Mandagumas kaip reliatyvus kalbinis, socialinis ir kultūrinis reiškinys

Acta Linguistica Lithuanica LVIII (2008), 1 —15 Mandagumas kaip reliatyvus kalbinis, socialinis ir kultūrinis reiškinys INGA HILBIG Vilniaus universitetas The article deals with the pragmatic notion of linguistic politeness, en- compassing more than just language etiguette. Politeness is viewed as determined by the speech situation, in which, for the realisation of his communicative purposes, the speaker can avail himself of virtually any verbal means to convey respect or friendliness. Merely on the basis of the linguistic expression of politeness no cultural community can be considered more or less polite than others. Different cultural groups may prefer different politeness strategies and their realisations. The final section of the article presents a small qualitative investigation into the way requests are made in service encounters in Vilnius. The negative evaluation of Lithuanian politeness in the said situations results from different sociocultural notions about what communication in such situations should be like. 1. IVADINIS ZODIS Mandagumas, kaip vienas iš pagrindinių komunikacijos komponentų, be ku- rio žmonių bendravimas nebūtų įmanomas, domina įvairių humanitarinių ir socialinių sričių mokslininkus. Tačiau daugiausia jis tyrinėtas kaip tik lingvistiniu aspektu. Susidomėjimas kalbiniu mandagumu (angl. linguistic politeness), atskiros šakos teises įgijusia interakcinės pragmatikos sritimi, per pastarąjį amžiaus ketvirtį labai išaugo. Tačiau nors yra teigiama, kad šį reiškinį jau darosi sunku tirti dėl itin didelės jam skirtų darbų gausos (Sifi- anou, 2005: 263), lietuvių kalbos mandagumas pragmatiškai dar tik prade- damas tyrinėti. INGA HiILBIG 2. KALBOS ETIKETAS IR MANDAGUMAS Mandagumas gali būti suprantamas kaip bet kokie veiksmai, taip pat ir kal- biniai, padedantys išlaikyti minimalią žmonių sąveikos darną, „palaikyti ar sustiprinti pašnekovų tarpusavio santykius, kartais — apsisaugoti nuo jaučia- mo pavojaus“ (Čepaitienė, 2007: 11). Jis atsiskleidžia kaip labai įvairialy- pis, visą diskursą persmelkiantis reiškinys ir neapsiriboja vien gerų manierų ir etiketo knygose pateikiamomis etiketo formulėmis (Kerbrat-Orecchioni, 2005: 29). Vis dėlto nagrinėjamas terminas dažnai tapatinamas su panašia etiketo sąvoka. „Lietuvių kalbos žodyne“' pateikiama pirmoji iš devynių žodžio manda- gus reikšmių — „kuris gražaus elgesio, gerų manierų“. Žodis etiketas šiame ir „Dabartinės lietuvių kalbos Zodyne“? apibrėžiamas labai panašiai: „elgesio taisyklės ir formos kurioje nors visuomenėje; viešoji laikysena, manieros“. Kaip rašoma A. Kučinskaitės, „etiketas — papročiais virtusios žmonių elgesio taisyklės, apimančios išorinius tarpusavio bendravimo pasireiškimus“ (Ku- činskaitė, 1990: 3). Konkrečiai kalbos etiketas taip pat apibrėžiamas kaip „visuomenės priimtų kalbinių bendravimo normų visuma“, „kalbinės ben- druomenės dialoginėje kalboje vartojamos kalbos formulės (paprastai — su- stabarėjusios), kurios parodo mandagius / nemandagius pašnekovų santy- kius <...>“ (Čepaitienė, 2007: 68, 11). Atkreiptinas dėmesys, kad šiuose apibrėžimuose akcentuojamos taisyklės, normos, formos ir formulės. Kadan- gi yra teigiama, kad kalbos etiketas dažnai įvardijimas kaip kalbinis man- dagumas, apibūdinamas kaip kalbinė mandagumo raiška (Ten pat, 11, 20), būtų galima spręsti, kad mandagumo reiškinys sutelpa į etiketo reikalavimų rėmus. Tačiau anglų kalba publikuojamuose įvairių šalių kalbinio mandagumo specialistų pragmatikų darbuose kalbos etiketo terminas išvis nevartojamas (žr., pvz., Hickey, Stewart, 2005), o jei ir vartojamas, tai platesne reikšme (žr., pvz., Kasper, 1998). Kalbinis mandagumas suvokiamas ne tik kaip tam tikros visuomenės kalbinio elgesio taisyklių, normų paisymas, etiketo for- mulių vartojimas, galimas aptarti gana bendrai. Šis reiškinys tyrinėjamas "Cituojama „Lietuvių kalbos žodyno“ 2005 m. interneto versija (www.lkz.lt) *Cituojama „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ interneto versija (http://www.autoinfa.lt) Mandagumas kaip reliatyvus kalbinis, socialinis ir kultūrinis reiškinys tik kaip konkrečios kalbos vartosenos konkrečiame situaciniame kontekste ypatybė. Analizuojant natūraliais (stebėjimo) ir dirbtiniais (eksperimenti- niais) duomenų rinkimo metodais sukauptą medžiagą domimasi individu- aliais kalbėtojų pasirinkimais, kaip vartoti kalbą interakcijoje, ir praktiškai bet kokiomis lingvistinėmis išraiškomis, kuriomis pašnekovui rodoma ne tik pagarba, bet ir draugiškumas. Daugumos empirinių šnekos aktų mandagumo tyrimų teorinis pamatas arba bent jau atspirties taškas yra P. Brown ir S. Levinsono mandagumo teorija (1978, 1987). Nors ir turinti akivaizdžių trūkumų, daug kritikuota, tobulinta ir neigta, ji tebelaikoma nuodugniausia ir įtakingiausia. Pagrindi- nė šios teorijos sąvoka — viešasis žmogaus savęs paties įvaizdis (angl. face) (Goffman, 1967), kurį kiekvienas turi ir suvokia kitus turint. Pagal šią teo- riją interakcijoje mandagumas gali būti apibrėžtas kaip strateginis elgesys, kuriuo įvairiais būdais siekiama parodyti, kad yra rūpinamasi pašnekovo įvaizdžiu, stengiantis sušvelninti jam grėsmingus veiksmus (angl. face thre- atening acts) (pvz., prašymus, raginimus). Įvaizdis yra dvipusis: ne tik nega- tyvusis (distancinis) kurį puoselėjant siekiama išlaikyti atstumą, bendrauja- ma pagarbiai, bet ir pozityvusis (kontaktinis*), kai pabrėžiamas artimumas, draugiškumas. Kaip teigia patys įvaizdžio teorijos kūrėjai, būtent konvencionalių nega- tyviojo mandagumo strategijų realizacijos pavyzdžių yra pilnos etiketo kny- gos (Brown, Levinson, 1978: 135). O pozityviajam mandagumui perteikti gali būti pasitelkiama be kita ko ir, pvz., pašmaikštavimai ar net, kaip pa- stebėta vėlesnių tyrėjų, kalbos etiketo užribyje esantys keiksmai, įžeidimai (plačiau žr. Holmes, 1995: 10; Christie, 2005: 1). Kokių nors tipinių raiškos formų, į etiketo vadovėlius telpančių taisyklių, vartojamų ar vartotinų kal- binių formulių pastarojo tipo mandagumo raiškai praktiškai nėra, jis tarsi mažiau apibrėžtas, neformalus. Mandagumas gali būti reiškiamas net tik „autonominiais mandagumo * Distancinio ir kontaktinio mandagumo sąvokas vietoje kiek klaidinančių negatyviojo ir pozityviojo mandagumo terminų siūlo G Čepaitienė (plačiau žr. 2007: 25), savo daktaro disertacijoje jas vartoja rr E. Gudavičienė (2007). P. Brown ir S. Levinsono sukurtų sąvokų trūkumai buvo kritikuojami ir užsienio pragmatikų darbuose, bet vis delto jie šiuo metu atrodo visiškai įsigalėję. Todel galbūt dar būtų galima pasvarstyti, ar ir lietuvių kalbotyroje nevertėtų vartoti pirminių originalių amerikiečių mokslinin- kų terminų. Inga HILBIG aktais, kurių paskirties ir predikatinės galios tikslas yra pademonstruoti mandagumo konvenciją“, bet ir kitokiais, kurių „vartojimas suteikia jiems mandagumo pozymj tam tikrose situacijose“, kurie „atsieti nuo konkrečios vartosenos situacijos apskritai jokio mandagumo laipsnio nerodo“, nors kal- bos etiketo situacijoms tokių pasakymų G. Čepaitienė nepriskiria (žr. Če- paitienė, 2007: 37, 38). Pasak mokslininkės, tokios frazės pokalbiui nėra būtinos, bendrasis etiketas jų taip pat nereikalauja. Tačiau teigiama, kad pasiteiravus, pvz., Kaip išsimiegojote? gali būti „parodoma, kad pašnekovas yra vertinamas, rodomas dėmesys jam“ (žr. Ten pat, 38) — taigi vis dėlto iš- reiškiamas pozityvusis (kontaktinis) mandagumas. Minėta tyrėja aprašo nedidelę sociolingvistinę apklausą, per kurią paaiš- kėjo, kad iš dvidešimties seminare dalyvavusių studentų tik dviejų namuose įprasta atsiprašyti, o „kiti apskritai sunkiai suvokė, kodėl šeimos nariai tar- pusavyje turėtų vartoti kokias nors atsiprašymo formas“ (Čepaitienė, 2007: 28). Mokslininkė spėja, jog „pamažu formuojasi požiūris, kad kalbos eti- ketas — tik viešosios kalbos dalykas“. Tačiau ar kalbos etiketas nėra visada aktualesnis kalbėtojui renkantis negatyviojo (distancinio) mandagumo stra- tegiją, kai rūpi būtent pagarbi „viešoji laikysena“? Pozityvusis (kontaktinis) mandagumas labai dažnai išreiškiamas ir be jokių įprastų etiketo formulių. Pvz., netyčia atsitrenkus į šeimos narį galima atsiprašyti aiktelint ir rūpes- tingai pasiteiraujant: Neskauda? Ilokucinė tokio pasakymo galia, jo man- dagumo funkcija nėra eksplikuotos paviršinėje pasakymo struktūroje, bet akivaizdžios konkrečioje interakcijoje. 3. (NE)MANDAGIOS FORMOS IR REALI VARTOSENA Lietuvių kalbos etiketui skirtuose darbuose daugiausia siekta pateikti ir aprašyti kalbinių mandagumo išteklių inventorių (kaip lietuvių kalba galima kreiptis, pasisveikinti, padėkoti, ko nors palinkėti ir pan.), tyrinėta, kaip konkrečios kalbos etiketo formulės istoriškai buvo, nūdien yra ar kalbos kultūros požiūriu turėtų būti vartojamos mūsų kalboje apskritai — bendriau- siame socialiniame ir kultūriniame kontekste. Iš kitų darbų išsiskiria G. Čepaitienės išsami ir daug aprepianti monogra- fija „Lietuvių kalbos etiketas: semantika ir pragmatika“ (2007). Darbe pa- brėžiama, kad pragmatikai rūpi pasakymo interpretacija bei kalbinės raiškos atranka konkrečiame pokalbio kontekste. Tačiau analizuojamų duomenų Mandagumas kaip reliatyvus kalbinis, socialinis ir kultūrinis reiškinys pobūdis* lemia, kad tyrėjai prieinami tik tarsi objektyviai mandagūs pagal išorinę savo formą, semantiką pasakymai, kurių ilokucinė galia ir mandagu- mo funkcija iš tiesų yra nuspėjamos ir be konkretaus situacinio konteksto. Pvz., susitelkiama ties semantiniu prašymo paradigmos pagrindu: prašymų raiška performatyviniu veiksmažodžiu prašau, jaustuku prašom, kitais ben- drašakniais prašymą reiškiančiais žodžiais, imperatyvais, bet atsiribojama nuo „numanomų“, „užslėpto“ ilokucinio tikslo aktų, pvz., Taip traukia, ar ne- perpūs (kaip prašymas uždaryti langą) (žr. Ten pat, 154). Tai visai supranta- ma, nes pastarieji savo funkciją įgyja tik pavartoti konkrečioje bendravimo situacijoje. Gyvojoje kalboje tokių nekonvencionalių prašymų būna apstu, bet renkant ir analizuojant, tarkime, iš rašytinio tekstyno gautus pavyzdžius, kai tyrėjui neišvengimai tenka pradėti nuo pasakymo formos ir tik tada žiū- rėti jos funkcijos, jų aptikti labai sunku. Kalbinio mandagumo specialistų įsitikinimu, joks iš konkrečios pasaky- mo situacijos išimtas žodis ar frazė patys savaime negali būti laikomi nei objektyviai mandagiais, nei nemandagiais. Ten, kur jos tikimasi, nepavar- tota kalbos etiketo formulė išties gali sukelti pašnekovo nepasitenkinimą (Čepaitienė, 2007: 23). Tačiau kartais ir pavartota ten, kur jos visai nesiti- kima, kur kalbėtojui ji atrodo netinkama, mandagumo formulė gali sukel- ti panašų efektą, pvz., sudaryti perdėto manieringumo, santykių šaltumo įspūdį, kai labai artimas asmuo buityje nuolat kartoja ačiū už menkniekius. Dar daugiau, etiketo formulės gali būti sąmoningai pasitelkiamos ir tuomet, kai kalbėtojas nė neketina būti mandagus (pvz., Na, sveikinu! — treneris per svarbias varžybas su priešininku susimušusiam ir iš aikštės pašalintam pers- pektyviam futbolininkui). Įpykusio vadovo pasakyme Prašyčiau tučtuojau užbaigti šį darbą! žodis pra- šyčiau tikrai neturi mūsų kalbos etiketui skirtuose darbuose nurodyto nuo- lankumo, maldavimo atspalvio (žr. Čepaitienė 2007: 157), fiksuotos manda- *Labai įvairios analizuojamos medžiagos atrankos principai, jos imties statistinis aprašas monografijoje nera pateikiami. Tačiau iš pavyzdžių galima spręsti, kad dau- giausia remtasi VDU Dabartines lietuvių kalbos tekstyno duomenimis, įvairių žanrų rašytinių tekstų (grožinės, daugiausia klasikinės literatūros, XIX a. pab. — XX a. pr. kultūros veikėjų laiškų ir kt.) medžiaga, o dabartinės sakytinės kalbos į analizę įtraukta palyginti mažai. Inca HiLBIG gios, kalbetojo dvejones, kukluma perteikianc¢ios reikSmeés® (Zr. Kučinskaitė, 1990: 44). „Pokalbių telefonu etikete“ pateikiamas lietuviškų prašymų in- formacijai gauti skirstymas į žemiausio (pvz., prašom pasakyti), aukštesnio, arba neutralaus (pvz., norėčiau paprašyti), ir aukšto mandagumo laipsnio (pvz., gal galėtumėt man pasakyti) taip pat nėra absoliutus, ir skirtingas išraiš- kas, kaip pastebi pačios knygos autorės, renkamės ne tik atsižvelgdami į tai, „ar prašomoji informacija mums yra labai svarbi“ (Čepaitienė, Steigvilaitė- Urbietienė, 2003). Į mandagumą kaip izoliuoto pasakymo lygio reiškinį gilintasi daugybėje ankstyvųjų jam skirtų darbų. Paaiškėjo, kad ranguodami iš konteksto išim- tus pasakymus vienos kalbinės bendruomenės atstovai iš esmės labai gerai sutaria dėl jų mandagumo, ir kuo išraiškos gramatiškai sudėtingesnės, ilges- nės, oficialesnės, tuo aukščiau mandagumo skalėje jos atsiduria. Tačiau rea- lioje komunikacijoje, kur esama kalbėjimo tikslo, ilgiau, oficialiau ir ne taip tiesiogiai — nebūtinai savaime mandagiau. Per daug oficialumo, kuris dažnai tapatinamas su mandagumu, lygiai kaip ir per mažai jo, gali būti nemanda- gu, pabrėžti atstumą tarp pašnekovų, skambėti ironiškai ir pan. Pragmatikai nėra įdomios neutralios, absoliučios atskirų lingvistinių for- mų vartosenos taisyklės. Kalbinio mandagumo tyrėjams rūpi, kaip tam tikra forma strategiškai pasitelkiama kalbėtojo tikslui pasiekti, o stebėdami atlie- kamą šnekos aktą matome, kad tarp kalbinės formos ir šnekos akto manda- gumo sampratos nebūtinai esama ryšio (Thomas, 1995: 156). Mandagu yra tai, kas kalbos vartotojams atrodo tinkama vykstant konkrečiam komunika- ciniam įvykiui. 4. MANDAGUMAS IR KULTŪRA Mandagumas yra reliatyvus ir kalbant apie skirtingas jo apraiškas įvairiose kultūrose. Apskritai jis laikytinas bendru žmonių visuomenėms reiškiniu, nes tenkina universalius jų poreikius. Tačiau pagal skirtingą tų poreikių svarbą iš galimų mandagumo realizacijos išteklių skirtingų kultūrų atstovai * „Tariamosios nuosakos formomis prašyčiau labai subtiliai išreiškiamas mandagus kreipimasis į asmenį, kai norima parodyti, kaip pageidaujamas veiksmas ar daiktas prašytojui reikalingas, naudingas, teikiantis malonumo, bet prašantysis iš kuklumo ir pagarbos asmeniui, į kurį kreipiasi, lyg ir varžosi, stengiasi kuo mandagiau savo pageidavimą pasakyti“ (Kučinskaitė, 1990: 44). Mandagumas kaip reliatyvus kalbinis, socialinis ir kultūrinis reiškinys pasirenka ir įtvirtina skirtingus kalbinius bei nekalbinius būdus jam reikšti (Sifianou, 2000: 46, 93). Tai, kaip suprantamas mandagumas, kaip jis pertei- kiamas, kas yra mandagus kam ir panašiai, skirtingose kultūrose nepaprastai įvairuoja (Holtgraves, 2005: 73). Ilgą laiką pragmatikos moksle dominavę anglakalbiai teoretikai kėlė ir teoriškai nagrinėjo neva bendrus, o iš tiesų dažnai tik anglų kalbai būdingus mandagumo principus, įprastines anglosaksiškas pokalbio ypatybes tapa- tindami su žmogišku kalbiniu elgesiu apskritai, o kultūriniams skirtumams teikdami nebent visai menką reikšmę. Pavyzdžiui, kadangi anglų kalbos liepiamosios nuosakos formos paprastai vartojamos liepimams, įsakymams reikšti, buvo etnocentriškai teigiama, kad mandagiai prašant apskritai yra vengiama imperatyvų (Clark, Schunk, 1980: 111). Tačiau ši kalba tiesiog atspindi anglosaksišką kultūrinę tradiciją, kuri itin iškelia ir pabrėžia indi- vido privatumą ir laisvę. Kadangi ko nors prašant visada daugiau ar mažiau kėsinamasi į adresato veiksmų laisvę, anglų kalboje bet kokiems, net ir visai nedideliems ir įvaizdžiui beveik negrėsmingiems prašymams yra įsitvirti- nusios negatyviajam (distanciniam) mandagumui būdingesnės netiesioginės raiškos formos, mažinančios prašymo primygtinumą, švelninančios iloku- cinę jo galią. Jomis adresantas tarsi vengia primesti savo valią adresatui, palieka jam daugiau galimybių atsisakyti patenkinti prašymą. Todėl britas G. Leechas teigė, kad negatyvusis mandagumas yra tarsi „rimtesnis“ būdas išreikšti dėmesį kitam (Leech, 1983: 133), o amerikiečiai P. Brown ir S. Levinsonas savo darbe šiam mandagumo tipui skiria kone triskart daugiau vietos nei pozityviajam (Brown, Levinson, 1978). Tačiau atstumas ir rūpestis kito privatumu ne visose kultūrose yra tokia didelė vertybė ir, kaip paliudyta daugybe kitų kalbų empirinių tyrimų, kai kurios kultūrinės bendruomenės yra labiau linkusios į pozityviojo (kontak- tinio) mandagumo tipą. Jose privatumo poreikį dažnai nusveria kolekty- viškumo jausmas. Aiški perskyra tarp savos ir svetimos grupės atstovų su savaisiais leidžia bendrauti labai betarpiškai. Glaudūs ryšiai, abipusė sava- noriška priklausomybė tokiose kultūrose yra svarbiau už individo laisvę, todėl apsunkinti kito per daug nesibijoma ir prašymai, užuot kėlę grėsmę kito įvaizdžiui, kaip tik stiprina santykius, vienija, todėl gali ir netgi turi būti reiškiami labai tiesiogiai (žr., pvz., Sifianou, 2000; Marguez Reiter, 2005). Tokia jų raiška visiškai priimtina ir didesnio galios skirtumo visuomenėse esant asimetriniams bendraujančiųjų santykiams. INGA HiLBIG Skirtingas mandagumo suvokimas ir raiška yra didelis kultūrinių nesu- sipratimų šaltinis tarpkultūrinėje komunikacijoje. Jų kyla tada, kai pasaky- mams viena kalba suteikiama klaidinga ilokucinė galia — tokia, kokia ji yra kitoje kalboje. Pvz., angliškai kalbančių Rytų europiečių prašymams reikšti vartojami imperatyvai britams dažnai nuskamba kaip įžeidūs liepimai. Bū- tent į pozityvųjį (kontaktinį) mandagumą orientuotoms visuomenėms, pa- sižyminčioms ir tiesiogiškesne prašymų raiška, dažniausiai klijuojamos „ne- mandagiųjų“ etiketės (Sifianou, 2000: 43). Antra vertus, „mandagiųjų“ britų šneka kitų kultūrų atstovams neretai atrodo perdėm įmantri, nenuoširdi. Tokie stereotipiniai vertinimai būtų objektyvūs tik tuo atveju, jei man- dagumo samprata būtų universali. Tačiau taip nėra, ir kiekviena kultūrinė bendruomenė gali būti mandagi savaip. Nėra jokio standarto, pagal kurį galima nuspręsti, kad vienos kultūros atstovai yra (ne)mandagesni už kitos. Vien pagal lingvistines išraiškas, komunikacijos būdus negalima teigti, kad vienos tautos su žmonėmis elgiasi, gražiau, mandagiau nei kitos (Thomas, 1995: 150). Kalbiniai interakcijos būdų skirtumai yra veikiami kur kas gi- lesniy kultūrinių aspektų nei vien mandagumo normos (Wierzbicka, 1985: 145) — juos lemia skirtingos visuomeninės bei vertybių sanklodos. 5. LIETUVIŲ (NE)MANDAGUMAS Lietuviai tiek svetimšalių kartais yra pavadinami, tiek patys neretai vieni kitus laiko nemandagiais. Didžioji dauguma nepasitenkinimų girdima dėl mūsų bendravimo su nepažįstamaisiais viešumoje. Tokios nuomonės paska- tino atkreipti dėmesį į lietuvių bendravimą viešosiose vietose, susitelkiant ties prašymų šnekos aktais. Penkis 2006-2007 m. mėnesius Vilniuje (gatvėse, universitete, trans- porte, kavinėse, maisto parduotuvėse, vaistinėse, poliklinikoje, pašte ir kt.) atsitiktine tvarka buvo užsirašinėjami nugirsti trumpi prašymai. Stengtasi užfiksuoti kuo daugiau žodinio pokalbio konteksto, buvo nurodoma jo vieta, trumpai apibūdinami pašnekovai, pasirašoma pastabų apie paralingvistines jų kalbos ypatybes, kūno kalbą. Iš viso surinkta apie 150 rūpimų šnekos aktų pavyzdžių. Dauguma jų (apie 100) pavyko užsirašyti prekybos bei paslaugų situacijose. Kadangi pastarosios yra gana aiškios ir apibrėžtos vietos, komu- nikacijos scenarijaus, bendraujančiųjų socialinių vaidmenų požiūriu ir pra- šymai yra pagrindiniai jose atliekami šnekos aktai, nutarta apsiriboti jomis. Šiame skyrelyje pateikiama keletas pastebėjimų apie ryškiausias vilniečių Mandagumas kaip reliatyvus kalbinis, socialinis ir kultūrinis reiškinys prašymų minėtose situacijose ypatybes ir galimus sociokultūrinius mūsų ko- munikaciją aptariamose situacijose veikiančius veiksnius. Individualistinėms kultūroms nebūdinga ryški perskyra tarp „savų“ ir „svetimų“, ir su visais žmonėmis palyginti panašiai — dažniausiai taikant konvencionalias negatyviojo (distancinio) mandagumo strategijas (Fukushi- ma, 2000: 188). Panašu, kad sparčiai individualėjančioje, bet vis dar labiau kolektyvistinėje lietuvių visuomenėje tiesius mūsų prašymus, kai adresato neprašoma ko nors didelio“, leidžia itin didelis arba labai mažas socialinis nuotolis (angl. social distance — čia suprantamas kaip artimumo, pažinties laipsnis) ir didelis galios skirtumas (angl. power distance) tarp pašnekovų, kai adresantas užima viršesnę poziciją. „Tarp Rytų ir Vakarų europiečių esama pokalbio stiliaus skirtumų: vaka- riečiai kalba norėdami palaikyti ryšį. Rytų europiečiai šneka pirmiausia tu- rėdami instrumentinį tikslą ir tyloje jaučiasi visai patogiai“ (Keevalik, 2005: 214, cit. Giles ir kt. 1992: 220). Nors dėl šio labai plataus apibendrinimo teisingumas privačiame lietuvių bendravime abejotinas, jis atrodo visai tin- kamas kalbant apie bendravimą tarp nepažįstamųjų. Bent jau įprastinėse kasdienėse prekybos ir paslaugų situacijose Vilniuje interakcijos dažniau- siai labai nedaug. Esant aiškiai nustatytoms komunikantų teisėms bei parei- goms, klientas be jokių įžangų gali tiesmukai pateikti savo prašymą (dažnai tai būna vieninteliai jo ištariami žodžiai), darbuotojas gali tylomis paduoti norimą daiktą ar suteikti paslaugą, o jei prireikia — taip pat tiesiai papra- šyti to, kas būtina pastarojo prašymui patenkinti (pvz., pasirašyti ant čekio ar luktelėti). Kadangi nemanoma, kad kyla kokia nors grėsmė įvaizdžiams, dažnai nė viena pusė nepasitelkia ne tik jokio negatyviojo (distancinio) mandagumo jiems išsaugoti, bet ir nereiškiamas daugybei kultūrų tokiose situacijose įprastas verbalinis ir neverbalinis pozityvusis (kontaktinis) man- dagumas (pvz., nėra persimetama nereikšmingomis frazėmis, nepalaikomas ilgėlesnis akių kontaktas, nesišypsoma, nejuokaujama)’. Ryškiausia viena * Prašymo dydį (angl. size of imposition) lemia šie veiksniai: kiek laiko ir pastangų reikia jam patenkinti, kokia fizinė ar psichologinė fizinė našta užkraunama adresatui, ar adresantas turi teisę prašyti, o adresatas — privalo patenkinti prašymą, ir kiek tas prašymas įprastas konkrečioje situacijoje (Fukushima, 2000: 188). "Apie prekybos ir paslaugų situacijas čia kalbama labai apskritai, nors jos gali būti skirstomos pagal tai, kokioje konkrečiai aplinkoje vyksta (pvz., prekybos centre ar mažoje parduotuvėje), pagal situacijos kasdieniškumą, įprastumą (pvz., perkamas INGA HiLBIG su pozityviuoju mandagumu paprastai tapatinama ypatybė — labai tiesmuka prašymų raiška. Tokių į pranešimo turinį, o ne į komunikantų santykį orientuotų pokalbių tarp nepažįstamųjų įprastinėse aptarnavimo situacijose užfiksuota daugiau- sia. Tarp surinktos medžiagos dominuoja trumpos eliptinės objektinės prašy- mų konstrukcijos, kuriomis tiesiog nurodoma, kas norima gauti: Mergina kavinėje: — Man prašom keptos vištienos salotų. Jauna moteris sulčių bare: — Morkų ir obuolių sulčių. — Čia gersit? — Išsinešimui. Buteliuka. Senas vyras vaistinėje: —-— „Clotrimazolum“. —- Tepalą? — Taip. Situacija pašte: — Prašom. — Registruotą (jauna moteris tiesia voką). Vaikinas prie autobusų stoties kasos langelio: — Laba diena, sekmadienį du studentiškus į Rokiškį pro Svedasus. Surinkta ir daug liepiamąja nuosaka išreikštų klientų prašymų: Mergina prie prekystalio kepyklėlėje: — Duokit mineralinio gazuoto šalto (duoda pinigus). Pusamžis vyras maisto parduotuvėje prie žuvų skyriaus: — Laba diena. Duokit... dvi silkes gal. laikraštis ar kompiuteris) — nuo to labai priklauso, kiek interakcinis yra bendravimas (Traverso, 2001: 423). Šiam tyrimui prašymai rinkti labai įvairiose prekybos ir pa- slaugų vietose, bet tik kasdienėse įprastose situacijose. 10 Mandagumas kaip reliatyvus kalbinis, socialinis ir kultūrinis reiškinys Jaunas vyras padavėjai kavinėje (iš tolo): — Panele, paskaičiuokit, gerai? Vidutinio amžiaus mikroautobuso keleivė vairuotojui: — Prie sankryžos sustokit. Užfiksuoti nedideli pardavėjų ar paslaugų tiekėjų prašymai dažniausiai reikšti būtent imperatyvais: Pardavėja drabužių parduotuvėje: — PIN kodą jveskit prašau. Poliklinikos registratorė paskambinusiam pacientui: — Palaukit truputį. Maršrutinio autobuso palydovė pasienyje keleiviams: — Paruoškit pasus. Banko darbuotoja: — Asmens dokumentą duokit. Kaip matyti iš visų pateiktų pavyzdžių, kartais prieš prašant pasisveikina- ma, vartojami leksiniai mandagumo žymekliai prašom, prašau, prašymą švel- ninantis truputį, abejonę perteikianti dalelytė gal, sutikimo siekiantis gerai?, pagarbus kreipinys panele. Tačiau ir pačios vienos liepiamosios nuosakos antrojo daugiskaitos asmens formos duokit, paskaičiuokit, palaukit ir kt. nedi- deliems prašymams aptariamose situacijose suteikia pakankamai mandagu- mo. Būdama asmenuojama, lietuvių, kaip ir daugybės kitų kalbų, liepiamoji nuosaka dažnai yra tinkama mandagiai paprašyti tuomet, kai prašymas ne- didelis, pagrįstas. Liepiamosios nuosakos, kaip ir trumpų objektinių prašy- mų konstrukcijų, vartosenos tinkamumą būtų galima paaiškinti efektyvumo siekimu — į kito poreikius atsižvelgiama taupant jo (taip pat ir savo) laiką bei energiją (Kerbrat-Orecchioni, 2005: 36). Tačiau aptariamose situacijose nukrypus nuo įprastinio pokalbio scena- rijaus, pvz., kai prašoma ko nors didesnio, ko adresatas vienareikšmiškai neprivalo atlikti, užfiksuotos tik daugiau ar mažiau netiesioginės klausimų konstrukcijos — tipiška negatyviojo (distancinio) mandagumo raiška. Tei- 11 Inca HiLBIG ravimasis apie adresato galimybes atlikti kalbétojo norimą veiksmą tokiu atveju ir yra pats prašymas: Kasininkė vidutinio amžiaus vyrui: — Trijų centų neturėsit? Jaunuolis šokolado parduotuvėlėje pardavėjai: — Gal turit po 10 Lt pakeist? Moteris knygyno pardavėjai, neradusiai jos ieškomos knygos: — O jūs negalėtumėt paskambinti į knygyną „Rotas“ Pylimo gatvėj? Gal ten bus... Mergina tarpmiestinio autobuso vairuotojui: —- O galima, aš perduosiu jums užrašus nuvežti? Apskritai didelė orientacija į pranešimą, o ne į interakciją prekybos ir paslaugų situacijose rodo didelį socialinį nuotolį tarp sąveikaujančiųjų, ku- rie neketina leistis į jokį kitokį bendravimą. Tokie pozityviojo (kontaktinio) mandagumo raiškos būdai kaip pasisveikinimai, šypsenos, ilgesnis akių kon- taktas, fatinė komunikacija mūsų kultūroje atrodo skirti išimtinai bendravi- mui su pažįstamais žmonėmis. Kitas svarbus aptartinas veiksnys, manytina, yra galios skirtumas. Įvykus radikaliam ekonominės sistemos pokyčiui galios skirtumas tarp paslaugą ar prekę siūlančiojo ir kliento lyg ir turėjęs visiškai apsiversti, bet per daug metų nusistovėję santykiai ir komunikacijos būdai, suprantama, taip greit nekinta. Gali būti, kad dviejų aptarnavimo kultūrų sankirtoje tiek klientas, tiek paslaugos tiekėjas neretai abu mano esą viršesni ir tai taip pat lemia minimalias formaliasias mandagumo raiškos priemones. Taigi prašant ko nors nedidelio, pagrįsto, esant dideliems socialiniam nuotoliui, galios skirtumui, bendravimas aptarnavimo situacijose atrodo esąs labai tiesmukas ir kalbos požiūriu taupus — tai būdinga pozityviajam (kon- taktiniam) mandagumui, nors šiuo atveju tokia raiška kaip tik pasitelkiama atstumui žymėti. Naudojama santykiams „Ssušildyti“, ši strategija apima kur kas daugiau. Tarp surinktos medžiagos buvo ir keletas tokių pavyzdžių, kur tiek paslaugų tiekėjai, tiek klientai pasitelkė ir kitokių verbalinių pozityviojo mandagumo raiškos priemonių, pvz.: 12 Mandagumas kaip reliatyvus kalbinis, socialinis ir kultūrinis reiškinys Vyras konditerijos parduotuvėje pardavėjai (šypsodamasis): — Man ty pyragaičių kur su „kojytėm“ pasverkit — gal gi neišsibėgios, sakau. Moteris konditerijos parduotuvėje pardavėjai: —- Šitie jūsų sausainiukai labai skanūs — duokit kokius du šimtus gramų. Jauna vaistininkė senam vyrui: — Receptuką parodykit man. Banko darbuotoja vyresnei klientei: — Tik kitą kartą, ponia, būkit gera, pasiskambinkit prieš ateidama. Kaip matyti, prašant čia pajuokauta, pasitelkta deminutyvų, pagyrimas, apeliacija į pašnekovo gerumą. Nepaisant tų pačių tiesmuky prašymų, šios priemonės daro bendravimą mandagų kurdamos jaukią ir draugišką atmos- ferą, kur darnus bendravimas palaikomas ir be jokių ačiū, prašom, ar nega- lėtumėt, o dar didesnį vaidmenį nei reiškiant negatyvųjį (distancinį) man- dagumą vaidina intonacija, neverbaliniai signalai. Tačiau šis mandagumo tipas, kaip pastebi ir G. Čepaitienė (2007: 90), daug ryškesnis, būdingesnis ir įvairiau atsiskleidžia bendraujant su artimais, pažįstamais žmonėmis. Įsitvirtinusi rinkos ekonomika ir intensyvūs daugybės lietuvių kontak- tai su Vakarų kultūromis keičia įprastas mandagumo normas, kurios iki tol nebuvo kvestionuojamos (pvz., sovietiniais metais turbūt niekas nepasiges- davo pardavėjų padėkų). Taigi ne tik kai kuriems užsieniečiams, bet ir prie kitokių santykių aptarnavimo srityje įprantantiems lietuviams išties gali at- rodyti, kad mandagumo mums ten trūksta. Vis dėlto jokia bendruomenė ne- gali būti nemandagi, nes kiekvienai rūpi darnus ir efektyvus bendravimas. Tačiau tos pačios kultūros atstovai nebūtinai turi tas pačias vertybes, laikosi tų pačių požiūrių bei nuostatų. Nuomonę, kad aptarnavimo situacijose esa- me nemandagūs, turbūt lemia skirtingas sociokultūrinis įsivaizdavimas, kaip dera elgtis prekybos bei paslaugų situacijose bei viešumoje su nepažįstamai- siais apskritai. Mūsų elgesys mandagumo požiūriu dažnai nuvertinamas mus lyginant ir patiems lyginantis su neva kultūringesnėmis, „mandagesnėmis“, o iš tiesų — turbūt tiesiog kitokio mandagumo tipo kultūromis. 13 Inga HiLBIG 5. BAIGIAMOSIOS PASTABOS Lietuvių kalbiniu mandagumu lingvistinės pragmatikos požiūriu dar tik pra- dedama domėtis. Remiantis mūsų kalbinės elgsenos stebėjimais ir atlikto tyrimo prekybos bei paslaugų situacijose rezultatais keliama hipotezė, kad lietuviai yra labiau linkę į pozityviojo (kontaktinio) mandagumo tipą. Ta- čiau tai dar reikės tikrinti tolesniais gyvosios kalbos tyrimais įvairiose tar- pasmenio bendravimo srityse, susitelkiant į konkretų šnekos aktų vartose- nos kontekstą. Būtų įdomu paanalizuoti ir kaip mūsų kalbinis mandagumas skleidžiasi didesnėse šnekos atkarpose, labiau atsižvelgti į paralingvistinius bei neverbalinius jo aspektus, palyginti skirtingų lyčių, gimtakalbių ir ne- gimtakalbių, skirtingų šalies regionų atstovų kalbinį mandagumą. Lietuvių kalbinį mandagumą taip pat būtų verta sugretinti su kitų kalbų bei kultūrų mandagumo raiška, nes geriausiai suprasti ir pažinti savo kalbėjimo būdus, jų savitybes galima lyginantis su kitais. LITERATŪRA Brown, P. & S. Levinson, 1978, 1987: Politeness. Some universals in language usage. Cambridge: Cambridge University Press. Curistie, Ch. 2005: Editorial. Journal of Politeness Research 1, 1-7. Crark, H. & D. ScHunk, 1980: Polite responses to polite requests. Cognition 8, 111-143. ČEPAITIENĘ, G. 2007: Lietuvių kalbos etiketas. Semantika ir pragmatika. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. ČEPAITIENE, G. & D. STEIGVILAITĖ-URBIETIENE 2003: Pokalbių telefonu etiketas. Kaunas: Šviesa. FukusniųMaA, S. 2000: Requests and culture: politeness in British English and Japanese. Bern: Lang. GiLEs, H., N. Courranp & J. Wiemann, 1992: “Talk is cheap...”, but “My word is my bond”: Beliefs about talk. In: K. Boron & H. Kwok, eds., Sociolinguistics Today: International Perspectives. London & New York: Routledge, 218-241. 14 Mandagumas kaip reliatyvus kalbinis, socialinis ir kultūrinis reiškinys GorFMAN, E. 1967: Interaction ritual: Essays on face-to-face behavior. New York: Garden City. Gupaviciene, E. 2007: Lietuvių kalbos direktyvai. Daktaro disertacija. Horrcaaves, T. 2005: Social psychology, cognitive psychology, and linguistic po- liteness. Journal of Politeness Research 1, 73-93. Kasper, G. 1998: Linguistic Etiquette. In: F. Coulmas, ed., Handbook of Sociolinguistics. Blackwell Publishing, 374-385. KEEVALLIK, E. 2005: Politeness in Estonia: A matter of fact style. In: L. Hickey RX M. STEWART, eds., Politeness in Europe. Clevedon: Multilingual Matters, 203-214. KucinskalrTe, A, 1990: Lietuvių kalbos etiketas. Vilnius: Mokslas. LeecH, G. 1983: Principles of pragmatics. London & New York: Longman. MARQUEZ REITER, R. 2000: Linguistic politeness in Britain and Uruguay. A contrastive study of requests and apologies. Amsterdam: John Benjamins. SiFIANOU, M. 2000 [1992]: Politeness phenomena in England and Greece. Cross-cultural perspective. Oxford: Oxford University Press. SIFIANOU, M. & E. AntonorouLou, 2005: Politeness in Greece: The politeness of involvement. In: L. Hickey & M. Stewart, eds., Politeness in Europe. Clevedon: Multilingual Matters, 263-276. Thomas, J. 1995: Meaning in interaction. An introduction to pragmatics. London: Harlow. Traverso, V. 2001: Syrian service encounters: a case of shifting strategies within verbal exchange. Pragmatics 11:4, 421-444. Wierzsicka, A. 1985: Different cultures, different languages, different speech acts: Polish vs. English. Journal of Pragmatics, 9 (2-3), 145-178. Inga Hilbig Lituanistiniy studijy katedra Vilniaus universitetas Universiteto g. 5, 01122 Vilnius, Lietuva Inga. [email protected] 15