Tariamosios nuosakos skaida: sinchroninės morfologijos problemos

Acta Linguistica Lithuanica LXI (2009), 31 ~ 40 Tariamosios nuosakos skaida: sinchroninés morfologijos problemos ASTA BALCIUNIENE Klaipédos universitetas This article deals with the morphological segmentation of the Lithuanian subjunctive mood forms from a synchronic point of view. The approaches advanced in earlier publications are discussed. The alternative is between disregarding diachronical facts and recognizing one affix -t-/ -¢- (*tj), and recognizing two suffixes -ciaand -ty /-tum, which entails accounting for the facts of allomorphy. 0. IZANGINES PASTABOS Siandieninéje kalbotyroje nemaza problemy kyla dél neaiskiy kriterijy, kaip atriboti diachroninj ir sinchroninj tam tikry kalbos realijy vertinima morfologijos aspektu. Ypaé tas klausimas isryskéjo veiksmaZodzio sistemos lygmeniu. Jolantos Vaskelienés straipsnyje (Vaskeliené 2006: 83-93) iSsakyta mintis, kad sinchroninéje morfologijoje geriau veiksmazodziy 3 asmens kamiengalj laikyti galiine, sukélé diskusijas (Ambrazas 2006: 109-110; Holvoet 2006: 112-166). Tai rodo, kad diachronijos atribojimas nuo sinchronijos vis dar kelia (bent jau veiksmazodzio sistemoje) tam tikry tiek dalykiniy, tiek ir metodiniy keblumy!'. Problemigka ir kai kuriy kity veiksmazodzio Jeigu laikomasi pozicijos, kad ivykus kamieny perskaidai kamiengalis sutapo su galiine (todél sinchroniSka1 jis gali biti laikomas ir galiine), tai 3 a. kamiengalio nelaikymas galne yra prie8taraujantis pirmajam teiginiui. Holvoeto mintis, kad veiksmazodziy 3 a, baigmens nelaikymas galine yra nekorektiSkas, nes daiktavardziy sistemoje grynaji kamiengalj laikome galiine (plg. Zmond, kur -a <*-@ < -eh,-#) rodo, jog néra vieningos morfologiniy reiskiniy vertinimo sistemos (Holvoet, 2006: 112-115). Taigi dél to 13kyla tiek dalykiniy, tiek ir metodiniy keblumy (net ir j morfemy sutartiniy Zenkly sistema reikéty jsivesti papildoma Zenkla, Zymintj kamiengali, ir skirti kamiengaly reikéty mokyti jau mokyklose). Bee, atematiniy veiksmazodziy 31 ASTA BALCIONIENE formy morfologiné skaida”. Lingvistinéje literatiroje jvairuoja tariamosios nuosakos morfologinis skaidymas, neiSsprestas paradigmos kodifikavimo* klausimas. Sio straipsnio tikslas — atskleisti tariamosios nuosakos priesagos / priesagy skyrimo ir traktavimo problemas dabartinéje morfologijoje ir pasitilyti tam tikrus jy sprendimo biidus. 1, TYRINEJIMY APZVALGA Tariamoji nuosaka jvairiuose morfologijos darbuose gana iSsamiai tiriama: ypaé nuosekliai i8tirta Sios nuosakos reiksmé ir statusas nuosakos kategorijos sistemoje (Holvoet, JudZentis 2004: 76-104; Paulauskiené 1979: 148-153; Paulauskiené 1994: 316-318; DLKG: 342-343; Holvoet 2002: 39-49; Holvoet 2007). Tirti nuosaky raiskos skirtumai ir panaSumai lietuviy ir angly kalbose (Usoniené 2004). 3 a. galtiné -tt yra visuotinai skiriama, nors jos funkcijos ir reikimé yra 1dentiskos tematinio asmenavimo 3 a. baigmeniui. O Stai del kamrengalo ir galiinés funkcijy sutapimo kazkodél iki Siol esama jvairiy nuomoniu. 2 Pavyzdiiui, abejoniy kelia nenuoseklus siekinio jtraukimas i veiksmazodzio sistema. Dabartinés lietuviy kalbos gramatikoje (1994: 385; toliau — DLKG) Si veiksmaZodzio forma apragoma, o Aldonos Paulauskienés Lietuviy kalbos morfologijoje (Paulauskiené 1994) neminima, nors kiti tarmiy faktai fiksuojami. Tarmés yra sudedamoji lietuviy kalbos dalis (jos vartojamos nevieSojoje erdvéje), o jy saugojima uztikrina Kalbos istatymas, kurio 19 straipsnyje teigiama, kad ,,Valstybé rapinasi taisyklingos hetuviy kalbos prestizu, sudaro salygas saugoti kalbos normas, asmenvardzius, vietovardzius, tarmes*. Todel bity reikalinga ir tokia lietuviy kalbos gramatika, kurioje biity nuosekliai pateikiami ir nevieSosios kalbos faktai. DLKG tarmiy faktai atspindimi, pavyzdaiui, minimos dzaky vartojamos tariamosios nuosakos formos suptau, suptai (DLKG: 343), ta¢iau tai daroma nenuosekliai. 3Sia problema iskélé Sergejus Teméinas, tergdamas, kad bendrinéje lietuviy kalboje turéty biti kodifikuota tariamosios nuosakos paradigma: vns. 1 a. bii¢iau, 2 a. biitum, 3 a. bity; dgs 1. a. biitume, 2 a. biitute, 3 a. bdty. Tokiu bidu palengvéty ir Sios nuosakos morfologiné skaida. Su Sia mintimi iSties galima sutikti, tik, siekiant kodifikuoti paradigma, reikia iStirti gretutiniy formy, pavyzdZiui, biitute // batuméte // bitumét, vartojimo daZnuma bendrinéje hetuviy kalboje. Dabartines lietuviy kalbos tekstyno duomenimis (toliau — LKT), daZniausiai vartojama dgs. 1. a. forma bitume (bendras pavartojimo skaitius — 2022, plg. biitumém — 88, biituméme — 9, 0 dgs. 2 a. biituméte — 300, plg. biitumet — 166, bitute — 5. Todél, remiantis daZnumo kriteryyumi, kodifikuota tariamosios nuosakos dgs. 2 a. forma greiéiausiai turéty biti biituméte (tvirtai teigti galima tik i8tyrus daugiau medZiagos). 32 Tariamosios nuosakos skaida: sinchronines morfologijos problemos Dél tariamosios nuosakos darybos pamato, vertinant sinchroniskai, sutariama — ji turi bendraties kamiena. O Stai dél darybos afikso visisko ai8kumo néra. Skirtinguose morfologijos tyrinéjimuose yra fiksuojama, kad tariamoji nuosaka turi bendraties kamiena‘ ir / ,,galiines“ (Jablonskis 1997: 83) / ,,fleksines priesagas“ (Valeckiené 1998: 362) / priesagas (DLKG: 342,) / ,nuosakos formantus“ (Paulauskiené 1994: 316), ,,salygiSkai stabily Zymiklj* (a relatively stable marker) (Holvoet 2007: 35) / priesaga® (LKG,: 138140). Tokia terminy jvairove rodo, kad Sios nuosakos darybos ir priesagos ar priesagy (formanto / formanty) skyrimo kriterijai néra vienodi. Zinoma, pagrindo kalbéti apie galiines -ciau, -cia, -tumei, -tum..., -ty ir t. t. (plg. Jablonskis 1997: 83) néra. Jablonskio mintis apie galiinine nuosakos daryba nepagrista, jei laikomasi nuostatos, kad veiksmazodziai galiininés darybos neturi. Tad Siuolaikinése gramatikose Si koncepcija atmesta. Vis délto keletas klausimy dél minéty baigmeny kyla. Pirma, ar skiriame viena, ar kelias tariamosios nuosakos priesagas. Antra, kokia priesaga / priesagas sinchroniskai skiriame, kokios Sios morfemos / morfemy ribos. 1.1. Priesagos / priesagy skyrimas PrieStaravimy dél tariamosios nuosakos priesagos / priesagyu dabartiniuose morfologijos darbuose dar esti nemaza. Ypa¢ apsunkina Sios morfologinés skaidos vertinima tai, kad $i skaida ypaé lakoniSkai argumentuojama. Apzvelgus pagrindinius tyrinéjimus, i8siskiria is esmés dvi nuomonés: viena skiria keleta tariamosios nuosakos priesagy (ju skaitius jvairuoja), kita — viena aptariamosios nuosakos priesaga. *Zinoma, Gia nejtraukiami diachroniniai tyrinéjimar, kuriuose déstomas istorinis tariamosios nuosakos raidos aspektas — tariamoji nuosaka buvo padaroma 18 siekinio (supinum), ,1plésto formantu -b(i) ir asmeny galdnémis* (Zinkevigius 1981: 122-124; plg. dar Dini 2000: 329; Kazlauskas 1968: 385-404; Stang 1966; Endzelynas 1957: 193-194, Holvoet 2003: 39-49 ir kt.). 5 Vadovélyje aukStosioms mokykloms Lietuviy kalbos morfologijoja (Jakaitiené, Laigonaité, Paulauskiené 1976: 150; toliau — LKM) gana abstrakéiai teigiama, kad prie bendraties kamieno pridedamas formantas, kurj ,dabartinés kalbos podidiriu ne taip jau lengva skirti — visas formas vienija ¢ elemento buvimas“ ir asmeny galiinés. 33 ASTA BALCIONIENE 1.1.1, I8skiriama keletas tariamosios nuosakos priesagu Aldona Paulauskiené Lietuviy kalbos morfologijoje (Paulauskiené 1994: 316) nurodo tokia tariamosios nuosakos asmenavimo paradigma: Vienaskaita Daugiskaita 1. né§-Cia-u 1. a) néS-tu-me_ b) nés-tumé-me 2. nés-tum- (ei) 2. nés-tu-te nés-tumé-te 3. nés-ty- — 3. nés-ty- — neés-ty- — Morfemos -¢ia-, -tum-, -tu-, -ty-, -tuménurodomos ir kitame Sios autorés veikale (Paulauskiené 1979: 149). Cia teigiama, esa ,,istori8kai Sis skirstymas nelabai tikslus, bet sinchroniskai kitaip nejmanoma‘. I8 Sio teiginio nepaaiSkéja, ar skiriamos kelios tariamosios nuosakos priesagos -Cia, -tum, -tu ir -tumé, ar jos laikomos vienos morfemos variantais. Beje, argumenty, kodél sinchroniskai neimanoma kitaip skirstyti, pateikiama nedaug. Vienas i8 ju biity Zulio pozicija (Zulys 1974, 1988), kad treciojo asmens i8 esmés néra, ir todél -y negalinti buti neasmeninés formos asmens galiiné, taciau Sis teiginys menkai pagrindzia tokj priesagy skyrimo principa. Atematiné galiiné -ti (és-ti) laikoma galiine, nors ji taip pat reprezentuoja ,,neasmenine forma“. Zinoma, argumentas, kad dabartinéje lietuviy kalboje turime tik atematinio asmenavimo reliktus, yra nenugin¢ijamas, bet tiek forma késti, tiek néSa reikia skaidyti ir traktuoti laikantis vienody principy. Struktdralistinj poZitri, esa treciasis asmuo i esmés yra ,,ne asmuo“, reikéty patikslinti. Siuolaikinéje tipologinéje literatiroje operuojama vadinamaja asmens indeksavimo hierarchija (plg. Croft 2003: 156, remiantis Greenberg 1966: 42-44), atspindinéia santikinius Zymétumo skirtumus veiksmazZodZio formose uzkoduotoje asmens kategorijoje. Si hierarchija pateikiama tokiu pavidalu: 3.asmuo < 1 asmuo < 2 asmuo Vadinasi, 3 asmuo yra maziausiai Zymétas narys, daZnai galintis gauti nulinj afiksa, bet tai nereiSkia, kad jis néra asmens kategorijos narys. Jeigu pripazistame galimybe skirti 3 asmens galiine apskritai, tai sinchroniSkai savita tariamosios nuosakos galiine galéty biti laikoma arba -y (ei-t-y) arba nuliné (ei-ty-0). | klausima, ar Paulauskiené skiria penkias atskiras priesagas, ar pateikia vienos priesagos variantus, sunku atsakyti. 34 Tariamosios nuosakos skaida: sinchroninés morfologijos problemos Panasi koncepcija déstoma Adelés Valeckienés Funkcinéje lietuviy, kalbos gramatikoje, kur skiriamos trys tariamosios nuosakos ,,fleksinés priesagos“: -Cia-, -tuméir -ty- (Valeckiené 1998: 362). Argumenty dél siy priesagu skyrimo nepateikiama. [Svardytyjy autoriy teiginiai nepaai8kina ir iy priesagy tarpusavio sasaju. Jei vertiname priesagas kaip vienos morfemos variantus, tuomet visiskai neaisku, kokiais kriterijais remdamiesi tai galétume daryti. Skiriant afiksus, pirmiausia reikia atsiZvelgti i fonetinj kriterijy (tiek balsiy, tiek priebalsiu kaita morfemy variantuose galima, bet turi biti désninga). O i’vardytose Priesagose -tu, -cia, -tum, -tumé désningos balsiy ir priebalsiy kaitos izvelgti neijmanoma. Todél néra aiskaus pagrindo jas laikyti vienos priesagos variantais. Kita vertus, jeigu Sias priesagas laikome atskirais afiksais, problemigka pagristi tariamosios nuosakos zymiklio statusa. DLKG (342) tariamosios nuosakos priesagu skai¢ius sumazintas — skiriamos dvi priesaginés morfemos -¢iair -tum(é)-, nors nurodoma ir 3 a. priesaga -ty, sutampanti su siekiniu. Toks aiSkinimas yra pagristas foneti’kai (-tum ir -ty abi < *tun®) ir visi8kai priimtinas, i’skyrus varianta su é -tumé- (-éatsiradimas Gia niekuo nepaaigkinamas, nors galétume tai interpretuoti kaip iSplétima). Nepaisant to, labiausiai stebina, jog skirtingos priesagos -cia ir -tum(é)- yra priskiriamos tai paciai tariamosios nuosakos kategorijai, visai nepaaiSkinus kodel. Jei manytume, kad tariamoji nuosaka padaroma su skirtingomis priesagomis, bitty problemigka suvokti tariamosios nuosakos darybos sistema, nes akivaizdu, kad tam tikra gramatine kategorija reigkia pastoviis, tik jai biidingi afiksai’. Axelio Holvoeto monografijoje Mood and Modality in Baltic teigiama, kad tariamosios nuosakos Zymiklis -tum- / -ty dedamas prie infinityvo kamieno, 0 prie jo prisijungia prezento ir preterito galiinés. Atskirai apzvelgiama 1 a. formos su -ciau, sen. lie. -cia, -cio problema (Holvoet 2007: 35), tik taip ir lieka neaigku, ar autorius Siuos baigmenis laiko priesagomis, ar juose dar isskiria ir galiines. ®Zinoma, morfemoje -tumpriebalsio m atsiradimas vietoje n taip pat turety biti paaiskintas (apie tai iisamiai raSoma Zinkevitius 1981: 123). ’Tik evidencialumo kategorija neturi bitent Siai kategorijai bidingy afiksy (Holvoet 2004: 107-113). Galime teigti, kad ir liepiamoji nuosaka gali biti reiskiama priesaga -k- (ei-k) ir prieSdéliu te- (te-daro), bet tokia situacija pagrindziama geidziamosios nuosakos neskyrimu. 35 ASTA BALCIONIENE ApZvelgus Siuos tyrinéjimus, matyti, kad sinchroniniu aspektu ypaé menkai argumentuojama vienaskaitos 1 asmens formos skaidos problema (tiek del skirtingos priesagos, tiek dél priesagos ir galtinés ribos skyrimo). Kuo remiantis skiriama io asmens galiiné -u, 0ne -au? Maiai gilinamasi ir i vienaskaitos 2 ir 3 asmens formy skyrimo problema: laikantis minétos DLKG koncepcijos, abi Sios formos formaliai yra be galiiniy — nesvarbu, kad 2 a. formai ei-tum turime pripaZinti nuline galiine, o 3 a. forma ei-ty jos i§ principo negali turéti, nes ja sudaro grynas (supyno) kamienas. Bet tada kyla klausimas, ar formaliai Sias formas skiria tik fonetinis priesagos variantas? 1.1.2. I8skiriama viena tariamosios nuosakos priesaga Yra gramatikos studijy, kuriose sinchroniSkai skiriama viena tariamosios nuosakos priesaga (formantas) -t- / -¢- (*t)) (LKG,: 138; LKM: 1976, 150). Siuose darbuose i§ esmés laikomasi vieningos pozicijos — tai, kas kinta laikoma galiine (placiau Zr. Paulauskiené 1994: 35-36), kas stabilu — sufiksu: »nuo galiinés gramatinés priesagos skiriasi tuo, kad yra nekintamos“ (ten pat, 35). Zinoma, veiksmaZodiio sistemai nejprasty galiiniy, pavyzdziui, -y (eit-y), -uméme (eit-uméme) skyrimas taip pat yra problemiskas. Akivaizdu, kad morfologijos tyrinéjimuose nuomonés dél priesagy skaitius bei dél jy skyrimo kriterijy ivairuoja. Tad kyla klausimai, kas lemia tokia nuomoniy jvairove, kuris morfologinés skaidos biidas yra racionalesnis, ar tikrai racionalu atmesti ankstesniuose darbuose teigta vienos priesagos koncepcija? 2. DIACHRONINIS ASPEKTAS Viena i§ svarbiausiyjy tariamosios nuosakos problemi8kos morfologinés skaidos prieZastiy grei¢iausiai biity Sios nuosakos darybos modernéjimas, lémes nemaZa netipisky varianty atsiradima lietuviy tarmése. Taigi sudétinga Sios nuosakos formavimosi istorija yra prisidéjusi prie tam tikros painiavos dabartinéje morfologijoje. Kaip Zinome, tariamosios nuosakos formy su senuoju formantu -b(i)- (ne nufidetumbiau AK 56,, fchweftumbi Mz. 19, ,, placiau Zr. Zinkevigius 1981: 122) dabartinéje lietuviy kalboje nebeturime. Kaip tik dél 3io formanto netekimo sinchroninéje morfologijoje siekinio priesaga -ty < “tun tenka laikyti tariamosios nuosakos darybos afiksu. Dél to problemy nekilty, nes siekinys néra pagrindiné veiksmazodzio forma, taigi neteigiama, kad tariamaja nuo36 Tariamosios nuosakos skaida: sinchroninés morfologijos problemos saka pasidarome i siekinio kamieno. Tam labai neprieStarauty ir istorinis aspektas, nes pasak Holvoeto, su siekiniu identiska forma buvo paimta kaip baziné forma tariamosios nuosakos asmenuojamosioms 1 ir 2 a. formoms: »the 3rd person must have played an important part in the development of the forms in -tum from NON-FINITE to FINITE forms“ (Holvoet 2003: 43). Atrodyty, kad i bendraties kamieno darant Sios nuosakos formas su -ty /-tum, iSsprendZiami visi klausimai, nes 3 a. formose galima jZvelgti nuline galiine®, kaip ir biisimojo laiko 3 asmens formoje ei-s-9. Vis délto 1 a. forma su baigmeniu -ciau su minétomis priesagomis foneti3kai nieko bendra neturi. Todél DLKG, Valeckienés, Paulauskienés, Holvoeto tyrinéjimuose -cialaikoma atskira priesaga. Nors Sios priesagos skaidos kriterijai argumentuojami ne visuose darbuose, bet akivaizdu, kad jie perimti iS istorinés lietuviy kalbos gramatikos. Tai yra remiamasi diachronine mediiaga, kurioje teigiama, kad ,,supletyvinés 1 sg. formos XVI-XVII a. raStuose vartojami trys variantai: rasyciau, rasycio ir rasycia* (Zinkevitius 1981: 124). Bet ir diachroniniai tyrinéjimai j visus 1 a. morfologinés skaidos klausimus neatsako. Patys svarbiausi aspektai, rodantys daugelio 1 a. raidos aiskinimo hipoteziy nepatikimuma, regis, yra Sie: (1) ar tokioje nesenoje nuosakos paradigmoje (tai tik ryty balty kalboms biidinga paradigma) galima laukti supletyvinés formos ir heteroklitinés priesagos, suponuojanéios gana archajiska situacija (lietuviu kalbos veiksmaZodzio sistemoje daugiau tokio jvairuojanéio 1 a. skyrimo biido néra)°; (2) kodél Si priesaga yra -¢ia-, o ne -¢- (<*tj), nes galiiné gali biti paimta ir i§ biitojo laiko'® (kaip Zinome, vientisinés nuosakos formos su konkre¢iu laiku nesiejamos, t. y. laikais nekaitomos). Biitojo laiko formy poveikj rodyty ir dgs. 1 a. ir 2 a. formy *Zulys laikosi pozicijos, kad nulinés galiinés skyrimas yra nelogiskas (Zulys 1983: 136-137), bet jei 3 a. jtraukiame j asmenavimo paradigma, tai tokias formas, kaip eity, turime vertinti kaip turinéias nuline galiine. Kitaip jos bus sutapatintos su nekaitomomis formomis, pavyzdiiui, aust-ant, aus-ti. Zulio sidlymas 3 a. asmens formas laikyti morfologiskai neskaidomomis (Zr. ten pat) praktikoje taip ir neprigijo. °Chr. Stango nuomoné esq §i 1 a. forma esanti pirmyksté daiktavardzio forma taip pat ne ka tepaiskina aptariamosios formos skirtuma nuo kity asmenuojamyjy formy (Stang 1966: 252). © Beje, kad badiau tipo forma (isigaléjusi bendrinéje lietuviy kalboje) turi preterito galling teigia ir Zinkevitius (1981: 124; 1987: 222-223), Kazlauskas (1968: 401) ir kt. 37 ASTA BALCIUNIENE ilgesniuju galtiniu variantai rasytum-éme ir rasytum-éte, kuriose -éveikiausiai irgi i8 preterito, plg. ir vns. 2 a. ilgesne galiine rasytum-ei (plg. biitojo laiko formas raséme, raséte, raSei). Greitiausiai Sios ilgesniosios tariamosios nuosakos formy galiinés paradigma papildé véliau ir buvo jsivestos pagal preterito formy darybos modelj. Tai ne tik paremia 1 a. galiinés -au skyrima, bet ir kelia abejoniy dél priesagos -tumé, nurodomos kai kuriuose minétuose morfologijos darbuose, pagristumo. Jeigu pripazintume, kad 1 a. galtiné gali biti -aw (tarmése, vertinant sinchroni8kai — -a (eidia), ar net nuliné (eié’)), tai verta pamastyti, ar sinchroniskai nebiity aiskiau skirti vieng tariamosios nuosakos priesaga -tir jos fonetinj varianta -¢- (< *4). Siekinio priesaga -ty < *-tun, Zvelgiant i§ dabarties pozicijy, taip pat bitu galima skaidyti, nes sinchroniskai tariamaja nuosaka darome i8 bendraties, o ne i siekinio (tad kodél viena dalyka galime aiSkinti sinchroni3kai, kito — jau nebe). Siuo atveju sasajy su tariamosios nuosakos istorine raida néra, bet sinchroninis vertinimas gali nesutapti su diachroniniu". Pasirinkus §j kelia, nebereikéty tariamosios nuosakos darybos sistemoje izvelgti dvieju skirtingu priesagy, kas net ir istori8kai sunkiai paaiSkinama. Tuo labiau vertinant sinchroniSkai, sunku jsivaizduoti, kaip dvi ar daugiau skirtingy priesagy gali biti tos pa¢ios gramatinés kategorijos asmenavimo paradigmoje. Zinoma, argumentas, kad tokiy galiiniy, kaip -y, lietuviy kalbos veiksmaZodzio asmenavimo sistemoje néra, yra svarus, bet juk asmenavimo sistemoje néra ir heteroklitiniy priesagy. Taigi sinchroniSkai skiriant tariamosios nuosakos priesaga -t-/-¢- (< *tj), biity paprastesnis tariamosios nuosakos darybos ir atpazinimo procesas. Zinoma, tai nereikia, kad turétume atsisakyti istorinés gramatikos. Sitiloma, tik Siuos lygmenis grieZ¢iau atriboti. Kitas kelias, grieZtai neatmetantis diachroninio vertinimo, galétu biti toks — tradici8kai skirti dvi Sios nuosakos priesagas:-¢iair -ty/-tum-. Tokiu atveju reikéty argumentuoti, kas skiria vns. 2 a. ir 3 a. formas, 0 sinchroniskai tai padaryti yra sudétinga. Matyt, biity nei8vengiama formoje ei-tum jzvelgti nuline galiine, o formoje ei-ty — grynajj siekinio kamiena. Laikantis 4 pavyzdiui, teigiame, kad siekinys padaromas i§ bendraties kamieno, nors istori8kai bendratis naujesne uz siekin) (Zr. Zinkeviéius 1981: 163-164). Tad apie tai, kad siekinys turi bendraties kamieng (vertinant diachroni8kai) negalétume kalbéti, nors net istorineje gramatikoje raSoma, kad ,sickiniai <...> yra sudaryti i8 infinityvo kamieny* (Zinkevidius 1981: 162). 38 Tariamosios nuosakos skaida: sinchroninés morfologijos problemos Sios pozicijos, tektu pakoreguoti mokykly vadovélius, jvedant kitokia tariamosios nuosakos skaida, nes sinchroniné morfologija turéty remtis vienodais principais. SUTRUMPINIMAI DLKG — Dabartinés lietuviy kalbos gramatika, red. Ambrazas, V., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijy leidykla, 1994. LKG,, — Lietuviy kalbos gramatika, T. 2, red. Ulvydas, K., Vilnius: Mintis, 1971. LKM Lietuviy kalbos morfologija, Jakaitiené, E., Laigonaité, A., Paulauskiené, A., Vilnius: Mokslas, 1976. LKT — http://donelaitis.vdu.lt/ LITERATURA AMBRAZAS, V. 2006: Apie naujas veiksmazodziy 3 a. galiinés paieSkas. Acta linguistica Lithuanica 55, 109-110. CROFT, W. 2003: Typology and Universals, 2nd ed. Cambridge: Cambridge University Press. D1nNI1, P. U., 2000: Balty kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopediju leidybos institutas. ENDZELYNAS, J. 1957: Balty kalby garsai ir formos. Vilnius: Politinés ir mokslinés literatiiros leidykla. GREENBERG, J. 1966. Language universals, with special reference to feature hierarchies. The Hague: Mouton. HOLVOET, A. 2003: Notes of the development of the Lithuanian and Latvian conditional. Linguistica Baltica 10, 39-49. HOLvoeT A., JUDZENTIS A. 2004: Nuosakos kategorijos struktiira. In HOLVOET A., SEMENIENE L., red., 2004, 77-104. HOLVOET A., SEMENIENE L., red., 2004: Gramatiniy kategorijy tyrimai. Vilnius: Lietuviy kalbos institutas. 39