Axel Holvoet, Rolandas Mikulskas, red. „Gramatinių funkcijų tyrimai“

126 | RECENZIJOS AxeEL HoLvoet, ROLANDAS MIKULSKAS, RED. GRAMATINIUV FUNKCIJU TYRIMAI Vilnius: Lietuviy kalbos institutas, 2005, 199 p., ISBN 9986-668-85-9 (Lietuviy kalbos gramatikos darbai, 3.) Tretiajame Lietuviy kalbos gramatikos darby rinkinyje siekiama aptarti lietuviy kalbos sakinio sandaros vienetus, paprastai Zymimus sakinio daliy terminais, ir spresti su jy apibréZimais susijusias problemas. Tie vienetai nagrinéjami atskiruose straipsniuose, parengtuose darbo vadovo Axelio Holvoeto su keliais talkininkais. Septyni rinkinio straipsniai paraSyti pagal bendra plana ir juos galima laikyti vientiso darbo skyriais. SusipaZinus su Siuo rinkiniu ir darbo vadovo papildomomis pastabomis (Holvoet 2005) darosi aiskesné numatyto parengti lietuviy kalbos sintaksés apraSo koncepcija. Gramatinés funkcijos, knygoje aptartos su pla¢ia dabartinés kalbotyros teoriniy darby perspektyva, turi fundamentalia reiksme sakinio sandaros tyrimui. Cia pateikta daug naujy sprendimy, kurie lietuviy kalbos tyrinétojy turéty biti nuodugniai ir visapusiskai apsvarstyti. Knyga pradedama skyriumi apie sintaksine priklausomybe. Jame toliau plétojama pirmajame Lietuviy kalbos gramatikos darby rinkinyje i8déstyta paZiiira i du sintaksiniy ry3iu tipus — valdyma ir modifikavima. Parodytas skirtingas tu tipy vaidmuo sakinio loginéje (predikato ir argumenty) struktaroje. Atkreiptas démesys i nevienoda semantine pagrindinio ir priklausomojo démens funkcija junginyje. Sintaksiskai priklausomas démuo tam tikrais atvejais gali sudaryti junginio semantines prielaidas, t. y. eiti semantiniu funktoriumi. Pavyzdiiui, junginyje grazi gélé semantiniu funktoriumi eina priklausomasis demuo graii, modifikuojantis pagrindinj démenj gélé. Atsizvelgiant j semantika sitiloma skirti du sintaksiniy ry8iy potipius: specifikavima ir determinavima. Pirmojo potipio junginiy pagrindinis démuo esti semantiskai nepilnareikSmis (pavyzdiiui, veiksmazodis gali junginyje gali lyti), antrojo potipio junginiuose semanti8kai nepilnareiksmis esti priklausomasis demuo - rodomasis jvardis (ta kepuré). Apskritai Siame skyriuje sintaksiniai rySiai aiSkiai diferencijuoti nuo sakinio loginés ir semantinés struktiros vienety ir pateiktas geras skirtingu lygmenu santykio analizés pavyzdys. Pagal valdyma arba modifikavima skiriami papildiniai nuo aplinkybiy. Valdomi priklausomieji démenys laikomi papildiniais, o modifikuojantieji — aplinkybémis. Ta¢iau veiksnj ir tiesioginj papildinj sitiloma apibré2ti jau kitu pagrindu. Antrajame knygos skyriuje, kuriame aptariamos Sios funkcijos, teigiama, kad veiksnio ir tiesioginio papildinio savoky negalima suformuluoti remiantis vien tik sintaksiniais rySiais. ,,Apibidinant Sias savokas daZnai atsizvelgiama j sintaksines, morfosintaksines ir semantines savybes“ (63-64). Svarbiausiais veiksnio ir tiesioginio papildinio poZymiais laikoma raiska gramatiniais (resp. struktiriniais) vardininko tr galininko linksniais, kurie prieSinami vienas kitam tranzityvinio sakinio struktiiroje ir pagal dalyvavima sintaksiniuose procesuose turi auk3¢iausia vieta linksniu »prieinamumo* (accessibility) hierarchijoje. Vardininka ar galininka sintaksi3kai atitinka ir tik semanti8kai kei¢ia ,,ant virSaus uzraSytas semantinis linksnis ~ neapibrézto kiekio ar neiginio kilmininkas, plg.: Atéjo sveciai / sveciy; Skai¢iau tq straipsnj / neskaiciau to straipsnio (53). Toks kilmininkas suponuoja vardininko ar galininko funkcija. Tai tikslus pastebéjimas. Kad kilmininkas ia turi tiesioginio papildinio RECENZIJOS | 12% funkcija, patvirtina ir santykis su vardininku pasyvineje konstrukcijoje, plg. mano skautytas / neskaitytas straipsnis. Taéiau kilmininkas, valdomas veiksmazodziy laukti, prasyti, reikalauti, ir naudininkas, valdomas padeti, vadovauti, autoriy jau nebelaikomi tiesioginiais papildiniais kaip ,,neatitinkantys struktiirinio linksnio kriterijaus“ (60). Cia jau neatsizZvelgiama 1 tai, kad Sie hnksniai taip pat santykiauja su vardininku pasyvinese konstrukcijose, plg. Jis buvo laukiamas / praSomas / padedamas / vadovaujamas / bijomas. Linksmio forma laikoma tokiu svarbiu veiksnio ar tiesioginio papildinio poZymiu, kad net daroma iSvada, jog veiksniai »nuo papildiniy skiriasi ne sintaksiskai, o morfosintaksiskai* (137). Intranzityviniuose sakiniuose, kurie aptariami Se8tame rinkinio skyriuje, veiksnio prie’- prieSos tiesioginiam papildiniui néra, tad manoma, jog ,,intranzityvinio veiksnio kategorija yra funkeiSkai labai neapibrézta“ (160). Tik lokatyviniuose sakiniuose (pvz.: Sqsiuvinis yra stalciuje) ,,vardininkas yra prototipinis veiksnys, kuris sutampa su neZyméta tema. Egzistenciniy sakiniy atveju veiksnys ir nezymétoji tema nesutampa“ (145), plg. Staldiuje yra sqsiuvinis. Vis délto ir intranzityviniuose sakiniuose veiksny sitiloma skirti pagal formaliuosius poZymius (146), taigi pirmiausia pagal vardininko linksnj. Papildinio santykiai su aplinkybemis nagrinéjami tretiame ir ketvirtame skyriuose. Juose daug démesio kreipiama} ty vienetu skirtinga vaidmenj sakinto loginéje struktiiroje. Papildinys esti predikato argumentu, o aplinkybé j predikacijos sudetj nejema, funkcionuoja kaip antrinis predikatas. Tuo remiantis aplinkybe, o ne papildiniu siiloma laikyti instrumentinés reikSmés jnagininka ar prielinksnio su konstrukcija. Kadangi vieta reiskiandios konstrukcijos su judéjimo krypties veiksmazodziais, vad. dinamimai lokatyvai, ,negali biti suvokiami katp papildoma predikacija“ (73), jos skiriamos prie papildiniy, pvz.: Jis nuvaziavo j miesta; Jis isémé (laiskq) is kigenés. Kitaip Zitrima j vietos reiksmés konstrukcijas su veiksmaZodziu biti, jeinanéias 1 pagrindinj lokatyviniy sakimiy predikata, pvz.: Namas yra prie exero, Nors konstrukeija prie eZero Gia sintaksiSkai biitina (taigi pagal teikiama sintaksinio rySio kriteriju turéty biiti papildinys), dél semantiniu motyvu ji laikoma ,,bitinuoju modifikatoriumi“, o jos funkcijai nusakyti sitilomas akivaizdziai prieStaringas biitinosios aplinkybes terminas (74-78). Laikyti tokias konstrukcijas valdomomis autoriams trukdo tai, kad veiksmaZodis bit dél savo reik’més nereikalauja tam tikro apibréZto papildymo, jo ,sintaksiniai reikalavimai yra gana neapibreZti* (75). Ta¢iau vardazodis, siejamas su tuo paciu jungtimi einanéiu ir tuos pa¢ius »neapibréZtus reikalavimus* turin¢iu veiksmaZodziu (pvz.: Jonas yra linksmas / mokytojas), jau drasiai laikomas ,,veiksmazZodzio valdiniu, panagiai karp veiksnys arba papildinys* (80). Remiantis logine ir semantine predikacijos struktira aiSkinamos ir su tariniu siejamu naudininky funkeijos. Kai pagal veiksmazodzio reikme naudininkas gali biti laikomas predikato argumentu, jis skiriamas prie papildiniy (Jonas padovanojo Onutei géliy), kai negali — prie aplinkybiu (Jonas atnesé Onutei vyno). Tuo tarpu savybinis naudininkas kartu su jo Zymimos visumos dalj reigkianéiu galininku (pvz.: Vaikai pabuciavo senelei rankq), autoriy nuomone, sudaro lyg suskaidyta argumenta; ar toks naudininkas laikytinas papildinio dalimi, nepasakyta. Papildiniu nevadinamas léméjo naudininkas (dativus tudicantis), matyt, skiriamas prie aplinkybiy. Aplinkybés, modifikuojandios sakinius, vadinamos sakinio aplinkybémis. Jas atskirti nuo aplinkybiu, siejamy su tariniu, daugeliu atveju sunku, nes tarinys atstovauja sakiniui. Matyt, todel tarp sakinio aplinkybiy daugiausia minimi modaliniai, ypaé jterptiniai, zodziai ber zodiiy junginiai (turbat, deja, laimet, be abejo ir pan.). Cia galima pridurti, kad ir jie tam 128 | RECENZIJOS tikrais atvejais siejami su atskiromis sakinio dalimis, pvz.: Prie namy augo didelé, tik, deja, kreiva liepa. Penktame skyriwe aptariami predikatyvai, kuriy skiriamos trys grupés: pirminiai (jungties) predikatyvai, reiskiantys pagrindine predikacija (Jonas yra lmksmas), laisvieji antriniai predikatyvai, rei8kiantys papildoma predikacija (Jonas grigo linksmas), ir bitinieji antriniai predikatyvai, reiskiantys antrine predikacija kaip pagrindines predikacijos argumenta (Jonas apsimeté linksmas). Pagal sintaksinius rySius laisvieji predikatyvai atitinka vad. modifikatorius, o biitinieyi — valdinius, bet nei prie aplinkybiy, nei prie papildiniy neskiriami. Predikatyvai laikomi atskira Zodziy sintaksine klase, kuri apibréZta taip: ,Predikatyvas yra predikatiskai vartojamas, bet sintaksiskai nuo veiksmazZodzio priklausomas vardazodis* (121). Pasak autoriu, laisvieji predikatyvai skiriasi nuo aplinkybiy tik raika vardazodziy linksniais, »Skirtumas yra ne sintaksinis, o kategorinis ir morfosintaksinis“ (123). Daugelyje knygos viety nurodyta, kad autoriy teikiami poZitiriai skirias: nuo ,,tradicinés gramatikos“. Tas terminas nevienareikimis. Amerikoje taip daznai vadinama distribuciné (L. Bloomfieldo, C. C. Frieso ir kt.) analize, Europoye ~ K. P. Beckerio XIX a. ipopuliarintas sakinio daliy aprasymo biidas jungiant reikSmés ir formos poZymius, Lietuvoje — Jablonskio darbais pagristos mokykly gramatikos. Rinkinio autoriai ,,tradicinés gramatikos* termina vartoja ypatingai: juo vadina visus lietuviy kalbos gramatikos apraius ir tyrimus iki 2003 m., kat pasirodé Sintaksiniy rysiy tyrimai. 18 tikruju tokios vientisos krypties néra. Gramatinés minties raida Lietuvoje buvo ilga, ivairi ir sudétinga. Ypaé intensyviai lietuviy kalbos gramatiné sandara buvo tiriama pastaraisiais XX a. de’imtmetiais. Tuose tyrimuose ir ju pagrindu parengtuose apraSuose buvo stengtasi kuo nuosekliau apibrézti gramatines klases bei kategorijas, aiSkiai diferencijuoti sintaksinés, loginés, semantinés ir pragmatinés analizés lygmenis ir ty lygmeny vienetus. Tolesniy Zingsniy ta kryptimi buvo galima pastebéti ir pirmajame Lietuviy kalbos gramatikos darby rinkinyje - tai pozityvis sitilymai aigkiau skirti sintaksinius rySius nuo jy raiskos bidy ir rodikliy, atsisakyti formalaus pofiiirio i valdymo skirtuma nuo Sliejimo ir pan. (plg. aut. 2005). Ta¢iau tre¢iajame rinkinyje skirti ir apibréZti sakinio sandaros vienetus vienodais pagrindais atsisakyta. Kaip jau buvo minéta, veiksnio ir tiesioginio papildinio skiriamaisiais poZymiais autoriai laiko raiska gramatiniais (resp. struktiirmiais) linksniais — vardininku ir galininku. Papildinys ir aplinkybe skiriami pagal sintaksinius ryius. Predikatyvai — vel nauju pagrindu: pagal predikatine vartoseng ir raiska vardaZodziy linksmiais, priklausomais nuo veiksmazodzio. Toks kriterijy jvairavimas neisvengiamai kelia priestaravimy. Pavyzdziui, pagal teikiama sintaksinio rySio samprata veiksnys turéty biiti laikomas vienu i8 papildiniy, o tiesioginis papildinys irgi papildiniy poklasiu. Taip pat prie papildiniy turety biti skiriami ir vad. pirminiai predikatyvai, kuriuos autoriai laiko veiksmaZodzio bin valdiniais. Sintaksinis nebiitinumas pripazjstamas skiriamuoju aplinkybiy poZymiu, bet Gia pat kalbama apie biitinasias aplinkybes sakiniuose su jungtimi. Akivaizdus kategorijy susikryZiavimas kyla i8 aprago principuy, o ne i8 patios kalbos ypatybiu. Apibrézti sakinio sandaros vienetus vienodu pagrindu autoriams trukdé sintaksiniy rysiy sampratos apribojimas valdymu ir modifikavimu, iskeltais j aukS¢iausia klasifikacijos ranga. Valdymas Gia atitinka tam, kas iki Siol buvo vadinama bitinuoju prijungimu, o modifikavimas — nebitinuoju prijungimu (plg. “DLKG 430). Pasirinkus tokia placia valdymo ir modifikavimo samprata valdymu tenka laikyti tarinio ry$i ir su tiesioginiu papildiniu, ir su RECENZIJOS | 129 veiksniu, ir su bittinuoju predikatyvu. Ty rySiy sintaksiniai skirtumai lieka neatskleisti, ir autoriams norom nenorom tenka ieskoti kity kriteriju. Pastarojo meto lietuviu kalbos sintaksés apraSuose vienodas sakinio daliy skirstymo pagrindas buvo i8laikomas diferencijuojant sintaksinius rySius pagal ju kryptinguma (vienpusis — dvipusis priklausymas) ir vienalypj ar dvilypi pobiidj, o valdyma nuo Sliejimo skiriant zemesnéje — vienpusio priklausymo — pakopoje (plg. Valeckiené 1998: 18-22; Labutis 1998: 26 -29; ‘DLKG 478-482). Kad minéti rySio tipai yra sintaksiniai, o ne morfologiniai, semantiniai ar kitokie, turbiit néra reikalo jrodinéti. Toks poZitiris j sintaksinius ry3ius autoriy a priori atmetamas kazkodél manant, jog dvilypio sintaksinio ry$io ir tarpusavio sasajos (resp. dvipusio priklausymo) savoka ,,yra nereikalinga ir atsirado painiojant sintaksinius ir morfosintaksinius reiSkinius“ (24, 64, plg. dar 123). 18 tikryu jokio painiojimo Gia néra, yra akivaizdus faktas, kad sintaksiniai rySiai, taigi ir tarpusavio sasaja, turi tam tikrus morfosintaksinius rodiklius. Morfosintaksiniy rodikliy vaidmuo ne sykj nurodytas kalbant apie valdyma, pvz.: ,,Morfosintaksinj valdyma galima laikyti sintaksinio valdymo rodikliu. Jeigu vienas Zodis primeta kitam linksnio forma, tai greigiausiai tarp jy yra sintaksinis ry8ys* (19). Panagiai apibreZtas derinimo rodikliy vaidmuo pirmajame Lietuviy kalbos gramatikos darby rinkinyje: ,,vieno Zodzio formos derinimas su kito ZodZio forma atspindi sintaksinj ry8i tarp dviejy Zodziu* (Semeniené 2003: 38). Treciajame rinkinyje jau teigiama kitaip: ,,derinimas... sintaksinio rySio nesuponuoja“ (28); ,,derinimas gali, bet nebiitinai turi biti sintaksinio ry3io rodiklis* (29). Panaiai raSoma ir darbo vadovo pastabose: ,, tarpusavio sasajos ir dvilypio sintaksinio rySio savokos remiasi kKlaidinga prielaida, kad derinimas yra sintaksinis ry$ys, arba suponuoja sintaksinj ry3i* (Holvoet 2005: 153-159). Keistai sujungti teiginiai apie sintaksinio rySi0 buvima ir jo suponavima turi visiskai skirtingas reikSmes: derinimas suponuoja (tiksliau — rodo) sintaksinj ry3j tarp sakinio vienety, bet anaiptol néra sintaksinis ry3ys ar rySio tipas. Atsisakius laikyti derinima sintaksinio rySio rodikliu, bandoma paneigti ir pati sintaksinj ry§j tarp papildinio ir tarininio pazyminio (predikatyvo) tokiuose sakiniuose kaip Jis parverté brolj aukstielninkq (28) arba Maciau jj linksmq (129), plg.: Parverté brolius aukstielninkus; Maéiau juos linksmus. Taéiau kitoje vietoje jau siiloma ,,sieti antrimo predikatyvo termina biitent su atitinkamus morfosintaksinius pozZymius turinéiais (t. y. derinamais - V. A.) antriniais predikatais“ (126). Aptariant sakinius Mes Zaidziame su kamuoliu ir Vaikai Zaidzia su kamuoliu apie veiksnio (mes; vaikai) ry§j su tariniu (Zaidziame; Zaidzia) pasakyta dar aiSkiau: vardininko ,,sintaksinis rySys su veiksmazodzZiu formaliai reiSkiamas dviem morfosintaksiniais rodikliais ~ linksmo valdymu ir derinimu* (24). Taigi konstatuojamas abipusis sintaksinis rySys, kai nuo pagrindinio démens — veiksmazodzio — priklausomas démuo — vardazodis ar jvardis — lemia derinama pagrindinio démens skaitiaus forma. Toks ry$ys paprastai ir vadinamas tarpusavio sasaja (resp. kondominacija). Kriterijai, pagal kuriuos autoriai bando apibreZti sakinio sandaros vienetus, ne tik ivairuoja, bet ir priklauso skirtingiems analizés lygmenims. Pagal sintaksinio ir morfosintaksinio lygmeny poZymius apibréziami papildinys, aplinkybés, veiksnys ir tiesioginis papildinys. Predikatyvai nuo kity vienety atribojami ir toliau subklasifikuojami remiantis predikatu logika. Naudininko formos papildiniai nuo aplinkybiy skiriam: atsiZvelgiant j argumento ar papildomo predikato vaidmenj. Predikatu paprastai vadinamas tarinys kaip sakinio sintaksinis centras. Vél kitu - semantiniu — kriterijumi vadovaujamasi skiriant prie aplinkybiy 130 | RECENZIJOS sintaksi8kai bitinas prielinksniy konstrukeijas, turinéias vietos reikime (75-77). Taip pat dél semantiniy motyvu vietos ar laiko leksines reik3mes turintys daiktavardZiu vardininkai tokiuose sakiniuose kaip Tolimas kelias nueitas; Jau visa diena iglaukta laikomi ,,tarpine kategorija tarp aplinkybiy ir veiksmiu“ (58), nors aiskia veiksnio funkcija Gia rodo paéiy autoriu pripazjstami sintaksiniai pozZymiai — visu pirma santykis su aktyvinés konstrukcijos tiesioginio papildinio galininku (Nueyau tolimq keliq; Slaukiau visq dieng), virstanéiu kilmininku atitinkamoje konstrukcijoye su neiginiu (Nenuéjo tolimo kelio; Neislauké dienos). Sitloma vadovautis ir aktualiaja sakinio skaida, pavyzdaiui, laikyti veiksniu pagrindinés nezymétos sakinio temos gramatinimo rezultata (62-63), nors lietuviy kalbos duomenys aktualiosios sakimo skaidos vienety (temos, remos) tiesioginés koreliacijos su sintaksiniais vienetais (tariniu, veiksniu, papildiniu ir kt.) nepatvirtina. Predikaty logikos, semantikos, aktualiosios sakimo skaidos kriterijy naudojima sintaksiniams vienetams identifikuoti autoriai pateikia kaip ,,prototipinj gramatiniy funkciju apibrézimo biida* (49). Remiamasi Keenano (1976) siiilymu apibrezti sakinio subjekta pagal i8tisa pluosta formaliy, sintaksiniy, semantiniy ir pragmatiniy poZymiu ir visus tuos pozymius turinéius Zodzius laikyti kategorijos prototipais, o kitus (kuriems biidingi tik kai kurie pozymiai) — periferiniais atvejais. Tas bidas, pla¢iai diskutuotas praeito amZiaus aStuntame desimtmetyye, ligi Siol naudojamas kalby tipologijoje, kai norima parodyti tam tikry sakinio dalies pozymiy korehacijos skirtumus jvairiose kalbose. Taikyti j} lietuviu kalbos sintaksés aprasui buvo atsisakyta, nes apibréZus sakinio sandaros vienetus pagal skirtingiems lygmenims biidingus poZymius tolesne ty vienety reikSmés ir vartosenos analize nei8vengiamat atvesty j ydinga rata (plg. aut. 1984: 13-14). Pavyzdiiui, jeigu veiksnj apibrésime pagal sintaksinius pozymius, toliau galésime nuosekhiai apibiidinti jo vieta predikatinéje sakinio strukttiroje, aprasyti jo semantines funkcijas, nustatyti, kuriuose sakiniuose jis ea tema ar rema ir pan. Galima sékmingai apragyti sakinio sandara ir einant prieSingu keliu: nustatyti, kuriais sintaksiniais vienetais realizuojama sakinio predikatine struktira, kaip rei$kiami semantiniai vaidmenys(agentas, patientas, instrumentas ir kt.). Ta¢iau jei bandysime apibrezti sintaksinius vienetus ir pagal forma, ir pagal semantine funkcija, ir pagal vaidmen) predikatineje sakinio strukttiroje ar aktualtojoje skaidoje ( arba vienas sakinio dalis pagal vieno, kitas pagal kito lygmens poZymius), nuosekliai apradyti sakinio sandara bus labai sunku. Kalbos kategorijos turi lauko struktiira, kuri daugeliu atvejy leidzia i8skirti kategorijos centra (resp. prototipa) ir periferija. Tuo remiantis galima konstatuoti, pavyzdziui, kad veiksnio biidinga (resp. prototipiné) forma yra daiktavardZio ar ivardzio vardininkas, o aplinkybes — prieveiksmis. Ta¢iau tai anaiptol never¢ia atsisakyti tikslios pa¢iy kategorijy diferenciacijos ir ,,susitaikyti su mintimi, jog ir kalbamy sintaksiniy kategorijy apibrézimai nebus pakankamai griezti* (51). PrieSingai, pats tiriamo objekto — kalbos sistemos — sudétingumas ir daugiaplaniskumas reikalauja tiksliy tyrimo priemoniy — aiSkiai apibréZty savoky kiekviename analizés lygmenyje. Su tuo sutinka 1r Holvoetas (2005: 160): ,,svarbiausia, kad tyréjo naudojami jrankiai bitty aStriis“. Gramatikos apraSas turéty ne tik teikt naujy pazdry j kalbos sistemos rei8kinius, bet modeliuoti ta sistema pagal diferencijuotus kriterijus ir aiskius metodinius principus. Tam trukdo minétas analizés lygmeny susikryziavimas, apytiksliai ar ,,kompleksiniai* pagrindiniy gramatiniy funkcijy apibrézimai. Tad reikia pritarti pa¢iy autoriy nuomonei, kad ,,su minéty funkcijy apibréZimu bei apragu susijusiy problemy jiems nepavyko patenkinamai i8spresti“ (8). Tikekimés, kad tai pavyks padaryti ateityje. RECENZIJOS | 131 LITERATURA Amurazas,V. 1986: Lietuviy kalbos sakimio sintaksinés ir semantines struktiiros vienetai. Lietuviy kalbotyros klausimat 25, 4-44. Amprazas,V. 2005: Rec. Holvoet A., Judzentis A. (red.). Sintaksiny rysiy tyriman, Vilnius: Lietuviy kalbos institutas. Acta Linguistica Lithuanica 52, 167-170. Houvoer, A. 2005: Del sintaksimiy rysiy skirstymo. Acta Linguistica Lithuanica 52, 157-161. Krewan, E.,L. 1976: Towards a universal defimtion of “subject”. Li, Ch., ed., Subject and Topic, New York: Academic Press, 303-333. Lasunis, V. 1998: Lietuviy kalbos sintaksé, Vilnius: Vilmaus universiteto leidykla. Sementent, L. 2003 Biidvardzio derinimas. Holvoet A., JudZentis A. (red.). Sintaksinty rysiy tyrimai, Vilnius: Lietuviy kalbos institutas, 37-66. Vaueckrent, A. 1998: Funkeine hetuviy kalbos gramanka, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijy lexdybos institutas. Vytautas Ambrazas Lietuviu kalbos institutas P. Vilei8io g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva