„Tuščia vieta“ yra metodologiškai pažeidžiama sąvoka

162 | PASTABOS teikiami ivairesni svyravimai Akménés, Klykoliy, Papilés, Vegériy, TirkSlid Snektose (santrumpa Vg (p. 92-93) bidavo Vaiguva, bet tenai néra Sito reiSkinio — bus kokia klaida). Daugiausia visur neatitraukiami tokie kiréiai i$ pazyminiy, kartais i8 trumpos galiinés (bet puo Zemaic’its Rdn, Trs, Siaudiné prie Pp; puo_aglik’és Krs ir kt.). Siek tiek pavyzdziy pateikta naujojoje Lietuviy kalbos tarmiy chrestomatijoje (2004): Darbénuose ¢(5) 3érdéi ~ if Sirdié (transponuota is Sirdie); é jrega-(transponuota is jégdi); ar ne eX jiega-(~ is jégai) — negi is tvirtapradés galiinés galéty kirtj Sitaip atitraukti! Tai nelaukta, nes susije su iskilia mokslininko kalbininko, konsultavusio §j leidini, asmenybe. Vytautas Vitkauskas Gauta 2005 05 23 Lietuviy kalbos institutas P. Vileisio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva »TUSCIA VIETA* YRA METODOLOGISKAI PAZEIDZIAMA SAVOKA! Vytautas Ambrazas savo atsakyme Ar gali kq nors reiksti tuscia vieta? (Acta Linguistica Lithuanica 50, 136-138), diskutuodamas su mano paZiiiromis i vadinamaja nuline jungti, mano, kad manieji ,,logikos teiginiai yra teisingi, bet jie visai nepriestarauja Gramatikoje pateiktai nulio sampratai* (p. 136), nes joje i nuli ,,zitirima kaip i metodinj koncepta, kuris padeda nustatyti, kada tam tikro rodiklio nebuvimas turi apibrézta gramatine funkcija“ (p. 137). Jeigu nulis (ar tuS¢ia vieta) priklauso metodologijai, tai jis ir turéty biti vartojamas taip, kaip iprasta kituose moksluose — ,neapkrautas* semantika. A pats neprieStarauju nulio, kaip grynai techninés priemonés, panaudojimui (plg. balsiy kaitos aiskinima, kur vartojamas tos kaitos nulinio laipsnio terminas). NeprieStarauju ir tu8cios vietos terminui, nes, pvz., formaliyjy gramatiky teorijoje vartojama tuScia (baziniy elementy) eiluté, kurios simbolis E atskleidziamas kaip ‘ ””. PrieStarauju tik reikémés suteikimui tuS¢iai vietai, nes tokios gramatikos iSsiskiria i$ visy empiriniy moksly (gramatikos fakty negaliu laikyti tik psichikos démenimis, nes kalbotyra man néra psichologijos Saka). Déstydamas savo samprotavimus apie vadinamaja nuline jungtj jau parodZiau, kaip atsiranda loginis prieStaravimas: kokia nors tekstu nekomunikuojama reik’mé ignoruojama ir tekstui (dél perinterpretavimo) priskiriama papildoma reikSmé. Manau, kad taip daZnai atsitinka dél to, kad Kai 1999 m. iSleistoje Lietuviy kalbos enciklopedijoje radau straipsni Nulinis kalbos elementas (p. 441) ir, viska gerai apmastes, supratau, kad negaliu sutikti su diduma jo teiginiy, sumaniau per trumpa laika savo samprotavimus iSdestyti trijuose tekstuose: (i) apie vad. nuling jungti, (ii) apie vad. nulines galiines ir (iii) apie vad. nominatyvinius sakinius (tokius, kaip, pvz., Ziema.), kuriems kai kas irgi priskiria veiksmazodzio bati nuling raiska. Tik po to turéjo paaisketi issamus mano poZiiris j ,,nulinius* kalbos elementus ir tik tada tikejausi dalyvauti diskusijoje, jeigu kas nors nesutikty su mano samprotavimais. Bet, paskelbus mintis apie vad. nuline jungti (Acta Linguistica Lithuanica 48, 177-184), visokios negandos visiskai nutrauké mano apmastymus, 0 per ta laika sulaukiau poleminio Vytauto Ambrazo atsako. Dél to, laikinai atitrukdamas nuo ankstesnio sumanymo, esu priverstas veltis i diskusija. Sio mano teksto skaitytojams pasakau, kad kai kuriuos argumentus dél nuliniy kalbos elementy pasilieku atei¢iai, nes tikiuosi parasyti ir apie nulines galiines, ir apie vad. nominatyvinius sakinius. 2 Tpoce, M., Jlanten, A., Teopua dopmaavnolx epammamuk, Mocxea, 1971, 15. PASTABOS | 163 gerai nesuvokiami semantikos analizés principai. Todél dar karta aptariu Gramatikos pavyzdi Oras grazus / Oras yra grazus (p. 612). Siedu sakiniai laikomi absoliuéiais sinonimais, nes antraip nebitu sakoma, kad ,,tokia nuliné [...] jungtis yra tolygi veiksmazodZio biiti es. 1. formai* (ten pat). Sakinys Oras grazus (tokius sakinius, bidamas uteniSkiy tarmés atstovas, labai daznai vartoju ir pats) apibiidina atmosferos bisena, kuri sutampa su konsituacijos laiku’. Tai galima nustatyti ir objektyviu stebéjimu iS Salies, o ne psichikos turinio analize. Ne vienas kalbininkas, neturintis aiskaus semantikos analizés supratimo, iS to jau ir pasidaro i$vada, kad sakinys Oras grazus turi dabarties (esamojo laiko) reik’me. Cia kaip tik ir reikia paklausti, is kur gaunama tokia informacija? Siuo atveju stebimas faktas (dabartis) priklauso sakinio vartojimo salygoms, bet i to dar negalima daryti isvados, kad tokia informacija yra iSreikSta ir tekstu, nes ji gali buti ir neisreikSta*. Taip yra maZiausiai dél triju dalyku: (i) kalba remiasi ne gamtos désniais, kurie yra bitini ir visuotiniai, o visuomenés ipro¢iais (yra konvencionali), tad ne tik skirtingose kalbose gali nebiti kokio nors, misy manymu, svarbaus dalyko’, bet jis gali ivairuoti ir tos pacios kalbos tarmése; (ii) nepamirStina, kad tekstai néra iSsamiis tikroves atvaizdai, nes net dideli tekstai visko neapima, jie yra atrankos rezultatas; (iii) ir kalb¢tojas gali nematyti reikalo ka nors pasakyti (aptariamu atveju bity galima manyti, kad kalbétojas nepasako yra del to, kad tai akivaizdu, bet tada sakinius su yra reikéty laikyti baziniais ir kalbéti apie elipse, 0 a5 tokio aiSkinimo negaliu remti (tai paaiskés netrukus). Aisku, kad nei oras, nei grazus neturi laiko reikSmés, 0 vadinamoji ,,tuScia vieta“, bidama nieko (jokio elemento) neturin¢ios tuSciosios aibés kitoks pavadinimas’, irgi negali turéti laiko reikSmés, nes tokiu atveju niekas jau pavirstu Siuo tuo’. Sintaksininkai paprastai nagrinéja atsirinktus sakinius ir todél neturi galimybés pamatyti ju platesniame kontekste, todél pateiksiu aptariamo tipo sakiniy su (minimaliu) kontekstu: Aplinkui Zaliavo pusys. Miskas ramus, tylus. Tik kur ne kur stukseno genys. Auso rytas, blaivéesi diena. / Taip nuvargau, kad pradéjau naktimis kliedéti. Oras Saltas, ypaé naktj. / Sekdamas mano mastymui didele itaka padariusiu Leonu Zawadowskiu, konsituacija vadinu Snekejimo situacija, ir man Sitas terminas atrodo reikalingas (Zr. Zawadowski, L., Lingwistyczna teoria jezvka, Warszawa: Pafistwowe Wydawnictwo Naukowe, 1966, 272-273). Ne i§ realybes sprendziame apie tai, kas turi biti iSreiSkiama tekstu, o i$ teksto (normaliu atveju) darome i$vadas apie realybe. Man rodos, kad a§ tai gerai isdésciau referuodamas Leono Zawadowskio pazitiras i kalba (Zr. Kalbotyra 24 (1), 1972, 111-119) ir nesijauciu atsakingas del to, kad kiti kalbininkai tuo nepasidoméjo. Pvz., indonezieciy kalboje neabejotinai yra veiksmazodziu, bet jie neturi nei laiko, nei nuosakos kategorijos, todél sakinys Anak tidur gali reiksti ir Vaikas miega, it Vaikas miegojo, it Vaikas miegos, ir bitu didelé klaida veiksmazodZiui tidur reikSme priskirti pagal santykj su konsituacija. Dél (matematinés) aibés savokos Zr. Visuotiné lietuviy enciklopedija 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopediju leidybos institutas, 2001, 180 (str. aibé). Kalbininkams pakakty susipazZinti su: Bulota, A., Susipazinkime su aibémis, Vilnius: Mintis, 1973 (ypa¢ su 1 1-u skyreliu). Kam matematikoje prireikia tuS¢ios aibés, gerai paaiskina Naumas Vilenkinas (Bustenkun, H. A., Pacckasei o mHomecmeax, Mocksa: Hayxa, 1965, 27-28). Kalbininku ,,nulininky* mastymas man labai primena antilogika ir antiscientista Martina Heidegger, kurio pagarséjes posakis Das Nichts nichtet (mazdaug: ,,Niekas reiSkiasi*) tapo Vienos pozityvisty kritikos (ir apskritai Heideggerio kalbéjimo paSaipos) objektu. Dél Heideggerio kalbos zr. Carnapas, R., Metafizikos iveikimas kalbos loginés analizés biidu. In: NekraSas, E., Filosofijos jvadas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijy leidybos institutas, 2004, 277-281. (AS pats, aisku, stoviu Carnapo, o ne Heideggerio puséje.) 164 | PASTABOS Ilipau priemiestinin traukinin. Vagonas ilgas. [...] Buvo naktis, visai tamsu. / Atvaziavom j Dolgomostq. Kelias labai blogas. Cia buvo jau anksciau atvezty lietuviy. Sios teksto atkarpos atrinktos i§ buvusio kalinio V. Uléinsko atsiminimu’, rasytu po keturiasdeSimties metu, tad Cia negali biti jokios kalbos apie sakiniy be jungties sutapima su raS’ymo laiku. Kaip iprasta, atsiminimuose apie praeiti kalbama biituoju laiku. Jeigu isskirti sakiniai be jungties ir Siuo atveju turi esamojo laiko reiksme, tai reikéty pripazinti, kad pasakotojas dél nepatirties vis kaitalioja pasakojimo laika. Taip nemanau, nes V. Ul¢inskas yra geras pasakotojas. Jeigu Siais atvejais vadinamoji nuliné jungtis turi konteksto sakiniy reiksme, tai tokie sakiniai prilygsta sakiniams su buvo, vadinasi, turi dar viena, ne tik esamojo laiko, gramatine reiksme. Tokio teiginio irgi nepalaikau: manau, kad Siuo atveju apibidinamieji belaikiai sakiniai yra jterpiami j pasakojamuosius, praeitj vaizduojancius sakinius. Galima nurodyti dar viena argumenta, kad kalbamieji sakiniai neturi dabarties reik’més. Yra Stai toks gramatiskai visai taisyklingas sakinys: Salton Sinke (JAV) oras visada grazus. Kaip sakinyje Oras visada grazus dabarties reiksmés Salininkai paaiSkinty prieveiksmio visada, kuriuo pasakomas visalaiki$kumas, vartojima Siuo atveju? Klausimas, ar mano pavartotas sakinys Mano brolis nejgalus gali biti aiskinamas ,,kaip jungti turinciy sakiniy paradigmos Brolis yra / buvo / biidavo / bus nejgalus narys, pavartotas esamojo laiko reikSme* (p. 137), priklauso nuo paradigmos supratimo. Paradigmos savoka kalbininkai kol kas vartoja be tikslesnio apibiidinimo’, nors turi biti aisku, kad ji negali biti nuleistas i§ dangaus. AS sakiniy Brolis yra nejgalus ir Brolis neigalus negaliu ijungti i ta pacia paradigma, nes Siedu sakiniai nesudaro opozicijos (ir labai svarbia opozicijos savoka kalbininkai vartoja gana neapibréZtai). Kad bity aisku, kodeél taip elgiuosi, paimsiu pavyzdziy i$ fonologijos, nes visose kalbose, su kuriomis esu kiek susipazines, fonologinés sistemos yra papras¢ciausios ir lengviausiai analizuojamos. Pavyzdziui, lietuviy kalboje bado ir pado sudaro opozicija ir $i opozicija leidzia isskirti /b/ : /p/ prieSprieSa ir nustatyti, kad tiedu garsai skiriasi kaip skardusis ir duslusis. Dabar keliu klausima, ar bado (ir pado) sudaro opozicija su ado? Jeigu atsakysime teigiamai, tai gausime /b/ : /9/, /p/ : /9/ prieSprieSas (imdami kitas poras, pvz., sako ir ako, tako ir ako, gausime daug daugiau tokios pat riiSies prieSpriesu). Mastydami logiskai, i fonemy inventoriy nori nenori turésime jjungti nuline fonema. IS visu fonemy lyginimo su nuliu nebus jokios naudos, nes realios fonemos nuo nulinés skirsis visais akustiniais pozymiais, 0 fonologui juk svarbis tik diferenciniai. Kiek zinau, daugumas fonology nulinés fonemos savokai prieStarauja, nors ju prieStaravimuose neaptikau tokio pagrindimo, kokj Cia parodziau. Sutikdamas su André Martinet, manau, kad kontrasto savoka tinka sintagminiams santykiams, 0 opozicijos — paradigminiams'’. Kadangi bado : ado santykis, mano many- ® ESelony broliai, Vilnius: Vyturys, 1991, 183-241. a Kaip teisingai yra pasakes rusy matematikas ir mokslo filosofas Georgijus Ruzavinas, daugelyje humanitariniy moksly teoriju, ypaé pradinéje jy plétojimo stadijoje, pamatiniai principai aiskiai nei§skiriami, nors ir suponuojami (Pysasun, I. W., Hayanaa meopua: Jloeuxo-memodoaoeureckul ananu3, MocKksa: Mpicnb, 1978, 15). AS jau nuo seno, kai tik perskai¢iau knyga /Joeuka nay4noeo uccaedoeanua, Mocxsa: HayxKa, 1965, esu jsitikines, kad kiekviena tikro teorijos vardo verta minéiy sistema, nors kai kam tai gali ir nepatikti, vis turi biti perZitrima ir tikslinama. 0 Ta André Martinet mintj imu i: Girdenis, A., Teoriniai lietuviy fonologijos pagrindai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijy leidybos institutas, 2001, 66 (24-a i8naSa). PASTABOS | 165 mu, priklauso kontrastui, 0 ne opozicijai, tai, remiantis tuo, kad svarbiausios savokos turi biti vienodai taikomos visiems kalbos lygmenims, ir sakinys Brolis nejgalus negali biti ijungiamas i paradigma su veiksmazodziu bati. Atkreipsiu demesi, kad Siuo klausimu a& visiskai sutinku su Emiliu Benveniste’u, kuris placiai zinomame straipsnyje ,,La phrase nominale* labai aiSkiai teigé, kad nominatyvinio sakinio tyrinejima reikia visiskai atskirti nuo sakiniu su biti tyrinéjimo, kad jame negalima izitreti nulio, ir nesutiko su Louis’u Hjelmslevu, kuris lotyny kalbos sakinyje Omnia praeclara rara i&skyre 3 implicitinius elementus: infekta, esamaji laika ir tiesiogine nuosaka"’. Savo pozicija — tuS¢ios vietos su reikSme teigima — Vytautas Ambrazas mégina gristi ir diachroniniais argumentais. AS, bidamas funkcinés kalbotyros Salininkas (bet daug metu déstes ir lietuviy kalbos istoring gramatika), esu tvirtai isitikines, kad sinchroniSkai apraSant kalba kaip funkcionuojan¢ia sistema diachronija su jos konstatuojamais pakitimais reikia palikti nuoSaléje, nes sinchroninis kalbos aprasymas epistemiSkai yra pirminis, o diachroninis — antrinis: juk negalima pastebéti pakitimyu pirma nenustacius, kas kinta'*. AS negaliu pritarti Vytauto Ambrazo min¢iai apie sakiniy be jungties perprasminima (reanalizavima, Zr. p. 137), nes man het. Attas assus" ir liet. Tévas geras, vedy Tvam Visnuh" ir liet. Tu Visnus, pali Dhamma anicca’ ir liet. Dhamai nepastoviis yra tokios pat struktiros ir gramatines reikSmeés sakiniai, todeél juos ir reikia vienodai aiskinti: tai apibidinamieji, bet ne ,.amzinuju tiesu* sakiniai (raSydamas apie vadinamaja nuling jungti jau buvau uzsimines, kad sakiniai su yra gali konkuruoti su sakiniais be jungties, bet tai néra perprasminimo atvejis). Manau, kad esame gana gerai iSlaike sena indoeuropietiska modell ir tik netinkamai nuliu operuojantys kalbininkai, prasilenkdami su sveiku protu, painiojasi savo mintyse ir gali klaidinti kitus. Antras dalykas yra toks: diachroniniy procesy negalima apibudinti désniy terminais, jei tik sutiksime, kad désniu vadiname tai, kas yra bitina ir visuotina’®. Bet kai néra désniu, tai néra ir desniais paaiskinamy kitimy. Ne tik kalbininkams, bet ir visiems kitiems visuomenés mokslu atstovams labai tiktu gerai apmastyti Karlo Popperio minti, kad galime stebéti pokyciy kryptis ar tendencijas, bet ,,desniai ir kryptys yra i$ esmés skirtingi dalykai“!’, todél iS krypciy ar tendencijy stebéjimo negalime gauti bitiny i8vady. O Vytautas Ambrazas, kalbédamas apie tokius sakinius kitose indoeuropie¢iy kalbose"*’, atrodo, ir lietuviy kalba nori irikiuoti ij kitu kalby tarpa, bet juk Galiu remtis tik vertimu i rusy kalba: Benpenucr, 9., O6wan auneeucmuxa, Mocxsa: ITporpecc, 1974, 167-183. 2 Zr. Zawadowski, L., op. cit., 47 ir Girdenis, A., op cit., 28-30 (ir 10-a i8nasa). Pavyzdj imu i$: Mpanos, B. B., Xemmexuii a3vix, Mockpa: U3natesbcTBo BOCTONHOH JIMTepatypbl, 1963, 171. Pavyzdys iS: Enm3apenkora, T. A., Beduiickui asvix, Mocksa: Hayxa, 1987, 158. Pavyzdys paimtas i$: Enu3apenxosa, T. A., Torropos, B. H., 436« naau, Mocxsa: Hayxa, 1965, 124. Kol (dabar j Salikele pasitraukias) marksizmas visiems kale j galvas, kad yra netgi visuotiniai zmonijos raidos désniai, tol ir kalbininkams be reikiamo apmastymo buvo patogu Snekéti apie kalbos raidos (ar funkcionavimo) désnius. ay Popper, K. R., Rinktiné, Vilnius: Pradai, 2001, 395. Ka dominty panaSis rusy kalbos sakiniai, tam patar¢iau susipaZinti su nelokalizavimo laike supratimu ir vokieciy slavisto Erwino Koschmiederio savokomis ,,wartos¢ miejscowa w czasie“ ir ,,Zeitstellenwert*, nes tos mintys gali praversti ir nagrinéjant laiko reiskima lietuviy kalboje (Zr. Teopua dynkuuonancnou epammamuku: Beedenue. Acnekmyaabnocme. Bpemennaa aokaauzoeanHocme. Takcuc, Jlenmurpan: HayKa, 1987, 210-226, 230-232). 166 | PASTABOS sakiniy be jungties vartojimas gerokai skiriasi net lietuviy kalbos tarmése, kurios ir yra tikrai gyvos ir vieninteles tesia praeiti’”. Baigdamas sakiniu be jungties aptarima, noriu dar karta pabréZti, kad tuSCios vietos (su jai suteikta pozityvia reikSme!) savoka atsirado dél triktinos ir pavirSutiniskos semantikos analizés, kalbos vartojimo salygas palaikius ir teksto reikSme. Man nelabai suprantama, kodél Vytautas Ambrazas, bidamas Zinomas kalbininkas, savo polemikos su manimi pabaigoje pasielge visai ne kaip rimtas mokslininkas: jis émési ,,atsiSaudinéti* j atskirus mano nesutikimus su psichologizmu, kai a$, susitelkes ,,nulinés jungties“ nagrinéjimui, aiskiy aiSkiausiai pasakiau, kad mano po2Ziiris j psichologizma daugiausia imtas i§ Leono Zawadowskio, ir nurodziau, kur apie tai galima daug iSsamiau susipazinti. Jeigu Vytautas Ambrazas del psichologizmo nori gin¢ytis iS esmés, gin¢ytis jam reikia ne su manimi*’. Kadangi Vytautas Ambrazas kazkodél nepanoro susipazinti su pirminiu Saltiniu, jis kai kur paprasCiausiai pasidaré klaidingas isvadas, nes, pvz., antipsichologistai neneigia, kad kalbos turinys normaliu atveju atitinka psichikos faktus, bet jiems, funkcionalistams, labiausiai ripi ne psichikos turinys, kuris visada yra individualus ir negali patekti i iSore — extra corpore, o teksto reiksmé, kuri, bidama salygota sociumo vartojimo, gali net ir labai skirtis nuo atskiry individy suvokimo. Yra dar viena priezastis: klausytojai neretai reik8més neskiria nuo prasmés (,,O ka jis turéjo galvoje taip sakydamas?“), bet, mano manymu, kalbininkai turi tai skirti*'. Vladas Zulys Gauta 2005 09 14 Tako g. 1-7 LT-53356 Akademija, Kauno raj., Lietuva '° Bendrinés kalb6s, grieZtai tariant, negalima be niekur nieko jrikiuoti j diachroninj procesa, nes ji yra daugiau ar maZiau dirbtine ir joje dél tarmiy poveikio gali biti visokiy ivairavimu. Kaip tik todél paties dazniausio lietuviy kalbos veiksmazodZio bati vartojima pirmiausia reikety istirti tarmése, 0 tik po to Zitréti, kaip jis vartojamas bendrinéje kalboje. Nemanau, kad Siuo metu bity galima jo vartosena sunorminti. 20 AS, 1959 m. baiges provincialy Vilniaus universiteta, kur nebuvo déstomas net joks logikos kursas, savo pasirengimu nelabai galiu lygintis su Leonu Zawadowskiu, Vakaruose studijavusiu ne tik kalbotyra, bet ir epistemologija (Sita fakta labai vertinu, nes daugumas kitu Zymiy 20 a. kalbininku, kaip kartais jsitikinu, epistemologijos, t. y. mokslo metodologijos, srityje neturi reikiamo pasirengimo). Be to, manau, kad mano protas yra silpnesnis kaip Leono Zawadowskio, nes néra gerai ismankStintas mastyti logiskai ir ai’kiai (nedera pamirsti, kad kalbininkai Lietuvoje buvo rengiami tik kaip filologai). : Kas nori atsikratyti psichologizmo, kuris daZnai aiskiai neiSkyla j pavirsiu, tam sitilau apsvarstyti tris kalbos funkcionavimo atvejus. (i) Pranesimas yra, bet jo niekas nesuvokia. Tokia situacija gali biti, kai, pvz., per radija transliuojamos Zinios, bet kambaryje nieko néra, arba kai rastai ne vieng tikstanti metuy isbiina niekieno nematomi (toks buvo Bogazkéjaus archyvo likimas su hetity dantiraSéiais). Siuo atveju tekstai turi reprezentacine funkcija, nes visada kalbama apie ka nors (20 a. antrojoje puséje atsiradusiuose informatikos moksluose vienas i$ principy skelbia, kad informacija visada perduodama per materialia terpe). Bet Siuo atveju kalba neatlieka komunikatyvinés funkcijos, kuri remiasi reprezentacine. (ii) Pranesimas suprantamas kaip kalba, bet pati kalba lieka nesuprantama. Taip bina, kai Zmonés nemoka vieni kitu kalbos arba negali perskaityti kokio rato (pvz., kad ir Faisto disko). Siuo atveju tekstai irgi turi reprezentacing funkcija, bet pasinaudoti komunikatyvine funkcija nepavyksta dél nemokéjimo. (iii) Normaliai bendraujama kalba (Snekantis ar raStu) ir tokia kalba atlieka abi svarbiausias funkcijas.