Dėl „SEJL“ papildymų

Acta Linguistica Lithuanica LX (2009), 129 – 134 Pastabos Remarks Dėl SEJL papildymų Gerbiamasis Krokuvos profesorius savo veikalu po K. Būgos, E. Fraenkelio, J. Kazlausko, V. Urbučio pajudino mūsų kalbos leksikos etimologijų nagrinėjimą, viską pateikia gerai mokėdamas visas baltų kalbas. Remiasi svarbiausiais mūsų LKŽ, K. Sirvydu, iš dalies A. Juška, ypač Z. Zinkevičiumi. Tad turime suprasti veikalo ypatingumą ir svarbą mūsų kalbos mokslui, reikšti pagarbą mokslininkui, nes mes šia prasme esame gan atsilikę. Mokslo darbuose autorius, rodos, virte verda. Štai rankose turime ir atidžiai nagrinėjame vos ne tūkstančio puslapių kelias 2007 metų knygas ir dar kalbos žurnale ALL taisymų, papildymų pluostą. Daugeliui kalbininkų W. Smoczyńskio knygos yra tarsi kokia atgaiva. Vis dėlto dėl tam tikrų žodžių etimologizavimo, pateikto Stownike, turime kitų nuomonių (pvz., ačiū, aršūs, lęšis ir t.t.). Abejotina ir dėl kai kurių kirčiavimo dalykų. Tai nėra kokie daug lemiantys rictai, bet gali klaidinti Profesoriaus veikalų skaitytojus ir sekėjus. Reiktų priminti visiems, kad nemaža bk žodžių turi ne paveldėtą kirtį ar priegaidę, bet pakeistą, imtą vartoti tarmybe rašto žmonių: tai ir progą (4) ← prógą, reikšmę (4) ← reikšmę, veikslas ← veikslas ir kt. Pvz., audrà poetų ir teatralų imta bk teisėmis vartoti tik nuo 1935 m. pagal ežero vardą Audrà, -õs (Aldrà, -õs), dabar pasidarė bk norma (net jaunesni žemaičiai jos tvirtai laikosi). Taip yra daroma ir su žodžiais lėkštė → lėkštė, óda → odà, kibìras → kìbiras, vérgas → vèrgas, pavėrgti → pavèrgti, vaĩstas → vaistàs, žãisti → žaĩsti, spėĩgas → spėgas ir t.t. W. Smoczyńskis visus kirčiavimo variantus rašo lygiai su paveldėtaisiais. Ne, čia naujoviški kirčiavimo variantai, ne žodžių plėtros rezultatas. Tai audrà / audrà (LKŽ¹ I net nebuvo pateikta, kaip ir kibìro / kìbiro¹). Aikštės (4) dėl jaunumo šnektose ãikštę pakeitė per mokytojus į aikštę; taip atsitiko ir žodžiui aistrà (2) žem., dabar bk (4). 1 Teko institute atnešus užrašytų tarmėse žodžių klausytis B. Vosylutės ir K. Ulvydo sprendimo 1956 m.: Sako tik Vilnius, Žaliakalnis, gal Panevėžys. Tai naujai išmoktas ir LKŽ nereikalingas 129 Pastabos Žinoma, kalbos normos keičiasi, negali sustabarėti. Jei kalbos sistemos jos negriauna, o kultūringoji visuomenė beveik visuotinai pasisavina, turime priimti ir pradėti keisti sinonimiškai. Vien tik VPU studentčių nurodytus variantus vieno mokslininko vadovėlyje „Lietuvių bendrinės kalbos kirčiavimas“ (2007) visi ir Rytų Lietuvos, ir iš Kauno autoriai linkę daug ką keisti ir nepaisyti dėsningumo išmokusųjų. Sakykim, kad kirtis rodo ir senumą. Pvz., daugelyje žemaičių ir šiaurinių vakarų aukštaičių yra advėrėje, nesuspėjusi prisiderinti ilguoju kirčiuotu ē, toks duomuo neskelbtas; taip pat ābrė Skn, Žg, Grz, ābrī Krš – be svarstymų skolinys iš latvių; net nereikėtų didesnių svarstymų, nes senas tarmės žodis būtų ābrė (trumpuosius kirčiuotus pailginančios šnektos ir taip pailgina Pp Šemetačių k. 1985 taip ir pasitaikė girdėti: á. brė ~ ābrė. Forma pálksninė dėsningai iš paalksninės (p. 11) – dėsningas balsių sutraukimas. Mažai girdima álksnuotos pievos (p. 11). Priešdėlio ant- dariniai žemaičių tik ánt- (net ámburgos, iškritus priebalsiui t, o n atsidūrė prieš b ir tariama m. Žodis ánkiaušis ‚anties kiaušinis‘ yra šnekamojo stiliaus, tarties dialektizmas. Tik aukštaičių yra añštolis (p. 18). Apsidžiaugti taisytinas apsidžiaugti (p. 19). Ką apie žem. apẽi, aplẽi, āple mano autorius, kodėl vietoj ie čia ei, e? Žodis atañčių (dgs. gal.) turi atitrauktinį kirtį (p. 28). Tarminis pasakymas yra tik áudras kėlti ‚dūkti‘ (p. 31). Žem. yra avėčia (p. 38). Prieveiksmis beveik (p. 58) nepaveldėtas, priegaidės keitimas miestuose. Negi duburkālis ‚menkas duburkis‘ (p. 69) ir kurpālis — vienos priesagos dariniai? Visame žem. plote yra tik bruotėrė.lis, ne broterėlis (p. 75). čigonėna = čigonėnai (1). Žodis giesmė (3) ne tiktai yra religinė, bet ir iškilminga, pvz., himnas (p. 91). Ar daugėlis yra ne daūgelis ‚l. gromada‘. Forma drėžū (drežėti ‚šykštauti‘ (p. 124)) yra nesusipratimas = drėžū. Žem. drįsti tam tikrame an, en, in, un išlaikymo krašte esam. 1. yra drēnčo / drēn.ču ~ draṣū, o formos dresū (p. 125) tiesiog nesu niekur girdėjęs ir užrašęs; šalia drū.kc ‚drūtas‘, daug kur tariamas drū·gdgalis Krš, Pvn ir kt. Ar ne korektūros klaida yra acc. sg. dūobę = duobę (p. 133). Žodis eikštė yra kažkokių transponavimų (J), balsių redukavimo rezultatas (p. 143). Žodžiai aldija ir eldija vien susieti a- ir e- transponavimu — turbūt tai vienas žodis (p. 146). Abejotini duomenys gāila (p. 151), po gāisą (iš latvių kalbos? – p. 151). Žodis urkštynė šnektų tik urkštynė, o urkštynė teikiama bk pagal kitus tokius priesaginius žodžius. Juškos bāgalis iš šnektų, kur na-, ba-, ta- dėl e platėjimo buvo pakeistas balsiu e vakarų šnektose (klaipėdiškių ir kretingiškių) — p. 165, o gegužė bene korektūros klaida (ten pat). Iš vok. žem. rašybos atsirado jēlas = gēlas (p. 166, taip pat ten žr. ir išnašą). Gelžis žodžio etimologija neįtikinama dėl didesnio baltų kalbų ploto gelž-, o gelež- (gelaž- tik dėl le > la) tik aukštaičių šnektų. Veiksmažodžių gimdžia, kludžia (p. 175) yra i ir o kam. esam. 130 Pastabos 1. pakeičiamas es. l. kamienų ia. glėmža = glėmža (p. 188; gliuosis (iš Jž) tikriausiai yra korektūros klaida — tikrinta, žmonės nežino (p. 191); glūdinas = gluodinas (p. 191) iš pietų žem. (dūnininkų); atėjo = atėjo (p. 214). Aukštaičių šnektose ir bk prieš ie- visada pridedamas i = j: jekà = jekà, jėšmas = iešmas, ievà = ievà, Jiešmuo = Iešmuo (p. 216–217). ilgainiui = ilgainiui (naujo prisiminto žodžio kirčio vietos ir priegaidės keitimas — p. 218; nuõdai = nuodaĩ (4 kirč.) — p. 221; įsnauja ir yšnauja tik rašyba, tariama i (p. 225); lėlė = lėlė (4) — p. 227; jeknos ir jāk nos ,‘kepenys’ tik rašyba, tarimas vienodas, pirmasis — p. 233; tas pats reiškinys júo = juõ, júoba = juõba — p. 238; giāure — g atsirado iš rašybos vokiečių žemaičių tarmė — Prūsų lietuviai tarė j (p. 235), jūsasis = jūšasis žem — p. 240; kainà 4 — žodžio ne iš šnektų priėmimo apie 1910 m. kirčio ir priegaidės perstatymo pagal K. Būgą dalykas (p. 242). karčemà — retesnis žodžio kirtis = karčėma (p. 255). Vad. rotininkų kevárza ,‘keverza’ (p. 280) = kevérza, net transponuotas nedėsningas. Žodis kivirčias yra atsipalaidavusių sportininkų ir žurnalistų žodis, visai naujas = kivirčas (2) — p. 293. klānas (vandens) 4 — klānai yra skolinys ekonomikos reikalams, o klanai ,‘balos’ — p. 293. Ten pat rašoma klonė, klonis, dažniau tarmėse klonė, klonis — tvirtagalę nori įtvirtinti dr. S. Ambrazas. Žodžiai klėvas ir kliūvai (p. 297) yra tik rašybos reikalas. Kirčiavimas kõneveikti, -veikiù, -veikiaũ yra neįmanomas, sudurstytas iš kelių šnektų: kõneveikti, -ių, -iau bk ir vakarų aukštaičiai ir koneveikti, -veikiù, -iaũ — pietų aukštaičiai (Drsk, Rtn, Maceliai, Vrn) — p. 305. kópa ,‘wydma pomorska’ — naujas kirčio vietos ir priegaidės pertvarkymas miestų inteligentų (ten pat). Iš košėti sakome kósėju, o kosėju beveik negirdimas (p. 306). Formos krātis keitimas kreĩčiu yra *ri > rei (p. 307). Net iš krāšės padaroma krēšė net žem. (ten pat) — žr. knygoje Lietuvių kalbos tarmių morfoneminiai reiškiniai (p. 155–158). Taip pat vyksta su žodžiais krātilas ir krētilas, krašėti ir krešėti ir kt. (ten pat), kráuti ir kriáuti, kraulioti ir kriaulioti ir daugybė kitų — p. 309. Na, tas kriau akis yra tik kreivākis (ei > e. transponuota dvibalsio pirmuoju sandu, buvo rašyta, o kraivas — priebalsio r kietinimo, matyt, prasidėjusio K. Sirvydo laikais, padarinys (p. 311). Žodis krāušė ypač būdingas žemaičiams Sg, Kin, Šv, Grdm, Pj ir kt. (p. 313). Jau autoriaus rašyta, kad krumsnóti netransponuota kramsnoti forma (p. 315). Pr. cugis yra aiškus rašymas pagal vok. žem. (p. 321). Kūlis / kūlys ,‘akmuo’ nemaišytinas su kul- šaknies žodžiais (ten pat), ypač Kulių su Kūliais. Sovietų okupacijos laikais sukurti laisvanõris, kad nesutaptų su lietuvių kovotojais savanoriais (p. 394). Kauniškių šnektų laĩškas yra naujo žodžio priegaidės perstatymas, atsisakant skolinio grõmata nuo 1920 m. — p. 335. Taurālaūkis naujas pavadinimas, nes senieji klaipėdiškiai (ir pagal Fenzlaw) vartojo tāurlā.ūkis. Veiksmažodis lailėti, lailà, -ėjo yra netransponuota rytų lietuvių forma (p. 342), sena mūsų 131 Pastabos žodynininkų klaida. F. de Saussure‘o dėsnio pažeidimas yra lėžti, lėžtu, lėžiau ‚rimti, mažėti‘ = ... lėžtų, lėžiai (p. 349). lėsgyvis, lėžgyvis, lėl-t-gyvis yra naujo bk vartoto žodžio priegaidės perstatymas (p. 342). atlyžau taisytinas, nes yra tik atlyžau iš atlyžti (p. 348). Žodžio lėšis tar mių istorija lė̃šis, lĩšis, S. Stan. laisis = leisīs ar lėsis, leniš lyg ir nerodo germaniški (p. 348) esą; mėštas (p. 368) yra iš pietų aukštaičių (dzūkų) duomuo su redukuotu dvibalsiu -ai: = maištas. Forma màno = màno iš trumpuosius kirčiuotus balsius ilginančių šnektų (p. 372). Matomai (= matyt, matosi) toks mano likimas (kalbos kultūros klaida) — p. 377. Rašyba, tik taisytina (kaip mat) = kaipmàt — p. 377. Žodžiai madùs, bárnas (p. 385) bene bus iš dadininkų tarmių ar iš Šv, Grdm. Žodis malata (p. 386) irgi turi skiemenį -at- iš le kietinančių šnektų, o mala liežuvìu bus netaisyta korektūra. Pasakymas žmonà parsilėido bus tikriausiai žmonà pérsileido (p. 391, 307 išnaša). Būdvardis paminklinis (2) yra koks tarminis, taip yra paminklinis, -ė (1) — p. 403. Kiek žinoma, veiksmažodžio myžti tarminis esamasis laikas yra menžù, menžà (Krš, Šauk, Vg, Varn), ne minžù — p. 407; mókymasis ne naujadaras (p. 409), plg. dar nelinksniuojamą žem. formą múoki. mùos / múoki.muos plačiai (p. 408). Žem. mótyna negali turėti dzūkų priesagos -yna, reiškiančios prastumą (kai Švenčionių merginoms pasakė mokykloje slavas mokytojas mergynos, tos ir po 50 metų prisiminė įvykusios (p. 411). Mot. giminės būdvardis papúota reiškia patelę su daug papų, tai žinoma iš vieno posėdžio Lietuvių kalbos draugijoje 1910 m. kalbėjo apie papingą mergą ir papúotą kiaulę (p. 439). Žodžiai pumplys, pumpùkas turi netransponuotą um ~ am (p. 438). Prielinksniai ir prieveiksmiai pàskui ‚iš paskos‘ ir paskui ‚vėliau‘ yra labai skirtingi ir nemaišomi žodžiai (p. 441), taip pat pàskum ir paskuṁ. Veiksmažodis pavydėti es. 1. tariamas pavẏdžiu, ne pavyzdžiu̇ (p. 444). Pavẏtra kažkaip netikėtai kirčiuojama ir rašoma (p. 444). Pielčiai ‚toks dž joviklis‘ (p. 447) kažin ar transponuotini pėlčiais. Argį priesaga -ūn- ruskiego pochodzenia (p. 451) to seniai atsisakyta. Priev. pérnot šiaurinėse vakarų žemaičių šnektose (Klp, Krg, Plik) žodžio paskutiniame skiemenyje ai > o (W. Fenzlau 1936, 13, D. Gargasaitė LKK III 87–89, LD 90 ir kt.) = pérnait. per- pakeičiamas ne tik latvių par-, bet ir visų žemaičių, šiaurės aukštaičių apie Žg, Ps, Pn, Kp ir kitur (p. 451). Kažkoks neaiškumas dėl pėšti ir pàšyti ‚rwać‘ (p. 453). Žodžiai pelakas ir pelakai yra iš -le- > -la- šnektų ploto (p. 459). Daugybė žemaičių ir dabar sakom pìninks / pìni.njks, pìni̇gìnis, tai ne stlit. gw. (p. 461). Ne visų lietuvių yra šuodžiai (p. 474), žemaiteliai nabagėliai sako visur sú.des / sù.dis, prìsu.dėjusį / prìsu.dėjosė ‚pris uodiję‘. Kirčio plúgas niekur nesu girdėjęs, užrašyta negirdinčių priegaidžių (p. 476). Daiktavardis prastúolis koreguotinas: prastuòlis (p. 480). púota 1 taip pat yra naujo bk kirčio pertvarka (p. 489). Pùnia ir pùnė tos pat šaknies žodžiai? ràisas, -à (4) tai ry- 132 Santraukos tiečių tarmių iš bk raisas, -à (3) pertvarkytas žodis (p. 497). Ravkasys tariamas raukasiš ~ Ravkasys turėjo būti, dažnesnis ravakasys žodynininkus labiau patraukė (p. 505). Bk šiuo metu vietoj rožančiaus plinta rožinis (1) — p. 505. Priev. žemynražui, žemynvarpiui (p. 505) sukurti vietoj žem. žėmi-nražų, žėmi-nvãrpų (p. 505) neaiškus yra veiksmažodis rumžtis (p. 510), am > um ramžtis? Būdvardis riebus, -ì 3 dėl kirčiuotės retumo ima tik dabar derintis bk prie 4 (p. 514). Daugiskaita atariečiai = atóriečiai iš šnekų, kur išliko *a, nepakitęs o (p. 515). Šnektose žem. yra ir rùdmėiši / ròdmė.nčę / ròdmė.se kaip ir mėsos variantus turi (p. 522). Žodis samànė ‚naminė‘ išplito per televizijų humoro laidas, net žem., kur žodžio sàmāna visai nebuvo vartojama, tai 5–7 metų senumo žodis (p. 531). Sámpylinis pienas ne atsargiai piltas (p. 532), bet per advento ar gavėnios sausus pasninkus. Forma sãvo iš šnektų, kur ilginami trumpai kirčiuoti balsiai (p. 537). šėkantis ‚nastepny, który przyjdzie‘ bk dar nepriimtas (p. 540). skiedrà (4) naujadaras iš mokyklos, nuo (3) — p. 562. smėlėtas, -a = smėlėtas (1) korektūros klaida? (p. 576). Bk yra sóstas (1), ne šòstas (p. 584). Kaip čia išeina: spėlgti daugiausia žem., o spàlgena (1) rytiečių aukštaičių (p. 585). A. Salio yra 1932 metų naujadaras staigmenė (3ᵇ) — p. 600, o įstinga = ístinga (p. 601). Veiksmažodis stérti, -u negali būti stėrãu = stė́rau (p. 602). Esam. l. šála = šãla (p. 623). Vėl pasirodo nebuvėlė gyvojoje kalboje kainà (p. 623). Žem. Šatrija (3ᵇ), ne Šatrija! (p. 625). šiauža yra tik vieno J, žem. atšiaūža, atšãža, atšmìža (p. 627). Daiktavardis šeimà ei turinti kaip kreitis, kreivas, seitas (p. 617). kreivas paveldėtas, gali būti r sukietintas, seitas šnektų žodis, gali būti a redukcija, ar s kietojo ir minkštojo korekcija (p. 637). Vns. kilm. šėpos negali būti 4 kirč. (p. 628). Vietovardis yra Šeštokai (4), ne Šeštokai (p. 633). Ta šiaūža vieno J, patikima pašāža (1) — p. 635. Kur skiriamos priegaidės, ten liėknas, o lieknas iš rytiečių, suniveliavusių ˈˈ priegaides (p. 635). Gyvojoje kalboje yra žálesas, ne žalėsas (p. 639). Esamasis laikas šniokščiu = šniokščiu (p. 648). Būdvardis šunkùs, -ì tikriau transponuota lytis būtų šankus, -ì ‚šoklus‘ — p. 652. Tarminis rumbus = rambùs (p. 658). Iš Prūsų Lietuvos atėjo téigti, tai pirminis variantas (p. 664), o teigti vėlesnės pertvarkos žodis. Forma prãžvimbė yra tarminė (p. 675). Būtojo k. laiko forma yra trémti, trémiau, o trémiau priklauso veiksmažodžiui trémti (p. 685). ūstai yra vartojamas Žagarės-Grudžių apylinkėse (iš Krš ùsta), t.y. ùostai (šiaurės žem. ùustā) – p. 707. Iš ùtis Krš, Rdn, Tl, Eig turbūt pasidarė utėlė, iš skruzdìs (skruzdės) skruzdėlė, skruzelė ir kt. (plg. p. 707). Žodis vàlanda (iš paveldėtos valandà, -õs 3ᵇ) iš vartojusių adyną ir pakeitusių skolinį savu (p. 715). Dažnesnis kirčiavimas yra nėvala, ne nevalà (p. 717). Priebalsis v- prieš am-, an- netariamas šnektose, kurių paisomas dėsnis am-, an- > ǫm-, ǫn- / um-, un-: ūm.ždis, ūn.čas, ūndù; bet ū.nìni (p. 718, 720). Apie tai daug rašyta. Šiuo atveju 133 Pastabos apibrėžtas šnektų plotas neleidžia tai laikyti senesniu dalyku, ir dar įvairuojantis. Kažin ar čia yra kokio ypatingumo, ar kokių ántų, ą̃šų, andenių ir kt. Daiktavardis veisėlė (p. 728) yra tarminis, visuotinis beveik vartojimas veislė (2), o veislė miestų iš nesusigaudymo. Vėltana yra dėsningas e > a vad. dadininkų šnektose (p. 733). Žemdirbių yra tariama šienveržė, ne šienveržė (p. 742). Forma vėdo keistina vėso (p. 743). sėjėjas = sėjėjas (ten pat). Vns. viet. tarimas visų lietuvių yra vidui, viršui, kraujui, tik vadovėliai moko vidui, viršui, tai tik rašymo įprotis (p. 747), net VPU dėstytojų kirčiuojama viduj, viršuj (!) ir t.t. Nelauktai kirčiuota viengungis (p. 748) = viengungis (2). Pono keitimas viešių (p. 750) yra virtęs mažyčiu juokeliu. Veiksmažodis viežtis neišaiškintas, žem. taria viež̌:s, neūšioviežu, o tai skamba kaip koks miėstas, svietas ir kt. slavizmai. Ežero vardas Vāšuoka, iš dial. vā.so.kas / vā.šakas dėl nekirčiuoto uo tarimo šnektose (p. 744). Forma nakvašà skiemenį -va- turi iš dadininkuojančių šnektų (p. 744). Kitas žodis — pavėnia apskritai yra sunkiai paaiškinama kirčiavimu (p. 744). Viengungis, -ė (p. 748) = viengungis, -ė (2). Dalyvis apvilktas (p. 753) iš Švenčionių ir Utenos krašto, daugelio lietuvių tiktai apvilktas (p. 753). Bevyrė, didvyrė tariami metatoniškai: bevyrė, didvyrė (p. 757). Paviržis keistinas forma pavìržis (p. 761). žāisti yra paveldėta (Suvalkų kraštas bara vaikus: vė̃ pražā.i-dei pirštinītės, apie Lz, Zt jau ir nekalbu (p. 771). Forma žìpsnis greičiau bus atsiradusi iš žìpsnis, -ỹs dėl ú > i (p. 775). Suliteratūrinti žem. žodžiai žemynrašui, žemynvārpiui taip ir vėjojasi po visą tekstą: yra tik galūnė ‘-u / ’ou / o‘ (p. 778). Iš vokiečių žem. rašybos atėjo žlėga (p. 789), imta tarti suvokietėjusių tilžėnų ir pagėgiškių vakarų aukštaičių. Daug darbo įdėjo prof. W. Smoczyńskis, didelį kūrybinį veikalą pasauliui pateikė. Išgarsino mūsų kalbą, moko ir mus visus tyrinėti, ir atsidėjus, pasiaukojus ir savo kalbos tarmes, įvairiausius mokslo šaltinius. Ar iš nepasitikėjimo savo jėgomis, ar nemanom geriau pasirengsią, ar norime patinginiauti kurį laiką? Vytautas Antanas Vitkauskas Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva 134