Mandagumas kaip reliatyvus kalbinis, socialinis ir kultūrinis reiškinys

Acta Linguistica Lithuanica LVIII (2008), 1 – 15 Mandagumas kaip reliatyvus kalbinis, socialinis ir kultūrinis reiškinys Inga Hilbig Vilniaus universitetas The article deals with the pragmatic notion of linguistic politeness, encompassing more than just language etiquette. Politeness is viewed as determined by the speech situation, in which, for the realisation of his communicative purposes, the speaker can avail himself of virtually any verbal means to convey respect or friendliness. Merely on the basis of the linguistic expression of politeness no cultural community can be considered more or less polite than others. Different cultural groups may prefer different politeness strategies and their realisations. The final section of the article presents a small qualitative investigation into the way requests are made in service encounters in Vilnius. The negative evaluation of Lithuanian politeness in the said situations results from different sociocultural notions about what communication in such situations should be like. 1. ĮVADINIS ŽODIS Mandagumas, kaip vienas iš pagrindinių komunikacijos komponentų, be kurio žmonių bendravimas nebūtų įmanomas, domina įvairių humanitarinių ir socialinių sričių mokslininkus. Tačiau daugiausia jis tyrinėtas kaip tik lingvistiniu aspektu. Susidomėjimas kalbiniu mandagumu (angl. linguistic politeness), atskiros šakos teises įgijusia interakcinės pragmatikos sritimi, per pastarąjį amžiaus ketvirtį labai išaugo. Tačiau nors yra teigiama, kad šį reiškinį jau darosi sunku tirti dėl itin didelės jam skirtų darbų gausos (Sifianou, 2005: 263), lietuvių kalbos mandagumas pragmatiškai dar tik pradedamas tyrinėti. 1 Inga Hilbig 2. KALBOS ETIKETAS IR MANDAGUMAS Mandagumas gali būti suprantamas kaip bet kokie veiksmai, taip pat ir kalbiniai, padedantys išlaikyti minimalią žmonių sąveikos darną, „palaikyti ar sustiprinti pašnekovų tarpusavio santykius, kartais – apsisaugoti nuo jaučiamo pavojaus“ (Čepaitienė, 2007: 11). Jis atsiskleidžia kaip labai įvairialypis, visą diskursą persmelkiantis reiškinys ir neapsiriboja vien gerų manierų ir etiketo knygose pateikiamomis etiketo formulėmis (Kerbrat-Orecchioni, 2005: 29). Vis dėlto nagrinėjamas terminas dažnai tapatinamas su panašia etiketo sąvoka. „Lietuvių kalbos žodyne1 pateikiama pirmoji iš devynių žodžio mandagus reikšmių – „kuris gražaus elgesio, gerų manierų“. Žodis etiketas šiame ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne2 apibrėžiamas labai panašiai: „elgesio taisyklės ir formos kurioje nors visuomenėje; viešoji laikysena, manieros“. Kaip rašoma A. Kučinskaitės, „etiketas – papročiais virtusios žmonių elgesio taisyklės, apimančios išorinius tarpusavio bendravimo pasireiškimus“ (Kučinskaitė, 1990: 3). Konkrečiai kalbos etiketas taip pat apibrėžiamas kaip „visuomenės priimtų kalbinių bendravimo normų visuma“, „kalbinės bendruomenės dialoginėje kalboje vartojamos kalbos formulės (paprastai – sustabarėjusios), kurios parodo mandagius / nemandagius pašnekovų santykius <...>“ (Čepaitienė, 2007: 68, 11). Atkreiptinas dėmesys, kad šiuose apibrėžimuose akcentuojamos taisyklės, normos, formos ir formulės. Kadangi yra teigiama, kad kalbos etiketas dažnai įvardijimas kaip kalbinis mandagumas, apibūdinamas kaip kalbinė mandagumo raiška (Ten pat, 11, 20), būtų galima spręsti, kad mandagumo reiškinys sutelpa į etiketo reikalavimų rėmus. Tačiau anglų kalba publikuojamuose įvairių šalių kalbinio mandagumo specialistų pragmatikų darbuose kalbos etiketo terminas išvis nevartojamas (žr., pvz., Hickey, Stewart, 2005), o jei ir vartojamas, tai platesne reikšme (žr., pvz., Kasper, 1998). Kalbinis mandagumas suvokiamas ne tik kaip tam tikros visuomenės kalbinio elgesio taisyklių, normų paisymas, etiketo formulių vartojimas, galimas aptarti gana bendrai. Šis reiškinys tyrinėjamas 1 Cituojama „Lietuvių kalbos žodyno“ 2005 m. interneto versija (www.lkz.lt) 2 Cituojama „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ interneto versija (http://www.autoinfa.lt) 2 Mandagumas kaip reliatyvus kalbinis, socialinis ir kultūrinis reiškinys tik kaip konkrečios kalbos vartosenos konkrečiame situaciniame kontekste ypatybė. Analizuojant natūraliais (stebėjimo) ir dirbtiniais (eksperimentiniais) duomenų rinkimo metodais sukauptą medžiagą domimasi individualiais kalbėtojų pasirinkimais, kaip vartoti kalbą interakcijoje, ir praktiškai bet kokiomis lingvistinėmis išraiškomis, kuriomis pašnekovui rodoma ne tik pagarba, bet ir draugiškumas. Daugumos empirinių šnekos aktų mandagumo tyrimų teorinis pamatas arba bent jau atspirties taškas yra P. Brown ir S. Levinsono mandagumo teorija (1978, 1987). Nors ir turinti akivaizdžių trūkumų, daug kritikuota, tobulinta ir neigta, ji tebel aikoma nuodugniausia ir įtakingiausia. Pagrindinė šios teorijos sąvoka – viešasis žmogaus savęs paties įvaizdis (angl. face) (Goffman, 1967), kurį kiekvienas turi ir suvokia kitus turint. Pagal šią teoriją interakcijoje mandagumas gali būti apibrėžtas kaip strateginis elgesys, kuriuo įvairiais būdais siekiama parodyti, kad yra rūpinamasi pašnekovo įvaizdžiu, stengiantis sušvelninti jam grėsmingus veiksmus (angl. face threatening acts) (pvz., prašymus, raginimus). Įvaizdis yra dvipusis: ne tik negatyvusis (distancinis) kurį puoselėjant siekiama išlaikyti atstumą, bendraujama pagarbiai, bet ir pozityvusis (kontaktinis3), kai pabrėžiamas artimumas, draugiškumas. Kaip teigia patys įvaizdžio teorijos kūrėjai, būtent konvencionalių negatyviojo mandagumo strategijų realizacijos pavyzdžių yra pilnos etiketo knygos (Brown, Levinson, 1978: 135). O pozityviajam mandagumui perteikti gali būti pasitelkiama be kita ko ir, pvz., pašmaikštavimai ar net, kaip pastebėta vėlesnių tyrėjų, kalbos etiketo užribyje esantys keiksmai, įžeidimai (plačiau žr. Holmes, 1995: 10; Christie, 2005: 1). Kokių nors tipinių raiškos formų, į etiketo vadovėlius telpančių taisyklių, vartojamų ar vartotinų kalbinių formulių pastarojo tipo mandagumo raiškai praktiškai nėra, jis tarsi mažiau apibrėžtas, neformalus. Mandagumas gali būti reiškiamas net tik „autonominiais mandagumo 3 Distancinio ir kontaktinio mandagumo sąvokas vietoje kiek klaidinančių negatyviojo ir pozityviojo mandagumo terminų siūlo G. Čepaitienė (plačiau žr. 2007: 25), savo daktaro disertacijoje jas vartoja ir E. Gudavičienė (2007). P. Brown ir S. Levinsono sukurtų sąvokų trūkumai buvo kritikuojami ir užsienio pragmatikų darbuose, bet vis dėlto jie šiuo metu atrodo visiškai įsigalėję. Todėl galbūt dar būtų galima pasvarstyti, ar ir lietuvių kalbotyroje never tėtų vartoti pirminių originalių amerikiečių mokslininkų terminų. 3 INGA HILBIG aktais, kurių paskirties ir predikatinės galios tikslas yra pademonstruoti mandagumo konvenciją“, bet ir kitokiais, kurių „vartojimas suteikia jiems mandagumo požymį tam tikrose situacijose“, kurie „atsieti nuo konkrečios vartosenos situacijos apskritai jokio mandagumo laipsnio nerodo“, nors kalbos etiketo situacijoms tokių pasakymų G. Čepaitienė nepriskiria (žr. Čepaitienė, 2007: 37, 38). Pasak mokslininkės, tokios frazės pokalbiui nėra būtinos, bendrasis etiketas jų taip pat nereikalauja. Tačiau teigiama, kad pasiteiravus, pvz., Kaip išsimiegojote? gali būti „parodoma, kad pašnekovas yra vertinamas, rodomas dėmesys jam“ (žr. Ten pat, 38) – taigi vis dėlto išreiškiamas pozityvusis (kontaktinis) mandagumas. Minėta tyrėja aprašo nedidelę sociolingvistinę apklausą, per kurią paaiškėjo, kad iš dvidešimties seminare dalyvavusių studentų tik dviejų namuose įprasta atsiprašyti, o „kiti apskritai sunkiai suvokė, kodėl šeimos nariai tarpusavyje turėtų vartoti kokias nors atsiprašymo formas“ (Čepaitienė, 2007: 28). Mokslininkė spėja, jog „pamažu formuojasi požiūris, kad kalbos etiketas – tik viešosios kalbos dalykas“. Tačiau ar kalbos etiketas nėra visada aktualesnis kalbėtojui renkantis negatyviojo (distancinio) mandagumo strategiją, kai rūpi būtent pagarbi „viešoji laikysena“? Pozityvusis (kontaktinis) mandagumas labai dažnai išreiškiamas ir be jokių įprastų etiketo formulių. Pvz., netyčia atsitrenkus į šeimos narį galima atsiprašyti aikštelint ir rūpestingai pasiteiraujant: Neskauda? Ilokucinė tokio pasakymo galia, jo mandagumo funkcija nėra eksplikuotos paviršinėje pasakymo struktūroje, bet akivaizdžios konkrečioje interakcijoje. 3. (NE)MANDAGIOS FORMOS IR REALI VARTOSENA Lietuvių kalbos etiketui skirtuose darbuose daugiausia siekta pateikti ir aprašyti kalbinių mandagumo išteklių inventorių (kaip lietuvių kalba galima kreiptis, pasisveikinti, padėkoti, ko nors palinkėti ir pan.), tyrinėta, kaip konkrečios kalbos etiketo formulės istoriškai buvo, nūdien yra ar kalbos kultūros požiūriu turėtų būti vartojamos mūsų kalboje apskritai – bendriausiame socialiniame ir kultūriniame kontekste. Iš kitų darbų išsiskiria G. Čepaitienės išsami ir daug aprėpianti monografija „Lietuvių kalbos etiketas: semantika ir pragmatika“ (2007). Darbe pabrėžiama, kad pragmatikai rūpi pasakymo interpretacija bei kalbinės raiškos atranka konkrečiame pokalbio kontekste. Tačiau analizuojamų duomenų 4 Mandagumas kaip reliatyvus kalbinis, socialinis ir kultūrinis reiškinys pobūdis4 lemia, kad tyrėjai prieinami tik tarsi objektyviai mandagūs pagal išorinę savo formą, semantiką pasakymai, kurių ilokucinė galia ir mandagumo funkcija iš tiesų yra nuspėjamos ir be konkretaus situacinio konteksto. Pvz., susitelkiama ties semantiniu prašymo paradigmos pagrindu: prašymų raiška performatyviniu veiksmažodžiu prašau, jaustuku prašom, kitais bendrašakniais prašymą reiškiančiais žodžiais, imperatyvais, bet atsiribojama nuo „numanomų“, „užslėpto“ ilokucinio tikslo aktu, pvz., Taip traukia, ar neperpūs (kaip prašymas uždaryti langą) (žr. Ten pat, 154). Tai visai suprantama, nes pastarieji savo funkciją įgyja tik pavartoti konkrečioje bendravimo situacijoje. Gyvojoje kalboje tokių nekonvencionalių prašymų būna apstu, bet renkant ir analizuojant, tarkime, iš rašytinio tekstyno gautus pavyzdžius, kai tyrėjui neišvengiamai tenka pradėti nuo pasakymo formos ir tik tada žiūrėti jos funkcijos, jų aptikti labai sunku. Kalbinio mandagumo specialistų įsitikinimu, joks iš konkrečios pasakymo situacijos išimtas žodis ar frazė patys savaime negali būti laikomi nei objektyviai mandagiais, nei nemandagiais. Ten, kur jos tikimasi, nepavartota kalbos etiketo formulė iš tiesų gali sukelti pašnekovo nepasitenkinimą (Čepaitienė, 2007: 23). Tačiau kartais ir pavartota ten, kur jos visai nesitikima, kur kalbėtojui ji atrodo netinkama, mandagumo formulė gali sukelti panašų efektą, pvz., sudaryti perdėto manieringumo, santykių šaltumo įspūdį, kai labai artimas asmuo buityje nuolat kartoja ačiū už menkniekius. Dar daugiau, etiketo formulės gali būti sąmoningai pasitelkiamos ir tuomet, kai kalbėtojas nė neketina būti mandagus (pvz., Na, sveikinu! – treneris per svarbias varžybas su priešininku susimušusiam ir iš aikštės pašalintam perspektyviam futbolininkui). Įvykusio vadovo pasakyme Prašyčiau tučtuojau užbaigti šį darbą! žodis prašyčiau tikrai neturi mūsų kalbos etiketo skirtuose darbuose nurodyto nuolankumo, maldavimo atspalvio (žr. Čepaitienė 2007: 157), fiksuotos manda- 4 Labai įvairios analizuojamos medžiagos atrankos principai, jos imties statistinis aprašas monografijoje nėra pateikiami. Tačiau iš pavyzdžių galima spręsti, kad daugiausia remtasi VDU Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno duomenimis, įvairių žanrų rašytinių tekstų (grožinės, daugiausia klasikinės literatūros, XIX a. pab. – XX a. pr. kultūros veikėjų laiškų ir kt.) medžiaga, o dabartinės sakytinės kalbos į analizę įtraukta palyginti mažai. 5 INGA HILBIG gios, kalbėtojo dvejonės, kuklumą perteikiančios reikšmės5 (žr. Kučinskaitė, 1990: 44). „Pokalbių telefonu etikete“ pateikiamas lietuviškų prašymų informacijai gauti skirstymas į žemiausio (pvz., prašom pasakyti), aukštesnio, arba neutralaus (pvz., norėčiau paprašyti), ir aukšto mandagumo laipsnio (pvz., gal galėtumėte man pasakyti) taip pat nėra absoliutus, ir skirtingas išraiškas, kaip pastebi pačios knygos autorės, renkamės ne tik atsižvelgdami į tai, „ar prašomoji informacija mums yra labai svarbi“ (Čepaitienė, Steigvilaitė-Urbietienė, 2003). Į mandagumą kaip izoliuoto pasakymo lygio reiškinį gilintasi daugybėje ankstyvųjų jam skirtų darbų. Paaiškėjo, kad ranguodami iš konteksto išimtus pasakymus vienos kalbinės bendruomenės atstovai iš esmės labai gerai sutaria dėl jų mandagumo, ir kuo išraiškos gramatiškai sudėtingesnės, ilgesnės, oficialesnės, tuo aukščiau mandagumo skalėje jos atsiduria. Tačiau realioje komunikacijoje, kur esama kalbėjimo tikslo, ilgiau, oficialiau ir ne taip tiesiogiai – nebūtinai savaime mandagiau. Per daug oficialumo, kuris dažnai tapatinamas su mandagumu, lygiai kaip ir per mažai jo, gali būti nemandagu, pabrėžti atstumą tarp pašnekovų, skambėti ironiškai ir pan. Pragmatikai nėra įdomios neutralios, absoliučios atskirų lingvistinių formų vartosenos taisyklės. Kalbinio mandagumo tyrėjams rūpi, kaip tam tikra forma strategiškai pasitelkiama kalbėtojo tikslui pasiekti, o stebėdami atliekamą šnekos aktą matome, kad tarp kalbinės formos ir šnekos akto mandagumo sampratos nebūtinai esama ryšio (Thomas, 1995: 156). Mandagu yra tai, kas kalbos vartotojams atrodo tinkama vykstant konkrečiam komunikaciniam įvykiui. 4. MANDAGUMAS IR KULTŪRA Mandagumas yra reliatyvus ir kalbant apie skirtingas jo apraiškas įvairiose kultūrose. Apskritai jis laikytinas bendru žmonių visuomenėms reiškiniu, nes tenkina universalius jų poreikius. Tačiau pagal skirtingą tų poreikių svarbą iš galimų mandagumo realizacijos išteklių skirtingų kultūrų atstovai 5 „Tariamosios nuosakos formomis prašyčiau labai subtiliai išreiškiamas mandagus kreipimasis į asmenį, kai norima parodyti, kaip pageidaujamas veiksmas ar daiktas prašytojui reikalingas, naudingas, teikiantis malonumo, bet prašantysis iš kuklumo ir pagarbos asmeniui, į kurį kreipiasi, lyg ir varžosi, stengiasi kuo mandagiau savo pageidavimą pasakyti“ (Kučinskaitė, 1990: 44). 6 Mandagumas kaip reliatyvus kalbinis, socialinis ir kultūrinis reiškinys pasirenka ir įtvirtina skirtingus kalbinius bei nekalbinius būdus jam reikšti (Sifianou, 2000: 46, 93). Tai, kaip suprantamas mandagumas, kaip jis perteikiamas, kas yra mandagus kam ir panašiai, skirtingose kultūrose nepaprastai įvairuoja (Holtgraves, 2005: 73). Ilgą laiką pragmatikos moksle dominavę anglakalbiai teoretikai kėlė ir teoriškai nagrinėjo neva bendrus, o iš tiesų dažnai tik anglų kalbai būdingus mandagumo principus, įprastines anglosaksiškas pokalbio ypatybes tapatindami su žmogišku kalbiniu elgesiu apskritai, o kultūriniams skirtumams teikdami nebent visai menką reikšmę. Pavyzdžiui, kadangi anglų kalbos liepiamosios nuosakos formos paprastai vartojamos liepimams, įsakymams reikšti, buvo etnocentriškai teigiama, kad mandagiai prašant apskritai yra vengiama imperatyvų (Clark, Schunk, 1980: 111). Tačiau ši kalba tiesiog atspindi anglosaksišką kultūrinę tradiciją, kuri itin iškelia ir pabrėžia individo privatumą ir laisvę. Kadangi ko nors prašant visada daugiau ar mažiau kėsinamasi į adresato veiksmų laisvę, anglų kalboje bet kokiems, net ir visai nedideliems ir įvaizdžiui beveik negresmingiems prašymams yra įsitvirtinusios negatyviajam (distanciniam) mandagumui būdingesnės netiesioginės raiškos formos, mažinančios prašymo primygtinumą, švelninančios ilokucinę jo galią. Jomis adresantas tarsi vengia primesti savo valią adresatui, palieka jam daugiau galimybių atsisakyti patenkinti prašymą. Todėl britas G. Leechas teigė, kad negatyvusis mandagumas yra tarsi „rimesnis“ būdas išreikšti dėmesį kitam (Leech, 1983: 133), o amerikiečiai P. Brown ir S. Levinsonas savo darbe šiam mandagumo tipui skiria kone triskart daugiau vietos nei pozityviajam (Brown, Levinson, 1978). Tačiau atstumas ir rūpestis kito privatumu ne visose kultūrose yra tokia didelė vertybė ir, kaip paliudyta daugybe kitų kalbų empirinių tyrimų, kai kurios kultūrinės bendruomenės yra labiau linkusios į pozityviojo (kontaktinio) mandagumo tipą. Jose privatumo poreikį dažnai nusveria kolektyviškumo jausmas. Aiški perskyra tarp savos ir svetimos grupės atstovų su savaisiais leidžia bendrauti labai betarpiškai. Glaudūs ryšiai, abipusė savanoriška priklausomybė tokiose kultūrose yra svarbiau už individo laisvę, todėl apsunkinti kito per daug nesibijoma ir prašymai, užuot kėlę grėsmę kito įvaizdžiui, kaip tik stiprina santykius, vienija, todėl gali ir netgi turi būti reiškiami labai tiesiogiai (žr., pvz., Sifianou, 2000; Marquez Reiter, 2005). Tokia jų raiška visiškai priimtina ir didesnio galios skirtumo visuomenėse esant asimetriniams bendraujančiųjų santykiams. 7 Inga Hilbig Skirtingas mandagumo suvokimas ir raiška yra didelis kultūrinių nesusipratimų šaltinis tarpkultūrinėje komunikacijoje. Jų kyla tada, kai pasakymams viena kalba suteikiama klaidinga ilokucinė galia – tokia, kokia ji yra kitoje kalboje. Pvz., angliškai kalbančių Rytų europiečių prašymams reikšti vartojami imperatyvai britams dažnai nuskamba kaip įžeidūs liepimai. Būtent į pozityvųjį (kontaktinį) mandagumą orientuotoms visuomenėms, pasižyminčioms ir tiesioginės prašymų raiška, dažniausiai klijuojamos „nemandagiųjų“ etiketės (Sifianou, 2000: 43). Antra vertus, „mandagiųjų“ britų šneka kitų kultūrų atstovams neretai atrodo perdėm įmantri, nenuoširdi. Tokie stereotipiniai vertinimai būtų objektyvūs tik tuo atveju, jei mandagumo samprata būtų universali. Tačiau taip nėra, ir kiekviena kultūrinė bendruomenė gali būti mandagi savaip. Nėra jokio standarto, pagal kurį galima nuspręsti, kad vienos kultūros atstovai yra (ne)mandagesni už kitos. Vien pagal lingvistines išraiškas, komunikacijos būdus negalima teigti, kad vienos tautos su žmonėmis elgiasi, gražiau, mandagiau nei kitos (Thomas, 1995: 150). Kalbiniai interakcijos būdų skirtumai yra veikiami kur kas gilesnių kultūrinių aspektų nei vien mandagumo normos (Wierzbicka, 1985: 145) – juos lemia skirtingos visuomeninės bei vertybių sanklodos. 5. LIETUVIŲ (NE)MANDAGUMAS Lietuviai tiek svetimšalių kartais yra pavadinami, tiek patys neretai vieni kitus laiko nemandagiais. Didžioji dauguma nepasitenkinimų girdima dėl mūsų bendravimo su nepažįstamaisiais viešumoje. Tokios nuomonės paskatino atkreipti dėmesį į lietuvių bendravimą viešosiose vietose, susitelkiant ties prašymų šnekos aktais. Penkis 2006–2007 m. mėnesius Vilniuje (gatvėse, universitete, transporte, kavinėse, maisto parduotuvėse, vaistinėse, poliklinikoje, pašte ir kt.) atsitiktine tvarka buvo užsirašinėjami nugirsti trumpi prašymai. Stengtasi užfiksuoti kuo daugiau žodinio pokalbio konteksto, buvo nurodoma jo vieta, trumpai apibūdinami pašnekovai, pasirašoma pastabų apie paralingvistines jų kalbos ypatybes, kūno kalbą. Iš viso surinkta apie 150 rūpimų šnekos aktų pavyzdžių. Dauguma jų (apie 100) pavyko užsirašyti prekybos bei paslaugų situacijose. Kadangi pastarosios yra gana aiškios ir apibrėžtos vietos, komunikacijos scenarijaus, bendraujančiųjų socialinių vaidmenų požiūriu ir prašymai yra pagrindiniai jose atliekami šnekos aktai, nutarta apsiriboti jomis. Šiame skyrelyje pateikiama keletas pastebėjimų apie ryškiausias vilniečių 8 Mandagumas kaip reliatyvus kalbinis, socialinis ir kultūrinis reiškinys prašymų minėtose situacijose ypatybes ir galimus sociokultūrinius mūsų komunikaciją aptariamose situacijose veikiančius veiksnius. Individualistinėms kultūroms nebūdinga ryški perskyra tarp „savų“ ir „svetimų“, ir su visais žmonėmis palyginti panašiai – dažniausiai taikant konvencionalias negatyviojo (distancinio) mandagumo strategijas (Fukushima, 2000: 188). Panašu, kad sparčiai individualėjančioje, bet vis dar labiau kolektyvistinėje lietuvių visuomenėje tiesius mūsų prašymus, kai adresato neprašoma ko nors didelio6, leidžia itin didelis arba labai mažas socialinis nuotolis (angl. social distance – čia suprantamas kaip artimumo, pažinties laipsnis) ir didelis galios skirtumas (angl. power distance) tarp pašnekovų, kai adresantas užima viršesnę poziciją. „Tarp Rytų ir Vakarų europiečių esama pokalbio stiliaus skirtumų: vakariečiai kalba norėdami palaikyti ryšį. Rytų europiečiai šneka pirmiausia turėdami instrumentinį tikslą ir tyloje jaučiasi visai patogiai“ (Keevalik, 2005: 214, cit. Giles ir kt. 1992: 220). Nors dėl šio labai plataus apibendrinimo teisingumas privačiame lietuvių bendravime abejotinas, jis atrodo visai tinkamas kalbant apie bendravimą tarp nepažįstamųjų. Bent jau įprastinėse kasdienėse prekybos ir paslaugų situacijose Vilniuje interakcijos dažniausiai labai nedaug. Esant aiškiai nustatytoms komunikuojančių teisėms bei pareigoms, klientas be jokių įžangų gali tiesmukai pateikti savo prašymą (dažnai tai būna vieninteliai jo ištariami žodžiai), darbuotojas gali tylomis paduoti norimą daiktą ar suteikti paslaugą, o jei prireikia – taip pat tiesiai paprašyti to, kas būtina pastarojo prašymui patenkinti (pvz., pasirašyti ant čekio ar luktelėti). Kadangi nemanoma, kad kyla kokia nors grėsmė įvaizdžiams, dažnai nė viena pusė nepasitelkia ne tik jokio negatyviojo (distancinio) mandagumo jiems išsaugoti, bet ir nereiškiamas daugybei kultūrų tokiose situacijose įprastas verbalinis ir neverbalinis pozityvusis (kontaktinis) mandagumas (pvz., nėra persimetama nereikšmingomis frazėmis, nepalaikomas ilgesnis akių kontaktas, nesišypsoma, nejuokaujama7. Ryškiausia viena 6 Prašymo dydį (angl. size of imposition) lemia šie veiksniai: kiek laiko ir pastangų reikia jam patenkinti, kokia fizinė ar psichologinė fizinė našta užkraunama adresatui, ar adresantas turi teisę prašyti, o adresatas – privalo patenkinti prašymą, ir kiek tas prašymas įprastas konkrečioje situacijoje (Fukushima, 2000: 188). 7 Apie prekybos ir paslaugų situacijas čia kalbama labai apskritai, nors jos gali būti skirstomos pagal tai, kokioje konkrečiai aplinkoje vyksta (pvz., prekybos centre ar mažoje parduotuvėje), pagal situacijos kasdieniškumą, įprastumą (pvz., perkamas 9 Inga Hilbig su pozityviuoju mandagumu paprastai tapatinama ypatybė – labai tiesmuka prašymų raiška. Tokių į pranešimo turinį, o ne į komunikantų santykį orientuotų pokalbių tarp nepažįstamųjų įprastinėse aptarnavimo situacijose užfiksuota daugiausia. Tarp surinktos medžiagos dominuoja trumpos eliptinės objektinės prašymų konstrukcijos, kuriomis tiesiog nurodoma, kas norima gauti: Mergina kavinėje: – Man prašom keptos vištienos salotų. Jauna moteris sulčių bare: – Morkų ir obuolių sulčių. – Čia gersit? – Išsinešimui. Buteliuką. Senas vyras vaistinėje: – „Clotrimazolum“. – Tepalą? – Taip. Situacija pašte: – Prašom. – Registruotą (jauna moteris tiesia voką). Vaikinas prie autobusų stoties kasos langelio: – Laba diena, sekmadienį du studentiškus į Rokiškį pro Svedasus. Surinkta ir daug liepiamąja nuosaka išreikštų klientų prašymų: Mergina prie prekystalio kepyklėlėje: – Duokit mineralinio gazuoto šalto (duoda pinigus). Pusamžis vyras maisto parduotuvėje prie žuvų skyriaus: – Laba diena. Duokit... dvi silkes gal. laikraštis ar kompiuteris) – nuo to labai priklauso, kiek interakcinis yra bendravimas (Traverso, 2001: 423). Šiam tyrimui prašymai rinkti labai įvairiose prekybos ir paslaugų vietose, bet tik kasdienėse įprastose situacijose. 10 Mandagumas kaip reliatyvus kalbinis, socialinis ir kultūrinis reiškinys Jaunas vyras padavėjai kavinėje (iš tolo): – Panele, paskaičiuokit, gerai? Vidutinio amžiaus mikroautobuso keleivė vairuotojui: – Prie sankryžos sustokit. Užfiksuoti nedideli pardavėjų ar paslaugų tiekėjų prašymai dažniausiai reikšti būtent imperatyvais: Pardavėja drabužių parduotuvėje: – PIN kodą įveskit prašau. Poliklinikos registratorė paskambinusiam pacientui: – Palaukit truputį. Maršrutinio autobuso palydovė pasienyje keleiviams: – Paruoškit pasus. Banko darbuotoja: – Asmens dokumentą duokit. Kaip matyti iš visų pateiktų pavyzdžių, kartais prieš prašant pasisveikinama, vartojami leksiniai mandagumo žymekliai prašom, prašau, prašymą švelninantis truputį, abejonę perteikianti dalelytė gal, sutikimo siekiantis gerai?, pagarbus kreipinys panele. Tačiau ir pačios vienos liepiamosios nuosakos antrojo daugiskaitos asmens formos duokit, paskaičiuokit, palaukit ir kt. nedideliems prašymams aptariamos situacijose suteikia pakankamai mandagumo. Būdama asmenuojama, lietuvių, kaip ir daugybės kitų kalbų, liepiamoji nuosaka dažnai yra tinkama mandagiai paprašyti tuomet, kai prašymas nedidelis, pagrįstas. Liepiamosios nuosakos, kaip ir trumpų objektynių prašymų konstrukcijų, vartosenos tinkamumą būtų galima paaiškinti efektyvumo siekimu – į kito poreikius atsižvelgiama taupant jo (taip pat ir savo) laiką bei energiją (Kerbrat-Orecchioni, 2005: 36). Tačiau aptariamose situacijose nukrypus nuo įprastinio pokalbio scenarijaus, pvz., kai prašoma ko nors didesnio, ko adresatas vienareikšmiškai neprivalo atlikti, užfiksuotos tik daugiau ar mažiau netiesioginės klausimų konstrukcijos – tipiška negatyviojo (distancinio) mandagumo raiška. Tei 11 Inga Hilbig ravimasis apie adresato galimybes atlikti kalbėtojo norimą veiksmą tokiu atveju ir yra pats prašymas: Kasininkė vidutinio amžiaus vyrui: – Trijų centų neturėsit? Jaunuolis šokolado parduotuvėlėje pardavėjai: – Gal turit po 10 Lt pakeist? Moteris knygyno pardavėjai, neradusiai jos ieškomos knygos: – O jūs negalėtumėt paskambinti į knygyną „Rotas“ Pylimo gatvėj? Gal ten bus... Mergina tarpmiestinio autobuso vairuotojui: – O galima, aš perduosiu jums užrašus nuvežti? Apskritai didelė orientacija į pranešimą, o ne į interakciją prekybos ir paslaugų situacijose rodo didelį socialinį nuotolį tarp sąveikaujančiųjų, kurie neketina leistis į jokį kitokį bendravimą. Tokie pozityviojo (kontaktinio) mandagumo raiškos būdai kaip pasisveikinimai, šypsenos, ilgesnis akių kontaktas, fatinė komunikacija mūsų kultūroje atrodo skirti išimtinai bendravimui su pažįstamais žmonėmis. Kitas svarbus aptartinas veiksnys, manytina, yra galios skirtumas. Įvykus radikaliam ekonominės sistemos pokyčiui galios skirtumas tarp paslaugą ar prekę siūlančiojo ir kliento lyg ir turėjęs visiškai apsiversti, bet per daug metų nusistovėję santykiai ir komunikacijos būdai, suprantama, taip greit nekinta. Gali būti, kad dviejų aptarnavimo kultūrų sankirtoje tiek klientas, tiek paslaugos tiekėjas neretai abu mano esą viršesni ir tai taip pat lemia minimalias formaliąsias mandagumo raiškos priemones. Taigi prašant ko nors nedidelio, pagrįsto, esant dideliems socialiniam nuotoliui, galios skirtumui, bendravimas aptarnavimo situacijose atrodo esąs labai tiesmukas ir kalbos požiūriu taupus – tai būdinga pozityviajam (kontaktiniam) mandagumui, nors šiuo atveju tokia raiška kaip tik pasitelkiama atstumui žymėti. Naudojama santykiams „sušildyti“, ši strategija apima kur kas daugiau. Tarp surinktos medžiagos buvo ir keletas tokių pavyzdžių, kur tiek paslaugų tiekėjai, tiek klientai pasitelkė ir kitokių verbalinių pozityviojo mandagumo raiškos priemonių, pvz.: 12 Mandagumas kaip reliatyvus kalbinis, socialinis ir kultūrinis reiškinys Vyras konditerijos parduotuvėje pardavėjai (šypsodamasis): – Man tų pyragaičių kur su „kojytėm“ pasverk – gal gi neišsibėgios, sakau. Moteris konditerijos parduotuvėje pardavėjai: – Šitie jūsų sausainiukai labai skanūs – duokit kokius du šimtus gramų. Jauna vaistininkė senam vyrui: – Receptuką parodykit man. Banko darbuotoja vyresnei klientei: – Tik kitą kartą, ponia, būkit gera, pasiskambinkit prieš ateidama. Kaip matyti, prašant čia pajuokauta, pasitelkta deminutyvų, pagyrimas, apelacija į pašnekovo gerumą. Nepaisant tų pačių tiesmukų prašymų, šios priemonės daro bendravimą mandagų kurdamos jaukią ir draugišką atmosferą, kur darnus bendravimas palaikomas ir be jokių ačiū, prašom, ar negalėtumėt, o dar didesnį vaidmenį nei reiškiant negatyvųjį (distancinį) mandagumą vaidina intonacija, neverbaliniai signalai. Tačiau šis mandagumo tipas, kaip pastebi ir G. Čepaitienė (2007: 90), daug ryškesnis, būdingesnis ir įvairiau atsiskleidžia bendraujant su artimais, pažįstamais žmonėmis. Įsitvirtinusi rinkos ekonomika ir intensyvūs daugybės lietuvių kontaktai su Vakarų kultūromis keičia įprastas mandagumo normas, kurios iki tol nebuvo kvestionuojamos (pvz., sovietiniais metais turbūt niekas nepasigesdavo pardavėjų padėkų). Taigi ne tik kai kuriems užsieniečiams, bet ir prie kitokių santykių aptarnavimo srityje įprantantiems lietuviams išties gali atrodyti, kad mandagumo mums ten trūksta. Vis dėlto jokia bendruomenė negali būti nemandagi, nes kiekvienai rūpi darnus ir efektyvus bendravimas. Tačiau tos pačios kultūros atstovai nebūtinai turi tas pačias vertybes, laikosi tų pačių požiūrių bei nuostatų. Nuomonę, kad aptarnavimo situacijose esame nemandagūs, turbūt lemia skirtingas sociokultūrinis įsivaizdavimas, kaip dera elgtis prekybos bei paslaugų situacijose bei viešumoje su nepažįstamaisiais apskritai. Mūsų elgesys mandagumo požiūriu dažnai nuvertinamas mus lyginant ir patiems lyginantis su neva kultūringesnėmis, „mandagesnėmis“, o iš tiesų – turbūt tiesiog kitokio mandagumo tipo kultūromis. 13 Inga Hilbig 5. BAIGIAMOSIOS PASTABOS Lietuvių kalbiniu mandagumu lingvistinės pragmatikos požiūriu dar tik pradedama domėtis. Remiantis mūsų kalbinės elgsenos stebėjimais ir atlikto tyrimo prekybos bei paslaugų situacijose rezultatais keliama hipotezė, kad lietuviai yra labiau linkę į pozityviojo (kontaktinio) mandagumo tipą. Tačiau tai dar reikės tikrinti tolesniais gyvosios kalbos tyrimais įvairiose tarpasmenio bendravimo srityse, susitelkiant į konkrečių šnekos aktų vartosenos kontekstą. Būtų įdomu paanalizuoti ir kaip mūsų kalbinis mandagumas skleidžiasi didesnėse šnekos atkarpose, labiau atsižvelgti į paralingvistinius bei neverbalinius jo aspektus, palyginti skirtingų lyčių, gimtakalbių ir negimtakalbių, skirtingų šalies regionų atstovų kalbinį mandagumą. Lietuvių kalbinį mandagumą taip pat būtų verta sugretinti su kitų kalbų bei kultūrų mandagumo raiška, nes geriausiai suprasti ir pažinti savo kalbėjimo būdus, jų savybes galima lyginantis su kitais. LITERATŪRA Brown, P. & S. Levinson, 1978, 1987: Politeness. Some universals in language usage. Cambridge: Cambridge University Press. Christie, Ch. 2005: Editorial. Journal of Politeness Research 1, 1–7. Clark, H. & D. Schunk, 1980: Polite responses to polite requests. Cognition 8, 111–143. Čepaitienė, G. 2007: Lietuvių kalbos etiketas. Semantika ir pragmatika. Šiauliai: Šiaulų universiteto leidykla. Čepaitienė, G. & D. Steigvilaitė-Urbietienė 2003: Pokalbių telefonu etiketas. Kaunas: Šviesa. Fukushima, S. 2000: Requests and culture: politeness in British English and Japanese. Bern: Lang. Giles, H., N. Coupland & J. Wiemann, 1992: “Talk is cheap...”, but “My word is my bond”: Beliefs about talk. In: K. Bolton & H. Kwok, eds., Sociolinguistics Today: International Perspectives. London & New York: Routledge, 218–241. 14 Mandagumas kaip reliatyvus kalbinis, socialinis ir kultūrinis reiškinys Goffman, E. 1967: Interaction ritual: Essays on face-to-face behavior. New York: Garden City. Gudavičienė, E. 2007: Lietuvių kalbos direktyvai. Daktaro disertacija. Holgraves, T. 2005: Social psychology, cognitive psychology, and linguistic politeness. Journal of Politeness Research 1, 73–93. Kasper, G. 1998: Linguistic Etiquette. In: F. Coulmas, ed., Handbook of Sociolinguistics. Blackwell Publishing, 374–385. Keevallik, E. 2005: Politeness in Estonia: A matter of fact style. In: L. Hickey & M. Stewart, eds., Politeness in Europe. Clevedon: Multilingual Matters, 203–214. Kučinskaitė, A. 1990: Lietuvių kalbos etiketas. Vilnius: Mokslas. Leech, G. 1983: Principles of pragmatics. London & New York: Longman. Márquez Reiter, R. 2000: Linguistic politeness in Britain and Uruguay. A contrastive study of requests and apologies. Amsterdam: John Benjamins. Sifianou, M. 2000 [1992]: Politeness phenomena in England and Greece. Cross-cultural perspective. Oxford: Oxford University Press. Sifianou, M. & E. Antonopoulou, 2005: Politeness in Greece: The politeness of involvement. In: L. Hickey & M. Stewart, eds., Politeness in Europe. Clevedon: Multilingual Matters, 263–276. Thomas, J. 1995: Meaning in interaction. An introduction to pragmatics. London: Harlow. Traverso, V. 2001: Syrian service encounters: a case of shifting strategies within verbal exchange. Pragmatics 11:4, 421–444. Wierzbicka, A. 1985: Different cultures, different languages, different speech acts: Polish vs. English. Journal of Pragmatics, 9 (2–3), 145–178. Inga Hilbig Lituanistinių studijų katedra Vilniaus universitetas Universiteto g. 5, 01122 Vilnius, Lietuva [email protected] 15