Dėl lietuvių kalbos priesaginių denominatyvinių veiksmažodžių semantikos

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA L (2004), 55 - 77 Dėl lietuvių kalbos priesaginių denominatyvinių veiksmažodžių semantikos“ JURGIS PAKERYS Vilniaus universitetas The meanings and categories of Lithuanian denominal and deadjectival verbs have been described more than once. I will argue here that these descriptions could be made more systematic by applying a model of three-mode predication (essive, inchoative and causative) and by analysing syntactic and semantic features of the base words in derivational paraphrases. 1. ĮVADAS Daiktavardinių ir būdvardinių veiksmažodžių darybinės reikšmės ir kategorijos lie- tuvių kalbotyroje jau ne sykį aprašytos (Paulauskienė 1971: 192-204, 1994: 265- 270; Ulvydas, red., 1971: 247-268; Jakaitienė 1972, 1973, 1976: 266-270; Ambra- zas, red., 1997a: 386-394). Vis dėlto mažokai dėmesio skirta pateikiamoms klasifikacijoms sistemiškai pagrįsti ir hierarchiniams nustatytų vienetų santykiams aptarti (išimtimi laikytinos Geniušienės (1983: 61t., 1987: 155-159) pastabos apie denominatyvinius refleksyvus). Per pastaruosius penkiasdešimt metų pasirodė kele- tas reikšmingų studijų, kuriose vardažodinių veiksmažodžių reikšmės sisteminamos remiantis sintaksiniais-semantiniais vaidmenimis, taikomi loginės analizės principai ir atliekami tipologiniai tyrimai (Marchand 1964, 1969a, 1969b: 367-371; Clark, Clark 1979; Karolak 1972, Karolak, red., 1980; Kaliuščenko 1994, 2000). Šiame straipsnyje siekiama sintetiškai pasinaudoti minėtųjų darbų patirtimi ir pateikti vie- ną kitą naujesnį sprendimą. Straipsnio tikslas yra pasiūlyti preliminarią sintaksinę- semantinę vardažodinių lietuvių kalbos veiksmažodžių klasifikaciją. Nesistengiama pateikti gausios naujos medžiagos ir dažniausiai remiamasi jau esamais mokslinėje apyvartoje pavyzdžiais. Taip siekiama parodyti, kuo skiriasi ir kuo panašūs ankstesni ir Čia siūlomi sprendimai. Straipsnio pradžioje denominatyviniai veiksmažodžiai (DV)! interpretuojami kaip suglaustos predikatinės konstrukcijos (2.1), analizuojami galimi požymių predikaci- jos tipai (2.2), vėliau pereinama prie sintaksinių-semantinių funkcijų analizės (3.1— 3.4). Už reikšmingas pastabas norėčiau padėkoti prof. habil. dr. Evaldai Jakaitienei. Dalis straipsnyje naudo- jamos literatūros buvo sunkiau prieinama, todėl esu dėkingas prof. habil. dr. Wojciechui Smoczynskiui, sudariusiam galimybę viešėti Krokuvos Jogailaičių universitete, už pagalbą nuoširdžiai dėkoju prof. habil. dr. Vincui Urbučiui, dr. Aleksejui Andronovui, dr. Jolantai Gelumbeckaitei ir Mikui Vengriui. Kartais denominatyvais laikomi tik daiktavardiniai veiksmažodžiai. Šiame straipsnyje denominatyvų klasė apima daiktavardinius, būdvardinius ir — nors tokių atvejų reta — dalyvinius, skaitvardinius bei įvardi- nius veiksmažodžius. 56 | JURGIS PAKERYS 2. APRASYMO PAGRINDAI 2.1. DV kaip predikatinės konstrukcijos Marchando yra taikliai pastebėta, kad „denominatyviniai veiksmažodžiai — tai su- veiksmažodinti sakiniai“ (1969b: 368, plg. 31)*. Omeny, tiesa, autoriaus čia turimi ne baigtiniai sakiniai — propozicijos, o predikatinės struktūros su vardažodiniais argu- mentais, kurie įžvelgiami darybinėse parafrazėse, pavyzdžiui: 1 (a) karaliauti — būti KARALIUMP (b) lietuvinti — daryti, kad kas imtų būti LIETUVIU, kaip LIETUVIS (c) stovyklauti — būti STOVYKLOJE (d) filmuoti — daryti, kad imtų būti (atsirastų) FILMAS (e) žaibuoti — ŽAIBUI (-ams) būti, imti būti (rastis) Šios parafrazės resp. (galimi) transformaciniai kalbamųjų DV antecedentai sudaro prielaidas sintaksinei-semantinei klasifikacijai. Marchandas nurodo, kad pamatinis žodis parafrazėje gali būti subjekto arba objekto predikatyvas (1 a, 1 b), gali atlikti aplinkybės (1 c) arba objekto (1 d) funkciją (1964: 105, 1969a: 155t., 1969b: 368, 371, plg. 33—-38)*. Patys subjektai (veiksniai), Marchando manymu, negalį būti veiks- mažodinami dėl loginių priežasčių: subjektas esąs apibūdinamasis dėmuo, tad jo pa- ties apibūdinančiuoju dėmenimi (predikatu) paversti neįmanoma. Vis dėlto tam tik- rą išimtį lietuvių kalboje galėtų sudaryti tie DV, kurių subjektą tinka laikyti įtrauktu į egzistencinį denominatyvinį predikatą (1 e)“, plg. dar: audroti ~ AUDRAI būti, speiguo- ti — SPEIGUI būti; dienoti — DIENAI imti būti (rastis); šaltėti — imti būti (darytis) ŠALTA. Suprantama, šis sprendimas diskutuotinas, pamatinius žodžius čia galima interpre- tuoti ir kaip predikatyvus, siejamus su neapibrėžtu subjektu (plačiau zr. 3.2.1-2). Subjekto ir objekto predikatyvus (Marchando pirmasis ir antrasis tipai) siūloma jungti į vieną grupę, nes čia iš esmės ta pati sintaksinė funkcija: objektiniai predikaty- vai laikytini kauzatyviniais subjektinių predikatyvų variantais, plg. baltuoti — būti BALTAM (subjektinis predikatyvas) ir baltinti — daryti, kad kas imtų būti BALTAS (kauza- tyvinis objektinis predikatyvas, žr. plačiau 3.1). Taigi iš viso DV parafrazėse galimi keturi tokie modeliai: (1) pamatinis žodis DV parafrazėje yra predikatyvas (subjekto ar objekto); 2 »Denominal verbs are verbalized sentences”, plg. Karolak (1972: 210). Po ženklo ~ čia ir toliau nurodomos galimos darybinés parafrazés, mažosiomis didžiosiomis raidėmis išskiriami pamatiniai žodžiai. Retais atvejais tokiu išskyrimu atkreipiamas dėmesys ir į kitus elementus. Iš kitų tyrimų, skiriančių daugiau dėmesio sintaksinei DV interpretacijai, plg. lenkų kalbininkų darbus: Grzegorczykowa (1969); Karolak (1972); Karolak, red. (1980); Bojar (1975); Solecka, Terminska (1979, 1980). „The subject of a sentence is necessarily the determinatum of its verb, therefore it cannot become the determinant in a verbalized sentence“ (Marchand 1969b: 368). Dėl semantinės subjekto inkorporacijos verba meteorologica tipo veiksmažodžiuose žr. Katkuvienė (1982). DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTIKA | 57 (2) pamatinis žodis DV parafrazėje yra subjektas; (3) pamatinis žodis DV parafrazėje yra objektas (tiesioginis ar netiesioginis); (4) pamatinis žodis DV parafrazėje yra aplinkybė. Perėjus abstrakčiausią sintaksinio skirstymo pakopą", smulkesnius pogrupius gali- ma skirti taikant konkretesnių semantinių vaidmenų rinkinį. Šiame straipsnyje bus operuojama procesanto, rezultato, kontento, posesumo (priklausinio)*, instrumento, lokatyvo, temporatyvo ir kai kuriais kitais vaidmenimis, smulkiau zr. 3.2-3.4. 2.2. Predikacijos tipai Predikacija yra laikomas tam tikro požymio priskyrimas vienam ar keliems argu- mentams (Morkūnas, par., 1999: 495). Denominatyviniais veiksmažodžiais požymiai gali būti predikuojami kaip nekintami, kintami ir kauzuojami, pavyzdžiui: 1) požymis nekintamas (esyvinis): kvailioti ~ būti KVAILIU, elgtis kaip KvAILIUI; bal- tuoti — būti, rodytis BALTAM; audroti — AUDRAI būti (vykti); badauti — būti BADĄ patirian- čiam; buriuoti — plaukti naudojantis BURĖMIS; žiemoti — ŽIEMĄ (kur) būti; 2) požymis kintamas, įgyjamas ar atsirandantis savaime (inchoatyvinis)’: kvailėti ~ imti būti KVAILIU | KVAILAM (-esniam); baltėti — imti būti, darytis BALTAM (-esniam); rasoti ~ imti būti, rastis RASAI; 3) požymis kintamas, suteikiamas tam tikros nurodytos jėgos (kauzatyvinis): kvai- linti ~ veikti, kad kas imtų būti KVAILIU | KVAILAS, versti, laikyti ką KVAILIU | KVAILU; baltinti — veikti, kad kas imtų būti BALTAS (-esnis); juokauti — veikti, kad imtų būti JUOKAI, atsi- rastų JUOKŲ. Esyvinė predikacija (1) laikytina bazine, iš jos išvedama inchoatyvinė (2), o iš pas- tarosios — kauzatyvinė (3), žr. 1 lentelę. Jei iš tam tikro vardažodžio yra išvestas in- choatyvinis veiksmažodis (baltas — baltėti), kauzatyvinį vedinį galima interpretuoti dvejopai: kaip deverbatyvą (baltėti — baltinti — daryti, kad BALTĖTŲ) ir kaip tiesioginį denominatyvą (baltas — baltinti — daryti, kad imtų būti BALTAS). 1 LENTELĖ. DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ POŽYMIŲ PREDIKACIJOS BŪDAI Požymis (x) Nekintamas Kintamas įgyjamas suteikiamas Funkcij a Fo (x) Fa ss (x) ) Fu Frail Fo (x) )) Dalis DV tyrinėtojų abstrakčiomis sintaksinėmis funkcijomis nesiremia ir DV klasifikuoja pagal tai, kokius semantinius vaidmenis pamatiniai žodžiai atlieka parafrazėse (Clark, Clark 1979: 769-781; Kaliuš- čenko 1994, 2000). Šiame straipsnyje sintaksinių funkcijų neatsisakoma, nes jos atspindi abstrakčiausią DV klasifikacijos lygmenį, kuriame gerai matyti sintaksės ir žodžių darybos ryšiai. Omeny turima visumai (savininkui) priklausanti dalis, objektas, plg. savininką apibūdinantį posesoriaus vaidmenį. Savaime reiškia, kad propozicijoje nenurodoma požymio įgijimo priežastis. 58 | JURGIS PAKERYS Kad denominatyviniams veiksmažodžiams būdinga trejopa požymių predikacija, pastebėta jau Marchando (1969a: 155t.). Tiesa, čia autorius aptaria tik būdvardinius anglų, vokiečių ir pranzūzų kalbų vedinius. Trejopą DV predikaciją įžiūri Karolakas (1972: 214-217; plg. Solecka, Terminska 1979, 1980) ir Uluchanovas (1977: 117), nors pastarasis darybinių reikšmių apraše (131-193) sistemiškai šio modelio nedie- gia. Kaliuščenko logiškai numato dar tris neigiamus variantus: “neturėti poZzymio’, “imti neturėti požymio', “kauzuoti, kad imtų neturėti požymio". Autorius trejopos (še- šeriopos) predikacijos modelį taiko aptardamas posesyvinius, atributyvinius, lokaty- vinius, būsenos predikatyvinius ir iš dalies — įvykio DV (Kaliuščenko 1987, 1994: 40-77, 98-102, 108-114; 2000: 22-44, 56-59, 63-67). 3. PAGRINDINIAI DENOMINATYVINIU VEIKSMAZODZIU TIPAI 3.1. Predikatyviniai DV Jy parafrazése pamatiniai žodžiai yra būtinieji veiksnio arba papildinio predikaty- vai", kuriais požymiai priskiriami esyviškai (2 a, b), inchoatyviškai (3 a, b) ir kauza- tyviškai (4 a, b): 2 (a) Petras kvailioja — Petras yra KVAILYS, elgiasi kaip KVAILYS (b) Laukai baltuoja — Laukai yra, rodosi BALTI 3 (a) Petras kvailėja — Petras darosi KVAILAS, virsta KVAILIU (b) Drobė baltėja — Drobė darosi BALTA 4 (a) Birutė kvailina Petrą ~ Birutė laiko (daro) Petrą KVAILIU (b) Ona baltina drobes ~ Ona daro drobes BALTAS | kad drobės BALTĖTŲ Šiais veiksmažodžiais predikuojamos ypatybės paprastai reiškiamos daiktavardžiais (a) arba būdvardžiais (b), kartais pasitaiko ir dalyvių (išdykauti — būti, elgtis kaip IŠDYKUSIAM, ištvirkauti — būti, elgtis kaip IŠTVIRKUSIAM), skaitvardžių (pirmauti — būti PIRMAM) arba įvardžių (savinti — veikti, kad imtų būti sAvo, savv). Jei pamatinis žodis yra daiktavardis, veiksmažodis gali remtis ne visais jo semantiniais požymiais (2 a), o tik kai kuriais iš jų, pavyzdžiui, kalbėjimo ar judėjimo: žemaičiuoti — kalbėti kaip ŽEMAIČIUI, vėžlinti — judėti kaip VĖŽžLIUI. Nagrinėdami atvejus, kai požymis predikuoja- mas remiantis panašumu, tyrėjai dažnai sudaro atskirus pogrupius ar apibrėžia spe- cialias semantines funkcijas (plg. f, Solecka, Terminska 1979: 58, 1980: 20-22). Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad kartais pasitaiko išvestinės semantikos daiktavardžių, jau besiremiančių panašumo santykiu, taigi iš jų padarytuose veiksmažodžiuose to- kio santykio įžvelgti nebetenka, pavyzdžiui, beždžioniauti gali būti tiesiai siejamas su beždžionė, ‘kas pamėgdžioja kitus, maivosi’, o ne su beždžionė, “žinduolis gyvulys, pa- našus į žmogų savo kūno sudėtimi (Simia)’ (LKŽ,,, 793). Kitaip tariant, lyginimo 0 Apie laisvuosius ir būtinuosius predikatyvus žr. Holvoet (2003). DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTIKA | 59 funkcija ne visada jzvelgtina paties DV struktūroje, jos rezultatu galima laikyti ir pamatinius žodžius. Esyvinius (2 a) tipo DV siūlyta laikyti ir agentiniais, nes parafrazėse jų pamatiniai žodžiai turį agentinius vaidmenis (Clark, Clark 1979: 773t.): 5 (a) John butchered the cow (b) John did to the cow the act that one would normally expect [a butcher to do to a cow| Agentiniais tokius veiksmažodžius vadinti patrauklu, nes jų semantikos židinyje yra aktyvus subjektas. Vis dėlto tai netikslu — juk pamatinis žodis ne nurodo patį subjektą, o įeina į frazę, apibūdinančią subjektą (5 b). Vadinasi, sintaksinė analizė, atliekama prieš semantinių vaidmenų tyrimą, blokuoja netinkamą darinio interpre- taciją. Kauzatyvinius (4 a) tipo atvejus kai kurie tyrėjai laiko tikslo (goal) veiksmažo- džiais (Clark, Clark 1979: 774t.). Tai suprantama, nes kauzatyvai (kaip ir (3 a) tipo inchoatyvai) suponuoja tam tikrą veiksmo (vyksmo) ribą, kurią tinka laikyti siekia- mu rezultatu (tikslu). Pagrindinė predikatyvinių inchoatyvų ir kauzatyvų funkcija — žymėti tam tikrus virsmus, transformacijas, kai objektas įgyja (jam suteikiama) nau- jųypatybių (3 a, b; 4 a, b), tad juos dar galima vadinti transformaciniais rezultatyvais. Sie DV artimiausi objektiniams ir subjektiniams rezultatyvams, pavyzdžiui: eiliuoti — daryti, kurti EILES (eilėraščius), filmuoti — daryti, kurti FILMĄ, juokauti — daryti (krės- ti) JUOKUS, rūdyti — RŪDIMS atsirasti, pleiskanoti — PLEISKANOMS atsirasti ir kt. (žr. pla- čiau 3.2.2, 3.3.1). Pagrindiniai predikatyvinių ir subjektinių / objektiniy rezultatyvų skirtumai tokie: 1) subjektiniai ir objektiniai rezultatyvai predikuoja tam tikro naujo dalyko savai- minį atsiradimą (rūdys, pleiskanos) ar sukūrimą (eilės, filmas, juokai), o predikatyvi- niai — objekto transformaciją (2 a, b; 3 a, b); 2) predikatyviniai kauzatyvai negali būti intranzityviniai. Vis dėlto sunku nubrėžti griežtą ribą tarp ypatybių suteikimo ir naujo objekto atsi- radimo ar sukūrimo. Kai kuriuos daiktavardinius predikatyvinius veiksmažodžius ga- lima interpretuoti ir kaip objektinius rezultatyvus, kurių tiesioginiai objektai atlieka šaltinio („medžiagos“) vaidmenis, plg.: 6 (a) grupuoti žmones — versti žmones GRUPĖMIS, suteikti žmonėms GRUPIŲ ypatybių : padaryti, sukurti GRUPES iš žmonių; (b) aukoti pinigus — versti pinigus AUKA, suteikti pinigams AUKOS ypatybių : padaryti, sukurti AUKĄ iš pinigų; (c) bulvėms anglėti — bulvėms įgyti ANGLIES ypatybių : susidaryti, atsirasti ANGLIAI Iš bulvių. Atskiros pastabos reikalauja DV, reiškiantys “laikyti, vadinti tuo, kas pasakyta pa- matiniu zodziu’, pavyzdžiui: dėdžiuoti “vadinti DEDE’, tujinti “kreiptis TU, vartoti vie- naskaitos antrojo asmens formas, implikuojančias įvardį TU", tamstinti “vadinti TAMS- 60 | JURGIS PAKERYS TA'. Šių DV darybinė reikšmė gali pasirodyti kiek nutolusi nuo kitų predikatyvinių kauzatyvų (‘daryti, kad kas imtų būti kuo (koks)’). Skirtumas čia tik tas, kad tapsmas kauzuojamas mąstymo (‘laikyti kuo’) arba performatyviniais (‘vadinti’) veiksmais. Todėl Marchandas visai pamatuotai skiria kalbamuosius veiksmažodžius prie papil- dinio predikatyvų (1964: 110, 1969b: 369). Kiti tyrinėtojai elgiasi ne taip sistemiš- kai: įžiūri instrumentiškumą (Clark, Clark 1979: 777 angl. veiksmažodį sir “vadinti seru, kreiptis sere’ frazėje sir the general priskiria prie miscellaneous [instruments)) arba ‘vadinimo’ veiksmažodžius jungia į atskirą kalbėjimo grupę, nors “laikymo, trak- tavimo' veiksmažodžius aprašo prie predikatyvinių kauzatyvų (Kaliuščenko 1994: 68t., 104; 2000: 38, 60)". Skirti predikatyvinių lietuvių kalbos DV grupę nėra nauja, apie tai kalbėta jau Ge- niušienės studijose (1983: 61, 1987: 156). Tiesa, predikatyviniais čia vadinami tik daiktavardiniai vediniai, pavyzdžiui: svečiuotis “būti svečiu" : svečias; giminiuotis “būti, tapti giminėmis' : giminė; cukruotis “virsti cukrumi' : cukrus. Jakaitienės darbuose sintaksinis kalbamųjų DV aspektas neakcentuojamas: predikatyviniai esyvai skiria- mi prie atitikimo ir būsenos kategorijų (jų priešprieša remiasi subjekto aktyvumu : neaktyvumu, plg. advokatauti : juoduoti), inchoatyvai — prie būvio kaitos, kauzatyvai — prie padaromosios kategorijos (Jakaitienė 1973: 64—66, 1976: 269; Ambrazas, red., 1997: 387-393; plg.: Ulvydas, red., 1971: 248t., 252-255, 258t., 262, 264t., 267; Pau- lauskiené 1994: 266-270). 3.2.1. SUBJEKTINIY DV SKYRIMO PROBLEMA. Jau užsiminta (2.1), kad subjektinius DV skirti neįprasta, o Marchando nuomone - ir logiškai neįmanoma". Atkreiptinas dé- mesys į tai, kad Marchandas aprašo anglų kalbos veiksmažodžių darybą (1969b), sa- vo straipsniuose (1964, 1969a) greta anglų tiria ir vokiečių bei prancūzų DV. Visos šios kalbos turi tuščiųjų subjektų (dummy subjects), todėl autorius užsimena, kad verba meteorologica galima interpretuoti kaip predikatyvinius (1964: 116), plg. Clar- kų parafrazę: It is raining — It (the weather) is doing the activity that one would normally expect [rain to do] (Clark, Clark 1979: 780). Nepaisant šios pastabos, Marchandas kalbamuosius veiksmažodžius vis dėlto pateikia prie objektiniy®. Lietuvių kalboje nėra žodžių, atliekančių tuščiojo subjekto funkciją, todėl sintak- siškai subjektinė kai kurių DV interpretacija neužblokuota. Kad parafrazėse jų pa- matiniai žodžiai neatlieka predikatyvinės funkcijos, galima įsitikinti iš neigiamų trans- formacijų, plg. (7 b) ir (8 b): 7 (a) Vakar audrojo — Vakar buvo AUDRA (b) Vakar AUDROS nebuvo "1 Šiostraipsnio predikatyviniai DV Kaliuščenko klasifikacijoje vadinami atributyviniais, o predikatyvi- niais laikomi veiksmų, būsenų ir pan. pavadinimais motyvuoti veiksmažodžiai (žr. 1994: 94tt., 2000: 54tt.). Subjektiniy anglų kalbos DV grupę skiria Kuricyna (1985: 70t.), bet ji šį termina taiko tiesiog intranzity- viniams veiksmažodžiams aprašyti (angl. to vagabond, to seal, to panic ir pan.). 12 * Beje, ir Clarkai čia įžvelgia objekto semantinj vaidmenį: „there are a few element verbs, which are still another kind of object verb“ (Clark, Clark 1979: 780). DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTIKA | 61 8 (a) Vilkas yra ŽVĖRIS (b) Vilkas nėra (žolėdis) žvĖkRIs (*Vilkas nėra (žolėdžio) ŽVĖRIES) Kaip matyti, kilmininku vardinė tarinio dalis neigiamose propozicijose nėra žymi- ma, todėl nominatyviniuose egzistencinės semantikos sakiniuose įžvelgti sintaksinį subjektą (o ne predikatyvą) visai pagrįsta. Taip daryti siūlyta, pavyzdžiui, Balkevi- čiaus (1963: 147tt.), bet su išimtimis (149tt.). Viena išimčių taisyklė tokia: „Nomina- tyvinio sakinio vardininkas, kaip predikatyvinis centras, laikytinas būvio vardininku (tariniu) [...], kai to vardininko funkcija yra analogiška kitų konteksto sakinių tarinių funkcijai“. Komentuodamas pavyzdį Nuo stogų TEŠKA, ant žemės KLANAI, autorius tei- gia, kad „šalia einančių sakinių pagrindinės dalys [...] teška, klanai [...] yra vienarūšės, nes žymi kelis lygiagrečiai vykstančius reiškinius“ (Balkevičius 1963: 151, plg. 142). Vis dėlto žodį klanai laikant veiksniu, reiškinių lygiagretumas nebūtų kaip nors pažei- džiamas: juk greta teskéti yra veiksmažodis būti, plg. Nuo stogų TEŠKĖJO, ant žemės klanai Buvo. Taigi esminis klausimas čia yra veiksmažodžio būti interpretacija: neigia- mosios transformacijos vis dėlto labiau paremia egzistavimo reikšmę, o ne predikaty- vinės jungties funkciją. Nominatyvinių sakinių egzistencinė semantika pastebėta ir „Dabartinėje lietuvių kalbos gramatikoje“, kur apie juos taip rašoma: „Tokiuose sa- kiniuose pranešama apie daiktą ar reiškinį, įvardijamas jo BUVIMAS“ (Ambrazas, red., 1997: 617; išskirta mano — J. P.). Tiesa, šių sakinių modelis vis dėlto pateikiamas su predikatyvine jungtimi (Vis N.). „Lietuvių kalbos gramatikoje“ aprašytas net atski- ras egzistencinių nominatyvinių sakinių pogrupis (Ulvydas, red., 1976: 628t.). Šią egzistencinę būti interpretaciją galima mėginti taikyti ir tiems atvejams, kai vartojamos negimininės būdvardžių formos: (9) Namie šaltėjo — Namie ėmė būti (darėsi) ŠALTA Tai, kad negimininės formos gali eiti veiksniais, pastebėta jau seniai, plg. Jablons- kio pateikiamus pavyzdžius (1911: 19 = 1957: 453): Iš čion jau plūsta VISA GERA; DVI- LINKA netrūksta; PIKTA gal įvykti; Iš sena gimsta JAUNA. Vis dėlto (9) tipo pavyzdžius įprasta aprašyti įžvelgiant predikatyvinę jungtį, žr., pavyzdžiui, Ambrazas, red., 1997: 617 (Vf., „Adįj,,,,/Adv). Kokių galima pasiūlyti argumentų, leidžiančių šiuos sakinius lyginti su egzistenciškai interpretuotais (7) tipo sakiniais? Neigiamosios transfor- macijos įrodomosios galios čia neturi, nes negimininės formos nėra linksniuojamos. Tiesa, kai kuriais atvejais vietoj laukiamų negimininių formų pavartojama vyriškos giminės būdvardžio vienaskaitos kilmininko lyčių (žr. Paulauskienė 1994: 216t.), bet su neigimu jos nesiejamos, plg.: namie buvo SALTA; namie ŠALTA nebuvo; *namie SALTO nebuvo. Kita vertus, pastebėta, kad šias negiminines formas galima pakeisti būdvar- džių abstraktais, rašoma, kad „negimininė forma reiškia būseną kaip daiktą“ (Pau- lauskienė 1994: 215), plg.: Miške visiškai TyLu; Miške visiška TyYLA. Vadinasi, struktū- riškai (9) tipo sakiniai atitinka aptartuosius (7) tipo sakinius. Be to, abiejų tipų sakinių veiksmažodžio būti reikšmę ‘egzistuoti’ rodo tai, kad jis tiesiogiai siejamas su vietos (ir laiko) aplinkybėmis, plg. ne sykį cituotą Salomėjos Nėries eilėraščio atkarpą: Ru- duo PaAkyžiui. Šlapia. BULVARUOSE šviesu. Nežymėtu sakinio dalių tvarkos modeliu lai- 62 | JURGIS PAKERYS kytinas variantas su aplinkybe pradžioje: Vakar buvo audra; Miške buvo tylu. Pastebė- tina, kad ši tvarka atitinka egzistencines konstrukcijas su neapibrėžto kiekio veiks- niu, pavyzdžiui, Kieme buvo vaikų. Vadinasi, kai kuriais aspektais (9) ir (7) tipo saki- niai (resp. denominatyviniai veiksmažodžiai) yra artimi. Suprantama, sintaksinių subjektų (veiksnių) įžvelgimas aptartuose sakiniuose su daiktavardžiais ir ypač su negimininėmis būdvardžių formomis yra diskutuotinas ir tyrinėtinas smulkiau". Iš ankstesnių DV tyrimų atkreiptinas dėmesys į Geniušienės siūlymą skirti subjektinius refleksyvinius DV, pavyzdžiui, šmėklotis ‘Smékloms būti, rodytis’ (1983: 61, 1987: 157). Tiesa, autorė čia kalba apie semantinį subjekto vaid- menį, Oo ne apie sintaksinį subjektą (veiksnį). Kaliuščenko (1994: 109-114, 2000: 63-67) gamtos reiškinių veiksmažodžius aprašo kaip atskirą „įvykio veiksmažodžių“ grupę (cobvimuiinvie 2naeonui, Ereignisverben) ir jų parafrazėse subjekto (veiksnio) neįžvelgia (1994: 109, 28 išn.; 2000: 63, 24 išn.)“. 3.2.2. SUBJEKTINIŲ DV SEMANTIKA. Jau minėta, kad šių DV parafrazėse pamatiniai žo- džiai užima veiksnio (sintaksinio subjekto) poziciją, pavyzdžiui: 10 (a) šiandien darganoja — šiandien yra (egzistuoja) DARGANA (b) Jau dienoja — jau ima būti (randasi) DIENA (c) dabar anksti šviesėja — dabar anksti ima būti SVIESU / atsiranda ŠVIESA (d) vartai rūdija — ant vartų ima būti (randasi) RŪDŽIŲ Šių DV subjektų egzistavimas apibūdinamas arba esyviškai (10 a), arba inchoaty- viškai (10 b, c, d). Esyviškai predikuojamais subjektais žymimos gamtos jėgos, savai- miniai reiškiniai, kuriuos semantinių funkcijų tyrėjai apibūdina procesanto arba bū- senos, proceso patiento vaidmenimis (Jakaitienė 1988: 62; Sližienė 1994: 20). Inchoatyvinė predikacija žymi tam tikro rezultato radimąsi, formavimasi (plg. rezul- tatinio patiento sąvoką: mieste kilo MAISTAS, Sližienė 1994: 20). Griežtą ribą tarp sub- jektinių esyvinių ir inchoatyvinių DV kai kuriais atvejais nubrėžti sunku. Sakysim, propozicijas tolumoje žaibuoja, jūra banguoja galima parafrazuoti dvejopai: tolumoje yra ŽAIBŲ : tolumoje ima būti ZAIBU; jūroje yra BANGŲ : jūroje ima būti BANGŲ. Esyviniai subjektiniai DV dažnai būna beasmeniai, bet kartais ir jie atveria subjek- to poziciją, kurią užima arba tautologinis subjektas (tipas audra audroja, žaibai žai- buoja, žr. daugiau pavyzdžių Katkuvienė 1979: 43t.), arba kitas daiktavardis, nuro- dantis vietą (padangė Zaibuoja). Jei šioje pozicijoje vartojamas subjektas atlieka kauzuojančio agento vaidmenį, tokio veiksmažodžio subjektiniu DV laikyti netinka, pavyzdžiui: Bet kas per aukštai į juodus debesis kopa, tam daugsyk PERKŪNS Zaibiio- dams liepia sugrįžti (LKZ_. 73; išskirta mano — J. P.). Todėl skirtini veiksmažodžiai Zaibuoti, ‘zaibams būti, rodytis’ ir Zaibuoti, “veikti, kad imtų būti (rastysi) žaibų". * Reikia nepamiršti, kad ir pačių negimininiy formų kalbos dalies statusas problemiškas, žr. jau Kazlaus- ko 1965: 175t. pastabas. Jei tos formos būdvardžiais nelaikytinos, tai jų denominatyvinių veiksmažodžių klasifikacijoje apskritai nereikia aptarti. 5 Dėlsubjektinės pamatinių žodžių funkcijos galimybės dar žr. Kaliuščenko (1994: 39t., 2000: 21). DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTIKA | 63 Inchoatyviniams subjektiniams DV būdinga rezultato semantika, jie lygintini su objektiniais rezultatiniais DV (žr. 3.3.1). Objektiniai rezultatiniai DV skiriasi tuo, kad jų propozicijose nurodoma verbalizuojamą (veiksmažodinamą) rezultatą kau- zuojanti jėga (plg. minėtuosius žaibuoti, ir žaibuoti,). Subjektinių inchoatyvinių DV atveju ta jėga nenurodyta, todėl jie dažnai būna beasmeniai. Jei subjekto pozicija to- kio DV argumentinėje struktūroje atveriama, parafrazėje ji atitinka lokatyvinės ar beneficientinės (adresatinės, veiksmo gavėjo) semantikos poziciją (subjekto vieta pa- rafrazėje užimama pamatinio žodžio), pavyzdžiui: LAUKAI rudenėja — LAUKUOSE ima būti ruduo; VARTAI rūdija — ANT VARTŲ ima būti (randasi) rūdžių; LANGAI rasoja — ANT LANGŲ ima biiti (susidaro) rasa; PETRAS prakaituoja ~ PETRUI ima būti (randasi, išsiski- ria) prakaitas. Tiesa, kai kurie atvejai diskutuotini — sakysim, paskutiniame pavyzdy- je Petrą interpretuojant kaip prakaito atsiradimo priežastį, kauzatorių (plg. Petras išskiria PRAKAITĄ), veiksmažodį prakaituoti galima siūlyti skirti prie objektinių rezul- tatinių veiksmažodžių (3.3.1). Vis dėlto Petras čia nėra tiesioginis prakaito kauzato- rius, jo veikla prakaito atžvilgiu nėra sąmoninga, tikslinga ir valdoma, todėl kauzaty- vinė interpretacija abejotina (plg. kitus nekontroliuojamus rezultatus: veidas strazdanoja(si) — ant veido atsiranda STRAZDANŲ; žaizda kraujuoja — žaizdoje atsiran- da KRAUJO, saulė SPINDULIUOJA ~ iš saulės randasi SPINDULIAI)'. Dėl panašių priežasčių subjektiniams inchoatyviniams DV galima priskirti ir nedidelę “palikuonių atsiradi- mo’ grupę: ériuotis, paršiuotis, veršiuotis ir pan. Savaiminio atsiradimo požymiu, ma- tyt, čia laikytinas ir sangrąžos rodiklis"". Atkreiptinas dėmesys, kad semantiškai arti- mas nesangrąžinis vaikuoti gali atverti tautologinio objekto poziciją: Vaikų nevaikiiok, kol neišgysi xz. 904). Cia aptarti veiksmažodžiai tyrėjų dažnai aprašomi remiantis logine-semantine ob- jekto sąvoka. Sprendimai dėl verba meteorologica jau minėti anksčiau, tad nagrinėtini siūlymai dėl veidas srazdanoja(si), Petras prakaituoja, karvė veršiuojasi tipo pavyzdžių. Marchandas juos aptaria rezultatinių objektų poskyryje, kur yra smulkesnės išskyri- mo (ko), pasidengimo (kuo), jauniklių vedimo ir kitos grupės (1964: 116; 1969b: 370). Clarkų straipsnyje savaiminiai ir kauzuojami rezultatai pateikiami bendroje tikslo (goal) grupėje (čia patenka ir predikatyviniai DV, žr. Clark, Clark 1979: 774t.). Geniušienės objektinių refleksyvų grupėje nurodomas veiksmažodis veršiuotis ir ne- kontroliuojamus rezultatus suponuojantys la. saknoties (: sakne), pumpuroties (: pum- purs); lie. geležiuotis ‘rudyti’ pateikiamas prie instrumentinių (1983: 61t., 1987: 157). Kaliuščenko objektinių DV skyriuje aprašo medžiagų ar kitų dalykų išskyrimo į ap- linką pogrupį, kur patenka veiksmažodžiai kraujuoti, veršiuotis ir pan. (1994: 80t., 2000: 45t.). Tarp atsirandančių dalykų ir jų radimosi vietų, adresatų gali užsimegzti posesinio tipo ryšys. Todėl visai logiškas Kaliuščenko sprendimas skirti kvaziposesy- vinių DV pogrupį, kur patenka veiksmažodžiai plunksnuotis, lapoti, kirmyti ir pan. (1994: 45t., 2000: 25t.). Tiesa, šis pogrupis autoriaus klasifikacijoje priklauso ne ob- jektinių, o savarankiškam posesinių DV skyriui (plg. 3.3.3). '® Apie veiksmų (ne)kontroliavimą žr. Holvoet (1991: 60t., 163t). "7 Esamasiūlymų DV subjektą čia suvokti ir kaip aktyvų veikėją, kauzatorių, o ne beneficientą (Solecka, Terminska 1980: 23). 64 | JURGIS PAKERYS Lituanistikoje subjektinius DV skirti nėra įprasta. Vis dėlto iš pateikiamų para- frazių ir darybinių reikšmių apibrėžimų galima suprasti, kad subjektinei aptartųjų DV interpretacijai nebūtų prieštaraujama, plg.: „Priesagos -(i)uoti daiktavardiniai veiksmažodžiai gali reikšti [...] pagrindiniu žodžiu žymimo reiškinio ar daikto SAVAI- MINI ATSIRADIMĄ, BUVIMĄ, pvz.: banguoti, debes(i)uoti, dūmuoti, gaisrioti, garuoti, kraujuoti, pulivoti, speigūoti, spinduliuoti, Zaibuoti“ (Ulvydas, red., 1971: 248, plg. 254, 258, 262; išskirta mano — J. P.); „[būvio kaitos reikšmės veiksmažodžiai) reiškia savaime vykstantį veiksmą, t. y. vyksmą, kurio metu kas nors laipsniškai keičia savo būvį arba pamažu atsiranda“, „[būsenos reikšmės veiksmažodžiai] reiškia ko buvi- mą“ (Ambrazas, red., 1997: 390, 393; plg.: Jakaitienė 1973: 35, 43; Paulauskienė 1994: 267t.). 3.3. Objektiniai DV Jų parafrazėse pamatiniai žodžiai yra tiesioginiai arba netiesioginiai objektai, pa- vyzdžiui: 11 (a) Ieva filmuoja — Ieva kuria, daro FILMĄ (b) Studentai sportuoja — Studentai užsiima SPORTU (c) Onutė baiminasi vilko — Onutė patiria vilko BAIMĘ (d) Petras turtėja — Petras ima turėti daugiau TURTO (e) Mikas meškerioja — Mikas naudojasi MEŠKERE Atsižvelgiant į objekto semantiką galima skirti tokias šių veiksmažodžių grupes: rezultatinius (11 a), kontentinius (11b,c), posesinius (11d) ir instrumentinius (11 e). 3.3.1. REZULTATINIAI DV. Semantinis rezultato vaidmuo ne visų suvokiamas vieno- dai, kartais labiau akcentuojamas transformacinis jo aspektas, plg.: „Rezultatas [...] [- tai] funkcija, būdinga daiktui, kuriuo pavirsta ar paverčiamas, padaromas kitas daiktas“ (Sližienė 1994: 22). Jau minėta (3.1), kad čia prototipiškai transformaciniai rezultatai skiriami prie predikatyvinių DV, o objektiniais rezultatyvais laikomi tie DV, kurių pamatiniai žodžiai parafrazėse žymi sukuriamus konkrečius ir abstrakčius objektus (plg. rezultatinio patiento sąvoką — Sližienė 1994: 20), pavyzdžiui: 12 (a) Vaikinai juokauja ~ Vaikinai kuria (daro) JUOKUS (b) Jonas filmuoja — Jonas kuria (daro) FILMĄ Predikacijos požiūriu objektiniai rezultatyvai laikytini kauzatyviniais (‘veikti, kad imtų būti (egzistuoti) pamatiniu žodžiu žymimas dalykas’). Su subjektiniais rezulta- tyvais jie susiję papildomosios distribucijos santykiu: pastarųjų kauzatorius nenuro- domas, o pirmųjų — nurodomas. Pastebėtina, kad kauzatyviniai rezultatiniai DV gali valdyti ir tiesioginius objektus, kurie parafrazėse šią poziciją užleidžia pamatiniu žo- dziu žymimam rezultatui, o patys užima netiesioginių objektų vietą, pavyzdžiui: DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTIKA | 65 13 (a) Rūkymas žaloja sveikatą — Rūkymas daro SVEIKATAI ŽALĄ (b) Tėvas vagoja bulves — Tėvas daro BULVĖMS VAGAS (c) Senelė dūmija bites — Senelė leidžia (daro) BITĖMS DŪMUS (d) Senis dūmija pypkę ~ Senis leidžia (daro) DUMUS naudodamasis PYPKE Kauzatyvinių objektinių veiksmažodžių rezultatas gali būti tautologiškai pavarto- tas ir kaip tiesioginis objektas (plg. tautologinius subjektinių DV subjektus), pavyz- džiui: (e) Ona dainuoja linksmą DAINA ; Ieva filmuoja naują FILMA Pavyzdžiai (13 a-d) aiškiai rodo objektinių ir predikatyvinių rezultatyvų skirtumą: pastarųjų valdomi tiesioginiai objektai parafrazėse su daryti, versti šią poziciją išlaiko (ar gali išlaikyti), plg. (6 a-b) ir negalimas (13 a-d) parafrazes: *sveikatą daryti žala, *bulves daryti vagomis, *bites, pypkę versti dūmais. Kiek problemiški tokie DV, kurių pamatiniai žodžiai gali reikšti ir veiksmo rezul- tata (nomen resultati), ir patį veiksmą (nomen actionis), plg. darbuotis ir DARBAS, ‘tiks- lingos veiklos rezultatas’, DARBAS, “tikslinga veikla, dirbimas’. Sprendžiant iš veiks- mažodžio darbuotis semantikos, rezultatas nėra aktualizuojamas, svarbi tik pati veikla, užsiėmimas, taigi rezultatiniu šio DV laikyti negalima. Kai kuriais atvejais veiksmo rezultato semantika gali būti gerokai nublankusi, plg. judėjimo veiksmažodžius: suo- liuoti — daryti SUOLIUS, žingsniuoti ~ daryti ŽINGSNIUS. Suprantama, yra ir tarpinių atve- jų, kur griežtai nuspręsti negalima, ar pamatinis žodis aktualizuojamas kaip rezulta- tas, ar kaip pati veikla, jos turinys (plg. kontentinius veiksmažodžius — 3.3.2), pavyzdžiui: maištauti — kelti, daryti MAISTA | dalyvauti MAISTE, užsiimti MAISTU; kerštauti — daryti KERŠTĄ | užsiimti KERSTU. Aptartieji rezultatiniai objektiniai DV nuo predikatyvinių objektinių aiškiausiai skiriami Marchando (1964: 115-117, 1969b: 370t.). Autorius pirmiesiems priski- ria ir veiksmo pavadinimų motyvuotus veiksmažodžius, pavyzdžiui: angl. curtsy “da- ryti reveransą' : curtsy ‘reveransas’; vok. streiken “streikuoti' : Streik “streikas' (žr. dar 1964: 105t.). Kartais rezultatyviniai objektiniai ir predikatyviniai DV patei- kiami vienoje — tikslo (goal) — grupėje su tam tikrais semantiniais pogrupiais bei atskirais tranzityviniy ir intranzityviniy veiksmazodziy poskyriais (Clark, Clark 1979: 774t.). Objektiniy DV grupė išskirta GeniuSienés studijose (1983: 61, 1987: 157). Bent dalį čia pateikiamų atvejų galima interpretuoti kaip rezultatinius, pa- vyzdžiui, garsiuotis ("leisti garsus’). Sangrąžinių DV, išvestų iš nomina actionis ir nomina resultati, objektiniais autorė nelaiko, įžvelgia čia semantinį ekvivalentišku- mą (bet gramatinį — kalbos dalies — skirtumą), pavyzdžiui: darbuotis : darbas, galy- nėtis : galynės “imtynės, rungimasis’, revanšuotis : revanšas, tyčiotis : tyčios ‘pajuokos’, aikštytis : aikštis ‘uzgaida, kaprizas’® (1983: 62, 1987: 157t.). Kaliuščenko šiame straipsnyje rezultatiniais laikomiems DV trejopos (šešeriopos) predikacijos mo- '*“-— Greta pateikiama pora ryztis : ryžtas (1987: 158) interpretuotina atvirkščiai — čia daiktavardis išvestas iš veiksmažodžio. 66 | JURGIS PAKERYS delio netaiko ir juos aprašo bendroje objektinių veiksmažodžių grupėje (1994: 77— 82, 2000: 44-47). Lituanistikoje objektinius rezultatyvus įprasta aprašyti kaip padaromąją kategori- ją (kartais greta predikatyvinių kauzatyviniy DV) (Ambrazas, red., 1997: 387-389; plg.: Ulvydas, red., 1971: 248, 253t., 258, 262, 265; Jakaitienė 1973: 64, 1976: 269; Paulauskienė 1994: 266-268). 3.3.2. KONTENTINIAI DV. Jų parafrazése pamatiniai zodziai žymi veiksmų, vyksmų arba būsenų turinius, kuriais subjektas užsiima (14 a), kuriuose dalyvauja (14 b) ar kuriuos patiria (14 c, d): 14 (a) Rimas studijuoja — Rimas užsiima STUDIJOMIS (b) Direktorius posėdžiauja — Direktorius dalyvauja POSĖDYJE, užsiima POSĖDŽIU (c) Motina sielvartauja — Motina patiria SIELVARTĄ (d) Ona grožisi skulptūra — Ona patiria skulptūros GROŽĮ Paprastai šie veiksmažodžiai turinius predikuoja esyviškai, bet pasitaiko ir kauza- tyvų, pavyzdžiui: Motina gėdina sūnų — Motina daro, kad sūnus jaustų, patirtų GEDA (plg. gėdytis ~ patirti GEDA); Aš savo vaikų nei badenaū, nei marenau (LKŽ wn 344) — AS neverciau savo vaikų kęsti BADO (plg. badauti ~ patirti BADA). Iš pavyzdžių matyti, kad kauzatyvai būdingi potyrio turinio veiksmažodžiams. Kai kurių sangrąžinių DV parafrazėse patiriamą turinį tinkamiausiai išreiškia ne- gimininės būdvardžių formos, pavyzdžiui: Vytautas drovisi viešai kalbėti — Vytautui DROVU viešai kalbėti; Birutė baisisi šiuolaikiniu menu — Birutei BAISU nuo šiuolaikinio meno. Dėl šios priežasties būtų galima taikyti subjektinę interpretaciją (žr. 3.2.1 apie DV, pamatuotus negimininių būdvardžių formų). Kita vertus, įmanomas ir predika- tyvinis aiškinimas: Vytautas yra DROVUS viešai kalbėti (esyvinė predikacija)'®, Birutė laiko šiuolaikinį meną BaAIsSIU (kauzatyvinė predikacija) — plg.: Geniušienė 1983: 62, 1987: 159; Ambrazas, red., 1997: 409. Dėl kauzatyvinės predikatyvinės interpretaci- jos plg. dar: bjaurėtis, gardžiuotis, šlykštėtis ‘laikyti BIAURIU’, “laikyti GARDZIU’, laikyti ŠLYKŠČIU' (Geniušienė: ten pat). Retais atvejais pamatinis žodis nurodo vietą, kur tam tikras (nesukonkretintas) turinys patiriamas, pavyzdžiui: sielotis — patirti ką SIELOJE (nerimą, jaudulį), širdyti(s) ~ patirti ką ŠIRDYJE |pyktį, įniršį|*, viduriuoti — patirti ką VIDURIUOSE [negalavimq). Šie veiksmažodžiai artimi lokatyviniams (žr. 3.4.1). Jau aptariant rezultatinius DV buvo užsiminta, kad kartais griežtos ribos tarp turi- nio ir rezultato veiksmažodžių nubrėžti negalima. Jei pamatinis žodis darybiškai arba semantiškai yra veiksmo ar būsenos pavadinimas ir rezultatinės reikšmės neturi, pras- mingiau jo vedinį laikyti objektiniu turinio veiksmažodžiu, pavyzdžiui: atostogauti, kovoti, panikuoti, prekiauti (užsiimti veikla, susijusia su prekėmis kaip baigtiniais ob- 19 Darybinis santykis tarp drovėtis ir drovus gali būti ir atvirkščias, jei būdvardis interpretuojamas kaip deverbatyvas: “toks, kuris DROvIsr' (plg. lakus: lėkti). 2 Galima ir veiksmažodinė daryba: širdyti(s) : širsti. DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTIKA | 67 jektais, o ne gaminti, kurti prekes), pusryčiauti (užsiimti pusryčiais, dalyvauti jų val- gyme, 0 ne gaminti juos), rungtyniauti, sportuoti ir t. t. Objektinių turinio veiksmažodžių grupė išskiriama tik kai kurių tyrinėtojų. Mar- chandas (1964: 117) siūlo tokius veiksmažodžius, kaip angl. weekend "leisti savaitga- I’, vacation “'atostogauti', duel “kautis dvikovoje", vok. friūhstiicken “pusryčiauti', pranc. bangueter "puotauti, dalyvauti pokylyje’ ir kt., laikyti rezultatiniais, t. y. ištisą proce- są, veiklą laikyti rezultatu. Objektiniais angl. lunch “priešpiečiauti', feast ‘puotauti’ laikomi ir Clarkų studijoje (Clark, Clark 1979: 780), bet pateikiami prie smulkes- niųjų įvairių (miscellaneous) grupių, kur sudaro valgymo pogrupį (meals). Angl. wee- kend, vacation ir pan. čia laikomi trukmės (duration) veiksmažodžiais (plg. laiko DV, 3.4.2). Kaliuščenko studijose kontentinio tipo DV aptariami predikatyvinių posky- ryje** (1994: 94-102, 2000: 54-59), patiriamos būsenos veiksmažodžiams taikoma trejopos predikacijos schema. Į sielotis, viduriuoti tipo pavyzdžius panašūs DV auto- riaus čia nepriskiriami, jie pateikti prie DV, nepatekusių į stambesnius tipus (1994: 115, 2000: 67). Lituanistikoje objektinius turinio veiksmažodžius įprasta aprašyti kaip būsenos (greta esyvinių predikatyvų), dalyvavimo, užsiėmimo arba padaromuosius DV (Ja- kaitienė 1973: 66t., 1976: 269t.; Ambrazas, red., 1997: 389, 393t.; plg.: Ulvydas, red., 1971: 248, 253t., 262; Paulauskienė 1994: 268). 3.3.3. POSESINIAI DV. Jų parafrazėse pamatiniai žodžiai nurodo objektus, su subjektu susijusius priklausomybės, arba posesiniais, ryšiais. Šių veiksmažodžių predikacija gali būti esyvinė (15 a, b), inchoatyvinė (15 c, d) arba kauzatyvinė (15 e, f, g): 15 (a) lobiuoti ~ turėti LOBIO (‘turto’)? (b) galioti ~ turėti GALIĄ (-ios) (c) turtéti ~ imti įgyti TURTO (d) lobėti — imti įgyti LOBIO ("turto") (e) turtinti — daryti, kad imtų turėti TURTO (f) protinti — daryti, kad imtų turėti PROTO (g) ginkluoti — daryti, kad imtų turėti GINKLŲ Posesinis santykis plačiąja prasme išreiškia visumos ir dalies sąsają. Nagrinėja- muose DV dalį žymi pamatiniai žodžiai, o visumą (turėtoją) — subjektas arba kauza- tyvinių veiksmažodžių tiesioginis objektas. Priklausomąjį objektą galima apibūdinti posesumo, arba priklausinio, semantiniu vaidmeniu (plg. posesoriaus — savininko, turėtojo — vaidmenį). Posesinio ryšio semantika yra plati. Jos požymių galima įžvelgti ir rezultatinių subjektinių DV sferoje, jei veiksmažodžiai strazdanoti(s), plunksnuo- tis, kirmyti parafrazuojami kaip imti turėti STRAZDANŲ, PLUNKSNU, KIRM-ėlių“. Bent saly- *' Autorius pripažįsta, kad toks pavadinimas ne visai tinkamas, nes predikatyvumas (predikatiškumas) būdingas visiems veiksmažodžiams. 22 “būti lobingam, turtingam, turtingai gyventi’ (LKŽ,,, 638). # Brik3neliu atskiriama kamieno dalis, pereinanti į vedinį (čia įžvelgtinas pamatinio kamieno trumpini- mas). 68 | JURGIS PAKERYS giškai posesinius santykius galima įžvelgti ir kai kurių kauzatyvinių rezultatyvų atve- ju, plg. tokią pavyzdžio (13 b) parafrazę: Tėvas daro, kad bulvės turėtų vAGAS. Šiame poskyryje nagrinėjamiems DV taikoma kiek susiaurinta posesyvumo sam- prata apsiribojant tais atvejais, kai objektai nėra laikytini sukuriamais ar savaime susiformuojančiais. Žinoma, negalima išvengti tarpinių atvejų, ypač jei inchoatyvinis DV yra pamatuotas abstraktaus daiktavardžio. Pavyzdžiui, dėl ginkluoti abejonių ne- kyla — GINKLAI Čia nėra padaromi, sukuriami, o tik kam nors perduodami, įteikiami. Kita vertus, veiksmažodžių turtėti, lobėti abstrakčius nesuskaičiuojamus posesinius objektus — turtą, lobį — galima suvokti ir kaip įgyjamus objektus, ir kaip atsirandančius rezultatus. Galbūt posesinio santykio interpretaciją tiktų remti priešdėliniais šių veiks- mažodžių vediniais, rodančiais laipsnišką objekto netekimą (posesinio santykio nu- trūkimą), nes tarp rezultatinių DV, regis, tokių vedinių nepasitaiko, plg. iš-protėti ‘ne- tekti PROTO’, nu-turtéti “netekti TURTO", bet nu-pleiskanoti *‘netekti PLEISKANY’ (“atsirasti PLEISKANOMS’). Kartais posesinio santykio nutrūkimas gali būti žymimas net be prieš- dėlio, plg.: lukštenti ~ daryti, kad neturėtų LUKSTO (dėl galimos lokatyvinės interpreta- cijos zr. 3.4.1); šakoti — daryti, kad neturėtų šakų (‘genéti’ LKŽ 423); plunksnoti — imti neturėti PLUNKSNŲ ("mesti plunksnas, Sertis’, t. p. ir ‘Zelti plunksnomis’ LKZ, 355; priešdėlinis iš-plunksnoti, beje, rodo rezultato atsiradimą: ‘apaugti plunksnomis' LKZ ten pat). Ar kalbamasis kriterijus tikrai tinkamas inchoatyviniams posesiniams ir re- zultatiniams veiksmažodžiams skirti, reikėtų pasidomėti dar atskirai. Kita turtėti, lobėti, protinti tipo dariniams reikšminga problema — tai pamatinio žo- džio klasės interpretacija. Jei šie veiksmažodžiai siejami su būdvardžiais (LOBUS LKZ 638, TURT-ingas, PROT-ingas — jzvelgiant darybinj kamieno trumpinima), jie laikytini predikatyviniais inchoatyvais ir prie posesiniy DV tiesiogiai neskirtini. Esyviniy posesiniy DV néra gausu (dar plg. nublankusios motyvacijos valioti ~ turėti VALIOS ‘jégos’, šlovėti ~ turėti SLOVE). Tipologiniai tyrimai rodo, kad patys daz- niausi — kauzatyviniai posesyvai (Kalius¢enko 1994: 52, 2000: 29). Be paprastai DV studijose nurodomo ginkluoti, minėtini (j)galioti ~ suteikti GALIA, daryti, kad kas turėtų GALIA, plg. at-/is-galioti “atimti GALIA’ (LKŽ,, 70); garbinti — suteikti GARBĘ (bet plg. bdv. GARBUS), šlovinti ~ suteikti SLOVE (bet plg. bdv. šLovus). Konkrečių daiktavardžių motyvuoti yra DV balnoti (žirgą), vainikuoti (nugalėtoją), žieduoti (paukščius), rėminti (paveikslą), stiklinti (verandą) — uždėti („suteikti“) žirgui BALNĄ, nugalėtojui VAINIKĄ, paukščiams ŽIEDUS, paveikslui RĖMUS, įdėti verandai sTIKLUS. Didelę posesinių kauzaty- vų dalį sudaro veiksmažodžiai, nusakantys objektų tepimą, padengimą kuo nors arba ko nors dėjimą į juos, pavyzdžiui: 16 (a) dervuoti valtį ~ daryti, kad valtis turėtų DERVOS | tepti valtį DERVA (b) tapetuoti kambarį — daryti, kad kambarys (jo sienos) turėtų TAPETUS (c) druskinti mėsą — daryti, kad mėsa turėtų DRUSKOS | dėti į mėsą DRUSKOS (d) chloruoti vandenį — daryti, kad vanduo turėtų CHLORO | dėti CHLORO į vandenį Posesiniams kauzatyvams galima priskirti ir nemažą ieškojimo, siekimo įgyti veiks- mažodžių grupę: uogauti, grybauti, vėžiauti ir pan. Nuo kitų posesyvų šie veiksmažo- DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTIKA | 69 džiai išsiskiria intranzityvumo galimybe. Tai galima aiškinti tuo, kad kauzatorius ir kauzuojamasis posesorius šių veiksmažodžių semantikoje sutampa: 17 Jonas grybauja ~ Jonas (agentas) daro, kad [Jonas (posesorius)] turėtų, įgytų GRYBU (posesinis objektas) Panašiai kaip čia sutampa kauzatorius ir posesorius, taip sutampa ir datyviniy tran- zityviniy refleksyvy subjektas ir datyvas (Geniusiene 1987: 126t.). Gali būti, kad kai kurių priesdeliniy siekimo įgyti veiksmažodžių sangrazos zymiklis išreiškia benefi- cientą, plg.: 18 (a) Ona pasiuvo dukrai suknelę (b) Ona pa-si-siuvo suknelę (c) *Ona pa-si-siuvo dukrai suknelę 19 (a) Motina priuogavo vaikams pilną ąsotį (b) Motina pri-si-uogavo pilną ąsotį (c) *Motina pri-si-uogavo vaikams pilną ąsotį Plg. dar: Ne tik SAU ir VAIKAM pri-uogdut reikia (LKŽ.., 479; išskirta ir skaidyta mano — J. P.). Į sangrąžos žymiklio beneficientiškumą veiksmažodyje pa-si-grybauti dėmesį atkreipia ir Geniušienė, jo reikšmę aiškinanti “pick mushrooms FOR ONESELF for a while' (1987: 137; išskirta mano — J. P.). Smulkiau šią problemą reikėtų panag- rinėti atskirai. Posesyvinių DV klasė daugelyje darbų neskiriama. Pirmiausia reikia pasakyti, kad Marchandas (1964: 111t., 1969b: 369t.) dalį čia aptartų DV (tipas ginkluoti, dervuoti) laiko ne objektiniais, o aplinkybiniais (adverbial complements). Autorius pastebi, kad šie suteikimo, arba ornatyviniai, veiksmažodžiai yra artimi instrumentiniams ir galė- tų sudaryti net jų pogrupį (1964: 111; plg. veiksmažodžių chloruoti, bintuoti, druskinti pamatinius žodžius kaip priemones tam tikriems tikslams). Kita vertus, akivaizdu, kad Marchandas gerai užčiuopęs ir kalbamųjų veiksmažodžių posesyvinį pobūdį — tai matyti ir iš kategorinių parafrazių — “to provide with’, ‘to deprive of' (privatyviniai lukštenti tipo veiksmažodžiai). Siekimo įgyti DV (tipas grybauti) Marchando inter- pretuojami kaip rezultatiniai objektiniai (1964: 116, 1969b: 370), nes įgyjamus ob- jektus autorius laiko tam tikros veiklos pasekme, produktu. Clarkų studijoje visi čia aptarti DV, išskyrus grybauti tipą, pateikiami skyriuje locatum verbs, t. y. kaip veiks- mažodžiai, žymintys ko kur nors dėjimą, arba atvirkščiai — išėmimą (Clark, Clark 1979: 769-771). Toks sprendimas irgi pagrįstas, nes posesinių ir lokacinių ryšių sam- pyna gerai žinoma (Lyons 1967; Clark 1978; Freeze 1992). Siekimo įgyti DV Clarkų pateikti prie smulkesnių grupių ir pavadinti derliaus veiksmažodžiais (crops). Auto- riai taikliai pastebi, kad jie iš dalies primena neigiamuosius locatum veiksmažodžius (Marchando privatyvinius), nes žymi ko nors iš kur nors paėmimą, tik vieta nebūtinai nurodoma (plg.: Roger hayed the top field — Roger caused it to come about that [hay was not in the top field), be vietos nuorodos — Roger hays for a living; Clark, Clark 1979: 780). Kaliuščenko posesinius DV aptaria kaip atskirą grupę ir jai taiko trejo- 70 | JURGIS PAKERYS pos (šešeriopos) predikacijos modelį (1994: 41-58, 2000: 22-32). Kvaziposesyvi- niams inchoatyviniams DV iliustruoti autorius pateikia ir lietuviškų (šiame straips- nyje subjektiniais rezultatyvais laikomų) pavyzdžių: lapoti “imti turėti lapų, įgyti la- pu’, žolėti “žole apaugti’, be to, šiai grupei priskiria ir kai kuriuos gamtos reiškinių veiksmažodžius, pavyzdžiui, vok. sich bewolken ‘debesuotis’. Siekimo įgyti DV auto- rius aprašo prie objektinių, kur išskirti ir smulkesni medžiojimo, rinkimo, ėjimo ko gauti pogrupiai (1994: 83-86, 88; 2000: 47-50). Tik paskutinį pogrupį ('eiti ko (gau- ti)’) autorius laiko artimą lokatyviniams posesyvams. Su posesyvumo semantika su- siję ir dvi Soleckos bei Terminskos skiriamos funkcijos (1980: 24t.). Dalies funkcija fs Vartojama apibūdinti pamatinio žodžio žymimo objekto susilietimui, susijungi- mui su visuma, pavyzdžiui: le. plombowač “plombuoti' (PLOMBA tampa danties dali- mi), szezotkowač ‘valyti, šukuoti (šepečiu)' (šepetys, šukos — le. SZCZOTKA — liesdamas plaukus ar kitus objektus būna jų dalimi); le. policzkowač “mušti į veidą, skelti antau- si’ (tam tikru momentu veikėjo kūno dalis paliečia veikiamojo veidą, skruostą — le. POLICZEK, akimirką būna jo dalimi, plg. lie. snukiuoti, žr. 3.4.1) (Karolak, red., 1980: 53tt., 65tt., 89tt.). Tikrojo posesyvumo funkciją 7,,,„Siūloma taikyti tokiems DV kaip svečiuotis, žiemoti, dienoti ("leisti kur DIENĄ"), interpretuojant buvimą kur nors kaip tam tikrą priklausymą kam nors (Solecka, Terminska 1980: 25). Lituanistikoje posesinių DV kategoriją skirti nėra įprasta. Kad posesinė semantika užčiuopta, galima spręsti iš kai kurių kategorijų apibūdinimo, pavyzdžiui, galioti pa- teikiamas prie “[j]Jausti, TURĖTI, pergyventi tai, kas išreikšta pamatiniu zodziu’ (Jakai- tienė 1976: 270; išskirta mano — J. P.). Kiti šiame straipsnyje posesiniais laikomi DV priskiriami padaromajai kategorijai ir pateikiami tepimo, padengimo ir ieškojimo, rinkimo ir pan. pogrupiuose (Ambrazas, red., 1997: 388t.; plg.: Jakaitienė 1973: 64— 66, 1976: 269t.; Ulvydas, red., 1971: 248, 252t., 261; Paulauskienė 1994: 267-269). 3.3.4. INSTRUMENTINIAI DV. Jų parafrazėse pamatiniai žodžiai žymi įrankius, kuriais atliekami tam tikri veiksmai, pavyzdžiui: 20 (a) Stalius obliuoja lentą — Stalius OBLIUMI veikia lentą, naudoja OBLIŲ lentai apdoroti (b) Jonukas gražiai smuikuoja — Jonukas gražiai veikia (groja) SMUIKU (c) Sportininkai špaguojasi — Sportininkai veikia (vienas kitą) ŠPAGOMIS (d) Ona šukuojasi — Ona (save) veikia ŠUKOMIS (e) Bronė daug liežuvauja ~ Bronė daug veikia LIEZUVIU (f) Petras gerai vairuoja ~ Petras gerai veikia | naudojasi VAIRU (g) Vaikai slidinėja — Vaikai naudojasi SLIDĖMIS Instrumentiniai DV predikuoja įrankių naudojimą esyviškai, bet pasitaiko ir okazi- nių kuratyvų, pavyzdžiui: smuikuodinti, (su-)šukuodinti (LKZ, 204, „„,335)**. Abejo- * XV **— Tiesa,sušukuodinti lizde pateiktas pavyzdys kiek painus: Pati vilnų nesukuo[ja], marti susukiiodina. Kadangi kauzuojamasis asmuo nurodytas ir užima subjekto poziciją (marti), tai sušukuodinti čia kuratyvi- niu nelaikytinas, laukiama konstrukcija būtų: Pati vilnų nešukuoja, tik šukuodina — viską jai marti daro. DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTIKA | 71 tina, ar juos galima tiesiogiai sieti su pamatiniais daiktavardžiais, ryšys čia tarpinis: smuikuodinti : smuikuoti : smuikas. Kalbant apie instrumentinius DV, įrankio sąvoka neturėtų būti ribojama konkrečių daiktavardžių, čia įtrauktinos ir abstraktesnės veiki- mo priemonės, pavyzdžiui: protauti, galvoti — naudotis PROTU, GALVA. Tarpinę grandį tarp posesinių kauzatyvų ir instrumentinių DV sudaro atvejai, nusakantys veiklą tam tikromis medžiagomis (pavyzdžiui: dervuoti, chloruoti, druskinti), kurias galima inter- pretuoti kaip priemones, pavyzdžiui: Mes nuodijame tarakonus — Mes veikiame tara- konus NUODAIS. Tarp tokių atvejų mėginta nubrėžti aiškesnę ribą, sakysim, pastebėta, kad anglų kalboje instrumentiniai veiksmažodžiai nesuderinami su privatyviniais prieš- dėliais de- ir dis- (Clark, Clark 1979: 779, remiantis Marchand 1969b: 134t.), plg.: unbutton ‘atsegti’ (reversinis instrumentinis veiksmažodis) : debutton “padaryti be sa- gų, išplėšti sagas' (privatyvinis veiksmažodis). Labai stengtis atriboti kalbamuosius atvejus kažin ar būtina. Juk paprastai priemonės naudojimas tam tikro objekto atžvil- giu implikuoja erdvinį priemonės ir veikiamo objekto sąlytį, plg. jau minėtus Soleckos, Terminskos (1980: 24t.) svarstymus. Todėl kai kurie atvejai gali būti interpretuojami dvejopai, ypač jei pamatinis žodis yra medžiaga, kuri veiksmo metu su objektu neatski- riamai sujungiama: cementuoti pamatus — dėti CEMENTO į pamatus (daryti, kad pamatai turėtų CEMENTO) ar veikti pamatus CEMENTU (plg. nuodyti tarakonus — daryti, kad tara- konuose atsirastų NUODU | kad tarakonai savyje turėtų NUODU | veikti tarakonus NUODAIS). Instrumentinę DV kategoriją išskiria visi tyrinėtojai, tiesa, ne visi į ją įtraukia vei- kimo medžiagomis DV (tipas klijuoti, cementuoti). Marchandas instrumentinius da- rinius aptaria aplinkybiniy DV skyriuje (1964: 112-114; 1969b: 369t.) ir pažymi ornatyvinių DV artimumą šiai grupei. Clarkų studijoje, kaip jau minėta, atskirai pa- analizuoti instrumentinių ir lokacinių DV panašumai bei skirtumai. Autoriai nelinkę pripažinti instrumentais objektų, kurie tampa neatskiriama veiksmo rezultatų dali- mi (1979: 778), bet vis dėlto jų instrumentinių DV sąraše yra angl. glue ‘klijuoti’, cement ‘cementuoti’ ir kt. Kaliuščenko šios problemos atskirai nenagrinėja, tačiau tarp instrumentinių DV irgi pateikia klijuoti (1994: 91, 2000: 52), o auksuoti, drus- kinti tipo vedinius aptaria prie kauzatyvinių posesyvų (1994: 52t., 2000: 29t.). Geniu- šienės studijose kaip instrumentiniai veiksmažodžiai pateikiami geležiuotis “rūdyti (trauktis geležimi)', pečiuotis “pečiais stumdytis' (1983: 61t., 1987: 157). Lituanistinėje literatūroje tepimo, padengimo medžiagomis ar jų kur nors dėjimo grupė aptariama prie padaromosios DV kategorijos, o konkrečių įrankių pavadinimų pamatuotiems DV skiriama instrumentinė kategorija (Jakaitienė 1973: 64t., 1976: 269; Ambrazas, red., 1997: 388, 390; plg.: Ulvydas, red., 1971: 248, 253t., 262, 265; Paulauskienė 1994: 267t.). 3.4. Aplinkybiniai DV Jų parafrazėse pamatiniai žodžiai atlieka aplinkybių funkcijas ir yra reiškiami links- niais arba prielinksninėmis konstrukcijomis. Šie DV nusako veiksmų erdvę (21 a) arba laiką (21 b), pavyzdžiui: 21 (a) Turistai stovyklauja prie ežero — Turistai yra (gyvena) STOVYKLOJE prie ežero 72 | JURGIS PAKERYS (b) Gandrai žiemoja Afrikoje — Gandrai ŽiEMĄ būna Afrikoje Erdvės ir laiko semantinius vaidmenis galima būtų jungti ir į vieną — erdvėlaikio vaidmenį, nes į laiką nurodoma kaip į tam tikrą laiko matmens vietą. Tarp kai kurių anksčiau aptartų DV galima rasti tokių, kurie nusako veiksmo būdą ir gali būti para- frazuojami vartojant prieveiksmius ar jiems semantiškai artimus linksnius. Plg. to- kias jau minėtų predikatyvinių ir rezultatinių DV parafrazes: 22 (a) Petras kvailioja — Petras elgiasi KVAILAI : elgiasi kaip KVAILYS (b) Zirgas šuoliuoja — Zirgas bėga ŠUOLIAIS : daro ŠUOLIUS Vis dėlto savarankiško būdo aplinkybių DV pogrupio čia nebus skiriama, būdo ap- linkybės atspalvis laikytinas antriniu. 3.4.1. ERDvĖs DV. Jų parafrazėse pamatiniai žodžiai paprastai žymi vietas, kuriose esama (23 a), arba kauzuojama, kad kas jose būtų (23 b, c), pavyzdžiui: 23 (a) Ona kieminėja pas dėdę — Ona yra dėdės KIEME (svečiuojasi) (b) Statybininkai sandėliuoja medžiagas — Statybininkai daro, kad medžiagos būtų SANDĖLYJE (-iuose) (c) Gelbėtojai šalina kliūtis — Gelbėtojai daro, kad kliūtys būtų SALYJE, deda jas ŠALIN Esyvinės predikacijos atvejai reti, plg. dar aikštėti — būti AIKŠTĖJE, namuoti — būti NAMIE, NAMUOSE (LKŽ,, 36, mf 537; Ulvydas, red., 1971: 248, 258)*, minėtinas ir sinchroniškai nebeskaidus medžioti ~ būti MEDYJE ‘miske’. Aiškių inchoatyviniy vedi- nių sunku nurodyti, plg. prieveiksminį veiksmažodį artėti — imti būti ARTI, ARČIAU (kau- zatyvinis vedinys artinti — daryti, kad būtų ARTI). Krypties semantikos, arba direktyvi- niams galinio taško, atvejams (23 b, c) priskirtini ir reti mušimo į tam tikrą kūno vietą veiksmažodžiai, pavyzdžiui: snukiuoti ~ veikti (kumštį) SNUKIO link, mušti į SNUKĮ; ausiuoti — veikti (kumštį, delną) AUSIES link, mušti į/per AusįĮ. Sie DV (žr. daugiau pavyz- džių Jakaitienė 1973: 44) semantiškai laikytini kauzatyvais, nes ne pats subjektas juda tam tikra kryptimi, o jo valdomas (kauzuojamas) objektas, pavyzdžiui, kumštis. Pasitaiko erdvės DV, kurių pamatiniai žodžiai parafrazėse atlieka semantinį kelio vaidmenį, pavyzdžiui, gruodenti — judėti GRUODU, važiuoti per GRUODĄ. Jiems artimi prielinksnių pamatuoti veiksmažodžiai, pavyzdžiui, skersuoti, kurie kelią gali predi- kuoti esyviškai arba kauzatyviškai, plg. skersuoti per lauką — eiti SKERSAI lauko : sker- suoti kamuolį — versti kamuolį judėti SKERSAI (futbolo aikštės). Kadangi prielinksnis skersai žymi ir vietą, galimas kauzatyvinis vedinys: skersinti — daryti, kad kas būtų SKERSAI (ko), “skersai ką daryti (dėti, krauti)’ DŽ* 701. Erdvės DV samprata literatūroje palyginti mažai įvairuoja. Dėmesys atkreiptinas į vadinamuosius privatyvinius veiksmažodžius (‘daryti, kad kas ko neturéty’), kuriuos » Veiksmažodžio aikštėti užfiksuota ir inchoatyvinė reikšmė: "iškilti į aikštę, aiškėti' (LKŽ , 36). 1(2) DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTIKA | 73 Marchandas turbūt neatsitiktinai pateikia iškart po lokatyvinių (1964: 115). Jau mi- nėta, kad posesyvumas ir lokatyvumas glaudžiai susiję, todėl angl. shell = lie. lukštenti tipo DV galima interpretuoti dvejopai: kaip neigiamuosius posesyvinius (daryti, kad neturėtų LUKSTO’) ir kaip neigiamuosius lokatyvinius (‘daryti, kad nebūtų LUKSTE’). Matyt, todėl Clarkų studijoje šiaip jau panašūs pavyzdžiai yra atsidūrę skirtingose vietose: shell the peanuts ‘lukStenti žemės riešutus' prie locatum (pogrypis ‘not-on’), shell the peas ‘lukStenti zirnius’ prie location (pogrupis ‘not-in’) (1979: 770, 773), plg. dar lie. iSprotéti “imti neturėti (netekti) proto’ : (metaforiškai) “išeiti iš proto’ (nei- giamas posesyvas : neigiamas lokatyvas). Tarpiniy atvejy galima nurodyti ir daugiau, pavyzdžiui, su erdve susijusios dalyvavimo ar patiriamų būsenų situacijos, plg. tokias galimas parafrazes: posėdžiauti ~ būti POSĖDYJE | užsiimti POSĖDŽIU, baimintis — būti BAIMĖJE, būti apimtam (erdvinis veiksmažodis) BAIMĖS. Išimtimi laikytina predikaty- vinio sveciuotis ~ būti SVECIU galimybė būti parafrazuotam lokatyviškai: būti SVEČIUO- SE. Veiksmažodžio keliauti interpretacija irgi gali būti dvejopa: būti KELYJE (vieta) ir naudotis KELIU (priemonė, instrumentas). Lituanistikoje erdvinių DV kategoriją skirti neįprasta, bet lokatyvinių reikšmių kartais nurodoma (Ulvydas, red., 1971: 248). Lokatyvinį pogrupį aprašo Geniušienė (1983: 62; 1987: 157), tiesa, šios semantikos denominatyvinių lietuvių kalbos reflek- syvų nepateikia. 3.4.2. LAIKO DV. Šių vedinių parafrazėse pamatiniai žodžiai žymi laiko sąvokas ir atlieka semantinį temporatyvo vaidmenį, pavyzdžiui: 24 (a) Vasaroti kaime — VASARĄ būti kaime (b) Vakaroti prie ežero — VAKARE būti prie ežero Kalbamieji DV žymi ne tik veiksmo laiką, bet ir implikuoja tam laikui būdingą veiklą, pavyzdžiui: vasara — poilsis, atostogos, vakaras — poilsis, pramogos arba dar- bai namie. Priesaginiai laiko semantikos veiksmažodžiai gali būti pamatuoti ir varda- žodinių prieveiksmių, žyminčių tam tikrą reliatyvų laiko tašką (denominatyviniais šie vediniai jau nelaikytini): 25 (a) Traukinys vėluoja — Traukinys yra laiko taške (per) VĖLAI (t. y. atsilieka nuo numatyto, etaloninio laiko taško) (b) Kam taip arikstini sėti žirnius? (LKZ,,, 145) — Kam laiko taške per ANKSTI sėji žirnius? (t. y. pralenki numatytą, etaloninj laiko tašką) Kai kurių tokių veiksmažodžių galimi ne tik esyviniai, bet ir kauzatyviniai predika- cijos variantai, pavyzdžiui: ankstinti, vėlinti — daryti, kad būtų ANKSTI (anksčiau), VĖLAI (vėliau). Pastaruosius galima susieti ir su būdvardžiais ANKSTUS, VELUS (ANKST-yvas, VĖL-yvas) ir laikyti predikatyviniais. Laiko DV grupė nėra didelė, tad ne visų autorių išskiriama. Sakysim, su laiko se- mantika susiję angl. weekend "leisti savaitgalį", vacation ‘atostogauti’, honeymoon ‘leisti medaus mėnesį! Marchando laikomi objektiniais rezultatiniais, nes jie nurodą į veik- 74 | JURGIS PAKERYS la kaip į tam tikrą rezultatą**. Clarkų studijoje tie patys DV pateikiami atskiroje truk- mes (duration) grupėje (Clark, Clark 1979: 773). Kaliuščenko darbuose (1994: 105— 108, 2000: 61-63) temporatyviniams DV trejopos (šešeriopos) predikacijos mode- lio netaikoma, nes daiktavardžių pamatuotų inchoatyvinių ir kauzatyvinių vedinių, matyt, nepasitaikė. Tiesa, viename pogrupių pateiktas lie. dienoti reikšme “darytis šilta' (1994: 107, 2000: 62) galėtų būti interpretuojamas ir kaip inchoatyvinis. Lituanistikos tradicijoje darybinė laiko kategorija neišskiriama, bet prie -uoti ir -oti vedinių ši reikšmė minima (Ulvydas, red., 1971: 248, 254; Paulauskienė 1994: 267). Jakaitienė laiko DV (vasaroti, žiemoti) skiria prie platesnės būsenos kategori- jos (1973: 36). Veiksmažodis atostogauti, panašiai kaip angl. vacation, interpretuoja- mas dvejopai: kaip laiko (Paulauskienė 1971: 195) ir kaip dalyvavimo, buvimo kur DV (Jakaitienė 1973: 49, 1976: 269; Ambrazas, red., 1997: 394). 4. IŠVADOS 1. Klasifikuojant denominatyvinius lietuvių kalbos veiksmažodžius tikslinga taikyti trejopos predikacijos ir sintaksinius-semantinius kriterijus (žr. 2 lentelę). 2 LENTELĖ. LIETUVIŲ KALBOS DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SINTAKSINĖ-SEMANTINĖ KLASIFIKACIJA ATSIŽVELGIANT Į PREDIKACIJOS TIPUS (PZ - PAMATINIS ŽODIS) Predikacijos tipas Esyvas Inchoatyvas Kauzatyvas Sintaksinés- semantinés PZ ypatybés Predikatyvas kvailioti : kvailys kvailėti : kvailys kvailinti : kvailys baltuoti : baltas baltėti : baltas baltinti : baltas Subjektas Procesantas audroti : audra Rezultatas dienoti : diena Objektas Rezultatas juokauti : juokai Kontentas badauti : badas gėdinti : gėda Posesumas galioti : galia turtėti : turtas ginkluoti : ginklas Instrumentas meškerioti : meškerė *% Plg. apie weekend: „das Wochenende wird durch die Handlung als etwas Lebendiges sozusagen erst erzeugt, wird in der Handlung erst existent” (Marchand 1964: 117). DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTIKA | 75 2 LENTELES TESINYS Predikacijos tipas Esyvas Inchoatyvas Kauzatyvas Sintaksinés- semantinės PZ ypatybės Aplinkybė Erdvė stovyklauti : stovykla sandėliuoti : sandėlis Laikas žiemoti : žiema 2. Trejopos predikacijos sistemą sudaro bazinė esyvinė predikacija (požymis turi- mas), iš jos išvedama inchoatyvinė (požymis įgyjamas), iš pastarosios — kauzatyvinė (požymis suteikiamas). Denominatyviniais veiksmažodžiais predikuojami požymiai arba jų kompleksai žymimi jų pamatinių vardažodžių. 3. Sintaksiniai-semantiniai požymiai nustatomi atsižvelgiant į pamatinio žodžio funk- cijas darybinėse parafrazėse. 4. Abstrakčiausią sintaksinių vaidmenų pakopą denominatyvinių veiksmažodžių kla- sifikacijoje sudaro predikatyvų, subjektų, objektų ir aplinkybių funkcijos. 5. Subjektiniai denominatyviniai veiksmažodžiai turi semantinius procesantų ir re- zultatų potipius. 6. Objektiniai denominatyviniai veiksmažodžiai turi keturis tiesioginiais ir netie- sioginiais objektais reiškiamus semantinius potipius: rezultatų, turinių (kontentų), priklausinių (posesumų) ir įrankių (instrumentų). 7. Aplinkybiniai denominatyviniai veiksmažodžiai turi du potipius: erdvės ir laiko. SUTRUMPINIMAI DŽ* — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (vyr. red. S. Keinys), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. LKŽ- Lietuvių kalbos žodynas 1-XX, I-11” (red.: J. Balčikonis, J. Kruopas, K. Ulvydas, V. Vitkauskas), Vilnius, 1941-2002. LITERATŪRA AMBRAZAS, V., red., 1997: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. BALKEVIČIUS, J. 1963: Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės litera- tūros leidykla. BojAR, B. 1975: Polskie czasowniki z wbudowanym argumentem. Polonica 1, 167-186. CLARK, E. V. 1978: Locationals: existential, locative and possessive constructions. Greenberg, J. H., ed., Universals of Human Language 4: Syntax, Stanford, California: Stanford University Press, 85-126. CLARK, E. V,, CLARK, H. H. 1979: When nouns suface as verbs. Language 55 (4), 767-811. FREEZE, R. 1992: Existentials and other locatives. Language 68 (3), 553-595. GENIUSIENE, E.[GENJUSENE, Ė.] 1983: Pecdhūaekcuenbie 21a2zonbi 6 Garmuiickux A3bIKAX U munono2us pedh- AeKcueo6, BuibHIOC: BHIbHIOCCKHH YHUBEPCHUTET. GENIUŠIENĖ, E. 1987: The Typology of Reflexives, Berlin, New York, Amsterdam: Mouton de Gruyter. 76 | JURGIS PAKERYS GRZEGORCZYKOWA, R. 1969: Czasowniki odimienne we wspotczesnym języku polskim, Wroclaw, Warszawa, Krakow: Ossolineum. (Prace jezykoznawcze, 53). HOLVOET, A. 1991: Transitivity and Clause Structure in Polish. A Study in Case Marking, Warszawa: Slawis- tyczny OSrodek Wydawniczy. (Prace Slawistyczne, 95). HOLVOET, A. 2003: Laisvieji predikatyvai ir jų sintaksiniai ryšiai. Holvoet, A., JudZentis, A., red., Sintaksiniy ryšių tyrimai, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla (Lietuvių kalbos gramatikos darbai 1), 67-78. [JaBLONSKIS, J.] 1911: Rygiškių Jonas, Lietuvjų kalbos sintaksė 1, Seinai. JABLONSKIS, J. 1957: Rinktiniai raštai 1 (sudarė J. Palionis), Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. JAKAITIENĖ, E. 1972: Dėl priesaginių veiksmažodžių darybinių reikšmių. Baltistica 8 (1), 49—54. JAKAITIENĖ, E. 1973: Veiksmažodžių daryba. Priesagų vediniai, Vilnius: Vilniaus universitetas. JAKAITIENĖ, E. 1976: Žodžių darybos tipai ir kategorijos. Jakaitienė, E., Laigonaitė, A., Paulauskienė A., Lietuvių kalbos morfologija, Vilnius: Mokslas, 251-278. JAKAITIENĖ, E. 1988: Leksinė semantika, Vilnius: Mokslas. KALIUŠČENKO, V. D. 1987: TH110JIOTHS JIOKATHBHBIX, IIOCCECCHBHbIX H aTPUOYTUBHBIX OTCYOCTAHTHBHbIX rJIaroJIOB. Bonpocbi a3biKo3kanus (1), 93-105. KALIUŠČENKO, V. D. 1994: Tunono2zus ombimennbix 21a20n06, JJoneuk: Įloneuunna. KALIUŠČENKO, V. D. 2000: Typologie denominaler Verben, Tūbingen: Max Niemeyer Verlag. KAROLAK, S. 1972: O znaczeniach czasownikéw odimiennych. Wierzbicka, A., red., Semantyka i stownik, Wroctaw, Warszawa, Krakow, Gdansk: Ossolineum. (Z dziejow form artystycznych w literaturze polskiej, 27). KAROLAK, S., red., 1980: Semantyczno-syntaktyczny stownik stowiariskich czasownikow odimiennych, Kato- wice: Uniwersytet Sląski. KATKUVIENĖ, L. 1979: Lietuvių kalbos beasmeniai veiksmažodiniai sakiniai, žymintys gamtos reiškinius. Kalbotyra 30 (1), 39-47. KATKUVIENE, L. 1982: Apie lietuvių kalbos beasmeniy sakinių su verba meteorologica semanting struktūrą. Sintaksės ir semantikos klausimai. Respublikinės mokslinės konferencijos, skirtos TSRS įkūrimo 60-mečiui, pranešimų tezės (red. K. Župerka), Šiauliai, 29—30. KAZLAUSKAS, J. 1965: Mokslinė lietuvių kalbos gramatika [rec.: Lietuvių kalbos gramatika 1 (red. K. Ulvy- das), Vilnius: Mintis, 1965]. Pergalė 10, 172-176. KURICYNA, L. A. 1985: Oco6eHHocTH OTBIMEHHOTO KOHBEpCHOHHOTO 06pa30BaHHS IMMarojioB. Cemanmuka u (dbykKKuuonupoeanue anznulickoeo 2naeona, Topbkuii, 69-76. LyoNs, J. 1967: A note on possessive, existential and locative sentences. Foundations of Language 3, 390— 396. MARCHAND, H. 1964: Die Ableitung desubstantivischer Verben mit Nullmorphem im Englischen, Franzo- sischen und Deutschen. Die Neueren Sprachen 10, 105-118. MARCHAND, H. 1969a: Die Ableitung deadjektivischer Verben im Deutschen, Englischen und Franzosi- schen. Indogermanische Forschungen 74, 155-173. MARCHAND, H. 1969b: The Categories and Types of Present-Day English Word-Formation. A Synchronic- Diachronic Approach, Miinchen: C. H. Beck’sche Verlagsbuchhandlung. MORKUNAS, K., par., 1999: Lietuvių kalbos enciklopedija (parengė K. Morkūnas), Vilnius: Mokslo ir encik- lopedijy leidybos institutas. PAULAUSKIENĖ, A. 1971: Dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodis, Vilnius: Vilniaus universitetas. PAULAUSKIENĖ, A. 1994: Lietuvių kalbos morfologija. Paskaitos lituanistams, Vilnius: Mokslo ir enciklope- dijų leidykla. SLIŽIENĖ, N. 1994: Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas 1: A-M, Vilnius: Mokslo ir enciklope- dijų leidykla. SOLECKA, K. M., TERMINSKA, K. 1979: Préba definicji semantycznych. Jyxcnocaosencku dunon02 35, 55-64. SOLECKA, K. M., TERMINSKA, K. 1980: Definicje semantyczne. Karolak, red., 1980, 17—28. DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTIKA | 77 ULUCHANOV, I. S. 1977: C106006pasoeamenonas cemanmuxa 6 pycckom s3biKe, Mocksa: Hayka. Urvypas, K., red., 1971: Lietuvių kalbos gramatika 2: Morfologija (Veiksmažodis, prieveiksmis, dalelytė, prielinksnis, jungtukas, jaustukas, ištiktukas), Vilnius: Mintis. ULvypas, K., red., 1976: Lietuvių kalbos gramatika 3: Sintaksė, Vilnius: Mintis. Jurgis Pakerys Gauta 2004 03 17 Baltistikos ir bendrosios kalbotyros katedra Vilniaus universitetas Universiteto g. 5, 01513 Vilnius