Old Lithuanian “añskat”, “šiskat”, “tàskat” and Cognates

DANIEL PETIT École Normale Supérieure, Paris SENOJI LIETUVIŲ AÑSKAT, ŠÌSKAT, TÀSKAT IR JŲ GIMINAIČIAI Senosios lietuvių kalbos añskat, šiškat, tàškat ir su jais susiję žodžiai 0. ĮVADAS Pirmą kartą graikų gramatikų (Chrysippos, Apollonios Dyskolos) įvesta, o vėliau vokiečių psichologo Karlo Bühlerio (1934: 80) išplėtota „deiksės“ sąvoka buvo plačiai diskutuojama visą XX amžių1. Nors intuityviai patraukli, ji yra dirbtinis konstruktas, apimantis įvairius gestinės nuorodos tipus ir platų reiškinių spektrą, pasižymintį skirtingais semantiniais bruožais. Tarp ryškiausių deiksės raiškos priemonių ypatingą vietą užima vadinamieji „teziniai sprendiniai“: jie tiesiog praneša apie situacijos egzistavimą (pvz., angl. there is a cat sleeping in my room), o „kategoriniai sprendiniai“ kartu teigia objekto egzistavimą ir apibūdina jo veiksmą arba būseną (pvz., angl. a cat is sleeping in my room = there is a cat + it is sleeping in my room). Šis skirtumas gerai žinomas2. Tačiau standartiniuose lingvistikos vadovėliuose ir daugumoje specializuotų monografijų bei straipsnių apie deiksę, regis, paprastai nepastebima viena tezinių sprendinių poklasė3. Daugelyje kalbų esama specialių deiktinių dalelyčių, kuriomis kalbėtojas atkreipia pašnekovo dėmesį į kokį nors įvykį ar padėtį (pvz., lot. ecce, rus. vot, pranc. voici, voilà „štai yra“). Pagal ryškiausius sintaksinius ir semantinius požymius, ypač pagal 1 Naujausią apžvalgą žr., pavyzdžiui, Charles Fillmore (1997) arba Stephen Levinson (2006). 2 Žr., pavyzdžiui, Hans-Jürgen Sasse (1987). 3 An exception is Levinson (2006: 111), who uses the term ‘presentative particles’, otherwise very rare in English-language linguistics. Straipsniai / Articles 11 ALL_62_63_maketas.indd 11 2011.06.17 08:23:46 DANIEL PETIT Dėl nuorodos į kalbos partnerį šios dalelytės skiriasi nuo kitų deiktinių dalelyčių (pvz., lat. ibi, rus. zdes’, pranc. ici, là „čia“). Mokslinėje literatūroje jos kartais vadinamos prezentatyvinėmis dalelytėmis; šis techninis terminas kilo iš biblinės hebrajų kalbos dalelytės hinneh „štai yra“ aprašymo, o vėliau buvo pritaikytas prancūzų dalelytėms voici, voilà. Kaip mėginau parodyti kitur4, „prezentatyvinių dalelyčių“ sąvoka yra veiksminga ir patraukli, ja galima paaiškinti kai kurių baltų kalbų deiktinių dalelyčių, ypač liet. štai, latv. re, rau, lūk ir še „ecce“, vartoseną. Šio straipsnio tikslas – aptarti prezentatyvinių dalelyčių poklasio, plačiai paliudyto senosios lietuvių kalbos raštuose ir kai kuriose lietuvių kalbos tarmėse, tačiau etimologiniu požiūriu vis dar nepaaiškinto, kilmę. 1. APRAŠYMAS Senosios lietuvių kalbos literatūroje ir kai kuriose šiuolaikinės lietuvių kalbos tarmėse aptinkame prezentatyvinių dalelyčių grupę, kurioms būdingi bendri morfologiniai požymiai, tačiau iki šiol trūksta įtikinamos etimologijos. Aprašomuoju požiūriu šios dalelytės yra sudurtinės: jas sudaro demonstratyvinis kamienas (anàs, šìs, atitinkamai tàs) ir galūnė –(s)ka(t) arba –(s)ga(t). 1 lentelėje išvardytos ir trumpai aprašytos visos aktualios formos. Sprendžiant iš pagrindinių šių skirtingų dalelyčių vartosenos atvejų lietuvių kalboje, akivaizdu, kad jos priklauso kategorijai, kurią trumpai aptariau pirmiau ir pavadinau „prezentatyvinėmis dalelytėmis“: jų pagrindinė reikšmė atitinka lotynų kalbos dalelytės ecce reikšmę. Pirmiausia, kai kuriomis iš šių dalelyčių galima įvesti daiktavardinę formą. Štai pavyzdžiai su šìskat: [1] Wolfenbüttel Postilla (WP 118 2–3 [1573]): [chi]kat tar/naite we[3]paties. „Štai Viešpaties tarnaitė!“ [2] Jonas Bretkunas, Postilla (BP I 84 21 [1591]): Jei tawe gandin Smertis bei prapūlims / tadda [chi]kat tawa gelbetoias Kriſtus. „Jei mirtis ir pražūtis tave gąsdina, tuomet štai tavo Gelbėtojas Kristus!“ Su šìsgatės: [3] Simonas Daukantas (LKŽ XIV 914): Šìsgatės piemuo! „Štai piemuo!“ 4 Daniel Petit (2010). 12 Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII ALL_62_63_maketas.indd 12 2011.06.17 08:23:46 Senosios lietuvių kalbos anškat, šiškat, tàskat ir su jais susiję žodžiai 1 LENTELĖ kamienas ans- kamienas šis- kamienas tas- su dusliuoju priebalsiu -k- -ka šiška Daukantas -kat anskat Bretkūnas šiškat Wolfenbüttel Postilla, Bretkūnas taskat Wolfenbüttel Postilla, Bretkūnas, Klein, Sapūnas, Mielcke, Clavis Germanico-Lithvana, Lexicon Lithuanicum, Nesselmann, Kurschat -kate šiškate Vilniaus postilė -kategi taskateghi Vilniaus postilė su skardžiuoju priebalsiu -g- -g tàsg Papilės ir Tirkšlių tarmėse -ga ansga Juška šiga Juška, dialects of Alsėdžiai, Skaudvilė šišga Kossarzevski, dialect of Raudėnai tàšga Pabrėža, Juška, dialects of Plungė, Raudėnai, Žemaičių Kalvarija -gat tàšgat Kvėdarnos, Rietavo ir Salantų tarmėse -gatės aṅgatės dialects of Kuliai, Plateliai, Salantai anšgatės Alsėdžiai, Gargždai, Grūšlaukis, Stakliškės šišgatės Sereiskis, dialects of Salantai, Skuodas šišgatės Daukantas, Juška, Kossarzevski, dialects of Alsėdžiai, Gargždai, Plateliai, Salantai, Veiviržėnai, Žarėnai tàšgatės Juška, Lazdynų Pėlėda, Baronas, dialects of Grūšlaukis, Ylakiai, Kvėdarna, Luokė, Plungė, Rietavas, Salantai, Seda, Tirkšliai, Truskava, Tverai, Viekšniai, Žarėnai -gati tàšgati dialect of Žemaičių Kalvarija -gaties šišgaties Žarėnų tarmėje -gatis šišgatis Niedermannas, Sennas, Brenderis ir Salys tàšgatis Pabrėža, Valančius, Juška, dialects of Kretinga, Mosėdis, Plateliai, Raudėnai, Salantai, Žemaičių Kalvarija -gačiuos tàšgačiuos dialect of Šatės Straipsniai / Articles 13 ALL_62_63_maketas.indd 13 2011.06.17 08:23:46 DANIEL PETIT Su tàškat: [4] Martynas Mažvydas, Gesmes Chríkſczonijkas (MŽ 447 4 [1570]): Motriſchk taſkat sunus tawa! „Motina! Štai tavo sūnus!“ [5] Jonas Bretkūnas, Biblia (BB Song 5, 2 [1590]): Taſkat balsas mana Prieteliaus tuskinanczio. „Štai mano draugo, kuris beldžiasi, balsas.“ Šioje konstrukcijoje prezentatyvinės dalelytės paprastai vartojamos su vardininku. Ši vardažodinė konstrukcija daugiausia paliudyta senojoje lietuvių religinėje literatūroje; galimas biblinės frazeologijos poveikis. Tačiau pasitaiko pavyzdžių ir vėlesniuose šaltiniuose. Pavyzdys su tàšga: [6] Antanas Juška, Литовскій словарь ([1897–1922], plg. LKŽ XV 961): Tàšga triba jo dirvos! „Štai jo lauko kraštas!“ Taip pat pasitaiko konstrukcija su netiesioginiu klausiamuoju sakiniu, tačiau ji, regis, labai reta. Sprendžiant iš LKŽ ir senosios lietuvių literatūros medžiagos, galima pateikti labai nedaug pavyzdžių, ir dauguma jų kelia abejonių. Pavyzdžiui: [7] Jurgio Pabrėžos raštai (LKŽ XV 961): Taſga, koks vẽl reikalas! „Žiūrėk ten! Kokia istorija!“ Akivaizdu, kad čia turime reikalą ne su netiesioginiu klausiamuoju sakiniu, o su savarankiška dalele tasga, po kurios eina šūksnis koks vẽl reikalas! „kokia istorija!“. Kol kas negalime nustatyti, ar neįmanoma šių dalelyčių vartoti su netiesioginiais klausiamaisiais sakiniais dėl negausios mūsų turimos medžiagos, ar tai atspindi reikšmingą ypatybę. Tie patys dalelytės žodžiai gali būti vartojami sakinio pradžioje kaip dalelytės, įvedančios savarankiškus veiksmažodinius tarinius. Ši konstrukcija gausiai paliudyta ne tik senojoje lietuvių literatūroje, kur galima būtų numanyti Biblijos frazeologijos įtaką, bet ir šiuolaikinėse tarmėse, kur tokia įtaka atmetama. Pavyzdžiai su añškat: [8] Jonas Bretkūnas, Biblia (BB 22 Kings 4, 25 [1590]): Anſſkat ateia Sunamitiene. „Štai! Atėjo moteris iš Sunamo.“ 14 Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII ALL_62_63 maketas.indd 14 2011.06.17 08:23:46 Senosios lietuvių kalbos ańskat, ši̇skat, tàskat ir su jais susiję žodžiai Su ši̇skat: [9] Wolfenbüttel Postilla (WP 158 30 [1573]): Ir ſchijkat Ritą metą ankſti iſch wiſſiu ſzaliu muras paſikiele. „Ir štai! Ankstyvą rytą iš visų kraštų pakilo siena.“ [10] Jonas Bretkūnas, Biblia (BB Judg 15, 16 [1590]): Schijkat anis gul pulkais. „Štai! Jie guli susibūrę.“ [11] Jonas Bretkūnas, Biblia (BB Lk 7, 27 [1590]): Schijkat ſiuncziu Angelą mana. „Štai! Siunčiu savo angelą.“ Su ši̇skate: [12] Wolfenbüttel Postilla (WP 195 12–13 [1573]): A meſs ſchijkate, ka/iamis miname. „O mes – štai! – trypiame kojomis.“ Su tàskat: [13] Wolfenbüttel Postilla (WP 16v 28–29 [1573]): A taſkat artinąji jumis karaliſ/te Dangaus! „Ir štai! Dangaus karalystės žodis artėja prie jūsų!“ [14] Jonas Bretkūnas, Biblia (BB Gen 29, 6 [1590]): Ir štai tas katras jo duktė Rahel ateit su avimis. „Ir štai! Jo dukra Rahelė ateina su savo avimis.“ [15] Jonas Bretkūnas, Postilla (BP I 303 7 [1591]): Todelei mielas Krikſchczonie tu taſkat eſſi krikſchtitas. „Todėl, mielasis krikščioni, štai! Tu buvai pakrikštytas.“ Su tàskategi: [16] Wolfenbüttel Postilla (WP 117r 10 [1573]): Taſkategi panas Die=||was tąwe paaukſtinaią. „Štai! Viešpats Dievas išaukštino tave.“ Su tàsgatės: [17] Tryškių tarmė (LKŽ XV 961): Tàsgatės kare buvo, ne juokai! „Štai! Tai buvo kare, ne juokas.“ Straipsniai / Articles 15 DANIEL PETIT 2. MORFOLOGIJA Morfologiniu požiūriu akivaizdu, kad čia susiduriame su dviem skirtingais dariniais. Kiek galiu spręsti, formos su dusliuoju priebalsiu (-ka-) būdingos tik senajai lietuvių kalbai: jos vartojamos Volfenbiutelio postilėje (1573) ir Jono Bretkūno (apie 1590 m.), Danieliaus Kleino (1653, 1654) bei Kristupo Sapūno (1673) darbuose. Jos dar minimos kai kuriuose XIX a. žodynuose, kuriuose tikriausiai buvo perimtos iš senesnių šaltinių: pavyzdžiui, Georgo Nesselmanno (1851: 95) ir Friedricho Kypcchato (1883: 450) žodynuose randame taskat, Adv. siehe da. Kita vertus, formos su skardžiuoju priebalsiu (-ga-) atsirado tik vėliau. Mano žiniomis, seniausi jų paliudijimai siekia Jurgio Pabrėžos (1771–1849) ir Motiejaus Valančiaus (1801–1875) raštus. Taigi šių dviejų tipų galūnės skiriasi chronologiškai: formos su -ka- yra senesnės už formas su -ga-. Šį pirmąjį įspūdį patvirtina dialektologinis pasiskirstymas. Senojoje lietuvių kalboje formos su -ka- geriausiai paliudytos Volfenbiutelio postilėje (WP 1573), tačiau jų pasitaiko ir įvairiuose kitomis tarmėmis pagrįstuose tekstuose, pavyzdžiui, Martyno Mažvydo, Bretkūno ar Mikalojaus Daukšos. Todėl tikėtina, kad galūnė -ka- yra bendras lietuvių kalbos paveldas. Su naujesnėmis formomis, turinčiomis -ga-, padėtis visai kitokia, nes jos vartojamos tik nedaugelyje žemaičių tarmių: daugiausia jos paliudytos į šiaurę nuo linijos tarp Klaipėdos ir Kuršėnų (pavyzdžiui, Kretingoje, Skuode, Telšiuose, Rietave, Luokėje, Papilėje). Iš senesnės literatūros galima paminėti Pabrėžos ir Valančiaus raštus; abu jie gimė būtent šiame regione (atitinkamai Skuode ir Kretingoje). Akivaizdu, kad skardžioji galūnė (-ga-) yra vietinė šiaurės žemaičių tarmių naujovė. Tačiau ją vargu ar galima laikyti reguliaria senesnės -ka- raidos baigtimi. 3. ETIMOLOGIJA Nuo XIX a. šių dalelyčių etimologija plačiai aptarinėjama. Trumpoje pastaboje latvių kalbos žinovas Jānis Endzelīns (DI II 499 [1913]) aiškino, kad -skat elementas formose aņskat, šīskat, tàskat giminiškas latvių veiksmažodžio skatīt ‘matyti, žiūrėti’ kamienui. Tokį aiškinimą perėmė ir Eduardas Hermannas (1926: 387). Kitą požiūrį pasiūlė Adalbertas Bezzenbergeris (1877: 175–176): formose aņskat, šīskat ir tàskat jis įžvelgė sudurtines formas, sudarytas iš parodomųjų įvardžių aņs (anàs), šis, atitinkamai tà(s) junginio su įvairiais 16 Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII Senosios lietuvių kalbos ańskat, ši̇̀skat, tàskat ir su jais susiję žodžiai deiktinės dalelytės. Pirmąją dalelytę –ka– jis kildino iš PIE koordinacinės dalelytės *kʷe „ir“ (plg. gr. τε, sen. ind. ca), o antrąją dalelytę –t (iš –te) lygino su liet. nèt „net“ galūne. Kiek kitaip Ernstas Fraenkelis (1921: 3, 33, plg. LEW I 11 [1962]) ańskat, ši̇̀skat ir tàskat kildino iš parodomųjų įvardžių ańs (anàs), ši̇̀s, atitinkamai tà s, junginio su deiktine dalele –ka–. Tačiau galūnę –t jis kildino ne iš kitos deiktinės dalelytės, o iš sutrumpėjusios vienaskaitos 2-ojo asmens naudininko asmeninio įvardžio formos (–ti „tau“ > –t). Tokios pat nuomonės laikėsi Peteris Arumaa (1933: 35), o vėliau ir Wojciechas Smoczyńskis (2007: 17, 640, 661). Atrodo, nė vienas iš šių mokslininkų nepagrindė nė vieno iš šių aiškinimų tiksliomis istorinėmis ar tipologinėmis įžvalgomis. Galbūt nebūtų neteisinga jiems visiems pritaikyti skeptišką Alvilso Augstkalno (1934–1935: 67) sprendimą dėl Fraenkelio pasiūlymo: Diese Vermutung läßt sich aber, soweit ich sehe, auch durch nichts erklären. Vis dar reikia išsamiai išnagrinėti visas šių etimologijų prielaidas. Pradėkime nuo Endzelīnso pasiūlymo. Jo teiginį, kad ańskat, ši̇̀skat ir tàskat galūnė kildintina iš veiksmažodžio formos, giminiškos latv. skatīt „matyti, žiūrėti“, galėtų paremti šiuolaikinės prancūzų kalbos prezentatyvinės dalelytės voici, voilà. Šios dalelytės viduriniosios prancūzų kalbos laikotarpiu susidarė iš veiksmažodžio voir „matyti“ liepiamosios nuosakos formos, sujungtos su vietos dalelytėmis ci „čia“ ir là „ten“. Priešingai nei pranc. voici, voilà, kilusios iš vois ci, vois là (liepiamoji nuosaka + vietos dalelytė), liet. ańskat, ši̇̀skat, tàskat būtų priešinga žodžių tvarka (vietos dalelytės *anà, *ši̇̀, *tà + veiksmažodžio *skatitī = liepiamoji nuosaka, plg. latv. skatīt). Šiuo požiūriu reguliarus šių dalelyčių vartojimas su vardininku (kaip pavyzdyje fchijkat tarnaite weſ3paties „štai Viešpaties tarnaitė“ WP 118 2–3 [1573]) būtų antrinis. Panašus atvejis yra graikų prezentatyvinė dalelytė ἰδοὺ „štai“, kilusi iš aoristo ἰδεῖν „matyti“ liepiamosios nuosakos formos: iš pradžių po jos ėjo daiktavardžių grupės galininku, tačiau helenistinėje graikų kalboje ji imta vartoti su vardininko daiktavardžių grupėmis (pvz., ἰδοὺ ὁ ἄνθρωπος „štai žmogus“ Jn 19, 5). Kad ir kokia patraukli iš pirmo žvilgsnio atrodytų Endzelīnso etimologija, ji susiduria su rimtu sunkumu: Endzelīnso siūloma segmentacija (*anà, *ši̇̀, *tà + *sket-) nepaaiškina formų su skardžiuoju priebalsiu (plg. tàsgat ir kt.) ir formų be galinio dantinio priebalsio (plg. ši̇̀ska, tà sga ir kt.). Tikėtina, kad galūnė –t nėra būdinga pačiai struktūrai, o veikiau yra atsitiktinis elementas, pridėtas prie jau susiformavusio kamieno; tai leidžia manyti, kad sąsają su latv. skatīt veiksmažodžio šaknimi reikia laikyti klaidinga. Dabar pereisiu prie Bezzenbergerio ir Fraenkelio etimologijų. Kad ir kuriam sprendimui teiktume pirmenybę, jas abi vienija mintis, kad –ka–, atitinkamai –ga–, iš pradžių yra Straipsniai / Articles 17 DANIEL PETIT deiktinės dalelytės, pridėtos prie parodomųjų kamienų añs (anàs), šìs, atitinkamai tàs. Nors retai, kai kuriuose lietuvių kalbos tarmėse pasitaiko deiktinė dalelytė -ka- vietoj bendrinės lietuvių kalbos -ki-. Dalelytė -ga- paliko pėdsakų senojoje lietuvių kalboje (pvz., nesanga „nes, kadangi“, betaiga „bet“, plg. sen. prūsų anga „jei, ar“) greta dažnesnės dalelytės -gi-. Prieš šias deiktines dalelytes esantis pučiamasis priebalsis turi priklausyti parodomųjų įvardžių kamienams. Jį tikriausiai reikėtų aiškinti kaip vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūnę (añs = anàs, šìs, tàs); iš tiesų daugeliu atvejų kontekstas rodo derinimą su vyriškosios giminės vienaskaitos daiktavardžiu, pavyzdžiui, šiuose pavyzdžiuose: [18] Martynas Mažvydas, Gesmes Chrikſczonijkas (MŽ 447 4 [1570]): Motriſchk tafkat sunus tawa! „Motina! Štai Tavo sūnus!“ (žodžio taskat „tas ten“ derinimas su sunus „sūnus“). [19] Simonas Daukantas (LKŽ XIV 914): Šišgatės piemuo! „Štai piemuo!“ (žodžio šišgatės „šis čia“ derinimas su piemuo „piemuo“). Tačiau priešingų pavyzdžių pasitaiko gana dažnai: dalelytė vartojama su moteriškosios giminės daiktavardžiais, kaip šiuose pavyzdžiuose: [20] Wolfenbüttel Postilla (WP 118 2–3 [1573]): ſchikat tar/naite weſzpatties! „Štai Viešpaties tarnaitė!“ (nesutapimas tarp šiškat „šitas čia“ ir tarnaītē „tarnaitė“). [21] Antanas Juška, Литовскій словарь ([1897–1922], plg. LKŽ XV 961): Tàsga triba jo dirvos! „Štai jo lauko pakraštys!“ (nesutapimas tarp tasga „tas ten“ ir triba „pakraštys“). arba su daugiskaitos daiktavardžiais: [22] Jonas Bretkūnas, Biblia (BB Judg 15, 16 [1590]): Schikat anis gul pulkais. „Štai jie guli susibūrę.“ ar net ir be jokio daiktavardžio: [23] Tryškių tarmė (LKŽ XV 961): Tàṡgatės kare buvo, ne juokai! „Štai, buvo kare, tai ne juokai.“ 18 Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII ALL_62_63_maketas.indd 18 2011.06.17 08:23:46 Senosios lietuvių kalbos ańskat, ši̇skat, tàskat ir su jais susiję žodžiai Tai galėjo atsirasti dėl antrinio išplėtimo, kai ańskat, ši̇skat, tàskat buvo iš naujo išanalizuoti kaip nekaitomos dalelytės. Kaip paralelę galima paminėti hetitų prezentatyvines dalelytes kaš̌a, kaš̌ma „štai čia, žiūrėk“ ir ašma „štai, žiūrėk“, kurios, remiantis įprasta etimologija, kildinamos iš parodomojo įvardžio bendrosios giminės vardininko vienaskaitos kāš „šitas čia“ (< PIE *ḱós, plg. liet. ši̇s < *ḱi-), atitinkamai iš *āš „šitas“ (< PIE *h₁ós), junginyje su deiktine dalelyte *-(m)a (plg. het. imma „iš tiesų, tikrai, išties“, namma „tada, dar kartą, be to“), tačiau gali būti vartojamos ir platesne reikšme – kaip suakmenėję adverbialiniai dariniai. Taip pat galima manyti, kad pirmoji ańskat, ši̇skat ir tàskat dalis yra sustabarėjusi vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūnė. Formos buvo iš naujo išanalizuotos kaip nekaitomi prieveiksmiai ar dalelytės. Pažymėtina, kad kai kuriuose lietuvių kalbos dialektuose paliudytos formos be pučiamojo priebalsio: ši̇ga, ši̇gatės (šalia ši̇sgatės), ańgatės (šalia ańsgatės); jas reikėtų laikyti naujai sudarytais adverbialiniais dariniais. Galūnė -t tebėra pagrindinė problema. Būtent šiuo klausimu Bézzenbergerio ir Fraenkelio aiškinimai išsiskiria. Pirmiausia aptarsiu Fraenkelio etimologiją, nes šiandien ji, regis, vyrauja įprastuose žinynuose. Jis teigia, kad galūnė -t atspindi antrojo asmens vienaskaitos asmeninio įvardžio naudininką -t (iš -ti „tau, dėl tavęs“). Nors to nepaminėjo nei Fraenkelis, nei jo nuomonei pritarę mokslininkai, šią etimologiją, regis, būtų galima pagrįsti gausiais tipologiniais duomenimis, rodančiais, kad prezentatyvinės dalelytės frazeologiškai linkusios jungtis su antrojo asmens vienaskaitos ar daugiskaitos asmeninių įvardžių naudininku. Pavyzdžiui, lotynų kalboje prezentatyvines dalelytes ecce ir em „štai (yra)“ dažnai eina vienaskaitos naudininko forma tibi „tau, dėl tavęs“. Lot. ecce tibi „štai (yra)“ pavyzdžiai: [24] Ciceronas, Pro Sestio 89: Ecce tibi consul, praetor, tribunus plebis noua noui generis edicta proponunt! „Štai, konsulas, pretorius ir liaudies tribūnas skelbia naujus, naujo pobūdžio ediktus!“ [25] Ciceronas, Ad Atticum 7, 19: Ecce tibi ante diem tertium Nonas Februarias mane accepi tuas litteras! „Štai, šio mėnesio trečiąją dieną ryte gavau tavo laišką!“ Lot. em tibi „štai (yra)“: [26] Plautas, Asinaria 880: Em tibi hominem! „Štai tavo žmogus!“ [27] Plautas, Amphitryon 778: Em tibi pateram, eccam! „Štai! Tavo taurė, žiūrėk!“ Straipsniai / Articles 19 ALL_62_63_maketas.indd 19 2011.06.17 08:23:46 DANIEL PETIT [28] Plautas, Pseudolus 754: Em tibi omnem fabulam! „Štai tau visas siužetas!“ Panašus reiškinys paliudytas ir romanų kalbose, pavyzdžiui, italų kalboje, kur prezentatyvas ecco turi variantą eccoti (< ecco „štai yra“ + ti „tau“, vns.): [29] I Fioretti di San Francesco XXXVI [pirmasis leidimas 1476 m.]: Ed eccoti venire una grande moltitudine! „Ir štai! Ateina didelė minia!“ [30] Pietro Aretino (1492–1556), Ragionamenti 11 [pirmasis leidimas 1533 m.]: E venuto il tempo di levarsi. Eccoti mia madre che mi rimenò a casa. „Atėjo metas keltis. Štai mano motina, kuri parveda mane namo.“ [31] Carlo Goldoni (1707–1793), La sposa persiana III 8 [pirmasis leidimas 1753 m.]: Eccoti il mio consiglio. „Štai mano patarimas.“ o senojoje prancūzų kalboje – es vos (< es „štai yra“ + vos „jums“, dgs.): [32] Chanson de Roland 1989 [XI a. pabaiga]: As vus Rollant sur son cheval pasnet. „Tu matei ten, savo sėdynėje, be sąmonės gulintį Rolantą.“ [33] Beroul, Roman de Tristan 3702 [XII a.]: Atant es vos le roi Artus. „Ir štai čia karalius Artūras.“ [34] Wace, Vie de Sainte Marguerite 562 [apie 1130–1140 m.]: Es vos un tonoire mult grant. „Štai labai didelis griaustinis.“ Panaši konstrukcija, kurioje naudininkas vartojamas su antrojo asmens įvardžiu ir prezentatyvine dalele, žinoma ir biblijinėje armėnų kalboje. Naujajame Testamente galima rasti bent du tokius atvejus (aha „štai“ + cʿjěz „jums“, dgs.): [35] Jn 19, 5: eu asœ Ãnosa: aha ayrd ÃjeÔ. Ew asē c‘nosa: aha ayrd c‘jěz. „Ir jis jiems sako: Štai tas žmogus!“ [36] Jn 19, 14: eu asœ Ãhreaysn: aha »agawor jer ÃjeÔ. Ew asē c‘hreaysn: aha t‘agawor jer c‘jěz. „Ir jis sako žydams: Štai jūsų karalius!“ 20 Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII ALL_62_63_maketas.indd 20 2011.06.17 08:23:46 Senosios lietuvių kalbos añskat, šiškat, taškat ir su jais susiję žodžiai Galiausiai kiekvienas slavų ar baltų kalbos kalbėtojas žino, kad prezentatyvinės dalelytės gali būti išplečiamos antrojo asmens vienaskaitos asmeninio įvardžio naudininku. Pavyzdžiui, tai rodo rusų kalbos vot tebe (< vot „štai yra“ + tebe „tau, dėl tavęs“, vns.): [37] Rusų patarlė: Vot tebe, babushka i yur’yev den’. „Štai tau, močiute, Jurijaus diena (± Kokia nemaloni staigmena!).“ lenkų kalboje oto ci, senosios lenkų kalbos otóści (< oto „štai yra“ + ci „tau, dėl tavęs“, vns.): [38] Lenkų kalba (pavyzdys rastas internete <symia.blog.interia.pl>): Widzieliście więc sępa łaciatego? Oto ci on. „Ar matėte (dgs.) dėmėtąjį grifą? Štai jis.“ lietuvių kalboje, pavyzdžiui, tè táu, và táu (< tè, và „štai yra“ + táu „tau, dėl tavęs“, vns.): [39] Daukšių tarmė (plg. LKŽ XV 1046): Te tau mano bėrą žirgą. „Štai mano sartas žirgas.“ [40] Mžš tarmė (plg. LKŽ XVII 763): Và táu gražioji diena – koks debesys kyla! „Išties kokia graži diena – koks debesis kyla!“ o latvių kalboje, pavyzdžiui, še tev (< še „štai yra“ + tev „tau, dėl tavęs“, vns.): [41] Lerchis-Puškaitis, 1891. Latviešu tautas (teikas un) pasakas, V 318 (plg. ME IV 13): Še tev brīnumi! „Kokia staigmena! (± Pažvelk į šį stebuklą!)“ Kai kuriais atvejais šį požymį galima paaiškinti ypatinga pragmatine prezentatyvinės dalelytės reikšme: ji ne tik atkreipia dėmesį į ką nors, bet ir kviečia pašnekovą tai pasiimti, o tai reiškia, kad naudininkas nurodo veiksmo gavėją arba naudos gavėją. Tuomet bendroji reikšmė yra „štai tau, tavo žinioje, gali pasiimti“. Kituose kontekstuose tokios implikacijos, kad kas nors duodama, nėra, tačiau naudininkas, regis, tėra nuoroda į pašnekovo buvimą, kviečiant jį jaustis susijusiam su veiksmu; kitaip tariant, naudininko funkcija čia yra vadinamasis „etikos naudininkas“. Nors etikos naudininkas baltų kalbose nėra itin dažnas, jo egzistavimas bent jau seniausiais baltų kalbų raidos laikotarpiais neturėtų kelti abejonių. Įdomu tai, kad tą patį tipologinį požymį skirtingose indoeuropiečių kalbose reiškia įvairios kalbinės priemonės; tai rodo, jog pašnekovo žymėjimas dažnai laikomas sudedamąja prezentatyvinių dalelyčių ypatybe. Vis dėlto visi Straipsniai / Articles 21 DANIEL PETIT šie tipologiniai duomenys įtikinamai patvirtintų Fraenkelio žodžio galo -t etimologiją lietuvių kalbos aňskat, šiškat ir tàskat formose. Vis dėlto pati tipologija etimologiniuose klausimuose nėra argumentas; ji turi tik patvirtinamąją reikšmę. Pirmiausia reikia išnagrinėti, ar siūloma rekonstrukcija techniniu požiūriu apskritai įmanoma. Turėdami tai omenyje, dabar pažvelkime į Bezzenbergerio etimologiją. Pasak Bezzenbergerio, tokia sandara kaip tàskat laikytina dviejų deiktinių dalelyčių (–ka– + –t) suaugimo rezultatu. Iš tiesų prezentatyvinės dalelytės dažnai išplečiamos pridedant kitų deiktinių ar vietos prieveiksmių arba dalelyčių: pavyzdžiui, lietuvių kalboje greta štai „ecce“ pasitaiko ir štai čia. Ilgosios formos šiškate, tàskategi, šišgatės ir tàsgatės, regis, palaiko formą *–tē > *–te, kurią galima pagrįstai sutapatinti su vietos dalelyte tè „ten“ (jei ji kilo iš *–tē < *teh1); esama ir klitinės formos įrodymų, plg. sen. liet. arte (SD3 413) ir artès (SD1 127, SD3 4) „galbūt“ greta ar. Vertinant šias formas tiesiogiai, jos, regis, silpnina Fraenkelio paaiškinimą, kad galūnė –t kilo iš asmeninio įvardžio –ti naudininko formos. Bent jau tektų pripažinti, kad galūnė –ti buvo pakeista į –te pagal kai kuriuose prieveiksmių dariniuose paliudytą modelį *–t / *–te; žr., pavyzdžiui, liet. net „net“ ir sen. liet. nete PK 98 (plg. taip pat netegi = netgi SD3 32, netes Silvestro Gimžausko rankraštyje žodyne, 1879–1881 m.) arba liet. anót „pagal“ ir anòte or anotè „pagal“. Tačiau tiesa ir tai, kad tokia analogija remiasi netvirtu pagrindu ir semantiniu požiūriu atrodo pernelyg tolima, kad būtų galėjusi kaip nors lemti formų šiškate, tàskategi, šišgatės ir tàsgatės susidarymą. Kita vertus, kai kurios aptariamos prezentatyvinės dalelytės turi ilgąsias formas su galiniu balsiu –i, pavyzdžiui, tàsgati (Žemaičių Kalvarijos tarmėje), šišgatis (Maxo Niedermanno, Alfredo Senno, Franzo Brenderio ir Antano Salio žodyne), tàsgatis (Pabrėžos, Valančiaus ir Juškos darbuose bei Kretingos, Mosėdžio, Platelių, Raudėnų, Salantų ir Žemaičių Kalvarijos tarmėse); šios formos galėtų palaikyti Fraenkelio etimologiją. Bet kuriuo atveju reikia postuluoti tam tikrą antrinę analogiją. Todėl sunku nustatyti, kuri forma yra senoji, o kuri naujoji. Dar vienas argumentas, palaikantis deiktinės dalelytės *–tē > *–te rekonstrukciją formose aňskat, šiškat and tàskat ir prieštaraujantis asmeninio įvardžio naudininko interpretacijai yra tas, kad ta pati dalelytė *–tē > *–te > *–t, nors ir retkarčiais, gali būti vartojama su kitomis vietos dalelytėmis, net ir tada, kai jos nėra prezentatyvinės. Kai kuriose lietuvių tarmėse, pavyzdžiui, aptinkama čionáitės „čia“ (LKŽ II 115, Bartninkų tarmė) arba tenáitės „ten“ (LKŽ XVI 34, Vilkaviškio, Daukšių ir Bartninkų tarmės). Jei galūnė –t, *–te arba *–tē-s būtų senesnio asmeninio įvardžio *–ti refleksas, jos būtų tikėtinos tik prezentatyvinėse dalelytėse, nes, kaip jau esu 22 Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII ALL_62_63 maketas.indd 22 2011.06.17 08:23:47 Senosios lietuvių kalbos añskat, šiškat, tàskat ir su jais susiję žodžiai nurodęs, tokiose dalelytėse ypač svarbu žymėti pašnekovą, o įprastose vietos dalelytėse, kuriose etikos naudininko vartojimas vargu ar būtų pagrįstas, – ne. Vis dėlto šis argumentas gana silpnas, nes galima manyti, kad formų añskat, šiškat ir tàskat galūnė skiriasi nuo formų čionáitės, tenáitės galūnės, o formų šišgatės, tàšgatės galūnė tėra analogijos rezultatas. 4. IŠVADOS Atsižvelgiant į šiuos duomenis, neįmanoma apsispręsti, kuri iš šių dviejų interpretacijų teisinga: Fraenkelio etimologija tipologiniu požiūriu atrodo labai patraukli, tačiau palieka neatsakytų klausimų; Bezzenbergerio aiškinimas yra paprastesnis ir tikriausiai mažiau intriguojantis, bet vis tiek lieka galima interpretacija. Žinoma, būtų gerai, jei lietuvių kalbos duomenis galėtume įtraukti į bendresnę tipologinę sistemą. Tačiau viskas priklauso tik nuo duomenų. L I T E R A T Ū R A A r u m a a P e t e r 1933: Untersuchungen zur Geschichte der litauischen Personalpronomina. Tartu: Universitas Tartuensis. A u g s t k a l n s A l v i l s 1934–1935: Baltijos miscellanea. – Studi Baltici 4, 63–71. BB – B r e t k ū n a s J o n a s 1590: Biblia tatai esti wissas Schwentas Raschtas Lietuwischkai pergulditas per Jana Bretkuna. Königsberg. B e z z e n b e r g e r A d a l b e r t 1877: Beiträge zur Geschichte der litauischen Sprache. Auf Grund litauischer Texte des XVI. und des XVII. Jahrhunderts. Göttingen: Peppmüller. BP – B r e t k ū n a s J o n a s 1591: Postilla Tatai esti Trumpas ir Prastas Ischguldimas Euangeliju / sakamuiu Basznyczoie Krikschczionischkoie / nuog Aduento ik Waeliku. Per Iana Bretkuna [...]. – Jono Bretkūno Postilė, ed. by Ona Aleknavičienė. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2005. B ü h l e r K a r l 1934: Sprachtheorie. Die Darstellungsfunktion der Sprache. Jena: Verlag von Gustav Fischer. DI I–IV – E n d z e l ī n s J ā n i s 1971–1982: Darbu izlase 1–4. Ryga: Zinātne. F i l l m o r e C h a r l e s 1997: Lectures on Deixis. Stanfordas: CSLI Publications. F r a e n k e l E r n s t 1921: Baltoslavica, Beiträge zur balto-slavischen Grammatik und Syntax. Göttingen: Vandenhoeck und Ruprecht. Straipsniai / Articles 23 DANIEL PETIT Grevisse Maurice 11936, 121986: Le bon usage, Grammaire française. Briuselis: Duculot. Hermann Eduard 1926: Litauische Studien, Eine historische Untersuchung schwachbetonter Wörter im Litauischen. Göttingen: Abhandlungen der Gesellschaft der Wissenschaft zu Göttingen. Kurschat Friedrich 1883: Littauisch–Deutsches Wörterbuch. Halle. Levinson Stephen C. 2006: “Deixis”. – The Handbook of Pragmatics, ed. by Laurence R. Horn, Gregory L. Ward. Oxford: Blackwell Publishing, 97–120. LEW I–II – Fraenkel Ernst 1962–1965: Litauisches etymologisches Wörterbuch 1–2. Göttingen: Vandenhoeck und Ruprecht. LKŽ 2II, XIV, XV, XVI, XVII – Lietuvių kalbos žodynas 2, 2-asis leid. Ats. red. Jonas Kruopas, Vilnius: Mintis, 1969; 14–15. Vyr. red. Kazys Ulvydas, Vilnius: Mokslas, 1986–1991; 16. Vyr. red. Kazys Ulvydas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995; 17. Vyr. red. Vytautas Vitkauskas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. ME I–IV – Mühlenbach Karl, Endzelīns Jānis 1923–1932. Latviešu valodas vārdnīca, Lettisch-deutsches Wörterbuch 1–4. Rīga: Izglītības ministrija. MŽ – Mažvydas Martynas 1547–1570: Gesmes Chrīkſczoniſkas. – Katekizmas ir kiti raštai, ed. by Giedrius Subačius. Vilnius: Baltos lankos, 1995. MŽ – Mažvydas Martynas 1547–1570: Gesmes Chrīkſczoniſkas. – Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai, ed. by Guido Michelini. Vilnius: Mokslas, 2000. Nesselmann Georg H. F. 1851: Wörterbuch der Littauischen Sprache. Königsberg: Verlag der Gebrüder Bornträger. Niedermann Max, Senn Alfred, Salys Antanas, Brender Franz 1932–1968: Wörterbuch der litauischen Schriftsprache 1–4. Heidelberg: Winter. Petit Daniel 2010: On presentative particles in the Baltic languages. – Particles and Connectives in Baltic, ed. by Nicole Nau, Norbert Ostrowski. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 151–170. PK – Petkevičius Merkelis 1598: Katechismas. – 1598 metų Merkelio Petkevičiaus Katekizmas, ed. by Juozas Balčikonis. Kaunas: Švietimo ministerijos knygų leidimo komisija, 1939. Sasse Hans-Jürgen 1987: The Thetic/Categorical Distinction Revisited. – Linguistics 25, 511–580. SD – Sirvydas Konstantinas 31642: Dictionarium trium linguarum. – Pirmasis lietuvių kalbos žodynas, red. Antanas Lyberis. Vilnius: Mokslas, 1979. 24 Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII ALL_62_63_maketas.indd 24 2011.06.17 08:23:47 Senosios lietuvių kalbos ańskat, ši̇̀skat, tàskat ir su jais susiję žodžiai SD – S i r v y d a s K o n s t a n t i n a s K. 1apie 1620: Dictionarium trium linguarum. – Senasis Konstantyno Sirvydo žodynas, red. Kazys Pakalka. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. S m o c z y ń s k i W o j c i e c h 2007: Słownik etymologiczny języka litewskiego. Vilnius: Vilniaus universitetas. WP – Wolfenbüttler Postilla 1573: Die litauische Wolfenbütteler Postille von 1573, ed. by Jolanta Gel umbeckaitė. Wiesbaden: Harrassowitz Verlag in Kommission, 2008. Senosios lietuvių kalbos ańskat, ši̇̀skat, tàskat ir su jais susiję žodžiai S A N T R A U K A Šio straipsnio tikslas – aptarti parodomųjų dalelyčių poklasiui – pristatomosioms dalelytėms – priklausančių ańskat, ši̇̀skat, tàskat, gausiai paliudytų senuosiuose lietuviškuose raštuose ir kai kuriose dabartinėse lietuvių tarmėse, etimologijas. Išsamiau analizuojamos dvi šių dalelyčių kilmės versijos, kurias iškėlė Adalbertas Bezzenbergeris (1) ir Ernstas Fraenkelis (2): 1) ańskat, ši̇̀skat, tàskat traktuojami kaip dūriniai, sudaryti iš parodomųjų įvardžių ańs (anàs), ši̇̀s, tà ir įvairių parodomųjų dalelyčių; 2) ańskat, ši̇̀skat, tàskat laikomi dariniais iš parodomųjų įvardžių ańs (anàs), ši̇̀s, tà, parodomosios dalelytės -ka- ir sutrumpėjusio asmeninio įvardžio antrojo asmens vienaskaitos naudininko linksnio (-ti ‚tau‘ > -t). Detaliai aptarus šias hipotezes ir nurodžius argumentus pro ir contra, prieita prie išvados, kad verifikuoti kurią nors iš šių hipotezių galėtų tik išsami lietuvių kalbos duomenų analizė. Gauta 2011 m. vasario 12 d. DANIEL PETIT École normale supérieure 45, rue d’Ulm, 75005 PARIS, France E-mail – [email protected] Straipsniai / Articles 25