Dėl lietuvių kalbos priesaginių denominatyvinių veiksmažodžių semantikos

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA L (2004), 55 - 77 Dėl lietuvių kalbos priesaginių denominatyvinių veiksmažodžių semantikos“ JURGIS PAKERYS Vilniaus universitetas The meanings and categories of Lithuanian denominal and deadjectival verbs have been described more than once. I will argue here that these descriptions could be made more systematic by applying a model of three-mode predication (essive, inchoative and causative) and by analysing syntactic and semantic features of the base words in derivational paraphrases. 1. ĮVADAS Daiktavardinių ir būdvardinių veiksmažodžių darybinės reikšmės ir kategorijos lietuvių kalbotyroje jau ne sykį aprašytos (Paulauskienė 1971: 192-204, 1994: 265270; Ulvydas, red., 1971: 247-268; Jakaitienė 1972, 1973, 1976: 266-270; Ambrazas, red., 1997a: 386-394). Vis dėlto mažokai dėmesio skirta pateikiamoms klasifikacijoms sistemiškai pagrįsti ir hierarchiniams nustatytų vienetų santykiams aptarti (išimtimi laikytinos Geniušienės (1983: 61t., 1987: 155-159) pastabos apie denominatyvinius refleksyvus). Per pastaruosius penkiasdešimt metų pasirodė keletas reikšmingų studijų, kuriose vardažodinių veiksmažodžių reikšmės sisteminamos remiantis sintaksiniais-semantiniais vaidmenimis, taikomi loginės analizės principai ir atliekami tipologiniai tyrimai (Marchand 1964, 1969a, 1969b: 367-371; Clark, Clark 1979; Karolak 1972, Karolak, red., 1980; Kaliuščenko 1994, 2000). Šiame straipsnyje siekiama sintetiškai pasinaudoti minėtųjų darbų patirtimi ir pateikti vieną kitą naujesnį sprendimą. Straipsnio tikslas yra pasiūlyti preliminarią sintaksinęsemantinę vardažodinių lietuvių kalbos veiksmažodžių klasifikaciją. Nesistengiama pateikti gausios naujos medžiagos ir dažniausiai remiamasi jau esamais mokslinėje apyvartoje pavyzdžiais. Taip siekiama parodyti, kuo skiriasi ir kuo panašūs ankstesni ir Čia siūlomi sprendimai. Straipsnio pradžioje denominatyviniai veiksmažodžiai (DV)! interpretuojami kaip suglaustos predikatinės konstrukcijos (2.1), analizuojami galimi požymių predikacijos tipai (2.2), vėliau pereinama prie sintaksinių-semantinių funkcijų analizės (3.1— 3.4). Už reikšmingas pastabas norėčiau padėkoti prof. habil. dr. Evaldai Jakaitienei. Dalis straipsnyje naudojamos literatūros buvo sunkiau prieinama, todėl esu dėkingas prof. habil. dr. Wojciechui Smoczynskiui, sudariusiam galimybę viešėti Krokuvos Jogailaičių universitete, už pagalbą nuoširdžiai dėkoju prof. habil. dr. Vincui Urbučiui, dr. Aleksejui Andronovui, dr. Jolantai Gelumbeckaitei ir Mikui Vengriui. Kartais denominatyvais laikomi tik daiktavardiniai veiksmažodžiai. Šiame straipsnyje denominatyvų klasė apima daiktavardinius, būdvardinius ir — nors tokių atvejų reta — dalyvinius, skaitvardinius bei įvardinius veiksmažodžius. 56 | JURGIS PAKERYS 2. APRASYMO PAGRINDAI 2.1. DV kaip predikatinės konstrukcijos Marchando yra taikliai pastebėta, kad „denominatyviniai veiksmažodžiai — tai suveiksmažodinti sakiniai“ (1969b: 368, plg. 31)*. Omeny, tiesa, autoriaus čia turimi ne baigtiniai sakiniai — propozicijos, o predikatinės struktūros su vardažodiniais argumentais, kurie įžvelgiami darybinėse parafrazėse, pavyzdžiui: 1 (a) karaliauti — būti KARALIUMP (b) lietuvinti — daryti, kad kas imtų būti LIETUVIU, kaip LIETUVIS (c) stovyklauti — būti STOVYKLOJE (d) filmuoti — daryti, kad imtų būti (atsirastų) FILMAS (e) žaibuoti — ŽAIBUI (-ams) būti, imti būti (rastis) Šios parafrazės resp. (galimi) transformaciniai kalbamųjų DV antecedentai sudaro prielaidas sintaksinei-semantinei klasifikacijai. Marchandas nurodo, kad pamatinis žodis parafrazėje gali būti subjekto arba objekto predikatyvas (1 a, 1 b), gali atlikti aplinkybės (1 c) arba objekto (1 d) funkciją (1964: 105, 1969a: 155t., 1969b: 368, 371, plg. 33—-38)*. Patys subjektai (veiksniai), Marchando manymu, negalį būti veiksmažodinami dėl loginių priežasčių: subjektas esąs apibūdinamasis dėmuo, tad jo paties apibūdinančiuoju dėmenimi (predikatu) paversti neįmanoma. Vis dėlto tam tikrą išimtį lietuvių kalboje galėtų sudaryti tie DV, kurių subjektą tinka laikyti įtrauktu į egzistencinį denominatyvinį predikatą (1 e)“, plg. dar: audroti ~ AUDRAI būti, speiguoti — SPEIGUI būti; dienoti — DIENAI imti būti (rastis); šaltėti — imti būti (darytis) ŠALTA. Suprantama, šis sprendimas diskutuotinas, pamatinius žodžius čia galima interpretuoti ir kaip predikatyvus, siejamus su neapibrėžtu subjektu (plačiau zr. 3.2.1-2). Subjekto ir objekto predikatyvus (Marchando pirmasis ir antrasis tipai) siūloma jungti į vieną grupę, nes čia iš esmės ta pati sintaksinė funkcija: objektiniai predikatyvai laikytini kauzatyviniais subjektinių predikatyvų variantais, plg. baltuoti — būti BALTAM (subjektinis predikatyvas) ir baltinti — daryti, kad kas imtų būti BALTAS (kauzatyvinis objektinis predikatyvas, žr. plačiau 3.1). Taigi iš viso DV parafrazėse galimi keturi tokie modeliai: (1) pamatinis žodis DV parafrazėje yra predikatyvas (subjekto ar objekto); 2 »Denominal verbs are verbalized sentences”, plg. Karolak (1972: 210). Po ženklo ~ čia ir toliau nurodomos galimos darybinés parafrazés, mažosiomis didžiosiomis raidėmis išskiriami pamatiniai žodžiai. Retais atvejais tokiu išskyrimu atkreipiamas dėmesys ir į kitus elementus. Iš kitų tyrimų, skiriančių daugiau dėmesio sintaksinei DV interpretacijai, plg. lenkų kalbininkų darbus: Grzegorczykowa (1969); Karolak (1972); Karolak, red. (1980); Bojar (1975); Solecka, Terminska (1979, 1980). „The subject of a sentence is necessarily the determinatum of its verb, therefore it cannot become the determinant in a verbalized sentence“ (Marchand 1969b: 368). Dėl semantinės subjekto inkorporacijos verba meteorologica tipo veiksmažodžiuose žr. Katkuvienė (1982). DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTIKA | 57 (2) pamatinis žodis DV parafrazėje yra subjektas; (3) pamatinis žodis DV parafrazėje yra objektas (tiesioginis ar netiesioginis); (4) pamatinis žodis DV parafrazėje yra aplinkybė. Perėjus abstrakčiausią sintaksinio skirstymo pakopą", smulkesnius pogrupius galima skirti taikant konkretesnių semantinių vaidmenų rinkinį. Šiame straipsnyje bus operuojama procesanto, rezultato, kontento, posesumo (priklausinio)*, instrumento, lokatyvo, temporatyvo ir kai kuriais kitais vaidmenimis, smulkiau zr. 3.2-3.4. 2.2. Predikacijos tipai Predikacija yra laikomas tam tikro požymio priskyrimas vienam ar keliems argumentams (Morkūnas, par., 1999: 495). Denominatyviniais veiksmažodžiais požymiai gali būti predikuojami kaip nekintami, kintami ir kauzuojami, pavyzdžiui: 1) požymis nekintamas (esyvinis): kvailioti ~ būti KVAILIU, elgtis kaip KvAILIUI; baltuoti — būti, rodytis BALTAM; audroti — AUDRAI būti (vykti); badauti — būti BADĄ patiriančiam; buriuoti — plaukti naudojantis BURĖMIS; žiemoti — ŽIEMĄ (kur) būti; 2) požymis kintamas, įgyjamas ar atsirandantis savaime (inchoatyvinis)’: kvailėti ~ imti būti KVAILIU | KVAILAM (-esniam); baltėti — imti būti, darytis BALTAM (-esniam); rasoti ~ imti būti, rastis RASAI; 3) požymis kintamas, suteikiamas tam tikros nurodytos jėgos (kauzatyvinis): kvailinti ~ veikti, kad kas imtų būti KVAILIU | KVAILAS, versti, laikyti ką KVAILIU | KVAILU; baltinti — veikti, kad kas imtų būti BALTAS (-esnis); juokauti — veikti, kad imtų būti JUOKAI, atsirastų JUOKŲ. Esyvinė predikacija (1) laikytina bazine, iš jos išvedama inchoatyvinė (2), o iš pastarosios — kauzatyvinė (3), žr. 1 lentelę. Jei iš tam tikro vardažodžio yra išvestas inchoatyvinis veiksmažodis (baltas — baltėti), kauzatyvinį vedinį galima interpretuoti dvejopai: kaip deverbatyvą (baltėti — baltinti — daryti, kad BALTĖTŲ) ir kaip tiesioginį denominatyvą (baltas — baltinti — daryti, kad imtų būti BALTAS). 1 LENTELĖ. DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ POŽYMIŲ PREDIKACIJOS BŪDAI Požymis (x) Nekintamas Kintamas įgyjamas suteikiamas Funkcij a Fo (x) Fa ss (x) ) Fu Frail Fo (x) )) Dalis DV tyrinėtojų abstrakčiomis sintaksinėmis funkcijomis nesiremia ir DV klasifikuoja pagal tai, kokius semantinius vaidmenis pamatiniai žodžiai atlieka parafrazėse (Clark, Clark 1979: 769-781; Kaliuščenko 1994, 2000). Šiame straipsnyje sintaksinių funkcijų neatsisakoma, nes jos atspindi abstrakčiausią DV klasifikacijos lygmenį, kuriame gerai matyti sintaksės ir žodžių darybos ryšiai. Omeny turima visumai (savininkui) priklausanti dalis, objektas, plg. savininką apibūdinantį posesoriaus vaidmenį. Savaime reiškia, kad propozicijoje nenurodoma požymio įgijimo priežastis. 58 | JURGIS PAKERYS Kad denominatyviniams veiksmažodžiams būdinga trejopa požymių predikacija, pastebėta jau Marchando (1969a: 155t.). Tiesa, čia autorius aptaria tik būdvardinius anglų, vokiečių ir pranzūzų kalbų vedinius. Trejopą DV predikaciją įžiūri Karolakas (1972: 214-217; plg. Solecka, Terminska 1979, 1980) ir Uluchanovas (1977: 117), nors pastarasis darybinių reikšmių apraše (131-193) sistemiškai šio modelio nediegia. Kaliuščenko logiškai numato dar tris neigiamus variantus: “neturėti poZzymio’, “imti neturėti požymio', “kauzuoti, kad imtų neturėti požymio". Autorius trejopos (šešeriopos) predikacijos modelį taiko aptardamas posesyvinius, atributyvinius, lokatyvinius, būsenos predikatyvinius ir iš dalies — įvykio DV (Kaliuščenko 1987, 1994: 40-77, 98-102, 108-114; 2000: 22-44, 56-59, 63-67). 3. PAGRINDINIAI DENOMINATYVINIU VEIKSMAZODZIU TIPAI 3.1. Predikatyviniai DV Jy parafrazése pamatiniai žodžiai yra būtinieji veiksnio arba papildinio predikatyvai", kuriais požymiai priskiriami esyviškai (2 a, b), inchoatyviškai (3 a, b) ir kauzatyviškai (4 a, b): 2 (a) Petras kvailioja — Petras yra KVAILYS, elgiasi kaip KVAILYS (b) Laukai baltuoja — Laukai yra, rodosi BALTI 3 (a) Petras kvailėja — Petras darosi KVAILAS, virsta KVAILIU (b) Drobė baltėja — Drobė darosi BALTA 4 (a) Birutė kvailina Petrą ~ Birutė laiko (daro) Petrą KVAILIU (b) Ona baltina drobes ~ Ona daro drobes BALTAS | kad drobės BALTĖTŲ Šiais veiksmažodžiais predikuojamos ypatybės paprastai reiškiamos daiktavardžiais (a) arba būdvardžiais (b), kartais pasitaiko ir dalyvių (išdykauti — būti, elgtis kaip IŠDYKUSIAM, ištvirkauti — būti, elgtis kaip IŠTVIRKUSIAM), skaitvardžių (pirmauti — būti PIRMAM) arba įvardžių (savinti — veikti, kad imtų būti sAvo, savv). Jei pamatinis žodis yra daiktavardis, veiksmažodis gali remtis ne visais jo semantiniais požymiais (2 a), o tik kai kuriais iš jų, pavyzdžiui, kalbėjimo ar judėjimo: žemaičiuoti — kalbėti kaip ŽEMAIČIUI, vėžlinti — judėti kaip VĖŽžLIUI. Nagrinėdami atvejus, kai požymis predikuojamas remiantis panašumu, tyrėjai dažnai sudaro atskirus pogrupius ar apibrėžia specialias semantines funkcijas (plg. f, Solecka, Terminska 1979: 58, 1980: 20-22). Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad kartais pasitaiko išvestinės semantikos daiktavardžių, jau besiremiančių panašumo santykiu, taigi iš jų padarytuose veiksmažodžiuose tokio santykio įžvelgti nebetenka, pavyzdžiui, beždžioniauti gali būti tiesiai siejamas su beždžionė, ‘kas pamėgdžioja kitus, maivosi’, o ne su beždžionė, “žinduolis gyvulys, panašus į žmogų savo kūno sudėtimi (Simia)’ (LKŽ,,, 793). Kitaip tariant, lyginimo 0 Apie laisvuosius ir būtinuosius predikatyvus žr. Holvoet (2003). DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTIKA | 59 funkcija ne visada jzvelgtina paties DV struktūroje, jos rezultatu galima laikyti ir pamatinius žodžius. Esyvinius (2 a) tipo DV siūlyta laikyti ir agentiniais, nes parafrazėse jų pamatiniai žodžiai turį agentinius vaidmenis (Clark, Clark 1979: 773t.): 5 (a) John butchered the cow (b) John did to the cow the act that one would normally expect [a butcher to do to a cow| Agentiniais tokius veiksmažodžius vadinti patrauklu, nes jų semantikos židinyje yra aktyvus subjektas. Vis dėlto tai netikslu — juk pamatinis žodis ne nurodo patį subjektą, o įeina į frazę, apibūdinančią subjektą (5 b). Vadinasi, sintaksinė analizė, atliekama prieš semantinių vaidmenų tyrimą, blokuoja netinkamą darinio interpretaciją. Kauzatyvinius (4 a) tipo atvejus kai kurie tyrėjai laiko tikslo (goal) veiksmažodžiais (Clark, Clark 1979: 774t.). Tai suprantama, nes kauzatyvai (kaip ir (3 a) tipo inchoatyvai) suponuoja tam tikrą veiksmo (vyksmo) ribą, kurią tinka laikyti siekiamu rezultatu (tikslu). Pagrindinė predikatyvinių inchoatyvų ir kauzatyvų funkcija — žymėti tam tikrus virsmus, transformacijas, kai objektas įgyja (jam suteikiama) naujųypatybių (3 a, b; 4 a, b), tad juos dar galima vadinti transformaciniais rezultatyvais. Sie DV artimiausi objektiniams ir subjektiniams rezultatyvams, pavyzdžiui: eiliuoti — daryti, kurti EILES (eilėraščius), filmuoti — daryti, kurti FILMĄ, juokauti — daryti (krėsti) JUOKUS, rūdyti — RŪDIMS atsirasti, pleiskanoti — PLEISKANOMS atsirasti ir kt. (žr. plačiau 3.2.2, 3.3.1). Pagrindiniai predikatyvinių ir subjektinių / objektiniy rezultatyvų skirtumai tokie: 1) subjektiniai ir objektiniai rezultatyvai predikuoja tam tikro naujo dalyko savaiminį atsiradimą (rūdys, pleiskanos) ar sukūrimą (eilės, filmas, juokai), o predikatyviniai — objekto transformaciją (2 a, b; 3 a, b); 2) predikatyviniai kauzatyvai negali būti intranzityviniai. Vis dėlto sunku nubrėžti griežtą ribą tarp ypatybių suteikimo ir naujo objekto atsiradimo ar sukūrimo. Kai kuriuos daiktavardinius predikatyvinius veiksmažodžius galima interpretuoti ir kaip objektinius rezultatyvus, kurių tiesioginiai objektai atlieka šaltinio („medžiagos“) vaidmenis, plg.: 6 (a) grupuoti žmones — versti žmones GRUPĖMIS, suteikti žmonėms GRUPIŲ ypatybių : padaryti, sukurti GRUPES iš žmonių; (b) aukoti pinigus — versti pinigus AUKA, suteikti pinigams AUKOS ypatybių : padaryti, sukurti AUKĄ iš pinigų; (c) bulvėms anglėti — bulvėms įgyti ANGLIES ypatybių : susidaryti, atsirasti ANGLIAI Iš bulvių. Atskiros pastabos reikalauja DV, reiškiantys “laikyti, vadinti tuo, kas pasakyta pamatiniu zodziu’, pavyzdžiui: dėdžiuoti “vadinti DEDE’, tujinti “kreiptis TU, vartoti vienaskaitos antrojo asmens formas, implikuojančias įvardį TU", tamstinti “vadinti TAMS- 60 | JURGIS PAKERYS TA'. Šių DV darybinė reikšmė gali pasirodyti kiek nutolusi nuo kitų predikatyvinių kauzatyvų (‘daryti, kad kas imtų būti kuo (koks)’). Skirtumas čia tik tas, kad tapsmas kauzuojamas mąstymo (‘laikyti kuo’) arba performatyviniais (‘vadinti’) veiksmais. Todėl Marchandas visai pamatuotai skiria kalbamuosius veiksmažodžius prie papildinio predikatyvų (1964: 110, 1969b: 369). Kiti tyrinėtojai elgiasi ne taip sistemiškai: įžiūri instrumentiškumą (Clark, Clark 1979: 777 angl. veiksmažodį sir “vadinti seru, kreiptis sere’ frazėje sir the general priskiria prie miscellaneous [instruments)) arba ‘vadinimo’ veiksmažodžius jungia į atskirą kalbėjimo grupę, nors “laikymo, traktavimo' veiksmažodžius aprašo prie predikatyvinių kauzatyvų (Kaliuščenko 1994: 68t., 104; 2000: 38, 60)". Skirti predikatyvinių lietuvių kalbos DV grupę nėra nauja, apie tai kalbėta jau Geniušienės studijose (1983: 61, 1987: 156). Tiesa, predikatyviniais čia vadinami tik daiktavardiniai vediniai, pavyzdžiui: svečiuotis “būti svečiu" : svečias; giminiuotis “būti, tapti giminėmis' : giminė; cukruotis “virsti cukrumi' : cukrus. Jakaitienės darbuose sintaksinis kalbamųjų DV aspektas neakcentuojamas: predikatyviniai esyvai skiriami prie atitikimo ir būsenos kategorijų (jų priešprieša remiasi subjekto aktyvumu : neaktyvumu, plg. advokatauti : juoduoti), inchoatyvai — prie būvio kaitos, kauzatyvai — prie padaromosios kategorijos (Jakaitienė 1973: 64—66, 1976: 269; Ambrazas, red., 1997: 387-393; plg.: Ulvydas, red., 1971: 248t., 252-255, 258t., 262, 264t., 267; Paulauskiené 1994: 266-270). 3.2.1. SUBJEKTINIY DV SKYRIMO PROBLEMA. Jau užsiminta (2.1), kad subjektinius DV skirti neįprasta, o Marchando nuomone - ir logiškai neįmanoma". Atkreiptinas démesys į tai, kad Marchandas aprašo anglų kalbos veiksmažodžių darybą (1969b), savo straipsniuose (1964, 1969a) greta anglų tiria ir vokiečių bei prancūzų DV. Visos šios kalbos turi tuščiųjų subjektų (dummy subjects), todėl autorius užsimena, kad verba meteorologica galima interpretuoti kaip predikatyvinius (1964: 116), plg. Clarkų parafrazę: It is raining — It (the weather) is doing the activity that one would normally expect [rain to do] (Clark, Clark 1979: 780). Nepaisant šios pastabos, Marchandas kalbamuosius veiksmažodžius vis dėlto pateikia prie objektiniy®. Lietuvių kalboje nėra žodžių, atliekančių tuščiojo subjekto funkciją, todėl sintaksiškai subjektinė kai kurių DV interpretacija neužblokuota. Kad parafrazėse jų pamatiniai žodžiai neatlieka predikatyvinės funkcijos, galima įsitikinti iš neigiamų transformacijų, plg. (7 b) ir (8 b): 7 (a) Vakar audrojo — Vakar buvo AUDRA (b) Vakar AUDROS nebuvo "1 Šiostraipsnio predikatyviniai DV Kaliuščenko klasifikacijoje vadinami atributyviniais, o predikatyviniais laikomi veiksmų, būsenų ir pan. pavadinimais motyvuoti veiksmažodžiai (žr. 1994: 94tt., 2000: 54tt.). Subjektiniy anglų kalbos DV grupę skiria Kuricyna (1985: 70t.), bet ji šį termina taiko tiesiog intranzityviniams veiksmažodžiams aprašyti (angl. to vagabond, to seal, to panic ir pan.). 12 * Beje, ir Clarkai čia įžvelgia objekto semantinj vaidmenį: „there are a few element verbs, which are still another kind of object verb“ (Clark, Clark 1979: 780). DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTIKA | 61 8 (a) Vilkas yra ŽVĖRIS (b) Vilkas nėra (žolėdis) žvĖkRIs (*Vilkas nėra (žolėdžio) ŽVĖRIES) Kaip matyti, kilmininku vardinė tarinio dalis neigiamose propozicijose nėra žymima, todėl nominatyviniuose egzistencinės semantikos sakiniuose įžvelgti sintaksinį subjektą (o ne predikatyvą) visai pagrįsta. Taip daryti siūlyta, pavyzdžiui, Balkevičiaus (1963: 147tt.), bet su išimtimis (149tt.). Viena išimčių taisyklė tokia: „Nominatyvinio sakinio vardininkas, kaip predikatyvinis centras, laikytinas būvio vardininku (tariniu) [...], kai to vardininko funkcija yra analogiška kitų konteksto sakinių tarinių funkcijai“. Komentuodamas pavyzdį Nuo stogų TEŠKA, ant žemės KLANAI, autorius teigia, kad „šalia einančių sakinių pagrindinės dalys [...] teška, klanai [...] yra vienarūšės, nes žymi kelis lygiagrečiai vykstančius reiškinius“ (Balkevičius 1963: 151, plg. 142). Vis dėlto žodį klanai laikant veiksniu, reiškinių lygiagretumas nebūtų kaip nors pažeidžiamas: juk greta teskéti yra veiksmažodis būti, plg. Nuo stogų TEŠKĖJO, ant žemės klanai Buvo. Taigi esminis klausimas čia yra veiksmažodžio būti interpretacija: neigiamosios transformacijos vis dėlto labiau paremia egzistavimo reikšmę, o ne predikatyvinės jungties funkciją. Nominatyvinių sakinių egzistencinė semantika pastebėta ir „Dabartinėje lietuvių kalbos gramatikoje“, kur apie juos taip rašoma: „Tokiuose sakiniuose pranešama apie daiktą ar reiškinį, įvardijamas jo BUVIMAS“ (Ambrazas, red., 1997: 617; išskirta mano — J. P.). Tiesa, šių sakinių modelis vis dėlto pateikiamas su predikatyvine jungtimi (Vis N.). „Lietuvių kalbos gramatikoje“ aprašytas net atskiras egzistencinių nominatyvinių sakinių pogrupis (Ulvydas, red., 1976: 628t.). Šią egzistencinę būti interpretaciją galima mėginti taikyti ir tiems atvejams, kai vartojamos negimininės būdvardžių formos: (9) Namie šaltėjo — Namie ėmė būti (darėsi) ŠALTA Tai, kad negimininės formos gali eiti veiksniais, pastebėta jau seniai, plg. Jablonskio pateikiamus pavyzdžius (1911: 19 = 1957: 453): Iš čion jau plūsta VISA GERA; DVILINKA netrūksta; PIKTA gal įvykti; Iš sena gimsta JAUNA. Vis dėlto (9) tipo pavyzdžius įprasta aprašyti įžvelgiant predikatyvinę jungtį, žr., pavyzdžiui, Ambrazas, red., 1997: 617 (Vf., „Adįj,,,,/Adv). Kokių galima pasiūlyti argumentų, leidžiančių šiuos sakinius lyginti su egzistenciškai interpretuotais (7) tipo sakiniais? Neigiamosios transformacijos įrodomosios galios čia neturi, nes negimininės formos nėra linksniuojamos. Tiesa, kai kuriais atvejais vietoj laukiamų negimininių formų pavartojama vyriškos giminės būdvardžio vienaskaitos kilmininko lyčių (žr. Paulauskienė 1994: 216t.), bet su neigimu jos nesiejamos, plg.: namie buvo SALTA; namie ŠALTA nebuvo; *namie SALTO nebuvo. Kita vertus, pastebėta, kad šias negiminines formas galima pakeisti būdvardžių abstraktais, rašoma, kad „negimininė forma reiškia būseną kaip daiktą“ (Paulauskienė 1994: 215), plg.: Miške visiškai TyLu; Miške visiška TyYLA. Vadinasi, struktūriškai (9) tipo sakiniai atitinka aptartuosius (7) tipo sakinius. Be to, abiejų tipų sakinių veiksmažodžio būti reikšmę ‘egzistuoti’ rodo tai, kad jis tiesiogiai siejamas su vietos (ir laiko) aplinkybėmis, plg. ne sykį cituotą Salomėjos Nėries eilėraščio atkarpą: Ruduo PaAkyžiui. Šlapia. BULVARUOSE šviesu. Nežymėtu sakinio dalių tvarkos modeliu lai- 62 | JURGIS PAKERYS kytinas variantas su aplinkybe pradžioje: Vakar buvo audra; Miške buvo tylu. Pastebėtina, kad ši tvarka atitinka egzistencines konstrukcijas su neapibrėžto kiekio veiksniu, pavyzdžiui, Kieme buvo vaikų. Vadinasi, kai kuriais aspektais (9) ir (7) tipo sakiniai (resp. denominatyviniai veiksmažodžiai) yra artimi. Suprantama, sintaksinių subjektų (veiksnių) įžvelgimas aptartuose sakiniuose su daiktavardžiais ir ypač su negimininėmis būdvardžių formomis yra diskutuotinas ir tyrinėtinas smulkiau". Iš ankstesnių DV tyrimų atkreiptinas dėmesys į Geniušienės siūlymą skirti subjektinius refleksyvinius DV, pavyzdžiui, šmėklotis ‘Smékloms būti, rodytis’ (1983: 61, 1987: 157). Tiesa, autorė čia kalba apie semantinį subjekto vaidmenį, Oo ne apie sintaksinį subjektą (veiksnį). Kaliuščenko (1994: 109-114, 2000: 63-67) gamtos reiškinių veiksmažodžius aprašo kaip atskirą „įvykio veiksmažodžių“ grupę (cobvimuiinvie 2naeonui, Ereignisverben) ir jų parafrazėse subjekto (veiksnio) neįžvelgia (1994: 109, 28 išn.; 2000: 63, 24 išn.)“. 3.2.2. SUBJEKTINIŲ DV SEMANTIKA. Jau minėta, kad šių DV parafrazėse pamatiniai žodžiai užima veiksnio (sintaksinio subjekto) poziciją, pavyzdžiui: 10 (a) šiandien darganoja — šiandien yra (egzistuoja) DARGANA (b) Jau dienoja — jau ima būti (randasi) DIENA (c) dabar anksti šviesėja — dabar anksti ima būti SVIESU / atsiranda ŠVIESA (d) vartai rūdija — ant vartų ima būti (randasi) RŪDŽIŲ Šių DV subjektų egzistavimas apibūdinamas arba esyviškai (10 a), arba inchoatyviškai (10 b, c, d). Esyviškai predikuojamais subjektais žymimos gamtos jėgos, savaiminiai reiškiniai, kuriuos semantinių funkcijų tyrėjai apibūdina procesanto arba būsenos, proceso patiento vaidmenimis (Jakaitienė 1988: 62; Sližienė 1994: 20). Inchoatyvinė predikacija žymi tam tikro rezultato radimąsi, formavimasi (plg. rezultatinio patiento sąvoką: mieste kilo MAISTAS, Sližienė 1994: 20). Griežtą ribą tarp subjektinių esyvinių ir inchoatyvinių DV kai kuriais atvejais nubrėžti sunku. Sakysim, propozicijas tolumoje žaibuoja, jūra banguoja galima parafrazuoti dvejopai: tolumoje yra ŽAIBŲ : tolumoje ima būti ZAIBU; jūroje yra BANGŲ : jūroje ima būti BANGŲ. Esyviniai subjektiniai DV dažnai būna beasmeniai, bet kartais ir jie atveria subjekto poziciją, kurią užima arba tautologinis subjektas (tipas audra audroja, žaibai žaibuoja, žr. daugiau pavyzdžių Katkuvienė 1979: 43t.), arba kitas daiktavardis, nurodantis vietą (padangė Zaibuoja). Jei šioje pozicijoje vartojamas subjektas atlieka kauzuojančio agento vaidmenį, tokio veiksmažodžio subjektiniu DV laikyti netinka, pavyzdžiui: Bet kas per aukštai į juodus debesis kopa, tam daugsyk PERKŪNS Zaibiiodams liepia sugrįžti (LKZ_. 73; išskirta mano — J. P.). Todėl skirtini veiksmažodžiai Zaibuoti, ‘zaibams būti, rodytis’ ir Zaibuoti, “veikti, kad imtų būti (rastysi) žaibų". * Reikia nepamiršti, kad ir pačių negimininiy formų kalbos dalies statusas problemiškas, žr. jau Kazlausko 1965: 175t. pastabas. Jei tos formos būdvardžiais nelaikytinos, tai jų denominatyvinių veiksmažodžių klasifikacijoje apskritai nereikia aptarti. 5 Dėlsubjektinės pamatinių žodžių funkcijos galimybės dar žr. Kaliuščenko (1994: 39t., 2000: 21). DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTIKA | 63 Inchoatyviniams subjektiniams DV būdinga rezultato semantika, jie lygintini su objektiniais rezultatiniais DV (žr. 3.3.1). Objektiniai rezultatiniai DV skiriasi tuo, kad jų propozicijose nurodoma verbalizuojamą (veiksmažodinamą) rezultatą kauzuojanti jėga (plg. minėtuosius žaibuoti, ir žaibuoti,). Subjektinių inchoatyvinių DV atveju ta jėga nenurodyta, todėl jie dažnai būna beasmeniai. Jei subjekto pozicija tokio DV argumentinėje struktūroje atveriama, parafrazėje ji atitinka lokatyvinės ar beneficientinės (adresatinės, veiksmo gavėjo) semantikos poziciją (subjekto vieta parafrazėje užimama pamatinio žodžio), pavyzdžiui: LAUKAI rudenėja — LAUKUOSE ima būti ruduo; VARTAI rūdija — ANT VARTŲ ima būti (randasi) rūdžių; LANGAI rasoja — ANT LANGŲ ima biiti (susidaro) rasa; PETRAS prakaituoja ~ PETRUI ima būti (randasi, išsiskiria) prakaitas. Tiesa, kai kurie atvejai diskutuotini — sakysim, paskutiniame pavyzdyje Petrą interpretuojant kaip prakaito atsiradimo priežastį, kauzatorių (plg. Petras išskiria PRAKAITĄ), veiksmažodį prakaituoti galima siūlyti skirti prie objektinių rezultatinių veiksmažodžių (3.3.1). Vis dėlto Petras čia nėra tiesioginis prakaito kauzatorius, jo veikla prakaito atžvilgiu nėra sąmoninga, tikslinga ir valdoma, todėl kauzatyvinė interpretacija abejotina (plg. kitus nekontroliuojamus rezultatus: veidas strazdanoja(si) — ant veido atsiranda STRAZDANŲ; žaizda kraujuoja — žaizdoje atsiranda KRAUJO, saulė SPINDULIUOJA ~ iš saulės randasi SPINDULIAI)'. Dėl panašių priežasčių subjektiniams inchoatyviniams DV galima priskirti ir nedidelę “palikuonių atsiradimo’ grupę: ériuotis, paršiuotis, veršiuotis ir pan. Savaiminio atsiradimo požymiu, matyt, čia laikytinas ir sangrąžos rodiklis"". Atkreiptinas dėmesys, kad semantiškai artimas nesangrąžinis vaikuoti gali atverti tautologinio objekto poziciją: Vaikų nevaikiiok, kol neišgysi xz. 904). Cia aptarti veiksmažodžiai tyrėjų dažnai aprašomi remiantis logine-semantine objekto sąvoka. Sprendimai dėl verba meteorologica jau minėti anksčiau, tad nagrinėtini siūlymai dėl veidas srazdanoja(si), Petras prakaituoja, karvė veršiuojasi tipo pavyzdžių. Marchandas juos aptaria rezultatinių objektų poskyryje, kur yra smulkesnės išskyrimo (ko), pasidengimo (kuo), jauniklių vedimo ir kitos grupės (1964: 116; 1969b: 370). Clarkų straipsnyje savaiminiai ir kauzuojami rezultatai pateikiami bendroje tikslo (goal) grupėje (čia patenka ir predikatyviniai DV, žr. Clark, Clark 1979: 774t.). Geniušienės objektinių refleksyvų grupėje nurodomas veiksmažodis veršiuotis ir nekontroliuojamus rezultatus suponuojantys la. saknoties (: sakne), pumpuroties (: pumpurs); lie. geležiuotis ‘rudyti’ pateikiamas prie instrumentinių (1983: 61t., 1987: 157). Kaliuščenko objektinių DV skyriuje aprašo medžiagų ar kitų dalykų išskyrimo į aplinką pogrupį, kur patenka veiksmažodžiai kraujuoti, veršiuotis ir pan. (1994: 80t., 2000: 45t.). Tarp atsirandančių dalykų ir jų radimosi vietų, adresatų gali užsimegzti posesinio tipo ryšys. Todėl visai logiškas Kaliuščenko sprendimas skirti kvaziposesyvinių DV pogrupį, kur patenka veiksmažodžiai plunksnuotis, lapoti, kirmyti ir pan. (1994: 45t., 2000: 25t.). Tiesa, šis pogrupis autoriaus klasifikacijoje priklauso ne objektinių, o savarankiškam posesinių DV skyriui (plg. 3.3.3). '® Apie veiksmų (ne)kontroliavimą žr. Holvoet (1991: 60t., 163t). "7 Esamasiūlymų DV subjektą čia suvokti ir kaip aktyvų veikėją, kauzatorių, o ne beneficientą (Solecka, Terminska 1980: 23). 70 | JURGIS PAKERYS pos (šešeriopos) predikacijos modelį (1994: 41-58, 2000: 22-32). Kvaziposesyviniams inchoatyviniams DV iliustruoti autorius pateikia ir lietuviškų (šiame straipsnyje subjektiniais rezultatyvais laikomų) pavyzdžių: lapoti “imti turėti lapų, įgyti lapu’, žolėti “žole apaugti’, be to, šiai grupei priskiria ir kai kuriuos gamtos reiškinių veiksmažodžius, pavyzdžiui, vok. sich bewolken ‘debesuotis’. Siekimo įgyti DV autorius aprašo prie objektinių, kur išskirti ir smulkesni medžiojimo, rinkimo, ėjimo ko gauti pogrupiai (1994: 83-86, 88; 2000: 47-50). Tik paskutinį pogrupį ('eiti ko (gauti)’) autorius laiko artimą lokatyviniams posesyvams. Su posesyvumo semantika susiję ir dvi Soleckos bei Terminskos skiriamos funkcijos (1980: 24t.). Dalies funkcija fs Vartojama apibūdinti pamatinio žodžio žymimo objekto susilietimui, susijungimui su visuma, pavyzdžiui: le. plombowač “plombuoti' (PLOMBA tampa danties dalimi), szezotkowač ‘valyti, šukuoti (šepečiu)' (šepetys, šukos — le. SZCZOTKA — liesdamas plaukus ar kitus objektus būna jų dalimi); le. policzkowač “mušti į veidą, skelti antausi’ (tam tikru momentu veikėjo kūno dalis paliečia veikiamojo veidą, skruostą — le. POLICZEK, akimirką būna jo dalimi, plg. lie. snukiuoti, žr. 3.4.1) (Karolak, red., 1980: 53tt., 65tt., 89tt.). Tikrojo posesyvumo funkciją 7,,,„Siūloma taikyti tokiems DV kaip svečiuotis, žiemoti, dienoti ("leisti kur DIENĄ"), interpretuojant buvimą kur nors kaip tam tikrą priklausymą kam nors (Solecka, Terminska 1980: 25). Lituanistikoje posesinių DV kategoriją skirti nėra įprasta. Kad posesinė semantika užčiuopta, galima spręsti iš kai kurių kategorijų apibūdinimo, pavyzdžiui, galioti pateikiamas prie “[j]Jausti, TURĖTI, pergyventi tai, kas išreikšta pamatiniu zodziu’ (Jakaitienė 1976: 270; išskirta mano — J. P.). Kiti šiame straipsnyje posesiniais laikomi DV priskiriami padaromajai kategorijai ir pateikiami tepimo, padengimo ir ieškojimo, rinkimo ir pan. pogrupiuose (Ambrazas, red., 1997: 388t.; plg.: Jakaitienė 1973: 64— 66, 1976: 269t.; Ulvydas, red., 1971: 248, 252t., 261; Paulauskienė 1994: 267-269). 3.3.4. INSTRUMENTINIAI DV. Jų parafrazėse pamatiniai žodžiai žymi įrankius, kuriais atliekami tam tikri veiksmai, pavyzdžiui: 20 (a) Stalius obliuoja lentą — Stalius OBLIUMI veikia lentą, naudoja OBLIŲ lentai apdoroti (b) Jonukas gražiai smuikuoja — Jonukas gražiai veikia (groja) SMUIKU (c) Sportininkai špaguojasi — Sportininkai veikia (vienas kitą) ŠPAGOMIS (d) Ona šukuojasi — Ona (save) veikia ŠUKOMIS (e) Bronė daug liežuvauja ~ Bronė daug veikia LIEZUVIU (f) Petras gerai vairuoja ~ Petras gerai veikia | naudojasi VAIRU (g) Vaikai slidinėja — Vaikai naudojasi SLIDĖMIS Instrumentiniai DV predikuoja įrankių naudojimą esyviškai, bet pasitaiko ir okazinių kuratyvų, pavyzdžiui: smuikuodinti, (su-)šukuodinti (LKZ, 204, „„,335)**. Abejo- * XV **— Tiesa,sušukuodinti lizde pateiktas pavyzdys kiek painus: Pati vilnų nesukuo[ja], marti susukiiodina. Kadangi kauzuojamasis asmuo nurodytas ir užima subjekto poziciją (marti), tai sušukuodinti čia kuratyviniu nelaikytinas, laukiama konstrukcija būtų: Pati vilnų nešukuoja, tik šukuodina — viską jai marti daro. DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTIKA | 71 tina, ar juos galima tiesiogiai sieti su pamatiniais daiktavardžiais, ryšys čia tarpinis: smuikuodinti : smuikuoti : smuikas. Kalbant apie instrumentinius DV, įrankio sąvoka neturėtų būti ribojama konkrečių daiktavardžių, čia įtrauktinos ir abstraktesnės veikimo priemonės, pavyzdžiui: protauti, galvoti — naudotis PROTU, GALVA. Tarpinę grandį tarp posesinių kauzatyvų ir instrumentinių DV sudaro atvejai, nusakantys veiklą tam tikromis medžiagomis (pavyzdžiui: dervuoti, chloruoti, druskinti), kurias galima interpretuoti kaip priemones, pavyzdžiui: Mes nuodijame tarakonus — Mes veikiame tarakonus NUODAIS. Tarp tokių atvejų mėginta nubrėžti aiškesnę ribą, sakysim, pastebėta, kad anglų kalboje instrumentiniai veiksmažodžiai nesuderinami su privatyviniais priešdėliais deir dis- (Clark, Clark 1979: 779, remiantis Marchand 1969b: 134t.), plg.: unbutton ‘atsegti’ (reversinis instrumentinis veiksmažodis) : debutton “padaryti be sagų, išplėšti sagas' (privatyvinis veiksmažodis). Labai stengtis atriboti kalbamuosius atvejus kažin ar būtina. Juk paprastai priemonės naudojimas tam tikro objekto atžvilgiu implikuoja erdvinį priemonės ir veikiamo objekto sąlytį, plg. jau minėtus Soleckos, Terminskos (1980: 24t.) svarstymus. Todėl kai kurie atvejai gali būti interpretuojami dvejopai, ypač jei pamatinis žodis yra medžiaga, kuri veiksmo metu su objektu neatskiriamai sujungiama: cementuoti pamatus — dėti CEMENTO į pamatus (daryti, kad pamatai turėtų CEMENTO) ar veikti pamatus CEMENTU (plg. nuodyti tarakonus — daryti, kad tarakonuose atsirastų NUODU | kad tarakonai savyje turėtų NUODU | veikti tarakonus NUODAIS). Instrumentinę DV kategoriją išskiria visi tyrinėtojai, tiesa, ne visi į ją įtraukia veikimo medžiagomis DV (tipas klijuoti, cementuoti). Marchandas instrumentinius darinius aptaria aplinkybiniy DV skyriuje (1964: 112-114; 1969b: 369t.) ir pažymi ornatyvinių DV artimumą šiai grupei. Clarkų studijoje, kaip jau minėta, atskirai paanalizuoti instrumentinių ir lokacinių DV panašumai bei skirtumai. Autoriai nelinkę pripažinti instrumentais objektų, kurie tampa neatskiriama veiksmo rezultatų dalimi (1979: 778), bet vis dėlto jų instrumentinių DV sąraše yra angl. glue ‘klijuoti’, cement ‘cementuoti’ ir kt. Kaliuščenko šios problemos atskirai nenagrinėja, tačiau tarp instrumentinių DV irgi pateikia klijuoti (1994: 91, 2000: 52), o auksuoti, druskinti tipo vedinius aptaria prie kauzatyvinių posesyvų (1994: 52t., 2000: 29t.). Geniušienės studijose kaip instrumentiniai veiksmažodžiai pateikiami geležiuotis “rūdyti (trauktis geležimi)', pečiuotis “pečiais stumdytis' (1983: 61t., 1987: 157). Lituanistinėje literatūroje tepimo, padengimo medžiagomis ar jų kur nors dėjimo grupė aptariama prie padaromosios DV kategorijos, o konkrečių įrankių pavadinimų pamatuotiems DV skiriama instrumentinė kategorija (Jakaitienė 1973: 64t., 1976: 269; Ambrazas, red., 1997: 388, 390; plg.: Ulvydas, red., 1971: 248, 253t., 262, 265; Paulauskienė 1994: 267t.). 3.4. Aplinkybiniai DV Jų parafrazėse pamatiniai žodžiai atlieka aplinkybių funkcijas ir yra reiškiami linksniais arba prielinksninėmis konstrukcijomis. Šie DV nusako veiksmų erdvę (21 a) arba laiką (21 b), pavyzdžiui: 21 (a) Turistai stovyklauja prie ežero — Turistai yra (gyvena) STOVYKLOJE prie ežero 72 | JURGIS PAKERYS (b) Gandrai žiemoja Afrikoje — Gandrai ŽiEMĄ būna Afrikoje Erdvės ir laiko semantinius vaidmenis galima būtų jungti ir į vieną — erdvėlaikio vaidmenį, nes į laiką nurodoma kaip į tam tikrą laiko matmens vietą. Tarp kai kurių anksčiau aptartų DV galima rasti tokių, kurie nusako veiksmo būdą ir gali būti parafrazuojami vartojant prieveiksmius ar jiems semantiškai artimus linksnius. Plg. tokias jau minėtų predikatyvinių ir rezultatinių DV parafrazes: 22 (a) Petras kvailioja — Petras elgiasi KVAILAI : elgiasi kaip KVAILYS (b) Zirgas šuoliuoja — Zirgas bėga ŠUOLIAIS : daro ŠUOLIUS Vis dėlto savarankiško būdo aplinkybių DV pogrupio čia nebus skiriama, būdo aplinkybės atspalvis laikytinas antriniu. 3.4.1. ERDvĖs DV. Jų parafrazėse pamatiniai žodžiai paprastai žymi vietas, kuriose esama (23 a), arba kauzuojama, kad kas jose būtų (23 b, c), pavyzdžiui: 23 (a) Ona kieminėja pas dėdę — Ona yra dėdės KIEME (svečiuojasi) (b) Statybininkai sandėliuoja medžiagas — Statybininkai daro, kad medžiagos būtų SANDĖLYJE (-iuose) (c) Gelbėtojai šalina kliūtis — Gelbėtojai daro, kad kliūtys būtų SALYJE, deda jas ŠALIN Esyvinės predikacijos atvejai reti, plg. dar aikštėti — būti AIKŠTĖJE, namuoti — būti NAMIE, NAMUOSE (LKŽ,, 36, mf 537; Ulvydas, red., 1971: 248, 258)*, minėtinas ir sinchroniškai nebeskaidus medžioti ~ būti MEDYJE ‘miske’. Aiškių inchoatyviniy vedinių sunku nurodyti, plg. prieveiksminį veiksmažodį artėti — imti būti ARTI, ARČIAU (kauzatyvinis vedinys artinti — daryti, kad būtų ARTI). Krypties semantikos, arba direktyviniams galinio taško, atvejams (23 b, c) priskirtini ir reti mušimo į tam tikrą kūno vietą veiksmažodžiai, pavyzdžiui: snukiuoti ~ veikti (kumštį) SNUKIO link, mušti į SNUKĮ; ausiuoti — veikti (kumštį, delną) AUSIES link, mušti į/per AusįĮ. Sie DV (žr. daugiau pavyzdžių Jakaitienė 1973: 44) semantiškai laikytini kauzatyvais, nes ne pats subjektas juda tam tikra kryptimi, o jo valdomas (kauzuojamas) objektas, pavyzdžiui, kumštis. Pasitaiko erdvės DV, kurių pamatiniai žodžiai parafrazėse atlieka semantinį kelio vaidmenį, pavyzdžiui, gruodenti — judėti GRUODU, važiuoti per GRUODĄ. Jiems artimi prielinksnių pamatuoti veiksmažodžiai, pavyzdžiui, skersuoti, kurie kelią gali predikuoti esyviškai arba kauzatyviškai, plg. skersuoti per lauką — eiti SKERSAI lauko : skersuoti kamuolį — versti kamuolį judėti SKERSAI (futbolo aikštės). Kadangi prielinksnis skersai žymi ir vietą, galimas kauzatyvinis vedinys: skersinti — daryti, kad kas būtų SKERSAI (ko), “skersai ką daryti (dėti, krauti)’ DŽ* 701. Erdvės DV samprata literatūroje palyginti mažai įvairuoja. Dėmesys atkreiptinas į vadinamuosius privatyvinius veiksmažodžius (‘daryti, kad kas ko neturéty’), kuriuos » Veiksmažodžio aikštėti užfiksuota ir inchoatyvinė reikšmė: "iškilti į aikštę, aiškėti' (LKŽ , 36). 1(2) DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTIKA | 73 Marchandas turbūt neatsitiktinai pateikia iškart po lokatyvinių (1964: 115). Jau minėta, kad posesyvumas ir lokatyvumas glaudžiai susiję, todėl angl. shell = lie. lukštenti tipo DV galima interpretuoti dvejopai: kaip neigiamuosius posesyvinius (daryti, kad neturėtų LUKSTO’) ir kaip neigiamuosius lokatyvinius (‘daryti, kad nebūtų LUKSTE’). Matyt, todėl Clarkų studijoje šiaip jau panašūs pavyzdžiai yra atsidūrę skirtingose vietose: shell the peanuts ‘lukStenti žemės riešutus' prie locatum (pogrypis ‘not-on’), shell the peas ‘lukStenti zirnius’ prie location (pogrupis ‘not-in’) (1979: 770, 773), plg. dar lie. iSprotéti “imti neturėti (netekti) proto’ : (metaforiškai) “išeiti iš proto’ (neigiamas posesyvas : neigiamas lokatyvas). Tarpiniy atvejy galima nurodyti ir daugiau, pavyzdžiui, su erdve susijusios dalyvavimo ar patiriamų būsenų situacijos, plg. tokias galimas parafrazes: posėdžiauti ~ būti POSĖDYJE | užsiimti POSĖDŽIU, baimintis — būti BAIMĖJE, būti apimtam (erdvinis veiksmažodis) BAIMĖS. Išimtimi laikytina predikatyvinio sveciuotis ~ būti SVECIU galimybė būti parafrazuotam lokatyviškai: būti SVEČIUOSE. Veiksmažodžio keliauti interpretacija irgi gali būti dvejopa: būti KELYJE (vieta) ir naudotis KELIU (priemonė, instrumentas). Lituanistikoje erdvinių DV kategoriją skirti neįprasta, bet lokatyvinių reikšmių kartais nurodoma (Ulvydas, red., 1971: 248). Lokatyvinį pogrupį aprašo Geniušienė (1983: 62; 1987: 157), tiesa, šios semantikos denominatyvinių lietuvių kalbos refleksyvų nepateikia. 3.4.2. LAIKO DV. Šių vedinių parafrazėse pamatiniai žodžiai žymi laiko sąvokas ir atlieka semantinį temporatyvo vaidmenį, pavyzdžiui: 24 (a) Vasaroti kaime — VASARĄ būti kaime (b) Vakaroti prie ežero — VAKARE būti prie ežero Kalbamieji DV žymi ne tik veiksmo laiką, bet ir implikuoja tam laikui būdingą veiklą, pavyzdžiui: vasara — poilsis, atostogos, vakaras — poilsis, pramogos arba darbai namie. Priesaginiai laiko semantikos veiksmažodžiai gali būti pamatuoti ir vardažodinių prieveiksmių, žyminčių tam tikrą reliatyvų laiko tašką (denominatyviniais šie vediniai jau nelaikytini): 25 (a) Traukinys vėluoja — Traukinys yra laiko taške (per) VĖLAI (t. y. atsilieka nuo numatyto, etaloninio laiko taško) (b) Kam taip arikstini sėti žirnius? (LKZ,,, 145) — Kam laiko taške per ANKSTI sėji žirnius? (t. y. pralenki numatytą, etaloninj laiko tašką) Kai kurių tokių veiksmažodžių galimi ne tik esyviniai, bet ir kauzatyviniai predikacijos variantai, pavyzdžiui: ankstinti, vėlinti — daryti, kad būtų ANKSTI (anksčiau), VĖLAI (vėliau). Pastaruosius galima susieti ir su būdvardžiais ANKSTUS, VELUS (ANKST-yvas, VĖL-yvas) ir laikyti predikatyviniais. Laiko DV grupė nėra didelė, tad ne visų autorių išskiriama. Sakysim, su laiko semantika susiję angl. weekend "leisti savaitgalį", vacation ‘atostogauti’, honeymoon ‘leisti medaus mėnesį! Marchando laikomi objektiniais rezultatiniais, nes jie nurodą į veik- 74 | JURGIS PAKERYS la kaip į tam tikrą rezultatą**. Clarkų studijoje tie patys DV pateikiami atskiroje trukmes (duration) grupėje (Clark, Clark 1979: 773). Kaliuščenko darbuose (1994: 105— 108, 2000: 61-63) temporatyviniams DV trejopos (šešeriopos) predikacijos modelio netaikoma, nes daiktavardžių pamatuotų inchoatyvinių ir kauzatyvinių vedinių, matyt, nepasitaikė. Tiesa, viename pogrupių pateiktas lie. dienoti reikšme “darytis šilta' (1994: 107, 2000: 62) galėtų būti interpretuojamas ir kaip inchoatyvinis. Lituanistikos tradicijoje darybinė laiko kategorija neišskiriama, bet prie -uoti ir -oti vedinių ši reikšmė minima (Ulvydas, red., 1971: 248, 254; Paulauskienė 1994: 267). Jakaitienė laiko DV (vasaroti, žiemoti) skiria prie platesnės būsenos kategorijos (1973: 36). Veiksmažodis atostogauti, panašiai kaip angl. vacation, interpretuojamas dvejopai: kaip laiko (Paulauskienė 1971: 195) ir kaip dalyvavimo, buvimo kur DV (Jakaitienė 1973: 49, 1976: 269; Ambrazas, red., 1997: 394). 4. IŠVADOS 1. Klasifikuojant denominatyvinius lietuvių kalbos veiksmažodžius tikslinga taikyti trejopos predikacijos ir sintaksinius-semantinius kriterijus (žr. 2 lentelę). 2 LENTELĖ. LIETUVIŲ KALBOS DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SINTAKSINĖ-SEMANTINĖ KLASIFIKACIJA ATSIŽVELGIANT Į PREDIKACIJOS TIPUS (PZ - PAMATINIS ŽODIS) Predikacijos tipas Esyvas Inchoatyvas Kauzatyvas Sintaksinéssemantinés PZ ypatybés Predikatyvas kvailioti : kvailys kvailėti : kvailys kvailinti : kvailys baltuoti : baltas baltėti : baltas baltinti : baltas Subjektas Procesantas audroti : audra Rezultatas dienoti : diena Objektas Rezultatas juokauti : juokai Kontentas badauti : badas gėdinti : gėda Posesumas galioti : galia turtėti : turtas ginkluoti : ginklas Instrumentas meškerioti : meškerė *% Plg. apie weekend: „das Wochenende wird durch die Handlung als etwas Lebendiges sozusagen erst erzeugt, wird in der Handlung erst existent” (Marchand 1964: 117). DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTIKA | 75 2 LENTELES TESINYS Predikacijos tipas Esyvas Inchoatyvas Kauzatyvas Sintaksinéssemantinės PZ ypatybės Aplinkybė Erdvė stovyklauti : stovykla sandėliuoti : sandėlis Laikas žiemoti : žiema 2. Trejopos predikacijos sistemą sudaro bazinė esyvinė predikacija (požymis turimas), iš jos išvedama inchoatyvinė (požymis įgyjamas), iš pastarosios — kauzatyvinė (požymis suteikiamas). Denominatyviniais veiksmažodžiais predikuojami požymiai arba jų kompleksai žymimi jų pamatinių vardažodžių. 3. Sintaksiniai-semantiniai požymiai nustatomi atsižvelgiant į pamatinio žodžio funkcijas darybinėse parafrazėse. 4. Abstrakčiausią sintaksinių vaidmenų pakopą denominatyvinių veiksmažodžių klasifikacijoje sudaro predikatyvų, subjektų, objektų ir aplinkybių funkcijos. 5. Subjektiniai denominatyviniai veiksmažodžiai turi semantinius procesantų ir rezultatų potipius. 6. Objektiniai denominatyviniai veiksmažodžiai turi keturis tiesioginiais ir netiesioginiais objektais reiškiamus semantinius potipius: rezultatų, turinių (kontentų), priklausinių (posesumų) ir įrankių (instrumentų). 7. Aplinkybiniai denominatyviniai veiksmažodžiai turi du potipius: erdvės ir laiko. SUTRUMPINIMAI DŽ* — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (vyr. red. S. Keinys), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. LKŽLietuvių kalbos žodynas 1-XX, I-11” (red.: J. Balčikonis, J. Kruopas, K. Ulvydas, V. Vitkauskas), Vilnius, 1941-2002. LITERATŪRA AMBRAZAS, V., red., 1997: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. BALKEVIČIUS, J. 1963: Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. BojAR, B. 1975: Polskie czasowniki z wbudowanym argumentem. Polonica 1, 167-186. CLARK, E. V. 1978: Locationals: existential, locative and possessive constructions. Greenberg, J. H., ed., Universals of Human Language 4: Syntax, Stanford, California: Stanford University Press, 85-126. CLARK, E. V,, CLARK, H. H. 1979: When nouns suface as verbs. Language 55 (4), 767-811. FREEZE, R. 1992: Existentials and other locatives. Language 68 (3), 553-595. GENIUSIENE, E.[GENJUSENE, Ė.] 1983: Pecdhūaekcuenbie 21a2zonbi 6 Garmuiickux A3bIKAX U munono2us pedhAeKcueo6, BuibHIOC: BHIbHIOCCKHH YHUBEPCHUTET. GENIUŠIENĖ, E. 1987: The Typology of Reflexives, Berlin, New York, Amsterdam: Mouton de Gruyter. 76 | JURGIS PAKERYS GRZEGORCZYKOWA, R. 1969: Czasowniki odimienne we wspotczesnym języku polskim, Wroclaw, Warszawa, Krakow: Ossolineum. (Prace jezykoznawcze, 53). HOLVOET, A. 1991: Transitivity and Clause Structure in Polish. A Study in Case Marking, Warszawa: Slawistyczny OSrodek Wydawniczy. (Prace Slawistyczne, 95). HOLVOET, A. 2003: Laisvieji predikatyvai ir jų sintaksiniai ryšiai. Holvoet, A., JudZentis, A., red., Sintaksiniy ryšių tyrimai, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla (Lietuvių kalbos gramatikos darbai 1), 67-78. [JaBLONSKIS, J.] 1911: Rygiškių Jonas, Lietuvjų kalbos sintaksė 1, Seinai. JABLONSKIS, J. 1957: Rinktiniai raštai 1 (sudarė J. Palionis), Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. JAKAITIENĖ, E. 1972: Dėl priesaginių veiksmažodžių darybinių reikšmių. Baltistica 8 (1), 49—54. JAKAITIENĖ, E. 1973: Veiksmažodžių daryba. Priesagų vediniai, Vilnius: Vilniaus universitetas. JAKAITIENĖ, E. 1976: Žodžių darybos tipai ir kategorijos. Jakaitienė, E., Laigonaitė, A., Paulauskienė A., Lietuvių kalbos morfologija, Vilnius: Mokslas, 251-278. JAKAITIENĖ, E. 1988: Leksinė semantika, Vilnius: Mokslas. KALIUŠČENKO, V. D. 1987: TH110JIOTHS JIOKATHBHBIX, IIOCCECCHBHbIX H aTPUOYTUBHBIX OTCYOCTAHTHBHbIX rJIaroJIOB. Bonpocbi a3biKo3kanus (1), 93-105. KALIUŠČENKO, V. D. 1994: Tunono2zus ombimennbix 21a20n06, JJoneuk: Įloneuunna. KALIUŠČENKO, V. D. 2000: Typologie denominaler Verben, Tūbingen: Max Niemeyer Verlag. KAROLAK, S. 1972: O znaczeniach czasownikéw odimiennych. Wierzbicka, A., red., Semantyka i stownik, Wroctaw, Warszawa, Krakow, Gdansk: Ossolineum. (Z dziejow form artystycznych w literaturze polskiej, 27). KAROLAK, S., red., 1980: Semantyczno-syntaktyczny stownik stowiariskich czasownikow odimiennych, Katowice: Uniwersytet Sląski. KATKUVIENĖ, L. 1979: Lietuvių kalbos beasmeniai veiksmažodiniai sakiniai, žymintys gamtos reiškinius. Kalbotyra 30 (1), 39-47. KATKUVIENE, L. 1982: Apie lietuvių kalbos beasmeniy sakinių su verba meteorologica semanting struktūrą. Sintaksės ir semantikos klausimai. Respublikinės mokslinės konferencijos, skirtos TSRS įkūrimo 60-mečiui, pranešimų tezės (red. K. Župerka), Šiauliai, 29—30. KAZLAUSKAS, J. 1965: Mokslinė lietuvių kalbos gramatika [rec.: Lietuvių kalbos gramatika 1 (red. K. Ulvydas), Vilnius: Mintis, 1965]. Pergalė 10, 172-176. KURICYNA, L. A. 1985: Oco6eHHocTH OTBIMEHHOTO KOHBEpCHOHHOTO 06pa30BaHHS IMMarojioB. Cemanmuka u (dbykKKuuonupoeanue anznulickoeo 2naeona, Topbkuii, 69-76. LyoNs, J. 1967: A note on possessive, existential and locative sentences. Foundations of Language 3, 390— 396. MARCHAND, H. 1964: Die Ableitung desubstantivischer Verben mit Nullmorphem im Englischen, Franzosischen und Deutschen. Die Neueren Sprachen 10, 105-118. MARCHAND, H. 1969a: Die Ableitung deadjektivischer Verben im Deutschen, Englischen und Franzosischen. Indogermanische Forschungen 74, 155-173. MARCHAND, H. 1969b: The Categories and Types of Present-Day English Word-Formation. A SynchronicDiachronic Approach, Miinchen: C. H. Beck’sche Verlagsbuchhandlung. MORKUNAS, K., par., 1999: Lietuvių kalbos enciklopedija (parengė K. Morkūnas), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijy leidybos institutas. PAULAUSKIENĖ, A. 1971: Dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodis, Vilnius: Vilniaus universitetas. PAULAUSKIENĖ, A. 1994: Lietuvių kalbos morfologija. Paskaitos lituanistams, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. SLIŽIENĖ, N. 1994: Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas 1: A-M, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. SOLECKA, K. M., TERMINSKA, K. 1979: Préba definicji semantycznych. Jyxcnocaosencku dunon02 35, 55-64. SOLECKA, K. M., TERMINSKA, K. 1980: Definicje semantyczne. Karolak, red., 1980, 17—28. DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTIKA | 77 ULUCHANOV, I. S. 1977: C106006pasoeamenonas cemanmuxa 6 pycckom s3biKe, Mocksa: Hayka. Urvypas, K., red., 1971: Lietuvių kalbos gramatika 2: Morfologija (Veiksmažodis, prieveiksmis, dalelytė, prielinksnis, jungtukas, jaustukas, ištiktukas), Vilnius: Mintis. ULvypas, K., red., 1976: Lietuvių kalbos gramatika 3: Sintaksė, Vilnius: Mintis. Jurgis Pakerys Gauta 2004 03 17 Baltistikos ir bendrosios kalbotyros katedra Vilniaus universitetas Universiteto g. 5, 01513 Vilnius