„Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija“

170 | RECENZIJOS Vaskelaitė, R. 2003: Lietuvių kalbos daiktavardiniai junginiai sintaksinių ryšių požiūriu. Acta Linguistica Lithuanica 48, 143–158. Vytautas Ambrazas Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308 Lietuva Gauta 2005 04 22 Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija Sudare Rima Bacevičiūtė, Audra Ivanauskienė, Asta Leskauskaitė, Edmundas Trumpa Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2004, 328 [16] p., ISBN 9986-668-56-5 Didžiųjų mūsų kalbininkų Juozo Balčikonio, Zigmo Zinkevičiaus, Adelės Laigonaitės ir kitų ilgai buvome mokomi apie liaudies (gyvosios kalbos, tarmių) didžią reikšmę tautos gyvenimo kultūrai, mokslui, kiekvieną knygą apie tarmes sutikdavome džiaugsmingai. Taip džiaugiamės ir naująja Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija. Ją rengė jaunesnioji kalbininkų tarmėtyrininkų karta, dažnai naujais metodais tyrinėjusi ir tirianti mūsų šnektas šnekteles (mokslinė redaktorė doc. dr. Laima Grumadienė). Viskas teikiama iš magnetofono įrašų (todėl visai nutylima 1970 metų tolgi chrestomatija), nevengiama teikti tekstų su tarmių sistemos pažeidimais (prof. Juozas Balčikonis seniai mokė, kad dabar tarmėse jau galima rasti visko, nes raštu, mokyklos daug kas sugadinta). Jau kaip ir nebesant kaimo bendruomenių, visi dabar mokosi iš radijo, televizijos, įvairiausiose mokyklose, tai pašnekesiuose su tarmių žmonėmis girdi taikymąsi prie „taisyklingos“ kalbos – (per 15–20 min. negalima ir ko užrašyti, nes tai tik minutinė šneka, „mokytumo“ rodymas, o ne paveldėta šnekta. Šioje chrestomatijoje tokių dalykų esama, „Įvade“ apie tai įspėjama – visi juk žinome dabartinę padėtį, suvokiame, kad ir anksčiau to būdavo įrašuose ir įvairiuose straipsniuose. Tai gali suklaidinti kitus kalbininkus, randančius šalia paveldėtų dalykų ir labai naujų. Pateikiama visa vartojama transkripcija, nors yra daug ir neišspręstų klausimų (ypač priebalsių grupės minkštumo žymėjimo ankščiau, kel'ti ir pan., redukuotų balsių nuo Chylinskio laikų vaikas Dv, maišas Drsk, Rtn rašymo ir kt.). Matyti klaidų: deŋ'.kt' = deŋgt', mėːdis = mėːd'is, uːks = u̯o̯ks (p. 18, 19); šiauliškiai neturi formos ž'uŋkšn'us = ž'uŋkšn'us, tai yra Rytų Lietuvos žiuŋgsnys (žr. dar LKŽₓₓ, iš LD 67, Grv). Sakoma, kad „bendrinės kalbos tvirtapradžių dvigarsių i, u + l, m, n, r pirmasis dėmuo yra trumpas, todėl jų priegaidė žymima graviu (`), pvz.: gìrtas, kùrmis, bet knygoje nebeliko vietų, kur taip sakoma: kauniškių, jurbarkiškių, žagariškių tik ilgi ar pusilgiai pirmieji sandai (tik užmirštas dvibalsis ùi). Ar vieno Alekso Girdenio kurti nauji tarmių pavadinimai, ar prof. Zigmui Zinkevičiui neteko prisidėti (p. 26)? Mokslo veikaluose atidumas ir teisybė – būtini dalykai. Pradedama skyriumi „Vakarų aukštaičiai“ (poskyriu „Kauniškiai ir Klaipėdos krašto aukštaičiai“). Įdomus įvadinis straipsnis apie tų šnektų istoriją, prisimenamos Mažosios Lietuvos patarmės striūkiai ir baltsermėgiai. Prie kauniškių pridedama ir Jurbarko šnekta (apibendrinant RECENZIJOS | 171 net neprisimenama, kad ten sakoma mā.ta ~ māto, sā.k'e, ir jie ypač skiriasi nuo kauniškių). Kažin ar Jurbarkas, kaip ir visa Prūsų Lietuva, ir zanavykai su Šakiais taria ir tarė pí.rmas, dú.nda (tai nepatvirtina ir Aldono Pupkio, ir Vilijos Sakalauskienės redaguoti Zanavykų šnektos žodyno tomai su dr. Rima Bacevičiūte priešakyje, ir daug kitų klausinėtų žmonių) (p. 40). Išklausius kompaktinio disko tekstus, aiškiau girdimas i, u plastelėjimas (apie Marijampolę, Prienus pailginama, bet daugiau ne), autoriai patys spec. žemėlapiu (po p. 36) sako, kad trumpai tariama net Kybartuose, Pajevonyje, o čia kažkokia maišalynė: kas netiesą sako, ar Rima Bacevičiūtė, ar tas žemėlapis, ar Frydrichas Kuršaitis, Jonas Jablonskis, LKA. Tame žemėlapyje Eglinės, Vaiponios kaimai laikomi Punsko patarme, o iš tiesų yra Liubavo–Kalvarijos, atplėšti Tautų Sąjungos su Prancūzijos pagalba. Didelė neteisybė, kad mā.tu, mā.ti sako JRB – tik mā.ta, sā.k'e ir pan. (todėl jie buvo priskirti šiaurės vakarų aukštaičiams, dabar permesti prie kauniškių). Labai įdomus Katyčių šnektos tekstas (ten autoriaus šnekėtasi 1964 metais iš Buikiškės kaimo prie Vainuto nuėjus): ten sakė būva ~ būvo, išvā.r'e ~ išvārė, sā.k'e ~ sākė, šė.n'd'ie šā.lta ~ šiandien šalta, bet knygoje kitaip. Baltkojų (Šakių r.) tekste visi nekirčiuoti e išvirsta žemaitiškuoju ę (klausiantis teksto, tai tik kiek daugiau papriešakintas e, bet ne žem. ę), o í.r yra ī.r. emf azės atvejis (p. 51, 52). Garliavos tekste kliūva transponavimas: āštuntais, devintais in. linksnis rodo 2 kirč., o transponuota āštuntāis, devintāis; skaitvardžio kā.turez'dāe.šims antrinis kirtis skiemenyje -de.- palaikytas pagrindiniu (p. 51, 52) ir kt. Birštono tekste iš Žemaitkiemio k. negirdėta dvibalsio ua ~ uo, o ten Kederio ūkyje keli vyrai taip tarė, mieste moterys prie bažnyčios (net prof. Jono Kazlausko brolis šviesaus atminimo Kajetonas). Gal ua (p. 54) yra uo, o ne va? Kliūva í.rgi (bus ī.rgi Garliavoje). Šiauliškių šnektos taip pat pradedamos įvadėliu, žemėlapiu, jis tikrai vertingas ir įdomus (kliūva tik muziká.nc = muzikāntas (Žagarė) ir visų šnektų pasiž'ā.uk't' = pasiž'āukt', bė.k't' = bė'kt', o jau visai nekirčiuoti kiek papriešakėję bus žem. ę, o plāukai kažin ar yra plāukai (p. 63), plākas ~ plēkas (l sukietinta) (p. 65) ir kt.). Tekstuose iš Žagarės apylinkių nepastebėta, kad tvirtagalė priegaidė nepailgina dvibalsio pirmojo sando – tai tik muzikinės priegaidės gaida īšein, šāugdava ir kt. (apie tai buvo daug kalbėta tarmėtyrininkų). Labai netikėtas visuotinis trumpųjų ilginimas bū.va, ži.na (daug kalbėta su šakyniškiais, to neteko girdėti, gal dabar jau sumišo), bet pa'kíla ir pa'kíla aiškiai skyrė ir skiria (Šakynoj ir Žagarėj pilna atėjūnų iš visur), tarė š'v'ėlp'n, š'v'il'p'n. Transponavimo abejonijų irgi yra: mušó.ika (1), ne mušėikā; trō.ba, ne trōba; gi.lei atitraukto kirčio nėra tokio, ta.s (tas) kažkoks netikėtumas, tu.s (kelmus) taip pat, ū.žlips' lā.kstā.r ar ne dalyvis lā(k)stās, ne sangr. veiksmažodis, tēmi ne tame, o visai kita šaknis ir dar kitu nelygumu (pvz., paš'l'auž' ~ pašliaužia, ne pašliaužia (p. 70) ir t. t. Rodos tokios pat formos, o tarimas vis kitas: bā.ndo.s ganī't' ir bāndas než'u.rėsi (p. 71). Nelauktas tolokai nuo žemaičių tuos transkribavimas tuōs. Krakių dúos paversta dúos (!!), braj.gus mokeš'č'ei – brāngūs mókeščiai, ū.li'č'os – ūlýčios, rėi.škē – reiškia ir t. t. (p. 75). Pietų aukštaičiai tai tikrieji dzūkai, jų plotas vis traukiasi – tai slavėja, tai aukštaitėja rytietiškai ar kaunietiškai. Įvadas parengtas gerai, nebent taisytini bė'kti = begtė, lań.k'e = lań.k'e (p. 77). Ir dar nesuprantama, kaip ʒ. balsis žemėlapy nurodomas rytinę ribą turintis su Nemunu, o ʒ'škā ~ ožkā, kǝ'pa ~ kǝ'pǝ tariama toli į rytus Varenojė, Maceliuose, Valkininkuose, Paparčiuose, Ramaškonyse (p. 78), plg. žem. po p. 76 (tą balsį taria ir BrS, DrS, net vilniškių šnektos – kas tai per žaidimas). 172 | RECENZIJOS Tekste visko pasitaiko: dr. Astos Leskauskaitės transkribuoti Paparčių, Mačėlių, Varėnos tekstai visai taisyklingi (nebent dar „dabar“ reikia kirčiuoti, attrūktu dviejų t neteko ten girdėti, parvaž iav[o] reikėtų transkribuoti, ri.tōːi = ri.tɔːj (p. 92), namōpi = namɔːp'i (p. 93), pauõːk = pauõːk (p. 93), ti·če = ti·če); Kučiūnų tekste kažin ar buvo dúos ~ duõs (p. 95), dalí·kas = dal'i·kas (p. 95) ir kt. Bibliografijoje nemaža netiesa: A. Jonaitytės ir T. Sudnik straipsnis yra apie Apso (rytų aukštaičių) tarmę, ne apie pietų aukštaičius (p. 86). Bene ilgiausias skyrius yra „Rytų aukštaičiai“ (p. 100–171). Čia didžiausia šnektų įvairovė, autoriams teko iš peties pasidarbuoti. Žemėlapis labai gerai parengtas, šnektų ribos aiškios ir gana tikslios (žem. po 100 p.). Įvadas irgi kruopščiai parengtas, abejotinai tiktai kirčiuojama laukúošna = laukúosna, dantýsan = dantýsan (p. 105), nesuprantama, kaip priešakėjant priebal­siams k, s balsis e supriešakėja ir virsta a: seserės > sasaras (?) (p. 105). Kaimo pavadinimas Pastovių r. (Baltarusijos lietuvių vieta) yra Juravas, ne Jūravas (p. 113) (tikrinta); nešìės = nešìės (p. 115); bijome pripažinti bū s. 1. formą bèks ~ bègs (p. 115); tas pat ir uždės (p. 115); vilkas didzú.use(s) yra prv. (buv. n.) ir segti kokį prebal­sį s neturi reikšmės (p. 115); žósti labai retai kur kirčiuojama, geriau žósti „prabilti, prakalbėti“ (p. 130) ir kt. Dėl bibliografijos vėl nelaukta žinia: Lauksargių šnektos 9 km prie Tauragės nagrinėjimas kažin ar tiks net vaikams ieškoti rytų lietuvių tarmių ypatybių (p. 130). Tekstuose ma.mi·tæ. transponuotina momýtė (p. 136–137), kótas (p. 137) = kótas; esą smalė·kai negi smalėkai (p. 137); namúošna = namúosna, pir'k'õ·sna = pirkiõsna (p. 138), svietas = svietas (p. 139), yra dainos žodžių kirčiavimo: langą, kiaulės (p. 139), žìnta., t. y. žento (p. 139), dú.kte, t. y. duktė, šu.ni(s), t. y. šunis (ten pat). Taip pat ir svarbiame Baltmuižės (prie Daugpilio) tekste: durnì·s'te = durnýstė (2), nedó·ra.s ă.ki.s = nedó·ra.s ă.ki.s; kaimí.nka ne kaiminkà, apibū.ra. = apibū·ra. ~ apibūro. Tas pat ir anykštėnų tekstuose: bú.dava = bú·dava.; liktarne.la.s = liktarnėlės; išplė·ždava. bent du kartu perrašyta plėšdavo? Forma ustāvas iš žadininkų šnektos ar tikra – taria ustā·vas (ustā·vas), Rk ustɔ·vas ~ užstovas (p. 147); suplā·iš'ā.ji. = supleišėję; aždun.cū = uždunsu (po n priebal­sis s dažnai pavirsta c) (p. 148). Kupiškėnų tekstai labai įdomūs, bet irgi turima pastabų: bagõ·tas = bagõ·tas, gera = gera, važúos = važiuos; krikš't'i·nɔ.s = krikštynɔ.s, jí ~ jy (ne ji) (p. 157); atɔ.gal'u ranku = atāgalia rankà (p. 159). Širvintiškių luŋ'·kt' = luŋ.kt' kaip kokia vinis bate (p. 162); vìlko būta = ...būta, laukúos(na) = laukúosna (p. 163); pakin'k'l'u.kai = pak'in'kl'u.kai; mergi·tes, suknì·te, nabagì·ču ar ne priesaga -ytė visur (p. 166); rit'ōi = rit'ōi (p. 166); dirvó·na (tik K taip yra rašęs) = dirvó·na (p. 170) ir t. t. Tvirčiausiai iš dabar besilaikančių gyvenime panevėžiečių šnektų (jie yra man priekaištavę dėl žodžio panevėžiškiai) įvadas ir tekstai yra vieni iš pavyzdingesnių, nebent blógūs taisytini blógūs (p. 180). Panevėžiečių dúos = duõs (bent tris kartus), abžó·t' = ab'žó·t', ž'ūrė·t' = ž'ūrė·t' (p. 185); ė·dal's = ė·dal's (p. 186); d'i·k's = d'i·k's, blō·ga = blō·ga, apibė·ks = apibė·ks, á.ic'vars yra á.ic'vars (?). Žemaitelių vargutelių bėdos yra didesnės, įvade reikėjo bent àv'ieč'ė, kàmu.li·s, sú.nòs (p. 196) pataisyti. Afrikatų č, dž buvimo plotai čia nėra tvarkingai aprašyti (p. 198). Įvardžiuotiniai būdvardžiai daug kur šiaurės ir varniškių šnektose yra plāt'ė·s'is, žāl'ė·sis, ne plačiā­sis, žāliasis (p. 201). Visai Lietuvai žinomas žodis balandis, ne vien žemaičiams (p. 203), soda „neišsiskirstęs kaimas“, ne šiaip koks (p. 203). RECENZIJOS | 173 Žemėlapis yra lyg ir be priekaištų. Apie Šaukėnų žunsis ir kt. yra rašęs prof. Albertas Rosinas, Vaiguvos tekstuose „Atlasui“ irgi yra tokių pavyzdžių. Sakoma, kad skiriama i˙, u˙ nuo i˙, u˙˙, o rašoma uoki.č'ū. (visų yra -i˙t'is | -i˙t'e – ko pietų šnektas išmeta? (p. 208). Būsimojo laiko metatonija neįvyksta tvirtapradės šaknies ar priesagos žodžiuose (dįrbs, aūgs, gyvēns), o tvirtagalė ir trumpa nekinta (p. 209). Ten pat nenurodomas dgs. naud. ir įn. galūnės -ums didelis plotas tik vieni Nemakščiai, o ne pusė kunigaikštystės su Jurbarku ir kitais kaimynais. Iš i˙ < ie didelio skyrimo atsirado vyresnyjai = vir'es'n'i˙jai ~ vyresnieji (p. 210) ir toliau: nuri˙t'ėje = nurietėjo, vėl vi˙resni˙j'ė (!), uoki.t'i (?) (p. 219); seni˙je: iš Varnių (230 p.), ani˙je ~ anyjai (?), didi˙je ~ didyjay (3 formos) (p. 231)! Įvardžio forma ne mūsų, bet mu˙su | mu˙su | mu˙sa ir kt. ~ mūsų, mūsų ir kt. (p. 212). Netikėtos ir šios formos: skerdī˙nes = skerdynės; ga˙l' ~ galia; aŋ'kš'č'ā.u = aŋkš'č'āu | ankščiau yra „labai anksti“ ir tas g' prieš kietąjį k; kā.r.šls = kā.r.šc (p. 215–216); jū˙s'us ~ jūsius (visų žemaičių, kaip čia Nemakščiai išsiskiria); drū˙c = drū˙kc (girdėta paties 1998 m.); tuoki˙s visai negirdėta forma (p. 220); Šv yra n'eši, vė˙ž'i, ne nešė, vė˙že (p. 224); malū˙i jau u˙u nebeturi (p. 230); plū˙ga = plū˙ga, ši˙mta li˙tu = ...li˙tu (p. 232); vā˙kū˙ irgi nebera u˙u (p. 233), vėlai atsirado l'u˙b, vėl yra Kv transponavus susišukūos (p. 233); kirčiuojamas net minkštinamasis ženklas žiūburius (p. 233) ir t. t. Šiaurės žemaičių panašūs trūkumai: mė˙ŋkəs = mė˙ŋ'k'ęs (p. 238), bet m'i˙n'ku = mi˙ŋ'ku, ten negirdėta sakant tộp'ò, tik tốpò ~ tupù, tôpâ.m ~ tūpam ir t. t. (p. 242). Atsirado kiti įvardžiuotiniai vaiduokliai pilkėjai, gerėjai, didėjai iš p'elk'ė˙je: (ėi + i˙e- – i ir i susiliejo), taigi yra pilkėjai, gerėjai, didėjai (p. 242); taria dâ.inas, ne dā.inàs (p. 248); i˙štū˙r ~ iš tū˙ra, ne iš tūri (p. 248); klỹkoliškiai sako mô.n šā.lt palė.ka, ne šalt(a) (p. 249); Tirkšlių skambà įtartinas, o tôupi˙te ar taupyti, paguodžia (p. 251) ar tikrai latvistas E. Trumpa taip suvokė? Sedoj i˙ bažn'i˙č'ė (!) varā˙, dę.rps' = d'i˙rpsi, jį˙ms = ji˙ms (p. 252), negi Telšių šuoks, šiesā.s (p. 252), ožō.us (p. 253) bus moksle šōks, šėsas, užuōs; jaunė˙jė, tik vieni jaunėjai, jaunā.s's = jā.unā.s's, vėšos = višūs (p. 253), ɔnti˙rto = ant rytù (p. 254), trôpėnė˙l's = trupinėlius, ne trupinėlius (p. 254), vė˙iŋok'ūos = vienokios, ne vienokios (p. 253). Kretingiškių labai įdomiuose tekstuose lyg ir neįtikami tokie dalykai: ė(š)~šėrdė˙j ~ iš širdie = iš širdė (p. 263), dōuses ~ duōsis = duosis (p. 264), ten pat n'ories esąs norės, šiedėis iš tiesų yra sėdes(is), ne sėdės ar sėdėdama (p. 265); on tou kā.rtė = an tā karčia (ne an ta kartė), liŋgōus = lingūos, ne linguōs (p. 265). Pryšmančių punkte devintais yra 2 kirč., o padarytas 4 (p. 265), āudrūos neįmanoma forma – ā.udras (vns. kilm.), jog neverstinas juk (p. 265). Plungiškių dažniau yra ė.žis, ne ėži˙s (p. 266), lūos verčiamas lōs (p. 266); žėnōtumė mū˙sa gi.vė.nimā = žinōtumi mūsų gyvenimą, ne žinōtumei mūsų (?) gyvenimą (p. 267), i.dūomė. = idōmiai (p. 267) ir padįrbs, ne padįrbs, ne beprōtis, bet bėprōt'is = bėprōtis (p. 267). Endriejavo punkte (Judrėnų apyl., Lelėnų k.) ryškiausiai parodyti žemaičių dzūkai. Iš pradžių „modernišėnis“ kalbovas: papā.sakuos'ō (trad. papāsakuoso), vėl'nes (trad. v'ė.l'n'c'), vā.ka.rs (trad. vākā.rs) ir kt., bet ėšė˙t(u) transponuoti išeitu negalima (p. 268), ė˙t'ō ~ eitū, ne eitū, pāka.l'nė = pākalnė[je], ne pākalnėje (ten pat) ir kt. Vakarų žemaičių (donininkų) skyrius tai jau sujauktų šnektų pavyzdys. Jų istoriją gali parodyti ir W. Fenzlau knyga apie Klaipėdos krašto pavardžių vokietinimą, ir tautosakos užrašai (nepastebėta net pasitaikančio dūnininkavimo – tai rodo u.dinē Sausgalviuose ūdinėti < uo-dinėti (p. 284). Didžiai gerb. J. Užpurvio šnekta tik iš atsiminimų su pataisyta morfologija 174 | RECENZIJOS (1958 m. autorius yra gyvenęs 3 savaites jo brolio šeimoje, tai jo sesers ir brolio kalba daug senoviškesnė ir sistemingesnė). Ūsai ten yra ó:zná· ~ uõznai, ne užnai (p. 275), auštrinis (áuštrenis) ne áuštrinis. Žinoma, Palangos šnekta yra šiaurės vakarų žemaičių (trečias Lietuvos geografijos sumaišymas, žr. p. 276). Ir Degučiai yra vad. dūnininkų kraštas, ne klaipėdiškiai. Doutù, invali.dọ.m(a), vã·ikã. yra ne tos šnektos: dọ·tọ, invaledọma, vã·kõ, dgs. loc. šeš·õ·s m'etõ·s sukurta transkribuotojo ar kieno. Labai puikaus dizaino knyga, įdėta daug darbo, vilčių, bet trūko dėmesio detalėms, transponavimas didžiai atsiliekęs, daug ir netiesos. Darbo vadovė sociologė kalbininkė betarmė vilnietė doc. dr. Laima Grumadienė per daugelį darbų ir dėl tarmių tyrimo mažos praktikos, matyt, neįgalėjo sudarytojoms bent kiek padėti. Mokslo reikalams naudodamiesi būkime su ta knyga kiek atsargoki. Vytautas Antanas Vitkauskas Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva Gauta 2005 06 09 Zanavykų šnektos žodynas II, L–R Teksto autores: Rima Bacevičiūtė, Giedrė Čepaitienė, Vilija Sakalauskienė, Janina Švambarytė, Klementina Vosylytė Redaktorės: Vilija Sakalauskienė (vyriausioji red.), Klementina Vosylytė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004, 595 p., ISBN 5-420-01550-1 (2 tomas), ISBN 5-420-01506-6 (bendras). Jau turime ir antrąjį Zanavykų šnektos žodyno tomą, kur sudėti raidėmis L–R prasidedantys žodžiai. Šis visuotinio (išsamiojo) tipo tarminis žodynas pateikia visą bendrinės kalbos pagrindo šnektos pajėgtą užfiksuoti ir iš LKŽ išrašytą nenugristą per ekspedicijas leksiką; vartojama supaprastinta fonetinė transkripcija (gaila, kad nėra neįtemptojo balsio ɔ, priebalsių ŋ, ŋ’, x). Labai gerai, kad atsisakyta grožinės literatūros kūrėjų sakinių ir žodžių (nes buvo teikta net iš to krašto rašytojų naujadarų ir iš kitur prisigraibytų žodžių – tai nėra tarminių žodynų objektas). Žodynas teikia tikrai daug patikimos ir visai naujos tarmių medžiagos, gyvos ir labai vaizdingos liaudiškos kalbos pavyzdžių, kuriuos, be abejo, savo darbuose vartos ir aiškins daugelis lietuvių kalbos ir ypač jos šnektų tyrinėtojų. Žodynas svarbus dar ir šiandienos istoriniu laiku, kai paveldėtos visos šnektų kalbinės sistemos yra stipriai veikiamos bk ir jos paveikos priemonių, ypač radijo, televizijos, administracijos ir politikos veiksnių. Tai itin matyti sūduvių krašte, kur naujovių gaudomasi su pasimėgavimu, slengas su visokiais skoliniais, vertalais taip ir skamba vietinių Jono Jablonskio žemės žmonių lūpose! Jų čia šiek tiek pateikta, gal tik reikėjo įspėti žodyno vartotojus apie tokių žodžių ir formų naujumą. Tai valdininkijos „įnašas“ į mūsų kalbos visą fondą: mašiniai Šk „masiškai“ (p. 130); pramatyti (reikšme numatyti) (p. 135); frazeol. valdymo mazgas „smegenys“ (p. 139); [moteris] apsivė·dus (p. 157); mišiuginis „kvailys“ (iš žydų gyvenimo) (p. 201); motininė [kiaulė] „vedeklė“ (p. 216); pamušti blatą „priplėšti,