Dėl sintaksinio dviprasmiškumo ir teminės–reminės struktūros

Pastabos BIBLIOGRAFIJA DLKG ~ Dabartinés hetuviy kalbos gramatika. 4-oji papildyta laida. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijy leidybos institutas. Skanvztus, P. 1943/1996. Lietuviy kalbos Zodziy daryba. Vilnius: Lietuviy kalbos institutas, 1943. Perspausdinta: Rinktiniai rastai 1, par. A. Rosinas, Vilnius: Mokslo ir enciklopediju leidykla, 1996. Smerona, A. 2005, Pagrindiniy darybos bidy skyrimo klausimu. Acta Linguistica Lithuanica 52, 83-89. Urautis, V., 1978. Zodziy darybos teorija. Vilnius: Mokslas. VaskeLiené, J. 2006: Dél esamojo ir bitojo kartinio laiko dalyviy bei padalyviu darybos ir morfeminio skaidymo. Acta Linguistica Lithuanica 54, 83-93. Axel Holvoet Lietuviy kalbos institutas P. Vileigio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva Dél sintaksinio dviprasmiskumo ir teminés-reminés struktiros Su Rolando Mikulsko ,,Pastabomis dél sintaksinio dviprasmiskumo sqvokos“ (Sis ALL numeris, pp. 1-53) papolemizuoti paskatino ne tik straipsnio pavadinime minétas klausimas, bet ir ,,kiti susije dalykai*, ypaé Siy eilu¢iy autoriaus 2003 m. (remiantis Bogustawskio 1977 m. koncepcija) suformuluotos aktualiosios skaidos koncepeijos kritika. Diskusija ¢ia palietia fundamentalius kalbos gramatinés sandaros klausimus, ir Mikulsko pastabos i8kelia fundamentalias problemas. Visy pirma dél sintaksinio dviprasmiSkumo: Rolando Mikulsko nuomone, musy aptariama konstrukcija Onutés Zalios akys negalinti biti jvertinta kaip sintaksiSkai dviprasmi8ka, nes ji turinti rySkia, tik Siai konstrukcijai bidinga reiksme; sintaksinis dviprasmiskumas implikuojas ir semantinj dviprasmiskuma, kurio ¢ia kaip tik nepastebime. Kognityvinéje lingvistikoje, i8 kurios pozicijy Mikulskas kritikuoja misy analize (panaSiai kaip ir konstrukcijy gramatikoje, kuria galima laikyti kognityvinés 116 Pastabos gramatikos atmaina), konstrukcija yra sui generis, pirminis gramatinés struktiiros vienetas, prilygintinas sositiriskam kalbos Zenklui. Neneigdami konstrukcijos reikémés kalbos vartosenos lygmeniu, nelaikome jos pirminiu sintaksinés struktiiros vienetu, todél ir esame priversti ja aiSkinti remdamiesi bendrais, su konkre¢iomis konstrukcijomis nesusijusiais struktiiros vienetais. Tokiais elementaresniais vienetais, reikia manyti, operuoja ir kognityvistai; dél jy repertuaro taip pat gali kilty diskusijy, prie kuriy grisime véliau. Kol kas aptarkime konstrukcijos reiksmés ir jos sintaksinio konstravimo klausima. Neneigdami Siy dviejy dalyky sasajos, manome, kad jos jrodomoji galia abiem kryptimis(t. y. ir i8 sintaksés darant iSvadas apie reikSme, ir atvirkSéiai) turi ribojimy. Nuosekliai argumentaves, jog dvejopos sakinio Daug zmoniy skaito mazai knygy semantinés interpretacijos galimybés neliudija sintaksinio dviprasmiskumo, Mikulskas grieZtai postuluoja, kad dvejopos kokio nors sakinio sintaksinés interpretacijos galimybe turéty liudyti semantinis dviprasmiSkumas. Gal toks liikestis yra natiiralus. Dvejopos semantinés interpretacijos galimybé yra svarbiausias diagnostinis kriterijus nustatant galima sintaksinj nevienaprasmiskuma, nors, kaip pats Mikulskas pabrézia, jis dar negali biti laikomas jrodymu, jeigu semantinj dviprasmiskuma galima paaiSkinti kitaip. Taciau semantinio nevienaprasmiskumo galima skirti kelis tipus, ir angliska terminologija, pvz., skiria ambiguity ir vagueness. Pastaroji savoka turbiit suponuoja skirtingus reikSmés konstravimo kelius, vedan¢ius prie panaSios reikSmés: atsizvelgiant j kokio nors sakinio sudedamyujy daliy reiksmes biity galima tikétis, kad dviejy sakiniy reiksmés i§ principo gali skirtis, bet praktikoje sunku baty ta skirtuma suformuluoti. I§ literatiiros Gia bitty galima pacituoti sakini Generolas nesako, kq Zino apie Siuos jvykius, kurio Salutinj démenj galima interpretuoti kaip klausiamaji papildinio sakinj (plg. Kq Zinai apie Siuos jvykius? Pasakyk, kq Zinai apie Siuos jvykius) arba kaip reliatyvinj sakinj su praleistu antecedentu (... nesako [to], kq Zino apie Siuos jvykius). Sintaksinis dviprasmiskumas yra akivaizdus, jj atskleidzia ¢ia pacituoto sakinio paradigminiai rySiai su sakiniais, kur Salutinio démens funkcija yra vienareikSmiska (plg. Generolas nesako visko, kq Zino apie Siuos jvykius — su reliatyviniu sakiniu ir Generolas neatsaké j klausimq, kq Zino apie Siuos jvykius — su klausiamuoju daiktavardiniu sakiniu). Tatiau nurodyti, koks reikSmés skirtumas siejasi su Siomis skirtingomis sintaksinémis interpretacijomis, biity sunku - praktiSkai ,,i8eina tas pats“. Tai reikSty, kad dviem skirtingais keliais galima prieiti prie tos patios reikimés. Atrodo, kad tai galima pasakyti ir apie skirtingas fonetines realizacijas turin¢ias sintaksines struktiras. Daugeliui lingvisty taip pat gali atrodyti, kad ir sakiniai Jono sunkus charakteris ir Jonas turi sunky 117 Pastabos charakterj savo reikSme nesiskiria. Zinoma, pastaruoju atveju skirtingos fonetinés realizacijos jtaigiai skatina tyréja ieSkoti ir reik8més skirtumy, bet ar mes norétume paneigti sintaksinio dviprasmiskumo galimybe ten, kur néra fonetinio skirtumo? Misy poZitiriu sakinio struktiira Ar turi kq valgyti yra dviprasmiska, nes galime skaidyti [Ar turi kq [valgyti]] (plg. Ar turi kq nors valgyti? Neturiu nieko valgyti - su tikslo bendratimi iSpléstos konstrukcijos) arba [Ar turi [kq valgyti]?] (plg. Neturiu kq/ko valgyti — ¢ia kq/ko yra bendraties papildinys). ReikSmés skirtumo iS esmés néra ir Siuo atveju. Kuris sintaksinis skaidymas yra ,,teisingas“? Matyt, abu yra teisingi, sakinys yra sintaksiskai dviprasmiSkas, ir niekam neSaus j galva ieSkoti »vienintelés teisingos* interpretacijos. Zinoma, Mikulsko ir misy aptariama konstrukcija yra ypatinga. Viena, su abiem struktiros Onutés Zalios akys sintaksinémis interpretacijomis susije tam tikri sunkumai, né viena skaidos galimybé neduoda idealiy rezultaty. Antra, Sios konstrukcijos reikSmé - dél kurios Mikulsko ir miisy nuomonés sutampa — pakankamai rySkiai skiriasi nuo to, ko bitty galima tikétis taikant bet kurj i§ dvieju svarstomy sintaksinés skaidos biidy. Todél mums ir Siuo atveju neSauty i galva viena i8 ty skaidos biidy paskelbti vieninteliu teisingu. Net labiau linkes rinktis viena skaidos biida yra pats Mikulskas, kuris sako, kad aptariamoji konstrukcija yra perinterpretuota jungties konstrukcija, nors esant palankioms salygoms posesyviné interpretacija yra jmanoma.Tiesa, pats Mikulskas tuoj pat pabrézia formaliy Sios konstrukcijos pozymiy tam tikra neadekvatuma jos perteikiamai reikSmei. Su tuo galétume sutikti: kadangi ir jungties konstrukcija, ir posesyviné priklausymo konstrukcija yra neadekva¢ios Siai reikSmei perteikti, buvo sukurta hibridiné konstrukcija, vienijanti abiejy konstrukcijy pozymiuy. Nors Sia formuluote Mikulskas kaip tik uZsipuola, jo pateikti argumentai bitent tokia interpretacija remia; matyt, ginGas yra veikiau Zodinis negu esminis. Aptardamas missy i3kelta aktualiosios skaidos koncepcija Rolandas Mikulskas teisingai pastebi, jog ,,aktualioji skaida“ misy buvo taip performuluota, jog pats terminas iS esmés jai nebetinka. VisiSkai tam pritariame: termino vartojima motyvavo noras prisitaikyti prie tradicijos, bet terminai neturéty riboti minties laisvés, todél dabar siiilytume be tradicinio termino ,,aktualioji skaida‘, kuris atspindi Prahos mokyklos poZiiirj samprata atspindintj termina ,,temine-reminé struktiira“. Reikia pripazinti, kad formuluojant Zymétos aktualiosios skaidos savoka nepasiremta pla¢iais empiriniais duomenimis. Ja, be abejo, reikia tiksliau apibrézti, turint omenyje dvejopas aktualiosios skaidos Zymétumo prieZastis. Pirmaja sui kalbamasias problemas, dar jsivesti alternatyvia 118 Pastabos daro vidinis aktualiosios skaidos modeliy skirstymo principas — sluoksniuotos ir nesluoksniuotos aktualiosios skaidos skyrimas. Pastarasis tipas, kurj iliustruoja tokie sakiniai kaip IS uzsienio grjzo Jonas, Tai Jonas parvaziavo is uzsienio, dél savo kontrastinio kiréio paéiy kalbos vartotojy turbit yra suvokiamas kaip ypatingas, kontekstualiai ribotas, taigi zymetas. Si grupé yra neprobleminé ir dél jos ypatingo statuso tarp skirtingy aktualiosios skaidos modeliy Salininky turbit nekils ginéy. Antroji prieZastis labiau susijusi su tyréjo nuostatomis. Tokios nuostatos atsispindi ir Rolando Mikulsko cituojamame misy straipsnyje. Viena i8 jy yra ta, kad gramatinio subjekto (veiksnio) kategorija ontologi’kai neatskiriama nuo temos savokos; si kategorija aiskinama kaip didziausiu inherentinio temiskumo laipsniu iSsiskirianéio tam tikro predikato elemento uZkodavimas morfosintaksineje struktiroje. Tai reiSkia, kad, pavyzdZiui, su veiksmaZodziu padéti (kq kur) susijes morfologinio aktanty Zyméjimo modelis numato tam tikra tipinj pirminés ir antrinés temos pasirinkima, kuris atsispindi tam tikrame veiksnio ir tiesioginio papildinio funkcijy priskyrime tokiuose sakiniuose kaip Jonas padéjo knygq ant stalo. Nuo tipinio, gramatinéje struktiiroje uzkoduoto pasiskirstymo kalbantysis, vadovaudamasis konkretios situacijos komunikaciniais poreikiais, visada gali nukrypti, kurdamas tokius sakinius kaip Knygq Jonas padéjo ant stalo. Kiekvienas sutiks, kad Sis sakinys nebitinai pasizymi kontrastiniu ki iu, taigi jis gali turéti sluoksniuota temine-remine struktiira, panagiai kaip ir Jonas padéjo knygq ant stalo. Ar tokiu atveju sakinio Knygq Jonas padéjo ant stalo aktualioji skaida yra zyméta? Atsakymas priklausys, Zinoma, nuo miisy Zymétumo sampratos. Poleminiais tikslais saky¢iau, kad ji tikrai yra Zyméta ta prasme, jog ,datum* ir ,novum* savokomis paremtos aktualiosios skaidos Salininkas ja palaikyty verta démesio aktualiosios skaidos principy pritaikymo iliustracija. Sakiniu Jonas knygq padéjo ant stalo tokios aktualiosios skaidos sampratos Salininkas veikiausiai i8vis neuzsiimty. Klausimu, ar ,datum“ Siuo atveju yra Jonas, ar gal ir Jonas, ir knyga, jis taip pat galéty nesusidométi. Medziaga, kuria operuoja tokios aktualiosios skaidos sampratos Salininkai, paprastai ribojasi tokiais sakiniais, kurie dé] ypatingos ZodZiy tvarkos atrodo reikalingi ypatingo aiskinimo. Pridurkime, jog Sios sampratos Salininkai dar operuoja temos ir remos atZvilgiu neskaidomy sakiniy savoka (plg. Rolando Mikulsko cituojama pavyzdi Kazkoxia masina stovi skersai kelio, matyt, avarija). Tokia interpretacija grei¢iausiai nebity pritaikyta sakiniui Skersai kelio stovi kazkokia masina, matyt, avarija: ia seka skersai kelio veikiausiai bitty apibidinta kaip teminé (juk biitent tokiems ZodZiu tvarkos rei8kiniams aiskinti formuluojama visa teorija), nors $j sakinj taip pat galima suvokti kaip temos neturintj, jvedantj 119 Pastabos i scena tik naujus, anks¢iau panekovy mentalinéje erdvéje nebuvusius diskurso vienetus. Kas tokia interpretacija atmesty ir tuo pa¢iu metu nenoréty patekti j uzburta rata, veikiausiai turéty remtis prielaida, kad aptariamas sakinys turi tam tikra neZymeéta realizacija, vartojama tada, kai jis aktualiosios skaidos poziiiriu yra neskaidomas. Cia abiejy teorijy Salininky poZitiriai sutampa, nes ir miisy straipsnyje Zodzio tvarka KaZkokia masina stovi skersai kelio apibidinama kaip nezymeéta. Tokio apraSo motyvai, Zinoma, bus Siek tiek skirtingi, nelygu kokiy nuostaty laikosi tyréjas. ,Datum* ir ,novum* teorijos Salininkams sakinio Kazkokia maéina stovi skersai kelio Zodziy tvarka turéty biti neutrali, neZyméta todél, kad aktualiosios skaidos savoka jam néra taikoma; misy podiiiriu Sis sakinys aktualiosios skaidos pozitiriu yra skaidomas, kaip ir kiekvienas kitas, o jo nezymétumas iSplaukia i8 kity prielaidy, kurias tuoj aptarsime smulkiau. Dar tik pridurkime, jog dviguba Zymétos teminés-reminés struktéros samprata (nesluoksniuota, kontrastiné ir Siaip nukrypstanti nuo gramatinése funkcijose uzkoduotosios) i8 tiesy yra nepatogi ir klaidinanti. Siuos dalykus vertétu terminologiskai atskirti. Pripazindami, kad kalbandiajam visada lieka laisvé pasirinkti tokia sakinio tema, kokia nori, tuo patiu metu darome prielaida, kad kalbos sistema jam visada sitlo tam tikras numanomas vertes (default values), kurias jis gali perimti be pokyéiu, arba esant reikalui pakeisti. Darome prielaida, kad sakinio Mokinys padéjo vadovélj ant stalo gramatiné struktiira, susijusi su tam tikru leksi’kai uzfiksuotu gramatiniy funkciju pasiskirstymu tarp veiksmazodzio aktantu, atspindi tokj numanoma temos pasirinkima, kai §{ teminj statusa igyja Zodis mokinys. Kalbangiajam visada lieka laisvé pakeisti §j pasirinkima ir pasakyti Vadovélj mokinys padéjo ant stalo ir pan. Subjekto funkcija, miisy poZitiriu, yra tam tikras temos sugramatinimas: priskirdama tam tikram aktantui subjekto funkcija, kalbos sistema ji i8skiria kaip numanoma tema, palikdama kalbanéiajam laisve tema pasirinkti kita aktanta ir pazyméti tai ypatingomis priemonémis, pvz., ZodZio tvarka. Tokia prielaida Mikulskas suvokia kaip paremta tautologija: subjektas atspindi nezymétaja tema, o neZymétoji tema apibréZiama kaip tas aktantas, kuris rei§- kiamas subjektu. Tokj jspidi i8 tiesy gali susidaryti skaitytojas, kuris nepriima sakinio realizacijos Mokinys padéjo vadovélj ant stalo nezymétumo kaip empirinio fakto. Norétysi Gia surizikuoti pateikti teigini, jog lietuviy kalbos vartotojas, paprasytas sudaryti sakinj, iliustruojantj veiksmazodi padéti (,ponere’, ne ,adiuvare‘) reikime, sudarytu, pvz., sakini Mokinys padéjo vadovélj ant stalo, veikiau nei Vadovélj mokinys padéjo ant stalo, nes pastarasis susijes su didesniu skaitiumi kontekstiniy salygy. Norétysi net teigti, kad ,,datum* ir ,novum“ savokomis pa120 Pastabos remtos aktualiosios skaidos teorijos Salininkai taip pat, nors to explicitis verbis nesakydami, 8i nezymétuma pripazista: jie tokius sakinius tiesiog laiko aktualiosios skaidos atzvilgiu nevertais démesiu, nes jie jos veikimo aiSkiai neiliustruoja, arba juos laiko Siuo poZitiriu neskaidomais. Kas atsisako pripazinti tokio sakiniy, kaip Mokinys padéjo vadovélj ant stalo, neZymétuma aktualiosios skaidos poiZitiriu, tas bus linkes atsieti subjekta ir apskritai gramatines funkcijas nuo temos savokos. Mikulskas i8 savo kongityvinés perspektyvos jsiveda trajektoriaus ir ribozenklio savokas; funkciniuose modeliuose subjektas kartais apibréziamas kaip ,stebéjimo ta’kas“ (vantage point, pagal Simono Diko apibrézima), i8 kurio situacija aprasoma. Neatmesdamas siy metafory, Siy eiluéiy autorius vis délto noréty minétus pozymius pripazinti tik kaip i8vestinius. ISsirinkus tema, ji tampa »stebéjimo tasku‘, ir kadangi temos pasirinkimas daZniausiai lemiamas inherentinio temiskumo (topicworthiness) skirtumy, tai veiksnio pavidalu sugramatinta tema, net pakeitus aktualiaja skaida (Vadovélj mokinys padéjo ant stalo), gal galima subjektyviai suvokti kaip ta aktanta, i8 kurios perspektyvos aprasoma situacija. Inherentinis temigkumas remiasi tokiais pozymiais, kaip gyvumas ir agentyvumas; gyvas ir aktyvus situacijos dalyvis suteikia kalbos vartotojams daugiau empatijos galimybiy, todél ir bina tinkamesnis atlikti to dalyvio vaidmeni, i8 kurio perspektyvos visa situacija suvokiama. Viso to nenorime paneigti, ta¢iau agento (arba eksperiencerio) ir veiksnio savokas tarpusavy siedami bitent per neZymétosios temos savoka siekiame sukurti ekonomiskesnj ir didesne aiSkinama galia turintj savoky aparata. Turbit niekas rimtai nenorés tiesiogiai sieti veiksnio su tam tikrais semantiniais vaidmenimis, kaip daroma, pvz., mokyklinéje gramatikoje, kur sakoma, kad ,,veiksnys reiSkia veikéja*. Tarpininkaujantis kalbos vienetas misu poZitiriu yra tema, kurios neZymetojo pasirinkimo morfosintaksinis atspindys yra veiksnys, tad pastarasis yra i§ esmés formalus, autonominés ,,reik3més“ neturintis elementas. Kiti tyréjai tarpininkaujanéiu elementu laiko subjekta, kuris dél to turi gauti atskirq semantinj apibidinima; bet ir temos savoka niekur nedingsta, o sakinio aprago ,,funkcinéje puséje“ tada esame priversti atskirai funkcikai apibidinti trijy lygmeny vienetus: semantinj vaidmenj — agenta / patyréja, gramatinj vaidmenj — subjekta, ir pragmatinj vaidmenj — tema. Dviejy pirmyjy sasaja biity pabréZiama, o subjektas ir tema bity atskirti — jy iprastinis sutapimas likty nepaaiskintas, tarsi atsitiktinis dalykas. Misy pasitilymas, kai subjektas laikomas formaliu reiSkiniu, neZymétos temos kodavimo priemone, remiasi principu entia non sunt multuplicanda praeter necessitatem. Ir semantiniai vaidmenys, kaip situacijos konceptualizavimo elementai, 121 Pastabos ir tema, kaip ,,tai, apie ka kalbama sakinyje“, yra funkcines struktiiros elementai, kuriuos galima jsivesti ir apibrézti nepriklausomai nuo morfosintaksinio zyméjimo (arba ZodZiy tvarkos, jeigu tiriama kalba neturi linksniy ir/arba derinimo). Subjekto savoka isivedame siekdami visy pirma paai8kinti tam tikrus morfosintaksinius reiSkinius (arba ZodzZiy tvarkos désninguma, jeigu tiriama kalba neturi linksniy ir/arba derinimo). Kam labiau riipi ekonomijos sumetimai, stengsis iSsiversti agento ir temos savokomis ir su jais sieti morfosintaksinj subjekto reiSkinj. Plg. Bernardo Comrie formuluote: ,,Humans have a strong tendency to select more agentive entities as topics of discussion, which means that there is a natural correlation between agent and topic [...] The notion of subject then simply reflects the grammaticalisation of this expected coincidence“ (Comrie 1981: 114). Kiti i morfosintaksines analizés iSdestiliuota subjekto kategorija projektuoja j semantinj lygmenj ir su juo, ne su tema, bus linke sieti tuos semantinius pozymius, kurie sudaro inherentinio temi3kumo esme. Klausimas Gia darosi, zinoma, gana panagus j vistos ir kiauSinio pirmumo problema. Siy eiluéiy autoriui subjektas, suvokiamas kaip ontologiskai nuo temos nepriklausomas esinys, atrodo kaip hipostazé. Mikulskui atvirk8¢iai — postuluojamas ry$Sys su tema atrodo kaip petitio principii, kadangi jis néra linkes priimti tam tikry struktiry neZymétumo kaip empirinio fakto. Dél Sio empirinio fakto nuomonés gali skirtis, Zinoma, kol jis néra abiejy Saliy pripazistamas, diskusija lieka aprioriniy prielaidy (viStos ir kiauSinio) lygmenyje. Beje, kokia yra Siu empiriniy fakty verté? Anot Mikulsko, nedidelé, mat ka daryti su tokiais pavyzdziais, kaip Juozq grauzia sqzine? Gramatinis veiksnys (sqziné) ¢ia néra neZyméta tema, mat sakinys SqZiné grauzia Juozq net skamba keistai. Cia tik norétysi paklausti, ar su tokiais sakiniais kity veiksnio sampraty Salininkams sektysi geriau? Itariame, kad jiems sakinys SqZiné grauzia Juozq sukelty panadiy sunkumy, ir jie galety biti panaudoti prie kiekviena teorija. Ar trajektoriaus savoka geriau tinka? Sio ir panagiy pavyzdziy neatitikimo veiksnio prototipui turbiit yra akivaizdus kiekvienos teorijos iSpazinéjui. Jj turbit reikia paaiskinti tuo, kad su veiksmaZodiiu graugti susijes gramatiniy funkcijy pasiskirtsymas lemiamas pirminés, nemetaforninés jo vartosenos, ir jvykus metaforizacijai jis ilieka. [tariame, kad Mikulskas Sio neprototipi8kumo nepaneigty; mat jis pats, aptardamas sakiniy tipa Onutés Zalios akys, komentuoja kilmininko »formaly neadekvatuma* toms funkcijoms atlikti, kurias autorius laiko badingomis aptariamai konstrukcijai. O jeigu, kaip itariame, sakinys Juozq grauzia sqZiné niekam néra labai parankus veiksnio sampratai — kad ir kokia ji bebiity — apibiidinti, tai geriau bendru sutarimu 122 Pastabos nuo jo atsiriboti svarstant bendrus sakinio sandaros elementy dalykus ir pripazinti ji reikalingu specialaus aiSkinimo. Ar Mikulsko konstatacija, kad ,,Tiek subjekta, tiek ir turéjimo konstrukcijos posesoriy koduoti genityvu lietuviy kalbos aktyviniam sakiniui néra bidinga“ nereiSkia, kad sakiniy tipas Onutés Zalios akys, kaip periferinis, néra tinkamiausias pavyzdys prototipiniam kilmininkui apibidinti? Ta pati noretume pasakyti apie sakiniy tipa Juozq grauzia sqziné. VisiSkai nepagrista atrodo tokia Mikulsko kritika misy koncepcijos adresu: »Todeél sluoksniuota aktualioji skaida nedaug tegali gelbéti sintaksinei sakiniy analizei: ja remdamiesi rizikuojame generuoti tautologinius teiginius.“ Kaip mums atrodo, miisy i8keltos koncepcijos nauda sintaksinei analizei yra nemenka. Pozymiai, kuriais Gia aptariamas sakinio tipas Onutés Zalios akys skiriasi nuo abiejy jam artimy konstrukcijy — jungties konstrukcijos (Onutés akys yra Zalios) ir posesyvinés priklausymo konstrukcijos (Skarelé yra Onutés) yra susije kaip tik su temine-remine struktira — kitais atZvilgiais rySkaus skirtumo nesijaucia. Taigi reikSmés neatitikimus galima konstatuoti tik jtraukus temine-remine struktira j sakinio semantikos aprasa, kaip buvo pasiiilyta miisy straipsnyje. Miisy prielaidos, Zinoma, Mikulskui néra priimtinos, bet negalima teigti, kad miisy teminés-reminés struktiros teorija, analizuojant sakinius, generuoja tautologijas: tautologija gali slypéti pradiniame teiginyje, jog gramatinés funkcijos atspindi nezymétos teminés-reminés struktiiros vienety sugramatinima, bet tik jeigu kas atmeta jo empirinj pagrinda. Tikros tautologijos bity generuojamos tik tada, jeigu konkretiy konstrukeijy neZymétasis teminés-reminés struktiros modelis bitty nustatomas aprioriskai pagal gramatines funkcijas, bet to mes niekur nesitilome: juk pripaZjstame, jog sakinyje Onutés Zalios akys veiksnys —kad ir koks jis bebiity (akys ar Onutés akys) tiksliai su tema nesutampa (veikiau teminj statusa galima priskirti kilmininkui Onutés). Posesyvinéms mihi est tipo turéjimo konstrukcijoms (plg. lot. Sunt mihi bis septem praestanti corpore Nymphae, latv. Man ir divreiz septinas meitas ir pan.) neteminiai vardininko veiksniai apskritai yra bidingi, ir Sio fakto niekas nebando paneigti. Sintaksiné kalbos raida, konstrukcijy peranalizavimas, igplétimas ir pan. generuoja neteminius veiksnius, bet jie tuo patiu generuoja ir ,nesubjektinius* vardininkus, t. y., kalbamy konstrukcijy vardininkai ne tik néra temos, bet ir apskritai turi mazZai veiksnio pozymiu, kad ir kaip tie veiksnio pozymiai biity formuluojami; apie neprototipiniy veiksniy problema jau yra raSes Keenan (1976). Projektuojant veiksnio kategorija j semantinj lygmenj atsirasty zymiai didesniy deskriptyviniy problemy, nes neformali, funkciné veiksnio samprata (t. y., samprata, kai veiksnys nelaikomas grynai formalios struktiros vienetu) 123 Pastabos vertia ieSkant veiksniy daZnai atsiriboti nuo formaliy pozymiuir pripazinti, pvz., naudininko subjektus sakiniuose Man skauda galva / galvq, Man patinka ryskios spalvos ir pan.), o tai atveria duris arbitrali8kumui. Sakinyje RySkios spalvos man patinka vardininko veiksnys yra tema, Sis modelis ir lemia gramatiniy funkcijy pasiskirstyma, kuris i8lieka sakinyje Man patinka rySkios spalvos, kur veiksnys yra neteminis. Ka gi, reikia susitaikyti su tuo, kad kalba neturi skirtingo gramatiniy funkcijy pasiskirstymo modelio kiekvienam teminés-reminés struktiiros modeliui. Funkcinis veiksnio apibrézimas, kratydamasis grynai formaliy veiksniy, netenka diagnostiniy kriterijy (kurie, svarbu pakartoti, veiksnio atveju i8 prigimties yra formalis) ir praktikoje nebesugeba veiksnio atskirti nuo temos, kaip i8 principo deklaruojama. Tokia yra veiksnio hipostazavimo kaina. Gali, Zinoma, paai8kéti, kad be reikalo bisime grasine Okhamo skustuvu, ir kad veiksnio kaip semantinés kategorijos jsivedimas yra lemiamas grieZéiausio necessitas. Tik kol kas mums atrodo, kad jrodyti tai yra Sios koncepcijos Salininky uZduotis... BIBLIOGRAFIJA Bocustawski, A. 1977. Problems of the thematic-rhematic structure of sentences. Warszawa: Paristwowe Wydawnictwo Naukowe. Comrie, B. 1981. Language universals and linguistic typology. Oxford: Blackwell. Dix, $. C. 1978. Functional Grammar. Amsterdam-Dordrecht: Foris. Keenan, E. L. 1976. Towards a universal definition of ‘subject’. In: Ch. N. Li, ed., Subject and Topic. New York: Academic Press, 303-333. Axel Holvoet Lietuviy kalbos institutas P. Vileisio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva 124