„Auka“ ir „aukuras“. Žodžių kilmė bei semantinė motyvacija

Acta Linguistica Lithuanica LVIII (2008), 17 - 51 Auka ir aukuras. Zodziy kilmé bei semantiné motyvacija Dainius RazAusKAS Letuviy literatiros ir tautosakos institutas The article deals with the Lithuanian terms for sacrifice and altar, auka and aukuras. After a statement of the problem and a survey of research, the author argues for a connection between auka and aukuoti ‘lift up, sway’ on the basis of historical data on ancient Lithuanian religion and of typological evidence (the practice of lifting up offerings). The second word, aukuras ‘altar’, also shown by historical sources to be genuine, could be explained (taking into account its parallel form aukaras) as containing the same root auk-, with -uraand -araas parallel suffixes used to derive nomina instrumenti. 1. AUKA Bene pirmasis lietuviy Zodj auka 1909 m. mégino etimologizuoti Zymus latviy kalbininkas Janis Endzelynas. Jis aiSkino ji atsiradus i8 veiksmazodzio aukauti ‘aukoti’, kurj spéjo esant padaryta i3 prieSdélio au- ‘nu-’ (= rusu y-) ir veiksmazodzio kauti ‘muSti’, taigi aukauti pirmiausia turéjes reik3ti ‘uzmu&ti’ (kaip kad rusy y-6ump) (Endzelins 1974: 70-71). Su Endzelynu kategori8kai nesutiko Kazimieras Biga, ta dingstimi 1912 m. i8sakes savo aiSkinima, tapusj klasikiniu: ,,Zodziai aukauti “keprsosats’, auka ©xepTBa’ ir aukuras ‘antaps’ lietuviy kalbos savastimi tapo raSytojo S. Daukanto déka. Pateiksiu keleta citaty if Daukanto: Vadino jj Aukopirmas nuo Zodziy auka ir pirmas, kaipo tas, kurj reikia visy pirma aukauti arba garbinti; ..-meldés ant auksty kalny, kuriuos auko kalnais, nuo Zodzio aukauti, vadino...; Turéjo dar taip pat uz sventus aukurus, arba altorius, ant kalny, kuriuos vadino auko kalnais, arba alko kalnais, ir vieSpilais, ir didelius akmenis, ant 17 Dainius RAZAUSKAS kuriy meldés ir dievams aukavo, arba juos vaisino, kaip Siandien if gudiskumo yra sakoma, apieras jiems daré...; Pas angq buves aukuras, ant kurio gyvulius aukave ir amgina ugnis, qZuolo mediiais kurstoma, dienq ir naktj kdrinusis“ (Biiga 1958: 355-356)! ir pan. Pateiksime dar viena iSkalbinga Biigos praleista pavyzdi: Cia priesaky tos koplycios stovéjes aukuras, arba altorius, beje, kur aukq kirino arba gyvulius, Pertinui pasvestus, degino (Daukantas 1976 1: 514). Biiga tesia: ,,J. Endzelynas veiksmazodj aukauti [...] laiko esant sudeta i§ prieSdélio au- = slavy yir pirminio veiksmazodZio kduti ‘Ourn’. Su tokiu Zodzio aiSkinimu sunku sutikti. Man atrodo tikétiniau, kad visi trys zodziai - aukauti, auka ir aukuras - Daukanto i8radimas. Pilkapiy pavidalo kalvas, su giraitémis ar be ju, lietuviai vadina alko kdlnas arba alkos kdinas. [...] Kai kuriose tarmése, pavyzdziui, apie Skuoda, alka arba alkas kdlns (dial.) tariama kaip aiika arba aiikas kdlns, | sporadi$kai pakintant i u; plg. ryty lie. aukiiné vietoj alkiiné ‘noxorp’. Daukanto tarméje alka kdlns irgi tarta kaip aiika kdlns. [...] Apie alko(s) arba aiiko(s) kdlnus liaudyje pasakojama, esa ant ju lietuviy protéviai, bidami pagonys, atnaSavo dievams. Veikiamas pasakojimy apie atnaSavimus ant kalvy, vadinamy aiika kdlns, Daukantas nusprendé, kad pavadinimas aiika kdlns yra visai tas pat, kas apiéras kdins, i8 Gia i8vada — auka yra apiera ‘xeprsa’. I§ tokiu biidu atkurto ZodZio auka, Daukanto vaizduotéje igavusio reikSme “xeptsa’, ilgainiui buvo sukurpti vediniai aukduti “xeprsosats’ ir atikuras “KeptBennux’ (pagal ugnid-kuro pavyzdj). Zodis auka gyvoje snekamojoje kalboje Zinomas tik junginyje aukos kdlns (Tel8iu aps. Siaurés vakary kampe), pradiZioje reiSkusiame ‘kalva su 8venta giraite virsuje’; plg. alkas ‘giraité (Biiga 1958: 356-357). Tokiai nuomonei 1943 m. pritaré kitas i8kilus lietuviy kalbininkas Pranas SkardzZius. Jo Zodiiais, ,dabartiné auka ‘apiera’ galéjo atsirasti visai atsitiktinai. Jos anks¢iau prie’ Daukanta visai nesutinkame; jos nerandame ir pirmuosiuose jo raStuose. IS jo vélyvesniy ra’ty matyti, kad jis tiek apieros, tiek altoriaus ir apieravoti yra paskiau pradéjes vengti visai samoningai, vien tautiniais sumetimais. Dél to jis pvz. Bide rao: Turéjo dar taip pat uz Sventus aukurus, arba altorius, ant kalny, kuriuos vadino auko kalnais, arba alko kalnais, ir viespilais, ir didelius akmenis, ant kuriy meldés ir dievams aukavo, arba juos vaisino, kaip Siandien ik gudiskumo yra sakoma, apieras jiems daré. ‘ Daukanto citatos pateikiamos pagal Siuolaikinj leidima: Daukantas (1976 1: atitinkamai 490, 511, 522 ir 513). Visi iSry8kinimai Gia ir toliau, je: nenurodyta kitaip, - mano. 18 Auka ir aukuras. Zodziy kilme bei semantine motyvacija Kadangi alka(s), kaip rodo kiti Saltiniai, Salia savo veikiausiai senesnés reik8més ‘birZis, birztva, gojelis, gojus, Hain’ dar anks¢iau galéjo biti susijusi su dievy garbinimu (pvz.: Sitie... garbina ugni, Zemynq, gyvates, Zalcius, perkiina, medzius, alkus, medeines, kaukus ir kitus biesus Dauk&a) ir su aukojimu (pvz.: alkos kalnas ‘kalnas, kur aukos buvo aukojamos’ Juska, alkas [= aukas, apieras] vezé j Rokytus gyvoliy patronui sv. Rokui AlsédZiai; plg. dar la. elka kalns ‘dievai¢iy kalnas, Sventas kalnas stabmeldziu pamaldoms’, go. alhs ‘$ventove’ ir kt.), tai kuriuo nors biidu (galbit nusiZitiréjus j tokias grutes kaip dudra || dldra ir kt.) ji galéjo biti paversta j aukq ir pradéta vartoti apieros reiksme. Véliau iS Daukanto ja pasiémé Valanéius, augrininkai bei kt., ir tuo biidu ji isigaléjo dabartinéj bendrinéj kalboj* (SkardZius 1943: 586-587, dar Zr. 592, 596; isretinimai SkardZiaus)”. Pagaliau toki aiskinima ,,Lietuviy kalbos etimologijos Zodyne“, kurio pirmas tomas i8éjo 1962 m., jteisino® Ernstas Fraenkelis: ,,aukd ‘Opfer’, aukduti ‘freiwillige Beitrage ensammeln [savanoriSkai ka atiduoti]’, aukéti ‘opfern’. I literattirine kalba ivesta Daukanto vietoj apierd, apieravéti, atitinkamai afiera, afieravoti, i8 le. ofiera, ofierowaé“, savo ruoztu, ,,i8 aukaé pasidarytas ir aitkuras = altorius pagal ugnidkuras“. Ta¢iau Fraenkelis priduria dar kai ka — jis spéja Siems Zodziams kalboje prigyti padéjus kitus kone taip pat skamban¢ius ir kalboje seniai Zinomus Zodzius, biitent: ,,Prie to palaikomai prisidéjo tokie jau esantys ZodzZiai kaip auktoti ‘hebopfern [atnaSauti pakeliant]’, auk@vimo apiera ‘Hebopfer [atnaSavimas pakeliant]’, auk(u)oti ‘ein Kind aufund niederheben [kilnoti ktdiki aukstyn zemyn]’ (Bretkiinas) = la. adiklét ‘ein Kind warten, es auf Handen tragen und schaukeln [prizitiréti, neSioti ir supti ant ranky vaika]’, aiikla ‘Kinderwarterin [vaiky prizitirétoja]’, lie. duklé ‘t. p.’, 2 Daukanto citata pateikta pagal Siuolaikinj leidima: Daukantas (1976 1: 522). Zodiius auka, aukauti Daukantas gausiai vartojo ir kituose savo darbuose. Stai i8kalbingesni pavyzdziai i$ ,Pasakojimo apie veikalus lietuviy tautos senoveje“: Pas tq qiuola, visados Zaliuojantj, buvo Zinyé1a, kurioje aukas, arba apieras, tiems dievaiciams aukavo ir améina ugnis, qZuolo malka kurstoma, degé; Tretieji Zyniai vadinos kirvaigiai, kurie muse gyvulius aukai, arba apierai...; Brutenis lerdo jam aukas, arba apieras, duoti dievams...} ...seny dieny Zuvedai kiekvienq pavasarj savo dievus aukavo... 1r pan. (Daukantas 1976 3, 34, 41, 49, dar Zr 29, 38, 40-43, 47, 50 ir kt.). Dél kituose Daukanto darbuose minimy aukos ir aukavimo Zr. Klimavitius (2003: 178-179) (uz nurodytus man §j Klimavigiaus ir pasku: dar minésima A. Girdenio straipsnj nuo’irdus adit dr. Vykintui Vaitkevidiui!). 3 Zr. jau Buck (1949: 1468) ir kt. 19 Dainius Razauskas akduti ‘auf Armen tragen, warten, pflegen, zartlich behandeln [ant ranky neSioti, globoti, prizitiréti, meiliai elgtis]’, uktiotis ‘sich schaukeln, schwanken, watscheln [suptis, linguoti, svyruoti]’, la. u())cinat, ucit ‘(Kinder) auf den Handen und FiiRen dammeln [ant ranky ar kojy supant raminti (kiidiki)]’, ucitis ‘Wiege [lopiys]’. Sitie ZodZiai yra giminiSki su go. auhuma ‘aukstesnis, aukSéiau’, kimry uchel ‘aukstas’, priisy sustiprinan¢iaja dalelyte, i8rei8kiant auk&tiausiaji laipsni, ucka-“ (Fraenkel 1962-1965: 24-25)*. Taigi, Fraenkelio nuomone, Zodziai auka, aukoti, viena vertus, j literatirine kalba yra Daukanto ivesti, kita vertus, ¢ia jie prigijo dél minéty jau i anks¢iau Zinomu seny Zodziy. Siaip jau kai kurie i§ jy ikart veréia kelti klausima, ar auka i8vis yra naujadaras, ta¢iau neuzbékime patys sau uz akiu. 1967 m. Zodziui auka skirta straipsnj paskelbé I. Ermanyté. Ji irgi tarsi sutinka su Bilgos ir Skardziaus aiskinimu, bet, atsizvelgdama ij Fraenkelio nuomone, jau kur kas atsargiau —- Daukanto nuopelnu ji laiko nebe ZodZio kilme, 0 tik jo paplitima kalboje: ,,Zodis aukd bei jo vediniai aukduti ir atikuras paplito miisy kalboje is S. Daukanto ,,Biido senovés lietuviy kalnény ir Zemaiciy“ (1845). Ankséiau vietoje siy ZodZiy buvo vartojami skoliniai afiera ir apierd (i8 le. ofiara), afieravéti ir apieravoti (i8 le. ofiarowaé) ir altérius (iS le. oltarz arba bru. anmaps). Zodzio auka kilmé — daug svarstymy ir diskusijy susilaukes dalykas. Savo darbuose ties juo ne karta buvo apsistoje K. Biiga, Pr. Skardius ir E. Frenkelis. Vieni §j Zodj labiau siejo su Zodziu alkas, alka, kiti — su Saknj aukturinéiais Zodziais* (Ermanyté 1967: 38). Toliau I. Ermanyté dar primena kalbininky abejones dél garsy (kieto) | ir u kaitos, kuri tik ir igalino Biga bei Skardziy iSkelti minétas hipotezes. Idomu, kad tokia garsu kaita atitinkamose tarmése abejojo pirmiausia patys Biiga ir Skardzius. Pasak Ermanytés, ,,dél Sios garsy kaitos, kurios produktas buves S. Daukanto auka, kai kuriy miisy Zinomy kalbininky tarpe kilo rimty diskusijy. 1910 m. balandzio 17 d. laiSke J. Endzelynui K. Biiga ra3é, kad ‘dldra... Kvédarnos ir Rietavo Snektose nesiduoda i8ai8kinti i8 dudra [...], delto kad Siose Snektose u virtimas j t ir tj u visai nezinomas’. Pana3ios nuomonés K. Biga laikési ir savo darbe ,,Apie lietuviy asmens vardus“. Pr. SkardZius, remdamasis Siais K. Bagos tyrinéjimais, taip pat tvirtino, kad Zemai¢iuose vargu ar galima rasti tikry bei patikimy sporadinés garsy ir | kaitos pavyzdziu, kadangi Ze- ‘Be Fraenkelio minéty Zodziy, dar galima nurodyti uknéti, uk6ti, ukvioti, iikuoti ‘supti (ppr. vaika ant ranky), sipuoti, linguoti, aukuoti’, jaustuka dko (kidikio) supimui ant ranky nusakyti ir pan., Zr. LKZ,,,, 412, 442. XVI 20 Auka ir aukuras. Zodziy kilmé bei semantiné motyvacija maiciy veliarinis / néra toks kietas, kaip ryty aukStai¢iy. Ir vis délto K. Biga I Zodyno sasiuvinyje priéjo isvada, jog dldra vargu ar yra atskirtina nuo dudros ir priebalsj | turéjo gauti i§ kito artimos reik’més Zodzio, pvz., dldu, aldéti ‘Stikauti’, la. aldaris ‘triuk’madarys, kvailys ir t.t.“ (Ermanyté 1967: 39-40; zr. Biiga 1958: 208; Biiga 1961: 818). Taigi garsas | ia atsiranda ne tiesiog i8 u, bet tarsi perimamas i§ panaSios reikSmés ir panaSaus skambesio zodziu, taip is esmés perimant patia tu Zodziy Sakni, kaip ir Zodis auka, garsa u gaves i§ minétyu seny Saknies aukZodziu, i§ esmés irgi perima pacia ta Saknj aukir, vadinasi, i§ tikryju yra Sios aukSaknies Zzodis. Dél to verta atidZiau isiklausyti j Ermanytés uZsimintas SkardZiaus abejones dél garsy | bei u kaitos ir i8 to plaukianéias tiesiogines iSvadas apie zodzio auka kilme. Atsiliepdamas j Bigos aiSkinima SkardiZius rao: ,,Kiek kitaip tenka aiSkinti Daukanto Bade pradeta vartoti aukq ir aukurg. [...] Cia taip nedviprasmiskai auka yra sugretinta su alka(s), kad daug kam lengvai gali kilti mintis, jog auka gali biti kilusi i8 alka(s), ypaé dél to, kad velarinis Lkai kuriose miisy Snektose iSvirsta j u [...]. Ir ta nuomone kaip tik K. Baga yra jau iSreiskes. Tam véliau yra pritares E. Fraenkelis. Bet Gia tuojau atsiranda viena fonetiné klititis: zemaiciy velarinis 1 néra toks kietas, kaip ryt. augStaiciu, todél Zemaiéiy Snektose al virtimo j au visai patikimy pavyzdziy nesutinkame [...]. Dvibalsiy al ir au santykis Zem. dldroje ir dudroje gali biti iSaiskintas ir nefoneti8kai. Taip pat mdukna ‘eglés luobas’ = la. matikna ‘t. p.’ pirmiausia yra jungtina su maiikti, la. maukt, ne su vabalninkény mdlkna, kuri neatskirtina nuo mdlka [...]. Man dar ir dabar rodos, kad Daukantas, susidarydamas aukq, prieS akis galéjo turéti ne tik alkq, bet ir kokiy nors kitu artimai skambanéiy Zodziu, pvz., aukuoti ‘heben [(pa)(i8)kelti]’ ir kt.“ (SkardZius 1998: 408-409; cituojant praleistos kai kurios nuorodos)°. Tiesiai tariant, auka gali biti kaip tik Saknies aukZodis, Daukanto pasidarytas (arba tik pavartotas, Zr. toliau) alko(s) itakoje, o ne atvirkSéiai. Toliau I. Ermanyté irgi kreipiasi j Saknies aukzodzius ir juos nuodugniau aptaria: ,,ZodZiai su aknimi aukjau buvo Zinomi ir vartojami miisu rastuose zymiai ankséiau uz S. Daukanto Bidq. Zodis aukuoti randamas M. DaukSos Postiléje, K. Donelaitio Metuose, K. G. Milkaus Zodyne, o aukavimas uZfiksuo5 |Jdomu, kad Sis Skardziaus straipsnis pirmasyk paskelbtas 1937 m. (Archivum Philologicum 4, p. 192-199), taigi 6 metai prieS jo auk3¢iau cituotajj Biigai antrinanti aiSkinima. Tai rodo, kad tvirtos nuomonés tikrai nebita. 21 Dainius Razauskas tas P. Ruigio Zodyne. Aukuoti iy autoriy ra8tuose reiské ‘neSioti, linguoti, stipuoti, kiloti kiidiki (aukstyn Zemyn)’. J. Bretkiinas Biblijos vertime taip pat vartoja Sj Zodj, pvz.: Ir padék tatai vis ant ranky Aarono ir jo stiny, bei kilnok (virSuje: auktk) tatai ponui (2 Moz 29, 24). Bei imk kriitis avino no Ppapildijimo Aarono ir kilnok (virsuje: auktik) tatai po akim pono (2 Moz 29, 26). Cia auktioti reikia ‘kelti (aukstyn), kiloti*. Tarp kitko, ir Donelaitis veiksmazodj aukuoti pavartoja ne Siaip sau reikSme ‘neSioti, siipuoti, kiloti kidikj (auk8tyn Zemyn)’, bet pavartoja ji greta garbinti ar net kaip pastarojo sinonima, plg. Pavasario linksmybes 305-307, kur mergaités, i§ skudury pasidirbusios léles, aukuodamos ant alkiiniy garbino bostrq [vaikpalaiki] (Donelaitis 1994: 23). Ir vis délto Fraenkelio autoritetas I. Ermanytei neleidzia padaryti daugiau jokiy isvady, vietoj kuriy ji tik pakartoja Fraenkelj, i8 ,,atsargumo“ netgi kiek susiaurindama, suprastindama jo paties samprata: ,E. Frenkelio nuomone, Sie visi ZodZiai padéjo atsirasti zodZiui aukd iS neteisingai suprastu Zodziy alkas, alka“ (Ermanyté 1967: 40). Pagaliau esa »Zodis atikuras taip pat sukurtas $. Daukanto“, ir tam patvirtinti tik darsyk pacituojamas Biiga (Ermanyté 1967: 42). Ermanyte rémési, ta¢iau nevengdamas ir toliau siekianéiy uZuominy, Aleksandras Vanagas 1981 m. iSéjusiame savo Lietuviy hidronimy etimologiniame Zodyne, aiskindamas tokius lietuviskus vandenvardzius kaip Auk-wpé, Aak-upis bei kt.: ,Saknis aukbandyta sieti su lie. auka (B. Savukynas)°. Tokiu atveju tai biity palyginti nauji hidronimai, turéje su tikéjimais bei prietarais susijusia pirmine reikime. Manoma, kad Zodis aukd yra S. Daukanto sukurtas (E. Fraenkel). VeiksmazZodiné Saknis aukZinoma i8 daug anks¢iau — i§ M. DaukSos ,,Postilés“, K. Donelaigio ,,Metu“, K. G. Milkaus »Zodyno* ir kt. (1. Ermanyté). Tai veiksmazodis aukuoti ‘neSioti, linguoti, stipuoti, kilnoti ktidikj aukstyn Zemyn’ (ten pat). J. Bretkiino raStuose Sis Zodis jau reiSkia ‘kelti (auk3tyn), kiloti’, t. y. jis bemaz sinonimas Zodzio aukéti, plg.: kilnok (virSuje auktik) tatai ponui (ten pat). Taigi vietovardzius su qukgalima sieti su Siuo ar pan. veiksmazodzZiu. Tuomet jie bity i8 gerokai ankstesniy laiky negu S. Daukanto raSty auka“; pagaliau ,,atrodo, kad lietuviy hidronimams su auketimologiskai netgi artimesni gali biti latviy Altice up., Aucing up., Autzil ez. ir pan.“, ir visus Siuos ,,lietuviy ir latviy vietu vardus biity pamato lyginti su lie. auktioti ‘supti, linguoti, litliuoti’ ° Savukynas (1960: 298); pats Zodis auka Gia i8vis niekaip neaiskinamas 22 Auka ir aukuras Zodziy kilme bei semantine motyvacija (LKZ I, 63), la. aukat ‘bégti’ ([Miilenbacho ir Endzelyno] Latviesu valodas vardnica 1, 221), toliau — galbiit ir su la. aiika ‘audra, viesulas’ (ten pat)“ (Vanagas 1981: 52-53). Cia, sugretinant aukéti su auktioti ‘kelti (aukétyn), kiloti’, jau daroma tiesioginé uzuomina j kitokia nei Biigos pasitilytoji Zodzio auka etimologija, nors labai nedrasiai ir nepakankamai aiskiai. O Stai Zigmas Zinkevicius 1990 metais iSéjusiame Lietuviy kalbos istorijos IV tome Lietuviy kalba XVIII-XIX a. savo abejones dél paplitusios nuomonés apie Zodziy aukd, atikuras kilme iSsako labai aikiai, tik, deja, niekaip jy nepagrindZia: ,,Paplitusi nuomoné, kad Daukanto naujadarai esa Zodziai auka, atikuras, bet tai abejotina* (Zinkevigius 1990: 152). NeZinia, ar profesoriy abejoti verté jau minéti kalbininky darbai, ar prieS parengdamas spaudai $i toma jis vis délto spéjo susipazinti su 1989 m. antroje puséje pasirodziusiu trumpu, bet pagaliau ryZtingu Jono Palionio straipsniu ,,Dél ZodZiy aukd ir auk6ti kilmés“, deja, paskelbtu vokieciy kalba tuometinéje Rytu Vokietijoje ir todél Lietuvoje mazZai Zinomu. J. Palionis priminé ir pakartojo Skardziaus abejones dél Zemai¢iy veliarinio Lir u kaitaliojimosi (Palionis 1989: 212) ir atkreipé démesj j dar keleta Saltiniy, kuriuose vartojamas veiksmazodis auktoti reik’me ‘supti, kilnoti kGdiki aukstyn Zemyn’ (pavyzdZiui, 1653 m. Jaugelio-Telegos Knyga nobaznystés ir kt.), ir j to veiksmazodzio reikSme ‘kelti, kilnoti’ vartojima visai artima Siuolaikinei aukoti reiksmei prasme 1735 ir 1755 metais Rytprisiuose i8leistuose Biblijos vertimuose (pavyzdziui: Lygey kaip jis tai aukdj’ nii jducio, dékawoneés, vietoj apierdj’ [Siuolaikiniu vertimu, ,,lygiai taip, kaip buvo iimta iS bendravimo aukos jauéio“ Kun 4.10]) (Palionis 1989: 210-211). Palionis dar atkreipé démesj j tai, kad veiksmazodis auktioti ‘kelti, kilnoti’ jau prie’ Daukanta bent trijuose Saltiniuos pavartotas Siuo metu iprasta lytimi auk6ti, biitent: tuose paciuose 1753 bei 1755 m. Biblijos leidimuose (Wien’s tur auk 6t, fawo rankés fauje plond kwiecgmileciti = vok. Es soll einer heben eine Hand voll Semmel [,,Kiekviena kunigo javy atnaSa“ Kun 6.16]) ir, dalyvio forma, J. Bretkiino Biblijos vertimo rankra3tio para8téje (aukojamanghi, pabraukta aukatiwamo, Kruti [,,Pasventinsi kriitine, atnaSauta kaip pakyléjimo atnaSa“ I§ 29.27]) (Palionis 1989: 211; plg. jau Baga 1959: 642). Pagaliau — 0 tai yra lemiamas ir galutinis argumentas — Palionis nurodo Saltini, kuriame prieS’ Daukanta pavartotas pats daiktavardis auka Siuolaikine jo reik’me: »K. Biga ir jo sekéjai, véliau dirbe kalbininkai P. SkardZius, E. Fraenkelis 23 Datnius Razauskas bei kiti, buvo linke laikyti Zodj aukd reik8me ‘Opfer’ S. Daukanto naujadaru. [...] Taéiau esama fakty, kad Sis Zodis minétaja reik8me raSto paminkuose vartotas ir ankséiau, jau prie’ Daukanta. Jis uzfiksuotas 1720 m. nezinomo asmens Siauliuose sakytu pamoksly rinkinyje, J. Birziskos pavadintame Contiones litvanicae, kuris dabar saugomas Vilniaus Universitete (fondas I, D 23). DvideSimt antrajame pamoksle (Concio Litvanica pro Dominica 22 post Pentecosten) randame tokj sakinj: Praszau jusu waykialay mana, tegul miayte Wieszpaties diewa szyrdij jusu kaip didziausia auka, batay tasay csynsius nuog musu bus jam wdziecznas... Nors pats sakinys nevisai suprantamas (triiksta gramatines jungties), i8 jo akivaizdu, kad Zodis auka pavartotas arba tiesiog s. lie. apiera ‘Opfer’, arba artima jai lie. dovana ‘Gabe’ reikSme“ (Palionis 1989: 210). J. Palionis daro igvada, kad ,,sena Zodj auka, kurio pirminé reikSmé galéjo biti buvusi ‘pakélimas’ (atitinkamy dievybei skirty dalyky), po krikS¢ionybés priémimo i8stiimé lenki’kasis afiera / apiera (s. le. ofiera). Sis skolinys senyjy lietuvisky raSty autoriy (M. Mazvydo, M. DaukSos, M. Petkevi¢iaus bei kity) buvo ivestas kaip tam tikras kanonizuotas religinis terminas. [...]. Vadinasi, néra jokio bent kiek aiskaus pagrindo nei Zodj auka, nei aukoti (arba aukauti, aukuoti) laikyti, anot K. Bios, ,Daukanto igradimu‘“. Siuos Zodzius S. Daukantas galéjo paimti i8 savo laiko Snekamosios kalbos, pirmiausia i§ senosios Zemaiéiy kilties kalbos, kurie juos bus vartoje reik’me ‘pakélimas’, o gal ir siauresne reikSme ‘tam tikro daikto pakélimas dievybei, auka” (Palionis 1989; 211-212). Negana to, ,,aukq esant senu, anks¢iausiai liaudies kalboje vartotu zodziu, — J. Palionio teigimu, — liudija ir jo veiksmaZodiniai vediniai auktoti, auk6ti, aukduti“ (Palionis 1989: 210), kuriuos jis, vadinasi, kildina iS pirminio daiktavardzio aukd, o ne atvirk3tiai. 2003 m. nagrinéjamu klausimu straipsnj ,,Auka, apiera, atnasa: istorijos ir vartosenos bruoZai* paskelbe Jonas Klimavigiaus (Klimavicius 2003: 170193). Tiesa, lemiamas Palionio atradimas Zodj auka Siuolaikine reikime buvus vartota jau prieS’ Daukanta Klimavi¢iaus, regis, liko nepastebétas, ta¢iau ir be to, darsyk nuodugniai perzvelges visa turima medziaga ir daugelio minéty autoriy, pradedant Biga, pasisakymus, jis prieina i§ esmés ta patia i8vada, kad ,,galéjo S. Daukantas aukg biti girdéjes i gimtosios tarmés“, taigi »heaisku, kaip S. Daukantas padaré, bet aisku, kad auka néra i8 kelmo spirta, o turi tikriausia lietuviska pamata aukuoti. Siaip ar taip, bet S. Daukantas i8gelbéjo (bendrinei) kalbai nykstantj tautinj Zodj“; todél ,,.K. Bigos nuomoné, kad auka yra S. Daukanto pusiau naujadaras (i junginio aukos / alkos kalnas 24 Auka ir aukuras. Zodziu kilme bei semantiné motyvacija ji perprasminant), koreguotina“ (Klimavitius 2003: 179, 190). Beje, autorius primena, kad jau 1961 m., taigi dar pries pasirodant Fraenkelio zodyno pirmajam tomui, ZodZiy auka, aukauju, aukavimas Daukanto neologizmams neskyré Jonas Kruopas (Klimavi¢ius 2003: 178). Tik kaip ir I. Ermanyté (bei kai kurie kiti kalbininkai, Siaip jau pasisake uz aukos autentikuma), J. Klimaviéius, atrodo, yra linkes dél visa ko paaukoti aukurq — laikyti ji Daukanto igradimu (Klimavicius 2003: 177-178). Po visko, kas pasakyta, galima nebent pridurti, kad senasis slavy aukos pavadinimas *Zortva daugelyje slavy kalby irgi buvo iSstumtas skoliniy (antai Balkanuose — turkizmo xyp6an, lenkuose — lotynizmo ofiara bei kt.) ir XIX-XX a. Zodinéje liaudies tradicijoje retai bevartotas (BuSkevi¢ 1999: 209). Taigi apieros paplitimas lietuviy kalboje neduoda jokio pagrindo abejoti aukos senumu. | tai atkreipé démesj ir J. Klimavitius, pateikes taikly §i reiSkinj paaiskinanti pavyzdi, uZraSyta i§ gyvosios kalbos (Mielagénuose, Ignalinos r.): Kokia viera, tokia apiera (Klimavitius 2003: 181-182)’. Jokio pagrindo abejoti ZodZio auka autentikumu, beje, neduoda ir tai, kad Daukantas ji nuolat palydi paaiskinimu: ...auka, arba apiera... (zr. auk3Gau). Jis taip daro ir su kitais savais, tik skoliniy iSstumtais Zodziais, kuriuos nori j vartosena sugraZinti, pavyzdZiui: ...lytus ir ligos sudergé jo visq kariaunq, arba vaiskq...; ...kurie sergéty nuo antpuoliy paSalius, arba malas...; ..-danams duokle, arba donj, mokéti; Tq metq lietuviai kalnénai vél mandé, arba prabavojo, laimés pietiniuose Guduose; Kas per priezastis buvo to neapkentimo krikscioniy vieros, arba tikybos, gali ja kiekvienas numanyti (Daukantas 1976 2: 45, 50, 52, 84, 98) ir t.t. 2006 m. aukos etimologijai skirta straipsnj dar paskelbé Aleksas Girdenis (Girdenis 2006: 375-378). Jis visiskai palaiko J. Palioni, kuris ,negin¢ijamai irodé, kad aukd negali biti Simono Daukanto iSradimas, kaip buvo manoma ankséiau“, o Palionio aptikta sakinj su daiktavardZiu auka i8 XVIII a. pradzios Contiones litvanicae pavadina ,,absoliuéiai tikru argumentu‘ (ir pateikia dar keleta papildomy savo argumenty) Zodj aukd nesant naujadaru; pagaliau ,labai abejotina ir pati tokio naujadaro i8 Zodzio alkas ar alka galimybe: Siaurés Zemaiciy tarméje pokytis t > u labai sunkiai jsivaizduojamas“ (Girdenis 2006: 375; iSrySkinta Girdenio). Taigi ,,lietuviy aukd néra 7 Pavyzdys i8 LKZ, 205; Zr. Grigas (1987: 532, Nr. 565), kur nurodytos dvi, baltarusiy ir lenky, paralelés (pirmieji lietuvi8ki uzra8ymai Zinomi i8 XIX a. vidurio). 25 Datnius RAZAUSKAS Matas Pretorijus ,,Priisijos regyklos* (XVII a. antra pusé) 5-os knygos, 7-ame skyriuje (§13) mini aukojant iSkeliama duonos kepalélj: ...drauff greiffet er zu seinem Brodtchen, hebet das in die Héhe mit beyden Hdnden, siehet gen Himmel und spricht: ,,O Gott, dir sey Danck vor diese deine Gabe, gieb uns kiinfftigs Jahre grossere u bessere“, und so machen alle, die da niedergekniet haben, wenn sie ihr Brodt annehmen ,,po to jis ima savo kepaléli, abiem rankom i8Skelia jj aukStyn, Ziti j dangu ir kalba: ‘O Dieve, aéiti Tau uz Sia Tavo dovana, ateinan¢iais metais duok mums didesne ir geresne’, ir Sitaip daro visi suklaupusieji, paéme savo duona“ (Praetorius 2006: 516, 518; plg. BRM§,, 189; pagal Jono Kiliaus [Praetorius 2006: 517, 519] ir Dominyko Urbo [BRM§,, 294] vertimus). 10-ame skyriuje (§3—4) vél minimas oZio aukojimas: ...trdgt er Gott vor sein Opffer, etwa also: ,,Nun Gott, vor deine grosse Giitte, das wir haben kénnen gesund unsern Mist auffiihren und den Acker betiingen, schenken wir Dir diesen Bock, denn wir dir zu Ehren schlachten und an dich gedenckende verzehren wollen. Sey uns freundtlich, Herr“ etc. etc. In dem er dieses bethet, pflegen etliche den Bock in die Hohe zu halten ,jis Saukia Dieva savo aukai maZdaug taip: ‘Dabar, Dieve, uz Tavo didi geruma, kad mes sveiki galéjome i8veZti mésla ir patresti lauka, mes Tau dovanojame Sita oZi, kurj Tavo garbei ketinam papjauti ir, apie Tave galvodami, suvalgyti. Bik mums maloningas, VieSpatie’ ir t.t., ir tt. Jam Sitaip meldziantis, kiti ozj bina i8kéle auk8tyn“ (Praetorius 2006: 530; plg. BRMS,, 194; pagal Jono Kiliaus [Praetorius 2006: 531] ir Dominyko Urbo [BRMS,,, 298] vertimus). 6-osios knygos 1-ame skyriuje (§7) — vél duonos aukojimas: Drauff hebt er das Brodt in die Héhe, gen Himmel sehend und sprechend: ,,Diewe, passotink mus“, ,,Gott, sdttige uns“ ,,Tada jis iskelia duona auk&tyn, zitrédamas j dangu ir kalbédamas: ‘Dieve, pasotink mus” (Praetorius 2006: 550; plg. BRMS,,, 199; pagal Jono Kiliaus [Praetorius 2006: 551] ir Dominyko Urbo [BRMS,,, 302] vertimus). Cia ir akivaizdus tokios aukojimo sampratos paaiSkinimas: kelti auk8tyn rei8kia kelti j dangy, Dievui. Vertas démesio Siuo atzvilgiu ir ,,staly kélimas*, minimas ,,PraneSimuose apie Zemaiciy vyskupijos bikle“, biitent 1639 m. misionieriaus Jurgio Savinskio praneSime: Et communiores omnibus fere rusticanis et oppidanis feriae, chieltuve stalu ab oblatione mensarum nuncupatur; quae oblatio sive agape in cibandis pauperibus, pia reciprocatione nunc tenetur ,Jr kaimie¢iu, ir miestie¢iy Svenciamos Sventés vadinamos chieltuve stalu nuo staly atnaSavimo; 32 Auka ir aukuras. Zodziy kilmé bei semantiné motyvacija Sis atnaSavimas, arba agape, siekiant pamaitinti neturtinguosius nuoSirdZiai dalijantis maistu, Sven¢iamas iki Siol* (BRMS,, 493; vertimas mano). Cia jau pats tekstas reikalauja pridurti, kad lo. oblatio ‘patiekimas, atnaSavimas’ reiskia ir bitent religinj ‘aukojima’ — tai mums gerai pazistamo, apierq davusio veiksmaZodzio offere ‘pateikti, atnaSauti, aukoti’ supletyviné forma. Taigi lietuviskas posakis keltuvé(s) staly lotyniSkai paaiSkinimas per oblatio mensarum ,,staly atnaSavimas“ ar sta¢iai ,,stalu aukojimas*. Vadinasi, kélimas (= aukavimas!) éia reiSkia biitent aukojima. Siaip jau stala buvus »namy altoriumi* gerai Zinoma, todél aukojimas rySium su stalu visai neturi rézZti ausies. Panasiy duomeny dar turime is ,,Vilniaus jézuity akademinés kolegijos ganytoji8kos veiklos dienoraS¢io“, biitent i 1718 m. Igno Ostrovskio ataskaitos: ...laboratum est insuper, ut eradicaretur superstitio inveterata, dicta Kielimey Statu id est Mensarum Solemnia, qvae in Veteri deducta Ethnicismo, huiusque invariabiliter apud Christianum plebem in non nullis locis perseverant, ubi statis anni temporibus dum lautius pascunt ventrem, simul pascunt daemonem, et animas defunctorum cibo nutriunt consumptibili ,,...buvo darbuotasi, norint pa¥alinti isisenéjusi prietara, vadinama Kélimai staly, t. y. Staly i8kilmés, perejusi i8 pagonybés; ligi Siol jis iSliko kai kuriose vietose tarp krikS¢ioniu: kai tam tikru mety laiku skaniau vaidina savo pilva, drauge valgomu maistu vaiSina demona; lygiai taip pat jie maitina ir mirusiujy véles“ (BRMS,, 115, 120; verté Marcelinas Rocka, perZiiiréjo ir taise Eugenija Ultinaité; plg. Lebedys 1976: 208-209; Vélius 1986: 29). Jsidémetina, kad lotyniskaji solemnia lietuviy kalboje atitinka bitent Zodis iskilmés — tos pat Saknies kaip kelti, kélimas ir dargi vartojamas daugiskaita kaip minimieji kélimai. O ,demony vaisinimas“ bei »véliy maitinimas* vél akivaizdziai mena tai buvus religinj aukojima. Plg. atitinkamus posakius nuo seniausiy lietuvisky ra8ty ligi pat pastaryju laiky gyvosios kalbos (jiems tolydZio buiti8kéjant): Tada pakélé jis jiemus stalq, bei anys valgé ir géré J. Bretkiinas (1590 m.); Zmogus koksai stalq pakloj, alba pakel, svecius kokius pakvietens; Stalas jo visada buvo pakeliams peéenkomis ir visu geriausiu gérimu J. Bretkiinas (1591 m.); Pakelia mumus pasventinimg M. DaukSa (1599 m.); Ieskodavo keliautojy, kuriemus stalq pakelty ir Papenéty juos K. Sirvydas (1644 m.); Svodbq pakeliu P. Ruigio Zodynas (1747 m.); Gaspadorius linksmindamos pakéles namiskiams puota, arba géryne S. Daukantas; Teip vienq kartq uzmislijo jos pietus pakelt A. Baranovskio Zodynas (1920 m.); Pakeliau karaliskus pietus Noténai, Salantu r.; Kad nenori brolis, 33 Dainius RAzAUSKAS tegu nekelia man veselés, a5 pats pasikelsiu ViekSniai, Akmenés r.; Jie tq mésq greit suvalgys — baliy pasikels Pocitinéliai, Seduvos r. (LKZ, 545). Dar XIX a. pradZioje biitent taip buvo suvokiamas dievybés palaiminimas, kurio siekta aukojimu, kaip kad liudija 1800-yju m. Kristijono Gotlybo Milkaus ,,Lietuviy-vokiediy ir vokie¢iy—lietuviy kalby Zodynas‘: lietuviskas atnaSavimo Zemei Stiksnis Zemynélé giedéklé! pakylék mufsi Ranka Darbus vokiskai verciama: du bluethbringende Erde, fegne das Werk unferer Haende. War ehemals der Wunfch oder das Gebet der heidnifchen Littauer, wenn fie Bier tranken, auch davon etwas auf die Erde goffen ,,ziedus neSanti Zeme, palaimink miisu ranky darba. [Toks] kitados buvo pagoniy lietuviy pageidavimas, arba malda, jiems geriant aly ir dél to Siek tiek nuliejant ant Zemés“ (BRMS,, 82; vertimas mano; plg. LFCh 33). Be to, ir aukojamas gérimas neretai bidavo ne Siaip nuliejamas, o biitent Slidikstelimas aukStyn. Pavyzdziui, A. Ju3kos liudijimu, per vestuves ,,po mar€piecio jaunoji iSeina i8 uzstalés ant vidurio aslos. | rata iséjusi, geria midy arba vyna ir lieja j aukéta, j lubas, 0 paskui eina Sokti su jaunuoju“ (Juska 1955: 343 [= LFCh 143], Zr. 587). PanaSiai per krikStynas, kaip kad uZra’yta 1888 m. Serbenty k., Simkaidiy vis. if Domininko Maéiulio, koZnas, savo porcijq gerdamas, turi lasq palikti arielkos ir j lubas pasixokéjes pilti, pagaliau, pateikejo pridiirimu, teip daro ir par kermosius, gerdami magaryéias (DvPSO 210, 389)". Be to, kaip kad XIX a. pabaigoje uZraSé Vincas Sinkevicius, Ku¢ioje uz stalo atsisédus vakariene valgyti, pirmiausia reikia pasisemti Zirniy su sauja ir, sako, bertie juos ing lubas ir taip kalbéti: ,,Kaip Sitie Zirniai Sokinéja birdami, teip tegul mano visi gyvuliai per visq meta Sokineja“ (BsJK 332, Nr. 2). Dar 1953 m. Jusegirio k., Papilio apyl., Birzy r. uzra8ytas toks Kiciy paprotys: Seimininkas, miisy patévis, paima pupy, suvalgo keletq ir keletq meta aukStyn. Tos, pakliude lubas, krenta ant stalo. Mesdamas pupas ar kviecius sakydavo: ,,Kué Kalédos!“ Sakydavo, Sitaip reikia daryti, kad labai gerai javai augty (LFCh 33-34). Taip pat dar XX a. pradzioje per tradicines jaunimo brandos apeigas, pasak Zilvyéio B. Saknio, ,,po isskyrima i8 senosios socialinés struktiiros simbolizuojanéiy veiksmy daznai eidavo kilnojimas. Ypa¢ iskilmingai [kilnojimas] vykdavo ant socialinio statuso kaitos simbolio — suolo, vainikuotos kédés, daZnai trinkos, komiskai — ant pintinés. Pakelta neofita pamato ir toliau esantys tarpusavyje besikalbantys ar net gerokai iSgére [...] dalyviai. * Plaéiau apie 8] paprot) Zr.: Greimas (1990: 274-276); Vaitkeviciené (2003: 11) ir kt. 34 Auka ir aukuras. Zodziy kilmé bei semantine motyvacya Taip sutelkiamas maksimalaus liudininky skai¢iaus démesys. Dazniausiai Sis veiksmas paciy respondenty suvokiamas kaip ypatingos pagarbos Zenklas. Kilnojimas — vertikalus poslinkis, kaip ir horizontaluji poslinkj isreiSkiantis Suolis, supimasis, glaudziai susije su kritiniais Zmogaus ir bendruomenés gyvenimo momentais. Kilnodami Seimininka daZnai paminédavo kokio nors svarbaus darbo pabaiga, vardadienj ar gimtadieni; Sitaip kilnojant galéjo suteikti berno, mergos, namy Seimininko statusa ir netgi ji atimti. Taigi kélimas yra gana universlus statuso kaitos simbolis“ (Saknys 1996: 96)”, kitaip sakant, mena jSventinima. Iki Siol plg. ZodZio pakylétas reiksme, artima ‘palaimintas’, ‘pagventintas’; taip pat pakilis kaip ‘ikilmingas’. Pagaliau vertos démesio Siuo atzvilgiu ir jau uzZsimintos iskilmés. Pirmine reikSme tai bitent iskélimas, galbut kaip minétas staly iskélimas, o gal apskritai iSkélimas, kilnojimas kaip paSventinimas, kaip aukojimas (= aukavimas) ir jj lydinti ritualiné bendra puota, Sventé. Taigi ir iskilmingas pirmine reikSme — biitent susijes su aukojimu, su aukojimo apeigomis, su Svente tiesiogine Sio zodzio reik8me. Savo ruoztu iskilmés, kaip ritualiné bendra puota, Sventimas kaip pokylis, be kita ko, susije su paprociu pries i8geriant pakelti taure (plg. LKZ, 546; seniau, matyt, pakélus ir nulieti), iki Siol menanéiu aukojimo pakeliant samprata. Ta¢iau tai, Zinoma, ne vien lietuviy paprotys. Nes ir aukojimas pakeliant biidingas toli grazu ne vien lietuviams. IS esmés tai visuotinybé, universalija. Taip antai aukojimas suvoktas latviy. Rygos jézuity metinése ataskaitose, biitent tévo Janio Stribinio 1606 m. ataskaitoje kalbama apie aukojimu metu j virsy pakeliama statine alaus: Popus senex cum alijs senibus, conceptis verbis murmurantes dona praesentant et offerunt, postmodum aliquot accurrunt et Tonnam Cereuisiae eleuant in altum. Popus, antequam incipiant bibere, ex Tilia colligit aspergillum et circumstantes aspergit. Postea parantur ignes in multis locis, et partem oblatorum (pinquedinem scilicet) in rogum conjiciunt. Putant etiam nunquam deos exaudituros illos sine Cereuisia ,,Senas Zynys su kitais seniais, murmédami tam tikrus ZodZius, atneSa ir sudeda dovanas, paskui, truputi pabégéje, pakelia j virsy statine alaus. PrieS pradédamas gerti, Zynys i$ liepos Saku padaro Slakstykle ir paSlaksto aplink stovindiuosius. Paskui daugelyje viety uzkuria lauzus ir dali dovany (pirmiausia riebalus) sumeta j ugnj. Jie mano, jog dievai niekada jy neiSklausys be alaus“ (BRMS§,,, 5502 Plg. jaunavedziy ,,pakelima* j Seimininkus (Juska 1955: 585). 35 Dainius Razauskas 551, 555; verté Eugenija Uléinaité). Reikia nebent pridurti, kad lo. offerunt formaliai taip pat galima versti ,,suaukoja“ (ne ,,sudeda“) ir lo. oblatorum — »auky* (ne ,,dovany“). Nors dovana ir auka — ir Siaip labai artimos savokos (plg. kad ir lie. dovana reiksme ‘auka’ su iskalbingais pavyzdziais LKZ,, 616). Taigi ir Gia turime aukojima pakeliant. Tas pat tévo Erdmano Tolgsdorffo 1606 m. pranegime: Sacrificulos habent Lothauorum aliquos senes; quorum primas oblaturas praefatas hostias, adiunctis sibi duobus ex senioribus, conceptis uerbis altiori uoce murmurando sub aliqua sanctarum arborum, oblationis offert, quo facto, occurrunt aliquot, qui cum praefatis, arreptam caereusiae tonnam, in altum eleuant, in quam demum fronde tiliae intincta populum aspergit: tum uarijs ignibus accensis, adipeque iniecto, crematoque (sine quae caeremonia nullam hostiam faciunt) circa arbores sanctas choreas ducentes... ,,Aukotojais biina keli latviy seniai, kuriy vyriausias, aukodamas minétas aukas, kartu su kitais dviem seniais pusbalsiu murma po kuriuo nors Sventuoju medziu kazkokius Zodzius; uzbaigus aukojima, pribéga keletas ir, paéme statine alaus, pakelia ja j virSy, paskui, pamirke jon liepos Saka, apSlaksto Zmones. Tada, uZdege daugelyje viety lauzus, meta j juos ir degina riebalus (be Sity apeigy nedaro jokiy aukojimy), apie Sventus medZius Soka...“ (BRMS,, 552-553, 557; verté Eugenija Ul¢inaité). Pagaliau ir Zodis Sventas, biitent latviy kalbos Zodis fwehts (Siuolaikine ra8yba svéts), Gothardo Fridricho Stenderio 1789 m. Latviy kalbos Zodyno paliudijimu, latviams kartu rei8ké theuer und hoch ,,brangus ir aukStas, didus“ (BRMS,, 238; verté Lilija Kudirkiené ir Alfonsas Tekorius), taigi pakylétas, pakeltas. Rusai Vasilijaus diena (sausio 14) pjaudavo par%elj, ir ,,prieS valgant, Seimos vyriausiasis i8keldavo dubenj su ka tik paruo8tu parSeliu aukStyn, tardamas: ‘Kad kiaulaités parSiuotysi, avelés ériuotysi, karvytés teliuotusi™ (Kriniénaja 2001: 263-234). Apskritai slavai ,per kai kurias apeigas prie bendro stalo, prie’ auka padalydami, ja i8keldavo vir’ galvos: rusai — dubeni su naujametiniu parSeliu; piety slavai — duona per Seimyninius giedojimus, pamaldas; ukrainie¢iai — stala [!] per atminus* (BuSkevié 1999: 213). Ritualinis duonos iskélimas ivairiomis progomis atlikinétas ir rusy (Sumcov 1996: 110, 242). Tarp slavy taip pat buvo paplites ritualinis gérimo slitkSteléjimas, maisto produkty métymas aukStyn (pavyzdziui, Volynéje per Kiigias j lubas biidavo svied%iama ko%és) (Sumcov 1996: 186). Tyrinétoju nuomone, ,,métymas aukstyn galéjo biti jprasminamas kaip magija, ska36 Auka ir aukuras. Zodz1y kilme bei semantine motyvacija tinanti intensyvy augaly augima. Tokiy veiksmy (kartu su daikty i8kélimu, Sokinéjimu) imtasi séjant linus, kanapes, javus. Pavyzdiiui, séjikas lauke mesdavo aukstyn pirma ar paskutine griidu sauja, tamtyé atsineSta kiauSini, maiSelj griidams“, ta¢iau visai ,,kitokie prasminiai akcentai susije su uzmetimo aukstyn veiksmais, kuriais, matyt, siekta pasiysti daikta j ‘virSutini’ pasaulj* (Vinogradova 1995: 264; Zr. Agapkina 1996: 220-221; plg. minéta lietuviy Dievui keliama duona). Taip pat slavy pagerbiant buvo kilnojami zmonés (Agapkina 1996: 230). Is tolimesniu pavyzdziy Cia paminétinas, sekant Edwardu B. Tyloru, ,,Birmos taleny paprotys pietaujant, pries pradedant valgyti, pakelti patiekala, ji pasitilant natu (dvasiai), pagaliau indy paprotys prieS valgant pakelti virs galvos Ziupsni ryziu ir mintimis paaukoti ji Sivai ar Vi8nui* (Tylor 1989: 475-476). Taigi lietuviy, o netiesiogiai ir kity tauty aukojimo paproéiai visiskai patvirtina ZodZiy auka, auk6ti etimologine sasaja su aukdoti ‘pakelti, iSkelti (aukStyn)’. O kartu jie atskleidzia aukos bei aukojimo sampratos lietuviy tradicijoje pagrinda ir branduolj — tai i8kélimas, pakélimas auk&tyn, j virsy (Dievui), pakyléjimas. Siaip jau tokia aukos semantiné motyvacija gana sklandZiai isitenka j bendra tipologija. Pavyzdziui, lotyny altdre (arba altaria, altarium) padarytas i8 bidvardZio altus ‘auk8tas’ (Kuzavinis 1996: 49; Walde, Hofmann 1938: 32), vadinasi, Siaip ar taip, auka ant altoriaus roménams tekdavo pakelti, pakyléti. Lotynu mactatio ‘(pa)aukojimas’ pirmine prasme yra bitent ‘iSaukétinimas, iskélimas’, macto,-dre ‘paskersti auka, paaukoti’ pirmine prasme — “Saukstinti, iSkelti, padaryti dideli’, vienos Saknies su lo. magnus ‘didelis, aukStas’ (Walde, Hofmann 1954: 5; Benveniste 1995: 369)!%. Idomu, kad lie. gérti ir girti, pirmiausia kaip ritualiniai veiksmai, regis, remiasi ta pacia pirmine reikSme ‘kelti’ (atitinkamai taure ir balsa), t.y. Saknimi ide. *g'er- / *gir- ‘kelti’ (MaZiulis 1984: 13). O juk kaip tik Sia Saknimi remiasi slavy aukos pavadinimas *Zertva (Cernych 1999 1: 300; Vasmer 1996 2: 50). Su aukojimu, auka tiesiogiai susijusi yra Sventumo savoka (plg. lo. sacrificare < sacrum facere, lie. Svesti reik8me ‘aukoti’ LKZ,., 520 ir kt.), o ja zyméjusio indoeuropietiu Zodzio *kuento- (> lie. Sventas, slavu *svets, Avestos iranénu 8 Galbiit — ‘aukomis Saukétinti, iSauginti, padaryti didi dieva’; plg siuo atzvilgiu Daukanto: ...savo drevus aukavo... (Zr. auk8éiau). 37 Darinius RAzauskas spanta-, vedu svantair kt.) pirminés reik’més, matyt, biita ‘iSauges, padidéjes, iskiles’, ir jis pats kilme susijes su Saknimi ide. *Keu- ‘augti, didéti’ (> vedy si- [Svayati ‘auga, didéja’], avestos si- ‘augti, didéti’ ir kt.): taip vedy ritualinés ugnies epitetas svantareiské ja biitent ,,iSaugusia“: iigteléjusia, Sokteléjusia, kilsteléjusia aukStyn nuo jdéty jon malky ar jlietos degios aukos™ (plg. zydy deginamaja auka ‘ola(h), kuri, J. Skvirecko apibrézimu, »reiskia tai, kas kilsta augstyn“, Zr. Klimavicius 2003: 184). Uztat Avestos iranénams Sventuma Zyméjes Zodis spantakartu tebereiské ir augima, didéjima, gausa (Zaehner 2003: 42, 45, 77). Ir aptartaja balty Saknj *auk- ‘(pa)dideéti, daugéti’ K. Karulis susiejo bitent su augimu, aukstumu, ja pavadines tiesiog Saknies *aug- ,,paraleline forma“ (Karulis 1992 1: 87). Siaip jau esama tarp abieju Sakny ir tam tikros fonetinés ,,difuzijos“, plg. priisy “auktas ‘aukStas’ = lie. biit. 1. neveik. r. dalyvis augtas, la. augts, lo. auctus ‘pagausintas, padidintas’ (Maziulis 1988: 114; Toporov 1975: 151-153); plg. jau Baga Zodj auklé kaip < *aug-klé kildinus tiesiog i§ augti (Biga 1959: 153, 409; Biiga 1961: 711)'®. Skirmanto Valento spéjimu, galbiit tai esas ,,prasmiy auka ir augti susijungimas vienoje morfemoje?“ (Valentas 1997: 70). Idomi Siuo atzvilgiu B. Tamulevitiaus apie 1865 m. uZra’yta daina apie ozio aukojima (apie kurio populiaruma Lietuvoje Zr. aukSéiau), prasidedanti Zodziais: Tu vozeli juodbarzdéli, / Auk, auk, auk... (BSLP, 266, Nr. IX.15, Zr. 421; LTs, 181, Nr. 193; Sruoga 2003: 373 ir kt.) — kyla klausimas, ar trissyk pakartota leksema auk, kurioje mes nin tegirdime veiksmazodzio augti liepiamaja nuosaka, nebuvo i8 tikruju susijusi (maZy mazZiausiai asociatyviai, o gal net kilme) su ZodZiu auka, aukauti, aukoti bei aukuoti Saknimi? Jeigu jau lietuviy ZodZiai auka bei aukoti yra ne XIX a. naujadarai, bet seni Zodziai, turintys, kaip kad nurodé E. Fraenkelis, giminaitiu kitose indoeuropieciy kalbose (go. auhuma ‘aukStesnis, aukS¢iau’, kimry uchel ‘aukStas’, priisy aukS¢iausiojo laipsnio prieSdélis ucka-), taigi kilme siekiantys indo- \Mayrhofer (1976: 404, Zr. 399-400); Benveniste (1995: 344-346); Toporov (1987: 192-194, 202); Toporov (1988: 17, 27, 35); Toporov (1989: 9-13t); Toporov (1992: 25); Zr. Pokorny (1959: 630, plg. 592-594). *S Biigai pritaré P. Skardzius (SkardZius 1943: 199), A. Salys (Zr. Klimavitius 2003: 174). 38 Auka ir aukuras. Zodziy kilme ber semantiné motyvacija europieciy prokalbés laikus"®, tai atsiveria galimybé visai kitaip nei priimta interpretuoti i8tisa virtine atitinkamu kalbos fakty visose balty kalbose. Be Fraenkelio minéto priisy aukS¢iausiojo laipsnio prieSdélio ucka- (*uka-, dél jo Zr. MazZiulis 1997: 209), pirmiausia reikia prisiminti ta prieSdélj esant dievo *Ukapirmo varde(Zr. ten pat), kurio samprata (pagal priimta ai8kinima, tai dievas ,,Visu pirmas*) tad igyja nauja atspalvi — ir pradzioje minéta Daukanto nuomoné, esa vadino jj Aukopirmas nuo Zodziy auka ir pirmas, kaipo tas, kurj reikia visy pirma aukauti arba garbinti, nebeatrodo tokia visai jau tuS¢ia. Toliau, plésriojo pauk8¢éio grifo priisiskas pavadinimas aukis, kildintas ig tamtyé rekonstruotos priisy Saknies *auk- ‘iSduoti tam tikra balsa, gars’, atitinkan¢ios lie. dukterti ‘sukaukti, suaikséti’, tikti Saukti (apie peléda)’, kas ‘peléda’, la. aiika ‘audra, viesulas’, ru. ykamp ‘ikti, tikauti’ bei kt. (MaiZiulis 1988: 111-112; Tonopos 1975: 148; Karaliiinas 1987: 134), dabar gali biti siejamas ir su lie. auka (padare prielaida prisiskaji jo atitikmenj turéjus antrine reik8me ‘grobis’, tipologiskai priisy aukis galétume palyginti su angly bendriniu plésriojo paukscio pavadinimu bird of prey, juoba kad a. prey ‘grobis’ savo ruoZtu gali eiti aukos sinonimu, plg. to fall a prey to ‘tapti kieno auka’ [Piesarskas, Sveevicius 1991: 67]). Ir nors priimtoji paukS¢io grifo priisiskojo pavadinimo etimologija Siaip jau lieka gana jtikinama, atitinkamas vietovardziy aiskinimas skamba labai jau abejotinai ir pritemptai. O tokiu vietovardziy (nekalbant apie Aukakalnius) balty kra8tuose bita tikrai daug. Priisijoje: vietové ties Véluva prie Priegliaus upés Auka arba Aukai (Auco 1353 m., Aucken 1419 m.), eZeras Aukulis (Aucul 1353 m.) ar Aukelis (Aukel 1417 m., véliau voki8kai Okull-See), upé Auklapé (Auclappen 1419 m.; ‘upé’ prisikai ape, taigi Saknyje tas pats formantas -lkaip ir lie. zodyje auklé); Latvijoje: Aukas, Auca-purvs, Aice, Aiices-ezars, Auces-plava, Alicene, Aucins, Auiéi ir kt.; Lietuvoje: Aukena (lenky uzra8yta Awkena, neidentifikuota), Aukipé (ir kaimas Aukupénai) ties Kédainiais, Adkupis ties Dotnuva, Aukupys ties Krekenava ir Aukupys ties VieSintomis, galbit Aukspirta ties Sintautais (ir jos intakas Aukspirta, ir to pat pavadinimo bala; pasak ‘Cia galima paminéti S. Feisto tam reikalui rekonstruota atskira indoeuropieéiy Saknj “ouk- ‘aukStas, aukStyn’; taip pat M.-M. Radulescu i8keltas sasajas su rumuny (daky substrato) jaustuku (h)ut’a (kidikio) supimui ant ranky ar kelru nusakyti bei sen. indy bidvardziu ucca- ‘aukStas’, prieveiksmiais uccd-, uccath ‘aukStyn’, tik pastaruoju atveju pirmine kamieno lytimi tekty laikyti *udka- (> balty “utka- > *uka-): Radulescu (1994: 84-90). 39 Dainius Razauskas A. Vanago, ,,kilmé visai neaiski“), ezeras Adikrakstis ties Daugais (galbiit ir upés Aaksupis, Auksiné, bala Auksabalé)*”. Vertos démesio ir Dnepro aukstupio baseino dvi upés baltiSkos kilmés vardu Yua, galimas daiktas, atitinkanGiu minéta la. Aiice, ir bent trys baltiskos kilmés, ta¢iau ,,neaiSkiu“ vardu Ogeueca (Toporov, Trubaéev 1962: 199, 211), kurj dabar galima spéti buvus *Aukesa (plg. Oueca < *Akesa: Toporov, Trubaéev 1962: 200). Isidémetina Petro Dusburgiecio (1285 m.) pirmasyk pamineéta Lietuvoje gyvenvieté Aukaimis (Otekaym: Priisijos Zemés kronika Ill. 226; Oukaym: Ill. 247, 280, 290), siejama su piliakalniu ties An¢ios ir Ukio santaka prie Batakiy’® (del Ukio" plg. minétus akduti, aktioti, ikuoti bei pan. Salia auktoti). Turi pagrinda tokiu atveju ir V. Vaitkeviciaus ZodZiai, kad ,,apie senasias apeigas, susijusias su pelkémis, galimas dalykas, taip pat byloja tokie kaimy pavadinimai kaip Aukstidys (Kretingos, Mazeikiy r.), sudaryti i8 Zodzio auka ar aukoti ir demens siid- (stiduva ‘klampyné raiste; akis’)“ (Vaitkevi¢ius 2003: 153)°°. Pagaliau atsiZvelgtini ir asmenvardziai, kaip kad lietuviu pavardés Aukénas ir Aukiinas (LPZ, 138, 139). Visi Sie kalbos faktai iki Siol kalbininky aiSkinti YLAZ, 18; LUEZ 9-10; Palionis (1989: 212) (Siuose vietovardziuose mato papildoma argumentg uz Zodzio auka autentiskuma: ,,Pateikti faktai, mano nuomone, aiskiai rodo Zodzio auka liaudi8ka kilme"); Péteraitis (1997: 58-59, 69) (V. Peteraitio aiskinimu, ,,auksu -kformantu sudaryta i8 ide. *au- ‘Saltinis, tekmé”™, bet kartu jis sitilo palyginti ,la. aukat ‘begti’, aiika ‘viesulas’, lie. auktioti ‘supti, lguoti’. Gal tolimas giminaitis ir pr. aukts ‘pléSrusis paukstis, Grif); Vanagas (198152-53); Toporov (1975: 148); i8 dalies Zr. Baga (1961: 256); Klimaviéius (2003: 173). 6 Dusburgietis (1985: 215, 227, 243-244, 250, Zr. 414), BRMS, 339, 342, 350, 352, Zr. 355; istoriko R. Batiros Aukaimis pavadintas ,8ventu kaimu“ (BRMS, 329); toliau Aukaimj, NVéliaus irgi priskirta ,mitine prasme turintiems vietovardziams* (taigi, matyt, sietq su Zodziu auka), dar mini, pavyzddiui, ,KryZiuoéiy karo keliy j Lietuva aprasymai“ (BRMS, 428, 430, 431, 433, 434, 438, 439, 441, 442). Trumpat dar Zr.: LE,, 155. Gal i8 naujo vertas demesio ir jotvingiy bendrinis daiktavardis aucuma ‘kaimas’ (Zinkeviéius 1984: 9-10; Zinkevigius 1885: 69-70). Plg. Daukanto atitinkamat aiskinama Ukmerge: ,,Dausprungas paupy Sventosios upés jkires pili, vardu Vilkmerge, arba Aukamerj* (Daukantas 1976 2° 51). 2° A, Vanago siejama su iikas ‘migla, kana’ (Vanagas 1981: 352). 2 Nors Stai: ,Pazymétina, kad Alkomis vadinamy pelkiy galéjes bati didesnis skaigius, tagiau del kaitaliojimosi alka / auka jy pavadinimas Alkai virto i Aukai. Taip vadinamy pelkiy Zinoma Kédainiy ir Panevésio r.“ (Vaitkevidius 2003: 155). Dabar toks priverstinis, dirbtinis ai8kinimas, abejotinas jau vien dél ,kaitaliojimosi alka / auka“ (ér. aukS¢iau), nebererkalingas. 40 Auka ir aukuras. Zod%iy kilmé bei semantiné motyvacija kuo jvairiausiai. Zinoma, dalis ty aiskinimy gali biti teisingi ir likti galioti, ta¢iau dabar, reabilitavus auka, visus juos reikia i§ esmés perzitréti. 2. AUKURAS Prie kalbos faktu, reikalaujanéiy perzitiréjimo, priklauso ir vienas tiesiogiai su lietuviy mitologija susijes Zodis — dievavardis Bieaukuri. 1611 m. Jézuitu metinése ataskaitose (Annuae litterae Societatis Jesu) apie pagonikiems paprociams iStikimus lietuviy valstiecius ra3oma: Varios hi Deastros antiquae vanitatis monstra redolentes colebant; Zemopati, terrestrem diceres, Plutonem, si te ad antiquos referas; Andeiui, Neptunum, Bieaukuri frugum custodem, Pagirni Cererem, Vsspeleni lares Vestamve, aliosque similes ,,[Jie] garbino jvairias dievybes, primenan¢ias tuS¢ius antikos prasimanymus: Zemépati, esa zemés [dieva], arba Plutona, atsizvelgiant j antika; Andei[n]j — Neptiina; derliaus sarga Bieaukurj; Pagirnj - Cerera; UZpelenj — namu Zidinj, Vesta; ir kitus panasius* (BRMS§,, 625; vertimas mano; plg. 633; taip pat plg. Lebedys 1976: 208). Visos Cia suminétos dievybés lietuviy mitologijoje daugiau ar maziau Zinomos, ju vardai daugiau ar maziau skaidriis, ir juos Saltinis mini bemaz visai neiSkraipytus: Zemopati - Zemépati, Zemés patj; Andeiui, Andei[n]i - biitent Vandénj (plg. lie. dial. andenis, anduo ‘vanduo’)”; Pagirni — Pagirnj, kuris po girnomis; pagaliau Vsspeleni — UZpeleni, esantj ,,uz peleno“, taigi uz Zidinio (plg. bendrinj daiktavardj lie. izpelenis ‘vieta uz peleno, Zidinio’: LKZ 677). Vienintelis i8 kitur neZinomas Siame sarase yra Bieaukuri. Kadangi jezuitus misionierius vargu ar galima jtarti uZsidegus tautiniu romantizmu ir kiirus naujas lietuviskas pagoniSkas dievybes ir kadangi visu kitu jy minimy Zinomy dievybiy vardai perteikti gana tiksliai, tai ir Bieaukuri lietuvio ausis ne maziau sklandziai iSgirsta kaip Beaukurj, pazodziui — kaip ta, kuris be aukuro (t.y. kuris neturi jam skirto aukuro). Bitent Sitaip $i dievavardi be maziausiy abejoniy ar bent paaiskinimy interpretavo Jurgis Lebedys, versdamas pateiktaja Saltinio iStrauka (Lebedys 1976: 208), Norbertas Vélius, ra’ydamas apie XVII a. lietuviy mitologija (Vélius 1986: 31), Algirdas Julius Greimas, spédamas, kad Sitaip ¢ia esas apibiidintas véjo dievas Véjopatis * LKZ, 134, 135; Greimas (1990: 388), Esama tokioms Sio dievavardzio sasajoms ir priestaravimy, bet gia ne vieta j tai gilintis. 41 Dainius Razauskas Ermanyte, I. 1967: S. Daukanto aukd ir kiti bendraSakniai ZodZiai. Kalbos kultira 12, 38-42. FRAENKEL, E. 1962-1965: Litauisches etymologisches Worterbuch. Heidelberg: Winter, Gottingen: Vandenhoeck u. Ruprecht. Frazer, J. G., 1995: The Golden Bough: A study in Magic and Religion. London: Papermac. Frisk, H. 1960: Griechisches etymologisches Worterbuch 1. Heidelberg: Winter. GirveENis, A. 2006: Lie. aukd - i8 *auikd ‘avis’. Baltistica 41 (3), 375-378. Gremas, A. J. 1990: Tautos atminties beieskant. Apie dievus ir Zmones. VilniusChicago: Mokslas—Algimanto Mackaus knygy leidimo fondas. Gricas, K. 1987: Patarliy paralelés: Lietuviy patarles su latviy, baltarusiy, rusu, lenky, vokieciy, angly, lotyny, pranciizy, ispany atitikmenimis. Vilnius: Vaga. Jurainis, J. 1976: Pagonybés ir krikscionybés santykiai Lietuvoje. Vilnius: Mintis. Juska, A. 1955: Svotbine réda veliuoniediy lietuviu. In: Lietuviskos svotbinés dainos, ugrasytos Antano Juskos ir isleistos Jono Juskos 2. Vilnius: Valstybiné grozinés literatiiros leidykla. Kara nas, S. 1987: Balty kalby struktiry bendrybés ir jy kilmé. Vilnius: Mokslas. Karuuis, K. 1992: Latviesu etimologijas vardnica I-II. Riga: Avots. Kuimavicius, J. 2003: Auka, apiera, atnaSa: istorijos ir vartosenos bruozai. In: Leksikografijos ir leksikologyjos problemos. Vilnius: Lietuviy kalbos institutas, 170-194, Kriniénasa, N. A. [H. A. Kpunuunaa] 2001: Pycckaa napodnan muonoeureckan npo3a: UCMOKU U NoUCeMaHMU3M 06pa30e 1: Boutuuku, SbiGartbujuHdl, tezeHObl, nogepba o dyxax-«xo32ecax». Cankt-[erep6ypr: HayKa. Kuzavinis, K. 1996: Lotyny-lietuviy kalby Zodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijy leidykla. Lasicius, J. 1969: De diis samagitarum caeterorumque sarmatarum et falsorum chrisdianorum. Vilnius: Vaga. 48 Auka ir aukuras. Zodziy kilme bei semantiné motyvacija Lesepys, J. 1976: Lietuviy kalba XVII-XVIII a. vieSajame gyvenime. Vilnius: Mokslas. Mayruorer, M. 1976: Kurzgefafstes etymologisches Worterbuch des Altindischen 3. Heidelberg: Winter. MaziuLis, V. 1984: Ide. *g*er- ‘kelti’. Baltistica 20 (1), 11-14. Maztuuis, V. 1988: Priisy kalbos etimologijos Zodynas 1. Vilnius: Mokslas. Madiutis, V. 1997: Priisy kalbos etimologijos Zodynas 4. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijy leidybos institutas. Pauionis, J. 1989: Zur Entstehung der Wérter auka ‘Opfer’ und aukéti ‘opfern’. Zeitschrift fiir Slawistik 34 (2), 210. Pererattis, V. 1997: MaZosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardziai: Jy kilmé ir reikmé. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijy leidybos institutas. Pigsarskas, B., Svecevicius, B. 1991: Lietuviy-angly kalby Zodynas, Vilnius: Mokslas. Poxorny, J. 1959: Indogermanisches etymologisches Wérterbuch 1. Bern—Miinchen: Franke. Praetorius, M. 2006: Deliciae Prussicae, oder Preussische Schaubiihne 3. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas. RAputescu, M.-M. 1994: Latvian u(i)cdl, ucat, ucitis : Dacian (h)uta!, a(h)uta, utut. Baltistica 28 (1), 84-90. Sapatiauskas, A. 1968: Balty kalby naminiy gyvuliy pavadinimai. Lietuviy kalbotyros klausimai 10, 101-190. Savuxynas, B. 1960: EZeru vardai. Lietuviy kalbotyros klausimai 3, 289-300. Sxarpiius, P. 1943: Lietuviy kalbos Zodziy daryba, Vilnius: Lietuviy kalbos institutas. (= Rinktiniai rastai 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijy leidykla, 1996.) SkarpZius, P. 1998: Rinktiniai rastai 4. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijy leidybos institutas. 49 Dainius Razauskas Sruoca, B. 2003: Rastai 9: Tautosakos studijos 1921-1947, Vilnius: Lietuviu literattiros ir tautosakos institutas. Susacius, G. 2007: Kelios istorinés pastabos apie zodj auka. Baltistica 42 (1), 133-134. Sumcov, N. F. [H. ©. Cymyos] 1996: Cumeosuka cnaeancKux o6padoe: H3s6pannvie mpydvt. Mocksa: BocrouHaa auTepatypa. Saxnys, Z. B. 1996: Jaunimo brandos apeigos Lietuvoje XIX a. pabaigoje-XX a. pirmojoye puséje. Vilnius: Pradai. Tyor, E. B. [9. B. Taiiop] 1989: Mepeobvimunaa kystemypa. Mocksa: TocygzapcrBeHHoe H3AaTeNbCTBO MOMMTHYECKO! HTepaTypbl. Toporov, V. N [B. H. Tonopos] 1975: Hpycckuti asvix: Crogapp A-D. Mocxsa: Hayxa. Toporov, V. N [B. H. Tonopos] 1987: O06 oguom apxaH4HoM HHAoeBponelicKom oeMeHTe B ApeBHepyccKOH AYXOBHOM KysIbType: *svet-. Aseucu KysIemypel U npo6stembl nepecodumocmu. Mocxsa: Hayxa, 184-252. Toporovy, V. N [B. H. Tonoros] 1988: A3pIK 1 Ky1bTypa: 06 OAHOM Cs10Be-cHMBOMIE (x 1000-eTH10 xpuctHanctsa Ha Pycu u 600-neTHM0 ero B JTBE). Batmoculaganckue uccstedoeanua 1986. Mocksa: Hayxa, 3-44, Toporov, V. N [B. H. Toropos] 1989: M3 cnaBanckoli asprueckoil TepMuHONOrHM: MHAoeBponelickHe HCTOKM M TeHACHUMM pasBuTHA. Imumostozua 1986-1987, 3-50. Toporoy, V. N [B. H. Tonoros] 1992: Ene pas o (ppakuiickom Beagunke B GasiKaHckoli M MHOeBponelicKol NepcnektTuBe. BatkancKue wmenua 1: O6pa3s mupa 6 ciloge u pumyane, Mocksa: Muctutyt cnaBaHoBegqeHna u OaikKaHMcTHKH PAH, 3-32. Toporov, V. N & O. N. Trusacev [B. H. Tonopos, O. H. Tpysaugs] 1962: JIuneeucmuueckul ananus 2udponumoe Bepxnezo IodHenpoeea. Mocxsa: HayKa. Vairkeviéiene, D. 2003: Apeiginins palabinimas. Liaudies kultira 2003, Nr. 2, 8-14. 50 Auka 1r aukuras. Zodziy kilmé bei semantiné motyvacija Vaitkevicius, V. 2003: Alkai: Balty sventvieciy studija. Vilnius: Diemedis. Vatentas, S. 1997: Lingvistinis pasaulis poezijoje. Vilnius: Mokslo ir enciklopediju leidybos institutas. Vanacas, A. 1981: Lietuviy hidronimy etimologinis Zodynas. Vilnius: Mokslas. Vasmer, M. [M. Pacer] 1996: Imumostoeuveckull c10eaps pycckozo asbiKa 1-4. Tlepepog c HeMeyKoro H 4onomHeHua O. H. TpyGayepa. Canxt-[letep6ypr: A36yka. VeLius, N. 1986: Senovés lietuviy religija ir mitologija. KrikScionybé ir jos socialinis vaidmuo Lietuvoje. Vilnius: Mintis. Vinocrapova, A. N. [A. H. Burorea gona] 1995: Bpocatb. Craeanckue dpecuocmu: OmxHosUH2eucMUYeECKUl COGapb 6 NaMU Momax, Noy pexakuHeit H. A. Touctoro, 1. Mocksa: MexayHapogupie oTHOMeHHA, 264-266. Vrigs, JAN pe 1962: Altnordisches etymologisches Worterbuch. Leiden: E. J. Brill. Wa pe, A., Hormann, J. B. 1938, 1954: Lateinisches etymologisches Worterbuch von A. Walde. 3., neubearbeitete Auflage von J. B. Hofmann, 1, 2. Heidelberg: Winter. ZaEHNER, R. C. 2003: The Dawn and Twilight of Zoroastrianism. London: Phoenix. Zinxevicius, Z. [3, 34HKEBM4I0C] 1984: TlombcKo-aTBAXKCKHit cnoBapuK? BatmocmlaeaHcKue uccotedoeanua 1983, 3-29. Zinkevicius, Z. 1985: Lenky-jotvingiy zodynélis? Baltistica 21 (1), 61-82. Zinkevicius, Z. 1990: Lietuviy kalbos istorija 4: Lietuviy kalba XVIII-XIX a. Vilnius: Mokslas. Dainius Razauskas Lietuviy literatiiros ir tautosakos institutas Antakalnio 6, LT-10308 Vilnius liaudies. [email protected] 51