Mažmožiai 2–3

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA L (2004),135-138 PASTABOS Remarks MAŽMOŽIS 2 Rolandas Mikulskas (Acta Linguistica Lithuanica 48, 87) žemaičiuose (KRš) užrašytą prieveiksmį v'iršū'n sieja su rytiečių aukštaičių tarmių vietininku virsusi (dabar daugiausia sakoma v'ir.šū“ — viršuo, apsukū“ ~ apsuku, v'el.tu- — veltuo ir daug kitų). Tai didžiai abejotina (plg. ten (KRS) ir kitur vartojamas formas paskun., paskuna-s, šal'in., žė.m'ie ~ žėmė(n): m'ėsk ¥é.m’ie | n'ekūnck ir kt.). Čia tas ilgas balsis ulyg ir kreipty kitaip teigti. Šitas sonanto n pasirodymas jau seniai tarmėtyrininkų yra spręstas: Kazimiero Būgos (Rinktiniai raštai 1, Vilnius, 1958, 397-398, 588; III 692-693), Zigmo Zinkevičiaus (Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966, 196-198; gaila, kad teikiamos tik transponuotos formos), Vlado Grinaveckio (Žemaičių tarmės istorija, Vilnius, 1973, 332-334) ir šias eilutes rašančiojo autoriaus („Kelios pastabos dėl formų $7, sesą“, Baltistica 2 (2), 1966, 205-207; Lietuvių kalbos tarmių morfoneminiai reiškiniai, Vilnius, 2001, 167-169). Paradigmoje po u“ pietų žemaičiuose platokai yra §ii'n — šuon (= šuo), rudi-n ~ ruduon (= ruduo), vienaskaitos naudininkas va -kū-n ~ vaikuon (= vaikui), vaik’i-n ~ vaikiuon (= vaikiui, bernui), pava.sar’icn (ir pava.ser'ū"n PVN) ~ pavasariuon (pavaseriuo), bii.ndze ~ būonže (= būožė), jū'nc ~ jins (= jus), v'ėltū'n ~ veltuon (= veltui) VARN, Užv, PVN ir kt.; taip ir v'if.šūn ta neetimologinj n bus gavęs iš galūnėje atsiradusio -u- (<-uo). Tai remia visa ty žodžių istorija: ypač paradigmose, kur po uvisur yra n (plg. aut., Baltistica 2 (2), 205-206) (po diftongoido u-* kažin ar tas sonantas būtų lipęs, kaip ir po -ou < -uo šiaurės žemaičių, o vakarų žemaičių po -o- < -uo niekur prielipo neturi). Vytautas Vitkauskas Gauta 2004 04 07 Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva MAŽMOŽIS 3 Sonantas r būna kietas ir minkštas, lietuvių šnektose jis kartais įvairuoja. Štai tie atvejai: a. dalis pietų aukštaičių 7’ visai neturi, prieš priešakinės eilės balsius kietina kai kurie aukštaičiai vilniškiai ir uteniškiai (Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966, 153-156; Lietuvių kalbos atlasas II, 87 žem.); 136 | PASTABOS b. kai kur tariamas kietai prieš redukuotą dvibalsj -ai: rai.kst’e: “raikštė' DRSK, RTN, kraū.šis “kriaušius' KB, VRN, krai.vas “kreivas' DRSK ir kt.; c. junginyje *rj > *ri > r: braū.na ‘briauna’ Užv, Kkš, KRTV, kraū.š'is (bendrinės kalbos kriaušis) KRŠ, RDN, TL, EIG, krūokt'e ‘verkti’ (bendrinės kalbos kriėkti) TL, RDN, VARN, Šv, RT, ra.uš'ęs ‘riausés’ Šv, GRDM ir kt. Prie jų prisiderina skoliniai krū-ks (aukšt. kriūkas), šrū'ps (šiaurės žemaičių ir aukštaičių š'r'ūps | š'r'ū-bas), kraū.č'us “kriaučius, siuvéjas’, krūk'is ‘kriukis, ramentas’ KRŠ, KRTV, SAUK, kril.k'is ‘t. p.' RDN, TRS, TL ir kt. Yra žinomas visas *rjau, *rja, *rjo, *rju, *rjū kitimo rau, ro, ru plotas zemaiciuose, kur jokio r kietinimo prieš priešakinės eilės balsius nėra (plg. aut., Lietuvių kalbos tarmių morfoneminiai reiškiniai, Vilnius, 2001, 158-161). Tokio reiškinio tyrinėjimo nebuvo numatyta LKA, fonetikos tomo sudarytojų, buvo nenusistovėjęs tarmių faktų transponavimas, todėl daug neaiškumų buvo jau iškelta anksčiau, bet ir dabar painiojama. Pavyzdžiui, LKŽ, 626 žodis sukrokė (tarm. sūkruok'i KRŠ) taisomas sukriokė (R. Mikulskas, Acta Linguistica Lithuanica 48, 87), o krii-kas KLVR priskiriamas prie kriūko *, nors ten irgi kokio r kietinimo negali būti (nebent būtų kokia nepaprastybė). Taigi *rj + a, a; u, uproblema dar tebesiejama su r kietinimu ir minkštinimu, nors čia yra senojo *į iškritimo ir vėliau pasireiškusios analogijos klausimas (kai būdavo apibendrinamas šnektose tik rau, ro“, ru, ruar r'au, r'o-, r'u, r'u-). Kiekvienu atveju reikia gilintis į tarmių struktūrą ir sistemą. Vytautas Vitkauskas Gauta 2004 04 07 Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva AR GALI KĄ NORS REIKŠTI TUŠČIA VIETA? Profesoriaus Vlado Žulio straipsnyje „Dėl tariamos nulinės jungties“ (Acta Linguistica Lithuanica 48, 177-184) polemizuojama su Dabartinės lietuvių kalbos gramatika (Vilnius, 1994), kurioje tokie sakiniai kaip Oras gražus yra laikomi turį nulinę jungtį. Straipsnio autorius mano, kad nulinės jungties (ir apskritai nulinių formų) terminas yra ydingas. Ta nuomonė yra gerbtina. Norėčiau tik šį tą pasakyti apie argumentus, kuriais bandoma ją grįsti. Pirmasis iš jų — Immanueliui Kantui priskiriamas teiginys: Niekas neturi požymių. Autorius dar priduria: Niekui plaukai neauga. Jeigu klasė yra tuščia, tai ji neturi nė vieno elemento, o tik elementai gali turėti požymius. Todėl logiškai prieštaringas esąs teiginys: Nors jungties ir nėra (niekas), bet ji turi tiesioginės nuosakos esamojo laiko reikšmę (požymis) (p. 178). Priimdamas straipsnio autoriaus siūlomas žaidimo taisykles — rémimasi autoritetais palikti teologijai — neminėsiu nė vieno iš daugybės darbų, prirašytų apie nulines formas. Cituoti logikos teiginiai yra teisingi, bet jie visai neprieštarauja Gramatikoje pateiktai nulio sampratai. Lingvistinis nulis — tai ne koks neegzistuojantis empirinis objektas ar elementas, tolygus niekui. Tuo terminu žymimas toks gramatinės paradigmos nario formalaus rodiklio nebuvimas, kuris dėl santy- !-- krūko, kruko, kriūko variantų Mikulsko patogumo dėlei vengta aiškinti, kaip ir vąšas (net neįmanomo ąšas), O-nčas, ūnčas,vė.ršos, lo-rsas kaitos (žr. R. Mikulskas, Acta Linguistica Lithuanica 46, 85).