Kas tas neaiškus ežero vardas „Vazbys“?

Pastabos (p. 46, visai nauja kalbotyroje) = į Tėliūs (3), Skūodą (p. 46) = Skūodą, Dūkšto (p. 59, 291) (vns. kilm.) = Dūkšto, Brūnaviškis (p. 102) = Brūnava (1). Ir šiaip kirčiai labai svyruoja, pvz.: tėvas (2x, p. 35) = tėvas (3), tuoj (p. 41) = tuõj, kyla (p. 50) = kyla, valgįui (p. 54) = valgiui, šėlti (p. 54) = šėlti, plienas (p. 56) = plienas, pūota (p. 56) = pūota, kiemas (p. 56) = kiemas, býra (p. 66) = býra, negiėst (p. 101) = negiėsta, t. y. negieda, avėts (p. 101) = avietės (atitrauktas kirtis), tū-kart (p. 106) = tãkart, salýkla (p. 106) = salýkla, valnīste. = valnīste. (p. 122), bėkt (p. 274) = bėg̃t, bėg’ō – p. 281 (= b’ė˙g’ō), žiemō – p. 281 (= ž’iemō). Suprantama, dar prof. J. Balčikonio mokyti buvom, kad rytų lietuviai sunkiai skiria priegaides, kai kirčiuojami pagrindiniu kirčiu dvibalsiai ie, uo, ilgieji balsiai ė, o, į, ū, tai visai nenuostabu, ir mokslinė redaktorė L. Grumadienė (dabar Kalėdienė) to negirdi, yra visai betarmė, net su žargono kvapeliu. Tokia yra dabar mūsų kalbotyros padėtis. Seniau, J. Balčikonio laikais, betarmių žmonių stengd avosi į LKŽ ir Institutą apskritai nepriimti. Gal todėl ir K. Vosyly tės Kupiškio tarmės žodyne šiuo atveju žymima tik kirčio vieta (nors yra ir abejotinų dalykų). Naujiena mūsų tarmėtyroje paskelbtas būsimojo laiko vns. pirmojo skiemens -siu galūnės kietinimas dūsu, nešižanysu – p. 274 (ar ne kitas čia darbinis formantas, pagal akad. Z. Zinkevičių) – čia net problema, girdima Zt, Brt, Pjv, girdėta PrL, Tóvėje, prie Labguvós, dideliuose Žemaičių tarmės plotuose ir pan. Atidumo trūksta knygoje, nors tu ką daryk, nors knyga labai reikalinga: už Lietuvos ribų vieni palikti lietuviai, užmirštami Lietuvos, pereina į kitus etnosus energingai (gerai, kad dr. M. Sivickienė daug leksikos užrašė iš Málkavos, Litvinkos ir kitų vietų). Vis liks brūkštelėjimai kalbos istorijoje. Vytautas Antanas Vitkauskas Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva Kas tas neaiškus ežero vardas Vazbys? Nelabai didelis, 5,6 ha ploto ežeras pavadinimu Vazbys1 yra Utenos seniūnijoje, 7 km nuo Utenos, kelio į Kuktiškes dešinėje pusėje, į pietus nuo Kymėnų kaimo ir į vakarus nuo Galinavos. Aš kalbininkui Aleksandrui Vanagui esu sakęs, kad toks parašy- 1 Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963, 188. 157 Pastabos mas yra klaidingas, nes vardininkas uteniškių tarmėje turi pusilgį a (va.zbž.s), o daugumas kitų linksnių – uo (pvz. Vuožb’ui). Į mano informaciją jis atsižvelgė tik tiek, kad Lietuvių hidronimų etimologiniame žodyne pateikė abu atvejus: nesamą Vazbys mėgino susieti su pavarde Vazbýs, kartu nurodydamas, kad Vazbỹs gali būti tarmybė iš Uozbýs². Vis dėlto jam parašymas Vazbys, matyt, buvo giliai „įsėdęs“, nes ir vėliau išleistame pavardžių žodyne jis dar operuoja Vazbiu3. A. Vanagas yra man sakęs, kad ir vardo su uo etimologija jam esanti neaiški. Jis buvo teisus, atmesdamas v-, nes šis priešdėlis uteniškių tarmėje yra pridėtinis ir atsiradęs anksčiau, negu uo išblėso į pusilgį a (plg. va.s’ù.kas ,uosiukas‘). Ežero pavadinimo kilmės A. Vanagas tikriausiai nesuvokė dėl to, kad jam liko neaiškus -z-. Mano tėvas Antanas Žulys, 1900 m. gimęs Kymėnuose ir nuo 1904 m. gyvenęs Dirvoniškyje, kuris iš pietų prieina prie šio ežero, yra man pasakojęs, kad kalbamas ežeras pavadinimą gavo nuo uosių, kuriais kadaise buvusi apaugusi nemaža kalva, iš pietų pusės nusileidžianti į ežerą (ji priklausė Dirvoniškiui ir mes, dirvoniškėnai, ją vadinome Póžerės kalnu). Manau, kad toks mano tėvo aiškinimas yra teisingas, tad Vuožbio vardas, transponuotas į bendrinę kalbą, yra Uosbỹs. Turi užkliūti šio vardo galas, nes ią-kamieniuose vardžodžiuose priesaga -bys yra palyginti nesenos kilmės. Mano tėvas negalėjo pasakyti ežero senesnio pavadinimo, bet jis pasakojo, kad rytiniame ežero gale buvusią Galinavą (oficialus pavadinimas), kurią žmonės pagal ežerą dažniausiai vadino Pavuožbiu4, anksčiau iškreipė šio kaimelio gyventojai. Kai iš jo jie eidavę į gegužines Kymėnuose, kymėniškių būdavę taip traukiami per dantį: và / atá.je. ir vi.r’õ’kai iš pã.va.dege. Užsigavę dėl jų kaimelio lyginimo su pauodegiu, jie pradėję sakyti, kad kaimelis (ir ežeras) vadinasi kitaip (su -b-), ir toks kitoks pavadinimas ilgainiui įsigalėjęs. Pauodegio minėjimas pasišaipyme leistų atsargiai manyti, kad senesnė ežero vardo forma turėjo priesagą iš determinatyvo -g-: buvo gal net ne *Uosgys, o *Uosegys. Vladas Žulys Tako g. 1–7, LT-53356 Akademija Kauno r., Lietuva 2 A. Vanagas, Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius: Mokslas, 1981, 368. 3 Lietuvių pavardžių žodynas L–Ž, Vilnius: Mokslas, 1989, 1174. 4 Pavadinimas žinomas bent nuo 1897 m., plg. G. Šnurova, Utenos seniūnija: Bilakiemis. Pakėnai. Vaikutėnai. Utena, 2005, 36. (Šia knyga reikia naudotis atsargiai, nes ji nėra praėjusi nei kalbininkų, nei istorikų filtro.) 158