai (siuntinéju, užpuolinėju, darbuliuoju, sakydavau, valgydavau)* ir mazybiniai (valginéju, vaikštinėju, klausinėju, mirinėju, girauju, girsnoju). Atkreiptinas dėmesys, kad Kleinas priesdélinius veiksmažodžius kartais priskiria prie pirminių (pasenstu), kartais prie sudurtinių (suvadinu). Veiksmažodžių darybos skyriuje paminimi ir keturių tipu sudurtiniai veiksmažodžiai: daiktavardis + veiksmažodis (kargvedu, juokdarau), prieveiksmis + veiksmažodis (gerdarau), prielinksnis + veiksmažodis (prieimi, sugrįžtu) ir dalelytė + veiksmažodis (beesmi). Daugiau žodžių darybos skyrių nėra. Bet apie darybos dalykus kalbama ir kaitybos ar gramatinių formų darybos skyriuose. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jau pirmojoje gramatikoje pastebėta funkcinė daryba. Dalyvių skyriuje (Klein 1653: 133) teigiama, kad kai kurie dalyviai virsta vardais esant tam tikroms sąlygoms: jungiant veiksmažodį su neigiamąja dalelyte (Kleino pavadinta prieveiksmiu) (nemokytas, negirdėtas), kai netenka laiko reikšmės (mylėtinas, plaktinas, mokytas) ir kai esą galima lyginti bei laipsniuoti (mokytas — mokyčiausias). Funkcinės darybos dalykai yra ir jnagininko bei vietininko prieveiksmėjimas (pulkais, vardu, atviromis, tylomis, viduj). Prie žodžių darybos Kleinas skiria ir aliatyvus bei iliatyvus, kurių nelaiko linksniais, o teigia, kad su tokiais baigmenimis daromi prieveiksmiai (manimp, namuosna, jūsump)“. Kleino Kompendiume užsiminta apie mažybinių formų darybą ir nurodyta, kad daugiau apie tai galima pasiskaityti gramatikoje. Pirmojoje lietuvių kalbos gramatikoje pateikiami patys bendriausi dalykai. Bet ši gramatika pirmoji ir skirta praktikai bei parodyti, kad ir „barbarų kalba“ ne tokia prasta, kaip daugelio buvo manyta (žr. Klein 1653: 14-15). 1.1.2. Sapūno ir Šulco gramatikoje Compendium grammaticae lithvanicae apie Zodžių darybą taip pat kalbama vardažodžio ir veiksmažodžio skyriuose. Yra skyreliai apie pavidalą ir figūrą — Figura 4 Species (vertėjas K. Eigminas species verčia rūšimi) (Schultz 1997: 18). Šioje gramatikoje minimi tokie patys darybos tipai — savybiniai (tėvainis, miesčionis, laukininkas), tėvavardiniai (Adomaitis, Jokubaitis), mažybiniai (ponelis, vaikelis, žmogutis, lietutis, dukteraitė) (Schultz 1997: 18—20). Kalbama apie vardažodžių darybą iš vardažodžių (geležinis, kūniškas, teisybė, viežlibumas, patogumas), atskirai paminimi priesagos -imas vediniai ir vediniai iš kitų kalbos dalių. Taip pat paminimi dalyviai, virtę vardažodžiais (mokytas, pagirtas, priprastas, 2 Sis dviskiemenių būdvardžių darybinis siejimas su veiksmažodžiu svarbus net šiuolaikinėms gramatikoms (žr. Paulauskienė 1994: 181-182). Iš tikrųjų iš klausiu. Kleinas, kaip matyti iš pavyzdžių, neskyrė gramatinio iteratyvo su -davo (būtojo dažninio laiko) nuo darybinių iteratyvų. Kad senoviniai linksniai (kurie istoriškai ir nelabai seni — žr. Zinkevičius 1966: 200-202) Kleino laikais jau nebepriklausė linksnių paradigmai, rodo ir tai, kad jų postpozicinius elementus jis laikė prieveiksmių, 0 ne linksnių darybos priemonėmis. Nors, kaip toliau matysime, Kazimieras Kristupas Daukša, būdamas rytų aukštaičių atstovas, iliatyvą dar įtraukė į linksnių paradigmą, 0 elementus -p, -pi jau laikė tam tikrais postpoziciniais priešdėlių variantais. ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 65 išganytas, turįs, regįs, tikįs) (Schultz 1997: 22). Apie sudėtinius žodžius (t. y. sudėtinius ir priešdėlinius) tik pasakoma, kad jų yra didelė įvairovė, kurioje lengva susigaudyti iš praktikos (Schultz 1997: 23). Veiksmažodžių daryba taip pat nedaug tesiskiria nuo Kleino gramatikos. Tik čia jau nustatomos keturios išvestinių veiksmažodžių rūšys (Schultz 1997: 41): dažniniai (puolinėju, siuntinėju), mažybiniai (pataikauju, vaikštinėju, girsnoju, garbinoju), leidžiamieji (juokinu, puldinu) ir intranzityviniai (myliuos, rašydinuos, be myliu, besi myliuos). Sudurtiniai veiksmažodžiai aptarti kiek išsamiau (Schultz 1997: 42): daromi veiksmažodžius jungiant su vardažodžiais (karavedu, juokdarau, dalytėju)*, su prieveiksmiais (gierdarau, gandarau), su prielinksniais (prieimi, ateimi) ir su dalelytėmis (be eimi, be esmi). Dalyvio skyriuje minimas dalyvio virtimas vardazodziu (Schultz 1997: 63-64) taip pat, kaip ir Kleino gramatikoje. Gramatikoje Sapūnas atskyrė būtąjį dažninį laiką nuo žodžių darybos ir pirmasis lietuvių kalbos gramatikos istorijoje jį įtraukė į laikų sistemą kaip antrąjį perfektą. Tik šią laiko forma daręs ne iš bendraties, o iš pirmojo perfekto, todėl nustatė dvi būtojo dažninio laiko priesagas: -davo (dirbdavo) ir -ydavo (sakydavo). Bendrati, kaip ir Kleinas, jis laikė išvestine forma (atskira nuosaka), tad jam neužteko vienos priesagos -davo išvestinei formai iš pirmojo perfekto daryti. Be to, pritrūko ir nuoseklumo: juk bendratis turi tris balsius prieš -ti: -é-, -y-, -0-, tad ir Sapūnas, siekdamas būti nuoseklus, turėjo skirti ne dvi, o keturias būtojo dažninio laiko formas: -davo, -ydavo, -ėdavo ir -odavo. Vis dėlto būtojo dažninio laiko atskyrimas nuo žodžių darybos yra svarbus teorinis pastebėjimas, atradimas, įsitvirtinęs daugelyje lietuvių gramatikų ir išlikęs dabartinėse tiek praktinėse, tiek ir mokslinėse gramatikose. 1.1.3. Daug išsamiau apie žodžių darybą rašoma Povilo Fridricho Ruigio (Paul Friedrich Ruhig) Anfangsgriinde einer Littauischen Grammatick. Kleino gramatikos vėlesniems autoriams turėjo įtakos net iki Augusto Šleicherio (Schleicher), tačiau gali būti, kad didesnį dėmesį darybai galėjo lemti ir vokiečių gramatikos. Iš pradžių be jokios sistemos prie kai kurių kalbos dalių aprašų paminimi atskiri darybos atvejai, ypač sudūrimo. Tačiau visas skyrius skiriamas vediniams (3 paragrafai). Jo minima nomina derivata — denominativa: kantrumas (: kantrybė), puodžius (: puodas), girtuoklis (: girtas), geležinis (: geležis); gentilia: pavyzdžiai stebėtinai panašūs į Ostermejerio (žr. kitą paragrafą); patronimica: Jokubaitis, Karalūnas; deminutiva: brolužis, broliukas, brolytis ir t. t. — Čia ne visai aiškiai pridedami tokie vediniai: silpnokas, graudenimas, prašimas, atpirktojis, pridėtojis, daugumas, tarpininkas, priešininkas, pirmonis; ir verba derivata — laupsinu (: laupsė), garbinu (: garbė), pasinaudoju (: nauda), attolinti (: toli), skirti (: skiru). Be abejo, visuose šiuose pavyzdžiuose yra daug netikslumų ir tikrųjų darybinių santykių nesuvokimo. 1.1.4. Bene išsamiausiai žodžių daryba aprašoma Gotfrido Ostermejerio (Gottfried Ostermeyer) Neue littauische Grammatik. Darybai skirta net 12 paragrafų. Aiš5 Nors abiejose gramatikose ir skiriami sudurtiniai veiksmažodžiai, tačiau tokių veiksmažodžių dabar nėra. LKZ,, 96 įrašytas gandaryti, tačiau pavyzdžiai pateikti iš senųjų bažnytinių knygų ir Antano Baranausko raštų, o karą vedu tai jau ir tais laikais tikriausiai buvo du žodžiai. 66 | ANTANAS SMETONA kiai atskirti du darybos būdai — vedinių darymas ir sudūrimas. Vediniai jau aprašomi gana nuosekliai. Pirmiausia išvardijamos daiktavardžio priesagos (-astis, -estis, -ybe, -yčia, -ystė, -immas, -ummas, -inkas, -inne, -innis, -yne, -ykle, -ikas, -ėjas, -ėjis, -ėje, -ėna, -ojis, -oje, -onas, -onis, -one, -aikštis, -iškis, -iške, -alas, -alus, -unas, -uwas, -uwe, -gys, -lys, -wys, -orus, -žys, -ba, -džia, -kla, -we), paskui su pavyzdžiais paaiškinama, iš kokių kalbos dalių daromi daiktavardžiai: iš daiktavardžių — knygininks (: knyga), iš būdvardžių — plotis (: platus), iš įvardžių — saviškė (: saves),’ iš veiksmažodžių — valdžia (: valdau), vagis (: vagiu), šėriks (: šėriau) — yra pateikta darinių iš esamojo, būtojo ir būsimojo laiko bei bendraties; prieveiksmių — daugumas (: daug), prielinksnių — tarpas (: tarp). Visai taip pat aprašomas būdvardis — išvardijamos būdvardžio priesagos ir pateikiama būdvardžių darybos iš daiktavardžio, būdvardžio, įvardžio, veiksmažodžio, dalyvio, prieveiksmio, prielinksnio pavyzdžių. Veiksmažodžių priesagų Ostermejeris nevardija, tačiau vėl pateikia darybos pavyzdžių iš daiktavardžių, būdvardžių, skaitvardžių (suvienyt), įvardžių, veiksmažodžių, prieveiksmių, prielinksnių, ištiktukų. Toliau kiek nusižengiama logikai ir skiriami dar keli pavieniai darybos atvejai: vardažodžių deminutyvai, patronimai (Adomaitis — Adomo sūnus), toliau gentivardžiai (lietuvininks, vokėtis, tilžėnas, karaliaučionis, isrutiškis, klaipėdiškis, darkiemujis). Asmenų pavadinimai pagal gyvenamąją (arba kilmės) vietovę pakartojami tokie pat, kaip ir Ruigio gramatikoje, kai kurie kartojasi dar iš Kleino gramatikos. Kitas, mažesnis, skyrius — apie kompoziciją. Čia dūriniai suklasifikuoti pagal antrąjį komponentą kaip ir dabartinėse gramatikose, jaučiama, kad pirmasis apibrėžia, nusako antrąjį: daiktavardis + daiktavardis, būdvardis + daiktavardis, įvardis + daiktavardis, prieveiksmis + daiktavardis (pussiaužiemis, pussiauamžis, neganda, negalė, nežinė), prielinksnis + daiktavardis (posunis, įsunis, patevis, bedugnis, patvoris, pavasaris, priangis), prieveiksmis + būdvardis (negyws, nelab's)*. 1.2. Didžiosios Lietuvos gramatikos 1.2.1. Didžiojoje Lietuvoje rašomose ir leidžiamose gramatikose žodžių darybai skiriama daug mažiau dėmesio. Vienoje iš svarbesnių gramatikų Universitas Lingvarum Litvaniae (1737) apie darybą visai nieko nerašoma (minima tik formų daryba — laipsnių, būdvardžio giminių, laikų ir pan.). Matyt, šiai gramatikai jokios įtakos neturėjo Mažosios Lietuvos darbai, žr. Sabaliauskas (1979: 21), kurių autorius, reikia manyti, yra labiau paveikusios vokiečių gramatikų tendencijos. Būtent vokiečių gramatikų įtaka Mažosios Lietuvos autoriams galima paaiškinti ir tokį skirtingą požiūrį į žodžių darybos dalykus. 1.2.2. Didžiojoje Lietuvoje XVIII amžiuje daugiau gramatikų nebuvo išleista, todėl toliau aptariamos gramatikos yra Daukšos amžininkų. Deja, jose žodžių darybai skiriama ne ką daugiau vietos negu pirmtakų. Lenkiškai parašytoje Juozo Čiuldos Krotkie pomysty o prawidtach grammatycznych jezyka žmudzkiego apie žodžių darybą paraĄ Iš tiesų padaryta iš savas, o savas greta savo padarytas iš savęs. š Matyt, prieveiksmiu vadinama dalelytė ne. ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 67 Syta visiškai nedaug. AiSkinantis vardažodžio semantika tėra pateikiami mazybiniy daiktavardžių lizdai (Čiulda 1993: 133). Kad darybos suvokimo čia nėra, rodo mažybinių daiktavardžių sugretinimas su stilistiškai neigiamai konotuotais daiktavardžiais, kurie darybiškai gali būti ir neskaidūs (lenk. O imionach zgrubiatych i zdrobniatych), t. y. skirstoma pagal semantinius atspalvius. Toliau apie darybą prabylama tik sintaksės (lenk. O Sktadni) skyriuje: žodžių sudūrimas, priešdėlių pridėjimas (irgi suvokiamas kaip sudūrimas) bei priesagų pridėjimas sugretinamas su sintaksiniu žodžių jungimu ir derinimu. Sudurtinio vardažodžio pamatas — sintaksinė konstrukcija — gal ir pateisina tokį požiūrį, tačiau čia žodžių daryba nėra suvokiama kaip gana savarankiskas gramatikos reiškinys. Šiame požiūryje greičiau galima įžvelgti moderniosios funkcinės gramatikos užuomazgų, nes aiškinami tokie dalykai: laiką reiškiame galininku ir vietininku, iš tam tikros medžiagos padarytą daiktą apibūdiname priesagos -inis vediniais, visumai reikšti turime priesagą -ystė. Juk net priešdėlinių veiksmažodžių skyriaus pavadinimu pabrėžiama ne daryba, o funkcija — o slowach dokonanych “apie įvykio veikslo veiksmažodžius' (Čiulda 1993: 191-197) — per funkciją aiškinamas priešdėlinių veiksmažodžių susidarymas. Nors ir atsidūrusi sintaksės skyriuje, žodžių daryba bene geriausiai aptariama dviejuose skyreliuose: „Apie vienų paprastųjų daiktavardžių padarymą iš kitų“ ir „Apie sudurtinius žodžius“ (lenk. O formowaniu się rzeczownikow prostych jednych od drugich; O wyrazach ztožonych) (Ciulda 1993: 191-193). Čia pateikiami ir trumpai apibūdinami bei suklasifikuojami tokie pavyzdžiai: 1) baltumas, aukštybė; 2) karalystė; 3) eglynas (prie jo prijungti ir kuopiniai daiktavardžiai banda, būrys, krūva, nors pirmieji du nėra vediniai); 4) audimas; antrajame skyrelyje — 1) pusgalvis, juodbėris, baltnugaris; 2) užtrobis, pasaulis, prieklėtis; 3) juokdarys, kaminšluostys, sandara, uždarbis; 4) girpelnys, niekdžiugys; 5) šunbajoris, puspiemenis, pusšunis. Pavyzdžiai rodo, kad vieno klasifikavimo pagrindo ir apskritai sisteminio žodžių darybos pateikimo gerokai stinga. Ir vis dėlto šiuos skyrelius jau galima laikyti darybos mokslo apmatais. 1.2.3. Kita to meto gramatika — irgi lenkiškai parašyta Kaliksto Kasakauskio (Kalixt Kossakowski) Grammatyka języka žmudzkiego... Ši gramatika buvo išleista 1832 m., todėl tikriausiai ir Čiuldos, ir Daukšos galėjo būti skaityta. Žodžių darybos iš esmės šioje gramatikoje nėra, tik keliose vietose paminėti kai kurie atskiri darybos dalykai, bet jie pateikti padrikai ir nereikšmingai. Pavyzdžiui, apie darybą užsimenama prieveiksmių skyrelyje, kur paaiškinama, kad iš būdvardžių daromi prieveiksmiai — giarai (: giaras), didiey (: didis), gražiey (: gražus), o iš jų prieveiksmių laipsniai — giariaus (: giarai), gražiaus (: graZiey), gražiausiey (: gražiaus). Truputį toliau skiriama dar viena prieveiksmių darybos grupelė, kur teigiama, kad prieveiksmiai daromi iš daiktavardžių (o juk iš tikrųjų jie padaryti iš daiktavardinių būdvardžių) — kalbiškai (: kalba), bitiškai (: bitė), poniškai (: ponas); kalbingai, poningai, akmeniškai, akmeningai (Kasakauskis 1832: 13-14). Būdvardžių laipsniavimo skyriuje trumpai paaiškinta, kaip daromos įvardžiuotinės formos (Kasakauskis 1832: 57-58), o vardažodžio ir veiksmažodžio klasifikavimo skyriuose nustatytos tokios jų rūšys: žodiey nesudiety — dedu, raszau (Kasakauskis 1832: 27), sudiety — sudedu, iraszau (Kasakauskis 1832: 28), sudietiny — draugmokitinis, medutekans; pirmutiny — tiews, dirwa; iszeywy — tiewiszkas, dirwinis (Kasakauskis 1832: 15). 68 | ANTANAS SMETONA 1.2.4. Dar viena XIX a. pirmosios pusės nežinomo autoriaus rankraštinė gramatika X. D. K. P. S. Prawidta Ięzyka Litewskiego Czyli Grammatyka Litewska. Joje paminima tik veiksmažodžio priešdėlinė daryba kartu su formų paradigmomis. Nuo išsamaus darybos (ir kitų kalbos dalykų) aprašo atsiribota sąmoningai. Gramatikos autorius teigia: ,,..nematau reikalo plėsti šią knygelę tomis mažiau reikalingomis taisyklėmis; juk tyrinėjančiam šios mirusios (ar apleistos) kalbos literatūrą gausiai iškyla beribiai kalbos turtai ir grožis, plėtojasi ir daugumos žodžių, ypatingiau veikiančių protą, poveikis ir sangrąža; imkime pavyzdžiui žodį bijau, bijausi: gądaw, gądaws, Jssygadaw, pargadaw, nusygądaw, parsegądaw, parsegądynaw...“ (X. D. K. P. S. 2002: 314). 2. DARYBOS PATEIKIMO DAUKŠOS GRAMATIKOJE BENDROJI APŽVALGA 2.1. Daukšos gramatikoje (toliau — DG) yra keturi specialiai žodžių darybai skirti skyriai: 1) Apie vienos kalbos dalies darymą iš kitų (Apie tajsimy vienos dal'os kalbos iš kitu,„,„-— rašoma apie priesaginę darybą (DG 209-211); 2) Apie sudėtinius žodžius (Apie iSrejSk’us sudetin'us, „,,„) — rašoma apie dūrinius ir priešdėlinius žodžius (DG 212-214); 3) Apie prielinksnį ir priešdėlį (Apie prievardi „) — rašoma apie priešdėlinę darybą (DG 131-135); 4) Apie prieveiksmių darymą iš būdvardžių ir dalyvių ir apie jy laipsniavimą (Apie tajsimų priežod“ u iš pripultiniku ir vardžod“'u ir apie ju žiengsn'avimų ,,„,,,) — rašoma apie vieną prieveiksmių darybos modelį (su formantu -ai) (DG 174). 2.2. PRIESAGINĖS DARYBOS skyrius turi keturis poskyrius: 1) apie deminutyvų darybą (Apie tajsimy dajktiniku lapningu iš dajktininku abenu (paprastin'u) „„); 2) apie daiktavardžių darybą (Apie tajsimy dajktiniku iš kitu dal’u kalbos, „,); 3) apie būdvardžių darybą (Apie tajsimu pripultiniku iš kitu dal'u kalbos. .); 4) apie veiksmažodžių daryba (Apie tajsimu žod“'u iš kitu dal'u kalbos,,,„). Deminutyvų darybos skyrius bene išsamiausias, jie klasifikuojami, trumpai aptariama daryba. Tačiau tarp deminutyvų daiktavardžių įsiterpia ir viena grupelė būdvardžių su mažybinėmis priesagomis. Tai visiškai suprantama, nes senosiose gramatikose daiktavardis ir būdvardis dažnai apimami viena vardo sąvoka. Iš tiesų mažybinių daiktavardžių ir būdvardžių darybą sutapatinti galima tik formaliai. Mažybiniai būdvardžiai žymi tik silpnesnį ypatybės kiekį negu paprastieji (plg. gražus ir gražučiukas, gražutėlis), o malonumo semą įgyja tik pavartoti greta deminutyvinio daiktavardžio. Būdvardis visada derinamas su daiktavardžiu, tad iš tiesų deminutyviniai būdvardžiai reiškia ne ypatybės, o daikto, turinčio tą ypatybę, mažumą ar malonų santykį su juo. Kituose priesaginės darybos poskyriuose paprasčiausiai pateikiami atitinkamu kalbos dalių darybos lizdų pavyzdžiai, suklasifikuoti pagal pamatines kalbos dalis. Reikšmės aprašo nėra, pateikiami tik formalūs darybos pavyzdžiai. Priesaginės daiktavardžio darybos skyriuje pastebimas vienas nenuoseklumas — vėl pakartojama deminutyvų daryba, kuri darybos iš kitų kalbos dalių skyriuje visiškai netinka, nes yra modifikacinė. Toks metodologijos nenuoseklumas neleido atskleisti išsamios darybos sistemos 210/19 ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 69 ir semantiniy ryšių tarp pamatinių žodžių ir darinių. Tačiau idėja pateikti darinius pagal darybos pamatą irgi pakankamai vertinga. Kad kalbama būtent apie priesaginę daiktavardžių darybą iš kitų kalbos dalių, galima suprasti tik iš pavyzdžių. 2.3. SUDURTINIAI ŽODŽIAI gramatikoje pateikti ne atskirame skyriuje, o pagal kalbos dalis ir vadinami ne sudurtiniais, o sudėtiniais (pagal lenk. zfožone). Gramatikoje yra trys poskyriai: 1) apie sudurtinius daiktavardžius (Apie dajktinikus sudetin'us 2) apie sudurtinius būdvardžius (Apie pripultinikus sudetin’us,,, |); 3) apie sudurtinius veiksmažodžius (Apie Zod“ us sudetin'us,,,„). Siuose poskyriuose ne tik pateikiama darybos pavyzdžių, bet ir paaiškinami kai kurie sudurtinių žodžių vartosenos dalykai bei nurodoma, kokiam kaitybos tipui priklauso dūrinys. Nevienodai išsamūs dūrinių aprašai: sudurtiniai daiktavardžiai aprašomi išsamiausiai, 0 veiksmažodžių pateikiami tik pavyzdžiai. Kaip ir kiti senųjų gramatikų autoriai, Daukša prie dūrinių priskiria ir priešdėlinius žodžius, t. y. laikomasi nuostatos, kad priešdėlinis žodis yra sudurtas iš prielinksnio ir savarankiško žodžio. Tai nėra koks netikėtas ar neįprastas požiūris ir turi racionalų pagrindą, nes neabejotinai prielinksniai ir priešdėliai yra giminingi“. Todėl ir tam tikros prefiksacijos dalies sutapatinimas su kompozicija iš esmės yra priimtinas sinchroninei kalbotyrai, nes labai aišku, kad ir priešdėliniai daiktavardžiai, ir dūriniai turi tą patį darybos formantą — galūnę (plg. prieš aušrą = priešaušris ir grėblio kotas = grėbliakotis). 2.4. Nepaisant to, kad priešdėliniai žodžiai laikomi dūriniais, vis dėlto galima teigti, kad apie PRIEŠDĖLINĘ DARYBĄ gramatikoje kalbama ir atskirai. Prielinksniui skirtame skyriuje Apie prievardi .,, autorius viena kalbos dalimi laiko prielinksnius ir iš jų kilusius priešdėlius, todėl čia mini ir priešdėlinę darybą. Tai lėmė gramatikos autoriaus teorinės pažiūros į kalbos dalis: laikomasi dar antikinės tradicijos, kur prielinksnis ir priešdėlis vadinamas vienu vardu todėl, kad jie giminingi ir dažnai prielinksnis (ypač vardažodžių) įeina į žodžio sudėtį, pvz., po stalu — pastalė. Autoriaus buvo jaučiama, kad čia tas pat. Pagaliau ir veiksmažodžių priešdėlių atitikmenys yra prielinksniai, plg. išeiti iš..., įeiti į.... Natūraliai buvo suprantama, kad priešdėlis ir prielinksnis — tas pats elementas, tik vienas laisvas, o kitas virtęs sudėtine žodžio dalimi. Tačiau toks gramatikos autoriaus požiūris į priešdėlio ir prielinksnio esmę gramatikoje palieka daug prieštaravimų: priešdėlis rašomas kartu su žodžiu, vadinasi, kalbos dalimi laikomas ne tik žodis, bet ir žodžio dalis; priešdėliniai žodžiai laikomi dūriniais, bet juk įprastųjų dūrinių kuris nors vienas elementas neturėtų būti laikomas atskiru žodžiu, atskira kalbos dalimi; jei su prielinksniais sutapatinami iš jų kilę priešdėliai, turėtų būti koks nors paaiškinimas ir tų priešdėlių, kurie neturi prielinksninių atitikmenų. Ypač sunku suprasti, kodėl postpoziciniai elementai -p, -pi taip pat laikomi prielinksniais, nors ir galima istorinėje gramatikoje sujungti prepozicinius ir postpozicinius elementus į vieną nesavarankiškų, linkusių suaugti su savarankišku žo2122) Urbutis (1978: 284) teigia, kad priešdėlinė daryba istorinėje kalbotyroje kartais laikoma kompozicijos rūšimi. Būtent taip yra ir Daukšos, ir daugelyje iki jo rašytų gramatikų, kur tik minimi sudurtiniai žodžiai. Netgi šiais laikais veiksmažodžių priešdėliai klasifikuojami į prielinksninius ir dalelyčių kilmės priešdėlius (be-, te-, nebe-, tebe-), o kad daiktavardžių priešdėliai yra aiškūs prielinksniai, rašo daugelis tyrinėtojų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Priešdėlinius daiktavardžius sudurtiniais žodžiais siūlo laikyti ir Paulauskienė (1994: 64). 70 | ANTANAS SMETONA džiu, elementų klasę. Šiame DG skyriuje surašyti prielinksniai, paaiškinta, kokie jie būna pagal valdomą linksnį (prirašytas nepilnas lapas iš penkių, skirtų šiai kalbos daliai: DG 131-135), o visa kita skirta priešdėliams. Todėl šį skyrių ir galima laikyti priešdėlinės darybos skyriumi su įžanga apie priešdėlių kilmę. Taigi minčių apie priešdėlinę darybą galima rasti prielinksnio skyriuje, kur prielinksniai, priešdėliai ir vietininkų enklitikai (visi jie, gramatikos autoriaus terminu — prievardžiai) suskirstyti į tikruosius ir netikruosius, rašomus skyrium ir prilipėlius. Tais prilipėliais laikomi postpozicinių vietininkų baigmenys -p, -pi (tikrieji prievardžiai) ir priešdėliai (netikrieji prievardžiai). Tikriesiems prielinksniams dėmesio skirta nedaug — paprasčiausiai suskirstoma pagal skirtingų linksnių valdymą. Gramatikos autorius, nors ir sudėjęs į vieną skyrių prielinksnius ir priešdėlius, pabrėžia jų esminį skirtumą: prielinksniai, tapę žodžio dalimi, praranda savybę valdyti linksnį (prievard aj prilipe)l'aj ne, tikriejie ne, valdo prietik'ajs, ,, ,,). Toliau pereinama prie priešdėlių (netikrųjų prievardžių prilipėlių) vartosenos ir darybos aiškinimo. Pirmiausia jie suklasifikuojami pagal kilmę: pirma grupė — tokie pat kaip ir tikrieji, nes turi absoliučius atitikmenis prielinksnius: až, ažu, in, i, iš, nil, nu, po, pe,; prie, pro, su. „; antra grupė — padaryti iš tikrųjų prielinksnių, kitaip tariant, priešdėlių variantai: ap yr api — išejna iš apie; nu išejna iš ni; pa išejna iš po, par is peg; pra iš pro, pri is prie, sun iš SU 517397 trečia grupė — nepadaryti iš nieko ir vieni nieko nereiškia, t. y. dabar pasakytume, kad tai dalelyčių kilmės priešdėliai ir šiaip neturintys atitikmenų prielinksnių: at, ata, ato; už, uzu; be, tebe, nebe, <...> lienkisky prievardi do, kuri Lietuvnikas iškalba da, ... Paskui pateikiama didelė, tačiau niekaip nepavadinta priešdėlinės darybos, priešdėlių rašybos (ir vartosenos) aiškinimo dalis — tam skirta beveik keturi lapai (DG 132-135). Skyriuje Apie prievardj kalbama apie visas kalbos dalis, galinčias turėti priešdėlį: ir apie daiktavardžius, ir apie veiksmažodžius, ir apie būdvardžius. Gramatikoje aiškinant darybą su vienais ar kitais priešdėliais daugeliu atvejų nurodoma, iš kokios kalbos dalies daroma. Dėl tokio darybos pateikimo labai sunku atskirti, kas kokiai kalbos daliai priklauso. Ši painiava verčia pasirinkti tokį tolesnio priešdėlinės darybos aprašo planą: pagrindinis priešdėlinės darybos aprašas bus pateikiamas priešdėlinių veiksmažodžių skyriuje (nes ir Daukša daugiausia kalba apie veiksmažodžius, ir apskritai šis darybos būdas būdingiausias veiksmažodžiams) (žr. 5.2.2), o priešdėlinių daiktavardžių (žr. 3.3.2) ir būdvardžių (žr. 4.3.2) darybos skyriuose tik paminimi toms kalbos dalims būdingi dalykai su nuorodomis į pagrindinį priešdėlinės darybos skyrių (juoba kad šioje gramatikoje, kaip neseniai minėta, neatskirta dūryba nuo priešdėlinės darybos). 2.5. PRIEVEIKSMIŲ DARYBOS skyriaus pavadinimas Apie tajsimy priežod“ 'u iš pripultiniku ir vardžod“'u ir apie ju žiengsn'avimų ., , rodo, kad laipsnių daryba čia dar neatskirta nuo žodžių darybos. Daukša prieveiksmį laiko nekaitoma kalbos dalimi, o laipsniavima ne kaitybine, o darybine kategorija. Apskritai visos kalbos dalys suskirstytos į kaitomąsias ir nekaitomąsias ir pagal tai gramatikoje sudaryti du dideli skyriai: Apie nekaitomąsias kalbos dalis ir Apie kaitomąsias kalbos dalis; pirmasis tarp nekaitomųjų kalbos dalių aprašomas prieveiksmis, o prieveiksmio darybos aprašas atsiduria kaitomųjų kalbos dalių skyriuje — galbūt todėl, kad pavadinime dar minimas ir ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 71 laipsniavimas. Prieveiksmiu darybos skyrelyje mėginama pateikti net keturis darybos atvejus, tačiau, įdėmiau juos patyrinėjus, paaiškėja, kad apie tikrąją prieveiksmių darybą yra tik vienas (su formantu -ai, žr. 6.1), o kitos trys pavyzdžių grupės: būdvardžių daryba iš prieveiksmių (žr. 6.2), aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio prieveiksmių daryba bei būdvardžio negimininė būsenos formos daryba. 2.6. Menkai DG aprašyta GALŪNINĖ ŽODŽIŲ DARYBA. Nepriešdėlinių galūnių vedinių struktūrą perkeliami į sudurtinių žodžių skyrius. Prie tikrosios galūninės darybos galima skirti gramatikos skyrelį, kuriame rašoma apie moteriškosios giminės asmenvardžių ir tautovardžių darybą iš vyriškosios giminės, pvz., anglė (: anglas). Skyrelis pavadintas Apie moteriškosios giminės darymą iš vyriškosios (Apie tajsimų gimties motegriškos iš viriskos „ ,.). Jame iš tiesų daugiau parodoma kaityba giminėmis, o vienas kitas žodžių darybos dalykas bus aptartas daiktavardžio darybos skyriuje (žr. 3.4.1). 2.7. ŽODŽIŲ DARYBOS NUOTRUPŲ galima rasti ir kituose gramatikos skyriuose, t. y. ten, kur reikalauja dėstymo logika. Iš tų darybos nuotrupų pirmiausia reikėtų paminėti gana išsamų veiksmažodžio formų darybos aprašą asmenavimo paradigmų įžanginiame skyrelyje (DG 176-181). Ten pateikiami trys veiksmažodžio formų darybos poskyriai pagal darybos pamatą — tris pagrindines veiksmažodžio formas. Tarp veiksmažodžio formų patenka ir keli veiksmažodžių bei daiktavardžių priesagų vediniai. Taip yra todėl, kad senosiose gramatikose dar ne iki galo skiriama veiksmažodžio formų ir kai kurių priesagų vedinių daryba. Tai galima suprasti žinant, kaip reguliariai, pavyzdžiui, iš veiksmažodžio daromi priesagos -imas (-ymas) vediniai. Toks darybos reguliarumas gramatikos autoriui, matyt, neleido kaip tik šio darybos atvejo nepaminėti ir fonetikos skyriaus poskyryje, kur išsamiai aiškinama balsio i rašyba (DG 118-119). Visi šių skyrių priesagų vediniai šiame darbe aptariami atitinkamose daiktavardžių ir veiksmažodžių priesaginės darybos dalyse. Taigi DG žodžių darybai apskritai skiriama daugiau dėmesio negu kitose Didžiojoje Lietuvoje rašytose gramatikose. Kita vertus, didesnio dėmesio darybai vis dėlto nepakako atsiplėšti nuo pirmtakų darybos dalykų supratimo. 3. DAIKTAVARDŽIŲ DARYBA 3.1. Priesaginiai daiktavardžiai 3.1.1. VEDINIAMS IŠ DAIKTAVARDŽIŲ DG skiriama daugiausia dėmesio. Didžiausia ir išsamiausiai aprašyta tokių daiktavardžių darybos kategorija — DEMINUTYVAI (priesaginiai mažybiniai daiktavardžiai). Tokia daiktavardžių priesaginės darybos aprašo pradžia yra išlikusi ir iki šių dienų, nors deminutyvai stilistiškai konotuoti ir vartojami ne visuose stiliuose. Tai lemia du faktoriai: a) dažnas jų vartojimas šnekamojoje kalboje ir b) potencinis darybos reguliarumas: iš kiekvieno daiktavardžio net su keliomis priesagomis galima pasidaryti deminutyvų (Ulvydas, red., 1965: 253-288). Deminutyvai DG suskirstyti į tris darybos tipus (ketvirtasis gramatikoje skiriamas tipas yra būdvardžių darybos su mažybinėmis priesagomis ir aptariamas atitinkamame būdvardžio darybos skyriuje, žr. 4.1.2): 78 | ANTANAS SMETONA mis, kurio darybos pamatas tikriausiai ir yra kad: „gal būt, čia esama priaugusios dalelytės -ai“ (Zinkevičius 1966: 408). Dar neaiškesnis pateikiamas pavyzdys kadžia. Jis vis dėlto gali būti suvokiamas kaip daiktavardis. Daukšos amžininko Ambraziejaus Kašarausko rankraštyje pateikiamas toks pavyzdys: Kuri tat kadė! (LKZ, 44) — kade ‘laikas, valanda’. O kadės virtimas kadžia rytų aukštaičių tarmėse dėl ė ir ia kamienų mišimo visiškai dėsningas (Zinkevičius 1966: 226, 247) (taip pat ir 3.1.4). Tačiau daiktavardžio kadžia “laikas, valanda' darybinis siejimas su jungtuku kad iš tiesų yra klaidingas. Jungtuko semantika neleidžia prisijungti daiktavardžio darybos priemonių (priesagų), todėl iš jungtukų daiktavardžių padaryti negalima: priesaga turi keisti leksinę reikšmę, o jungtukas leksinės reikšmės neturi. Jo funkcija — gramatinė. Tai sakinio morfema. 3.2. Sudurtiniai daiktavardžiai 3.2.1. Gramatikos sudurtinių daiktavardžių darybos skyriuje pateikiami pavyzdžiai autoriaus bene daugiausia komentuojami. Pirmiausia aptariami sudurtiniai daiktavardžiai, padaryti iš dviejų daiktavardžių. Gramatikos autoriaus teigiama, kad tokios darybos pamatas — vieno daiktavardžio daugiskaitos kilmininkas ir kitas laisvai kaitomas daiktavardis. Nežinia, kodėl pirmojo sudurtinio daiktavardžio dėmens pamatinė forma laikoma daugiskaitos kilmininkas — teigiama, kad esą reikia pakeisti daugiskaitos kilmininko galūnę -u į -a arba visai numesti. Aišku viena, kad taip išvengiama priebalsinio kamieno pakitimų aiškinimo, pvz., šun-pėdis. Antrojo sudurtinio daiktavardžio dėmens pakitimai ir sudurtinio žodžio galūnės pasirinkimas nėra taip sklandžiai išaiškinti: vyriškosios giminės galūnės keičiamos į -is, o priebalsinio kamieno daiktavardžių galūnė keičiama į -enis. Morfeminės skaidos požiūriu tai nėra visiškai tikslu, tačiau praktiniais mokymo tikslais gana patogu: ryt-met-is, mišk-a-žmog-is, galvij-piem-enis. Apie jungiamuosius balsius nerašoma. Autorius teigia, kad moteriškosios giminės daiktavardžio galūnė keičiama į -ė: bal-puš-ė. Tokį galūnių pasikeitimą autoriaus mato tik dūriniuose iš dviejų daiktavardžių, ir tai ne visada, nes, kaip matyti toliau, galūnės pasirinkimas nesutampa su pamatinio žodžio gimine, pvz., ritme,- is, ,,, it darbimege,, , ., — abiejų dūrinių antrasis sandas metas. Taip pat gana abejotinas teiginys, kad jei atitinkamos giminės pamatinis žodis turi galūnę -is arba -ė, jis ir dūrinyje išlieka nepakitęs: vilka-žolė. Tai tik formaliai teisinga, nes iš tiesų juk čia susiduriama su lietuvių kalbai įprasta morfemų homonimija'. Beveik prie visų dūrinių nurodoma, kokioms linksniuotéms jie priklauso. Po darybos būdo ir dūrinio kaitybos paradigmos apibūdinimo paaiškinamos ir kai kurių dūrinių bei jų pamatinių žodžių junginių reikšmės. Remiamasi tokiais pavyzdžiais: Ritme,tis (: Rito metas), Miškažmogis (: Miško žmogus), Galvijpieme,nis (: Gal'- 13 Šis teorinis nenuoseklumas net ir šiuolaikinėje kalbotyroje ne visada iki galo suvokiamas, todėl jį verta paaiškinti atskirai. Juk klaidinga būtų tvirtinti, kad žodžiuose ož-k-a, ei-k ir Graž-k-a yra ta pati priesaga — tai trys skirtingos priesagos, tik jų forma sutampa. Taip pat turimos visiškai skirtingos galūnės al-us (nom. sg. u kamienas) ir vaik-us (acc. pl. a kamienas). Iš to seka išvada: žol-ė ir vilkžol-ė galūnės visiškai taip pat skiriasi kaip puš-is ir balpuš-ė. Todėl ir negalima teigti, kad žodyje vilkžolė galūnė yra nepakitusi. Zodzio žolė galūnė reiškia nom. sg.; žodžio vilkžolė — nom. sg. + darybos formantas. ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 79 viju piemuo), Vilkazole,, vilkZole, (: Vilko Zole,), Šilaže;me,, šilžeme, (: Silo Zemey,), Sunpedis, Suntakis (: Sunies pedas, Sunies takas), Balpuse, (: Balos pušis) ir tajp tol avs... Matyti, kad autorius parenka pavyzdžius taip, kad galima būtų iliustruoti sudurtinio daiktavardžio ir pamatinės sintaksinės konstrukcijos santykį, t. y. pastebima, kad darybos pamatu eina ne šiaip atsitiktiniai daiktavardžiai, o tik sudarantys prasmingą žodžių junginį. (Aišku, ne visada galima išskaidyti dūrinį ir gauti tos pačios reikšmės žodžių junginį: dviratis — tai ne du ratai; kupranugaris — tai ne kupra ir nugara; dūrinys dažnai semantiškai atsiplėšia nuo pamato, funkcionuoja kalboje kaip savarankiškas žodis, įgyja naujų ir perkeltinių reikšmių.) Daukšos pavyzdžiai pateikiami ne šiaip, Oo aiškinama, kaip reikia išskaidyti sudurtinį žodį arba kokia sintaksinė konstrukcija turi atitikti dūrinį. Čia verta pacituoti patį gramatikos autorių: Dažnai sudėtiniai vardai išreiškiami dviem vardais: pirmas vartojamas vienaskaitos kilmininko linksnio, o antras kaitomas linksniais ir skaičiais pagal savo linksniuote,,,... Tokia interpretacija verčia manyti, gal kartais Daukša neskyrė darybos krypties. Be to, pamatinė sintaksinė konstrukcija ir dūrinys nelaikomi visiškais sinonimais, įžvelgiamas semantinis skirtumas: sudurtinis žodis yra labiau neigiamos konotacijos, o sintaksinė konstrukcija — labiau teigiamos konotacijos: visi vardaj, sakomi dviemi vardais, reiškia šiek tiek pošenavonės (plg. lenk. poszanowač ‘pagerbti’), o jei sakomi vienu vardu sudetiniu, tada reiškia daugiau papeikos,, ,.. 3.2.2. Toliau Daukša nustato dar kelis dūrinių modelius, pakomentuoja jų darybą ir kaitybą: šienapjutis, rug'apjutis, vasarojpjutis, mežlaveįžtis, „„kaitomi kaip nesudėtiniai pagal septintą gramatikoje nustatytą paradigmą — ji yra moteriška. Apie dūrinius naktigone,, darbime,te,, naktidavža ,. pasakyta, kad pirmųjų dėmenų pamatas — sutrumpėjęs vienaskaitos inesyvas, nors ką tik buvo teigta, kad pirmojo dūrinio dėmens pagrindas — daugiskaitos kilmininkas (žr. 3.2.1). Bet toks sprendimas, matyt, vienintelis įmanomas tuo atveju, kai neįvardijami jungiamieji balsiai. Neaiški kai kurių šių grupių dūrinių giminė. Daiktavardžių, reiškiančių negyvus daiktus, giminė nėra motyvuota, todėl net iki dabar kai kurių iš jų giminė nėra nusistovėjusi ir tarmėse varijuoja. Gramatikoje teigiama, kad dūrinio giminę lemianti antrojo pamatinio žodžio giminė (žr. 3.2.1). Pavyzdžių, žinoma, mažoka, bet jei moteriškosios giminės dūriniai šienapjutis, rug'apjutis, vasarojpjutis, mežlave,žtis yra padaryti iš dviejų daiktavardžių, išeina, kad nesilaikoma nustatytos taisyklės moteriškosios giminės dūrinių galūnę pasirinkti -ė. Pamatiniai daiktavardžiai tikriausiai buvo pjutis, vežtis arba važtis“* — giminė neaiški. Jei laikysimės nuostatos, kad šie dūriniai padaryti iš daiktavardžio ir veiksmažodžio, giminės pasirinkimas nebus motyvuotas, tačiau tada pasidaro neaiškus priesagos -tatsiradimas. Apskritai tokia giminių (tiksliau — kamienų) pasirinkimo įvairovė visiškai dėsninga ir šiandieninėse tarmėse (Zinkevičius 1966: 219), vadinasi, šis reiškinys buvo gyvas ir XIX a. vidurio rytų aukštaičių tarmėse. 3.2.3. Atskirai aprašomi dūriniai, reiškiantys asmenų pavadinimus: šienapjuvis, šienpjuvis (: šieno pjovejas, pjavtojas); žmogažudis, žmogžudis (: žmogavs arba žmon'u '*— Beje, daiktavardžiai vasarojpjūtis ir vežtis / važtis Lietuvių kalbos žodyne neužfiksuoti. Su važta neleidžia sieti laiko tarpo reikšmės neturėjimas (kaip pjūties). Todėl meslaveztis | mėšlavažtis gali būti ir analoginės darybos dalykas. 80 | ANTANAS SMETONA žuditojas); dūnadavis, dūndavis (: dūnos davejas, dutojas); malkakirtis (: malku kirtejas, kirstojas); mesedis (: mesos edejas, estojas), ,,,. Pateiktos tik vyriškosios giminės formos. Gramatikoje teigiama, kad šio tipo dūriniai jungiami taip pat, kaip ir du paprasti daiktavardžiai, tik nuo veiksmažodinio daiktavardžio esą numetama daugiau komponentų: kokių ir kaip — nepaaiškinta. Iš tiesų tai gali būti dūriniai su antruoju veiksmažodiniu komponentu: šienapjuvis "kuris šieną pjauna’, žmogažudis “kuris žmogu žudo', duonadavis “kuris duoną duoda’ ir t. t. Šienapjuvis, žmogažudis, duonadavis gali turėti sukeistus vietomis pamatinius komponentus: žmogžudys (: žudyti žmogų), bet galima manyti, kad tuo metu, kai buvo daromi tokio tipo dūriniai, buvusi kitokia žodžių tvarka sakinyje: duondavis (: duoną duoti), o gal jau padaryta iš kitokios konstrukcijos: duonadavis (: duonos davėjas; nusakomasis kilmininkas + veiksmažodinis daiktavardis) ‘tas, kuris duoda duonos’. Pastaroji mintis atrodo įtikinamesnė — antras žingsnis nuo veiksmažodžio, t. y. iš veiksmažodžio padarytas veikėjo pavadinimas davėjas (: duoti), toliau susiaurinama jo reikšmė nusakomuoju kilmininku duonos davėjas, darant dūrinį, atmetama priesaga su galūne ir gaunama duondavis. Tokių žodžių yra nemažai ir būtent tokią jų darybą mato Daukša. Kai kurių dūrinių pateikiami variantai su jungiamuoju balsiu ir be jo — toks pateikimas greičiausiai atspindi realius vartosenos polinkius. Iš konkrečių pavyzdžių minėtinas šienpjuvis — su veiksmažodžio šaknies balsiu u (tikriausiai tai ilgasis arba pusilgis balsis). LKZ,,, 750 pateikiami pavyzdžiai tik iš raštų bei vakarų ir piety aukštaičių tarmių, 0 iš rytų aukštaičių pavyzdžių nėra. Kitas pavyzdys — mésédis ‘kas valgo mėsą'. Jo sandara įprasta, bet tame pačiame lape paminimas dar vienas iš tų pačių pamatinių žodžių padarytas dūrinys — mesiedas,,,,. Reikia manyti, kad turimas galvoje laikas nuo Kalėdų iki Užgavėnių. Siaurės panevėžiškių tarmėje (apie Biržus) toks ė virtimas ie yra dėsningas (LKŽ,,, 44). Skirtinga galūnė leidžia jį atskirti nuo asmens pavadinimo meésédis. Šios dūrinių grupės pamatiniai žodžiai yra priesagų -tojas ir -ėjas vediniai. Jie DG pateikiami darybos iš pagrindinių veiksmažodžio formų skyriuje, o šiame darbe aptariami priesaginių daiktavardžių skyriuje (žr. 3.1.8.). 3.2.4. Gramatikoje atskirai aprašomi dūriniai su dabar vadinamaisiais prefiksoidais ir sufiksoidais — sudurtinių žodžių elementais, dėl darybos reguliarumo jau panašėjančiais į priešdėlius arba priesagas, pvz.: pusrytis arba laibgalis. Šių reiškinių pastebėjimas ir grupavimas rodo nemenką gramatikos autoriaus kalbinę įžvalgą. Atskirai aptariami dūriniai su pus-, vidir -gal-: pusritis, pusbe,rnis, pusbrolis, pusdienis, pus'žuSIS 4,3,» PUS @vnaktis, pus'avžiemis, pus'avgave,nis, pus'avdienis, . . vidudienis, vidunaktis, viduvasaris, viduzZiemis, vidupievis (vidulavkis arba vidulavke,"),, . ,, drutgalis, lajbgalis.» tvoragalis, tvorugalis,, , ., sienojgalis, . . . Su démenimis pusir pusiaupateikiami pavyzdžiai rodo (ir gramatikos autoriaus tai konstatuojama), kad darybos pamatas gali būti ne tik daiktavardis pusė, bet ir prieveiksmis pusiau. Taip pat gramatikoje pasakoma šio darybos tipo darybinė reikšme: žymi pusę antruoju dėmeniu įvardijamo daikto — puse, rito, puse; bemno, „„„Be abejo, tai nelabai tikslus apibendrinimas, pusbernio tikroji darybinė reikšmė ‘dar neVIII Žodžiai vidulavkis ir vidulavke, rankraštyje nubraukti. ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 81 priaugęs iki tam tikro amziaus’, puszgsio — "maždaug pusė antruoju démeniu pasakyto daikto", pusbrolio — "tėvo arba motinos sesers ar brolio vaikas’ ir t. t. Dar galima paminėti du pavyzdžius, pirmiau įrašytus į sudurtinių būdvardžių skyrių, bet vėliau išbrauktus: pus'žmogis, pus'ponis, , . (sudurtiniai būdvardžiai su dėmeniu pusaptariami 4.2.3). Jų darybinė reikšmė yra daug labiau apibendrinta, mažiau varijuoja, gal todėl ir atitinkamų sudurtinių daiktavardžių reikšmių įvairovė nebuvo pastebėta. Dar atkreiptinas dėmesys į būdvardžius, padarytus iš pusir daiktavardžio, nes šiandien jie labai sudaiktavardėję — apie tai plačiau žr. 4.2.3. DG jau įžvelgiama dūrinių su vidskirtinga darybinė reikšmė: vidudienis, vidunaktis, viduvasaris, vidužiemis reiškia „vidurį dienos, nakties, vasaros, žiemos“, t. y. ‘antruoju dūrinio dėmeniu pasakyto laiko tarpo vidurys'. Į šią semantinę grupę nepatenka vidupievis — jis reiškia pievų tarp dirvu e„sųnt“"ų,,.„„Panašiai reikšmė apibūdinta ir žodyne: „tarp laukų ar dirvų esanti pieva“ (LKZ, 96). Atkreiptinas dėmesys, kad iš šios dūrinių grupės gramatikos autoriaus išbraukti vidulaukis ir vidulaukė. Ir iš tiesų — vidulaukis neturi "buvimo tarp ko nors' reikšmės. Dūriniai su šaknimi -galsudaro dvi grupes, atskirtas pagal pirmąjį dūrinio dėmenį — būdvardį arba daiktavardį. Iš būdvardžių padarytų dūrinių pateikiami tokie pavyzdžiai: drūtgalis ir laibgalis. Gramatikoje teigiama, kad ne iš kiekvieno būdvardžio galima pasidaryti tokius dūrinius, o tik iš būdvardžio aržvalgingo? (wzglednego), „Iš vos dviejų pavyzdžių sunku dabar pasakyti, ką turėjo galvoje autorius, nes matyti, kad ir pats abejojo dėl termino artžvalgingas, todėl net ir lenkišką atitikmenį pateikė. Siandien šį lenkišką terminą suvokiame kaip santykinis (Vaitkevičiūtė 1994: 924). Vadinasi, Daukša teigė, kad tik iš santykinių būdvardžių daromi dūriniai su galas. Žinoma, iš visų santykinių nedaroma (pvz., nejungiama gražus + galas, greitas + galas), bet pateikti pavyzdžiai to neneigia. Be to, pateikiami ir pamatiniai junginiai drutasaj galas, lajbasaj galas, ,., iS kurių matyti, kad pamatiniai būdvardžiai yra įvardžiuotiniai. Kita grupė dūrinių su pirmuoju dėmeniu daiktavardžiu: tvoragalis, tvorugalis, sienojgalis. Pateikiamų pavyzdžių darybinės reikšmės gerokai skiriasi: tvoragalis reiškia tvoros galas arba Smotas,,, ,,, 0 tvorugalis reiškia tvoros galų, kur tvora bajg asi, ., sienojgalis reiškia sienojos galų arba šmotu ir mažu sienoji, „„.Reikšmių apibendrinimą rodo ir autoriaus teiginys: visi „jiems tolygūs“ turi tą pačią reikšmę. Taigi, DaukSa mano, kad rvoragalio | tvorugalio atveju reikšmės skirtumą lemia būtent jungiamasis balsis. Nežinia, ar čia tik tarmės ypatybė, nes daugiau apie tokius atvejus medžiagos rasti nepavyko. 3.3. Priešdėliniai daiktavardžiai 3.3.1. Priešdėliniai veiksmažodiniai daiktavardžiai minimi sudurtinių daiktavardžių skyriuje. Jie, autoriaus nuomone, sudurti iš priešdėlio ir veiksmažodžio: priedas, apiraSas, atarašas, ažurašas, irašas, išrašas, parašas; pejrasas, prirašas, surašas, užrašas, „„. Kaip jau kalbėta 2.3, čia priešdėlinių veiksmažodžių galūnių vediniai sutapatinami su priešdėliniais daiktavardžiais, kuriuos iš tiesų galima laikyti dūriniais. Tokį klasifikavimą lėmė ir tai, kad apskritai visoje gramatikoje apie galūnių vedinius nė neužsiminta. Tiksliau sakant, autorius čia darybos neaptarinėja. Jis tiesiog konstatuoja faktą, 82 | ANTANAS SMETONA kad „dariniai iš priešdėlinių veiksmažodžių“ kaitomi kaip atitinkamų linksniuočių nepriešdėliniai daiktavardžiai (iSejnyntie nit žod“'u sudetin'u |...) atsimajno kajp n'e, sudeti, . ). Todėl šių pavyzdžių atsiradimas dūrinių skyriuje rodytų, kad gramatikos autorius neskyrė darybos tipų apirašas ir apyrankė. Tame pačiame skyriuje šios abejones išsklaidomos — atskirai paminimi ir priešdėliniai daiktavardžiai, sudaryti iš prielinksnio ir daiktavardžio: pamiske,, palavke, paupe,; apinaktis, apižiemis; priesienis, Šalia pateikiama ir šių darinių darybiné reikšmė: Zinklina artumy sudetin’o prie n'ežsudetin'uj e;synt€o, , ., — darinys rodo artumą prie pamatiniu žodžiu pasakyto daikto. Sudurtiniy daiktavardžių skyriuje minimas ir priešdėlinis daiktavardis niisaviste,,, „L. Teigiama, kad jis padarytas iš prielinksnio ir įvardžio. Savybinio įvardžio darybos lizde šis darinys, be abejo, turi savo vietą, bet dėl sudėtingos darybos grandinės gramatikos autorius nesugebėjo jos mustatyti: šis darinys minimas ir priesaginių daiktavardžių skyriuje (žr. 3.1.10). 3.3.2. Daugiau apie priešdėlinių daiktavardžių darybą kalbama rankraštinės gramatikos prielinksnių skyriuje (žr. 2.4). Nors didžioji jo dalis skirta priešdėliniams veiksmažodžiams, nemažai pateikiama kitų kalbos dalių pavyzdžių, tarp jų ir priešdėlinių daiktavardžių. DAIKTAVARDŽIŲ SU PRIEŠDĖLIU ATir visais jo variantais yra nedaug. Su šiuo priešdėliu dažniausiai daromi veiksmažodžiai (žr. 5.2.7) ir aiškinama priešdėlio variantų vartosena. Autorius teigia, kad priešdėlis atovartojamas su daiktavardžiais, išvestais iš veiksmažodžių, ir pačioje daiktavardžio klasėje, kartais su būdvardžiais: atož'ura, atotvanas,.,,, Pavyzdžių daugiau nepateikta, tačiau pats dar kelis kartus pavartoja atožvalga,.,., ir vieną kartą atomajna , , (tai gali būti ir korektūros klaida, nes šiaip visur kitur vartojama atamaina). Gramatikos autoriaus kalboje vartojamas tik vienas daiktavardis su priešdėliu at-: atmaina “paradigma, linksniuotė, asmenuotė, galūnė' — atamajnos, atmajnas, atomajna. PRIEŠDĖLIAI P4IR POtaip pat minimi prielinksnių skyriuje. Ten paaiškinama, kad dažniausiai šie priešdėliai (gramatikos terminais prielinksniai) pridedami prie veiksmažodžių ir gerokai rečiau prie daiktavardžių ir būdvardžių. Veiksmažodžių pavyzdžių visiškai nepateikiama, o pailiustruojama tik retesnė vartosena. Pateikiami tokie daiktavardžiai: poil'sis, posunis, povajkis, podukra „„. Šių priešdėlių vartosena labai susijusi ir su daiktavardžiais, ir su būdvardžiais, ir su sistemingiausiai daromais veiksmažodžiais, nors jų pavyzdžių ir mažiausia. XIX a. gramatikoje priešdėlių vediniai dar nesisteminami pagal kalbos dalis, be to, gal ir neįmanoma buvo to padaryti, nes, pavyzdžiui, būdvardžiai irgi pateikiami su tokiais pačiais priešdėlio variantais: padidis, pabaltis ir pan. Todėl, kad vaizdas būtų išsamesnis, visus priešdėlio pavedinius tikslingiau aptarti viename skyriuje. Tai daroma veiksmažodžių priešdėlinės darybos skyriuje 5.2.3. DAIKTAVARDŽIŲ SU PRIEŠDĖLIAIS UZ-, AZyra tik pora (ažurašas, užrašas, .„.), ir tie padaryti iš priešdėlinių veiksmažodžių, todėl jų ypatumai ir skirtumai išsamiai aptariami veiksmažodžio priešdėlinės darybos skyriuje 5.2.8. Daiktavardžių su priešdėliu įirgi yra tik pora: islenis,„„„, (: slėnis), irašas, „„(: įrašyti). Gramatikos autorius šio priešdėlio vedinius retai vartoja ir gana trumpai apta- ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 83 ria. Šio priešdėlio vedinių problematika labiau atskleidžiama per priešdėlinius veiksmažodžių vedinius, todėl jis aptariamas veiksmažodžio darybos skyriuje 5.2.4. Iš pirmo žvilgsnio tame prielinksnių skyriuje visiškai nepagrįstai sudaryta PRIELINKSNIO IR PRIEŠDĖLIO PORA SU IR SAN- (SĄ-). Tai, matyt, lėmė ir pakitęs priešdėlio są-, sanvokalizmas (šiaurės panevėžiškių tariama su-, sun-), ir gramatikos autoriui zinomi prielinksnio su variantai (dalies vakarų aukštaičių ir latvių sa) — vadinasi, dėl grynai fonetinio panašumo galėjo ir sutapatinti šį prielinksnį su priešdėliu. Priešdėlio sąvediniai gramatikoje: syntarme,, sundara, synzine,,.,, suzine,,,, .. sunkalbinis „„„, surasas,. .; priešdėlio suvediniai: sustatimas, , .., subal’ses , , ir du veiksmažodžiai — sudetas „„„„„sudūti, , .. (apie veiksmažodžių darybą su sgir suzr. 5.2.5). Du vediniai kelia abejonių. Surasas gali būti galūnės vedinys iš prieSdélinio veiksmažodžio surašyti (plg. aprašas iš aprašyti), nors gramatikos rašyba netrukdo surašas interpretuoti kaip sąrašas. Subalsę galima suprasti tik kaip sąvedini — sąbalsė, nes šalia nėra to paties veiksmažodžio su priešdėliu su-. Visi šie pavyzdžiai vis dėlto leidžia daryti prielaidą, kad šiaurės panevėžiškiai dėl priešdėlių sgir suvokalizmo sutapimo galėjo šiuos priešdėlius ir tapatinti. 3.4. Daiktavardžiai — galūnių vediniai 3.4.1. DG galūninė daryba neįvardijama, tačiau apskritai apie galūnių vedinius Daukša vis tiek neišvengiamai turi kalbėti aiškindamas Apie moteriškosios giminės darymą iš vyriškosios (Apie tajsimų gimties moteriškos iš viriskos „„„). Čia pateikiamos dvi žodžių grupės. Apie pirmąją grupę pasakyta, kad iš vyriškosios giminės daiktavardžių, padarytų iš kitų kalbos dalių, daromos moteriškosios giminės formos keičiant galūnę -us į -ė: yndegne, (: undegn'us), tikne, (: tikn'us), kitre, (: kitrus),„„„„Tai jau yra galūninės žodžių darybos pristatymas. Nors žodžiai tiknius ir kitrus gali būti vartojami ir kaip būdvardžiai, tenka pasitikėti gramatikos autoriaus teigimu, kad tai daiktavardžiai, nes be pavyzdžių ne ką tegalima spręsti. Antroji grupė apibūdinama dar trumpiau — iš vyriškosios giminės tautovardžių moteriškosios giminės tautovardis daromas keičiant galūnę -as į -ė: Lietuv'nike, (: Lietuv'nikas), Ruse, (: Rusas), Linke, (: Lienkas), tFegkea (: tFeskas), Latve, (: Latvis), Ingle, (: Inglis), ,,, .. Kazin ar galėjo būti XIX a. viduryje kitaip suvokiama. Juk čia iš tiesų pakeičiama tik galūnė. Dar ir šiandien neaišku, ar tai yra aiški darybos opozicija, ar lygiavertės substantiva mobilia formos, tarpusavyje nesaistomos darybinių ryšių. Juditos Džežulskienės disertacijoje teigiama, kad šios poros laikytinos „atskira (veiksmo atlikėjų ir ypatybės turėtojų pavadinimus apimančia) darybine asmenų (gyvūnų) kategorija“ (Džežulskienė 2001: 5). Vadinasi, apie poros narių darybinius santykius kalbėti vargu ar galima. Šis darybos modelis, atrodo, tarmėje nebuvo įprastas ir išplėtotas taip, kaip šiandien. Jis tiko tik žmonių vardams. Pateikęs septynias vardažodžių linksniavimo paradigmas, autorius išvardija ir keturiolika grupių žodžių, vienaip ar kitaip netelpančių į tas paradigmas: vieniems stinga daugiskaitos, kitiems vienaskaitos, vienų vienaskaita linksniuojama pagal vieną paradigmą, daugiskaita — pagal kitą ir pan. Į tokių nereguliarumų sąrašą pateko žvėrių ir paukščių vardai, kurie yra kurios nors vienos giminės, bet gali žymėti ir vyriškąją, ir moteriškąją giminę (pvz., meška, kiškis). Autorius 84 | ANTANAS SMETONA nesiūlo plėsti kalbamo darybinio modelio arba naudotis kokiomis nors priesagomis abiejų giminių formoms pasidaryti (pvz., meškinas, kiškė), o ima pagalbinius žodžius patinas ir patytė ir net nederina su jais daiktavardžių: bajkstus kiškis patinas, bajkštus kiškis patite,; ke,bli meSka patinas, kebli meįška patite,; pilkas žvirblis patinas, pilkas žvirblis patite,; marga kregzde, patinas, marga kregzde, patite, „L. 3.4.2. Daiktavardžių darybos skyriuje dar pateikiama darybos iš jaustukų pavyzdžių: ajmana, ajman'a (: ajman’),, ... Lietuviy kalbos žodyne teigiama, kad jaustukas aiman kilęs iš sutapusių ai ir man (LKZ, 38), todėl visiškai įmanoma, kad tokie žodžiai DG būtų priskiriami prie dūrinių. Tačiau aimana įrašyta į priesaginių daiktavardžių skyrių, nors priesagos šis žodis neturi. Šio tipo daiktavardžiai iš tiesų yra galūnių vediniai iš veiksmažodžių, plg. rauda (: raudoti), malda (: maldauti) ir kt. Veiksmažodžių ir būdvardžių darybos skyriuose jaustukas aiman vėl kaip darybos pamatas (žr. 5.1.4) — aimanuoti ir aimaningas. Iš tiesų darybos lizdo pagrindinis žodis yra jaustukas, tačiau pirmiausia iš jaustuko darome veiksmažodį, o paskui iš jo ir visus kitus įmanomus vedinius, pvz., priesagos -ingas vediniai daromi iš daiktavardžio: aimaningas (: aimana). Gramatikoje pateikiami du daiktavardžio aimana variantai — a ir ia kamienų: aimana ir aimania. Tai tikriausiai atspindi realią to meto rytų aukštaičių vartoseną. 4. BŪDVARDŽIŲ DARYBA Daukša savo gramatikoje būdvardžių darybai, kaip ir daiktavardžių, paskyrė du skyrius: apie priesaginius būdvardžius ir apie sudurtinius būdvardžius. Priešdėliniai būdvardžiai pateko į du skyrius — sudurtinių būdvardžių ir prielinksnių. Būdvardžių darybos pateikimas nesiskiria nei nuo veiksmažodžių, nei nuo daiktavardžių darybos pateikimo. 4.1. Priesaginiai būdvardžiai 4.1.1. Atskirai aprašoma priesaginių būdvardžių daryba iš kitų kalbos dalių: Apie tajsimu pripultininku iš kitu dal'u kalbos,, , ,. Teigiama, kad būdvardžiai daromi iš daiktavardžių, būdvardžių, įvardžių, dalyvių, veiksmažodžių, prieveiksmių, prielinksnių, jaustukų, ir be komentarų pateikiama šios darybos pavyzdžių. Taip pat dalis priesaginių būdvardžių paminima daiktavardžių priesaginės darybos skyriuje (žr. 3.1.1) ir sudaro ketvirtąjį deminutyvų tipą. Tai visiškai suprantama, nes net kalbos dalių saraSe daiktavardis nuo būdvardžio neatskirtas, o abu įvardijami kaip vardai — tai lotynų kalbos gramatikos tradicija. 4.1.2. Kaip ir daiktavardžių darybos skyriuje, priesaginės būdvardžių darybos aptarimas pradedamas nuo būdvardžių, turinčių mažybines priesagas: baltutis, baltute, baltutelis, baltutele, (: baltas, balta), nedidutis, nedidute,, nedidutelis, nedidutele, (: ne, didis, nedide,), grazutis, grazute,, grazutelis, grazutele, (: gražus, graži), Sis darybos tipas pateiktas labai glaustai, be komentarų. Pasakoma, kad būdvardžių galūnės -as, -iS, -US5, -4, -i, -€34,„,keičiamos į priesagas -utis ir -utėlis (-utis, -ute,, -utelis, -utete,,, .,). Dariniai visiškai sistemingi ir aiškūs. Priesaga -utėlis laikoma viena savarankiška priesaga, Oo ne dviejų priesagų samplaika. ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 85 4.1.3. Toliau išvardijamos kalbos dalys, iš kurių daromi būdvardžiai. Iš daiktavardžių: iš brol’o — broliskas, brolinis,, , : iš būdvardžių: iš balto — balsganas, balsvas ir visi susmulkinti — baltutis, baltutelis itt, „„; iš įvardžių: iš manies, tavies, savies, musu, jusu ejna: maniškas, taviskas, saviškas, musiškas, jusiškas, ..; iS dalyvių: iš pirkto — pirktinis, rašito — rašitinis, ,.'°; iš veiksmažodžių: iš dūti — davingas, davus, dūslingas, dūslus, dūsningas, dusnus,, „„; iš prieveiksmių: iš toli — totus, tol'imas; iš unksti — unkstus, unkstivas; iš dabar — dabarikšt“'as, dabarikstis,, .; iš prielinksnių: iš prieš — priešingas; iš lig — ligus,, y, iš jaustukų: iš ajman — ajmaningas, ajįmanus . . Iš pateiktų pavyzdžių galima susidaryti nuomonę ir apie autoriaus teorinę mintį. Žinoma, dariniai, pateikiami be sakinių arba žodžių junginių, neleidžia tiksliai suvokti jų reikšmės. Jokių abejonių ar problemų nekelia būdvardžių daryba iš daiktavardžių, būdvardžių, įvardžių. Darybos iš būdvardžių pavyzdžiai atskirti į dvi dalis: įprastieji dariniai (balzganas, balsvas) ir deminutyvai (baltutis, baltutélis). Daukša darinius maniškas, taviškas, saviškas, broliškas ir kt. laiko būdvardžiais. Tai visai dėsninga, nes priesagą -iškas teturi būdvardžiai (plg. žemiškas, žmoniškas, pieniškas ir kt.). Labai panašūs vediniai maniškis, taviškis, saviškis ir kt. gramatikoje laikomi daiktavardžiais (žr. 3.1.10). Nors iš tiesų vediniai su priesaga -iškis galėtų būti ir būdvardžiai (plg. vilniškis laikraštis), o maniškis, taviškis dažniausiai vartojami daiktavardiškai arba net jau ir sudaiktavardėję. Būdvardžių darybai iš jaustukų pasirinkti netinkami pavyzdžiai — aišku, kad aimanus ir aimaningas yra autentiški bendro darybos lizdo iš jaustuko aiman nariai, tačiau jie daromi ne tiesiogiai iš jaustuko, o yra jau antriniai dariniai iš atitinkamo daiktavardžio — žr. 3.4.2 ir 5.1.4. 4.1.4. Daukša yra apibūdinęs būdvardžių darybą iš dalyvių — pateikti priesagos -inis vediniai pirktinis, rašytinis. Lietuvių kalbos gramatikoje (Ulvydas, red., 1965: 571) pateikiama prielaida, kad tokius vedinius galima sieti su bendratimi ir išskirti priesagą -tinis. Vis dėto čia atsiskleidžia Daukšos įžvalgumas, leidęs jam įžiūrėti darinyje ir santykinę būdvardžio reikšmę, ir neveikiamosios rūšies dalyvio reikšmę: ir dabar yra autorių, manančių, kad pirktinis, austinis, dirbtinis ir panašūs būdvardžiai yra daromi iš atitinkamų neveikiamosios rūšies būtojo laiko dalyviu (pirktas, austas, dirbtas) su priesaga -inis (Paulauskienė 1994: 183). Gramatikos autorius čia dar buvo įrašęs porą rastas — rastinis, bet nežinia kodėl ją išbraukė. 4.1.5. Gana painus darybos lizdas iš duoti. Šiaip būdvardžių daryba iš veiksmažodžių įprasta, bet darybos lizdo pavyzdžiai pateikiami kaip lygiaverčiai, neatsižvelgiant į darinių hierarchiją: davingas, davus, dūslingas, dūslus, dūsningas, dūsnus (: dūūti ) ,.. Vediniai iš duoti čia gali būti tik du: dūsnus ir dūslus. Iš būtojo kartinio laiko gali būti tik davus — be to, tai ne priesagos, o galūnės vedinys. Šiame lizde nenustatinėjamos pamatinės veiksmažodžio formos, nors šiaip Daukša gerai skiria darybą iš skirtingų veiksmažodžio pagrindinių formų — žr. 2.7. Priesagos -ingas vediniai daromi iš atitinkamų būdvardžių. Labai neaiški kai kurių vedinių reikšmė, todėl net yra pagrindo abejoti jų realumu. Davus, dūsnus ir dūslus yra sinonimai (LKZ, 343). Dėl dūsnus ir dūslus sinonimiškumo, priesagų variantų ir reikšmių abejonių nekyla, nes žodyne pa16 Cia išbraukta: iš rasto — rastinis. 86 | ANTANAS SMETONA teikiama pakankamai pavyzdžių (LKŽ, 614). Tačiau šalia davus nėra jokio pavyzdėlio, tik nurodyti šaltiniai — Jurgis Slapelis ir Ambraziejus Kašarauskas. O šių šaltinių patikimumu verčia abejoti vienas faktas: abu rankose laikė DG bei žodyną ir iš jų nurašinėjo pavyzdžius (žr. Būga 1923: 344—345; Balčikonis 1955), vadinasi, tai ne du skirtingi šaltiniai, 0 remiamasi iš esmės vienu nepatikrintu šaltiniu, kuriame gali būti ir nerealių formų. Dėl tos pačios priežasties abejonių kyla ir dėl daiktavardžio kadžia, kadė ‘laikas, valanda’ (zr. 3.1.12). Kitas gana painus dalykas — šaknies balsio (dvibalsio?) rašyba: dir, dislingas, diislus, diisningas, diisnus. Sis polifonetinis rašmuo galėtų būti suvokiamas net trejopai. Pirma — tai iš tiesų polifonetinis raSmuo, reiškiantis, kad gramatikos autorius įvairiose tarmėse girdėjo įvairius garsus, pvz.: duoti, duti, douti (plg. Zinkevičius 1966: 84-88); tai paremia ir gramatikos teiginys: aukštaičiai kai kuriose vietose taria sveiką dvigarsį, o žemaičiai tiktai pirmą balsį arba abu garsus sukeičia vietomis ir vietoj uo taria ou (ov), , ... Beje, matome, kad dvibalsio uo kaitaliojimas Daukšos vertinamas kaip aukštaičių ir žemaičių skirtumas, tačiau ir pačių rytų aukštaičių šis dvibalsis monoftongizuojamas. Antra — tai gali būti ne polifonetinės, 0 morfologinės rašybos dalykas: jokių tarties variantų gramatikos autorius negirdėjo, o rašė pagal pamatinį žodį; reikalaujama rašyti avti, gavti, mavti, nes ave,, gavo, Move... Trečia — autorius girdėjo žemaičius diftongizuojant ilgąjį šaknies balsį žodžiuose dosnus, doslus, dosningas, doslingas ir todėl rašė polifonetinį rašmenį :t, tačiau tai mažiausiai tikėtina, nes autorius kalbėdamas apie balsio o tarimą apie jo diftongizaciją nieko nesako. 4.1.6. Būdvardžių daryba iš prieveiksmių: tofus, tol'imas (: toli), unkstus, unkstivas (: unksti), dabarikšt“'as, dabarikštis (: dabar), ,. Daryba iš prieveiksmių vėl iliustruojama prieveiksmiais toli, anksti. Daugiau apie tai kalbama 3.1.11 ir 6.2. Jeigu nesvarstoma toli — tolus ir anksti — ankstus darybos kryptis, čia viskas suprantama. Priesagų vediniai tolimas ir ankstyvas, be abejo, daromi ne iš prieveiksmių, 0 iš atitinkamų būdvardžių. Vedinių dabarykščias ir dabarykštis daryba iš prieveiksmio nekelia abejonių. Pateikiami pramaišiui vartojami vediniai su skirtingomis nom. sg. galūnėmis. Atrodo, kad vedinys su daiktavardine galūne rytų aukštaičių bus vartotas dažniau, nes pateikiamas pirmas. 4.1.7. Būdvardžių daryba iš prielinksnių: priešingas (: prieš), ligus (: lig), ,- IS prielinksnių, kaip ir iš jungtukų (žr. 3.1.12), vardažodžių negalima padaryti. Prielinksniai neturi šaknies, prie kurios galėtų jungtis darybos formantai. Vadinasi, tokios darybos pavyzdžiai yra neteisingi. Priešingas galėtų būti padarytas iš prieveiksmio priešais (būta ir būdvardžio priešus) arba daiktavardžio priešas, kaip ir daugelis priesagos -ingas vedinių (Ambrazas, red., 1997: 198), o lygus apskritai reikėtų laikyti paprastu žodžiu. Taigi būdvardžių darybos iš prielinksnių modelis lieka be pavyzdžių ir laikytinas gramatikos autoriaus paklydimu. 4.2. Sudurtiniai būdvardžiai 4.2.1. Sudurtinių būdvardžių skyrelis nepalyginti glaustesnis už sudurtinių daiktavardžių skyrelį. Jis kartu su sudurtinių veiksmažodžių skyreliu sutilpo į vieną lapą ir ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 87 pavadintas Apie sudėtinius būdvardžius (Apie pripultinikus sudetin’us, , ). Sudurtiniai budvardziai klasifikuojami pagal darybos pamata, prie kai kuriy yra trumpi paaiskinimai: budvardziai, padaryti i$ dviejų daiktavardžių — linaZiedis, Sunasirdis,, , ,; iš budvardzio ir daiktavardžio — žmogus baltaplavkis arba baltaplukis,, , ; iš įvardžio ir daiktavardzio — kasdienis, kasdieninis, kasmetinis, ins iš daiktavardžio ir veiksmažodžio — šalnakundis,,,,,; iš dviejų būdvardžių — jūdmargis, jūdberis, Zal’'margis,,,, ; i$ būdvardžio ir dalyvio — Visogalis,, , , ; iš prieveiksmio ir dalyvio — davggalis, , ,,. Kaip atskiras sudūrimo komponentas paminėtas daiktavardis pusė, su kuriuo gali būti jungiami daiktavardžiai ir būdvardžiai, pvz.: pus'ymzis, ,,., pus'baltis, , .. 4.2.2. Daugelis dūrinių nekelia jokių abejonių ir klausimų. Mėginama aiškinti kai kurių dūrinių, kaip ir sudurtinių daiktavardžių, darybinė reikšmė: jūdmargis, jūdberis, Zal’'marygis žienklina dvi pripulti vienon vieton sumajšitas, kajp šitūsie išre;jšk'uosie — dvi "mostis,,, As; baltaplavkis arba baltaplaukis žinklina taj: žmogus, tur'untis baltus plavkus arba žmogus su baltajs plavkajs arba žmogus baltu plavku, ,,. Tačiau čia išaiškinta ne darybinė, o individuali leksinė reikšmė, be to, pateikiami sinonimiški sintaksiniai atitikmenys — linksnis, prielinksninė konstrukcija ir išskirtinio dalyvinio pažyminio grupė; linažiedis, šunaširdis — žinklina pripultinikų [būdvardį], tur'unti, nusavisti, tu dajktiniku,,,„ Kitų sudurtinių būdvardžių grupių reikšmė neaiškinama, o tik pasakoma, iš kokių kalbos dalių jie padaryti. Gramatikoje teigiama, kad dūriniai judmargis, jūdberis, žal margis padaryti iš dviejų būdvardžių. Iš tiesų abiejų šaknys yra būdvardinės. Jei Daukša būtų mėginęs surasti sintaksinį atitikmenį (kaip sudurtinių daiktavardžių atveju), gal būtų paaiškėję, kad tai būdvardinio prieveiksmio ir būdvardžio dūrinys — juodai margas, juodai bėras, žaliai! margas (me žalai — tai rodo minkštumo ženklas prie /). Akademinė Lietuvių kalbos gramatika nemato pirmojo dėmens prieveiksmio, o teigia esant du būdvardžio kamienus (Ulvydas, red., 1965: 600). Kai kurie kiti šaltiniai (Paulauskienė 1994: 197; Ambrazas, red., 1997: 234) laikosi tokio paties požiūrio kaip ir Daukša, nors iš tiesų čia gali būti įvairiai: juodmargis, juodbėris, žalmargis tikrai yra iš prieveiksmio ir būdvardžio, bet famsžalis gali būti ir iš tamsus žalias, nes kalboje visiškai įmanomas toks junginys: Nusipirkau tamsų žalią kostiumą. 4.2.3. Dar vienas sudurtinių būdvardžių darybos tipas — su daiktavardinės kilmės komponentu pus-. Su šiuo prefiksoidu daromi ir sudurtiniai daiktavardžiai (žr. 3.2.4.). Gramatikoje aiškiai atskirti du darybos tipai pagal antrą pamatinį dėmenį (būdvardį arba daiktavardį). Pirmoji vedinių grupė labai primena sudurtinius daiktavardžius: pus'umžis, pus'gal'vis, pus'begrnis, pus’kvortis,, ,„,.. Ypač pusbernis ir puskvortis. Pusbernis net į sudurtinių daiktavardžių skyrių pateko. Daukša paaiškina šių dūrinių reikšme ir įtikinamai parodo, kad jie gali būti suvokiami kaip būdvardžiai: tur'gntis pusi, to viso: umž'o, galvos ir pripulties be;rno,,,,., t.y. turtintis pusę amžiaus, pusę galvos ir pusę berno ypatybių. Tam tikromis aplinkybėmis visi šie dūriniai gali būti vartojami ir daiktavardiškai, ir net visiškai sudaiktavardėti. Deja, senosiose gramatikose labai maža pavyzdžių, ypač sakinių arba žodžių junginių. O būtent apie šių dūrinių klases galima kalbėti tik aiškiame žodžių junginių kontekste (pvz.: praėjęs pusamžis buvo ramus — daiktavardis; pusamžis vyras buvo ramus — būdvardis; tik pusamžis gali tai suprasti ir padaryti — daiktavardiškai vartojamas būdvardis; arba pavyzdys su žodžiu, 94 | ANTANAS SMETONA matikos autorius suvokia daiktavardžio ir veiksmažodžio priešdėlinės darybos skirtumus. Štai kaip aprašoma daryba su kai kuriais priešdėliais: prielinksniai ato, nuo, po, prie, pro, san dažniausiai rašomi su daiktavardžiais, padarytais iš veiksmažodžių, ir su sudurtiniais daiktavardžiais, bet kartais rašomi ir su būdvardžiais, k.š.: atož'ura, atotvanas, poil'sis, priespavda <...> posunis, povajkis, podukra, priekletis, priesienis, produris, prokirtis . .. Šis teiginys rodo, kad veiksmažodiniai priešdėliniai daiktavardžiai, tokie kaip priespauda (: prispausti), aiškiai atskiriami nuo, gramatikos autoriaus Žodžiais, sudėtinių daiktavardžių, tokių kaip prieklėtis (: prie klėties). Kitoje vietoje net paaiškinama, kokius sintaksinius atitikmenis turi taip padaryti tikrieji priešdėliniai (sudėtiniai) daiktavardžiai: bebarzdis — reiškia tą patį kaip neturintis barzdos arba be barzdos .,,,. Gramatikos autorius iki galo nuoseklus dar negalėjo būti. Sudurtinių žodžių darybos skyriuje priešdėlinius veiksmažodžius vis dėlto pavadina sudurtiniais žodžiais, nors tai vis tiek nepaneigia to, kad jis skyrė daiktavardžių darybą iš priešdėlinių veiksmažodžių ir priešdėlinių daiktavardžių darybą daiktavardžio klasės viduje. Požiūris į priešdėlinius žodžius kaip į dūrinius tolimesniuose gramatikos skyriuose (ypač skirtuose sudurtiniams žodžiams) padeda išvengti ir šiandien dažnai daromos teorinės klaidos: niekur neteigiama, kad su priešdėliu galima pasidaryti vedinį iš kitos kalbos dalies — priešdėlis juk nekeičia kategorinės žodžio reikšmės. Pavyzdžiui, sudurtinių būdvardžių skyriuje teigiama, kad galima padaryti būdvardį suduriant daiktavardį ir prielinksnį be, o tai visiškai ne tas pats, kas teigti, jog iš daiktavardžio su priešdėliu padarome būdvardį. Šį reiškinį plačiau paaiškina Paulauskienė (1994: 192-193). Kelis kartus paminėta, kad sangraZiniuose priešdėlių vediniuose sangrazos dalelytė atsiduria tarp priešdėlio ir šaknies. Rankraštinės gramatikos autorius suvokia, kad atskiros kalbos dalys turi savo priešdėlius ir kad priešdėlinė daryba nekeičia žodžio kategorinės reikšmės. Jis išvardija priešdėlius, su kuriais daromi tik veiksmažodžiai: ap, at, ata, až, da, in, iš, nu, par, per, pro, pri, su, uz, užu — dedasi su žod“'ajs yr visajs iSre,jsk ajs nit žod"'u išejjnunt“"ajs „L. Cia, be abejo, savotiška darybos sampratos klaida, nes, pavyzdžiui, atvažiavimas padarytas ne iš važiavimas ir priešdėlio, o iš atvažiuoti ir priesagos. Tačiau Daukša visur dėsningai žiūri į žodžių sandarą, o ne į santykį tarp pamatinio žodžio ir darinio. Kalbamo meto gramatikos neskyrė morfeminės ir darybinės analizės. Todėl ir Daukša negalėjo kitaip mąstyti. Jis tik matė tai, kas yra žodyje, o tą patį darinį tokiu pamatu nesunku priskirti ir prie priešdėlinės, ir prie priesaginės darybos žodžių. Priešdėlis ir prielinksnis yra giminiški, todėl Daukša gali teigti, kad su tais pačiais priešdėliais padaromi ir veiksmažodžiai, ir daiktavardžiai, ir net būdvardžiai: ažuupis arba aZuupe,, ažukalnis arba ažukalnę,, islenis, negbilis, negale,, n'apikunta, ne,krikštas, negikedis „„,; apiname,, paname,, apibaltis, pabaltis, apibalt“'aj, pabalt“'aj .,, .. Iš tokių teiginių bei pavyzdžių kyla klausimas, ar skiriasi kai kurių priešdėlių variantų vartosena. Ir šis klausimas kyla ne tik gramatikos skaitytojams, bet ir pačiam autoriui. Toliau jis pamėgina iš tikrųjų atskirti kai kurių priešdėlių variantų vartoseną: ir ne tik formaliuoju rašybos pagrindu, bet įžvelgia ir reikšmės skirtumų. Gramatikoje atskirai aptariami šie priešdėlių variantai: apapi-, atata-, ažažu-, užužu-, parper-. Parir per-, žinoma, yra skirtingi priešdėliai, o ne to paties priešdėlio va- ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 95 riantai, tačiau dėl fonetinių priežasčių patekę į vieną gretą su variantų poromis. Kita vertus, ažir užnelaikomi variantais ir griežtai atskiriami. Apie priešdėlių poras įir in-, sąir su-, poir padaug nekalbama, bet iš pateikiamų pavyzdžių, pastabų ir paminėjimų net kituose darybos skyriuose aišku, kad ir jie vienaip ar kitaip bandomi semantiškai susieti. Dėl to toliau jie visi aptariami. 5.2.3. POIR PAaprašyti palyginti išsamiai, nors atskiro skyrelio, skirto šiems priešdėliams, nėra. Dviejose vietose mėginama apibrėžti jų vartoseną. Daukša teigia, kad podažniausiai vartojamas su iš veiksmažodžių padarytais daiktavardžiais (tokiais kaip poilsis iš pailsėti). Kadangi gramatikos autorius pair polaiko tuo pačiu priešdėliu, vadinasi, jis jau sugeba alomorfus sujungti į vieną morfemą (morfemos identifikacija). Fonetinis priešdėlio pakitimas dėsningas. Toks pakitimas paprastai esti Zodžių galūninės darybos lydimasis reiškinys. Taip pat gramatikos autoriaus matomas atskiras darybos modelis iš sintaksinės konstrukcijos (prielinksnis + daiktavardis). Dūriniais laikomi daiktavardžiai posūnis, povaikis. Kartais daromi ir būdvardžiai, bet pavyzdžių nepateikiama, nors toliau šiame skyrelyje matyti, kad kaip tik vartojama padidis, pasaldis. Priešdėlis pavartojamas su veiksmazodziais, iš jų padarytais žodžiais bei formomis ir kartais su daiktavardžiais, būdvardžiais bei prieveiksmiais: padedasi su veiksmažodžiais ir visais iš jų padarytais žodžiais, taip pat dedasi ir su daiktavardžiais, būdvardžiais ir prieveiksmiais: paname,, pabaltis pabalt“'aj ., .. Veiksmažodžių pavyzdžių nėra, pateikiami tik retesni — daiktavardis ir būdvardis. Daugiau žodžių su šiais priešdėliais pateikiama rankraštinės gramatikos sudurtinių daiktavardžių (žr. 3.3.1) bei būdvardžių (žr. 4.3.1) skyriuose ir šiaip jų yra visame gramatikos tekste. Kad būtų aiškiau, ką gramatikos autorius manė apie priešdėlius pair po-, galima apžvelgti jų vartoseną visoje gramatikoje: priešdėlis popavartotas 9 kartus: povajkis, posunis, podukra „,,, povejsdis,, ‘pavyzdys’, porit,, . poligintin'aj „„„„*palyginamieji', poil’sis „„„žime,s poiSrejSkine,s arba poistarine,s “sakinio skyrybos ženklai'; priešdėlis pavartojamas daug dažniau (per kelis šimtus pavyzdžių, bet tai daugiausia veiksmažodžiai ir jų formos). Gramatikos sudurtinių būdvardžių skyriuje pirmiausia pateikti pagrajtis, padidis ir pasal'dis, ,„. Kiti pavyzdžiai: pabajgos,,,,,, paavgo ,.,.. pabajgtin'aj ,, ., pabaltis ,, ., paZisti ,,,, pauntrins,, .. pasalijie , ... papegktin'aj y ., paprastin’is,. ,., pamiske,, palavke, paupe,, .... paname, „ir t.t." IS pateiktų pavyzdžių matyti, kad priešdėlių pair povartosena nesiskiria nuo šiandieninės, išskyrus būdvardinės kilmės priešdėlinius būdvardžius pagrajtis, padidis, pasal'dis, pabaltis ir kai kuriuos priešdėlinius būdvardžius su priesaga -inis pabajgtin'aj, pape,;jktin'aj, paprastin'is — poligintin'aj, poišre,įškinę,s, poistarine,s. Šiaip rytų aukštaičiai kirčiuotoje pozicijoje o gali versti a (Zinkevičius 1966: 69), todėl DG galima įžvelgti kelis prieštaravimus. Pirma, neaišku, kodėl nevartojamas polifonetinis '" Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje daiktavardžio ir būdvardžio darybos sistemose priešdėlis panelaikomas povariantu — abu vertinami kaip skirtingi priešdėliai (Ambrazas, red., 1997: 145, 224). Tada lieka neaiškus priešdėlio panors ir ne visai reguliarus virtimas priešdėliu podarant daiktavardžius iš veiksmažodžių: potraukis (: patraukti), postūmis (: pastumti), poilsis (: pailsėti), pokalbis (: pakalbėti) ir t. t. Tokių darinių labai daug, gal net tiek pat, kaip pagalba (: pagelbėti), paroda (: parodyti), pažyma (: pažymėti). Todėl ir rankraštinėje gramatikoje laikomasi požiūrio, kad priešdėliai pair poyra fonetiniai variantai; tam neprieštarauja ir Aldona Paulauskienė, šiuos priešdėlius laikanti fonetiniais variantais dėl vienodo santykio su prielinksniu po (Paulauskienė 1994: 96). 96 | ANTANAS SMETONA rašmuo, nes pavyzdžiai rodo tarimo svyravimą. Antra, nėra jokios sistemos priesagos -inis vedinių variantuose. Iš to galima daryti išvadą, kad kai kurių tarmės ypatybių gramatikos autorius nepastebėjo arba nesuprato. 5.2.4. ĮIR IN-. Gramatikos autorius nustatė, kad šie priešdėliai susiję, tačiau nepabrėžė jų semantinės tapatybės. Gramatikoje yra tokie priešdėlio įvediniai: pavyzdžiuose — isikalbeti, ,, , , isiris „„„, ikalbeti ,, iduti „, 444 (Yra ir pora daiktavardžių — islenis „„,„irašas, .„.); autoriaus kalboje — itikti,,„„„„ivegstu„„„„„intiktu,.„„inegštus „y... imegstos,,,.,., Matyti tokia tendencija: prielinksnis į ir jo variantai in, ing, ieng prielinksnių aprašuose minimi ne kartą, tačiau paties autoriaus visiškai nevartojami, O priešdėlis inpavartotas tik vieną kartą (beje, yra abu atvejai: įtikti ir intikti) ir dar 10 kartų pavartotas priešdėlis į-. Ir aišku kodėl: šiaurės panevėžiškiai prielinksnį į sistemingai keičia į prielinksnį ant (Zinkevičius 1966: 416). Tai patvirtina ir pats gramatikos autorius: kartais ir aukštaičiai seka žemaičius, bet dažnai vartoja prielinksnį ant vietoje į, pvz., ‘unt miestu ejnu’ tačiau toks pasakymas turi truputį kitą reikšmę, nes jis reiškia ‘pasalyje, arti, netoli miesto, pas miestą, prie miestui', bet ne “vidun miesto", nes 'ejnu miestan arba ing miestų" reiškia 'vidun, vidurin mesto" _ ... PrieSdelis antgramatikoje nė karto nepavartotas ir, kaip matyti iš ką tik pateiktų pavyzdžių, su priešdėliu įnesupainiotas. 5.2.5. S4IR su-. Daugiausia su šiais priešdėliais duodama daiktavardžių pavyzdžių, todėl šiame darbe jie aprašomi priešdėlinių daiktavardžių skyriuje. Veiksmažodžiai ir jų formos gramatikoje pateikiami tokie: sudetas ., , suditi,, .. Šie pavyzdžiai jokių abejonių nekelia, tačiau palyginus su daiktavardžio priešdėliais paaiškėja, kad dėl priešdėlių sąir suvokalizmo sutapimo šiaurės panevėžiškiai galėjo juos ir painioti (plačiau žr. 3.3.2). 5.2.6. APIR API-. Šie priešdėlio variantai apibūdinti labai trumpai, jokio semantinio skirtumo tarp jų nematyti. Pirmiausia pateikiamos rekomendacijos, kada labiau linkstama vieną rašyti (apvartojamas su sangrąžiniais veiksmažodžiais), o kada kitą (apipirmiausia vartojamas su veiksmažodžiais, prasidedančiais b, p), paskui paaiškinama, kad visais kitais atvejais vartojami sinonimiškai (apdeti arba apideti; apdūti arba apidūti; apgavti arba apigavti; apjūkti arba apijūkti „„„). Visai tas pats pasakyta apie priešdėlius až-, ažuir už-, užu-. Tik ažuir užurekomenduojama vartoti su veiksmažodžiais, prasidedančiais priebalsiais š, ž. Autoriaus teigimu, su būdvardžiais reikėtų vartoti tik api-. Tai greičiausiai reiškia, kad dėl rašybos ypatumų gramatikoje sutapatinti skirtingų kalbos dalių priešdėliai apiir apy- (žr. 4.3.2). 5.2.7. ATIR ATA-. Atrodo, kad semantinio skirtumo tarp šių priešdėlių nedaroma. Vadinasi, gramatikoje skirtumas tarp šių priešdėlių yra tik rašybos problema: nurodoma net penki atvejai, kai reikia rašyti at-, ir trys, kai reikia rašyti ata-. Atrašomas: 1) su sangrąžiniais veiksmažodžiais — atsikalbeti, atsidūti „„; 2) su veiksmažodžiais, prasidedančiais balsiais — atarti, atarditi, atesti, ate,jti, atieškoti, atirti „„„; 3) su veiksmažodžio bendratimi, prasidedančia priebalsiais b, g j, k, , m,n, p, 5, Š, t, v, z, Z, ir iš jos padarytomis formomis, išskyrus neveikiamosios rūšies būtojo laiko dalyvius — atane,štas, atnešti, atnavjinti, atpešti, atpilti, atrasti, atrašiti, atsakiti, atšavkti, atve,sti, atzingti, atžnibti, atrasti, atsakiti, atvariti, atžlobinti; atnešti, atpe,Sti, atšavkti, atže,lti 4) su veikiamosios rūšies esamojo ir būtojo kartinio laiko dalyviais — atne,Sis, atpe,- ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 97 SiS 4.4, 9) O apskritai bendratyje dazn’avs išsirunda atne, kajp ata-, o lab’avs’aj prieš n, p, š, s, “ks. ames, atpesti, atpilti, atSavkti |... Atarašomas: 1) su veiksmazodziais, prasidedančiais priebalsiais d ir t, ir ju vediniais — atadirbti, atadirbimas, atadeti, atadejimas, ataduti, atadavimas, atatravkti, atatravkimas, atatveypti, atatveimas, nors iSsirunda ir atdirbti -bimas, aideti -dejimas, atduoti -davimas,,,, (matome, kad taisyklė nėra griežta, matyt, paremta gyvosios kalbos faktais, vadinasi, tarméje nėra labai griežtai vengiama nepatogios priebalsių samplaikos); 2) dažniau su esamojo ir būtojo kartinio laiko pirmosios asmenuotės veiksmazodziais prieš priebalsius m, p, š, s — atanegsa -e, atapejša“ -e,, atašavk'a -ke, beg vienog sakosi yr atšavk'a, atsavke, — arba trumpaj sakunt prieš š abu at yr ata tiek pat’ išsirunda ,, (i$ esmės teigiama sinonimiška priešdėlio variantų vartosena); 3) su neveikiamosios rūšies būtojo laiko dalyviais ir kai kuriomis kitomis veiksmažodžio formomis (pavyzdžių nė neverta pateikti, nes pirmiau teigiama vienokia forma (su ata-), bet tuoj pat pripažįstama, kad vartojama ir kitokia forma (su ar-)). Taigi matome, kad mėginimas atskirti ir griežtai apibrėžti šių priešdėlių variantų rašybą labai neaiškus. Iš tikrųjų priešdėlio buvimas prieš šaknį niekaip nesusijęs su veiksmažodžio gramatine forma, kuri rodoma priesagu ar galūnių, o gramatikos autorius suplaka čia fonetinius dalykus su gramatiniais, visiškai neturinčiais įtakos priešdėlių variantų vartojimui ir rašybai. Iš tokio sudėtingo išvedžiojimo galima pasakyti tik tiek, kad Daukšos tarmėje buvo vartojama ir ilgesnioji priešdėlio forma — ataneštas, atanešiau, tačiau dažniau vartotos trumposios formos, nes taip tvirtinama penktuoju atir visais atarašybos atvejais. Į šias atir atavartosenos taisykles nepatenka priešdėlio variantas ato-. Pats autorius retai jį vartoja ir tik atskirai vienoje vietoje pamini, kad jis rašomas su daiktavardžiais (žr. 3.3.2). Dar vienas šio priešdėlio variantas atiapskritai nei vartojamas, nei komentuojamas. Paties gramatikos autoriaus kalboje priešdėlio atvedinių vartosenos atvejų visai nedaug, bet ir jie rodo, kad priešdėlio variantai nėra kaip nors sistemingai skiriami. Vartojami tik keli vediniai su priešdėliu atir jo variantais, todėl galima juos visus ir paminėti: atmesti — atame,ta, atame,tamos', atame,tunt, atme,sdami, atmegsti, atmetimas, atmegtus; atimti — atjiemis; atmainyti ‘kaityti’ — atmajnamas, atmajnimu, atmajno; atrasti — atrasti,, atradimų; atsakyti — atsakiti, atsakynt’y. 5.2.8. Daug sudėtingesnis DG PRIESDELIU aZIR užsantykis. Gramatikos autorius griežtai perspėja, kad šių priešdėlių painiojimas yra labai didelė klaida. Semantinė šio reikalavimo motyvacija tokia: viena reiškia — aždengti (zakryč) akis stoviunčiamui, o visai kita reiškia — uždengti (nakryč) akis guliunciam „„„arba viena reiškia — užduoti ką kam esančiam ant viršaus (ant viršų, viršun) (ne iš, ne nuo viršaus), o visai kita reiškia — ažduoti, ažuduoti ką kam iš šalies, iš šono (iš pradžios, galo, viduries, nuo, iš apačios, viršaus, iš krašto ar nuo krašto) ,_.. Kitas motyvas — skirtingas šių priešdėlių vedinių valdymas. Daukšos aiškinimai sudėtingi ir painūs dėl dar nesusiformavusios mokslo kalbos ir terminų, todėl skirtumą geriausia suvokti iš pateikiamų pavyzdžių. Priešdėlio užvediniai, jo nuomone, valdo prielinksnio ant konstrukciją, galininką ir iliatyvą: užjoti unt kalno, užejti unt bažnit“'os, uždeti pejli unt stalo, užstoti unt ke,l'o, uždeti akmegni unt ke,l’o, uzzienge, dungun, uzdave, šienų viršun ,..,,„Priešdėlio ažve- * Zodziuose atane,a ir atape,ša priešdėlis atpataisytas į ata-. 98 | ANTANAS SMETONA diniai valdą prielinksnio až konstrukciją, galininką ir įnagininką: ažjoti až kalno/-u, ažejti až bažnit“'os/-u, aždeti pejli až stalo/u, ažstoti až ke, l'o|-u, ažvariti galvijus až kalno/-u, až ked'o/-u; <...> ažstoti kejlų; aime,sti akmenimis ke,l'ų, ažtajsiti žabajs piliMY oo Cia labai pravartu perzvelgti ne gramatikoje pateikiamus autoriaus pavyzdzius, o tai, kaip jis pats vartoja šiuos priešdėlius ir prielinksnius: i$ viso jie pavartoti 32 kartus; prielinksnis už, uzu visiškai nevartojamas; prielinksnis až, ažu pavartotas 4 kartus (gal'ame skajtiti ažu klajdy „,„ažu toki skajtiti ,, .., prijiemtu ažu ligu „„„prijiemtas ažu pirmų ..); priešdėlio až-, ažuvediniai pavartoti 25 kartus (ažginti ažgresimo ažlajkidami, „„,ažrakintin'aj „„„„ažsimajno „„ažsitil'a ,„„„ažtil'a „„„,ažutil'a,,., ažsitur'a „„„,ažutur'a „„„„ažudravdimu,,,„„ažujiema,.,„,.., azulajko ,, ., azustoja,. ., daiktavardis aZuvardis „„); priešdėlio uz-, užuvediniai pavartoti 3 kartus (uzZimetos,,,, ir du budvardziai uzgamin’aj , ,,, uzgamin’isie,,, .). Taigi rytų aukstaiCiy vartojamo prielinksnio až, aZu ir priešdėlių az-, aZubei uz-, užuaprašą atitinka ir Zigmo Zinkevičiaus atlikti tyrimai (Zinkevičius 1966: 428). Žinoma, Daukšos aprašas atspindi XIX a. vidurio tarmės padėtį: užšalia reikšmės ant apima ir iliatyvo reikšmę — užjoti ant kalno, užžengti dangun, užduoti viršun. Gramatikos autoriaus pavartoti du priešdėlio užvediniai irgi sistemingi: užžymėtos — turima galvoje kirčio ženklai, rašomi ant raidžių viršaus; vardas užgaminis — iš užgamas "tauta, giminė", turima galvoje tautovardis, vardas tautinis ir tai tikriausiai sietina su užgimęs ant Lietuvos. Dar reikėtų paminėti du veiksmažodinius daiktavardžius, kurie turi abu tuos priešdėlius: ažurašas, užrašas, „„. Dėsningai pagal Daukšos taisyklę ažurašas turėtų reiksti ‘antrasas’, o užrašas tikriausiai atitiktų šiuolaikinės reikšmės užrašą. 5.2.9. Panašu, kad PARIR PERsugretinti tikriausiai tik dėl išorinio panašumo, nes kai kuriose tarmėse jie sutampa: parlaužti — perlaužti, parkirsti — perkirsti. Čia taip pat mėginama aiškinti šių priešdėlių vedinių darybinė reikšmė, kuri rodo tuos priešdėlius nesant vieno priešdėlio variantais, todėl tik galima spėti Daukšą žinojus šių priešdėlių painiojimo faktą, bet savo gramatikoje norminimo tikslais aiškiai juos atskyrusį. Tiesa, nerandame perspėjimo (o perspėjimai čia apskritai dažni), kad vienas ar kitas tarimo variantas būtų didelė klaida, iš to galima daryti išvadą, kad pats Daukša aiškiai skyrė šiuos priešdėlių vedinius ir negirdėjo, kad kas juos painiotų. Kita vertus, priešdėlio bei prielinksnio per rašyba — per — rodo, kad tariama gali būti įvairiai: ir par, ir per. Gramatikoje išskirtos dvi priešdėlio parvedinių darybinės reikšmės: veiksmo kryptis į savo namus ir individualios reikšmės veiksmas: 1) par dedamas tik su veiksmažodžiais, žyminčiais kokį krutėjimą, ir žymi asmens arba daikto atgal sugrįžimą arba sugrąžinimą „,,,- parvažiuoti, pareiti, parjoti, parkakti — ir padaryti galima ne su visais, O tik su krypties veiksmažodžiais; 2) parduoti, išparduoti ką ant turgaus. Priešdėlio pervedinių nustatytos keturios darybinės reikšmės: rodo perėjimą ko per viršų [1], kiaurai [2] arba darymą per daug [3],,,,., paantrinimq, pabaigą, perdarymą [4],.,., — pegejti, pegjoti, pegvaž'ūti, pegbegti „,„; pegdūti .,.; pegarti, peyskajtiti, perdirbti, Kaip jau sakyta, polifonetinis pes rašymas neleidžia nustatyti tikrosios priešdėlio ir prielinksnio formos. Gramatikos rankraštyje yra ir klaidų. Priešdėlis ir prielinksnis per tik kartą per klaidą parašytas par ., ... Iš šios klaidos galima būtų nedrąsiai spėti, kad pats gramatikos autorius vartojo per formą par, nors, kaip sakyta, reikšmes aiškiai skyrė. 149/307 13023? ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 99 5.2.10. Atskirai gramatikoje dar aptariamos PRIESDELIU BE-, NEBEIR TEBEreikšmės. Pirmiausia stebina gramatinė įžvalga, kurios net šių laikų tyrinėjai kartais pristinga. Čia turima galvoje priešdėlio bevedinių dviejų reikšmių nustatymas: pirmiausia matoma grynai formali, tarnybinė befunkcija — ne keisti veiksmažodžio ir jo vedinių reikšmę, 0 atitraukti sangrąžą nuo galūnės, kad būtų patogiau kaityti: Be, dedamas su veiksmažodžiais, kurių reikšmės dažniausiai ne keičia, bet kartais lots reiškia do — arba — gi labiausiai pridedamas prie sangrąžinių veiksmažodžių „Nors priešdėlių (prielinksnių) skyriuje ir nepateikta nė vieno tokios bevartosenos pavyzdžio, tačiau toliau — dalyvio kaitymo skyriuje šis teiginys pakartotas su pavyzdžiais: d“ 'avg'untisis“ arba bęssid avg yntis; d 'avg'yntisi arba bessid 'avg'unti; d" 'avg'yntisi arba be,sid“avg'ynt,, „Arba kitas pavyzdys: dedamas (besidedyntas) , . Sios priešdėlio befunkcijos gerokai vėliau neįžvelgė net Juozas Balčikonis. Atsiliepdamas apie vienos disertacijos panašų teiginį, jis rašė: „Tvirtinimas, kad „sangrąžinei dalyvio formai beyra net būtinas“, yra gyva erezija. Partikula beduoda tam tikrą veiksmažodžiui reikšmę.“ (Balčikonis 1978: 333). Vėliau Paulauskienė ir Tarvydaitė (1986: 154-156) visiškai įtikinamai įrodė, kad vis dėlto priešdėlis beturi sangrąžos atitraukimo nuo kaitomos galūnės funkciją. Kita priešdėlio bevedinių reikšmė: be, su daiktavardžiais reiškia neturėjimą arba išsireiškia per tą patį prielinksnį su kilmininku, k.š.: be,kojis reiškia tą patį kaip neturintis kojos, kojų arba be kojos, kojų „t.y. priešdėlio bevedinys rodo pamatiniu žodžiu žymimo daikto stoką ir visiškai atitinka sintaksinę konstrukciją su prielinksniu be. Kitaip tariant: besidžiaugianti yra priešdėlinis veiksmažodis, o begalvis — sutraukta sintaksinė konstrukcija (dūrinys). Gramatikoje skiriami savarankiški priešdėliai nebeir tebe-. Aiškiai matomas jų reikšmės skirtumas: nebereiškia beveik tą pati, ką ir jau ne-, o tebereiškia beveik ta patį ką ir dar — Ne„begrašav, ky ne, tiek pat’ kajp jav n'e, rašav,„„„,te,be,rašav, te;beg aras, ky ne, tiek pat’ kajp — do rasav ,,.. Gramatikos autorius mato ir konstrukcijų sinonimija: šalia jau nerašau galima pasakyti ir jau neberasau, o šalia dar rašau galima pasakyti ir dar teberašau. Tuo Daukša lyg ir pripažįsta nepakankamą priešdėlių nebeir tebereikšmių apibūdinimą. 6. PRIEVEIKSMIŲ DARYBA 6.1. Pirmajai prieveiksmių darybos grupei, kaip minėta bendrojoje darybos apžvalgoje (žr. 2.5), skiriami reguliarios darybos prieveiksmiai su formantu -ai. Tiesa, autorius šio formanto iš pradžių lyg ir nemato — teigia, kad prieveiksmiai daromi iš būdvardžių ir dalyvių vardininko su galūne -as, keičiant -s į -j: g'araj (: g'aras), mil'amaj (: mil'amas) „,„„Tai formalus požiūris, nes suskaidoma galūnė, nors iš tiesų galūnės kaip morfemos skaidyti negalima. Suskaidžius morfemą, automatiškai pereinama į nereikšminių kalbos vienetų (fonemų) lygmenį. Taip daroma tikriausiai siekiant vadovėlyje kuo suprantamiau ir lengviau įsimenamai pateikti medžiagą. Toliau pateikiami šio tipo darybos atvejai rodo, kad autorius skyrė prieveiksmio formantą -aj. Teigiama, kad iš būdvardžių ir dalyvių su galūnėmis -is ir -us prieveiksmiai daromi iš kilmininko — galūnės -o arba -aus keičiamos į formantą -aj: did“ aj (: didis, did“'0), 100 | ANTANAS SMETONA gal'unt“'aj (: gal'untis, gal’'ynt©o), ne tikus aj (: negtikis, negtikus'o)), plat“'aj (: platus, platavs), gard“ 'aj (: gardus, gardavs), giedr'aj (: giedrus, giedravs),.,,,. Dar patikslinama, kad paskutinis kamieno priebalsis visada suminkštėja, o f, d virsta č, dž. Čia neįprasti keli dalykai. Pirma, siūloma prieveiksmį daryti iš kilmininko, nors paaiškinta, jog kamiengalio £, d virsta afrikatomis ¢, dž. Matyt, logika buvo tokia: kilmininkas dažniausiai jau turi pavirtusius ¢, dž, todėl taisyklė pasidaro trumpesnė, aiškesnė ir suprantamesnė. Tačiau pateikus pavyzdžių paaiškėjo, kad -u kamieno kilmininke šio pakitimo neįvyksta (platus, plataus), vadinasi, prireikė patikslinti į prieveiksmio kategoriją perkelto kamiengalio priebalsio minkštėjimą ir f, d virtimą č, dž. Kitas iš pirmo žvilgsnio kiek neįprastas teiginys, kad prieveiksmiai daromi iš būdvardžių ir dalyvių su galūne -is. Iš tiesų tokių būdvardžių yra tik vienas — didis — ir tai galima laikyti išimtimi. Tačiau veikiamosios rūšies dalyvio būtojo kartinio laiko vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūnė DG sistemingai rašoma -is: netikis, atnešis, atpešis, matis ir yra visiškai sutapusi su esamojo laiko vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūne, pvz.: galiuntis, dirbuntis. Iš šių dalyvių kartais irgi galima daryti prieveiksmius, jei leidžia pamatinio žodžio reikšmė, pvz., netikusiai (: netikęs, netikusio), nors prieveiksmis, padarytas iš šių formų, dažnai šiandien laikomas klaida. 6.2. Kita prieveiksmių darybos skyriuje minima prieveiksmių grupė su baigmeniu -i: arti, toli, anksti. Teigiama, kad iš jų daromi būdvardžiai: tolus, tolimas (: toli), artus, artimas (: arti), unkstus, ynkstivas (: ynksti) ., ... Turint galvoje ir kituose gramatikos skyriuose aprašytus vedinius iš arti, toli, galima daryti prielaidą, kad Daukša pamatiniais žodžiais laiko arti, toli, anksti. Tai teisinga, bet arti, toli, anksti istoriškai yra dariniai, ir greičiausiai iš būdvardžių. Be to, gramatikos autorius apie būdvardžių darybą kalba prieveiksmių darybos skyriuje. Pats vartojęs būdvardžius artus, ankstus, tolus, nepastebi priesagų -umas, -yvas darybos iš būdvardžių. Išvadoms, darybos tipams nustatyti medžiagos pakanka, bet palikta be apibendrinimo. Baigdamas gramatikos autorius atkreipia dėmes; į tai, kad šie prieveiksmiai gali dar trumpėti: tol”, art“, unkst“ ,, . . Apskritai daryba iš prieveiksmių anksti, toli, arti minima keliose vietose: prie daiktavardžių darybos (žr. 3.1.11), prie būdvardžių darybos (žr. 4.1.6) ir prie veiksmažodžių darybos (žr. 5.1.4). 6.3. Apie prieveiksmių darybą, pasitaikius progai, rašoma ir kitose gramatikos vietose. Pavyzdžiui, kalbant apie prieveiksmių formantų -aj ir -u sinonimiką — grajtokaj aba grajtoku „„„tolokaj aba toloku , .. Cia nelabai aišku, ar tikrai tai yra prieveiksmiai, nes funkciškai gali būti ir nederinamoji būdvardžio forma, plg.: man gerai — man geru — man gera. Pats gramatikos autorius vartoja ir prieveiksmius, ir negiminines būsenos formas su formantu -u, atitinkančiu dabartinės bendrinės kalbos formantą -a: kas ir reg as buti labaj doru , ., — neabejotina nederinamoji būdvardžio forma; kadu „„„,tadu ss, ,„slapt“'u,,.„„— neabejotini prieveiksmiai. Vadinasi, nelieka jokio pagrindo abejoti gramatikos autoriaus teiginiu, kad formos grajtokaj aba grajtoku „„„tolokaj aba toloku ,, ., yra sinoniminės, o prieveiksmiai su formantu -u yra ryški rytietybė. Kita vertus, reikia prisiminti, kad į DG prieveiksmių darybos skyriuje esančią trečiąją grupę įtraukta būtent būdvardžio negimininė būsenos forma šaltu arba šalta... Jau kitoje vietoje, kur kalbama apie vardažodžio kaitymo ypatumus, užsimenama apie įnagininko prieveiksmėjimą: kai kurie iš jų nors ir turi visus linksnius, bet nulaužtuose linksniuose įgyja kitą reikšmę, kajp šit: slapt“"'u, šalin (nuo staptis, šalis), tolin, artin', it.t. Visi tokie vardai gali būti ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 101 vadinami prieveiksmiais,,„„„ t.y. inagininko (ir iliatyvo) reikšmė gali taip pakisti, kad tie vardažodžiai net prieveiksmiais virsta. Tai labai svarbus pastebėjimas, rodantis prieveiksmių darybos įvairovę. DG abiejų giminių vienaskaitos įnagininkas visose paradigmose dažniausiai turi galūnę -u. Net primygtinai pabrėžiama, kad sakyti sukalba, su rikšte arba su rikšti, su šird“'a arba su širdi; su kume,jle aba su kumae,li, su žole aba su žoly „„ , yra didelė klaida — reikia sakyti su rikšt“'u, Sird“'u, kumegdu, žolu, kalbu. Dar DG prieveiksmių darybos skyriuje (tiesa, ten iš tiesų aptariama ne žodžių, o formų daryba) rašoma ir apie prieveiksmių darybos formantą -yn — Silte lin (: šiltele,snis), šiltin (: Silte,snis) „,,O vardažodžio kaitymo paradigmose tas formantas vadinamas iliatyvo galūne. 7. APIBENDRINIMAS Kazimiero Kristupo Daukšos gramatikoje žodžių darybai skiriama gerokai daugiau vietos negu iki tol rašytose lietuvių kalbos gramatikose. Nors žodžių daryba joje dar nėra vientisai suvokiamas gramatikos skyrius, jau matyti aiškus derivacijos ir kompozicijos atskyrimas bei apiforminimas atskirais skyriais. Todėl apie žodžių darybą Daukšos gramatikoje jau galima kalbėti kaip apie savarankišką gramatikos skyrių ir iš jos suvokimo bei pateikimo padaryti tokias išvadas: + Palyginti su pirmtakų ir amžininkų gramatikomis, rankraštinėje Daukšos gramatikoje žodžių darybai skiriama nepalyginamai daugiau dėmesio ir tai daroma daug aukštesniu teoriniu lygiu. + Dar neapsispręsta dėl žodžių darybos vietos gramatikoje. Ji suvokiama trejopai: atskiruose skyriuose įvardyta ir aprašyta derivacija ir kompozicija; kai kurie darybos dalykai aprašomi kaip kalbos dalių aprašo organiškos dalys (veiksmažodžio kaitybos aprašas pradedamas darybos pastabomis, prielinksnių aprašo didžioji dalis skirta darybai); kai kuriems darybos dalykams iš viso nerasta vietos ir pateikiama atskirais skyreliais atsitiktinėse vietose (įvardžiuotinių formų daryba, giminių formų daryba). + Atsisakyta (arba visai nesuvokta) galūninės darybos: grynosios daiktavardžio galūninės darybos (stalius) iš viso neminima, o priešdėliniai galūnių vediniai iš veiksmažodžių priskiriami kompozicijai. + Apie kompoziciją ir derivaciją kalbama ne apskritai, o pagal kalbos dalis, t. y. jau įžvelgiama visiškai skirtinga atskirų kalbos dalių daryba. | + Daiktavardžio priešdėlinė daryba suvokiama kaip kompozicijos rūšis ir tai grindžiama teoriškai bei pavyzdžiais. + Jau teoriškai suvokiama, kad skirtingos kalbos dalys turi skirtingus darybos formantų komplektus. + Kaip ir visose pirmtakų ir amžininkų gramatikose, tyrinėjimą bei teiginių suvokimą labai sunkina tai, kad pateikiama mažokai pavyzdžių, nėra platesnio konteksto, be kurio kai kurių reiškinių net apskritai neįmanoma įvertinti. + Visiškai pagrįstai negimininės būdvardžio ir dalyvio formos priskiriamos prie prieveiksmių. + Žodžių darybos skyriuose nepaliekami be dėmesio ir kalbos norminimo dalykai: įvairūs darybos normos variantai vertinami kartais motyvuotai, o kartais remiamasi tik kalbine nuojauta. 102 | ANTANAS SMETONA ŠALTINIAI CIULDA, J. Trumpi samprotavimai apie žemaičių kalbos gramatikos taisykles. Parengė Giedrius Subačius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. (Lietuvių atgimimo istorijos studijos, 6.) Daukša, K. K. Trumpa kalbmokstea li“žuv'o li“tuviško lienkiškaj išguldita pear Kaz'ų (Kazimier'ų) Kris'u (Krištap'ų) Davksi. Rankraštis, VU rankraštynas, F 119-516. KASAKAUSKIS, K. Grammatyka języka žmudzkiego ulozona przez X. Kalixta Kossakowskiego: Katbrieda ležuwio žiamaytiszko, Wilno, 1832. KLEIN, D. Gramatica Litvanica, 1653. Cituojama pagal: Pirmoji lietuvių kalbos gramatika: 1653 metai, red. Jonas Kruopas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957. OSTERMEYER, G. Neue littauische Grammatik, Konigsberg, 1791. RUHIG, P. Anfangsgriinde einer Littauischen Grammatick, Konigsberg, 1747. ScuuLrz, T. Compendium Grammaticae Lithvanicae. Cituojama pagal: Sapiino ir Šulco gramatika, spec. red. Bonifacas Stundžia, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. Universitas Lingvarum Litvaniae, red. Kazimieras Eigminas, Vilnius: Mokslas, 1981. X. D. K. P.S. Prawidia Iegzyka Litewskiego Czyli Grammatyka Litewska. Cituojama pagal: X. D. K. P. S. lietuvių kalbos gramatika: XIX amžiaus pradžia. Parengė Giedrius Subačius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybosinstitutas, 2002. LITERATŪRA AMBRAZAS, V., red., 1997: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. , BALČIKONIS, J. 1955: Surastas kalbos mokslo dokumentas. Tiesa 1955 04 16. BALČIKONIS, J. 1978: Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Mokslas. BUGA, K. 1923: Medžiaga lietuvių kalbos žodynui ir šnektoms tirti. Tauta ir žodis 1, 344-345. DŽEŽULSKIENĖ, J. 2001: Lietuvių kalbos substantiva mobilia (mobilieji daiktavardžiai). Daktaro disertacija, Vilnius. į FRAENKEL, E. 1962, 1965: Litauisches etymologisches Worterbuch 1-2, Heidelberg: Carl Winter, Goettingen: Vandenhoeck & Ruprecht. KEINYS, S. 2000: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. LKŽ ss Lietuvių kalbos žodynas, Vilnius. PAULAUSKIENĖ, A., TARVYDAITĖ, D. 1986: Gramatikos normos ir dabartinė vartosena, Kaunas: Šviesa. PAULAUSKIENĖ, A. 1994: Lietuvių kalbos morfologija (Paskaitos lituanistams), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. | SABALIAUSKAS, A. 1979: Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija iki 1940 m., Vilnius: Mokslas. Urvypas, K., red., 1965: Lietuvių kalbos gramatika 1, Vilnius: Mintis. URBUTIS, V. 1978: Žodžių darybos teorija, Vilnius: Mokslas. VAITKEVIČIŪTĖ, V. 1994: Lenkųlietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Enciklopedija. ZINKEVIČIUS, Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. ZINKEVICIUS, Z. 1994: Lietuvių kalbos dialektologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Antanas Smetona Gauta 2003 09 15 Lietuvių kalbos katedra Vilniaus Universitetas Universiteto g. 5, 01122 Vilnius, Lietuva