Rytų baltų fitonimų morfeminio skaidymo ypatumai (etninės žodžių identifikacijos problematika)

ROLANDAS KREGŽDYS Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: lyginamoji baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų gramatika, baltų religija ir mitologija, šaltiniotyra. RYTŲ BALTŲ FITONIMŲ MORFEMINIO SKAIDYMO YPATUMAI (ETNINĖS ŽODŽIŲ IDENTIFIKACIJOS PROBLEMATIKA) Morphological segmentation peculiarities of Eastern Baltic Phytonymes (ethnical identification topics of the lexemes) Baltisto ir indoeuropeisto Profesoriaus ALBERTO ROSINO (1938–2010) atminimui: huic versatīle ingenium sic pariter ad omnia fuit, ut natum ad id unum diceres, quodcunque ageret (Titus Livius). A N O T A C I J A Straipsnis skirtas rytų baltų fitonimų morfeminio skaidymo – submorfų išskyrimo – ypatumams analizuoti, jų etimologinei raidai aptarti. Mažiausios reikšmę turinčios žodžio dalies nustatymas vertinamas kaip esminis faktorius, lemiantis leksemų etimologinės analizės kryptį. Morfemos struktūra analizuojama, remiantis ne atomistiniu, bet rekonstrukciniu-pragmatiniu metodu. Rekonstruojamoji žodžio mažiausioji apibendrintoji dalis resp. formalusis alternantas atkuriami, remiantis predisponuojančio faktoriaus – semantemų vertės – uzusu. Pateikiama šių fitonimų morfologinė (resp. etimologinė) analizė: lie. pastēnis ‘gvazdikinių šeimos augalas (Malachium)’, lie. núokana ‘skėtinių šeimos nuodingas augalas (Cicuta)’, lie. ESMINIAI ŽODŽIAI: fitonimas, submorfas, semantema, homofonas, karmadhāraya kompozitas, asociatyvas, apeliatyvas. KEYWORDS: Phytonym, submorph, semanteme, homophone, karmadhāraya compound, associative, appellative. Diskusinės publikacijos / Discussion papers 137 ROLANDAS KREGŽDYS padaukas ‘raudonviršis (Leccinum aurantiacum)’, lie. pasienis ‘grąžiažiedžių šeimos augalas, džiūgūnė (Hypochoeris)’ / lie. posaūnis ‘džiūgūnė (Hypochoeris)’, lie. póminis ‘eraičinas (Festuca)’, lie. pamienis ‘šunažolė (Dactylis glomerata)’, lie. palėpštis / palepštis ‘ankštinių šeimos daugiametis dekoratyvinis augalas (Cytisus)’, lie. dial. paliepa ‘didžioji nasturtė (Tropaeolum majus)’, lie. padraika ‘brantas (Cuscuta), pataisas (Lycopodium), rūgtis takažolė (Polygonum aviculare)’, lie. pãtaisas ‘sporinis pataisinių šeimos daugiametis miškų augalas šakotu stiebeliu ir spygliškais lapeliais (Lycopodium)’, la. dial. apdzīras / apdziras, apdzires, apdzirenes, apdzīru- / apdzīru-zāles ‘pataisas (Lycopodium)’. ANNOTATION The article deals with the analysis of lexemes’ morphological segmentation peculiarities, i.e. methodology of the submorphs discernment. Also, etymological evaluation of the Eastern Baltic Phytonymes is presented. Determination of the structural verges of morpheme is handled as the essential element, which is of the most importance of the etymological analysis of the words. The morpheme structure is tested in accordance with reconstruction-pragmatic method in opposition to atomistic. Reconstruction of morpheme as formal alternative structural element is based on the semanteme significant value. These Phytonymes are analyzed: Lith. pastēnis ‘a plant of a genus decandria digynia (Malachium)’, Lith. núokana ‘cowbane (Cicuta)’, Lith. padaukas ‘orange-cap boletus (Leccinum aurantiacum)’, Lith. pasienis ‘cat’s ear (Hypochoeris)’ / Lith. posaūnis ‘ditto’, Lith. póminis ‘fescue (Festuca)’, Lith. pamienis ‘orchard grass (Dactylis glomerata)’, Lith. palēpštis / palepštis ‘bean-trefoil (Cytisus)’, Lith. dial. paliepa ‘great Indian cress (Tropaeolum majus)’, Lith. padraika ‘dodder (Cuscuta), club-moss (Lycopodium), knotgrass (Polygonum aviculare)’, Lith. pãtaisas ‘club-moss (Lycopodium)’, Latv. dial. apdzīras / apdziras, apdzires, apdzirenes, apdzīru- / apdzīru-zāles ‘club-moss (Lycopodium)’. 0. ĮVADAS Etninės žodžių priklausomybės nustatymas įprastai grindžiamas sinergetiniu lingvistinio tyrimo principu, t. y. atliekamas remiantis formaliojo (skirtingų ide. kalbų leksinio semantinio lizdo priklausinių nustatymo) ir pragmatinio resp. dar ybinio (identiškos ar panašios morfologinės struktūros elementų egzistavimo) metodų lyginamosios analizės rezultatais. Todėl tiriant įvairių morfologinių semantinių grupių leksemas (taip pat ir fitonimus), jos dažnai determinuojamos pagal darbinį poklasį (pirminis žodis, vedinys (prefiksinis, sufiksinis, fleksinis), dūrinys) (plačiau žr. Urbutis 1978: 181–183, 188–194, 249–262, 279–291). Darybinio poklasio determinacija turi lemiamos reikšmės žodžio kilmės nustatymui (nesvarbu, kokio laikotarpio leksikos sluoksniui šis priskiriamas), mat morfologinis ir etimologinis lygmenys kai kuriuose kalbotyros veikaluose dažnai aiškinami kaip determinaciniai (plg. PEŽ III 13; Откупщиков 2006: 216). 138 Acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV Rytų baltų fitonimų morfeminio skaidymo ypatumai (etninės žodžių identifikacijos problematika) Pastaruoju metu publikuota nemaža rašinių (plg. Gliwa 2002, 2009; Gliwa, Stukonis 2008), skirtų baltų fitonimų etimologijai aprašyti, kuriuose leksemų darybinės analizės principai interpretuojami taikant logorėjos principą, mat vietoj detalios struktūrinės žodžio sklaidos pateikiami itin menkai argumentuoti, asociatyvinėmis fonetinių homofonų lyginimo prielaidomis (suponuotomis atomistinio metodo) grįsti lietuvių ir latvių augalų pavadinimų aprašai. 1. LIE. PASTĖNIS ‘GVAZDIKINIŲ ŠEIMOS AUGALAS (MALACHIUM)’ Fitonimas lie. pastėnis ² ‘gvazdikinių šeimos augalas (Malachium)’ NdŽ, Mt1, LBŽ (LKŽe) interpretuojamas kaip kultūrinis skolinys iš italikų kalbų, todėl kildinamas iš „spätlat. / it. pasta ‘Teig, Nudeln’“ (Gliwa 2009: 87). Tokia hipotezė būtų visiškai priimtina, jei it. pasta ‘tešla, makaronai, pyragaičiai; pasta; būdas, charakteris; (med.) pulpa’ reflektuotų fitoniminę konotaciją. Be to, Berndo Gliwos teiginys, neva šio skolinio pėdsakų reikėtų ieškoti vėlyvosios lotynų kalbos rinkiniuose, taip pat būtų teisingas, jei viduramžių lo. pasta galima būtų sieti su aptariamu botaniniu referentu, bet taip nėra, plg. vėlyv. lo. pasta (pastum) 108b ‘tešla (le. cyasto)’ (žr. Erzepki 1900: 73), ‘tešla, tešlos masė; pasta; įdaryta višta’ (Niermeyer 1976: 770). Žliūgės (Stellaria) denotatinė vertė su uzualine konotacija negali būti siejama, mat šis gvazdikinių šeimos žolių genties augalas yra nuodingas, todėl kaip maisto produktas niekuomet nevartotas (žr. LTE XII 540; БСЭ IX 422); tiesa, rytų slavų (rusų) labai retai naudotas (S. graminea) kaip geriamasis gydomasis preparatas nuo trūkio (Анненковъ 1878: 343), vis dėlto dažniausiai šiuo pavadinimu įvardijami nuodingieji augalai: r. коньский вех (Анненковъ ibd.) ↔ r. вех ‘nuokana (Cicuta)’, r. конобой (← r. конь ‘arklys’ + r. убой ‘skerdimas, pjovimas’), r. курья / курячья слѣпота ‘vištų aklumas resp. vištakumas’ (Анненковъ ibd.). Šios žolės farmakodinam(inis) poveikis labai aiškiai nusakomas rusų posakiu: Уверяют, что коровы траву едят безвредно, пока не коснутся сладкого её корня, от которого одуревают и вскоре околевают Tverė (СРНГ IV 207), t. y. Tikina, kad žolė karvei nekenkia tol, kol ji neparagauja jos saldžios šaknies, nuo kurios pasiunta ir greitai pastimpa. Narkotizuojantis šio augalo poveikis lėmė sintagminio jo įvardijimo r. пьянная трава ‘svaiginanti žolė resp. žliūgė siauralapė (S. graminea)’ (Анненковъ ibd.; БСЭ ibd.) atsiradimą. 1 Pirmasis tokį botaninį terminą veikale Žolynas. Dalis II. Lietuvos augalų žodynas ir augalų taislas (Vilnius, 1906) nurodė kupiškėnas Povilas Matulionis (apie jį plačiau žr. LE XVII 527–529), t. y. galima spėti, kad tokia leksema galėjo būti vartojama rytų aukštaičių kupiškėnų plote. Diskusinės publikacijos / Discussion papers 139 ROLANDAS KREGŽDYS Neurodinaminio poveikio žolės lietuvių šnektose dažnai įvardijamos karmad-hāraya tipo dūriniais: lietuvių kupiškėnų patarmėje lie. dial. siùtžolė ‘dirvinė mėta (Mentha arvensis’² Mt – jos preparatai buvo skirti nervams raminti, spazmams atpalaiduoti (Gritėnienė 2006: 136), lie. dial. pasiùtžolė 1 ‘(bot.) vijoklinių šeimos stiebinis augalas, brantas (Cuscuta)’ J; LBŽ, Lnkv; ‘raudoklinių šeimos stiebinis augalas, raudoklė (Lythrum salicaria)’ Mt (LKŽe); ‘galinsoga (Galinsoga (pastaras yra atvežtinis augalas iš Lotynų Amerikos žemyno – plačiau žr. Кернеръ фонъ-Марилаунъ II 660; LE VI 495))’ (Gliwa ibd.) (← lie. dial. pàsiutas ‘pasiutimas, pašėlimas, dūkimas’ Pš ↔ lie. dial. pasiutỹs 3ᵇ, pasiutìs 3ᵇ ‘t. p.’ Jnšk, Šd, Rm resp. lie. siùtas 2 ‘didelis pyktis, įniršis’ NdŽ, Ds, Ps, Vl, Klov, Ll, Žsl, Adm³; ‘siutimas, šėlimas’ Trgn; ‘išdykavimas, šėliojimasis’ Jd, Kn; ‘didelis noras’ Slm; ‘pasiutligė’ Ds; ‘pašėlęs, greit įvykstantis žmogus’ NdŽ, Kp (LKŽe) + lie. žolė 4 ‘augalas, kurio antžeminė dalis nesumedėjusi ir žiemą sunykstanti; pašaro augalai, kuriuos ėda gyvuliai; augalai, dengiantys kokį plotą, jų danga; šio augalo kaip pašaro rūšis; augalas, turintis kokią nors praktinę reikšmę; įvairių augalų sėklos; gėlė; piktžolė; vaistažolė; (pl.) tų vaistažolių antpilas ar nuoviras; (pl.) burtų vaistas; (pl.) maistui tinkantys augalai; (pl.) apeigoms paskiriami augalai (LKŽe⁴), kurios konotaciją, matyt, klaidingai interpretuoja Aurelia Gritėnienė (2006: 172)⁵, mat fitonimo morfologinė semantinė struktūra suponuota ne funkcinės savybės „labai visli piktžolė, sparčiai plintanti ir sunkiai išnaikinama“ (Gritėnienė ibd.), bet farmakodinaminių savybių daryti neurofiziologinį poveikį, mat jos priedę gyvuliai apsinuodydavo (LTE II 250), o iš smulkiojo branto ‘C. epithymum’ buvo gaminamas preparatas nuo melancholijos (Анненковъ 1878: 118). Tokios morfologinės struktūros fitonimas vartojamas ir vakarų aukštaičių kauniškių plote: lie. dial. pasiùtžolė ‘tokia į dilgėlę panaši, bet nedurianti žolė; galinsoga (?)’ Guobai (KRŽ II 56). Todėl galima atsargiai spėti, kad lie. pastėnis ‘gvazdikinių šeimos augalas (Malachium)’ gali būti aiškinamas kaip lietuvių kalbos darinys, vestinas iš *pas-iu-t-enis (su radicialinio -iu- absorbcija, plg. lie. dial. gyvenà 3ᵃ ‘gyvenimas, buvimas’ A 1883, 2 Plg. subst. lie. siùtžolė 1 ‘(bot.) dirvinė mėta (Mentha arvensis)’ Mt, NdŽ; ‘drignė (Hyoscyamus)’ rš. (LKŽe). 3 Paryškintos arealinių punktų ir rašytinių šaltinių nuorodos (trumpiniai) yra integralios (lokalizacijos aspektu) nagrinėjamų leksemų paplitimo dialektinėje zonoje atžvilgiu, t. y. skirtingi morfologinės struktūros žodžiai suponuoja darybiškai pirminę ir antrinę formas. 4 Arealinė žodžių, kurių dialektinė lokalizacija aptariamai problemai nėra informatyvi, semantinio ekstensionalo determinaciją žr. LKŽe. 5 Plg. lie. dial. p a s i ù t dagis ‘paprastoji durnaropė (Datura stramonium)’ Krp, p a s i ù t rope ‘t. p.’ Akm darybinė semantinė struktūra nulemta augalo poveikio žmogaus ar gyvūno organizmui, t. y. juo apsinuodijus, „s t i p r i a i s u j a u d i n a m a c e n t r i n ė n e r v ų s i s t e m a, ž m o g u s t a r s i a p-k v a i l s t a“ (Gritėnienė 2006: 170–171). 140 Acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV Rytų baltų fitonimų morfeminio skaidymo ypatumai (etninės žodžių identifikacijos problematika) 15, BŽ 142, Ll, Rt, J, Žem; ‘gyvenimo būdas, būklė’ Vdk, Up, Pvn, J; ‘gyvenimo aprašymas, biografija’ rš. (LKŽe; DünŽ 95) ← lie. gyvén-sen-a 1 ‘gyvenimo būdas’ BŽ 305, Skd, Šts (LKŽe))⁶ ← lie. dial. pasiutas ‘pasiutimas, pašėlimas, dūkimas’ Pš (↔ lie. dial. pasiutỹs 3ᵇ, pasiutìs 3ᵇ ‘t. p.’) + (antrinis) suff. *-enjo- (apie jį plačiau žr. Skardžius I 234–237), o ne italikų tešlos pavadinimo – todėl toks Gliwos spėjimas, matyt, yra koreguotinas iš esmės. 2. LIE. NÚOKANA ‘(BOT.) SKĖTINIŲ ŠEIMOS NUODINGAS AUGALAS (CICUTA)’ Nuodingojo skėtinių šeimos daugiamečių žolių genties augalo lie. niúokana 1 ‘(bot.) skėtinių šeimos nuodingas augalas (Cicuta)’ BŽ 99; Mt, rš, LBŽ (LKŽe) pavadinimas, neminimas nei Ernsto Fraenkelio (LEW), nei Wojciecho Smoczyńskio (LEŽ) lietuvių kalbos etimologiniuose žodynuose, Gliwos (2002: 3) aiškinamas kaip praef. nuo- ir šaknies -kan- vedinys, kurią, spėjimo autoriaus nuomone, suponuoja verb. lie. kanóti/kãnōti Brs ‘naikinti, žudyti; kamuoti, kankinti’ G 89, Arch XVI 395, Jn, J; ‘merdėti, leistis, mirti’ Pns, Lzd; ‘alkstant, prastai vilkint, vargti, kamuotis’ M, Rmš; ‘valgyti su apetitu, tepėti’ Lnkv (LKŽe). Hipotezės autoriaus rekonstruojamos sememos *‘nuo ko kenčia’, *‘kas nukankina’, žinoma, semantiškai tikėtinos nuodingojo augalo konotacijai iliustruoti. Vis dėlto tokiu spėjimu negalima tikėti dėl morfologinės analizės stokos (Gliwa (2002: 3–5) pateikia net tris šio fitonimo kilmės aiškinimo būdus: 1) praef. nuo- + -kan-; 2) praef. nuo- + -kand- (pastaroji suponuota itin nesėkmingo Fraenkelio (LEW 216) mėginimo pagrįsti verb. lie. kanóti kilmę (žr. toliau)); 3) *nuok- + suff. -an-), kuri ir lemia šio žodžio aiškios etimologijos paiešką). 6 Iki šiol įprasta teigti, kad lie. dial. gyvenà yra pirminis deverbatyvas iš verb. lie. gyvénti ‘gyvam būti, egzistuoti; patirti, išgyventi; būti tam tikroje vietoje; turėti pastogę, prieglaudą’ (LKŽe) (žr. Būga II 68; Skardžius I 229); tiesa, Pranas Skardžius (I 548) iškėlė menkai argumentuotą hipotezę, neva šis veiksmažodis yra denominatyvas iš lie. dial. gyvenà. Tikėti tokiais samprotavimais negalima dėl labai paprastos priežasties – itin riboto lie. dial. gyvenà ir itin plataus verb. lie. gyvénti vartojimo arealo (t. y. visose lietuvių tarmėse ir patarmėse (!!!)). Todėl patikimiau teigti, kad lie. dial. gyvenà ← lie. gyvénsena – sangražinės lyties *gyvenā-si (plg. lie. dial. mùšenos ‘mušimasis’ < *mušenā-si (Skardžius I 229)) refleksija, kurios absorbcinė lytis lie. dial. gyvenà jokiais būdais negali būti aiškinama kaip verb. lie. gyvénti pamatas, mat pastaroji lytis – denominatyvas iš adj. lie. gývas, -à 3 ‘turintis gyvybę, gyvenantis, nemiręs; nemiegantis, nemigęs, nubudęs, atsikėlęs’ (LKŽe; dėl jo kilmės plačiau žr. LEW 154–155), t. y. suponuotina veiksmažodžio denominatyvinė semema ‘gyvam būti’, plg. identiško darybinio modelio pavyzdžius: adj. lie. graudùs, -ì 4 ‘graudinantis, skurdus, liūdnas, gailus; smarkus, piktas; nemalonus, rūstus; žiaurus’ (LKŽe) → verb. lie. graudénti ‘liūdinti, skurdinti; gailėti, apgailestauti; grasinti, įgrasinti; skųstis, dejuoti, bėdoti, gailėtis; grasinti; truputį griausti, griaudinėti; grūdinti, kietinti’ ir kt. (žr. Skardžius I 549). Diskusinės publikacijos / Discussion papers 141 ROLANDAS KREGŽDYS Remiantis leksemos struktūrinio pamato darbinės kategorijos rekonstrukcija, galima spėti šį daiktavardį esant veiksmažodinį abstraktą (nomen actionis), ilgainiui dėl semantinio konkretėjimo įgavusį nomen abstractum būdingą reikšminį atspalvį, plg. lie. dial. kānas 2, 4 ‘kas kani, šykštus, gobšus žmogus; galas’ (LKŽe) → lie. nuo-kana *‘tai, kas sukelia mirtį’ (kaip lie. dial. núo-maras 1 ‘(med.) tokia nervų liga, epilepsija’ (LKŽe) ↔ lie. māras 4 ‘labai užkrečiama epideminė liga (pestis); šios ligos epidemija; m i r t i s, m i r i m a s’ (LKŽe; Skardžius I 442, 454)), t. y. darinio struktūrinis sandas resp. praef. nuo- lėmė darbinės reikšmės kaitą. Minėto subst. lie. kanas ‘pabaiga, mirtis’, suponavusio subst. lie. kanybà ‘sudžiūvęs, liesas žmogus’ J II 28 (Skardžius (I 92) nebuvo tikras dėl jo kilmės), matyt, negalima sieti nei su verb. lie. kąsti ‘griebti, spausti, žeisti dantimis; pjauti; gelti; valgyti, kasniuoti; ėsti; dilginti; graužti’ (LKŽe), nei su verb. lie. kęsti ‘jausti, patirti skausmą, nemalonumą, vargą, kentėti; turėti kantrybės, laukti; ištverti, išturėti, pakelti’ (LKŽe) (LEW 214–215; Gliwa ibd.), mat jis reflektuoja defektyvinę lytį su absorbuotu šaknies -pa-: subst. lie. kāpas 4 ‘vieta, kur numirėlis palaidotas; toje vietoje sukastas žemių kauburys; duobės viršus, kauburys’ (LKŽe; apie jo kilmę plačiau žr. PEŽ I 270–271) + suff. -ana- > lie. dial. kāpana ‘gaisimas, stipimas’ Ls (LKŽe) / lie. dial. kāpanos ‘mirtis, baimė’ Rumbonys (Alytaus r.) (žr. Skardžius I 228), plg. verb. lie. kâpanoti / kapanóti ‘gulint rankas ir kojas judinti, norint išsilaisvinti, išsigelbėti; spurdėti; sunkiai dirbti; sunkiai eiti, kastis; labai sirgti, būti leisgyviam; mirti, baigtis, dvėsti’ (LKŽe; Skardžius I 505). Taigi lie. núokana (< praef. nuo- + ka-pa-na ‘pabaiga, mirtis’) yra ne deverbatyvas, o denominatyvas, suponuojantis protosememą *‘tai, kas lemia mirtį resp. mirties augalas’. 3. LIE. PADUKAS ‘RAUDONVIRŠIS (LECCINUM AURANTIACUM)’ Subst. lie. padaukas ‘raudonviršis (Leccinum aurantiacum)’ (LBŽ 466) Gliwa (2009: 87) veda iš verb. lie. padūkti, nors konstatuoja: „Die Übertragung des Begriffs auf den Pilz ist nicht sonderlich plausibel [...]“. Aiškinant vėlyvų lietuvių kalbos naujadarų – toks, matyt, yra aptariamas grybo pavadinimas – kilmę, vienas predisponuojančių argumentacinių faktorių turėtų būti reikšminis pagrindimas, be kurio kiekvienas, net ir pats įmantriausias, spėjimas gali būti traktuojamas kaip kazuistinės analizės pavyzdys. Šio fungonimo pavadinimas yra visiškai aiškiai motyvuotas darbinio pamato, t. y. lie. (skol.) padálka (< le. podolek, bltr. надалак) 1 ‘apatinis drabužio kraštas, pažemė, palankas (↔ ‘padurkas’ (Skardžius I 161)); senovinių moteriškų marškinių apatinė dalis, sterblės; prie pastato sienos nuožulniai pritaisyta lenta’ (resp. lie. 142 Acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV Rytų baltų fitonimų morfeminio skaidymo ypatumai (etninės žodžių identifikacijos problematika) dial. padálkas 1 ‘apatinis drabužio kraštas, pažemė, palankas’) ↔ *padauka7 (su -al- > -au-; toks kitimas ypač būdingas skoliniams, plg. lie. kalniėrius (< 1e. kol-nierz) 2 [K], J, kalniėrius 1 ‘apykaklė’ ↔ lie. dial. kauniėrius 2 ‘t. p.’ (LKŽe; Zinkevičius 1966: 164) < bltr. кауне́р; lie. kaldrà (< 1e. kołdra) 4 Krok, 2 NdŽ ‘lovos užtiesalas, apklotas, antklodė’ (resp. kaldra) ↔ lie. dial. kaudrà ‘apklotas, vatinė antklodė’ < bltr. кой́дра, bet pasitaiko ir senuosiuose veldiniuose: lie. alka ‘auka’ / alkas ‘šventykla, medžiais apaugęs kalnelis’ ↔ lie. aukà, aukas ‘t. p.’ (daugiau pavyzdžių žr. Zinkevičius 1966: 102, 164) (dėl lie. aukà žr. Mažiulis 2008: 92) ↔ adj. lie. dial. padurkìnis, -ė 2 ‘su padurku, padurku pailgintas’ K I 608 (LKŽe), subst. lie. dial. padurkìniai ‘trumpi ir paskui pailginti marškiniai’ Nč (Skardžius I 252), t. y. rekonstruotina lytis adj. lie. dial. (skol.) *padalkinis ‘nelygus (raukšlėtas, nes sudurstytas) kaip padurkas’ > subst. lie. dial. (skol.) *padaukas ‘nelygaus, raukšleto koto grybas’, mat raudonviršio „kotas apšepęs“ (LTE IX 343). Vadinasi, galima atsargiai spėti, kad šis fitonimas priskirtinas leksinei skolinių iš slavų kalbų ir darybinei denominatyvų grupei. 4. LIE. PASIENIS ‘(BOT.) GRAIŽAŽIEDŽIŲ ŠEIMOS AUGALAS, DŽIUGŪNĖ (HYPOCHOERIS)’, LIE. POSAĪNIS ‘(BOT.) DŽIUGŪNĖ (HYPOCHOERIS)’ Lingvistiniu kuriozu galima įvardyti mėginimą išaiškinti fitonimų lie. pasienis, posainis kilmę (žr. Gliwa 2009: 87–88), mat žodžiai analizuojami taikant atomistinį analizės metodą. Todėl netaisomos LKŽ sudarytojų klaidos, bet pateikiami kazuistiniai ne tik baltų, bet ir graikų kalbos leksemų aprašai. Ir ne specialistui aišku, kad 7 Plg. lie. dial. padaukas ‘kojų autas’ (< lie. dial. padalkas ‘apatinis drabužio kraštas, pažemė, palankas’), kuris LKŽ sudarytojų, matyt, klaidingai susietas su lie. dial. padaukas ‘išdykėlis, nenaudėlis’ (deverbatyvas iš verb. lie. padūkti ‘pakvaišti, pasiusti’), mat jis semantiškai su pastaruoju negali būti lyginamas – neatitinka šių leksemų denotatinė ir konotatinė vertė; lie. dial. padaukas antrinio -au- vietoj skolinio pirminio -al- iliustruotinas gausiais frazeologiniais pavyzdžiais, pateikiamais LKŽe: į padaukùs eiti ‘niekais virsti, baigtis, nykti’; nè padauko (nebeliko, neberado) ‘nė žymės, nė kvapo’; padaukais eiti (išeiti, nueiti) ‘niekais virsti’; padaukais nueiti (išeiti) ‘dingti, pasišalinti’; padaukais nunešti ‘nudanginti’; po padaukais ‘(keik.) po velnių’, t. y. žodžių junginys lie. dial. padalkais išeiti ‘nusigyventi’ (resp. sinoniminis frazeologizmas ubagais išeiti) suponuoja lie. dial. padáuka 1 ‘padauža, valkata’ esant dviejų lietuviškų žodžių darybinį semantinį kontaminantą: lie. dial. padalkas ‘kojų autas’ resp. ‘drabužio dalis, esanti apačioje’ ir lie. dial. padaukas ‘išdykėlis, nenaudėlis’. Vadinasi, lie. dial. padáuka 1 ‘valkata’ pejoratyvinė konotacija nulemta ne referento charakterio ypatybių (resp. dūkimo, šėlsmo, mat tas, kuris dūksta, nėra valkata), bet socialinės padėties, kurios vienas designatų – seni, sudurstytì drabužiai. Diskusinės publikacijos / Discussion papers 143 ROLANDAS KREGŽDYS subst. lie. pasienis ‘(bot.) graižiažiedžių šeimos augalas, džiugūnė (Hypochoeris)’ LBŽ, Mt (LKŽe), matyt, negali būti siejamas su subst. lie. pasienis 1, pãsienis 1 ‘vieta prie sienos patalpos viduje ar iš lauko; kurios nors šalies pakraštys, paribys’ (LKŽe), nors taip nurodoma LKŽ, mat jų referentinė konotacija yra diferentinė: šis augalas nebuvo vertinga pašarinė resp. sultinga, tanki resp. panaši į tankiai suaugusių augalų visumą (sieną⁸), bet graižiažiedžių (Compositae) šeimos sausų miškų žolė taškuotoji (H. maculata) arba snaudališkoji džiugūnė (H. radicata) – aukštų pievų, pamiškių ir pakrūmių geltonžiedė (žr. LE V 317). Vadinasi, sieti sausos žolės su siena ar kokiu nors ribą įvardijančiu objektu, matyt, negalima. Šio augalo pavadinimo – asociatyvo (dėl termino žr. Bussmann 2006: 101; Crystal 2008: 41, 349) – kilmė, matyt, nėra labai sudėtinga, motyvuota jo hiperoniminio fitonimo, t. y. subst. lie. džiugūnė ‘(bot.) graižiažiedžių šeimos augalų gentis (Hypochoeris)’ P, LBŽ (LKŽe), kildintino ne iš verb. lie. džiaugtis ‘turėti džiaugsmą, linksmintis’ ir kt. (LKŽe) (resp. lie. dial. džiūgas ‘kas greit džiaugiasi kuo’ ↔ džiugà ‘džiaugsmas; kas greit džiaugiasi kuo’ (LKŽe)), kaip teigia Gliwa (ibd.), nurodydamas klaidingą semantinį darybinį atitikmenį gr. ὑποχαίρειν ‘saikingai džiūgauti, džiaugtis’, gr. ὑποχολoίς ‘cikorinių (Cichorium) genties augalas’ (LS 1644), kurie nėra genetiškai susiję, nors priešingai nurodo Gliwa (žr. toliau), bet subst. lie. dial. džiūgas ‘žagotinė žemaičių tvora, tveriama iš šakotų eglaičių’ (LE V 316) ← lie. *džiu-ža-gas ‘t. p.’ (su antrojo sando radicialinio -ža- absorbcija; -ū- sutrumpėjimu dėl įvykusios -ža- eliminacijos resp. semantinės darybinės sandų neutralizacijos) < *džiūt-žagas ‘t. p.’ (dėl darybinio atitikmens plg. subst. lie. mėšla-minỹs ‘arklys (kuris daug mėšlo mina)’ – žr. Skardžius I 435) ← verb. lie. džiūti ‘darytis sausam, sausėti; kietėti netenkant sulčių; išnykti garuojant; vysti, gle bti, nykti, žūti (apie augalus); lysti, menkėti; sirgti džiova’ (LKŽe) + subst. lie. žãgas 4 ‘lauke sukrauta didelė šieno, šiaudų ar javų krūva, stirta, kūgis; (pl.) ko nors didelis kiekis, daugybė; ant karčių kilnojamas stogas, po kuriuo kraunamas šienas, šiaudai ir kt.; malkų, virbų ir pan. rietuvė; žaiginys; guba; gegnių sunėrimas; stambus žagaras, žabas, sausa šaka; užtvara iš medžių ir šakų; nemažas žagaras, šatra’ (LKŽe) (plg. lie. dial. žãgaras 3ᵇ ‘šakutė be lapų, žabaras’ (KRŽ II 524), t. y. lie. džiugūnė suponuoja sememą ‘sausa, sudžiūvusi (ar džiūti linkusi) žolė’ (todėl ji ir įvardijama kaip sausų miškų žolė (minėta anksčiau)), o ne ‘linksma žolė’ – būtent tokią konotaciją šiam augalui priskiria Gliwa. Vadinasi, galima atsargiai spėti, kad ir lie. pasienis reflektuoja hiperoniminį referentą ir jo konotaciją: *pasie-ty-nis ‘toks (-ia) kaip sietynas’ resp. ‘sausa, sudžiūvusi žolė = džiugūnė’ < praef. pa- + subst. lie. sietýnas 1 ‘iš šiaudų papuošalas; 8 Plg. semantinį lie. siena 1 ekstensionalą: ‘vertikali pastato dalis; jos paviršius iš vidaus ar iš oro; (pl. prk.) apie pastatą, įstaigą; aukšta užtvara, pertvara; vertikalus kieno nors šoninis paviršius; pamatinė dalis; tanki, glaudi ko nors eilė; audeklo ilgio matas (keturi mestuvų stulpeliai); audeklo ilgis; ženklas, žymintis audimo sienas; ežia, riba; valstybės, šalies, krašto riba’ (LKŽe). 144 Acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV Rytų baltų fitonimų morfeminio skaidymo ypatumai (etninės žodžių identifikacijos problematika) tokia upių pakraščiais auganti žolė’, suponuojančių s a u s o a u g a l o resp. s a u - s o s ž o l ė s konotatą, plg. Reikia, kaip ažušals upė, prišienaut s i e t y n o, tai žiemą bus kuom po keltuom klot Btrm (LKŽe), t. y. suponuotina ‘kraiko’ semema: lie. dial. kél­tuoas 1 ‘galvijas, gyvulys’ ↔ kél­tuva 1, keltuõ 3ᵃ ‘galvijas, gyvulys’ (sing. collect.) galvijų būrys, banda, galvijai; darbinis galvijas; (keik.) galvijas’ (LKŽe). Subst. lie. posainis 2 ‘(bot.) džiugūnė (Hypochoeris)’ NdŽ; LBŽ (LKŽe), taip pat asociatyvas, matyt, darybiškai ir semantiškai sietinas su subst. lie. džiugūnė hiperoniminiu referentu subst. lie. dial. džiugas ‘žagotinė žemaičių t v o r a, tveriama iš šakotų eglaičių’, t. y. suponuotina ‘tverimo, pynimo’ semema, todėl rekonstruotina lytis *p o - s u - k a i n i s ‘tas, kuris kaišomas, pinamas, tveriamas’ (< praef. po- + verb. lie. dial. sukáinoti ‘suvelti, suraizgyti’ Brž, Ppl, J ↔ verb. lie. dial. káinioti ‘kaišyti, pinti, tverti (šiaip taip, tam kartui, prastai)’ Er, Bsg; ‘sienotarp­ius kamšyti samanomis, pakulomis ar kuo kitu’ BŽ 208; ‘painiotis, pintis’ Brž; ‘draugauti, bičiuliauti’ J; ‘sir gti, negaluoti’ Grg (LKŽe) – šio veiksmažodžio darybinė sąsaja su botanikos nomenklatūra paliudyta LKŽ, plg. subst. lie. k a i n ė ‘(bot.) Coremium’ Mt (LKŽe), t. y. grybą maitinancioji dalis, sudaryta kondiforų sankaupos) → *po-sainis ‘t. p.’ (su -uk- a b s o r b c i j a). Dėl gr. ὑποχαίρειν ‘saikingai džiūgauti, džiaugtis’ ir gr. ὑποχοιρίς ‘cikorinių (Cichorium) genties augalas’ (LS 1644) etimologinio santykio galima konstatuoti, kad tarp šių leksemų nėra nieko bendra, išskyrus praef. ὑπο-, mat gr. ὑποχοιρίς yra ne iš verb. gr. χαίρειν ‘džiaugtis, linksmintis; būti patenkintam’, bet subst. gr. χόιρος ‘kiaulė; paršelis’, mat cikorijos (trūkažolės) šakniavaisiais ir lapais (LS 1732) maitinami gyvuliai (LE IV 29). Slavai, pamorfui išvertę šį graikų terminą, vartoja kelis zooniminę morfologinę semantinę fitonimo struktūrą reflektuojančius žodžius: r. dial. рыло свиное трава ‘Cichorium Intybus L.’ (Анненковъ 1878: 98), todėl r. dial. свинникъ, поросятникъ ‘Hypochoeris’ (Анненковъ 1878: 173) traktuotini ne kaip uzualiniai, bet hibridiniai kultūriniai skoliniai, reflektuojantys gr. ὑποχοιρίς (← praef. ὑπο- ‘posesyvinei konotacijai reikšti’ + gr. χόιρος ‘kiaulė; paršelis’) morfologinę semantinę struktūrą. 5. LIE. PÓMINIS ‘(BOT.) ERAIČINAS (FESTUCA)’ Lie. póminis 1 ‘(bot.) eraičinas (Festuca)’ NdŽ; Mt, LBŽ (LKŽe) aiškinamas (Gliwa 2009: 83) kaip deverbatyvas (iš verb. lie. minti ‘spaudyti kojomis, trypti; statyti koją, stotis, remtis kojomis; skirti pluoštą nuo spalių; apdoroti, minkštinti; spausti pakoją, paminą; eiti, žingsniuoti’ (DLKŽ⁵), lett. mīt ‘minti, mindžioti, trypti’); suponuojama uzema ‘a u g a l a s, a t s p a r u s m i n d y m u i’. Toks Gliwos aiškinimas būtų įtikinamesnis, jei spėjimo autorius pateiktų atitinkamos darybos (pre- Diskusinės publikacijos / Discussion papers 145 ROLANDAS KREGŽDYS fiksinių veiksmažodinių darinių (!!!)) fitonimų pavyzdžių, kurie, remiantis Skardžiaus (I 442, 446) atlikta prefiksinių darinių analize, turėtų reflektuoti kurį nors iš trijų semantinių tipų: 1) nomina resultati (acti); 2) nomina actionis; 3) nomina agentia. Deja, Gliwos nurodomi neva bendrašakniai lietuvių kalbos deverbatyvai suponuoja arba nomen resultati (acti) su kauzatyvine konotacija ‘minamas (tas, kurį reikia minti) / trypiamas, sumintas / sutryptas; suminkštintas ir pan. augalas’ (plg. lie. mỹnė ‘minamieji linai’), t. y. rekonstruotina semema *‘tas, kurį reikia sumindyti, suminkštinti’, arba nomina actionis: lie. mỹnė ‘linų mynimas’; linamynis ‘t. p.’, pa-myna / pamina ‘Holzteil, das die Füße einer Bank verbindet, Schemel, Stufe; Trift, vom Vieh zertrampelte Stelle’), o ne spėjimo autoriaus rekonstruojamą kontrastingos konotacijos sememą *‘trypimui atsparus augalas’, t. y. augalas turėtų būti siejamas ne su konotatu ‘atsparus trypimui’, bet su reikšme ‘lengvai sutrypiamas’. Gliwa visiškai neaiškina fleksinio formato –is kilmės, kuri nėra tokia nereikšminga, kad būtų palikta nuošalyje. Jei minėto spėjimo autoriaus nurodomas žodžio kilmės aiškinimas būtų teisingas, tai iš kamieno lytis turėtų reflektuoti nomina loci konotaciją, plg. lie. mỹnė ‘pelkė, Schwingrasen’ (dar žr. Skardžius I 450 (apie kamienų ē kam. ↔ i̯ō kam. santykį plačiau žr. Endzelīns 1957: 64–65; Endzelīns 1951: 425–426; PEŽ II 17; Kregždys 2010a: 65)). Dar daugiau abejonių kelia šakninės balsio interpretacija, t. y. Gliwa (Gliwa, Stukonis 2008: 66; Gliwa 2009: 83) rekonstruoja lytį *pa-mynis, neva šaknies *-y- pirminis, buvęs antrinio sutrumpėjusio -i- vietoje. Gliwos hipotezės trūkumas – pietų žemaičių varniškių (šios dialektinės zonos atstovas buvo Laurynas Ivinskis, gimęs Bimbalų k., Užvenčio par., netoli Klovainių (LE IX 198)) lyčių su praef. po- fonologinės analizės stoka, nors Vytautas Vitkauskas yra parengęs artimos žemaičių dūnininkų šiaurės rytų šnektos – rytų varniškių – žodyną (DūnŽ). Šiam tarminiam plotui būdingas priešingas kitimas, nei teigia Gliwa, t. y. vokalinis (radiacialinio elemento, einančio po praef. po-) pailginimas nekirčiuotoje padėtyje – suponuotina kokybinė defonologizacija – balso p a i l g i - n i m a s⁹ (X) arba ilgojo (Y) resp. trumpojo (Z) išlaikymas nekirčiuotoje padėtyje: lie. dial. (žem.) pódūkraY ‘netikra duktė’ (DūnŽ 273), plg. subst. lie. pód ukrė ‘netikra dukra’ (DūnŽ ibd.) ↔ lie. dukrà 2/4, dūkrà 2 ‘duktė’ ir kt. (LKŽe), pópūtisX ‘labai jautrus ligoms, gležnas žmogus’ (DūnŽ 275) ← subst. lie. dial. (žem.) pópa ‘žaizda’ (DūnŽ ibd.) + suff. (demin.) lie. -ūtjō- > subst. lie. pópūtis ‘gležnas žmogus, kuris greit sušąla, greit sušyla’ (žr. Skardžius I 362–363, 451)¹⁰; subst. lie. ⁹ Su tokiais kitimais nevertėtų sieti balsiokaitinių lyčių: adj. lie. dial. (žem.) póbùgštis, -ė ‘bailokas, gana baugštus’ (DūnŽ 273) ↔ verb. lie. dial. (žem.) baugšténti ‘bauginti’ (DūnŽ 43) ↔ lie. dial. (žem.) pabūgimas ‘išsigandimas’ (DūnŽ 55). ¹⁰ LKŽ sudarytojai, matyt, klaidingai lytį su ilguoju šaknies balsiu traktuoja kaip pirminę, pateikiamą pirmą greta trumpojo vokalizmo radiacialinių variantų, plg. subst. lie. dial. pópūtis 1, pópūtis 1, poputỹs 3ᵃ ‘pušlė, trynė; votis, skaudė; gležnas, opus žmogus’ (LKŽe). 146 Acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV Rytų baltų fitonimų morfeminio skaidymo ypatumai (etninės žodžių identifikacijos problematika) dial. (žem.) póbėgisY ‘greitas ėjimas, lėkimas ir kt.’ (DūnŽ 272) ↔ lie. dial. (žem.) bė́gimas ‘t. p.’ (DūnŽ 44); adj. lie. dial. (žem.) pódrūktis, –ėY ‘gana drūtas, storas’ (DūnŽ 273) ↔ adj. lie. dial. (žem.) drūktas ‘storas, sveikas, stiprus ir kt.’ (DūnŽ 76); adj. lie. dial. (žem.) pógudris, –ėZ ‘gudrokas’ (DūnŽ 273) ↔ adj. lie. dial. (žem.) gùdras ‘protingas, gudrus’ (DūnŽ 104); adj. lie. dial. (žem.) póilgis, –ėZ ‘ilgokas (apie daikto ilgį); ilgokai trunkantis’ (DūnŽ 273) ↔ subst. lie. dial. (žem.) ilg-liežùvis ‘kas liežuvauja’ (DūnŽ 107); adj. lie. dial. (žem.) pólytotas, –aY ‘gana lietingas’ (DūnŽ 274) ↔ adj. lie. dial. (žem.) lýtotas ‘lietingas’, subst. lie. dial. (žem.) lytùs ‘lietus’ (DūnŽ 179); adj. lie. dial. (žem.) pósūris, –ėY ‘gana sūrus’ (DūnŽ 276), pósūrokas, –aY ‘t. p.’ ↔ subst. lie. dial. (žem.) sūrimas ‘sūrus valgis’ (DūnŽ 359). Vadinasi, galima daryti išvadą, kad šioje dialektinėje zonoje pokirtiniame skiemenyje linkstama ilginti trumpuosius, o ne trumpinti ilguosius balsius¹¹. Todėl Gliwos (Gliwa, Stukonis 2008: 66; Gliwa 2009: 83) rekonstruojama prolytė *pamynis, matyt, niekuomet neegzistavo. Dėl šios priežasties negalima įžvelgti kokių nors genetinių sąsajų su rytų varniniškių vartojamomis vardažodinėmis lytimis mynė ‘minami linai; minamos, spaudžiamos durpės’, mynėjas, –a ‘kas maigo, mina (molį); kas mina linus’, mýnimas ‘trypimas, mindžiojimas; (linų) laužimas’ bei veiksmažodžiu mýnioti ‘mindžioti’ (DūnŽ 200–201). Dėl darybinio ir semantinio modelių neatitikimo (remiantis Gliwos hipoteze), šiuos žodžius, matyt, reikėtų kildinti ne iš veiksmažodinės, bet iš daiktavardinės prolytės (dar žr. Kregždys 2010a: 55–56). Taip pat nevertėtų ignoruoti itin svarbaus fitonimu Festuca įvardijamų varpinių šeimos daugiamečių žolių genčiai priskiriamo fiziologinio fakto – šie augalai veši tik drėgnose vietose (LTE III 367 (eračiny- nai (Festucetum sabulosae, Hieracio-Festucetum arenariae ir kt.) netgi aptinkami Lietuvos pajūryje, nors dabar labai reti (Balevičienė 1995: 52–53))), o sausros netoleruoja (БСЭ XVIII 278). Galimi du etimologizavimo būdai (pirmasis jų tiktų Ivinskio sukurtam naujadaru aiškinti, antrasis – senam veldiniui pagrįsti), nors tarp jų yra genetinis ryšys: 1) iš top. lie. (žem.) Pomerie (= Pamirinijes) Rt ‘6 vietovės prie Minijos upės, į vakarus nuo Žarėnų ir į šiaurę nuo Rietavo’ (žr. Būga I 232), t. y. top. *Paminijys ‘vietovė prie Minijos upės’ > *Paminys ‘t. p.’ (su –ij– absorbcija, plg. hidr. lie. Paneržys < *Pa-ne-ve-ržys (Vanagas 1981: 244); dar žr. Крегждис 2009: 280–281) > top. lie. dial. (žem.) *Pominys, plg. lie. pa-ežerys ‘vieta prie ežero’ ↔ top. lie. (žem.) Póžerė ‘kaimas netoli Tauragės’ (žr. Otręb ski 1966: 327–328; Zinkevičius 1966: 130; Kregždys 2010: 209) → (apeliatyvas) lie. dial. (žem.) pominis *‘augalas, augantis paupyje resp. drėgnose vietose’; 11 ǔ:ū resp. ī:ī konvergentinis procesas šiame tarminiame plote vyko skiemenyje prieš kirtį (žr. Zinkevičius 1966: 491). Diskusinės publikacijos / Discussion papers 147 ROLANDAS KREGŽDYS 2) lie. dial. (žem.) póminis *‘augalas, augantis drėgnose vietose’ < lie. *po-ne-minis ‘t. p.’ (su -ne- absorbcija dėl fonologiškai tapačių skiemenų kartojimosi, t. y. -ne-…-ni-; -i- < -u- dėl regresyvinės asimilacijos, plg. iki šiol neaiškios kilmės laikomo hidronimo etimologiją: lie. Minià up. Skdv, Minija ‘Nemuno dešinysis intakas’, Minė up. Grg ir kt. < *Ne-mun-ija (aferezė12 dėl pasikartojančio ne…ni (matyt, dėl kalbos taupumo dėsnio); -u-…-i- > -i-…-i- (regres. asimiliac.) < hidr. lie. Nẽmunas up. Kn + suff. lie. -ija (toks hidronimų darybos tipas lietuvių kalbos areale itin dažnas, plg. Káln-ija b. Ds ← lie. kálnas; Kaltān-ija b. Klm ← avd. lie. Káltanas ir kt. (Bilkis 2008: 204–205))13)14 < subst. lie. *po-ne-munis ‘t. p.’ (substantyvizacija) < adj. bl. *nemuna- ‘tai, kam būdinga drėgna vieta’ (žr. PEŽ III 177) > lie. nemùnė 2 Ds, nemunė 3b Pn, Lkm, nẽmunė 1 Gdr, Vdšk; LBŽ ‘(bot.) kelmutis (Anmillaria mellea)’ Grv, Brsl, Pbs, Dglš, Slk, Ut, Ds (LKŽe) ↔ ‘drėgnose vietose auganti budis’ (PEŽ III 177) (dėl semantinės motyvacijos plg. avd. lie. Nẽmunis Vkš, Nemùnis Jnš, Pš, Žg, Nemunis V (LPŽ II: 319) ← hidr. lie. Nẽmunas up. Kn, t. y. rekonstruotina semema *‘gyvenantis prie Nemuno’, plg. avd. lie. Nemunėlis Zp / Nemunáitis Luk ‘t. p.’ (Butkus 1995: 322)15). Spėtina, kad fleksinio -is atsiradimui įtakos galėjo turėti analogijos veiksnys, t. y. siejimas su lie. dial. (žem.) upìs ‘upė’ Als, Slnt, vartotas šiaurės žemaičių telšiškių ir kretingiškių plotuose (žr. Skardžius I 54), o su pastaru ribojasi pietų žemaičių varniškių arealas, iš kurio kilęs Ivinskis. Būtent jam šio žodžio autorystę priskiria Gliwa. Gliwos mėginimas susieti lie. póminis 1 ‘(bot.) eraičinas (Festuca)’ NdŽ; Mt, LBŽ (LKŽe) ir Jono Staugaičio, vakarų aukštaičio (gimusio Štratų (kitaip – Omentiškių) kaime (LE XXVIII 474–475)), nurodomą fitonimą lie. pamienis ‘(bot.) šunažolė (Dactylis glomerata)’ LBŽ. P. Snar (LKŽe) itin abejotinas ne tik dėl botaninio skirtingumo, mat eraičinas auga itin drėgnose vietose, o šunažolė priešingai – tik saikingai drėgnose (žr. toliau), t. y. šiais žodžiais įvardytos visiškai 12 Tokį pat kitimą, matyt, reflektuoja ir avd. lie. Vėžinis V < ? *Ne-vėžinis ‘gyvenęs ar kilęs nuo Nevėžio’, t. y. jis traktuotinas kaip hidroniminis apeliatyvas (kitaip jo kilmė aiškinama LPŽ II 1201); Ulìnskas/Ulìnskas Šl, Alvt ir kt. < ? *Šia-ulinskas ‘kilęs ar gyvenantis Šiauliuose’ (kitaip LPŽ II 1100); Pedìšius Šmn / Pedìšius Skp < ? *Klai-pedìšius ‘kilęs iš Klaipėdos’, plg. avd. lie. Klaipėdùkas ‘t. p.’ (Butkus 1995: 265) 13 Visiškai kitą ir semantiškai nemotyvuotą šio hidronimo kilmės aprašą pateikia Vanagas (1981: 217). 14 Dar plg. (progress. asimil.) avd. lie. Nemenìūnas Snt ↔ avd. lie. Nemanìūnas Šln, Tt (LPŽ II 317–318). 15 Todėl ir avd. lie. Minìotas, Miniótas, Minìotas, Miniotas ir kt. (LPŽ II: 251), matyt, yra apeliatyvinės kilmės, t. y. sietini su hidr. lie. Minià up. Skdv, Mìnija, Minė up. Grg ir kt. (dėl jų žr. Vanagas 1981: 217), o ne verb. lie. miñti ‘turėti galvoje, manyti ir kt.’ (plačiau žr. LPŽ II 249), dar plg. avd. lie. Giniõtas < hidr. lie. Gin- (-upis up. Gdž), (Prieš-) -ginis up. Kbr (dėl jų žr. Vanagas 1981: 116), Gin-auka b. Dūk. (Bilkis 2008: 252) + suff. lie. -ot- (žr. Skardžius I 344). 148 Acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV Rytų baltų fitonimų morfeminio skaidymo ypatumai (etninės žodžių identifikacijos problematika) skirtingos žolinių augalų rūšys, bet ir dėl etimologijos – jų kilmė visiškai skirtinga: lie. pamienis ‘šunažolė’ < *pa-ka-mienis (su radikialinio -ka- absorbcija, plg. lie. lajà ‘medžio šakų ir lapų visuma, vainikas’ DŽ, rš, P. Snar (LKŽe) < lie. la-pi-jà ‘medžių, augalų lapai, lapų visuma’ K; R 213, K I 96, J, rš, Šv, Vrb, V. Piet, ‘vieta, kur daug lapų yra’ Tv (LKŽe) – plačiau žr. Kregždys 2009: 120–122; Крэгждис 2009: 280–281; Kregždys 2010b: 100, 106), t. y. praef. pa- + subst. lie. kamiẽnas 1 ‘augalo, medžio liemuo, stiebas’ Š; M, S. Dauk., Mair., A. Vien., J, Sdk, Vv, BsP IV 143, BsMt I 71; ‘drūtgaly s, storgalys’ J; ‘(anat.) liemuo (Truncus arteriosus)’ NdŽ ↔ kamiẽna 1 ‘augalo, medžio liemuo, stiebas’ J; C II 1152, K. Būg (Ds) (LKŽe). Identiškos semantinės vertės šunažolės pavadinimai vartojami rytų slavų kalbose: r. dial. купкова ‘Dactylis glomerata L.’ (Анненковъ 1878: 121) < ? *куп-ин-кова-я, plg. r. dial. ку́пуна ‘kelmas, apaugęs samanomis arba žolėmis’ Pskovas, Smolenskas (СРНГ XVI 101); r. dial. палочник ‘šunažolė’ (Анненковъ 1878: 122), plg. r. dial. па́лочник ‘jaunas miškelis, kurį kerta dėl lazdų, karčių’ (СРНГ XXV 175) ↔ r. dial. палочная трава ‘šunažolė’ (Анненковъ 1878: 121). Tokios konotacijos atsiradimą nulėmė šunažolės lokalizacija ir simbiotinės ypatybės – ši žolė auga tik šešėlingose vietose, pamiškėse, pagiriuose, kirtimų vietose, t. y. ten, kur yra medžių (БСЭ XV 486). Hidrolokacinę šio fitonimo kilmę galima argumentuoti rytų slavų kalbų asociatyvais, kurie iki šiol nėra nagrinėti ir lyginti su baltų kalbų atitikmenimis (plg. Меркулова 1967; Преображенский I 568; ЭССЯ XX 191–193). Tikrasis eraičinas (Festuca pratensis Huds.) ↔ eraičìnas, eraičýnas ‘(bot.) tokia varpinių šeimos pašarinė žolė (Festuca)’ (LKŽe)) Rusijos Mogiliovo srityje vadintas r. dial. мурогъ (Анненковъ 1878: 144). Kitose rusų šnektose juo įvardijami kiti augalai ir botaniniai objektai: r. dial. му́рог / муро́г / муро́к ‘takažolė’ (Polygonum aviculare L.); grikinių šeimos augalas’ Brianskas; мург полевой ‘linžolė (Linaria vulgaris Mill.)’ (šio augalo negalima sieti su linais ir jų mynimu, mat jis yra piktžolė, auganti pakelėse (БСЭ XVIII 278 – dėl šios priežasties, matyt, ir pavadinta šiuo pavadinimu (žr. toliau))) Voronežas; муро́к ‘samanos, kuriomis užkamšomi trob esių plyšiai’ Tambovas; муро́к ‘žolė’ (plg. Весь мурок пожелтел, все вытоптали) Sverdlovskas; муро́г ‘tanki žolė, vešanti kaimo gatvelės pakraščiuose’ Brianskas; мурог ‘smulki žema žolė; jauna žolė’ Tobolas, Brianskas, муро́к ‘sodri jauna žolė’ Archangelskas; муро́г ‘velėna’ Pskovas ir kt., му́рог ‘žaliuojanti pievutė’ Brianskas, муро́г ‘t. p.’ Tiumenė, ‘pievų vietovė’ Archangelskas, ‘pieva, ražiena’ pietinės ir vakarinės Rusijos sritys (СРНГ XVIII 358). Šie žodžiai kildinami iš hidroleksos subst. bl.-sl. *mãura- ‘purvas’ (masc. (Reinholdas Trautmannas (1923: 172) šią lytį skirsto į dvi atskiras bl.-sl. *mãura- ‘purvas’ ir bl.-sl. *mãurā- ‘žolė, velėna’)) > lie. mãuras 3, 1, mãuras 4 ‘(bot.) vandens augalas, plūdena (Lemna); dumblas, purvas’ ir kt., adj. lie. mūras, Diskusinės publikacijos / Discussion papers 149 ROLANDAS KREGŽDYS –à 4 ‘šlapias, pažliugęs’, subst. lie. mùras ‘įmirkusi, pažliugusi žemė’ (LKŽe), la. murît ‘purvinti, teplioti’ (ME II 670), le. muł ‘glitus, klampus uolienų ir organinių likučių sluoksnis vandens telkinio dugne arba krante; dumblas; pelkė’ (SPW XV 173; Brückner 1957: 348) (< vak. sl. *maula- (Trautmann ibd.)) < adj. ide. dial. *měu-l / rō- ‘slidus; išmirkęs’ < verb. ide. *meu- / *meų̯ə- (*mū-) ‘nutrinti, nuplauti (vandeniu)’ (IEW 741–742), kuris yra giminiatis verb. ide. *mer- / *mṛ- ‘sumirkyti (vandeniu)’ (žr. PEŽ III 134; IEW 735–736) → verb. ide. *merk- (su deter-mintyvu *-k-) ‘t. p.’ > bl.-sl. *měŕk- / *mìŕk- ‘t. p.’ (PEŽ ibd.; IEW 739–740; dar žr. Urbutis 1972: 212; Фасмер III 10–11; ЭССЯ XX 191–193)). Kitas, itin svarbus, šį spėjimą iliustruojantis pavyzdys – r. dial. вожец ‘Festuca pratensis’ Archangelskas (Анненковъ ibd.) ~ ‘Festuca Fenas Lag.’ (СРНГ V 12) < r. dial.*вож-[i]-(н)ец ‘t. p.’ < adj. bžn. sl. воднъ ‘vandens, vandeninis’ (dėl jo žr. Miklosich 1977: 70) + suff. (subst.) sl. -ъу- (dėl jo žr. Селищев 1952: 60; Хабургаев 1974: 199–200) (dėl -n- absorbcijos r. dial. -д- + -и- /i/ + -ец (pagal sl. *di > ryt. sl. /ж/ (< *d’ž) (žr. Хабургаев 1974: 153; Пивторак 1988: 134)), plg. adj. r. dial. вожанный ‘? vanden­ingas’ (Вожаный горох. Холодный гороховый суп, разведенный квасом) (СРНГ V 9–10). Vadinasi, galima atsargiai spėti, kad hidroniminis asociatyvas, reflektuojantis augalo augimo vietą, yra pats seniausias (neabejotinas tokio spėjimo argumentas – r. dial. мур ‘pelėsis’ Voronežas (Даль II 359), suponuojantis substratinę hidroforinę referenciją, mat pelėsis auga tik labai drėgnose vietose (LE XXII 263)). Vėliau radosi kiti šio augalo įvardijimai pagal jo augimo būdą, struktūrą, uzualinę vertę ir kitus požymius: r. dial. метла ‘šluota (Festuca elatior, rubra)’, манна луговая ‘t. p.’ ir kt. (plačiau žr. Анненковъ ibd.). 5.1. Semantinė darybinė fitonimų su praef. pa- / po- motyvacija Toks darybos būdas, kai augalų pavadinimai su praef. pa- / po- motyvuotini jų lokalizacija, lietuvių kalbos fitonimams (ypač mikonimams) įprastas (tai yra ne dirbtiniai botaniniai terminai, bet šnektose vartojami žodžiai); jis skirstytinas į du pogrupius – pirminės lokalizacinės referencijos (1 – semantinė motyvacija suponuota pirminio referento augimo vietos resp. paragenezinės sąsajos) ir asociatyvinės resp. antrinės lokalizacinės referencijos (2 – semantinė motyvacija suponuota augimo vietos ant pirminio referento arba abesyvines jo sampratos): 1) lie. paálksnė 2 ‘(bot.) piengrybis paberžis, gauruotė (Lactarius torminosus); paprastasis piengrybis, kiaulgrybis (Lactarius trivialis)’ ↔ ‘vieta po alksniu’ (LKŽe); lie. paąžuolis 2 ‘(bot.) skyletbudžių šeimos grybas, augantis po ąžuolais (Boletus 150 Acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV Rytų baltų fitonimų morfeminio skaidymo ypatumai (etninės žodžių identifikacijos problematika) luridus); atrusis baravykas (Boletus felleus); baravykas raudonviršis, raudonikis (Boletus versipellus’ (= lie. paąžuolė 2 ‘t. p.’), t. y. ‘baravykas, augantis prie ąžuolo’; lie. pabėržis 1 ‘(bot.) baravykas lepšė (Boletus scaber’ (= lie. dial. pabėržė 1, paberžė 3b ‘t. p.; pienė, ūmėdė’), t. y. ‘grybas, augantis palei beržus’; lie. paliępė 1 ‘(bot.) lakštabudžių šeimos valgomas grybas (Lactarius vellereus)’ (= lie. dial. paliepis 1 ‘t. p.’), t. y. ‘grybas, augantis palei liepas’; lie. pakalnutė 2 ‘(bot.) lelijinių šeimos kvapi, nuodinga, vaistinė miškų ir darželių gėlė (Convallaria: C. majalis, C. latifolia)’ (LKŽe), t. y. ‘pakalnių, pakraščių augalas’ (žr. BCЭ XIV 146), lie. pienažolė pajūrinė ‘raktažolinių (Primulaceae) šeimos žolė, randama šlapiose druskingose augavietėse (Glaux maritima)’ (LE XXI 447), plg. lie. pajūrinis pelėžirnis (Lathyrus maritimus), lie. pajūrinis kadagys (Juniperus conferta) ↔ adj. lie. pajūrinis, -ė 1, pajūrinis 2 ‘pajūryje esantis, gyvenantis, augantis’ (LKŽe); lie. palazdė 3ᵇ, palazdė 2, pālazdė 1 ‘(bot.) europinė pipirlapė (Asarum europaeum); plukė žibuoklė (Anemone hepatica)’ ⇦ Palazdėlės daugiau pakraščiuos (stačiuose šlaituose, atšlaitėse) auga Trgn (LKŽe) ↔ lazdynas (Corylus), beržinių (Betulaceae) šeimos krūmas ir medis, auga daubose (LE XIV 304) resp. šlaituose (dar žr. Gritėnienė 2006: 59); 2) lie. paalksnė 2 ‘(bot.) ant suskeldėjusios alksnio kamieno žievės augantis grybas, paprastoji alksniabudė (Schizophyllum commune)’ (LKŽe); lie. palazdė ‘gegužinė žvynašaknė (Lathraea squamaria)’ (KLŽe) – žvynašn aknės, bervidinių šeimos daugiamečių žolių gentis, parazituoja ant kito augalo šaknų (ypač lazdyno, alksnio ir liepos) (LTE XII 564), ‘smiltyninis baravykas (Boletus castaneus)’ (LKŽe) ↔ lie. smiltė 2 ‘(bot.) gvazdikinių šeimos smėlynų augalas (Arenaria)’ (LKŽe) auga nuo kalnėse, kur sausa (LE XXVIII 185). Antrasis semantinis darbybinis augalų pavadinimų su praef. pa- / po- tipas motyvuotinas formaliaisiais požymiais – išorinėmis (fizinėmis) savybėmis arba uzualine (vartotojiška) verte: 1) lie. pabėržis ‘medlieva (Rhamnus (LTE VII 361 (kaip ir BCЭ X 430) ir LE XVIII 99 šiuo fitonimu (t. y. lie. medlieva) įvardijami skirtingų šeimų augalai, t. y. Amelanchier vulgaris (lie. paprastoji medlieva resp. erškėtinių šeimos krūmų ir neaukštų medžių gentis) ≠ Rhamnus cathartica (lie. dygioji šunobelė resp. šaltekšninių šeimos augalų gentis (LTE XI 15)))’ Mt (= lie. dial. pabėržė ‘t. p.’ Trak); ‘konvalija (Convallaria majalis)’ Rt, pirmasis, matyt, taip vadinamas dėl vienodos abiejų šių medingųjų augalų lapų pigmentacijos (t. y. lapų paviršius tamsus, o apatinė pusė šviesiai balkšvi (žr. BCЭ X 430), o pavasarį medlievos lapai (jei tai Amelanchier vulgaris) būna pasidengę pūkeliais (Кепнеръ фонъ-Марилаунъ I 345), kaip ir beržo (Betula) (LE II 442)) ir labai panašios formos (A. rotundi-folia); gali būti, kad šių augalų sugretinimą lėmė uzualinė vertė (jei medlieva = dygioji šunobelė), mat tiek iš beržo lapų ir pumpurų (LE II 443), tiek iš šunobelės uogų Diskusinės publikacijos / Discussion papers 151 ROLANDAS KREGŽDYS (Кернеръ фонъ-Марилаунъ II 699) buvo gaminami dažai; ‘pakalnutės’ semema, matyt, sietina su šio lelijinių (Liliaceae) šeimos žolinio augalo žiedynų išsidėstymu (LE XXI 367) resp. vertikaliu pasvirimu, primenančiu beržo šakų nusvirimą; dėl šios ypatybės beržinių šeimos medžiai (Betulaceae) „nusvirusiomis rasotomis šakelėmis“ liaudies dainose gretinami su skurdu ir vargu (LE II 443); 2) lie. palėpštis 2 LBŽ, palepštis Mt ‘(bot.) ankštinių šeimos daugiametis dekoratyvinis augalas (Cytisus)’ (LKŽe) < praef. lie. pa- + adj. lie. lėkštas, -à 4 ‘plokščias, plynas, lygus’ (LKŽe) (su p-k- > p-p- dėl tolimesios asimiliacijos), mat šio ankštinių šeimos augalo vaisius – plokščia ankštis (LTE VIII 426); 3) lie. paliepsnis ‘(bot.) toks augalas’ < praef. lie. pa- + subst. lie. liepsnà 4 ‘ugnis, kylanti iš degančio daikto’ ir kt. (LKŽe), plg. lie. liepsnėlė 2 ‘(zool.) nedidelis paukštis giesmininkas raudona krūtine, raudonkrūtinė, raudongurklė (Erithacus rubecula); (bot.) gvaizdikinių šeimos augalas ryškiai spalvotais žiedais, gaisrana (Lychnis)’ (LKŽe; LE XIV 540–541); 4) lie. dial. paliepa ‘(bot.) didžioji nasturtė (Tropaeolum majus)’ (LKŽe), kuris LKŽ sudarytojų klaidingai priskirtas lie. paliepà3b, pãliepa 1 ‘(bot.) atauga, atžala, išauga’ (LKŽe) (< verb. lie. 1. palipti ‘šiek tiek, nedaug lipti; įstengti lipti’; 2. palipti ‘prilipti po apačia’ > subst. lie. liẽptas 2 ‘lenta ar rąstas, perdėtas skersai griovį ar upelį pereiti; prie upės, ežero kranto ant vandens pritaikyta lenta atsistoti, skalbiant ar vandenį semiant’ (LKŽe)) leksiniam semantiniam lizdui: lie. dial. paliepa ‘didžioji nasturtė’ ← *paliep-sn-a (–sn– absorbcija (dėl tokių kitimų plačiau žr. Креждис 2009: 281)) < praef. lie. pa- + subst. lie. liepsnà (žr. ankstesnį tekstą), mat šio augalo žiedai „neretai raudonai šlakuoti, lyg krauju aptaškyti“ (LE XX 23); 5) lie. pósmilgė 1 ‘(bot.) šluotsmilgė (Deschampsia)’; ‘smilguolė (Apera)’; ‘smilgūnė (Eragrostis); lendrūnas (Calamagrostis)’ ↔ pasmilgė ‘(bot.) šluotsmilgė (Deschampsia caespitosa)’ (LKŽe; dar žr. LE XXIII 339; XIV 385–386) < praef. lie. po- (dėl jo žr. Kregždys 2010: 222) + subst. lie. smìlga 1, smilga 4, smilgà 3 ‘(bot.) varpinių šeimos žolė su šluotelės pavidalo žiedynu (Agrostis); kas aukštas ir plonas; miglė (Poa); lendrūnas (Calamagrostis); siauralapė smilga (C. canescens); striepsnė (Melica)’ (LKŽe); 6) lie. palazdė ‘rūtenis (Corydalis cava)’ (LKŽe) ⇦ šio augalo vaisius – dėžutė (LTE IX: 595), matyt, sietas su lazdyno riešutu. Šie pavyzdžiai taip pat labai svarbūs augalų pavadinimų su praef. pa- / po- darybinio modelio determinacijai – reflektuojami deadjektyvinis ir denominatyvinis tipai, o ne Gliwos postuluojamas jokiais pavyzdžiais neiliustruotas deverbatyvinis (!!!). Tokią formuluotę galima pagrįsti ir neva veiksmažodinį darybos pamatą reflektuojančių (žr. Gliwa 2009: 84) lietuvių ir latvių fitonimų pavadinimų morfologine analize (žr. toliau). 152 Acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV Rytų baltų fitonimų morfeminio skaidymo ypatumai (etninės žodžių identifikacijos problematika) 6. LIE. PADRAIKA ‘(BOT.) BRANTAS (CUSCUTA); PATAISAS (LYCOPODIUM); RŪGTIS TAKAŽOLĖ (POLYGONUM AVICULARE)’ Lie. padraika ‘(bot.) brantas (Cuscuta); pataisas (Lycopodium); rūgtis takažolė (Polygonum aviculare)’ LBŽ (LKŽe) (substantyvizacija) < praef. lie. pa- + adj. lie. draĩkas, -à 4 ‘išsidriekęs, laibas’ (LKŽe) (kaip adj. lie. dial. (žem.) paimlùs, -ì ‘geros galvos, gabus mokslui’ (DūnŽ 232) (↔ adj. lie. imlùs, -ì 4 ‘galintis prisiimti, persiimti, receptyvus; talpus’ (LKŽe)), adj. lie. dial. (žem.) paplókščias, -ia ‘plokščias’ (DūnŽ 239) ir kt.), o ne tiesiogiai sieti su verb. lie. driė̃kti ‘tęsti, traukti, tempti (ką ilgą, tašų, beformį); būti nusitęsusiam; tįsti; lėkti išdrikusiam; taršyti, skleisti; eiti, vilktis; lupti žievę’ resp. verb. lie. padriė̃kti ‘paskleisti; pakratyti; netvarkingai padėti, numesti; tysoti pasiskleidusiam; būti nusitęsusiam, plytėti; pasklisti, paplisti; griūnant pasitiesti, išsitiesti; išaugti, pasitempti’ (LKŽe), kaip siūlo Gliwa (ibd.); lie. šùn-d r a i k a 1, šundraika 1 ‘pataisas (Lycopodium)’ ↔ šundraikas 1 ‘t. p.’ (LKŽe) kaip dviejų vardažodžių (!!) dūrinį aiškino jau Kazimieras Būga (RR I 219)). 7. LIE. PĀTAISAS ‘(BOT.) SPORINIS PATAISINIŲ ŠEIMOS DAUGIAMETIS MIŠKŲ AUGALAS ŠAKOTU STIEBELIU IR SPYGLIŠKAIS LAPELIAIS (LYCOPODIUM)’ Lie. pãtaisas3ᵇ ‘(bot.) sporinis pataisinių šeimos daugiametis miškų augalas šakotu stiebeliu ir spygliškais lapeliais (Lycopodium)’ Lkm, Kp, Pn, Sv, Brž, Srj, LBŽ, Mlt, Dglš, Trgn, Grl, A. Vien., Ln; ‘(bot.) šliaužiančioji tramažolė (Glechoma hederacea)’ Jrb, J (LKŽe)¹⁶ iki šiol kildinamas iš poliseminių verb. lie. tiẽsti17 (tiks- 16 Dar plg. ō/ā kamienų gretybės (apie tokių morfologinių variantų genezę plačiau žr. Kregždys 2010: 51–58) variantą subst. lie. pataisà3ᵇ ‘Lycopodium’ (LKŽe), vartotą rytų aukštaičių uteniškių patarmės plote. 17 Plg. verb. lie. tiẽsti semantinį ekstensonalą: ‘daryti tiesų, tiesinti, lyginti; tempti, ilginti; kišti, artinti; duoti, brukti; daryti (ppr. ilgą), vesti, kloti; tiesiai ar tiesų daryti, vesti, brėžti; skėsti, plėsti, skleisti, tempti; tempti, tęsti per ką, sujungiant dvi puses; kloti ant paviršiaus; taisyti, duoti klojeti, kloti (patalą); išskleidus dengti, gaubti; kratyti, kloti; dengti ko sluoksniu, kloti; tęstis, driektis’ (plg. (refl.) P a t a i s a i p a r ž e m e t i e s i a s Klt); b ū t i b e s i t ę s i a n č i a m, n u s i d r i e k u s i a m, t y s o t i’; suoduoti, drožti, kirsti, rėžti, trenkti; guldyti, griauti, trenkti (ant žemės); kristi, virsti, griūti, pulti; smarkiai augti, stiebtis; tęstis, trukti; tęstis, slinkti; greitai eiti, bėgti, važiuoti; smarkiai dirbti, kibti į darbą; traukti, plėšti, dainuoti; rujoti, lakstytis’ (LKŽe). Diskusinės publikacijos / Discussion papers 153 ROLANDAS KREGŽDYS liau – verb. lie. patiẽsti18), kaip teigia Gliwa (ibd.), nors visi lietuvių kalbos dariniai su šaknimi -tais- yra vestini iš kito balsiokaitos laipsnio šaknies verb. lie. taisýti19 (dar žr. Smoczyński 2007: 675–676), suponuojančios 4 sememas, tinkančias pagrįsti fitonimo semantinę konotaciją (žr. 19 išnašą): 1. ‘gydyti’, mat iš vaistinio pataiso (Lycopodium clavatum) sporų gaminami pabarstai iššutimams gydyti (žr. LE XXII 150; dar žr. KŠŽ 205); 2. ‘draikytis, driektis’ – pagal augalo morfologiją, t. y. sporofito stiebas išsidėstęs pažeme, išsišakoja aukštai nukreiptomis šakėlėmis (LE ibd.); 3. ‘virsti išilgam, tiestis’ = 2 semema; 4. ‘puošti, gražinti kuo’, mat augalas yra puošnus, naudojamas pinti vainikams (LE ibd.), kurių tik dvi (1, 4) suponuotos subst. lie. pãtaisas, mat 2 ir 3 sememos nėra būdingos verb. lie. pataisýti20, 18 Plg. verb. lie. patiẽsti semantinį ekstensjonalą: ‘padaryti kiek tiesesnį, patiesinti; dirbus pailsėti, išsičiesti, dustelėti; atkišti, pakelti, ištiesti; padaryti ką ilgą, pakloti, įtaisyti; perdėti, per tęsti, pertempti per ką, sujungiant dvi puses; p a k l o t i, i š s k l e i s t i k l o j e t i s; išskleidus padėti; pakloti (patalą); išskleidus apdengti, apgaubti; pakratyti, padriekti, paskleisti; išdrikti, išsidriekti; plytėti, išoti, būti nusidriekusiam; paguld yti, pargriauti, partrenkti; atsigulti, atsidrėbti, išsitiesti, pagriūti; galą padaryti, nudobti, nužudyti, užmušti, nušauti, papjauti; pasitempti, paaugti; pakrypti, pasisukti, pasiduoti’ (LKŽe). 19 Plg. verb. lie. taisýti semantinį ekstensjonalą: ‘šalinti gedimus, daryti ką vėl tinkamą naudotis; daryti tinkamą važiuoti, šalinant nelygumus; daryti, kad būtų tiesus; šalinti spragas, skyles, lop yti; šalinti klaidas, netikslumus, apsirikimus, nesklandumus; tarminį žodį keisti bendrinės kalbos žodžiu; naikinti, išgyvendinti (negeroves); gerinti ką prastą, pašlijusį; daryti geresnį, tobulinti; daryti derlingesnį, trašesnį; g y d y t i; plombuoti (dantį); sveikti, gyti; atstatyti į vietą (išnir ima); masažuoti, trinti (sprandą); riebėti, storėti; daryti tvarkingą, lygų, pritinkantį; (lyginti), valyti; tam tikru būdu šukuoti, garbiniuoti, daryti šukuoseną, išplėtojus tiesti, skleisti; d r a i k y t i s, d r i e k t i s; v i r s t i i š i l g a m, t i e s t i s; tvarkyti, prižiūrėti; pakelti vagonant užversta; doroti, darinėti, valyti; įtvirtinti, įstatyti; rišti (knygą); dėti viršelius, aplankus; dėti į rėmus, reminti; kloti (lovą, patalą)’ NdŽ, Brs, Trkn, Žr, Slnt, Mžš, Kair, N 123, LLD III 275 (Grz), Mžš, Rm; ‘rengti, vilkti (drabužiais); dėvėti, vilkėti; aprūpinti drabužiais; dengti, tiesti; rengti gražiais, puošniais drabužiais; p u o š t i, g r a ž i n t i k u o; teikti išvaizdai gražumo; daryti, gaminti kokį daiktą; tiesti (kelią); tverti (tvorą); sukti, krauti (lizdą, migį ir pan.); daryti ką tam tikro pavidalo, formuoti; krauti, auginti; sudaryti iš garsų tam tikrą vienumą; statyti, statydinti (statinį); daryti vidaus įrengimus; kurti, steigti, rengti; gaminti, tiekti (valgį, gėrimą, ėdalą); gaminti kokiam darbui, reikalui; daryti derinantis prie numatyto tikslo, stengtis taikyti; bandyti; elgtis; dėtis, rodytis; išdirbinėti (juokus, išdaigas, nemalonumus ir pan.); šmeižti, apkalbinėti; ruošti, rengti (kelionei, kokiai veiklai, įvykiui); ketinti, norėti, manyti, numatyti (ką daryti); artėti pradžiai, reikštis juntamais kokio būsimo reiškinio požymiais; tvarkyti, rengti (padargą, įrankį, kitą kokią priemonę), kad tiktų vartoti, naudotis; miklinti, mankštinti; derinti; dėti šovinį į šaunamojo ginklo lizdą; rengti sėjai, dirbti (žemę); rūpinti, tiektis; parūpinti, įgyti, pirkti; kaupti, krauti, dėti; rūpintis, kad kur patektų, būtų priimtas; kelti (vestuves, pokylį); organizuoti, rengti; telktis, rinktis; taikyti (į taikinį); kreipti reikiama linkme; gretintis, ketinant ką daryti; gretintis, taikstytis, šlietis (prie ko patinkamo); rastis, reikštis, mestis (apie ligą, skausmą); godžiai valgyti, kirsti; mušti, daužyti; naikinti; brangiai imti, plėšti, lupti’ (LKŽe). 20 Plg. verb. lie. pataisýti semantinį ekstensjonalą: ‘pašalinti gedimus, padaryti tinkamą naudoti; padaryti tinkamą važiuoti, šalinant nelygumus; palopyti; kitaip perdaryti, pert taisyti; pašalinti ar nurodyti klaidas, apsirikimus, nesklandumus; pašalinti negeroves; pagerinti ką suspensijus, netikusį; patobulinti, perauklėti; išsigiedryti; p a g y d y t i; u ž p l o m b u o t i (d a n t į); p a s v e i k t i, p a g y t i; a t s t a t y t i (i š n i r i m ą); išmasažuoti, ištrinti; nupėnėti, nušerti; pariebėti; į g y t i j ė g ų, a t s i g a u t i; pada- 154 Acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV Rytų baltų fitonimų morfeminio skaidymo ypatumai (etninės žodžių identifikacijos problematika) iš kurio galėtų būti kildinamas minėtas ō kamieno darinys (jei tai deverbatyvas) (žr. 20 išnašą). Vis dėlto terapinės funkcijos uzualizacija suponuotų hiperonomo ‘gydymo augalas’ rekonstrukciją, kuri mažai tikėtina dėl menkos farmakoterapinės augalo vertės, t. y. juo gydytos tik egzogeninės kilmės odos sutrikimai, negrėsę biologinei žmogaus egzistencijai, o pataisu varinčiumi (L. annotinum) – nuomaris (LE ibd.). Vis dėlto būtent pastarosios pataiso rūšies įvardijimas lie. šundraika ‘t. p.’ suponuoja augalo morfologijos (plg. Gritėnienė 2006: 183), o ne vartojamosios konotacinės vertės svarbą, t. y. suponuotini ‘šliaužimo, vilkimosi pažemiu’ konotatyvai, mat pagrindinis pataiso (Lycopodium) stiebas yra gulsčias šakniastiebis (LE XXII 150), plg. lie. dial. valkata šniūrininkė, kuri dėl šliaužiančio stiebo panaši į „[...] pataisą – vaistinį miškų augalą ilgu išsidriekiusiu stiebu“ (Gritėnienė ibd.). Uzemos ‘papuošalas’ atstatymas taip pat abejotinas, mat leksemos semantinis ekstensionalas tokios reikšmės nereflektuoja. Hipotezė, neva tai ō kamieno deverbatyvas iš verb. lie. pataisyti (apie tokį darybos tipą plačiau žr. Skardžius I 26–36), abejotina dėl šio veiksmažodžio vedinių darybinio modelio ir semantinės vertės sąsajos, t. y. reflektuojami nomen instrumenti pavadinimai: lie. dial. pãtaisas ‘įrankis, įtaisas’ (DūnŽ 249) ↔ (suff. *-lō- vedinys) lie. dial. pãtaisalas sm. (3⁴ᵇ) ‘įrankis, įtaisas’ Trš; ‘(col.) pataisyti, patiekti valgymai’ J. Balt. (LKŽŽe). Aptariamo fitonimo kilmės mįslę galima lengvai paaiškinti remiantis jau minėto neasociatyvo21 lie. dial. valkata šniūrininkė ‘tramažolė (Glechoma)’, supo- ryti tvarkingą, lygų, pritin­kantį; padaryti tiesų, išties­ti; išsities­ti išilgam; sutvarkyti, apšvarinti, apsodin­ti; pakloti (lovą, patalą); apsirengti, apsivilkti (drabužiais); persirengti kuo; papuošti; padaryti kokį daiktą; susidaryti, atsirasti; nutiesti (kelią); užverti (tvorą, gardą ir pan.); susukti, sukr­auti (lizdą); padaryti ką tam tikro pavidalo, suformuoti; pastatyti (statinį); įrengti, įtaisyti; įkurti, įsteigti; parengti, sudaryti; pagaminti (valgį, gėrimą, ėdesį ir pan.), patiekti; pagaminti kokiam darbui, reikalui; dirbtinai, apsimetant padaryti; pasidaryti kokiam; dėtis kuo, pasirodyti kokiam, apsimesti; padaryti nemalonumą; pasitaikyti; pataikyti, pakliūti kur; atsitikti; paruošti, parengti (veiksmui, veiklai, įvykiui); nusiteikti, ketinti (ką daryti); sutvarkyti, parengti, kad būtų tinkamas vartoti, naudotis; parengti darbui (padargą, įrankį, indą ir kt.); išmėklinti; įdirbti (žemę); parūpinti, įgyti; parinkti, pataupyti; paskirti, nurodyti, ką kam daryti, kuo būti; iškelti (vestuves, pokylį); sukelti kokį reiškinį; užtraukti (negerovę); pakreipti kuria linkme; pavalygti, užkirsti; primušti; užmušti, nužudyti; prigauti, suvedžioti (merginą); pavogti; išleisti, išeikvoti (LKŽŽe). 21 Plg. augalo morfologinės struktūros suponuotus k o n o t a t y v u s subst. lie. drieka 1 ‘augalo dalis, tinkanti audiniams austi, pluostas, plaušas; tinklinis audinys; tam tikras (pluošto) kiekis, žiupsnis; (bot.) pataisas, driekana, rietena, šarkakojis (Lycopodium)’ / driekana 1 ‘(bot.) besidriekianti daržų piktžolė’ ir (kito apofoninio laipsnio) jau minėta lie. padraika ‘(bot.) brantas (Cuscuta); pataisas (Lycopodium); rūgtis takažolė (Polygonum aviculare)’ LBŽ (LKŽŽe) bei genetinius jų a s o c i a t y v u s: subst. lie. padraika 1 ‘ištvirkusi moteris, paleistuvė’ / padráika 1, pãdraika 1, ‘nerimtas žmogus, pliuškis; ilgšis, ištįsėlis’ (LKŽŽe). Šių semantinių lygmenų skyrimas yra itin svarbus, mat kai kurie tyrėjai asociatyvus ima interpretuoti kaip pirminius deverbatyvus, nors jie traktuotini kaip denominatyvai, plg. lie. patárška / patérš-ka ‘Briza media’ Gritėnienė (2006: 61) sieja su vėjo keliamu nusvirusių varpučių garsu (plg. lie. patárška Diskusinės publikacijos / Discussion papers 155 ROLANDAS KREGŽDYS nuojančio antrąjį semantinį darbinį augalų pavadinimų su praef. pa- / po- tipą, motyvuotiną formaliaisiais požymiais – išorinių (fizinių) savybių verte: šios lūpažiedžių (Labiatae) šeimos žolės – šliaužiančiosios tramažolės (G. hederaceae) stiebas22 yra panašus į pataisą (Gritėnienė ibd.), t. y. pagrindinės antžeminės augalo dalies horizontalus išsidėstymas ir atitinkamos morfologijos lapai nulemie dviejų skirtingų augalų rūšių pavadinimų gretinimą resp. suponuoja paralelių semantemų ir morfologinės struktūros (plg. b ū d v a r d i n ė s kilmės abstrakčios reikšmės nomen agentis lie. válkata ‘valkūnas’ (Skardžius I 336) ← adj. lie. valkùs, -i 4 ‘t ą s u s, t a m p u s, minkštas, klampus, diržus; l i a u n a s, l a n k s t u s, stangrus, e l a s t i n g a s; lankstus, vinklus (ppr. apie žmogų, kūno dalis); nelankstus, neskalus, kietas, diržingas; trapus, gruzdus; tingus, nerangus; glitus, lipus, tirštas; tvirtas, patvarus, ištvermingas (apie žmogų, gyvulį); kuri ilgai neužtrūksta, malži (apie karvę)’ (LKŽe) + suff. -at-) lyčių egzistavimą. Vadinasi, galima drąsiai teigti, kad lie. pãtaisas ‘Lycopodium’ yra ne deverbatyvas, o d e n o m i n a t y v a s, traktuotinas kaip hipernormalizmas (su šaknies -ai- vietoj etimologinio -ą- (apie tokių kilmę plačiau žr. Urbutis 1998: 55–56)), sietinas su subst. lie. p a t ą s a i pl. 3b ‘(bot.) sporinis pataisinių šeimos daugiametis miškų augalas šakotu stiebeliu ir spygliškais lapeliais (Lycopodium)’ Švnč, Kli (LKŽe) < praef. lie. pa- + adj. lie. dial. *taisus ‘lankus, valkus’ (hipernormalizmas) ↔ adj. lie. tąsùs, -i 4 ‘k u r i s t e m p i a m a s t ę s i a s i, t į s t a, netrupa; e l a s t i n g a s, v a l k u s, diržingas, neskalus; kietas; lipnus; ilgai besitęsiantis, trunkantis’ (LKŽe) arba subst. lie. tąsà 4 ‘(t o p a t i e s d a i k t o) t ę s i m a s i s t o l i a u, t ę s i n y s; ko vykdymas, darymas ar vykimas, tęsimas ar tęsimasis toliau’ (LKŽe) ~ subst. lie. patąsa (scom.) 1, patąsà3b ‘v a l k a t a, bastūnas, palaidūnas; t į s l a, patišėlis’ (plg. fitoniminę konotaciją: Tėvas patąsa, motina pamplė, vaikai čiūčiurukai (ž i r n i s) Kos 84) (LKŽe), subst. lie. dial. patąsai pl. 2 ‘pakulos su spaliais, gaunamos linus braukiant’ Prng, Dv (LKŽe)23. Vadinasi, galima rekonstruoti sememą ‘augalas, kuris tempiamas tęsiasi, tišta’. 1 ‘kas daug plepa, tarškia’ ↔ patérška 1 ‘t. p.’ (LKŽe)), o Gliwa (2009: 84) jį aiškina ir kaip veiksmažodinį vedinį iš verb. lie. tarškìti ‘skleisti tarškantį garsą, barškėti; važiuoti tarškant; suduoti, kaukštelėti; plepėti, taukšti; čerkšti’ resp. verb. lie. patarkštì ‘patriaukšti, pagliaudyti; paplepėti, pataukšti’ (LKŽe), ir kaip denominatyvą iš subst. lie. tárška 1 ‘plepys, tarškalius’ ↔ teršà 4 ‘t. p.’ (LKŽe), nors leksemą priskiria deverbatyvų poklasiui. 22 Plg. subst. lie. pataisiniai 2 ‘(bot.) s t i e b i n i ų sporinių augalų klasė (Lycopodineae)’ LBŽ (LKŽe). 23 Pastarieji deverbatyvai iš verb. lie. tąsýti ‘paėmus už ko nors traukyti, tampyti; tampyti, kad vilktųsi, šliaužtų, valkioti; stumiant versti judėti kuria nors kryptimi, perkėlinėti, stumdyti, traukyti; kibinti, stumdyti, draskyti, kamuoti; darbu varginti; traukyti, traukti tvirtai besilaikantį ar sunkiai prieinamą daiktą; tempiant tiesti, kloti; sunkiai nešioti, kiloti; sunkiai vežioti; tęsti, delsti, vilkinti; tęstis’ ir kt. (LKŽe) ↔ verb. lie. patąsýti ‘paėmus už ko nors patampčioti, patraukyti; pamilžti; pasistumdyti, pasi-mušti; velkant kiek patampyti, pavalkioti; pastumdyti; sutraukyti; suardyti; tempiant patiestį, iškloti; išsidriekti, išdrikti; kiek tęsiamai tarti; pasidengti, apsidraikyti’ ir kt. (LKŽe). 156 Acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV Rytų baltų fitonimų morfeminio skaidymo ypatumai (etninės žodžių identifikacijos problematika) 8. LA. DIAL. APDŽIRAS, APDŽIRAS, APDŽIRES, APDŽIRENES, APDŽIRŲ- / APDŽIRŲ-ŽALĖS ‘PATAISAS (LYCOPODIUM)’ La. dial. apdžiras, apdžiras, apdžires, apdžirenes Jaungulbene (410), apdžirų- / apdžirų-žales Lielauce (112) ‘pataisas (Lycopodium)’ kilmė iki šiol neišaiškinta (plg. Gliwa 2009: 83–84). Remiantis Karlio Miūlenbacho žodyne (ME I 84) pateikiama medžiaga, galima spėti latvių kalbos šnektose įvykus fitoniminę šio augalo pavadinimo panmiksiją (lingvistinę), būdingą ir lietuvių šnektoms. Dėl Miūlenbacho nurodomo šios leksemos lietuvių kalbos atitikmens apgirios ‘čemer ys (Veratrum)’ galima daryti prielaidą apie skirtingų rūšių augalų pavadinimų hiperonimizaciją (pagal 1-ąjį darbybinį semantinį – lokalizacijos – tipą), plg. lie. dial. atgirė ‘toks miško augalas (Lycopodium selago)’ (DūnŽ 34), t. y. ‘atgirinis arba pelkinis pataisas’ (LE XXII 150), nors Vitkausko (DūnŽ ibd.) nurodomi iliustraciniai leksemos pavyzdžiai suponuoja čemerio (Veratrum) konotaciją – šio augalo skyščiu (‘čemeryčių vandeniu’) naikinamos utėlės (!!!). Fitonimų maišymą nulėmė, matyt, lokalizacinis identiškumas, t. y. augimo vieta – miškas (pataiso), pamiškė – čemerio (plg. apdžiras aug(u)ot priežu mežuos un esuot lidzigas staipekļiem (ME ibd.), t. y. „čemer ys auga pamiškėse ir yra labai panašus į pataisą“) – ir uzualinė vertė, mat abu augalai yra vaistiniai, tik naudojami skirtingoms ligoms gydyti. Taigi šio žodžio etimologinė analizė nesudėtinga: la. apdžiras *‘pagirio, pamiškės augalai resp. pamiškiniai’ < praef. la. ap- ‘(žymi daiktą, esantį aplink ką nors)’ + subst. la. dzira (dzīre) ‘miškas’ (žr. ME I 555). Todėl Gliwos (ibd.) teiginys, neva šis denominatyvas yra veiksmažodinis vedinys, traktuotinas kaip liaudies etimologijos pavyzdys. 9. APIBENDRINIMAS Remiantis pateikta trumpa apžvelgtų fitonimų analize, galima be išlygų pritarti Albertui Rosinui, suformulavusiam fantasmagorinių interpretacijų resp. kazuistinių argumentų vengimo metodinį teiginį (1997: 73): „[...] sprendžiant sudėtingus morfologijos raidos klausimus, būtina atsisakyti atsitiktinio tyrimo metodų ir atsitiktinio lyginimo su kitomis indoeuropiečių kalbomis, kurių duomenys, neištyrus jų vidinės raidos motyvų, dažnai gali nuvesti į klystkelius. Kiekvienos kalbos faktas turi būti tiriamas tos kalbos (ar tarmės) sisteminių sąsajų požiūriu, jo vartojimo kontekstų ir pragmatikos požiūriu ieškant jo pakitimų vidinių motyvų pačios kalbos (ar tarmės) sistemoje.“ Diskusinės publikacijos / Discussion papers 157 ROLANDAS KREGŽDYS 10. IŠVADOS 10.1. Esminis faktorius, lemiantis leksemų etimologinės analizės kryptį – rekonstrukciniu-pragmatiniu metodu išskirtos mažiausios reikšmę turinčios žodžio dalies nustatymas. 10.2. Mažiausios apibendrintos žodžio dalies nebuvimas resp. formalusis alternantas rekonstruotinas, remiantis semantemų vertės uzusu. 10.3. Nustatyta tokia lietuvių ir latvių fitonimų morfologinė (resp. etimologinė) raida: 10.3.1. lie. pastēnis ‘gvazdikinių šeimos augalas (Malachium)’ ← *pas-iu-t-enis (su radialinio –iu- absorbcija) ← lie. dial. pāsiutas ‘pasiutimas, pašėlimas, dūkimas’ (↔ lie. dial. pasiutýs, pasiutìs ‘t. p.’) + (antrinis) suff. *-eniō-; 10.3.2. lie. núokana ‘skėtinių šeimos nuodingas augalas (Cicuta)’ ← praef. nuo- + subst. lie. dial. kãnas ‘galas’ (< lie. dial. kāpana ‘gaišimas, stipimas’) < praef. nuo- + lie. ka-pa-na ‘pabaiga, mirtis’ (← *‘tai, kas lemia mirti resp. mirties augalas’); 10.3.3. subst. lie. padaukas ‘raudonviršis (Leccinum aurantiacum)’ < subst. lie. dial. (skol.) *padaukas ‘nelygaus, raukšlėto („apšepusio“) koto grybas’ < adj. lie. dial. (skol.) *padalkinis ‘nelygus (raukšlėtas, nes sudurstytas) kaip padurkas’ ← lie. (skol.) padálka ‘apatinis drabužio kraštas, pažemė, palankas’ (su –al- > -au-, būdingu skoliniams); 10.3.4. lie. pasienis ‘graižažiedžių šeimos augalas, džiūgunė (Hypochoeris)’ < *pasie-ty-nis ‘toks (–ia) kaip sietynas’ resp. ‘sausa, sudžiūvusi žolė = džiūgunė’ < praef. pa- + subst. lie. sietýnas ‘iš šiaudų papuošalas; tokia upių pakraščiais auganti žolė’; 10.3.5. lie. posainis ‘džiūgunė (Hypochoeris)’ ← *po-su-kainis ‘tas, kuris kaišomas, pinamas, tveriamas’ (su –uk- absorbcija) < praef. po- + verb. lie. dial. sukáinioti ‘suvelti, suraizgyti’ ↔ verb. lie. dial. káinioti ‘kaišyti, pinti, tverti (šiaip taip, tam kartui, prastai)’; ‘sienotarpius kamšyti samanomis, pakulomis ar kuo kitu’ ir kt. (~ subst. lie. kainė ‘(bot.) Coremium, t. y. grybą maitinانčioji dalis, sudaryta kondiforų sankaupos’); 10.3.6. lie. póminis ‘eraičinas (Festuca)’ ← a) (apeliatyvas) lie. dial. (žem.) pominis *‘augalas, augantis paupyje resp. drėgnose vietose’ < top. lie. dial. (žem.) *Pominys (< *Paminys ‘t. p.’ (su –ij- absorbcija ir –a- > -o-, plg. lie. pa-ežerys ‘vieta prie ežero’ ↔ top. lie. (žem.) Pó-žerė ‘kaimas netoli Tauragės’) < top. *Paminijys ‘vietovė prie Minijos upės’ < top. lie. (žem.) Pomenie (= Paminijės) ‘6 vietovės prie Minijos upės, į vakarus nuo Žarėnų ir į šiaurę nuo Rietavo’; b) lie. dial. (žem.) póminis *‘augalas, augantis drėgnose vietose’ < lie. *po-ne-mìnis ‘t. p.’ (su –ne- absorbcija dėl fonologiškai tapačių skiemenų kartojimosi, t. y. –ne-...-ni-; -i- < -u- dėl regresyvinės asimiliacijos) < subst. 158 Acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV Rytų baltų fitonimų morfeminio skaidymo ypatumai (etninės žodžių identifikacijos problematika) lie. *po-ne-munis ‘t. p.’ (substantyvizacija) < adj. bl. *nemuna- ‘tai, kam būdinga drėgna vieta’; 10.3.7. lie. pamenis ‘šunažolė (Dactylis glomerata)’ ← *pa-ka-mienis ‘žolė, auganti tik šešėlingose vietose, pamiškėse, pagiriuose, kirtimų vietose, t. y. ten, kur yra medžių’ (su radicialinio -ka- absorbcija) < praef. pa- + subst. lie. kamiėnas ‘augalo, medžio liemuo, stiebas’ ir kt.; 10.3.8. lie. palėpštis / palepštis ‘ankštinių šeimos daugiametis dekoratyvinis augalas (Cytisus)’ ← *palėkštis ‘augalas, subrandinantis plokščias ankštis’ (su p-k- > p-p- dėl tolimosios asimiliacijos) < praef. lie. pa- + adj. lie. lėkštas, -à ‘plokščias, plynas, lygus’; 10.3.9. lie. dial. paliepa ‘didžioji nasturtė (Tropaeolum majus)’ < ← *paliep-sn-a ‘raudonai šlakuotų, lyg krauju aptaškytų žiedų augalas’ (-sn- absorbcija) < praef. lie. pa- + subst. lie. liepsnà ‘ugnis, kylanti iš degančio daikto’ ↔ lie. liepsnėlė ‘(bot.) gvaizdikinių šeimos augalas ryškiai spalvotais žiedais, gaisrana (Lychnis)’; 10.3.10. lie. padraika ‘brantas (Cuscuta); pataisas (Lycopodium); rūgtis takažolė (Polygonum aviculare)’ < praef. lie. pa- + adj. lie. draīkas, -à ‘išsidriekęs, laibas’; 10.3.11. lie. pãtaisas ‘sporinis pataisinių šeimos daugiametis miškų augalas šakotu stiebeliu ir spygliškais lapeliais (Lycopodium)’ – hipernormalizmas (su šaknies -ai- vietoj etimologinio -ą-), sietinas su subst. lie. patašai ‘(bot.) sporinis pataisinių šeimos daugiametis miškų augalas šakotu stiebeliu ir spygliškais lapeliais (Lycopodium)’ < praef. lie. pa- + adj. lie. dial. *taisus ‘lankus, valkus’ (hipernormalizmas) ↔ adj. lie. tąsùs, -ì ‘kuris tempiamas tęsiasi, tįsta, netrupa; elastingas, valkus, diržingas, neskalus’ ir kt.; 10.3.12. la. dial. apdžiras, apdziras, apdzires, apdzirenes, apdziru-/apdziru-zāles ‘pataisas (Lycopodium)’ < praef. la. ap- ‘(žymi daiktą, esantį aplink ką nors)’ + subst. la. dzira (dzīre) ‘miškas’. ŠALTINIAI Būga I–III – Būga Kazimieras. Rinktiniai raštai 1–3, sudarė Z. Zinkevičius. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958–1961. DunŽ – Vitkauskas Vytautas. Šiaurės rytų dunininkų šnektų žodynas. Vilnius: Mokslas, 1976. IEW – Pokorny Julius. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch 1–2. Bern und München: Francke Verlag, 1959–1969. KRŽ I–II – Pupkis Aldonas. Kazlų Rūdos šnektos žodynas 1–2. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008–2009. Diskusinės publikacijos / Discussion papers 159 ROLANDAS KREGŽDYS KŠŽ – V i l u t y t ė A n g e l ė. Kaltanėnų šnektos žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008. LATŽ – Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas 2. Vilnius: Mintis, 1976. LE I–XXXVII – Lietuvių enciklopedija 1–37. Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985. LEW – F r a e n k e l E r n s t. Litauisches etymologisches Wörterbuch, 1–2. Heidelberg: Vandenhoeck & Ruprecht, 1962–1965. LEŽ – S m o c z y ń s k i W o j c i e c h. Słownik etymologiczny języka litewskiego. Wilno: Printer Polyglott, 2007. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas (t. 1–20, 1941–2002). Prieiga internete: www.lkz.lt. LPŽ I–II – Lietuvių pavardžių žodynas 1–2. Vilnius: Mokslas, 1985–1989. LS – L i d d e l l H e n r y G e o r g e, S c o t t R o b e r t. A Greek-English lexicon. New York & Cincinnati: American Book Company, 1882 (eighth edition). LTE I–XIII – Lietuviškoji tarybinė enciklopedija 1–13. Vilnius: Mokslas, 1976–1985. ME I–IV – M ū l e n b a c h s K ā r l i s. Latviešu valodas vārdnīca 1–4, red. Jānis Endzelīns. Rīga: Izglītības ministerija (t. 1), Kultūras fonds (t. 2–4), 1923–1932. PEŽ I–IV – M a ž i u l i s V y t a u t a s. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1–4. Vilnius: Moks-las (t. 1), Mokslo ir enciklopedijų leidykla (t. 2, 3), Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas (t. 4), 1988–1997. Skardžius I–V – S k a r d ž i u s P r a n a s. Rinktiniai raštai 1–5, parengė Albertas Rosinas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996–1999. SPW XV – Słownik Polszczyzny XVI wieku 15. Wrocław & Łódź: Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk, 1984. БСЭ I–XXXI – Большая советская энциклопедия, ред. Б. А. Введенский. Москва: Большая советская энциклопедия, 1969–1981. Даль I–IV – Д а л ь В л а д и м и р. Толковый словарь живого великорусского языка 1–4. Москва: Русский язык, 1989–1991. Кернеръ фонъ-Марилаунъ I–II – К е р н е р ъ ф о н ъ - М а р и л а у н ъ А. Жизнь растений. С.-Петербургъ: Просвѣщение, 1896. Преображенский I–IV – П р е о б р а ж е н с к и й А л е к с а н д р Г р и г о р ь е в и ч. Этимологический словарь русского языка. Москва: Типография Г. Лисснера и Д. Совко, 1910–1914 (т. 1–2); Москва & Ленинград: Издательство академии наук СССР, 1949 (т. 3). 160 Acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV Rytų baltų fitonimų morfeminio skaidymo ypatumai (etninės žodžių identifikacijos problematika) СРНГ I–XLIII – Словарь русских народных говоров 1–43. Ленинград (Санкт Петербург): Наука, 1965–2009. Фасмер I–IV – Фасмер Макс. Этимологический словарь русского языка 1–4. Москва: Прогресс, 1986–1987. ЭССЯ I–XXXII – Этимологический словарь славянских языков 1–32, отв. ред. О. Н. Трубачёв. Москва: Наука, 1974–2005. LITERATŪRA Balevičienė Janina 1995: Flora ir fauna. – Lietuvininkų kraštas. Kaunas: Litterae universitatis, 45–63. Bilkis Laimutis 2008: Lietuvių helonimų daryba. Priesaginiai ir priesagėtieji helonimai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Brückner Alexander 1957: Słownik etymologiczny języka polskiego. Warszawa: Wiedza powszechna. Bussmann Hadumod 2006: Routledge Dictionary of Language and Linguistics. London & New York: Routledge. Butkus Alvydas 1995: Lietuvių pravardės. Kaunas: Æsti. Crystal David 2008: A Dictionary of Linguistics and Phonetics. Oxford: Blackwell Publishing. Endzelīns Janis 1957: Baltų kalbų garsai ir formos. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Endzelīns Jānis 1951: Latviešu valodas gramatika. Rīga: Latvijas valsts izdevniecība. Erzepki Bolesław 1900: Słownik Łacińsko-Polski Bartłomieja z Bydgoszczy. Poznań: Drukarnia dziennika Poznańskiego. Gliwa Berndas 2002: Nuodingų augalų nuokana ‘Cicuta Virosa L.’ bei nuokanis ‘toks grybas, Lactarius Turpis Weinm.’ pavadinimai lietuvių kalboje. – Onomasiology Online 3, 1–7. Gliwa Bernd 2009: Pflanzennamen mit Präfix pa- und Angrenzendes im Litauischen und Lettischen. – Baltistica 44(1), 77–90. Gliwa Bernd, Stukonis Vaclovas 2008: Etymologisches zu den Namen der Schwingel (Festuca spp.). – Baltu filoloģija 17(1/2), 61–72. Gritėnienė Aurelija 2006: Augalų pavadinimų motyvacija šiaurės panevėžiškių patarmėje. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Kregždys Rolandas 2009: Ide. suff. *-ko- semantinė sklaida baltų kalbose. – Res humanitariae 6, 112–132. Diskusinės publikacijos / Discussion papers 161 ROLANDAS KREGŽDYS Kregždys Rolandas 2010: Baltų kalbų leksinės semantinės gretýbės (paveldėtieji ō/ā kamienų kūno dalių pavadinimai). Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas. Kregždys Rolandas 2010a: M. Stryjkowskio veikalo Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi teonimai: Chaurirari. – Acta Linguistica Lithuanica 42–43, 50–81. Kregždys Rolandas 2010b: Prūsų dievybė Curche. – Kultūrologija. Istorinės vietos, atmin-tys, tapatumai. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 90–106. Mažulis Vytautas 2008: Dėl kuršių kalbos palikimo. – Baltistica 43(1), 91–99. Miklosich Franz von 1977: Lexicon palaeoslovенico-graeco-latinum. Darmstadt: Scientia Verlag Aalen. Niermeyer J. F. 1976: Mediae Latinitatis lexicon minus. Leiden: E. J. Brill. Otrębski Jan 1966: Lit. Žārasas, Zarasaĩ (pl.). – Beiträge zur Namenforschung. Band 1, Heft 3. Heidelberg, 327–330. Rosinas Albertas 1997: Dėl Latgalės „giliųjų šnektų“ daugiskaitos kilmininko su -ūs kilmės. – Baltistica 32(1), 71–75. Smoczyński Wojciech 2001: Język litewski w perspektywie porównawczej. Kraków: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagiellońskiego. Trautmann Reinhold 1923: Baltisch-Slavisches Wörterbuch. Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. Urbutis Vincas 1972: (rec.) Этимология 1968... – Baltistica 8(2), 207–213. Urbutis Vincas 1978: Žodžių darybos teorija. Vilnius: Mokslas. Urbutis Vincas 1998: Lie. pãšinas ir (trm.) pašãiza – bendrašakniai sinonimai. – Baltistica 33(1), 49–57. Vanagas Aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius: Mokslas. Zinkevičius Zigmas 1966: Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mintis. Анненковъ Николай 1878: Ботаническій словарь. Санкт Петербургъ: Типографія императорской академіи наукъ. Креждис Роландас 2009: Прусс. Curche: этимология теонима, функции божества; проблематика установления культовых соответствий на почве обрядовой традиции восточно-балтийских, славянских и других индоевропейских народов. – Studia Mythologica Slavica 12, 249–320. Меркулова Валентина Антоновна 1967: Очерки по русской народной номенклатуре растений. Москва: Наука. 162 Acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV Rytų baltų fitonimų morfeminio skaidymo ypatumai (etninės žodžių identifikacijos problematika) Откупщиков Юрий Владимирович 2006: Об этимологии гидронима Ловать. – Индоевропейское языкознание и классическая филология – X. Материалы чтений, посвященных памяти профессора Иосифа Моисеевича Тронского. 19–21 июня 2006 г. Санкт-Петербург: Наука, 215–219. Півторак Г. П. 1988: Формування і діалектна диференціація давньоруської мови. Київ: Наукова думка. Селищев Афанасий Матвеевич 1952: Старославянский язык. Тексты. Словарь. Очерки морфологии. Москва: Государственное учебно-педагогическое издательство министерства просвещения РСФСР. Хабургаев Георгий Александрович 1974: Старославянский язык. Москва: Просвещение. Morphological segmentation peculiarities of Eastern Baltic Phytonymes (ethnical identification topics of the lexemes) S U M M A R Y The article deals with the analysis of lexemes’ morphological segmentation peculiarities, i.e. methodology of the submorphs discernment. Determination of the structural verges of morpheme is handled as the essential element, which is of the most importance of the etymological analysis of the words. The morpheme structure is tested in accordance with reconstruction-pragmatic method in opposition to atomistic. Reconstruction of morpheme as formal alternative structural element is based on the semanteme significant value. Due to the etymological analysis of the Phytonymes, these conclusions are drawn: 1) Lith. pastēnis ‘a plant of a genus decandria digynia (Malachium)’ ← *pas-iu-t-enis (with the absorption of radical -iu-) ← Lith. dial. pāsiutas ‘fury, rabidity, tear’ (↔ Lith. dial. pasiutȳs, pasiutìs ‘ditto’) + (secondary) suff. *-enìō-; 2) Lith. núokana ‘cowbane (Cicuta)’ ← pref. nuo- + subst. Lith. dial. kānas ‘death’ (< Lith. dial. kāpana ‘dying’) < pref. nuo- + ka-pa-na ‘death, passing’ (← *‘that, which fates to die resp. plant of dissolution’); 3) Lith. padaukas ‘orange-cap boletus (Leccinum aurantiacum)’ < subst. Lith. dial. (loan) *padaukas ‘fungus of uneven, crinkly, shabby stipe’ < adj. Lith. dial. (loan) *padaukinis ‘uneven (crinkly be cause of being crappy) as a skirt’ ← Lith. (loan) padálka ‘tuck’ (with the shift of -al- to -au-, which is characteristic feature of borrowings); 4) Lith. pasienis ‘cat’s ear (Hypochoeris)’ < *pasie-ty-nis ‘the same as Lith. sietýnas’ resp. ‘dry, sear grass = cat’s ear’ < pref. pa- + subst. Lith. sietýnas ‘straw decoration; riverbank growing grass’; Diskusinės publikacijos / Discussion papers 163 ROLANDAS KREGŽDYS 5) Lith. posāinis ‘cat’s ear (Hypochoeris)’ ← *po-su-kainis ‘used for wattling, pleatching’ (with the absorption of -ūk-) < pref. po- + v. Lith. dial. sukáin(i)oti ‘tangle, snarl’ ↔ v. Lith. dial. káinioti ‘to pop, fence, wattle (tol-lol; fair-to-middling)’; ‘to caulk interstice of walls with moss, gasket’ etc. (~ subst. Lith. kainė ‘(bot.) Coremium’); 6) Lith. póminis ‘fescue (Festuca)’ ← a) (appellative) Lith. dial. (Samogitian) pominis *‘riverbank and soaks growing plant’ < Toponym Lith. dial. (Samogitian) *Pominys (< *Pam-inys ‘ditto’ (with the absorption of -ij- and -a- shift to -o-, cf. Lith. pa-ežerys ‘lakeside’ ↔ Toponym Lith. dial. (Samogitian) Pó-žerė ‘village near Tauragė’) < Toponym *Pamin-ijys ‘terrene near river Minija’ < Toponym Lith. dial. (Samogitian) Pomenie (= Paminijės) ‘6 terrenes near river Minija (westward from Žarėnai and northward from Rietavas’; b) Lith. dial. (Samogitian) póminis *‘soaks growing plant’ < Lith. *po-ne-minis ‘ditto’ (with absorption of -ne- due to repetition of phonologically identical clusters, i.e. -ne-…-ni-; -i- < -u- by virtue of regressive assimilation) < subst. Lith. *po-ne-munis ‘ditto’ (substantivisation) < adj. Balt. *nemuna- ‘appropriate to soak’; 7) Lith. pamienis ‘orchard grass (Dactylis glomerata)’ ← *pa-ka-mienis ‘outskirts, shady places and slash growing grass, i.e. arboreal terrenes plant’ (with absorption of radical -ka-) < pref. pa- + subst. Lith. karnėnas ‘shaft, stem’ etc.; 8) Lith. palėpštis / palepštis ‘bean-trefoil (Cytisus)’ ← *palėkštis ‘legume with a tabular pod’ (with a shift of p-k- to p-p- due to incontiguous assimilation) < pref. Lith. pa- + adj. Lith. lėkštas, -à ‘tabular, smooth, equal’; 9) Lith. dial. paliepa ‘great Indian cress (Tropaeolum majus)’ ← *paliep-sn-a ‘freckled in red (like blood sloppy) blooming plant’ (with absorption of -sn-) < pref. Lith. pa- + subst. Lith. liepsnà ‘blaze’ ↔ Lith. liepsnėlė ‘(bot.) a plant with gaily colored blossom of a genus decandria digynia (Lychnis)’; 10) Lith. padraika ‘dodder (Cuscuta); club-moss (Lycopodium); knotgrass (Polygonum aviculare)’ < pref. Lith. pa- + adj. Lith. draikas, -à ‘sprawling, slender’; 11) Lith. pãtaisās ‘club-moss (Lycopodium)’ is to be interpreted as an atypical formation (with a radical -ai- instead of inherited -ą-), correlative with subst. Lith. patąsai ‘(bot.) club-moss (Lycopodium)’ < pref. Lith. pa- + adj. Lith. dial. *taisus ‘supple, ductile’ (atypical formation) ↔ adj. Lith. tąsus, -ì ‘supple, ductile; resilient, tough’ etc; 12) Latv. dial. apdziras, apdziras, apdzires, apdzirenes, apdzīru- / apdzīru-zāles ‘club-moss (Lycopodium)’ < pref. Latv. ap- ‘(used for denotation ‘to be around of smth.’)’ + subst. Latv. dzīra (dzire) ‘wood’. Įteikta 2011 m. spalio 20 d. ROLANDAS KREGŽDYS Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, Vilnius LT-10308, Lietuva [email protected] 164 Acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV