Dėl sintaksinių ryšių skirstymo

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LII (2005), 157–166 PASTABOS Remarks DĖL SINTAKSINIŲ RYŠIŲ SKIRSTYMO Čia išdėstytas mintis sukėlė įdomus prof. Vytauto Ambrazo atsiliepimas (ALL 52, 167–170) į 2003 metais išėjusius Sintaksinių ryšių tyrimus. Šis atsiliepimas, kuriame yra vertingų poleminių pastabų, ypač dėl minėtame leidinyje išdėstytos sintaksinių ryšių teorijos, rodo, kad buvo pasiektas autorių tikslas – skatinti teorines diskusijas lietuvių kalbos gramatikos klausimais. Ypač džiugu, kad diskusijas pradeda žymus sinchroninės ir diachroninės lietuvių kalbos sintaksės autoritetas, daugelio jau klasikiniais tapusių darbų autorius prof. Vytautas Ambrazas. Pats profesorius ne kartą yra dalyvavęs Lietuvių kalbos instituto Gramatikos skyriaus seminaruose, stebėjęs ir skatinęs minčių išsikristalizavimą kaip palankus, bet įžvalgus ir kritiškas klausytojas. Reikia tikėtis, kad į diskusijas įsitrauks vis platesnis tyrėjų ratas. Nė viena sintaksinė teorija nėra tobula, nėra tobula ir Sintaksinių ryšių tyrimuose pristatyta sintaksinių ryšių teorija, kurią patogumo dėlei toliau žymėsiu sutrumpinimu: „SRT teorija“. Į kai kurias su ja susijusias problemas prof. Ambrazas teisingai atkreipia dėmesį. Sunku šias problemas paneigti, blogiausia būtų – sušluoti jas po kilimu. Tačiau SRT koncepcijos autoriai nutarė su jomis susitaikyti pagal „mažesnės blogybės“ principą. Todėl norėtųsi čia atkreipti dėmesį į kai kurias didesnes blogybes, kurių leidžia išvengti SRT teorija. Recenzentas pastebi, kad SRT autorių vartojamos valdymo ir modifikavimo sąvokos yra labai plačios. Pvz., modifikatoriais laikomi ir pažyminiai, ir aplinkybės, ir tarininiai pažyminiai (čia reikia patikslinti: modifikatoriais pagal SRT teoriją laikomi tik veiksmažodžio nereikalaujami laisvieji predikatyvai). Šios pastabos dalinį pagrįstumą sunku paneigti: atsisakoma, pvz., „dvilypio sintaksinio ryšio“, pagal kurį DLKG išskiriamos vardinė tarinio dalis ir tarininiai pažyminiai. Problema ta, kad šis dvilypis sintaksinis ryšys veda prie sunkiai išsprendžiamų prieštaravimų. Tarininis pažyminys apibrėžiamas pagal du požymius: jis šliejasi prie veiksmažodžio ir yra derinamas su veiksniu (Broliai grįžo linksmi) arba tiesioginiu papildiniu (Visada matau Joną linksmą). Tuo tarininis pažyminys ir skiriasi nuo aplinkybės tokiame, pvz., sakinyje kaip Nudažiau duris žaliai. Šiame sakinyje prieveiksmis žaliai nėra derinamas su niekuo, taigi šiuo atveju sintaksinis ryšys yra vienalypis. Bet kodėl nebūtų galima iškelti teiginio, kad prieveiksmis žaliai yra šliejamas prie daiktavardžio duris taip pat, kaip ir prie veiksmažodžio? Juk semantiškai žiūrint jo reiškiamas požymis priskiriamas durims, ne dažymui: Nudažiau duris žaliai reiškia ‘dažydamas padariau duris žalias’. Tokio teiginio negalima įrodyti, bet ir negalima jo paneigti. Mat šliejimas yra toks „sintaksinis ryšys“, kurio nematyti – jis nepasireiškia morfologiniais požymiais. Taigi teiginys, kad sakinyje Nudažiau duris žaliai žodis žalias yra siejamas dvilypiu sintaksiniu ryšiu yra lygiai taip pat teisingas, kaip ir teiginys, kad jis yra siejamas vienalypiu sintaksiniu 158 | PASTABOS ryšiu. Tai, kad vienas ir tas pats teiginys ir jo priešingybė gali būti vienodai teisingi, yra, be abejo, nepageidaujamas dalykas. Čia iš karto reikia patikslinti: nematome nieko blogo dėl to, kad išskiriamas morfologinių požymių neturintis sintaksinių ryšių tipas. SRT koncepcijoje sintaksiniai ryšiai diferencijuojami visai neatsižvelgiant į morfologinius požymius. Keblumų kelia tai, kad į vieną lygį su sintaksinės priklausomybės ryšiais iškeliami grynai morfologiniai reiškiniai. Morfologinės priklausomybės ryšį (kai vieno žodžio kaitybinė forma lemiama kito žodžio morfologinių požymių) galima sutartinai vadinti sintaksinio ryšio tipu, bet užmirštama, kad euristinės procedūros yra visiškai skirtingos, nelygu ar kalbama apie morfologinį reiškinį – derinimą, ar apie morfologinių požymių neturintį reiškinį – šliejimą. Derinimo atveju konstatuojama morfologinė sąsaja ir iš jos daroma išvada apie sintaksinio ryšio buvimą: būtent tokiu pagrindu apibrėžiama ir tarpusavio sąsaja, ir dvilypis sintaksinis ryšys. Jeigu nebūtų derinimo, veiksnį būtų galima suvokti kaip veiksmažodžio valdomą, o tarinį pažyminį – kaip šliejamą prie veiksmažodžio. Šliejimo atveju procedūra yra atvirkštinė: daroma išankstinė prielaida, kad tarp dviejų žodžių turi būti sintaksinės priklausomybės ryšys, ir, kadangi šis ryšys negali būti nei valdymas, nei derinimas, tariama, kad tai šliejimas. Pvz., sakinyje Jis greitai atbėgo daroma prielaida, kad žodis greitai yra priklausomas nuo veiksmažodžio, ir šis priklausomybės ryšys vadinamas šliejimu, nes jis neturi morfologinio rodiklio. Šios prielaidos jokiu būdu nenorime atmesti. Minėtame sakinyje žodis greitai nuo ko nors turi būti priklausomas, ir prielaida, kad jis priklausomas būtent nuo veiksmažodžio atbėgo, atrodo visai įtikima. Tokia prielaida yra pagrįsta ir sakinio Nudažiau duris žaliai atveju. Taip pat ji yra pagrįsta analizuojant sakinį Visada matau Joną linksmą. Būdvardis linksmas čia priklausomas nuo veiksmažodžio matau, ir to jau pakanka, kad rastume šiam būdvardžiui vietą sakinio sintaksinės hierarchijos struktūroje. Daryti papildomą prielaidą, kad šis būdvardis dar priklausomas nuo daiktavardžio Joną, yra visiškai nereikalinga. Tiesa, jo skaičiaus ir giminės forma priklauso nuo žodžio Joną skaičiaus ir giminės, bet tokia morfologinė priklausomybė gali sieti net visiškai skirtinguose sakiniuose esančius žodžius (pvz., Ant stalo gulėjo pinigai. Išs idėjau juos į kišenę), o tokiu atveju niekas nemato reikalo nustatyti tarp jų sintaksinės priklausomybės ryšį. Blogiausia tai, kad derinimo pagrindu postulavus sintaksinį ryšį tarp žodžių Joną ir linksmą sakinyje mačiau Joną linksmą natūraliai darosi prielaida, kad sintaksinis ryšys taip pat yra tarp žodžių duris ir žaliai sakinyje nudažiau duris žaliai. Juk viskas čia panašu ir semantiškai, ir sintaksiškai; vienintelis skirtumas yra kalbos dalių skirtumas: vartojamas arba (kaitymas) būdvardis, arba (nekaitomas) prieveiksmis. Bet ar toks skirtumas gali būti sintaksinis? Veikiausiai ne, taigi priėmus nuostatą, kad sintaksinė priklausomybė gali būti dvilypė, t. y. vienas žodis gali priklausyti nuo kelių kitų žodžių, natūralu padaryti prielaidą, kad žodžius duris ir žaliai sieja šliejimo ryšys. Į tai būtų galima atsakyti, kad šiuo atveju (priešingai nei, pvz., sakinyje Jis greitai atbėgo) a priori nėra pagrindo įtarti esant sintaksinį ryšį. Bet tada tokio pagrindo nėra ir konstrukcijos Mačiau Joną linksmą atveju. Šioje konstrukcijoje matome tik morfologinę sąsają, kuri – kaip jau buvo pastebėta – nesuponuoja sintaksinio ryšio. Kaip matyti, loginiai prieštaravimai tradiciniame sintaksinių ryšių modelyje atsiranda dėl grynai sintaksinių (šliejimas) ir grynai morfologinių (derinimas) reiškinių traktavimo vienu lygmeniu. Iš esmės nėra pagrindo traukti derinimą į sintaksinių ryšių skirstymo schemą. Explicitis verbis prof. Ambrazas to savo atsiliepime ir nesiūlo; tačiau siūlomos tarpusavio sąsajos ir dvilypio sintaksinio ryšio sąvokos remiasi klaidinga prielaida, kad derinimas yra sintaksinis ryšys, PASTABOS | 159 arba suponuoja sintaksinį ryšį. Atsisakius šios prielaidos, atkrinta būtinybė operuoti tarpusavio sąsajos ir dvilyopio sintaksinio ryšio sąvokomis, ir tada iš tradicinės sintaksinių ryšių schemos belieka tik dvi sąvokos: valdymas ir šliejimas. O šias sąvokas reikėtų apibrėžti būtent taip, kaip daroma SRT koncepcijoje. Prof. Ambrazo nuomone, valdymo sąvokos taikymas tik vienašaliam prijungimui (palikus tarpusavio sąsają ir dvilypį ryšį kaip atskirus ryšio tipus) „leistų realizuoti pačių autorių pripažįstamą poreikį sintaksinių ryšių pagrindu apibrėžti sakinio vieneto funkcijas“. Iš tikrųjų abiejų – ir prof. Ambrazo siūlomos, ir SRT autorių – sintaksinių ryšių modelių gebėjimas skirti sakinio dalis pagal sintaksinio ryšio pobūdį yra maždaug vienodas. SRT koncepcija pagal sintaksinį ryšį neskiria veiksnio, papildinių ir būtinųjų predikatyvų. Užtat ji skiria papildinius nuo aplinkybių ir būtinuosius predikatyvus nuo laisvųjų, ko negali DLKG išdėstytas modelis. Priėmus prof. Ambrazo atsiliepime siūlomą pagerintą variantą, kai valdymas ir šliejimas nebeapibrėžiami pagal morfologinius kriterijus, iš tikrųjų atsiranda galimybė skirti papildinius (valdomus) ir aplinkybes (šliejamas) pagal sintaksinį ryšį. Nepavyksta to padaryti „tarinio vardinės dalies“ ir „tarininių pažyminių“ atveju. Teigiama, kad sakinyje Jonas yra linksmas žodis linksmas nėra atskira sakinio dalis, nes jungtis būti savarankiškos reikšmės neturi. Sakinio dalimi pripažįstamas „tarininis pažyminys“ sakinyje Jonas grįžo linksmas. O kokia bus žodžio linksmas funkcija sakinyje Jonas atrodo linksmas? Į šį klausimą DLKG duoda du skirtingus atsakymus: p. 507–508 veiksmažodis atrodyti minimas tarp negrynųjų jungčių, o p. 589 sakinys Mokytojas atrodė piktas teikiamas kaip tarininio pažyminio pavyzdys. Iš šių sprendimų geresniu reikia pripažinti antrąjį, nes sunku teigti, kad veiksmažodis atrodyti neturėtų reikšmės, panašiai kaip būti. Pagal SRT koncepciją būdvardis linksmas sakiniuose Jis atrodė linksmas ir Jis grįžo linksmas yra siejamas skirtingais sintaksiniais ryšiais – vienu atveju valdymu, kitu – modifikavimu. Tai paaiškina, kodėl būdvardis pirmuoju atveju yra būtinas (*Jis atrodė yra nepilnas sakinys), o antruoju – ne. Iš esmės šis skirtumas yra visai analogiškas papildinių ir aplinkybių skirtumui, kurį prof. Ambrazas pats yra linkęs aiškinti sintaksinių ryšių skirtumu. Bet „tarininių pažyminių“ atveju šis skirtumas slepiasi po vienoda „dvilyopio sintaksinio ryšio“ etikete. Į tai, kad dvilyopio sintaksinio ryšio geriau būtų atsisakyti, nes jis priveda prie esminių prieštaravimų, buvo atkreiptas dėmesys anksčiau. Taip pat, kaip ir dvilyopio sintaksinio ryšio sąvoka, ydinga yra tarpusavio sąsajos sąvoka. Todėl reikia abejoti, ar remiantis DLKG pristatyta koncepcija galima pagal sintaksinį ryšį skirti veiksnius nuo papildinių. Įtikinamai tai padaryti pavyksta tik generatyvinei gramatikai, kuri remiasi tiesioginių sandų analize ir jau pirmoje skaidos pakopoje suskaido sakinio į veiksnį ir veiksmažodinį junginį. SRT autoriai šio metodo netaiko, todėl jie ir pripažįsta, kad veiksnio ir papildinių skirtumas nėra sintaksinių ryšių tipų skirtumas. Vienintelis jų sintaksinis skirtumas susijęs su jų pozicija vardažodžių hierarchijoje (angl. obliqueness hierarchy) – kiti skirtumai yra morfosintaksiniai. Prof. Ambrazo nuomone, tarpusavio sąsajos sąvoka padėtų išvengti „prieštaringo būtinųjų aplinkybių“ termino. Šis terminas SRT koncepcijoje vartojamas apibūdinant, pvz., prie ežero sakinyje Namas yra prie ežero. Reikia pripažinti, kad pats terminas nėra labai vykęs, bet galima jį pakeisti geresniu. Vienas dalykas – terminas, kitas – dalyko esmė. Esmė yra tokia, kad „būtinųjų aplinkybių“ atvejis yra tarpinis tarp valdymo ir modifikavimo. Sakinys yra lokatyvinis, ir vietą reiškiantis vardažodis užima, be abejo, argumento poziciją. Argumento poziciją užimti šiaip yra būdinga papildiniams, bet vadinti prie ežero papildiniu trukdo tam tikra raiškos anomalija: griežtai tariant predikatą reikėtų suformuluoti kaip ‘būti prie’, ir šis predikatas atveria argumento 160 | PASTABOS pozicijas daikto ir vietos pavadinimams. Bet erdvinis santykis yra reiškiamas ne veiksmažodžio, o su vardažodžiu vartojamo prielinksnio. Taigi prie ežero pagal reikšmę ir raiškos formą primena aplinkybę (bendraujant tariant – modifikatorių), – tiek, kad šiuo atveju šis modifikatorius reiškia ne papildomą, o pagrindinę sakinio predikaciją. Tiksliau sakant, predikaciją reiškia ne pats vardažodis ežeras, o prielinksnis prie. Bet įprastos sintaksinės skaid os taisyklės neleidžia sakinio skaidyti Namas / yra prie / ežero. Priimta skaidyti kitaip: Namas / yra / prie ežero. Toks argumentas, sintaksiškai realizuotas kaip modifikatorius, vadinamas būtina aplinkybe pagal principą „kaip pavadinsi, nepagadinsi“. Tai, kad gali būti tarpinių atvejų tarp valdymo ir modifikavimo, neprieštarauja teorijai. Kalbos kategorijų ribos apskritai būna neryškios; svarbiausia, kad tyrėjo naudojami įrankiai būtų aštrūs. O alternatyvos „būtinosioms aplinkybėms“ nėra daug geresnės. Teigiant, kad sakinyje Namas yra prie ežero žodžių seka prie ežero nėra sakinio dalis, o tik sakinio dalies dalis, tiesiog vengiama atsakymo į keblų klausimą. Kaip paaiškinti, kad žodžio seka prie ežero, kuri viename sakinyje (Namas yra prie ežero) yra „niekas“, kitame sakinyje (Jis pasistatė namą prie ežero) tampa sakinio dalimi? Į šį klausimą būtų galima atsakyti, kad sakinyje Namas yra prie ežero iš tikrųjų prie ežero ir yra tas tikrasis predikatas: tai patvirtintų galimybė praleisti veiksmažodžio būti esamojo laiko formą – reiškinį, kuriam prof. Ambrazas teikia didelę reikšmę. SRT autorių pasiūlymą būtinąjį predikatyvą su veiksmažodžiu būti laikyti valdomu jis komentuoja taip: „Tad reikės daryti prielaidą, jog sakinyje Knyga įdomi nulinė jungtis (t. y. leksinės reikšmės neturintis laiko ir nuosakos rodiklis) valdo abu vardininkus kaip būtinus veiksmažodžio reikšmės papildymus“. Bet jeigu nulinė jungtis yra problema SRT koncepcijai, tai ji sudaro problemų ir DLKG bei prof. Ambrazo koncepcijai. Jeigu nulinė jungtis negali valdyti, tai ji negali įeiti ir į tarpusavio sąsają – kitaip sakant, sakinio Knyga įdomi veiksnio sintaksiškai apibrėžti negalima. O dėl jungties reikšmės svarbu suvokti, kad tai, ar jai priskiriame leksinę reikšmę, ar ne, yra sutartinis dalykas, nulemtas teorijos nuoseklumo sumetimų. Jungtis būti ne visada jungia referentinius pasakymus su predikatiniais žodžiais (kaip pavyzdyje Jonas yra linksmas); kartais ji jungia ir referentinius pasakymus su referentiniais pasakymais, pvz., sakinyje Jonas yra mūsų mokytojas, kur mūsų mokytojas nėra predikatas, o apibrėžiamoji deskripcija (angl. definite description), kuri žymi asmenį. Jungtis yra šiuo atveju išreiškia dviejų pasakymų referentų tapatumą (‘Žmogus, vardu Jonas, ir žmogus, kuris mus moko, yra vienas ir tas pats asmuo’). Prielaida, kad jungtis neturi reikšmės, šiuo atveju neduoda gerų rezultatų, nes negali sakinys susidėti vien tik iš referentinių pasakymų ir neturėti predikatinio turinio. Kitaip sakant, bent jau kai kuriais atvejais jungčiai reikia priskirti leksinę reikšmę. Šiaip ar taip leksinę reikšmę tenka priskirti „negrynosioms jungtims“ (DLKG 507–508), tokioms kaip atrodyti, apsimesti ir pan., kurių papildymai DLKG koncepcijoje yra pamesti niekieno žemėje kažkur tarp „tarinio vardinės dalies“ ir „tarininio pažyminio“. Pripažinus, kad ir būti, atrod yti turi tam tikrą leksinę reikšmę, galima jų papildymus vienodai aprašyti kaip valdinius. Į tokių sakinių, kaip Jonas yra linksmas, aprašą tai įveda tam tikrą redundanciją, nes reikia pripažinti, kad pats žodis linksmas jau turi predikatinę reikšmę. Bet iš įvairių blogybių redundancija turbūt yra mažiausia, nes šiaip ar taip niekas nepaneigs, kad redundancijos reiškinių kalboje yra. Semantiniu požiūriu jungtis sakinyje Jonas yra linksmas yra, be abejo, perteklinė. Bet sintaksinis aprašas, kuris apsimeta, kad jos nėra, sukelia daug blogesnių prieštaravimų. PASTABOS 161 Paieška turi tęstis, ir minčių bei koncepcijų konfrontacija kada nors, be abejo, leis suformuoti geresnę, nei SRT suformuota, sintaksinių ryšių teoriją. Axel Holvoet Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva Gauta 2005 05 13 MAŽMOŽIS 7 Nuo seno žinome, buvome mokomi, kad sonanto n alofonas ŋ būna minkštas tik prieš k’ (tai iširta prof. Alekso Girdenio (Kalbotyra 48–49 (1), p. 165–167), pateikta šių eilučių autoriaus Lietuvių kalbos tarmės žodyne (2001), šitaip tariama visoje Lietuvoje (kai kurie pietų aukštaičiai, vad. dzūkai, dėl slavų įtakos jį keičia n). Dabar žurnale Lituanistica (2004, 4 (20)) pasirodė (po Vilniaus pedagoginio universiteto mokslininkų darbų) Arimanto Raškinio, Gailiaus Raškinio, Astos Kazlauskienės straipsnis „Lietuvių bendrinės šnekamosios kalbos garsų fondo kūrimo principai“ (p. 53–62). Jame teigiama, turbūt pagal prof. Antaną Pakerį (kaip rodo prof. A. Girdenio minimas straipsnis), kad bendrinėje kalboje turi būti tariama an’ks’t’i, tan’km’ė, án’kš’t’is (p. 56), o paprastai visur lietuvių tariama ankš’t’i, tankm’ė, á.nkš’t’is ir pan. Tai neįtikinamas siūlymas ir neigiamas dalykas (gal tame straipsnyje nereikėjo keisti ir daiktavardžių su priesaga -ybė priegaidės – tikimybė (p. 61) = tikimybė). Iš VPU per mokinius neteisybė ateina ir į LKI: svarbiame leidinyje Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija (2004) rašoma luŋ’.kt’ „lenkti“ (širvintiškiai) (p. 162), an’kš’č’áu (Pákražantis) (p. 215), deŋ’.kt’ (p. 18 – teorinė dalis). Einama net prieš knygos konsultantą prof. habil. dr. A. Girdenį! Yra net bě’kt’ (p. 62). Ir tai šiauliškių... MAŽMOŽIS 8 Žemaičių šiaurėje (visi dounininkai, šiauriniai dūnininkai, vad. varniškiai, šiauriniai donininkai – nuo Saūgų į šiaurę) iš visų trumpų ir tvirtagalių galūnių atitraukia kirtį į žodžio pradžią (visuotinis kirčio atitraukimas). Tose šnektose gali būti ir taip, kad kirtis tenka į kaitomo žodžio prielinksniui (tai yra pastebėjęs Jonas Jablonskis, redaguodamas Antano Juškos žodyną). Lietuvių kalbotyros klausimų trečiame tome (1960) (p. 62–63) parašyta apie tai žemaičiuose – Kuršėnų, Papilės, Kaunatavos, Raudėnų ir kitose šnektose, skaityta apie Kalnėlio (P. Kniūkštos), Laukuvos (V. Grinaveckio), net vakarų aukštaičių Šakynos (A. Jonaiytės) šnektų panašius reiškinius, paties užėtas tarimas vā·re aŋ darbu· prie Šiupylių netoli Gruzdžių. Tuo patikėjo daugelis dialektologų, ypač akad. Zigmas Zinkevičius, pirmosios Lietuvių kalbos tarmių chrestomatijos autoriai. Dabar tuo klausimu labai plačiai rašo dialektologas Aleksas Girdenis su savo mokine dr. Lina Muriniene straipsnyje „Kirčio atitraukimo į proklitiką savitumai rytinėje šiaurės žemaičių tarmėje“ (Baltistica 36 (1), 2001, p. 87–102). Jau apibluvusi nuo 1960 metų keltą problemą čia labai įtaigiai, iš visokių įrašų iššifruotais pavyzdžiais nagrinėjama, net dažnumas nurodomas,