Dabartinės lietuvių kalbos prijungiamieji laiko sakiniai

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA L (2004), 35-53 Dabartinės lietuvių kalbos prijungiamieji laiko sakiniai JŪRATĖ PAJĖDIENĖ Lietuvių kalbos institutas The article gives an overview of finite and non-finite adverbial time clauses in modern standard Lithuanian and highlights the similarities and differences between them. Time clauses are classified with regard to the types of temporal relationship (simultaneity or sequence) and their grammatical marking. Special attention is given to such features as: agreement of tense forms in main and subordinate clause (this is characteristic of finite subordinate clauses, whereas non-finite clauses enjoy a relative freedom with regard to tense marking); obligatory subject deletion (in non-finite clauses, but also in certain finite types); agreement of aspect forms in main and subordinate clause; the use of subordinators and other syntactic markers of subordination; relative positioning of main and subordinate clause. ... mūsų supratimas visuomet yra istoriškai ir topografiskai apibrėžtas. (SVERDIOLAS 1996: 258) 0. ĮVADAS „Gramatikos paskirtis yra reikšmių kodavimas. Kiekviena kalba turi atlikti panašų komplektą užduočių. Iš universalaus telkinio, kuris užpildytas gramatinių konstrukcijų tipais, kiekviena kalba traukia savuosius rinkinius. Dėl pasirinkimo pobūdžio panašūs reikšmių tipai gali turėti nevienodą gramatinę raišką skirtingose kalbose. Bet įvairavimai nėra atsitiktiniai. Kiekvienas konstrukcijų tipas turi savitą semantinį poveikį, ir nors tam tikra reikšmė įvairiose kalbose gali būti reiškiama įvairiomis konstrukcijomis, jos bus panašios semantikos“ (Dixon 1995: 175). Specialios gramatinės priemonės reikalingos ir perduodant informaciją apie laika': naudojantis kalendorinį laiko žymėjima atspindinčiais žodžiais ar jų junginiais? bei gramatinio laiko kategorijos teikiamomis galimybėmis perteikiama konkreti laiko reikšmė; santykinė laiko reikšmė išryškinama lyginant vieno veiksmo“ santykį su kitu veiksmu. Veiksmų eiliškumą / laiko Turimas omenyje lingvistinis laikas, pasinaudojant Elizabeth Traugott siūlymu diskutuojant apie laiką skirti mažiausiai keturias jo rūšis: fizinį, psichinį, kalendorinį ir lingvistinį (Traugott 1978: 371). [=] Apie laiką nusakancius leksinius darinius ir ju sinonimika zr. Valiulytė (1998: 177-333). Straipsnyje veiksmu apibendrintai apibūdinama bet kokia situacija, reiškiama predikatu, siekiant išlaikyti lietuviškos gramatinės terminijos tradiciją (plg.: Ulvydas 1976; Ambrazas 1994, action — Ambrazas 1997; Vitas Labutis pristatydamas šalutinius laiko sakinius naudoja fakto sąvoką (Labutis 1998 : 291) pramaišiui su veiksmo sąvoka (Labutis 1998 : 292)). Situacijos terminą pasirenka Com- 36 | JŪRATĖ PAJĖDIENĖ santykius gali ikoniškai atspindėti pati pasakojimo tvarka, jų perteikimui gali būti naudojami užbaigtumą nurodantys dariniai, sujungiamieji ar prijungiamieji rodikliai (plg. Traugott 1978: 379). Panaudojant vienokio ar kitokio lygmens prijungimo priemones, laikas nusakomas prijungiamaisiais laiko sakiniais. Toks laiko matavimas pagrįstas asimetriniu propozicijy* tarpusavio santykiu“. Straipsnyje aprašant prijungiamuosius laiko sakinius remiamasi šiais postulatais: + Sudėtiniu prijungiamuoju sakiniu“ vadinamas sakinys, kurį sudaro du’ sintaksiškai nelygiaverčiai sakiniai“ arba dėmenys“. e Sakiniu laikoma propozicijos projekcija, kurios pagrindas yra veiksmažodis, reiškiantis predikata, ir vardažodžiai, kurie suvokiami kaip predikato argumentai. Predikato ir jo argumentų struktūrą (propoziciją) gali papildyti aplinkybės, kuriomis „reiškiama propozicijos periferija. [...] Aplinkybéms [...] būdinga kategorija yra prieveiksmiai“ (Holvoet, Judžentis 2003: 116). rie (1985: 5), Greenbaum (1996: 339-340), naujadarą stevent, kaip bendrą terminą vietoj event ir state, kai nereikia skirti veiksmo nuo būsenos, vartoja Durrell, Brée (1993: 296). Jei reikia detalizuoti, galima kalbėti apie propozicijų sąsają su būsenomis (states), kurios gali būti traktuojamos kaip laikinos ar nuolatinės, su įvykiais / atsitikimais (events), kuriems būdinga pakitimai; veiksmai (actions) gali būti apibūdinami kaip įvykiai, kuriuos atlieka atsakingas veikėjas (agentas), pvz.: „Actions are events for which a responsible agent is identified.“ (Givon 1984: 87). 4 Christianas Lehmanas propoziciją apibūdina kaip semantinį sakinio (clause) koreliatą (Lehman 1988: 182), Peter Hugoe Matthews — kaip sakiniu reiškiamą tvirtinimą / teiginį ir nurodo, kad tas pats propozicinis sakinio turinys gali būti išreikštas skirtingais sakiniais (Matthews 1997: 300); Talmy Givėon teigia propozicinį turinį (kaip tam tikrą kalbos lygmenį susijusį su sakiniu) esant būtinu parametru kalbos struktūros analizei (Givon 1979: 3-4) ir sakinį, arba propoziciją, įvardija kaip pagrindinį informacijos perteikimo kalboje vieneta (Givon 1984: 239) ar pagrindinį vienetą mentalinės informacijos kaupykloje (Givon 1990: 896); panašiai propozicija apibūdina ir John Lyons: skirtingi tos pačios kalbos sakiniai gali reikšti ta pačią propozicija (Lyons 1993: 142). Propozicijos gali būti vertinamos ir teisingumo aspektu — kaip teisingos ir melagingos (apie tai Lyons 1993: 38 tt) — bei pagal tai, ką jos atspindi: priežastinį ryšį tikrovėje ar pasakyme: — kaip de re ir de dicto (Matthews 1997: 87). 3 Apie asimetrini — vienos krypties — santykį tarp dviejų propoziciju sudétiniame sakinyje zr. Talmy (1978: 625tt). Pagrindinių gramatinių kategorijų apibūdinimas yra labiausiai problemiškas, tarp tokių patenka ir sudėtinio sakinio dėmenys — pagrindinis ir Šalutinis, nes nėra aiškaus funkcinio (semantinio ar / ir pragmatinio) apibrėžimo: pasak Williamo Crofto, jos identifikuojamos euristiškai (Croft 1990: 13); šalutinio sakinio, kaip santykius reiškiančios kategorijos, apibūdinimą pagal santykį su stipresne konstrukcija, kurios dalis ji yra, pateikia Huddleston (1999: 339). Vytautas Ambrazas taip aiškina supaprastinto — dviejų dėmenų — sakinio modelio pasirinkimą nagrinėjant sudėtinius sakinius: „Prijungiamaisiais laikome sakinius, sudarytus iš dviejų ar daugiau gramatinę sakinio formą turinčių dėmenų [...]. Dėmenų ryšio pobūdis nuo jų skaičiaus nepriklauso, todėl toliau, kalbant apie prijungiamuosius sakinius, apsiribojama iš dviejų dėmenų sudarytais sakiniais“ (Ambrazas 1972: 23). ; Apie terminų — pagrindinis, šalutinis sakinys sąlygiškumą žr. Ambrazas (1994: 660). Apie sakinio kaip visumos (sentence) ir sakinio kaip sudėtinio sakinio dėmens / dalies (clause) santykį žr. Huddleston (1999: 331, 341). Apie pagrindinio ir šalutinio dėmens ir sąvokų vartojimą lietuvių kalbotyroje žr. Holvoet, Judžentis (2003: 117). Axelio Holvoeto vartojamas šalutinio dėmens terminas yra platesnės apimties nei terminas „šalutinis sakinys“, nes „šalutinis sakinys į sudėtinio sakinio struktūrą įtraukiamas kartu su prijungimo rodikliu, todėl šalutinį dėmenį platesne prasme galima apibrėžti kaip prijungiamojo sakinio bei prijungimo rodiklio visumą“ (Holvoet 2003: 101). LIETUVIŲ KALBOS PRIJUNGIAMIEJI LAIKO SAKINIAI | 37 Jungiamuoju žodžiu laikomas kiekvienas žodis, kuris vartojamas kaip sudėtinio sakinio dėmenų jungimo rodiklis (Holvoet, Judžentis 2003: 122). Jungiamieji žodžiai" [...] įeina į šalutinio dėmens sudėtį (Ambrazas 1994: 659-660). + Šalutiniai sakinio dėmenys pagal sintaksinį ryšį gali būti skirstomi į valdomus ar modifikuojančius (Holvoet, Judžentis 2003: 119-120). + Pagal šalutinio sakinio veiksmažodines formas šalutiniai sakinio dėmenys skirstomi į finitinius, kurių pagrindą sudaro asmenuojamosios veiksmažodžio formos, ir nefinitinius, kurių pagrindą sudaro neasmenuojamosios veiksmažodžio formos (žr. Holvoet, Judžentis 2003: 120). Šiame straipsnyje dabartinės lietuvių kalbos prijungiamieji laiko sakiniai aprašomi stengiantis išryškinti būtent finitinių ir nefinitinių sakinių panašumus ir skirtumus, nes lietuvių kalbotyroje prijungiamaisiais sakiniais tradiciškai įprasta vadinti tik jungtukinius šalutinius sakinius, kurių predikatus išreiškia asmenuojamosios veiksmažodžio formos. Tokios nuostatos, aišku, buvo laikomasi aprašant ir prijungiamuosius laiko sakinius, plg.: „Apžvelgiami [...] sakiniai su prijungiamaisiais laiko aplinkybės jungtukais“ (Drotvinas 1962: 249); „prie laiko prijungiamųjų sakinių skirtini tik tie sakiniai, kuriuose laiko santykiai yra gramatiškai išreikšti“ (Ambrazas 1972: 31). Nors buvo įvardijama pati galimybė vartoti dalyvines, pusdalyvines, padalyvines aplinkybes „kaip laiko, priežasties, sąlygos ir pan. prijungiamųjų sakinių šalutinių dėmenų“ atitikmenis (Ambrazas 1976: 527), bet buvo vengiama jas vadinti sakiniais". Vytauto Ambrazo nuomone, „daugelis padalyvinių, pusdalyvinių ir dalyvinių aplinkybių pagal savo funkciją užima lyg ir tarpinę padėtį tarp sakinio dalių ir prijungiamojo sakinio šalutinių dėmenų“ [...] ir dažnai vartojamos „kaip prijungiamųjų sakinių šalutinių dėmenų sinonimai. Tačiau nuo prijungiamojo sakinio šalutinių dėmenų skiriasi tuo, kad neturi atskiro tarinio ir yra labiau susijusios su sakiniu“ (Ambrazas 1976: 533). Bet gramatiniuose aprašuose būdavo aptariamas šalutinio laiko sakinio / dėmens ir laiko aplinkybės funkcijos panašumas (Ambrazas 1976: 844) bei pabrėžiama, kad „Jlaisvą laiko konstrukcijos poziciją galima užpildyti ne tik konstitutyviniu sakiniu, bet ir jo nominalizacija [...], padalyvine konstrukcija [...] ar kuria kita laiko aplinkybe“ (Ambrazas 1972: 33)". "Dar apie jungiamuosius žodžius žr. Ambrazas (1999: 284). "" Išskyrus Jablonski, kuris skirstė šalutinius sakinius į pilnuosius ir sutrauktinius, pastaraisiais vadindamas dalyvines, padalyvines ir pusdalyvines žodžių grupes (Jablonskis 1957: 515), bet pats prisipažino tai daręs „vien senu papratimu“ (!) (Jablonskis 1957: 518). Elena Valiulytė sintaksiniais variantais pavadina paprastą laiko aplinkybę ir dalyvines konstrukcijas — dalyvinę, padalyvinę ar pusdalyvinę laiko aplinkybę, sudėtinio prijungiamojo sakinio dėmenį su specialiais laiko reikšmės jungtukais (Valiulytė 1995: 68). Vitas Labutis formuluoja: „Tariniu pasakyto fakto laiką galima išryškinti kitu faktu. Šiam reikalui tinka dalyvinės, padalyvinės ir pusdalyvinės konstrukcijos ir šalutiniai predikatiniai dėmenys (šalutiniai sakiniai)“ (Labutis 1998: 291). t 38 | JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 1. LAIKO SAKINIŲ PAGRINDINĖS REIKŠMĖS Prijungiamieji laiko sakiniai“ MODIFIKUOJA" pagrindinio sakinio predikata: jie tikslina veiksmo realizacijos aplinkybes — nusako pagrindinio ir šalutinio sakinio veiksmų vienalaikiškumo ar sekos santykį. Prijungiamaisiais laiko sakiniais gali būti pabrėžiamas šalutinio ir pagrindinio sakinio veiksmų ištisinis / visiškas (1) ar dalinis (2) vienalaikiškumas, pvz.: (1) Mama tq dainelę niiiniuoja, [kol pyksta). (2) [Bevaziuojant| sutemo; arba seka, pvz.: (3) Mama uZdainuoja, [kai supyksta]. (4) Brolis, [gavęs algą), grąžino skolą. Prijungiamaisiais laiko sakiniais kartu su sekos ar vienalaikiškumo reikšmėmis gali būti perteikiami ir kiti hiponimiški“ bendrai laiko sąvokai parametrai: momentas, trukmė, pasikartojimas (Van der Auwera 1999: 11). Hiponimiškų laiko parametrų perteikima'® nulemia pagrindinio ir šalutinio sakinio tarinių atitinkama parinktis — gramatinio laiko formų savitarpio santykis", predikatų veikslo reikšmių derėjimas su jungiamojo žodžio semantika bei kitos sakinio sandaros ypatybes'®. Kartais vienos gramatinės raiškos modelis gali turėti dvejopą reikšmę: prijungiamieji laiko sakiniai gali reikšti ne tik tam tikros tvarkos veiksmų lokalizaciją laiko skalėje, bet ir priežastinę" sąsają tarp veiksmų. „Sakiniai, kurių semantiniai ryšiai su pagrindiniu sakiniu remiasi abiejų sakinių laiko [...] aplinkybių sutapimu“ (Holvoet, Judžentis 2003: 154). Lietuvių kalbotyroje įprastesnis terminas — šliejimas, apibūdinamas kaip „tik loginiais ryšiais pagrįstas, su formų kaita nesusijęs žodžių prijungimo būdas“ (Balkevičius 1963: 35); kaip „nekaitomo priklausomojo dėmens [...] prijungimas, atspindint tarp junginio dėmenų tam tikrus semantinius santykius“ (Balkevičius 1998: 40); kaip būdingiausias prieveiksmių ryšys su kitais sakinio žodžiais (Ulvydas 1971: 427). Apie modifikavimą žr. Holvoet, Judžentis (2003: 134). P Apie hiponimiją žr. Lyons (1993: 291-295). Traugott nuomone, tai susiję su kitomis kalbos kategorijomis: būsimojo laiko nuorodos perteikimas susijęs su modalumu, seka — su išskaičiavimu / numeracija, veikslas (aspektas) — su pasikartojimu, dažnumu (Traugott 1978: 372). Leonardas Drotvinas yra aprašęs lietuvių kalbos prijungiamuosius laiko sakinius pagal tariniais einančių veiksmažodžių laikų ir veikslų savitarpio santykius (Drotvinas 1962: 249-265). Vytauto « Ambrazo nuomone, prijungiamųjų laiko sakinių būdingas bruožas — sintaksinio laiko plano derinimas (Ambrazas 1976: 845t) ir dėmenų tariniais einančių veiksmažodžių laikų derinimas bei veikslų santykis (Ambrazas 1994: 680). Apie sintaksinės sandaros ir reikšmės paralelumą ir tai, kad sintaksiškai relevantiškos reikšmės atsispindi sakinių sandaroje, žr. Ambrazas (1972: 30). Dėmenų ryšius, be jungtukų ir intonacijos, padeda nusakyti dar atliepiamieji žodžiai, dėmenų tvarka, tariniais (kartais ir kitomis sakinio dalimis) einančių žodžių gramatinė forma bei reikšmė (Ambrazas 1994: 658). Apie prijungiamųjų / prieveiksminių laiko sakinių reikšmių persipynimą žr. Van der Auwera (1999: 11); apie laiko sakinius su maišyta funkcija žr. Edgren (1971: 224—226) ar su kitokia (non19 LIETUVIŲ KALBOS PRIJUNGIAMIEJI LAIKO SAKINIAI | 39 2. LAIKO SAKINIŲ GRAMATINIAI POŽYMIAI Aptariant prijungiamuosius laiko sakinius svarbu atkreipti dėmesį į gramatinius jų požymius, atspindinčius asimetrinį santykj® tarp pagrindinio ir šalutinio sakinio dėmenų: e būtinybę derinti abiejų dėmenų predikatų gramatinį laiką; e privalomą subjekto elipsę šalutiniuose nefinitiniuose dėmenyse ir kai kuriuose finitiniuose dėmenyse (kai apibūdinami pagrindiniame sakinyje išreikšto subjekto laiko santykiai to paties subjekto atliekamu kitu veiksmu); e jungiamųjų žodžių vartoseną; e jungiamųjų žodžių ir predikatų veikslo reikšmių galimus derinius; e prijungiamojo dėmens santykį — tiesioginį ar per tarpininką — su pagrindiniu dėmeniu; e prijungiamojo dėmens pozicines galimybes pagrindinio dėmens atžvilgiu. 2.1. Dėmenų predikatai Sudėtinio prijungiamojo sakinio pagrindinio dėmens predikatais gali būti tik asmenuojamosios veiksmažodžio formos, šalutinio dėmens predikatais gali būti ir asmenuojamosios, ir neasmenuojamosios veiksmažodžio formos (Halliday 1994: 222; Huddleston 1999: 338). Pagal šį formalų bruožą šalutiniai laiko sakiniai skirstomi į finitinius laiko sakinius ir nefinitinius — dalyvinius, padalyvinius, pusdalyvinius — laiko sakinius. Asmenuojamųjų veiksmažodžių laiko reikšmė paprastai suvokiama kaip absoliuti, atskaitos tašku imant kalbėjimo momentą (žr. Comrie 1985: 122, 1999: 365; Sližienė 1994: 293), nes gramatinė laiko kategorija (tense), kaip ir gramatinė asmens kategorija, bei laiko ir vietos prieveiksmiai yra suprantami deiktiškai“' (Lyons 1981: 170) — jų reikšmė priklausoma nuo atskaitos taško, kuris yra kalbantysis ar kalbėjimo momentas. Asmenuojamosios veiksmažodžių formos sudėtiniuose prijungiamuosiuose laiko sakiniuose dėl laiko aplinkybių sugretinimo (o tokio sugretinimo reikšmės aspektus nulemia ir išryškina jungiamojo žodžio semantika, kuri leidžia nepaisyti veiksmų sekos pagal natūralų linijinį sakinio dėmenų išdėstymą bejungtukių sakinių atveju, plg. Haiman 1985: 18) įgyja santykinę reikšmę (Sližienė 1994: 293), bet laiko aplinkybių gretinimas sąlygoja tai, kad šalutinio laiko sakinio veiksmažodis ir pagrindinio sakinio veiksmažodis yra to paties gramatinio laiko (plg. Ambrazas 1997: 738), pvz.: (5) Pasikalbame, [kol / kai valgome pietus). temporal) funkcija žr. Edgren (1971: 227-234). Specialy — aplinkybinių — prieveiksminių sakinių porūšį išskiria Greenbaum (1996: 342). » Salutinio dėmens asimetrinė sąsaja su pagrindiniu dėmeniu atsispindi gramatinėje šalutinio dėmens sandaroje: jame gali būti vartojamos ir neasmenuojamosios veiksmažodžio formos arba specialūs — jungiamieji — žodžiai, pakeičiama žodžių tvarka ar praleidžiami tam tikri elementai (Huddleston 1999: 337). "I Gramatinę laiko kategoriją galima įvardyti kaip labiausiai paplitusią laiko nuorodą: „the most pervasive aspect of temporal deixis is ‘tenseTM (Levinson 1999: 134). Apie deiksę daugiau žr. Levinson (1999). 40 | JŪRATĖ PAJĖDIENĖ (6) Pasikalbėjome, [kol / kai valgėme pietus). (7) Pasikalbédavome, [kol | kai valgydavome pietus). (8) Pasikalbėsime, [kol | kai valgysime pietus). Veiksmažodinėms neasmenuojamosioms formoms būdinga tai, kad jų laiko reikšmė visada yra santykinė (Ambrazas 1976: 533), t. y. priklausoma nuo gramatinio laiko, esančio pagrindiniame dėmenyje, tai lemia jų iš dalies laisvą junglumą (Haiman 1985: 228): pusdalyvinis (9), padalyvinis (10), dalyvinis (11) laiko sakinys gali būti vienodai tinkamas visiems gramatinio laiko variantams pagrindiniame sakinyje, pvz.: (9) Pasikalbame | Pasikalbéjome | Pasikalbédavome | Pasikalbėsime [valgydami pietus). (10) [Kaimynams aistringai besiaiskinant tarpusavio santykius) mes ramiai papietaujame / papietavome | papietaudavome | papietausime. (11) [Pakalbéjes telefonu su mama] jis gali / galėjo | galėdavo | galės ramiai dirbti. 2.2. Šalutinio dėmens subjekto raiška Finitiniais laiko sakiniais galima nusakyti vieno veikėjo atliekamų skirtingų veiksmų vienalaikiškumą ar seką arba skirtingų veikėjų atliekamų veiksmų vienalaikiškumą ar seką. Subjektas prijungiamuosiuose finitiniuose laiko sakiniuose būna praleidžiamas tik pirmuoju atveju — nusakant to paties veikėjo dviejų skirtingų veiksmų santykį laiko skalėje. Vienas iš visiškai identiškų (turinčių vienodą gramatinę išraišką) subjektų paprastai būna eliminuojamas, pvz.: (12) [Kai © atidareé duris), Jonas apstulbo. Sakiniuose, kuriuose pagrindinio ir šalutinio dėmenų subjektai yra tik semantiskai identiški (t. y. reiškiantys tą patį veikėją, bet turintys skirtingą sintaksinę realizaciją: vienas iš jų išreikštas naudininku, kurio reikalauja tam tikri veiksmažodžiai, o kitas vardininku arba „slepiasi“ asmenuojamojo veiksmažodžio galūnėje), vienas iš sintaksinių subjekto variantų gali būti praleidžiamas kaip (13) ar (14) sakiniuose, bet vengiant dviprasmiškumo gali būti ir abu paliekami kaip (15) sakinyje: (13) Kai jam pavyks iškepti skanų tortą, tada D ir atvažiuos. (14) Kai @ pavyks iškepti skanų tortą, tada jis ir atvažiuos. (15) Kai jam pavyks iškepti skanų tortą, tada jis ir atvažiuos. Nefinitiniams laiko sakiniams.būdinga nulinė subjekto raiška: dalyviniais ir pusdalyviniais laiko sakiniais pažymimas pagrindiniame sakinyje išreikšto veikėjo? kitas veiksmas, pabrėžiant tų veiksmų sąsają laiko skalėje. Trūkstamas prijungiamojo nefinitinio dėmens subjektas suvokiamas kaip koreferentiškas tam subjektui, kuris yra išreikštas » * Apie identišką subjektą prijungiamųjų dalyvinių konstrukcijų atveju zr. Haiman (1985: 221). LIETUVIŲ KALBOS PRIJUNGIAMIEJI LAIKO SAKINIAI | 41 pagrindiniame dėmenyje (Blake 1994: 111). Tokia giminės, asmens ir skaičiaus koreferencija pagrindinio sakinio veiksniui yra užfiksuota pačių dalyvių“ ir pusdalyvių formose?**. Neišpildžius bent vienos koreferentiškumo sąlygos, sakiniai taptų negramatiški, pvz.: (16) *[Pakalbėjusi telefonu su mama), Jonas galės ramiai dirbti. (17) *Jie pasikalba, Įvalgydamos pietus). Padalyviams būdinga reikalauti tik vieno būtino argumento, išreikšto naudininku*, todėl padalyvinių laiko sakinių veikėjo koreferentiškumas su pagrindinio dėmens veikėju yra galimas tik tais atvejais, kai ir pagrindinio dėmens veikėjas išreiškiamas naudininku?*?; šio linksnio reikalauja tam tikri poreikio, lemties, noro, patikimo ir pan. reikšmės veiksmažodžiai, pvz.: (18) Jam reikėjo/ buvo būtina/ teko/ noréjosi/ patiko ir paverkšlenti, [siekiant jos palankumo). Bet dažniausiai pagrindiniu sakiniu ir šalutiniu padalyviniu laiko sakiniu žymimi skirtingų veikėjų atliekami veiksmai, pvz.: (19) [Kaimynams tebesipykstant) mes pietavome. (20) Mes atėjome [saulei leidžiantis). 2.3. Jungiamieji žodžiai Priėmus nuostatą, kad absoliuti sinonimija yra vargiai įmanoma ir skirtingos formos turi skirtingą komunikatyvinę paskirtį (Haiman 1985: 19) ir kad egzistuojantys formų skirtumai turi atspindėti kažkokius reikšmės skirtumus (Haiman 1985: 71), galima teigti, kad nefinitiniai laiko sakiniai gali būti sinonimiški finitiniams sakiniams (plg. (9) su (5), (6), (7), (8)), bet finitiniais laiko sakiniais nusakomų veiksmų eilės tvarka gali būti perteikiama kiek subtiliau®’ nei nefinitiniais, nes kai kuriuos laiko reikšmės aspektus paryškina privalomas jungiamasis žodis (pvz., kai žymi vienalaikiškumą, o kol * „Pusiau predikatinių dalyvių vardininko formos dažniausiai vartojamos su tuo pačiu subjektu siejamam pagrindiniam ir antraeiliam, arba šalutiniam, sakinio veiksmui diferencijuoti. Tas veiksmas, kurį norima iškelti į pirmą vietą, reiškiamas asmenuojamąja veiksmažodžio forma, o mažiau pabrėžiamas veiksmas, susijęs su pagrindiniu veiksmu laiko, priežastingumo ir kt. santykiais, pasakomas dalyvio vardininku“ (Ambrazas 1979: 68). Apie tai, kad pats dalyvio vartojimas arba „pati dalyvio forma“ žymi juo nusakomo veiksmo subordinaciją veiksmui, nusakomam asmenuojamąja veiksmažodžio forma, žr. Ambrazas (1979: 68). Apie absoliutinių konstrukcijų periferiškumą (Haiman 1985: 220) ir skirtingus (retais atvejais tapačius) subjektus (Haiman 1985: 221). Tokie padalyvinių aplinkybių vartojimo beasmeniuose sakiniuose atvejai įvardijami kaip panašios reikšmės asmeninių sakinių pusdalyvinių ar dalyvinių aplinkybių atitikmenys (Ambrazas 1976: 532). Plg.: „šiais sakiniais galima pasakyti daug sudėtingesnį laiką negu vientisinio sakinio aplinkybėmis“ (Sirtautas, Grenda 1988: 165). 42 | JŪRATĖ PAJĖDIENĖ su teigiamu predikatu žymi ne tik vienalaikiškumą, bet akcentuoja dar ir veiksmo laiko ribą). Daugumas nefinitinių laiko sakinių neturi prijungimo rodiklio®. Nefinitinių dėmenų nesavarankiškumą nulemia pati neasmenuojamoji veiksmažodžio forma, o finitinių laiko sakinių nesavarankiškumą — privaloma, dažniausiai prepozicinė, jungiamojo žodžio vartosena (Ambrazas 1994: 660). Jungiamieji žodžiai yra ne tik išorinis prijungimo rodiklis, bet ir prijungiamajam sakiniui suteikia tam tikrų** laiko reikšmės aspektų. Veiksmažodinių formų veikslo parinkimas turi derėti su jungiamųjų žodžių reikšmėmis. Jungiamieji žodžiai, galintys pabrėžti vienalaikiškumą arba laiko seką (tai priklauso nuo predikatų parinkties), yra apibendrintai laiko reikšmę perteikiantys kai, kada, kuomet. Nurodyti veiksmo trukmę beijos ribas galima su kol, iki, ligi. Tik betarpišką (Ambrazas 1994: 683; 1997: 741) veiksmų seką ir momentines veiksmų ypatybes pabrėžti padeda jungiamieji žodžiai kai tik, kaip tik, tik, vos, vos tik. 2.4. Jungiamujų žodžių ir veikslų deriniai 2.4.1. FINITINIAI SAKINIAI. Visiško vienalaikiškumo santykiams reikšti gali būti vartojami bendros laiko reikšmės jungiamieji žodžiai kai, kada, kuomet arba trukmėsribos reikšmės jungiamieji žodžiai kol, ligi, iki esant eigos veikslo veiksmazodziui šalutiniame dėmenyje ir eigos veikslo veiksmažodžiui pagrindiniame dėmenyje, pvz.: (21) [Kai / Kada | Kuomet | Kol | Ligi | Iki eina per kiemą), dairosi aplinkui. Jei pagrindiniame dėmenyje yra įvykio veikslo veiksmažodis, veiksmų vienalaikiškumas būna dalinis: (22) [Kai/Kada/ Kuomet/ Kol/Ligi/ Iki eina per kiemą), apsidairo aplinkui. Sekos santykiui reikšti tinka ne tik bendros laiko reikšmės jungiamųjų žodžių (23), betir momentą pabrėžiančių jungiamųjų žodžių (24) derinys su įvykio veikslo veiksmažodžiu šalutiniame dėmenyje, jei įvykio veikslo veiksmažodis yra ir pagrindiniame dėmenyje, pvz.: (23) [Kai | Kada/ Kuomet (aš) nutilau,) prabilo jie. (24) [Kai(p) tik | Lig tik | Tik | Vos | Vos tik (aš) nutilau), prabilo jie. Trukme reiškiantys jungiamieji žodžiai nedera tais atvejais, kai abiejuose — ir $alutiniame, ir pagrindiniame — démenyse yra įvykio veikslo veiksmažodžiai (be neiginio), pvz.: * Apie šią nefinitiniy prijungiamyjy sakinių ypatybę Zr. Biber (2000: 838), Halliday (1994: 229, 240). Plg.: Semantic conjunctions indicate subordination and at the same time they express the semantic relation between clauses” (Ambrazas 1997: 721); ,,[laiko] sakinių funkciją paprastai lemia tam tikri — laiko — jungtukai arba atitinkami jungiamieji žodžiai: kai, kada, kol, iki, ligi“ (Valeckiené 1998: 105). 2 LIETUVIŲ KALBOS PRIJUNGIAMIEJI LAIKO SAKINIAI | 43 (25) * [Kol/ Ligi/ Iki aš nutilau], prabilo jie. Su trukmę ir riba Zyminciais jungiamaisiais žodžiais pavartotas momentinės reikšmės įvykio veikslo veiksmažodis žymi veiksmą ne kaip tašką, o kaip atkarpą, į kurią pagrindinio dėmens predikatu nusakomas veiksmas ar jo pradžios momentas neturi pakliūti (pasak Crofto, įvykio veikslo vartojimas leidžia sutelkti dėmesį į įvykio galinį tašką ir jo poveikį patientui, o eigos veikslo veiksmažodžiai dėmesį fokusuoja labiau į veikėjo atliekamą veiksmą nei į veiksmo pasekmes, žr. Croft 1990: 162), t. y. atkarpos neturėtų užkloti viena kitos, arba atkarpa ir taškas neturėtų turėti sąlyčio taškų. Tokius veiksmus suprasti kaip laike sutampančias atkarpas nelieka galimybės abiejų dėmenų veiksmažodžiams einant su neiginiu, nes kol/ligi/iki + momentinės reikšmės veiksmažodis su neiginiu pakeičia veiksmo reikšmės lauką iš taškinio-momentinio žymėjimo į atkarpos-trukmės žymėjima su griežtai nustatyta veiksmo pabaigos riba, o neiginys prie pagrindinio démens predikato paryškina veiksmų seką: (26) [Kol / Ligi / Iki aš nenutilau), nepradėjo kalbėti ir jie. Neigiamojo elemento arba elemento, turinčio neiginio išraišką, savybė tapti iškiliausia informacijos atkarpa (Croft 1990: 170) gali suteikti kitokių reikšmės atspalvių sakiniams, kai neiginys pavartojamas su įvykio veikslo rezultatinės reikšmės veiksmažodžiais, bet jie neturi predikato neigimo reikšmės, kaip pavyzdžiui, sakinyje: (27) Bėk, |kol neatsitiko bėda), o tik žymi pagrindinio dėmens veiksmo ribą, pvz.: (28) ? Muse, [kol neužmušė)]. (29) * Rašė, [kol | iki nepabaigė | neparasé]. Sakinius, kuriuose šalutinio démens neigiamuoju veiksmažodžiu pakartojamas pagrindinio démens veiksmazodis, yra jprasta vertinti kaip netaisyklingus ir svetimus bendrinei kalbai (Ambrazas 1994: 683), nes ju šalutiniu démeniu tartum paneigiamas pagrindinis démuo®. Gal jų egzistavimą būtų galima paaiškinti kokybės modifikatoriaus elipse? Pasak Talmy Givon, neiginio funkcinė valda apima tris tarpusavyje iš dalies susijusius reikšminius komponentus: propozicinės semantikos (propozicinės tiesos / teiginio vertės apvertimą), subjektyvaus tikrumo (arba tarpinio tikrumo — kalbėtojas savo teiginiu gali žymėti, kad įvykis / būsena (apie kurį kalbama) neįvyko) ir diskursinj— pragmatinį (paneigimo kalbos aktas, atliktas aiškiai nustatytais / apibrėžtais sakinių potipiais šnekos akte) (Givon 1984: 322). Propozicinio teiginio vertės apvertimas šalu- ¥ Tokio modelio sakinių egzistavimas dažniausiai aiškinamas rusų kalbos įtaka, nes rusų kalbos prijungiamsiesiems laiko sakiniams sudaryti vartojamo jungtuko/jungiamojo žodžio poka ne dalelytė ne laikoma paties jungiamojo žodžio struktūriniu elementu, neturinčiu neigiamos reikšmės/neigiamo krūvio, žr. Belousov (1989: 560). 50 | JŪRATĖ PAJĖDIENĖ (80) Mama nuvažiuodavo, [kol dirbo ligoninėje), pas tetą dažnai. (81) Mama pas tetą nuvažiuodavo dažnai, [kol dirbo ligoninėje). (82) [Kol dirbo ligoninėje), mama dažnai nuvažiuodavo pas tetą. Aplinkybinis laiko sakinių statusas lemia palyginti laisvą jų ryšį su modifikuojamu veiksmažodžiu. Tam tikri informacijos tipai užima konkrečias pozicijas būdingas jų vartosenai, nes kalbantysis norėdamas palengvinti klausytojo suvokimo procesą fokusinę / svarbią informaciją deda ten, kur ją tikisi rasti klausytojas (Luchjenbroers 1996: 149). Laiko nuoroda paprastai yra vertinama kaip svarbi“, todėl laiko sakiniai gali pasirodyti išsiskiriantys iš kitų šalutinių aplinkybės / prieveiksmio funkciją atliekančių sakiniy* lyg ir stipresniu įtraukimu į pagrindinio sakinio struktūrą. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, laiko nuorodos gali būti suvokiamos kaip lygiavertės branduolio statuso elementams“. Gali būti, kad šis „svarbumo koeficientas“ yra priklausomas nuo labilios aplinkybinę / prieveiksminę funkciją atliekančios konstrukcijos pozicijos, apibrėžiamos kaip paviršinio lygmens sintaksinės funkcijos*. Formaliai atlikdami tik modifikatoriaus funkciją šalutiniai laiko sakiniai gali paryškinti perteikiamos informacijos svarbumą, kaijie netikėtai įterpiami į sakinį arba iškeliami į sakinio pradžią. 3. IŠVADOS Prijungiamaisiais laiko sakiniais perteikiami veiksmų sekos arba vienalaikiškumo santykiai. Finitiniai laiko sakiniai su neišreikštu veiksniu (t. y. veiksniu, identišku pagrindinio sakinio veiksniui, todėl eliminuotu) išsiskiria didesnėmis modifikavimo galimybėmis — jie gali fokusuoti ne tik veiksmažodį, bet ir jo argumentus ar net visą sakinį. Finitiniai sakiniai su skirtingais subjektais tinka apibendrintam laiko santykiui nurodyti, kai laiko nuorodą reikia pateikti kaip veiksmų vienalaikiškumą ar seką. Jungiamieji žodžiai gali paryškinti papildomus laiko reikšmės aspektus, pavyzdžiui, pabrėžti ne tik vienalaikiškumą, bet ir trukmę (Žiūrėjo laidą, [kol valgė]), paryškinti ne tik betarpišką seką ([/ėjęs į parduotuvę] pravirko), bet akcentuoti ir momentą ([Kai tik įėjo į parduotuvę), pravirko). Edgren nuomone, vietos ir laiko prieveiksmiai perteikia svarbią informaciją ir tai gali būti perteikiama kaip svarbiausia informacijos dalis pagrindiniame sakinyje, bet prijungiamajame laiko sakinyje prieveiksminio darinio informacinė vertė esanti mažesnė (Edgren 1971: 239-240). Apie tai, ar prijungiamasis sakinys atitinka prieveiksmius, ir apie stilistines transformacijas keičiantis dėmenų pozicijai žr. Haiman (1985: 41). * Luchjenbroers, aprašydama branduolio ir modifikatorių perteikiamos informacijos ypatumus anglų kalbos pavyzdžiuose, teigia, kad 2796 tirtų atvejų pasižymėjo tuo, jog laiko nuorodos buvo suvokiamos kaip lygiavertės branduolio statuso elementams (Luchjenbroers 1996: 149-150). Gerald A. Sanders paviršinio lygmens sintaksines funkcijas nusako šiomis universalijomis: kad visose kalbose sakiniai gali būti pradedami prieveiksminiais dariniais; kad visos kalbos turi sakinių, kuriuose prieveiksminiai dariniai gali būti ir nepradinėje sakinio pozicijoje, ir kad beveik visų, o gal ir visų kalbų prieveiksminėms konstrukcijoms įprastesnė (nežymėta) nepradinė pozicija sakinyje (Sanders 1978: 72-74). LIETUVIŲ KALBOS PRIJUNGIAMIEJI LAIKO SAKINIAI | 51 Dalis nefinitinių — pusdalyviniai ir padalyviniai — laiko sakinių išsiskiria galėjimu prisijungti jungiamąjį Žodį prieš, su kuriuo negali jungtis asmenuojamosios veiksmažodžio formos finitiniuose laiko sakiniuose nei būtojo kartinio laiko dalyviai nefinitiniuose dalyviniuose laiko sakiniuose: pusdalyviniai ir padalyviniai laiko sakiniai su jungiamuoju žodžiu prieš nurodo ankstesnį veiksmą, o bejungtukiai tokių pačių sakinių variantai žymi veiksmų vienalaikiškumo santykius. Prijungiamojo sakinio modelis, kurio pagrindinis dėmuo turi asmenuojamąsias veiksmažodžių laukti ar trukti formas, išsiskiria iš kitų stipresniu semantinio papildymo reikalavimu nurodyti laiko aplinkybę. Kaip ir visiems šalutiniams laiko sakiniams, taip ir sakiniams, kurių pagrindinio dėmens pamatą sudaro asmenuojamoji veiksmažodžio laukti forma, būdinga turėti sinchronišką pagrindinio dėmens veiksmažodžiui gramatinio laiko formą. Jei pagrindinio dėmens predikatas V, laukti išreikštas esamojo ar būtojo (kartinio ar dažninio) laiko formomis, o šalutinio dėmens predikatas turi būsimojo laiko formą (kol + V rururun)- tokie prijungiamieji sakiniai paprastai atlieka papildinio sakinių funkciją, nors pagal gramatinę šalutinio dėmens sandarą jie yra identiški/homonimiški šalutiniams laiko sakiniams. LITERATŪRA AMBRAZAS, V. 1972: Lietuvių kalbos prijungiamųjų sakinių struktūriniai tipai. Baltistica 8 (1), 23-48. AMBRAZAS, V. 1976a: Padalyvinės, pusdalyvinės ir dalyvinės aplinkybės. Ulvydas, K., red., Lietuvių kalbos gramatika 3: Sintaksė, Vilnius: Mokslas, 527-540. AMBRAZAS, V. 1976b: Prijungiamieji sakiniai. Ulvydas, K., red., Lietuvių kalbos gramatika 3: Sintaksė, Vilnius: Mokslas, 789-916. AMBRAZAS, V. 1979: Lietuvių kalbos dalyvių istorinė sintaksė, Vilnius: Mokslas. AMBRAZAS, V. 1994a: Sudėtinis sakinys. Prijungiamieji sakiniai. Ambrazas, V., red., Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 658-696. AMBRAZAS, V. 1994b: Veiksmažodžio neasmenuojamosios formos. Ambrazas, V., red., Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 354-385. AMBRAZAS, V., ed., 1997: Lithuanian Grammar, Vilnius: Baltos lankos. AMBRAZAS, V., red., 1999: Lietuvių kalbos enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. AUWERA, J. van der, 1999: Adverbs and adverbials. Brown, Miller, eds., 1999, 8-12. BALKEVICIUS, J. 1963: Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Mintis. BALKEVIČIUS, J. 1998: Lietuvių kalbos predikatinių konstrukcijų sintaksė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. BELousov, V. N., Kovruwova, I. I., KRUCININA, I. N. ir kt. 1989: Kratkaja russkaja grammatika, Moskva: Russkij jazyk. BIBER, D. et. al. 2000: Longman Grammar of Spoken and Written Language, London: Longman. BLAKE, B. J. 1994: Case, Cambridge: University Press. BROwN, K., MILLER, K. 1996: Syntax: A Linguistic Introduction to Sentence Structure, London and New York: Routledge. BROWN, K., MILLER, J., eds., 1999: Concise Encyclopedia of Grammatical Categories, Amsterdam: Elsevier. COMRIE, B. 1985: Tense, Cambridge: University Press. COMRIE, B. 1999: Tense. Brown, Miller, eds., 1999, 363-368. CROFT, W. 1990: Typology and Universals, Cambridge: University Press. 52 | JŪRATĖ PAJĖDIENĖ Dixon, R. M. W. 1995: Complement clauses and complementation strategies. PALMER, EF. R., ed., Grammar and Meaning. Essays in Honour of Sir John Lyons, Cambridge: University Press, 175220. DROTVINAS, L. 1962: Apie dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos laiko konstrukcijas. Lietuvos TSR MA darbai. Serija A, 1 (12), 249-265. DURRELL, M., BREE, D. 1993: German temporal prepositions from an English perspective. ZELINSKY-WIBBELT, C., ed., The Semantics of Prepositions. From Mental Processing to Natural Language Processing, Berlin-New York: Mouton de Gruyter, 295-325. EDGREN, E. 1971: Temporal clauses in English, Uppsala: Academia Upsaliensis. GI1VON, T. 1979: On Understanding Grammar, New York, San Francisko, London: Academic Press. GivoNw, T. 1984, 1990: Syntax. Vols. 1, 2, Amsterdam-Philadelphia: John Benjamins. GREENBAUM, S. 1996: The Oxford English Grammar, New York, San Francisco, London: Oxford University Press. GREENBERG, J. H., FERGUSON, Ch. A., MORAVCSIK, E. A., eds., 1978a: Universals of Human Language 3. Word Structure, Stanford: Stanford University Press. GREENBERG, J. H., FERGUSON, Ch. A., MORAVCSIK, E. A.eds., 1978b: Universals of Human Language 4. Syntax, Stanford: Stanford University Press. GROTE, B. 1998: Representing temporal discourse markers for generation purposes. In: Proc. of the COLING-ACL workshop on Discourse Markers and Discourse Relations, Montreal. HAIMAN, J. 1985: Natural Syntax, Cambridge: University Press. HALLIDAY, M. A. K. 1994: An introduction to functional grammar. 2nd edition, London: Arnold. HAUMANN, D. 1997: The Syntax of Subordination, Tubingen: Niemeyer. HoLVOET, A. 2003: Sujungiamieji ir prijungiamieji sakiniai formos bei funkcijos požiūriu. Holvoet, A., JudZentis, A., red., Sintaksiniy ryšių tyrimai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas (Lietuvių kalbos gramatikos darbai, 1), 99-114. HOLVOET, A., JUDZENTIS, A. 2003: Sudėtinio prijungiamojo sakinio aprašymo pagrindai. Holvoet, A., Judžentis, A., red., Sintaksinių ryšių tyrimai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas (Lietuvių kalbos gramatikos darbai, 1), 115-172. HubpbpLESTON, R. H. 1999: Sentence types and clause subordination. Brown, Miller, eds., 1999, 329-343. JABLONSKIS, J. 1911/1957: Lietuvjų kalbos sintaksė. Jablonskis, J., Rinktiniai raštai 1. Sudarė J. Palionis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 435-549. LABUTIS, V. 1998: Lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. LAWLER, J., HOEK, K. Space, Time, and Polarity (Or, Negs in Space!). <www.personal.umich.edu/ —jlawler/negsinspace.doc> LEHMAN, Ch. 1988: Towards a typology of clause linkage. Haiman J., Thompson, S. A., eds, Clause Combining in Grammar and Discourse, Amsterdam-Philadelphia: John Benjamins, 181-225. LEVINSON, S. 1999: Deixis. Brown, Miller, eds., 1999, 132-136. LYONS, J. 1981: Language and Lingvistics, Cambridge etc.: Cambridge University Press. Lyons, J. 1993: Semantics. Vols. 1, 2, Cambridge: University Press. LUCHIJENBROERS, J. 1996: Diskursivnyj analiz i schematic¢eskaja struktura. Voprosy jazykoznanija 1996 (2), 141-155. MATTHEWS, P. H. 1997: The Concise Oxford Dictionary of Linguistics, Oxford-New York: Oxford University Press. SANDERS, G. A. 1978: Adverbial constructions. Greenberg, Ferguson, Moravcsik, eds., 1978b, 51-84. SIRTAUTAS, V., GRENDA, C. 1988: Lietuviy kalbos sintaksé, Vilnius: Mokslas. SLIZIENE, N. 1994: Veiksmažodžio laikas. Ambrazas, V., red., Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 290-304. SVERDIOLAS, A. 1996: Steigtis ir sauga, Vilnius: Baltos lankos. LIETUVIŲ KALBOS PRIJUNGIAMIEJI LAIKO SAKINIAI | 53 TALMY, L. 1978: Figure and ground in complex sentences. Greenberg, Ferguson, Moravcsik, eds., 1978b, 625-649. TRAUGOTT, E. C. 1978: On the expression of spatio-temporal relations in language. Greenberg, Ferguson, Moravcsik, eds., 1978a, 367-400. ULvypas, K., red., 1971: Lietuvių kalbos gramatika 2: Morfologija, Vilnius: Mintis. ULvypas, K., red., 1976: Lietuvių kalbos gramatika 3: Sintaksė, Vilnius: Mokslas. VALECKIENĖ, A. 1998: Funkcinė gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. VALIULYTĖ, E. 1995: Sintaksinė laiko raiška. Lituanistica 22, 68-81. VALIULYTĖ, E. 1998: Dabartinės lietuvių kalbos sintaksiniai sinonimai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Jūratė Pajėdienė Gauta 2004 03 23 Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva [email protected]