Lietuvių kalbotyra 2003-aisiais metais: Lietuvoje išleisti darbai

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LI (2004), 125-139 NAUJU DARBU APZVALGA Survey of Recent Publications LIETUVIŲ KALBOTYRA 2003-AISIAIS METAIS: LIETUVOIJE ISLEISTI DARBAI Du tūkstančiai tretieji lietuvių kalbotyrai nebuvo dosnūs. Su šių metų data Lietuvoje išleistos ir čia apžvelgiamos trys monografijos (Vytauto Kardelio, Ritos Miliūnaitės, Juozo Jurkėno), trys straipsnių rinkiniai (Leksikografijos ir leksikologijos problemos, Sintaksinių ryšių tyrimai, Zigmo Zinkevičiaus Rinktinių straipsnių 3-asis tomas) ir senojo Lietuvos vardyno publikacija (Jono Palionio XVII a. antrosios pusės Punios parapijos asmenvardžiai ir vietovardziai). 1. Vytauto Kardelio monografija Rytų aukštaičių šnektų slavizmų fonologijos bruožai (Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003, 195 p., ISBN 9986-19-562-4 [Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto mokslo darbai]) parengta 1999 m. apgintos disertacijos pagrindu. Ją sudaro pratarmė, įvadas ir trys skyriai. Knygos pabaigoje spausdinama Bjrno Wiemerio išversta išsami vokiška darbo santrauka (p. 146-158), gausus literatūros sąrašas (p. 159-168), sutrumpinimy paaiškinimas (p. 169) ir abėcėlinis slavizmy sąrašas (p. 170-195), kuriame nurodomos kiekvieno slavizmo gramatinės formos, kirčiuotė, reikšmė, galimi skolinimosi šaltiniai. Pratarmėje (p. 9-10) pagrindžiamas darbo aktualumas: nors lietuvių kalbos slavizmai jau palyginti nemažai tirti, tačiau vis dar „stinga struktūrinių ir ypač diachroninių slavizmų tyrimų. Viena iš mažiausiai tirtų sričių yra slavizmų fonologija“ (p. 9). Gana plačiame įvade (p. 11-33) aptariamos lietuvių kalbos slavizmų tyrimo kryptys, problematika, metodiniai tyrimo ir rekonstrukcijos principai. Pagrindiniu tyrimo metodu pasirinkta vidinė rekonstrukcija; tyrimas laikomas įvadu į tolesnius ir platesnius slavizmų integracijos tyrimus (p. 27). Tiriamoji medžiaga atrinkta atsargiai, dėmesingai, iš pirminių šaltinių (plg. p. 27—28), todėl yra patikima ir nekelia abejonių. Įvado pabaigoje glaustai apžvelgiami fonologinės rekonstrukcijos principai (p. 29-33). Atkreipia dėmesį tai, kad autorius jautė poreikį įvade pabrėžti tokius pamatinius teorinius dalykus kaip skirtinga skolinių chronologija ar fonologinės integracijos sistemiškumas. Pirmajame knygos skyriuje „Šnektų fonologinė sistema“ (p. 33-44) glaustai aptartos svarbiausios ir skiriamosios šnektų ypatybės, fonemų distribucija, diferenciniai požymiai, fonologinė sistema. Antrajame skyriuje „Slavų kalbų vokalizmo bruožai“ (p. 44-62), kartu su ankstesniuoju sudarančiame įvadinę tyrimo dalį, aptariami reikalingi terminai ir slavų kalbų klasifikacijos, apžvelgiama slavų kalbų balsių sistema. Skyrius informatyvus, tačiau kiek per platus, jame neišvengta pasikartojimų. Trečiajame, pagrindiniame, skyriuje „Slavizmų integracijos raida“ (p. 62-145) nagrinėjama kokybinė ir kiekybinė slavų balsių integracija ir jos raida, apibendrinama slavizmų įtaka šnektų vokalizmo sistemai. 126 | ARTŪRAS JUDŽENTIS Kokybinės integracijos tyrimas pradedamas nuo balsių o, e. Nustatomi pagrindiniai kirčiuotos pozicijos integracijos dėsniai „slavų 0 — slavizmų kirčiuotas pusilgis d.“, „slavų e — slavizmų kirčiuotas pusilgis ė.“ ir parodomas jų performavimas į dėsnius „slavų 0 — slavizmų kirčiuotas pusilgis u3.“, „slavų e — slavizmy kirčiuotas pusilgis iė.“. Įtikinamai atskleidžiamos dėsnių performavimo priežastys — šnektų pusilgių balsių posistemyje buvusi spraga (vidutinio pakilimo narių stygius) (p. 89). Integracijos dėsnių kaitą atitinkanti santykinė chronologija: slavizmai su kirčiuotais pusilgiais d., ė. esą senesni, o su kirčiuotais pusilgiais u3., iė. — naujesni (p. 76). Désniai neetimologiniai „slavų 0, e — slavizmy kirčiuoti pusilgiai i., i.“ susidarę dėl slavų kalbų vokalizmo sistemų raidos: skolinimosi metu iš „jerų“ kilę w ir i tipo balsiai vėliau šiose kalbose sutapę suo ir e (p. 78-81). Slavizmai su tokios kilmės vokalizmu sudarą seniausiajį šnektų slavizmų sluoksnį: jie esą pasiskolinti dar prieš XII amžių. Šnektų slavizmai su kirčiuotu ilguoju ie“ kitaip nei Būgos aiškinami ne buvusio slavų „jačio“ diftongišku tarimu, o pačių šnektų balsio ie“ raida: skolinimosi metu „jačiui“ buvęs artimiausias siauras vidutinio pakilimo priešakinės eilės šnektų balsis *e-, iš kurio vėliau kirčiuotoje pozicijoje išriedėjęs ie“. (p. 84—85). Šioje argumentacijoje atrodo nepakankamai atsižvelgta į skolinių chronologiją ir semantiką. Nagrinėjant slavų balsio a integracijos dėsnius gražiai atskleidžiama jų kaita, kuriai postūmį davęs šnektų *a- — > kitimas (p. 89-91). Įtikinamai parodytos slavų balsių 0, e, a, integracijos dėsnių persiformavimo tarpusavio sąsajos ir atskleisti šnektų vokalizmo raidos nulemti jo motyvai. Remiantis ankstesne šnektų balsių *air *edistribucija (po minkštųjų priebalsių, neutralizacijos pozicijoje, tegalėjęs būti vartojamas balsis *e-) atsisakoma Būgos aiškinimo, esą skirtingus slavų ja atitikmenis tarmėse turintys slavizmai yra skolinti ne tuo pačiu laiku (Būga 1912/1958: 347). Integracijos dėsnio „slavų y — slavizmų kirčiuotas dvibalsis ui“ susidarymas aiškinamas fonologinėmis priežastimis. Atmetama Būgos nuomonė, kad wi slavizmuose galėjęs atsirasti iš užpakalinės eilės slavų y (1912/1958: 348) ir iškeliama hipotezė, kad jis „galėjo susidaryti tada, kai į, ų iš sonanty virto balsiais. Taip pasikeitus į, ų statusui, u, būdamas balsis, galėjo sudaryti pirmąjį dvibalsio dėmenį“ (p. 103). Toks dvibalsio ui kilmės aiškinimas nėra labaijįtikinamas. Nagrinėjant kiekybinę integraciją knygoje, kitaip negu Būgos (1912/1958: 344), slavizmų balsių kiekybės skirtumai aiškinami ne pačių slavų balsių ilgumu ar trumpumu, o šnektų fonologinės sistemos raida. Slavizmai su skirtingo ilgumo balsiais esą paskolinti skirtingu laiku ir atspindį šnektų vokalizmo sistemos raidą: seniau šnektose kirčiuoti trumpieji balsiai buvę dar nepailginti ir neįtempti, todėl pagal diferencinį įtemptumo požymį slavų i, y, u buvę artimesni šnektų ilgiesiems i“, u-. Vėliau šnektose susidarius įtemptiems pusilgiams I. ū. minėtieji slavų balsiai sudarę koreliacijas su jais (p. 111-113). Nekirčiuotos pozicijos atitikmenys buvę priderinti prie kirčiuotų. Naujasis aiškinimas atrodo įtikinamas, tačiau jį reikėtų paremti ir slavizmų chronologijos bei semantikos tyrimais. Kiekybinės integracijos raidoje įžvelgiama dėsnių kaita aiškinama istoriniu fonologinio integracijos centro pakitimu: iš pradžių jį sudaręs ilgųjų balsių posistemis, vėliau — pusilgiai balsiai. Fonologinio centro pasikeitimą lėmęs kiekybinis vokalizmo kitimas — trumpųjų i, u pailgėjimas kirčiuotoje pozicijoje iki pusilgių (p. 116-119). Argumentuotai ir įžvalgiai aiškinama slavų balsių a, ja integracija nekirčiuotoje pozicijoje: integruojant žemutinio pakilimo balsius svarbiausi esą ne kiekybės (ar įtemptumo) požymiai, o kokybė (p. 122-124). Apibendrinant slavizmų įtaką šnektų vokalizmo sistemai teigiama, kad ji nėra buvusi didelė: „visi slaviškųjų skolinių balsiai yra integruoti į sistemą, pritapę prie jos sintagminių ir paradig- NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 127 minių santykių modelio“ (p. 124). Sistemą papilda tik du elementai — pusilgiai ie., u>., galimi ir kirčiuotoje, ir nekirčiuotoje pozicijoje. Etiude „Dėl junginių /e, re, se slavizmuose“ (p. 126-138) nagrinėjamas vadinamasis priebalsių /, r, s kietinimas rytų aukštaičių tarmėse. Tyrimo išvadose (p. 138-145), kurios sudaro baigiamąją trečiojo skyriaus dalį, dar kartą aptarti integracijos dėsniai ir jų raida. Nustatyta santykinė visų dėsnių chronologija. Patikimai datuojami tik tie ankstyviausiojo sluoksnio slavizmai, kurių kirčiuotais pusilgiais (ir, priklausomai nuo pozicijos, nekirčiuotais trumpaisiais) i., I. perteikiami slavų „jerai“. Trumpiesiems balsiams u, i kirčiuotoje pozicijoje pailgėjus susidarę nauji integracijos dėsniai žymį ir naujojo slavizmų sluoksnio riba. Po šnektų a“, e- — 2+, ¢- virtimo ėmęs formuotis naujausiasis slavizmų sluoksnis. Vytauto Kardelio atliktam tyrimui būdingas sistemiškumas, gera argumentacija, įžvalgumas ir pamatuotas atsargumas. Dėl nuosekliai išnagrinėtos gausios ir patikimos tarmių medžiagos, naujų idėjų ir svarių išvadų darbas reikšmingas lietuvių dialektologijai, istorinei fonologijai, leksikologijai ir etimologijai. Knygą recenzavo Danguolė Mikulėnienė ir Olegas Poliakovas. Jos leidimas finansuotas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos. Išsamesnė monografijos recenzija paskelbta žurnale Baltu filologija (Judžentis 2004). 2. Ritos Miliūnaitės monografija Lietuvių kalbos gramatikos norminimo pagrindai (Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2003, 332 p., ISSN 1648-3316, ISBN 9986-668-47-6 [Opera Linguistica Lithuanica 3]) taip pat remiasi 1992 m. Vilniaus universitete apginta disertacija. Per ištisą dešimtmetį šis darbas „taip ir liko vienintelė apginta disertacija tiesiogiai iš kalbos kultūros srities“ (p. 5). Ji skelbiama tokia, kokia buvusi parašyta, tik išnašose prireikus duodama redakcinių pastabų (p. 6). Nagrinėjamąjį darbą sudaro pratarmė, keturi skyriai, ir išvados. Knygos pabaigoje išspausdintas šaltinių ir literatūros sąrašas (p. 301-306), duomenys apie autorės straipsnius, paskelbtus iki ginant disertaciją ir ją apgynus (p. 306-307), gana išsami darbo santrauka anglų kalba (p. 309-323) ir autorės parengta asmenų rodyklė (p. 325-328). Patogus naudotis darbo turinys iškeltas į knygos pradžią (p. 7—11). Knygos pratarmėje (p. 13-17) pateikiama bendrinės kalbos susidarymo ir raidos samprata. Trumpai apžvelgus lietuvių bendrinės kalbos istoriją daroma išvada, kad „šiandien nemaža dalis kalbininkų yra tos nuomonės, jog vientisa mokslinė lietuvių bk norminimo teorija dar nesukurta“ (p. 13-14), tad praktiniame norminamajame darbe „kiekvienas kalbininkas remiasi ne tik susiklosčiusiomis norminimo tradicijomis, bet ir sava patirtimi, intuicija, kalbos jausmu, turimos tarmės pagrindu“ (p. 14). Tiriamuoju darbo objektu pasirinkta „ne pati kalbos sistema, 0 sąmoningo kalbininkų poveikio bendrinei kalbai, jos normų reguliavimo motyvai“ (p. 14-15), išsikelti ir atitinkami darbo tikslai — mėginti atskleisti gramatikos reiškinių vertinimo metodus (motyvus), ieškoti gramatikos norminimo dėsningumų (p. 15). Toliau pratarmėje išvardyti tyrimo duomenų šaltiniai, nusakyta darbo metodika, sandara ir aprobavimas. Pirmajame, įvadiniame, knygos skyriuje (p. 19-53) aptariami teoriniai gramatikos norminimo aspektai, apibūdinami rekomendacijų šaltiniai ir jų tyrimo metodika, apibrėžiamos pagrindinės sąvokos (gramatika, dabartinė kalba, norma, variantas, norminimas). Pradedama nuo bendriausių dalykų — norminamosios kalbotyros, kalbos lygmenų, kalbos kitimo ir funkcionavimo, kalbos raidos. Aptariamos kalbos kitimo priežastys ir prielaidos, sprendžiama kalbos 128 | ARTŪRAS JUDŽENTIS tobulėjimo problema. Šios temos nagrinėjamos remiantis septintojo ir aštuntojo dešimtmečių teorine literatūra (daugiausia rusų ir čekų), kurioje dažnai tebesvarstomos XX a. pirmosios pusės lingvistinės idėjos. Nusistatytos sinchroninio gramatinės sistemos tyrimo ribos: 60-ies metų tarpsnis nuo Jablonskio mirties iki nepriklausomybės atgavimo (1930-1990 metai). Apibūdinama visam darbui reikšminga kalbos normos sąvoka: Prahos mokyklos ir Eugenio Coseriu kalbos normos supratimas esąs nepakankamas, „reikalingas esminio papildymo ir patikslinimo“ (p. 32), nes neatsižvelgiąs į liaudies kalbos ir bendrinės kalbos, kurios vienas esmingiausių bruožų esąs sąmoningas siekimas laikytis kalbos normų, priešpriešą. Kadangi bendrinės kalbos samprata knygoje neaptarta, tai liaudies kalbos ir bendrinės kalbos priešprieša lieka nelabai aiški. Kita vertus, „sąmoningo kūrimo bei reguliavimo“ vaidmuo (p. 32), bent jau dabartiniu bendrinės kalbos raidos etapu, atrodo perdėtas. Taikliai pastebėtas lietuvių kalbos kultūros praktikų polinkis kalbos normą sutapatinti su kodifikacija (p. 33). Siūloma realiosios bendrinės kalbos normos, kuri „egzistuoja įtampos lauke tarp bk vartosenos ir kodifikacijos (t. y. kodifikuotos normos) poveikio“ (p. 35), koncepcija neatrodo nei labai aiški, nei reikalinga. Dar neaiškesnė ji pasidaro tuomet, kai teigiama, kad dabartinė realioji bendrinės kalbos norma „egzistuoja tiek, kiek ją palaiko kodifikacija ir sąmoningai išugdyti įpročiai“ (p. 37). Kodifikavimas autorės (ir daugelio kalbos kultūros praktikų) suprantamas kaip norminamosios veiklos dalis, vienas iš jos etapų (kiti — kodifikuotų normų tikslinimas ir diegimas į vartoseną) (p. 42). Įvade aprašyti tiriamų rekomendacijų šaltiniai: Juozo Balčikonio Rinktiniai raštai ir žurnalai Gimtoji kalba (1933-1941), Gimtoji kalba (1958-1968), Kalbos kultūra (1961-1990), Mūsų kalba (1968-1989), pateikiama juose paskelbtų rekomendacijų statistika (p. 50). Trumpai apžvelgtos 1930 m. ėjusio žurnalo Kalba gramatikos norminimo rekomendacijos. Įvado pabaigoje aptarta kalbos taisymų tyrimo metodika, apibrėžtos rekomendacijos, jos motyvo ir kai kurios kitos sąvokos. Antrasis skyrius „Gramatikos reiškinių norminimo apžvalga“ (p. 55—213) pats didžiausias — sudaro pusę visos knygos. Jame siekiama ištirti, „kuo remiantis buvo norminami konkretūs surinktose rekomendacijose aptariami gramatikos reiškiniai“ (p. 55). Skyriaus pradžioje aptariamos metodinės pastabos, nagrinėjama gramatikos varianto sąvoka, variantų skirstymas, rekomendacijų interpretavimo dalykai. Pabrėžiama, kad gramatikos reiškinių vertinimas knygoje nekoreguojamas, tik stengiamasi suvokti autoriaus mintį. Variantiški gramatikos reiškiniai skirstomi į penkias grupes: pradedama nuo žodžių formų, toliau aptariami žodžių junginiai ir konstrukcijos, netiesioginiai sakinio komponentai, sudėtiniai sakiniai ir žodžių tvarka sakinyje. Skyrius baigiamas apibendrinamojo pobūdžio pastabomis. Nagrinėjamų gramatikos taisymų interpretavimui stinga kritiško vertinimo. Nepagrįstos ar nepakankamai pagrįstos rekomendacijos aptariamos kartu su gerai argumentuotomis. Pavyzdžiui, siūlymas nevartoti sujungiamųjų sakinių su jungiamuoju žodžiu kai tuo tarpu gretinimui reikšti, nes šis jungiamasis žodis atsiradęs per vertimus (p. 189), klasifikuojamas kaip pagrįstas grynumo reikalavimu. Tačiau neįvertinus, ar rekomendacija pakankamai pagrįsta, ar svetima atitinkamų sakinių kilmė įrodyta, jos interpretacija netenka pagrindo. Panašiai ir kitais atvejais (sakiniai su jei(gu)..., tai; kuomet; tegu(!); šalutiniai nuolaidos sakiniai su veiksmažodžio priešdėliu be-) — rekomendacijų klasifikavimas pagal pačių autorių nurodytus motyvus, neatsižvelgiant į tų motyvų pagrįstumą, neatrodo prasmingas. Pati autorė pastebi, kad „netaisyklingumas ir taisymų tradicija — patys savaime nėra pakankamai informatyvūs“ taisymų motyvai (p. 196). Autorės ne visada paisoma taisymų chronologijos, kuri tyrimui turėtų būti gana svarbi. Pavyzdžiui, sakinius su NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 129 jungtuku o taip pat, autorės duomenimis, pirmasis ėmęs taisyti Aldonas Pupkis (1970 ir vėliau), tačiau taisymų apžvalga pradedama nuo Stasio Keinio (1977) ir Angelės Kaulakienės (1983) (p. 189). Ši darbo dalis yra geras teminis knygoje aprėpiamo laikotarpio gramatinių rekomendacijų registras. Skyriaus apibendrinamosiose pastabose varijuojantys gramatikos reiškiniai skirstomi į formaliuosius ir funkcinius, aptariama jų distribucija realiosios bendrinės kalbos normos požiūriu. Kadangi darbe neatsižvelgiama į rekomendacijų pagrįstumą, vertinamųjų reiškinių ištyrimo būklę ir į pačios autorės nurodytus psichologinius veiksnius (plg. p. 212), tai teikiama variantiškų gramatikos reiškinių vertinimo laipsnių sistema (p. 209-212) neatrodo esanti pakankamai pagrįsta. Trečiajame skyriuje (p. 215-278) lyginami aptartųjų gramatikos rekomendacijų motyvai. Pavyzdžiui, skiriami tokie Juozo Balčikonio taisymų motyvai: gyvoji kalba, grožinė literatūra ir senieji raštai, Jono Jablonskio autoritetas, taisyklingumas, grynumas, funkcinis stilistinis tikslingumas ir kai kurie kiti (kalbos jausmas, kalbos etiketas). Skyriuje neatsižvelgiama į rekomendacijose nurodomų motyvų tikslumą ir pagrįstumą. Ketvirtasis skyrius „Gramatikos norminimo principai ir kriterijai“ (p. 279-292) apibendrinamasis. Jame aptariami principai ir kriterijai, kuriais vadovavosi išnagrinėtų rekomendacijų autoriai. Pradedama nuo motyvavimo pagal vartojimo sritį, t. y. nuo normų šaltinio. Kiti vertinimo principai ir kriterijai grupuojami į pagrindinius (sistemiškumas, taisyklingumas, grynumas) ir pagalbinius (kalbos jausmas, kalbos etiketas, kalbos estetiškumas, kalbos ekonomiškumas, vartojimo patogumas, aiškumas). Pagrindiniai kriterijai esą „orientuoti į kalbos savastį“, o pagalbiniai — „orientuoti į kalbos vartotoją“ (p. 283). Nuo visų atskirai aptariamas „pats bendriausias, į kalbos vartotojus orientuotas principas — tikslingumas“ (p. 288) ir nestandartiniai rekomendacijų motyvavimo būdai. Atskleidžiama išvardytųjų principų ir kriterijų esmė, parodoma jų tarpusavio sąveika, dažnai neaiškios ribos. Knygos išvadose (p. 293-300 ) primenami svarbiausi atlikto darbo teiginiai. Šioje knygos dalyje bendrinės kalbos norminimo principai (normų stabilumas ir vartosenos pokyčių paisymas) bene aiškiausiai atskirti nuo kriterijų, pirmasis principas laikomas svarbesnis (p. 296). Išvadose yra įžvalgių autorės pastabų apie nevienodą to paties reiškinio vertinimą skirtingose rekomendacijose ir subjektyvias tokio vertinimo priežastis (p. 295), apie gana aprioriškus, nepakankamai faktiniais duomenimis paremtus pastarųjų dešimtmečių teorinius svarstymus bendrinės kalbos norminimo principų ir kriterijų tema (p. 297), apie tai, kad kiekvienas kalbos reiškinys turi savo vartojimo ir vertinimo ypatumų (p. 298) ir todėl negalima nustatyti universalios principų ir kriterijų schemos visiems gramatikos reiškiniams (p. 299), kad tarp bendrinės kalbos funkcinių stilių negalima nubrėžti aiškių ribų (ten pat). Išnagrinėta medžiaga autorei leidžia teigti, jog „norminamajame darbe neišvengta ir nenuoseklumų, vietomis — kiek paviršutiniško, nepakankamai moksliškai pagrįsto motyvavimo“ (ten pat). Pabrėžiant norminamojo darbo metakalbos reikšmę — kai kuriems taisymams (be kitų dalykų) trūkstą „aiškesnės ir apibrėžtesnės terminijos (kalbos kultūros sąvokų sistemos prasme), kuri leistų kalbos vartotojui nedviprasmiškai suvokti vieno ar kito reiškinio vertę“ (p. 299) — kiek perdėtas kalbininkų ir jų kuriamos terminijos vaidmuo. Ritos Miliūnaitės tyrimas atliktas sąžiningai, kruopščiai ir kelia pasitikėjimą. Jame duodami pagrindinių terminų apibrėžimai, sąvokų paaiškinimai pravers tolesnei taikomosios kalbotyros raidai. Dabartinės lietuvių kalbos gramatinės sandaros tyrėjams ši knyga naudinga kaip varijuojančių gramatikos reiškinių registras, atspindintis jų ištyrimo lygį. Sociolingvistams ir kalbo- 130 | ARTŪRAS JUDŽENTIS tyros istorikams ji pravarti lietuvių kalbos kultūros XX amžiaus vidurio ir antrosios pusės būklei pažinti. Knyga, be abejo, ypač reikšminga tolesniam bendrinės lietuvių kalbos kodifikavimo darbui. Knygos leidybą parėmė Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Monografija recenzuota žurnale Kalbos kultūra (Labutis 2004). 3.Rusųkalba parašytoje Juozo Jurkėno knygoje Baltų irslavų antroponimikos pagrindai ( Ocnoebi baamuiickoi u caasanckou anmpononumuxu, Vilnius: UAB Ciklonas, 2003, 194 p., ISBN 9955-49740-8) nagrinėjamas senasis lietuvių kalbos vardynas. Joje apibendrinami autoriaus daugelio metų tyrimai (plg. publikacijas literatūros sąraše, p. 186-187). Dar 1980 m. Maskvoje jo apginta daktaro (dabar — habilituoto daktaro) disertacija „Apeliatyvų onimizacija ir indoeuropiečių kalbų antroponiminių sistemų vystymasis“. Knygoje nagrinėjami klausimai laikomi esantys kalbotyros, kultūros istorijos, etnogenezės ir net psichologijos mokslų sandūroje (plg. p. 10). Kultūrologinių ir lingvistinių pradų samplaika pabrėžiama ir IV viršelyje, kur knyga pristatoma kaip mąstymo, atsispindinčio mus pasiekusiuose tikriniuose varduose, rekonstrukcijos kelių ir būdų aprašas. Pratarmėje (p. 9-10) paaiškinamos aplinkybės, skatinusios imtis senosios antroponimijos studijų: tai nepasitenkinimas nors ir be priekaištų, tačiau pagal vieną metodiką atliekamais baltų ir slavų antroponimijos tyrimais. Rūpėję ieškoti atsakymo į klausimus, kodėl tikriniai vardai sudaromi tik tam tikrų apeliatyvų pagrindu ir ar galima pakankamai argumentuotomis ir priimtinomis laikyti etimologijas, kurios remiasi tik formaliu antroponimo šaknies ir atitinkamo apeliatyvo panašumu? Laikytasi nuomonės, kad tikrinio vardo radimąsi lemia ne tiek motyvuojančiojo apeliatyvo forma, kiek semantinė struktūra. Senąją Europos antroponimų sistemą siekta aprašyti kompleksiškai, įvairiais aspektais. Knygoje keliami uždaviniai nustatyti apibrėžtą kiekį šaknų, turinčių bendrų semantinių komponentų ir linkusių virsti antroponimais; išskirti giminiškų kalbų žodžių lizdus, iš kurių įvairiose kalbose daromi asmenvardžiai; atkreipti dėmesį į antroponimų arealinių tyrimų galimybes ir perspektyvas; suformuluoti preliminarias pastabas apie baltų ir slavų antroponimijos sąlyčio taškus ir tarpusavio sąveiką („Įvadas“, p. 14). Tyrimą sudaro šeši skyriai. Pirmajame remiantis skirtingo laiko ir įvairių mokyklų kalbininkų, filosofų, kultūrologų pažiūromis aptariama tikrinių žodžių vieta leksinėje sistemoje („Tikrinių žodžių vieta kalbos leksinėje sistemoje“, p. 16-20). Antrajame skyriuje „Metodologinės antroponimikos problemos“ (p. 21-35) pabrėžiamas etimologijos, paremtos vien formaliąja kalbos puse, nepakankamumas, antroponimijos skolinimasis, antroponiminių sistemų tarpusavio įtaka, vienos antroponiminės sistemos elementų įtraukimas į kitą sistemą, homonimija ir kt. Tai, ką Tomas Gamkrelidzė ir Vjačeslavas Ivanovas (1984) vadina pasaulio modeliu (mitologija ir ritualu), Jurkėnas sieja su kognityviniu kalbos aspektu (plg. p. 39), todėl skyriuje „Kognityviniai antroponimijos aspektai“ (p. 36-46) nagrinėja semantiniy opozicijų ir semantinių komponentų vaidmenį senojoje antroponimijoje. Pagrindinis ir didžiausias ketvirtasis knygos skyrius „Vienetų, suvaidinusių ypatingą vaidmenį formuojantis indoeuropiečių kalbų antroponimijai, sistema“ (p. 47—115). Kadangi tikrinių žodžių etimologija suvokiama kaip jiems pagrindą davusių bendrinių žodžių onimizacijos modelių nustatymas (p. 47), tai pagrindinis dėmesys šiame skyriuje sutelkiamas į žodžių, linkusių virsti tikriniais (būti onimizuotais), atrankos principus. Gamkrelidzės ir Ivanovo (1984) nusta- NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 131 tyti indoeuropiečių pasaulio modelio elementai lyginami su įvairių indoeuropiečių kalbų senosios antroponimijos komponentais, siekiama sudaryti sinoptinę leksikos, suvaidinusios indoeuropiečių kalbų antroponimijos formavimosi procese pagrindinį vaidmenį, schemą (šios schemos metmenys duodami p. 49). Pagal nusistatytąją schemą tam tikros reikšmės bendriniai žodžiai nuosekliai sugretinami su atitinkamos reikšmės šaknis turinčiais įvairių indoeuropiečių kalbų antroponimais (p. 53-115). Autoriaus komentarų nedaug, nenagrinėjama nei pateikiamų antroponimų daryba, nei etimologija, toli gražu ne visada nurodomas šaltinis, iš kurio jie paimti (bendras šaltinių sąrašas pridėtas knygos pabaigoje). Pavyzdžiui, taip atrodo su lietuvių naujas ir jo atitikmenimis kitose indoeuropiečių kalbose siejamų antroponimų lizdas, duotas skirsnyje „Amžius, kartų kaita“ (p. 108): Jlar.naūjas "HOBbIH",JIp.-IIpyccK. nauns TO Xe, CT.-CJIaB. 1OV8,Tpeu4. vĖog “HOBEIH, MOJIOJIONM", JIaT. novus, ‘HOBBIW , IP.~UPJL. naue TO Xe, TOT. niujis TO Xe, 1.-B.-H. HiUwiI TO Xe U T. I. //AHTpONOHHMEI: JT. Naujelis, Naujikas, Navulis; np.-npycck. Nawne, Naw-sude, Naw-tarre, Naw-tinte; Gp. Hoeux, Hoeak, nonbek. Nowo-siodl, Nowosz; repm. Nivo, Nevo, Niwilo, Neu-fred, Niwi-rat, Niwi-rich, Nivulf, Niujila, Newio-gast, Nevitta; xenvT. Neus, Nevica, Nevilla, Nevio-dinon, Novantius, Novanus, Novaros, Novellius, Novios; rped. Né-avdpog, Neo-xkūje, Neo-giin, Néac. Aptarus senuosius indoeuropiečių antroponimineés sistemos komponentus einama prie arealinių vardyno tyrimų („Arealinis tyrimas kaip seniausios antroponimijos būklės liekanų paieška“, p. 116-134). Pasiremiama Kazimiero Būgos raginimu upėvardžius lyginti vienus su kitais ir tik nustačius jų paplitimą imtis etimologijos — gretinimo su bendriniais žodžiais (1961: 510). Jurkėno nuomone, kai kurie dvikamieniai asmenvardžiai ir jų trumpiniai esą senosios Europos vardyno reliktai (p. 119). Archajiško antroponimų sluoksnio išskyrimas ir tyrimai galį suteikti papildomos informacijos apie senosios tikrinių vardų sistemos kilmę ir raidą. Tokiomis reliktinėmis laikomos asmenvardžių šaknys ar-, bur-, daun-, gail-, leik-/lik-, sei-/sai-, sal-, sar- (p. 120-130). Atkreipiamas dėmesys, kad nauji antroponimai randasi ne tik darybos ir dūrybos būdais, bet ir maišantis skirtingų antroponiminių eilių asmenvardžiams (p. 131). Europos antroponiminių sistemų bendrybes Jurkėnas aiškina tam tikrų jau anksčiau egzistavusių tikrinių vardų išplitimu arba genetiniu bendrumu. Savo tyrimų rezultatus jis laiko Hanso Krahės ir Wolfgango P. Schmidto darbų papildymu (p. 134). Skyriuje gana dažnai kartojamos jau anksčiau autoriaus pasakytos mintys. Paskutiniame, šeštajame, knygos skyriuje („Antroponimija kaip informacijos apie seniausius baltų ir slavų tautų kalbinius bei kultūrinius ryšius šaltinis“, p. 135-153) pabrėžiama, kad senųjų asmenvardžių tyrimų rezultatai neatitinka genetinio baltų ir slavų kalbų artimumo. Daugelis baltų asmenvardžių esą archajiški, o slavų antroponimijos sistemoje daugiau inovacijų (p. 135-136). Siekiant nustatyti baltų ir slavų kalbų antroponiminių sistemų tarpusavio įtaką reikėtų, autoriaus nuomone, ištirti jų vienodos formos tikrinius žodžius (ar jų komponentus). Šios formos dažnai turi skirtingas etimologijas, tačiau galinčios būti giminiškos arba skolintos. Darybinis, tipologinis ir arealinis antroponiminių sistemų tyrimas leidžiąs nustatyti izomorfiškų vardyno komponentų tarpusavio santykius ir patikslinti jų etimologiją. Pagrindinis vaidmuo tokiuose tyrimuose tenkąs antroponimo vietos visoje asmenvardžių sistemoje nustatymui. Jurkėnas duoda tokių izomorfiškų baltų ir slavų asmenvardžių komponentų nagrinėjimo pavyzdžių — aptaria asmenvardžių šaknis but-, bub-, liaud-, nanir vaid- (p. 144-152). Baigiamosiose pastabose (p. 154-165) apibendrinamas atliktas tyrimas. Vienu svarbiausių antroponimijos raidos dėsnių Jurkėnas laiko konvergenciją, sukeliamą formaliojo antroponi- 132 | ARTŪRAS JUDŽENTIS mų, kilusių iš skirtingų apeliatyvų, panašumo. Svarbų vaidmenį formuojantis įvairių kalbų leksikai suvaidinę kalbų kontaktai. Tipologinių tyrimų tikslu laikomas hipotetinis apeliatyvų antroponimizacijos modelio sukūrimas. Šiuo metu tegalima nustatyti gana dažnai vartojamų šaknų, kurias galima išskirti daugelio indoeuropiečių kalbų antroponimijoje, sistemą. Baltų antroponimijos sistemą sudarą gana archajiški vienetai. Jų tyrimas galįs būti reikšmingas rekonstruojant indoeuropiečių tikrinių vardų sistemą. Knyga baigiama lietuviška (p. 166-170) ir angliška (p. 171-176) santraukomis, sutrumpinimų (p. 177-179), šaltinių (p. 180-182) ir literatūros (p. 183-190) sąrašais. Kaip priedas knygos pabaigoje įdėtas antroponimų ir jų komponentų, susijusių su dviem ir daugiau onimijos eilių, sąrašas (p. 191-193). Monografija kelia prieštaringus įspūdžius. Platūs užmojai, toli siekiančios idėjos, įdomūs senosios antroponimijos raidos aiškinimai nedera su gana laisvai ir vienpusiškai interpretuojama faktine medžiaga, kai nepakankamai dėmesio skiriama atskirų kalbų asmenvardžių etimologijai ir darybai. Geriausių rezultatų turbūt leistų tikėtis įvairiapusiai senosios antroponimijos tyrimai, kuriuose būtų atsižvelgiama tiek į jų semantikos, tiek ir į raiškos dalykus. Knygą recenzavo Simas Karaliūnas ir Olegas Poliakovas, jos leidyba paremta iš Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos vartojimo ir ugdymo 1996-2005 metų programos lėšų. 4. Straipsnių rinkinyje Leksikografijos ir leksikologijos problemos (sudarė Lietuvių kalbos instituto Leksikografijos centras, redaktorių kolegija: Pietro U. Dini e. a., Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2003, 344 p., ISBN 9986-668-53-0) įvairiomis istorinės ir dabartinės leksikografijos temomis spausdinami dvidešimt septyni straipsniai. Pagal tematiką jie sugrupuoti į keturis skyrius. Kiekvienas straipsnis turi literatūros (jeigu reikia — ir sutrumpinimų) sąrašą ir anglišką arba vokišką santrauką. Panašiems straipsnių rinkiniams įprastą įvadą knygoje pakeičia Evaldos Jakaitienės straipsnis „Šiuolaikinės leksikografijos tikslai ir uždaviniai“ (p. 9—14). Jame svarstomi patys bendrieji leksikografijos teorijos ir praktikos klausimai. Leksikografija apibrėžiama kaip „taikomojo pobūdžio mokslinė kūrybinė veikla, kuri remiasi mokslo duomenimis ir teiginiais“ (p. 12). Išskiriami leksikografinés veiklos etapai, iškeliami leksikografijos teorijos uždaviniai. Aptariamas leksikografijos teorijos ir praktikos santykis, žodynų vaidmuo, žodynininkų darbo prasmė ir vertė. Straipsnyje nagrinėjami bendrieji dalykai galėjo būti labiau susieti su dabartine lietuvių leksikografijos būkle. Pirmajame skyriuje „Leksikografijos istorija“ skelbiami Pietro U. Dini ir Diego Ardoino, Vidmanto Kuprevičiaus, Virginijos Stankevičienės, Vilmos Šaudinos, Angelės Vilutytės-Rimševičienės straipsniai. Iš kitų išsiskiria Onos Kažukauskaitės straipsnis „Ne Jumskis, o Ivinskis“ (p. 19-31). Jame įtikinamai parodoma, kad vadinamasis „Jumskio žodynas“ esas ne kas kita kaip Lauryno Ivinskio „Lenkųlietuvių kalbų žodynas“. Reikia pritarti ir autorės išvadai, kad būtų laikas šį rankraštinį žodyną išleisti. Antrasis skyrius, pavadintas „Šiuolaikinė leksikografija“, knygoje didžiausias. Atskirai norėtųsi aptarti Aloyzo Gudavičiaus, Evaldos Jakaitienės ir Jolantos Viburytės straipsnius. Aloyzo Gudavičiaus straipsnyje „Žodžio reikšmės definicijos tautinis aspektas“ (p. 61—69) leksikografijai taikomos kognityvinės lingvistikos idėjos. Daugiausia remiamasi Annos Wierzbickos darbais. Reikšmės apibrėžimo tautiškumas grindžiamas „žodžių, kuriais pavadinami įprasti, kasdieniai daiktai ir reiškiniai, tautos materialinės ir dvasinės kultūros reiškiniai“, NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 133 turtingesne semantine struktūra, stipresniais asociaciniais ryšiais su kitais žodžiais (plg. p. 63). Tokia definicijos tautiškumo samprata ir atitinkamai tautiškumo principas suvokiami perdėm siaurai, tiesmukai, jie atrodo tiesiog perimti iš kitos šiuolaikinės kalbotyros krypties — etnolingvistikos. Pats autorius straipsnio pabaigoje reikšmės definicijų pobūdį susieja ir su žodyno paskirtimi (tipu). Evaldos Jakaitienės straipsnyje ,,Homonimija paraleliniuose lietuvių kalbos žodynuose“ (p. 70-79) apibendrinama praktinio darbo patirtis. Nagrinėjamos konkrečios problemos ir jų sprendimo būdai, išryškinami leksikologijos ir leksikografijos (arba leksikografijos teorijos ir praktikos) neatitikimai. Būtų įdomu lietuvių kalbos žodynus šiuo atžvilgiu palyginti su atitinkamais kitų kalbų žodynais. Jolanta Viburytė nagrinėja gyvulių plauko spalvos apibrėžimus „Lietuvių kalbos žodyne“ (p. 119-135). Atlikusi atitinkamų žodžių straipsnių semantinę analizę ji nurodo esamų apibrėžimų trūkumus ir siūlo gyvulių plauko spalvą apibrėžti pagal schemą “tam tikros spalvos plauko’. Apibrėžiant pageidautina vartoti įprastus spalvų bei atspalvių pavadinimus. Straipsnis analitinis, surinkta medžiaga pagal nusistatytus kriterijus išnagrinėta atidžiai, padarytos išvados pravers būsimiems leksikografų darbams. Prie analitinių šliejasi ir šiame skyriuje spausdinami Vilijos Sakalauskienės, Agrio Timuškos, Jolantos Zabarskaitės straipsniai. Jurgitos Mikelionienės, Olego Poliakovo ir Ievos Zuicenos straipsniai apžvalginiai. Trečiajame skyriuje „Leksikologija ir etimologija“ skelbiami du istoriniai (Berndo Gliwos ir Jono Klimavičiaus) straipsniai. Ne visai pagrįstai į šį skyrių pateko Mildos Norkaitienės straipsnis „Lietuvių zoonimai. Kiaulių (Sus domesticus) vardai“. Jame taip pat spausdinamas gana paviršutiniškas Vidos Rudaitienės straipsnis „Lietuvių kalbos savitumas ir Vakarų kalbos“ ir didesnės apimties Zitos Šimėnaitės publikacija „Frazeologizmų su daiktavardžiu širdis semantika“. Berndo Gliwos darbas „Ar lietuvių ragana “BejsMa; witch; Hexe' buvo ‘regétoja’? (p. 159— 169) patraukia įdomiomis įžvalgomis, geru klausimo istorijos ir tiriamosios medžiagos išmanymu. Vis dėlto tekstas kiek ištęstas, sunkokas skaityti. Siūloma nauja žodžio ragana etimologija *numirėlis; numirėlio besibastanti dvasia; vaiduoklis' neatrodo pakankamai semantiškai pagrįsta. Dar daugiau abejonių kelia raganos sąsajos su lotynų rgina ‘valdové’ ir pan. Įdomių minčių nestinga ir Jono Klimavičiaus straipsnyje „AUKA, APIERA, ATNAŠA: istorijos ir vartosenos bruožai“ (p. 170-194). Jo teigimu, Kazimiero Būgos nuomonė, kad auka yra Simono Daukanto pusiau naujadaras, koreguotina: patikimiau manyti, kad Daukantas šį galūnės vedinį sukūrė iš aukuoti arba atkūrė buvusį žodį. Straipsnio skaitytojas turi gana sunkiai brautis per faktų brūzgynus, nes autoriaus mintis skęsta duomenų gausoje. Ketvirtajame knygos skyriuje „Dialektologija: tarmių leksika“ sudėtos gana įvairios tematikos publikacijos. Aurelijos Genelytės straipsnis „Augalų liaudiškų pavadinimų darybinė motyvacija: šiaurės panevėžiškių ir kitų lietuvių kalbos tarmių lyginamasis aspektas“ (p. 271-306) paremtas gausia autentiška medžiaga, kuri įdomiai nagrinėjama. Silpnoka straipsnio teorinė dalis, kliūva nenuosekli motyvacijos klasifikacija, maža pavadinime nurodyto tarmių lyginamojo aspekto. Straipsnis be išvadų, baigiamas tik tam tikromis apibedrinamosiomis pastabomis. Rolando Mikulsko straipsnyje „Tarminių nominaciniy sistemų funkcionavimo bruožai“ (p. 322-332) atsiskleidžia originalus autoriaus mąstymas ir įžvalga. Kiek sausokai straipsnio pra-