Keli mažmožiai dėl „Mažmožių 5, 6“

Acta Linguistica Lithuanica LIV (2006), 107 – 126 Pastabos Remarks Keli mažmožiai dėl Mažmožių 5, 6 Vytauto Vitkausko pastebėjimai dėl paskirų helonimų tyrimo atvejų1 privertė dar kartą atsiversti jau senokai į archyvą padėtas korteles su iš gyvosios kalbos surinktais lietuvių helonimais ir išanalizuoti jo paminėtus probleminius dalykus, juolab kad prieš dešimtmetį kai kas galėjo ir prasprūsti, nes reikėjo identifikuoti ir darbyškai ištirti daugiau nei 10 000 minėtos klasės vandenvardžių. Mažmožyje 5 V. Vitkauskas teigia, jog mano disertacijoje ir straipsnyje2 pateikti Raudėnų apylinkių pelkėvardžiai Gelžėlė ir Gelžikė yra nauji, momentiniai, metaforiški, t. y. po karo nusausinus didžiulę Gelžės pelkę vietiniai žmonės tik kalbėdami su vietovardžių rinkėjais ją vadino Gelžėle ir Gelžike, o jaunos v ar d yno rinkėjos tai palaikė tikrais helonimo Gelžė variantais. Dar kartą išnagrinėjus gyvosios kalbos duomenis matyti, kad naujų, jau gerokai po karo atsiradusių pelkėvardžių galima laikyti tik formą Gelžėlė, kuri, kaip teisingai rašo V. Vitkauskas, užrašyta 1982 m. Švendrių kaime. Užrašytojos nurodytas įvardijamasis objektas – buv. apie 100 ha pelkė. Taigi akivaizdu, kad Gelžėlė yra vėlyvas pirminio pelkėvardžio Gelžė variantas. Tačiau teiginys, kad tai tik momentinis, netikras vardas, vis tiek kelia abejonių, nes, pirma, to negalima patikrinti ar įrodyti, antra, lietuvių gyvosios kalbos toponimija, taigi ir helonimija, apima bemaž per visą XX a. surinktus vietų vardus. Visai kitokia yra pelkėvardžio Gelžikė atsiradimo istorija. Tai tikrai nėra nei naujas, t. y. XX a. pabaigoje užfiksuotas, nei momentinis, nei metaforinis vietovardis. Jis net 2 kartus užrašytas tarpukariu3. 1936 m. Raudėnų girininkijos žemės 1 Žr. Pastabos. Acta Linguistica Lithuanica 51, 2004, 113–114. 2 Žr. Bilkis, L. Lietuvių priesaginės darybos helonimai. Daktaro disertacija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, Vytauto Didžiojo Universitetas, 1998; Bilkis, L. Lietuvių priesaginiai diminutyviniai helonimai. Acta Linguistica Lithuanica 41, 1999, 51–95. 3 Beje, V. Vitkausko teigimu, formos Gelžėlė ir Gelžikė užrašytos Raudėnų apyl. Švendrių k., tačiau iš tikro tame kaime užfiksuota tik pirmoji. 107 Pastabos vardyno anketoje nurodoma, kad Gelžikė – tai 2,5 ha4 samanomis apaugusi bala (t. y. pelkė – L. B.), besiribojanti su didžiąja bala (t. y. pelke – L. B.) Gelžė, įsiterpusi į mišką 10-ame kvadrate5. Dar kartą šis pelkėvardis užrašytas tarpukariu veikusios Pavardžių ir vietovardžių komisijos sudarytoje iš gyvosios kalbos surinktų negyvenamųjų vietų vardų kartotekos kortelėje, kur nurodoma, kad pelkė yra netoli Paraudžių kaimo. Taigi Gelžikė yra senas, autentiškas pelkėvardis, ir jaunos vardyno rinkėjos čia niekuo dėtos. Mažmožyje 6 V. Vitkauskas priekaištauja dėl to, kad jau minėtuose helonimų tyrimuose iš žemaičių ir aukštaičių vilniškių plotų mano yra pateikta daugiaskiemenių vedinių su priesaga -ėlis, nors šiose šnektose ir iš dviskiemenių, ir iš daugiaskiemenių žodžių sudarytuose derivatuose vartojama tik priesaga -ėlis. Taip pat kritikuojamas spėjimas, kad kai kurių daugiaskiemenių helonimų su -ėlis atsiradimui galėjo turėti įtakos latvių ir slavų kalbos, o užbaigiama tuo, kad toponimikos specialistams nežinoma diminutyvų su -ėlis, -ėlis geografija. Pirmiausia norisi pasakyti, kad minėtų priesagų geografija man puikiai žino- ma6. Problema šiuo atveju yra visiškai kita. Nemaža dalis iš minėtų plotų užrašytų daugiaskiemenių helonimų vietovardžių kartotekoje pateikta su priesaga -ėlis. Taip juos yra užrašę netgi kalbininkai, todėl tiriant helonimus nebuvo įmanoma nustatyti tokio jų pateikimo iš gyvosios kalbos priežasčių. Galbūt normino patys vietovardžių rinkėjai, juolab kad bendrinėje kalboje tokie toponimai tradiciškai7 teikiami su -ėlis, pvz., Švenčionėliai, Gedžiūnėliai, Mielagėnėliai. Kita vertus, kai kuriuos helonimus, ypač užrašytus jau II-oje XX a. pusėje, su -ėlis galėjo ištarti ir patys vietiniai gyventojai, paveikti bendrinės kalbos. Taigi tai ne tik lingvistinė, bet ir sociolingvistinė problema, todėl tyrėjui tenka apsispręsti: ar remiantis nustatytais priesagų -ėlis, -ėlis vartojimo plotais rekonstruoti tokį helonimą, koks jis turėtų būti, ar paisyti ir rinkėjų pateiktų duomenų8. 4 Plg. – Gelžės pelkės plotas tarpukariu buvo keli šimtai ha! 5 Tokius duomenis užrašė girininkas Stasys Rimkevičius, o pateikė eigulys Benys Taraškus. 6 Esu netgi kilęs iš to ploto (Linkmenų), kuriame ir triskiemen iuose, ir daugiaskiemeniuose žodžiuose vartojama priesaga -ėlis, ir gerai moku savo gimtąją šnektą. 7 Tokią tradiciją dar tarpukariu suformavo Antanas Salys, Juozas Balčikonis ir kt. 8 Pvz., sinchroniniuose oikonimų darybos tyrimuose analizuojami sunorminti vietovardžiai, todėl ir iš daugiaskiemenių žodžių padarytų oikonimų išskiriama tik priesa- 108 Pastabos Pridurtina ir tai, kad V. Vitkauskas neteisingai interpretuoja mano spėjimą dėl latvių ar slavų kalbų įtakos. Visų pirma niekur neteigiu, kad žemaičių ir aukštaičių vilniškių -elis – atitinkamai latvių kalbos ir slavų kalbų įtakos pasekmė. Tiesiog bandau ieškoti paaiškinimo, kodėl daugiaskiemenių helonimų su -elis užrašyta ir iš tų vietų, kuriose šiaip jau turėtų būti deminutyvų priesaga -ėlis: pietų, šiaurės rytų Lietuvoje ir teritorijoje apie Želvą, Alantą, Rūdninkus9. Bent jau kai kurių tokių helonimų -elis (-elė) tikrai galėjo atsirasti dėl apslavinimo, plg. panašios struktūros liet. gyvenamųjų vietų vardų ir asmenvardžių užrašymus slaviškuose šaltiniuose: Tra[f]zkunele10 1744, 1771, Traszkunele 1775, 1784 = liet. Troškūnėliai (vs. Troškūnų sen.), Wilunele 1784 = liet. Vilūnėliai (k. Jiezno sen.); Vanagelis11 1689 (Skaruliai) = liet. Vanagėlis, Wederelis 1626 (Kaunas) = liet. Vėdarėlis, Zemoytel 1628 (Kaunas) = liet. Žemaitėlis ir t. t. Laimutis Bilkis Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva Apie naujas veiksmažodžių 3 asmens galūnių paieškas Seniai žinoma, kad lietuvių kalbos veiksmažodžių 3 asmens formos, nediferencijuotos pagal skaičių, atitinka grynus balsinius kamienus ir nėra jokių pėdsakų, kad jos kada nors būtų turėjusios galūnes. Ši lietuvių kalbos ypatybė Pisani, Toporovo, Ivanovo, Schmalstiego ir daugelio kitų tyrinėtojų laikoma ypač reikšminga veiksmažodžio pirminės būklės rekonstrukcijai ir kalbų tipologijai. Ji aiškiai atsispindi sinchroninėje lietuvių kalbos veiksmažodžio sistemoje, kur balsiniai 3 asmens kamiengaliai sudaro pagrindą daugelio formų darybai. ga -ėlis (žr. Razmukaitė, M. Lietuvos priesaginiai oikonimai. Daktaro disertacija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, Vytauto Didžiojo Universitetas, 1998, 34–35, 36–40). 9 Žr. Bilkis, L. Lietuvių priesaginiai deminutyviniai helonimai. Acta Linguistica Lituanica 41, 1999, 70. 10 Istoriniai vietovardžiai pateikiami iš Vardyno skyriaus Istorinių vietovardžių kartotekos. 11 Istoriniai asmenvardžiai pateikiami iš Vardyno skyriaus Istorinių asmenvardžių kartotekos. 109