Vytautas Ambrazas. „Lietuvių kalbos istorinė sintaksė“

Acta Linguistica Lithuanica LVI (2007), 117 - 144 Recenzijos Reviews VytauTas AMBRAZAS Lietuviy kalbos istoriné sintaksé Vilnius: Lietuviy kalbos institutas, 2006, 610 pp., ISBN 978-9955-704-18-8 Vytauto Ambrazo Lietuviy kalbos istoriné sintaksé yra ilgameciy autoriaus tyrimu, kuriy rezultatai buvo paskelbti daugelyje atskiry publikaciju, sintezé. Nenuostabu, kad biitent tiems dalykams, kurie autoriaus iSsamiau buvo istirti ankstiau, skiriamas ypatingas démesys. Tai yra pagrindinés reik&més lietuviy istorinés sintaksés klausimai, tokie kaip Zodziy tvarka, dalyviniy konstrukciju, bendraties konstrukciju, pasyvo raida. Sioje knygoje uzpildomos ir kai kurios spragos, t. y. aptariami ir tie dalykai, kuriems autorius ankstiau nebuvo skyres atskiry monografijy ar straipsniy. Zinoma, visi’kas i8samumas yra idealas, prie kurio tegalima artéti, ir net dideliuose sintetiniuose darbuose visada atpazZistame autoriaus individualiy paiesky ir tyrimy preferencijy pédsakus. Siomis iZanginémis pastabomis noriu pazymeti, jog neketinu autoriui priki8ti, kad 8j arba ta aspekta knygoje buvo galima pladiau aptarti, sis arba tas dalykas joje liko nepaminétas. Kai ateis laikas naujai sintezei, kitas autorius para8ys kita veikala, taip pat atspindintj jo individualias preferencijas. Po iZanginio skyriaus, skirto istorinés sintaksés tyrimo principams, knygoje eina skyrius apie Zodziy tvarka ir jos pokyéius. Po to eina trys skyriai, kuriuose i§ eilés aptariami trys sakiniy tipai, kuriy skyrimas atspindi, autoriaus nuomone, istoriniu pozitriu svarbiausia sakiniy klasifikavimo kriterijy. Pirmiausia skiriami du pagrindiniai — vardaZodiniy ir veiksmaZodiniy sakiniy — tipai, treéiajj tipa sudaro vadinami »misrieji sakiniai“, t. y. sakiniai su vardaZodiniais (pirminiais ir antriniais) predikatyvais. Misriam tipui priklausyty, pvz., sakinys Sinus grizo sveikas, savyje jungiantis atskiru sakiniy Sanus grigo ir Sanus (ra) sveikas bruozus. Ar tikrai Sie sakiniai »yra tolimoje ide. kalby senoveéje susidare dél veiksmazodiniy ir vardazodiniy sakiniy saveikos* (p. 491) i8 tikryjy niekas neZino, ir suzinoti turbat nebiity imanoma. Bet kaip medziagos iSdéstymo kriterijus Sis dalykas, Zinoma, néra reikalingas jrodymo. Kituose skyriuose i8 eilés aptariami vardazodziy Zyméjimas linksniais, prielinksninés konstrukcijos, bendraties ir dalyvinés konstrukcijos ir sudétiniai sakiniai su jungtu117 Recenziyjos Kiniais Salutiniais sakiniais. Atskirame skyriuje pateikti apibendrinimai dél lietuviy kalbos sintaksés istorinés raidos, vokiSka knygos santrauka, bibliografija ir rodyklés. Medziagos iSdéstymas visada yra sutartinis dalykas, daznai diktuojamas praktiniy sumetimy arba tiesiog tradicijos, ir neturéty biti principinés kritikos objektas. Bet turinio struktiira daZnai atspindi ir darbe vartojamy savokuy aparata, kuris jau turéty biiti kritiskai vertinamas. Aptariamos knygos mediZiagos iSdéstyme pasirei8kia daug nejprasty dalyku, kurie nepasiruosusiam skaitytojui, juolab lietuvi8kos mokyklos nelankiusiam ir lietuviskos mokyklinés gramatikos nesimokiusiam Zmogui apsunkina skaityma (panaSiai apsunkina, pvz., ir akademines Lietuviy kalbos gramatikos arba Dabartinés lietuviy kalbos gramatikos skaityma). Ka tokiam skaitytojui daryti susidiirus, tarkime, su ,,dvejybiniy linksniy* savoka? Siaip pati savoka, regis, yra nesudétinga: sakinyje pavartoti du vardininkai, du galininkai, du naudininkai ir pan., pvz., varny ben porele sav pietums nusisauju (Donelaitis; p. 267). Tad veikiausiai ir tokie sakiniai kaip AZuolas kaitrus medis (p. 133) yra dvejybinio vardininko atvejai? Nieko panaSaus — Siame sakinyje yra du vardininkai, bet jis kazkodél netenkina salygu, kad patekty j dvejybiniy linksniy kategorija. FaktiSkai dvejybiniy linksniu skyriuje (i8skyrus jvade paminétas visai kitokio pobiidzio konstrukcijas kaip praSau taves menkniekio) aptariamos daugiausia konstrukcijos su antriniais predikatyvais (secondary predicates), pvz., Asch tawa Dukterj neradau Mergq BrB V Moz 22.17. Po paslaptingu ,,dvejybinio linksnio“ pavadinimu atrades gerai Zinoma kategorija, skaitytojas pajunta palengvéjima ir toliau tikisi iSsamesniy Ziniy apie antriniy predikatyvy Zyméjima. Zinome (slavistikoje Siam rei8kiniui ir ji salygojantiems veiksniams skirta gausi literatiira), kad antriniai predikatyvai gali biti zymimi jvairiais budais: derinimu, inagininku ar prielinksnine konstrukcija (plg. Teismas pripazino ji kaltq / kaltu; Pas iikininkg jis tarnavo kaip bernas / uz (per) bernq). Kaip lietuviy kalbos istorijoje rutuliojosi Siy trijy Zyméjimo biidy santykis? | §j klausima tiesioginio atsakymo knygoje nerandame, nes, tarkime, predikatinis jnagininkas aptariamas visai kitame skyriuje, kur jis slepiasi po ne maZiau mjslingu pavadinimu ,,sakiniai su inagininku“ (pp. 158-167). Atsivertus $j skyriy, skaitytoyui sunku bus suvokti, kodél Duona virsta kéinu yra ,,sakinys su jnagininku“, o Jonas vaziuoja dviradiu — jau ne. Sis keistas dalykas pagaliau paaiskéja tik pastudijavus mokykline lietuviy kalbos gramatika, kurioje jungties predikatyvas (taip pat ir su vadinamomis ,,negrynosiomis jungtimis“, kaip antai virsti, tapti ir pan., vartojamas predikatyvas) néra atskira sakinio dalis, o tik sudétinio tarinio dalis, su veiksniu siejama derinimo (tiksliau, ,,tarpusavio sasajos“) rysiu. Apie derinima konstrukcijoje mes esme Liudinikais io (BrB Apd 5.32) kalbéti 118 Recenzijos sunku, taigi Sis predikatinis jnagininkas atsiduria niekieno zeméje ir, kad nereikétu vartoti grieztq tabu implikuojanéio termino, saugiau slapstytis uz linksnio arba kitos morfologinés kategorijos. Taip atsiranda ,,sakiniai su inagininku“ arba_,,vardazodiniai sakiniai su bevardés giminés forma“. Kaip tuomet kalbéti apie tai, apie ka kalbeti neleidziama? Klausimas del predikatyvy Zyméjimo derinimu arba jnagininku yra labai trumpai aptariamas (pp. 165-167), bet autorius lyg ir atsisako galimybés remdamasis savo surinkta medZiaga apie tai ka nors naujo pasakyti, nes jau Jablonskio gramatikoje derinamas linksniu predikatyvas patenka j ,,dvejybiniy linksniy* kategorija, o vieno i§ sakinio veiksmazodZio argumenty santykio su inagininku klausimo ten nebity net kaip kelti. Taigi abi konstrukcijos tradicinéje lietuviy kalbos gramatikoje gyvena savo gyvenima ir jos rémuose i8 principo negali susitikti. O juk jdomu, kad, pavyzdziui, depiktyviniai antriniai predikatyvai (depictive secondary predicates), kurie dabartinéje lietuviy kalboje nuosekliai derinami su subjektu arba objektu, senojoje lietuviy kalboje kartais Zymimi jnagininku, pvz., kad newaykfczotu nogu ChNT Apr 16.15 (dabar: kad nevaikscioty nuogas); gime aktu ChNT Jn 9.20 (dabar: gimé aklas). Gal tai tik slavy kalby jtaka’, o gal tiesiog linksniy vartojimo principai buvo kitokie, nei dabar? Mat Chylinskis démenis derina ir kitoje konstrukcijoje, kuria reikéty turbit pripazinti komplementatyvine (complementative): neradau nes darba tawo pitno po diewu ChNT Apr 3.2. Triikstant specialiy tyrimy, autorius gal ir negaléjo i§ karto i 81 klausima atsakyti, ta¢iau bent jau paties fakto konstatavimas biity buves naudingas kaip nuoroda, ka galéty i8tirti kiti tyréjai ateityje. Bet, kad atsiverty naujy tyrimy perspektyvos, reikéty atsisakyti mokyklinés gramatikos kategorijy bei savoky ir kai ka perimti i§ Siuolaikinés teorinés lingvistikos savoky arsenalo. Kad autorius uZsienio literatiira yra skaites, abejoniy nekyla pazvelgus i knygos bibliografija: joje, pavyzdziui, cituojama Johannos Nichols knyga apie predikatyvy Zyméjima (Nichols 1981), bet i§ ten gautas jZvalgas autorius pasilieka sau, skaitytoyams pateikdamas senaja geraja Jablonskio gramatikos igmintj. Gaila, nes tokia nuostata fakti8kai uZkerta kelius naujiems tyrimams. »Dvejybiniy linksniy* savoka yra ydinga dar ir todél, kad suplaka j viena kriiva i§ esmés skirtingus sintaksinius rei3kinius, nepalikdama galimybés konstrukcijy su (depiktyviniu arba komplementatyviu) antriniu predikatyvu (O Ioab palikka giwus atlikusius Mieste BrB I Kron 12.8; kq wadini mane gierq BrB Mt 19.17) skirti nuo tokiy Gia tiesioginés lenky kalbos jtakos negaléjo biti, nes Gdansko Biblijoje atitinkamose vietose pavartoti prieveiksmiai (nago, slepo). 119 Recenzijos konstrukcijy kaip neger jra szmogui wienam biti VE 50,,, kuriose bendraties sakinio predikatyvas yra derinamas geriausiu atveju tik su koreferenti8ku pagrindinio sakinio komplementu. Mat tokj sakinj sintaksi8kai galima biitu interpretuoti arba kaip neger(a) yra [Zmogui biti vienam], arba kaip neger(a) yra Zmogui, [pRo, biiti vienam] pagal tai, ar datyva traktuosime kaip bendraties sakinio subjekta, ar kaip pagrindinio sakinio komplementa. Sakinio prasmé reikalaya rinktis pirmaja interpretacija, plg. non est bonum esse hominem solum, ob Kcddv elvat tov &vOpwrov pdvoy. Todél apsimesti, kad sennam girtam jiikis B 73 ir neger jra szmogui wienam biti yra ta pati sintaksiné struktira, galima mokyklinéje, bet ne mokslinéje gramatikoje. Tai, beje, ne tik interpretacijos reikalas, nes klaidinga teoriné nuostata veda ir prie dalykiniy klaidy, kurias i8taisyti véliau bina sunku. Tarkime, senuosiuose raStuose randame we »dvejybinj galininka* konstrukcijose, kuriose su papildiniu derinamas antrinis predikatyvas: Ghys ... bagotiisius tusczus apleida VEE 159, bet tokiy konstrukcijy, kuriose bendraties sakinio predikatyvas bity derinamas su pagrindinio sakinio galininko objektu, nerandame visoje senojoje lietuviy rastijoje — visur Gia esama jnagininko, pvz., sakens iemus nessibijoti / liepe ios linksmais biti BP 1 83.15. Kodél gi Gia nevartojamas ,,dvejybinis galininkas* (*lepe ios linksmus biti)? Tiesa, dabar bendrinéje kalboje reikalaujama vietoje inagininko vartoti galininko linksnj (priverté juos atsargius biti), bet dabartinei vartosenai teikiama konstrukcija yra grynai dirbtiné, sukurta (grei¢iausiai) Jablonskio ir paremta klaidinga prielaida, kad konstrukcija Gia yra ta pati, kaip, tarkime, padaré juos atsargius, bitent ,,dvejybinis galininkas‘?. »Taisyklinga* (t. y. istorine tradicija neparemta, bet veikiausiai atitinkanti kalbininky atpaZinta ,,kalbos dvasia‘) konstrukcija priverté juos atsargius biti buvo jsivesta kartu su ,,teisinga‘ jos, kaip ,dveyybinio galininko“, interpretacija, todél grei¢iausiai netaktiSkas bitty klausimas, kodel Bretkiinas nevartoja konstrukcijos *liepe ios linksmus biiti, nors jis derina démenis konstrukcijoje Diewas prisake mums mielaschirdingiems biti (BP Il 253,4). Ambrazas Sio klausimo ir nekelia, pasitenkindamas tuo, kad pacituoja ,,dvejybiniy naudininky“ pavyzdziu, pvz., neger jra szmogu wienam biiti. Konstrukcijai liepe ios linksmais biiti pacituoti ir aptarti tiesiog nebiitu vietos, nes tai, kad joje néra dabartines gramatikos reikalaujamo dvejybinio galininko, kiekvienam akivaizdu, o pripazinti, kad tai yra predikatinis jnagininkas su bendratimi bati, taip pat negalima, nes tai reikSty pripazint, kad $i konstrukcija faktiSkai skiriasi nuo 2Su Sia dirbtinai sukurta konstrukcija kovojo Leonardas Dambritinas, kuris sakinj Pavoju, veréianciy mus biti akylesnius, ir cia netraksta taisé j ... biti akylesmais (UrnéjZitite 2006: 7). Istori8kai Zidirint jis buvo teisus, nes ,,dvejybinis galininkas“ Sioje konstrukcijoje paremtas nesusipratimu. 120 Recenzijos »dvejybinio galininko“ konstrukcijos padaré juos atsargius, 0 tada reikéty pripazinti, jog ir konstrukcijai Diewas prisake mums mielaschirdingiems biti dvejybinio linksnio aiSkinimas néra adekvatus. Ka tuomet daryti? Geriausia nutyléti. Siu eiluéiy autoriaus straipsnis (Holvoet 2004), kuriame atkreipiamas démesys i trikdantij senosios lietuviy kalbos konstrukcijos “liepe ios linksmus biti nebuvimo fakta ir sitilomas ai8kinimas, Ambrazo pagrjstai necituojamas. ISties diskusija su straipsnio autoriumi nebiity buvusi jmanoma jau vien todel, kad jo iskelta problema Jablonskio gramatikos remuose negali biti né formuluojama, tad ir pats jos kélimas grei¢iausiai néra pageidaujamas. Biitina keleta Zodziy tarti ir apie knygoje taikomus sintaksinio apraSo principus, nes jie lemia daugelj formuluoéiy, apibidinanéiy tiek atskiry konstrukcijy raida, tiek ir bendrasias lietuviy kalbos sintaksés raidos tendencijas. Lietuviskoje gramatinéje tradicijoje priimto sintaksiniy ry8iy skirstymo j tris tipus — valdyma, derinima ir Sliejima — Sioje istorinéje gramatikoje atsisakoma, vietoje jo sitilant paprastesnj dviejy tipy — valdymo ir Sliejimo — skyrima (p. 20). Pagal apibrézimus jis atitikty Lietuviy kalbos gramatikos darbuose (pvz., Holvoet & Judzentis 2005) priimta valdymo ir modifikavimo skyrima. Panaiai kaip ir ten derinimas autoriaus laikomas sintaksinés priklausomybés formalia raika (p. 20). Bet keista, kad tik derinimas laikomas tokios priklausomybés rai8kos forma: paprastai lingvistinéje literatiiroje derinimas kaip morfosintaksinés priklausomybés tipas minimas kartu su morfosintaksiniu valdymu (ang. government, pranc. rection, vok. Rektion). Ta¢iau morfosintaksinis valdymas (rekcija) Ambrazo knygoje tradici’kai neskiriamas nuo sintaksinio valdymo (komplementacijos). Tai, beje, ne vienintelis dalykas, kuris nemodifikuotas perkeliamas i§ senosios sintaksiniy rySiy sistemos. Islieka veiksnio ir tarinio ,,tarpusavio sasajos“ ry8ys (p. 21). Si savoka yra perimta i8 DLKG koncepcijos, pagal kuria veiksmazodis tam tikra prasme yra sintaksiSkai priklausomas nuo veiksnio, kadangi yra su juo derinamas. Kadangi veiksnys savo ruoztu yra priklausomas nuo veiksmazZodzio (pastarasis juk atveria pozicija vardininko veiksniui), tai ir gauname tarpusavio priklausomybe. TaGiau atsisakius derinimo kaip treciojo priklausomybés tipo, juk nelieka ir ,,tarpusavio sasajos“, 0 veiksmazodzio derinimas su veiksniu tera klasikinis pagrindinio demens Zyméjimo pavyzdys. Kadangi bibliografijoje minimas Johannos Nichols 1986 mety straipsnis, ,,pagrindinio démens Zyméjimo“ savoka autoriui turéty biti Zinoma, nors jis ja ignoruoja. I8 senojo savoky arsenalo taip pat yra islikes ir ,,dvilypis priklausomybés ry8ys“, tuo paéiu metu esa siejantis tarininius pazyminius ir su tariniu, ir su veiksniu arba papildiniu. Tradiciskai $i savoka pagrindZiama predikatyvo derinimu su veiksniu arba papildiniu, pvz., pazi121 Recenzijos nau jj jaunq: kadangi tradiciSkai derinimas laikomas sintaksinio rySio tipu, tai Sioje konstrukcijoje predikatyvo biidvardis jaung turi priklausyti nuo papildinio jvardzio ji (dél derinimo), bet tuo patiu metu jis turi priklausyti ir nuo tarinio veiksmazodzio (kitaip konstrukcijy maéiau brolj linksmq ir maciau linksmq brolj skirtumo nebiity galima sintaksiskai apra’yti). Bet isbraukus derinima i8 sintaksiniu rySiy tipy sara3o, nera pagrindo kalbéti ir apie ,,dvilype priklausomybe*. Priklausomybiy gramatikoje dviguba sintaksiné priklausomybé i8vis nepripazistama, nevisai aiiku, kaip ja suvokia ir pats autorius, antai p. 491 skaitome: ,,Antrasis vardaZodis Sio tipo sakiniuose [t. y. sakiniuose su tarininiais paZyminiais — A. H.] turi dvilypius sintaksinius rySius: jis Sliejamas prie pirmojo [vardazodzio] kaip tam tikras priedélis ir kartu semanti8kai siejamas su veiksmazodziu*. Bet jeigu vardazodj su veiksmazZodziu, kaip teigia autorius, tesieja semantinis rySys, tai sintaksinio rysio tarp jy jis veikiausiai nebepostuluoja, todél nesuprantama, kodél sintaksinis rysys turéty biti dvilypis? Tatiau tarkime, kad autorius tiesiog netiksliai formuluoja, ir kad kartu su semantine priklausomybe faktiSkai postuluojama ir sintaksiné priklausomybé. Bet tuomet turime du skirtingus sintaksinés priklausomybés nustatymo kriterijus: (i) vienu atveju (jj jaunq) i8 morfosintaksinés Zodziy priklausomybés (derinimo) daroma iSvada apie ju sintaksing priklausomybe, o (ii) kitu atveju (maciau jaunq) tokia i8vada daroma nepaisant to, kad derinimo ir apskritai morfosintaksinés priklausomybés tarp ZodZiy néra — minétasis semantinis ry8ys tarp jy, matyt, jau laikomas pakankamu pagrindu sintaksiniam rySiui nustatyti. Turéty biti aiSku, kad toks nustatymo procediiry nevienodumas yra teoriskai nepageidaujamas ir praktikoje veda prie nei’sprendziamy prieStaravimy. Mat sunku paneigti, kad, pvz., sakinyje nudazé namq Zaliai zodzius namq ir Zaliai sieja semantinis rySys, nes juk namas padaromas Zalias, ir daugelyje kalby Sis rySys ir pabréZiamas derinimu (latv. nokrdsoja mdju zalu). Jeigu derinimas yra pakankama, bet nebiitina salyga sintaksiniam rySiui nustatyti, tai remiantis semantiniu rySiu laisvai galima teigti, jog ir konstrukcijoje nudazé namq Zaliai turime dviguba priklausomybe. Bet tuomet visa sistema, postuluojanti sintaksinj skirtuma tarp konstrukcijos su aplinkybe (laiko butelj staciai) ir konstrukcijos su tarininiu pazyminiu (laiko butelj staciq), gritiva. Sios ilgokos digresijos cia prireiké tam, kad biity galima suprasti ir jvertinti viena i§ pagrindiniy aptariamo veikalo teziy — teiginj apie ,,valdymo stipréjima‘. Autorius remiasi citata i Antoine’o Meillet ide. lyginamosios gramatikos Meillet 1934) ivado: »ll n’y avait pas en indo-européen de ,,rection* d’un mot par un autre, 122 Recenzijos comme il y en a en latin par exemple; l’autonomie du mot est le principe qui commande la structure de la phrase indo-européenne“ (p. 196, i8naga). Iki galo neaigku, ar tai rasydamas Meillet turéjo omenyje sintaksine ar morfosintaksine priklausomybe, nors terminu ,,rection* tradiciSkai Zymimas linksnio (t. y. morfosintaksinis) valdymas. Aptariamos knygos autorius, sprendZiant i8 kai kuriy formuluogiy, omenyje turi biitent morfosintaksine priklausomybe: plg., pvz., formuluote ,,Eidami su linksniuojamais Zodziais prielinksniai juos valdo, t. y. lemia ju gramatine forma“ (p. 283). Nelinksniuojamas Zodis, matyt, negali biti valdomas, todél konstrukcijose is cia, per kur ir pan. veikiausiai turime Sliejima. Bet ko tuomet verti p. 20 pateikti apibrézimai? Ten juk kalbama apie sintaksinj reikalavima arba jo nebuvima, o jau p. 283 pasirodo, kad tai téra morfologijos reikalas: jeigu priklausomas Zodis linksniuojamas, turime valdyma, jeigu ne — tai Sliejima. Bet tarkime, kad apibréZimai gyvena savo gyvenima kazkur atskirame kampelyje ir autoriaus samprotavimams reik’més neturi. Ta¢iau net ir su tokia iSlyga sunku iki galo suprasti, ka autorius turi galvoje teigdamas, kad esa ,,Lietuviy kalbos raidoje pastebimas linksniy sinraxsinio priklausymo nuo veiksmazZodziu stipréjimas“ (p. 197) (i8didinta mano ~ A. H.). Juk linksnio priklausymas neéra tolygus zodzio priklausymui, taigi autorius Gia faktiSkai kalba apie rekcija, ne apie komplementacija. Skaitant teksta vietomis atrodo, kad ir pats autorius néra iki galo apsisprendes, kas biitent lietuviy kalbos raidoje stipréja. Mat konkre@iais atvejais pabréZiama biitent komplementacija: ,,Apskritai konstrukcijose su laiko ir vietos galininku pastebima ta pati raidos kryptis: nuo priglietos aplinkybés i veiksmazodzio valdoma tiesioginj papildinj* (p. 206). Sis teiginys grindziamas tokiais pavydziais, kaip pravaiksciojau nakt, iStarnauti metus ir pan. Taéiau atsiribojus nuo ypatingy darybiniy tipu, kuriuose laiko trukmé jtraukiama j veiksmazodzio argumenty struktiira (Sie darybiniai tipai gal ir yra nauji, bet jy atsiradimas vis delto yra ZodZiy darybos, o tik netiesiogiai — sintaksés dalykas), nematyti, kas biity pasikeite. Konstrukcijoje miegojo visq naktj Zodis naktj turbit ir toliau lieka kaip ir buves ,,pri8lietas“? Siaip ar taip virtimas tiesioginiu papildiniu yra, be abejo, sintaksinis procesas, ir jo postulavimas rodyty, kad kalbama apie komplementacijos rySio atsiradima. Tatiau kitose vietose vélgi aiskiai turimas omenyje linksnio pasirinkimas: ,,Silpnéjant partityvinio kilmininko ir galininko prieprieSai stipréja polinkis apibendrinti arba viena, arba kita i§ ty linksniy atsizvelgiant j veiksmazZodzio reiksme. Tuo biidu semantinis linksnio derinimas su veiksmazodziu keitiamas stipréjanéiu sintaksiniu valdymu“ (p. 224). Taigi valdomas jau nebe Zodis, o linksnis. Jeigu susilpnéjus partityvinio kilmininko 123 Recenzijos ir galininko prieSprieSai (atsiminti brolio : atsiminti brolj) apibendrinamas galininkas (atsiminti brolj), tai keigiasi tik komplemento zyméjimas, ta¢iau negalima kalbéti apie komplementacijos rySio atsiradima. Tai kas i8 tikrujy kei¢iasi? Gal ,,valdymas“ tereiSkia nuosekly tam tikro linksnio vartojima tam tikro leksinio vieneto komplementui Zyméti? O gal tai, kad linksnio pasirinkimas nebelemiamas semantiskai? Gerai biity tai suzZinojus. Amicus Plato, sed... Niekas neabejoja Antoine’o Meillet milZiniika reik’me istorinés kalbotyros raidai, ta¢iau jo sintaksiniy teiginiy dvideSimt pirmojo amziaus pradZioje cituoti nebereikéty. Kad ir kaip suprastuméte jo ankséiau pacituota teiginj, siedami ji su sintaksine ar su morfosintaksine priklausomybe jis turbit abiem atvejais yra klaidingas. Pirma, jeigu ,,valdyma“ suvokiame kaip sintaksine priklausomybe —- komplementacija — tai pagal Meillet rekonstruojamai prokalbei priskiriame kitokius struktiros desnius, nei gyvosioms kalboms. Esa prokalbés ZodZiai buve sintaksiSkai savarankiSki, ju nesieje tokie priklausomybés santykiai, kaip dabartinése kalbose. Zinoma, galima tokj teiginj iskelti, bet tada griztame j ankstyvyjy komparatyvistu (Boppo ir Schleicherio) laikus, kai dar buvo paplites poZitiris, jog skirtingais raidos etapais (kalby ,,vaikystes“ ir ,,senatvés* periodais) kalboms gali biti bidingi kitokie struktiiros bruoZai ir kaitos désniai. Nuo jaunagramatikiy laiky impliciti’kai, 0 nuo XX a. antros puses eksplicitiskai laikomasi ,,vienodumo principo“ (uniformitarian principle, plg. Harris & Campbell 1994: 24-32), pagal kurj lingvistiniai aiSkinimai turi biti vienodi nepriklausomai nuo to, ar tiriama dabartiné kalba, ar hipotetiné senovés prokalbe. Joks dalykas, kuris neimanomas dabar, neturéty biti postuluojamas ir tiriant kalby raida praeityje. Primityviy, gramatiskai nesusiformavusiy kalby idéja gal niekada nebuvo gnieZtai ir galutinai pasmerkta, bet bent jau Siuo metu ji lingvisty néra rimZiau svarstoma. Toks prokalbés raidos etapas, kai komplementacijos ir modifikacijos savokos negaléty jai biti pritaikomos, mums yra tik pusiau moksliniy spekuliacijy dalykas. Taigi belieka antra ,,valdymo* samprata - morfosintaksiné. Bet ir ¢ia Meillet teiginys atrodo labai abejotinas. [vairiais konkre¢iy kalby raidos etapais randame linksniu koduojamy semantiniy prieSpriey panaikinimo ir struktiriniy linksniy (pvz., objekto galininko) jsigaléjimo atveju, bet randame ir prieSingos tendencijos atveju. Pavyzdiiui, partityvinis objekto Zyméjimas (i8 kurio iSsirutuliojo ir neiginio kilmininkas) balty ir slavy kalbose gerokai sustipréjo, grei@iausiai paskatintas abliatyvo ir genityvo sinkretizmo (abliatyvai yra gerai paliudytas partityviniy konstrukciju Saltinis): tai aiSkiai matyti palyginus slavy ir balty kalbas su senovés graiky ir lo124 Recenzijos tynu kalby tekstais. Predikatyvo pozicijoje Salia vardininko (galininko) slavy ir balty kalbos jsivedé jnagininka, kuris i8 pradziy buvo susijes su papildomo semantinio turinio Zymejimu (dabar Si predikatinio jnagininko funkcija abiejose kalby Seimose yra beveik visi8kai isblankusi). Zodziu, balty ir slavy kalbose ignyko vienos linksniu koduojamos semantinés prieSprieSos, bet atsirado kitos. Zinoma, linksniu koduojamy semantiniy prieSpriesy mazéjima matome ir tose kalbose, kur linksniy nebelieka, kaip antai dabartinése romany kalbose, bet éia jau sunku jzvelgti morfosintaksinés »tekcijos* idejos tolesnj plitima. Grjztant konkre¢iai prie kalbamos knygos tezés, jos ivertinima apsunkina tai, kad autorius ,,linksnio valdymo* tiksliau neapibrézia — kaip jau buvo sakyta, jo linksnio valdymo samprata yra persipynusi su grynai sintaksinés prigimties rei8kiniu — komplementacija. Pateikiami pavyzdziai yra priestaringi ir rodo, kad sintaksinis valdymas (komplementacija) autoriaus grieZ¢iau neskiriamas nuo morfosintaksinio valdymo (rekcijos). Jeigu minéta knygos teze reikia suprasti taip, kad lietuviy kalbos raidoje linksniu koduojamy semantiniy prieSprieSy skai¢ius subjekto, objekto ir pan. rai8kos atveju sumaZéjo, tad toks teiginys teoriskai yra prasmingas, bet grei¢iausiai klaidingas faktiskai. Pavyzdziui, galininko ir partityvinio kilmininko prie8prieSa lietuviy kalboje iki Siol yra gyva. Kokia prasme ji biity susilpnéjusi ir uZleidusi vieta ,,valdymui‘? Zinoma, galima rasti pavieniy atveju, kai kilmininko ir galininko alternacija buvo panaikinta. Anot autoriaus, partityvinés kilmés yra su veiksmaZodiiais atminti, uémirsti vartotas kilmininkas (atmink manes BrB Moz. I 40,14), kuris i8 dabartinés kalbos yra igstumtas galininko. Bet kilmininko ir galininko konkurencija pastebima jau su lotyny memini, graiky juysvyoKw. Tad dis reiSkinys yra toks senas, kad veikiausiai jau ir senujy lietuvisky ra3ty kalboje toks kilmininkas buvo semantiskai nemotyvuotas sintaksinis reliktas (dél partityvinés jo prigimties galima tik spélioti), ir jo pasalinimas iS lietuviy kalbos perspektyvos tebuvo vieno semanti8kai nemotyvuoto »tekcijos“ tipo pakeitimas kitu (Gia turbiit suveiké ekonomijos principas: vietoj dvieju rekcijos tipy liko vienas). Siuo poZiiiriu Siek tiek skiriasi abliatyvinés reiksmés kilmininkai. Apie bijoti, vengti tipo veiksmazodzius autorius rao: ,,Kilmininkas, seniau tureéjes atskirties reiksme, ilgainiui jtraukiamas j veiksmazodzZio semantines bei sintaksinés traukos lauka, netenka savarankiSkos reik’més ir darosi jo valdomu papildinio linksnis* (p. 245). Kad konstrukcijoje bijoti vilko kilmininkas vilko prie8 atsirandant ,,valdymui* nebiity buves papildinys, sunku patikéti, — tokia nuomoné téra to paties primityvios, sintaksiniu rySiy neturindios, prokalbés mito dalis. Veikiausiai Sis kilmininkas konstrukcijoje bijoti vilko visada Zyméjo papildinj. Klausimas tik, ar jis (t. y. biittent linksnis) dabar ar / ir senuosiuose raStuose yra valdomas, ar ne. Siuo 125 Recenzijos (eds.), Studies in Baltic and Indo-European linguistics in honor of William R. Schmalstieg. Amsterdam & Philadelphia, 75-90. Howvoer, A. 2004b: Evidencialumo kategorija. In: A. Howvoer & L. Seménrene, red., Gramatiniy kategorijy tyrimai. Vilnius: LKI, 105-120, Hotvorr, A. 2007: Mood and Modality in Baltic. Krakéw: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagielloriskiego. Houvoer, A. & Juzentis, A. 2005: Sintaksinés priklausomybes tipai* papildymai ir patikslinimai. In: A, Hotvoer & R. Mikutskas, red., Gramatiniy funkcrju tyrimar, Vilnius: LKI, 11-38. Litvinow, W. P. 1989: Der Modus relativus baltischer Sprachen aus typologischer Sicht. Baltistica 25 (2), 146-155. LKG = K. Ulvydas, red., 1965-1976: Lietuviy kalbos gramatika. Vilnius: Mintis. Meier, A. 1934. Introduction a l’étude comparative des langues indo-européennes. 7° éd. Paris: Hachette. Moravesix, E. 1978. On the distribution of ergative and accusative patterns. Lingua 45, 233-279. Nicos, J. 1981: Predicate Nominals: A Partial Surface Syntax of Russian. Berkeley: University of California Press. Nicots, J. 1981: Head-marking and Dependent-marking Grammar. Language 62, 1, 56119. Supatant, M. 1998. Voice parameters. In: L. Kuukov & H. Varer, eds., Typology of Verbal Categories. Papers Presented to Vladimir Nedjalkov. Tiibingen: Niemeyer, 117-138. Urnézi0Te, R. 2006: Leonardui Dambriiinui — 100 mety. Gimtoyt kalba 2006 vasaris Nr. 2 (464), 3-7. Axel Holvoet Lietuviy kalbos institutas P. Vileisio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva 132