Marijampolės apskrities Marijampolės valsčiaus vietovardžių darybos ir kilmės polinkiai

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LII (2005), 91-118 Marijampolės apskrities Marijampolės valsčiaus vietovardžių darybos ir kilmės polinkiai DALIA SVIDERSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas An attempt is here undertaken to analyse the toponymy of one borough in the Marijampolė district with regard to formation and origin. The investigation is based on authentic material from pre-war Lithuanian guestionnaires, now in the collections of the Onomastics Department of the Institute of the Lithuanian Language. The toponyms are classified into water names, names of settlements and field names. With regard to origin, names derived from appellatives predominate and make up 71% of the hydronyms and 61% of the field names. Names of settlements are more often (in 70% of the cases) based on proper names, or on appellatives referring to persons. With regard to derivational type, secondary place names clearly predominate and make up 66% of the names of settlements and 86% of the water names. 0. IVADAS Straipsnio pagrindu pasirinkta vertinga medžiaga — tarpukario Lietuvos anketų duomenys. Tai yra iš gyvosios kalbos užrašyti vietovardžiai, kurių rinkimas pradėtas ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Švietimo ministerijos Valstybės arche- ologijos komisijos, tuo laiku priklausiusios Kauno Vytauto Didžiojo muziejui, ir Pa- vardžių ir vietovardžių keitimo komisijos iniciatyva. Buvo parengti vietovardžių su- rašymo lapai, pavadinti Žemės vardai. Šie lapai siuntinėti pradinių mokyklų mokytojams ir girininkams, kurie, vadovaudamiesi specialiai parengta instrukcija (Al- minauskis 1934), kelerius metus (daugiausia 1935-1937 m.) užrašinėjo vietovardžius ir užpildytus lapus grąžindavo minėtai komisijai. Anketos išliko ir šiuo metu saugo- mos Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus fonduose. Jose užrašyta apie 150 000 vienetų vardų. Iki šiol paskelbta apie 500 Viduklės apylinkėse užfiksuotų upėvardžių ir žemėvardžių, kurie pateikiami be jokių komentarų abėcėlės tvarka pagal anketose pateiktus kaimų ar viensėdžių vardus (Razmukaitė 2002: 1065-1068). Straipsnyje konstatuojama, kad jie įvairios kilmės ir darybos, pastebima, jog tai daugiausia iš bendrinių žodžių atsiradę ir padaryti vardai, susiję su žemės paviršiaus ir pan. ypaty- bėmis, bet išsamiau apie tai kalbėti — jau kito, atskiro straipsnio uždavinys. Taigi ši autentiškumo požiūriu vertinga medžiaga netirta. 92 | DALIA SVIDERSKIENĖ Išsamesnių arealinių tyrimų, išryškinančių skirtingų Lietuvos regionų vietų vardų' darybos ir kilmės ypatumus, beveik nėra. Galima paminėti Ilonos Mickienės daktaro disertaciją (Mickienė 2001) ir kai kurių Lietuvos valsčių — Kvėdarnos, Lygumų, Ra- guvos, Seredžiaus, Stačiūnų, Viduklės gyvenamųjų vietų vardų darybos bei kilmės tyrimus, paskelbtus atskirais straipsniais „Versmės“ leidyklos parengtuose ir išleis- tuose leidiniuose (Razmukaitė 2001a: 589-593; 2001b: 788-792; 2001c: 1062-1071; 2003: 929-931; 2004: 865-869). Šis straipsnis — pirmas bandymas darybos ir kilmės požiūriu įvertinti Marijampolės apskrities vieno (Marijampolės) valsčiaus vietovar- džius. Išsamesnes tarpukario Lietuvos šios apskrities vietų vardų studijas minėtais aspektais straipsnio autorė ketina tęsti. Renkant duomenis iš anketų išrašyti 488 Marijampolės valsčiaus vietovardžiai straipsnio autorės buvo norminami. Norminant laikytasi pagrindinių kriterijų ir prin- cipų, turinčių senas tradicijas tvarkant vandenvardžius, gyvenamųjų vietų, įvairius kitus žemės paviršiaus objektų vardus (žr. Vanagas 1975: 48-57; 1991a: 11-14; 1991b: 4-7). Taigi straipsnyje bus teikiamos autentiškos, t. y. senųjų vietinių gyventojų var- totos lytys, bet tarmės (vakarų aukštaičių pietinės dalies — kauniškių) dėsningi fone- tiniai pakitimai, atsispindintys vietovardžiuose, keičiami bendrinės kalbos atitikme- nimis. Laikantis šios nuostatos, nustatyti normines lytis nebuvo sudėtinga (galbūt ir todėl, kad bendrinei kalbai pradžią davė būtent ši, o ne kita tarmė), bet, kilus neaiš- kumų, bandyta remtis platesniu vieno ar kito vietovardžio kontekstu. Straipsnyje pateikiami visi anketose užrašyti tų pačių vietovardžių kirčiavimo ir jų lyčių variantai. Aptariant šio valsčiaus vietovardžių darybą, laikomasi Aleksandro Vanago hidro- nimų darybos tyrimui pasirinktos struktūrinės-gramatinės klasifikacijos (žr. Vana- gas 1970: 21-27). Pagal ją vietovardžiai skiriami į pirminius ir antrinius. Antriniai dar skirstomi į vedinius (priešdėlių, priesagų, galūnių), sudurtinius (arba dūrinius), sudėtinius. Pirminiais laikytini tie vietų vardai, kurie darybos (arba toponimizacijos) procese nėra įgiję darybinių formantų. Šiai grupei priskiriami ir daugiskaitiniai (va- dinamieji pluralia tantum) vietovardžiai. Pastarieji gali būti atsiradę iš apeliatyvo ar onimo daugiskaitos vardininko, kita vertus, skaičiaus pasikeitimas galėtų liudyti ir darybinį elementą — daugiskaitos formos galūnę. Daugiskaitiniais vietovardžiai lai- komi ir tada, kai skiriasi apeliatyvo bei vedinio giminės forma. Pradėjus surinktos medžiagos mokslinį vertinimą, pamatinių žodžių, darybos afik- sų nustatymą, paaiškėjo, kad tai sudėtingas, daug žinių, išmanymo reikalaujantis dar- bas. Turint galvoje pagrindinę lietuvių vietovardžių kilmės supratimo nuostatą (vie- tos vardo kilmė suprantama ne kaip jo šaknies genetinė etimologija, o tik kaip pačios toponiminės leksemos atsiradimo šaltinis (žr. Vanagas 1980 ir kt.)), aiškėja, kad ti- riamų vietovardžių etimonais gali būti lietuvių bei kitų kalbų (šiame regione dažniau slavų, germanų) bendriniai ir tikriniai žodžiai. Nustatant įvairios darybos vietovardžių, užrašytų anketose, pamatinius žodžius (ben- drinius žodžius, asmenvardžius, kitus vietovardžius), naudotasi šiais pagrindiniais šal- d Anketose vietovardžiai skirstomi apskritimis (smulkiau valsčiais), todėl tai padaryti įmanoma. MARIJAMPOLĖS VALSČIAUS VIETOVARDŽIAI | 93 tiniais: Lietuvių kalbos žodyno (LKŽ) tomais, Lietuvių pavardžių žodynu (LPZ), Lie- tuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynu (ATSŽ) ir Lietuvių vardų kil- mės žodynu (Kuzavinis, Savukynas 1997). Visų šių šaltinių bibliografiniai duomenys nurodyti straipsnio gale pateiktame literatūros sąraše. Prie Aleksandro Vanago išanalizuotų darybos ir kilmės atžvilgiu vandenvardžių (jie sudaro didžiąją dalį) duodama nuoroda į Lietuvos hidronimų etimologinį žodyną (Vil- nius, 1981; toliau — LHEŽ). Kitų kalbų bendriniai bei tikriniai žodžiai taip pat naudoti Marijampolės apylinkių vietovardžių kilmei aiškinti. Tie šaltiniai yra įvairūs ir patikimi darbai — žodynai, sąrašai ir pan., abėcėlinė istorinių asmenvardžių kartoteka, saugoma LKI Vardyno skyriuje (toliau — IAK). Jais daugiausia teko remtis, kai tiriamiems vietovardžiams aiškinti atitinkamų bendrinių žodžių, asmenvardžių ar vietovardžių lietuvių antropo- nimikos ir toponimikos darbuose nepavyko rasti. Visi šie šaltiniai taip pat yra litera- tūros sąraše. Tiriamo Marijampolės valsčiaus vietovardžiai atskirose grupėse ir pogrupiuose tei- kiami abėcėlės tvarka. Anketose nesukirčiuotos vietovardžių lytys paliktos nekirčiuo- tos. Vietovardžių darybos afiksai (priešdėliai, priesagos ar kt.) brūkšneliu jungiami prie pamatinės šaknies, taip pat brūkšneliais jungiami ir sudurtinių vietovardžių (dū- rinių) sandai. Prie visų aptariamų vietovardžių užrašomi tam tikri duomenys: vieto- vardžiais įvardijamų (vandenvardžių, gyvenamųjų vietų ir kt.) objektų lokalizacijos nuorodos*. Remtasi jau sudarytais Vardyno skyriuje pradėto rašyti Lietuvos vietovar- džių žodyno sutrumpinimų sąrašais (santrumpų sąrašas pateikiamas straipsnio gale). Po dvitaškio, žyminčio, su kokiu bendriniu žodžiu ar vardažodžiu siejamas vieto- vardis, pateikiama tame Lietuvos regione paplitusių baltų, slavų ar kt. apeliatyvų reikš- mės, asmenvardžiai, vietovardžiai. Su žvaigždute rašoma vardažodžio ar bendrinio žodžio lytis, kai ji rekonstruota, t. y. ji neužrašyta turimuose šaltiniuose, tačiau te- oriškai galėjusi būti. Jeigu tiriamojo vietovardžio kilmė ne visai aiški, rašomas brūkš- nys ir aprašomuoju būdu bandomi aiškinti kilmės polinkiai. Po santrumpos „plg.“ toliau vietovardis siejamas su bendros kilmės bendriniais ar tikriniais žodžiais. Keletu atvejų buvo beveik neįmanoma nustatyti, kas: bendrinis ar tikrinis (papras- tai asmenvardis) žodis yra rūpimo vietovardžio kilmės šaltinis. Tokiais bei kitais at- vejais (kai neaišku, ar vietovardis kilęs iš neišvestinio, ar iš išvestinio apeliatyvo), atsižvelgiant į įvardijamo objekto pobūdį, vietovardžio struktūrą, visos kilmės aiški- nimų versijos pateikiamos atskiruose atitinkamų skyrių poskyriuose, pavadintuose „Galimos dvejopos kilmės vietovardžiai“. Problemiškas pasirodė ir priesaginių deminutyvinių vietovardžių darybos būdo bei darybos pamato leksinio statuso nustatymas. Lietuvių toponimikoje yra nuostata, kad „absoliuti dauguma deminutyvų, teoriškai galinčių būti pamatiniais žodžiais, nė- ra nominaciniai nomenklatūriniai geografiniai terminai, kadangi leksine prasme jie nėra neutralūs, išreiškia ir tam tikrą vertinamąjį emocinį aspektą. Išimtis būtų ne- 2 Kai vandenvardžių, gyvenamųjų vietų vardų, užrašytų anketose ir publikuotuose šaltiniuose (ATSŽ, LHEŽZ), lokalizacijos nuorodos nesutampa, jos pateikiamos tokios kaip publikuotuose šaltiniuose (šalia skliaustuose). 94 | DALIA SVIDERSKIENĖ bent nominacinis terminas upėlis. Tokių apeliatyvų beafiksė toponimizacija nėra daž- nas vietovardžių radimosi būdas. Žinoma, tai nereiškia, kad jis negalimas, tačiau iš- skirti šių atvejų beveik neįmanoma, todėl visi helonimai’®, turintys deminutyvų dary- bai būdingas priesagas, laikytini priesagų vediniais“ (Bilkis 1999: 52). Tokį deminutyvų vertinimą bandyta pritaikyti ir įvairioms kitoms vietovardžių klasėms, aptariamoms šiame straipsnyje. Visi Marijampolės valsčiaus vietovardžiai pagal įvardijamų objektų rūšį skiriami į tris stambias grupes: vandenvardžius (balų, ežerų, griovių, kūdrų, pelkių, šaltinių, tvenkinių, upių, upelių ir kt. hidroobjektų įvardijimus), gyvenamųjų vietų (dvarų, kai- mų, jų dalių, viensėdžių, geležinkelio stočių, sodybų ir pan.) ir įvairių kitų žemės pa- viršiaus objektų (arimų, aukštumų, dirbamų žemių, dirvų, duobių, durpynų, ganyklų, kalnų, kalvų, kelių, laukų, lygumų, miškų, pievų, salų, takų ir kt.) vardus. Pastarieji vietovardžiai šiame straipsnyje sąlygiškai vadinami zemeévardziais®, manant, kad šis terminas geriausiai apibūdina žemės reljefo tikrinius vardus — tiek stambesnius (dri- monimus, oronimus ir kt.), tiek smulkesnius (agronimus, dromonimus ir kt.)“. 1. VANDENVARDZIAI Jų užrašyta 70 (~14%). 1.1. IS bendrinių žodžių (apeliatyviniu leksemu) kilę vandenvardžiai 1.1.1. PIRMINIAI: Degimas b.: liet. degimas ‘iSdegusi vieta (pieva, pelkė, miškas), degesé’; Darpinyéia b.: liet. dūrpinyčia “vieta, kur kasamos ar iškastos durpės'; Išgrauža (|| Žydšešupė) prd.: liet. išgrauža “vandens išgraužta vieta'; Laikštė up. — manoma, jog yra su deter- minantu -¢- iš liet. laikses “didelė pelkė, kimsynas, lieknas', plg. Laikšės plk. (VG), pv. (SAUK) (LHEZ 178); Nendrynas b.: liet. nendrynas "nendrėmis apaugęs plotas'; Prū- das b., prd., tv.: prūdas ‘tvenkinys’; Statūjis (|| Statūlis) rv.: liet. statūjis, plg. liet. statū- sis, dar plg. liet. statūs, -i “tiesiai ar beveik tiesiai kylantis aukštyn'; Švendrynė kdr.: liet. švendrynė ‘Svendriy ar švendrų priaugęs plotas’. 1.1.2. VEDINIAI: 1.1.2.1. Galūnių vediniai: -ė: Bals-ė up.: liet. *balsas ‘baltas’, plg. liet. balsis “baltas gyvulys’, balsys “baltas šuo, kiskis’, balsius “baltas šuo", balsvas, balsvas ‘balzganas, apybaltis' (LHEŽ 57); Raūsv- ė up. (G2): liet. raūsvas “Šviesiai raudonas, apyraudonis' (LHEZ 274); Žvirgžd-ė up.: liet. žvifgždas “žvyras, upės dugne akmenukai' (LHEZ 408); 3 Dėl termino zr. Bilkis (1997: 35-57). 4 Dėl termino zr. Jonikas (1990: 563). Nuo detalesnio terminų ir ju pasirinkimo motyvų aptarimo šiame straipsnyje atsiribojama, nes tai jau kito straipsnio uždavinys. MARIJAMPOLĖS VALSČIAUS VIETOVARDŽIAI | 95 -is: Smilg-is up.: liet. smilga “varpinių šeimos žolė su šluotos pavidalo žiedynu' (LHEŽ 309). 1.1.2.2. Priesagų vediniai: -ainis: Šil-ainis up.: liet. šilas “spygliuočių miškas, žalgiris", plg. pr. sylo ‘Silas’, lat. sils ‘Silas’ (LHEZ 331); -anta: Slav-anta up. — sietina su liet. šlūoti ‘su šluota valyti, braukti’, liet. slavit ‘Sluo- jw, liet. Slavia, lat. slaūcit “šluoti' (LHEZ 333)"; -elis: Prad-élis b.: liet. prūdas ‘tvenkinys’ (Bilkis 1999: 65-66); -imas: Praplés-imas b. — sietina su liet. praplésti, praplésti, -ia, praplésé ‘plésiant, dreskiant padaryti skylę, tarpą, plyšį' (Bilkis 1998: 103), plg. liet. plėšti, -ia, -ė ‘arti (plėšinį)'; -inė: Aš-inė b.: liet. ašis ‘tiesioji, einanti per kieno centrą' (Bilkis 1998: 115); Drusk- inė b.: liet. druska “tam tikras sūrus mineralinis junginys (natrio chloridas)' (Bilkis 1998: 109); -ynė: Marm-yné b. — sietina su liet. marmėti, marma, -éjo “su garsu kunkuliuoti, maišytis; burbuliuoti, gurguliuoti' (Bilkis 1998: 124); Totork-ynė b.: liet. totorka, to- torkė "balinis ajeras (Acorus calamus)'; -inis: Kermus-inis up.: liet. kermušė “laukinis česnakas' (LHEŽ 153); Sodyb-inis up.: liet. sodyba "žemė apie namus su visais trobesiais; vieta, kurioje buvo trobos — tekėji- mo vietos prasme' (LHEŽ 310); -ynas: Rūd-ynas up. — sietina su liet. rūda ‘neapdirbta gamtos medžiaga, iš kurios gaminami metalai; rūdis; prasta pelkėta žemė su durpių priemaiša", rūdas ‘rudis’, rū- dé ‘prasta pelkėta žemė su durpių priemaiša", rūdis “rūdynas', rūdys “geležies oksidavi- mosi medžiaga; parudavusios vietos' (LHEŽ 282); Totork-ynas b.: liet. totorka, totor- kė “balinis ajeras (Acorus calamus)'; -iškė: Nendr-iškė b.: liet. nėndrė “varpinių šeimos vandens augalas ilgu tuščiaviduriu stiebu (Phragmites communis)’ (Bilkis 1998: 130); Pirtin-iškė b.: liet. pirtinis, -ė “pir- čiai tinkantis <...>’, dar plg. liet. pirtis ‘tam tikras pastatas ar patalpa, kur maudomasi, vanojamasi'; -iškis: Riogl-iškis upl. — sietina su liet. rioglinti (-yti), -ina, -ino ‘nerangiai eiti, vilk- tis’, plg. liet. rioglys, -ė ‘kas nevikrus, nerangus, griozdas, kerėpla'; Vedėg-iškis šlt.: liet. vedega "lenktais ašmenimis kirvis loviams ar geldoms skobti, kapoklė, tešly- čia'; -onis: Jev-onis up.: *levonis, kuris iš liet. ieva (t. jieva) “medis, žydintis baltais kve- piančiais žiedais (Padus)’ (LHEZ 135, 136); -(i)ukai: Šanč-iūkai b.: liet. šafičius “išrausta duobė, griovys' (Bilkis 1999: 80); -ukė(s): Aps-ūkės plk. — sietina su *apsis ar pan., plg. pr. abse “epušė, drebulė' (Ma- žiulis 1988: 42); -ulis: Stat-ūlis (|| Statūjis) grv.: liet. statūs, -i “tiesiai ar beveik tiesiai kylantis aukš- tyn'. Vandenvardžių priesagų paplitimas parodytas 1 lentelėje. 6 Dėl vandenvardžių su šaknimi šlav- semantikos dar žr. Savukynas (1960: 297). 96 | DALIA SVIDERSKIENĖ 1 LENTELĖ. VANDENVARDŽIŲ PRIESAGŲ PRODUKTYVUMAS Priesagos Kiekybinė Procentinė išraiška išraiška E -ainis 1 5 i ana al! salt Rope || aug Šuikos wid Bre ls -elis C. 1 | Š ja Ara“ t -imas Lal ei fag 1 iš 5 pa LL -yn- -ynas 2 10 -ynė 2 10 -in- -inė 2 10 yr aigis = 7 2 10 -išk- -iškė 2 10 i ashy = 2*1 11 al 2 10 -onis sale i || 5 -uk- -(i)ukai 1 5 Asukėfs) m "T aidai akanai. NNER] aT 1S | -ulis 1 5 IS lentelės matyti, kad labiau paplitusios vandenvardžių priesagos yra -ynas, -yne, -inė, -inis, -iškė, -iškis — su jomis sudaryta apie 10 proc. vedinių. Kitos priesagos (-ainis, -anta, -elis, -imas, -onis, -(i)ukai, -uké(s), -ulis — pavienės. 1.1.3. SUDURTINIAI VANDENVARDŽIAI (DŪRINIAI): 1.1.3.1. Antrasis sandas iš apeliatyvų bala, ūpė, ūpis: (a) pirmasis sandas būdvardis: Jūod-upė up.; Jūod-upis upl.: liet. jūodas, juoda (LHEZ 137-138); Skriaūd-upis up. — matyt, sietina su liet. skriaudūs “sraunus' (LHEŽ 305); (b) pirmasis sandas daikta- vardis: Karkl-a-balė b.: liet. “(gluosninių šeimos medis ar krūmas (Salix cinerea)’; Kiaūl- ia-balė b.: liet. kiaūlė “naminis gyvulys, auginamas mėsai, riebalams (Sus domesti- cus)’; Ryt-upis || Ryt-upėlis" up. — matyt, sietina su liet. rytas “dienos pradžia' (LHEZ 279); Šeš-ūpė up. — šaknies kilmė ne visai aiški, tačiau siejama su liet. šešėlis ‘nuo šviesos užstojama tamsi vieta'; kita vertus, hidronimai su šeš- gali būti išlaikę senesnę reikšmę “šaltas, vėsus' (LHEŽ 329-330); Šūn-ia-balė b.: liet. šud, suns "naminis gyvu- lys, laikomas namams saugoti, medžioklei ir kt.'; Varl-ia-balé b.: liet. varlė ‘varliagy- vių klasės gyvūnas su ilgomis užpakalinėmis kojomis (Rana)’. ? Dėl upévardzio lyties Ryt-upélis zr. Vanagas (1970: 127). MARIJAMPOLĖS VALSČIAUS VIETOVARDŽIAI | 97 1.1.3.2. Antrasis sandas — tikrinis žodis (upės vardas): Sen-a-rausvé || Sen-a-rausvis up.: liet. sénas, -a ir Raūsvė up. (Gz) (LHEZ 295); Sėn-šešupė up. vaga: liet. sėnas, -a “jau kuris laikas esantis, seniai atsiradęs <...>' ir Šešūpė up. 1.1.4. SUDĖTINIAI KILMININKINIAI VANDENVARDŽIAI!“: 1.1.4.1. Metaforinis kilmininkinis užrašytas tik vienas — Ėžio karčema b.: liet. ežys “toks nedidelis apaugęs spygliais gyvulėlis (Erinaceus europaeus)’ ir skol. karčema “smuklė', kurio pirmasis dėmuo eina nederinamuoju pažyminiu, antrasis — perkeltine reikšme vartojamo apeliatyvo vardininkas. 1.1.4.2. Topografiniai kilmininkiniai vandenvardžiai, turintys lokalinę reikšmę: Pi- liakalnio ėžeras ež.: liet. piliakalnis "kalnas, kur stovi ar stovėjo pilis, pilies kalnas' ir liet. éZeras; Kapinių upėlis upl.: liet. kūpinės “numirėlių laidojimo vieta, kapai' ir liet. upėlis; Sodo upėlis upl.: liet. sodas “žemės plotas, kuriame auga vaismedžiai ir vais- krūmiai' ir liet. upėlis. 1.2. Iš kitų vietovardžių kilę vandenvardžiai Šiame skyriuje tik vienas pavyzdys — Tarpūčių brasta br. Tai sudėtinis kilmininkinis brastos vardas, kurio pirmasis dėmuo kilęs iš kaimo vardo Tarpūčiai (SN), antrasis — topografinės reikšmės daiktavardis liet. brasta “negili upės vieta, per kur galima per- bristi, pervažiuoti'. 1.3. Vandenvardžiai, kilę iš asmenvardžių ir apeliatyvinių asmenų pavadinimų Marijampolės valsčiuje pastarųjų užrašyta 16. Keli iš jų priesagų -in-, -yn-, -išk- vediniai, kita dalis (apie du trečdaliai) — sudurtiniai vandenvardžiai, likę — sudėtiniai. 1.3.1. PRIESAGU VEDINIAI: -in-: Buož-inė rst.: pvd. Buozis ar liet. buožė “<...> turtingas valstietis, kitų išnaudo- tojas'; Zyd-iné b., prd.: liet. Zydas, -ė “žydų tautos žmogus'; -yn-: Medel-yné prd.: pvd. Medėlis; -išk-: Mélnyk-iské kdr.: pvd. Mėlnykas. 1.3.2. SUDURTINIAI VANDENVARDZIAI (DURINIAI): 1.3.2.1. Antrasis sandas atsiradęs iš bendrinių žodžių, kaip antai: bala, kalnas, upélis, ūpis (geografinių nomenklatūrinių terminų): Daūkš-ia-kalnis b.: pvd. Daukšys ar pan.; Kament-upis upl.: avd. *Kamentas ar pan., plg. pvd. Kamentavicius; Kliūč- -balė b.: pvd. Kliūčius; Puodž-iu-pelis (< *Puodž-iu-upelis) up. — gal sietina su liet. puo- džius “puodų dirbėjas' ar su Puodžius avd. (LHEZ 268); Ramėšk-a-balė b.: pvd. Ra- moska; Rož-balė b.: pvd. Rožas; Šab-a-balė b.: pvd. Sabas; Zyd-balé b.: liet. žydas, -ė “žydų tautybės zmogus’. d Dėl terminų vartojimo žr. p. 32. 98 | DALIA SVIDERSKIENĖ 1.3.2.2. Antrasis sandas — tikrinis žodis (upės vardas): Žyd-šešupė (|| Išgrauža) prd.: liet. #ydas, -ė “žydų tautybės zmogus’ ir Šešūpė up. 1.3.3. SUDĖTINIAI VANDENVARDŽIAI. Pirmasis vandenvardžio dėmuo — asmenvardžio kilmininko forma, antrasis — bendrinis žodis (brasta, plynė): Kriaučiūno brasta br.: pvd. Kriaučiūnas ir liet. brasta 'negili upės vieta, per kur galima perbristi, pervažiuo- ti’; Puodžiaus plynė b.: pvd. Puodžius ar liet. puodžius “puodų dirbėjas' ir liet. plynė “plyna vieta, lyguma’. 1.4. Galimi dvejopos kilmės vandenvardžiai Šią grupę sudaro pora pavyzdžių: priesagos -inė vedinys Šlek-inė prd.: pvd. Šlekys arba sietina su liet. šlėk “šliurkš (kartojant nusakomas žliugsėjimas)', plg. liet. šlekėti, šlėka, -ėjo “tekėti, sroventi'; dūrinys Žyd-grabė up., kurio pirmasis sandas greičiausiai kilęs iš liet. žydas “žydų tautybės žmogus', tačiau gali nieko bendra neturėti su šiuo etnonimu ir būti susijęs su žydėjimo, žiedų (gėlių) ar pan. reikšmėmis' (LHEŽ 401); antrasis sandas — iš bendrinio žodžio liet. grūbė ‘griovys’. 1.5. Neaiškios kilmės vandenvardžiai Užrašytas tik vienas Kalavynas prd. — galbūt iš liet. *kalavynas, plg. liet. *kalavijy- nas, dar plg. liet. kalavijas ‘prie balų, ežerų, upių augantis augalas panašiais į kalaviją lapais; ajeras (Acorus calamus)'. Atlikus trumpą Marijampolės apskrities Marijampolės valsčiaus vandenvardžių kilmės bei darybos apžvalgą, galima pateikti tam tikras išvadas (žr. 2 lentelę): 2 LENTELĖ. VANDENVARDŽIŲ KILMĖ IR DARYBA Vandenvardžiai pe ar Vandenvardžiai P agal darybą = a. Iš viso ; al Vediniai ul gos al pagal kilme Pirminiai — - Sudurtiniai Sudėtiniai Galūnių Priesagų Priešdėlių (dūriniai) Iš bendrinių 9 4 20 - 13 4 50 žodžių (~71%) Iš kitų — — — — — | 1 vietovardžių ] _ (~1,5%) IS asmenvardziy — — 5 - 9 2 16 ir apeliatyviniy (~23%) asmenų „pavadinimų : Galimi dvejopos - - 1 - 1 - 2 — kilmės | j d — (34) MARIJAMPOLĖS VALSČIAUS VIETOVARDŽIAI | 99 2 LENTELES TESINYS Vandenvardziai pagal darybą Vandenvardziai -——— — — — Išviso | mai Vediniai in Yi pagal kilmę Pirminiai - Sudurtiniai Sudėtiniai Galūnių Priesagų Priešdėlių (dūriniai) Neaiškios 1 - — - - - 1 kilmės (~1,5%) IS viso 10 4 26 - 23 7 70 (14%) (~6%) (~37%) (~<33%) (~10%) IS lentelės matyti, kad kalbamoje teritorijoje vyrauja iš bendrinių žodžių (apeliaty- vinių leksemų) kilę vandenvardžiai, dažniausiai sudaromi su priesagomis ir sudūri- mo būdu. 2. GYVENAMŲJŲ VIETŲ VARDAI Jų anketose užrašyta 73 (~15%). 2.1. Iš bendrinių žodžių (apeliatyvinių leksemų) kilę gyvenamųjų vietų vardai 2.1.1. PIRMINIAI: Nartas k. (LDVN): liet. nartas “kampas, kertė, sąspara'; Senovė sod.: liet. senovė ‘se- niai tręštas laukas'. Pluralia tantum lytys: Kazėrmės k. dalis: liet. *kazermė, plg. liet. kazarmė ‘kareivi- nės'; Pabaigai k. (MSKC): liet. pabaigas “gale esanti baigiamoji ko nors dalis'; Pagiriai k. dalis: liet. pagirys “girios pakraštys'; Piliakalniai k. (SN): liet. piliakalnis, piliakalnis “kalnas, kur stovi ar stovėjo pilis, pilies kalnas’. 2.1.2. PRIESAGŲ VEDINIAI: -ėlis: Tabun-élis k.: skol. tabūnas “pulkas, būrys'; -iškiai: Molyn-iškiai k. dalis: liet. molynas “molinga, molio žemė, dirva'; Triob-iškiai k. (Trkš): liet. trioba “gyvenamasis namas, pirkia’. 2.1.3. SUDURTINIAI GYVENAMŲJŲ VIETŲ VARDAI (DŪRINIAI). Jų antrieji sandai yra iš ben- drinių daiktavardžių kalnas, laūkas, vieta, pirmieji sandai — taip pat daiktavardžiai: kalnas: Cyk-a-kalnis (|| Bendoriai) k.: liet. éykas ‘baravykus seniau vadindavo čy- kais'; Dyb-a-kalnis k. (Trkš): liet. dyba, dybas “kelio rodomas stulpas'; laukas: Vyšn-ia-laukis k. (PDVN): liet. vyšnia “erškėtinių šeimos vaismedis sultingo- mis, raudonomis su kauleliu uogomis (Cerasus)'; vieta: Būd-viečiai k. (JRGŽ): liet. būda “palapinė, pastogė, namelis (sargo, piemens ar kt.)'; Svirn-a-viėčiai of. (|| Migliai) k.: liet. svirnas “trobesys, kur pilami grūdai'. Užrašytas vienas vietovardis, kurio abu sandai yra slavizmai — Star-a-polė (|| Ma- rijampolė of.) mst.; pirmasis sandas sietinas su lenk. stary, rus. cmapbiū ‘senas’, antra- sis — su brus., rus. nose, lenk. pole ‘laukas’ (plg. Vanagas 1996: 146). 100 | DALIA SVIDERSKIENĖ 2.2. Iš kitų vietovardžių kilę gyvenamųjų vietų vardai. 2.2.1. VEDINIAI: 2.2.1.1. Priesagos -eliai: Vart-ėliai vs. (GRAZ): Vartai k. (Ras) (Razmukaitė 1991: 55). 2.2.1.2. Priešdėlių (su lietuvišku (baltišku) po- ir slavišku pod-): po-: Pé-piliakalnis k. (SN): Piliakalnis kln., plkln. (MR3)*; pod-: Pod-katiliškiai k. dalis: Katiliškiai k. (SN); Pod-pakusinė sod.: Pakusinė k. (SN). 2.3. Iš asmenvardžių ir apeliatyvinių asmenų pavadinimų kilę gyvenamųjų vietų vardai 2.3.1. PIRMINIAI (pluralia tantum lytys): Ašmonai k.: avd. Ašmonas; Bendoriai (|| Cy- kakalnis) k.: avd. Befidorius ar pan. arba liet. beridorius “kubilius'; Domeikai k. (SN): avd. *Domeikas ar pan., plg. avd. Domeika; Griškai k.: avd. *Griskas ar pan., plg. pvd. Griška; Karužai k. (SN): avd. *Karuzas ar pan., plg. pvd. Karuza arba liet. kariiza, kariizas “vaivada; prievaizdas’; Katiliai k. dalis: avd. Katilius arba liet. katilius “katilų dirbėjas, taisytojas ar pardavėjas'; Kižiai k. (TRKS): avd. Kižys ar pan., plg. liet. kižas ‘zmogus, kuris pyksta dėl niekų'; Kukliai k. (LzD): avd. Kūklis, Kuklys ar pan.; Mikai k. dalis: avd. Mikas ar pan.; Mikuliai gyv. vt.: avd. Mikūlis ar pan.; Nemurai (|| of. Mar- ciniškiai) k. (SN): avd. Nėmuras; Paršeliai k. (SN): avd. Paršėlis ar pan., plg. liet. paršėlis prk. niek. apie nesubrendusį, jauną žmogų; Pietariai k. (TRKS): avd. Pietaris ar pan.; Pūskepuriai k. (SN): avd. *Puskepuris ar pan., plg. liet. piskepurė “kepurė be pamušalo ir snapelio'""; Sarakai k. (SN): avd. *Sarakas ar pan., plg. pvd. Saraka, Sarakduskis; Skaisčiūnai k. (MšKČ): avd. *Skaisčiūnas, plg. pvd. Skaistys, dar plg. liet. skaistūs, -i “doras, taurus’; Šeštokai gelež. st. (SST): avd. Sestokas (Razmukaitė 1994a: 53; 1994b: 12); Šunskai mstl. (SN): avd. Šūnskas ar pan.; Tursūčiai k. (SN): avd. *Tursutis ar pan., plg. pvd. Tūrsa, Tursus arba liet. tūrsa “kas tursina, eina atkišęs užpakalį (ppr. mažas ar storas žmogus); kas mėgsta gulėti'. Kita vertus, kai kurie gyvenamųjų vietų vardai, pvz.: Domeikai k. (ŠN), Griškai k., Karužai k. (ŠN), Sarakai k. (ŠN) gali būti traktuojami ir kaip galūnių vediniai, tiesiog atsiradę iš atitinkamų asmenvardžių Domeika, Griška, Karuza, Saraka. 2.3.2. VEDINIAI: Priesagų vediniai: -avas (slav.): Aleksandr-avas k. (TRKS): avd. Aleksandra, Aleksandras (Vanagas 1990: 382; Razmukaitė 1998: 61, 62-63); -inė: Babal-inė k. (PDVN): avd. *Babalis ar pan., plg. pvd. Babaliauskas, Babaliaūs- kas; Gud-iné k. (TRKŠ): avd. Gūdas arba liet. gudas "baltarusis (kartais lenkas ar ru- sas)'; Mikal-inė dv.: avd. Mikalas (Vanagas 1967: 111; Razmukaitė 1983: 148); Ra- džiūn-inė (|| of. Gūstabūdis) k. (SN): avd. Radžiūnas; 9 Neatmestina kilmės iš liet. piliakalnis galimybė. 0 Dėl rekonstruoto etimono *Puskepuris dar plg. prvd. Puskarininkis, Pūskepalis, Pūskunigis (Butkus 1995: 360). MARIJAMPOLĖS VALSČIAUS VIETOVARDŽIAI | 101 -ynė: Abrom-yné sod.: avd. Abromas (Razmukaitė 1983: 148; 1998: 65, 68); Berlišk- yné sod.: avd. *Berliškis ar pan., plg. pvd. Berlickas, dar plg. avd. Antonius Berliz 1729— 1771 m. (IAK); Bisk-yné sod.: avd. Biskis, Biskys ar pan.; Civinsk-yné sod.: avd. Civins- kis ar pan.; Daugél-yné sod.: avd. Daugėla ar pan.; Duobin-yné vs.: avd. Dudbinis ar pan.; Kail-yné vs.: avd. Kailius ar pan. arba liet. kailius “kailių dirbėjas, kailiadirbys, odzius, odminys’; Klein-yné vs.: avd. Kleinys ar pan.; Liauk-yné sod.: avd. Lidukas ar pan.; Mac-yné vs.: avd. Macys ar pan.; Majausk-yné sod.: avd. Majauskas ar pan.; Mo- nik-yné sod.: avd. Monika, Monikas ar pan.; Palaik-yné sod.: avd. Palaikis ar pan.; Pa- skin-yné sod.: avd. *Paskinis ar pan., plg. pvd. Paska, Paskévicius, dar plg. lenk. pvd. Paskinski (SNP, 214); Peciul-yné sod.: avd. Peciulis ar pan.; i -iškė(s): Lyder-iškės k. (TRKS): avd. Lyderis ar pan.; Rūd-iškės k. (SIL): avd. Rūdė, Riidis, Rūdys (Vanagas 1996: 203); Vekeriot-iškė k. (SN): avd. Vekeriotas ar pan.; -iškiai: Bliūdž-iškiai k. (SN): avd. Bliūdžius ar pan. arba liet. bliūdžius “bliūdų parda- vėjas; bliūdų taisytojas'; Marcin-iškiai of. (|| Nemurai) k. (ŠN): avd. Marcinas ar pan.; Medėl-iškiai k. (TRKS): avd. Medėlis ar pan. Šių vietovardžių priesagų paplitimas parodytas 3 lentelėje. 3 LENTELĖ. GYVENAMŲJŲ VIETŲ VARDŲ PRIESAGOS Priesagos Kiekybinė Procentinė išraiška išraiška -avas (slav.) rai “on 1 = 4 i Lo -ine o 4 15 _ = ye k 15 57 -išk- -iškė(s) 3 12 -iškiai | i 3 li 12 IS lentelės matyti, kad dažniausia gyvenamųjų vietų vardų lietuviška (baltiSka) prie- saga -ynė (apie 5796 visų kalbamų priesaginių vietovardžių), o kitas priesagas pagal paplitimą būtų galima pateikti tokia tvarka: -inė (~15%), -iškė(s) (~12%), -iškiai (~12%), -avas (~4%). 2.3.3. SUDURTINIAI GYVENAMUJU VIETU VARDAI (DURINIAI). Šiame valsčiuje ju nėra daug. Fiksuoty diriniy pirmieji sandai — iš asmenvardžių ir apeliatyvinio asmens pavadi- nimo; antrieji — iš apeliatyvinių leksemų būda, kaimas, laūkas, polis: Gūst-a-būdis of. (|| Radžiūninė) k. (Sn): avd. Gūstas ar pan. ir liet. būda “palapinė, pastogė, namelis (sargo, piemens ar kt.)'; Karo-laukis (< *Karol-laukis) k.: avd. Karolis ar pan. ir liet. laūkas; Marijam-polė gelež. st.; Marijam-polė of. (|| Starapolė) mst.: *Marijanpolė, iš liet. marijonas “Marijos ordino vienuolis' ir skol. polis, iš gr. polis “miestas, tvirtovė' (Vanagas 1996: 144—145); Zerūk-a-kaimis k. dalis: avd. *Zemka ar pan., plg. pvd. Zem- kauskis, dar plg. lenk. pvd. Zemka (SNP, 480) ir liet. kaimas. 102 | DALIA SVIDERSKIENĖ 2.34. SUDĖTINIS KILMININKINIS gyvenamosios vietos vardas Marijampolės valsčiuje užrašytas vienas: Žilinskį Senynė sod.: avd. Žilinskas, Ziliūskas ir liet. *senynė, plg. liet. sénas, -a “jau kuris laikas esantis, seniai atsiradęs <...>“. 2.4. Galimi dvejopos kilmės gyvenamųjų vietų vardai Užrašyti keli priesagų -in- ir -yn- vediniai: Diél-iné k. (ŠN) — galima būtų manyti, kad tai asmenvardinės kilmės vv. iš avd. *Dielis, *Dielius ar pan., plg. pvd. Diélininkas; kita vertus, vv. gali būti iš liet. dielė ‘lenta’ arba dielė “krauju mintanti gėlųjų vandenų kirmėlė, siurbėlė (Hirudo medicinalis)’; Gryb-inė k. (ŠN) — gali būti iš avd. Grybas, tačiau neatmestina ir iš liet. grybas ‘glebus, minkštas sporinis augalas; kremblys’ kil- mės galimybė; Sidabr-ynė vs.: avd. Sidabra, Sidabras ir pan. arba iš liet. sidabras "bran- gusis, nerūdijantis baltas metalas’. Žemiau pateikiama lentelė, rodanti Marijampolės valsčiaus gyvenamųjų vietų var- dų darybos būdų ir kilmės polinkius (žr. 4 lentelę). 4 LENTELĖ. GYVENAMŲJŲ VIETŲ VARDŲ DARYBOS BŪDAI IR KILMĖ Gyvenamųjų vietų vardai pagal darybą Gyvenamųjų vietų vardai piminiai —— Vediniai Suduntiniai ~~ Sudėtiniai Išviso pagal kilmę — Galūnių Priesagų Priesdéliy (dūriniai) | In bis Iš bendrinių 6 — 3 — 6 — 15 žodžių (—-219,) Iš kitų — — 1 3 - — 4 "vietovardžių (~5%) Iš asmenvardžių 19 — 26 — 5 1 51 ir apeliatyvinių (-7096) asmenų pavadinimų ole} Eh rh = ayn Galimi dvejopos - - 3 - - — 3 kilmės: ar cat SR A Iš viso 25 — 33 3 11 || 73 H%) (HR) (-496) (15%) (1%) Taigi šiame valsčiuje vyrauja asmenvardinės kilmės priesaginės darybos gyvena- mųjų vietų vardai, nors gana gausu ir pirminių (ypač daugiskaitinės raiškos) vieto- vardžių. 3. ŽEMĖVARDŽIAI Anketose jų užrašyta 345 (~71%). MARIJAMPOLĖS VALSČIAUS VIETOVARDŽIAI | 103 3.1. Iš bendrinių žodžių (apeliatyvinių leksemų) kilę žemėvardžiai 3.1.1. PIRMINIAI: Akulioriai pv.: skol. akulioriai ‘akiniai’: Alksna dr.: liet. dlksna ‘alks- nių priaugusi vieta, alksnynas’; Alksnynas pv.: liet. alksnynas “alksnių miškas, alksny- te’; Apskritainé pv.: liet. apskritainis, -ė “pailgai apskritas; apvalus'; Aukštėji dr.: liet. aukštoji, plg. liet. aukštas, -a "turintis didelį aukštį, didelį mastą nuo apačios i viršų'; Bedrūskė ar., pv.: liet. bedrūskis, -ė ‘be druskos'; Blusyné drb. ž.: liet. blusynė “prasta vieta, žemė'; Ciganska b.: liet. *ciganska, plg. lenk. cyganiski (WSPR 114), brus. ųbi- eancki (SBM 862) “čigonų'; Degimas b., pv.: liet. degimas ‘iSdegusi vieta (pieva, pelkė, miškas), degesė'; Draustinė pv.: liet. draustinė “kurį laiką draudžiama ganyti pieva'; Dubiėji pv.: liet. dubidji, plg. liet. dubūs, -i “įdubęs, įduobtas, gilus; duobėtas, dubu- riuotas'; Dūburys ar., dr.; Duburys || Dūburys pv.: liet. duburys, dūburys “įdubimas že- mėje, duobė, dauba'; Dubūsis pv.: liet. dubūsis, plg. liet. dubūs, -i “įdubęs, įduobtas, gilus; duobėtas, duburiuotas'; Duobė kp.: liet. duobė "iškasta ar šiaip įdubusi vieta žemėje; kapas'; Dzelka |. dalis : *dzelka ar pan., plg. lenk. dziatka (Vaitkevičiūtė 1979: 109) “sklypas'; Epušotas pv.: liet. epušotas “epušių miškas, epušynas'; Gargždas dr.: liet. gargždas "dirva su žvirgždo podirviu'; Giraitė gn., mš.: liet. giraitė ‘miskelis’; Gra- žioji pv.: liet. gražioji, plg. liet. gražūs, -i “riebus, tarpus, vešlus'; Gruinė pv.: liet. gruinė “plika, netikusi pieva’; Ilgėji pv.: liet. ilgoji, plg. liet. ilgas, -a ‘kas tęsiasi į ilgumą, tolį (erdvėje)'; Išdaga (|| Išdaginė) pv.: liet. išdaga “išdegusi ar saulės išdeginta vieta pie- voje, miške, durpyne; degimas'; Išgrauža (|| Žydšešupė) pv.: liet. išgrauža “vandens išgraužta vieta'; Išmata dr., drb. ž.: liet. išmata 'nederlinga žemė lauke (nesėjama, neariama); bendras kaimo žemės plotas'; Kakta dr.: liet. kakta “veido dalis viršum akių'; Kalkynė kln.: liet. kalkynė “vieta, kur yra daug kalkinių akmenų; kalkėta vieta'; Karklyné pv.: liet. karklynė ‘vieta, priaugusi karklų'; Kaulinyčia pv.: liet. kaulinyčia “vieta, kur kaulai sudėti'; Kelmynė pv.: liet. kelmynė ‘vieta, kur nupjovus medžius pa- likta daug kelmų'; Kepūrė pv.: liet. kepūrė ‘kuokstas’; Kūkis pv.: liet. kūkis “kablys, vąšas'; Kupstyné drp., pv.: liet. kupstynė ‘kupstuota vieta, pieva'; Liepynas aukst.: liet. liepynas "liepomis apaugusi vieta'; Lūgas vt.: liet. lūgas, lūgas ‘upés užliejama dubi vieta'; Margas |I.: liet. margas "žemės matas'; Nadauka dr.; Nadaukos (t. Nada'ykos) drb. ž.: skol. *nadauka, plg. lenk. naddawka, naddawki ‘tai, kas duota virš nurody- tos normos' (SJP,, 34); Opatka dr.: *opatka, plg. lenk. opatka “karpažolių šeimos augalas (Euforbia mirsinites)' (SJP,, 791); Palios dr.: liet. palios ‘uzakusiy ežerų vietoje didelės pelkės, tyrumai'; Papartynas dr.: liet. papartynas “vieta, kur auga paparčiai'; Piliakalnis dr., kln., plkln.; Piliakalnis (|| Maskoliakalnis) kln.: liet. pilia- kalnis, piliakalnis “kalnas, kur stovi ar stovėjo pilis, pilies kalnas'; Plynia pv.: liet. plynia “plyna vieta, lyguma’; Prūdas lm., pv.: prūdas ‘tvenkinys’; Pūsinė pv.: liet. pūsi- nis, -ė “apimantis pusę'; Ravas ar.: ravas ‘griovys’; Sala ar., pv.: liet. sala “ariamos žemės, dirvos plotelis tarp pievy’, dar plg. liet. saloj ‘atkampiai, sunkiai prieinami'; Sėnkelis kl.: liet. sénkelis ‘senas kelias'; Senovė dr., pv.: liet. senovė “seniai tręštas laukas'; Skersakelis kl.: liet. skersakelis “kelias, einantis skersai laukų, dirvų'; Slaba- da Ig.: *slabada, plg. lenk. stoboda "maža gyvenama kaimo vietovė <...>“ (SJP,„ 209); Sodyba ar., dr., pv.: liet. sodyba ‘vieta, kurioje buvo trobos, sodybvietė'; Šaltinis pv.: liet. šaltinis “iš žemės tekanti vandens versmė"; Šilainė dr: liet. šilainė ‘smiltinga, leng- 104 | DALIA SVIDERSKIENĖ va žemė, šilažemis'; Taukigji pv.: liet. taukioji, plg. liet. taukūs, -i “vešlus, tarpus'; Vengelnica dr., drp.: *vengelnica, plg. lenk. wegielnica “anglinė' (WSPR 1136); Za- gainikas mš., pv.: *zagainikas, plg. lenk. zagajnik “giraitė, miškelis' (WSPR 1239); Žardis gn.: liet. Zardis “ilga kartis'; Ziogis pv.: liet. Ziogis “liūnas, klampynė upės ar ežero pakraštyje". Prie šios grupės būtų galima priskirti ir daugiskaitinius (vadinamuosius pluralia tantum) žemės paviršiaus objektų vardus: Aftsėliai ar.: liet. atsélys “dirva, kurioje bu- vo vasarojus ir tais pačiais metais sėjami žieminiai javai arba kurioje sėjami tie patys javai ar daržovės paeiliui dvejus ar daugiau metų'; Brokai dr.: liet. brokas ‘burokas’; Degimai d., pv.; Degimai (|| Pabaliai) pv.: liet. degimas “išdegusi vieta (pieva, pelkė, miškas), degesė'; Dūburiai pv.: liet. dūburys “įdubimas žemėje, duobė, dauba'; Duobės s.: liet. duobė “iškasta ar šiaip įdubusi vieta zeméje’; Kapinaitės kp.; Kapinaitės (|| Prancūzkapinės) 1.: liet. kapinaitės “kaimo kapinės; kapeliai'; Kapinės kp., krnt.: liet. kūpinės “numirėlių laidojimo vieta, kapai'; Liepos pkrnt.: liet. liepa ‘karpytais lapais medis medingais žiedais ir plačiu vainiku (Tilia)'; Magylos dr., kp.: skol. magylos “kapinės (ppr. žydų)'; Pabaliai (|| Degimai) pv.: liet. pabalys “pieva (ppr. nuganyta, nušienauta); pievos kraštas prie dirvos'; Paklanai pv.: skol. pakla- nas, paklanas “dovana, įteikiama rodant, norint įsigyti palankumą, įsiteikti'; Rūdos (|| Šaltiniai) pv.: liet. rūda “gamtinė mineralinė medžiaga, iš kurios gaunami meta- lai’; Šaltiniai (|| Rūdos) pv.: liet. šaltinis “iš žemės tekanti vandens versmė'; Užgra- biai drp., gn.: liet. ūžgrabis ‘uzgriovis’; Varyklos kl.: liet. varykla “kelias, kuriuo gyvu- liai varomi į ganyklą, genesys'; Viganės pv.: *viganė, plg. lenk. wygori “vieta, kur ganosi banda, ganykla' (WSPR 1146); Zascenkos pv.: *zascenka, plg. lenk. zašcianki “vieta už sienos' (SJP 303). 3.1.2. VEDINIAI: 3.1.2.1. Galūnės -ė vediniai: Dūb-ė pv.: liet. dūbai ‘palaida ruda zemé’, dar plg. liet. dūbai “kapai'; Rūd-ė dr.: liet. rūdas, -a “tamsiai geltonas". 3.1.2.2. Priesagų vediniai: -aitė: Bal-aitė pv.: liet. bala “klanas, valka’; Plyn-dité drp.: liet. plyné, plynia “plyna vieta, lyguma'; -aitis: Kampin-ditis pv.: liet. kampinis, -ė “kraštas, šalis; pusė'; -elė(s): Buiz-ėlė pv.: liet. buiza, buizé, buizé “didelė purvynė, makalynė, pamurys'; Daub-élé pv.: liet. dauba “slėnys, klonis, griova'; Kalv-élé ar.: liet. kalva “pakili vie- ta, nedidelis kalnelis’; Rūd-ėlė pv.; Rūd-ėlės pv.: liet. rida, rūdė “žemė su rūdos prie- maiša'; -elis, -eliai: Lauk-élis dr.: liet. laūkas “dirbama žemė, pasėlių plotas'; Marg-éliai dr.: liet. margas “žemės matas'; -ėlis: Alksnyn-élis dr., pv.: liet. alksnynas “alksnių miškas, alksnytė; Apatk-ėlis pv.: *apatkas, plg. lenk. opatek, opatka, opatki “karpažolių šeimos augalas (Euforbia mir- sinites)' (SJP,, 791); Vidgir-élis pv.: liet. vidgiris, vidgirys "girios vidurys'; -ienė: Kūl-ienė (t. Kūljie'nė) dr.: liet. kūlė “javų grybas, parazitas, paverčiantis grūdus juoda mase (Ustilago)' arba liet. kūlė “javų kūlimas; kūlimo metas'; -ynas: Totork-ynas pv.: liet. totorka, totorkė "balinis ajeras (Acorus calamus)'; MARIJAMPOLĖS VALSČIAUS VIETOVARDŽIAI | 105 -inė: Blus-inė pv.: liet. blusa “parazitinis šokuojantis vabzdelis (Pulex irritans)'; Dil- gėl-inė pv.: liet. dilgėlė “žolinis augalas, kurio stiebas ir lapai su dilginančiais plauke- liais (Urtica)'; Dilg-inė pv.: liet. dilgė, dilgė “dilgėlė'; Išdag-inė (|| Išdaga) pv.: liet. išda- ga ‘iSdegusi ar saulės išdeginta vieta pievoje, miške, durpyne; degimas'; Karnp-inė mš., pv.: liet. karūpas “kraštas, šalis; pusė'; Kast-iné d.: liet. kastas, -a, plg. liet. kasti, kasa, kasė ‘kapstyti; rausti; daryti duobę, griovį'; Maišyt-inė pv.: liet. maišytas, -a, plg. liet. maišyti, maišo, maišė ‘jauti, netvarką daryti; kliudyti, trukdyti'; Plik-inė pv.: liet. plikė “tuščia, neapaugusi vieta'; Saul-inė pv.: liet. saulė “to dangaus kūno spinduliai, šviesa, atokaita'; Vogt-inė pv.: liet. vogtas, -a, plg. liet. vogti, vagia, vogė “be leidimo, neteisėtai (ppr. slapta) ką nors (svetimo) imti ar jėga grobti'; Žolyn-inė l.: liet. žolynas “bet koks žolinis (augantis ar skintas) augalas; piktžolė'; Žuv-inė krnt.: liet. žuvis ‘stuburinis vandens gyvūnas, kvėpuojantis žiaunomis ir judantis pelekais (Piscis)’; -inis: Kamp-inis dr., pv.: liet. kampas ‘kraStas, Salis; pusé’; Karéem-inis drb. Z.: skol. karcema, karčema ‘smuklée’; -yné: Barsuk-yné pv.: liet. barsukas "plėšrus zverelis šiurkščiais plaukais (Ursus me- les)’; Dzindr-yné dr.: liet. dzindra ‘sukietéjes daiktas’; Lenkt-yné |. dalis: liet. lefiktas, -a ‘lanko formos’, plg. liet. lenikti, -ia, -ė “daryti ka lanko formos, riesti’; Pakul-yné dr.: liet. pakulos ‘nuSukuoty linų ar kanapių pluoštai; paSukos, nuoSukos’; Pemp-yné dr., pv.: liet. pémpé “nedidelis sėjikų šeimos pelkių paukštis (Vanellus vanellus); Zalt-yné pv.: liet. žaltys ‘nenuodingas į gyvatę panašus roplys (Natrix)'; -iškis: Lazdyn-iskis pv.: liet. lazdynas “krūmas ar medis, ant kurio auga riešutai (Co- rylus avellana)’; Septyniok-iškis drp.: liet. *septyniokas, plg. liet. dvejokas, -a “dvejo- pas, toks ir toks', liet. trejokas, -a “kuris trijų rūšių'; Žąsl-iškis klv.: liet. žąslai “žabtai'; -ka (slav.): Alej-ka tk.: skol. alėja, alėja “takas parke arba sode'; -lė: Durp-lė (|| Durpabalė) pv. — sietina su liet. dufpti, -sta, -o ‘gaisti’, plg. liet. dūrpė, dūrpės ‘susigulejusios ir apanglėjusios pelkių augalų liekanos'; -(ijukas, -(i)ukai: Alksnyn-ūkas mš.: liet. alksnynas “alksnių miškas, alksnytė'; Kakl- -iūkas pv.: liet. kaklas “kūno dalis, jungianti galvą su liemeniu; kas panašu į kaklą (kokio daikto dalis)'; Lap-ūkai pv.: liet. lūpas ‘augalo kvėpavimo organas, dažniausiai plonos žalios plokštelės pavidalo (folium)'; Šanč-iūkai kln.: liet. Sancius “žemių pyli- mas; pylimas, žymintis ribą tarp laukų, miškų'; Taks-iūkas pv. — sietina su liet. taksėti, taksi, -ėjo “tvaskėti, plakti'; -(ijukė(s): Aps-ūkės gn., pv. — sietina su *apsis ar pan., plg. pr. abse “epušė, drebulė' (Mažiulis 1988: 42); Smalin-iūkė pv.: liet. smalinė “duobė smalai degti, degutinė'; -utė: Duob-ūtė pv.: liet. duobė “iškasta ar šiaip įdubusi vieta žemėje'; Lank-ūtė dr., pv.: liet. lanka “didelė lygi pieva, dažniausiai prie upės, potvynio metu užliejama van- dens’; Plyn-ūtė pv.: liet. plynė “pelkė, raistas". Žemiau pateikiama žemės paviršiaus objektų darybinių priesagų paplitimo lentelė (žr. 5 lentelę): 106 | DALIA SVIDERSKIENĖ 5 LENTELĖ. IŠ APELIATYVŲ KILUSIŲ ŽEMĖVARDŽIŲ PRIESAGOS Lima as Zemévardziai " Priesagos Kiekybinė Procentinė išraiška išraiška 1. Lietuviškos (baltiškos) -ait- -aitė 2 4 = -aitis l= ta gra są Map gn LA, U/ ina Š 9 nelis, -eliai Bari AIT, T he -elis = mm hm 4 alanai a' nt a. -ienė || 2 Beil -yn- -ynas 1 2 ly Ye), 29 Pt, ve JW npn pašos -in- -iné 13 23 -inis 3 5 wiih lod -iškis žinia li 5 = k Lg id ~~ -(ijuk- -(i)ukas, -(i)ukai 5 9 sta "A alijukė(s) Mimi an mala di Hiram 5 -utė eT. Za gpd. Iš viso 55 98 gl 2. Slaviska SOIT ELILe dl Iš viso 1 1 | 2 Iš lentelės matyti, kad labiausiai paplitusi Marijampolės valsčiuje yra priesaga -inė — su ja sudaryta apie 23 proc. vedinių. Antroje vietoje pagal paplitimą -ynė (~12%), toliau: -(i)ukas, -(i)ukai, -elé(s) (~9%); -ėlis, -utė (~7%); -inis, -iskis, -(i)uké(s) (—590); -aité, -elis, -eliai (~4%); -aitis, -iené, -ynas, -lė (~2%). Su slaviška priesaga -ka sudaryta apie 2 proc. vediniy. MARIJAMPOLĖS VALSČIAUS VIETOVARDŽIAI | 107 3.1.3. SUDURTINIAI ŽEMĖVARDŽIAI: 3.1.3.1. Antrieji šių vietovardžių sandai yra iš apeliatyvų — geografinių nomenklatū- rinių terminų (bala, ėžeras, giria, kalnas, pieva) ir kitų objektų pavadinimų (būda, daržas, kirtis, margas, vieta): bala: Alksn-ia-balé pv.: liet. alksnis “beržinių šeimos medis (Alnus); Dūlk-ia-balė pv.: liet. dūlkė “labai smulkus krislelis, dalelytė, nuotrupa’, plg. liet. dulkėti, dūlka (-ėja), -ėjo “kilti, darytis dulkéms’; Dūrp-a-balė (|| Dūrplė) pv.: liet. dūirpa, dūrpė, dūr- pės ‘susiguléjusios ir apanglėjusios pelkių augalų liekanos'; Gdis-balés drb. ž.: liet. *eaiSas ar pan., plg. liet. gaišti, gaišta, gaišo “nykti, dingti, prapulti'; Gal-ū-balis drp., pv.: liet. galas “mažas kokio daikto gabalas'; Garn-a-balé pv.: liet. garnys ‘guzas, gužu- tis, garnys, starkus, busilas, didutis (Ciconia)'; Karkl-a-balė pv.: liet. karklas “gluosni- nių šeimos medis ar krūmas (Salix cinerea)'; Karos-balė pv.: liet. karosas “kaulingoji atvirapūslė karpinių (Cyprinidae) šeimos žuvis'; Kiaūl-ia-balė pv.: liet. kiaūlė ‘nami- nis gyvulys, auginamas mėsai, riebalams (Sus domesticus)’; Kumip-a-balé pv.: liet. kumpas, -a ‘su iškilimu, kauburiu, nelygumu’, plg. liet. kumpti, -sta, -o “darytis pil- nam, pampti'; Malk-a-balė pv.: liet.malkos “supjaustytų ir suskaldyty medžių pagaliai kurui'; Mūrg-a-balė pv.: liet. mūrgas “žemės matas'; Pelėd-balė drp., pv.: liet. pelėda “plėšrus didelėmis akimis nakties paukštis (Strix)'; Prūd-balė pv.: liet. prūdas ‘tvenki- Spard-a-balė pv. — sietina su liet. spardyti, -o, -ė “judinti kojas, kepestuoti, kebernotis, kabaruotis'; Stadal-balė pv.: liet. stadalė “daugiametis dekoratyvinis krūmas arba me- dis (Cornus)'; Šaltin-balė pv.: liet. šaltinis “iš žemės tekanti vandens versmė'; Šūn-ia- balė pv.: liet. šuo, Suns "naminis gyvulys, laikomas namams saugoti, medžioklei ir kt.'; Tarp-ū-baliai pv.: liet. tarpas “daiktus skirianti erdvė, vieta'; Trak-a-balė pv.: liet. tra- kas “aukšta, sausa pieva, apaugusi retais krūmais bei medžiais, miško aikštelė; pieva, kur yra beržų'; Varl-ia-balé pv.: liet. varlė “varliagyvių klasės gyvūnas su ilgomis uzpa- kalinėmis kojomis (Rana)'; - būda “palapinė, pastogė, namelis (sargo, piemens ar kt.)': Pakūč-būdis pv.: skol. pa- kūčia, pakūčia “trobos kampas, kuriame stovi stabas'; daržas "žemės sklypas prie sodybos daržovėms': Karčem-daržis dr., drž.: skol. kar- čemėa, karčema “smuklė'; ėžeras: Akl-a-žeris (< *Akl-a-ežeris) pv.: liet. aklas, -a “tamsus; uždaras, aklinas’; giria “didelis miškas': Saūs-giria mš.: liet. saūsas, -a ‘be drėgmės, be vandens, nesu- kalnas: Barabon-kalnis kln.: skol. barabonas “būgnas'; Barsū-kalnis (< *Barsuk- -kalnis) kln.: liet. barsūkas “plėšrus žvėrelis šiurkščiais plaukais; opšrus (Ursus me- les)’; Raudon-kalnis ar., kln.: liet. raudonas, -a “rusvas į rausvuma’; Spic-a-kalnis aukst.: skol. špicas “smailusis galas, smaigalys’; Zvyr-ia-kalnis dr.: liet. žvyras “smėlio, zvirgz- do ir gargždo miSinys’; kirtis ‘jkirtimo žymė, rantas; vienu dalgio smūgiu nupjaunamas plotas’: Sikn-a-kirtis krnt. dalis : liet. šikna ‘uzpakalis, sedyne’; margas “žemės matas’: Bul-ia-margis dr.: liet. bulius ‘veislinis jautis’; Lauk-margis pv.: liet. laūkas “lygi be medžių vieta; dirbama žemė, pasėlių plotas’; 108 | DALIA SVIDERSKIENĖ pieva: Blūs-a-pievė pv.: liet. blusa “parazitinis šokuojantis vabzdelis (Pulex irritans)'; Čyk-a-pievė pv.: liet. ¢ykas ‘baravykus seniau vadindavo čykais'; Ilg-a-pievė pv.: liet. ilgas, -a ‘kas tęsiasi į ilgumą, tolį (erdvėje)'; Jauč-ia-pievė pv.: liet. jaučias, jautis ‘na- minis gyvulys, karvės patinas'; Plyt-a-pievé pv.: liet. plyta “keturkampis degtas molio luistelis statybai'; Šūn-pievė pv.: liet. Sué, Suis "naminis gyvulys, laikomas namams saugoti, medžioklei ir kt.'; Višt-a-pievė pv.: liet. višta "naminis paukštis, laikomas kiau- šiniams ir mėsai (Gallina)'; vieta “plotas, erdvė, kurioje kas yra ar vyksta': Bravor-vieté dr.: skol. bravoras ‘spiri- to varykla ar alaus darykla'; Šiūr-vietis pv. — sietina su liet. šiūrti, šiūra, šiūro “plikti’. Žemiau pateikiama antrųjų sandų paplitimo lentelė (žr. 6 lentelę): 6 LENTELĖ. IŠ APELIATYVŲ KILUSIŲ ŽEMĖVARDŽIŲ ANTRIEJI SANDAI Antrieji sandai Kiekybinė Procentinė = SHER D mir išraiška sto „išraiška Er; -bal- yay 24 į tė tr 49) MEE. ERIC IS NE RO d 2. Hd... ese les Sl ad T 2 Rll. i ak eer ES 1 2 I snšiinat t Nm My mo rs L (E EET: 50 iš... RR... fond a EL Sige Sn 2 A 2 -marg- | 2 4 "59 piev: — ig fun 7 1 AgeagIShviaing tait = -viet- 2 4 Kaip rodo tyrimo rezultatai, daugiausia duriniy antrajame sande turi leksema bala (~49%), žymiai mažiau pieva (~15%) ir kalnas (~13%). Kitos leksemos labai retos. 3.1.3.2. Antrasis sandas — tikrinis žodis (upės vardas): Sėn-šešupis dr., pv.: liet. sė- nas, -a ‘jau kuris laikas esantis, seniai atsiradęs <...>“ ir Šešūpė up. 3.1.4. SUDĖTINIAI ŽEMĖVARDŽIAI. Pagal pirmąjį dėmenį jie skirtini į kilmininkinius ir kvalifikacinius (plg. Vanagas 1970: 25, 258, 273). Šie gali būti skiriami į metaforinius ir topografinius (dėl terminų žr. Savukynas 1963: 237). 3.1.4.1. Kilmininkiniai: 3.1.4.1.1. Metaforiniai kilmininkiniai: Ašarų kelėlis kl.: liet. ūšara, asaros "tyras, skaidrus akių liaukų skystis' ir liet. kelėlis, plg. liet. kėlias “žemės ruožas, kuriuo einama, va- žiuojama'. Kaip matyti iš užrašymo, pirmasis dėmuo eina nederinamuoju pažyminiu, o antrasis — perkeltine reikšme vartojamo apeliatyvo vardininkas. MARIJAMPOLĖS VALSČIAUS VIETOVARDŽIAI | 109 3.1.4.1.2. Topografiniai kilmininkiniai: Ievą kalnas pkrnt.: liet. iévos, plg. liet. ieva ‘me- dis, žydintis baltais kvepiančiais žiedais (Prunus padus)’ ir liet. kalnas; Kapinių sala s.: liet. kūpinės “numirėlių laidojimo vieta, kapai' ir liet. sala “iš visų pusių vandens apsuptas sausumos plotas'; Karčemos daržas dr.: skol. karčema ‘smuklé’ ir liet. daržas “žemės sklypas prie sodybos daržovėms'; Lydimo lanka pv.: liet. lydimas "iškirstas ar išdegintas plotas miške, kirtimas, skynimas ' ir liet. lanka “didelė lygi pieva, dazniau- siai prie upės, potvynio metu užliejama vandens'; Plytnyčios kalnas kln.: skol. plytny- čia “plytų gamykla' ir liet. kalnas; Vidūkaimio kapinės kp.: liet. *vidūkaimis “kaimo vidurys’, plg. liet. vidūs “vidinė ertmė, plotas, vidinė dalis, pusė' ir liet. kaimas, dar plg. liet. vidūpievis “pievos vidurys'. Pastarieji užrašymai rodo, kad vienų vietovardžių pir- masis dėmuo — apeliatyvo kilmininkas, nusakantis kokią vietos ypatybę: ievį, vidū- kaimio, kitų — turintis lokalinę reikšmę: kapinių, karčemos, lydimo, plytnyčios. Visų užrašytų sudėtinių vietovardžių antrieji dėmenys — dažniausiai geografiniai nomen- klatūriniai terminai (kalnas, kapinaitės, kapinės, lanka, pieva, sala ir pan.) bei kiti pavadinimai. 3.1.4.2. Kvalifikaciniai žemėvardžiai: ilgosios pievos pv.: liet. ilgosios, plg. liet. ilgas, -a “kas tęsiasi į ilgumą, tolį (erdvėje)' ir liet. pievos, plg. liet. pieva; Naūjos kapinės kp.: liet. naiijas, -a “neseniai atsiradęs <...>“ ir liet. kapinės; Sėnos kapinaitės kp.: liet. sénas, -a “jau kuris laikas esantis, seniai atsiradęs <...>“ ir liet. kapinaitės, plg. liet. kapinės. 3.2. Iš kitų vietovardžių kilę žemėvardžiai 3.2.1. PIRMINIS: Skriaudūtis pv.: Skriaudūtis (|| Skriaudutélis) up. 3.2.2. PRIESAGOS -iné VEDINYS: Balsup-iné drb. ž.: Balsupiai k. (MSKC). 3.2.3. SUDURTINIS ZEMEVARDIS: Nart-kelis vškl.: Nartas k. (LDVN) ir liet. kėlias “žemės ruožas, kuriuo einama, vaziuojama’. 3.2.4. SUDĖTINIAI ŽEMĖS PAVIRŠIAUS OBJEKTŲ VARDAI. Visi užrašytieji — vietovardiniai (topografiniai) kilmininkiniai su antruoju dėmeniu topografinės reikšmės daiktavar- dziu: Nemurū smiltynė |., 1g.: Nemurai k. ir liet. smiltynė “vieta, kur daug smilčių, smė- lynas'; Pempynės kelėlis (|| Pimpiakelis) kl.: Pempynė pv. ir liet. kelėlis, plg. liet. kėlias “žemės ruožas, kuriuo einama, vaziuojama’; Raūsvės pieva drb. ž., pv.: Raūsvė up. (GZ) ir liet. pieva; Simynés kelelis kl.: Simyné vs. ir lirt. kelėlis, plg. liet. kėlias; Tarpuciy ka- pindités kp.: Tarpuciai k. (Sn) ir liet. kapinaitės, plg. liet. kapinés. 3.3. Iš asmenvardžių ir apeliatyviniu asmenų pavadinimų kilę Zemévardziai. 3.3.1. PIRMINIAI: Čiganka d.: skol. čigūnka “čigonė; prk. apie suktą moterį". 3.3.2. VEDINIAI. Priesagų: -auka (slav.): Dambr-auka dr.: avd. *Dambra ar pan., plg. pvd. Dambrauskas; -ynas: Rusl-ynas kln.: pvd. Ruslys; -inė: Abrom-iné drb. ž.: avd. Abromas; Arminait-inė drb. ž.: pvd. Arminditis; Bender- -inė pv.: pvd. Berideris; Bielsk-iné pv.: pvd. Bielskis; Boguš-inė drb. ž.: pvd. Bogusas ar 110 | DALIA SVIDERSKIENĖ pan.; Buož-inė pv.: pvd. Buožis ar liet. būožė “<...> turtingas valstietis, kitų išnaudoto- jas’; Degut-iné pv.: pvd. Degūtis ar liet. degūtis, -ė ‘kas degutą dega, juo verčiasi'; Did- val-iné drb. ž.: pvd. Didvalis; Gavén-iné drb. ž.: pvd. Gavėnas; Gram-iné drb. ž.: pvd. Gramas; Kėlert-inė drb. ž.: pvd. Kėlertas; Lasavič-inė drb. ž.: pvd. Lasavicius; Miliauck- -inė drb. ž.: pvd. Miliauckas, Miliaūckas; Petrušk-inė dr.: pvd. Petruska; Raduš-inė drb. ž.: pvd. Radusis; Senk-iné ar.: pvd. Senikus; Tad-inė pv.: v. Tadas, plg. pvd. Tadduskas; Zyd-iné pv.: liet. žydas, -ė “žydų tautybės žmogus'; Žitk-inė dr.: pvd. Žitkus; -ynė: Abrom-ynė (|| Zydyné) I.: avd. Abromas; Antan-ynė dr.: v. Antanas; Baltrukon- yné ar., drb. ž.: pvd. Baltrukonis; Bučinsk-ynė drb. ž.: pvd. Bučinskas ar pan.; Girait-yné dr., pv.: pvd. Giraitis; Grin-yné pv.: pvd. Grinius; Gvazdik-yné ar., drb. ž.: pvd. Gvazdi- kas; Janulait-ynė drb. ž.: pvd. Janulaitis; Jaudeg-ynė ar.: pvd. Jaudegis; Jer-ynė dr.: pvd. Jerys; Jurgel-yné dr.: pvd. Jurgelis ar pan.; Jusel-yné drb. ž.: pvd. Juselis; Katil-ynė dr., pv.: pvd. Katilius ar liet. katilius ‘katily dirbėjas, taisytojas ar pardavėjas'; Kibiz-ynė pv.: avd. *Kibiza ar pan., plg. liet. kibyza "liesas, aukštas žmogus; stypla'; Mauš-ynė pv.: avd. *Mauša ar pan., plg. avd. Woiciech Mauszas 1662 m. (IAK), dar plg. prvd. Mausa, Maūšas, Mausius (Butkus 1995: 304); Miliausk-yné drb. ž.: pvd. Miliauskas, Miliaūskas; Minuk-ynė dr.: avd. *Minukas, plg. pvd. Miniūkas; Mokol-ynė drb. ž.: pvd. Mokola; Oliadrisk-ynė pv.: avd. *Oliadriskis, plg. pvd. Olis ir liet. driskis, -ė; driskius, -ė ‘sudriskes’; Ol-ynė dr., pv.: pvd. Olis; Paliok-ynė drb. ž.: pvd. Paliokas; Pleckait-yné drb. ž.: pvd. Plečkaitis; Raul-yné sklp.: pavd. Raiilas; Silvestr-yné dr., pv.: v. Silvestras, Sil- véstras; Skink-yné drb. z.: pvd. Skinkis, Skinkys; Smalensk-yné drb. z.: pvd. Smalénskas; Tamos-yné |.: avd. Tamosius; Virbick-yné drb. ž.: pvd. Virbickas; Zyd-yné (|| Abromyné) l.: liet. žydas, -ė “žydų tautybės žmogus'; -iské(s): Ašmon-iškė dr.: pvd. Ašmona, ASmonas; Barbén-iské drb. ž.: avd. *Barbė- nas, plg. pvd. Barbėnka, dar plg. lenk. pvd. Barba, Barbas (SNP, 171, 172); Kaž-iškė |.: pvd. Kažys; Mėlnyk-iškė ar.: pvd. Mėlnykas; Zil-iskés pv.: pvd. Žilis, Žilius ar pan.; -iškis: Bob-iškis pv.: pvd. Bobis ar pan. arba liet. boba "ištekėjusi moteris; sena mo- teris, senė'; Malv-iskis pv.: avd. *Malvis ar pan., plg. avd. Brasowa Malwiene 1673 m. (IAK); dar plg. lenk. pvd. Malwa (SNP, 159); Mantvil-iskis pv.: pvd. Mantvila, Marnt- vilas; Paulel-iskis pv.: avd. *Paulelis, plg. v. Paūlius, pvd. Paulévicius; Šiaučiūk-iškis pv.: pvd. Šiaučiūkas ar liet. šiaučiūkas “batsiuvio sūnus'. Iš kitų vietovardžių kilusių žemėvardžių priesagų paplitimą žr. 7 lentelėje. 7 LENTELĖ. IŠ KITŲ VIETOVARDŽIŲ KILUSIŲ ŽEMĖVARDŽIŲ PRIESAGOS Zemėvardžiai Priesagos Kiekybinė Procentinė išraiška išraiška -auka (slav.) 1 1.3 -ynas 1 1,5 -inė 2 19 29 MARIJAMPOLĖS VALSČIAUS VIETOVARDŽIAI | 111 7 LENTELĖS TESINYS Zemėvardžiai Priesagos Kiekybinė Procentinė išraiška išraiška -ynė 35 y 53 ika | -išk „ziškė(s) aTa. 5 guy aid 7.5 mr -iSkis i iš 5 | 7,5 Iš viso | 66 98,5 Iš lentelės matyti, kad daugiausiai vedinių sudaroma su priesaga -ynė (~53%), mažiau: -inė (~29%), -iškė(s), -iškis (~7,5%). Kitos priesagos mažai paplitusios (po ~1,5%). 3.3.3. SUDURTINIAI ŽEMĖVARDŽIAI (DŪRINIAI!): 3.3.3.1. Antrieji sandai iš apeliatyvų — geografinių nomenklatūrinių terminų (bala, kalnas, kėlias, laūkas, pieva, sala, upis) ir kitų objektų pavadinimų (daiZas, kapinés, lanka, margas): bala: Brazak-balė pv.: avd. *Brazakas ar pan., plg. lenk. pvd. Brazek (SNP, 472); Daūkš-ia-balė pv.: pvd. Daukšys; Nemūr-balė pv.: pvd. Nėmura, Nėmuras; Pranciiz- balė pv.: liet. prancūzas, -ė "prancūzų tautos žmogus'; Prūs-balė pv.: pvd. Priisas arba liet. prūsas, -¢ ‘buvusios Rytų Prūsijos, Klaipėdos krašto gyventojas, vokietis; liute- ronas'; Ramūškia-balė drp.: pad Ramoška; Skerdės ia-balė pr liet. skeidžiūs "vyriau- pv.: pvd. Šikas; daržas: Kalv-ia-darZis drž.: pvd. Kalvis ar liet. kalvis ‘kas verčiasi metalo kalimo amatu'; Saldūk-daržis ž.: pvd. Saldūkas; kalnas: Bliūdž-ia-kalnis kln.: pvd. Bliūdžius ar liet. bliūdžius “"bliūdų pardavėjas; bliūdų taisytojas'; Gudač-kalnis klv.: avd. *Gudacius ar pan., plg. pvd. Gudačevskis, dar plg. lenk. pvd. Gudacz (SNP, 577); Kėdž-ia-kalnis kln.: pvd. Kedys ar pan. arba liet. kedys “mažo ūgio žmogus'; Pauž-ia-kalnis kln.: pvd. Pauža, Pauža; Ramėšk-a-kalnis kln.: pvd. Ramoška; Raūl-ia-kalnis kln.: avd. Raūlas; kapinės: Pranciiz-kapinés (|| Kapinaitės) 1.: liet. prancūzas, -ė "prancūzų tautos žmo- gus’; Zyd-kapinés kp.: liet. Zydas, -ė “žydų tautybės 7 žmogus'; kélias: Pimp-ia-kelis (|| Pempynés keleélis) kl.: pvd. Pimpé; Raūl-a-kelis kl.: avd. Raū- las; Šikūč-kelis kl.: pvd. Sikucius, Sikutis: lanka “didelė lygi pieva, dažniausiai prie upės, potvynio metu užliejama vandens': Zyd-lanké pv.: liet. žydas, -ė “žydų tautybės žmogus'; laūkas: Gudyn-laukė pv.: pvd. Gudynas; margas: Kazūk-margis ar.: avd. *Kazukas ar pan., plg. pvd. Kazukaitis, dar plg. avd. Shymon Kazukas 1816 m. (IAK); 112 || DALIA SVIDERSKIENĖ pieva: Dumč-ia-pievė pv.: pvd. Dumčius ar liet. dumcius ‘galvoCius, patarėjas; žy- mus viršininkas, prievaizdas'; Merg-a-pievė pv.: liet. merga "suaugusi netekėjusi mo- teris, mergina"; Šerūš-ia-pievė pv.: pvd. Semsys; Žyd-pievė pv.: liet. Zydas, -ė “žydų tauty- bės žmogus'; sala “i$ visų pusių vandens apsuptas sausumos plotas': Biėl-salė s.: pvd. Bielys ar pan.; ūpis: Kament-upis pv.: avd. *Kamentas ar pan., plg. pvd. Kamentavicius. Žemėvardžių antrųjų sandų paplitimas parodytas 8 lentelėje. 8 LENTELĖ. IŠ KITŲ VIETOVARDŽIŲ KILUSIŲ ŽEMĖVARDŽIŲ ANTRIEJI SANDAI Antrieji sandai Kiekybinė Procentinė išraiška išraiška mio zbal- Gi fo ¥ 9 Lim 12 = Anita -darž- ry | A 6 | _ kaln- rams . 6 Jail TAS agin PE METRE a NE TERT — kel- ' x wR | 3 10 SS... bit adage domi ji 3 aludl » -marg- ini šal a AL TT Sir i — -piev- iš o 4 3 i sab EE al al bevy Oo) «0860.8 ji Lentelės duomenys rodo, kad daugiausia dūrinių antrajame dėmenyje turi lekse- mas bala (~29%), kalnas (~19%) ir pieva (~13%). Retesnės leksemos kėlias (~10%), daržas ir kapinés (~6%), pavienės — lanka, laūkas, margas, sala, ūpis. 33.3.2. Antrasis sandas — tikrinis žodis (upės vardas): Žyd-šešupė (|| Išgrauža) pv.: liet. žydas, -ė “žydų tautybės žmogus' ir Šešūpė up. 3.3.4. SUDĖTINIAI ŽEMĖVARDŽIAI. Visi užrašytieji — kilmininkiniai: Brūndzų giraitė grv.: avd. Brūndza ir liet. giraitė, plg. liet. giria; Evangėlikų kapai kp.: liet. evangėlikai, plg. liet. evangėlikas, -ė ‘protestantas’ ir liet. kapai; Kalvio daržas dr.: liet. kalvis ‘kas verčiasi metalo kalimo amatu’ ir liet. daržas “žemės sklypas prie sodybos daržovėms'; Marijonų kapai kp.: liet. marijonai, plg. liet. marijonas “Marijos ordino vienuolis" ir liet. kapai; Stačiatikių kapai kp.: liet. stačiatikiai, plg. liet. stačiatikis, -ė ‘kas išpažįsta MARIJAMPOLĖS VALSČIAUS VIETOVARDŽIAI | 113 staciatikybe’ ir liet. kapai; Zuvélés pieva pv.: pvd. Žuvėlė, Zuvélis ir liet. pieva. Visi pateikti vietovardžiai turi posesyving reikšmę. 3.4. Galimi dvejopos kilmės žemėvardžiai Keliais atvejais buvo sunku nustatyti, ar vietovardžiai susidarę iš augalų, paukš- čių ir kitų gyvūnų pavadinimų, geobotaninių terminų ar pan. kilusių asmenvardžių, ar iš apeliatyvų — augalų pavadinimų ar kitų bendrinių žodžių. Darybos požiūriu tai vediniai bei dūriniai. 3.4.1. PRIESAGŲ VEDINIAI: -inė: Baland-iné pv.: pvd. Balandis ar liet. balandis “toks paukštis, karvelis; laukinis karvelis (Columba)'; Mešk-inė pv.: pvd. Meška, Mėškis arba liet. meška ‘lokys’; liet. mėškis, mėškis “lokys, meška (patinas); riebus apystambis kumeliukas'; Padaž-inė pv.: liet. padažas ‘valgio dažinys, mirkalas' arba iš liet. padažinis, -ė “kaip padažas, skys- tas’; Šer-inė pv.: pvd. Šerys arba liet. Serys “prasta, kieta žolė'; kita vertus, neatmestina kilmės galimybė iš liet. šerinis, -ė ‘SiurkStus, kietas kaip šeriai'; Vanag-iné pv.: pvd. Vanagas arba liet. vanagas “vanagų pošeimio rūšis, plėšrus paukštis trumpu lenktu snapu ir aštriais nagais'; -iškė: Katar-iškė dr., pv.: avd. *Katara ar pan., plg. pvd. Katarskis, dar plg. avd. Sta- nislaw Katarunes 1638 m. (IAK) arba skol. katara “būda, palapinė'; Šaln-iškė pv.: pvd. Šalna arba liet. šalna ‘Sarma, šerkšnas'; -iškis: Brid-iškis drp., pv.: avd. *Bridys ar pan., plg. pvd. Bridžius, arba liet. brida “brydė; šlapumas, purvas'; Kanap-iskis pv.: pvd. Kanapis arba liet. kanapė, kanapis “kultūrinis augalas, iš jo stiebo gaunamas pluoštas, o iš sėklų spaudžiamas aliejus; to augalo sėkla, grūdas (Cannabis sativa)’. 3.4.2. SUDURTINIAI (DŪRINIAI): bala: Strazdž-ia-balė drp.: pvd. Strazdas arba liet. strūzdas “giesmininkų šeimos paukš- tis (Turdus)'; Šark-a-balė pv.: pvd. Šarka arba liet. šūrka “varnų šeimos paukštis su baltomis plunksnomis sparnuose (Pica pica)'; Šlek-balė pv.: pvd. Šlekys arba sietina su liet. šlėk “šliurkš (kartojant nusakomas žliugsėjimas)', plg. liet. šlekėti, šlėka, -ėjo “te- kėti, sroventi'; Vanag-balė pv.: pvd. Vanagas arba liet. vanagas “vanagų pošeimio rū- šis, plėšrus paukštis trumpu lenktu snapu ir aštriais nagais'; būda: Žebr-a-būdis pv.: pvd. Žebrys ar pan. arba liet. žėbras, -a “taškuotas, margas'; pieva: Galin-pievė pv.: pvd. Galinis arba liet. galinis, -ė “daikto kraštinė dalis (pra- džia, pabaiga)', plg. liet. galas “kraštas, siena; riba’. 3.5. Neaiškios kilmės žemėvardžiai Užrašyta keletas neaiškios kilmės bei darybos vietovardžių, dėl kurių galima spėlioti: Drapiev-iškis pv. — galbūt priesagos -išk- vedinys, kurio kamienas Drapiev- (< *Drap- piev-) sietinas su pvd. Drapa, Drapas ar pan., ir liet. pieva; Grainės dr. — galėtų būti susijęs su skol. *grainė ar pan., plg. vok. greinen ‘verkSlenti, bėdoti, dejuoti' (Krizi- 114 | DALIA SVIDERSKIENĖ nauskas 1992: 450); Šilam-balė pv. — greičiausiai anketose užrašyta netiksli pievos vardo lytis; sudėtinio vietovardžio pirmojo sando šilam- leksemos atitikmenų rasti nepavyko, bet manant, kad dėl priebalsių supanašėjimo šilam- atsirado iš šilan-, tai pastarasis sandas galėtų būti asmenvardinės kilmės, atsiradęs iš avd. *Šilanas ar pan., plg. pvd. Šilanskas, Šilanskis. Žemiau pateikiamoje lentelėje matyti, kokios kilmės įvairių kitų žemės paviršiaus objektų vardai vyrauja Marijampolės valsčiuje ir koks darybos būdas yra dažniausias. Duomenys pateikiami skaičiais ir procentais (žr. 9 lentelę). 9 LENTELĖ. ŽEMĖVARDŽIŲ DARYBOS BŪDAI IR KILMĖ Žemėvardžiai pagal darybą Žemėvardžiai - — "Iš VISO ! nis Vediniai ią ji ini pagal kilmę Pirminiai ——— - Sudurtiniai Sudėtiniai de Lg Galūnių ; Priesagy Priešdėlių (dūriniai) Ley le Fi Iš bendrinių 91 2 55 > 50 11 209 žodžių (—-619,) Iš kitų 1 — || - 1 7 10 vietovardziy |" o iš (~3%) IS asmenvardziy 1 — 66 — 32 6 105 ir apeliatyvinių (~30%) asmenų Pavadinimų i eo ohn ILLS Galimi dvejopos - - 11 — 6 - 17 kilmės i aged Bo LAL Li (-596) Neaiškios 1 — 1 — 1 — 4 Iš viso 94 2 134 > 90 24 345 (27%): CV%Y 3%) on 028%) AR) 2 Tyrimų rezultatai rodo, kad šiame valsčiuje daugiausia užrašyta smulkiųjų žemės paviršiaus objektų vardų, kilusių iš bendrinių žodžių, perpus mažiau iš asmenvar- džių ir apeliatyvinių asmenų pavadinimų; dažniausias jų darybos būdas — priesagų vediniai. 4. IŠVADOS Atlikus Marijampolės valsčiaus visų trijų vietovardžių sluoksnių (vandenvardžių, gyvenamųjų vietų vardų, žemėvardžių) darybinę bei kilmės analizę, galima teigti, kad vietovardžių sluoksniai yra skirtingi, saviti, tačiau turi ir panašumų. Todėl galima da- ryti tokias išvadas: MARIJAMPOLĖS VALSČIAUS VIETOVARDŽIAI | 115 4.1. Daryba 4.1.1. Vietovardžių darybos tyrimai rodo, kad daugiau yra antrinių vietovardžių (jų skaičius svyruoja nuo 66% gyvenamųjų vietų vardų sluoksnyje iki 8676 vandenvar- džių sluoksnyje). Pirminiai vietovardžiai būdingesni gyvenamųjų vietų vardų sluoks- niui (jie sudaro apie trečdalį šių vietovardžių — 3496; žemėvardžių sluoksnyje jų yra 27%, vandenvardžių — 1496). 4.1.2. Iš antrinių vietovardžių visuose sluoksniuose gausiausia yra priesaginių vedi- nių grupė. Daugiausia priesaginių vedinių yra gyvenamųjų vietų vardų (~45%), ma- žiausiai — vandenvardžių sluoksnyje (~37%). 4.1.3. Sudūrimo būdu padaryti vietovardžiai yra būdingesni vandenvardziams (~33%) ir žemėvardžiams (—2696); sudėtiniai vietovardžiai, kurių atitinkamuose sluoksniuo- se nėra gausu, dažnesni vandenvardžių sluoksnyje (~10%). 4.1.4. Visuose vietovardžių sluoksniuose mažiausiai yra galūnių ir priešdėlių vedi- nių. Galūnių vedinių vandenvardžių sluoksnyje ~6%, priešdėlių vedinių — tik ~4% gyvenamųjų vietų vardų sluoksnyje. 4.2. Kilmė 4.2.1. Pagal kilmę daugiausia vietovardžių yra kilę iš bendrinių žodžių (apeliatyvy): vandenvardžių ~71% ir žemėvardžių ~61%. 4.2.2. Gyvenamųjų vietų vardų sluoksnyje vyrauja iš asmenvardžių bei apeliatyviniy asmenų pavadinimų kilę vietovardžiai (~70%). Šis pamatas būdingas ir žemėvar- džiams (~30%), ir vandenvardžiams (~23%). LOKALIZACIJOS NUORODŲ SUTRUMPINIMAI GRAŽ — Gražiškiai (Vilkaviškio r.) GZ - Gižai (Vilkaviškio r.) JRGZ —Jurgezeriai (Marijampolės r.) LDVN — Liudvinavas (Marijampolės r.) LzD-— Lazdijai MRI — Marijampolė MSKC — Meškūčiai (Marijampolės r.) PDvN— Padovinys (Marijampolės r.) PRN — Prienai RAs — Rasiai (Vilkaviškio r.) SAUK — Šaukėnai (Kelmės r.) ŠiL— Šilavėtas (Prienų r.) SN — Šunskai (Marijampolės r.) Ššr— Šeštokai (Lazdijų r.) TRKS — Trakiškiai (Marijampolės r.) VG- Vaiguva (Kelmės r.) 116 | KITI SUTRUMPINIMAI ar. — arimas, ariama žemė aukšt. — aukštuma b.—bala brus. —baltarusiu d.—duobe dr. —dirva drb. z. — dirbama žemė drp.— durpynas drž. — daržas dv. — dvaras gyv. vt. — gyvenamoji vieta gelež. st. — geležinkelio stotis gn.— ganykla grv. — griovys k.—kaimas k. dalis — kaimo dalis kdr. —kudra kl. — kelias kin. — kalnas klv. — kalva kp. —kapai krnt. — krantas I. —laukas lat. — latvių I. dalis — lauko dalis lenk. —- lenkų lg. —- lyguma liet. — lietuvių Im. - loma mst. — miestas mstl. — miestelis mS. — miškas niek. — niekinamasis, niekinamai of. — oficialus, oficialiai plg. — palygink plk. — pelkė plkin. — piliakalnis pkrnt. — pakrantė pr.— prūsų prd. — prūdas prk. — perkeltine reikšme ppr.— paprastai pv. — pieva rus. — rusų s.— sala slav. — slavų sklp. — sklypas (žemės sklypas) sod. — sodyba Slt. — šaltinis tk. — takas tv. — tvenkinys upl. — upelis up. vaga — upės vaga DALIA SVIDERSKIENĖ MARIJAMPOLĖS VALSČIAUS VIETOVARDŽIAI | 117 vok. — vokiečių vs. — viensėdis vškl. — vieškelis vt. —vieta Z.—z7eme SALTINIU SUTRUMPINIMAI ATSZ — Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas 1-2, Vilnius, 1974, 1976. TAK — LKI Vardyno skyriaus istorinių asmenvardžių kartoteka LHEŽ-1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, VANAGAS, A. red., Vilnius: Mokslas, 1981. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas 1-20, Vilnius, 1956-2002. LPZ- Lietuvių pavardžių žodynas 1-2, VANAGAS, A. red., Vilnius: Mokslas. SBM — CaoyHik 6eaapyckau moesi, Minck: BoiiaBeursa „Bejiapyckas Casenkast DHubikianeasist ims [letpy- cst bpoyku, 1987. SIP — Stownik jezyka polskiego 1-8, Warszawa, 1902-1927. SNP — Stownik nazwisk wspolczesnie w Polsce uzywanych 1-10, wydat K. RymuTt, Krakow: Polska Akademia Nauk, Instytut Jezyka Polskiego, 1992-1994. VZ - Vietovardziy žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. WSPR — Wielki stownik polsko-rosyjski, Warszawa-Moskwa: Wiedza Powszechna, Sowietskaja Encyktopiedi- ja, 1967. LITERATŪRA ALMINAUSKIS, K. 1934: Instrukcija Lietuvos žemės valdymui surašyti, Klaipėda: Rytas. BiLKIS, L. 1997: Lietuvių helonimai: termino teikimas, sąvoka, vieta toponiminėje sistemoje. Lituanistica 1 (29), 35-57. BiLKis, L. 1998: Lietuvių priesaginės darybos helonimai. Daktaro disertacija, Vilnius. BiLkis, L. 1999: Lietuvių priesaginiai deminutyviniai helonimai. Acta Linguistica Lithuanica 41, 51-95. Burkus, 1995: Lietuvių pravardės, Kaunas: Aesti. JONIKAS, P. 1968/1990: Asmenvardžiai ir vietovardžiai, Lietuvių enciklopedija 15, Boston: Lietuvių enciklo- pedijų leidykla. Perleista: Vilnius: Lietuvos enciklopedijų redakcija, 1990. KRIŽINAUSKAS, J. 1992: Vokiečių-lietuvių kalbų žodynas 1, Vilnius: Mokslas. Kuzavinis, K., SAVUKYNAS, B. 1997: Lietuvių vardų kilmės žodynas, Vilnius: Mokslas. Mažiuris, V. 1988: Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1, Vilnius: Mokslas. MICKIENE, I. 2001: Telšių rajono toponimų daryba. Daktaro disertacija, Kaunas. RAZMUKAITĖ, M. 1983: Asmenvardiniai priesaginės darybos Lietuvos TSR oikonimai. Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A ser. 2 (83), 146-153. RAZMUKAITE, M. 1991: Lietuvos oikonimai, išvesti iš kitų oikonimų. Lituanistica 2 (6), 53—60. RAZMUKAITĖ, M. 1994a: Klaipėdos krašto oikonimija. Lietuvių kalbotyros klausimai 31, 152-162. RAZMUKAITĖ, M. 1994b: Šeštokai ar Šeštokai? Gimtoji kalba 7, 12-13. RAZMUKAITĖ, M. 1998: Lietuvos priesaginiai oikonimai. Daktaro disertacija, Vilnius. RAZMUKAITĖ, M. 2001a: Gyvenamųjų vietų vardai. Lygumai. Stačiūnai. Vilnius: Versmė, 589-593. RAZMUKAITĖ, M. 2001b: Raguvos apylinkių gyvenamųjų vietų vardai. Raguva. Vilnius: Versmė, 788-792. RAZMUKAITĖ, M. 2001c: Gyvenamųjų vietų vardai. Veliuona. Vilnius: Versmė, 589-593. 118 | DALIA SVIDERSKIENĖ RAZMUKAITĖ, M. 2002: Viduklės apylinkių vardynas. Viduklė. Kaunas: Simono Stanevičiaus bendrija, 1062- 1071. RAZMUKAITĖ, M. 2003: Seredžiaus apylinkių gyvenamųjų vietų vardai. Seredžius. Vilnius: Versmė, 929-931. RAzMUKAITE, M. 2004: Kvėdarnos apylinkių gyvenamųjų vietų vardai (kilmė ir daryba). Kvėdarna. Vilnius: Versmė, 865-869. SAVUKYNAS, B. 1960: Ežerų vardai. Lietuvių kalbotyros klausimai 3, 219—226. SAVUKYNAS, B. 1963: Kilmininkiniai lietuvių vietovardžiai. Lietuvių kalbotyros klausimai 6, 235—246. VAITKEVIČIŪTĖ, V. 1979: Lenkų- lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Mokslas. VANAGAS, A. 1967: Lietuvos gyvenamųjų vietų vardai, kilę iš vienaskaitos asmenvardžio. Baltistica 3 (1), 111-116. VANAGAS, A. 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius: Mintis. VANAGAS, A. 1975: Vietovardziy norminimas. Kalbos kultūra 28, 48-57. VANAGAS, A. 1980: K. Būga — lietuvių onomastikos pradininkas. Lietuvių kalbotyros klausimai 20, 7-35. VANAGAS, A. 1990: Oitkonnmbl JluTBbI ¢ cyhdukcamu CJIaBsSIHCKOTO IIpOHCXOXJIEHMS -ava, -avas. M. Kondratiuk, red., Batto-stowianskie zwigzki jezykowe. Wroctaw—Warszawa—Krakow: Zaktad Narodowy imienia Ossolinskich, Wydawnictwo Polskie] Akademii Nauk, 381-388. VANAGAS, A. 1991a: Vietovardziy norminimo principai. Gimtoji kalba 4, 11-14. VANAGAS, A. 1991b: Vietovardziy norminimo principai (2). Gimtoji kalba 5. 4-7. VANAGAS, A. 1996: Lietuvos miestų vardai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Vilnius: Mokslas. Dalia Sviderskiene Gauta 2004 09 14 Lietuviy kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva dalia_sviderskiene(@Iki.lt