Dėl gramatinių funkcijų skirstymo

PASTABOS | 107 DĖL GRAMATINIŲ FUNKCIJŲ SKIRSTYMO 2005 metais pasirodžiusi prof. Vytauto Ambrazo parašyta Sintaksinių ryšių tyrimų recenzija jau anksčiau pradžiugino Gramatikos darbų serijos, pradėtos leisti 2003 metais, autorius. Šiame ALL numeryje skelbiama to paties autoriaus parašyta trečiojo Gramatikos darbų tomo Gramatinių funkcijų tyrimai recenzija. Ji sukėlė keletą minčių, kuriomis norėtųsi pasidalyti. Džiugina pats faktas, kad šis straipsnių rinkinys nebuvo tiesiog ignoruotas kaip lietuvių gramatikai nesvarbus įvykis, tačiau sprendžiant iš recenzijos neatrodo, kad jis būtų sukėlęs dialogą. Nors recenzentas ir pripažįsta, kad rinkinyje iškeltos mintys lietuvių kalbos tyrinėtojų turėtų būti nuodugniai apsvarstytos, jis siūlo tai daryti tik remiantis ligiolinėse lietuvių kalbos gramatikose vartojamomis sąvokomis, ypač – šiose gramatikose pateiktais sintaksinių ryšių tipų apibrėžimais. Mat „kad minėti ryšio tipai yra sintaksiniai, o ne morfologiniai, semantiniai ar kitokie, turbūt nėra reikalo įrodinėti“. Jeigu to nereikia įrodinėti, tai šis dalykas, matyt, yra aksioma. Tačiau aksiomą galima priimti arba jos nepriimti. Šalia euklidinės geometrijos yra dar kitų, neparemtų jos aksiomomis. Niekas, žinoma, ir nepuola šios geometrijos už tai, kad ji remiasi tam tikromis aksiomomis, tačiau kas joje rastų vidinių prieštaravimų, turėtų teisę į juos atkreipti dėmesį. Būtent tai Gramatikos darbų autoriai bandė padaryti Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos atžvilgiu, atkreipdami dėmesį į vidinį kai kurių joje pateiktų dalykų prieštaringumą. Tačiau, pasak prof. Ambrazo, „Toks požiūris į sintaksinius ryšius autorių a priori atmetamas kažkodėl manant, jog dvipusio sintaksinio ryšio ir tarpusavio sąsajos [...] sąvoka yra nereikalinga ir atsirado painiojant sintaksinius ir morfosintaksinius reiškinius“. Bet jis nėra atmetamas a priori, ir visai ne „kažkodėl“. Autoriai išnašose išsamiai argumentuoja, kodėl jis atmetamas, nurodydami, kad dvipusės priklausomybės sąvoka veda prie neišsprendžiamų prieštaravimų. Visus šiuos argumentus recenzentas nutyli, lyg jų nebūtų buvę. Žinoma, jų aptarti tarsi ir nebuvo reikalo, nes tekstas sumanytas kaip Gramatikos darbų recenzija. Vis dėlto žodžio „kažkodėl“ vartojimas čia nekorektiškas. Toliau recenzentas rašo: „Iš tikrųjų jokio painiojimo čia nėra, yra akivaizdus faktas, kad sintaksiniai ryšiai, taigi ir tarpusavio sąsaja, turi tam tikrus morfosintaksinius rodiklius.“ Niekas ir neneigia, kad sintaksiniai ryšiai gali turėti morfosintaksinius rodiklius. Būtent „gali turėti“, nes ir tradicinė gramatika pripažįsta „šliejimą“ tais atvejais, kai priklausomasis žodis neturi priklausomybės rodiklio, pvz. Jonas atbėgo greitai. Ir būtent čia slypi tam tikras nepatogumas, kurį recenzentas nuosekliai nutyli. Mat tradicinė gramatika naudojasi dviem visiškai skirtingomis euristinėmis priemonėmis sintaksinei priklausomybei nustatyti. Viena vertus, derinimas tokiuose sakiniuose kaip Mačiau Joną linksmą sudaro pagrindą teigti, jog žodis linksmą yra sintaksiškai priklausomas nuo žodžio Joną. Kita vertus, tokiuose sakiniuose kaip Jonas atbėgo greitai, kur neįmanoma remtis morfosintaksiniais kriterijais, daroma prielaida, kad greitai priklauso nuo atbėgo. Taigi, sprendžiant apie sintaksinio ryšio buvimą, morfosintaksiniu kriterijumi naudojamasi ne visada. Kadangi ši priklausomybė nėra nei valdymas, nei derinimas, ji apibūdinama kaip šliejimas. Būtent čia slypi pavojus: euristinės priemonės yra prieštaringos. Jeigu leistina nustatyti sintaksinę priklausomybę ir tokiais atvejais, kur nėra morfosintaksinio rodiklio, tai leistina, pavyzdžiui, iškelti teiginį, kad sakinyje Laikyk butelį stačiai žodis stačiai yra šliejamas prie žodžio butelį. Nes kuo šis sakinys skiriasi nuo sakinio Laikyk butelį stačią, kur pripažįstama tokio tipo priklausomybė nuo papildinio? Tik kalbos dalimi – pirmajame sakinyje vartojamas prieveiksmis. Kas iškeltų tokį teiginį, tik remtųsi 108 | PASTABOS tais kriterijais, kuriuos siūlo pats prof. Ambrazas. Jis nedarytų nieko kito, negu tie, kurie daro prielaidą esant šliejimo ryšį tarp prieveiksmio ir veiksmažodžio sakiniuose Jonas atbėgo greitai, Laikyk butelį stačiai. Tada išeitų, kad ir sakinyje Laikyk butelį stačiai, ir sakinyje Laikyk butelį stačia sintaksinis ryšys yra dvilypis. Kas iš to, kad Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos autoriai pirmuoju atveju nemato reikalo įžvelgti šliejimo tarp butelį ir stačiai? Svarbu tik tai, kad tai galima padaryti šios gramatikos siūlomų kriterijų pagrindu. Vadinasi, teiginys, kad sakinyje Laikyk butelį stačiai sintaksinis ryšys yra dvilypis, yra lygiai tiek pat teisingas, kiek teiginys, kad jis yra vienalypis. Mokiniui, kuris šiame sakinyje įžvelgtų dvilypį sintaksinį ryšį, galima parašyti dvejetą, bet negalima remiantis Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos teorija įrodyti, kad jis neteisus. Jokia sofistika negal panaikinti šios prieštaringomis euristinėmis priemonėmis paremtos sistemos ydingumo. Kiek recenzento minėti faktai iš tikrųjų yra akivaizdūs? Pacituosime dar kartą: „yra akivaizdus faktas, kad sintaksiniai ryšiai, taigi ir tarpusavio sąsaja, turi tam tikrus morfosintaksinius rodiklius“. Bet po garsaus Joannos Nichols 1986 metais paskelbto straipsnio yra akivaizdu, kad sintaksinės ir morfologinės priklausomybės kryptys gali būti priešingos; šis reiškinys vadinamas „pagrindinio dėmens žymėjimas“ (head marking). Taigi daiktavardį valdantis veiksmažodis (pagrindinis dėmuo) gali būti su juo derinamas; daugelyje pasaulio kalbų veiksmažodžiai derinami ne tik su veiksniais, bet ir su tiesioginiais ir netiesioginiais papildiniais. Nelabai tikėtina, kad prof. Ambrazui „pagrindinio dėmens žymėjimo“ sąvoka būtų nežinomas dalykas, bet šios idėjos sklaida lietuvių kalbotyroje jis, matyt, laiko nepageidaujama. Priėmus ją, tarpusavio sąsaja taptų nereikalinga. Kas nori, gali minėtą sąvoką atmesti, bet jos paneigimas 2005 metais jau nebėra „akivaizdus“ faktas. Nė žodžiu neužsimindamas apie argumentus, kuriais remiasi Gramatikos darbų autoriai, siūlydami pakeisti sintaksinių ryšių sampratą, recenzentas sutelkia jėgas įrodyti, jog šių darbų autoriai patys sau prieštarauja, vienoje vietoje pripažindami sintaksinę priklausomybę, o kitoje vietoje ją atmesdami. Tai padaryti ištraukus iš konteksto atskirus sakinius, matyt, nėra sunku. Mat Gramatikos darbų autoriai aptaria įvairius priklausomybės tipus – semantinės, sintaksinės, morfologinės. Autorių nuomone, svarbu juos atskirti, kad sąvokų aparatas būtų tikslus, o teorija neprieštaringa. Atstatyti tiesą nagrinėjant kiekvieną citatą ir parodant, kaip ir kokiais tikslais cituojamas sakinys buvo ištrauktas iš konteksto ir iškreiptas, būtų ilga ir nuobodi procedūra. Pateiksiu tik vieną pavyzdį. Gramatikos darbų autoriams prikišama, kad jie bando „paneigti ir patį sintaksinį ryšį tarp papildinio ir tarinio pažyminio (predikatyvo) tokiuose sakiniuose kaip Jis parvertė brolį aukštielninką [...] arba Mačiau jį linksmą“, ir priduriama: „Tačiau kitoje vietoje jau siūloma „sieti antrinio predikatyvo terminą būtent su atitinkamus morfosintaksinius požymius turinčiais [...] antriniais predikatais“. Teisingai, taip Gramatikos darbuose yra parašyta, ir vienas teiginys kitam neprieštarauja. Mat Gramatikos darbų autorių kaip tik norėta parodyti, kad tarinio pažyminio ir aplinkybių skirtumas nėra sintaksinis, o morfologinis. Kaip tik šį dalyką recenzentas nutyli. Kas norėtų sužinoti, kodėl geriau atsisakyti tarinio pažyminio dvilypio sintaksinio ryšio, gali atsiversti Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos 490 puslapį, kur šalia derinamųjų tarinių pažyminių dar skiriami nederinamieji. Bet juk tarininiai pažyminiai nuo aplinkybių skiriasi būtent derinimu (aplinkybė šliejama prie veiksmažodžio, tarininis pažyminys, be to, dar derinamas su veiksniu ar papildiniu)? Juk būtent derinimas sakinyje Mačiau jį linksmą, pasak prof. Ambrazo, ir rodo tarp tarinio pažyminio ir papildinio esant sintaksinę priklausomybę, kuri leidžia sintaksinį PASTABOS 109 ryšį apibūdinti kaip dvilypį. Jeigu derinimas įeina į tarininio pažyminio apibrėžimą, tai kas per vienas turėtų būti „nederinamasis tarininis pažyminys?“ Kadangi tokios contradictio in adiecto geriau išvengti, Gramatikos darbuose siūloma pripažinti, kad tarininių pažyminių ir aplinkybių skirtumas yra morfosintaksinis, ne sintaksinis. Kas čia iš tikrųjų bloga? Recenzentas Gramatikos darbų autoriams prikiša kriterijų susikryžiavimą, o iš tikrųjų jie tik atkreipia dėmesį, kad naudinga atskirti sintaksinę priklausomybę nuo morfologinės. Kai per prievartą bandoma jas suplakti, išeina, pavyzdžiui, „nederrinamieji tarininiai pažyminiai“. Kur iš tikrųjų „kryžiuojasi“ kriterijai, o kur ne? Dar viena pastaba dėl pačios „prieštaravimo“ sąvokos. Recenzento nuomone, daugelis Gramatikos darbuose pateiktų dalykų yra prieštaringi. Prieštaringi, pavyzdžiui, esą ką tik pacituoti teiginiai apie tarininius pažyminius. „Akivaizdžiai prieštaringa“ esanti būtinosios aplinkybės sąvoka. Kodėl ši sąvoka yra „akivaizdžiai“ prieštaringa, neaišku, nes šių eilučių autorius recenzuojamame veikale jau yra išaiškinęs, kuo remiasi pasirinktas terminas ir kodėl jis nėra prieštaringas (kaip autoriai apibrėžia būtinosios aplinkybės sąvoką, recenzentas skaitytojo neinformuoja, taigi jos prieštaringumas pateikiamas kaip tikėjimo straipsnis, panašiai kaip įrodymo nereikalingi sintaksiniai ryšiai). Gal suvokus recenzento „prieštaringumui“ taikomus kriterijus skaitytojui lengviau būtų suprasti, kodėl „nederinamojo tarininio pažyminio“ sąvoka, įvedama ką tik apibrėžus tarininį pažyminį pagal derinimą su veiksniu arba papildiniu, nėra „akivaizdžiai prieštaringa“. Manyčiau, priešingai, „nederinamojo tarininio pažyminio“ sąvoka rodo vidinį prieštaravimą, nes prieštarauja keliais puslapiais anksčiau tame pačiame skyriuje pateiktam apibrėžimui, o Gramatikos darbuose rasti prieštaravimai yra prieštaringi tik iš recenzento perspektyvos. Gry­nai morfologinis tarininių pažyminių ir aplinkybių skyrimas yra prieštaringas tik tuo, kad prieštarauja Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje teikiamiems sintaksinių ryšių apibrėžimams, kurių teisingumo „nėra reikalo įrodinėti“. Pagaliau stebina ir paskutinis recenzijos sakinys: „Tad reikia pritarti pačių autorių nuomonei, kad „su minėtų funkcijų apibrėžimu bei aprašu susijusių problemų jiems nepavyko patenkinamai išspręsti“. Tikėkimės, kad tai pavyks padaryti ateityje“. Iš tikrųjų recenzuojamojo rinkinio autoriai niekada nesitikėjo išspręsti visų su gramatinių funkcijų aprašu susijusių problemų. Ligi šiol tai nėra iki galo pavykę nė vienai lingvistikos mokyklai, ir labai reikia abejoti, ar kada nors bus galutinai atsakyta į visus tuos klausimus, kurie jau dešimtmečiais kankina kalbininkus. Panašių abejonių veikiausiai turi kiekvienas lingvistas, todėl stebina ir prof. Ambrazo pastaba, ir už jos slypinti prielaida, kad nesugebėjimas atsakyti į visus klausimus ir atskleisti galutinę gramatikos tiesą (God’s truth) yra vien tik Gramatikos darbų autorių problema, kurią lengvai pavyktų pašalinti sugrįžus į tradicinės gramatikos prieglobstį. Gramatikos darbų autoriai nesitiki iš šio prieglobsčio išvilioti kalbininkų, kurie jame jaučiasi saugiai. Bet jeigu kam atrodo, kad kartais sveika suabejoti įrodinėjimo nereikalingomis tiesomis ir jas kritiškai apmąstyti, tas Gramatikos darbuose gali rasti jei ne galutinius atsakymus, tai bent jau įdomių klausimų, kurių prof. Ambrazas savo recenzijoje, deja, nutarė išvengti. Labai gaila, kad dialogo vengiama, nes jis galėtų būti įdomus. Axel Holvoet Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva