„Auka“ ir „aukuras“. Žodžių kilmė bei semantinė motyvacija

Acta Linguistica Lithuanica LVIII (2008), 17 — 51 Auka ir aukuras. Zodžių kilmė bei semantinė motyvacija DAINIUS RAZAUSKAS Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas The article deals with the Lithuanian terms for sacrifice and altar, auka and aukuras. After a statement of the problem and a survey of research, the author argues for a connection between auka and aukuoti ‘lift up, sway' on the basis of historical data on ancient Lithuanian religion and of typological evidence (the practice of lifting up offerings). The second word, aukuras ‘altar’, also shown by historical sources to be genuine, could be explained (taking into account its parallel form aukaras) as containing the same root auk-, with -ura- and -ara- as parallel suffixes used to derive nomina instrumenti, 1. AUKA Bene pirmasis lietuvių žodį auka 1909 m. mėgino etimologizuoti žymus la- tvių kalbininkas Janis Endzelynas. Jis aiškino jį atsiradus iš veiksmažodžio aukauti ‘aukoti’, kurį spėjo esant padarytą iš priešdėlio au- 'nu-' (= rusų y-) ir veiksmažodžio kauti ‘musti’, taigi aukauti pirmiausia turėjęs reikšti ‘uz- musti’ (kaip kad rusų y-6ums) (Endzelins 1974: 70-71). Su Endzelynu kategoriškai nesutiko Kazimieras Būga, ta dingstimi 1912 m. išsakęs savo aiškinimą, tapusį klasikiniu: „Žodžiai aukauti “"xepTrBOBaTb', auka "xepTBa' ir aukuras ‘antaps’ lietuvių kalbos savastimi tapo rašytojo S. Dau- kanto dėka. Pateiksiu keletą citatų iš Daukanto: Vadino jį Aukopirmas nuo žodžių auka ir pirmas, kaipo tas, kurį reikia visų pirma aukauti arba garbinti; ...meldés ant aukštų kalnų, kuriuos auko kalnais, nuo žodžio aukauti, vadi- no...; Turėjo dar taip pat už šventus aukurus, arba altorius, ant kalnų, kuriuos vadino auko kalnais, arba alko kalnais, ir viešpilais, ir didelius akmenis, ant 17 DaiNius RAZAUSKAS kurių meldės ir dievams aukavo, arba juos vaišino, kaip šiandien iš gudiškumo yra sakoma, apieras jiems darė...; Pas angą buvęs aukuras, ant kurio gyvulius aukavę ir amžina ugnis, ąžuolo medžiais kurstoma, dieną ir naktį kūrinusis“ (Būga 1958: 355-356)' ir pan. Pateiksime dar vieną iškalbingą Būgos pra- leistą pavyzdį: Čia priešaky tos koplyčios stovėjęs aukuras, arba altorius, beje, kur auką kūrino arba gyvulius, Perūnui pašvęstus, degino (Daukantas 1976 1: 514). Būga tęsia: „J. Endzelynas veiksmažodį aukauti [...] laiko esant su- deta iš priešdėlio au- = slavų y- ir pirminio veiksmažodžio kduti ‘Gute’. Su tokiu žodžio aiškinimu sunku sutikti. Man atrodo tikėtiniau, kad visi trys žodžiai — aukauti, auka ir aukuras — Daukanto išradimas. Pilkapių pavidalo kalvas, su giraitėmis ar be jų, lietuviai vadina alko kalnas arba alkos kalnas. [...] Kai kuriose tarmėse, pavyzdžiui, apie Skuodą, alka arba alkas kdlns (dial.) tariama kaip aūka arba aūkas kalns, | sporadiškai pakintant į u; plg. rytų lie. aukūnė vietoj alkūnė ‘noxots’. Daukanto tarmėje alka kdlns irgi tarta kaip aūka kdlns. [...] Apie alko(s) arba aūko(s) kdlnus liaudyje pasakojama, esą ant jų lietuvių protėviai, būdami pagonys, atnašavo dievams. Veikiamas pasakojimų apie atnašavimus ant kalvų, vadinamų aūka kalns, Daukantas nusprendė, kad pavadinimas aūka kalns yra visai tas pat, kas apiéras kalns, iš čia išvada — auka yra apiera “xeptsa’. Iš tokiu būdu atkurto žodžio auka, Daukanto vaizduotėje jgavusio reikšmę “xeprBga)', ilgainiui buvo sukurpti ve- diniai aukduti “xeprBoBats’ ir aūkuras “xeprBeHHuK’ (pagal ugniū-kuro pa- vyzdi). Žodis auka gyvoje šnekamojoje kalboje žinomas tik junginyje aukos kalns (Telšių aps. šiaurės vakarų kampe), pradžioje reiškusiame “kalvą su šventa giraite viršuje'; plg. alkas “giraitė'“ (Būga 1958: 356-357). Tokiai nuomonei 1943 m. pritarė kitas iškilus lietuvių kalbininkas Pranas Skardžius. Jo žodžiais, „dabartinė auka ‘apiera’ galėjo atsirasti visai atsi- tiktinai. Jos anksčiau prieš Daukantą visai nesutinkame; jos nerandame ir pirmuosiuose jo raštuose. Iš jo vėlyvesnių raštų matyti, kad jis tiek apieros, tiek altoriaus ir apieravoti yra paskiau pradėjęs vengti visai sąmoningai, vien tautiniais sumetimais. Dėl to jis pvz. Būde rašo: Turėjo dar taip pat už šventus aukurus, arba altorius, ant kalnų, kuriuos vadino auko kalnais, arba alko kalnais, ir viešpilais, ir didelius akmenis, ant kurių meldės ir dievams aukavo, arba juos vaišino, kaip šiandien iš gudiškumo yra sakoma, apieras jiems darė. "Daukanto citatos pateikiamos pagal šiuolaikinį leidimą: Daukantas (1976 1: atitin- kamai 490, 511, 522 ir 513). Visi išryškinimai čia ir toliau, jei nenurodyta kitaip, — mano. 18 Auka ir aukuras. Žodžių kilme bei semantine motyvacija Kadangi alka(s), kaip rodo kiti šaltiniai, šalia savo veikiausiai senesnės reikš- mės 'biržis, biržtva, gojelis, gojus, Hain' dar anksčiau galėjo būti susijusi su dievų garbinimu (pvz.: šitie... garbina ugnį, žemyną, gyvates, žalčius, perkūną, medžius, alkus, medeines, kaukus ir kitus biesus Daukša) ir su aukojimu (pvz.: alkos kalnas “kalnas, kur aukos buvo aukojamos' Juška, alkas [ = aukas, apie- ras] vežė į Rokytus gyvolių patronui šv. Rokui Alsėdžiai; plg. dar la. elka kalns *dievaičių kalnas, šventas kalnas stabmeldžių pamaldoms’, go. alhs “šven- tovė' ir kt.), tai kuriuo nors būdu (galbūt nusižiūrėjus į tokias grutes kaip audra || dldra ir kt.) ji galėjo būti paversta į auką ir pradėta vartoti apieros reikšme. Vėliau iš Daukanto ją pasiėmė Valančius, aušrininkai bei kt., ir tuo būdu ji įsigalėjo dabartinėj bendrinėj kalboj“ (Skardžius 1943: 586-587, dar žr. 592, 596; išretinimai Skardžiaus)?. Pagaliau tokį aiškinimą „Lietuvių kalbos etimologijos žodyne“, kurio pir- mas tomas išėjo 1962 m., įteisino“ Ernstas Fraenkelis: „auka ‘Opfer’, aukduti ‘freiwillige Beitrage ensammeln [savanoriškai ką atiduoti]’, aukoti ‘opfern’. Į literatūrinę kalbą įvesta Daukanto vietoj apiera, apieravėti, atitinkamai afiera, afieravoti, iš le. ofiera, ofierowač“, savo ruožtu, „iš auka pasidarytas ir aūkuras = altorius pagal ugniakuras“. Tačiau Fraenkelis priduria dar kai ka — jis spėja šiems žodžiams kalboje prigyti padėjus kitus kone taip pat skambančius ir kalboje seniai žinomus žodžius, būtent: „Prie to palaikomai prisidėjo tokie jau esantys žodžiai kaip auktioti ‘hebopfern [atnašauti pakeliant]’, aukūvimo apiera ‘Hebopfer [atnašavimas pakeliant]’, auk(u)oti ‘ein Kind auf- und nie- derheben [Kkilnoti kūdikį aukštyn žemyn]' (Bretkiinas) = la. aiiklét ‘ein Kind warten, es auf Handen tragen und schaukeln [prizitreéti, nešioti ir supti ant rankų vaika]’, aūkla ‘Kinderwirterin [vaikų prižiūrėtoja]', lie. duklé ‘t. p.’, * Daukanto citata pateikta pagal šiuolaikinį leidimą: Daukantas (1976 1: 522). Zo- džius auka, aukauti Daukantas gausiai vartojo ir kituose savo darbuose. Štai iškalbin- gesni pavyzdžiai iš „Pasakojimo apie veikalus lietuvių tautos senoveje“: Pas tą ąžuolą, visados žaliuojantį, buvo žinyčia, kurioje aukas, arba apieras, tiems dievaičiams aukavo ir amžina ugnis, ąžuolo malka kurstoma, degė; Tretieji žyniai vadinos kirvaičiai, kurie muse gyvulius aukai, arba apierai...; Brutenis leido jam aukas, arba apieras, duoti die- vams...; ...seny dienų žuvedai kiekvieną pavasarį savo dievus aukavo... ir pan. (Daukan- tas 1976 2: 33, 34, 41, 49, dar žr 29, 38, 40-43, 47, 50 ir kt.). Dėl kituose Daukanto darbuose minimų aukos ir aukavimo žr. Klimavičius (2003: 178-179) (už nurodytus man šį Klimavičiaus ir paskui dar minėsimą A. Girdenio straipsnį nuoširdus ačiū dr. Vykintui Vaitkevičiui!). 3 Žr. jau Buck (1949: 1468) ir kt. 19 DatNius RAZAUSKAS ūkdauti ‘auf Armen tragen, warten, pflegen, zartlich behandeln [ant rankų ne- šioti, globoti, prižiūrėti, meiliai elgtis]’, ukūotis ‘sich schaukeln, schwanken, watscheln [suptis, linguoti, svyruoti]', la. u(i)cinat, ucit ‘(Kinder) auf den Handen und Fūilšen dammeln [ant rankų ar kojų supant raminti (kūdikį)]', ucitis ‘Wiege [lopšys]'. Šitie žodžiai yra giminiški su go. auhuma “aukštesnis, aukščiau', kimrų uchel ‘aukstas’, prūsų sustiprinančiąja dalelyte, išreiškiant aukščiausiąjį laipsnį, ucka-“ (Fraenkel 1962-1965: 24-25). Taigi, Fraenke- lio nuomone, žodžiai auka, aukoti, viena vertus, į literatūrinę kalbą yra Dau- kanto įvesti, kita vertus, čia jie prigijo dėl minėtų jau iš anksčiau žinomų senų žodžių. Šiaip jau kai kurie iš jų iškart verčia kelti klausimą, ar auka išvis yra naujadaras, tačiau neužbėkime patys sau už akių. 1967 m. žodžiui auka skirtą straipsnį paskelbė I. Ermanytė. Ji irgi tarsi sutinka su Būgos ir Skardžiaus aiškinimu, bet, atsižvelgdama į Fraenkelio nuomonę, jau kur kas atsargiau — Daukanto nuopelnu ji laiko nebe žodžio kil- me, o tik jo paplitimą kalboje: „Žodis auka bei jo vediniai aukduti ir aūkuras paplito mūsų kalboje iš S. Daukanto „Būdo senovės lietuvių kalnėnų ir že- maičių“ (1845). Anksčiau vietoje šių žodžių buvo vartojami skoliniai afiera ir apiera (iš le. ofiara), afieravéti ir apieravoti (iš le. ofiarowač) ir altorius (iš le. oltarz arba bru. armaps). Žodžio auka kilmė — daug svarstymų ir diskusijų susilaukęs dalykas. Savo darbuose ties juo ne kartą buvo apsistoję K. Būga, Pr. Skardžius ir E. Frenkelis. Vieni šį žodį labiau siejo su žodžiu alkas, alka, kiti — su šaknį auk- turinčiais žodžiais“ (Ermanytė 1967: 38). Toliau I. Erma- nytė dar primena kalbininkų abejones dėl garsų (kieto) [ ir u kaitos, kuri tik ir įgalino Būgą bei Skardžių iškelti minėtas hipotezes. Įdomu, kad tokia gar- sų kaita atitinkamose tarmėse abejojo pirmiausia patys Būga ir Skardžius. Pasak Ermanytės, „dėl šios garsų kaitos, kurios produktas buvęs S. Daukanto auka, kai kurių mūsų žinomų kalbininkų tarpe kilo rimtų diskusijų. 1910 m. balandžio 17 d. laiške J. Endzelynui K. Būga rašė, kad ‘dldra... Kvėdarnos ir Rietavo šnektose nesiduoda išaiškinti iš dudra [...], delto kad šiose šnektose u virtimas į tir t į u visai nežinomas'. Panašios nuomonės K. Būga laikėsi ir savo darbe „Apie lietuvių asmens vardus“. Pr. Skardžius, remdamasis šiais K. Būgos tyrinėjimais, taip pat tvirtino, kad Žemaičiuose vargu ar galima rasti tikrų bei patikimų sporadinės garsų u ir I kaitos pavyzdžių, kadangi že- ‘Be Fraenkelio minėtų žodžių, dar galima nurodyti uknėti, ukéti, ūkūoti, ūkuoti “supti (ppr. vaiką ant rankų), sūpuoti, linguoti, aukuoti', jaustuką ūko (kūdikio) supimui ant rankų nusakyti ir pan., žr. LKŽ.,,, 412, 442. XVII 20 Auka ir aukuras. Žodžių kilmė bei semantinė motyvacija maičių veliarinis I nėra toks kietas, kaip rytų aukštaičių. Ir vis dėlto K. Būga I Žodyno sąsiuvinyje priėjo išvadą, jog dldra vargu ar yra atskirtina nuo audros ir priebalsį I turėjo gauti iš kito artimos reikšmės žodžio, pvz., dldu, aldéti 'šūkauti', la. aldaris “triukšmadarys, kvailys ir t.t.“ (Ermanytė 1967: 39-40; žr. Būga 1958: 208; Būga 1961: 818). Taigi garsas I čia atsiranda ne tiesiog iš u, bet tarsi perimamas iš pana- šios reikšmės ir panašaus skambesio žodžių, taip iš esmės perimant pačią tų žodžių šaknį, kaip ir žodis auka, garsą u gavęs iš minėtų senų šaknies auk- žodžių, iš esmės irgi perima pačią tą šaknį auk- ir, vadinasi, iš tikrųjų yra šios auk- šaknies žodis. Dėl to verta atidžiau įsiklausyti į Ermanytės užsimintas Skardžiaus abe- jones dėl garsų I bei u kaitos ir iš to plaukiančias tiesiogines išvadas apie žodžio auka kilmę. Atsiliepdamas į Būgos aiškinimą Skardžius rašo: „Kiek kitaip tenka aiškinti Daukanto Būde pradėtą vartoti auką ir aukurą. [...] Čia taip nedviprasmiškai auka yra sugretinta su alka(s), kad daug kam lengvai gali kilti mintis, jog auka gali būti kilusi iš alka(s), ypač dėl to, kad velarinis [ kai kuriose mūsų šnektose išvirsta į u [...]. Ir tą nuomonę kaip tik K. Būga yra jau išreiškęs. Tam vėliau yra pritaręs E. Fraenkelis. Bet čia tuojau atsi- randa viena fonetinė kliūtis: žemaičių velarinis I nėra toks kietas, kaip ryt. augštaičių, todėl žemaičių šnektose al virtimo į au visai patikimų pavyzdžių nesutinkame [...]. Dvibalsių al ir au santykis žem. dldroje ir dudroje gali būti išaiškintas ir nefonetiškai. Taip pat mdukna ‘eglés luobas’ = la. maūkna ‘t. p. pirmiausia yra jungtina su maiūkti, la. maukt, ne su vabalninkėnų malkna, kuri neatskirtina nuo malka [...). Man dar ir dabar rodos, kad Daukantas, susidarydamas auką, prieš akis galėjo turėti ne tik alką, bet ir kokių nors kitų artimai skambančių žodžių, pvz., aukuoti ‘heben [(pa)(iš)kelti]' ir kt.“ (Skardžius 1998: 408-409; cituojant praleistos kai kurios nuorodos)“. Tie- siai tariant, auka gali būti kaip tik šaknies auk- žodis, Daukanto pasidarytas (arba tik pavartotas, žr. toliau) alko(s) įtakoje, o ne atvirkščiai. Toliau I. Ermanytė irgi kreipiasi į šaknies auk- žodžius ir juos nuodugniau aptaria: „Žodžiai su šaknimi auk- jau buvo žinomi ir vartojami mūsų raštuose žymiai anksčiau už S. Daukanto Būdą. Žodis aukuoti randamas M. Daukšos Postilėje, K. Donelaičio Metuose, K. G. Milkaus Žodyne, o aukavimas užfiksuo- *Įdomu, kad šis Skardžiaus straipsnis pirmąsyk paskelbtas 1937 m. (Archivum Phi- lologicum 4, p. 192-199), taigi 6 metai prieš jo aukščiau cituotaji Būgai antrinantį aiškinimą. Tai rodo, kad tvirtos nuomonės tikrai nebūta. 21 DAINIUS RAZAUSKAS tas P. Ruigio Žodyne. Aukuoti šių autorių raštuose reiškė “nešioti, linguoti, sūpuoti, kiloti kūdikį (aukštyn žemyn)'. J. Bretkūnas Biblijos vertime taip pat vartoja šį žodį, pvz.: Ir padėk tatai vis ant rankų Aarono ir jo sūnų, bei kilnok (viršuje: aukūk) tatai ponui (2 Moz 29, 24). Bei imk krūtis avino no papildijimo Aarono ir kilnok (viršuje: aukūk) tatai po akim pono (2 Moz 29, 26). Čia aukūoti reiškia “kelti (aukštyn), kiloti'“. Tarp kitko, ir Donelaitis veiksmažodį aukuoti pavartoja ne šiaip sau reikšme 'nešioti, sūpuoti, kiloti kūdikį (aukštyn Zemyn)’, bet pavartoja ji greta garbinti ar net kaip pastaro- jo sinonimą, plg. Pavasario linksmybes 305-307, kur mergaitės, iš skudurų pasidirbusios lėles, aukuodamos ant alkūnių garbino bostrą [vaikpalaiki] (Donelaitis 1994: 23). Ir vis dėlto Fraenkelio autoritetas I. Ermanytei nelei- džia padaryti daugiau jokių išvadų, vietoj kurių ji tik pakartoja Fraenkelį, iš „atsargumo“ netgi kiek susiaurindama, suprastindama jo paties sampra- tą: „E. Frenkelio nuomone, šie visi žodžiai padėjo atsirasti žodžiui auka iš neteisingai suprastų žodžių alkas, alka“ (Ermanytė 1967: 40). Pagaliau esą „žodis aūkuras taip pat sukurtas S. Daukanto“, ir tam patvirtinti tik darsyk pacituojamas Būga (Ermanytė 1967: 42). Ermanyte rėmėsi, tačiau nevengdamas ir toliau siekiančių užuominų, Aleksandras Vanagas 1981 m. išėjusiame savo Lietuvių hidronimų etimologi- niame žodyne, aiškindamas tokius lietuviškus vandenvardžius kaip Auk-ūpė, Aūk-upis bei kt.: „Šaknis auk- bandyta sieti su lie. auka (B. Savukynas)“. Tokiu atveju tai būtų palyginti nauji hidronimai, turėję su tikėjimais bei prietarais susijusią pirminę reikšmę. Manoma, kad žodis auka yra S. Dau- kanto sukurtas (E. Fraenkel). Veiksmažodinė šaknis auk- žinoma iš daug anksčiau — iš M. Daukšos „Postilės“, K. Donelaičio „Metų“, K. G. Milkaus „Žodyno“ ir kt. (I. Ermanytė). Tai veiksmažodis aukuoti “nešioti, linguoti, sūpuoti, kilnoti kūdikį aukštyn žemyn' (ten pat). J. Bretkūno raštuose šis žodis jau reiškia “kelti (aukštyn), kiloti', t. y. jis bemaž sinonimas žodžio aukoti, plg.: kilnok (viršuje aukūk) tatai ponui (ten pat). Taigi vietovardžius su auk- galima sieti su šiuo ar pan. veiksmažodžiu. Tuomet jie būtų iš ge- rokai ankstesnių laikų negu S. Daukanto raštų auka“; pagaliau „atrodo, kad lietuvių hidronimams su auk- etimologiškai netgi artimesni gali būti latvių Alice up., Aucinš up., Autzil ež. ir pan.“, ir visus šiuos „lietuvių ir latvių vietų vardus būtų pamato lyginti su lie. aukūoti “supti, linguoti, liūliuoti' * Savukynas (1960: 298); pats žodis auka čia išvis niekaip neaiškinamas 22 Auka ir aukuras Žodžių kilme bei semantine motyvacija (LKŽ I, 63), la. aukat ‘bégti’ ([Miilenbacho ir Endzelyno] Latviešu valodas vardnica 1, 221), toliau — galbūt ir su la. aūka “audra, viesulas’ (ten pat)“ (Vanagas 1981: 52-53). Cia, sugretinant aukdti su aukūoti “kelti (aukštyn), kiloti’, jau daroma tie- siogine užuomina į kitokią nei Būgos pasitulytoji žodžio auka etimologiją, nors labai nedrąsiai ir nepakankamai aiškiai. O štai Zigmas Zinkevičius 1990 metais išėjusiame Lietuvių kalbos istorijos IV tome Lietuvių kalba XVIII-XIX a. savo abejones dėl paplitusios nuomonės apie žodžių auka, aūkuras kilmę išsako labai aiškiai, tik, deja, niekaip jų ne- pagrindžia: „Paplitusi nuomonė, kad Daukanto naujadarai esą žodžiai auka, atikuras, bet tai abejotina“ (Zinkevičius 1990: 152). Nežinia, ar profesorių abejoti vertė jau minėti kalbininkų darbai, ar prieš parengdamas spaudai šį tomą jis vis dėlto spėjo susipažinti su 1989 m. antroje pusėje pasirodžiusiu trumpu, bet pagaliau ryžtingu Jono Palionio straipsniu „Dėl žodžių auka ir aukoti kilmės“, deja, paskelbtu vokiečių kalba tuometinėje Rytų Vokietijoje ir todėl Lietuvoje mažai žinomu. J. Palionis priminė ir pakartojo Skardžiaus abejones dėl žemaičių veliari- nio [ ir u kaitaliojimosi (Palionis 1989: 212) ir atkreipė dėmesį į dar keletą šaltinių, kuriuose vartojamas veiksmažodis auktoti reikšme ‘supti, kilnoti kūdikį aukštyn žemyn' (pavyzdžiui, 1653 m. Jaugelio-Telegos Knyga nobaž- nystės ir kt.), ir į to veiksmažodžio reikšme 'kelti, kilnoti' vartojimą visai arti- ma šiuolaikinei aukoti reikšmei prasme 1735 ir 1755 metais Rytprūsiuose iš- leistuose Biblijos vertimuose (pavyzdžiui: Lygey kaip jis tai aukuj’ nit jaučio, dėkawonės, vietoj apierėj' [šiuolaikiniu vertimu, ,lygiai taip, kaip buvo išimta iš bendravimo aukos jaučio“ Kun 4.10]) (Palionis 1989: 210-211). Palionis dar atkreipė dėmesį į tai, kad veiksmažodis auktioti “kelti, kilnoti’ jau prieš Daukantą bent trijuose šaltiniuos pavartotas šiuo metu įprasta lytimi aukd- ti, būtent: tuose pačiuose 1753 bei 1755 m. Biblijos leidimuose (Wien's tur aukot, fawo rankos [duje plonū kwieczmilečiū = vok. Es soll einer heben eine Hand voll Semmel [,Kiekviena kunigo javų atnaša“ Kun 6.16]) ir, dalyvio forma, J. Bretkūno Biblijos vertimo rankraščio paraštėje (aukojamanghi, pa- braukta aukaiiwamo, Kruti | „Pašventinsi krūtinę, atnašautą kaip pakyléjimo atnašą“ Iš 29.27]) (Palionis 1989: 211; plg. jau Būga 1959: 642). Pagaliau — o tai yra lemiamas ir galutinis argumentas — Palionis nurodo šaltinį, kuriame prieš Daukantą pavartotas pats daiktavardis auka šiuolaikine jo reikšme: „K. Būga ir jo sekėjai, vėliau dirbę kalbininkai P. Skardžius, E. Fraenkelis 23 DAINIUS RAZAUSKAS bei kiti, buvo linkę laikyti žodį auka reikšme ‘Opfer’ S. Daukanto naujadaru. [...] Tačiau esama faktų, kad šis žodis minėtąja reikšme rašto paminkuose vartotas ir anksčiau, jau prieš Daukantą. Jis užfiksuotas 1720 m. nežinomo asmens Šiauliuose sakytų pamokslų rinkinyje, J. Biržiškos pavadintame Con- tiones litvanicae, kuris dabar saugomas Vilniaus Universitete (fondas I, D 23). Dvidešimt antrajame pamoksle (Concio Litvanica pro Dominica 22 post Pente- costen) randame tokį sakinį: Praszau jusu waykialay mana, tegul miayte Wies- zpaties diewa szyrdij jusu kaip didziausia auka, batay tasay csynsius nuog musu bus jam wdziecznas... Nors pats sakinys nevisai suprantamas (trūksta grama- tines jungties), iš jo akivaizdu, kad žodis auka pavartotas arba tiesiog s. lie. apiera ‘Opfer’, arba artima jai lie. dovana ‘Gabe’ reikšme“ (Palionis 1989: 210). J. Palionis daro išvadą, kad „seną žodį auka, kurio pirminė reikšmė ga- lėjo būti buvusi ‘pakélimas’ (atitinkamų dievybei skirtų dalykų), po krikščio- nybės priėmimo išstūmė lenkiškasis afiera / apiera (s. le. ofiera). Šis skolinys senųjų lietuviškų raštų autorių (M. Mažvydo, M. Daukšos, M. Petkevičiaus bei kitų) buvo įvestas kaip tam tikras kanonizuotas religinis terminas. [...]. Vadinasi, nėra jokio bent kiek aiškaus pagrindo nei žodį auka, nei aukoti (arba aukauti, aukuoti) laikyti, anot K. Būgos, „Daukanto išradimu“. Šiuos žodžius S. Daukantas galėjo paimti iš savo laiko šnekamosios kalbos, pir- miausia iš senosios žemaičių kilties kalbos, kurie juos bus vartoję reikšme ‘pakelimas’, o gal ir siauresne reikšme “tam tikro daikto pakėlimas dievybei, auka'“ (Palionis 1989: 211-212). Negana to, „auką esant senu, anksčiausiai liaudies kalboje vartotu žodžiu, — J. Palionio teigimu, — liudija ir jo veiksma- žodiniai vediniai aukūoti, aukoti, aukdauti“ (Palionis 1989: 210), kuriuos jis, vadinasi, kildina iš pirminio daiktavardžio auka, o ne atvirkščiai. 2003 m. nagrinėjamu klausimu straipsnį „Auka, apiera, atnaša: istorijos ir vartosenos bruožai“ paskelbe Jonas Klimavičiaus (Klimavičius 2003: 170- 193). Tiesa, lemiamas Palionio atradimas žodį auka šiuolaikine reikšme bu- vus vartotą jau prieš Daukantą Klimavičiaus, regis, liko nepastebėtas, tačiau ir be to, darsyk nuodugniai peržvelgęs visą turimą medžiagą ir daugelio mi- nėtų autorių, pradedant Būga, pasisakymus, jis prieina iš esmės tą pačią iš- vadą, kad „galėjo S. Daukantas auką būti girdėjęs iš gimtosios tarmės“, taigi „neaišku, kaip S. Daukantas padarė, bet aišku, kad auka nėra iš kelmo spirta, o turi tikriausią lietuvišką pamatą aukuoti. Šiaip ar taip, bet S. Daukantas iš- gelbėjo (bendrinei) kalbai nykstantį tautinį žodį“; todėl „K. Būgos nuomonė, kad auka yra S. Daukanto pusiau naujadaras (iš junginio aukos / alkos kalnas 24 Auka ir aukuras. Žodžių kilme bei semantinė motyvacija jį perprasminant), koreguotina“ (Klimavičius 2003: 179, 190). Beje, auto- rius primena, kad jau 1961 m., taigi dar prieš pasirodant Fraenkelio žodyno pirmajam tomui, žodžių auka, aukauju, aukavimas Daukanto neologizmams neskyrė Jonas Kruopas (Klimavičius 2003: 178). Tik kaip ir I. Ermanytė (bei kai kurie kiti kalbininkai, šiaip jau pasisakę už aukos autentiškumą), J. Kli- mavičius, atrodo, yra linkęs dėl visa ko paaukoti aukurą — laikyti jį Daukanto išradimu (Klimavičius 2003: 177-178). Po visko, kas pasakyta, galima nebent pridurti, kad senasis slavų au- kos pavadinimas *žortva daugelyje slavų kalbų irgi buvo išstumtas skolinių (antai Balkanuose — turkizmo xyp6am, lenkuose — lotynizmo ofiara bei kt.) ir XIX-XX a. žodinėje liaudies tradicijoje retai bevartotas (Buškevič 1999: 209). Taigi apieros paplitimas lietuvių kalboje neduoda jokio pagrindo abe- joti aukos senumu. Į tai atkreipė dėmesį ir J. Klimavičius, pateikęs taiklų šį reiškinį paaiškinantį pavyzdį, užrašytą iš gyvosios kalbos (Mielagėnuose, Ignalinos r.): Kokia viera, tokia apiera (Klimavičius 2003: 181-182)". Jokio pagrindo abejoti žodžio auka autentiškumu, beje, neduoda ir tai, kad Daukantas jį nuolat palydi paaiškinimu: ...auka, arba apiera... (Zr. auks- čiau). Jis taip daro ir su kitais savais, tik skolinių išstumtais žodžiais, kuriuos nori į vartoseną sugrąžinti, pavyzdžiui: ...lytus ir ligos sudergė jo visą kariau- ng, arba vaiską...; ...kurie sergėtų nuo antpuolių pašalius, arba malas...; ...danams duoklę, arba donį, mokėti; Tą metą lietuviai kalnėnai vėl mandė, arba prabavojo, laimės pietiniuose Guduose; Kas per priežastis buvo to neap- kentimo krikščionių vieros, arba tikybos, gali ją kiekvienas numanyti (Daukan- tas 1976 2: 45, 50, 52, 84, 98) ir t.t. 2006 m. aukos etimologijai skirtą straipsnį dar paskelbė Aleksas Girdenis (Girdenis 2006: 375-378). Jis visiškai palaiko J. Palionį, kuris „neginčijamai įrodė, kad auka negali būti Simono Daukanto išradimas, kaip buvo mano- ma anksčiau“, o Palionio aptiktą sakinį su daiktavardžiu auka iš XVIII a. pradžios Contiones litvanicae pavadina „absoliučiai tikru argumentu“ (ir pa- teikia dar keletą papildomų savo argumentų) žodį auka nesant naujadaru; pagaliau „labai abejotina ir pati tokio naujadaro iš žodžio alkas ar alka ga- limybė: šiaurės žemaičių tarmėje pokytis t — u labai sunkiai įsivaizduo- jamas“ (Girdenis 2006: 375; išryškinta Girdenio). Taigi „lietuvių auka nėra "Pavyzdys iš LKŽ, 205; žr. Grigas (1987: 532, Nr. 565), kur nurodytos dvi, baltarusių ir lenkų, paralelės (pirmieji lietuviški užrašymai žinomi iš XIX a. vidurio). 25 DAiNius RAZAUSKAS Simono Daukanto naujadaras — tai jau 1989 m. įrodė Jonas Palionis“ (Gir- denis 2006: 377). Iš daiktavardžio auka A. Girdenis kildina veiksmažodį aukoti ir (kaip supaprastintą dūrinį iš aukakuras) sudurtinį daiktavarį auku- ras, tačiau senųjų raštų veiksmažodžiai aukauti bei aukuoti “kilnoti, sūpuoti, liūliuoti', jo žodžiais, „vargu ar aiūkai giminiški“ (Girdenis 2006: 375-376). Mat žodį auka A. Girdenis yra linkęs aiškinti visiškai kitaip — o būtent kildin- ti jį iš *avika < *auika ‘avis’ (= sen. indų avikd, slavų oveca) (Girdenis 2006: 376, 377). „Turėdami galvoje balsio [i] iškritimą žodyje *aZikd, pavertusį jį dabartine 6zka, galime lengvai įsivaizduoti panašų žodžio *auikd ar vėlesnės jo atmainos *avika pokytį“ (Girdenis 2006: 377). Daugiausia dėmesio Gir- denis skyrė formaliai, fonetinei tokio pokyčio galimybei, 0 semantinę jo galimybe nusakė trim sakiniais: „Žinodami, kad daugeliui tautų avis yra pa- grindinis aukojamas gyvūnas, galime gana drąsiai manyti, kad taip buvo ir senovės lietuvių kultūroje. Gal tik labai iškilmingais ar be galo svarbiais bei šventais atvejais būdavo aukojami stambesni gyvuliai — jaučiai ir pan. Dėl to senoji *auika nesunkiai galėjo įgyti ir abstraktesnę sakralinę ‘aukos’ reikš- mę“ (Girdenis 2006: 376). Tačiau iš tikrųjų viskas nėra taip paprasta. Verta būtų patikrinti, pirma, ar tikrai dėl to, kad „daugeliui tautų avis yra pagrin- dinis aukojamas gyvūnas“, gali atsirasti iš avies pavadinimo padarytas žodis aukai reikšti (ir apskritai ar žodžiai aukai reikšti atsiranda iš aukojamųjų dalykų); ir, antra, ar tikrai „taip buvo ir senovės lietuvių kultūroje“. Taigi, pirma: C. D. Bucko Indoeuropiečių kalbų sinonimų žodyne iš visų pateiktų žo- džių, kuriais įvairiose indoeuropiečių kalbose reiškiama sąvoka 'auka', nė vienas nėra atsiradęs nuo aukojamo dalyko pavadinimo, taigi ir nuo avies pavadinimo, o vienintelis, kuris su avies pavadinimu vis dėlto yra susijęs (gotų saups), liudija atvirkščią semantinę raidą (iš jo, kadangi aukai papras- tai būdavo kepama ar verdama aviena, kilo sen. skandinavų saudr ‘avis’); pagrindiniai sąvokos ‘auka’ semantiniai šaltiniai indoeuropiečių kalbose yra reikšmės ‘kas atnešama, duodama, dovanojama"), “kas pašventinta, šventa', ‘kuo pašlovinama, pagiriama dievybé’ ir ‘kas deginama (kepama, verdama) ugnyje (dumuose)’ (Buck 1949: 1467-1469, Nr. 22.15, žr. 157, Nr. 3.25)". Ir “Taip pat Zr. de Vries (1962: 464, 478); pastarojo autoriaus žodžiais, „avis šitaip tapo pavadinta todel, kad ji paprastai būdavo aukojama“ (abiejų žodžių, gotų saups ‘auka’ ir sen. skand. saudr ‘avis’, gilesnis semantinis pamatas yra reikšmė ‘kas kepta, virta“, plg. sen. skand. sjéda, sen. anglų séodan ‘virti’ ir kt.). Tokią pačią semantinę raidą, beje, liudija rr rusų žodis »xepmea ‘auka’, kuriuo Viatkos gubernijoje vadi 26 Auka ir aukuras. Žodžių kilme bei semantine motyvacija antra: Norberto Vėliaus surinktuose pagrindiniuose Baltų religijos ir mitologi- jos šaltiniuose ligi XV a. pabaigos iš daugybę kartų minimo gyvulių bei kita ko aukojimo apie avies aukojimą teužsimenama vieną vienintelį kartą, ir tai kartu su veršiu — Jonas Dlugošas rašo, kad neapdairiai pažeidę šventą girai- tę ir dėl to ištikti kokios ligos, senovės lietuviai atsipirkdavo tik arietum et vitulorum holocaustis „avinų bei veršių aukomis“ (BRMS, 555, plg. 576; kity aukų Zr. rodyklę 659-660); XVI a. šaltiniuose avies ar avino aukojimas pa- minėtas bent 5 kartus, bet tai yra perpus mažiau nei gaidžio, vištos bei kiau- lės ir maždaug keturis kartus mažiau nei ožio (BRMŠ,, žr. rodyklę 722-724). Žinoma, vienu kitu mažai žinomu šaltiniu N. Vėliaus sudarytą rinkinį gal ir būtų galima papildyti, bet vargu ar tai labai pakeistų bendrą vaizdą. Taigi jei jau lietuviai būtų pasidarę žodį „aukai“ reikšti iš aukojamo gyvūno pa- vadinimo, labiau tikėtina, jog tai būtų buvęs ožys arba ožka, o ne avis. Kita vertus, daiktavardį auka kilme siejant su veiksmažodžiais aukauti, aukuoti ir aukoti (!) pirmine reikšme ‘pakelti, pakylėti', taigi semantiškai jį grindžiant reikšme ‘kas pakelta, pakylėta', kaip kad aiškiausiai suformulavo J. Palionis ir spėjo dauguma minėtų kalbininkų, pradedant iš dalies jau E. Fraenkeliu, būtų patenkinti ir formalūs, fonetiniai reikalavimai, ir semantiniai — tiek tipologiškai (‘pakyléta’ = ‘paSventinta, šventa' + “duodama, dovanojama dievybei'), tiek istoriškai, nes lietuviai, kaip netrukus pamatysime, savo au- kas dažnai būtent pakeldavo aukštyn“. Tačiau prie to paranku prieiti, šiek tiek pradžioje atsitraukus, ne kalbininkų, o mitologų pramintu taku, nors ir ne mažiau klaidžiu. Tik prieš tai dar reikia paminėti 2007 m. paskelbtą trumpą Giedriaus Su- bačiaus aukai skirtą straipsnelį, kuriame jis pritaria A. Girdenio etimologijai ir pabrėžia, kad S. Daukantas ne padarė, bet išplatino šį žodį, nes apskri- tai „jam buvo labai būdinga ieškoti, rinkti pamirštus žodžius. Greičiausiai namas bažnytinės šventes proga skerdžiamas avinas (C7roeapb pycckux HapoOHbLX 2z060poe 9: 144; už nurodytą man pastarąjį pavyzdį ačiū hab. dr. Sergejui Temčinui!). * Auką kilme siejant su aukuoti, įdomu būtų atkreipti dėmesį į latvių ucitis ‘eriukas’, kurį A. Sabaliauskas šiaip jau yra linkęs laikyti atsiradusiu iš atitinkamo garsažo- džio (Sabaliauskas 1968: 119). Bet palyginę šį žodį su anksčiau minėtais la. ucinat, ucit 'sūpuoti, aukuoti (vaiką)' ir dargi ucitis ‘lopSys’, giminiškais su lie. aukuoti, čia galetume įtarti iš dalies panašią semantinę raidą, kaip nuo gotų saups ‘auka’ prie sen. skand. saudr ‘avis’ bei nuo rusų »xepmea ‘auka’ prie dial. xcepmea ‘avinas’, bū- tent: (‘kas kilnojama, pakelta, pakylėta' >) ‘auka’ > ‘avis, eriukas’. 27 DaAaINIUS RAZAUSKAS kažkur senuose raštuose Daukantas (kaip vėliau Palionis) surado ir tarmėse užmirštą auką. O užmiršta ji galėjo būti dėl to, kad tradiciškai buvo siejama tik su pagonišku — ne su krikščionišku aukojimo būdu. Kol dar auka tar- mėse buvo gyva (galime spėti, kad iki kokio XVIII amžiaus ar gal ir XVIII amžiuje), ji amžininkams krikščionims turėjo kelti netinkamas pagoniškas asociacijas. Žodis auka galėjo pamesti savo senąją pagonišką konotaciją tiktai pamirštas — atgaivintas jau be neigiamos konotacijos jis galėjo būti tik tada, kai buvo Daukanto surastas senuosiuose raštuose“ (Subačius 2007: 133-134; išryškinimai Subačiaus). Šiaip ar taip, auką esant seną lietuvių žodį, ne jokį naujadarą, kalbininkai pastaruoju metu sutaria vienbalsiai. Reikia pasakyti, kad nuomonę auką esant seną lietuvių žodį jau tarpuka- ryje išreiškė visai ne kalbininkas Pranas Dovydaitis. Nors ir pripažino į ben- drinę kalbą jį paplitus iš Daukanto, jis apvertė žodžių auka ir alka santykį ir pastarąjį laikė kilusiu iš pirmojo. 1934 m. Lietuviškosios enciklopedijos II tome aukai skirtame straipsnyje, paminėjęs senųjų raštų apierą / afierą, jis rašo, kad „nuo 1845 Daukanto Būdo ir 1848 Valančiaus Žemaičių vyskupystės rašto kalboje ir šiaip prigyja auka, gyvoje kalboje išlikusi dar alkos lytimi ypačiai kalnų varduose“. Negana to, jis pateikia savą žodžio auka etimologiją, ir gana kategoriškai: „Auka kai kuria prasme yra papildymas maldos, tik mal- da yra daugiau pasyvinis ir receptyvinis kiekvienos tikros ir gyvos religijos elementas, 0 auka patenkina žmogaus aktyvųjį ir donatyvinį polinkį. Aukos vidinį giminumą su malda rodo ir aukos pavadinimas lietuvių kalba, nea- bejotinai kilęs iš to paties kamieno, iš kurio ir graikų žodis euchė (veiksmaž. etichomai), reiškiąs: malda, prašymas, įžadas“ (Dovydaitis 1934: 150). Iškart reikia pasakyti, kad graikų žodžio edxrį “malda, maldavimas, įžadas ir kt.” (< ide. “eueg“h-: Frisk 1960: 596; Pokorny 1959: 348; Benveniste 1995: 374- 380 ir kt.) su lietuvių auka sieti negalima jau vien dėl formalių priežasčių (garsų dėsnių), todėl kalbininkai į tokią Prano Dovydaičio etimologiją išvis neatkreipė dėmesio. Tačiau atkreipė dėmesį etnologai-istorikai, savo ruožtu nelabai paisantys kalbininkų. Antai Pranė Dundulienė, Pranui Dovydaičiui nenusileisdama kategoriškumu, rašo: „Lietuvių žodis auka, be abejo, kilęs iš to paties kamieno, kaip ir graikų žodis euchė, reiškiantis maldą, prašymą, įžadą“ (Dundulienė 1990: 175). Dovydaičiu sekė ir Gintaras Beresnevičius, savo Religijotyros įvade pažy- 28 Auka ir aukuras Žodžių kilme bei semantine motyvacija mėjęs, kad „auka yra maldai artimas reiškinys“, ir toliau drąsiai teigdamas (ar tik ne Dundulienę cituodamas), kad „lietuvių auka kilo iš to paties ka- mieno, kaip ir graikų žodis euchė, reiškiantis ‘malda’, (prašymą), ‘izada’ (Be- resnevičius 1997: 180). Dovydaičio iniciatyvai Beresnevičius lieka ištikimas ir paskutinėje savo knygoje Lietuvių religija ir mitologija: „Aukojimas, auka, kaip religinis terminas, sietini su gr. euchė, reiškiančiu “'prašymą', ‘meldima’, “įžadą'“ (Beresnevičius 2004: 39). Tiesa, šįsyk jis jau pamini ir Būgos išsakytą prielaidą šį žodį esant Daukanto naujadarą, bet, intuityviai negalėdamas su ja sutikti ir nematydamas kitos alternatyvos, pasilieka Dovydaičio pusėje. Jo žodžiais, „vis dėlto šiame ginče pagrįstesnis turbūt pirmasis aiškinimas, kurį gali patvirtinti ir lietuvių aukojimo būdai“ (Beresnevičius 2004: 39-40). Pa- minėti „lietuvių aukojimo būdai“ rodo, kad Gintaro Beresnevičiaus intuicija, nors vilkdama iš paskos visiškai nereikalingą sąsajos su svxn naštą, šiaip jau vedė jį teisingu keliu. Mat jis pastebėjo, kad „lietuvių aukojimų aprašymuo- se pabrėžiamas ir aukojamo gyvūno iškėlimo į viršų elementas, o aukuoti lietuvių kalboje ir reiškia “siūbuoti', ‘linguoti’, “kelti aukštyn (kūdikį)' — ly- giai kaip per sėjos ir derliaus šventes aukštyn keliamas aukojamas gyvulys“ (Beresnevičius 2004: 40)'°. Ką iš tikrųjų čia padarė Gintaras Beresnevičius, tai išsakė papildomą, ir labai svarų, semantinį argumentą už žodžio auka siejimą su aukuoti, nepastebėtą kalbininkų, — jis atkreipė dėmesį į būdingą lietuviams aukojimą pakeliant, iškeliant auką ir taip parodė labai įtikinamą 0 Šiaip jau ir aukuoti reikšme “kilnoti kūdikį aukštyn žemyn' nėra labai tolima auko- jimui, atnašavimui. Gana prisiminti Abraomą, užkėlusį savo vienatinį sūnų Izaoką ant aukuro kaip brangiausią auką (Pr 22.1-12). Pasak M. Eliade’s, „net pasišlykštėjimą keliantis vaikų aukojimas, atnašavimas Molochui, turejo gilią religinę prasmę. Tokia auka žmogus sugrąžindavo dievybei tai, kas jai priklausė, nes pirmagymis dažnai buvo laikomas Dievo vaiku“ (Eliade 1996: 163). Be žydų, fimkiečių, apskritai semitų, vaikus aukojo daugelis pirmykščių bei senovės tautų: graikai, germanai, polinezie- čiai, Rytų Afrikos tauteles, Angolos jagai, Pietų Amerikos mbajai, Gran Čako lengua ir kt. (Frazer 1995: 286-287, 289-290; Tylor 1989: 478, 480-481). Pasak Daukan- to, ir lietuviai „kūdikius luošus, aklus, tuo gimusius, dievams ant apieros degino“ (Daukantas 1976 1: 80). Vaiko aukojimą primena kai kurie lietuvių pasakų motyvai, pavyzdžiui, kaip tėvas neša prigirdyti dukterį, nes esą negali sugalvoti jai vardo, bet pakeliui sutinka laumę ir prigirdyti nešamą dukterį atiduodą jai (BsLP, 222-223); pagaliau Lietuvoje labai paplitusi tarptautinė pasaka, sąlygiškai vadinama „ištikimas tarnas“ (ATU 516), kurios daugelyje variantų akmeniu pavirtęs tarnas atgaivinamas vaiko krauju (žr. Balys 2002: 65: Nr. 516). Ir pats lietuvių žodis vaikas, panašu, yra giminiškas su lotynų victima (gyvoji) auka': drauge žr., viena vertus, Fraenkel (1962- 1965: 1180-1181, 1213-1214); Walde, Hofmann (1938: 782) ir, antra vertus, Topo- rov (1987: 219); Toporov (1988: 32); Toporov (1989: 47). 29 DAINIUS RAZAUSKAS pagrindą reikšmei ‘auka’ (atitinkamai ‘aukoti’) atsirasti iš reikšmės ‘pakeli- mas’ (atitinkamai “pakelti, iškelti"). Tokią aukojimo sampratą liudijančius pavyzdžius verta išrikiuoti nuose- kliai (plg. Beresnevičius 2004: 183-186). Sūduvių knygelėje (apie 1520-1530 m.) randame aukojant keliamą kau- šelį su alumi: Das Fest heissen sie die heiligung Pargrubrij. In allen Dorffern kommen sie zusammen in ein haus. Aldo ist bestalt eine Tonne biers oder zwo vnd der Wourschkaite hebt eine Schalen voll Biers auff mit der hand vnd bittet: du grosser mechtiger Gott Pargrubrius... „Šią šventę jie vadina Pergrubriaus au- kojimu. Visuose kaimuose jie sueina į vieną nama. Cia pariipinama didžiulė statinė arba dvi alaus. Viršaitis pakelia ranka plokščią kaušelį, pilną alaus, ir prašo: O didysis ir galingasis dieve Pergrubriau...“ (BRMŠ, 130, 145; vertė Vytautas Balaišis ir Sigitas Plaušinaitis). Toliau tame pat šaltinyje aprašomas ožio aukojimas pakeliant: Item wan sie den Bock heiligen wollen, kommen vier oder sehs dorffer zusammen. Seind Ir viell, so kauffen sie einen Bollen vnd kommen alle in ein Haus. Da machen sie ein lang fewer; die weiber bringen weitzenmehl vnd teigen das ein. Den bock oder Bol- len bringen sie vor den Wourschkaiti, der leget beide hende auff inen vnd spricht anruffende alle Gotter... Darnach furen sie Inen in die scheuren, da heben sie den Bock auff, gehen alle vmbher. Der Wourschkaiti ruffet aber einmal alle got- ter... „Taigi, kada jie nori aukoti ožį, susieina keturi arba šeši kaimai. Jeigu jų būna daug, tai perka bulių ir sueina visi į vieną trobą. Čia gerai įkuria ugniakurą, moterys atsineša kvietinių miltų ir užmaišo tešlą. Ožį arba bulių jie atveda prie Viršaičio, tas uždeda ant jo abi rankas ir kalba melsdamas visus dievus... Tada jie veda ožį į kluoną, pakelia ir visi eina aplink jį. Vir- šaitis dar kartą kreipiasi šaukdamas visus dievus...“ (BRMŠ, 132, 147; vertė Vytautas Balaišis ir Sigitas Plaušinaitis). Panašiai Jonas Maleckis-Sandeckis, „Apie senovės prūsų, livoniečių ir kitų kaimyninių genčių religiją ir aukojimus“ (1551 m.): Litandi uero ritus est talis, Congregato populi coetu in horreo, adducitur caper, guem Vurschaytes illorum sacrificulus mactaturus, imponit uictimae utramgue manum, inuocatgue ordine daemones, guos ipsi Deos esse credunt... His daemonibus inuocatis, guo- tguot adsunt in horreo, omnes simul extollunt caprum, sublimemgue tenent, donec canatur hymnus; guo finito, rursus demittunt ac sistunt caprum in terram. Tum sacrificulus admonet populum, ut solenne hoc sacrificium, a majoribus pie institutum, summa cum ueneratione faciant, eiusgue memoriam religiose ad pos- 30 Auka ir aukuras. Žodžių kilme bei semantine motyvacija teros conseruent „O aukojimo paprotys yra toks. Svirne susirinkus žmonių miniai, atvedamas ožys, kurį vyriausias jų žynys Viršaitis ketina paaukoti. Jis uždeda ant aukos abi rankas ir šaukia iš eilės demonus, kuriuos tiki esant dievais... Sukvietę šiuos demonus, visi esantieji svirne kartu pakelia ožį ir pakeltą laiko, kol giedamas himnas. Jį pabaigę, ožį vėl nuleidžia ir pastato ant žemės. Tada vyriausias žynys ragina žmones su didžiausia pagarba atlikti šį protėvių pradėtą, dievams patinkamą aukojimą ir jo atmi- nimą šventai išsaugoti palikuonims“ (BRMŠ, 203, 204, 208; vertė Eugenija Ulčinaitė). Motiejus Strijkovskis „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kroni- koje“ (1582 m.) aprašo ir ožio, ir alaus „puodo“ pakėlimą: ...tam Wurschajt ich, to jest ofiarnik, albo raczej czarownik, wežmie garniec piwa, a podniow- szy go wzgore, prosi boga Pergrubiusa... „ten jų Viršaitis, tai yra aukotojas ar veikiau burtininkas, ima puodą alaus, pakelia jį aukštyn ir taip meldžia dievą Pergrubį...“ (BRMS, 515, 549; vertė Dominykas Urbas). Potym Wurschajtos, ich pop, wedtug pogariskiego obyczaju, wieniec na glowę wdziawszy, potožy reke na kozta albo na byka, i prosi wszytkich bogow, kaž- dego z osobna, ktorem wyžszej wyliczyt, aby raczyli od nich mitošciwie przyjąč obchod i ofiarę onego šwięta, a ujawszy byka albo kozta za rogi, wiodą go do gumnai podnoszą go wszyscy chtopi wzgorę, a xiądz, Eurschajt, opasawszy się recznikiem, wzywa powtore wszytkich bogdw, mowigc: To jest chwalebna ofiara i pamiqtka ojcow naszych, abyšmy zgtadzili gniew bogéw swoich... „Tada Vir- šaitis, jų žynys, pagal pagonių paprotį užsidėjęs ant galvos vainiką, uždeda ranką ant ožio ar ant jaučio ir maldauja visus dievus, kiekvieną skyrium, kuriuos pirmiau išvardijau, kad teiktųsi iš jų maloningai priimti tosios šven- tės apeigą ir auką. Paėmęs jautį ar ožį už ragų, veda į klojimą, ten jį vyrai suėmę iškelia aukštyn, o kunigas, tasai Viršaitis, apsijuoses rankšluosčiu, pakartotinai šaukiasi į visus dievus ir taip kalba: Štai iškilni auka ir mūsų tėvų atminimas, idant būtų permaldauta mūsų dievų rūstybė“ (BRMS, 516, 550; verté Dominykas Urbas). Jona Maleckj-Sandecki pažodžiui cituoja Jonas Lasickis, „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“ (apie 1582 m.): His inuocatis, guotguot adsunt in horreo, omnes simul extollunt caprum, sublimemgue te- nent, donec canatur hymnus... „Sukvietę šiuos [dievus], visi esantieji svirne kartu pakelia ožį ir pakeltą laiko, kol giedamas himnas“ (BRMŠ, 587; Lasicius 1969: 47; vertimas mano, plg. aukščiau). 31 DaAiNius RAZAUSKAS Matas Pretorijus „Prūsijos regyklos“ (XVII a. antra pusė) 5-os knygos, 7-ame skyriuje (813) mini aukojant iškeliamą duonos kepalėlį: ...drauff greiffet er zu seinem Brodtchen, hebet das in die Hohe mit beyden Hdnden, siehet gen Himmel und spricht: „O Gott, dir sey Danck vor diese deine Gabe, gieb uns kiinfftigs Jahre grossere u bessere®, und so machen alle, die da niedergekniet haben, wenn sie thr Brodt annehmen „po to jis ima savo kepalélj, abiem ran- kom iškelia ji aukštyn, žiūri į dangų ir kalba: “O Dieve, ačiū Tau uz šią Tavo dovaną, ateinančiais metais duok mums didesnę ir geresnę), ir šitaip daro visi suklaupusieji, paėmę savo duoną“ (Praetorius 2006: 516, 518; plg. BRMŠ,, 189; pagal Jono Kiliaus [Praetorius 2006: 517, 519] ir Dominyko Urbo [BRMŠ,, 294] vertimus). 10-ame skyriuje (§3—-4) vėl minimas ožio aukojimas: ...trdgt er Gott vor sein Opffer, etwa also: „Nun Gott, vor deine grosse Giitte, dafš wir haben kénnen gesund unsern Mist aufsfiihren und den Acker betiingen, schenken wir Dir diesen Bock, denn wir dir zu Ehren schlachten und an dich gedenckende verzehren wol- len. Sey uns freundtlich, Herr“ etc. etc. In dem er dieses bethet, pflegen etliche den Bock in die Hohe zu halten „jis šaukia Dievą savo aukai maždaug taip: ‘Dabar, Dieve, uz Tavo didį gerumą, kad mes sveiki galėjome išvežti mėšlą ir patręšti lauką, mes Tau dovanojame šitą ožį, kurį Tavo garbei ketinam pa- pjauti ir, apie Tave galvodami, suvalgyti. Būk mums maloningas, Viešpatie' ir t.t., ir t.t. Jam šitaip meldžiantis, kiti ožį būna iškėlę aukštyn“ (Praeto- rius 2006: 530; plg. BRMS 194; pagal Jono Kiliaus [Praetorius 2006: 531] ir Dominyko Urbo [BRMS, 298] vertimus). 6-osios knygos 1-ame skyriuje (87) — vėl duonos aukojimas: Drauff hebt er das Brodt in die Hohe, gen Himmel sehend und sprechend: „Diewe, passotink mus“, , Gott, sūttige uns“ „Tada jis iškelia duoną aukštyn, žiūrėdamas į dan- gu ir kalbėdamas: “Dieve, pasotink mus’ (Praetorius 2006: 550; plg. BRMS 199; pagal Jono Kiliaus [Praetorius 2006: 551] ir Dominyko Urbo [BRMS 302] vertimus). Cia ir akivaizdus tokios aukojimo sampratos paaiškinimas: kelti aukštyn reiškia kelti į dangų, Dievui. Vertas dėmesio šiuo atžvilgiu ir „stalų kėlimas“, minimas „Pranešimuose apie Žemaičių vyskupijos būklę“, būtent 1639 m. misionieriaus Jurgio Ša- vinskio pranešime: Et communiores omnibus fere rusticanis et oppidanis feriae, chieltuve stalu ab oblatione mensarum nuncupatur; guae oblatio sive agape in cibandis pauperibus, pia reciprocatione nunc tenetur „Ir kaimiečių, ir mies- tiečių švenčiamos šventės vadinamos chieltuve stalu nuo stalų atnašavimo; 32 Auka ir aukuras. Žodžių kilmė bei semantinė motyvacija šis atnašavimas, arba agape, siekiant pamaitinti neturtinguosius nuoširdžiai dalijantis maistu, švenčiamas iki šiol“ (BRMŠ,, 493; vertimas mano). Čia jau pats tekstas reikalauja pridurti, kad lo. oblatio “patiekimas, atnašavimas' reiškia ir būtent religinį 'aukojimą' — tai mums gerai pažįstamo, apierą da- vusio veiksmažodžio offere 'pateikti, atnašauti, aukoti' supletyvinė forma. Taigi lietuviškas posakis keltuvė(s) stalų lotyniškai paaiškinimas per oblatio mensarum „stalų atnašavimas“ ar stačiai „stalų aukojimas“. Vadinasi, kė- limas (= aukavimas!) čia reiškia būtent aukojimą. Šiaip jau stalą buvus „namų altoriumi“ gerai žinoma, todėl aukojimas ryšium su stalu visai neturi rėžti ausies. Panašių duomenų dar turime iš „Vilniaus jėzuitų akademinės kolegijos ganytojiškos veiklos dienoraščio“, būtent iš 1718 m. Igno Ostrovskio ataskai- tos: ...laboratum est insuper, ut eradicaretur superstitio inveterata, dicta Kielimey Statu id est Mensarum Solemnia, gvae in Veteri deducta Ethnicismo, huiusgue in- variabiliter apud Christianum plebem in non nullis locis perseverant, ubi statis anni temporibus dum lautius pascunt ventrem, simul pascunt daemonem, et animas defunctorum cibo nutriunt consumptibili „„..buvo darbuotasi, norint pašalinti įsisenėjusį prietarą, vadinamą Kėlimai stalų, t. y. Stalų iškilmės, perejusį iš pagonybės; ligi šiol jis išliko kai kuriose vietose tarp krikščionių: kai tam ti- kru metų laiku skaniau vaišina savo pilvą, drauge valgomu maistu vaišina de- moną; lygiai taip pat jie maitina ir mirusiųjų vėles“ (BRMŠ,, 115, 120; vertė Marcelinas Ročka, peržiūrėjo ir taisė Eugenija Ulčinaitė; plg. Lebedys 1976: 208-209; Vėlius 1986: 29). Įsidėmėtina, kad lotyniškąjį solemnia lietuvių kal- boje atitinka būtent žodis iškilmės — tos pat šaknies kaip kelti, kėlimas ir dargi vartojamas daugiskaita kaip minimieji kėlimai. O „demonų vaišinimas“ bei „vėlių maitinimas“ vėl akivaizdžiai mena tai buvus religinį aukojimą. Plg. atitinkamus posakius nuo seniausių lietuviškų raštų ligi pat pastarų- jų laikų gyvosios kalbos (jiems tolydžio buitiškėjant): Tada pakėlė jis jiemus stalą, bei anys valgė ir gėrė J. Bretkūnas (1590 m.); Žmogus koksai stalą pakloj, alba pakel, svečius kokius pakvietens; Stalas jo visada buvo pakeliams pečenko- mis ir visu geriausiu gėrimu J. Bretkūnas (1591 m.); Pakelia mumus pašven- tinimą M. Daukša (1599 m.); Ieškodavo keliautojų, kuriemus stalą pakeltų ir papenėtų juos K. Sirvydas (1644 m.); Svodbą pakeliu P. Ruigio žodynas (1747 m.); Gaspadorius linksmindamos pakėlęs namiškiams puotą, arba gėrynę S. Dau- kantas; Teip vieną kartą užmislijo jos pietus pakelt A. Baranovskio žodynas (1920 m.); Pakėliau karališkus pietus Notėnai, Salantų r.; Kad nenori brolis, 33 DAINIUS RAZAUSKAS tegu nekelia man veselės, aš pats pasikelsiu Viekšniai, Akmenės r.; Jie tą mėsą greit suvalgys — balių pasikels Pociūnėliai, Šeduvos r. (LKŽ,, 545). Dar XIX a. pradžioje būtent taip buvo suvokiamas dievybės palaimini- mas, kurio siekta aukojimu, kaip kad liudija 1800-ųjų m. Kristijono Gotlybo Milkaus „Lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodynas“: lietuviškas atnašavimo Žemei šūksnis semynélé žiedėklė! pakylėk mufsii Rankū Darbus vokiškai verčiama: du bluethbringende Erde, fegne das Werk unferer Haende. War ehemals der Wunfch oder das Gebet der heidnifchen Littauer, wenn [ie Bier tranken, auch davon etwas auf die Erde goffen „žiedus nešanti Žeme, palaimink mūsų rankų darbą. [Toks] kitados buvo pagonių lietuvių pageidavimas, arba malda, jiems geriant alų ir dėl to šiek tiek nuliejant ant žemės“ (BRMŠ,, 82; vertimas mano; plg. LFCh 33). Be to, ir aukojamas gėrimas neretai būdavo ne šiaip nuliejamas, o bū- tent šliūkštelimas aukštyn. Pavyzdžiui, A. Juškos liudijimu, per vestuves „po marčpiečio jaunoji išeina iš užstalės ant vidurio aslos. Į ratą išėjusi, geria midų arba vyną ir lieja į aukštą, į lubas, o paskui eina šokti su jaunuoju“ (Juška 1955: 343 [= LFCh 143], žr. 587). Panašiai per krikštynas, kaip kad užrašyta 1888 m. Serbentų k., Šimkaičių vls. iš Domininko Mačiulio, kožnas, savo porciją gerdamas, turi lašą palikti arielkos ir į lubas pasišokėjęs pilti, pagaliau, pateikėjo pridūrimu, teip daro ir par kermošius, gerdami magaryčias (DvPSO 210, 389)". Be to, kaip kad XIX a. pabaigoje užrašė Vincas Sinke- vičius, Kūčioje už stalo atsisėdus vakarienę valgyti, pirmiausia reikia pasisemti žirnių su sauja ir, sako, bertie juos ing lubas ir taip kalbėti: „Kaip šitie žirniai šokinėja birdami, teip tegul mano visi gyvuliai per visą metą šokineja“ (BsJK 332, Nr. 2). Dar 1953 m. Jusegirio k., Papilio apyl., Biržų r. užrašytas toks Kūčių paprotys: Šeimininkas, mūsų patėvis, paima pupų, suvalgo keletą ir keletą meta aukštyn. Tos, pakliudę lubas, krenta ant stalo. Mesdamas pupas ar kviečius sakydavo: „Kuč Kalėdos!“ Sakydavo, šitaip reikia daryti, kad labai gerai javai augtų (LFCh 33-34). Taip pat dar XX a. pradžioje per tradicines jaunimo brandos apeigas, pasak Žilvyčio B. Šaknio, „po išskyrimą iš senosios socialinės struktūros sim- bolizuojančių veiksmų dažnai eidavo kilnojimas. Ypač iškilmingai [kilno- jimas] vykdavo ant socialinio statuso kaitos simbolio — suolo, vainikuotos kėdės, dažnai trinkos, komiškai — ant pintinės. Pakeltą neofitą pamato ir toliau esantys tarpusavyje besikalbantys ar net gerokai išgėrę [...] dalyviai. "Plačiau apie šį paprotį žr.: Greimas (1990: 274-276); Vaitkevičienė (2003: 11) ir kt. 34 Auka ir aukuras. Žodžių kilmė ber semantine motyvacija Taip sutelkiamas maksimalaus liudininkų skaičiaus dėmesys. Dažniausiai šis veiksmas pačių respondentų suvokiamas kaip ypatingos pagarbos ženklas. Kilnojimas — vertikalus poslinkis, kaip ir horizontalųjį poslinkį išreiškiantis šuolis, supimasis, glaudžiai susiję su kritiniais žmogaus ir bendruomenės gyvenimo momentais. Kilnodami šeimininką dažnai paminėdavo kokio nors svarbaus darbo pabaigą, vardadienį ar gimtadienį; šitaip kilnojant galėjo suteikti berno, mergos, namų šeimininko statusą ir netgi jį atimti. Taigi kėli- mas yra gana universlus statuso kaitos simbolis“ (Šaknys 1996: 96)*??, kitaip sakant, mena įšventinimą. Iki šiol plg. žodžio pakylėtas reikšmę, artimą ‘palaimintas’, ‘pasventintas’; taip pat pakilūs kaip 'iškilmingas'. Pagaliau vertos dėmesio šiuo atžvilgiu ir jau užsimintos iškilmės. Pirmine reikšme tai būtent iškėlimas, galbūt kaip minėtas stalų iškėlimas, o gal apskritai iškėlimas, kilnojimas kaip pašventi- nimas, kaip aukojimas (= aukavimas) ir jį lydinti ritualinė bendra puota, šventė. Taigi ir iškilmingas pirmine reikšme — būtent susijęs su aukojimu, su aukojimo apeigomis, su švente tiesiogine šio žodžio reikšme. Savo ruožtu iškilmės, kaip ritualinė bendra puota, šventimas kaip pokylis, be kita ko, susiję su papročiu prieš išgeriant pakelti taurę (plg. LKZ, 546; seniau, matyt, pakėlus ir nulieti), iki šiol menančiu aukojimo pakeliant sampratą. Tačiau tai, žinoma, ne vien lietuvių paprotys. Nes ir aukojimas pakeliant būdingas toli gražu ne vien lietuviams. Iš esmės tai visuotinybė, universalija. Taip antai aukojimas suvoktas latvių. Rygos jėzuitų metinėse ataskaito- se, būtent tėvo Janio Stribinio 1606 m. ataskaitoje kalbama apie aukojimų metu į viršų pakeliamą statinę alaus: Popus senex cum alijs senibus, conceptis verbis murmurantes dona praesentant et offerunt, postmodum aliquot accurrunt et Tonnam Cereuisiae eleuant in altum. Popus, antequam incipiant bibere, ex Tilia colligit aspergillum et circumstantes aspergit. Postea parantur ignes in multis locis, et partem oblatorum (pinguedinem scilicet) in rogum conjiciunt. Putant etiam nunguam deos exaudituros illos sine Cereuisia „Senas žynys su kitais se- niais, murmėdami tam tikrus žodžius, atneša ir sudeda dovanas, paskui, tru- putį pabėgėję, pakelia į viršų statinę alaus. Prieš pradėdamas gerti, žynys iš liepos šakų padaro šlakstyklę ir pašlaksto aplink stovinčiuosius. Paskui daugelyje vietų užkuria laužus ir dalį dovanų (pirmiausia riebalus) sumeta į ugnį. Jie mano, jog dievai niekada jų neišklausys be alaus“ (BRMŠ,, 550- '*Plg. jaunavedžių ,pakelima“ i šeimininkus (Juška 1955: 585). 35 DAiNIUS RAZAUSKAS 551, 555; vertė Eugenija Ulčinaitė). Reikia nebent pridurti, kad lo. offerunt formaliai taip pat galima versti „suaukoja“ (ne „sudeda“) ir lo. oblatorum — „aukų“ (ne „dovanų“). Nors dovana ir auka — ir šiaip labai artimos sąvokos (plg. kad ir lie. dovana reikšmę ‘auka’ su iškalbingais pavyzdžiais LKŽ, 616). Taigi ir čia turime aukojimą pakeliant. Tas pat tėvo Erdmano Tolgsdorffo 1606 m. pranešime: Sacrificulos habent Lothauorum aliguos senes; guorum primas oblaturas praefatas hostias, adiunc- tis sibi duobus ex senioribus, conceptis uerbis altiori uoce murmurando sub aligua sanctarum arborum, oblationis offert, quo facto, occurrunt aliquot, qui cum praefatis, arreptam caereusiae tonnam, in altum eleuant, in quam demum fron- de tiliae intincta populum aspergit: tum uarijs ignibus accensis, adipeque iniecto, crematoque (sine quae caeremonia nullam hostiam faciunt) circa arbores sanctas choreas ducentes... ,Aukotojais būna keli latvių seniai, kurių vyriausias, au- kodamas minėtas aukas, kartu su kitais dviem seniais pusbalsiu murma po kuriuo nors šventuoju medžiu kažkokius žodžius; užbaigus aukojimą, pri- bėga keletas ir, paėmę statinę alaus, pakelia ją į viršų, paskui, pamirkę jon liepos šaką, apšlaksto žmones. Tada, uždegę daugelyje vietų laužus, meta į juos ir degina riebalus (be šitų apeigų nedaro jokių aukojimų), apie šventus medžius šoka...“ (BRMS, 552-553, 557; vertė Eugenija Ulčinaitė). Pagaliau ir žodis šventas, būtent latvių kalbos žodis fwehts (šiuolaikine rašyba svets), Gothardo Fridricho Stenderio 1789 m. Latvių kalbos žodyno pa- liudijimu, latviams kartu reiškė theuer und hoch „brangus ir aukštas, didus“ (BRMŠ,, 238; vertė Lilija Kudirkienė ir Alfonsas Tekorius), taigi pakylėtas, pakeltas. Rusai Vasilijaus dieną (sausio 14) pjaudavo paršelį, ir „prieš valgant, šeimos vyriausiasis iškeldavo dubenį su ką tik paruoštu paršeliu aukštyn, tardamas: ‘Kad kiaulaitės paršiuotųsi, avelės ėriuotųsi, karvytės teliuotuysi™ (Kriničnaja 2001: 263-234). Apskritai slavai „per kai kurias apeigas prie bendro stalo, prieš auką padalydami, ją iškeldavo virš galvos: rusai — du- benį su naujametiniu paršeliu; pietų slavai — duoną per šeimyninius giedoji- mus, pamaldas; ukrainiečiai — stalą [!] per atminus“ (Buškevič 1999: 213). Ritualinis duonos iškėlimas įvairiomis progomis atlikinėtas ir rusų (Sum- cov 1996: 110, 242). Tarp slavų taip pat buvo paplitęs ritualinis gėrimo šliūkštelėjimas, maisto produktų mėtymas aukštyn (pavyzdžiui, Volynėje per Kūčias į lubas būdavo sviedžiama košės) (Sumcov 1996: 186). Tyrinėto- jų nuomone, „mėtymas aukštyn galėjo būti įprasminamas kaip magija, ska- 36 Auka ir aukuras. Žodžių kilme bei semantine motyvacija tinanti intensyvų augalų augimą. Tokių veiksmų (kartu su daiktų iškėlimu, šokinėjimu) imtasi sėjant linus, kanapes, javus. Pavyzdžiui, sėjikas lauke mesdavo aukštyn pirmą ar paskutinę grūdų saują, tamtyč atsineštą kiaušinį, maišelį grūdams“, tačiau visai „kitokie prasminiai akcentai susiję su užme- timo aukštyn veiksmais, kuriais, matyt, siekta pasiųsti daiktą į ‘virSutinj’ pasaulį“ (Vinogradova 1995: 264; žr. Agapkina 1996: 220-221; plg. minėtą lietuvių Dievui keliamą duoną). Taip pat slavų pagerbiant buvo kilnojami žmonės (Agapkina 1996: 230). Iš tolimesnių pavyzdžių čia paminėtinas, sekant Edwardu B. Tyloru, „Bir- mos talenų paprotys pietaujant, prieš pradedant valgyti, pakelti patiekalą, ji pasiūlant natu (dvasiai), pagaliau indų paprotys prieš valgant pakelti virš galvos žiupsnį ryžių ir mintimis paaukoti jį Šivai ar Višnui“ (Tylor 1989: 475-476). Taigi lietuvių, o netiesiogiai ir kitų tautų aukojimo papročiai visiškai pa- tvirtina žodžių auka, aukoti etimologinę sąsają su auktoti ‘pakelti, iškelti (aukštyn)'. O kartu jie atskleidžia aukos bei aukojimo sampratos lietuvių tradicijoje pagrindą ir branduolį — tai iškėlimas, pakėlimas aukštyn, į viršų (Dievui), pakylėjimas. Šiaip jau tokia aukos semantinė motyvacija gana sklandžiai įsitenka į bendrą tipologiją. Pavyzdžiui, lotynų altare (arba altaria, altarium) padarytas iš būdvardžio altus ‘aukstas’ (Kuzavinis 1996: 49; Walde, Hofmann 1938: 32), vadinasi, šiaip ar taip, auką ant altoriaus romėnams tekdavo pakelti, pakylėti. Lotynų mactatio ‘(pa)aukojimas’ pirmine prasme yra būtent ‘iSauks- tinimas, iškėlimas', macto,-are “paskersti auką, paaukoti' pirmine prasme — išaukštinti, iškelti, padaryti didelį', vienos šaknies su lo. magnus ‘didelis, aukštas' (Walde, Hofmann 1954: 5; Benveniste 1995: 369)"“*. Įdomu, kad lie. gėrti ir girti, pirmiausia kaip ritualiniai veiksmai, regis, remiasi ta pačia pirmine reikšme ‘kelti’ (atitinkamai taurę ir balsą), t.y. šaknimi ide. *g*er- / *otr. ‘kelti’ (Mažiulis 1984: 13). O juk kaip tik šia šaknimi remiasi slavų aukos pavadinimas *žortva (Cernych 1999 1: 300; Vasmer 1996 2: 50). Su aukojimu, auka tiesiogiai susijusi yra šventumo sąvoka (plg. lo. sacrificare < sacrum facere, lie. švęsti reikšme ‘aukoti’ LKZ, 520 ir kt.), o ja Zymeéjusio indoeuropiečių žodžio *kuento- (> lie. šventas, slavų *svetn, Avestos iranėnų 4 Galbūt — 'aukomis išaukštinti, išauginti, padaryti didį dieva’; plg šiuo atžvilgiu Daukanto: ...savo dievus aukavo... (Žr. aukščiau). 37 DAINIUS RAZAUSKAS spanta-, vedų švanta- ir kt.) pirminės reikšmės, matyt, būta “išaugęs, padi- dėjęs, iškilęs', ir jis pats kilme susijęs su šaknimi ide. *keu- “augti, didėti' (> vedų šū- [svayati ‘auga, didéja’], avestos sū- “augti, didėti' ir kt.): taip vedų ritualinės ugnies epitetas svanta- reiškė ją būtent „išaugusią“: ūgtelėju- sią, šoktelėjusią, kilstelėjusią aukštyn nuo įdėtų jon malkų ar įlietos degios aukos'* (plg. žydų deginamąją auką 'ola(h), kuri, J. Skvirecko apibrėžimu, „reiškia tai, kas kilsta augštyn“, žr. Klimavičius 2003: 184). Užtat Avestos iranénams šventumą žymėjęs žodis spanta- kartu tebereiškė ir augimą, didė- jimą, gausą (Zaehner 2003: 42, 45, 77). Ir aptartąją baltų šaknį *auk- ‘(pa)dideti, daugėti' K. Karulis susiejo būtent su augimu, aukštumu, ją pavadinęs tiesiog šaknies *aug- „paraleline forma“ (Karulis 1992 1: 87). Šiaip jau esama tarp abiejų šaknų ir tam tikros foneti- nės „difuzijos“, plg. prūsų *auktas 'aukštas' = lie. būt. I. neveik. r. dalyvis augtas, la. augts, lo. auctus ‘pagausintas, padidintas' (Mažiulis 1988: 114; Toporov 1975: 151-153); plg. jau Būgą žodį auklė kaip < *aug-klė kildinus tiesiog iš augti (Būga 1959: 153, 409; Būga 1961: 711)“. Skirmanto Valento spėjimu, galbūt tai esąs „prasmių auka ir augti susijungimas vienoje mor- femoje?“ (Valentas 1997: 70). Įdomi šiuo atžvilgiu B. Tamulevičiaus apie 1865 m. užrašyta daina apie ožio aukojimą (apie kurio populiarumą Lietu- voje žr. aukščiau), prasidedanti žodžiais: Tu voželi juodbarzdėli, / Auk, auk, auk... (BsLP, 266, Nr. IX.15, žr. 421; LTs, 181, Nr. 193; Sruoga 2003: 373 ir kt.) — kyla klausimas, ar trissyk pakartota leksema auk, kurioje mes nūn tegirdime veiksmažodžio augti liepiamąją nuosaką, nebuvo iš tikrųjų susiju- si (mažų mažiausiai asociatyviai, o gal net kilme) su žodžių auka, aukauti, aukoti bei aukuoti šaknimi? Jeigu jau lietuvių žodžiai auka bei aukoti yra ne XIX a. naujadarai, bet seni žodžiai, turintys, kaip kad nurodė E. Fraenkelis, giminaičių kitose indo- europiečių kalbose (go. auhuma ‘aukstesnis, aukščiau', kimrų uchel ‘aukstas’, prūsų aukščiausiojo laipsnio priešdėlis ucka-), taigi kilme siekiantys indo- '*Mayrhofer (1976: 404, žr. 399-400); Benveniste (1995: 344-346); Toporov (1987: 192-194, 202); Toporov (1988 17, 27, 35); Toporov (1989: 9-13t); Toporov (1992: 25); žr. Pokorny (1959: 630, plg. 592-594). ** Būgai pritarė P. Skardžius (Skardžius 1943: 199), A. Salys (žr. Klimavičius 2003: 174). 38 Auka ir aukuras. Žodžių kilme bei semantinė motyvacija europiečių prokalbės laikus'®, tai atsiveria galimybė visai kitaip nei priimta interpretuoti ištisą virtinę atitinkamų kalbos faktų visose baltų kalbose. Be Fraenkelio minėto prūsų aukščiausiojo laipsnio priešdėlio ucka- (*uka-, dėl jo žr. Mažiulis 1997: 209), pirmiausia reikia prisiminti tą priešdėlį esant dievo *Ukapirmo varde (Zr. ten pat), kurio samprata (pagal priimtą aiškini- mą, tai dievas „Visų pirmas“) tad įgyja naują atspalvį — ir pradžioje minėta Daukanto nuomonė, esą vadino jį Aukopirmas nuo žodžių auka ir pirmas, kaipo tas, kurį reikia visų pirma aukauti arba garbinti, nebeatrodo tokia visai jau tuščia. Toliau, plėšriojo paukščio grifo prūsiškas pavadinimas aukis, kil- dintas iš tamtyč rekonstruotos prūsų šaknies *auk- “išduoti tam tikrą balsą, garsą), atitinkančios lie. dukterti ‘sukaukti, suaiksėti', ūkti ‘Saukti (apie pelė- da)’, ūkas “pelėda', la. aūka “audra, viesulas’, ru. yxams 'ūkti, ūkauti' bei kt. (Mažiulis 1988: 111-112; Tonopos 1975: 148; Karalitinas 1987: 134), dabar gali būti siejamas ir su lie. auka (padarę prielaidą prūsiškąjį jo atitikmenį turėjus antrinę reikšmę ‘grobis’, tipologiškai prūsų aukis galėtume palyginti su anglų bendriniu plėšriojo paukščio pavadinimu bird of prey, juoba kad a. prey ‘grobis’ savo ruožtu gali eiti aukos sinonimu, plg. to fall a prey to ‘tapti kieno auka' [Piesarskas, Svečevičius 1991: 67]). Ir nors priimtoji paukščio grifo prūsiškojo pavadinimo etimologija šiaip jau lieka gana įtikinama, ati- tinkamas vietovardžių aiškinimas skamba labai jau abejotinai ir pritemp- tai. O tokių vietovardžių (nekalbant apie Aukakalnius) baltų kraštuose būta tikrai daug. Prūsijoje: vietovė ties Vėluva prie Priegliaus upės Auka arba Aukai (Auco 1353 m., Aucken 1419 m.), ežeras Aukulis (Aucul 1353 m.) ar Aukelis (Aukel 1417 m., vėliau vokiškai Okull-See), upė Auklapė (Auclappen 1419 m.; ‘upé’ prūsiškai ape, taigi šaknyje tas pats formantas -I- kaip ir lie. žodyje auklė); Latvijoje: Aukas, Auca-purvs, Alice, Aūces-ezars, Auces-plava, Aūcene, Aucinš, Aūči ir kt.; Lietuvoje: Aukena (lenkų užrašyta Awkena, nei- dentifikuota), Aukūpė (ir kaimas Aukupénai) ties Kėdainiais, Aūkupis ties Do- tnuva, Aukupys ties Krekenava ir Aukupys ties Viešintomis, galbūt Aukspirta ties Sintautais (ir jos intakas Aukspirta, ir to pat pavadinimo bala; pasak '6Čia galima paminėti S. Feisto tam reikalui rekonstruotą atskirą indoeuropiečių šaknį *ouk- ‘aukstas, aukštyn'; taip pat M.-M. Radulescu iškeltas sąsajas su rumunų (dakų substrato) jaustuku (h)ut'a (kūdikio) supimui ant rankų ar kelių nusakyti bei sen. indų būdvardžiu ucca- 'aukštas', prieveiksmiais uccd-, uccaih ‘aukstyn’, tik pas- taruoju atveju pirmine kamieno lytimi tektų laikyti *udka- (> baltų *utka- > *uka-): Rūdulescu (1994: 84-90). 39 DaAiNius RAZAUSKAS A. Vanago, „kilmė visai neaiški“), ežeras Aūkrakštis ties Daugais (galbūt ir upės Aūksupis, Auksinė, bala Auksabalė)"". Vertos dėmesio ir Dnepro aukštu- pio baseino dvi upės baltiškos kilmės vardu Yua, galimas daiktas, atitinkan- čiu minėtą la. Aūce, ir bent trys baltiškos kilmės, tačiau „neaiškiu“ vardu Ogueca (Toporov, Trubačev 1962: 199, 211), kurį dabar galima spėti buvus *Aukesa (plg. Oueca < *Akesa: Toporov, Trubačev 1962: 200). Įsidėmeti- na Petro Dusburgiečio (1285 m.) pirmąsyk paminėta Lietuvoje gyvenvietė Aukaimis (Otekaym: Prūsijos žemės kronika III. 226; Oukaym: III. 247, 280, 290), siejama su piliakalniu ties Ančios ir Ūkio santaka prie Batakių'* (dėl Ūkio“ plg. minėtus itkduti, ūkūoti, ūkuoti bei pan. šalia aukūoti). Turi pagrin- dą tokiu atveju ir V. Vaitkevičiaus žodžiai, kad „apie senąsias apeigas, susi- jusias su pelkėmis, galimas dalykas, taip pat byloja tokie kaimų pavadinimai kaip Auksūdys (Kretingos, Mažeikių r.), sudaryti iš žodžio auka ar aukoti ir dėmens sūd- (sūduva ‘klampyné raiste; akis')“ (Vaitkevičius 2003: 153)*??. Pagaliau atsižvelgtini ir asmenvardžiai, kaip kad lietuvių pavardės Aukėnas ir Aukūnas (LPŽ, 138, 139). Visi šie kalbos faktai iki šiol kalbininkų aiškinti l7 LAŽ, 18; LUEŽ 9-10; Palionis (1989: 212) (šiuose vietovardžiuose mato papildomą argumentą už žodžio auka autentiškumą: „Pateikti faktai, mano nuomone, aiškiai rodo žodžio auka liaudišką kilmę“); Pėteraitis (1997: 58-59, 69) (V. Peteraičio aiški- nimu, „auk- su -k- formantu sudaryta iš ide. *au- šaltinis, tékmé’“, bet kartu jis siūlo palyginti „la. aukat ‘begti’, aūka ‘viesulas’, lie. aukūoti ‘supti, linguoti'. Gal tolimas giminaitis ir pr. aukis "plėšrusis paukštis, Grif"“); Vanagas (1981 52-53); Topo- rov (1975: 148); iš dalies žr. Būga (1961: 256); Klimavičius (2003: 173). '“ Dusburgietis (1985: 215, 227, 243-244, 250, žr. 414), BRMŠ, 339, 342, 350, 352, žr. 355; istoriko R. Batūros Aukaimis pavadintas „šventu kaimu“ (BRMŠ, 329); toliau Aukaimį, N Vėliaus irgi priskirtą „mitinę prasmę turintiems vietovardžiams“ (taigi, matyt, sietą su žodžiu auka), dar mini, pavyzdžiui, „Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymai“ (BRMS, 428, 430, 431, 433, 434, 438, 439, 441, 442). Trumpai dar žr.: LE, 155. Gal iš naujo vertas demesio ir jotvingių bendrinis daiktavardis auctma ‘kai- mas’ (Zinkevičius 1984: 9-10; Zinkevičius 1885: 69-70). Plg. Daukanto atitinkamai aiškinamą Ukmergę: „Dausprungas paupy Šventosios upės jkiires pilį, vardu Vilkmer- ge, arba Aukamerį“ (Daukantas 1976 2" 51). '* A. Vanago siejama su ūkas “migla, ūkana' (Vanagas 1981: 352). “* Nors štai: „Pažymėtina, kad Alkomis vadinamų pelkių galėjęs būti didesnis skaičius, tačiau dėl kaitaliojimosi alka / auka jų pavadinimas Alkai virto į Aukai. Taip vadi- namų pelkių žinoma Kėdainių ir Panevėžio r.“ (Vaitkevičius 2003: 155). Dabar toks priverstinis, dirbtinis aiškinimas, abejotinas jau vien dėl „kaitaliojimosi alka / auka“ (žr. aukščiau), nebereikalingas. 40 Auka ir aukuras. Žodžių kilmė bei semantinė motyvacija kuo įvairiausiai. Žinoma, dalis tų aiškinimų gali būti teisingi ir likti galioti, tačiau dabar, reabilitavus auką, visus juos reikia iš esmės peržiūrėti. 2. AUKURAS Prie kalbos faktų, reikalaujančių peržiūrėjimo, priklauso ir vienas tiesiogiai su lietuvių mitologija susijęs žodis — dievavardis Bieaukuri. 1611 m. Jėzuitų metinėse ataskaitose (Annuae litterae Societatis Jesu) apie pagoniškiems pa- pročiams ištikimus lietuvių valstiečius rašoma: Varios hi Deastros antiguae vanitatis monstra redolentes colebant; Žemopati, terrestrem diceres, Plutonem, si te ad antiguos referas; Andeiui, Neptunum, Bieaukuri frugum custodem, Pa- girni Cererem, Vsspeleni lares Vestamve, aliosgue similes „[Jie] garbino jvai- rias dievybes, primenančias tuščius antikos prasimanymus: Zemépati, esa žemės [dievą], arba Plutoną, atsižvelgiant į antiką; Andei[n]j — Neptūną; derliaus sargą Bieaukurį; Pagirnį — Cererą; Užpelenį — namų židinį, Vesta; ir kitus panašius“ (BRMŠ, 625; vertimas mano; plg. 633; taip pat plg. Lebe- dys 1976: 208). Visos čia suminėtos dievybės lietuvių mitologijoje daugiau ar mažiau ži- nomos, jų vardai daugiau ar mažiau skaidrūs, ir juos šis šaltinis mini bemaž visai neiškraipytus: Zemopati — Žemėpatį, Žemės patį; Andeiui, Andei[n]į — būtent Vandėnį (plg. lie. dial. andenis, anduo “vanduo')*'; Pagirni — Pagirnį, kuris po girnomis; pagaliau Vsspeleni — Užpelenį, esantį „už peleno“, taigi už židinio (plg. bendrinį daiktavardį lie. ūžpelenis “vieta uz peleno, židinio': LK- Z... 677). Vienintelis iš kitur nežinomas šiame sąraše yra Bieaukuri. Kadangi jėzuitus misionierius vargu ar galima įtarti užsidegus tautiniu romantizmu ir kūrus naujas lietuviškas pagoniškas dievybes ir kadangi visų kitų jų mi- nimų žinomų dievybių vardai perteikti gana tiksliai, tai ir Bieaukuri lietuvio ausis ne mažiau sklandžiai išgirsta kaip Beaukurį, pažodžiui — kaip tą, kuris be aukuro (t.y. kuris neturi jam skirto aukuro). Būtent šitaip šį dievavardį be mažiausių abejonių ar bent paaiškinimų interpretavo Jurgis Lebedys, vers- damas pateiktąją šaltinio ištrauką (Lebedys 1976: 208), Norbertas Vėlius, rašydamas apie XVII a. lietuvių mitologiją (Vėlius 1986: 31), Algirdas Julius Greimas, spėdamas, kad šitaip čia esąs apibūdintas vėjo dievas Vėjopatis 4] LKZ, 134, 135; Greimas (1990: 388). Esama tokioms šio dievavardzZio sąsajoms ir prieštaravimų, bet čia ne vieta į tai gilintis. 41 DAINIUS RAZAUSKAS ar tiesiog Vėjas (Greimas 1990: 434, 489)“. Tačiau tokia šio dievavardžio interpretacija, šiaip ar taip, reikalauja pripažinti lietuvių kalboje jau XVII a. buvus žodį aukuras. Apskritai tyrinėtojai Bieaukuri'o venge, juoba kad jis tepaminėtas vieną- syk ir, negana to, be aiškesių komentarų — išskyrus tai, kad jis esas frugum custos, pažodžiui "vaisių sargas’ (arba ‘saugotojas’: Vėlius 1986: 31). O kar- tais atgaline data veikė ir įsigalejęs kalbininkų nuosprendis aukurui. Antai Jonas Balys 1985 m. rašo: „Kaip taisyklė, galime priimti tikrais tik tokius dievų vardus, kuriuos pamini bent du vienas nuo kito nepriklausomi šalti- niai. Todėl daugelis senprūsių dievų irgi atkrinta. Koks nors nesusipratimas yra ir XVII a. jėzuitų misionierių tik kartą paminėti tokie dievų ar demonų vardai, kaip Nosolas (Ilganosis?)** ir Beaukuris. Gal klausiamas žmogus atsakė: Bet kuris, na, ir atsirado naujas dievovardis. Gal koks semantikas išras, kad tai reiškia “dievą be aukuro', nežinodamas, kad žodis aukuras yra naujadaras“ (Balys 2000: 348). Nepaisant būdingo garbiam tautosakininkui nekantraus kategoriškumo, itin iškalbinga tai, kad jis — matyt, nesąmoningai pasidavęs gimtosios kalbos nuojautai — vardo rašytinį pavidalą Bieaukuri ir pats išgirsta bei pertaria kaip Beaukurį. Jeigu vis dėlto argumentaciją pastačius nuo galvos ant kojų ir teorinius samprotavimus pasistengus remti faktais, tegul menkais, o ne atvirkščiai, tai minėtasis „semantikas“, kurio neišvengiamą atsiradimą Balys nujautė, pasi- rodo, būtų visiškai teisus — nes jau pats vienas šis Bieaukuri, kaip Beaukuris, reikalautų į Būgos iškeltą prielaidą žodžius auka bei aukuras esant Daukanto naujadarus pažvelgti kur kas atsargiau. Juoba kad ir pats Būga savo hipotezę išsakė tik dirbtinės Endzelyno etimologijos dingstimi ir labai atsargiai: „Man atrodo tikėtiniau, kad visi trys žodžiai — aukauti, auka ir aukuras — Daukan- to išradimas“. O dabar šią hipotezę, skubotai priimtą už paskutinį žodį šiuo klausimu, išvis, kaip matėme iš apžvelgtų kalbininkų darbų, tenka paaukoti ant tiesos aukuro. Savo ruožtu dievo vardas Beaukuris, paminėtas 1611 m., gali būti laiko- mas papildomu argumentu seną esant žodį auka ir lemiamu argumentu tokį ** Beaukurį, taigi dievą, kuriam neaukojamos (ar bent jau neaukojamos ant aukuro) aukos, siejant su audros bei vejų dievu, įdomu, kad latvių kalboje ‘audra, viesulą' žymi žodis auka. * Turimas omeny Nosolum iš to pat šaltinio, užrašytas 1601 m. (BRMŠ, 624, 631). 42 Auka ir aukuras. Žodžių kilmė bei semantinė motyvacija esant žodį aukuras, kurį tad priskirti „Daukanto naujadarams“ irgi nėra jokio pagrindo. Negana to, naujai pažvelgti verta ir į Vilhelmo Martinijaus 1666 m. pir- mąsyk paminėtą lietuvių dievybę vardu Gabjaukuras: Absint Perkunas, Litu- ans, Babilasgue Gabartai, / Nec non Gabjaukurs Baubegue zemmepati „Tepra- dingsta Perkūnas, Litvanis ir Babilas, ir Gabartai, / Taip pat Gabjaukuras ir Baubas, ir Žemėpatis“ (BRMS, 61, 62; vertimas mano). Galima iškelti prie- laidą, kad žodis *gabjaukuras žymi ne dievybę, o jaujos dievybės Gabjaujo ar ugnies dievybės Gabijos aukurą. Pagaliau aukurą aptinkame ir ankstyvuosiuose tautosakos užrašymuose. Antai 1902 m. paskelbtame J. Basanavičiaus „Lietuviškų pasakų“ II tome iš Jono Valinčiaus Vaitkabalių k., Vilkaviškio aps., užrašytoje pasakoje ran- dame sakinį: — Bažnyčią statysu, — ir, statydamas sūrį į vidurį, sako: — Ot bus aukaras (altorius), ir netrukus bus pastatyta (BsLP, 127, žr. 5, 483). Žinoma, XIX a. pabaigos užrašymas, atskirai imant, negali būti argumentas prieš Dau- kanto autorystę, tačiau įdomu, kad žodis čia paminėtas kita nei Daukanto lytimi: ne aukuras, o aukaras. Lytis aukaras paliudyta ir 1884 m. „Aušroje“, ir 1894 m. M. Miežinio Lietuviszkai-latviszkai-lenkiszkai-rusiszkame žodyne (LKŽ, 474). J. Basanavičius dar vartojo moteriškosios g. lytį aukara, pavyz- džiui, 1906 m. gruodžio 27 d. kalboje, pasakytoje atidarant pirmąją lietuvių dailės parodą Vilniuje: ,,...po didžiąja Vilniaus Katedros aukara...“ (Basana- vičius 1970: 722)“. P. Skardžius žodį laiko vienu iš aušrininkų naujadarų, argumentu nurodydamas akivaizdžiai antrinę „liaudies etimologiją“: „taria- mai iš auka + la. ara ‘laisvuma, laisvas, plynas laukas™ (Skardžius 1943: 594). O K. Būga šios žodžio lyties „kaltininku“ — iš chronologijos akivaizdu, nepagrįstai — laikė „Lietuvio“ redakciją, žodžio darybą aiškinusią jau visai kitaip: „Lig Siolai raštų kalboje vartojamąjį žodį aukuras 'altorius' ‘Lietuvio’ (1907 m. Nr. 5 p. 76) redakcija užsigeidė perdirbti ing auk-arą, samprotau- dama, jog šisai žodis yra kilęs iš auka ‘apiera’ ir ara ‘altorius’. Sisai ‘Lietuvio’ redakcijos aiškinimas yra visai nenuvykęs, nėsa jam prieštarauja kalbos fak- tai“: aukaras „negali turėti žodžio *ara ‘altorius’, dėlto kad to žodžio nėra lietuvių kalboje“, o lotyniškojo ara, „Lietuvio“ redakcijos turėto omeny, ati- tikmuo, jei lietuvių kalboje ir būtų, dėl kalbos garsų dėsnių skambėtų visai “ Ačiū dr. Vytautui Tumėnui, nurodžiusiam man pastarąjį pavyzdį! 43 DAINIUS RAZAUSKAS kitaip (Būga 1958: 114). Šis Būgos sukritikuotas aiškinimas irgi tėra jau esamo žodžio „liaudies etimologija“, juoba kad pats žodis, kaip matėme, vartotas ne tik raštų kalboje, bet ir tautosakoje, ir dargi gerokai prieš minėtą „Lietuvio“ numerį. Kaip pradžioje buvo užsiminta, Būga manė žodį aukuras Daukantą sukūrus „pagal ugnia-kuro pavyzdį“. Kritikuodamas aukarą jis šį savo aiškinimą išplėtoja: „Žodį aūkuras reikėtų, etymologiškos rašybos pri- silaikant, rašyti su dviem k, t. y. aūk-kuras. Aūk-kuras yra sutrumpintas iš *auka-kurd-, nom. pl. auk(a)-kurai. Aūk-kuras yra padarytas analogiškai su ugnia-kuras ‘ouar, der Feuerherd = pėlenas' (Kvėdarna) : aūkkuras — “aukų kūrinimo (= deginimo) vieta'“ (Būga 1958: 114). Tačiau ir patį šį Būgos aiškinimą galima laikyti savotiška „moksliška liau- dies etimologija“, pažadinta Daukanto „liaudies etimologijos“, kuria jis tik siekė paaiškinti žodį, ne sukūrė jį (prisiminkime: Čia priešaky tos koplyčios stovėjęs aukuras, arba altorius, beje, kur auką kūrino arba gyvulius, Perūnui pašvęstus, degino). Žodžius aukuras bei aukaras galima manyti iš tikrųjų esant sudarytus iš šaknies auk- ir priesagų -ura- bei -ara-. Žodžių su šiomis priesagomis lietuvių kalboje gausu, o svarbiausia, pa- kankamai daug ir to paties žodžio porinių lyčių su viena ir kita priesaga: pavyzdžiui, čiūkaras “stogo viršus, Selmuo, kraigas' bei “aukštinis, garlaidė"' : čiukuras ‘t. p.'; daūbaras ‘duburas’ : daubura ‘dauburys’; gaimaras ‘nevalgus žmogus, perkarėlis, nukeipėlis' : gaimuras ‘t. p.'; gaūgaras “kalno viršūnė, kalnagūbris, kauburys' : gaūguras "iškilimas žemės paviršiuje, kauprelė'; kaukara, kaūkaras ‘kalnelis, kalva, kauburys' bei “kalno viršūnė' : kauku- ra, kaūkuras ‘t. p.'; kaūparas ‘kauburys’ : kaūpuras "iškilimas, kupstas, kau- burys'; kėmaras ‘gabalas’ : kėmuras “kekė, krūva, daugybė'; kūkštaras ‘ant nugaros nešama nasta’ : kūkšturas ‘t. p.'; pumparas ‘pumpuras’ : pumpuras; plg. stūbaras “augalo stirbas be lapų, sausa, be lapų šaka, žabaras' bei “kas surambėjęs, nerangus’, stabaris ‘sudZiuves, nesultingas augalas' : stabūris ‘sunkus, nejudrus žmogus), staburys ‘stagaras’; stūbaras ‘stuburas’ : stūburas; žūbaras “smulki šaka be lapų, žabas' : dgs. žūburai (pvz. iš Žeimelio, Pakruo- jo r.: Atnešk smulkučių žaburėlių, greit užkursim ugnį); žiežara ‘pik¢iurna’ : žiežura ‘t. p.'; žiežmara ‘ragana’ : žiežmura ‘paniurélis’ ir daugelis kitų““. Plg. * Žr. Skardžius (1943: 302-303, 307-308); LKŽ, 140, 145, 310; LKZ 31, 32, 167, 168; LKŽ, 420, 429, 437, 441, 553, 565; LKŽ,, 804, 807; LKŽ, 907, 910; LKŽ,,, 602-603, 614, 1005, 1006-1007; LKŽ,. 11, 25, 561, 564; plg. Būga (1958: 133). 44 Auka ir aukuras. Žodžių kilme bei semantinė motyvacija asmenvardžius Badaras : Badura; Daubaras : Datiburas ir kt. (LPŽ, 151; 152, 465, 466). Taigi galima iškelti prielaidą, kad aukuras bei aukaras — tai iš veiksmažo- džio šaknies auk- (aukduti, aukoti, aukūoti) su priesagomis -ura- bei -ara- pa- daryti daiktavardžiai (formaliai — veiksmo įrankio pavadinimai), žymintys atitinkamą aukojimui skirtą ryką ar įrenginį, ant kurio aukojama auka už- keliama, pakylima (užkėlus, gal ir deginama, taip ją su dūmais vėlgi pa- kylint aukštyn, į dangų). Lietuvių aukuras, aukaras tokiu atveju savo seman- tine motyvacija yra artimas minėtam lotyniškajam altare, altaria, altarium, padarytam iš būdvardžio altus ‘aukstas’. Šiaip ar taip, iš visko, kas pasakyta, aišku, kad aukuras, arba aukaras, ma- tyt, irgi yra anaiptol ne Daukanto naujadaras, o senas lietuvių žodis, galbūt toks pat senas kaip ir auka. 3. IŠVADA Vadinasi, bent jau nebereikia laužyti galvos, kaipgi senovės lietuviai vadino aukas, kurias aukojo nuo seniausių laikų, ir aukurus, ant kurių jas auko- jo, rašytinių šaltinių paliudytus nuo XIV a. pabaigos — Jono Dlugošo XV a. parašytoje „Lenkijos istorijoje“, aprašant krikščionybės priėmimą Lietuvoje 1387 m.: ...templum et aram, in guibus hostiarum fiebat immolatio, disrumpi... „šventyklą ir aukurą, kur atnašavo aukas, išgriauti“ (BRMŠ, 552, 572; vertė Daiva Mažiulytė; žr. Jurginis 1976: 51, 62)**. Savo aukas bei aukurus senovės lietuviai, matyt, ir vadino aukomis bei aukurais arba aukarais, nė nepagalvodami, kad šiuos žodžius iš jų ainiai pa- mėgins atimti. ŠALTINIAI ATU: The Types of International Folktales: A Classification and Bibliography, based on the system of Antti Aarne and Stith Thompson by Hans-Jorg Uther, Helsinki, 2004 (nurodomas teksto numeris). “ Lie. atnasauti, atnaša rasi jau tikrai bus naujadarai, ne visai tiksliai nusizitreti, tar- pininkaujant lenkiSkajai apierai, nuo lotynų offero, -re pirmine reikšme ‘nesti priesais’ (Klimavičius 2003: 182-191) 45 DAINIUS RAZAUSKAS BRMŠ;: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, sudarė Norbertas Vėlius, 1: Nuo semausių laikų iki XV amžiaus pabaigos, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. BRMŠ,;: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, sadarė Norbertas Vėlius, 2: XVI amžius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. BRMS, : Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, sudare Norbertas Vėlius, 3: XVII amžius, mur Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. BRMS : Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, sudarė Norbertas Vėlius, 4: XVIII amžius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. BsJK: Juodoji knyga, surinko Jonas Basanavičius, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tausosakos institutas, 2004. BsLP, : Lietuviškos pasakos, surinko Jonas Basanavičius, 1-2, Vilnius: Vaga, 2001- 2003. DvPSO: Pasakos, sakmės, oracijos, surinko Mečislovas Davainis-Silvestraitis, Vilnius, 1973. LFCu: Lietuvių folkloro chrestomatija, parenge Bronislava Kelrbelytė, Bronė Stundžienė, Vilnius: Regnum fondas, 1996. LAŽ,;: Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas 2, Vilnius: Mintis, 1976. LE : Lietuviškoji enciklopedija 2, Kaunas: Spaudos fondas. LKŽ, „,: Lietuvių kalbos žodynas 1-20, Vilnius, 1956-2002. LPZ: Lietuvių pavardžių žodynas, ats. red. A. Vanagas, 1, Vilnius: Mokslas, 1985. LTs,: Lietuvių tautosaka 1: Dainos, Vilnius, 1962. LUEŽ: Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, Vilnius, 1963. LITERATŪRA AcAPKINA, T. A. [T. A. AraAnkunaA,] 1996: Konuenrt įBHxeHHA B OOpA/IOBOH MHOOJIOTHH CJIaBAH (Ha MaTepHajJIe BeceHHerOo KaJieHjapHoro umksia). In: 46 Auka ir aukuras. Žodžių kilmė bei semantine motyvacija T. A. Arankuna, peg., KoHyenm Oeuwxxcenusn 6 A3vike U KyJibmype. MockBa: Hn- ApHK, 213-254. Bavys, J. 2000, 2002: Raštai 2, 3. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos ins- titutas. Basanavicius, J. 1970: Rinktiniai raštai. Vilnius: Vaga. BENVENISTE, E. [O. Benusenucr] 1995: Crrosaps undoesponelckux coyuaibHblx mep- muro. Mocksa: [Iporpecc. BerEsNEVICIUS, G. 1997: Religijotyros įvadas. Vilnius: Aidai. BrREsNEVIČIUS, G. 2004: Lietuvių religija ir mitologija: Sisteminė studija. Vilnius: Tyto Alba. Bucx, C. D. 1949: A Dictionary of Selected Synonyms in the Principal Indo-European Languages. A Contribution to the History of Ideas. Chicago: University of Chicago Press. Būca, K. 1958, 1959, 1961: Rinktiniai raštai 1, 2, 3. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslines literatūros leidykla. Buskevic, S. P. [C. II. Bymkesuu] 1999: XKeprsa. Crracanckue Opeenocmu: dJmno- JIUHZBUCMUYeCKUU c/I08aps 6 namu momax, No] peaaxkuuen H. MH. Tojicroro, 2. MockBa: Mexjjynapojinbie orHomenus, 208-215. CernycH, P. Ja. [II. A. UEPrnHsrx] 1999: Hemopuko-amunmo/tozuueckui cJiosaps coape- MEHHO020 pycckoeo a3bika 1-2. MockBa: PyCcckui A3bIK. DAukanTAs, S. 1976: Raštai 1-2. Vilnius: Vaga. Donevaitis, K. 1994: Metai ir pasakėčios. Vilnius: Baltos lankos. Dovypairis, Pr. 1934: „Auka“. In: Lietuviškoji enciklopedija 2. Kaunas: Spaudos fondas. DunpuLieng, P. 1990: Senovės lietuvių mitologija ir religija. Vilnius: Mokslas. Dussurcieris, P. 1985: Prūsijos žemės kronika. Vilnius: Vaga. ErrADE, M. [M. Dauane] 1996: Mughi, cnocudenus, mucmepuu. MockrBa: Pedui- OyK. ENDzELINs, J. 1974: Darbu izlase 2. Riga: Zinatne. 47 DAainius RAZAUSKAS ERMANYTE, I. 1967: S. Daukanto auka ir kiti bendrasakniai žodžiai. Kalbos kultūra 12, 38-42. FRAENKEL, E. 1962-1965: Litauisches etymologisches Worterbuch. Heidelberg: Winter, Gottingen: Vandenhoeck u. Ruprecht. Frazer, J. G., 1995: The Golden Bough: A study in Magic and Religion. London: Papermac. Frisk, H. 1960: Griechisches etymologisches Worterbuch 1. Heidelberg: Winter. GIrDENIS, A. 2006: Lie. auka — iš *auikd ‘avis’. Baltistica 41 (3), 375-378. Greimvas, A. J. 1990: Tautos atminties beieškant. Apie dievus ir žmones. Vilnius— Chicago: Mokslas-Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas. Gricas, K. 1987: Patarlių paralelės: Lietuvių patarles su latvių, baltarusių, rusų, lenkų, vokiečių, anglų, lotynų, prancūzų, ispanų atitikmenimis. Vilnius: Vaga. JuraGinis, J. 1976: Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje. Vilnius: Mintis. Juška, A. 1955: Svotbinė rėda veliuoniečių lietuvių. In: Lietuviškos svotbinės dainos, užrašytos Antano Juškos ir išleistos Jono Juškos 2. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla. KARALIŪNAS, S. 1987: Baltų kalbų struktūrų bendrybės ir jų kilmė. Vilnius: Mokslas. KanuLis, K. 1992: Latviešu etimologijas vardnica I-II. Riga: Avots. KLiMaAvičius, J. 2003: Auka, apiera, atnaša: istorijos ir vartosenos bruožai. In: Leksikografijos ir leksikologijos problemos. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 170-194. KRINIČNAJA, N. A. [H. A. Krunununasa] 2001: Pycckasa Hapodnas mugpostocuneckas npo3a: ucmoku u nojucemarmuam 00pa306 1: boutuuku, O616ATLUUHDL, JTe2eHOb, nogepua O dyxax-«xossesax». Cankr-Ilerepoypr: Hayka. Kuzavinis, K. 1996: Lotyny-lietuviy kalbų žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Lasicius, J. 1969: De diis samagitarum caeterorumque sarmatarum et falsorum chris- tianorum. Vilnius: Vaga. 48 Auka ir aukuras. Žodžių kilme bei semantinė motyvacija LEBEDYs, J. 1976: Lietuvių kalba XVII-XVIII a. viešajame gyvenime. Vilnius: Moks- las. MaAvyRHKoFrER, M. 1976: Kurzgefafstes etymologisches Worterbuch des Altindischen 3. Heidelberg: Winter. Mažiuris, V. 1984: Ide. *g*er- ‘kelti’. Baltistica 20 (1), 11-14. Mažiuris, V. 1988: Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1. Vilnius: Mokslas. Mažiuris, V. 1997: Prūsų kalbos etimologijos žodynas 4. Vilnius: Mokslo ir enciklo- pedijų leidybos institutas. PaLiowis, J. 1989: Zur Entstehung der Worter auka ‘Opfer’ und aukoti ‘opfern’. Zeitschrift fiir Slawistik 34 (2), 210. PeTERAITIS, V. 1997: Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai: Jų kilmė ir reikšmė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Piesarskas, B., Svecevicius, B. 1991: Lietuvių-anglų kalbų žodynas, Vilnius: Moks- las. Pokorny, J. 1959: Indogermanisches etymologisches Worterbuch 1. Bern-Miinchen: Franke. Praetorius, M. 2006: Deliciae Prussicae, oder Preussische Schaubiihne 3. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas. RApuLescu, M.-M. 1994: Latvian u(i)ca!, ucat, ucitis : Dacian (h)uta!, a(h)uta, utut. Baltistica 28 (1), 84-90. SABALIAUSKAS, A. 1968: Baltų kalbų naminių gyvulių pavadinimai. Lietuvių kal- botyros klausimai 10, 101-190. Savukynas, B. 1960: Ežerų vardai. Lietuvių kalbotyros klausimai 3, 289-300. Skarpzius, P. 1943: Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. (= Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996.) SkARDžius, P. 1998: Rinktiniai raštai 4. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 49 DAINIuUS RAZAUSKAS SruoGa, B. 2003: Raštai 9: Tautosakos studijos 1921-1947. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Susacius, G. 2007: Kelios istorinės pastabos apie žodį auka. Baltistica 42 (1), 133-134. Sumcov, N. F. [H. O, Cymuos] 1996: Cumeoniuka cJraeanckux 06padoe: H3a6pannbie mpyost. MockBa: Bocrounas nureparypa. SAkNYS, Z. B. 1996: Jaunimo brandos apeigos Lietuvoje XIX a. pabaigoje-XX a. pir- mojoje puséje. Vilnius: Pradai. TyLor, E. B. [3. B. Taunor] 1989: IMepsobsimuan Kyžmmypa. Mocksa: I'ocy1apcTBeHHOE M3aTeJIbCTBO MOJUTHYECKOH JIMTEepaTypPhl. Tororov, V. N [B. H. Tonorog] 1975: Ipycckuti azwix: Crocaps A-D. Mocksa: Hayka. Tororov, V. N [B. H. Tonoros] 1987: O6 ogHOM apxaHuHOM HH10EBPONEIICKOM 3JIEMEHTE B JIPEBHEPYCCKOM JIYXOBHOM KYJIbTYpe: *svet-. fl3abiku KyJIbmypbi u npoOjtembi nepedooumocmu. Mocksa: Hayka, 184-252. Tororov, V. N [B. H. Tonoros] 1988: fA3bik H KysibTypa: 00 OAHOM CJIOBE-CMMBO.JIE (K 1000-neTnio xpuctuaHersa Ha Pycu nn 600-netuio ero B Jlutee). Basrmo- cJiasaHckue uccaedosanus 1986. MockBa: Hayka, 3-44. Tororov, V. N [B. H. Tonoros] 1989: U3 cnaBAHCKOI A3BIYECKOH TEpMHHOJIOTHH: MHJ0EeBPONEeHCKHEe HCTOKH H TEHjJeHIHH pa3BHTHA. Imumostocun 1986-1987, 3-50. Tororov, V. N [B. H. Tonorog] 1992: Eme pa3 o ¢ppakuitckom BcajHuke B HajKaH- CKOH H HH/[ĮO6BponeHcKOH nepcnektuse. baikaxckue umenus 1: O6pas mupa G csioge u pumyajie, MockBa: MHCTUTYT CJIaBAHOBeJĮEHHA H OaJIKAHHCTHKH PAH, 3-32. Tororov, V. N & O. N. Trusacev [B. H. Tonoros, O. H. Teysaugs] 1962: Jluneauc- muueckull aHaiu3 cuopoHumos Bepxnez2zo Ilodnenpoesa. Mocksa: Hayka. Varrkeviciene, D. 2003: Apeiginins palabinimas. Liaudies kultūra 2003, Nr. 2, 8-14. 50 Auka ir aukuras. Žodžių kilmė bei semantinė motyvacija VarrkEvičius, V. 2003: Alkai: Baltų šventviečių studija. Vilnius: Diemedis. VALENTAS, S. 1997: Lingvistinis pasaulis poezijoje. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. VawNaGas, A. 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius: Mokslas. Vasmer, M. [M. ®acmer] 1996: Smumosiožuveckui cJro6apb pycckozo A3biKa 1-4. [l[epeBojį ¢ HeMenKoro H JjonojiHeHus O. H. Tpyčauesa. Caukr-IleTepOypr: A30yKa. VEeLius, N. 1986: Senovės lietuvių religija ir mitologija. Krikščionybė ir jos socialinis vaidmuo Lietuvoje. Vilnius: Mintis. VinoGrADOVA, A. N. [A. H. Bunoreaaosa] 1995: Bpocarts. CriagaHckue Opeenocmu: IMHOJTUHZBUCMUYeCKUU CJTOGAaps 8 namu momax, noj peaaxkuueit H. H. Tojicroro, 1. MockBa: MexayHapoaHble oTHOLIeHHA, 264-266. Vries, JAN pe 1962: Altnordisches etymologisches Worterbuch. Leiden: E. J. Brill. WaLDE, A., HormanN, J. B. 1938, 1954: Lateinisches etymologisches Worterbuch von A. Walde. 3., neubearbeitete Auflage von J. B. Hofmann, 1, 2. Heidelberg: Winter. ZAeHNER, R. C. 2003: The Dawn and Twilight of Zoroastrianism. London: Phoenix. ZINKEVICIUS, Z. [3. 3unkesuyioc] 1984: IlojibCKO-ATBAXCKHH CJIOBapHK? Batmo- c/lagsHeKue uccredosarus 1983, 3-29. ZINkEVICIUS, Z. 1985: Lenkuy-jotvingiy žodynėlis? Baltistica 21 (1), 61-82. ZINKEVICIUS, Z. 1990: Lietuvių kalbos istorija 4: Lietuvių kalba XVIII-XIX a. Vilnius: Mokslas. Dainius Razauskas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas Antakalnio 6, LT-10308 Vilnius liaudies. kultura@llke. lt 51