Šiaurės vidurio Lietuvos vietovardžiai su priesaga „-išk-“

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA L (2004), 1 – 10 Šiaurės vidurio Lietuvos vietovardžiai su priesaga -išk- RENATA ENDZELYTĖ Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas This article deals with Lithuanian proper names derived with the suffix -išk-, which goes back to IE *-isk’-. In most cases this suffix is the token of a new formation based on the meanings of place, dependency or particularity. Toponyms with this suffix are derived from personal names, appellatives or other toponyms. Chronologically, toponyms with the suffix -išk- are of relatively recent origin, being for the most part derivatives based on other proper names (less frequently on appellatives). 1. ĮVADAS Priesaga -išk- yra labai sena, išriedėjusi iš indoeuropiečių prokalbėje buvusios prie-sagos *-isk’-. Šią priesagą turi slavai, germanai, skandinavai (Ambrazas 2000: 183). Iš baltų kalbų rečiausiai ji sutinkama latvių kalboje, o lietuvių ir prūsų kalbose jos vedinių būta daug (Skardžius 1996: 150). Priesaga -išk- pirmiausia reiškia ‘kokį nors kieno būdingų ypatybių turėjimą […], susijusį su pačia daikto esme’ (Skardžius 1996: 153). Būdvardžiams priesaga -išk- suteikia apibendrintą kokybės reikšmę, ypatybę, būdingą pagrindiniu žodžiu reiškiamam daiktui ar žodžiui. Dauguma būdvardžių su -išk- virsto daiktavardžiais, pvz.: dváriškis, moteriškė (plg. būdv. mót eriška), namiškis, vyriškis (plg. būdv. výriškas), téviškė. Priesagos -išk- variantas -iškas, -a yra viena pačių dariausių kokybinių būdvardžių darybos priesagų. Jos vediniai sudaro panašios bei būdingos ypatybės būdvardžių grupės branduolį. Būdingiausia šios priesagos daiktavardinių būdvardžių darybinė reikšmė yra ‘panašus į pamatiniu žodžiu pasakytą daiktą’ (šmé kl iškas vaizdas, draugiškas žmogus). Priesagos -iškas, -a būdvardžiai taip pat žymi esmines daikto ypatybes, ši reikšmė yra glaudžiai susijusi su būdingos ypatybės reikšme. Dažniausiai daromi iš išvestinių arba sudurtinių būdvardžių, kurie gali eiti ir daiktavardžiais, priesagos -iškas, -a būdvardžiai paprastai žymi būdingą arba esminę daikto ypatybę (beprasmiška viltis, beviltiška būklė). (Ambrazas, red., 1994: 207–208). Dabartinėje lietuvių kalboje su priesagos -išk- variantu -iškis, -ė iš tikrinių žodžių (miestų, miestelių, kaimų vardų) įprasta darytis asmenų pavadinimus pagal jų kilmės ar gyvenamąją vietą, pvz.: kauniškis, -ė, vilniškis, -ė. Tarmėse priesagos -iškis, -ė vediniai dažnesni negu bendrinėje kalboje įsigalinčios priesagos -ietis, -ė vediniai. Iš tikrinių žodžių daromi ir būdvardžiai, turintys išskiriamąją reikšmę (panašūs į aukščiau minėtus daiktavardžius), pvz., vilniškiai svečiai. Iš bendrinių vietą reiškiančių daik- 2 | RENATA ENDZELYTĖ tavardžių vedinių yra nedaug (dvȧriškis, kalniškis, namiškis). Pasitaiko vienas kitas asmens pavadinimas, padarytas ne iš vietovardžių ar šiaip bendrinių vietų pavadinimų, o iš kitokių žodžių, turinčių kiek kitokią priklausomumo reikšmę (karališkis, kariškis, šeimyniškis) (Ambrazas, red., 1994, 139–140, 219). Kilmės ir priklausomybės reikšmė ypač akivaizdi asmenvardinės kilmės vietovardžiuose. Gyvenamųjų vietų vardų, turinčių šitą priesagą, gausu visoje Lietuvoje (Razmukaitė 1998: 139–141), o šiaurės vidurio Lietuvoje, buvusioje Žiemgalos teritorijoje, anot Kazimiero Būgos, vietovardžių priesaga -išk- yra ištikimiausias lietuviškumo rodytojas (Būga 1961: 582). Straipsnyje darybos, semantikos, struktūros požiūriu aptariami šiaurės vidurio Lietuvos (Joniškio, Pakruojo ir Pasvalio rajonų) vietų vardai1, turintys priesagą -išk-. Tokių rasta per pusę šimto, jų ypač gausu gyvenamųjų vietų bei smulkiųjų vietovardžių vardyne. Ne visi šios priesagos vediniai yra vienodai seni, dalis jų gali būti palyginti nauji vediniai, ypač smulkieji vandenvardžiai ar žemėvardžiai. Tam tikra prasme tai sietina su posesyvine šios priesagos reikšme, nes dauguma šių vietovardžių padaryti iš asmenvardžių2 (tikėtina, savininkų įvardijimų). Toponimų su -išk- randama visose vietovardžių klasėse: gyvenamųjų vietų (bažnytkaimių, dvarų, kaimų, vienkiemių), vandens telkinių (upių ir ežerų, upelių, griovių, šaltinių, balų, pelkių, sietuvų) vardų, ir žemėvardžių (dirvų, laukų, pievų, ganyklų, kalnų, miškų, kapų, įvairių kitų vietovių). Analizuojant žodžių darybą skiriamas darybos pamatas ir darybos formantas. Šiuo atveju darybos formantas yra priesaga -išk-. Tikrinių žodžių daryba su tam tikromis išlygomis remiasi bendrinių žodžių analizės principais (Vanagas 1970: 24–29, 53–58). Dėl tikrinių žodžių klasės specifikos skiriamas dar vienas tikrinių žodžių darybos tipas – pirminiai toponimai. Tai tie atvejai, kai vieno toponimo vardas tiesiog perkeliamas šalia esančiam objektui. Taigi pirminiais vietų vardais laikomi tie vardai, kurių pamatiniai žodžiai (darybos pamatas) jau turi priesagą -išk-; vardai, kurių pamatiniai žodžiai šios priesagos neturi, t. y., kurių virtimą toponimais lėmė priesagos -išk- gavimas, laikomi antriniais, arba vediniais. Analizuojant vietų vardus paaiškėjo, jog dauguma jų yra antriniai, turintys aiškią posesyvinę reikšmę onimai. Beveik visi vietovardžiai sudaryti iš daiktavardžių, todėl jie skiriami į kilusius iš tikrinių ir bendrinių žodžių. Skirtingos galūnės priesagai suteikia įvairumo. Taip atsiranda priesagos variantų. Gyvojoje kalboje variantai -iškė, -iškis, -iškės, -iškiai dažnai tik formalus dalykas, tačiau galintis lemti naujo vietovardžio susidarymą, pvz.: Daunõr-iškė k., Daunoravos apl., Jnš; Daunor-iškiai k., Svirplių apl., Jnš, plg. Daũnoras avd.; Kárp-iškiai b., Pšvt; Kárp-iškis upl., Lnkv, plg. Kárpis avd.; Šleidar-iškė vk., Krk; Šleidar-iškiai vk., Skilvio- 1 Vietovardžiai rinkti iš gyvosios kalbos, dr. Kazimiero Garšvos asmeninės kartotekos, Lietuvos žemės vardyno, Kraštotyros draugijos Pakruojo skyriaus archyvo, Lietuvos žemės ūkio ministerijos Respublikinio žemėtvarkos instituto vietovardžių ir gamtos bei kultūros paminklų apsaugos žiniaraščio, Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyno (Vanagas, red., 1976), Lietuvos TSR upių ir ežerų vardyno (Vanagas, red., 1963). 2 Manoma, kad posesyvinės reikšmės vietovardžiai nėra labai archaiški, kadangi dėl posesyvumo jų semantika nutolo nuo konkrečios objektų klasės semantikos (Vanagas 1970: 278). VIETOVARDŽIAI SU PRIESAGA -išk- 3 nių apl., Jnš; Šleider-iškis vk., Saugelaukio apl., Jnš, plg. Šleideris avd. Kartais tas pats objektas gali turėti skirtingų vardo variantų, pvz., vyriškosios ar moteriškosios giminės, vienaskaitos ar daugiskaitos formos. Dėl to atsiranda naujas vardas, žodžių darybos požiūriu laikytinas priesagos ar galūnės vediniu, pvz.: Katìl-iškės k., Žagarės apl., Jnš; Katìl-iškiai k., ŽGR; Katìl-iškiai k., Žiūrių apl., Psv, plg. Katìlius avd.; Plėd-iškė dr., Giminėnų k., Jnš; Plėd-iškis dr., Plediškių k., Stoniūnų k., Jnš, plg. Plėdiškiai k., Plėdis avd.; Veicel-iškė dr., Klioriškių vnk., Jnš; Veicel-iškės dr., Skribakių k., Jnš; Veicel-iškis dr., Stoniūnų k., Jnš, plg. Veicelis avd. Analizuojant vietų vardus dažnai sunku atskirti, kuris iš dviejų tapačių vietovardžių yra senesnės kilmės, kuris yra priesagos vedinys, o kuris perėmė jau priesaginį pavadinimą. Dažnai sunku nustatyti pamatinio žodžio reikšmę, kai jis yra apeliatyvinės kilmės asmenvardis. Tuomet kyla klausimas: ar vietos vardas kilo iš apeliatyvinio asmenvardžio, ar iš bendrinio žodžio. Tokie dvejopos kilmės vietovardžiai aptariami atskirai, nes pris kirti juos tik prie asmenvardinių ar tik prie apeliatyvinių negalima, pvz.: Smailiškis dr., Jnšk, Smailiškis mš., Jnšk : plg. Smailýs, Smailis avd. (smailùs, -i). Etimologinė analizė rodo, kad vietovardžių su priesaga -išk- darybos pamatu dažniausiai eina įvairūs asmenvardžiai: tiek senieji dvikamieniai (Dovìltiškė vk., ŽGR : Dovìltas avd.), vienkamieniai (Dargìškis sdb., JnšKL : Dargis avd.), pravardiniai įvardijimai (Sakališkiai k., PKR : Sākalas avd. – sākalas; Balčiškiai k., Psv : Balčius avd. – báltas, -à), patroniminiai asmenvardžiai (Sindriūniškiai k., Psv : Sindriūnas avd.), tiek krikščioniškieji vardai (Antaniškis vk., PRK : Antānas avd.), jų trumpiniai (Kaziūliškė dr., LGM : Kaziūlis, plg. Kazýs, Kazimieras avd.); ne tik lietuviški, bet ir latviški (Dābarīškis vk., LGM : Dabars avd.) bei kitokie (Gerliškiai kln., KRK : Herlich avd.) asmenvardžiai. Kitomis pamatinėmis leksemomis dažniausiai eina daiktavardžiai, reiškiantys gyvūnų (laukinių gyvūnų, naminių gyvulių, roplių, vabzdžių, žuvų), paukščių (laukinių ir naminių), augalų (medžių ir smulkiųjų augalų) pavadinimus; fiziografiniai terminai (kálnas, pakalnė, šilas); etnonimai (gūdas, čigōnas, lātvis, žydas), asmenų pavadinimai (bérnas, kareivis, klebōnas); kūno dalių pavadinimai (gārbana, kuprà, rāgas), buities reikmenys (didà, dālgis, kirvìs). Pamatinės būdvardi­nės leksemos nurodo objekto ypatybę (plìkas, smailùs, ramùs) ar spalvą (báltas, júodas, rùdas). 2. PIRMINIAI VIETOVARDŽIAI Pirminiais laikomi tie vietų vardai, kurie pereidami iš vienos žodžio kategorijos į kitą negavo jokių formaliųjų darybos požymių. Kitaip tariant, pirminiais laikomų vietų vardų pamatiniai žodžiai yra priesagą -išk- jau turintys daiktavardžiai. Dažniausiai tai asmenvardžiai arba oikonimai, kurių vardas perkeliamas greta esančiam objektui. Didesnio objekto vardas dažniausiai perkeliamas mažesniam: Kiaulìškis dr., PKR : Kiaulìškis buv. dv., PKR; Kūpeliškės krm., Jnš : Kūpeliškės k.; Kudrėniškis krm., LNKV : Kudrėniškis k., LNKV; Spitkiškė vk., PKR : Spitkiškė dv.; Trūliškis plk., Psv : Trūliškis mš., Psv. Kai kuriems objektams vardas perkeliamas norint pabrėžti jų lokalizaciją: Jakiškiai II vk., Jnš : Jakiškiai k., dv., vk., Jnš; Kareiviškis I, Kareiviškis II k., PKR : Kareiviškis k., PKR; Keliuotìškiai II k., VŠK : Keliuotìškiai k., Jnšk; Šiliškiai I k., PKR, KRK, Šiliškiai II k., PKR KRK : Šiliškiai vk., PKR. 4 RENATA ENDZELYTĖ Keletą pirminių oikonimų galima kildinti iš asmenvardžių3: Gipiškiai k., Psv : Gipiškis avd.; Judiškiai dv., LNKV : Judiškis avd. Asmenvardiniai oikonimai dažniausiai turi daugiskaitos vardininko forma (pluralia tantum). Tai rodo, kad vieta pavadinama ne vieno asmens, bet jų grupės (šeimos) kaip vieneto vardu. Tam tikra prasme tokie oikonimai galėtų būti traktuojami kaip galūnių vediniai, tačiau iš esmės tai tas pats vardas, tik turintis kuopinę reikšmę. Mažesniųjų objektų vardai skaičiaus nekeičia: Katėliškis b., PŠVT : Katėliškis avd. Iš sud daiktavardėjusių būdvardžių, reiškiančių fiziografinius terminus, sudaryti vietų vardai Kalniškiai vk., PKR : kalniškis ‘kalne gyvenantis žmogus, kalnenas’ (LKŽV 148); Pakalniškiai k., LNKV; Pakalniškis vk., KRK : pakalniškis, pakalniškis ‘pakalnėnas, pakalnės gyventojas’ (LKŽIX 147). 3. ANTRINIAI VIETOVARDŽIAI Antrinių toponimų priesaga -išk- yra derivacinis požymis, pamatiniai žodžiai šios priesagos neturi. Šių vietovardžių darybos pamatas yra įvairūs daiktavardžiai, dažniausiai – asmenvardžiai. Vietų vardu su priesaga -išk- akivaizdi priklausomybės (jei vardas sudaromas iš asmenvardžio ar oikonimo) ir ypatybės (jei vardas sudaromas iš kitokio daiktavardžio ar būdvardžio) reikšmė. Antriniai vietų vardai dažniausiai sudaromi iš asmenvardžių (70,66%). Kiti tikriniai žodžiai vartojami labai retai: oikonominės kilmės vietų vardai sudaro maždaug 1,3%, o hidroniminės – 1,9%. Neaiškios kilmės vietų vardai sudaro apie 16%, o iš įvairios reikšmės daiktavardžių sudaryti toponimai – beveik 11%. 3.1. Antriniai oikonimai Dauguma oikonimų, arba gyvenamųjų vietų vardų, yra kilę iš asmenvardžių, apeliatyvų. Keletas oikonimų gali būti kildinami iš hidronimų, kitų oikonimų. Asmenvardinės kilmės oikonimų pamatiniais žodžiais eina ir lietuviški (senieji dvikamieniai ir vienkamieniai, patroniminiai, apeliatyviniai), ir nelietuviški (krikščioniškieji ir kitų tautų) vardai (Vanagas 1982: 62–97; Maciejauskienė 1991: 243–248): Adõmiškis vk., JNŠK : Adõmas avd.; Albertiškiai vk., KRK : Álbertas avd.; Aleniškis vk., PKR : Alenà, Elenà avd.; Antaniškis vk., PRK : Antãnas avd.; Bādariškis vk., PŠVT : Bādaras avd.; Būiviškiai k., SLČ : Buivỹs, plg. Bùivydas avd.; Čeniškiai k., JNŠK : Čenỹs avd.; Čiaučynīškis vk., LGM : Čiaučỹnas avd.; Dābariškis vk., LGM : Dābaras avd.; Dovainiškiai dv., PKR, Dovainiškis vk., PKR : Dovainis avd.; Dóviltiškė sdb., ŽGR : Dóviltis avd.; Gailiōniškiai k., JNŠK : Gailiōnis avd.; Gražiškiai k., JNŠ : Gražỹs avd.; Jākiškiai vk., KRK, Jakiškiai dv., k., JNŠ : Jākas avd.; Jūkiškiai k., PKR : *Jūkas, plg. Jukōnis avd.; Karaliūniškis k., PŠVT : Karaliūnas avd.; Katiliškiai k., ŽGR : Katilius avd.; Keliuotiškiai k., JNŠK : Keliuotis avd.; Krasniškiai k., ŽML : *Krašnas, *Krasnỹs avd., plg. Krasnàuskas, 3 Asmenvardinių oikonimų galima dvejopa kilmė: iš priesaginio asmenvardžio (pirminiai) ir iš nepriesaginio asmenvardžio (antriniai). Kadangi Lietuvių pavardžių žodyne yra užfiksuota ir priesaginių asmenvardžių, todėl tokie oikonimai priskiriami prie pirminių, plg. Gipas ir Gipiškis, Judỹs ir Judiškis. VIETOVARDŽIAI SU PRIESAGA -išk- 5 Kasnickas, Krasnevičius avd.; Kungiškiai k., ŽML : Kūngas, Kungys avd.; Laumekiškis vk., SLČ : Laumekis avd.; Mineikiškis vk., PSv : Mineikà, Mineikis avd.; Minginiškiai vk., KRK : Mìnginas avd.; Nãgliškis vk., SLČ : Nãglis, Nãglius avd.; Norkūniškiai vk., LGM : Norkūnas avd.; Pėtriškis vk., LGM : Pėtras avd.; Plikiškis dv., VŠK, Plikiškiai k., JNŠ : Plikis, Plikys avd.; Pūtriškiai k., PSv : Pūtris, Putrys avd.; Razališkis k., SLČ : Rozãlija avd.; Rimšōniškiai k., PKR : Rimšōnis avd.; Stasiškiai vk., SLČ : Stasys avd.; Šilingiškis vk., LNKV : Šilingis avd.; Šulmiškis vk., LGM : *Šulmas, plg. Šulminas avd.; Svōbiškis bk., dv., JNŠK : Svōba, Svōbas avd.; Trūliškis vk., PSV : Trūlis avd.; Urnėžiškės k., SKS : Urnėžas, Urnėžis, Urnėžius avd.; Valantiniškis sdb., JNŠK : Valantinas avd.; Vešelkškiai k., LNKV : Vešėlka avd.; Zimbiškiai k., LNKV : Zimbà avd. Atskirą oikonimų grupę sudaro kilę iš latviškų asmenvardžių4: Mìlidiškiai vk., JNŠK : la. Milidis avd.; Pileriškis k., KRK : la. Pileris avd.; Pundeniškis vk., PŠVT : la. Pundenis avd.; plg. lie. Pundys, Pundìnas avd.; Vagariškis k., KRK : la. Vagars avd.; plg. lie. Vagrys avd. Keletas oikonimų gali būti kilę iš greta esančių kaimų pavadinimų: Reibiniškiai k., SKS : Reibiniai k., SKS; Šikšnėliškiai k., PSv : Šikšnėliai k., PKR; Žagariškiai k., ŽGR : Žagarė. Hidroniminės kilmės oikonimai dažniausiai aiškūs, nes kaimas yra prie to paties vardo vandens telkinio: Savėliškis k., PKR : Savėlis upl.; Šidabriškis k., PSv : Šidabra up.; Šiladiškis vk., LGM : Šiladis upl.; Vėngriškis dv., KRK, Vėngriškis vk., PKR : Vėngris upl. Dalis vietų vardų siejami su apelatyvais: Akmeniškiai k., ŽML : akmuò; Dirvōniškiai k., JNŠK : dirvōnas; Dvareliškiai k., KRK : dvarėlis, dvāras; Kalneliškiai k., VŠK : kalnėlis, kálnas; Kriaūšiškiai k., VŠK : kriaūšis; Šiliškiai vk., KRK, Šiliškis vk., LGM, KRK : šilas. Oikonimas Cigōniškis k., JNŠ sietinas su etnonimu cigōnas, cigōnas. 3.2. Antriniai hidronimai5 Dauguma antrinių hidronimų kilę iš asmenvardžių. Tačiau pažymėtina, kad šiais vandenvardžiais pavadinami daugiausia mažesni vandens telkiniai: balos, sietuvos ir kt. Tai gana nauji vardai, nurodantys objekto priklausymą tam tikram asmeniui, kokią nors ypatybę ar kitokį ryšį su pamatiniu žodžiu. Asmenvardinių hidronimų daryba gana aiški: Abrōmiškis stv., PKR : *Abrōmas, plg. Abraōmas avd.; Aliūniškė upl., PKR : Aliūnas avd.; Bėkiškis stv., PŠVT : Bėkas, Bekys avd.; Buletriškis b., PŠVT : Būletris avd.; Būrbìškis b., PŠVT : Būrba avd.; Dáudiškas upl., PKR : Daudà avd.; Daugéliškis b., SLČ : Daugėla avd.; Dragiškis gr., KRK : Drāgas avd.; Jeñkeliškės b., SKS : Jeñkelis avd.; Jėčiškės b., JNŠ : Jėčius avd.; Kārpiškis upl., LNKV, Kārpiškiai b., PŠVT : Kārpis avd.; Kindariškis b., PŠVT : *Kindaris, plg. Kindaravičius, Kindėris avd.; Kleiniškė b., ŽML : Kleinas, Kle inys avd.; Kraujeliškis šlt., JNŠK : Kraujelis avd.; Kvedariškė kdr., ŽGR : Kvě daras avd.; Láimiškis upl., LNKV : Láima avd.; Liberiš- 4 Taip nurodė vietovardžių pateikėjai, nors kai kurios latviškos pavardės turi ir lietuviškų atitikmenų. 5 Daugelio upėvardžių analizė pagrįsta Aleksandro Vanago (žr. literatūros sąrašą) tyrinėjimais, kiti vietovardžiai analizuoti remiantis jų pavyzdžiu. 6 | R E N A T A E N D Z E L Y T Ė kis lkn., VŠK : Liberis, Lūberis avd.; Majūliškis b., VŠK : Majūlis avd.; Martyniškis vt., KRK : Martynas avd.; Sargeliškis gr., LNKV : Sargėlis avd.; Sargėliškis upl., gr., PKR : Sargėlis avd.; Šemetiškės b., LNKV : Šemeta avd.; Šlekiškis b., VŠK : Šlekys avd.; Vaitiškės b., JNŠ, Vaitiškė upl., JNŠ : Vaitis, Vaitys, Vaičius avd. Atrodo, kad vietovardis Pagaleibiškė b., PŠVT; yra dvejopos darybos: jis gali būti kartu ir priesagos vedinys, ir prielinksninis junginys iš asmenvardžio Leiba, plg. pagal-leib-iškė. Daiktavardžiai, einantys vandenvardžių darybos pamatu, priklauso kelioms semantinėms grupėms: • asmenų pavadinimai: Berniškis b., JNŠ : bėrnas, plg. la. bērns ‘vaikas’; • etnonimai: Čigoniškė b., JNŠK : čigonas; • įvairios reikšmės daiktavardžiai: Vilniškė b., PKR : vilna, vilnis. 3.3. Antriniai žemėvardžiai Šios vietovardžių klasės priesagos -išk- vediniai dažniausiai daromi iš asmenvardžių bei apeliatyvų. Vardai rodo objekto priklausymą kokiam nors asmeniui (kaip dauguma anksčiau aptartų smulkiųjų hidronimų) arba tos vietos ypatybę. Daugiausia žemėvardžių, kaip ir ankstesnėse toponimų klasėse, padaryta iš asmenvardžių: Aleksándriškė dr., ŽML : Aleksándras avd.; Aneliškis pv., JNŠK : Anėlė avd.; Bagdoniškė dr., pv., PKR : Bagdōnas avd.; Balčiškė dr., JNŠ : Balkis, Balčius avd.; Būrbiškiai gn., KRK, Būrbiškis dr., PŠVT : Būrba avd.; Butkiškė dr., PŠVT : Būtkus avd.; Čėpiškės dr., JNŠ : Čėpas avd.; Dabu liškis dr., JNŠK : Dabulis avd.; Dāpkiškis dr., PSV : Dāpkus avd.; Gedviliškis dr., LGM : Gedvilas avd.; Jurgiškis dr., pv., KRK : Jūrgis avd.; Kaziuliškė dr., LGM : Kaziūlis, Kazys avd.; Klioriškis dr., JNŠ : Kl iorys avd.; Kū kuliškis dr., pv., PKR : Kūkulas avd.; Laučiškė dr., SKS : Laučius avd.; Leibiškė dr., SKS, Leibiškis kln., SKS : Leiba avd.; Lipiškiai dr., ŽML : Lipas avd.; Martyniškiai krm., LNKV : Martynas avd.; Mažeikiškis dr., VŠK : Mažeikā, Mažeikis avd.; Merkeliškis l., PSV : Mėrkelis avd.; Mūreliškės gn., krm., SKS : Mūrelis avd.; Naudžiūniškis kln., ŽML : Naudžiūnas avd.; Pauriškis dr., PKR : Pāuras avd.; Pėtriškis mš., SLČ : Pėtras avd.; Plėdiškė dr., JNŠ, Plėdiškis dr., JNŠ : Pledys avd.; Pōviliškis pv., LNKV : Póvilas avd.; Sargėliškiai dr., LNKV : Sargėlis avd.; Smailiškis dr., JNŠKL : Smailys avd.; Šoviškis pv., SLČ : Šova, Šovys avd.; Šūnakiškis dr., JNŠ : Šūnakis avd.; Ūsiškiai vt., SLČ : Ūsas avd.; Valiušiškė pv., LGM : Valiušis avd.; Žemriet iškis dr., JNŠ : Žemriėta avd. Vietovardis Pāmozūriškis gn., LGM gali būti dvejopos darybos – ir priešdėlio, ir priesagos vedinys. Greičiausiai tai priešdėlio pa- vedinys iš priesaginio etnonimo možūras ar asmenvardžio Mozūras, plg. pa-mozūr-iškis. Hidroniminės kilmės yra vietovardis Šiladiškis dr., LGM : Šiladis upl. Kiek dažniau vietų vardai kildintini iš oikonimų6: Bivainiškis mš., JNŠ : Bivainiai k., JNŠ; Gedžiūniškis mš., JNŠK : Gedžiūnai k., LNKV; Kibiškiai pv., LNKV : Kibai k.; Mažūtiškė dr., PŠVT : Mažučiai k., ŽML; Reibiniškės krm., SKS : Reibiniai k., SKS; Orel iškiai gn., LNKV : Orėliai k., JNŠK. 6 Vietovardžių darybos pamatą nurodė pateikėjai. VIETOVARDŽIAI SU PRIESAGA -išk- 7 Kiti daiktavardžiai, einantys vietų vardų darybos pamatu, semantiškai labai įvairūs: • asmenų pavadinimai: Burliokiškis kln., Psv : burliokas ‘sentikis rusas Lietuvoje’ (LKŽ₁₁ 1193); Kleboniškis dr., PŠVT, pv., PKR : klebōnas; Mur̃kliškis pv., PŠVT : murklys ‘kas murkia; paniuręs, nešneku žmogus; storulis, rubuilis’ (LKŽᵥᵢᵢ 420), plg. mur̃kti; Pirduliškis dr., SLČ : pirdùlis ‘pirdžius’ (LKŽ₉ 1087); • etnonimai: Cigoniškis gn., PŠVT : čigōnas; Žydiškė dr., mš., PŠVT, gn., JNŠ : žydas; • kūno dalys: Gárbaniškė dr., ŽGR : gárbana; Kiaũšiškė dr., PKR : kiaũšis, kiaũšinis; • įrankiai: Dalgiškis dr., JNŠ : dalgis; Kirveliškės dr., krm., SKS : kirvelis, kirvis; • fiziografiniai terminai: Pakluoniškis vt., mš., LGM : pakluōnė; Sodeliškis dr., PKR : sodēlis, sōdžius; Šniūriškiai kln., ŽML : šniūras, šniūrai ‘ilgas siauras žemės rėžis; ploto matas’ (LKŽₓᵢᵢ 195); • augalai ar jų dalys: Žabiškis krm., VŠK : žabas ‘virbas, žabaras, šakelė; stiebas, žagaras, rykštė; krūmas, krūmynas’ (LKŽₓₓ 14), ‘virbas, žabaras’ (DLKŽ 947); • valgių pavadinimai: Šiupiniškis gn., PKR : šiupinys; • mitonimai: Perkūniškis dr., Psv : Perkūnas; • gyvūnų pavadinimai: Glindiskis l., Psv : glinda; Oželiškis pv., SLČ : oželis, ožys; • abstraktūs daiktavardžiai: Siautiškės dr., PŠVT : siaūtis ‘gūsis, šuoras; mostas, mojis’ (LKŽₓᵢᵢ 482), ‘siautimas’ (DLKŽ 689); plg. siaūtėti. • socialinės aplinkos dalykai: Pūniškis vt., PKR : pūnė ‘klojimo užgardis supilti pelams, peludė; tvartas; diendaržis; būda, palapinė; ola, urvas, landa; kiaušinio tuštuma’ (LKŽₓ 916). Vietovardis Juodókiškis mš., VŠK gali būti kildinamas iš būdv ardžio juodókas, plg. juodas. 3.4. Neaiškūs vietovardžiai Kai kurių vietų vardų kilmę galima apibūdinti kel eriopai, nes tiksliai to pasakyti neįmanoma. Pirmiausia tai tie vietų vardai, kurių pamatinės leksemos gali būti tiek asmenvardžiai, tiek apeliatyvai, pvz.: • gyvūnų ir paukščių pavadinimai: Brėdiškė l., ŽGR : Brėdis avd., brėdis; Kūrmìškis pv., PKR : Kurmà, Kùrmis avd., kùrmis; Gaidžiškis dr., krm., LNKV, mš., PKR : Gaidỹs avd., gaidỹs; Gėrviškiai k., JNŠK : Gérvė, Gervỹs avd., gėrvė; Pelėdiškis vk., JNŠK : Pelėda, Pelėdžius avd., pelėda; Sakališkis vk., LGM, mš., PKR: Sãkalas avd., sãkalas; Šarkiškės mš., JNŠ : Šárka, Šarkis, Šarkỹs, Šarkus avd., šárka; Varniškis dr., mš., LNKV : Vãrnas avd., var̃nas; • etnonimai: Gudiškis⁷ dr., VŠK : gùdas, Gùdas avd.; Latvėliškis dv., plv., KRK : Latvėlis avd., plg. Lãtvis avd., latvėlis, lātvis; Latviškė pv., PKR, Latviškis l., PŠVT : lātvis, Lātvis avd.; Maskoliškiai k., SLČ : Maskōlius avd., plg. maskōlius ‘caro kariuomenės kareivis; rusas’ (LKŽᵥᵢᵢ 893); 7 Šaknis gud- gali būti kilusi ne iš etnonimo gudai, bet iš bendrinio žodžio *gūdas, *gudà ‘laukas, pieva’, plg. pr. gudde ‘krūmai’, žr. Karaliūnas (1999: 27–40); taip pat plg. gūdà ‘guba; baidyklė paukščiams gąsdinti; baidyklė vaikams gąsdinti’ (LKŽₓᵢᵢ 692), gūde ‘pustyklė, budė, galastuvas’ (LKŽₓᵢᵢ 693). 8 | R E N A T A E N D Z E L Y T Ė • asmenų ir profesijų pavadinimai: Kairiškis l., Jnšk : plg. Kairýs adv., kairys; Kálviškis vk., Jnšk : plg. Kálvis adv., kálvis, kalvà; Kareiviškis k., Pkr : plg. Kareíva adv., kareíva, kareivís; Kūpriškis vk., Všk, l., LnkV : plg. Kuprýs adv., kuprà, kūprius. Laikyti šiuos onimus tik asmenvardinės ar tik apeliatyvinės kilmės nėra visiškai tikslinga. Labiau tikėtina, kad gyvenamųjų vietų vardai gali būti kilę iš asmenvardžių, o kai kurie žemėvardžiai, pvz., miškų, pievų, dirvų vardai, – iš apeliatyvų. Vienu požiūriu nėra abejonių – visi jie yra priesagos -išk- vediniai iš daiktavardžių. 4. IŠVADOS 1. Būdvardžiams priesagos variantas -iškas, -a suteikia apibendrintą kokybės reikšmę, ypatybę, būdingą pagrindiniu žodžiu reiškiamam daiktui. Su kitu priesagos variantu -iškis, -ė iš tikrinių žodžių (miestų, miestelių, kaimų vardų) įprasta darytis asmenų pavadinimus pagal jų kilmės ar gyvenamąją vietą. Šios priesagos suteikiama kilmės ir priklausomybės reikšmė ypač akivaizdi asmenvardinės kilmės vietovardžiuose, kurių gausu visoje Lietuvoje. Šiaurės vidurio Lietuvoje, buvusioje Žiemgalos teritorijoje, vietovardžiai su priesaga -išk- rodo lietuvišką jų kilmę. 2. Chronologiniu požiūriu vietų vardai su priesaga -išk- gali būti palyginti nauji vediniai, kadangi dauguma jų padaryti iš kitų tikrinių žodžių (dažniausiai asmenvardžių). Be to, vietovardžių naujumą suponuoja posesyvinė priesagos ir jos vedinių reikšmė. 3. Vietovardžių darybai vartojami įvairūs priesagos -išk- variantai. Šiaurės vidurio Lietuvos teritorijai būdingesni -iškis, -iškiai, -iškė, kiek retesnė priesaga -iškės. Vartojant skirtingus priesagos variantus iš to paties vardo galima sudaryti keletą vietovardžių, pvz.: Daunora, Daūnoras adv. : Daunoriškė k., Daunoravos apl., Jnš, Daunoriškiai k., Svirplių apl., Jnš; Šleideris adv. : Šleidariškė vk., Krk, Šleidariškiai vk., Skilvionių apl., Jnš, Šleideriškis vk., Saugelaukio apl., Jnš. 4. Vietovardžių pamatiniai žodžiai dažniausiai yra daiktavardžiai. Tai įvairios kilmės asmenvardžiai (70,66%): lietuviški ir rečiau nelietuviški, krikščioniški ir apeliatyviniai, paprastieji ir su priesagomis. Kiti dažniau vartojami žodžiai yra įvairios reikšmės apeliatyvai (10,92%). Neaiškios kilmės vietovardžiai sudaro 15,98%. Hidronimai, oikonimai vietų vardų darybai vartoti retai (atitinkamai 1,92% ir 1,3% visų vietų vardų). Nedaiktavardiniai toponimai sudaro vos 0,2% vietų vardų. Panašios proporcijos būdingos ir gyvenamųjų vietų vardams, ir žemėvardžiams. 5. Etimologinė analizė rodo, kad vietovardžių su priesaga -išk- pamatinėmis leksemomis dažniausiai eina asmenvardžiai bei kiti daiktavardžiai, reiškiantys gyvūnų (laukinių gyvūnų ir naminių gyvulių, roplių, vabzdžių, žuvų), paukščių (laukinių ir naminių), augalų (medžių ir smulkiųjų augalų) pavadinimus; fiziografiniai terminai (kálnas, pakalnė, šilas); etnonimai (gūdas, čigõnas, látvis, žýdas), asmenų pavadinimai (bérnas, kareivis, klebõnas); kūno dalių pavadinimai (gárbana, kuprà, rãgas), buities reikmenys (dūdà, dãlgis, kìrvis). Pamatinės būdvardinės leksemos nurodo objekto ypatybę (plikas, smailus, ramùs) ar spalvą (báltas, júodas, rùdas). VIETOVARDŽIAI SU PRIESAGA -išk- | 9 VIETOVARDŽIŲ SUTRUMPINIMAI Jnš – Joniškis Jnšk – Joniškėlis Krk – Kriukai Lgm – Lygumai Lnkv – Linkuva Pkr – Pakruojis Psv – Pasvalys Psvt – Pašvitinys Sks – Skaistgiris Slč – Saločiai Všk – Vaškai Žgr – Žagarė Žml – Žeimelis KITI SUTRUMPINIMAI apl. – apylinkė avd. – asmenvardis b. – bala bk. – bažnytkai­mis br. – brasta dr. – dirva dv. – dvaras gn. – ganykla gr. – griovys k. – kaimas kdr. – kūdra kln. – kalnas krm. – krūmai l. – laukas la. – latvių lie. – lietuvių lkn. – lieknas mš. – miškas plv. – palivarkas pv. – pieva sdb. – sodyba stv. – sietuva šlt. – šaltinis upl. – upelis vk. – vienkiemis vt. – vietovė 10 | RENATA ENDZELYTĖ LITERATŪRA IR ŠALTINIAI AMBRAZAS, S. 2000: Daiktavardžių darybos raida. Lietuvių kalbos vardažodiniai vediniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. AMBRAZAS, V., red., 1994: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. BŪGA, K. 1961: Rinktiniai raštai 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. KARALIŪNAS, S. 1999: Etnonimo Gudai kilmė. Darbai ir dienos 10 (19), 7–54. KUZAVINIS, K., SAVUKYNAS, B. 1987: Lietuvių vardų kilmės žodynas; Vilnius: Mokslas. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas A–Ž, Vilnius, 1941–2002. LPŽ – Lietuvių pavardžių žodynas 1–2, ats. red. A. Vanagas, Vilnius: Mokslas, 1985, 1989. MACIEJAUSKIENĖ, V. 1991: Lietuvių pavardžių susidarymas, Vilnius: Mokslas. MICKIENĖ, I. 2001: Telšių rajono toponimų daryba. Daktaro disertacija, Kaunas. RAZUMKAITĖ, M. 1998: Lietuvos priesaginių oikonimų; Daktaro disertacija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. SKARDŽIUS, P. 1996: Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. VANAGAS, A. 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius: Mintis. VANAGAS, A. 1981a: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas. VANAGAS, A. 1981b: Lietuvių hidronimų semantika. Lietuvių kalbotyros klausimai 21, 4–153. VANAGAS, A. 1982: Mūsų vardai ir pavardės, Vilnius: Mokslas. VANAGAS, A., red., 1963: Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. VANAGAS, A., red., 1976: Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas 2, Vilnius: Mintis. Gauta 2004 03 25 Renata Endzelytė Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 52, 3000 Kaunas, Lietuva [email protected]