M. Stryikowskio veikalo „Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi“ teonimai: „Chaurirari“

50 acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII roLandas kregŽdys Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: lyginamoji baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų gramatika, baltų religija ir mitologija, šaltiniotyra. M. stryikoWskio VeikaLo KRONIKA POLSKA, LITEWSKA, ŻMóDZKA I WSZySTKIEJ RUSI teoniMai: CHAURIRARI theonyms in M. stryikowski’s work Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi: Chaurirari anotacija studijoje analizuojama Motiejaus stryikowskio veikale Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi (1582) paminėto teonimo Chaurirari etimologija ir šios dievybės funkcijų raida. Vienintelį, moksliniais argumentais grįstą, šio dievo vardo kilmės aprašą iki šiol pateikė tik Vladimiras toporovas. deja, toporovo rekonstruotas *Kaur-aris ‚rusvos spalvos (ugnies simbolikos elementas) arklio dievybė‘, remiantis darybiniu tatpuruṣa kompozito modeliu, yra kazuistinis dėl rekonstruotos antrojo sando lyties bl. *aris ‚arklys‘, nepaliudytos jokiame baltų rašytiniame šaltinyje. toks aiškinimas kelia didelių abejonių ir dėl mitologinės motyvacijos, mat nei baltų, nei slavų religinėje sistemoje nėra žinomas arklio – dievybės (!!!) – kultas (išskyrus rudimentinius totemizmo reliktus). remiantis nauja teonimo etimologija bei dievybės funkcijų analize, teigiama, kad dievybės vardas Chaurirari nėra ἅπαξ λεγόμενον, kaip manyta iki šiol. spėtina, kad šis teonimas reflektuoja keliuose XViii a. Mažosios Lietuvos leksikografų ir kultūros veikėjų darbuose užfiksuotą nomen proprium (teonimą) Kaukarius ‚kalnų dievas‘ (jokūbo brodovskio ir kristijono gotlybo Milkaus žodynai). be minėto teonimo analizės, taip pat pateikiami dar kelių, iki šiol, spėtina, klaidingai su Chaurirari sietų leksemų kilmės aprašai (subst. r. dial. кар ‚medinis plaktukas žuviai apsvaiginti‘, verb. r. dial. кариться‚ pykti; raukytis, būti niūriam, paniurusiam; būti išdidžiam; būti užsispyrusiam‘). esMiniai ŽodŽiai: tatpuruṣa kompozitas, ἅπαξ λεγόμενον; progresyvinė asimiliacija, regre syvinė asimiliacija; morfofonetinė transpozicija, teonimas. keyWords: tatpuruṣa compound, ἅπαξ λεγόμενον; progressive, regressive assimilation; morphophonetic transposition, theonym. ALL_62_63_maketas.indd 50 2011.06.17 08:23:50 M. stryikowskio veikalo Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi teonimai: Chaurirari 51straipsniai / articles annotation the study deals with the topics of etymological analysis and brief nascence (consequently, a hierarchical position in the baltic pantheon) of the theonym Chaurirari mentioned in Maciej stryikowski’s work Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi (1582). the one and only scientific examination of the issue was carried out by Vladimir toporov. it must be stated with many regrets that tatpuruṣa composite Lith. *Kaur-aris ‘tawny tint (element of fire symbolism) horse deity’, reconstructed by the author of the hypothesis, is not acceptable due to reconstruction motivation of unauthenticated (in any written source of baltic mythology and religion) balt. *aris ‘horse’. Providing that non-existence of a horse-deity cult in baltic and slavic religious systems, save totemic vestiges, such an interpretation is doubtful in relation to mythological motivation. being based on the new theonym etymology and analysis of the deity functions, a proposition has been made that Chaurirari could not be interpreted as ἅπαξ λεγόμενον. the lexeme may be correlated with nomen proprium (theonym) Kaukarius ‘ghats god’, which is mentioned in several Lithuania Minor lexicographical lexicons of the 18th century (brodowski’s and Milke’s thesauruses). save the mythologeme, the study presents an analysis of russ. dial. кар ‘mallet used to knock out a fish’ and russ. dial. кариться ‘to sulk; to wince, to gloom; to stand tall; to recalcitrate’, which were wrongly classed as baltisms. „[…] etiam interpretatio nominis habet acumen, cum ad ridiculum convertas, quamobrem ita quis vocetur […]“ (cicero De oratore 257) Pirmą kartą lietuvių ir žemaičių dievybę Chaurirari rašytiniuose šaltiniuose mini Motiejus stryikowskis veikale Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi (stryikowski 1582: 144): „chaurirari końſki bog, temu pietuchy roſłe, cerſtwe, rożney barwy ofiarowali, aby ſię też konie takie mnożyły, á kiedy go o pokoy proſili od ich nieprzyiacioł [bo go też mieli za boga woyny] iak grekowie y rzymianie Marſa, tedy za piecem na ſiodłach ſiedząc ofiary y modły mu czynili.“ Šį sakinį dominykas urbas (brMŠ ii 546) verčia taip: „chaurirari, žirgų dievas; tam aukodavo gaidžius, augalotus, stiprius, įvairių spalvų, kad ir žirgai veistųsi tokie, ALL_62_63_maketas.indd 51 2011.06.17 08:23:50 52 roLandas kregŽdys acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII o kai jį maldaudavo taikos, kad priešai nepultų (nes jį laikė ir karo dievu), kaip graikai ir romėnai Marsą, tai užpečky ant balnų sėdėdami, jam meldėsi ir aukas aukojo.“ identiškai šį sakinį į vokiečių kalbą anksčiau yra išvertęs Vilhelmas Mannhardtas (1936: 330), į rusų kalbą – Vladimiras toporovas (Топоров 2000: 173). deja, urbas sakinio pradžią verčia gana laisvai (le. temu ‚todėl‘ (Linde V 616) keičia į ‚tam‘, kurį galima suvokti kaip parodomojo įvardžio lie. tas datyvo linksnį), o pabaigą interpretuoja abejotinai, mat pateikia informaciją, apie kurią stryikowskis net neužsimena – taip iškreipiama šios mitologemos uzualinė reikšmė: i. jis nerašo apie jokį „užpečkį“, t. y. užkrosnį, mat nei lietuviai, nei žemaičiai stryikowskio gyvenamuoju laikotarpiu – XVi a. – jokių krosnių, už kurių būtų galima užlįsti ir ten aukoti, nestatė (į šį labai svarbų faktą dėmesį anksčiau yra atkreipęs rimantas balsys (2006: 176)1), o tam tikru būdu sukraudavo nesumūrytų akmenų krūvą (krūsnį (tokios buvo ne tik gyvenamųjų patalpų, bet ir pirties, jaujos krosnys)) duobėje ar ant aslos arba tiesiog kūrendavo ugnį trobos ar pirkios ugniavietėje (atviruose ugniakuruose; plačiau žr. Le V 234); akmenines krūsnis plūktinėmis ir plytinėmis krosnimis imta keisti tik XiX a. viduryje (Le Xiii 223–225). tokius pat faktus, t. y. dūminę pirkią be jokių krosnių, mini ir janas dlugoszas (Longinus). apibūdindamas lietuvių buitį, jis teigia, kad lietuviai kartu su gyvuliais gyveno dūminėse pirkiose: „nulius illi stubarum aut aedificiorum nobilium, sed tantummodo tugurii unius ūsus […]. in ea domo se, uxores, pignora, servos, ancillas, pecus, armentum, frumentum et omnem supellectilem condunt […]“ (brMŠ i 560–561) (dar žr. Łowmiański 1989: 82). apie dūminę pirkią pasakoja ir Pilypas kalimachas: „[…] ignis in medio tugurii, circa quem accubitus ac discubitus sine loci alicuius electione aut observantia, neque ullius rei domesticae ordo aut disciplina“ (brMŠ i 601). johanneso boemo aubiečio teigimu, lietuviai deramų gyvenamųjų namų neturi: „Vaporaria seu stubas habent nullas“ (brMŠ ii 358). Panašią informaciją pateikia ir sigismundas herberšteinas: „in humilibus casis, iisque oblongioribus vitam ducunt, in quibus ignis in medio conservatur […]. solent enim sub eodem, quo ipsi habitant, tecto, sine ullo interstitio pecora habere“ (brMŠ ii 393). janas Łasickis taip pat pasakoja apie dūminį būstą (‚landynę‘): „Mapalia, quae turres appellant, sursum angusta, atque qua fumus et foetor exeat, aperta, ex tignis, asseribus, stramine, corticibus faciunt, in his homines cum omni peculio, in pauimento tabulato stante, habitant“ (brMŠ ii 579). 1 balsys (2006: 314) lygina urbo pateikto vertimo informaciją su Lasickio veikale De Diis Samagitarvm […] neva panašiu mitologiniu faktu – dievo Pesseias slėpimusi už židinio tarp ką tik atsivesto prieauglio. deja, stryikowskis nemini jokio židinio (žr. toliau), o Pesseias (šio teonimo kilmei skirtinas atskiras darbas) slepiasi ne tarp ką tik atsivesto prieauglio, mat lo. pullos reiškia visai kitą sememą (plg. Lasickis 1969: 42) – ją galima teisingai interpretuoti, tik tinkamai aprašius minėto teonimo kilmę (dar žr. kregždys 2010: 51–52). ALL_62_63_maketas.indd 52 2011.06.17 08:23:50 M. stryikowskio veikalo Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi teonimai: Chaurirari 53straipsniai / articles tiesa, henrikas Łowmiańskis (1935: 43) teigia, kad diduomenės gyvenamieji pastatai (curiae, villae) labai skyrėsi nuo dūminėse pirkiose gyvenusiųjų. deja, itin patikimų duomenų apie senuosius buitinius baltų pastatus nėra išlikę, išskyrus pasakojimus apie religinio pobūdžio statinius ir gyvenvietes (plačiau žr. kregždys 2009: 131–133, 150–152). ii. brMŠ pateikiamas blogas frazeologizmo le. za piecem ſiedząc vertimas, mat le. za piecem siedzieć reiškia ne ‚užpečkyje sėdėti‘, kaip nurodoma brMŠ („užpečky […] sėdėdami“), bet ‚tyliai sėdėti = ramiai elgtis‘ (Linde iV 676). be to, prepozicinė konstrukcija na ſiodlach reiškia ne ‚ant balnų sėdėdami‘, bet ‚raiti‘, plg. le. siodło (metonim.) ‚zum reiten‘ (Linde V 243). Vadinasi, stryikowskis pabrėžia, kad dievui buvo aukojama tyloje resp. ramiai elgiantis. taigi Baltų religijos ir mitologijos šaltiniuose urbo pateikiamą dievybę Chaurirari apibūdinantį stryikowskio teksto vertimą reikėtų vertinti kaip koreguotiną: „chaurirari, žirgų dievas; todėl aukodavo didelius, stiprius, įvairių spalvų gaidžius, kad ir žirgai tokie veistųsi, o kai jį prašė gelbėti nuo priešų (nes jį laikė ir karo dievu) kaip graikai ir romėnai Marsą, tuomet ramūs raiti jam meldėsi ir aukas aukojo.“ antikinių motyvų paminėjimas suponuoja teiginį, kad stryikowskis pateikia ne autentišką informaciją, bet prasimanymus, mat graikų ir romėnų apeigos arėjui resp. Marsui buvo atliekamos triukšmingai (plg. žynių salijų šokius (plačiau žr. zieliński 1999: 229; cM 505)), t. y. šių dievų funkcinė (taip pat ir prigimtinė) konotacija sieta su judėjimu, triukšmu, aistringumu (jis nulemdavo ir žmonių vaisingumą) ir pan. (plg. Нильссон 1998: 154; Тахо-Годи 1999: 92, 112, 136, 151, 205, 229, 261, 289, 299, 526, 530, 596–597, 656; zieliński 1999, 113, 115, 118–119, 354). be to, nevertėtų ignoruoti seniai žinomo fakto, kad arėjas yra ne graikų, bet trakų2 dievybė (Тахо-Годи 1999: 289), kurių vitališkumas išjuokiamas jau iliadoje. galima atsargiai spėti, kad neaiškios reikšmės teonimą stryikowskis mėgino interpretuoti, susiedamas jį su panašiai skambančiais lietuvių kalbos žodžiais – galbūt lie. kãras ‚krieg‘, kaip ir vėliau juo sekę autoriai (žr. toliau). jo minima informacija apie ramų aukojimą, matyt, yra paties autoriaus prasimanymas, būdingas naujojo tikėjimo išpažinėjams, siejusiems pagoniškas apeigas su krikščioniška tradicija (apie tai žr. kregždys 2009, 141–142, 165–166). todėl stryikowskio teiginys apie dievybės karinę funkciją, lyginant ją su graikų arėjumi ir romėnų Marsu, matyt, traktuotinas kaip eseistinis-beletristinis. taigi atsargiai galima teigti, kad autentiškais laikytini du faktai: 1) dievybės vardas yra Chaurirari; 2) Chaurirari – ‚žirgų dievas‘. 2 Minėtina, kad šios dievybės vardas užfiksuotas kretos ir Mikėnų kultūros laikotarpio rašto paminkluose (Казанскене, Казанский 1986: 140–141), todėl morfologinė žodžio struktūra gali būti helėniška, bet kulto ypatybes iki šiol linkstama vertinti kaip superstatines, nulemtas Mažosios azijos tautų poveikio. ALL_62_63_maketas.indd 53 2011.06.17 08:23:50 54 roLandas kregŽdys acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII balsys (2006: 134, 152, 154), aptardamas galimas Chaurirari skirtas apeigas, itin daug dėmesio skiria gaidžio aukojimui aprašyti. jis taip pat išvardija beveik visus mėginimus paaiškinti teonimo kilmę: dionizas Poška (LM i 41) jį suvokia kaip Szaurirar; simonas stanevičius (LM i 95) dėl lietuvių kalbai nebūdingos tokios fonetinės ir morfologinės struktūros lyties apskritai abejoja jos autentiškumu; Mannhardtas (1936: 339) atsargiai spėja, kad teonimą galima būtų skaityti kaip karorius ir sieti jį su lie. kãras ‚krieg‘. algirdas julius greimas (1990: 418) vardo kilmės neaiškina, tik pripažįsta, kad iki šiol niekam nepavyko to padaryti, nors neatmeta galimybės mitologemą aiškinti kaip vieną Velino epitetą, t. y. anot jo, ši „karo žirgo […] epifanija apibūdina neabejotinai vieną svarbiausių Velino funkcijų.“ yra ir daugiau mėginimų atskleisti Chaurirari kilmę, tačiau jie nepagrįsti lingvistiškai, todėl ir nevertintini. na, o jonas balys konstatuoja, kad šio teonimo reikšmės „sveiku protu jau niekas nebegalės išspręsti“ (jbr ii 56). tokio teiginio svarumu, žinoma, reikėtų labai abejoti, mat „[…] имя в своей тайне превышает способности «среднего» человека, находящегося вне пространства, в котором можно уразуметь тайну имени и именословия“ (Топоров 2004: 373). Paskutinį ir vienintelį moksliniais argumentais grįstą šios dievybės vardo morfologinės raidos aprašą mėginęs pateikti toporovas (Топоров 2000: 172–174; 2006: 190–194) iškėlė naują, bet visiškai neįtikėtiną žodžio kilmės hipotezę3. Žinoma, reikia sutikti su jo labai argumentuotu (pateikiami prūsų ir lietuvių kalbos pavyzdžiai: pr. chelmo ‚kepurė‘ gra 61 ↔ pr. kelmo ‚t. p.‘ grg 40 (plg. PeŽ ii 160) ir kt.) teiginiu apie inicialinio Chtarimą kaip K- (Топоров 2000: 174; 2006: 190), tačiau teonimo etimologinė analizė yra kazuistinė. teigdamas, kad Chaurirari yra lapsus calami reprezentantas (plg. „[…] вторая половина имени (-rari) есть результат весьма распространённой графической ошибки удвоения слога […]“ (Топоров 2000: 174–175; 2006: 190)), rekonstruoja lytį *Kaur-aris ‚rusvos spalvos (ugnies simbolikos elementas) arklio dievybė‘, neva suponuojančią dvejopą darybinį modelį: 1) sufiksinį vedinį lie. *kaur- + suff. -ar-is ← subst. lie. káuras ‚pelėsiai, mūsai, kaužai‘ bŽ 371, j, kl; ‚sukietėjusi nemazgotų indų riebalų pluta‘ j (LkŽe) arba subst. lie. kaũras ‚plaukas, gauras‘ j, jnš, VoL 327 (LkŽe) – todėl mitologema reflektuoja koloristinį denotatą ,širmumas, žilumas, rusvumas‘; 2) kompozitą lie. *kaur- ‚pelėsio spalvos objektas‘ + lie. *ars ‚arklys‘ (∼ bžn. sl. орь ‚eržilas‘, r. орь ‚žirgas‘, č. oř ‚t. p.‘, hidr. le. Orz ‚narevo upės intakas‘, Orzyc ‚t. p.‘, s. le. orz (dar žr. Фасмер iii 155)). Pirmoji toporovo hipotezė sunkiai pagrindžiama semantiškai, mat suff. -arvedinys *Kaur-aris, remiantis šio sufikso lietuvių kalbos darybinių atitikmenų se3 iki tol šis tyrėjas apsiribodavo neutraliu šios mitologemos apibrėžimu: „[…] таинственного лошадиного бога Chaurirari у Стрыйковского […]“ (ПЯ i 136). ALL_62_63_maketas.indd 54 2011.06.17 08:23:50 M. stryikowskio veikalo Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi teonimai: Chaurirari 55straipsniai / articles memine raiška, turi reflektuoti referento denotatą ir jo konotacinę vertę, t. y. reikėtų rekonstruoti protosememą *‚supelėjęs daiktas ↔ toks kaip pelėsiai‘ arba *‚gauruotas (apžėlęs) subjektas‘ ∼ subst. lie. stãbaras ‚sausas, tvirtas stiebas‘ ds, ‚koks nors niekam tikęs daiktas‘ sb ← subst. lie. stãbas ‚statula ar koks daiktas, laikomas dievu ir garbinamas‘ dŽ, kb ii 53 ir kt.; ‚statula‘ s. dauk.; ‚stulpas‘ M, L, rtr ir kt.; ‚pavidalas, forma‘ tlž; ‚paralyžius, apopleksija‘ sd 241, b ir kt. (LkŽe); subst. lie. ùmaras ‚viesulas, vėtra‘ Q 496, k 474 ← adj. lie. mas ‚staigus‘4; subst. lie. žãbaras ‚šatras, virbas‘ rsn ir kt., ‚smulkios šakos, jauni medukai, krūmai‘ jrb, ‚skalda, rupus žvirgždas‘ nms, Vkv ← lie. žãbas ‚virbas, žabaras, šakelė‘ LV iV 677 ir kt.; ‚stiebas, stagaras‘ kpr, Mžš ir kt.; ‚rykštė (mušti)‘ j, Š ir kt.; ‚krūmas, krūmynas‘ rtŽ, a. baran. ir kt.; ‚šakelė, iš kurios auginamas krūmas, augalas‘ Šmn, sur; ‚žąslai‘ k. būg. ir kt. (LkŽe) (daugiau pavyzdžių žr. skardžius 1996: 302–304). be to, pritarus tokiam toporovo spėjimui, reikėtų rekonstruoti protosememą *‚pelėsio spalvos arklių dievas‘. remiantis tokia hipoteze, reikėtų spėti, kad baltų panteone turėtų būti ir kitų spalvų arklių dievybių. deja, baltų religijos ir mitologijos šaltiniuose tokių duomenų nėra, todėl šis spėjimas laikytinas nelogišku. antroji hipotezė neįmanoma morfologiškai (tad ir etimologiškai – šių dviejų lygmenų neatsiejamas ryšys pastaruoju metu nuolat pabrėžiamas (plg. PeŽ iii 13; Откупщиков 2006: 216)), mat spėjimo autorius jam argumentuoti pasitelkia subst. lie. arklỹs ‚naminis vienanagis gyvulys, kuriuo dirbama, važiuojama, jojama (Equus caballus)‘ r, k, kp, jnš, jnšk, gs, rm, sd 30, b, sk ir kt. (LkŽe) darybos analizę – pabrėžtina, klaidingą leksemos struktūrinę raidą. toporovas teigia, kad lie. arklỹs, la. akls ‚arklys‘5 (Me i 141) yra padarytas su sufiksu -kl-, vartojamu įrankių pavadinimams (nomina instrumenti) daryti (plg. la. akls ir la. dial. àrkls ‚arklas‘ (žr. Me ibd.; breidaks 2006: 118)), ir lie. *aris ‚žirgas‘. deja, toks spėjimas klaidingas iš esmės, mat lie. arklỹs yra nomen qualitatis (kaip ir subst. lie. pirklỹs (žr. toliau)) ir vestinas ne iš niekuomet baltų kalbose neegzistavusio lie. *aris ‚žirgas‘ (žr. toliau) ar verb. lie. árti ‚su arklu, plūgu dirbti, purenti žemę‘ sd 229, r ir kt.; ‚ardyti, rausti‘ Ltr (an); ‚laikyti savo valioj, spausti, engti‘ arm, Vvr, Lp; ‚nesutikti, rietis‘ tvr, drs (LkŽe) (tokį klaidingą aiškinimą pateikia Pranas skardžius (1996: 196) – juo, matyt, sekė ir toporovas), bet lie. árklas ‚prietaisas žemei arti, žagrė, žambis‘ k, j ir kt. (LkŽe) (plg. ambrazas 1993: 153), t. y. suponuojama protosemema *‚tas, kuris tempia arklą‘, plg. lie. piklas ‚pirkinys‘ sd 4 gali būti, kad pamatinė šios lyties forma buvo ne adj. lie. mas ‚staigus‘, bet subst. lie. ūmas ndŽ, ūmas dgl ‚staigumas, skubumas, greitumas, greitis‘ jnš, Lk ir kt. (LkŽe). 5 Šis la. akls ‚arklys‘ reflektuoja vidinę semantinio lygmens kaitą, kai vienas referento konotatų suponuoja antrinio denotato atsiradimą, t. y. ‚arklas‘ → ‚arklys‘ (plačiau apie tokią kaitą žr. kregždys 2010a: 24–25). ALL_62_63_maketas.indd 55 2011.06.17 08:23:50 56 roLandas kregŽdys acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII 123 ir kt.; ‚užmokestis už pirkinį‘ sP ii 203–204 (LkŽe) (← verb. lie. pikti ‚įsigyti už pinigus‘ h, Pb ir kt.; ‚užprašyti už pinigus specialias pamaldas‘ Žem, rm, rdn; ‚tam tikru būdu įgyti, laimėti‘ sP i 227, ii 203 ir kt.; ‚mokant kuo, vaduotis, gelbėtis‘ Žd ir kt. (LkŽe) (plg. skardžius 1996: 193 – kitaip šio žodžio darybą aiškina ambrazas (1993: 98))) → subst. lie. pirklỹs, - ‚kas verčiasi daiktų pirkimu ir pardavimu‘ Š, ndŽ, sim, tsk (LkŽe), t. y. šios leksemos traktuotinos kaip fleksiniai vediniai – denominatyvai (!!!). būtina aptarti ir ekstralingvistinį faktorių, suponuojantį toporovo hipotezės klaidingumą – žirgo ir ariamojo gyvulio tapatinimą. kiekvienas žemdirbys puikiai žino, kad žirgu resp. eržilu ne tik arti neįmanoma, bet ir joti itin pavojinga – tam ir sumanytas žirgų romijimas, t. y. žirgo pavertimas ariamuoju, darbiniu gyvuliu. daug anksčiau į tokį semantemų ‚žirgas‘ ir ‚arti‘ nesuderinamumą dėmesį atkreipė Maksas Vasmeris (Фасмер iii 155). deja, jis savo teiginio neargumentuoja, tik konstatuoja faktą, kad mėginimas susieti subst. r. орь ‚žirgas‘ su verb. r. орáть ‚arti‘ yra nesėkmingas. su šiuo Vasmerio teiginiu galima sutikti tik iš dalies – jis visiškai teisus, matyt, įžvelgdamas semantinį šių žodžių nesuderinamumą, bet klysta nustatydamas darybos pamatą. jokių abejonių nekyla, kad r. орь ‚žirgas‘ yra verb. r. орáть tematinio formanto s. sl. *ĭ vedinys (dėl jo plačiau žr. Хабургаев 1974: 194) – tokių veiksmažodinių vedinių rusų kalboje itin gausu: subst. r. вонь ‚bjaurus kvapas‘ ← verb. r. вонять ‚smirdėti‘ (Даль i 240), subst. r. хворь ‚skausmas, liga, negalia, liūdesys ir kt.‘ ← verb. r. хворать ‚skaudėti, silpti, sirgti ir kt.‘ (Даль iV 545–546), subst. r. копь ‚šachta; vieta, kur kasama rūda, anglis, druska‘ ← verb. r. копáть ‚rausti, kasti ir pan.‘ (Даль ii 157) (šių pavyzdžių deverbatyvinę kilmę galima argumentuoti ne tik jau minėtu r. копь semantine konotacija, t. y. atlikto veiksmo referencija, bet ir semema subst. r. ломъ ‚tai, kas sulaužyta‘ ← verb. r. ломáть ‚padalinti jėga, (su)laužyti‘ (Даль ii 264–265)) ir kt. semantinė subst. r. орь ‚žirgas‘ genezė visiškai aiški. ji reflektuoja verb. r. орáть ‚kalbėti užkimus, meluoti, niekus taukšti ir kt.‘ dialektuose vartojamą sememą ‚žvengti (skleisti žirgui būdingus garsus)‘ (plg. СРНГ XXiii 330). taigi galima teigti, kad subst. r. орь ‚žirgas‘ yra ne baltų ir slavų, o tik slavų kalboms būdingas deverbatyvas, todėl lie. *aris ‚žirgas‘ rekonstrukcija negalima. toporovo rekonstruotas tatpuruṣa tipo kompozitas *Kaur-aris ‚rusvos spalvos (ugnies simbolikos elementas) arklio dievybė‘ kelia didelių abejonių ir dėl mitologinės motyvacijos, mat nei baltų, nei slavų religinėse sistemose nėra žinomas arklio – dievybės (!!!) – kultas (išskyrus rudimentinius totemizmo reliktus, kuriuos andrejus Prochorovas (Прохоров 2002: 423–424, 433, 437) linkęs interpretuoti kaip arklio deifikacijos epizodus, nors jokių patikimų tokio drąsaus spėjimo argumentų nepateikia; kai kurie šio tyrėjo teiginiai tiesiog stebina: žūtbūt norėdamas įrodyti zoomorfinio objekto garbinimo egzistavimą vakarų slavų žemėse, jis nuroALL_62_63_maketas.indd 56 2011.06.17 08:23:51 M. stryikowskio veikalo Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi teonimai: Chaurirari 57straipsniai / articles do savo sukurtą čekų mito interpretaciją (Прохоров 2002: 427), neturinčią visiškai nieko bendra su gyvulio kultu, mat vieną karžygio atributų – arklį – kažkodėl interpretuoja kaip dieviškumo simbolį (plačiau žr. Крегждис 2009: 265–266)6. be to, rašytiniuose baltų religijos ir mitologijos šaltiniuose užsimenama apie baltų, o ne rusvų ar rausvų (ar dar kitokios spalvos) arklių svarbą prūsų kulto apeigose (o gal ir šių gyvūnų garbinimą), plg. Petro dusburgiečio (brMŠ i 335–336, 346) ir simono grūnavo (brMŠ ii 80, 116–117) duomenis (dar žr. beresnevičius 2006) (baltas arklys Rigvedoje simbolizuoja indros žirgą, plg. jo epitetą s. i. haryaçva ‚raitelis ant balto arklio‘ (rV Vii 32, 14–15)). taigi toporovo hipotezė apie šios dievybės pirminę arklių globos funkciją taip pat koreguotina, mat mitologemos etiologinė ir etimologinė raida suponuoja šią funkciją esant antrinę (žr. toliau). remiantis atlikta analize, galima teigti, kad toporovo pasiūlyti lietuvių dievybės Chaurirari kilmės aiškinimo būdai yra koreguotini iš esmės. analizuojant teonimų morfologinę raidą, būtina paisyti specifinių žodžių darybos ypatybių, būdingų religinio kulto leksemoms, reflektuojamų ne tik stryikows6 toporovo (ПЯ i 136) teiginys, neva kumelės pieno gėrimas per religines apeigas (baltų nekrokulto elementas) ir arklio laidojimas kartu su mirusiuoju turėtų būti siejamas su prūsų arklio kultu yra kazuistinis, mat jo autorius sieja dievybės atributiką su pačiu dievu. remiantis šia metodika, reikėtų teigti ir deivės bitės garbinimą, mat per tas pačias (laidojimo – žr. kregždys 2010b: 13–14) apeigas vargšai gėrė ne kumelių pieną, o midų, padarytą iš bičių medaus: Wulfstano kelionės iš Hydaby (schleswig) į Truso (rytų Prūsija) apraše (plačiau žr. kregždys 2011) pasakojama apie itin svarbius vakarų baltų laidotuvių gėrimų gamybos ir vartojimo faktus: 1) and se cyning and þa ricostan men drincað myran meolc, and þa unspedigan and Þa þeôwan drincað medo (srP i 733) „ir valdovas, ir patys turtingiausi vyrai geria kumelių pieną, o vargšai ir vergai geria midų“; 2) and ne bið ðaer naenig ealo gebrowen mid Êstum, ac þaer bið mêdo genôh „ir neverda visai jokio alaus, bet čia pakankamai yra midaus“ (srP ibd.). Pabrėžtina, kad Viačeslavas ivanovas (Иванов 1974: 75–138), itin detaliai aprašęs ide. mitologemą arklys (taip pat ir arklių svarbą laidotuvių apeigose; žinoma, dabar daugelis šiame darbe išvardytų teiginių yra diskutuotini (pvz., aukojamųjų žmogus → arklys → jautis sekos interpretacija; moters aukojimo prasmė; deivės, o ne paprastos merginos, kaip teigia ivanovas, veido padengimo riebalų sluoksniu prasmė (kurios ivanovas apskritai neaptaria, nors šis motyvas turi lemiamą reikšmę); dvynių mitologemos interpretacija; kinkinio dešiniojo arklio svarba aukojimui ir jo prasmė ir daugelis kitų motyvų)), jokių arklio deifikacijos faktų nenurodo. taigi šį toporovo svarstymą, matyt, reikėtų traktuoti kaip koreguotiną, nors minėtų etnografinių motyvų autentiškumu abejoti nėra jokio pagrindo (bibliografiją žr. ПЯ i 136), plg. galimą kultūrinį atitikmenį vakarų slavų lechitų areale: kašubų nekrokulto apeigose taip pat minimas kumelių pieno gėrmas, tik jas aprašęs aleksandras gura (Гура 1997: 550), nesigilinęs į baltų mitologijos dalykus, leksinį junginį kašub. pjic koblim donotę verčia ‚gerti kumelės mėšlą‘, nors žodis kašub. donotę, neaiškus gurai (junginio vertimas baigiamas klaustuku), matyt, aiškintinas kaip adjektyvinės kilmės substantyvas: kašub. donota ‚pienas‘ ← kašub. *do-j(e)-n-ota ‚melžimas; pienas‘ (su suff. -ota, plg. le. wilg-ota ‚saikinga drėgmė, drėgnumas‘ (Linde Vi 235), le. mokr-ota ‚drėgmė‘ (Linde iii 135); dėl reikšmės plg. s. i. dóha ‚melžimas; pienas‘) < adj. vak. sl. *doj(ь)nъ ‚melžiamas‘ (< subst. vak. sl. *doja ‚melžimas‘ (< subst. prasl. *doja ‚t. p.‘ < verb. prasl. *dojiti ‚melžti, maitinti krūtimi‘ (ЭССЯ V 5354, 57)) → č. důje ‚t. p.‘ (ЭССЯ V 52)) → s. le. dojny ‚melžiamasis‘ (1452 m.), le. dojny ‚(arch.) susijęs su melžimu; melžiamas‘ (ЭССЯ V 56). ALL_62_63_maketas.indd 57 2011.06.17 08:23:51 58 roLandas kregŽdys acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII kio aptariamo Chaurirari, bet ir daugelio kitų šio ypatingo leksinio sluoksnio vardažodžių struktūroje7. Vienas pagrindinių veiksnių, lėmusių nagrinėjamos leksinės semantinės grupės narių morfologinę struktūrą – tabu fenomenas, kurio nepaisymas 7 aptariant įvairių ide. tautų sakralinės sferos leksikos kilmę, būtina paisyti rekonstrukcinio lygmens morfofonetinių žodžio struktūros kaitų (nulemtų ir tabu fenomeno), suponavusių nebūdingų morfotaktinių grandžių atsiradimą (plačiau žr. Маковский 1998: 155, 158–160). ignoruojant šiuos kitimus, t. y. taikant atomistinį nagrinėjimo metodą, padaroma nemaža klaidų, plg. rytų slavų kijevo panteono dievybės Стрибог ligšiolinius kilmės aprašymus, neturinčius absoliučiai nieko bendra ne tik su dievybės funkcijų aprašymu, bet ir su morfologine teonimo struktūra (plačiau žr. Крегждис 2010: 212–215) – sukuriamos niekuomet neegzistavusios, neva ide. prokalbės leksikos sluoksniui priskirtinos lytys, kurių morfologinė struktūra neįmanoma ne tik dėl segmentų fonotaktinio grupavimo ypatumų, bet ir dėl semantinio pagrįstumo, pvz., niekaip negalėdami paaiškinti su šia dievybe siejamo r. стрiй (arch. строй, стрый) ‚tėvo brolis, dėdė (tėvo brolis)‘ (Даль iV 340) kilmės, Viačeslavas ivanovas ir tamazas gamkrelidzė, pritardami Marc Vey (1931: 65–66; Вей 1958: 96) hipotezei apie sl. stri- < ide. *pǝtri- ‚tėvas‘, rekonstruoja neįtikėtinos konstrukcijos, neva ide. prokalbėje vartotą giminystės termino lytį *-p[h]t[h]r- // *p[h]Ḥt[h]er- (Гамкрелидзе, Иванов 1984: 538, 765, 777, 791), kurios, matyt, net labiausiai įgudęs fonologijos specialistas ne tik negalėtų ištarti, bet ir motyvuoti tokios lyties struktūros atsiradimo. atlikus šių leksemų analizę, paaiškėjo, kad jų kilmė visiškai nesietina su giminystės terminija, o iki šiol itin senais žodžiais laikyti r. стрiй (arch. строй, стрый), Стрибог reflektuoja vėlyvus senosios rusų kalbos morfofonetinius kitimus (plačiau žr. Крегждис 2010: 214, 216). Minėtiems iš esmės koreguotiniems spėjimams rastis didžiausią įtaką turėjo olego trubačiovo (Трубачев 2006: 20, 28, 49, 53, 201 (pirmasis leidimas 1959 m.)) prancūzų lingvisto Vey spėjimo apie radicialinio strkilmę palaikymas, pasitelkiant bulg. пасторок, пастрок ‚patėvis‘ < *po-p(ə)tor (← *pətor, *pster ‚tėvas‘). oswaldas szemerényi (Семереньи 1967: 15) griežtai neigė galimybę lie. tvas ‚pater‘ kildinti iš *ptē-vas, kurio radicialinį *ptē jozefas Mikkola (1908–1909: 124) teigia esant ide *pətēr variantą, o r. стрiй ‚tėvo brolis, dėdė (tėvo brolis)‘ kildina iš ide. *ptr- (> *ttr- > str-); šį kazuistinį teiginį savo darbuose išplėtojo minėtasis Vey, andré Vaillant’as (1950: 82), georgijus shevelovas (1964: 191), bet griežtai sukritikavo christianas stangas ir kt. (plačiau žr. Семереньи 1967: 15)). Visiškai teisingas ir motyvuotas szemerényi (1977: 7) išsakytas abejones apie sl. *stryjь kildinimą iš ide. *pəter trubačiovas paneigia ir pateikia tokią motyvaciją: i. „[…] совсем упускает из виду еще один вероятный славянский его континуант – болг. пастрок ‘отчим’ < и.-е. *pō-pətor-.“ (Трубачев 2006: 201); ii. „Этимологически прозрачно болг. пастрок ‘отчим’ < *po-pətor. Несколько затруднителен вопрос о развитии значения ‘пасынок’. Образование с суффиксом -ъкъ вряд ли восходит здесь к глубокой древности, ср. др.-чешск. pastore и болг. пастроче с суффиксом -е-, -ent-. Здесь не исключено первоначальное значение принадлежности (‘отчимов, неродной сын’ = ‘пасынок’). Обращает на себя внимание отсутствие раstorъkъ в восточнославянских языках. Единичное др.- русск. посторъкъ, вероятно, заимствовано. Из южнославянских языков происходит алб. pasterk ‘пасынок’“ (Трубачев 2006: 49); iii. „С префиксом па-: русск. паотец (В. И. Даль: ‘неродной отец, воспитатель приемыша’), ср. литовск. patevis ‘отчим’ – tevas ‘отец’. Сюда же, возможно, относится болг. пастрок, пасторок ‘отчим’ < *роpətor“ (Трубачев 2006: 27–28). deja, visi šie trubačiovo teiginiai, matyt, koreguotini ne tik todėl, kad jų autorius nepateikia patikimo resp. lingvistiniais argumentais, o ne Vey spėjimais, grįsto bulg. пасторок, пастрок ‚patėvis‘ kilmės aprašo, bet gretina visai skirtingos etimologijos leksemas (žr. toliau). Pirmiausia atmestinas atomistinio nagrinėjimo nulemtas teiginys, neva lie. patėvis, pãtėvis ‚netikras tėvas, antrasis motinos vyras pirmojo vyro vaikams‘ k, slnt ir kt. (LkŽe) giminingas r. пáотецъ ‚patėvis, įvaikio augintojas; antrasis tėvas‘ (Даль iii: 16) ir bulg. пастрок, пасторок ‚patėvis‘ (< ide. *роpətor). Visų šių žodžių kilmė skirtinga: 1) lie. patėvis, pãtėvis ‚netikras tėvas, antrasis motinos vyras pirmojo ALL_62_63_maketas.indd 58 2011.06.17 08:23:51 M. stryikowskio veikalo Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi teonimai: Chaurirari 65straipsniai / articles ‚velnias‘ (Vėlius 1987: 40) ← adj. lie. jáujnis, -ė ‚jaujos; jaujoje džiovintas (prieš kuliant); iš jaujos kultas; jaujoje mintas‘ ggr ir kt. (LkŽe); subst. lie. javnė ‚javų deivė‘ [k] ↔ subst. lie. javnis ‚javų sandėlio prižiūrėtojas, javų atsargų surašinėtojas‘ [k]; Lex 55 ir kt. ← adj. lie. javnis, -ė ‚javų‘ k i 537 ir kt. (LkŽe) ir kt. (dar žr. Крегждис 2009: 305)) ← nomen proprium (teonimas) lie. Kaukarus 59812 (kaukarius) ‚kalnų dievas; berg gott‘, minimas jokūbo brodovskio (jbŽ ii 175; iii 364) (vėliau šiuo šaltiniu pasinaudojo ir kristijonas gotlibas Milkus (plg. Lke 417; jbr ii 158)), reflektuojantis itin seną resp. pirminę šios dievybės protosememą (!!!) (žr. toliau). toks mitopoetinių atitikmenų buvimas resp. kartojimasis įvairaus laiko autorių veikaluose, pasak toporovo, „nėra atsitiktinumas, ne išimtis, bet būtinybė ir dėsningumas, nulemti paslaptingos ir gilios prasmės“ (Топоров 2007: 112), t. y. vienas pagrindinių argumentų, suponuojančių reikšminio vieneto autentiškumą ne tik formaliuoju aspektu, bet ir prasminiu-kultūriniu (plg. pr. Curche *‚raguotųjų galvijų dievybė‘, minimą Xiii a. kristburgo sutartyje, ir XVii a. gyvenusio Mato Pretorijaus (brMŠ iii 261) nurodomą dievybę Karwaitis ‚veršiukų dievas‘ (žr. Крегждис 2009: 286, 305, 319)). kad būtų nustatytas lie. Kaukarius darybinis pamatas, jo analizę, matyt, vertėtų pradėti nuo fleksinio formanto -ius aptarimo, mat įprastai vediniai su suff. *-ŭsuponuoja veiksmažodinius abstraktus, plg. subst. lie. gỹrius ‚pagyrimas, garbė‘ dP 150, 320 ir kt. (skardžius 1996: 76). Vis dėlto būtina pabrėžti, kad lietuvių tarmėse itin dažnai vartojamos tą pačią sąvoką reiškiančios *-ŏir *-ŭkamienų lytys (plg. lie. ddžius ‚dėdė‘ Vlkv, sasnava ↔ lie. dial. ddis jrb, skr – tai gana senas reiškinys (plg. kazlauskas 1959: 41; zinkevičius 1966: 255)), o *-ŏkamienų lytys vartojamos greta ē kamieno atitikmenų (plg. lie. dial. pasáulė krtn ‚pasaulis‘ ↔ avd. lie. Sáulis brš, ob, rk, Saulis kn, Mdž ir kt.; Saulỹs Pn, Švnčl, trgn; Saũlius alv ir kt. (zinkevičius 1966: 219)). Šio kitimo priežastis labai aiškiai yra nusakęs kazimieras būga (rr ii 665; dar žr. zinkevičius 1966: 224), teigęs, kad kamienų įvairavimo priežasčių reikia ieškoti deklinacinėje skirtingų kamienų mišimo sistemoje – ypač žemaičių bei su jais besiribojančių vakarų aukštaičių šnektų plotuose, t. y. čia dėl nekirčiuotų fleksinių formantų trumpėjimo (pirmiausiai, žinoma, pajūrio žemaičių šnektose) (ā-kam. gen. sg.) -ās > -es // -es < -ēs (ē-kam.) → ā-kam. ↔ ē-kam., o ā-kam. ↔ *-ŭkam., plg. Karliáučia ‚karaliaučius‘ (gerullis, stang 1933: 18) dėl tos pačios priežasties, kodėl vyko ir *-ŭkam. perėjimas į *-ŏkam., t. y. dėl nom. pl. formų šių kamienų lyčių deklinacinio išlyginimo (morfologinė neutralizacija), plg. (nom. pl.) lie. vasius ‚fructus‘, (nom. pl.) vasiai ↔ lie. sėnys ‚rūmai, puošnūs namai‘ SD5 48 ∼ (acc.pl.) ſienius Žch 13914 (< *sieniai) (plačiau žr. būga ii 554–555; dar žr. girdenis, girdenienė 1997: 291). ALL_62_63_maketas.indd 65 2011.06.17 08:23:52 66 roLandas kregŽdys acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII Vadinasi, galima spėti, kad nom. prop. lie. Kaukarius ‚kalnų dievas‘ galėjo atsirasti pagal analogiją15 su avd. lie. Sáulius krš (LPŽ ii 683) (← *saulius ‚sol‘ < *saulia ‚t. p.‘ < (ē-kam.) lie. sáulė ‚t. p.‘), suponuojantis -ŏkam. lytį *Kaukaris ‚t. p.‘ (∼ avd. lie. Sáulis, Saulis, Saulỹs ← *saulis, -ys) ↔ subst. lie. kaũkoris ‚kauburys, krūva‘ klvr (LkŽe; dar žr. ambrazas 1993: 138; 2000, 116), o ši iš ŏ kam. lie. *Kaukaras16 ‚t. p.‘ < (leksinė metonimija) subst. lie. kaũkaras ‚kalnelis, kalva, kaubrys‘ b, r, MŽ2 118 ir kt.; ‚kalno viršūnė‘ M, s. dauk., rb 4 Moz 23,9; ‚žemės pakilimas, kupstas, kapčius‘ b, j; ‚kakta, pakaušis‘ kair (LkŽe) (dar plg. lie. kaúkoras, ô 73 ‚mandragora‘ (cgL i 75); t. y. reflektuojama „vaisingumo“ semema (Le XVii 225), kuri sietina su viena pagrindinių chtoninės dievybės funkcijų – sėkmingu palikuonių susilaukimu resp. gausa). jau minėta, kad semema ‚kalnų dievas‘, matyt, yra pirminė, todėl būtina nustatyti, kaip atsirado stryikowskio minima ‚arklių dievybės‘ reikšmė. Šią problemą galima išspręsti, tik atlikus subst. lie. kaũkaras ‚kalnelis, kalva, kaubrys‘ ir kt. morfologinę (tai ir etimologinę) analizę. iki šiol šis lietuvių žodis aiškinamas kaip subst. lie. kaukas suff. -aravedinys (skardžius 1996: 303). fraenkelis (LeW i 230) jį veda iš subst. lie. kaũkas ‚auglys, votis, kiauniežis‘ k, j, Lsb 194, n (LkŽe). toks lyginimas visiškai suprantamas ir aiškus, mat abi leksemos suponuoja referentą „iškilumas; tas, kas iškilę, išsikišę“. Vis dėlto reikšminis ryšys tarp šių žodžių ir subst. lie. kaũkas ‚turtus nešanti namų dvasia, aitvaras‘ b, r ir kt.; ‚nekrikštyto vaiko vėlė‘ k, c i 1059, j; ‚velnias‘ Lš; ‚persenęs, sudžiūvęs, susivėlusiais plaukais žmogus; senoviškas prietaringas žmogus‘ Mrj; ‚kaukaspenis‘ kp; ‚neūžauga, mažas žmogus‘ k (LkŽe) yra visiškai neaiškus. Vadinasi, neaiški ir pastarojo žodžio kilmė, nors būtent sąsajų su šia mitologema ir lie. *Kaukaras resp. dievybe *Kaukariniu buvimas nulėmė stryikowskio minimos reikšmės ‚arklių dievybės‘ atsiradimą, mat remiantis tautosakos duomenimis, nustatyta, jog kaukai, kaip ir aitvarai, prižiūri arklius (Le Xi 186; (velniai – tai būdinga ir slavams (jie arklius net vadina „juodais velniais“)) plg. Vėlius 1977: 124, 126; (kaukai) 184, 186–189, 193) (čia minėtina, kad kaukų lyginimas su aitvarais taip pat neatsitiktinis (tai, žinoma, atskiro tyrimo reikalaujanti problema) – dažnai jų funkcinė konotacija būna identiška (jbr ii 158; Le ibd.), plg. lie. áitvaras ‚žmonėms turtus nešanti pasakų būtybė‘ sd 129, 15 Panašų analogijos veikimą suponuoja ir kitų lietuvių leksemų deklinacinių tipų kitimų tendencijos, plg. ŏ kam. lie. žvỹras Varn, krž, žvras (3) Škt ‚smėlio, žvirgždo ir gargždo mišinys‘ j ir kt.; ‚žemė, dirva, kurioje daug gargždo‘ jrb ir kt.; ‚žvirgždo akmenukas‘ Pv, akm, krž, jrb, skdv; ‚organizme susidarančios nuosėdos, smėlis‘ Škt (LkŽe) ∼ ŭkam. lie. dial. žvỹrius (2) ndŽ ir kt., žvyriùs (4) alv ir kt. ‚t. p.‘ (plg. Žvyriaus didelį kaupą suvežėm Ltr žr. s. v. kaũpas – LkŽe). 16 Pastaroji mitologema, matyt, nulėmė pejoratyvinės kilmės subst. lie. kaukaras ‚girtuoklis‘ Q 22, Mit i 227 (LkŽe) atsiradimą, mat karčema – įprasta velnio lokalizacija (Vėlius 1987: 53–54, 94) (remiantis rusų folkloro duomenimis, visi girtuokliai yra velnio valdžioje (!!!) – Власова 2008: 542–543, 547). ALL_62_63_maketas.indd 66 2011.06.17 08:23:52 M. stryikowskio veikalo Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi teonimai: Chaurirari 67straipsniai / articles n, j ir kt.; ‚vaikų į orą už siūlo leidžiamas žaislas, lakdynė‘ j. jabl.; ‚nenuorama, padauža‘ slnt, krn, tj (LkŽe); ‚branktas (arklio pakinktų dalis)‘ (Vėlius 1977: 174)). tiesa, remiantis lietuvių tautosakos duomenimis (Ltr 1583/51), kaukų etiologija yra siejama su arklių kūno dalimis – jie perinami iš juodo eržilo kiaušių (plačiau žr. Vėlius 1977: 183). Mažiulis (PeŽ ii 148–150), analizuodamas minėtų rytų baltų leksemų ir subst. pr. cawx ‚velnias‘ e 11 genetines sąsajas, priskyrė prūsų žodžiui jokiame rašytiniame šaltinyje ar tautosakoje neminėtą, neva šiai dievybei būdingą, konotacinę sememą *‚tas, kuris sulinkęs, susikūprinęs ir pan.‘ (PeŽ ii 149). su tokiu Mažiulio teiginiu sutikti negalima dėl labai paprastos priežasties – nei subst. pr. cawx ‚velnias‘, nei subst. lie. kaũkaras ‚kalnelis, kalva, kaubrys‘ negali būti vedami iš adj. bl. *kauka- ‚sulinkęs, susikūprinęs‘ < adj. ide. *kouko-(: *keuko-) ‚lenkiantis (linkstantis, sulinkęs) dengiančiai‘ / ‚dengiantis (dengtas) lenkiančiai (linkstančiai, lenktai)‘ < verb. ide. *(s)keuk- / *(s)kouk- / *(s)kk- ‚dengti(s) lenkiančiai (linkstančiai) / lenkti (linkti) dengiančiai‘ (PeŽ ii 150), mat šie žodžiai suponuoja ne „sulinkimo“, bet „išsikišimo, išsišovimo, buvimo aukštai“ konotatus (plg. urbutis 1981: 77) – semantinė jų konotacija diferentinė (apie referentinę šių lyčių vertę plačiau žr. Paulauskas 1987: 64–65, 86) (panašias išvadas suponuoja ir LiV (i 319) pateikiami iliustraciniai ide. ? *keuk- ‚sich biegen‘, t. y. ‚linkti, kukti, (su)kumpti‘ pavyzdžiai: verb. s. i. (Ved.) ut-kucant- ‚raitytis; susikūprinti; sulinkti‘, v.p. n-gwč- ‚nusilenkti‘, air. cúar ‚kreivas‘, s.-kr. kȕka ‚kablys‘, lie. kaũkas ‚kankorėžis‘ (beje, tokia reikšmė nėra minima LkŽ (!!!)), t. y. nekreipiamas dėmesys į itin svarbų faktą, kad įlinkimas resp. ‚dauba‘ nėra išlinkimas resp. ‚kalva‘). Vadinasi, šių žodžių kilmė yra visai kita, nei aiškinama fraenkelio (LeW ibd.) ir Mažiulio (PeŽ ibd.) (jais seka ir Liubovė kurkina, susiejusi lie. kaũkaras su sl. *čukorъ – plg. Куркина 1992: 164) darbuose17 . Vienas argumentų, kuriais Mažiulis grindžia savo spėjimą apie galimą adj. bl. *kauka- ‚sulinkęs, susikūprinęs‘ rekonstrukciją – klaidingas Etimologinio slavų kalbų žodyno autorių teiginys (žr. ЭССЯ Xiii 86–87, 94), neva subst. r. кука ‚kumštis, sugniaužta plaštaka‘ (apie jo kilmę plačiau žr. Фасмер ii 404) lygintinas su r. dial. кука ‚girinis, gyvenantis pirtyje‘ (plg. СРНГ XVi 30) – jie pateikiami kaip vieno leksinio semantinio lizdo nariai. deja, šie žodžiai yra visiškai skirtingos kilmės – r. dial. кука ‚girinis, gyvenantis pirtyje‘ (ЭССЯ Xiii 87) yra lalvortas (matyt, suponuotas onomatopėjinio bu-bu, apuoko ar pelėdos garsų pamėgdžiojimo, ir pejoratyvinės reikšmės (taip pat lalvorto) r. кáка ‚fu; bjaurastis, blogis, purvas, išmatos‘ (Даль ii 75) kontaminavimo), reflektuojantis regresyvinę asimiliaciją (dėl kalbos 17 Šis aiškinimas kartojamas ir naujausiuose prūsų leksikologijai skirtuose veikaluose (plačiau žr. brazaitis 2010: 150). ALL_62_63_maketas.indd 67 2011.06.17 08:23:52 68 roLandas kregŽdys acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII vartotojo (vaiko (!!!)) blogos artikuliacijos: к…к ← б…к) r. бка ‚velnias; mitinė būtybė‘ ir kt. (СРНГ iii 262), ‚pabaisa (baubas), kuriuo protingi auklėtojai gąsdina vaikus; antžmogis; lokys; piktas, žiaurus, neįveikiamas žmogus‘ (Даль i 138). kitas, Mažiulio pasitelktas, pr. caws ‚velnias‘ giminaitis – la. kaũcȩns ‚paprastoji rupūžė; varlė‘ (Me ii 172), taip pat visai kitos kilmės, nei nurodo spėjimo autorius. jis traktuotinas kaip subst. la. kauca ‚staugimas, rėkimas, bliovimas‘ (Me ibd.) ir suff. -ȩn-s vedinys (∼ la. meita ‚duktė; mergaitė, mergina; tarnaitė‘ → meîtns ‚mergiotė; mergytė‘, la. māsa ‚sesuo‘ → la. māsns ‚pusbrolis, brolėnas‘ (endzelīns 1951: 303); dar plg. subst. lie. tylà ‚nebuvimas triukšmo, garsų; tyluma, rimtis, ramybė, ramumas‘ frnW, kŽ ir kt.; ‚tylėjimas‘ sd 151 ir kt.; ‚tykus oras, štilis‘: ndŽ, gtŽ, dŽ; ‚tyki vieta, tylus kampelis‘ Vd; ‚nekalbus žmogus, tylūnas‘ ndŽ, k (LkŽe) → tylẽnis, -ė ‚tylus žmogus, tylūnas‘ dŽ, ndŽ ir kt.; ‚viešai nereiškiantis savo pažiūrų žmogus‘ dŽ (LkŽe); lie. gárbanà ‚susiraitę plaukai, vilnos ar augalai‘ k ir kt. (LkŽe) → lie. dial. gerbẽnis, -ė ‚kieno plaukai gerbenėti‘ Pc, sml ir kt. (LkŽe) (dar žr. skardžius 1996: 235) ir kt.), o la. kauca yra deverbatyvas, vestinas iš verb. la. kàukt ‚kaukti, kriokti, raudoti; verkti, kūkčioti; triukšmauti; švilpti (apie vėją); traškėti, braškėti; (ausį) veriančiu garsu skambėti‘18 (Me ii173), plg. la. kaũkuris ‚švilpiantis viesulas‘ (Me ibd.). taigi Mažiulio pateikiamas pr. caws resp. lie. kaũkas kilmės aprašymas yra koreguotinas. aptariamų lie. kaũkaras, lie. kaũkas, pr. cawx ‚velnias‘ kilmės nustatymo problema lengvai sprendžiama, remiantis teisingai Mažiulio įžvelgta semantine ir genetine šių leksemų sąsaja su rupūžės pavadinimu – senovės baltų penatu (labai abejotinas spėjimo autoriaus mitologemos vertinimas (žr. toliau)). tik priešingai Mažiuliui (PeŽ ii 148), su minėtais žodžiais sietinas ne onomatopėjinės kilmės la. kaũcȩns, bet subst. la. kaupis ‚rupūžė‘ (eh i 594), la. kaũpiņš ‚rupūžė, varlė; ant žemės paviršiaus pūpsantis grybas‘, la. kàupenis2 ‚rupūžė‘, la. kaũpītis ‚rupūžė, varlė‘ (Me ii 177), suponuojančiais ne kokį nors paslaptingą mitologinį „penato“ referentą – todėl nereikia rekonstruoti niekuomet neegzistavusios lyties la. *kaũkena- ‚kaukinis, priklausantis kaukams (penatams)‘ (PeŽ ibd.), bet etimologiškai lengvai pagrindžiamą sememą ‚išsikišimas, išsišovimas ant žemės‘19 ↔ la. kaupis ‚kriauklės kiautas‘ (Me ibd.). skirtingų akcentinių formų kilmės, kurių ypatingą reikšmę pabrėžia Mažiulis (PeŽ ibd.), priežastys lengvai paaiškinamos lietuvių kalbos atitikmenimis, reflek18 onomatopėjinę la. kaũcȩns kilmę galima argumentuoti ir la. ķauķis ‚rupūžė‘ (Me ii 357) < verb. la. ķaukstêt ‚kiau kiau viauksėti, kiauksėti ir pan.‘ < (onomat.) la. ķauku ‚kiau kiau‘ (Me ibd.). 19 La. kaũpiņš ‚niekinamasis menko žmogaus ar gyvūno įvardijimas‘ (eh i 594) suponuoja apeliatyvinę žodžio reikšmės kilmę, matyt, pagal referento „rupūžė“ resp. „varlė“ pejoratyvinę konotaciją. ALL_62_63_maketas.indd 68 2011.06.17 08:23:52 M. stryikowskio veikalo Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi teonimai: Chaurirari 69straipsniai / articles tuojančiais pamatines šių lyčių formas: subst. lie. kaũpas, káupas ‚iškilimas, kauburys, krūva‘ k ir kt.; ‚bulvės ar daržovės, supiltos į krūvą, uždengtos šiaudais ir užkastos žemėmis; rūsys‘ brt ir kt.; ‚saiko perviršijimas, perviršis‘ r, sd 398 ir kt.; ‚kas virš normos, daugiau kaip reikia, viršus‘ kt, slk ir kt.; ‚viršugalvis‘ ds (LkŽe). Pabrėžtina, kad istoriškai šių lyčių šaknis yra silpnoji bazė, o akūtinių lyčių atsiradimas nulemtas kolektyvo formanto *- (plačiau žr. kregždys 2010a: 29–31), plg. subst. lie. káupa ‚kauburys‘ ↔ lie. dial. káupas ‚t. p.‘ (taip ir s.-kr. kȕpa ‚krūva‘ ↔ kȕp ‚t. p.‘ (žr. būga ii 442); būga (i 441) g. masc. lytį vertina kaip inovaciją), la. kuõpa ‚krūva, ryšulys (javų pėdas), guba‘, adv. la. dial. kuõpã ‚kartu‘ ↔ lie. dial. kuopa ‚kaugė, kūgis, stirta‘ (plg. būga ii 355) < subst. bl. *kaupa- ‚kauptumas‘ < adj. bl. *kaupa- ‚kauptas‘ (plg. PeŽ ii 151) < verb. bl.-sl. *kaup-/*kp- ‚krauti į krūvą; kyšoti‘ (< ide. *keup- ‚t. p.‘ (Pokorny (ieW 591) rekonstruojama semema ‚linkti, lenkti(s) ir pan.‘ aukščiau minėtų leksemų semantinei raidai aiškinti visiškai netinka, todėl keistina)) > verb. lie. kaũpti ‚kasti į krūvą, daryti kaupą‘ k, j; ‚sukasti žemes apie augalo kamieną ar apie ką kita, kaupuoti‘ k, n, krsn, ktk, j; ‚rinkti, telkti, koncentruoti‘ Mrs; ‚grobti, griebti sau‘ j (LkŽe). taigi galima spėti, kad lie. kaũkaras, lie. kaũkas, pr. cawx reflektuoja progresyvinės asimiliacijos nulemtą fonetinės žodžio struktūros kaitą (k…p > k…k): subst. bl. *kaupa- ‚kauptumas‘ (→ (suff. -(a)ravediniai) lie. kauprà ‚kalva‘, kaũparas ‚kauburys‘ Vl (būga i 447); la. kaupra ‚kalva‘ (eh i 595), la. kàupre2 ‚nedidelė kalva; kalnagūbris‘ (Me ii 177), la. kàupris2 ‚kalnagūbris; pakaušis‘ (eh i 595)) ⇨ *kauka- ‚t. p.‘, plg. nom.prop. lie. Kaũkas ‚renka visokius daiktus ir nešasi namo‘ tv (butkus 1995: 255) (kauno apylinkėje lie. kaũkas suvokiamas tik kaip šykštus, visa namo tempiantis žmogus (!!!) – R. K.) ↔ verb. lie. kaũpti ‚grobti, griebti sau‘ (žr. aukščiau). tokio kitimo būta, matyt, jau baltų ir slavų prokalbėje20, plg. s.-kr. kȕpa ‚krūva, kaupas; medžių, žmonių grupė; kupeta; šūsnis‘ // kȕp ‚t. p.‘, hidr. Kȕpa ‚upė kroatijoje; Κόλαπις (mini strabonas)‘ (rhs 789, 791; dar žr. būga ii 442) ↔ slov. kúk ‚kalva‘ (plg. PeŽ ii 150), kr. kȕk ‚(anat.) žmogaus ir gyvūno šlaunikaulio viršutinė (išsikišanti) dalis; akmens viršus‘ (rhj: 517; rhs: 20 ankstyvos šio proceso kilmės prielaidą suponuoja ir prūsų toponimikos bei hidronimikos pavyzdžiai, reflektuojantys vietovardžių su šaknies -pir -kgalimų variantų egzistavimą: top. pr. (Pietų Prūsija) Kaukenynen 1400 (gerullis 1922: 58; blažienė 2005: 271), top. pr. Kaucaliskis 1331, Kaukelawke 1394 (gerullis ibd.), top. pr. Koken 1755, Nüwe Kuckendorff 1380 ir kt. (Przybytek 1993: 102–103, 315) ∼ hidr. (up.) pr. Caupeaps 1395, top. pr. Kaupsitten 1343 (gerullis ibd.). daryti tokią atsargią prielaidą galima, remiantis itin gausia (su šakniniu -p-) latvių toponimine medžiaga bei akivaizdžių fonetinių alternantų egzistavimu šioje rytų baltų kalboje: top. la. Kaupa, Kaũpas, Kaũpes ∼ top. lie. Káupos; top. la. Kàupari2, Kauper-kalns; Kaũpes-kalns ↔ top. la. Kaukuri, Kaũkure, Kauķu kalns ir kt. (daugiau pavyzdžių žr. endzelīns 1961: 63, 67–68). todėl galima labai atsargiai spėti, kad kai kurie prūsų ir lietuvių kaukšaknies toponimai ir hidronimai sietini ne su „kauko“ resp. „velnio“, bet „kalvos“ resp. „kalno“ referentine konotacija (!!!). ALL_62_63_maketas.indd 69 2011.06.17 08:23:52 70 roLandas kregŽdys acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII 753), s.-kr. kȕk (kûk), kùka ‚didžiulis akmuo, riedulys‘, top. (bosnijoje) Kȕk // Kûk ‚didžioji kalva‘ (rhs ibd.)21 . tokį spėjimą galima argumentuoti ir mitologiškai, mat yra žinoma, kad „kaukas, kaip rusų дворовой, švedų ritomte, norvegų Nisse, suomių tanhuan haltija, tallitonttu, riihenhaltija ir kitos būtybės, labiau susiję su jauja, tvartu, o ne žmonių gyvenamąja vieta – jis neša grūdus, šieną, rūpinasi arkliais ir t. t.“ (Vėlius 1977: 188), t. y. kaukas krauna krūvas resp. kaupia, plg. jau minėtą verb. lie. kaũpti reikšmes ‚kasti į krūvą, daryti kaupą‘ ir ‚rinkti, telkti, koncentruoti‘ (LkŽe). taigi tampa akivaizdu, kad ir fraenkelis, ir Mažiulis vienam leksiniam semantiniam lizdui priskyrė visai skirtingos kilmės ir reikšmės žodžius – fonetinius homonimus (homofonus): subst. lie. kaũkas ‚turtus nešanti namų dvasia, aitvaras‘, ‚nekrikštyto vaiko vėlė‘, ‚velnias‘, ‚persenęs, sudžiūvęs, susivėlusiais plaukais žmogus; senoviškas prietaringas žmogus‘, ‚kaukaspenis‘, ‚neūžauga, mažas žmogus‘ (LkŽe) < ide. *keup- ‚krauti į krūvą; kyšoti‘ (tokia semema neišskirta ieW 591; kitaip aiškinama PeŽ ii 61) ≠ subst. lie. kaũkas ‚žvejų įrankis – medinis kablys ar lankas, su kuriuo atsuka po ledu netiesiai einančią kartį‘ Vdšk, srj, klt, ign, rš, Švnč, Lkm, Plš, nmn; ‚kartis vežimui priveržti, veržėtuvė‘ dglš (LkŽe) < verb. ide. *keuk- ‚(su, iš)linkti‘ (ieW 588–589) (dar žr. PeŽ ii 150). remiantis atlikta analize, galima drąsiai teigti, kad brodovskio ir Milkaus žodynuose minima nomen. prop. (teonimas) Kaukarius semema ‚kalnų dievas‘ yra pirminė, o stryikowskio 21 Petaras skokas s.-kr. kȕk, gen. kùka ‚šlaunikaulio viršutinė dalis ir kt.‘ sieja su s.-kr. kȁlk (< prasl. *klъkъ)‚šlaunis; coxa, femur‘ ir veda iš ide. *kk- ‚(su)linkti‘ (skok ii 225), tačiau jo paties nurodomas top. Kȕk (Milna, brač) ‚aukštuminė vietovė su snieguota kalva‘ suponuoja ne „sulinkimo“, bet „išsikišimo“ referentą (!!!), t. y. jis sietinas ne su s.-kr. kȁlk ‚kulšis‘, bet s.-kr. kȕk (kûk), kùka ‚didžiulis akmuo, riedulys‘ (rhs 753), o pastarasis – su s.-kr. kȕp (Vuk, kosmet, Žk) ‚krūva, kaupas; medžių, žmonių grupė; kupeta; šūsnis‘, kúpa (Vuk) ‚krūva, acervus; nendrių glėbys‘, lygintinas su lie. kaũpas (plg. skok ii 225, 236–237). skokas taip pat įžvelgė šių leksemų genetines sąsajas – prolyčių ide. *qeu-p- ↔ ide. *qeu-kskirtumus įvardija tik skirtingų formantų *-kir *-pkaita (skok ii 237). toks atsainus šių žodžių vertinimas nulėmė tos pačios kilmės leksemų (reflektuojančių progresyvinės asimiliacijos kaitą: k…p → k…k) skaidymą į atskirus leksinius semantinius lizdus, t. y. šių žodžių prolytė yra prasl. *kupъ ‚krūva, kaupas‘ > s. sl. êuïú ‚σωρός, acervus‘, bulg. куп ‚krūva; gausybė, daugybė‘ ir kt. (plačiau žr. ЭССЯ Xiii 114). Čia minėtinas ir visiškai neįtikėtinas olego trubačiovo (ЭССЯ Xiii 115) spėjimas, neva akcentinis s.-kr. kȕp resp. lie. kaũpas neatitikimas aiškintinas skirtingų prolyčių rekonstrukcija: ide. *kou-p-o- ↔ ide. *kou-ǝ-p-o-. spėjimo autorius kažkodėl ignoruoja būgos (i 441) teiginį, kad s.-kr. kȕp (g. masc.) vertintinas kaip inovacija, t. y. ši forma radosi iš s.-kr. kȕpa, o pastarosios akūtas, matyt, suponuotas kolektyvo formanto ide. *- (plačiau žr. kregždys 2010a: 31–41). būgos hipotezę galima argumentuoti ir ide. kalbose pasitaikančia nomina collectiva → g. masculinum gramatinės kategorijos raida (žr. kregždys 2010a: 54–55). Vadinasi, galima iškelti hipotezę, kad serbų ir kroatų kalbose vartojama leksinė semantinė gretybė kȕpa ‚krūva, kaupas; medžių, žmonių grupė; kupeta; šūsnis‘ // kȕp ‚t. p.‘, remiantis būgos spėjimu, yra vėlyva, todėl s.-kr. kȕp akūtas atsiradęs pagal analogiją su g. fem. kȕpa (plačiau apie šią lytį žr. ЭССЯ Xiii 107–108), o ne reflektuoja ide. *kou-ǝ-p-o-, kuri, matyt, niekuomet neegzistavo. ALL_62_63_maketas.indd 70 2011.06.17 08:23:52 M. stryikowskio veikalo Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi teonimai: Chaurirari 71straipsniai / articles *Kaukarinis ‚arklių dievybė‘ – antrinė, suponuota funkcinės dievybės konotacijos, t. y. lie. kaũkas suponuoja protosememą *‚kalvoje gyvenanti dievybė, kur ji krauna = kaupia turtus‘. Vadinasi, priešingai baliui (jbr ii 158), galima drąsiai teigti, kad šis teonimas turėtų būti traktuojamas kaip vienas Velino epitetų. be minėto teonimo analizės, būtina aptarti kelių rusų kalbos leksemų, spėtina, klaidingai toporovo (Топоров 2000: 184; 2006: 200) susietų su Chaurirari, kilmę: 1. dial. r. кар ‚medinis ilgakotis plaktukas žuviai apsvaiginti‘ (vartojamas urale, sibire, obės upės baseine (vakarų sibiras)) (СРНГ Xiii 138), kurį toporovas įvardija baltizmu (Топоров ibd.), neva reflektuojančiu subst. lie. kaũras ‚ilgas pagalys degutui maišyti verdant‘ (LkŽe). Šiuo spėjimu negalima tikėti ne tik dėl rusų leksemos paplitimo arealo, t. y. leksema užfiksuota niekuomet baltų negyventoje teritorijoje (nebent tai tremties vieta – tiesa, duomenys apie žodžio vartojimą surinkti 1908 m.), bet ir dėl minėto lietuvių žodžio kilmės: lie. kaũras – adaptacinis slavizmas, sietinas su r. *ковыр ‚įrankis lėtam maišymo procesui įvardyti‘ ↔ r. коврка ‚tai, kuo kasama, skaptuojama, išpjaunama, (su)pinama; karnų ar beržo tošies pãrišalas, kuriuo užtempiama vyža; smūgis; negražus lėtapėdis žmogus‘ (СРНГ XiV 38) (← verb. r. ковырть ‚sukinėti, pasukti, irtis (irklais), ką nors daryti lėtai, nevalyvai‘ (СРНГ XiV 39–40; Даль ii 129)) ∼ r. копшка ‚lėtas žmogus; nevykėlis‘ ↔ кóпа ‚t. p.‘; r. копáло ‚iltis‘ ↔ копáлка ‚bet koks kasimo įrankis‘ (Даль ii 157). dėl r. dial. кар ‚medinis ilgakotis plaktukas žuviai apsvaiginti‘ kilmės galima iškelti hipotezę, kad jis genetiškai sietinas su r. кoварный ‚tas, kuris kala apkaustus, grandines, pančius‘ (Даль ii 127) < subst. r. коварь ‚kalvis‘ (Даль ibd.) < verb. r. ковáть ‚apdoroti plaktuku metalą, suteikti metalui bet kokią formą; lyg ant priekalo ritmiškai plakti plaktuku‘ (Даль ibd.), t. y. grafiškai jis traktuotinas kaip fonetinės kodifikacijos pavyzdys, reflektuojantis absorbcinę lytį (be šakninio -v-, plg. r. кавунъ ‚arbūzas, moliūgas‘ ↔ dial. r. кан ‚t. p.‘ (Даль ii 71)), suponavusią formą *kaur ← *koar (fonetinės šaknies struktūros kaita dėl rusų kalbai neįprastos fonotaktinės grandies -oa-). reikšminis kitimas referentas ⇳ konotatas ⇨ referentas (ab → ba) aiškintinas, remiantis vidinės semantinės kaitos principu (plačiau žr. kregždys 2010a: 24–25): ALL_62_63_maketas.indd 71 2011.06.17 08:24:01 72 roLandas kregŽdys acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII 2. Verb. r. dial. кариться ‚pykti; raukytis, būti niūriam, paniurusiam; būti išdidžiam; būti užsispyrusiam‘ (Даль ii 98; dar žr. СРНГ Xiii 138) taip pat nėra baltizmas, kaip teigia toporovas, mat yra denominatyvas, pasiskolintas iš tiurkų kovur ‚rudas‘, kazach. koŋur ‚šviesbėris, palvas, sartas; juodbėras (su juoda uodega ir karčiais)‘ (Фасмер ii 211) – tikėtina tokia semantinės šio veiksmažodžio raidos seka: ‚rudas, juodbėras‘ ↔ ‚parudęs, pajuodęs‘ ↔ ‚pajuodęs, parudęs (tamsios spalvos), todėl ir paniuręs‘ ↔ ‚piktas‘ ↔ ‚susiraukęs, nes piktas‘ ↔ ‚paniuręs, todėl ir susiraukęs‘. išvados 1) teonimas Chaurirari reflektuoja pirmųjų dviejų skiemenų metatezinį, arba artimosios (vienas šalia kito esančių skiemenų) metatezės, tipą, keičiant pirmąją to paties kamieno morfemą antrąja – suponuotina morfotaktinė kaita: lie. *Kauriraris ‚arklių dievas‘ < subst. lie. *kaurikaris ‚t. p.‘ (r…r < r…k (artimoji progresyvinė asimiliacija)) ↔ subst. lie. *kaurikanis (r…r < r…n (tolimoji progresyvinė asimiliacija)) < subst. lie. *kaukarinis ‚t. p.‘ (morfotaktinė metatezė dėl tabu) < adj. lie. *kaukarinis ‚priklausantis kaukariui‘; 2) dievybės vardas Chaurirari nėra ἅπαξ λεγόμενον. jis sietinas su keliuose XViii a. Mažosios Lietuvos leksikografų ir kultūros veikėjų darbuose užfiksuotu nomen proprium (teonimu) Kaukarius ‚kalnų dievas‘; 3) lie. kaũkaras, lie. kaũkas, pr. cawx reflektuoja progresyvinės asimiliacijos nulemtą fonetinės žodžio struktūros kaitą (k…p > k…k): subst. bl. *kaupa- ‚kauptumas‘ > subst. lie. kaũpas, káupas ‚iškilimas, kauburys, krūva‘ (→ (suff. -(a)ravediniai) lie. kauprà ‚kalva‘, kaũparas ‚kauburys‘; la. kaupra ‚kalva‘, la. kàupre2 ‚nedidelė kalva; kalnagūbris‘, la. kàupris2 ‚kalnagūbris; pakaušis‘) ⇨ *kauka- ‚t. p.‘; 4) brodovskio ir Milkaus žodynuose minima nom. propr. (teonimas) Kaukarius semema ‚kalnų dievas‘ yra pirminė, o stryikowskio *Kaukarinis ‚arklių dievybė‘ – antrinė, suponuota funkcinės dievybės konotacijos; 5) subst. r. dial. кар ‚medinis plaktukas žuviai apsvaiginti‘ ir verb. r. dial. кариться ‚pykti; raukytis, būti niūriam, paniurusiam; būti išdidžiam; būti užsispyrusiam‘ nėra baltizmai. Literatūra brMŠ i–iV – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, sud. norbertas Vėlius. 1–2. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996–2001; 3–4. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003–2005. ALL_62_63_maketas.indd 72 2011.06.17 08:24:01 M. stryikowskio veikalo Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi teonimai: Chaurirari 73straipsniai / articles būga i–iii – būga kazimieras. Rinktiniai raštai 1–3, sud. zigmas zinkevičius. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958–1961. cgL i – Clavis Germanico-Lithvana. Rankraštinis XVII amžiaus vokiečių–lietuvių kalbų žodynas A–E. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995. dūnŽ – Vitkauskas Vytautas. šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas. Vilnius: Mokslas, 1976. eh i–ii – endzelīns jānis, hauzenberga edite. Papildinājumi un labojumi K. Mǖlen bacha Latviešu valodas vārdnīcai 1–2. rīgā: kultūras fonda izdevums, 1934–1946. ieW i–ii – Pokor ny julius. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch 1–2. bern und München: francke Verlag, 1959–1969. jbr i–V – balys jonas. Raštai 1–5, par. rita repšienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998–2004. jbŽ i–iii – brodovskis jokūbas. Lexicon Germanico=Lithvanicvm et Lithva ni co= Germanicvm . Rankraštinis XVIII amžiaus žodynas, 1–3, parengė Vincentas drotvinas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2009. katičić i–ii – katiči ć radoslav. Ancient Languages of the Balkans 1–2. the hague & Paris: cambridge university Press, 1976. Le I–XXXVII – Lietuvių enciklopedija 1–37. bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985. LeW i–ii – fraenkel er nst. Litauisches etymologisches Wörterbuch 1–2. heidelberg: Vandenhoeck & ruprecht, 1962–1965. Linde i–Vi – Linde M. sa muil bogumil. Słownik języka polskiego 1–6. Warszawa: w drukarni Xiežy Piiarów, 1807–1814. LIV – Lexikon der indogermanischen Verben. Wiesbaden: dr. Ludwig reichert Verlag, 1998. LKe – Lietuvių kalbos enciklopedija, red. Vytautas ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999. LkŽe – Lietuvių kalbos žodynas, elektroninis variantas, redaktorių kolegija: gertrūda naktinienė (vyr. red.), jonas Paulauskas, ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, jolanta zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008. www.lkz.lt. LM i–iii – Lietuvių mitologija 1–3. Vilnius: Mintis, 1995–2003. LPŽ i–ii – Lietuvių pavardžių žodynas 1–2, red. aleksandras Vanagas. Vilnius: Mokslas, 1985–1989. Me i–iV – Mǖlenbachs kārlis. Latviešu valodas vārdnīca 1–4, red. jānis endzelīns. rīga: izglītības ministerija, kultūras fonds, 1923–1932. ALL_62_63_maketas.indd 73 2011.06.17 08:24:01 74 roLandas kregŽdys acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII PeŽ i–iV – Mažiulis Vytautas. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1. Vilnius: Mokslas, 1988; 2–3. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993–1996; 4. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. rhj – Rječnik hrvatskoga jezika. zagreb: Leksikografski zavod Miroslav krleža i Školska knjiga, 2000. rhs – Rječnik hrvatskoga ili srpskoga jezika 1–5, red. tomislav Maretić. zagreb: kńižarnici jugoslavenske akademije, 1898–1903. rV – gvedasaṃhitā. skok ii – skok Pe tar. Etimologijski rječnik hrvatskoga ili srpskoga jezika 2. zagreb: jugoslavenska akademija znanosti i umjetnosti, 1972. srP i – Scriptores rerum Prussicarum: Die Geschichtsquellen der Preussischen Vorzeit bis zum Untergange der Ordensherrschaft, hrsg. von theodor hirsch, Max töppen und ernst strehlke, bd 1. Leipzig: Verlag von s. hirzel, 1861. БТСРЯ – Большой толковый словарь русского языка, ред. С. А. Кузнецов. Санкт Петербург: Норинт, 2000. Даль i–iV – Даль Вл адим ир. Толковый словарь живого великорусского языка 1–4. Москва: Русский язык, 1989–1991. ПЯ i – Топоров Владимир Николаевич. Прусский язык: Словарь A–D. Москва: Наука, 1975. САР Vi – Словарь Академiи Россiйской 6. Санктпетербургъ: Императорская Акаде мiя Наукъ, 1794. СМ – Славянская мифология. Энциклопедический словарь. Москва: Международные отношения, 2002. СРНГ i–XLiii – Словарь русских народных говоров 1–43. Ленинград: Наука, 1965– 2009. ССЯ i–iV – Словарь старославянского языка 1–4. Санкт Петербург: Издательство Санкт-Петербургского университета, 2006. СУМ – Словник української мови X. Київ: Наукова думка, 1979. СЦСРЯ i–iV – Словарь церковно-славянскаго и русскаго языка 1–4. СанктПетербургъ: типографiя Императорской Академiи Наукъ, 1847. Фасмер i–iV – Фасме р Ма кс. Этимологический словарь русского языка 1–4. Москва: Прогресс, 1986–1987. ЦС i–V – Пётръ Алексѣев. Церковный словарь 1–5. Санкт Петербургъ: типографiя Ивана Глазунова, 1817–1819. ALL_62_63_maketas.indd 74 2011.06.17 08:24:01 M. stryikowskio veikalo Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi teonimai: Chaurirari 81straipsniai / articles ascertained without paying attention to detailed analysis of the lexeme each component. the other conclusions are as follows: 1) theonym Chaurirari reflects juxtapositional metathesis of the front syllables, i.e. contact metathesis type has been set to explain the morphotactical shift: Lith. *Kauriraris ‘horse godʼ < Lith. *kaurikaris ‘dittoʼ (r…r < r…k (contact progressive asimilation)) ↔ Lith. *kaurikanis (r…r < r…n (incontiguous progressive assimilation)) ‘dittoʼ < Lith. *kaukarinis ‘dittoʼ (morphotactical methatesis due to taboo) < adj. Lith. *kaukarinis ‘appending to kaukariusʼ; 2) theonym Chaurirari can not be interpreted as ἅπαξ λεγόμενον. the lexeme may be correlated with nomen proprium (theonym) Kaukarius ‘ghats godʼ, which is mentioned in several Lithuania Minor lexicographical lexicons of the 18th century; 3) Lith. kaũkaras, Lith. kaũkas, Pruss. cawx reflect phonetic structural shift caused by progressive assimilation (k…p → k…k): balt. *kaupa- ‘accumulationʼ > Lith. kaũpas, káupas ‘boss, hump, heapʼ (→ (derivatives with suff. -(a)ra-) Lith. kauprà ‘hillʼ, kaũparas ‘humpʼ; Latv. kaupra ‘hillʼ, Latv. kàupre2 ‘small hill; sierraʼ, Latv. kàupris2 ‘sierra; sconceʼ) ⇨ *kauka- ‘dittoʼ; 4) nom. propr. (theonym) Kaukarius sememe ‘ghats godʼ mentioned in brodowski’s and Milke’s lexicons is attributable to parent drift, while stryikowski’s *Kaukarinis ‘horse godʼ to accessory, presupposed by functional connotation of the god; 5) russ. dial. кар ‘mallet used to knock out a fishʼ and russ. dial. кариться ‘to sulk; to wince, to gloom; to stand tall; to recalcitrateʼ are not baltisms. Įteikta 2010 m. lapkričio 17 d. roLandas kregŽdys Lietuvių kalbos institutas Vileišio g. 5, Vilnius LT-10308 El. paštas – [email protected] ALL_62_63_maketas.indd 81 2011.06.17 08:24:02