Jungties konstrukcijos ir jų gramatinis kontekstas

Acta Linguistica Lithuanica LXI (2009), 113 - 156 Jungties konstrukcijos ir ju gramatinis kontekstas ROLANDAS MIKULSKAS Lietuviy kalbos institutas The aim of the article is to contribute to a satisfactory classification of copular constructions. The author starts out by pointing out that a verbocentric theory of grammar yields little for an adequate analysis of copular and related constructions. A survey of the functions performed by the verb ‘be’ in the constructions under consideration shows that there is a semantic interdependence between verb meaning and the syntactic frame (argument structure). In view of this interdependence a construction grammar or cognitive grammar approach seems most promising. The author argues that little is to be gained from a proliferation of lexical meanings for the verb ‘be’ as a means of accounting for the properties of the individual constructions; rather, the focus should be on the aspects of syntactic and semantic structure that are most crucial to the predication, and on their correlation with the function of the whole construction. More specifically, with reference to copular constructions, particular attention should be paid to the semantic and/or referential properties of the (adjectival or substantival) nominal predicates. 1. IZANGA: KONSTRUKCIJY SU VEIKSMAZODZIU BUTI SINTAKSINES ANALIZES SUNKUMAI’ 1.0. Jungties konstrukcijoms paprastai vadinami tokie sakiniai kaip Jonas yra litidnas, Jonas yra mokytojas ir Jonas yra tas mokytojas, kuris mums idiegé meile gimtajai kalbai. Toliau skirstant j tipus pirmieji du sakiniai kai kuriy autoriy priskiriami askriptyvinio tipo, o paskutinysis — ekvatyvinio tipo jungties konstrukcijoms (plg. Holvoet & Cizik-ProkaSeva 2005: 79). Siekiant gramatinio aprago vientisumo, jungties konstrukcijos neretai aptaria- ‘NuofirdZiai dekoju Kristinai Lenartaitei, atidziai perskaitiusiai $io straipsnio pirminj varianta ir pateikusiai vertingy pastaby. Zinoma, uz straipsnio trakumus lieku atsakingas tik pats. 113 ROLANDAS MIKULSKAS mos greta kity artimos struktiros konstrukciju, kuriy predikacijos a8j taip pat sudaro finitiné veiksmazodzio biti forma. Paprastai tai esti lokatyviné konstrukcija (Sqsiuvinis yra staldiuje / prie knygos; komitatyvinés reik’més jos atmaina Jonas yra su Birute), egzistenciné konstrukcija (Stalciuje / prie knygos yra sqsiuvinis), posesyviné turéjimo ir posesyviné priklausymo konstrukcijos (atitinkamai Vaikui yra sloga / temperatiiros ir Si kepuré yra Antano), aktyviné perfekto konstrukcija (Varliy gyvenime nesu ragaves), pasyvinés (perfekto ir imperfekto) konstrukcijos (Miestas per naktinj antskrydj buvo visiskai sugriautas; Mokytojas Jonas visy vaiky buvo mylimas) ir kai kurios kitos Siu konstrukcijy atmainos. Literatiroje bréziamos ivairios tipologinés paralelés tiek tarp pastaryjy i8vardyty konstrukeijy tipy, tiek ir Sias konstrukcijas lyginant su ankstiau minétomis jungties konstrukcijomis. Antai abejoniu nekelia egzistencinés ir lokatyvinés konstrukcijy bendra ontologija (plg. Holvoet 2005: 139-147). Su Siais dviem tipais neZymétos aktualiosios skaidos, veiksmazodziy reik3més ir galiausiai sintaksinés interpretacijos atZvilgiu yra palygintini kiti du minéti — turéjimo ir priklausymo — posesyviniy konstrukcijy tipai (ibid., 147-153). Kai kurie aktyviniy ir pasyviniu konstrukcijy su predikatiniais dalyviais atvejai pelnytai gali biti laikomi askriptyvinio tipo jungties konstrukcijos su bidvardiniu predikatyvu atmaina (plg. Jonas visada yra tvarkingai apsirenges ir Jonas visada yra twarkingas; Butas visai yra apleistas ir Butas yra prastas). 1.1. Kai sakiniai suprantami kaip tam tikra turinj perteikianéios propozicijos, skirstant juos tipais pirmiausia atkreipiamas démesys j ju teikiamos propozicijos paskirti, arba funkcija. Pavyzdiiui, atskiri intranzityviniy sakiniy tipai skirti teigti subjekto vardazodzio referento patiriama bisena (Bulvés verda), egzistencija (Riisyje dar liko bulviy), statine padéti (lokacija) (Knyga yra ant stalo), priskirti tam referentui kokia nors savybe (Kambarys yra ankstokas) ir t. t. Kalbant apie sintaksiniy konstrukcijy tipus pirmiausia remiamasi tas konstrukcijas instancijuojanéiy sakiniy sintaksine interpretacija. Taip suprantamas sakinio tipas gali biti realizuojamas keliomis sintaksinémis konstrukcijomis, pavyzdziui, posesyvinj turéjimo santykj tarp dvieju esiniy konstatuojanti propozicija gali biti realizuojama dviem konstrukcijomis — [NP,,,, turi NP... en! it ENP, 4p ya NProws cen» Plg. Vaikas turi slogq / temperatiiros ir Vaikui yra sloga / temperatiiros. Priklausomybiy gramatikos modelio Salininkai, ispazistantys verbocentrinj sakinio modelj, sin114 Jungties konstrukcijos ir jy gramatinis kontekstas taksiSkai interpretuodami konstrukcijas remiasi iS sakinio veiksmaZodzio semantikos iSplaukian¢iais priklausomybés rySiais, kuriu pagrindu apsibrézia sintaksiniy vienety gramatines funkcijas. Tokia sintaksiné analizé sunkiau igyvendinama tais atvejais, kai sakinio veiksmazodis nepasizymi turtinga semantika ir sakinio predikacijai iSreikSti pasitelkiami jvairiis to veiksmazodzio semantika komplementuojantys elementai. Sintaksinés interpretacijos sunkumy neiSvengiama ir analizuojant sakinius su veiksmazodziu biti, kurio reikSme, kad ir bendriausiais bruoZais, daZnai bina sunku apéiuopti. Pavyzdiiui, Lietuviy kalbos gramatikos darbuose, kalbant apie jungties konstrukcijas, tapatumo tarp dvieju (referenti8ky) esiniy konstatavimo reiksmé (kuri i8 esmés yra tapati jungties funkcijai loginéje propozicijos struktiroje) pripazistama tik ekvatyvinés konstrukcijos veiksmazodziui biti, o askriptyviniu konstrukciju (kaip jos gia suprantamos) veiksmazodis biiti laikomas »semantiskai tu8¢iu“ (plg. Holvoet & JudZentis 2003: 32; Holvoet & CizikProkaSeva 2005: 79-80). Suprantama, kad einant Siuo analizés keliu ekvatyvinés konstrukcijos Jonas yra tas Zmogus, apie kurj tu kalbéjai ,,tapatumo“ veiksmazodzio komplementui tas Zmogus, apie kurj tu kalbéjai tenka priskirti argumento statusa kaip ir sakinio subjekto vardazodziui Jonas. Kur kas sunkiau, laikantis Sios logikos, argumento statusa pripazinti askriptyviniy konstrukcijy ,,semantiskai tuSciy* jung¢iy bidvardiniams ar vardazodiniams komplementams, juolab kad juos, kaip Gia ir pripaZjstama, labiau tinka vadinti predikatyvais. Siekiant jungties konstrukcijy apraSo vientisumo tam tikras ,,ekvatyvinio tipo reikSmes“ Lietuviy kalbos gramatikos darby autoriai sitilo pripazinti ir askriptyviniy konstrukcijy veiksmazodZiams (Holvoet & Cizik-Prokageva 2005: 80). Intuityviai sprendimas visy jungties konstrukcijy veiksmazZodziams priskirti tam tikra ,,tapatumo“ reik’me atrodo pagristas (tregiojoje straipsnio dalyje prie Sios problemos grjsiu ir pabandysiu Sia intuicija pagristi riméiau). Ta¢iau minéti autoriai nutyli tokio sprendimo pasekmes: taip ir lieka neaisku, ar naujai iskepty ,,tapatumo“ predikaty askriptyvinése konstrukcijose komplementai ,,kilsteléjami“ iki argumento statuso, ar tebeiSlieka predikatyvai. 1,2. Panasios sintaksinés interpretacijos keliu Lietuviy kalbos gramatikos darbuose einama ir tarpusavyje gretinant egzistencinio ir lokatyvinio tipo konstrukciju sakinius Stalciuje yra sqsiuvinis ir Sqsiuvinis yra staléiuje (Holvoet 2005: 139-147). Pirmajame sakinyje veiksmazZodziui biti pripazistant ,,eg115 ROLANDAS MIKULSKAS zistencijos“ reiksme, lokatyvas stalciuje tampa ,periferine aplinkybe“. Antrajame sakinyje, nematant jokio pamato veiksmazZodziui biti priskirti kokia nors reiksme, tas pats lokatyvas neiSvengiamai tampa ,,bitinaja aplinkybe“, nes be jos nebiitu igreikSta pagrindiné sakinio predikacija (tiksliau kalbant, ta predikacija i8reikia veiksmaZodj komplementuojan¢io vardazodzio lokatyviné morfema). Kadangi bet kurio tikrovés objekto egzistencijos predikacija yra sunkiai jsivaizduojama be jo lokacijos, intuityviai tokia sintaksiné analizé atrodo neatitinkanti tikrosios daikty padéties. O ir toks pats gramatiniy funkcijy pasiskirstymas abiejy tipy konstrukcijose, regis, emanuoja i8 tos patios veiksmaZodzZio biiti semantikos, aprépianCios ir lokalizuoto daikto egzistencijos teigima, ir egzistuojanéio daikto lokalizacija. Kitaip tariant, tokiam abiejy konstrukcijy — egzistencinés ir lokatyvinés — veiksmazodiiui priskirtina ,lokalizuotos / lokalizuojamos egzistencijos‘ reik’mé. 1.3. Pagal ta paéia logika Lietuviy kalbos gramatikos darbuose sintaksi8kai interpretuojant (senoviska, bet dar lietuviy kalboje tebevartojama) mihi est tipo turéjimo konstrukcija (Jam buvo tik septyneri metai) ir priklausymo (Sis rasiklis yra mano) konstrukcija, Sias dvi posesyvines konstrukcijas tipologijos poziiriu tenka vertinti skirtingai. Pirmosios konstrukcijos veiksmazodZiui buti pripazjstant ,,egzistencijos* reikSme vardazodzio datyvu koduojamas jos posesorius jam turi argumento statusa ir $i posesyviné konstrukcija laikoma egzistencinés konstrukcijos atmaina. Antrosios, priklausymo, konstrukcijos veiksmaZodiiui biti nepripazjstant jokios konkretios reik8més, jo genityvu koduojama posesoriy mano tenka laikyti ,,biitinuoju modifikatoriumi“, taip §j vardazodj gramatinés funkcijos ir sintaksinio statuso atzvilgiu prilyginant lokatyvinés konstrukcijos ,,bitinajai aplinkybei*, — dél tokios sintaksinés interpretacijos kalbama konstrukcija tampa artimesné lokatyvinio, o ne posesyvinio tipo konstrukcijai (Zr. Holvoet 2005: 151-153). Pagristai galétume klausti, ar Sios sintaksinés interpretacijos metu bréZiamos paralelés tarp akivaizdziai skirtingos paskirties konstrukcijy padeda tinkamai jvertinti tipologine jy priklausomybe? Juk tokiy sakiniy, kaip Onutés Zalios akys, interpretaciniy galimybiy analizé rodo, kad palankiomis kontekstinémis aplinkybémis posesoriaus genityvas juose gali turéti ir argumento statusa (Mikulskas 2006b: 41-50). Apie tai, kad ,,iskeltinio“ posesoriaus genityvas be nuostolio galéty pakeisti ,,iskeltinio“ posesoriaus datyva (i§ esmés sutampantj su senovinés mihi est tipo konstrukcijos datyvu), kalba ir Holvoetas (ibid., 159), 116 Jungties konstrukcijos ir jy gramatinis kontekstas aptardamas tarmése fiksuota pavyzdj Bijiinéliui Zali lapai, plg. Bijiinélio Zali lapai. Isties, nors lietuviy kalbos genityvas ir datyvas funkciniu atzvilgiu sudaro gana aiskia opozicija, kai kuriuose sintaksiniuose kontekstuose Siais linksniais koduojamos labai artimos reikSmés. Pavyzdziui, datyvu Zymimas predikatinio beneficiento vaidmuo be didelio reik’més nuostolio gali biti perkoduojamas j atitinkama genityvo posesoriy, plg. Sis kambarys yra jums / jasy. (situacija paskiriant sveciams kambarius). Netgi adnominalinis genityvas kai kuriais atvejais gali biti interpretuojamas kaip iSorinis (sakinio lygmens), 0 ne kaip vidinis (daiktavardinio junginio lygmens) posesorius, plg. Profesoriaus portfelis ptipso ant stalo ir Asistentas palaiké profesoriaus / profesoriui portfelj, — tik pirmajame sakinyje atributinis genityvo statusas nekelia abejoniy. Toks kontekstinis genityvo ir datyvo funkcijy suartéjimas neturéty stebinti: juk netiesioginj dalyvavima sakiniu profiliuojamame ivykyje suponuojantys datyviniai vaidmenys — recipientas, adresatas, beneficientas ir eksperienceris — lengvai gali biti iSpletiami posesoriaus vaidmens?. Nors Sis tik specifiniuose sintaksiniuose kontekstuose pasireiSkiantis funkcinis genityvo ir datyvo suartéjimas kalboje yra gana marginalus, jis galéty paskatinti ir minétos posesyvinés priklausymo konstrukcijos (Sis rasiklis yra mano) genityva pabandyti interpretuoti kaip iSorinj posesoriy, taip pripazistant jam argumento statusa. Tokia Sios konstrukcijos analizé biity pageidautina, nes tuomet abi aptariamas — turéjimo ir priklausymo — konstrukcijas galétume laikyti i8 esmés to paties posesyvinio santykio dviem skirtingomis instanciacijomis. Deja, kaip toliau (2.2.2.1. sk.) matysime, atidziau paZvelgus j priklausymo konstrukcijos struktiira ir geneze, Sia pageidaujama kryptimi jos analizé atrodo mazai tikétina: genityvo predikatiné funkcija ir ,atributinée* prigimtis kalbamoje konstrukcijoje neleidzia jo lengva ranka laikyti veiksmaZodzio biti argumentu ir veréia ieskoti kity Sio genityvo interpretacijos alternatyvy. 2 Svary argumenta del genityvo ir datyvo linksniy funkcinio artimumo indoeuropieay kalbose pateikia Geoffrey’o Haigo 18kelta hipotezé dél biitojo laiko ergatyviniy konstrukcyy kilmés iranény kalbose. Pasak Sio lingvisto, biitojo laiko konstrukcijy ergatyvine rikiuote (angl. alignment) igsirutuliojusi i8 (literataroje seniai aptariamos ir ivairiai interpretuojamos) senosios persu kalbos mand kartam tipo konstrukcijos, kuri 15 pat pradZiy buvusi iSorinio posesoriaus konstrukcija (External Possessor Construction). Batent Sis iSorinio argumento statusa konstrukcijoje turintis genityvas (mand) natiralia: perémé senovés persy kalboje jau isnykusio datyvo linksnio funkcijas, pirmiausia — benefaktyvine (Haig 2008: 41-88). 117 ROLANDAS MIKULSKAS 1.4. Si trumpa problemy, kylanéiy konstrukcijoms su veiksmazodziu biti taikant verbocentrinés analizés metoda, apzvalga rodo, kad norint adekvaCiai apibrézti tokiy sakiniy tipologine priklausomybe vien tik veiksmazodzio semantikos iStekliy nepakanka. Tokios analizés metu generuojamos struktiriniy bendrybiy tarp atskiry kalbamy konstrukciju tipy iZzvalgos kartais gali net u%temdyti ty konstrukcijy atliekamas funkcijas kalboje. Siekiant, kad Sioms konstrukcijoms priskiriamos tipologinés charakteristikos labiau atitikty intuityviai suvokiama ju paskirti, atidesnj zvilgsni reikia atkreipti j ju veiksmazodziy komplementu semantine prigimti ir j jose vartojamu vardazodziy referentines savybes. Vienos ar kitos konstrukcijos tipa apibrézti padeda ir konstrukcija instancijuojantiems sakiniams bidinga Zodziy tvarka ir ja atitinkanti neZyméta aktualioji skaida. Visi Sie dalykai vienaip ar kitaip atliepia atskiry konstrukciju tipy paskirti kalboje, kitaip tariant, yra funkci8kai motyvuoti. Kalbant apie aktualiosios sakinio skaidos svarba sakiniy tipologijai, norisi pastebéti, kad tik su preverbinio vardaZodzio apibréztumu ir postverbinio vardazodzio neapibréztumu koreliuojanti aktualioji skaida laikytina nezyméta. Tik tokia aktualioji skaida gali biti laikoma tipologiniu atzvilgiu klasifikuojamu sakiniy semantinés struktiros savastimi (Sios minties pagrindima Zr. Mikulskas 2006b: 34-41). Tretiojoje Sio straipsnio dalyje pateikiama jungties konstrukcijy tipologija ir bus grindziama ne tiek iS ju veiksmazodziy semantikos isplaukianéia sintaksine interpretacija, kiek predikatyvu semantinés prigimties atskleidimu ir Sioje pozicijoje vartojamy vardazodziy referentiniy savybiy funkcine analize. Bet prieS tai, antrojoje dalyje, paméginsime giliau paZvelgti j visose anksciau minétose konstrukcijose vartojamo veiksmazodzio biiti semantika. 2. VEIKSMAZODZIO BUTI SEMANTINES SAVYBES 2.0. Tik nuodugniau istyre anks¢iau minétose konstrukcijose vartojamo veiksmazodzio biti semantines savybes, aiskiau matysime, kuriuo mastu Sis veiksmaZodis galéty biti laikomas konstrukcijy sintaksinj réma (t. y. argumenty struktiira) lemian¢iu veiksniu, arba formaliosios semantikos terminais tariant — semantiniu funktoriumi (Sis terminas placiai vartojamas ir Lietuviy kalbos gramatikos darby autoriu, Zr. Hovoet & JudZentis 2003: 15t.; Holvoet & Seméniené 2004: 15; Hovoet & JudZentis 2005: 16t.). Be abejo, taikomas sakinio veiksmazZodziui semantinio funktoriaus terminas supo118 Jungties konstrukcijos ir yy gramatinis kontekstas nuoja verbocentrinj sakinio modelj. Sio modelio taikymo Salininkai remiasi prielaida, kad sakinio veiksmaZodj subkategorizuojanti argumenty struktira (angl. subcategorization frame) yra nuspéjama (i$vedama) i8 jo vadinamosios leksinés reikSmés. Suprantama, kad verbocentrinio modelio taikymas sintaksinéje analizéje yra problemiskas, kai ta veiksmazZodzio leksiné reik8mé yra sunkiai apibréziama (ta jau matéme i§ ankstiau aptartu pavyzdziu). Bet ar visais atvejais, kai sakinio veiksmazZodis semantiniu atzvilgiu atrodo visavertis, i8 jo reikSmés gali biti isvedami tie sintaksinés struktiiros ypatumai, kurie galiausiai ir nulemia to sakinio tipologine priklausomybe? Kitaip sakant, ar sakinio veiksmaZodzio kaip semantinio funktoriaus samprata besiremianti sintaksiné analizé adekva¢iai atskleidzia konstrukcijos, kuria tas sakinys instancijuoja, struktiirinius ir semantinius ypatumus? 2.1. Kalboje nesunku rasti konstrukciju, kuriy veiksmazodzius vadinti semantiniais funktoriais biity netikslu, mat tuos veiksmazodzius _,,subkategorizuojanti argumenty struktira“ néra Simtu procenty nuspéjama i8 jy semantikos, Geras pavyzdys Siuo atzvilgiu yra vadinamosios lokatyvinés alternacijos: pagristai galétume teigti, kad argumenty konfigiiracijos Siose alternuojanéiose konstrukcijose didzia dalimi priklauso nuo to, kuris sakiniu profiliuojamos situacijos elementas koduojamas kaip tiesioginis objektas, 0 jau veiksmaZodzio reikSmé koreguojama pagal atitinkama konstrukcija (taip teigdami, kartu su Adele Goldberg (1995) pripazistame konstrukcijos, kaip sintaksinés struktiiros, reikimés savituma ir tos reik8més virSenybe prieS sakinio veiksmazodzio reiksme), plg.: (1) Tévas su stinumi (per dienq) malkas sukrové j kiigi (t. y. tam tikra sukapoty malky kiekj (kriva) sukrove j kiigi). (2) Tévas su stinumi (per dienq) sukrové malky kigi. Siy konstrukcijy veiksmazodzius atitinkamai galime apibrézti kaip (su)krauti, ,(pabirus daiktus) kiigio tvarka (su)délioti‘ ir (su)krauti, ,GiS pabiry daikty) (su)formuoti kiigj‘ (galimybé abiejuose sakiniuose jterpti krovimo veiksmo trukme modifikuojanéia laiko aplinkybe rodo, kad tas veiksmas néra momentinis, jo rezultatas pasiekiamas ne i§ karto, bet laipsniSkai, pamazu formuojant ir didinant malky kigi). Taigi, Zvelgiant i Sias alternuojanéias konstrukcijas, tiksliau bity kalbéti apie ju veiksmazodzius ir atitinkamas argumenty struktiiras siejantj abipusés, bet ne vienpusés priklausomybés san119 ROLANDAS MIKULSKAS tyki, t. y. ne apie prado ir priedo (angl. head : dependent) santykj (plg. Croft 2001: 248). Zinoma, nereikety i8leisti i akiy, kad abiejose konstrukcijose vartojamy veiksmazodziy krauti, ir krauti, reik’més pagrista gali biti laikomos dviem skirtingomis vienos, bendresnés, reik3més realizacijomis. Pagrindas tokios bendros reikSmés postulavimui atsiranda, kai suvokiame, kad alternuojanéiy konstrukcijy perteikiami semantiniai turiniai téra to paties (malky krovimo j kiigi) scenarijaus skirtingi aspektai (ar profiliai). Si bendroji reikSmé (ja Seizi Iwata, skirdamas nuo frazés lygmens reik8més (angl. Phrase Level Meaning), siiilo vadinti leksinio prado lygmens reik’me (angl. Lexical Head Level Meaning); Zr. Iwata 2005: 361-363) apima bitinuosius to krovimo scenarijaus elementus: krovéja, kraunama objekta, biidinga krovimo forma, atitinkamai jkiinijancius bendresnius semantinius vaidmenis — agenta, muveri, (paskirties) lokatyva. 2.1.1. Dar sunkiau semantinio funktoriaus savoka yra pritaikoma angly kalbos vadinamyju ditranzityviniy (dvigubo objekto) konstrukciju ir su Siomis alternuojanéiy kauzuoto judéjimo konstrukcijy veiksmazodziams, plg.: (3) She gave her boyfriend a new Mercedes. (4) She gave a new Mercedes to her boyfriend. Sunku bity tvirtinti, kad argumenty struktiiros pokytiai Siose dviejose konstrukcijose ir su jais sietini konstrukcijy reikSmés skirtumai yra i$vedami i8 regimai to paties veiksmaZodZio to give. Pagristai galétume teigti, kad kalbamy konstrukcijy reikSmés skirtumus lemia skirtingi jy struktiriniai rémai, kuriuose vartojamas i§ esmés tas pats predikatas, atitinkamai [give NP NP] ir [give NP [to NP]]: Siose struktiirose tiesioginio objekto vieta uzima skirtingus semantinius vaidmenis reprezentuojantys daiktavardziai, atitinkamai_recipientas arba muveris. Zinoma, norédami biti tiksliis turétume pripazinti, kad veiksmazZodzio to give reikSmé aptariamose konstrukcijose tam tikru mastu priklauso nuo kiekvienai i§ jy biidingo savito ,subkategorizuojantio rémo“. Si priklausomybé yra aigkesné, kai kalbamose konstrukcijose vartojami perduodamo objekto trajektorija labiau pabréziantys veiksmazodiiai, pvz.: (5S) They sent me another brochure. [send, NP NP] (6) We sent the new letter to all the applicants. [send, NP [to NP]] Galétume tvirtinti, kad predikato send, reiksmeje yra ryskesnis poveikio recipientui (jo asmeninei sferai) semantinis komponentas, nes sakiniu pro120 Jungties konstrukcijos ir jy gramatinis kontekstas filiuojamos situacijos riboZenkliu (tiesioginiu objektu) pasirenkamas pats recipientas, 0 predikato send, reikSméje, sakiniu profiliuojamos tos pacios situacijos riboZenkliu pasirenkant muverj, pabréZiama jo judéjimo trajektorija (link recipiento). Ta¢iau ir Siuo atveju galétume manyti, kad kalbos vartotojo samonéje visai realiai egzistuoja Sias abi reiksmes aprépianti bendresné send reiksmé, Zyminti agento kauzuota muverio judéjima i jo sferos j recipiento sfera. Bet vargu, ar tikslu bitty teigti, kad tokia abstrahuota reikimé sankcionuoja vienos ar kitos konstrukcijos argumenty struktiira. Kita vertus, kadangi apie atskirus veiksmaZodzio to send semantinius variantus (send, ir send,) aptariamose konstrukcijose yra pagrindo kalbéti tik tiek, kiek juos remia skirtingi ty konstrukcijy struktiriniai rémai, Siuos predikatus vadinti semantiniais funktoriais galétume tik su didelémis iSlygomis (plg. Langacker 2008: 239-244). Regis, tiksliau biity kalbéti, kad veiksmazZodzio to send leksiné reikSmé (apibrézZiama tam tikro semantinio-interpretacinio remo) yra suderinama su abiejy konstrukcijy semantinémis specifikacijomis. 2.1.2. Toliau, stengdamiesi apibréZti veiksmazodzio biti jvairiose konstrukcijose galimas turéti reik’mes, remsimés aptarty alternuojan¢iy konstrukcijy sintaksinés analizés praktika. Tai darome dél dvieju priezZastiy. Pirma, akivaizdu, kad kalbamam veiksmazodiiui galimos priskirti reikSmés labai priklauso nuo konstrukciju, kuriose jis vartojamas, pobiidzio. Antra, kai kurias konstrukcijas su veiksmazodziu biti pelnytai galime laikyti alternuojanGiomis: antai galétume manyti, kad dviejy konstrukcijy — egzistencinés ir lokatyvinés — koegzistavimo raison d’étre yra pabréZti skirtingus i§ esmés tos patios ,,lokalizuotos egzistencijos“ situacijos aspektus. Panagiu pagrindu grupuodami ir kitas kalbamas konstrukcijas, atskiry tokiu grupiy veiksmaZodziams galésime priskirti bendresnes reikSmes, taip isvengdami ,,bereikSmiy“ leksemy postulavimo tais atvejais, kai konkretesne veiksmazodzio biti reikSme sunkiau apibrézti®. 2.2. Pereikime prie iSsamesnio veiksmazodzio biti reikSmiy, jo turimy jau minétose konstrukcijose, aptarimo. Sunku jsivaizduoti, kaip viena ar kita ar- *8i principiné nuostata pasirenkama laikantis pamatinio kognityvinés gramatikos postulato — Turinio reikalavimo (kitaip dar — Simbolines tezes) — draudzZianéio gramatiniame aprase operuoti bereikimiais kalbos vienetais (plaéiau Zr. Langacker 1987: 97-98; Taylor 2002: 38-60; plg. Mikulskas 2006a: 40). 121 ROLANDAS MIKULSKAS zicijy suartéjimas neturéty stebinti, juk ir kai kuriomis konstrukcijomis su veiksmazodziu turéti fakti8kai teigiama ne apie ko nors turéjima, bet apie ko nors buvima kieno nors asmeninéje sferoje, plg.: (16) Namuose turime peliy. Siame sakinyje i8 veiksmazodzio galiinés implikuojamas ,,posesorius“ mes (kartu su savo gyvenamaja aplinka — namuose) pirmiausia padeda lokalizuoti peliy buvimo vieta, tad, kaip ir daZnu atveju kitose posesyvinése konstrukcijose, jis faktiSkai teatlieka atskaitos ta8ko (reference point) funkcija (pla¢iau apie Sios kognityvinés savokos vaidmenj suvokimo procesuose ir jos svarba posesyviniy konstrukcijy ontologijoje Zr. Langacker 2000: 171-202). Svarbu pastebéti, kad lokatyvas tokio tipo sakiniuose, kaip (16), yra biitinas elementas, arba Sios (faktiskai egzistencinés) konstrukcijos savastis: jis gia patikslina posesoriaus vardazodziu jvardijamo atskaitos tasko galiojimo sritj, arba kitaip — apibréZia kognityvinés paie3kos lauka. Biitent Sioje konstrukcijoje biitinas lokatyvas ir ver¢ia manyti, kad ji yra veikiau egzistenciné nei posesyviné, juolab kad lokatyvine tokios konstrukcijos taip pat negalime laikyti: juk sakiniu Namuose turime peliy pasakome beveik ta pati, ka ir egzistenciniu sakiniu Misy namuose yra peliy, tik pirmajame sakinyje vartojant predikata turéti papildomai dar reiskiamas susiripinimas peliy buvimu ,,posesoriaus“ (mes) gyvenamoje aplinkoje, kitaip tariant, peliy buvimas namuose ju gyventojams tam tikra prasme yra ,,aktualus‘, sakytume, jis nukreiptas j ju asmenine sfera. Taigi Gia turime panaiy ,,intencionalios“ egzistencijos teigima kaip ir anksciau aptartoje mihi est tipo konstrukcijoje: tik vienu atveju i8 originaliai posesyvinés konstrukcijos (16) daroma implikacija apie egzistencijos teigima, o kitu atveju atvirk3iai — i8 originaliai egzistencinés konstrukcijos (12) implikuojamas posesyvinis santykis. Atkreiptinas démesys, kad biitent Sios implikacijos, o ne konstrukcijose vartojamy veiksmazodiiu ,,leksinés“ reikmés lemia jy kalbine funkcija ir tipologine priklausomybe. Sis faktas persa mintj, kad nustatant vienos ar kitos konstrukcijos tipa, be joje vartojamy veiksmazodziy reiksmés, ne maziau svarbiis tampa konstrukcijos konceptualizavimo kryptj (tad ir bendra jos reikime, arba funkcija) lemiantys kiti semantiniai elementai, kaip antai veiksmo vietos ar trukmés modifikatoriai ir panaiai, kurie verbocentrinio modelio Salininky daznai nuraSomi isakinio predikacijos periferija. Dél tokiy ,,periferiniy* elementy svarbos alternatyviai sudétiniy predikaty interpretacijai ir kartu atitinkamai visos konstruk128 Jungties konstrukcijos ir jy gramatinis kontekstas cijos konceptualizacijai dar karta galésime jisitikinti véliau, analizuodami konstrukcijas su predikatiniais dalyviais (Zr. 2.5.1.1., 2.5.2. sk.). 2.2.2.1. Atrodo, kad néra jokio rimtesnio pamato priklausymo konstrukcijos (13) genityva (Antano) interpretuoti kaip iSorinj posesoriy, taip suteikiant jam veiksmazodzio biiti argumento statusa: akivaizdu, kad genityvas su Siuo veiksmaZodziu sudaro sudétinj konstrukcijos predikata. Nesinoréty Sios konstrukcijos veiksmaZodziui metonimiskai priskirti ir ,priklausymo‘ reikSme, mat ja kito tipo priklausymo konstrukcijoje ekspliciti8kai Zymi pats veiksmazZodis priklausyti. Kaip jau buvo minéta, literatiiroje pabréziamas priklausymo konstrukcijos su predikatu biti + gen. struktirinis panaSumas j anks¢iau aptarta lokatyvine konstrukcija su predikatu biti + lok. Pastebima, kad, pirma, abi konstrukcijas sieja panaSus nezymétos aktualiosios skaidos modelis: tiek posesoriaus, tiek ir lokatyvo vardazodiziai pasakomi Siu konstrukcijy remose; antra, pagrindinis predikacijos svoris abiejose konstrukcijose tenka veiksmaZodzZio biti vardazodinio komplemento netiesioginio linksnio (ar atitinkamo prielinksnio) morfemai: pirmuoju atveju posesyviniam genityvui, antruoju — lokatyvui (arba lokatyviniam prielinksniui). Struktirinj abiejy konstrukcijy paralelizma dar aiSkiai matysime, jeigu atkreipsime démesj j fakta, kad pagrindine predikacija jose rei8kian¢ioms linksniy (ar prielinksniy) morfemoms atitinkamos reikSmés yra prigimtinés: kaip lokatyvo funkcija yra neatsiejama nuo vietos indikacijos, taip ir genityvo funkcija yra neatsiejama nuo giminystés, nuosavybés (priklausymo), dalies / visumos, arba bendriau — nuo posesyvinio santykio raikos. Keltinas klausimas, ar Siam priklausymo konstrukcijos struktiriniam panaSumui j lokatyvine konstrukeija galétume rasti tinkama semantinj paai’kinima? Kitaip tariant, ar yra rimtesnis funkcinis bei kognityvinis pamatas kalbama posesyvine konstrukcija interpretuoti ,,lokatyviskai*? Juk jeigu priklausymo konstrukcija galétume laikyti lokatyvinés konstrukcijos atmaina, tuomet ir jos veiksmazodiiui biti be jokio vargo galétume priskirti lokacijos‘ reikSme, taip, beje, sumaZindami Sio veiksmazodzio homoniminiy formy skaiéiy apraée. I8tirkime Sia galimybe. Prisiminkime, kad posesyvinj santyki genityvu labiausiai yra iprasta reiksti atributiniame daiktavardiniame junginyje ir galétume net teigti, kad mums riipimoje priklausymo konstrukcijoje genityvo vartojimas predikatinéje pozicijoje yra i§ atitinkamo atributinio daiktavardinio junginio perimtas, t. y. Antano kepuré > Si kepuré yra Antano. Kognityviné129 ROLANDAS MIKULSKAS je gramatikoje posesyvinio daiktavardinio junginio analizé yra grindZiama minéta atskaitos taSko (reference point) savoka (Langacker 1991: 167-180). Sios analizés esme sudaro prielaida, kad posesyviniame daiktavardiniame junginyje genityvu (angly k. -’s morfema arba of prielinksniu) koduojamas ne tik ir ne tiek posesorius, kiek kognityvi8kai iskilesnis esinys, palengvinantis kito, komunikantams riipimo, esinio identifikavima. Taigi vadinamoji posesyviné konstrukcija kalboje pasitelkiama ir daiktavardinés referencijos poreikiams: genityvo denotatas joje daznai rei8kia ne tiek posesijos santyki, kiek palengvina kito vardazodzio referento (,,posesumo“) atpazinima (i8ties sakinyje Kazkas pavogé berniuko dviratj nebitinai kalbama apie berniukui priklausantj dvirati — tai galéjo biti ir is draugo pasiskolintas dviratis; plg. dar Siuo poZiiiriu sakinj Mano traukinys atvaziuoja lygiai desimtq). Svarbu pastebéti, kad nors kognityviné atskaitos ta3ko savoka yra reiksminga ne vienai gramatinei konstrukcijai, ji gali biti apibréZiama nepriklausomai nuo kalbinés raiskos, nes atspindi bendra suvokimo proceso specifika: vienus (maZiau pazistamus) esinius paprastai atpaZistame per kitus (labiau mums zinomus esinius), kurie vienaip ar kitaip su pirmaisiais yra susije ir gali i juos nurodyti. Norint atskaitos taSko funkcija visai nesunku interpretuoti ir »lokatyviskai*, juolab kad ne vienu atveju, ypa¢ kai posesyvinés predikacijos turinj sudaro visumos ir dalies santykis, genityvu koduojamo daiktavardZio vietos reikSmé ir atskaitos taSko funkcija posesyvinéje konstrukcijoje natiraliai sutampa, plg. svetainés langas, stalo krastas ir t. t. Atsizvelgdami i daiktavardinés posesyvinés konstrukcijos kognityvine paskirtj galétume tvirtinti, kad ,,posesumas“ joje natiraliai lokalizuojamas kognityviskai labiau prieinamo ,,posesoriaus* aplinkoje. Reikia manyti, kad ir predikatinéje pozicijoje priklausymo santykj reikSdamas genityvas visiSkai nenustoja Sios bendresnés kognityvinés atskaitos taSko funkcijos. Vis délto kalbamy konstrukcijy paskirtis — ne posesumo referencijos tikslinimas — jis ¢ia reiSkiamas apibréZtumo deskripcija turinéiu subjekto vardaZodziu, taigi jo referentas bent jau aktualiojoje diskurso erdvéje yra identifikuotas. AiSkinimas, kad kepuré (13) sakinyje lokalizuojama Antano atZvilgiu bitty gerokai pritemptas. Ir tai suprantama: nors priklausymo konstrukcijos genityvas etimologiskai gali biti siejamas su atitinkamo atributinio junginio genityvu, pa¢ios konstrukcijos paskirtis kalboje yra kita. Paprastai $i konstrukcija pasitelkiama, kai komunikacijos metu prireikia nurodyti komunikantams jau pazZistamo daikto savininka. Dél to posesumas priklausymo konstrukcijoje prototipi8kai esti 130 Jungties konstrukeyos ir yy gramatinis kontekstas negyvas daiktas, 0 posesorius — asmuo arba (reéiau) gyviinas (plg. Sis pavadelis yra miisy Pifo). Kalbamos konstrukcijos funkcija ikoniSkai atliepia ir ja instancijuojanciy sakiniy nezyméta aktualioji skaida: remoje pasakomas komunikantams riipimas daikto savininkas. Kad priklausymo konstrukcijoje reiskiamo posesyvinio santykio paskirtis kalboje yra kita nei atributiniuose daiktavardiniuose junginiuose, rodo ir Siai konstrukcijai galiojantys semantiniai apribojimai. Priklausymo konstrukcija paprastai nereiSkiami vadinamos neatskiriamosios nuosavybés (angl. inalienable possession), arba dalies ir visumos, santykiai, plg. Tavo akys yra grazios, bet ??Grazios akys yra tavo’. O bitent dalies ir visumos santyki profiliuojandio atributinio daiktavardinio junginio genityvas, kaip matéme, natiiraliai gali biti interpretuojamas ,,lokatyviskai* — kaip atskaitos taSkas erdvéje lokalizuojamam objektui. Visa tai rodo, kad néra nei funkcinio, nei kognityvinio pamato priklausymo konstrukcijos posesoriaus genityva interpretuoti kaip subjekto vardazodziu pasakomo posesumo lokacijos atskaitos taSka. Biitent dél Siy semantiniy motyvy kalbamos konstrukcijos negalime laikyti lokatyvinés konstrukcijos atmaina. Tuomet Sios konstrukcijos veiksmazZodziui biti belieka metonimiskai priskirti nesavarankiska ,priklausymo‘ reikSme’, nors, kaip matéme, kalboje turime Sia reik8me savarankiskai, be konstrukcijos paramos, galintj perteikti veiksmazodj priklausyti. Bet tokia skirtingose konstrukcijose vartojamy veiksmaZodziy sinonimija yra neparanki tik tam, kuris atkakliai tebesilaiko sakinio veiksmaZodzio kaip semantinio funktoriaus tezés. 2.3. Aptare veiksmazodzio biiti semantines savybes konstrukcijose (7)-(13), matome, kad Sio veiksmazodzio predikatinis potencialas teikia menka pagrinda kalbamy konstrukcijy tipologinei klasifikacijai. Tik konstrukcijy (11), ? Dél ribotos tokiy pasakymy kalboje galimybés Zr. Mikulskas (2006b. 42-43). ®Zinoma, jeigu atidziau pazvelgtume | priklausymo konstrukcijos ontologija, jos veiksmazodziui biti ,ad hoc“ priskiriama ,priklausymo‘ reiksme galetume laikyt ir Sio veiksmazodzio vienos i8 pamatiniy reikémiy, ,tapatumo' reikSmes, gerai paliudytos jungties konstrukcijose, tam tikra atmaina ar instanciacya, plg. Si kepure yra Antano priklausinys, — toks konstrukcijos (13) iSpletimas néra visiSkai savavaliskas, nes jis gerai dera su jos genityvo atributine kilme. Kita vertus, per daug pabréZiama 8i ontologine paralelé uztemdytu posesyvine kalbamos konstrukcijos paskirti ir ja atliepiandius konstrukcijos sintaksines ir semantinés struktiros aspektus, kurie 1r apibrézia jos tapatybe. 131 ROLANDAS MIKULSKAS (12) ,egzistenciniams* predikatams galétume pripazinti santykinj savarankiSkuma, leidzianti ju komplementams priskirti argumenty statusa®. Kity aptarty konstrukcijy veiksmazodziu biiti reikimés yra pernelyg priklausomos nuo konstrukcijos, kurioje jie vartojami, pobiidzio. Nei Siose konstrukcijose veiksmaZodzio biti turima ,tapatumo’, nei slokacijos‘, nei ,priklausymo‘ reikSmé néra tiek savarankigka, kad jam i8 anksto galima bity priskirti kokia nors argumenty struktiira (,,subkategorizuojanti réma*) — pats vienas Sis veiksmazodis vargiai gali biti laikomas sintaksinés struktiros — finitinio sakinio — semantiniu funktoriumi, kaip tai neretai daroma, analizuojant sakinius, kuriy prada sudaro turiningesnés leksinés reik’més veiksmazodzZiai. Regis, tapatumo, lokatyvinése ir priklausymo konstrukcijose yra prasmés kalbeti tik apie SUDETINIU PREDIKATU sintaksine distribucija. I8ties tam tikra pozymij subjekto vardazodzio referentui priskirianéioje (askriptyvinéje) konstrukcijoje, pavyzdziui, Mokinys yra teisus, bitent ta pozymj jvardijantis predikatyvinis bidvardis, o ne 3 valdanti jungtis lemia, kokiy semantiniy savybiy vardazodis gali eiti subjekto pozicijoje. Tai reiSkia, kad Sioje ir panaSiose konstrukcijose subjekto vardazodi (mokinys) komplementacijos santykis sieja ne tiesiogiai su veiksmaZodziu biti, bet su visu sudétiniu predikatu (biti teisiam). Atitinkama konstituencija (sakinio sudarymo i§ démeny tvarka) tokia kalbamu konstrukcijy sintaksés analize vaizduoja formaliai, plg. [Mokinys,,,., [yra [teisus]],,.,], arba INP..,, [V [Adj]] 21. Aisku, kad taip analizuodami tapatumo konstrukcijas sakinio prada (angl. clausal head) sudaranéiu veiksmazodiziu jose laikysime ne jungties veiksmazodj biti, bet visa sudétine struktiira, Sio veiksmazodzio sudaroma su bidvardiniu ar daiktavardiniu komplementu. Tiesa sakant, ,,jungtimi* veiksmazodj biti Sios sintaksinés analizés kontekste nelabai tikslu ir vadinti (8i tradicinj termina vartojame pasiskoline i§ tapatumo propozicijos, kaip loginés struktiiros, analizés), nes Gia jo pirminé funkcija ne jungti du tapatumo propozicijos esinius, 0 (predikatyvo) biidvardziu ar daiktavardziu reiskiamai sakinio predikacijai suteikti procesualumo, arba laikiskumo, dimensija — 8i esminé veiksmazodzio savybé bitina finitiniam sakiniui (t. y. tokiam sakiniui, kuris gramatinio laiko, asmens, modalumo rodikliais yra susiejamas su kalbéjimo “Vis délto ir Siy predikaty tokiy argumenty atzvilgiu negalime laikyti pilnaveréiais semantiniais funktoriais, nes egzistencinis jy interpretavimas didzia dalim: priklauso nuo konstrukeijy, kuriose jie vartojami, pragmatiniy savybiy, kaip antai Zodziy tvarkos sakinyje ir ja atitinkanéios neZymétos aktualiosios skaidos. 132 Jungties konstrukcijos ir jy gramatinis kontekstas situacija (,,pagrindu“, angl. ground), sudaryti). Norédami iSrySkinti gramatine veiksmazZodzio biti paskirtj aptariamose konstrukcijose galétume jj vadinti gramatiniu specifikatoriumi. Dabar ra’omoje Naujojoje lietuviy kalbos gramatikoje specifikatoriumi vadinamas sudétinio predikato veiksmazodis biti aktyviniame perfekto sakinyje, plg. Varliy gyvenime nesu valges. Specifikatoriaus terminas Gia taikomas ir kity junginiy, kuriy démenys vidaus ir iSorés sintaksiniu rySiy atzZvilgiu uzima skirtinga padéti, analizei. Pasirémus Arnoldo Zwicky’io (Zwicky 1993: 292-315) siiilomais funktoriaus, bazés ir prado apibréZimo kriterijais Naujojoje gramatikoje, aprasant minéty junginiy sintakse, skiriamas vidinis junginio pradas ir iSorinis junginio pradas (arba bazé). Specifikatorius prado vaidmenj teatlieka junginio viduje (ar. Holvoet & Mikulskas 2009a: 10-13). Lietuviu kalbos perfektiniy formy daryboje veiksmazZodziui biti paprastai priskiriama pagalbinio veiksmazodzio funkcija, kuri i$ esmés sutampa su gramatinio specifikatoriaus apibrézimu. Panasiai specifikatoriais galétume vadinti ir pasyvinés (perfektinés ir imperfektinés) konstrukcijos pagalbinj veiksmazZodj biiti, plg. Miestas per naktinj antskrydj buvo visiskai sugriautas; Namas dar buvo tebestatomas, kai ivyko nelaimé. Vis délto kalbédami apie tapatumo konstrukcijas pasiliekame prie tradicinio jungties termino. Nors jungties veiksmazZodjio biiti gramatiné funkcija yra nepaneigiama ir gali biti palyginama su pagalbinio veiksmaZodzio biti funkcija minétose analitinése formose’°, struktiiriné jo funkcija tapatumo konstrukcijose taip pat yra akivaizdi — ji leidzia kalbéti apie santykinj tokio veiksmazodzio savarankiskuma sudétinio predikato antrojo deémens atZvilgiu ir priskirti jam minéta ,tapatumo‘ reik3me. Papildoma argumenta jungties veiksmaZodj skirti nuo pagalbinio veiksmazodzio (specifikatoriaus), kaip toliau (2.5.1.-2.5.2.1. sk.) matysime, suteikia ir galima alternatyvi konstrukciju su predikatiniais dalyviais interpretacija. Siose »dviprasmiskose“ konstrukcijose vartojamy sudétiniy predikaty kognityviné analizé leidzia skirti dvi veiksmazodzio buti semantines struktiras: viena, kai jis Gia atlieka pagalbinio veiksmazodzio funkcija, ir visi8kai kita, kai jis Ga eina jungtimi. © Terming ,analitinés (veiksmazodzio) formos* veiksmazodzio biti junginiams su dalyviais jvardyti Gia ir toliau vartoju del jo iprastumo, tuo nereik’damas savo nuostatos del tokiy formy paradigminio statuso lietuviy kalboje (plg. kitaip Holvoet & Seméniené 2004: 36-41). 133 ROLANDAS MIKULSKAS 2.4. To, kas pasakyta apie veiksmazZodzio biti semantika, turéty pakakti i8vadai, kad i tokio veiksmazodzio negalime spresti apie konstrukcijy, kutiose jis vartojamas, pobidi, ir skirdami konstrukcijy su veiksmazodiiu biti tipus, jo semantinémis savybémis menkai tegalime pasiremti. Veiksmazodis biti vienokias ar kitokias aigkesnes leksinés reik’més apybraizas igyja tik pavartotas konkre¢ioje konstrukcijoje. Taigi konstrukcijos reikimé absoliuciai arba beveik absoliuéiai dominuoja gios leksemos atzvilgiu. Pasitelke konstrukcijy gramatikos terminus, kalbamas konstrukcijas galétume apibrézti kaip j diskurso poreikius orientuotas sintaksines struktiiras, turinGias funkciSkai motyvuota aktualiaja skaida ir savita reikSme. Konstrukcijy gramatikoje laikomasi nuostatos, kad j santykinai savarankiska reik8me turingias konstrukcijas gali biti integruojamos tik tos veiksmazodinés leksemos, kuriy semantika, arba tiksliau — ty leksemy reprezentuojami semantiniai-interpretaciniai rémai, leidzia ta daryti (Semantinés dermés principas (The Semantic Coherence Principle); Goldberg 1995: 50). Priklausomai nuo reikSmés (nuo semantinio-interpretacinio remo pobtidzio) iS esmés tas pats veiksmaZodis gali biti integruojamas j kelias konstrukcijas (plg. 2.1.-2.1.1. sk. aptartas alternuojanéias konstrukcijas). Kadangi konkreéioje konstrukcijoje gali biti vartojami tik tam tikros semantikos predikatai, tai Zvelgdami i$ veiksmazodzio perspektyvos galétume teigti, kad ir konstrukcijos pobiidis bent i8 dalies yra priklausomas nuo veiksmazodiio reik’més. Apibrézdami veiksmazodzio biiti reikimes vargu ar galétume remtis kokiais nors lengvai atpazjstamais Zinias apie tam tikras nekalbinés tikrovés situacijas struktiTuojan¢iais semantiniais-interpretaciniais rémais. Dél pernelyg abstrakéios reikimés Sio veiksmazodzio ,semantinio suderinamumo“ galimybés yra itin platios ir konkretiai jos atsiskleidzia tik pavartojus ji vienoje ar kitoje anksGiau aptartoje konstrukcijoje. Pavyzdziui, galimybé veiksmazodj biti pavartoti askriptyvinéje ar ekvatyvinéje konstrukcijoje kalba apie jo reikSmés suderinamuma su tam tikra tapatumo propozicijos semantika, 0 galimybé $i veiksmaZodj pavartoti lokatyvinéje ar posesyvinéje mihi est tipo konstrukcijoje kalba apie jo reiksmés suderinamuma su tam tikra egzistencijos propozicijos semantika. Teisybés délei reikéty pastebéti, kad yra galimi tam tikri kalbamose konstrukcijose vartojamu veiksmazodziy vidinés semantinés struktiiros pokyéiai, susije tik su ju gramatinés formos pasirinkimu. Sie pokyéiai gali net lemti veiksmaz%odzio komplemento morfosintaksine forma, taip pakoreguodami ir pacios konstrukcijos sintaksine forma, plg.: 134 Jungties konstrukeijos ir jy gramatinis kontekstas (17) Stinau, biik tvirtas. (18) Bik Zmogus / Zmogumi, nesielk taip. Siuose sakiniuose vartojamy veiksmazodziy imperatyvas lemia ne tik ju aspektines savybes, bet ir jy leksinés reikimés pokyéius. Si ig esmés imperfektyvinio veiksmazZodzio biti forma Zymi perfektyvinés prigimties veiksma (t. y. toki veiksma, kuris iS principo gali biti uZbaigtas arba kurio trukmé gali biti apribota). Dél to predikatas bik Gia reiSkia aktyvu, subjekto kontrole suponuojantj veiksma. Sio predikato reiksme kalbamuose pavyzdziuose galima bitty apibrézti atitinkamai kaip ,elgtis tam tikru bidu‘ ir ,elgtis kaip kam‘. Vis délto per drasu biity teigti, kad Sie veiksmazZodzio reikSmés pokyGai, susije su jo gramatinés formos pasirinkimu, esmingai kei¢ia konstrukcijos argumenty struktiira taigi ir jos tipologine priklausomybe. 2.5. Kur kas rimtesniy pasekmiy tapatumo konstrukcijy tipologinei priklausomybei gali turéti jy sudétiniy predikaty alternatyvi interpretacija. Literatiroje plaéiai aptarti atvejai, kai tokiy predikaty semantinj pagrinda sudarantys (daugiausia perfektinés reiksmés) dalyviai kalbamose konstrukcijose gali biti suvokiami ir ,,biidvardiskai*, ir ,,.veiksmazZodiskai*. Antai Lietuviy kalbos gramatikos darbuose (Holvoet & Pajédiené 2004: 134) aptariant dvi galimas sakinio Esu jsitikines, kad esama ir gery, ir blogy Zmoniy interpretacijas, sakoma, kad vienaip $j sakinj suprantame, kai dalyvj jsitikines suvokiame kaip jungties esu valdoma bidvardinj predikatyva, kitaip — kai junginj esu isitikines suprantame kaip analitine veiksmaZodzio forma (kuria Gia linkstama vadinti veiksmazodiniu junginiu). Taigi vienu atveju turime askriptyvinio tipo konstrukcija, kitu atveju — perfekto konstrukcija. PaZvelkime i tokias konstrukcijy alternacijas atidziau. 2.5.1. Pirmiausia aptarkime veikiamosios riies dalyviy vartosena kalbamose konstrukcijose. Paprastai dvejopai Cia gali biti interpretuojamos i intranzityviniy veiksmazodziy padarytos tokiy dalyviy formos, mat jos gali fiksuoti galutine tam tikro veiksmo poveikj patyrusio subjektinio vardazodzio referento biisena. Si subjektinio referento igytos biisenos fiksacija ir sudaro semantinj pamata ,,biidvardinei* kalbamos dalyvinés formos interpretacijai. Pastebétina, kad toks veiksmazodinis bidvardis gali uzimti ir Siai kalbos daliai biidinga atributine padeétj daiktavardiniame junginyje, plg. Savo teisumu isitikine Zmonés mums nereikalingi. ,,BidvardiSkai* interpretuojamo sudétinio 135 ROLANDAS MIKULSKAS predikato esu jsitikines vidine semantine struktiira kognityviniais terminais galétume apibidinti taip. Perfektiné dalyvio forma jsitikines Gia profiliuoja tik galutine (rezultatine) jvykusio isitikinimo veiksmo stadija: Sis profilis gali biti prilygintas kity statini santykj Zymin¢iy biidvardziy profiliui. Siai bidvardinei predikacijai procesualumo dimensija suteikti turin¢io veiksmazodzio esu vidinés semantinés struktiiros esme sudaro laikui bégant (mintyse) skenuojamas vis tas pats tik abstrak¢iai suvokiamo statinio santykio profilis (taigi Sis veiksmaZodis Zymi imperfektyvinj veiksma). Sudarant sudétinj predikata konkretus dalyvinés formos turinys semanti8kai patikslina, arba elaboruoja, atitinkama abstrakéiq veiksmazZodzio substruktira. Elaboruojama substruktiira (elaboracijos vieta) yra laisvai pasirenkama, nes visi imperfektyvinio veiksmaZodzio vidinés struktiiros elementai (visos profiliuojamos abstrak¢iai suvokiamo statinio santykio padétys) laikui bégant nekinta. 2.5.1.1. ,,VeiksmazZodine* kalbamos dalyvinés formos interpretacija gali paskatinti i8 paZitiros nereikSmingi sakinio elementai, paprastai priskiriami jo sintaksinés struktiiros periferijai, plg. Ne kartq esu jsitikines, kad esama ir gery, ir blogy Zmoniy. Siame sakinyje adverbialinis modifikatorius ne kartq zymédamas sudétiniu predikatu esu jsitikines profiliuojamo ivykio kartojimasi praeityje kartu nurodo, kad kiekvienas toks pasikartojantis jvykis turéjo savo pradzia ir pabaiga, t. y. tam tikra trukme. Kognityviniais terminais tariant, dalyvis Sioje sudétinéje formoje profiliuoja visas ivykusio jsitikinimo veiksmo stadijas, kurios, sudarant sudétinj predikata, elaboruoja visus atitinkamus veiksmaZodzZio esu vidinés struktiros elementus, juos galima isivaizduoti, kaip nuosekliai skenuojamas laikui bégant kintanéio tam tikro (tik abstrakéiai suvokiamo) veiksmazodinio santykio padétis. Tokios semantinés struktiiros veiksmazZodis biti, kaip ir dera pagalbiniam veiksmazodziui, yra indiferentiskas perfektyvumo / imperfektyvumo atévilgiu. Ar sudétinis predikatas Zymi perfektyvinj, ar imperfektyvinj veiksma, priklauso tik nuo dalyvio darybinj pamata ir semantinés interpretacijos baze sudarantio veiksmazodzio aspektinés prigimties: pavyzdziui, predikatas (ne kartq) esu isitikines Zymi perfektyvinj veiksma, o predikatas (ne kartq) esu girdéjes (tq melodijq) — imperfektyvinj veiksma". "' Perfektyvuma / imperfektyvuma ¢ia ir kitur suprantu langakeriSkai (Langacker 2002: 85-91), kaip veiksmaZodzio zymimo proceso vidine sandara charakterizuojantia savoka, kuri nepainiotina su kalbamomis analitinemis formomis reiskiamo 136 Jungties konstrukcijos ir jy gramatinis kontekstas 2.5.2. ,,Biidvardiskai* gali biti interpretuojami ir neveikiamosios riisies dalyviai pasyvinéje konstrukcijoje. Tuomet $i konstrukcija i§ esmés niekuo nesiskiria nuo askriptyvinés jungties konstrukcijos. Bidvardinio predikatyvo pozicija jungties konstrukcijoje uZimantys neveikiamosios riSies dalyviai, kaip ir kiti bidvardziai, gali biti vartojami ir atributiskai, plg.: (19) Pamatéme, kad miestas yra visiskai sugriautas. (20) Visiskai sugriautas miestas atrodé baisiai. (21) Sie grybai yra valgomi. (22) Valgomus grybus pazjstame. »VeiksmazZodiskai* interpretuojami neveikiamosios riisies dalyviai jungties konstrukcija pavercia pasyvine konstrukcija. Tokia interpretacija, be palankaus konteksto, gali paskatinti dalyvio suponuojamo veiksmo trukme modifikuojantys adverbialiniai modifikatoriai", plg.: (23) Miestas per naktinj antskrydj buvo visiskai sugriautas. (24) Vélyvq rudenj surinkti ir pastidyti, Sie grybai Ziemos ménesiais su pasigardziavimu yra valgomi. Siy sakiniy sudétiniai predikatai buvo sugriautas ir yra valgomi yra laikytini analitinémis dalyviy darybos pamata sudaranéiy veiksmazZodziy (sugriauti ir valgyti) formomis. Tokiy formy sudarymo kognityvinis apraSas daug kuo galéty biti panaSus j anksdiau pateikto analitiniy veiksmazodzio formu sudarymo su veikiamosios rigies dalyviais aprasa. Pirmiausia pastebésime, kad perfekto savoka. Pastaraja paprastai charakterizuojamas veiksmazodinés frazés gebéjimas daugiau ar maZiau sugramatintomis priemonemis fiksuoti iki kalbamo momento vykusio / ivykusio veiksmo svarba komunikantams. Kadangi perfektyvumo / imperfektyvumo kategorija apibrézia konkretiam veiksmaZodziui bidingas aspekto raiskos galimybes, ji netapatintina ir su Sin galimybiy realizacijos dichotomija fiksuojanéia ivykio / eigos veikslo kategorija (plg. Mikulskas 2005: 26-27). ‘Ne su visy ri8iy predikatais tokie modifikatoria: gali biti pavartoti. PavyzdZiu, i8 dviejy sakiniy Kaimelis i& visy pusiy buvo apsuptas mixky ir Béglys policijos pagaliau buvo apsuptas tik antrajame sudétine veiksmaZodine forma buvo apsuptas Zymimo veiksmo trukmé gali biti modifikuojama. Dél iSilginiy objekty predikacijos specifikos (Zr. Mikulskas 2005: 32-38) pirmajame sakinyje ta pati forma tegali Zyméti statine erdvine padétj (misky i3sidéstyma ratu aplink kaimelj). Dél Sio semantinio ribojimo »veiksmazodiné" dalyvinés formos interpretacya kalbamoje konstrukcijoje i8 esmés sutampa su ,,badvardine* jos interpretacija (apie § rei8kinj plaiau Zr. Langacker 2002: 145-147). 137 ROLANDAS MIKULSKAS Galbit todél pirmieji daZnai intuityviai priskiriami askriptyviniam jungties konstrukcijy tipui (plg. Holvoet & Cizik-ProkaSeva 2005: 79). [8ties, kai subjekto vardaZodzio referentas tokiuose sakiniuose priskiriamas platesnei referenty klasei, metonimiSkai jis gali biti siejamas su esminiu tos klasés nariy bruoZu. Kai predikatyvinj daiktavardj inkliuzyvinio tipo konstrukcijoje ir predikatyvinj biidvardj askriptyvinio tipo konstrukcijoje sieja darybos santykis, tokia metoniminé sasaja tarp klasés nario ir sudaromojo jos bruozo tampa beveik nei8vengiama, ir abiejy konstrukcijy reik’més menkai tesiskiria, plg.: (36) Petras yra kvailys. (37) Petras yra kvailas. Tadiau toli grazu ne visais atvejais galime konstatuoti tokias darybos santykiu paremtas poras, kuriy pagrindu inkliuzijos santykj reiSkian@ias jungties konstrukcijas mégintume priskirti askriptyviniam tipui. Be to, sunku nekreipti démesio j fakta, kad jungties funkcinis krivis askriptyvinio tipo ir inkliuzyvinio tipo konstrukcijose skiriasi: pirmojo tipo konstrukcijoje Sios finitinés veiksmazodzio formos paskirtis pirmiausia yra gramatiné, o antrojo tipo konstrukcijoje ji dar reiSkia visai propozicijai ontologiSkai svarbu tapatumo santykj'”. Juk sutiksime, kad logiSkai inkliuzijos santykis téra bendresnio tapatumo santykio atmaina: vardazZodinis referentas jtraukiamas j platesne klase tam tikros apibendrintos charakteristikos (tipo deskripcijos) pagrindu, tapatinant jj su kitais tos klasés nariais. Taigi priartéjome prie minties, kad anks@iau i8skirtus du jungties sakiniy — inkliuzyviniy ir ekvatyviniy — tipus vienija ne tik daiktavardiniai predikatyvai, bet ir bendra ontologija. Atrodo, kad jungties sakinius su daiktavardiniais predikatyvais verta traktuoti kaip viena tipa. Vis délto dar lieka neatsakytas klausimas, kaip nesantykinés prigimties vardazodziai geba reikSti tokiy sakiniy pagrindine predikacija? Kitaip tariant, i§ kur randasi ju predikatinis potencialas? 1” Zinoma, dél to, analizuodami jungties konstrukcijas su daiktavardiniais predikatyvais, jy jungtims galétume priskirti ,,inkliuzijos“ ar ,tapatumo“ reikimes, bet tuomet jas labai atskirtume nuo analogi’ky konstrukeijy su bidvardimiais predikatyvais, kuriose jungties funkcija pirmiausia atpa%stama kaip gramatine. Tad norédami traktuoti visas jungties konstrukcijas kaip i8 esmés ta pati struktirinj archetipa, visais atvejais turétume pabré2ti struktirine, o ne semantine jungties funkcija jose. 144 Jungties konstrukcijos ir jy gramatinis kontekstas 3.2.1. Jeigu predikatyvo pozicijoje esan¢iy vardazodziy teikiamos deskripcijos turinj suvokiame kaip jy implikuojamo tipo instanciacija’* (o instancijuotas pavyzdys visada nurodo j savo tipa), tai jy santykinis pobiidis yra lengvai jrodomas: tokie vardazodziai reprezentuoja santyki tarp atskiro (instancijuoto) tipo atstovo ir paties tipo (arba tarp atitinkamy deskripcijy). Inkliuzijos efektas (ir daiktavardinio predikatyvo predikatinis potencialas) sukuriamas subjekto vardazZodzio referenta per tapatumo santykj su tipo instanciacija jtraukiant ji to tipo deskripcija apibréziama platesnj referenty rata. Dél suprantamy prieZastiy predikatyvinio daiktavardzio nuoroda j tipo deskripcija (ir santykinis to daiktavardzio pobiidis) lengviau suvokiama tais atvejais, kai jis interpretuojamas neapibréZtai ir nespecifiskai, t. y. kaip vardazodis, zymintis laisvai pasirenkama tipo atstova'’. Bet ir vadinamujy ekvatyviniu konstrukcijy apibréZtieji predikatyviniai vardazodiiai savaip nurodo j atitinkamy tipu deskripcijas (jau vien tik todél, kad pagal apibrézima ty vardazodziy referentai yra unikaliai identifikuojamos savy tipu instanciacijos). Kadangi Siose konstrukcijose predikatyvo vardazodzio teikiama tipo deskripcija yra gerokai siauresnés referencijos negu neapibréztumo atveju (pavyzdiiui, sakinyje (34) ja teikia visas restriktyvinis junginys mokytojas, kuris mums jdiegé meile gimtajai kalbai, kuris praktiSkai ¢ia tegali turéti viena referenta), jy reiskiama inkliuzijos santyki sunkiau suvokti — jis Gia yra redukuotas iki minimumo. Taéiau skirtumas tarp tipo deskripcijos ir to tipo instanciacijos, reikSmingas santykinei predikatyvo vardazodzio sampratai, ir Siuokart gali biti nesunkiai suvokiamas, ypa¢ jeigu ta instanciacija, kaip pavyzdyje (34), ekspliciti8kai Zymima apibréZtumo rodikliu tas. Tad abiem atvejais galime kalbéti apie vardaZodZio santykinj pobiidj ir i8 to iSplaukiantj jo predikatuma, kuris atsiranda dél jo uzimamos sintaksinés — predikatyvo — pozicijos. +8 Plagiau apie tipo ir jo instanciacijos skirt) 2r. Langacker (1991: 51-73); plg. Mikulskas (2006a: 34-35). Tokio tipo sakiniy, kaip Jonas yra mokytojas, Zymima tapatumo santykj galétume traktuoti ir kaip tiesiogine individo (Jono) inkliuzija j bendresne (mokytojy) klase, kurig S1uo atveju ivardyty paprastas daiktavardis (ne vardazodis!) mokytojas. Tokia analize remty ir kai kuriy artikeliniy kalby pavyzdiiai, plg. pranc. Jean est professeur (bet plg. angl. John is a teacher), taéiau ji sunkiau pritaikoma ekvatyvinéms konstrukcijoms, kuriy apibreatas predikatyvo vardazodis j tipo deskripcija nurodo tik tarpi8kai, per unikaliai identifikuojamo to tipo atstovo instanciacija (plg. Langacker 1991: 69). 145 ROLANDAS MIKULSKAS 3.2.2. Keleta Zodziy reikéty tarti apie tokius sakinius, kaip (31), (32) ir (33), kurie priklausomai nuo to, ar jy predikatyvinis vardazodis interpretuojamas apibréZtai, ar neapibréZtai, atitinkamai gali biti interpretuojami kaip ekvacijos ar inkliuzijos santykj reiSkiantys. IS eilés Siuos pavyzdzius aptarsime. Sakinys (31), regis, turi vienodas galimybes biti interpretuojamas abejaip. Mat Sio sakinio interpretacijai reiksmingas MOKYKLOS idealizuotas kognityvinis modelis (ICM; Lakoff 1987: 68-76) i§ principo remia tokia situacija, kai posesoriaus misy referentas (mokyklos klasé) gali turéti ne viena mokytoja, todél posesyviné deskripcija miisy mokytojas nebitinai zymi unikaliai identifikuojama individa. O deskripcija miisy lietuviy kalbos mokytojas sakinyje (32) tas pats MOKYKLOS ICM veikiau skatinty interpretuoti apibréztai, ir sakinys tuomet reiksty ekvatyvinio tapatumo santyki, nes vidurinés ir auk3tesniosios mokyklos klasé paprastai turi viena kurios nors disciplinos mokytoja. Tadiau ir Siame sakinyje kalbamos deskripcijos referentas gali ir nebiti unikaliai identifikuojamas, pavyzdziui, jeigu posesorius musy ¢ia Zymi visus mokyklos mokinius, o juk mokykloje gali biti keli lietuviy kalbos mokytojai. I§ pirmo Zvilgsnio sakinio (33) analizé neturéty skirtis nuo anks¢iau aptartojo sakinio (32) analizés. Tatiau, regis, deskripcijos mdsy lietuviy kalbos mokytojas (33) pavyzdyje nurodomas mokytojo tipas veikiau suvokiamas kaip tam tikras vaidmuo, kurj konkreéiu laikotarpiu atlieka, arba instancijuoja, vienintelis individas. Sis atvejis literatiiroje zinomas kaip vaidmens apibréZtumas”, kurio specifika — vienintelio referento galimybé — sakinj (33) daro artimesnj ekvatyvinei konstrukcijai. 3.2.3. Apibendrindami tai, kas buvo aptarta, jungties konstrukcijas galime skirti j du pagrindinius tipus: askriptyvinio ir tapatumo tipo konstrukcijas. Ju skirtumas i§ esmés priklauso nuo to, kas — bidvardZiai ar daiktavardziai — eina ju predikatyvais. Tokia skirtingomis kalbos dalimis besiremianti jungties konstrukcijy tipologija yra labai aiSki ir motyvuojama tuo, kad biidvardziai dél savo santykinés prigimties i3 esmés yra predisponuoti pre- *° Fauconnier (1985: 35-81) jsivesta vaidmens (angl. role) ir jos vertés (angl. value) skirtis laikytina skirties ,,tipas vs. instanciacija“ specifine atmaina. Vaidmens apibreztumas igplaukia i8 jo unikalumo tam tikros istoriskai nulemtos pasaulio tikrovés tipe. Vaidmens apibréZtuma natiraliai perima ir jo vertés, igyjamos per to pasaulio tipo instanciacijas konkreéiu laikotarpiu (plagiau Zr. Langacker 1991: 71-73; plg. Mikulskas 2006a: 54-55). 146 Jungties konstrukeijos ir jy gramatinis kontekstas dikatyvo pozicijoje reikSti pagrindine sakinio predikacija, 0 daiktavardziai tokj gebéjima igyja tik uzéme predikatyvo pozicija. Toliau, priklausomai nuo to, ar predikatyvo vardaZodis jose interpretuojamas apibréztai ar neapibréZtai, tapatumo konstrukcijos gali biti toliau skiriamos j ekvatyvinio ir inkliuzyvinio potipio konstrukcijas. 3.3. Pagaliau reikéty dar aptarti kai kuriuos periferinius jungties konstrukcijy atvejus, kai predikatyvais jose eina tikriniai vardai, plg.: (38) Leiskite prisistatyti, esu Jonas Petraitis. (39) Esu Jonas. (40) Esu vardu Jonas. (41) Mano vardas yra Jonas. (42) Miisy mokytojas yra Jonas Petraitis. Tikriniai vardai paprastai teikia apibréZtumo deskripcija, t. y. ju referentas bina unikaliai identifikuojamas asmuo. Ta¢iau nebitinai. Tikrinio vardo referentas klausytojui gali biti nepazistamas, tuomet kalbétojas §i varda pasako su neapibréZtumo rodikliu, plg. Miisy mokytojas yra toks Jonas Petraitis, — Siame pavyzdyje tikrinio vardo referentas yra specifinis, bet neapibréztas asmuo. Tadiau nesunku jsivaizduoti jungties sakini, kuriame tikrinis vardas interpretuotinas nespecifiskai, plg. Sie du neklauzados yra Sutkai, — siame pavyzdyje predikatyvo daiktavardis nurodo j visa Seima ar gimine, kuriai paprastai priklauso daugiau nei du nariai, todél inkliuzinis propozicijos pobiidis Gia yra lengvai suvokiamas. Regis, kur kas problemiSkesné yra tu jungties konstrukcijy analize, kuriy predikatyvo tikrinis vardas zymi vieninteli, kad ir neapibrézZta, referenta. Kaip reikéty suvokti tokiu vardaZodiniy predikatyvy santykinj pobiidj? | kokia tipo deskripcija nurodo tikrinis vardas, arba kokj tipa gali instancijuoti tikrinio vardo denotatas? Kad ir kokia semantiskai skurdi tikrinio vardo reprezentuojamo tipo deskripcija, teoriniu poZiiiriu ji yra reiksminga. Aptarkime Siuo atzvilgiu sakinj (38) — jj i8tardamas subjektas as klausytojui veikiausiai nori praneSti ne savo varda, 0 save pristatyti kaip unikaliai su tuo vardu siejama asmenj. Ta¢iau, be unikalios identifikacijos, vardas Jonas Petraitis dar Zymi, kad jo turétojas yra lietuviy tautybés vyriskos lyties asmuo. Be tautybés ir lyties, o kartais ir kilmés ar padeéties visuomenéje, mazybiné vardo forma dar gali zyméti jauna jo turétojo amZiy (plg. Antanukas, Petraiciokas) ir kitus panagius dalykus, i kuriuos 147 ROLANDAS MIKULSKAS paprastai vartodami vardus nekreipiame démesio. Tatiau Sie ,,nereikSmingi* dalykai sudaro empirinj pamata, kad ir minimaly, instanciacijos santykiui tarp ju reprezentuojamo asmens tipo ir konkretaus jo atstovo nustatyti. Tikrinio vardo teikiama tipo deskripcija ypaé lengvai gali biti atpazistama tuomet, kai tas vardas visuomenéje siejamas su istoriskai reik8mingu jo turétojo vaidmeniu. Tokio vardo, pavartoto predikatyvo pozicijoje, predikatinis potencialas akivaizdus, plg.: (43) Jis yra Vytautas Landsbergis, ir viskas tuo pasakyta. Galiausiai su tikriniais vardais siejamos implikacijos gali duoti pradzia tikriniy vardy vartosenai bendrine prasme. Kai tokie vardai eina jungties konstrukcijy predikatyvais, jokiy abejoniy dél jy predikatinio potencialo jau nebekyla, plg.: (44) Tas mano berniukas yra tikras einsteinas. 3.3.1. Sakinys (39) gali biti laikomas atsakymu j klausima Kuo jiis vardu? arba atsakymu j klausima Kas jus esate? Pirmuoju atveju sakinio analizé turéty biiti siejama su tokiy sakiniu, kaip (40) ir (41), analize, o antruoju — su aptarta sakinio (38) analize. ISties, antraip interpretuojant sakinj (39), jo predikatyvas Jonas Zymi konkrety individa, kuris, be to, implicitiSkai gali biti unikaliai identifikuojamas kaip ankstiau minétas asmuo, ir $i atpazinimo implikacija gali biti laikoma tipo, kurj instancijuoja tikrinis vardas, deskripcija — ji prireikus gali biiti iSreiSkiama ir ekspliciti3kai, plg.: (45) Esu tas Jonas, kuris vakar jums skambino. 3.3.2. Kadangi aptarti sakiniai reiSkia tapatumo santykj tarp dviejy unikaliai identifikuojamy referenty — asmenuy, jie pelnytai gali biti laikomi ekvatyvinio potipio jungies konstrukcijos instanciacijomis. IS esmés niekuo nuo tokiy sakiniy nesiskiria ir sakinys (42), jeigu tik jo nelaikysime atsakymu i klausima Kuo vardu yra jisy mokytojas? Taéiau i$ pirmo Zvilgsnio atrodo, kad Siame sakinyje reiSkiamas tapatumo santykis tarp dviejy vardaZodiniy referenty skiriasi nuo anks¢iau aptarty atvejy. Isties, jeigu 3i sakinj laikome atsakymu j klausima Kas yra jiisy mokytojas?, jo subjekto vardazodis yra neapibréZtas ir regimai platesnés referencijos nei predikatyvo pozicijoje esantis tikrinis vardas. Vardazodziy aprépties santykis tokiame sakinyje yra 148 Jungties konstrukcijos ir jy gramatinis kontekstas atvirk8¢ias, nei anks¢iau aptartais inkliuzijos santykio raiSkos atvejais (plg. Jonas Petraitis yra (miisy) mokytojas). Taéiau jeigu subjekto vardazodj miisy mokytojas kalbamame sakinyje traktuojame kaip tam tikra vaidmeni (plg. 3.2.2. sk.), kuri konkreéiu laikotarpiu tegali atlikti (instancijuoti) vienintelis individas (kad ir nepazistamas klausian@iajam), tai tapatumo santykio tarp dviejy tariamai skirtingos aprépties referencijy ontologinés galimybés problema issisprendzia: tapatumo santykis rei8kiamas tarp dviejy specifiniy referenty, tik predikatyvo vardazodzio (tikrinio vardo) referentas dar gali biti unikaliai identifikuojamas asmuo. 3.3.3. Kai sakinys (39) reiSkia ta pati, ka ir sakiniai (40) ir (41), tapatumo santykis jame reiSkiamas ne tarp unikaliai identifikuojamo pirmojo asmens (a8) referento ir tikrinio vardo (Jonas) turétojo — vyriSkos lyties individa (lietuvj) instancijuojan¢io specifinio asmens, bet tarp (unikaliai identifikuojamo vardo turétojo) ir paties vardo. Kitaip tariant, ¢ia tapatumo propozicijos taikiniu tampa ne pats asmuo, o tik tam tikras, apeliatyvinis, jo aspektas. Sis aspektas sakiniy (40) ir (41) parafrazémis pasakomas ekspliciti8kai. Atsiminkime, kad vienu ar kitu aspektu subjekto vardaZodZio referentas (konkretus asmuo) gali biti kategorizuojamas ir kituose inkliuzinés reikimés jungties sakiniuose, pavyzdZiu, nurodant jo profesija, socialinj ar Seimos statusa ir panasiai (plg. Esujau pensininkas / senelis). Suprantama, kad tokiy sakiniy, kaip (39), (40) ir (41), predikatyvo vardazodZio referentas — pats tikrinis vardas — néra unikaliai identifikuojamas esinys, plg.: (46) AS esu Jonas, ir mano kaimynas taip pat yra Jonas. (47) AS esu vardu Jonas, ir mano kaimynas taip pat yra vardu Jonas. Predikatyvais einanéiy tikriniy vardy santykinj pobidij (ir predikatyvinj potenciala) kalbamuose sakiniuose galétume aiSkinti tuo, kad Gia jie rei8kia santyki tarp konkreciam asmeniui suteikto vardo (Jonas) ir to vardo uzZimamos vietos vardyne (religiné tradicija, paplitimas ir pan.) ar jo implikacinio potencialo (istorinés, kultirinés asociacijos ir pan.) — pastarieji dalykai ir sudaro tikrinio vardo per se tipo deskripcija. Visi tokie sakiniai pelnytai gali biti priskiriami tapatumo tipo inkliuzyvinio potipio jungties konstrukcijai, bet iSsaugodami ju specifika, galétume juos i8skirti kaip apeliatyviniy jungties sakiniy atmaina. Taigi ir periferiniai jungties konstrukcijy atvejai vienaip ar kitaip gali biti priskiriami anks¢iau aptartiems tipams ir potipiams. 149 ROLANDAS MIKULSKAS 3.4. Jungties konstrukcijy tipologinj skirstyma remdami juose vartojamu predikatyviniu Zodziu semantinémis (kalbos dalies) ir / ar referentinémis savybémis, intuityviai vadovavomés prielaida, kad skiriami konstrukcijy tipai ir potipiai yra if esmés to paties struktirinio archetipo skirtingos instanciacijos. Tokia prielaida remiantis aptarime ir buvo vartoti prototipo ir periferijos terminai. Ta¢iau aptardami jvairiy jungties konstrukciju ir jy atmainy predikacijos raiskos ypatumus, atkreipeme démesj ir j tuos ypatumus motyvuojanéia skirtinga tu konstrukcijy paskirti kalboje. Tiesa sakant, iSskirtuju jungties konstrukcijy tipu ir potipiy pavadinimai — askriptyvine, inkliuzyviné, ekvatyviné konstrukcija — ir sudaryti remiantis skirtinga jy paskirtimi. Tad pagristai galétume klausti, ar tapacia forma — X yra Y, bet skirtinga paskirtj turincios konstrukcijos turi tarpusavyje ka nors bendro? Kitaip sakant, ar aptartus jungties konstrukcijy tipus vienija kokia nors bendra reiksmé, leidZianti visas jas priskirti tai patiai, pavyzdZiui, tapatumo reikSmés konstrukciju, kategorijai? Tai fundamentalus klausimas. I8ties, priklausomai nuo to, kaip j ji atsakysime, kalbésime apie visiskai skirtingu konstrukcijy homonimija arba apie atskiras tipologines tos patios konstrukcijos instanciacijas. 3.4.1. Aptardami jvairias jungties sakiniy su vardaZodiniais predikatyvais atmainas, pabréZéme ontologinj jy bendruma, leidzianti kalbéti ir apie ju bendra struktiirine — tapatumo santykio — reiksme. Bet juk tas pats tapatumo santykis savaip pagrindZia ir jungties sakiniu su biidvardiniais predikatyvais ontologija. Kaip jau minéjome, biidvardzio reiskiama predikacija yra santykinés prigimties. Papras¢iau tariant, si predikacija negali biti suvokiama (ir apibidinama) autonomiskai, kaip savaime egzistuojanti ypatybé, tik kaip tam tikro daikto (kokybiné ar kiekybine) charakteristika. Vadinasi, biidvardzio semantinéje struktiroje visada yra numatoma vieta abstrak¢iai suvokiamam daiktui, ir pernelyg nenusiZengsime tiesai sakinio Jonas yra protingas struktiira pavaizdave kaip Jonas yra protingas daiktas (Zmogus). Taigi galetume tvirtinti, kad ypatybés priskyrimas subjekto vardaZodzio referentui askriptyvinio tipo sakiniuose taip pat realizuojamas per tapatumo santykio teigima. Tik Gia vienas tapatumo santykio dalyvis yra ne fizinéje tikrovéje, o tik mentalinéje implikaciju erdvéje instancijuotas predikatyvinio biidvardzio suponuojamo daiktavardzio referentas. Ta¢iau ir inkliuzyvinio potipio jungties sakiniuose padétis Siuo atzvilgiu yra panasi: pagristai galétume manyti, kad vienas tokiy sakiniy profiliuojamo tapatumo santykio da150 Jungties konstrukcijos ir jy gramatinis kontekstas lyviy — vardazZodinio predikatyvo referentas — tikrovéje instancijuojamas tik struktiriniais sumetimais. ISties subjekto vardaZodzio referento jtraukimas (inkliuzija) j platesne tam tikro tipo deskripcija tenkinandiy referenty klase, arba kitaip — jo priskyrimas tam tikram, tik mentalinéje erdvéje egzistuojanciam, vienarisiy esiniy tipui, struktiriskai jungties konstrukcijoje imanomas tik per tam tikslui tikrovéje instancijuojama laisvai pasirenkama to tipo atstova. Bendriau imant, tokia ,,struktiriné“ instanciacija ir sudaro neapibréZto vardazodzio nespecifinés referencijos funkcine motyvacija (plg. Langacker 1991: 68). Suprantama, kad tokio vardaZodjio referentas uz sakinio riby neegzistuoja, ir taip pat yra mentalinis fenomenas, nors ir kiek kita prasme nei implikuojamas predikatyvinio biidvardzio semantinés struktiiros substantyvusis elementas. 3.4.2. Apibendrindami galime tvirtinti, kad aptartais jungties konstrukciju atvejais profiliuojamas tapatumo santykis yra visai kategorijai bendras reiksmés elementas, leidZiantis greta anks¢iau minéty lokatyvinés, egzistencinés, priklausymo reiksmés konstrukcijy kalbéti ir apie tapatumo reik’més konstrukcijas, kuriy jungties veiksmazodziams visais atvejais biidinga i8 esmés ta pati struktiriné tapatumo raiskos funkcija (arba ,tapatumo‘ reikSmé). TaGiau Sis bendras reiksmés elementas, pagrindZiantis jungties konstrukcijy struktirinj archetipa, neuzkerta kelio jy funkcinei diferenciacijai. Kaip mateme, priklausomai nuo to, su kuo tapatinamas subjekto vardazodzio referentas jungties konstrukcijose, jos gali atlikti poZymio priskyrimo referentui, referento klasinés inkliuzijos ar dviejy specifiniy referenty sulyginimo, arba ekvacijos, funkcijas. 4. BAIGIAMOSIOS PASTABOS 4.1. Straipsnj norisi baigti bendresnio pobiidzio pasvarstymu apie tai, kiek veiksmazodzio biti turimas predikatinis potencialas prisideda prie konstrukcijy, kuriose jis realizuojamas, funkcinés diferenciacijos. Juk norédami adekvaéiai klasifikuoti Sias konstrukcijas, viena vertus, turime paisyti ju paskirties, kita vertus, sunku nekreipti démesio ir j analizés metu i8ry3kéjusj tam tikra ontologinj skirtingos paskirties konstrukciju bendruma, leidzianti jas jungti j tam tikrus struktirinius archetipus. Antrojoje straipsnio dalyje atlikta veiksmaZodzio biti galimy turéti reikSmiy ivairiose konstrukcijose 151 ROLANDAS MIKULSKAS analizé, leidZia apibré2ti jo predikatinj potenciala, arba reiksminj diapazona, kurio atraminius taSkus sudarytu ,egzistencijos‘ reiksmé, aiskiai paliudyta egzistencinéje konstrukcijoje, ir ,tapatumo* reikSmé, lengvai atpaZistama jungties konstrukcijose. Kity aptarty konstrukcijy veiksmazodziu biti ,,leksinés“ reikSmés, kurias apibréZiant ,,tautologiskai* tenka remtis tu veiksmazodziy komplementu semantika ar atitinkama konstrukcijos funkcija, kilmés atzvilgiu galéty biti siejamos su viena ar kita i$ minéty pamatiniy reiksmiu. I8ties, kaip matéme, yra pagrindo lokatyvinés ir mihi est tipo turéjimo konstrukcijos veiksmazodzius, nors kiekviena savaip, sieti su egzistencijos predikacija (Zr. 2.2.1., 2.2.2. sk.), o priklausymo konstrukcijos veiksmaZodj sieti su tapatumo predikacija: juk galime tvirtinti, kad priklausymo santykis pastarojoje konstrukcijoje realizuojamas panafiai kaip ir tik ka (3.4.1. sk.) aptartoje askriptyvinéje jungties konstrukcijoje — per tapatumo tarp dvieju esiniy, kuriy vienas tik implikuojamas, konstatavima (Zr. 8 iSna8a). Sie dalykai perSa minti, kad visos aptartos konstrukcijos gali biti kildinamos is dviejy struktiriniy archetipu — egzistencinio ir tapatumo. Kadangi veiksmazodzio buti predikatinis potencialas yra gana ribotas, i8 minéty struktiriniy archetipy jvairiems komunikacijos poreikiams pritaikytos konstrukcijos galéjo biti pasidaromos pamatinés struktiros ,,vidinio“ pertvarkymo — reinterpretacijos — keliu, arba pamatinés struktiiros ,,iSorinio“ pertvarkymo keliu, tarkime, pagal poreiki kei¢iant Sios struktiros atskirus elementus (pavyzdziui, i archetipine tapatumo struktiira vietoje predikatyvo ,,ira3ius“ posesoriaus genityva gaunama priklausymo konstrukcija) ir / ar keigiant jos nezyméta aktualiaja skaida (rySkiausias pavyzdys — egzistencinés versus lokatyvinés konstrukcijy atvejis). 4.2. Kad ta pati pamatiné struktira, atitinkamai ja pertvarkius, gali biti pritaikyta net keliy skirtingy propozicijy poreikiams, aiSkiai rodo pastarojo meto lietuviskoje literatiiroje i8samiai aptartos jvairios tokiy sakiniy, kaip Onutés (yra) Zalios akys, interpretavimo galimybés (Zr. Holvoet 2005: 153159; Mikulskas 2006b: 41-50). Sio tipo sakinius daZniausiai interpretuojame kaip tam tikro atributo priskyrimo asmeniui konstrukcija — tuomet, reikia manyti, ji pasidaryta i atitinkamos jungties konstrukcijos (plg. Onutés akys yra Zalios) temos iSkélimo keliu. Ta¢iau esant palankiam kontekstui minétas sakinys gali jgyti posesyvine interpretacija, artima mihi est tipo turéjimo konstrukcijai. ISties konstrukcija Onutei yra Zalios akys lietuviy kalbai 152 Jungties konstrukcijos ir jy gramatinis kontekstas dar néra visiskai svetima, nors jau skamba nejprastai. Neatmestina mintis, kad lietuviy kalboje nykstant senajai mihi est tipo turéjimo konstrukcijai (i3 vartosenos ja stiimé beisigalinti naujesné habere tipo konstrukcija) datyvas joje bent epizodiskai, kai ta leido kontekstas, galéjo biti kei¢iamas genityvu (apie Siy linksniy funkcinio suartéjimo galimybe Zr. 1.3. sk.). Tad minétos pamatinés struktiiros (Onutés (yra) Zalios akys) dvejopas interpretavimas gali biiti siejama su dviem jos kilmés Saltiniais. Remdamiesi minétomis interpretacijomis galétume tvirtinti, kad kalboje egzistuoja dvi homoniminés konstrukcijos — atributo priskyrimo asmeniui ir posesyviné turéjimo (Zinoma, taip tvirtindami turétume uZmerkti akis prieS fakta, kad tik pirmoji interpretacija yra pakankamai jprasta vartosenoje, kad be abejonés galéty biti vadinama konstrukcijos reikime). Tuomet Siy homoniminiy konstrukcijy veiksmaZodzius biti turime sieti su dviem skirtingomis pamatiniy struktiry reik’mémis — ,tapatumo‘ ir ,egzistencijos‘. Tatiau Sios reik’més gali biti »izvelgiamos“ tik esant vienai ar kitai (formaliai) to paties sakinio interpretacijai. Tad nors tokiu biidu jos ,,atpazjstamos“ kaip minéty konstrukcijy savastis, vargu ar turi kokia nors prognostine verte nustatant ty konstrukcijy tapatybe. 4.3. Panaiiai ir straipsnyje aptartose konstrukcijose vartojamy veiksmazodziy ,,atpazjstamos* i§ kilmés struktiiry paveldétos ,pamatinés* reik’més vargu ar daug ka gali padéti nustatant ty konstrukcijy tapatybe. Kad ir atpazintos tos reikSmés nedaug ka tesako apie naujy konstrukcijy, kuriose tie veiksmaZodiiai vartojami, paskirtj. Be to, kaip ne karta jsitikinome, keiGiantis konstrukcijos funkcijai daZnai kei¢iasi ir jos veiksmazodzZio semantinés savybés: pavyzdziui, su egzistencijos predikacija ontologiskai (0 gal ir etimologiSkai) susijes lokatyvinés konstrukcijos veiksmazodis dél jos subjektinio vardazodzio apibréZtumo jau nebeturi egzistencinés konstrukcijos veiksmazZodziui biitinos priedermés kvantifikuoti to vardazZodzio referenta (Zr. 2.2.1. sk.). Vis délto, veiksmazZodzio biti semantika tik prisitaiko prie ivairiems komunikacijos poreikiams pritaikyty / pritaikomy konstrukciju reikSmés. Apibréziant konstrukcijos tapatybe kur kas svarbesni yra tie jos sintaksinés ir semantinés struktiros elementai, kurie lemia patj tos konstrukcijos pritaikomuma konkre¢iai kalbos funkcijai, kitaip tariant — jos funkcinj adekvatuma. | Siuos elementus ir verta atkreipti atidesnj Zvilgsni tipologiSkai klasifikuojant konstrukcijas. 153