Lith. “šiẽnas”, OChSl. “sěno” ‘hay’ and IE “*kei-” ‘to lie’

ASTA LINGUISTICA LITHUANICA 2003 m., Nr. 1-2. Lit. Šiauliai, 2000. ѕёпо „siena“ ir IE *kei- „meluoti“ ROMUALDAS J. APANAVICIUS Vilniusworld. kgm Lit. Šiėnos ir OChSI. ѕёпо „siena“ tradiciškai siejamas su graikų (Hesych.) roa „6otoz“, tačiau iki šiol nėra pasiūlyta patikima etimologija. Čia siūlomas ryšys su IE šaknimis *keito lie’. Šiame straipsnyje pateikiamas naujas paaiškinimas dėl Lith. šiēnas, Latv. sienų ir jo slavų giminaičių ОСҺ]. Gerai, Rusai. šienas, Serb.-Cr. Šienas, Polas. siano (Vasmer 1987: 601). Dauguma autorių, nagrinėjančių šiuos žodžius (Trautman 1923: 297; ME,, 1927-1929: 859; Pokorny 1959: 610; Fraenkel 1965: 980; Vasmer 1987: 601 ir kt.) tik kartoja Reg Persson (1893: 257) pasiūlymą, pagal kurį Lith. OChSI. séno gali būti susijęs su Gr. (Hesych.) xotva „ubrtos; Grass’ (<*koi-no- -, galbūt daugiskaitinė). Perssonas rašė: „Uber die Wurzel von xowd, lit. Ąžuolynas, AB. séno mēchte ich nicht entscheiden“ („Dėl šaknies... nenorėčiau įsipareigoti“) ir pakartojo Fick ir Brugmann idėją, pagal kurią aptariami žodžiai galėtų būti susiję su Olnd. syānd-‘išdžiūvęs- ’, šīnd-‘išdžiūvęs’, nors Persson manė, kad reikšmė „šienas, žolė“ negali būti sena. Būga (1959: 170) rekonstruoja Balt. *šeina-n (pagal jį OChSI. séno < IE *koino-m atitiktų Lith. *šainas). Karulis (1992: 177) teigia, kad žodis „siena“ atitinka IE šaknį *kei, kuri yra pagrindinė spalvos sąvoka, pvz., Lith. šyvas,šēmas „pilkas (arklio)“. Žemiau pateikti įrodymai leidžia mums rekonstruoti baltų-slavų archetipą *seiпа | saina (nelyginė lytis). Fonetiniai atitikmenys nurodo į pradinį *$, kuris pasireiškia Lith. Šis žodis kildinamas iš baltų kalbų žodžio šienas, kuris kai kuriuose baltų-fenų kalbų skoliniuose vartojamas kaip h-< *§-(fin. heind, est. hein, veps. hein, vot. eind ir sest. hain, liv. aina, sam. suoid'ne; cf. Thomsen 1891: 223; Buga 1959: 170; Stang 1966: 54). Toks pat atitikmuo pastebimas ir suomių kalboje лете „žirnis“ iš baltų kalbos žodžio, atspindėto lietuvių kalboje. Žirnis 'id” Yra du šaknies vokalizmo refleksai, t. y. -ei ir -ai-, kiek galime spręsti iš baltų-fenų skolinių (plg. suom. heind, est. hein prieš SEst. hain, liv. aina), taip pat iš senosios bažnytinės slavų ѕёпо < *$аіпа. Pagrindinis straipsnis – Baltijos valstybių istorija. šiēnas, Latv. sienos nerodo jokio įrodymo, kad tai buvo pirminis diftongas, nes lietuvių ir latvių ie taip pat gali būti kilęs iš *ai: cf. Lit. diévas „Сод“: suom. taivas, est. taevas „dangus- “, lit. piemuo ‘shepherd’: Gr. хоту, Suomių paimen ‘piemuo’ ir t. t. Šis 2 | ROMUALDAS J. APANAVIČIUS leidžia manyti, kad abi formos (*<еіпа ir *шаина) galėjo egzistuoti kartu senuosiuose baltų ir slavų tarmėse (nors ne toje pačioje tarmėje- ). Aš. sėno ir fin. heind nurodo į netiesioginę lyties galūnę Balt. *-a (plg. suom. silta: lit. tiltas, OPr. assara-n, rus. озеро: lit. ēžeras Jake’), kurią aptaria Mažiulis (1970: 84-87). Išvestinė analizė atskleidė šaknį *$ei-/šai ir priesagą -naas lietuvių kalboje. vaikas, Latv. vaikas, Got. bairns ‘vaikas’: IE *b'er-‘nešti’ (Gr. joro, Lat. ferre, Goth. bairan ir kt. ). Aš norėčiau išdrįsti čia, kad Lith. OChSI. séno kilęs iš IE veiksmažodžio šaknies *kei-‘meluoti, liegen’. IE kei-‘melauti, liegen’ yra patvirtintas daugelyje IE kalbų: Hitt. kita(ri), Olnd. seté, Gr. xeīrau „uždrausti- “; su m priesaga: Olr. Įteka į Gosą ties Gotu. haims „Dorf, Flecken“, Lith. šeima (> Fin. heimo), Latv. saime, Rus. šeima ‘family’, OPr. caymis, Lith. kdimas ‘Dorf’, kiémas, Latv. ciems „Dorf, Versammlungshaus“, su uo priesaga: Olnd. ševdh “taš, freundlich, lieb, wert’, lot. civis ‘biirger’, got. wahia-frauja „Hausherr- “, ОНС. hiwa „Gattin“, Latv. žmona „Weib“ (Pokorny 1959: 539–540; Rix 2001 ir kt.). Baltijos kalbų žodžių, kilusių iš IE šaknies *kei-‘meluoti, liegen’ (neminint lietuv. šiēnas, OChSI. séno), apžvalgą pateikia Mažiulis (1993 s. у. caymis; 1993 s. у. keytaro), Toporov (1980 s. v. caymis). Argumentai, kuriuos turiu pateikti remdamasis šia hipoteze, yra pagrįsti toliau išdėstytais semantiniais argumentais. (i) Prie pirmiau pateiktų pavyzdžių galėtume pridėti Lith. šiekstas, šieksta “medis ar krūmas, gulintis ant vandens” (EK2... 735—737), Latv. sieksts, siēksta (< *$ei-sta-) (Karulis 1992: 176-177), kuris taip pat galėtų būti susijęs su IE *kei-‘meluoti, liegen' ir rodyti tam tikrą panašumą į Lith. šienas, atsižvelgiant į jų kilmės modelį. (ii) Gotų. Havi, Germ. Ne, angl. hay, šved. dǎ „siena“ ir Germ. 1996 m. – Linas Švedas, Lietuvos krepšininkas. hugga „pjauti šieną“ kilęs iš Proto-Germ. *kau-i/u-o-- ‘tai, kas pjaustoma, tai, kas turi būti pjaustoma’ (Onions 1966: 431, 439), kuris gali būti siejamas su IE *keh u-‘pjaustyti, schlagen’ (Rix е.а. 2001 5. у.). Dabar, jeigu priimsime prielaidą, kad tai, kas pjaunama, guli, galima nustatyti semantinį ryšį tarp protogermanų *kau-i/u-o-- ‘tai, kas pjaunama, tai, ką reikia pjauti’ ir baltų. (arba Balto-Sl.) *seina/ Saina, ir tokiu atveju galėtume bandyti susieti pastarąjį su IE *kei-‘meluoti, liegen’. Germanų gentys šieną galėjo įsivaizduoti kaip nupjautą (t. y. ant žemės gulinčią) žolę, o senosios baltų (ir slavų) gentys – kaip po pjovimo ant žemės gulinčią žolę (pvz., pjauti šieną ir kirsti rugius). Žinoma, tokiam palyginimui reikėtų daugiau tipologinių paralelių iš kitų kalbų. Kiek gr. (Hesych.) xowa ‘žolė, šienas’, būtų galima daryti prielaidą apie panašią kilmę ir struktūrą (*koi-noiš IE šaknies *keireflected in i. Į skirtingų veiksmažodžių vartojimą ‘pjauti šieną’ ir ‘pjauti rugius’ man atkreipė dėmesį prof. Vytautas Maziulis (p.c.). Liūtas. OCHSL. ѕёпо ‘HAY’ AND IE *kei-‘TO LIE’ | 3 Gr. xeīrat), bet, kita vertus, jo panašumas į baltų ir slavų žodžius taip pat galėtų būti paremtas vien fonetiniu ir semantiniu sutapimu. ABBREVIATIONS LIV — Indoeuropiečių kalbų veiksmažodžių žodynas. Šaknys ir jų pirminis kamienas. Vadovavo N. Rix, bendradarbiaujant daugeliui kitų, redagavo M. Kūmmel, T. Zehnder, K. Lipp, V. Schirmer. Antrasis, išplėstas ir patobulintas leidimas, redagavo M. Kimmel ir N. Rix, Wiesbaden: Dr. Ludwig 2001 m. – „Rigvedos“ leidykla. LKZ -Lietuvių kalbos žodynas 1-XX, Vilnius, 1941-2002. МЕ - Karlo Mulenbacho latvių kalbos žodynas 1-1V. Redagavo, papildė, tęsė J. Endzelinas, Ryga, REFERENCES BUGA, К. 1959: Rinktiniai raštai 2. Sudarė Z. Zinkevičius, 1923-1932. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Pašalinkite žaidėją Pranciškus, Šv. 1965: Litauisches etymologisches Wörterbuch 2, Heidelberg: Carl Winter. 1992 m. – „Lietuvių kalbos žodynas“, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1992. Mažiuris, V. 1970: Вайц ir kity indoeuropiečių kalbų santykiai (deklinacija), Vilnius: Mintis. MaAŽIULIS, V. 1993: Prūsų kalbos etimologijos žodynas 2, Vilnius: Mokslas. Vilnius, 1966 m., 1986 m., 1996 m., 2001 m., 2008 m. Oxford English Dictionary. Redagavo C. T. Onions, padedant G. W. S. Friedrichsen ir R. No. Burchfield, Oksfordas: University Press. 1893 m. – Antanas Smetona, Lietuvos politinis veikėjas (m. 1953 m.). 1928 m. – Antanas Žukauskas, lietuvių kalbininkas (g. 1907 m.). Pokorny, J. 1959: Indogermanisches etymologisches Worterbuch 1, Bern-Mūnchen: Francke. Stang, CHR. 1966 m. – Vytautas Balčiūnas, lietuvių kalbininkas, kalbotyros mokslų daktaras (g. 1919 m.). 1891 m. – Vytautas Thomsenas, lietuvių kalbininkas, filologas, filologijos mokslų daktaras (g. 1831 m.). Tororov, V. N. 1980: Lurų kalba. Žodynas, I-K. Maskva: Mokslas. Trautmanas, K. 1923 m.: Baltijos slavų kalbų žodynas, Gėtingenas: Vandenhoeck ir Ruprecht. 1987 m. – Vytautas Vaitkevičius, lietuvių kalbininkas, kalbotyros mokslų daktaras (g. 1923 m.). Romualdas J. Apanavičius Gauta 2003 10 30 Laisvės g. 10. 42-159, 04341 Vilnius, Lietuva