Lietuvių bendrinės kalbos monoftongų priegaidžių akustiniai požymiai

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LII (2005), 1 – 21 Lietuvių bendrinės kalbos monoftongų priegaidžių akustiniai požymiai Robertas Kudirka Vilniaus universitetas Kauno humanitarinis fakultetas The purpose of the article is to describe the acoustic features of Standard Lithuanian accented monophthongs and to reveal differences between circumflex and acute tones. Initially stressed words with monophthongs of the CV / CV type, were investigated. In all, 376 words of this type were selected. The analysis of the spectrograms was based on description and investigation of the following properties of monophthongs: fundamental frequency, intensity, duration, and basic formant. 1. ĮVADAS Lietuvių bendrinės kalbos priegaidės instrumentiškai jau nemažai yra tyrinėtos. Skaitant tuos eksperimentų rezultatų aprašus krinta į akis žymiai besiskiriantys lietuvių kalbos priegaidžių akustinių požymių duomenys ir jų vertinimas. Lietuvių bendrinės kalbos tyrėjai trukmę išskiria kaip vieną svarbiausių požymių. Eksperimentinių tyrinėjimų išvadose tvirtinama, kad tvirtagališkai kirčiuotų trukmė didesnė (Pakerys, Plakunova, Urbelienė 1970: 43–47; Svecevičius 1964; Vaitkevičiūtė 1960: 210–216; 2001: 31). Kai kurie tyrėjai yra gavę kitokį rezultatą: tvirtapradžiai dvibalsiai kartais gali būti ilgesni negu tvirtagaliai (Pakerys 1968a: 106; Pakerys, Plakunova, Urbelienė 1972: 7). Taip pat pastebėta, kad priklausomai nuo priegaidės keičiasi skiemens dalių trukmė: akūtinių dvibalsių ilgesni pirmieji dėmenys, cirkumfleksinių – antrieji (Pakerys, Plakunova, Urbelienė 1972: 34). Pačiame naujausiame bendrinės kalbos trukmės tyrime nustatyta, kad kirčiuoti trumpieji balsiai už atitinkamus ilguosius maždaug 2,3 karto trumpesni, tačiau eksperimente į priegaides neatsižvelgiama (Kaukėnienė 2003: 40–47). Pagrindinio tono ypatybės tyrinėtojų vertinamos nevienareikšmiškai. Nustatyta, kad pagrindinis tonas labiausiai priklauso nuo frazės intonacijos, kartais net tvirtinama, kad tonas yra tik frazės intonacijos reiškimo priemonė (Pakerys 1982: 116). Remiantis dvibalsių tyrimo eksperimentine medžiaga, linkstama nepripažinti kylančio ir krintančio toninio tipo buvimo, nes jų tyrimai rodo, kad akūtinė ir cirkumfleksinė priegaidės gali būti tiek kylančio, tiek krintančio tono, todėl tono kitimas negali būti skiriamasis priegaidės požymis (Laigonaitė 1958: 71–100; plg. Svecevičius 1964: 20)1. 1 Vertinant eksperimentų išvadas visada reikia turėti galvoje, kad tyrimai buvo atliekami ne su vienoda aparatine bei programine įranga, ir tai gali nulemti skirtingus rezultatus. Tą patį galima pasakyti ir apie eksperimentinę medžiagą: vieni tiria dviftongus, kiti – monoftongus. 2 | ROBERTAS KUDIRKA Panašūs rezultatai gauti ištyrus sudėtinių dvibalsių pagrindinį toną: 1) kylantį ir krintantį toną turi nominatyvinę frazinę intonaciją ištarti žodžiai, bet tos pačios priegaidės dvibalsiai kitų frazinių intonacijų paveikti gali įgyti ir krintantį, ir kylantį toną; 2) šnabždesyje, visai neturinčiame F0, priegaidės aiškiai skiriamos (Pakerys 1967b: 14–15; 1968b: 83–92). Intensyvumas taip pat yra svarbus priegaidės požymis, kuris su frazės intonacijos kitimais mažiau susijęs negu pagrindinis tonas. Adelė Laigonaitė, atlikusi eksperimentą, išvadose teigia, jog ne pagrindinis tonas, o intensyvumas yra svarbiausias priegaidės požymis (Laigonaitė 1958: 90–100; 1959). Eksperimentais nustatyta, kad bendrinės kalbos cirkumfleksiniai ilgieji balsiai ir dvibalsiai keliomis dešimtosios decibelo intensyvesni už atitinkamus akutinius (Pakerys 1982: 175). Skiriasi ir pirmos dvibalsio ar dvigarsio dalies intensyvumas: akutinių mišriųjų dvigarsių pirma dalis intensyvesnė už atitinkamus cirkumfleksinių dvigarsių dėmenis (Pakerys 1982: 178). Yra ir priešingų nuomonių: Bronius Svecevičius analizės ir sintezės metodu kaitaliodamas intensyvumo piko vietą tikrino jos įtaką priegaidės suvokimui ir nustatė, kad tai reikšmingas priegaidės suvokimo parametras (Svecevičius 1978: 66). Bendrinės kalbos priegaides tyrinėjusi Valerija Vaitkevičiūtė tvirtina, kad priegaidės skiriasi ne horizontaliu kontūru, o vertikaliu garsų su skirtingomis priegaidėmis pagrindinio tono, intensyvumo ir kitų priemonių skirtumu, sukoncentruotu vienoje iš trijų lygios trukmės garso dalių (Vaitkevičiūtė 1995: 89–91). Priegaidžių skyrimui svarbus ne tik prozodinių, bet ir kokybinių požymių kitimas. Šie požymiai ypač priklauso nuo ilgojo skiemens foneminės sandaros: priegaidės ir garsų kokybės ryšys aiškiai pastebimas skiemenyse, kuriuos sudaro dvibalsiai ir mišrieji dvigarsiai, o ilgųjų monoftongų kokybei priegaidė turinti mažesnę įtaką. Nustatyta, kad bendrinės kalbos akutinių dvibalsių ir dvigarsių pirmieji dėmenys atviresni, o cirkumfleksinių – uždaresni (Pakerys 1995: 298). Taip pat pastebėta, kad kokybinius skirtumus perteikia ne konkrečios formantų reikšmės, o tų formantų dažnių kitimas: akutinių balsių jis ryškus ir kontrastingas, cirkumfleksinių – mažiau pastebimas (Girdenis 1974: 194; Girdenis, Pupkis 1974: 119). Šiaurės žemaičių tarmės tyrimai parodė, kad akutinių ilgųjų balsių formantų reikšmės priklauso ir nuo artikuliacijos: uždarieji akutiniai balsiai yra difuziškesni, atvirieji – kompaktiškesni. Ši ypatybė siejama su akūto koncentruota ir cirkumflekso difuziška energija (Girdenis 1996: 78). Pastarųjų metų darbuose jau laikomasi nuomonės, kad lietuvių kalbos priegaidės yra mišrios prigimties: jas skiria tam tikri kokybiniai (tembro) požymiai, skiemenų kiekybė, balso stiprumo (intensyvumo) bei pagrindinio tono moduliacijos, spektrinė struktūra (Ambrazas, red., 1994: 39; Pakerys 1982: 189; Vaitkevičiūtė 1995: 9; Stundžia 1996: 27). Dar reikia pridurti, kad ne vienas tyrinėtojas yra užsiminęs apie priegaidžių niveliaciją: šiaurės ir rytų aukštaičiai nebeskiria tvirtrapradės priegaidės nuo tvirtagalės skiemenyse su ilgaisiais balsiais bei dvibalsiais [ie], [uo] (taip pat ir bendrine kalba kalbantys) (Ambrazas, red., 1994: 39; Pakerys 1967a: 132; 1995: 303; Laigonaitė 1959: 20). Niveliacijos požymių yra nustatęs ir Lilija Anusienė (1983: 5–12), ji teigia, kad tvirtagalių ir tvirtapradžių balsių trukmės skirtumas lietuvių bendrinėje kalboje yra niveliuotas. MONOFTONGŲ PRIEGAIDŽIŲ POŽYMIAI | 3 Kalbotyros leidiniuose yra paskelbta nemaža lietuvių tarmių priegaidžių tyrinėjimų (Atkočaitytė 2000; Bukantis 1984; Eidukaitienė 1977; Kosienė 1982; Kačiūskienė, Girdenis 1997; Girdenis 1967, 1974; Murinienė 2000; Leskauskaitė 2000). Išsamus yra vakarų aukštaičių kauniškių tarmės priegaidžių tyrimas (Girdenis, Pupkis 1974: 111–120). Išanalizavę prozodinius požymius (balso trukmę, pagrindinio tono viršūnės padėtį, intensyvumo viršūnės padėtį) autoriai išvadose pabrėžia, kad patikimiausias požymis yra trukmė ir ji labiausiai skiria priegaides. Taip pat priegaidės skiriasi pagrindinio tono viršūnės padėtimi ir intensyvumo viršūne: akutinių balsių intensyvumo viršūnė pasirodo anksčiau negu cirkumfleksinių. O tokie požymiai, kaip pagrindinio tono diapazonas ir balsių pik inis intensyvumas, nuo priegaidžių beveik nepriklauso. Tokį išvadą vėliau patvirtino ir kitas pietinių vakarų aukštaičių tarmės balsių trukmės tyrimas: cirkumfleksiniai balsiai 1,1 karto ilgesni už akutinius (Kazlauskienė 1998: 53). Instrumentiškai ištyrus vakarų aukštaičių kauniškių Šakių šnektos prozodiją, tvirtinama, kad patoviausiai šios šnektos priegaides skiria pagrindinio tono viršūnės pasirodymo laikas: akutinių skiemenų viršūnės iškyla daug anksčiau negu cirkumfleksinių (Bacevičiūtė 2001: 78). Kiti prozodiniai požymiai priklauso nuo skiemens sandaros. Ilgieji balsiniai skiemenys taip pat dar skiriasi ir trukme – cirkumfleksiniai skiemenys ilgesni. Ilgųjų dvibalsinių ir dvigarsinių skiemenų priegaides ryškiausiai skiria pagrindinio tono kitimo diapazonas: akutinių diapazonas platesnis. Ne taip patikimai šio tipo skiemenis skiria tono viršūnės padėtis ir pirmojo dėmens kokybiniai požymiai. Anksčiau buvo tvirtinama, kad šiaurės žemaičių priegaides skiria staigus ar tolydus akustinio „piešinio“ ir artikuliacijos kitimas: akūtas – ryškus ir staigus, cirkumfleksas – neryškus ir tolydus (Girdenis 1974: 192). Vėlesni tyrimai parodė, kad šiaurės žemaičių priegaidžių skiriamieji požymiai siejami su bendrojo energijos lygio kitimu: akūtas yra koncentruotos energijos, o cirkumfleksas – skiemens centre išskaidytos energijos. Eksperimentai taip pat parodė akivaizdžią pagrindinio tono ir energijos lygio koreliaciją, todėl daroma išvada, kad pagrindinis tonas yra visai patikimas šiaurės žemaičių priegaidžių požymis (Girdenis 1996: 82). Ankstesnių eksperimentų išvadas patvirtino naujausi bandymai dirbtinai modifikuojant pagrindinį toną ir intensyvumą, nes nustatyta, kad šiaurės žemaičių priegaidės skiriasi pagrindinio tono kitimo staigumu: akūto tonas kinta staigiai, o cirkumflekso – nestagiai, tolygiai (Girdenis 1998: 38). Pietų žemaičių varniškių priegaidės ryškiausiai skiriasi kokybe bei dinaminiais požymiais: akūto trumpesnė tarimo trukmė, staigi pradžia ir intensyvumo kritimas skiriasi nuo tolydesnio ir ilgesnio cirkumflekso (Bukantis 1984: 22). Pietų žemaičių raseiniškių priegaidės reikšmingai skiriasi trukme: akūtiniai skiemenys ilgesni už cirkumfleksinius. Taip pat svarbus raseiniškių priegaidžių požymis – pagrindinio tono judėjimo trajektorija: akūto tonas pradžioje aukštai pakilęs ir beveik visą tarimo laiką leidžiasi žemyn, o cirkumflekso gana lygus ir truputį kylantis (Atkočaitytė 2000: 114). Ištyrus rytų aukštaičių priegaides nustatyta, kad svarbiausias jas skiriantis požymis – trukmė ir intensyvumas (Kosienė 1982: 67; Eidukaitienė 1977: 23). Šiaurės žemaičių ir rytų aukštaičių dvibalsinių skiemenų lyginimas parodė, kad žemaičių priegaides skiria pagrindinio tono kitimo diapazonas, o rytų aukštaičių priegaidės skiriasi pirmojo dėmens tembru (Kačiūskienė, Girdenis 1997: 32). 4 | ROBERTAS KUDIRKA Apžvelgus lietuvių kalbos tarmių priegaidžių tyrimus, matyti, kad priegaidžių opozicijai reikšti galimi įvairūs požymiai ir skirtingose tarmėse kiekvieno prozodinio požymio reikšmė nėra vienoda (Laigonaitė 1958: 7–90; Kazlauskas 1966: 119–121). Norėdami nustatyti, kokiais akustiniais požymiais skiriasi cirkumfleksiniai ir akūtiniai monoftongai, atlikome eksperimentą. Buvo tiriami akustiniai kirčiuotų monoftongų požymiai: pagrindinis tonas, intensyvumas, trukmė, pagrindinės formantės. Tyrimui pasirinkti bendrinės lietuvių kalbos dviskiemeniai (išimtiniu atveju triskiem eniai) žodžiai, kurių kirčiuotas monoftongas yra pirmame CV / C’V tipo skiemenyje. Iš žodynų išrinkti visi įmanomi šio skiemens tipo variantai su visais balsiais ir priebalsiais. Žodžiai rinkti iš tarties ir aiškinamųjų žodynų (Vaitkevičiūtė 2001; Vitkauskas 2001; DLKŽ; TŽŽ). Iš viso eksperimentui išrinkti 376 žodžiai su CV / C’V tipo kirčiuotais pirmaisiais skiemenimis, izoliuoti žodžiai perskaityti nominatyvine intonacija. Lietuvių kalbos eksperimentinė medžiaga įrašyta 2003 m. Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Eksperimentinės fonetikos laboratorijoje. Diktoriais pasirinkti profesionalūs aktoriai: Evaldas Leskauskas (g. 1976), gimė ir gyvena Kaune, dirba Akademiniame Kauno dramos teatre, kalba bendrine lietuvių kalba; Dainius Svobonas (g. 1968), gimė ir mokėsi Vilniuje, 21-erių persikėlė į Kauną ir čia gyvena jau trylika metų. Dirba Akademiniame Kauno dramos teatre, kalba bendrine lietuvių kalba. Diktorių intonacijos raiška smulkiai nebuvo reglamentuojama, prašyta skaityti normaliu tempu, vengiant ekspresyvumo, ir kuo neutralesne nominatyvine intonacija. Aparatinė įranga: kompiuteris Celeron 333 Mhz / 64 Mb RAM / 4 Mb SVGA / SB Audio PCI 64 V, mikrofonas Senheiser MD 421, stiprintuvas Audiotechnica ART 27F Tube Mic. Įrašo segmentavimas ir spektrinė analizė atlikta VU KHF Eksperimentinės fonetikos laboratorijoje programa PRAAT 4.0.47. Statistiniai skaičiavimai atlikti programomis Microsoft Excel, Statistica 5.5 ir SPSS 12.0 for Windows. Eksperimentinių duomenų analizei pasirinkti neutralesni priegaidžių pavadinimai: vietoj tvirtagalės priegaidės vartojama cirkumfleksinė, vietoj tvirtapradės – akūtinė. Schemose vartojamos priegaidžių pavadinimų santrumpos: cirkumfleksinė – „c“, akūtinė – „a“. 2. T R U K M Ė Žodžiuose matuota kirčiuoto pirmo CV / C’V tipo skiemens monoftongo absoliuti trukmė ir žodžio absoliuti trukmė milisekundėmis, pagal tai apskaičiuota santykinė trukmė [x = Xb : Xz (Xb – balso trukmė; Xz – žodžio trukmė)]. Gauti duomenys įvertinti statistiškai (žr. 1 lent.). Cirkumfleksinių ir akutinių balsių alotonų absoliučios trukmės santykiai parodyti 1 lentelėje, duomenys apibendrinti 1 ms tikslumu. Kaip matome, statistiškai patikimai skiriasi tik viena pozicija: cirkumfleksinis [ãː] yra ilgesnis už akūtinį [áː], pasikliaujamieji intervalai nedaug tesusikerta. Aišku, tokiam rezultatui turėjo įtakos maža MONOFTONGŲ PRIEGAIDŽIŲ POŽYMIAI 5 1 LENTELĖ. BALSIŲ ALOTONŲ ABSOLIUTI TRUKMĖ IR STATISTINIS JOS VERTINIMAS2 Balsiai n x̄ (ms) s(ms) v (%) 95% pasikl. interv. (ms) tₚ > <tₐ [iː] 32 234 39,64 16,9 220 ÷ 248 [iː] 34 222 51,44 23,1 204 ÷ 240 1,02<t₀,₀₅=2,00 [ɛː] 31 242 35,09 14,5 229 ÷ 255 0,36<t₀,₀₅=2,00 [ɛː] 35 239 31,59 13,2 228 ÷ 250 [ɛː] 28 264 33,35 12,6 251 ÷ 277 [ɑː] 42 247 27,26 11,0 239 ÷ 256 [ɑː] 8 227 19,04 8,4 211 ÷ 243 2,10>t₀,₀₅=2,01 [ɔː] 38 246 36,42 14,8 234 ÷ 258 0,50<t₀,₀₅=1,99 [ɔː] 36 241 36,14 15,0 229 ÷ 254 [uː] 46 226 42,58 18,8 214 ÷ 239 [uː] 46 233 39,74 17,1 221 ÷ 245 0,75<t₀,₀₅=1,99 akūtinių [áː] imtis. Visų kitų balsių alotonų pasikliaujamieji intervalai susikerta ir jų Studento kriterijus nerodo patikimų skirtumų, tačiau palyginus pasikliaujamuosius intervalus ir vidurkius pastebima didesnė cirkumfleksinių balsių trukmė (išskyrus cirkumfleksinį [ũː], kurio trukmės vidurkis mažesnis). Cirkumfleksinių balsių vidurkiai 3–20 ms didesni už akūtinių balsių vidurkius, taip pat cirkumfleksinių balsių pasikliaujamųjų intervalų apatinės 1–28 ms ribos ir viršutinės 4–13 ms ribos reikšmės visada didesnės negu akūtinių. Paanalizuokime santykinės trukmės duomenis: pagal lentelę (žr. 2 lentelę) statistiškai patikimai nesiskiria nė viena pozicija. Tačiau palyginę pasikliaujamuosius intervalus galime pastebėti, kad keturiose pozicijose iš penkių cirkumfleksinių balsių pasikliaujamųjų intervalų apatinės ir viršutinės ribos reikšmė didesnė už akūtinių. Išanalizavus visų tiriamųjų balsių trukmės duomenis statistiškai patikimų rezultatų negauta, bet palyginus pasikliaujamuosius intervalus pastebėtas bendras sisteminio pobūdžio dėsningumas: tiek absoliučios, tiek santykinės cirkumfleksinių balsių trukmės intervalai rodo, kad šios priegaidės balsiai yra ilgesni negu akūtiniai. Toks dėsningumas išryškėja keturiose lyginamose porose iš penkių. Pasikliaujamųjų intervalų diapazonų skirtumus paremia ir trukmės vidurkiai: cirkumfleksinių balsių absoliuti trukmė 243 ms (santykinė – 0,35), akūtinių – 232 ms (0,33). 2 Lentelėse vartojamų simbolių reikšmės: n – matavimų skaičius, x̄ – aritmetinis vidurkis, s – standartinis nuokrypis, v – variacijos koeficientas; pasikl. interv. – pasikliaujamasis intervalas, tₚ – apskaičiuota Studento kriterijaus reikšmė, tₐ – kritinė Studento kriterijaus reikšmė, α – rezultatų reikšmingumo lygmuo. 6 | ROBERTAS KUDIRKA 2 LENTELĖ. BALSIŲ ALOTONŲ SANTYKINĖ TRUKMĖ IR STATISTINIS JOS VERTINIMAS Balsiai n x̄ (ms) s(ms) v (%) 95% pasikl. interv. (ms) tₚ > < tₐ [íˑ] 32 0,33 0,07 21,0 0,31 ÷ 0,36 [íˑ] 34 0,33 0,07 20,8 0,30 ÷ 0,35 0,27 < t₀,₀₅ = 2,00 [ěˑ] 31 0,34 0,06 17,9 0,32 ÷ 0,36 [ěˑ] 35 0,35 0,06 18,2 0,33 ÷ 0,37 0,76 < t₀,₀₅ = 2,00 [ėˑ] 28 0,38 0,06 15,3 0,36 ÷ 0,40 [ãˑ] 42 0,33 0,05 14,1 0,32 ÷ 0,35 [áˑ] 8 0,30 0,03 10,3 0,28 ÷ 0,33 1,79 < t₀,₀₅ = 2,01 [õˑ] 38 0,35 0,07 19,2 0,33 ÷ 0,37 0,26 < t₀,₀₅ = 1,99 [óˑ] 36 0,35 0,07 19,7 0,32 ÷ 0,37 [ũˑ] 46 0,34 0,06 19,0 0,32 ÷ 0,36 [ũˑ] 46 0,33 0,07 21,6 0,31 ÷ 0,35 0,54 < t₀,₀₅ = 1,99 3. PAGRINDINIS TONAS Pagrindinis tonas buvo matuotas imant reikšmes iš penkių tono kontūro vietų, balso trukmė dalijama į penkias lygias dalis vertikaliai; matuota šiuose penkiuose taškuose: balso pradžioje, pabaigoje ir per vidurį, paskui atkarpos nuo pradžios iki vidurio ir nuo vidurio iki pabaigos dalijamos per pusę ir matuojama tuose taškuose. Pagal šiuos duomenis buvo apskaičiuotas pagrindinio tono diapazonas – intervalas tarp tono kontūro viršūnės ir žemiausio taško. Taip pat buvo matuota pagrindinio tono pikinė reikšmė, pikines reikšmės pasirodymo laikas milisekundėmis (atstumas nuo balso tarimo pradžios iki aukščiausio taško). Rezultatai pateikiami 3 lentelėje. Statistiškai patikrinus lyginamus cirkumfleksinių ir akutinių balsių diapazono pločius patikimų skirtumų negauta: diapazonai panašaus pločio, dažniau platesni cirkumfleksinių balsių diapazonai. Pasikliaujamųjų intervalų analizė taip pat nerodo kokių nors sistemiškų skirtumų, intervalai persidengia, kartais, galima sakyti, net sutampa. Antruoju pagrindinio tono požymiu – pikine pagrindinio tono reikšme – alotonai taip pat nesiskiria: visur neviršyta kritinė Studento kriterijaus reikšmė. Peržvelgus skirtingų alotonų tono pikines reikšmes pasikliaujamuosius intervalus ir vidurkius nepastebima aiškių polinkių: kartais vidurkiai ir pasikliaujamųjų intervalų ribų reikšmės didesnės cirkumfleksinių balsių ([ãˑ] 1,42 ht, pasikl. interv. 0,80 ÷ 2,04 ht ir [áˑ] 1,05 ht, pasikl. interv. -0,18 ÷ 2,28 ht; [õˑ] c 1,51 ht, pasikl. interv. 0,91 ÷ 2,11 ht ir [óˑ] 1,50 ht, pasikl. interv. 0,92 ÷ 2,08 ht; [ũˑ] c 2,59 ht, pasikl. interv. 2,15 ÷ 3,02 ht ir MONOFTONGŲ PRIEGAIDŽIŲ POŽYMIAI 7 [űː] a 2,31 ht, pasikl. interv. 1,84 ÷ 2,78 ht), o kartais akutiniu ([íː] a 2,35 ht, pasikl. interv. 1,90 ÷ 2,80 ht ir [íː] c 2,17 ht, pasikl. interv. 1,75 ÷ 2,59 ht; [éː] a 1,96 ht, pasikl. interv. 1,43 ÷ 2,49 ht ir [ěː] c 1,62 ht, pasikl. interv. 0,95 ÷ 2,29 ht). Trečiasis analizuojamas pagrindinio tono požymis yra pikinis pagrindinio tono laikas. Statistiškai patikrinus rezultatus nustatyta, kad reikšmingų skirtumų nėra: tono viršūnės pasirodymo laikas labai įvairus, pasikliaujamieji intervalai visur susikerta. Palyginus cirkumfleksinių balsių pikinio pagrindinio tono laiko vidurkius ir pasikliaujamuosius intervalus su akutinis kokio nors sistemiško pobūdžio dėsningumo nepastebėta: kartais vidurkiai ir pasikliaujamųjų intervalų ribų reikšmės didesnės cirkumfleksinių balsių ([ěː] 109,16 ms, pasikl. interv. 77,15 ÷ 141,17 ms ir [éː] 72,89 ms, pasikl. interv. 46,80 ÷ 98,97 ms; [āː] 101 ms, pasikl. interv. 69,62 ÷ 132,38 ms ir [áː] 98,88 ms, pasikl. interv. 8,26 ÷ 189,49 ms; [ōː] 130,55 ms, pasikl. interv. 98,26 ÷ 162,84 ms ir [óː] 92,31 ms, pasikl. interv. 63,54 ÷ 121,08 ms), o kartais akutinių ([íː] 90 ms, pasikl. interv. 64,13 ÷ 115,87 ms ir [ìː] 82,78 ms, pasikl. interv. 53,48 ÷ 112,09 ms; [űː] 77,96 ms, pasikl. interv. 56,01 ÷ 99,90 ms ir [üː] 69,98 ms, pasikl. interv. 48,01 ÷ 91,95 ms). Schemose (žr. 1, 2, 3, 4, 5 pav.) pavaizduotos pagrindinio tono kreivės pagal balsių matavimo duomenis, paimtus iš penkių kreivės vietų. Galima palyginti, kaip kinta cirkumfleksinės ir akutinių priegaidžių pagrindinio tono kreivės. Matyti, kad cirkumfleksinių ir akutinių balsių tono diapazonai panašūs, kartais, galima sakyti, net sutampa pasikliaujamųjų intervalų ribos. 3 LENTELĖ. BALSIŲ ALOTONŲ PAGRINDINIO TONO POŽYMIAI IR STATISTINIS JŲ VERTINIMAS Tiriamasis požymis Balsiai n x̄ s v (%) 95% pasikl. interv. tₚ > <tₐ Diапазона (ht) [iː] 32 1,54 1,28 83,1 1,08 ÷ 2,00 [íː] 34 1,47 1,12 76,4 1,08 ÷ 1,86 0,23 < t₀,₀₅ = 2,00 Pikinis pagrindinis tonas (ht) [íː] 32 2,17 1,16 53,4 1,75 ÷ 2,59 [íː] 34 2,35 1,29 55,1 1,90 ÷ 2,80 0,59 < t₀,₀₅ = 2,00 Pagrindinio tono viršūnės pasirodymo laikas (ms) [íː] 32 82,78 81,26 98,2 53,48 ÷ 112,09 [íː] 34 90,00 74,16 82,4 64,13 ÷ 115,87 0,38 < t₀,₀₅ = 2,00 Diапазона (ht) [ěː] 31 1,29 0,74 57,7 1,01 ÷ 1,56 [éː] 35 1,44 0,89 61,9 1,13 ÷ 1,74 0,74 < t₀,₀₅ = 2,00 8 | ROBERTAS KUDIRKA 3 LENTELĖS TĘSINYS Tiriamasis požymis Balsiai n x̄ s v (%) 95% pasikl. interv. tₚ > <tₐ Pikinis pagrindinis tonas (ht) [ėː] 31 1,62 1,82 112,3 0,95 ÷ 2,29 [ėː] 35 1,96 1,55 79,0 1,43 ÷ 2,49 0,82 < t₀,₀₅ = 2,00 Pagrindinio tono viršūnės pasirodymo laikas (ms) [ėː] 31 109,16 87,27 79,9 77,15 ÷ 141,17 [ėː] 35 72,89 75,93 104,2 46,80 ÷ 98,97 1,81 < t₀,₀₅ = 2,00 Diапазonas (ht) [ėː] 28 1,85 1,39 75,2 1,31 ÷ 2,39 Pikinis pagrindinis tonas (ht) [ėː] 28 1,38 1,68 121,4 0,73 ÷ 2,03 Pagrindinio tono viršūnės pasirodymo laikas (ms) [ėː] 28 107,11 97,59 91,1 69,26 ÷ 144,95 Diапазonas (ht) [āː] 42 1,58 1,07 68,1 1,24 ÷ 1,91 [āː] 8 1,10 0,91 83,2 0,33 ÷ 1,86 1,19 < t₀,₀₅ = 2,01 Pikinis pagrindinis tonas (ht) [āː] 42 1,42 1,99 140,4 0,80 ÷ 2,04 [āː] 8 1,05 1,47 139,8 -0,18 ÷ 2,28 0,50 < t₀,₀₅ = 2,01 Pagrindinio tono viršūnės pasirodymo laikas (ms) [āː] 42 101,00 100,69 99,7 69,62 ÷ 132,38 [āː] 8 98,88 108,38 109,6 8,26 ÷ 189,49 0,05 < t₀,₀₅ = 2,01 Diапазonas (ht) [ōː] 38 1,36 0,93 68,6 1,05 ÷ 1,67 0,39 < t₀,₀₅ = 1,99 [ōː] 36 1,28 0,96 75,4 0,95 ÷ 1,60 MONOFTONGŲ PRIEGAIDŽIŲ POŽYMIAI 9 3 LENTELĖS TĘSINYS Tiriamasis požymis | Balsiai | n | x̄ | s | v (%) | 95% pasikl. interv. | tₚ > < tₐ Pikinis pagrindinis tonas (ht) | [ōˑ] | 38 | 1,51 | 1,82 | 120,5 | 0,91 ÷ 2,11 | 0,02 < t₀,₀₅ = 1,99 | [óˑ] | 36 | 1,50 | 1,72 | 114,5 | 0,92 ÷ 2,08 | Pagrindinio tono viršūnės pasirodymo laikas (ms) | [ōˑ] | 38 | 130,55 | 98,25 | 75,3 | 98,26 ÷ 162,84 | 1,79 < t₀,₀₅ = 1,99 | [óˑ] | 36 | 92,31 | 85,03 | 92,1 | 63,54 ÷ 121,08 | Diapazonas (ht) | [ūˑ] | 46 | 1,87 | 1,52 | 81,3 | 1,42 ÷ 2,32 | 0,26 < t₀,₀₅ = 1,99 | [úˑ] | 46 | 1,79 | 1,33 | 74,1 | 1,40 ÷ 2,18 | Pikinis pagrindinis tonas (ht) | [ūˑ] | 46 | 2,59 | 1,46 | 56,6 | 2,15 ÷ 3,02 | 0,87 < t₀,₀₅ = 1,99 | [úˑ] | 46 | 2,31 | 1,57 | 68,2 | 1,84 ÷ 2,78 | Pagrindinio tono viršūnės pasirodymo laikas (ms) | [ūˑ] | 46 | 69,98 | 74,00 | 105,7 | 48,01 ÷ 91,95 | 0,52 < t₀,₀₅ = 1,99 | [úˑ] | 46 | 77,96 | 73,90 | 94,8 | 56,01 ÷ 99,90 10 | ROBERTAS KUDIRKA 1 PAV. CIRKUMFLEKSINIŲ [iː] (–) IR AKŪTINIŲ [íː] (–·) BALSIŲ PAGRINDINIO TONO KREIVĖS 2 PAV. CIRKUMFLEKSINIŲ [ūː] (–) IR AKŪTINIŲ [úː] (–·) BALSIŲ PAGRINDINIO TONO KREIVĖS MONOFTONGŲ PRIEGAIDŽIŲ POŽYMIAI | 11 3 PAV. CIRKUMFLEKSINIŲ [êː] (–) IR AKŪTINIŲ [éː] (– ·) BALSIŲ PAGRINDINIO TONO KREIVĖS 12 | ROBERTAS KUDIRKA 5 PAV. CIRKUMFLEKSINIŲ [õː] (−) IR AKŪTINIŲ [óː] (−·) BALSIŲ PAGRINDINIO TONO KREIVĖS Apibendrinant galima teigti, kad cirkumfleksiniai balsiai nuo akūtinių balsių statistiškai patikimai nesiskiria nei pagrindinio tono diapazonu, nei pikine reikšme, nei tono viršūnės pasirodymo laiku. Pasikliaujamieji intervalai sisteminio pobūdžio skirtumų nerodo. 4. INTENSYVUMAS Intensyvumas buvo matuotas pagal tokią pat metodiką kaip ir pagrindinis tonas. Statistiškai įvertinti rezultatai 4 lentelėje. 4 LENTELĖ. BALSIŲ ALOTONŲ INTENSYVUMO POŽYMIAI IR STATISTINIS JŲ VERTINIMAS Tiriamasis požymis | Balsiai | n | x̄ | s | v (%) | 95% pasikl. interv. | tᵦ < tₐ Diაპazonas (dB) | [íː] | 32 | 6,47 | 2,60 | 40,2 | 5,53 ÷ 7,41 | | [íː] | 34 | 5,79 | 2,50 | 43,1 | 4,92 ÷ 6,66 | 1,07 > t₀,₀₅ = 2,00 MONOFTONGŲ PRIEGAIDŽIŲ POŽYMIAI | 13 4 LENTELĖS TĘSINYS Tiriamasis požymis | Balsai | n | x̄ | s | v (%) | 95% pasikl. interv. | tₚ > < tα Pikinis intensyvumas (dB) | [ĭ] | 32 | 69,56 | 3,21 | 4,6 | 68,40 ÷ 70,72 | 0,32 < t₀,₀₅ = 2,00 Pikinis intensyvumas (dB) | [ĭ] | 34 | 69,32 | 2,94 | 4,2 | 68,30 ÷ 70,35 Pikinio intensyvumo laikas (ms) | [ĭ] | 32 | 100,09 | 56,75 | 56,7 | 79,63 ÷ 120,56 | 1,10 < t₀,₀₅ = 2,00 Pikinio intensyvumo laikas (ms) | [ĭ] | 34 | 85,79 | 48,27 | 56,3 | 68,96 ÷ 102,63 Diапазонас (dB) | [ė̌] | 31 | 5,48 | 2,39 | 43,6 | 4,61 ÷ 6,36 | 0,14 < t₀,₀₅ = 2,00 Diапазонас (dB) | [ė̌] | 35 | 5,57 | 2,59 | 46,5 | 4,68 ÷ 6,46 Pikinis intensyvumas (dB) | [ė̌] | 31 | 70,68 | 3,65 | 5,2 | 69,34 ÷ 72,01 | 0,47 < t₀,₀₅ = 2,00 Pikinis intensyvumas (dB) | [ė̌] | 35 | 71,09 | 3,42 | 4,8 | 69,91 ÷ 72,26 Pikinio intensyvumo laikas (ms) | [ė̌] | 31 | 101,61 | 48,79 | 48,0 | 83,72 ÷ 119,51 | 1,28 < t₀,₀₅ = 2,00 Pikinio intensyvumo laikas (ms) | [ė̌] | 35 | 86,34 | 47,73 | 55,3 | 69,95 ÷ 102,74 Diапазонас (dB) | [ė̌] | 28 | 4,61 | 1,91 | 41,5 | 3,87 ÷ 5,35 Pikinis intensyvumas (dB) | [ė̌] | 28 | 70,57 | 4,10 | 5,8 | 68,98 ÷ 72,16 Pikinio intensyvumo laikas (ms) | [ė̌] | 28 | 76,36 | 57,77 | 75,7 | 53,96 ÷ 98,76 Diапазонас (dB) | [ã] | 42 | 5,93 | 2,48 | 41,9 | 5,15 ÷ 6,70 | 0,30 < t₀,₀₅ = 2,01 Diапазонас (dB) | [á] | 8 | 5,63 | 3,25 | 57,8 | 2,91 ÷ 8,34 Pikinis intensyvumas (dB) | [ã] | 42 | 70,74 | 4,82 | 6,8 | 69,24 ÷ 72,24 | 0,01 < t₀,₀₅ = 2,01 Pikinis intensyvumas (dB) | [á] | 8 | 70,75 | 4,77 | 6,7 | 66,76 ÷ 74,74 14 | ROBERTAS KUDIRKA 4 LENTELĖS TĘSINYS Tiriamasis požymis | Balsiai | n | x̄ | s | v (%) | 95% pasikl. interv. | tₚ > tₐ. Pikinio intensyvumo laikas (ms) | [ãˇ] | 42 | 86,31 | 56,49 | 65,4 | 68,70 ÷ 103,92 | 0,44 < t₀,₀₅ = 2,01; [áˇ] | 8 | 95,63 | 45,38 | 47,5 | 57,68 ÷ 133,57. Diапазonas (dB) | [õˇ] | 38 | 6,82 | 2,52 | 37,0 | 5,99 ÷ 7,65 | 0,59 < t₀,₀₅ = 1,99; [óˇ] | 36 | 6,47 | 2,49 | 38,5 | 5,63 ÷ 7,31. Pikinis intensyvumas (dB) | [õˇ] | 38 | 73,29 | 5,54 | 7,6 | 71,47 ÷ 75,11 | 0,78 < t₀,₀₅ = 1,99; [óˇ] | 36 | 72,36 | 4,64 | 6,4 | 70,79 ÷ 73,93. Pikinio intensyvumo laikas (ms) | [õˇ] | 38 | 104,32 | 46,05 | 44,1 | 89,18 ÷ 119,45 | 0,25 < t₀,₀₅ = 1,99; [óˇ] | 36 | 101,56 | 49,58 | 48,8 | 84,78 ÷ 118,33. Diапазonas (dB) | [ũˇ] | 46 | 5,24 | 2,61 | 49,8 | 4,46 ÷ 6,01; [úˇ] | 46 | 5,04 | 2,26 | 44,8 | 4,37 ÷ 5,71 | 0,38 < t₀,₀₅ = 1,99. Pikinis intensyvumas (dB) | [ũˇ] | 46 | 70,83 | 4,10 | 5,8 | 69,61 ÷ 72,04; [úˇ] | 46 | 70,96 | 4,43 | 6,2 | 69,64 ÷ 72,27 | 0,15 < t₀,₀₅ = 1,99. Pikinio intensyvumo laikas (ms) | [ũˇ] | 46 | 76,52 | 64,58 | 84,4 | 57,35 ÷ 95,70; [úˇ] | 46 | 80,35 | 71,63 | 89,1 | 59,08 ÷ 101,62 | 0,27 < t₀,₀₅ = 1,99. Statistiškai įvertinus duomenis matyti, kad intensyvumo diapazonai neskiria priegaidžių, statistiškai patikimai nesiskiria nė viena pozicija iš visų lyginamų. Keturiose pozicijose iš penkių cirkumfleksinių balsių diapazono vidurkio ir pasikliaujamojo intervalo reikšmės yra didesnės negu akutinių balsių, o tai reiškia, kad cirkumfleksinių balsių diapazonas platesnis. Apskaičiavus diapazono vidurkius akivaizdu, kad tas skirtumas labai mažas: cirkumfleksinių balsių diapazono vidurkis 5,76 dB, akutinių – 5,70 dB. Statistiškai patikrinus pikinio intensyvumo reikšmes nustatyta, kad patikimai nesiskiria nė viena pozicija. Visų alotonų pasikliaujamieji intervalai susikerta ar net sutampa, apskaičiuota Studento kriterijaus reikšmė dažniausiai labai maža. Palyginus intensyvumo viršūnių pasirodymo laiką statistiškai patikimų rezultatų negauta. Trijose pozicijose cirkumfleksinių balsių [ĩˇ], [ẽˇ], [õˇ] viršūnė pasirodo vė MONOFTONGŲ PRIEGAIDŽIŲ POŽYMIAI 15 liau negu atitinkamų akūtinių balsių, tačiau likusiose dviejose akūtinių balsių [áː], [úː] viršūnė pasirodo vėliau negu atitinkamų cirkumfleksinių balsių. Schemose (žr. 6, 7, 8, 9, 10 pav.) pavaizduotos cirkumfleksinių ir akūtinių balsių intensyvumo kreivės. Galima palyginti, kaip kinta cirkumfleksinių ir akūtinių balsių intensyvumas. Schemoje pirma kreivė yra cirkumfleksinių balsių, antra – akūtinių balsių. Apibendrinus visus akustinius intensyvumo požymius galima daryti išvadą, kad cirkumfleksiniai balsiai nuo akūtinių statistiškai patikimai nesiskiria nei intensyvumo kitimo diapazonu, nei pikine reikšme, nei viršūnės pasirodymo laiku. Išsiskiria tik šiek tiek platesnis cirkumfleksinių balsių diapazonas. 6 PAV. CIRKUMFLEKSINIŲ [ĩː] (–) IR AKŪTINIŲ [ĩˊ] (– ·) BALSIŲ INTENSYVUMO KREIVĖS 16 | ROBERTAS KUDIRKA 7 PAV. CIRKUMFLEKSINIŲ [ɛː] (−) IR AKŪTINIŲ [ɛː] (−·) BALSIŲ INTENSYVUMO KREIVĖS MONOFTONGŲ PRIEGAIDŽIŲ POŽYMIAI 17 9 PAV. CIRKUMFLEKSINIŲ [õː] (−) IR AKŪTINIŲ [óː] (−·) BALSŲ INTENSYVUMO KREIVĖS 10 PAV. CIRKUMFLEKSINIŲ [ùː] (−) IR AKŪTINIŲ [úː] (−·) BALSŲ INTENSYVUMO KREIVĖS 18 | ROBERTAS KUDIRKA 5. FORMANTINĖ STRUKTŪRA Spektrogramose buvo išmatuoti cirkumfleksinių ir akutinių balsių pirmosios ir antrosios formančių vidurio dažniai. Formančių duomenys įvertinti statistiškai, vidurkiai ir pasikliaujamieji intervalai apibendrinti 10 Hz tikslumu. Rezultatai pateikti 5 lentelėje. 5 LENTELĖ. BALSIŲ ALOTONŲ PIRMSIOS IR ANTROSIOS (F₁ IR F₂) FORMANTŲ DAŽNIAI IR STATISTINIS JŲ VERTINIMAS Formantės | Balsiai | n | x̄ (Hz) | s (Hz) | v (%) | 95% pasikl. interv. (Hz) | tₚ < tₐ F₁ | [íː] | 32 | 230 | 15,83 | 6,8 | 230 ÷ 240 | [íː] | 34 | 240 | 13,19 | 5,6 | 230 ÷ 240 | 0,75 < t₀,₀₅ = 2,00 F₂ | [íː] | 32 | 2230 | 88,08 | 4,0 | 2200 ÷ 2260 | [íː] | 34 | 2220 | 91,08 | 4,1 | 2190 ÷ 2250 | 0,35 < t₀,₀₅ = 2,00 F₁ | [ėː] | 31 | 340 | 19,14 | 5,6 | 330 ÷ 350 | [ėː] | 35 | 350 | 16,97 | 4,9 | 340 ÷ 350 | 1,33 < t₀,₀₅ = 2,00 F₂ | [ėː] | 31 | 2090 | 112,19 | 5,4 | 2040 ÷ 2130 | [ėː] | 35 | 2090 | 98,15 | 4,7 | 2060 ÷ 2120 | 0,13 < t₀,₀₅ = 2,00 F₁ | [ėː] | 28 | 650 | 30,83 | 4,8 | 640 ÷ 660 F₂ | [ėː] | 28 | 1710 | 235,25 | 13,7 | 1620 ÷ 1800 F₁ | [áː] | 42 | 690 | 43,38 | 6,3 | 680 ÷ 700 | [áː] | 8 | 690 | 47,43 | 6,9 | 650 ÷ 730 | 0,09 < t₀,₀₅ = 2,01 F₂ | [áː] | 42 | 1220 | 128,57 | 10,5 | 1180 ÷ 1260 | [áː] | 8 | 1260 | 19,09 | 1,5 | 1240 ÷ 1270 | 0,80 < t₀,₀₅ = 2,01 F₁ | [õː] | 38 | 440 | 46,76 | 10,6 | 430 ÷ 460 | 0,43 < t₀,₀₅ = 1,99 | [õː] | 36 | 440 | 35,25 | 7,9 | 430 ÷ 460 F₂ | [õː] | 38 | 780 | 182,63 | 23,3 | 720 ÷ 840 | 1,56 < t₀,₀₅ = 1,99 | [õː] | 36 | 730 | 74,20 | 10,1 | 710 ÷ 760 F₁ | [ūː] | 46 | 300 | 29,11 | 9,8 | 290 ÷ 310 | [ūː] | 46 | 290 | 25,58 | 8,7 | 280 ÷ 300 | 0,84 < t₀,₀₅ = 1,99 F₂ | [ūː] | 46 | 660 | 90,47 | 13,7 | 630 ÷ 690 | [ūː] | 46 | 670 | 110,00 | 16,5 | 630 ÷ 700 | 0,28 < t₀,₀₅ = 1,99 MONOFTONGŲ PRIEGAIDŽIŲ POŽYMIAI 19 Lyginant cirkumfleksinių ir akūtinių balsių pirmosios ir antrosios formantčių vidurkių dažnius statistiškai patikimų skirtumų nenustatyta: pasikliaujamieji interva- 11 PAV. CIRKUMFLEKSINIŲ (−) IR AKŪTINIŲ (−·) BALSIŲ SPEKTRINĖS CHARAKTERISTIKOS 12 PAV. CIRKUMFLEKSINIŲ IR AKŪTINIŲ BALSIŲ PIRMOJI (F1) IR ANTROJI (F2) FORMANTĖS 20 | ROBERTAS KUDIRKA lai labai susikerta ar net sutampa, apskaičiuota Studento kriterijaus reikšmė dažniausiai labai maža, nė viena pozicija neviršija kritinės reikšmės. Dažniausiai formantų reikšmės skiriasi 10 Hz arba sutampa, išskyrus balsius [aˑ] ir [oˑ], kai cirkumfleksinių balsių antrosios formantės reikšmės skiriasi nuo akūtinių 40–50 Hz. Apibendrinant galima daryti išvadą, kad formantinės struktūros ypatybėmis priegaidės nesiskiria. Tuo akivaizdžiai galima įsitikinti panagrinėjus 11 ir 12 schemas. 6. IŠVADOS Išanalizavus eksperimentinius cirkumfleksinių ir akūtinių balsių duomenis galima padaryti tokias išvadas: a. Trukme cirkumfleksiniai balsiai nuo akūtinių statistiškai patikimai nesiskiria, tačiau palyginus pasikliaujamuosius intervalus pastebimas bendras sisteminio pobūdžio dėsningumas: tiek absoliučios, tiek santykinės cirkumfleksinių balsių trukmės intervalai rodo, kad šios priegaidės balsiai yra ilgesni negu akūtiniai. Toks dėsningumas išryškėja keturiose lyginamose porose iš penkių. b. Pagrindinio tono ir intensyvumo požymiais cirkumfleksinė priegaidė nuo akūtinės statistiškai patikimai nesiskiria, pasikliaujamieji intervalai sisteminio pobūdžio skirtumų nerodo, išskyrus intensyvumo diapazono intervalus, kurie rodo cirkumfleksinių balsių platėlesnį diapazoną. c. Lyginant cirkumfleksinių ir akūtinių balsių pirmosios ir antrosios formančių vidurio dažnius statistiškai patikimų skirtumų nenustatyta: pasikliaujamieji intervalai labai susikerta ar net sutampa. ŠALTINIŲ SUTRUMPINIMAI DLKŽ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 4 leid., vyr. red., Keinys, S. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. TŽŽ – Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Alma littera, 2001. LITERATŪRA AMBRAZAS, V., red., 1994: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. ANUSIENĖ, L. 1983: Kirčiuotų ilgųjų balsių trukmė lietuvių bendrinės kalbos frazėse. Kalbotyra 34 (1), 5–13. ATKOČAITYTĖ, D. 2000: Pietų žemaičių raseiniškių fonologinė sistema: prozodija ir vokalizmas. Daktaro disertacija, Vilnius: VPU. BACEVIČIŪTĖ, R. 2001: Šakių šnektos fonologinė sistema: prozodija ir vokalizmas. Daktaro disertacija, Vilnius: VPU. BUKANTIS, J. 1984: Фонология южножемайтского Варняйского говора. Daktaro disertacija, Vilnius: VU. EIDUKAITIENĖ, E. 1977: Kupiškėnų monoftongų priegaidės. Kalbotyra 28 (1), 18–23. GIRDENIS, A. 1967: Mažeikių tarmės priegaidžių fonetinės ypatybės. Kalbotyra 15, 26–27. GIRDENIS, A. 1974: Prozodinės priegaidžių ypatybės šiaurės žemaičių tarmėje. Eksperimentinė ir praktinė fonetika 6, 160–198. GIRDENIS, A. 1996: Energetinė šiaurės žemaičių tarmės priegaidžių fonetinės prigimties interpretacija. Baltistica 31 (1), 71–84. GIRDENIS, A. 1998: Šiaurės žemaičių priegaidės skiriamieji požymiai. Lietuvių kalba: tyrėjai ir tyrimai. Konferencija Kazimiero Jauniaus 150-osioms gimimo ir 90-osioms mirties metinėms paminėti. Pranešimų tezės, Vilnius: VPU, LKI, 37–38. MONOFTONGŲ PRIEGAIDŽIŲ POŽYMIAI | 21 Girdенis, A., Pupkis, A. 1974: Pietinių vakarų aukštaičių priegaidės (prozodiniai požymiai). Eksperimentinė ir praktinė fonetika 6, 107–125. Kačiukienė, G., Girdenis, A. 1997: Rytų aukštaičių ir šiaurės žemaičių priegaidės: bendrybės ir skirtumai. Kalbotyra 46 (1), 31–36. Kaukėnienė, L. 2003: Lietuvių bendrinės kalbos nekirčiuotų balsių kiekybė. Lietuvių kalbotyros klausimai 48, 35–47. Kazlauskienė, A. 1998: Pietinių vakarų aukštaičių tarmės balsių kiekybė. Daktaro disertacija, Kaunas: VDU. Kazlauskas, J. 1966: Fonologinė kirčio raidos baltų kalbose interpretacija. Baltistica 2 (2), 119–132. Kosienė, O. 1982: Rytų aukštaičių uteniškių monoftongų priegaidės. Kalbotyra 33 (1), 61–71. Laigonaitė, A. 1959: Dėl lietuvių kalbos kirčio ir priegaidės supratimo. Kalbotyra 1, 71–100. Laigonaitė, A. 1958: Literatūrinės lietuvių kalbos kirčiavimas, Vilnius: Mokslas. Leskauskaitė, A. 2000: Seirijų šnektos mišriųjų dvigarsių priegaidės. Lietuvių kalbotyros klausimai 43, 153–164. Murinienė, L. 2000: Akmenės šnektos fonologinė sistema: vokalizmas ir prozodija. Daktaro disertacija, Vilnius: VU. Pakerys, A. 1967a: Apie kirtį. Kalbotyra 18, 129–134. Pakerys, A. 1967b: Spektriniai tvirtapradžių ir tvirtagalių dvibalsių skirtumai. Spalio revoliucija ir visuomeniniai mokslai Lietuvoje: konferencijos medžiaga, Vilnius. Pakerys, A. 1968a: Dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos sudėtinių dvibalsių au, ai, ei akustiniai požymiai. Eksperimentinės fonetikos ir kalbos psichologijos koliokviumo medžiaga 3, 97–118. Pakerys, A. 1968b: Lietuvių literatūrinės kalbos dvibalsių au, ai, ei akustiniai požymiai: eksperimentinis fonetinis tyrimas. Kandidato disertacija, Vilnius: VPI. Pakerys, A. 1982: Lietuvių bendrinės kalbos prozodija, Vilnius: Mokslas. Pakerys, A. 1995: Lietuvių bendrinės kalbos fonetika, Vilnius: Žara. Pakerys, A., Plakunova, T., Urbelienė, J. 1970: Относительная длительность гласных литовского языка. Eksperimentinės fonetikos ir kalbos psichologijos koliokviumo medžiaga: kalbos garsai ir intonacija, 4, 30–53. Pakerys, A., Plakunova, T., Urbelienė, J. 1972: Относительная длительность дифтонгов литовского языка. Материалы коллоквиума лаборатории экспериментальной фонетики и психологии речи 5, 3–36. Stundžia, B. 1996: Lietuvių kalbos kirčiavimas, Vilnius: Baltos lankos. Svecevičius, B. 1964: Простые гласные современного литовского литературного языка. Канд. диссертация, Вильнюс: ВПИ. Svecevičius, B. 1978: Bendrinės kalbos priegaidžių intensyvumo tyrimas analizės-sintezės-analizės metodu. Kalbos garsai ir melodika, Vilnius: Mokslas, 64–67. Vaitkevičiūtė, V. 1960: Lietuvių kalbos balsių ir dvibalsių ilgumas, arba kiekybė. Lietuvių kalbotyros klausimai 3, 207–217. Vaitkevičiūtė, V. 1995: Bendrinės lietuvių kalbos priegaidės, Vilnius: Enciklopedija. Vaitkevičiūtė, V. 2001: Lietuvių kalbos tarties pagrindai ir žodynas, Vilnius: Pradai. Vitkauskas, V. 2001: Lietuvių kalbos tarties žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Robertas Kudirka Vilniaus universitetas KHF Užsienio kalbų katedra Muitinės g. 8, LT-44280, Kaunas, Lietuva [email protected] Gauta 2005 05 12