Daniel Petit. „Apophonie et catégories grammaticales dans les langues baltiques“

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIIT (2005) 111-131 RECENZIJOS Reviews Danie. Petit APOPHONIE ET CATEGORIES GRAMMATICALES DANS LES LANGUES BALTIQUES Leuven-Paris: Peeters, 2004, 436 p., ISBN 90-429-1529-3 (Peeters Leuven), ISBN 2-87723-824-5 (Peeters France) (Collection linguistique publiée par la Société de Linguistique de Paris, Ixxxvi) PrieS pradedant kalbéti apie Sia knyga kazkaip nejudia pirmiausia norisi prisiminti, kad i8 Vakary Europos kalbininky istorinio lyginamojo metodo ,,aukso amZiaus“ laikais lietuviy kalba daugiausia doméjosi vokie¢iai ir — Siek tiek véliau — pranctizai. Lietuviy kalbos tyrinejimo pradininku Pranciizijoje, be jokios abejonés, laikytinas Ferdinandas de Saussure'as, kuris ne tik 1879 ar 1880 metais yra lankesis lietuviy gyvenamojoye teritorijoye (Godel 1973: 7-24; Mauro 1972: 331-332), bet ir pirmasis ParyZiaus (0 véliau Zenevos) untversitetuose pradéjes déstyti lietuviy kalba. Lietuviy kalbos faktais savo indoeuropeistiniuose darbuose gausiai remési ir produktyviausias pranciizy kalbininkas Antoine'as Meillet. O jo mokinys Robert'as Gauthiot net du kartus - 1900 ir 1901 metais—lankési Lietuvoje. $10 kalbininko pirmosios kelionés j Lietuva vaisius - 1903 metais atskira knyga ParyZiuje iSleista pirmoji baltistikai skirta monografija Buivydiy Snekta (Le parler de Buividze). O Stai antrosios baltistikai skirtos monografijos Pranciizijoje prireike laukti visa Simtmetj. Ja 2004 metais iSleido baltistika besidomintis ir gerai lietuviy kalba mokantis kalbininkas Daniel’is Petit. Ta¢iau Gia recenzuojama monografija nuo pirmosios gerokai skiriasi. Mat Robert’o Gauthiot monografijos objektas buvo ryty aukStaidiy kupiskény Snekta, o Daniel’io Petit knyga skirta visy try balty kalby gramatiniy kategorijy ir apofomijos raidos problemoms aiSkinti. Knygos Pratarméje (p. 5-6) autorius nurodo, kad Gia recenzuojamas ,,darbas, atsirades 15 IV Paryziaus universitete Sorbonoje 2002 metais spalio 12 diena apgintos habilitacijos, yra prie’ kelerius metus pradety ide. lyginamosios kalbotyros, o tiksliau — balty kalby (lietuviy, latviy ir senoveés priisy) tyrinéjimy rezultatas“ (p. 5). Zinoma, ¢ia autorius neuzmirsta ne tk ilga balty kalby tyrinéjimo tradicija pradéjusio Ferdinando de Saussure’o, bet ir pirmosios baltistikai skirtos monografijos autoriaus — Robert’o Gauthiot. Taigi recenzuojama knyga, be Turinio (p. 3-4) ir jau minetos Pratarmés, sudaro Jvadas (p. 7-13), Se3i nevienodo dydZio skyriai (1 Asmens kategorija ir Sakniné apofonija, p. 15-22; 2. Linksmo kategorija ir Sakniné apofonija, p. 23-121; 3. Skaitiaus kategorija ir Sakniné apofonija, p. 123-169; 4. Giminés kategorija ir Sakniné apofonija, p. 171-191; 5. Nuosakos kategorija ir Sakniné apofonija, p. 193-288; 6. Laiko kategorija ir Saknine apofonija, p. 289-361), ISvados 112 | RECENZIJOS (p. 363-374), Zodziy registras (p. 377-410) ir Bibliografija (p. 411-436), kurios pradzioje pridéti kalby, gramatiniy terminy ir kai kuriy leidiniy sutrumpinimai (p. 411-412). Autorius Jvade pazyméjes, kad ,,tradiciSkai apofonija tiriama formaliu aspektu: dazniausiai reikia nustatyti, kokios fonemos dalyvauja vokalinéje kaitoje ir koks jy formalus rySys*, ir paaiskines, jog, vadovaujantis Siuo poziariu paprastai iskiriami du apofonijos tipar: kokybiné ir kiekybiné (p. 8), toliau nurodo, jog ,,apofonija taip pat gali biti tiriama ir funkcinu kampu‘, kai apibréziami pamatiniy formy (formes de fondation) ir i&vestiniy formy (formes fondées) apofonijos, tarpusavio morfologiniai ir semantiniai rySiai“ (p. 9). Kitais Zodziais, recenzuojamo veikalo autoriy labiau domina vadinamoji gramatiné apofonija, pasireikianti balty kalby gramatinéje struktiiroje vienas gramatines formas darantis i8 kity, t. y. monografijos autorius visa demesj skiria i§ ide. epochos paveldétosios apofonijos padéciai balty kalbose aptarti. Todél §j rei8kinj Daniel’is Petit vertina ide. lyginamosios gramatikos aspektu. Taigi Sioje monografijoje apsiribojama tik Saknine apofonija, t. y. balsiy kaita Zodziy ir jy formy Saknyse, o visiSkai nelieciami priesagu apofonijos klausimai. Tokj autoriaus apsiribojima nesunku paaiskinti: vienoje monografijoje tiesiog neimanoma greta Saknines ignagrinéti dar ir priesagy apofonijos problemas. Belieka tikétis, kad Daniel’is Petit priesagine apofonija balty kalbose aptars biisimuosiuose darbuose. Tiesa, diachronines kalbotyros specialistams (plg. Stang 1966: 120t.; Zinkevicius 1980: 1, 89-96) jau senokai Zinoma, jog i8 ide. epochos paveldétosios apofonijos pagrindinius bruozus balty kalbos yra, palyginti, neblogai iSlaikiusios, bet kuriuos ne kuriuos balsiy kaitos tipus jau yra praradusios, o kai ka ir gerokai atnaujinusios. Be to, prisiminus istorinés lyginamosios kalbotyros beveik dviejy simtmeciy istorija ir kokj vaidmenj Sios krypties atstovai teiké lietuviy kalbai, aiSkindami ivairias ide. lyginamosios fonetikos problemas, savaime darosi aisku, kad Siuo klausimu nuo Augusto Schleicherio iki Siy dieny biity galima nurodyti gana ilga literatiiros saraSq Siuo klausimu. Bet tada gerokai nutoltume nuo recenzuojamos knygos turinio. Todel savaime suprantama, kad, paémus j rankas balsiy kaitos problematikai skirta naujaja Daniel’io Petit knyga, pirmiausia kyla klausimas, kuo ji iSsiskiria i8 kitu panaSaus pobiidzio darby. Norint plaéiau ar siauriau atsakyti j $i klausima ir ivertinti, kuo gi $i knyga i8siskiria iS kity darby, reikia bent keliais Zodziais paminéti ne tik autoriaus nagrinéjamus klausimus, bet ir i tyrinéjimo rezultaty isplaukiantias iSvadas. Pats maZiausias i§ visu yra pirmas skyrius, kuriame aptariama, kaip Sakniné apofonija susijusi su asmens kategorija. Ir tai savaime suprantama, nes, anot autoriaus, asmens kategorija balty kalbose niekada nebuvo susijusi su balsiy kaita, nes Sia ypatybe jos paveldéjo i$ ide. prokalbés, kurioje ,asmeny opozicija veiksmazodzio paradigmoje jau bus buvusi gramatikalizuota* ir Siuo atveju balty kalbos niekuo nepakeité ide. sistemos (p. 22). Antrame, patiame didZiausiame 98 puslapiy skyriuje monografijos autorius savo démesj sukoncentruoja j pamatine balty kalby vardazodzio kategorija — linksnio kategorijq ir stengiasi nustatyti, kokj vaidmenj paveldétoji opozicija vaidino Sios balty kalby kategorijos raidoje. Norédamas atsakyti j $i klausima, D. Petit kelia hipoteze, kad probaléiams Sakniniu Zodziy paradigmoje bus buvusios nesvetimos apofoninés prieSpriegos. Sios prieSpriesos, kai sg. nom. kazkada turéjes pamatini laipsnj (plg. sen. pr. peuse <*peuk’ ,pusis“), o kiti linksniai - silpnajj laipsnj (plg. lie. pusis< *puk’), pedsaky balty kalbose, anot autoriaus, esa iSlike. Tiesa, $1 apofonija neiSlikusi tos patios paradigmos viduje, ji netiesiogiai paliudyta RECENZIJOS | 273 nepriklausomose leksemose (plg. p. 55). Taéiau skyriaus i8vadose autorius pripazista, kad jeigu ir galima kalbéti apie Sakninés apofomjos substratinj issaugojima balty kalbose, tai iS karto privalome pripazinti, kad tai pasireiSkia tik tam tikromis salygomis ir kad tie ,,suaizéje* duomenys, leidziantys jZvelgti senesne apofonijos padetj, sinchroninei apofonijos sistemai yra svetimi (plg. 120-121). Su antru skyriumi tam tikra prasme siejasi ir tre¢ias, kuriame aptariama skaitiaus kategorija (p. 123-169), nes skai¢iaus kategorija biidinga ir vardaZodiiui, ir veiksmazodiiui. Todeél galbiit netgi galétume sakyti, kad tai vyraujanti gramatiné kategorija. Dél to siuo atveju jidomu, kokie Sakninés apofonijos atvejai bidingi Sioms gramatinéms kategorijoms? Ar jie vienodi daiktavardziams ir veiksmazodziams, ar ne? Pradédamas Sio skyriaus antra dali, skirta vardaZodzio sistemos skai¢iaus apofonijai, ir i$ karto patvirtines, kad balty kalbose daiktavardZiy vienaskaita ir daugiskaita (kaip ir dviskaita) ,niekada néra susijusi su balsiy kaita“ (p. 124, 129), Daniellis Petit platiau nagrinéja sen. priisy wirds ,Zodis* ir lie. vardas, la. vards ,,Zodis, vardas* santykj (p. 124-129), nes, jo nuomone, dvieju formu skirtinguose balty dialektuose buvimas leidZia kelti klausima, koks buvo ju santykis baltu epochos laikais: ar tai yra sg : pl (kolektyvo) buvusios apofonines prieSprieSos reliktas, ar tai dialektiniai leksiniai variantai. Autorius jsitikines, kad teisingiau biity pasirinkti antraji atvejj (p. 128-129). Tokj autoriaus sprendima, galimas daiktas, padiktavo ta aplinkybé, kad tai vienintelis daiktavardzio pavyzdys, kuriame galétume bandyti ieSkoti apofonijos pedsaky skaitiaus kategorijoje. Didesné Sio skyriaus dalis (p. 129-168) skiriama veiksmaZodzio sistemai. Sioje dalyje apofonijos poZiiiriu autorius pirmiausia aptaria atematinius prezensus (p. 130-158), o perfektams ir preteritams skiriama gerokai maziau vietos. Trumpai panagrinéjes balty kalbu atematinius prezensus Daniel'is Petit padaro igvada, kad balty kalbose paliudyti atematiniai prezensai nerodo jokio Sakninés apofonijos pédsako skaitiaus kategorijos raiSkoje. Be to, tyrinéjant atematinius veiksmazZodzius Siuo atveju bitina apsiriboti tik tais atematiniais veiksmazodZiais, kuriy atitikmenys kitose ide. kalbose taip pat yra atematiniai, ir atsiriboti nuo ty balty kalby atematiniy veiksmazodzy, kury etimologiniai atitikmenys priklauso kitiems fleksiniams tipams, nes tik pirmieji yra tinkami paveldétosios Sakninés apofonijos tyrimams (p. 133). Sios ivados nepakeite ir likusioji Sios dalies analize: skyriaus pabaigoje autorius ne tik teigia, kad vienaskaitos : daugiskaitos opozicijoje balty kalbose néra jokio paveldetosios Sakninés apofonijos pédsako, bet dar labiau Sia i8vada sukonkretina, kad olyginant su indoeuropietiskaja sistema balti8koji pasizymi Saknies laipsnio vienalytiskumu paradigmos viduje* (p. 168). Taigi netgi atematiniy veiksmazZodiiy skai¢iaus raiska balsiy kaitos poZitriu nelygintina su indoeuropietiskaja, kurioje veiksmazZodziu prezente bei perfekte vienaskaitos : daugiskaitos opozicijoje Saknies balsiy kaita buvusi gana reguliari, plg. sen. indy 1 sg. dsmi<ide. *h,es-mi ‘esu’ ir 1 pl. smah< ide. *h,s-me- (p. 130). Panafiai balty kalbose yra ir su giminés kategorija. Sios kategorijos raiskai paveldétoji apofonija balty kalbose irgi nebudinga. Bet ir indoeuropieti8koji giminés kategorija nuo skaitiaus kategorijos skiriasi tuo, kad ir Gia ,Sakniné apofonija yra blogai paliudyta* (p. 171). Tiesa, tiek balty, tiek kitose ide. kalbose egzistuoja grupé daiktavardziy, galinéiy turéti ir vyriskaja, ir moteri3kaja gimine. Sie mobilieji daiktavardéiai (substantifs mobiles) pasizymi tuo, kad juose vykstancia akiitine metatonija galétume sutapatinti su balsiy kaita (plg. lie. varnas ~ vdrna, vilkas ~ vilké). Bet i8 tikryjy éia turtme baltiskaja akitine metatonija, kuri 114 | RECENZIJOS su senaja ide. apofonija neturi nieko bendro. Dar daugiau, nagrinédam Siuos daiktavardzius, anot autoriaus, privalétume kalbéti ne apie gramatine markiruote (un marquage grammatical), o apie leksine derivacija. Todel paveldétoji Sakniné apofonija gramatines gimines raiskai balty kalbose irgi yra visiSkai svetima (p. 190-191). Paskutiniai du recenzuojamos monografijos skyriat skirts Sakninés apofonijos rei8kiniams balty kalby veiksmazodzio kategorijose aptarti. Penktame Siuo aspektu nagrinéjama nuosakos kategorija, o SeStame — laiko kategorija. Pradédamas kalba apie nuosakos kategorija, Daniel'is Petit i§ karto akcentuoja, kad iS visy gramatiniu kategorijy rekonstrukcijos nuosakos rekonstrukcija kelia bene daugiausia problemyu, nes iki Siol neaiSku, kiek jy buvo ide. prokalbéje. Mat seniausiuose ide. kalby rasto paminkluose yra paliudytas skirtingas ju skaiéius: vedy kalboje uZfiksuotos septynios, goty kalboje — penkios, o hetity kalboye — keturios nuosakos. Be to, ir i8 uZfiksuoto ju skaiaus iki Siol neaisku, kurios priskirtinos ide. prokalbei, o kurios — i8skyrus, atrodo, bendratj ~ savarankiskai kiekvienos kalbos raidai. Antra problema, Daniel'io Petit Zodziais, yra ta, kad vertés poZitiriu ide, nuosakas nelengva klasifikuoti, nes neaigku, ar privalome kaip ,nuosakas* nagrineti dalyvj, kuris yra tik veiksmazodzio biidvardiné forma, ir bendratj, kuri yra nelinksniuojama veiksmazZodzio nominaliné forma (p. 193). O kalbant konkre¢iai apie balty kalbas sunkumy kyla ir del savitos ju struktiros. Mat jos greta modifikuotos ide. nuosaky sistemos turi pasidariusios ir naujy nuosaky, kurios visi’kai (arba beveik visiSkai) nesusijusios su ide. prototipu (plg. 194). AtsiZvelgdamas j Siuos sunkumus ir dar nurodes, kad sen. prisy kalbos raSto paminkluose udZfiksuotos 5, 0 rytu balty (lietuviy ir latviy) kalbos tur bit atitinkamai 6 ir 8 nuosakas, antrame pagal apimtj skyriuje Daniel’is Petit labai preciziSkai aptaria balty kalby nuosakos kategorijas Sakninés apofonijos poZitiriu. Skyriaus pabaigos isvadose nurodo, kad modaline apofoniya balty kalbose pasirei8kia dviem formomis: optatyve ir dalyvyje aptnkama paveldétosios apofonijos forma (bet ia ji linkusi nykti), o daug daZnesné ir reguliaresné yra vediniuose i8 infinityvo. Bet infinityvo ir indikatyvo prieSpriesa (plg. lie. inf. mifiti, pres. ind. ména), anot autoriaus, yra sena ir randama ne tik kiekvienoje balty kalboje, bet ir kitose ide. kalbose, o jos tikslis atitikmenys slavy kalbose leidzia Gia ,,jZvelgti labai gilios senoves apofonija" (p. 287). Paskutiniame, SeStame, skyriuje Daniel'is Petit nagrinéja, kaip Sakniné apofonija pasirei§- kia balty kalby laiko kategorijose, juoba kad baltiSkoji ,laiky sistema yra susikoncentravusi apie prezenso ir preterito kamieny, prie kuriy kontrastu prisideda modalinis bendraties kamienas, opozicija“ (p. 289). ISnagrinejes Sakninés apofonijos reiSkinius, apibendrinamosiose isvadose autorius tvirtina, kad balty kalbos pastoviai linkusios ,,apriboti apofonijos srit} binarinémis opozicijomis: pavyzdziui, laiko raiSkoje Sakniné apofonija gyvuoja tk kaip binariné pora <prezentas / preteritas >; nuosakos raiskoje ji tap pat reiskiasi tik binarine pora <indikatyvas / infinityvas>“ (p. 370). Sia ideja monografijos autorius formuluoja remdamasis Wojciecho Smoczynskio darbu, kuriame nagrinejama balty priebalsinio kamieno daiktavardZio morfologijos raida (Smoezynski 2000: 18-33), Taig pabreZes, kad balty kalby Sakninei apofonijai biidingas polinkis j binarines prieSprieSas, Daniel'is Petit i$vadose kelia tokius klausimus, kurie yra esminiai balty kalby apofonijaa suvokti: 1) kodél vienos gramatinés kategorijos Saknine apofonija iSlaikeé, o kitos ja prarado?; 2) kodél nuosakos kategorijoje apofonija apsiriboja tik <indikatyvo/infinityvo > opozicija, RECENZIJOS | Pts 0 nepazjstama optatyvui, imperatyvui, dalyviui; 3) kodél laiko kategorijos raiSkoje Sakniné apofonija panaudojama tik <prezento / preterito> prieSprieSai? ir 4) kodél veiksmazodzi0 sistemoje laiko kategorija apofonija issaugojo, 0 skaiiaus kategorija ja visi8kai prarado nuo balty prokalbés laiky net atematiniuose veiksmazZodZiuose? (p. 371). Ir reikia be i8lygy pritarti, kad vieno atsakymo j visus Siuos klausimus negali biti, nes Saknines apofonijos likima balty kalbose salygojo daugelis veiksniy. Pirmiausia galima manyti, kad balty prokalbéje labai anksti buvo niveliuotos silpniausios Sakninés balsiy kaitos, t. y. tos, kurios buvo retos bei i8imtinés jau ide. prokalbéje (plg. apofonija, susijusia su giminés raigka). Su recenzuojamos monografijos autoriumi rekia sutikti, kad svarbiausias ir kartu labai sunkiai ivertinamas faktorius yra morfologinés priklausomybés lygis. O jis svarbiausias todél, kad leidzia skirti pamatines ir i8vestines formas. Mat gramatine apofonija praradusiose kategorijose minétosios formos randamos kaip i8vestines, t. y. subordinuotos pamatinéms formoms, iS kuriy ir yra perémusios vokalizmo laipsnj. Aiskiausias pavyzdys yra baltu kalby dalyviai, kurie balsiy kaitos atévilgiu niekuo nesiskiria nuo atitinkamy pamatiniy indikatyvo formy. Vadinasi, jeigu apofonijos nykimas susijes su formy perejimu i8 pamatiniy j iSvestines, tada, anot Daniel'1o Petit, ,svarbu paaiskinti ne tk apofonijos i8nykima tam tikrose gramatinése kategorijose, bet ir formu, kurios Sias kategorijas manifestuoja, statuso pasikeitima* (p. 372-373). Be to, 8} statuso pasikeitima biitina paaiskinti dar ir todel, kad apofonijos raida (t. y. jos iSlaikymas ar praradimas) gali biti susijusi su didesne ar mazesne nagrinéjamos kategorijos gramatikalizacija (p. 373). Apskritai, nesileidZiant j detalesnj Daniel’io Petit daromy iSvady aptarima, biitina pabrézti, kad jos visos yra labai argumentuotos. Visy balty kalby fakty interpretacija rodo ne tik platy autoriaus lingvistinj akiratj (bibliografijos saraSe pateikta per 400 pozacijy), bet ir gera balty kalby gramatinés struktiros pazinima. Todél knygoje, i’skyrus viena kita atveyj, kai nevienodai pateikiami latviy kalbos Zodziai su krintantiomus priegaidemis (plg. per ‘peria’ ir per, p. 293 ir toliau, 391; min, p. 255, 390 ir min ‘mina’, p. 313; stumj ,,stumia“, p. 326, 391; vemj ,,vemia“, p. 319, 392), bei netaisyklingai sukir¢iuota lietuviy kalbos skaitvardj aSttioni (=astuoni), p. 94, iin 151 ir vietoj stipras iSspausdinta stipra, p. 386, balty kalby Zodiiai pateikti be korekttiros klaidy. Tai irgi didelis uZsienyje iSleistos knygos privalumas. Tiesa, kiek daugiau netikslumy galima aptikti bibliografijoje, pvz., Grazinos Akelaitienés 1993, 1994 ir 1997 m. darby pavadinimuose vietoj morfologinés (p. 413) (kaitos) turétu biti morfonologinés; Reginos Venckutés 1981 m. paskelbto straipsnio pavadinime vietoj neapofinija (p. 435) turéty biti neoapofonija, 0 1966 m. iSleistas kapitalinis Zigmo ZinkeviCiaus veikalas pavadintas ne Lietuviy kalbos dialektologija (p. 436), bet Lietuviy dialektologija. Tadiau Sie netikslumai jokiais biidais nesumenkina Daniel'io Petit knygos, be kurios ateityje negalés apsieiti né vienas balty kalby tyrinétojas, vertés, juoba kad pasinaudoti ja tikrai bus nesunku, nes visi teiginiai ne tik gerai argumentuoti, bet ir isdéstyti gana paprasta kalba. Taigi tikrai su dideliu bagazu j baltistika atéjusiam Daniel'iu Petit norisi palinkéti tunningy biisimy kelioniy po balty kalby istorijos labirintus ir ne tik sékmingai testi, bet ir plétoti baltistikos tradicijas Pranciizijoje. 116 | RECENZIJOS LITERATURA Govt, R. 1973: A propos du voyage de F. de Saussure en Lituanie. Cahters Ferdinand de Saussure 23, 7-24. Mauro, T. de 1972: Notes biographiques et critiques sur F, de Saussure. In: F. de Saussure, Cours de linguitique générale, Paris: Payot, 319-404. Smoczvski, W. 2000: Starolitewskie Zmuo, Zmunj na tle prabaltyckich rzeczowmkéw atematycznych. Acta Linguistica Lithuanica 43, 18-33. Sane, Cu. S. 1966: Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen. Oslo: Unwversitetsforlaget. Zinxevicius, Z. 1980: Lietuywy kalbos istorine gramatika 1. Vilnius: Mokslas. Juozas Karaciejus Lietuviy kalbos institutas P. Vilei8io g. 5, 10308, Vilnius Lozorius ZENGSTOKAS GIESMES CHRIKSCZIONISCHKOS IR DUCHAUNISCHKOS IR JU SALTINIAI Parengé Guwo Micueuit Vilnius: Baltos lankos, 2004, 584 p., ISBN 9955-584-71-8 2005 mety pradZioje ,,Balty lanky“ leidykla (2004 mety data) iSleido i8 karto bibliografine retenybe tapusj Lozoriaus ZengStoko 1612 mety giesmyna Giesmes Chriksczionischkos ir Duchaunischkos. Retenybe tapo todel, kad, nors knygos ,,rengima ir leidima parémé Valstybiné lietuviy kalbos komusija prie Lietuvos Respublikos Seimo* (p. 4), beveik iki 2005 metu pabaigos Sis leidinys j knygynus taip ir neatkeliavo, o pati leidykla irgi jau seniausiai tvirtina jo nebeturinti. Todél neyucia kyla ivairiy klausimy: kam Sis leidinys buvo skirtas ir kodel Valstybinés lietuviy kalbos komisijos remto leidinio niekur negalima gauti? Juk nesinoréty teigti, kad Valstybine lietuviu kalbos komisija jau pradéjo remti asmeninius privaciy parengeju leidimius. O gal Siuo leidiniu noréta priminti sovietinwus ,,visuotinio deficito* laikus?.. Leidinys pradedamas knygos parengéjo Guido Michelinio dvikalbiu ,Jvadu‘ (lietuviy k. - p. 7-13; angly k. - p. 14-21). Po jo fotografuotiniu biidu spausdinamas Lozoriaus Zengstoko giesmyno tekstas su Saltiniais (p. 22-523), Berlyno egzemplioriuje esanéiy rankra8tiniy giesmiy perra’ymai su Saltiniais (p. 524-526), 3 priedai, i§ kuriy tik pirmas — ,Vilniaus egzemplioriuje trikstami lapai ir rankrastinés giesmés i Berlyno egzemplioriaus* (p. 527-548) — yra tiesiogiai susijes su Zengstoko giesmynu (antras ir treias, t. y. ,,Keli pavyzdziai i8 1588 m. Karaliauciuje isleisto giesmyno Geistliche Lieder und Psalmen“ (p. 549-558) ir Keli pavyzd: i$ 1599 m. Niurnberge i8leisto giesmyno Geistliche Lieder und Psalmen“ (p. 559-571) yra daugiau iliustracinio pobiidzio), o pabaigoje — ,,Saltiniai ir bibliografija“ (p. 572-573) bei ,,Giedamy teksty saraSas pagal pirmasias eilutes“ (p. 574-584). Recenzuojamos knygos ,,[vade“ parengéjas, trumpai nurodes Lozoriaus Zeng3toko giesmyno ry§j su ankstesniais Martyno Mazvydo ir Jono Bretkiino giesmynais bei apibiidines dvieju iki miisy dieny islikusiy perleidziamo giesmyno egzemplioriy bikle, toliau pabrézia, jog dél to, kad 50 giesmiy tekstai ,,iki Zeng8toko leidimo buvo publikuoti daugiau nei karta, rengiant 81