Naujas požiūris į lietuvių kalbos daiktavardžio linksniavimo tipus pagal natūraliosios morfologijos teoriją

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA L (2004), 79 – 98 Naujas požiūris į lietuvių kalbos daiktavardžio linksniavimo tipus pagal natūraliosios morfologijos teoriją INETA SAVICKIENĖ, ASTA KAZLAUSKIENĖ, LAURA KAMANDULYTĖ Vytauto Didžiojo universitetas There are no recent studies reflecting new approaches to Lithuanian noun inflection. In this study we introduce a new classification of noun classes based on Dressler’s (1995–1996) concepts and on definitions advanced within the framework of Natural Morphology. It involves a hierarchical organisation of noun classes comprising the levels of microclass, subsubclass, subclass, class, and macroclass. A paradigm comprises all inflectional forms of one word. An isolated paradigm is a paradigm which differs morphologically or morphonologically from all other paradigms. A thematic marker is the inflectional marker of an inflectional class. A class is a set of paradigms. It comprises subclasses which differ only in morphological or morphonological details. It is established by a common thematic marker. We differentiate hierarchically: macroclass and its successive subset classes: class, (sub)subclass, microclass. A microclass is the smallest subset of an inflectional class. A macroclass is the highest, most general type of class, subsuming several classes, subclasses or microclasses. Inflectional productivity is the capability of applying rules (e.g., characterizing inflectional paradigms) to new words. 1. ĮVADINĖS PASTABOS Lietuvių kalbos daiktavardžių linksniuotės įvairių autorių yra nustatomos skirtingai. Daiktavardžių klasifikacijos problemiškumą rodo ir tai, jog lietuvių kalbininkai vartoja skirtingus terminus tiems patiems reiškiniams įvardyti, pvz.: linksniuotė (Danielius Kleinas, Jonas Jablonskis, Adelė Laigonaitė, Aldona Paulauskienė), linksniavimo tipas (Aleksas Girdenis, Adelė Valeckienė), ar nustato skirtingą jų skaičių. Šiame darbe, remiantis natūraliosios morfologijos (Dressler 1995–1996, 1998) teorinėmis koncepcijomis, bus bandoma naujai pažvelgti į daiktavardžio klasių sistemą, pateikti naują klasifikaciją. Ji bus sudaroma atsižvelgiant ne tik į galūnes, bet ir į akcentinius bei morfonologinius kitimus tapačiose morfemose. Naujai klasifikuojant daiktavardžius ypatingas dėmesys bus skiriamas fleksijų panašumams paradigmose, jų ikoniškumo požymiui. Ši klasifikacija, kurioje bandoma išryškinti daiktavardžio fleksinės sistemos įvairovę bei galūnių ir prozodinių elementų ryšį, gali atskleisti lietuvių kalbos gramatinės sistemos sudėtingumą ir įvairovę. Daiktavardžių linksniavimo tipų klasifikacijai apibūdinti naudosimės Wolfgango Dresslerio pasiūlytais terminais bei sąvokomis (1995–1996: 2–3). 80 | INETA SAVICKIENĖ et al. PARADIGMA – visų linksnių konkrečių formų visuma. IZOLIUOTA PARADIGMA – paradigma, kuri morfologiškai, morfonologiškai ar prozodiniais elementais skiriasi nuo visų kitų paradigmų sistemos. KLASĖ – tai apibendrinta įvairių poklasių (subklasių, subsubklasių, mikroklasių) rūšis. Ji apima subklases, kurios skiriasi morfologiniu ar morfonologiniu požymiu. Klasė skiriama pagal tam tikrą teminį žymeklį. TEMINIS ŽYMĖKLIS – pasirinktas elementas, kurio pagrindu skiriama klasė. Šiame darbe klasės teminiu žymekliu bus laikoma daiktavardžio vienaskaitos vardininko fleksija. Pvz., sudarant lietuvių kalbos daiktavardžio klasifikaciją, teminiu žymekliu pagal paradigmų panašumus pasirenkama fleksijų pora -(i)as, -is/-ys. SUBKLASĖ – klasių rūšis, skiriama pagal teminio žymeklio variantus. Jei klasės teminis žymeklis -(i)as, -is/-ys, tai ši klasė skiriama į dvi subklases: -(i)as ir -is/-ys. SUBSUBKLASĖ – smulkesnė subklasės rūšis. Pvz., subklasė -(i)as turi dvi subsubklases: -as ir -ias. MIKROKLASĖ – smulkiausia klasių rūšis, skiriama pagal bendrus akcentinius ir morfonologinius požymius. Šiame darbe mikroklasės skiriamos pagal akcentinius pakitimus. Pvz., subsubklasės -as daiktavardžiai klausimas, kvietimas, augalas, vardas priklausantys pirmajai, antrajai, trečiajai ir ketvirtajai kirčiuotėms, atstovauja skirtingoms mikroklasėms. Mikroklasė gali turėti vieną ar du variantus, nustatomus pagal morfonologinius (priebalsinius) kitimus kamienuose. Pvz., subklasės -is/-ys pirmoji mikroklasė turi du variantus: viename vyksta kitimas (pojūtis – pojūčio), kitame – ne (brolis – brolio). MAKROKLASĖ – didžiausia apibendrinta klasių rūšis, kuri apima skirtingas klases. Lietuvių kalbos daiktavardžiai į makroklases klasifikuojami pagal gramatinę giminės kategoriją. Morfologinės sistemos turtingumą liudija tam tikrų klasių produktyvumo modeliai, o neproduktyvių klasių skyrimas patvirtina, jog kalbos morfologinė sistema yra ne tik turtinga, bet dar ir labai sudėtinga bei įvairi (Dressler, Gagarina 1999; Dressler 2001). Lietuvių kalbos fleksinės sistemos sudėtingumas labai susijęs su produktyvumu, tačiau žodžio produktyvus reikšmė lietuvių kalbotyroje nėra aiškiai apibrėžta. Dažnai šis terminas laikomas vien sinchroninės kalbotyros sąvoka (Gaivenis 1990: 161). Be to, kartais jis suprantamas kaip kiekybinė charakteristika. Tai reiškia, kad kuo dažniau vartojamas tam tikras afiksas, tuo jis produktyvesnis (Urbutis 1978: 264). Tačiau nekreipiamas dėmesys į tai, kad seni žodžiai kalboje yra dažniau vartojami nei naujažodžiai, todėl neretai neproduktyvaus tipo dariniai vartojami dažniau nei produktyvaus (Urbutis 1978: 264). Anot Dresslerio, produktyvumas – afiksų gebėjimas sudaryti naujus žodžius (Dressler et al. 1997b; Dressler, Ladányi 2000). Kuo dažniau afiksas dalyvauja naujų žodžių daryboje, tuo jis produktyvesnis. Čia produktyvumas – ne kiekybinė, o kokybinė charakteristika. Be to, anot natūraliosios morfologijos teoretikų (Wurzel 1984; Dressler et al. 1995–1996), produktyvumui nustatyti yra svarbūs keli kriterijai, t. y.: skolinių integracija, naujų žodžių daryba, fleksijų kaita daiktavardžio klasėse. Pateikdami naują lietuvių kalbos daiktavardžių linksniavimo tipų klasifikaciją, rem- DAIKTAVARDŽIO LINKSNIAVIMO TIPAI 81 simės tų lingvistų darbais, kuriuose bandyta sudaryti naujas daiktavardžių ar veiksmažodžių klases pagal natūraliąją morfologiją (lotynų – Dressler 2001; rusų – Dressler, Gagarina 1999; lenkų – Dressler et al. 1995–1996, 1997; lietuvių – Savickienė 2003; vokiečių, lietuvių, turkų, vengrų, suomių, prancūzų, vokiečių – Dressler et al. 2004). Manome, kad reikšmingi ir svarbūs yra tų lietuvių kalbininkų darbai (Girdenis, Rosinas 1977; Valeckienė 1998; Zavads kaitė-Ivanauskienė 2000), kuriuose, atsižvelgiant į daiktavardžio gimines bei paradigmų tarpusavio panašumus, bandoma netradiciškai klasifikuoti lietuvių kalbos daiktavardžio linksniavimo tipus. Lietuvių kalbotyroje nėra gausu darbų, kuriuose būtų taikyta natūraliosios morfologijos teorija, išskyrus Inetos Savickienės daktaro disertaciją „Lietuvio vaiko daiktavardžio morfologija“ (1999) bei monografiją The Acquisition of Lithuanian Noun Morphology (Savickienė 2003). Keliuose Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių kalbos katedros bakalauro darbuose (Valentinaitė 2002; Kamandulytė 2003) taip pat mėginama peržvelgti daiktavardžio linksniavimo tipų klasifikaciją bei aptarti lietuvių kalbos daiktavardžio fleksijų produktyvumą. Bandymas naujai pažvelgti į daiktavardžio linksniavimo tipų sandarą, sudaryti detalią daiktavardžio klasių sistemą, kuri parodytų lietuvių kalbos gramatinės sistemos sudėtingumą ir įvairovumą, fleksijų ir prozodinių elementų ryšį, yra naudingas keliais aspektais. Pirmiausia dėl to, kad dabartinės lietuvių kalbos daiktavardžio linksniuočių schema be didelių pakitimų egzistuoja jau kelis šimtus metų (nuo Kleino gramatikos laikų). Antra, daiktavardžio linksniavimo tipų detali klasifikacija padėtų ne tik atskleisti linksniavimo sistemos visumą, nustatyti fleksinių klasių produktyvumą, bet ir leistų numatyti kalbos pokyčių tendencijas bei panagrinėti tų kitimų priežastis. Šiame darbe atlikta statistinė analizė rodo, kokie yra linksniavimo tipų ir kirčiuočių santykiai, kokios kirčiuotės būdingos atitinkamos galūnės daiktavardžiams. Statistiniai duomenys pateikiami pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyno ketvirtąjį leidimą (2000). Jie daugelio atvejų nėra visiškai tikslūs. Tam įtakos turi daug dalykų, pvz., homonimai: vytis (2) „rait as pasiuntynys“ (vyr. g.) ir vytis (4) „rykstė“ (mot. g.). Stengtasi tokius žodžius įrašyti į abi atitinkamų paradigmų grupes. Atmesti veiksmažodžiai abstraktai su priesagomis -imas, -ymas, -umas (iš viso 18,7 tūkst.; iš jų 1 kirčiuotės – apie 12 tūkst., 2 kirčiuotės – 6 tūkst.). DLKŽ yra apie 1,5 tūkstančio daiktavardžių su pažyma dgs. Tais atvejais, kai vartojama ir šių žodžių vienaskaita, žodžiai atmesti. Jeigu daiktavardis turi tik daugiskaitinių reikšmių, jis rašomas prie atitinkamos paradigmos daiktavardžių, pvz.: sultys prie -is mot. g.; žirklės prie -ė daiktavardžių. Žodyne yra daiktavardžių (dažniausiai veikėjų pavadinimai), kurių antraštinė forma yra tik vyriškoji giminė, tačiau vartojama ir moteriškoji giminė. Tokie moteriškosios giminės daiktavardžiai prirašyti prie atitinkamos galūnės klasių (beveik 1 tūkst. prie -ia ir beveik 2 tūkst. prie -ė). Tačiau kai kurių minėtų atvejų galėjome nepastebėti. Dėl tokio papildomo DLKŽ duomenų apdorojimo aprašomi duomenys gali ne visiškai sutapti su kitų autorių, pvz., ADLKŽ, duomenimis. 82 | INETA SAVICKIENĖ et al. 2. LIETUVIŲ KALBOS DAIKTAVARDŽIO LINKSNIAVIMO TIPAI Lietuvių kalbos daiktavardžiai pasižymi fleksijų įvairove ir linksniavimo sistemos sudėtingumu, todėl nėra paprasta sudaryti aiškią ir išsamią linksniuočių klasifikaciją. Pirmasis penkis linksniavimo tipus 1653 metais skyrė Danielius Kleinas (Kruopas 1957). Pagal daiktavardžių vienaskaitos vardininko, kilmininko ir naudininko galūnes jis nustatė penkias linksniuotes. Jonas Jablonskis savo 1922 metų gramatikoje (žr. Jablonskis 1922/1997) taip pat skiria penkias linksniuotes, tačiau joms priklausantys daiktavardžiai turi kitokias galūnes nei Kleino skirtų linksniavimo tipų. Savo klasifikacijoje svarbiausiu rodikliu Jablonskis laiko vienaskaitos vardininko fleksiją. Jis taip pat teigia (Jablonskis 1922/1997: 19), jog „linksnių lytys skiriasi viena nuo kitos dažnai ir kirčiais“ ir pateikia įvairių kiekvienos linksniuotės kirčiavimo variantų pavyzdžių. Tai įdomi mintis, tačiau ilgą laiką jos nebuvo paisyta visose daiktavardžio linksniavimo tipų klasifikacijose. Jablonskio sudaryta lietuvių kalbos daiktavardžio linksniuočių sistema pateikiama ir 1965 metais išleistoje Lietuvių kalbos gramatikoje (Ul vydas, red., 1965). Joje linksniuotės aprašytos detaliau, akcentuojama ne tik vienaskaitos vardininko, bet ir vienaskaitos kilmininko galūnių reikšmė linksniuotei nustatyti. Kaip ir Jablonskis, pagal vienaskaitos vardininko galūnę daiktavardžių linksniuotes skiria Alfredas Sennas (1966). Tačiau linksniuotes jis skirsto dar smulkiau, pagal dominuojantį požymį – vienaskaitos vardininko galūnę, giminę ar kamiengalį. Vėliau lietuvių kalbos daiktavardžiai imti klasifikuoti pagal kamiengalius, kurie lengviausiai nustatomi pagal daugiskaitos naudininko formą – balsį, einantį prieš galūnės priebalsius -ms (Ambrazas, red., 1997: 69). Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (1997) skiriamos penkios linksniuotės: (i)a, (i)u, (i)o, e ir i. Kiekvienoje linksniuotėje pagal atskirų linksnių formų ypatybes skiriamos linksniavimo paradigmos. Ši klasifikacija yra aiškesnė ir detalesnė už Kleino sudarytą linksniuočių sistemą. Labai svarbus paradigmų, apimančių tik vieną kurią nors giminę, išryškinimas linksniuotės viduje, nes lietuvių kalbos daiktavardžiai turi giminės kategoriją, o nėra ja kaitomi kaip skaičiumi ar linksniu. Ši klasifikacija yra ir paprastesnė, kadangi norint nustatyti linksniuotę užtenka vieno daugiskaitos naudininko linksnio. Joje daiktavardžių fleksijos suklasifikuotos aiškiau nei Jablonskio ir Senno darbuose, nes skirtingos fleksijos nepriskiriamos vienai klasei. Sudėtingesnę, bet išsamesnę ir detalesnę daiktavardžio linksniavimo sistemą sudarė Adelė Valeckienė (1998). Anot jos, kai kurių skirtingų kamienų daiktavardžiai turi panašias galūnių sistemas, o kartais atvirkščiai – to paties kamieno daiktavardžiai skiriasi kuriomis ne kuriomis galūnėmis (Valeckienė 1998: 319). Valeckienės pateiktas skirstymas artimas klasifikacijai pagal natūraliosios morfologijos teoriją, nes čia atsižvelgiama į paradigmų tarpusavio panašumus. Pagal daiktavardžio kamienus bei galūnių sistemų panašumą ji skiria tris linksniavimo tipus ((i)a; (i)o, e ir (i)u, i, en, er, es) ir pagal kamienus skirsto juos į paradigmas. Tačiau šioje klasifikacijoje komplikuotai atrodo trečiasis linksniavimo tipas – prie jo priskirta įvairių kamienų daiktavardžių, be to, į jį patenka abiejų giminių žodžiai. Pirmuosius du tipus Valeckienė skiria rem- DAIKTAVARDŽIO LINKSNIAVIMO TIPAI | 83 damasi kamienų ir galūnių panašumu, o prie trečiojo tipo priskiria visus ne tokius produktyvius ir dažnus daiktavardžio linksniavimo tipus jau neatsižvelgdama į panašumus paradigmos viduje. Todėl trečiojo tipo galūnės labai įvairios, kai kurios paradigmos beveik visai nesusijusios, pvz.: aštuntoji ir keturioliktoji – tą pačią fleksiją, besiskiriančią minkštumu, turi tik vienaskaitos naudininko ir daugiskaitos kilmininko, galininko, vietininko formos; devintoji ir tryliktoji – tik daugiskaitos kilmininko fleksijos yra vienodos, besiskiriančios vien minkštumu. Neaiškus ir kamienų (i)o bei e skyrimas vienam linksniavimo tipui – visose formose fleksijos skirtingos. Aleksas Girdenis ir Albertas Rosinas (1977) daiktavardžio linksniavimo tipus klasifikuoja atsižvelgdami į diachroninius tyrinėjimus bei vienų linksniavimo tipų įtaką kitiems. Jie nustato, kad vienų kamienų žodžiai daro įtaką tik tam tikrų kamienų žodžiams (pvz., a kamienas – u kamienui). Taigi Girdenis ir Rosinas (1977: 338) pabrėžia, jog egzistuoja ne tik sąlyginė, bet ir natūrali linksniavimo tipų hierarchija, kurią galima nustatyti pagal skirtingų paradigmų sutampančių galūnių dažnumą. Svarbu tai, kad autoriai pavartoja hierarchijos terminą, tuo pabrėždami, jog ne visi linksniavimo tipai yra vienodai paplitę ir produktyvūs. Kitų lietuvių kalbininkų darbuose buvo vartojamas terminas sistema, neatsižvelgiant į netolygų linksniavimo tipams priklausančių žodžių paplitimą. Girdenis ir Rosinas sudarė hierarchinio grupavimo medį, kuriame skiriami trys linksniavimo tipai. Jie smulkiai skirstomi pagal kamienus. Visgi Girdenis ir Rosinas skirtingas galūnes turinčias paradigmas, jei jos panašios, priskiria vienai grupei (pvz., u ir iu, Cm ir Cf kamienų). Skirtingai nei Valeckienė, jie atskiria (i)a ir e kamienų daiktavardžius. Remdamiesi hierarchinio grupavimo metodu, Girdenis ir Rosinas (1977: 342) nustato, jog pagal paplitimą linksniavimo tipai išsidėsto taip: moteriškasis, vyriškasis, mišrusis. Šiame darbe, kaip ir Girdenio bei Rosino sudarytoje daiktavardžio linksniavimo tipų klasifikacijoje, bus vartojamas hierarchinio medžio terminas. Nors Girdenis ir Rosinas, kaip pabrėžiama natūraliosios morfologijos teorijoje, atsižvelgia į paradigmų panašumus, galūnių sutapimus ir vienų linksniavimo tipų įtaką kitiems, šioje analizėje bus bandoma sudaryti dar detalesnę klasifikaciją, atsižvelgiant į mažiausius paradigmų skirtumus, nes būtent jie lemia fleksijų perėjimą iš vienos paradigmos į kitą ar netaisyklingą jų pavartojimą kalbėjimo procese. Klasifikuojant lietuvių kalbos daiktavardžius, šiame darbe sudaromi du hierarchiniai medžiai, kurių skiriamasis požymis – gramatinė giminės kategorija. Ankstesnėse klasifikacijose neišvengta abiejų giminių painiojimo vienoje klasėje, kuris apsunkina daiktavardžio linksniavimo tipų įvairovės ir sistemiškumo suvokimą. Taigi lietuvių kalbos daiktavardžiai čia teikiamoje klasifikacijoje pirmiausia pagal gimines skirstomi į didžiausias klases – makroklases. Į klases lietuvių kalbos daiktavardžiai skirstomi pagal teminį žymeklį – vienaskaitos vardininko galūnę. Fleksijos kaip teminio žymeklio pasirinkimas patogus, nes visi lietuvių kalbos daiktavardžiai turi kamienines fleksijas (angl. stem-based inflection), kurios, anot Dresslerio (1995–1996: 5), egzistuoja tuo atveju, kai prie šaknies pridedamas tam tikras teminis žymeklis. Tačiau iškyla problema – ar fleksijai priskirti kamiengalį. Valeckienė (1998: 294–295) teigia, jog nepaisant to, kad „veiksmažodžių kamiengalių kaip atskirų fleksinių morfemų skyrimas leidžia supaprastinti veiksma- 84 | INETA SAVICKIENĖ et al. žodžių fleksijos aprašą“, geriau veiksmažodžių kamiengalius priskirti prie galūnių, nes tokia fleksija kompleksiškai žymėtų visas tris kategorijas: laiką, asmenį, skaičių. Vardažodžių kamiengaliai yra labiau susiję su galūnėmis. Jie žymi vardažodžių giminės kategoriją, nors ir ne visada nuosekliai (Valeckienė 1998: 295). Giminę žymi kamiengaliai: (i)a ir u kamienų daiktavardžiai – vyriškosios giminės; (i)o ir ė – dažniausiai moteriškosios (yra išimčių); i kamieno – ir vyriškosios, ir moteriškosios. Galūninis formantas žymi skaičių ir linksnį. Taigi šiame darbe daiktavardžiai bus klasifikuojami ne vien pagal kamienus ar galūninius formantus, bet ir pagal kamienines fleksijas (kamiengalis + galūninis formantas). Daiktavardžio linksniavimo tipų klasifikacijai svarbus ikoniškumo požymis. Vienai klasei priklauso tokios subklasės, kurios turi didelį ikoniškumo laipsnį – daug sutampančių fleksijų. Taigi daiktavardžio klasės, subklasės ir subsubklasės susietos pagal tam tikrą panašumo indikatorių – sutampančių fleksijų paradig­mose skaičių. Daiktavardžio klasės išdėstomos pagal hierarchinio medžio metodą, kur, leidžiantis nuo aukščiausios pakopos iki žemiausios, egzistuoja paveldimumo principas (Dressler, Gagarina 1999: 755), t. y. pagrindinę aukštesnės klasės ypatybę turi žemesnės klasės. Daiktavardžio linksniavimo tipų klasifikacijoje skiriama ir žemiausioji – mikroklasių – grandis. Joje pavaizduota smulkiausių fleksinių klasių (subsubklasių arba subklasių) įvairovė pagal akcentinius ir prie­balsinius kitimus. Mikroklasių kiekybinis produktyvumas aptariamas toliau, tačiau jis matomas ir pateiktose hierarchinių medžių schemose (žr. 1 ir 2 schemą) bei prieduose esančiose lentelėse, kuriose pavaizduota lietuvių kalbos daiktavardžio linksniavimo tipų klasifikacija, pateikta detali akcentinių paradigmų, morfonologinių variantų statistika. Analizuojant medžiagą, remtasi trimis pavyzdžių formomis – vienaskaitos vardininko, daugiskaitos naudininko ir daugiskaitos galininko. Vienaskaitos vardininkas ir daugiskaitos naudininkas svarbūs nustatant linksniavimo tipą, o daugiskaitos galininkas kartu su daugiskaitos naudininku – nustatant mikroklases, atitinkančias lietuvių kalbos kirčiuotes. Kai kurioms mikroklasėms prireikė ir ketvirtosios formos, kurios kamiene vyksta morfonologiniai kitimai. 2.1. Vyriškosios giminės makroklasė Klasei -(i)as, -is/-ys priklauso daiktavardžiai, vienaskaitos vardininke turintys skirtingas galūnes -as, -ias, -is, -ys, o daugiskaitos naudininke -(i)ams. Tai gausiausia klasė: jai priklauso beveik pusė visų daiktavardžių (apie 14 tūkst., be veiksmažodinių abstraktų su -imas, -ymas, -umas). Fleksijas -as ir -ias (7,3 tūkst., t. y. 28 % visų daiktavardžių) galime priskirti vienai subklasei, nes jos skiriasi balsio eile (arba šaknies galinio priebalsio minkštumu), dviskiemenė subsubklasės -ias vienaskaitos vietininko forma bei vienaskaitos šauksmininko forma (žr. 1 lentelę). Dėl balsio eilės skirtumo minėtos fleksijos priklauso skirtingoms subsubklasėms. Šauksmininko formų skirtumai nėra reikšmingi, nes jų pasitaiko net ir subsubklasės -as (klausime, tėvai) bei subklasės -ias (kely, kirpėjau, elni) viduje. Antroji subklasė sudaro galūnes -is ir -ys turinčius žodžiai (6,5 tūkst., arba 25 % visų daiktavardžių). Linksniavimo paradig­mose šios fleksijos visiškai sutampa, ski- DAIKTAVARDŽIO LINKSNIAVIMO TIPAI 85 riasi tik vienaskaitos vardininko ir šauksmininko galūnės balsio ilgumu. Svarbu tai, kad ne visi vyriškosios giminės daiktavardžiai, turintys atitinkamą teminį žymeklį – vienaskaitos vardininko galūnę -is, – priklauso subklasei -is/-ys. Tokie daiktavardžiai, kurie vienaskaitos vardininke turi galūnę -is, o daugiskaitos naudininke -ims (dantis,dantims), skiriami nevientisajai moteriškosios giminės makroklasei (angl. Macroclassof default Feminine Gender). Tokį giminės kriterijaus nepaisymą lemia natūraliosios morfologijos principas: atsižvelgti į kalbos įsisavinimo ir išmokimo natūralumą, ikoniškumo ir paprastumo požymius. Moteriškosios giminės klasės -is daiktavardžiai beveik visose formose ikoniški vyriškosios giminės klasės -is daiktavardžiams, daugiskaitos naudininke turintiems fleksiją -ims (skiriasi tik vienaskaitos naudininko galūnė: žuviai / dančiui). Taigi paprasčiau išmokti ar įsisavinti šių klasių daiktavardinei sistemą tapatinant ar lyginant jų galūnes. Pagal ikoniškumo principą vienai klasei priskirtos subklasės -(i)as ir -is/-ys yra identiškos savo daugiskaitos formomis, o vienaskaitoje skiriasi tik vardininko ir galininko linksnių formos. Toks nedidelis subklasių skirtumas turi įtakos kalbos išmokimui ir įsisavinimui. Dažnai šių linksnių formos painiojamos (vietoj elnią sakoma elnį, vietoj žvejys – žvejas). Šitokios variacijos labai dažnos kalbose, turinčiose turtingą fleksinę sistemą (Dressler 1998). Anot Jakulytės (1996: 195), tokie morfologijos lygmens reiškiniai, kaip kamienų ar galūnių kitimas, yra kalbos paprastinimo apraiškos. Dėl natūralumo principo vienos subklasės fleksijos vartojamos vietoj kitos subklasės fleksijų. 1 LENTELĖ. -(i)as, -is/-ys KLASĖS LINKSNIAVIMO PAVYZDŽIAI1 Vienaskaita Daugiskaita Subklasės -as -ias -is/-ys -as -ias -is/-ys V. vard-as kel-ias sen-is, vabzd-ys vard-ai kel-iai sen-iai, vabzdž-iai K. vard-o kel-io sen-io, vabzdž-io vard-ų kel-ių sen-ių, vabzdž-ių N. vard-ui kel-iui sen-iui, vabzdž-iui vard-ams kel- iams sen- iams, vabzdž- iams G. vard-ą kel-ią sen-į, vabzd-į vard-us kel-ius sen-ius, vabzdž-ius Įn. vard-u kel-iu sen-iu, vabzdž-iu vard-ais kel-iais sen-iais, vabzdž-iais Vt. vard-e kel-yje sen-yje, vabzd-yje vard-uose kel-iuose sen-iuose, vabzdž-iuose Š. vard-e tėv-ai kel-y eln-i, vard-ai kel-iai sen-iai, vabzdž-iai vėj-au 1 Linksnių formų skirtumai paryškinti. 86 | INETA SAVICKIENĖ et al. 1 SCHEMA. VYRIŠKOSIOS GIMINĖS MAKROKLASĖS HIERARCHINIS MEDIS (SKAIČIUS SKLIAUSTELIUOSE RODO KIRČIUOTĘ). DAIKTAVARDŽIO LINKSNIAVIMO TIPAI | 87 2 SCHEMA. NEVIENTISIOSIOS MOTERIŠKOSIOS GIMINĖS MAKROKLASĖS HIERARCHINIS MEDIS (SKAIČIŲ SKLIAUSTELIUOSE RODO KIRČIUOTĘ). 88 | INETA SAVICKIENĖ et al. Subsubklasės -as, -ias ir subklasė -is/-ys skirstomos į smulkiausius vienetus – mik-roklases, kurios nustatomos pagal akcentinius kitimus. Subsubklasei -as priklauso daug žodžių (6,4 tūkst., be veiksmažodinių abstraktų, t. y. 25 % visų daiktavardžių), jie skirstomi į keturias mikroklases, atitinkančias keturias lietuvių kalbos kirčiuotes. Gausiausios yra pirmoji ir antroji²: 4 a. p. (0,5 %) : 3 a. p. (9 %) : 1 a. p. (30 %): 2 a. p. (60,5 %) = 1 : 2 : 6 : 10. Subsubklasė -ias nėra tokia gausi (944 žodžiai, t. y. 4 % visų daiktavardžių). Šioje subsubklasėje akivaizdžiai dominuoja 1 kirčiuotės mikrok lasė, kurią sudaro daugiausia veikėjų pavadinimai su priesagomis -ėjas, -ojas, -tojas. Tik 20 daiktavardžių yra ne pirmosios kirčiuotės: 16 antrosios kirčiuotės (pvz.: galvijas, šalavijas), 1 trečiosios kirčiuotės (velnias), 6 ketvirtosios kirčiuotės (kraujas, svečias, kelias, pelėjaI, klijai, kapojai). Subklasė -is/-ys turi keturias mikroklases, kurios atitinka keturis lietuvių kalbos kirčiavimo tipus. Variantai su trumpuoju galūnės balsiu gali būti tik šakninio kirčiavimo (1 kirčiuotės yra apie 3 tūkst., 2 kirčiuotės apie 2,2 tūkst. daiktavardžių), o su ilguoju balsiu esti tik galūninio kirčiavimo (3 kirčiuotės – beveik 900 daiktavardžių³, 4 kirčiuotės – beveik 300). Šios mikroklasės turi po du variantus, skiriamus pagal priebalsinius kitimus daiktavardžio kamienuose (t virsta č, pvz.: pojūtis, pojūčiams; d virsta dž, pvz.: žodis, žodžiams). Tokią morfonologinę kaitą patiria beveik pusė -is ir tik 12 % -ys galūnės daiktavardžių. Klasei -(i)us priklauso daiktavardžiai, vienaskaitos vardininke turintys galūnes -us arba -ius (523 žodžiai, t. y. 2 % daiktavardžių). Šiai klasei būdingos savitos fleksijos, nulemtos būdingo kamiengalio (i)u. Toks reiškinys, kai viena fleksinė forma lemia kitas toje pačioje paradigmoje, vadinamas paradigminę struktūrą lemiančiu veiksniu (Dressler 1997a). Klasės -(i)us paradigminę struktūrą lemiančio kamieno u kitose klasėse nėra. Klasė -(i)us skyla į dvi subklases -us ir -ius, kurios skiriasi daugiskaitos vardininko, naudininko, įnagininko ir šauksmininko galūnėmis bei šaknies galinio priebalsio minkštumu kituose linksniuose (žr. 2 lentelę). Subklasė -us labai skiriasi nuo -(i)as ir -is/-ys, nes čia nėra visiškai sutampančių galūnių, išskyrus vienaskaitos naudininką, daugiskaitos kilmininką, galininką ir vietininką. Subklasė -ius turi daug panašumų su subklasėmis -(i)as ir -is/-ys: visų daugiskaitos linksnių formos sutampa. Dėl sutampančių daugiskaitos fleksijų subklasės -ius daiktavardžiai vienaskaitoje dažnai vartojami su -(i)as ir -is/-ys subklasių fleksijomis (vietoj vaisiaus vartojama ir vaisio). Subklasė -us negausi (tik 19 žodžių, t. y. 0,07 % visų daiktavardžių): 7 iš jų antrosios kirčiuotės (pvz.: turgus, cukrus), 2 žodžiai (sūnus ir lietus) yra trečiosios kirčiuotės, 10 žodžių – ketvirtosios (pvz.: medus, alus, midus). Šioje subklasėje yra daug de- 2 Simboliu „a. p.“ žymima akcentinė paradigma, arba kirčiuotė. Kairėje lygybės pusėje nurodomos kirčiuotės, dešinėje – jų santykiai pagal žodžių gausą. Santykiai čia apvalinami iki sveiko skaičiaus. Tokią lygybę reikėtų skaityti taip: 3 kirčiuotės žodžių yra tris kartus daugiau nei ketvirtosios, 1 kirčiuotės – 6 kartus, 2 kirčiuotės – 10 kartų. 3 Čia dar galima būtų pridėti beveik 100 žodžių, kurių kirčiavimas nenusistovėjęs. DAIKTAVARDŽIO LINKSNIAVIMO TIPAI 89 fektyvių paradigmų – turinčių tik vienaskaitinę (cukrus, alus) ar tik daugiskaitinę (pietūs) formą. 2 LENTELĖ. -(i)us KLASĖS LINKSNIAVIMO PAVYZDŽIAI Vienaskaita Daugiskaita Subklasės -us -ius -us -ius V. turg-us amž-ius turg-ūs amž-iai K. turg-aus amž-iaus turg-ų amž-ių N. turg-ui amž-iui turg-ums amž-iams G. turg-ų amž-ių turg-us amž-ius Įn. turg-umi amž-iumi turg-umis amž-iais Vt. turg-uje amž-iuje turg-uose amž-iuose Š. turg-au amž-iau turg-ūs amž-iai Subklasei -ius priklauso daugiau žodžių nei -us (504, t. y. 2 % visų daiktavardžių). Šioje subklasėje dominuoja šakninio kirčiavimo (1 ir 2 kirčiuotės) daiktavardžiai: 186 žodžiai yra pirmosios kirčiuotės (pvz.: rytojus, kriterijus), 314 – antrosios (pvz.: baldžius, vaisius, pavojus). Į DLKŽ yra įrašyti 3 tarminiai žodžiai: 3ᵇ atlas ir 4 kirčiuotės vedlius ir tanius. Klasė -uo neskirstoma į subklases. Visi jai priklausantys vyriškosios giminės daiktavardžiai yra vieno tipo (žr. 3 lentelę). Tai negausi klasė: jai priklauso tik 65 žodžiai (0,2% visų daiktavardžių). Visi jie yra trečiosios kirčiuotės, skiriasi tik negalinio kirčiuoto skiemens priegaide. 3 LENTELĖ. -uo KLASĖS LINKSNIAVIMO PAVYZDYS Vienaskaita Daugiskaita V. vand-uo vanden-ys K. vand-ens vanden-ų N. vanden-iui vanden-ims G. vanden-į vanden-is Įn. vanden-iu vanden-imis 90 | INETA SAVICKIENĖ et al. 3 LENTELĖS TĘSINYS Vienaskaita | Daugiskaita Vt. | vanden-yje | vanden-yse Š. | vanden-je | vanden-ys Lietuvių kalboje yra tokių vyriškosios giminės daiktavardžių, kurių negalima priskirti nė vienam linksniavimo tipui. Jie morfologiškai, prozodiniais elementais arba morfonologiškai skiriasi nuo visų kitų daiktavardžio paradigmų. Tokių daiktavardžių paradigmos vadinamos izoliuotomis. Tai vyriškosios giminės daiktavardžiai šuo, mėnuo, viešpats, žmogus (žr. 4 lentelę). 4 LENTELĖ. VYRIŠKOSIOS GIMINĖS IZOLIUOTŲ PARADIGMŲ LINKSNIAVIMAS Vienaskaita V. | š-uo | mën-uo | viešpat-s | žmog-us K. | šun-s | mėnes-io | viešpat-ies | žmog-aus N. | šun-iui | mėnes-iui | viešpač-iui | žmog-ui G. | šun-į | mėnes-į | viešpat-į | žmog-ų Įn. | šun-imi | mėnes-iu | viešpat-imi | žmog-umi Vt. | šun-yje | mėnes-yje | viešpat-yje | žmog-uje Š. | šun-ie | mėnes-ie | viešpat-ie | žmog-au Daugiskaita V. | šun-ys | mėnes-iai | viešpač-iai | žmon-ės K. | šun-ų | mėnes-ių | viešpač-ių | žmon-ių N. | šun-ims | mėnes-iams | viešpač-iems | žmon-ėms G. | šun-is | mėnes-ius | viešpač-ius | žmon-es Įn. | šun-imis | mėnes-iais | viešpač-iais | žmon-ėmis Vt. | šun-yse | mėnes-iuose | viešpač-iuose | žmon-ėse Š. | šun-ys | mėnes-iai | viešpač-iai | žmon-ės DAIKTAVARDŽIO LINKSNIAVIMO TIPAI 91 Daiktavardžio šuo (4 kirčiuotė) linksniavimas panašus į -uo klasės linksniavimą. Todėl gramatikose įprasta šį daiktavardį skirti prie daiktavardžių akmuo, vanduo. Valeckienė (1998: 320) jį priskiria dvyliktajai paradigmai, skiriamai pagal (e)n kamieną, o Vytautas Ambrazas, red. (1997: 77) – vienuoliktajai paradigmai pagal fleksiją -uo. Tačiau šių daiktavardžių fleksijos sutampa tik vienaskaitos vardininke (akmuo / šuo), kituose linksniuose vyriškosios giminės klasės -uo daiktavardžių fleksijoms priklauso kamiengalis -e, kurio izoliuota paradigma šuo neturi (akmens / šuns, akmeniui / šuniui). Daiktavardis mėnuo (1 kirčiuotė), išskyrus vienaskaitos vardininką, linksniuojamas pagal subklasės -is/-ys paradigmą (mėnuo / brolis, mėnesio / brolio, mėnesiui / broliui…). Dėl skirtingos vienaskaitos vardininko fleksijos jis laikytinas izoliuota paradigma. Daiktavardžio viešpats fleksijų paradigma labai paini. Šio daiktavardžio vienaskaitos vardininko forma turi tik jai vienai būdingą fleksiją -s. Kitos vienaskaitos fleksijos atitinka vyriškosios giminės subklasės -is (nevientisoji moteriškosios giminės makroklasė) fleksijas (viešpaties / danties, viešpačiui / dančiui…). Šios subklasės vienaskaitos fleksijos būtų identiškos daiktavardžio viešpats fleksijoms, jei ji laikytume sutrumpėjusia daiktavardžio viešpatis forma. Tačiau žodžio viešpats daugiskaitos fleksijos sutampa su klasės -(i)as, -is/-ys fleksijomis (viešpačiai / keliai, viešpačių / kelių, viešpačiams / keliams…). Todėl Alfredas Sennas (1966: 130) šį daiktavardį laiko mišriojo linksniavimo tipo. Daiktavardis žmogus taip pat linksniuojamas mišriai. Jo vienaskaitos galūnės atitinka subklasės -us galūnes (žmogus / medus, žmogaus / medaus, žmogų / medų…), o daugiskaitos – -e fleksijas (žmonės / katės, žmonių / kačių, žmonėms / katėms…). Artūras Judžentis (2002: 40) šio daiktavardžio nepriskiria nei vyriškajai, nei moteriškajai giminei, o laiko jį heterogeniniu. 2.2. Nevientisoji moteriškosios giminės makroklasė Klasei -(i)a, -i priskiriamų daiktavardžių (beveik 5,4 tūkst. žodžių, t. y. 21 % visų daiktavardžių) vienaskaitos vardininko formos turi galūnes -a, -ia, -i. Ši klasė skirstoma į dvi subklases -(i)a ir -i, o subklasė -(i)a – į subsubklases -a ir -ia, besiskiriančias tik balsio eile arba šaknies galinio priebalsio minkštumu. Subklasių -ia ir -i fleksijos pasižymi dideliu ikoniškumo laipsniu: jos sutampa net šešiuose linksniuose, skiriasi tik vienaskaitos vardininko ir šauksmininko forma (žr. 5 lentelę). Giminės požiūriu -a subsubklasė gausi (beveik 3,4 tūkst. žodžių, t. y. 13 % visų daiktavardžių), tačiau nevienalytė: DLKŽ 12 žodžių teikiami kaip vyriškosios giminės, pvz.: maršalka, vaidila, viršila, vaivada, barzdyla, ir 265 žodžiai – kaip bendrosios giminės, pvz.: mušeika, persona, nebrendila, neklaũžada, namisėda4, o visi kiti yra moteriškosios giminės. 4 Šioje klasifikacijoje atskirai neskyrėme tokių klasių, subklasių ar mikroklasių, kurios turėtų visiškai sutampančias formas, o tik skirtųsi semantiniu ar sintaksiniu giminės skyrimo kriterijumi. 92 | INETA SAVICKIENĖ et al. 5 LENTELĖ. -(i)a, -i KLASĖS LINKSNIAVIMO PAVYZDŽIAI Vienaskaita Daugiskaita Subklasės -a -ia -i -a -ia -i V. kain-a pon-ia mart-i kain-os ponios marč-ios K. kain-os pon-ios marč-ios kain-ų pon-ių marč-ių N. kain-ai pon-iai marč-iai kain-oms pon-ioms marč-ioms G. kain-ą pon-ią marč-ią kain-as pon-ias marč-ias Įn. kain-a pon-ia marč-ia kain-omis pon-iomis marč-iomis Vt. kain-oje pon-ioje marč-ioje kain-ose pon-iose marč-iose Š. kain-a pon-ia mart-i kain-os pon-ios marč-ios Subklasė -a turi keturias mikoklases, atitinkančias keturias lietuvių kalbos kirčiuotes. Šakninio kirčiavimo daiktavardžių net tris kartus daugiau nei galūninio: 4 a. p. (13 %): 3 a. p. (13 %): 2 a. p. (21 %): 1 a. p. (43 %) = 1 : 1 : 2 : 4. Subklasė -ia irgi gan gausi: ją sudaro beveik 2 tūkst. žodžių (8 % daiktavardžių). Ji taip pat turi keturias skirtingo gausumo mikroklases: 3 a. p. (1 %): 4 a. p. (2 %): 2 a. p. (6 %): 1 a. p. (91 %) = 1 : 2 : 5 : 83. Subklasei -i priklauso tik du žodžiai – marti, pati, – todėl ji vadinama mini subklase. Daiktavardis pati šiandieninėje kalboje retai vartojamas, jį pakeitė daiktavardis žmona. Tai rodo, jog greit iš šios mini subklasės gali likti tik izoliuota paradigma marti. Mini subklasės -i nykimą rodo ir dažnas fleksijos -i vienaskaitos vardininko keitimas subklasės -(i)a fleksija (marčia, pačia). Abu žodžiai yra ketvirtosios kirčiuotės. Klasei -ė priklauso moteriškosios (beveik 6 tūkst., 23 % visų daiktavardžių), vyriškosios (4 žodžiai) ir bendrosios (19 žodžių) giminės daiktavardžiai, tačiau, kaip jau buvo minėta, mus domina tik moteriškosios giminės daiktavardžiai, nes kitų giminių daiktavardžių formos yra visiškai identiškos moteriškajai giminei (žr. 6 lentelę). Moteriškosios giminės -ė subklasė gausiausia iš visų moteriškosios giminės klasių. Visi šios subklasės daiktavardžiai skirstytini į keturias mikroklases, skiriamas pagal kirčiavimo tipus. Iš beveik 6 tūkst. šios subklasės daiktavardžių tik 185 yra 3 kirčiuotės ir 202 ketvirtosios, visi kiti yra šakninio kirčiavimo: 3 a. p. (3 %): 4 a. p. (3 %): 1 a. p. (45 %): 2 a. p. (49 %) = 1 : 1 : 15 : 16. Šios mikroklasės turi po du variantus, skiriamus pagal priebalsinius kitimus kamienuose (vaivorykštė / vaivorykščių, bitė / bičių, aikštė / aikščių, kėdė / kėdžių). Tokius morfonologinius pakitimus patiria ketvirtadalis šios subklasės daiktavardžių (1 kirčiuotės – 15 %, 2 kirčiuotės – 35 %, 3 kirčiuotės – 23 %, 4 kirčiuotės – 12 %). DAIKTAVARDŽIO LINKSNIAVIMO TIPAI 93 6 LENTELĖ. -ė KLASĖS LINKSNIAVIMO PAVYZDŽIAI Vienaskaita Daugiskaita Subklasės mot. gim. -ė vyr. gim. -ė mot. gim. -ė vyr. gim. -ė V. bit-ė dėd-ė bit-ės dėd-ės K. bit-ės dėd-ės bič-ių dėdž-ių N. bit-ei dėd-ei bit-ems dėd-ems G. bit-ę dėd-ę bit-es dėd-es Įn. bit-e dėd-e bit-ėmis dėd-ėmis Vt. bit-ėje dėd-ėje bit-ėse dėd-ėse Š. bit-e dėd-e bit-ės dėd-ės 4 vyriškosios giminės žodžiai priklauso antrajai kirčiuotei. Jie žymi vyriškosios lyties asmenis (dėdė, tėtė, ciucė, dailidė). DLKŽ kaip bendrosios giminės teikiami 19 daiktavardžių gali būti visų 4 kirčiuočių, pvz.: garsenybė (1 kirčiuotė), tauškalyne (2 kirčiuotė), mėmė (4 kirčiuotė), spiegėlė (3ⁱ kirčiuotė). Klasei -is priklauso beveik ikoninės moteriškosios (245 žodžiai, t. y. 1 % visų daiktavardžių), vyriškosios (24 daiktavardžiai) giminės daiktavardžiai (žr. 7 lentelę). 7 LENTELĖ. -is KLASĖS LINKSNIAVIMO PAVYZDŽIAI Vienaskaita Daugiskaita Subklasės mot. gim. vyr. gim. mot. gim. vyr. gim. V. nos-is ropuon-is nos-ys ropuon -ys K. nos-ies ropuon -ies nos-ių ropuon -ių N. nos-iai ropuon -iui nos-ims ropuon -ims G. nos-į ropuon -į nos-is ropuon -is Įn. nos-imi ropuon -imi nos-imis ropuon -imis Vt. nos-yje ropuon -yje nos-yse ropuon -yse Š. nos-ie ropuon -ie nos-ys ropuon -ys 94 | INETA SAVICKIENĖ et al. Tik vienaskaitos naudininko fleksija skiria moteriškosios giminės subklasę nuo vyriškosios giminės subklasės (nosiai / ropuoniui). Dėl tokio didelio ikoniškumo laipsnio vyriškosios giminės subklasės -is priskiriama nevientisajai moteriškosios giminės makroklasės -is klasei. Moteriškosios giminės subklasė -is turi tris dominuojančias mikroklases. Pirmoji sutampa su pirmąja kirčiuote (50 daiktavardžių). Ji turi du variantus: 39 žodžių kamiene vyksta priebalsiniai kitimai (kliūtis / kliūčių). Gaus esnė trečiosios kirčiuotės mikroklasė, kurioje beveik visi daiktavardžiai (iš 94 net 84) patiria kamieno galinių priebalsių t, d kaitą. Ketvirtajai kirčiuotei priklauso 99 daiktavardžiai (iš jų 76 patiria morfonologinę priebalsių kaitą). Tik du šios subklasės žodžiai yra 2 kirčiuotės: gaištis, slistis. Iš vyriškosios giminės -is klasės daiktavardžių daugiausia (19 iš 24) yra 3 kirčiuotės, pvz.: žvėris, debesis, po vieną 1 (geležuonys) ir 2 (pirmuonys) kirčiuotės, 3 žodžiai teikiami kaip 4 kirčiuotės: petys, ropuonis, dantis. Pastarojo žodžio šaknies priebalsis patiria morfonologinę kaitą: dantis / dančiui. Kaip bendrosios giminės DLKŽ teikiami 6 daiktavardžiai: gobuonis (2, 3ᵃ), žiniuonis (2, 4), palikuonis (2, 3⁴ᵇ), dels(u)onis (3ᵇ), giežuonis (3ᵇ), vagis (4). Pirmieji trys žodžiai žodynuose variant iškai teikiami ir kaip vyriškosios giminės -is daiktavardžiai. Iš -is klasės kai kurie žodžiai daugiskaitos kilmininke turi kietą arba minkštą kamieno priebalsį. Kietąjį kamieno priebalsį turi 28 žodžiai: durys, grindys, obelis, geležis, kepenys, šaknis, žąsis, ausis, naktis, krūtis, žuvis, pušis, dantis, debesis, smegenys, gelmenys, šermenys, sėdmenys, ėdmenys, žiodmenys, audmenys, žiomenys, riedmenys, vedmenys, ašmenys, nešmenys, putmenys, antruonys. Kiti žodžiai turi minkštąjį kamieno priebalsį, pvz.: nosis, širdis, antis ir t. t. Lietuvių kalboje yra tokių moteriškosios giminės daiktavardžių, kurie savo fleksijomis paradigmoje nesutampa nė su viena minėta klase. Tai izoliuotos paradigmos. Į jas patenka seni lietuvių kalbos daiktavardžiai, žymintys giminystę, – duktė ir sesuo (žr. 8 lentelę). 8 LENTELĖ. MOTERIŠKOSIOS GIMINĖS IZOLIUOTŲ PARADIGMŲ LINKSNIAVIMAS Vns. Dgs. Vns. Dgs. V. ses-uo seser-ys dukt-ė dukter-ys K. seser-s sese-rų dukter-s dukter-ų N. seser-iai seser-ims dukter-iai dukter-ims G. seser-ių seser-is dukter-ių dukter-is Įn. seser-imi seser-imis dukter-imi dukter-imis DAIKTAVARDŽIO LINKSNIAVIMO TIPAI | 95 8 LENTELĖS TĘSINYS Vns.    Dgs.    Vns.    Dgs. Vt.  seser-yje  seser-yse  dukter-yje  dukter-yse Š.  seser-ie  seser-ys  dukter-ie  dukter-ys Šių daiktavardžių paradigmos skiriasi nedaug. Daiktavardžių sesuo ir duktė fleksijos skiriasi tik vienaskaitos vardininke, o visos kitos formos yra identiškos. Šie daiktavardžiai yra trečiosios kirčiuotės. 3. BAIGIAMOSIOS PASTABOS Šiame darbe sudaryti du hierarchiniai medžiai, kurių aukščiausiame lygmenyje yra makroklasės, skiriamos pagal gramatinę giminės kategoriją. Giminių maišymosi makroklasėse neišvengta dėl didelio vyriškosios giminės subklasės -is ir moteriškosios giminės subklasės -is ikoniškumo laipsnio, kuris labai svarbus natūralumo teorijai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vyriškosios giminės makroklasėje nėra moteriškosios giminės pavyzdžių, o su visomis moteriškosios giminės fleksijomis rasta vyriškosios giminės žodžių. Tiesa, procentas nėra didelis (tik 0,2 % visų daiktavardžių), tačiau į šią grupę patenka tikrai seni, kai kurie realioje vartosenoje gana dažni žodžiai. Todėl vyriškosios giminės daiktavardžių fleksijų įvairovė gerokai didesnė. Įdomus ir kitas statistinių duomenų rezultatas: lietuvių kalboje 55 % daiktavardžių yra vyriškosios giminės, 45 % moteriškosios (žr. 9 lentelę). Panašius duomenis gavo ir Žilinskienė (2002: 106–116), tyrusi giminės pasiskirstymą realioje vartosenoje: beveik 60 % vartojamų daiktavardžių yra vyriškosios giminės, 40 % – moteriškosios. 9 LENTELĖ. DAIKTAVARDŽIŲ PASISKIRSTYMAS PAGAL KLASES IR KIRČIUOTES Klasė Vns. Giminė Kirčiuotė Gretymybės Iš viso   vard.               galūnė 1 2 3 3ᵃ 3ᵇ 3⁴ᵃ 3⁴ᵇ 4 -(i)a, -i -a mot. 1571 635 19 58 369 16 1 405 26 3100 5385 vyr. 1 11 0 0 0 0 0 0 0 12 (21%) bendr. 207 32 3 1 6 0 0 16 1 266 -ia, -ja mot. 1821 114 0 0 22 0 0 43 5 2005 -i mot. 0 0 0 0 0 0 0 2 0 2 96 | INETA SAVICKIENĖ et al. 9 LENTELĖS TĘSINYS Klasė Vns. Giminė Kirčiuotė Greti-mybės Iš viso vard. galūnė 1 2 3 3a 3b 34a 34b 4 -Ė -ė mot. 2668 2895 14 30 125 14 1 202 59 6008 6031 vyr. 0 4 0 0 0 0 0 0 0 4 (23%) bendr. 2 6 0 0 7 0 0 4 0 19 -is -is mot. 50 2 7 10 76 1 0 99 10 255 290 vyr. 1 1 2 6 10 0 1 3 3 27 (1%) bendr. 0 0 0 0 3 0 1 1 3 8 -(i)as, -as vyr. 1907 3499 90 35 393 48 5 340 94 6411 -is/-ys -ias, vyr. 921 16 1 0 0 0 0 6 0 944 13893 -jas (53%) -is vyr. 3085 2188 0 0 0 0 0 0 22 5295 -ys vyr. 0 0 16 192 581 48 25 282 102 1246 -(i)us -ius, vyr. 186 314 0 0 1 0 0 2 1 504 523 -jus (2%) -us vyr. 0 7 2 0 0 0 0 10 0 19 -uo -uo vyr. 0 0 0 23 38 1 0 0 1 63 Vyriškoji giminė lietuvių bendrinėje kalboje yra nežymėtoji ir jai priklausantys daiktavardžiai vartojami šiek tiek dažniau nei moteriškosios giminės, tačiau vyriškosios giminės subklasės gali turėti ir moteriškosios giminės makroklasės fleksijas. Dėl to kartais sunku nustatyti daiktavardžio giminę, ypač daiktavardžių, turinčių vienaskaitos vardininko galūnę -is, kilmininko -ies, pavyzdžiui, daiktavardis vinis dažnai laikomas vyriškosios giminės daiktavardžiu, nors DLKŽ (2000) jis yra moteriškosios giminės. Abi makroklasės turi po tris klases, nevientisosios moteriškosios giminės -(i)a, -i ir -is klasės bei vyriškosios makroklasės -(i)as, -is/-ys ir -(i)us klasės turi po dvi subklases. Subklasės -(i)as, -(i)a turi dar po dvi subsubklases. Subsubklasės arba žemiausio lygmens subklasės ar net klasės (pvz., -ė) turi po skirtingą skaičių dominuojančių mikroklasių ir jų variantų. Subsubklasių -as, -ias ir -a, -ia daiktavardžiai turi po kelias DAIKTAVARDŽIO LINKSNIAVIMO TIPAI 97 mikroklasės, skiriamas pagal kirčiuotes. Subklasei -is/-ys priklauso keturios mikroklasės, turinčios po du variantus, skiriamus pagal priebalsinius kamienų kitimus. Tokią sudėtingą mikroklasių sistemą turi ir moteriškosios giminės subklasė -ė bei moteriškosios giminės subklasė -is. Iš viso abiejuose hierarchiniuose medžiuose yra 50 mikroklasių variantai. Vadinasi, turime tiek daiktavardžių variantų, skiriamų pagal morfologinius, akcentinius ir priebalsių kamienuose kitimus. Didelis mikroklasių skaičius rodo daiktavardžio kaitymo ir apskritai lietuvių kalbos gramatinės sistemos sudėtingumą ir turtingumą. Daiktavardžio mikroklasės Nevientisoji moteriškosios giminės makroklasė turi daugiau mikroklasių, tačiau tai nereiškia, kad visoms joms būdinga moteriškosios giminės gramatinė kategorija. Penkios šiai makroklasei priklausančios mikroklasės yra vyriškosios giminės. Svarbu tai, kad makroklasių nustatymas nepriskiria pačių daiktavardžių kuriai nors giminei, bet pagal ikoniškumo laipsnį susieja fleksines klases į moteriškosios ir vyriškosios giminės linksniavimo tipus. SUTRUMPINIMAI ADLKŽ – Atgalinis dabartinės lietuvių kalbos žodynas, sud. V. Žilinskienė. Vilnius: Matematikos ir informatikos institutas, 1995. DLKŽ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, ats. red. S. Keinys. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. LITERATŪRA AMBRAZAS, V., red., 1997: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, 3 leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. DRESSLER, W. U. 1998: Produktivität als Zentralbegriff der grammatischen (bes. Flexionsmorphologischen) Systemadäquatheit. Terzvan-Kopecky, Hrsg., II. Internationales Symposium zum Thema Natürlichkeitstheorie: Sammelband, Universität Maribor: Pädagogische Fakultät, 113–124. DRESSLER, W. U. 2001: Latin Inflection Classes and Paradigm Families. MS. DRESSLER, W. U., DRAŻYK, R. and D., DZIUBALSKA-KOŁACZYK, K. & JAGŁA, E. 1995–1996: On the earliest stages of acquisition of Polish declension. Wiener Linguistische Gazette 53–54, 1–21. DRESSLER, W. U., DZIUBALSKA-KOŁACZYK, K. 1997a: Contributions from the acquisition of Polish phonology and morphology to theoretical linguistics. Eliasson, S., Jahr, E. H., eds. Language and its Ecology. Essays in honour of Einar Haugen, Berlin, New York: Mouton de Gruyter, 379–399. DRESSLER, W. U., DZIUBALSKA-KOŁACZYK, K., FABISZAK M. 1997b: Polish inflection classes within Natural Morphology, Bulletin de la Société Polonaise de Linguistique 53, 95–119. 98 | INETA SAVICKIENĖ et al. Dressler, W. U., Gagarina, N. V. 1999: Basic questions in establishing the verb classes of contemporary Russian. Fleishman, L. et al., eds., Essays in Poetics, Literary History and Linguistics. Festschrift V. V. Ivanov, Moscow: OGI, 754–760. Dressler, W. U., Kilani-Schoch, M., Klampfer, S. 2002: How does a child detect morphology? MS. Dressler, W. U., Kilani-Schoch, M., Pestál, L., Gagarina, N., Pöchtrager, M. 2004: On the Topology of Inflection Class Systems. 11th International Morphology Meeting: Abstracts, 44–45. Dressler, W. U., Klampfer, S., Ravid, D., Korecky-Kröll, K., Laaha, G. 2002: Early noun Plurals in German: Regularity, productivity or default? MS. Dressler, W. U., Ladányi, M. 2000: Productivity in Word Formation (WF): a morphological approach. Acta Linguistica Hungarica 47 (1–4), 103–144. Gaivenis, K., Keinys, S. 1990: Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas: Šviesa. Girdėnis, A., Rosinas, A. 1977: Lietuvių kalbos daiktavardžio linksniavimo tipų hierarchija ir pagrindinės jos kitimo tendencijos (bendrinės kalbos ir žemaičių tarmės duomenimis). Baltistica 13 (2), 338–348. Jablonskis, J. 1922/1997: Lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Jakulytė, D. 1996: Daiktavardžių kamienų mišimas „Knygoje nob[a]žnystės“. Acta Linguistica Lithuanica 36, 120–126. Judžentis, A. 2002: Naujas žvilgsnis į lietuvių kalbos daiktavardžių giminės kategoriją. Acta Linguistica Lithuanica 46, 39–47. Kamandulytė, L. 2003: Lietuvių kalbos daiktavardžio klasės ir jų produktyvumas. Bakalauro darbas, Kaunas: VDU. Kruopas, J., red., 1957: Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957. Paulauskienė, A. 1994: Lietuvių kalbos morfologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Savickienė, I. 1999: Lietuvio vaiko daiktavardžio morfologija. Daktaro disertacija, Kaunas: VDU. Savickienė, I. 2003: The Acquisition of Lithuanian Noun Morphology, Wien: Österreichische Akademie der Wissenschaften. Senn, A. 1966: Handbuch der litauischen Sprache I, Heidelberg: Winter. Ulvy das, K., red., 1965: Lietuvių kalbos gramatika 1: Fonetika ir morfologija, Vilnius: Mintis. Urbutis, V. 1978: Žodžių darybos teorija, Vilnius: Mokslas. Valekienė, A. 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Valentinaite, L. 2002: Lietuvių kalbos daiktavardžio fleksijų produktyvumas. Bakalauro darbas, Kaunas: VDU. Wurzel, W. U. 1984: Flexionsmorphologie und Natürlichkeit, Berlin: Akademie-Verlag. Zavadskaite-Ivanauskienė, A. 2000: Mikalojaus Daukšos Postilės daiktavardžio linksniavimo tipų hierarchija. Acta Linguistica Lithuanica 43, 11–17. Žilinskienė, V. 2002: Žodžių formų vartojimas lietuvių kalbos dalykinio ir publicistinio stiliaus duomenimis. Lituanica 1 (49), 106–116. Ineta Savickienė Asta Kazlauskienė Laura Kamandulytė Vytauto Didžiojo universitetas S. Daukanto g. 28, 3000 Kaunas, Lietuva [email protected] [email protected] Gauta 2004 04 02