External Possession in Lithuanian

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA L (2004), 25–33 JURGITA KEREVICIENE Vilniaus universitetas Kauno humanitarinis fakultetas Straipsnyje pirmą kartą bandoma apibūdinti lietuvių kalbos konstrukcijas su išoriniais savininkais (kaitaliojant su adjektiviniais genityvais- ), atsižvelgiant į naujausių tipologinių tyrimų rezultatus, susijusius su išoriniu valdymu. Pateikiamos tik preliminarios pastabos, tačiau jau galima teigti, kad Europos kontekste Lietuvos statiniai su išoriniais valdytojais priklauso prototipinei sričiai, kurioje šiems statiniams taikomi tam tikri apribojimai, daugiausia susiję su gyvybingumu ir paveiktumo laipsniu. Šiuo atžvilgiu lietuvių kalba labai skiriasi nuo savo brolio latvių kalbos. Taigi, nėra bendro Baltijos šalims būdingo išorinio valdymo tipo. 1. ĮVADAS Graikų-lotynų kalbų gramatikos tradicijoje terminas datinis (DAT) reiškia tam tikrą (paviršinį) daiktavardžio, jo apibrėžimų ar pakaitalų eilutę. Lietuvių kalbos gramatikoje daiktavardis apibrėžiamas kaip daiktavardis, išreiškiantis objektą (gyvą ar negyvą), kurį tam tikras veiksmas ar įvykis gali paveikti teigiamai ar neigiamai, t. y. veiksmas atliekamas objekto labui arba jam kenkiant (Ambrazas, red., 1997: 513). Naujausi lingvistiniai tyrimai rodo, kad datybinis linksnis gali atsirasti gana įvairiose konstrukcijose, kuriose jis įgauna akivaizdžiai gana skirtingas reikšmes. Tradiciškai išskiriamos kelios semantiškai atskiros datyvo rūšys. Literatūroje jie vadinami dativus commodi arba incommodi, dativus finalis, dativus possessivus, dativus sympatheticus, dativus ethicus ir kt. (Van Hoecke 1996: 3— 6). Jie turi savo išskirtines semantines savybes, tačiau gali skirtis ir sintaksės požiūriu. Kai daiktavardis įgauna savininkiškumo aspektą, jis vadinamas dativus possessivus. Tuomet jo pagrindinė reikšmė yra „būti savo žinioje“ arba „turėti ką nors savo žinioje“, „turėti“ (Van Hoecke 1996: 13). Sintaktiškai, savybinė datyba dažnai identifikuojama kaip atvejis, susijęs su išoriniu valdymu (EP), t. y. mechanizmas, kuriuo savininkas, paprastai užkoduotas kaip adjektivinis savininko modifikatorius, įgauna sakinio lygio komponento išvaizdą. Skirtingai nei, pavyzdžiui, etinis datyvas, savininkinis datyvas apibūdina daiktavardžių frazes, kurios pasižymi visomis tikrųjų sakinio lygio komponentų savybėmis, ir, skirtingai nei dativus (in)commodi, jis nejungiamas su daiktavardžių frazėmis, turinčiomis adjektivinius savininkus, nebent jie yra bendrareferentai su datyvine fraze (Podlesskaya & Rakhilina 1999: 506; Konig 2001: 971). Lietuvių kalbos moksle taip pat buvo identifikuotas ir aptariamas savininko datyvas. Tiek Sukys (1998), tiek Paulauskiené (1989) nagrinėja datyvo ir giminės kaitos atvejus, kuriems būdinga valdymo reikšmė. Straipsnyje bandoma apibūdinti lietuvių literatūros istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų. 26 | JURGITA KEREVICIENE Šiame straipsnyje nagrinėjamas savininko daiktavardžio datyvas, atsižvelgiant į pagrindines sąvokas ir tipologines klasifikacijas, kurios buvo įvestos pastarojo dešimtmečio literatūroje. 2. Įgyjamasis daiktavardis 2.1. Koncepcija Naujausioje lingvistinėje literatūroje konstrukcijos su išoriniu savininko datyvu apibrėžiamos kaip „[…] konstrukcijos, kuriose semantinis savininko ir nuosavybės santykis išreiškiamas užkoduojant savininką kaip pagrindinį veiksmažodžio gramatinį ryšį ir atskirame komponente nuo to, kuriame yra possessum. Nepaisant to, kad yra užkoduotas kaip pagrindinis argumentas, savininko frazė nėra licencijuojama paties veiksmažodžio šaknies argumentų rėmo.“ (Payne & Barshi 1999: 3) Išorinį savininko daiktą šia prasme pirmą kartą nustatė ir aprašė Havers (1911). Jo pasiūlytas terminas buvo dativus sympatheticus, atspindintis šio datyvo kaip laipsnio, kuriuo galima išreikšti užjaučiantį požiūrį į tą asmenį, kuris patiria veiksmažodžiu apibūdinamą veiksmą, požiūrį. Pasak Havers, simpatinis dalyvis keičiasi su labiau „objektyviu“ giminės būdvardžiu, kuris tik nurodo savininko santykio egzistavimą. Naujesnėje lingvistinėje literatūroje toks daiktinės nuosakos vartojimas paprastai vadinamas išoriniu valdymu (EP). Pastaraisiais dešimtmečiais jis buvo intensyvių tipologinių tyrimų objektas. Įvade į šios temos tyrimų rinkinį Payne ir Barshi teigia, kad išorinis valdymas yra būdingas daugelio kalbų bruožas ne tik indoeuropiečių kalbų šeimoje, bet ir daugelyje vadinamųjų egzotinių kalbų, įskaitant Pietryčių Azijos, Pietų Amerikos, Šiaurės ir Mezoamerikos, Australijos, Afrikos, Ramiojo vandenyno, semitų ir Kaukazo kalbas (Payne & Barshi 1999: 3). Baltijos kalbos, ypač lietuvių kalba, neturėtų būti išimtis. Lietuvių kalba, žinoma, yra tarp Haverso minėtų indoeuropiečių kalbų, tačiau jo turimų medžiagų buvo nedaug. Pirmosios lietuvių kalbos eilučių sintaksės monografijos autorius Fraenkel kaip atskirą datyvo tipą mini simpatinį datyvą (šiuo atžvilgiu sekdamas Haverso pavyzdžiu). Tačiau jis pažymi, kad baltų kalbose dažnai pirmenybė teikiama adjektiviniam genityvui, o kitose indoeuropiečių kalbose (ypač slavų ir germanų) yra datyvas (Fraenkel 1928: 57-60). Tačiau, kaip pažymi Holvoet (2001: 202), Fraenkel savo išvadas daugiausia rėmėsi senosios lietuvių kalbos rašyba ir neatsižvelgė į latvių faktus. 2.2. Pagrindiniai tipai Nepaisant tam tikros pagrindinės vienybės, skirtingos kalbos turi skirtingus savininko datyvo žymėjimo modelius. Turi būti dvi pagrindinės sudedamosios dalys, t. y. turėtojas ir possessum. Haspelmath (1999: 110) įvardija keturis prototipinius išorinio valdymo modelius Europos kalbose: IŠORĖS VALDYMAS LIETUVIŲ KALBOJE | 27 Valdytojas Possessum a. SUBJ V DAT OBJ b. SUBJ V DAT OBJ PP G. SUBJ V DAT PP d. V DAT SUBJ Haspelmath (1999: 110) apibūdina išorinio savininko daiktą kaip sakinio lygio daiktu pažymėtą NP argumentą, o possessum yra tiesioginis objektas, lokatyvinis argumentas, pažymėtas prielinksniu, arba nekaltinamasis subjektas. Šie faktai rodo, kad Europos kalboms reikalingas datyvas arba į datyvą panašus prielinksnis, o possessum gali skirtis priklausomai nuo kalbos. Platesnę tipologinę perspektyvą naudoja Payne ir Barshi, kurių bandymai suformuluoti nuo kalbos nepriklausomą apibendrinimą yra neišvengiamai mažiau specifiniai dėl formalių konstrukcijos savybių: Jie teigia, kad turėtojo (PR) konstrukcijoje gali būti išreikštas kaip „subjektas, tiesioginis objektas, netiesioginis objektas arba daiktinis, arba kaip ergatyvas arba absoliutas, priklausomai nuo kalbos tipo. Tai reiškia, kad PR gali būti išreikštas kaip tiesioginis, reguliuojamas vieno iš trijų visuotinai patvirtintų pagrindinių predikatų tipų argumentas (intransityvus, tranzityvus arba ditransityvus). Kai kuriose kalbose PR taip pat gali būti išreikštas įvardžiu arba įvardžio priesaga, esančiu NP, kuriame yra possessum; Bet Genitive-- NP-internal kodavimas negali būti vienintelė PR išraiška. Be to, savininko ir nuosavybės santykis negali būti įtvirtintas įgyjamajame leksiniame predikate, pvz., have, own arba be located at, o leksinis veiksmažodžio šaknis jokiu kitu būdu neturi PR savo pagrindinėje argumentų sistemoje.“ (Payne ir Barshi 1999: 3) Šio straipsnio tikslais Haspelmath apibrėžimas yra pakankamai bendro pobūdžio. Dabar mes pabandysime suformuluoti prototipines datybinio turėjimo savybes. of 2.3 Prototipinės savybės Europos kalbose išskiriami du pagrindiniai valdovų tipai: ADNOMINAL arba INTERNAL POSSESSOR ir EXTERNAL POSSESSOR. Apskritai kalbant, pagrindinis skirtumas tarp jų yra tas, kad vidiniai valdytojai paprastai išreiškia ir atiduodamąjį valdymą (kaip Onos masina), ir neatiduodamąjį valdymą (kaip Onos ranka), o išorinis valdytojas prototipiškai yra „atitinkamos kūno dalies, išreikštos atskiru sakinio lygio komponentu daiktiniame linksnyje, kuris nėra tos pačios frazės dalis kaip possessum, valdytojas“ (Konig 2001: 10). 970). (1) Vokiečių Mir zittern die Hände. Lit. Mano rankos dreba. man:DAT paspaudžia rankas:NOM. – Mano rankos dreba. 28 | JURGITA KEREVICIENE (2) Lietuvių Aš pasakiau tai į veidą. Lit. Aš jam tai pasakiau tiesiai į akis. Aš jį. DAT į veidą sakė — Aš jam tai pasakiau į veidą. Sintaktiniu požiūriu, possessum paprastai yra tiesioginis objektas, o possessor gali būti tiesioginis arba netiesioginis objektas. Tačiau skirtingose kalbose būna labai įvairių konstrukcijų. Pavyzdžiui, švedų kalboje valdytojas (PR) gali būti lokatyvo tipas, kitose kalbose jis gali būti įtrauktas daiktavardis, arba jis gali būti išreikštas kaip objektas (Payne & Barshi 1999: 6-8). Prototipinė išorinio valdymo konstrukcija turi atitikti Griežtą paveiktumo sąlygą, t. y. išoriniai valdytojai yra įmanomi tik tada, jei valdytojas yra laikomas psichiškai paveiktu apibūdintos situacijos. Kadangi paveiktumo sąlyga skirtingose kalbose nėra vienodai stipri, Haspelmath (1999: 113) iškelia keturias implikacines hierarchijas, atspindinčias skirtingus bruožus, atsižvelgiant į „paveiktumo stiprumą“: a. ANIMACIJOS HIERARCHIJA, (kur NšS konstrukcijos yra palankesnės, jei valdytojas yra) 1%/ 2" p. įvardis = 3“ p. įvardis = tikrasis vardas > kitas gyvas = negyvas. b. SITUACIJŲ HIERARCHIJA, (kur pirmenybė teikiama NšS konstrukcijoms, jeigu predikatas yra) paveikiantis pacientą = dinamiškas nepaveikiantis = statinis. c. NEANTRAIŠKINAMUMO HIERARCHIJA, (kai EP konstrukcijos yra palankesnės, jei possessum yra) kūno dalis = drabužis = kitas kontekstiškai unikalus daiktas. d. SINTAKSINIŲ RYŠIŲ HIERARCHIJA, (kur EP konstrukcijos yra palankios, jeigu possessum sintaksinė sąsaja yra) PP = tiesioginis objektas = nekaltinamasis veiksnys = neįpareigojamasis veiksnys = tranzityvusis veiksnys. Čia teiginys „EP konstrukcijos yra palankios“ reiškia, kad jeigu EP konstrukcija yra įmanoma pozicijai bet kuriame hierarchijos taške, tai ta pati EP konstrukcija yra įmanoma ir visoms aukštesnėms hierarchinėms pozicijoms. Atsižvelgiant į visas šias hierarchijas, Europos kalbos savo EP konstrukcijoms kelia gana griežtus reikalavimus. Pavyzdžiui, kalbant apie animacijos hierarchiją, atrodo, kad daugelis kalbų savo EP konstrukcijas apriboja animacijos turėtojams. Dėl situacijų hierarchijos, paprastai tik veiksmažodžiai, žymintys įvykį, gali atsirasti šioje konstrukcijoje. Atsižvelgiant į Neatsiejamumo hierarchiją, datybiniai NšS sudarymai kartais yra apribojami situacijomis, kai possessum yra kūno dalies terminas, ir tada valdovui daromas maksimalus poveikis. Atsižvelgiant į sintaksinių santykių hierarchiją, possessum paprastai yra prieveiksminis sakinys, tiesioginis objektas arba nekaltinamasis veiksnys (Haspelmath 1999: 112-115). Atsižvelgiant į siūlomą EP hierarchijų sistemą, galima palyginti EP konstrukcijų sintaksinius ir semantinius ypatumus atskirose Europos kalbose. Tokiu būdu taip pat turėtų būti įmanoma padaryti keletą preliminarių išvadų dėl lietuvių kalbos išorinio savininko datyvo padėties visose keturiose atitinkamose kliniuose. IŠORINĖ TURĖJIMAS IN LIETUVIŲ | 29 3. STATYBOS SU IŠORINĖ TURĖTOJAI IN LIETUVIŲ 3.1. Sintaksinės savybės Aukščiau minėti aprašymai prototipinių of savininko konstrukcijų su išoriniu valdymu in (Haspelmath, Payne ir kt.) Barshi) atrodo to tinka Lietuviškos konstrukcijos puikiai tinka. It is lengva to pastebėti, kad Lietuvių kalboje is valdovo a rūšis of visada yra netiesioginis daiktavardis, o is a possessum a veiksnys, tiesioginis daiktavardis or an įstriža frazė, plg. : (3) Vincukui kūnas iš iš karto sušaldė į ragą. Vincukas:DAT kūnas, kai užšaldė kaulą to „Iš karto Vincuko kūnas užšaldė to kaulą.“ (4) Norėjau paprašyti švarkui alkūnę užlopyti. I norėjau to paklausti striukė:DAT alkūnė:Acc ‘I ištaisyti to norėjau paklausti to jums ištaisyti alkūnę of my striukė.“ (5) Bitė įkando žmogų į į ranką. bičių įgėlęs asmuo: DAT į ranką "Bitė įdūrė žmogų į a ranką." in Kai veiksmažodis yra is tranzityvus, egzistuoja šios galimybės: possessum arba nurodė is tiesioginį objektą by (6, 7) or by a prieveiksminis sakinys (8, 9): (6) Ji sulaužė jam kaire rankg. ji sulaužė jis: DAT kairę ranką. "Ji sulaužė jam kairę ranką" (7) Okulistas pritaikē močiutei akinius. oculist sureguliuoti močiutė: DAT akiniai. „Akių gydytojas sureguliavo močiutės akinius.“ (8) Jis šnabždėjo jai kažką į ausį. į he Šnabždėjo jai: DAT kažką į ausį – Jis kažką šnabždėjo į jos ausį. (9) Jis metė pagalvę vaikui į veidą. į he išmetė pagalvę: Acc vaikas: DAT į veidą „Jis meta a pagalvę į vaiko veidą.“ A mažo skaičiaus of veiksmažodžiai rodo a konstrukciją, nukrypstančią nuo pirmiau suformuluoto prototipinio as modelio. It is taip pat pastebėta in Vokiečiai. Tai yra atvejai, kai valdytojas gali akivaizdžiai išreikšti ne tik datyvą, bet ir be kaltinamąjį. by by Įvairovę galima iliustruoti be šiais pavyzdžiais: (10) a. Vokiečių Er kisste sie į die Žaizdos. b. Vokiečių Er kiisste ihr auf die Žaizdos. 30 | JURGITA KEREVICIENE (11) a. Lith. Jis pabučiavo ją į skruostą. jis pabučiavo ją:Acc ant skruosto b. Lith. Jis pabučiavo ją į skruostą. jis pabučiavo ją: DAT ant skruosto. – Jis pabučiavo ją į skruostą. Skirtumas, atrodo, yra tas, kad kaltinamasis su „pabučiuoti“ reiškia pacientą, kuris žino ir yra paveiktas proceso. Datyvo atveju procesas lemiamai paveikia kūno dalį (objektą NP), o struktūra iš esmės yra centruota į dalį. Kita vertus, kalbant apie kaltinamąjį veiksmažodį, struktūra yra visacentrinė, t. y. pirmiausia veikiamas savininkas (objektas NP), o dalis nurodoma įstrižai (lokatyvinė) eilutė (Lamiroy & Delbecque 1998: 40). Šiuo atveju, kai savininkas išreiškiamas kaltinamąja nuosaka, kūno dalis arba possessum gali būti praleidžiami, priešingai, jei savininkas išreiškiamas daiktiniu nuosakos būdu, possessum yra privalomas ir be jo sakinys lietuvių kalboje būtų negramatiškas, pvz.: (12) Jis pabučiavo ją į skruostą. jis pabučiavo ją: ACC ant skruosto ‘Jis pabučiavo ją ant skruosto.’ (13) Jis pabučiavo ją. jis pabučiavo ją: ACC ‘Jis pabučiavo ją.’ (14) Jis pabučiavo ją į skruostą. jis pabučiavo ją: DAT ant skruosto "Jis pabučiavo ją ant skruosto." 15 Jis pabučiavo ją. jis pabučiavo ją: DAT "Jis pabučiavo ją." Ypatingas dalykas apie tokias struktūras kaip (10b, 11b) yra tai, kad, skirtingai nei dauguma konstrukcijų su išoriniu daiktiniu savininku, jos neturi tikslių atitikmenų su vidiniu genityviniu savininku. Jei naudojamas vidinis savininkas, possessum paprastai pasirodo kaip tiesioginis objektas, o ne kaip įstrižainė frazė: (16) Er kiisste ihre Wange. (17) * Jis bučiavosi ant jos Žaizdos. (18) Jis pabučiavo jos ranką. he kissed her hand:Acc (19) *Jis pabučiavo | jos ranką. he kissed on her hand Konstrukcijos kaip (14) yra patvirtintos tik ribotame skaičiuje kalbų. Paprastai privalomasis (lokatyvinis) possessum žymėjimas eina kartu su DO žymėjimu (bet tada konstrukcija neturi išorinio possessum, t. y. datyvo, kuris keičiasi su adjektiviniu genityvu- ); Konstrukcija su išoriniu datybiniu savininku reikalauja, kad possessum būtų DO padėtyje, pvz., šie pavyzdžiai iš Rusų kalba: IŠORĖS VALDYMAS LIETUVIŲ KALBOJE | 31 (20) Jis pabučiavo ją į ranką. jis pabučiavo ją:ACC ant rankų 21 Jis pabučiavo jos ranką. jis pabučiavo ją: DAT ranka: ACC – Jis pabučiavo jos ranką. Šiuo atveju yra panašus semantinis skirtumas, kaip suformuluotas (12), (14), t. y. (20) yra visa-centruotas, o (21) yra iš dalies-centruotas. Kadangi čia minimas fokusavimas yra susijęs su DO žymėjimu, įstrižą possessum žymėjimą 20 punkte ir datyvinį valdytojo žymėjimą 21 punkte galėtume laikyti defokusavimu. Tai reikštų, kad čia aptariamos vokiečių ir baltų kalbų konstrukcijos sujungia „valdovo defokusavimą“ su „valdovo defokusavimu“. Šio ženklo perteklius galėtų paaiškinti jo santykinį retumą. Taigi, apskritai, nepaisant pirmiau aptariamų nukrypimų, lietuvių kalba turi prototipines konstrukcijas su išoriniais savininkiškais daiktavardžiais. Kalbant apie periferinius tipus, Konigas teisingai pažymi, kad “papildomi modeliai atrodo esantys specifinės reikšmės pasekmė (valdovui daromas poveikis dėl kažko, kas nutinka possessum), paprastai siejama su semantiniu vaidmeniu” (Konig 2001: 975); pragmatiniai veiksniai taip pat gali būti įtraukti. 2.5 Semantinės savybės Semantinės savybės turėtų būti tiriamos atsižvelgiant į visas tris konstrukcijų su EP sudedamąsias dalis: valdovą, valdomąjį ir leksinį predikatą. Kalbant apie savininką, gyvybingumas yra vienas iš dažniausiai minimų apribojimų. Lietuvių literatūroje taip pat buvo atkreiptas dėmesys (Sukys 1998: 157), kad gyvieji valdytojai yra būtini tam, kad konstrukcijos su išoriniu valdymu taptų priimtinos. Tai galima suprasti dviem būdais: daiktinės giminės daiktavardžiai, kurie gramatiškai pažymėti kaip negyvi (20), neturi daiktinės giminės, bet net ir daiktavardžiai, pažymėti kaip gyvi, neturi daiktinės giminės, jei kalbama apie mirusį asmenį (23a, b): (22) Norėjau surasti puodelio (*puodeliui) lėkštutę. Ieškomas žodis: puodelis:- GEN (*cup:DAT) lėkštė:ACC – Aš norėjau surasti lėkštę, priklausančią šiam puodeliui. (23) a. Pabuciuok senelei (*senelés) ranką. kiss:IMPER grandmother:- DAT (*grandmother:GEN) hand:Acc ‘Kiss grandmother’s hand.’ b. Vaikai bučiavo mirusios senelės (*senelei) Children kissed dead grandmother GEN. (grandmother- :DAT) tik ranką. tik ranka: pagal užsakymą „Vaikai pabučiavo tik savo mirusiosios močiutės ranką.“ (per laidotuves) 32 | JURGITA KEREVICIENE Prototipiniai išoriniai turėtojai, pagal Konig (2001), dažniausiai yra gyvūnai, žmonės ir net kalbos veiksmo dalyviai. Lietuvių kalbai, kaip ir kitoms tiriamoms Europos kalboms, gyvybės apribojimą galima suformuluoti pagal gerai žinomą gyvybės hierarchiją: ŽIVYBĖS HIERACHIJA: 1/2 asmenų įvardis > 3 asmenų įvardis => tikrasis vardas = kiti gyvieji = negyvieji daiktavardžiai. Jeigu išorinio valdytojo konstrukcija yra įmanoma žemai hierarchijoje esančiam valdytojo tipui, ji taip pat yra įmanoma bet kuriam aukštesniam skalėje valdytojui (Haspelmath 1999: 113). Lietuvių kalboje galimi visi šie tipai, tačiau paskutinis yra gana retas ir dažniausiai siejamas su metaforiniu vartojimu, plg. (24), (25): (22) Vaikai sulaužė Onai akinius. vaikai sulaužė Ann: DAT. „Vaikai sulaužė Anos akinius.“ (23) Jis nukirto šaką medžiui. he cut tree:DAT branch:ACC ‘Jis nukirto medžio šaką.’ Possessum semantinės charakteristikos priklauso nuo tam tikrų universalių semantinių hierarchijų. Dažniausiai pasitaikanti hierarchija yra neatimamas = atimamas; Payne ir Barshi siūlo tokią išplėstą Haspelmath hierarchijos versiją: NEATNAUJINAMUMO HIERARCHIJA: kūno dalis = dalis-visa = kitas neatimamas = atimamas + artimas = drabužis > atimamas + tolimas = neįsigijamas > kitas kontekstiškai unikalus daiktas (Payne & Barshi 1999: 14). Kalbant apie veiksmažodžių tipus, pasitaikančius su išoriniais valdytojais, galima išskirti keletą būdingų tipų, kurie iš esmės atitinka Lamiroy ir Delbecgue (1998: 43-44) išskirtus: + dinaminiai veiksmažodžiai, t. y. veiksmažodžiai, išreiškiantys fizinius veiksmus, pvz., suduoti, perplėšti, sudaužyti, sviesti; + priežastiniai veiksmažodžiai, t. y. išreiškiantys veiksmus, dėl kurių objektas pasikeičia, pvz., nupjauti / nukirsti, nuskinti, nugnybti, amputuoti; + judėjimo veiksmažodžiai, t. y. tie, kurie išreiškia padėties pasikeitimą, pvz., pakelti, nuleisti, pasukti; + pradžios veiksmažodžiai, t. y. veiksmažodžiai, išreiškiantys veiksmą, kurio tam tikras taškas sutampa su naujos būsenos pradžia, pvz., sustorēti, (iš)rausti; + statiniai veiksmažodžiai, išreiškiantys kančios statinius, pvz., skaudėti. 3. Išvada Šiame straipsnyje nagrinėjami du išorinio valdymo daiktinės nuosakos aspektai. Iš pradžių suformuluota bendra sąvoka ir pagrindinis skirtumas nuo kitų prielinksnių vartojimo būdų. Šukys, J. 1998: Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos, Kaunas: Šviesa. 1996 m. – Vytautas Vaičiūnas, Išorinio valdymo lietuvių kalboje | 33 trumpai aptariamas daiktinis būdvardis. Toliau straipsnio pirmoje dalyje įgytos teorinės įžvalgos yra pritaikomos lietuvių kalbos medžiagai. Net ir remiantis šiame straipsnyje pateiktomis preliminariomis pastabomis, tampa aišku, kad būtina peržiūrėti Haspelmath (1999) teiginį, pagal kurį baltų kalbos kartu su rytų slavų, baltų-suomių ir vengrų kalbomis priklauso prototipinės datybinio išorinio savininko srities periferijai Europos kalbose. Atrodo, kad Haspelmath medžiagą sudaro tik latvių kalba, kuri šiuo atžvilgiu iš esmės skiriasi nuo lietuvių kalbos. Tiesą sakant, lietuviškas išorinio valdymo daiktinis būdvardis gana tiksliai atitinka europietiškąjį prototipą. Šis straipsnis yra tik pirmasis bandymas išanalizuoti lietuviškas konstrukcijas su išoriniu valdymu. Reikia tolesnių tyrimų, kad būtų galima tiksliau suformuluoti apribojimus, susijusius su gyvybingumu, paveiktumu ir kt. REFERENCES AMBRAZAS, V., ed., 1997: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. 2nd edition, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijy leidykla. FRAENKEL, E. 1928: Syntax der litauischen Kasus, Kaunas: Valstybės spaustuvė. 1999 m. – Vytautas Mažeika, Lietuvos tarptautinės teisės teoretikas, teisės mokslų daktaras. In: Payne, Barshi, eds., 1999, HAVERS, W. 1911: Untersuchungen zur Kasussyntax der indogermanischen Sprachen, Strasbourg: Karl J.Trūbner. HOLVOET, A. 2001: Apie savininko datyvo su adnominaliniu genityvu variaciją baltų kalbose (ypač latvių kalboje). Boeder, W., Hentschel, G., eds., Variacinis nominalinių grupių žymėjimas skirtingų tipų kalbose, Oldenburg: Bibliotheksund Informationssystem der Universitāt Oldenburg (Studia Slavica Oldenburgensia, 4), 201-217. 2001 m. – Vytautas Končius, Lietuvos ir užsienio diplomatas. Haspelmath, M. et al., ed. Kalbos tipologija ir kalbos universalai. Tarptautinis vadovėlis, t. 2. Vilnius: Vaga, 1997, pp. 970–978. 1998 m. – Vytautas Žukauskas, Lietuvos krepšininkas, žaidžiantis puolėjo pozicijoje, Lietuvos rinktinės žaidėjas. In: Feuillet, J., 109-135. ed., Actance et valence dans les langues de "Europe, Berlin-New York: Mouton de Gruyter, LAMIROY, B., DELBECQUE, N. 1998: The possessive dative in Romance and Germanic languages. Van Belle, W., Van Langendonck, W., eds., The Dative, vol. 2: Theoretical and Contrastive Studies, Amsterdam: John Benjamins (Kazo ir gramatiniai santykiai tarp kalbų, 3), 29-74. PAULAUSKIENE, A. 1989: Gramatinés lietuvių kalbos vardažodžių kategorijos, Vilnius: Mokslas. 1999 m. – Vytautas Balčiūnas, Lietuvos rašytojas, publicistas, vertėjas. „Kas, kur, kaip, kodėl“. Payne, D. L., Barshi, I., eds., 1999: External possession, Amsterdam: John Benjamins. PODLESSKAYA, V.1., RAKHILINA, E. V. 1999: Išorinis valdymas, refleksivizacija ir kūno dalys rusų kalboje. 525-606. 3-29. Vilnius, Vaga, 1999, pp. 505–510. Lietuvos krepšininkas. Van Belle, W., Van Langendonck, W., eds., The Dative, vol.1, Descriptive Studies, Amsterdam: John Benjamins (Kazo ir gramatiniai santykiai tarp kalbų, 2), 3-38. Jurgita Kerevičienė Gauta 2004 03 08 Vilniaus universitetas Kauno humanitarinis fakultetas Muitinės g. 12, 44280 Kaunas, Lietuva