Mažmožiai 9–13

Pastabos Kymenow (Rinktiniai raštai 3, 136), tad Kymėnai galėtų būti ir dėl karų grėsmės atsikėlusių jotvingių kaimo aplietuvintas pavadinimas. Vladas Žulys Baigta 2006 10 09 Tako g. 1–7 LT-53356 Akademija, Kauno raj., Lietuva Mažmožis 9 1926 metų žemės reformos metu jos speciali Valdyba oficialiai vartoti nenorėjo paleisti dvarininkų suslavintų pavadinimų. Vienas toks atlietuvintas kaimas buvo Vilkaviškio apskrities Žaliosios valsčiuje netoli Augalų kaimo Sūdava (net vietovardžių kartotekoje (bylose) nesukirčiuotas). Jis prigijo, tik vėliau pripažinta forma Sūduvà ir sukirčiuota kaip 3a kirčiuotės vietovardis pagal analogiją (plg. Igluvà, Lietuvà, Šaukùva ir kt.). Simui Karaliūnui turbūt nežinoma tokia istorija, jis nėra vartęs bylų su vietovardžių ir Žemės reformos valdybos pastabomis, todėl Sūdava jo nurodomas knygoje Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, t. II, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005, p. 267, kaip didelės vertės ir senumo faktas, bet yra 1926 metų žemėtvarkininkų darinys, dėl tam tikros analogijos raštuose pasidaręs Sūdava, bendrinėje kalboje pagal daugelio -uvà priesagos vietovardžių vartojama Sūdùvà (3a), gyvojoje kalboje lyg ir nebūta tos formos, niekieno neužrašyta, nors taisyklingai sudaryta, bet be istorinių šaltinių. Mažmožis 10 Žemaičiuose, Ventos upės baseine, buvo didelė pelkė Debėšnos pl. (tariama d'e'b'e.s-nas, d'e'b'e.snu, può d'e'b'esnàs Pavandenė, Užventis), taip yra rašiusi net Žemaitė savo kūryboje), pavyko taip įteigti ir Aldono Pupkio knygoje Vietovardžių žodynas, 2003, p. 79. Netikėtai Simas Karaliūnas paima ir platina neįtikėtiną neistori­nę formą De-besną, žr. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose I 67, III 27, 59 (iš sen. rusų pagal Spruogį ir O. Trubačiovą, Дебесна ten pat II 302). 102 Pastabos Mažmožis 11 Vad. dzūkų (pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių) šnektose veikia toks regresyvinės priebalsių asimiliacijos dėsnis -šti- > -šči- (ne -šč-). Dėl to dėsnio nepaisymo Saulius Ambrazas straipsnyje „Dėl būdvardžių su priesaga -intelis (-ė) kilmės“ (Baltistica 39 (1), p. 71) teikia formą tuščytėlis (iš OG 261 tušč't'el'el'is), nepažiūrėjęs, kad jau LKŽxvii 186 buvo transkribuota tuštytėlis ir primiršęs minėtą regresyvinę priebalsių asimiliaciją. Ir daugiau yra įvairiai transkribuotų pietų aukštaičių (ir rytų aukštaičių vilniškių) žodžių. Tariama džūr.žas, tšl̄r.štas, tširštūmas (tolimoji regresyvinė asimiliacija). Tai neseni tarties faktai, girdėti ir skelbti Elžbietos Mikalauskaitės tyrinėjimuose, žr. Mikalauskaitė, Lietuvių kalbos fonetikos darbai, 1975 (parengė Antanas Pakerys), p. 115, transkribuoti tširštšimai ~ tirštūmai, kaip ir m'inkštimas ~ minkštimas, vai·ki·štšis ~ vaikystis ir kt. Simo Karaliūno monumentaliame veikale Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose II, 2005, 187 pateiktos transkribuotos formos čīrštas, čiurštas, čiurštumà negali rodyti kokios senybės ar fakto tikrumo. Mažmožis 12 Antanas Juška daug tarminės leksikos yra surinkęs, bet kaip autodidaktas kai ko yra netinkamai prikūręs. Jam atrodė, kad bakūžė, kumelė ir samana yra kokių priesagų dariniai, todėl sukūrė „bepriesaginius“ žodžius rankraščio baka ‚bakūžė‘ (JI 184, red. F. Fortunatovas), kùmė ‚kumelė‘ (LKŽvi 866, paliudyta ir Kos 161!), samà ‚samaną‘ (LKŽxii). Tai yra nevykę dariniai, daugelis tai žino seniai, bet štai S. Karaliūno prestižiniame veikale Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose kaip tikras duomuo nurodoma samà ‚samaną‘ J (I 67). Be abejo, tai nesamas kalbos faktas, visai neturįs pamato lietuvių kalboje. Mažmožis 13 Jaunos mokslininkės Birutės Kabašinskaitės įdomioje knygoje Lietuvių kalbos liaudies etimologija ir artimi reiškiniai (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998) teikiama negirdėta forma piršys 82 p. ‚arklio krūtinė‘, nes daug kur Lie- 103 Pastabos tuvoje yra piršys sf. pl. (1) net prie Varnių (LKŽₓ 26 teikia ?piršis). Arkliais rūpinosi paprastai vyrai, kurie plačiai sako esant piršys, piršims, tai piršys sm. sing. nežinia iš kur žinoma. Knygoje dar ir nemažai kirčio klaidų: bruõžas = brúožas, ruõžas = rúožas, rašliavà = rašliava, Ežerūnà = Ežerūna, tù lýdžiu = tuõ lydžiu, skėtra = skėtra (1) scom. ir skėtrà sf. (4), aržuolas = áržuolas, ž. puõkai = puokai ž. Vytautas Antanas Vitkauskas Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5 LT-10308 Vilnius, Lietuva Dar kartą dėl sintaksinių ryšių skirstymo 2006 metais išėjo Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos ketvirtas, pataisytas, leidimas. Kadangi šios gramatikos vyriausiasis redaktorius neseniai (Ambrazas 2005: 168) pripažino, kad ankstesniuose DLKG leidimuose taikyta „... morfologizuota valdymo ir šliejimo priešprieša lietuvių kalbos sintaksinės sistemos ir jos raidos tyrimui pasirodė mažai prasminga“, parūpo pažiūrėti, kaip prijungimo tipai apibrėžiami naujajame, pataisytame, leidime. Pasirodo, kad ir šiame leidime tebeskiriami tie patys derinimas, valdymas ir šliejimas. Pacituosime iš eilės jų apibrėžimus: „Derinimas yra priklausomojo žodžio morfologinės formos (linksnio, skaičiaus, giminės) parinkimas pagal pagrindinį žodį...“ (DLKG4, p. 480); „Valdymas yra priklausomojo žodžio parinkimas, sąlygojamas pagrindinio žodžio junglumo. Valdomu žodžiu dažniausiai eina daiktavardžių ar įvardžių linksniai [...]. Juo gali eiti ir nekaitoma žodžio forma“ (ten pat, 480). „Šliejimas yra priklausomojo žodžio formos parinkimas pagal jos reikšmę, nesąlygojamas pagrindinio žodžio junglumo“ (ten pat, 481). Patogumo dėlei palyginkime čia pacituotus apibrėžimus su ankstesniuose leidimuose pateiktais apibrėžimais. Derinimo apibrėžimas, palyginti su ankstesniais leidimais, nepasikeitė, bet valdymo ir šliejimo apibrėžimai anksčiau skambėjo taip: „Valdymas yra priklausomojo žodžio linksnio formos parinkimas, sąlygojamas pagrindinio žodžio junglumo.“ (DLKG1, 480). 104