Ambipersonalas – ar ši kategorija tinka ir baltų kalboms?

106 acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV Markus roduner Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: lietuvių kalbos sintaksė, baltų kalbų sintaksė, istorinė sintaksė, arealinė lingvistika, translatologija. aMbiPersonaLas – ar Ši kategorija tinka ir baLtų kaLboMs? ambipersonal: a suitable category for the baltic Languages too? anotacija Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip lietuvių ir – tik trumpai – latvių kalbose ambipersonalo kategorija realizuojama konstrukcijomis su neveikiamosios rūšies dalyviais. kadangi ambipersonalas net vienoje ir toje pačioje kalboje gali būti reiškiamas įvairiomis priemonėmis, čia susitelkiama į konstrukcijas su neveikiamaisiais dalyviais. kaip tik ambipersonale, reiškiamame konstrukcijomis su neveikiamosios rūšies dalyviais, galima įžvelgti tam tikrą sugramatinimą. aptariama ir šių kalbų pasyvo sąsaja su minėta kategorija. annotation this paper discusses the realisation of the ambipersonal using participle forms, traditionally called passive participles, in Lithuanian and – to a much lesser extent – Latvian. as different means can be used to express the category of the ambibersonal, we concentrate in this paper on constructions with passive participles as a mean of expressing the ambipersonal. this decision was made, as these constructions with neuter passive participles show a high degree of grammaticalisation. we further discuss the connection between the passive and the ambipersonal. ĮVadas sąvokos ambipersonalas autorystė priklauso suomių kalbininkui hannu tommola (tommola 1993), ir atsirado jam nagrinėjant suomių ir estų kalbų diatezės (veiksmažodžio rūšies) problemas, plg. (1), (2). esMiniai ŽodŽiai: ambipersonalas, pasyvas, veiksmažodžio rūšis, baltų kalbos, arealinė lingvistika. keywords: ambipersonal, passive, voice, baltic languages, areal linguistics. ambipersonalas – ar ši kategorija tinka ir baltų kalboms? 107straipsniai / articles (1) suo. Tanskassa puhutaan tanskaa. danija. Loc.1 kalbėti. aMb. Praes. daniškai Danijoje kalbama daniškai (karlsson 2000: 190). (2) est. Tehti ära suur töö. dirbti. aMb. Praet. lauk didelis darbas. noM. Nudirbta didelis darbas (tommola 1997: 3). Šie pavyzdžiai gerai iliustruoja baltijos finų kalbų veiksmažodžio rūšies aiškinimo problemą. senesnėse baltijos finų kalbų gramatikose pasyvu vadinama kategorija greičiau primena vokiečių kalbos (ar kitų kalbų) beasmenį pasyvą (vok. unpersönliches Passiv)2 ir gali būti sudaroma beveik iš visų tipų veiksmažodžių, net ir iš būsenos ar neakuzatyvinių3 (plg. lie. augama, krentama, užmiegama). Panašių konstrukcijų aptinkama ir daugelyje kitų kalbų, tačiau baltijos finų kalbose nėra gramatinių priemonių veikėjui įvardyti4 ir, priklausomai nuo veiksmažodžio valentingumo, galimas tik dviasmenis arba vienasmenis „pasyvas“. tose kalbose ambipersonalas sugramatintas. suomių kalbos pasyvo problemiškumą vienas pirmųjų išsamiai nagrinėjęs wolfgangas schlachteris jau pačioje savo darbo iškalbingu pavadinimu Hat das Finnische ein Passiv („ar suomių kalba turi pasyvą“, schlachter: 1985) pradžioje cituoja baltijos finų kalboms – bet ne tik joms – taikytiną oswaldo szemerény (1970) teiginį, kad ypač svarbu skirti dviasmenę pasyvo konstrukciją nuo triasmenės, nes triasmenė (su įvardytu veikėju) esanti tik atitinkamo aktyvinio sakinio transformacija (taigi tik sintaksinis variantas), o dviasmenė (be įvardyto veikėjo) esanti reikalinga, kadangi veikėjo nebuvimas galįs turėti informacinės vertės (neapibrėžtas veikėjas, tyčia neį1 straipsnyje vartojamos santrumpos: acc. – akuzatyvas, Loc. – lokatyvas, noM. – nominatyvas, gen. – genityvas, aMb. – ambipersonalas, Praes. – esamasis laikas, Praet. – būtasis (kartinis) laikas, art. – artikelis, Pag. – pagalbinis veiksmažodis, PPP. – būtojo laiko neveikiamosios rūšies dayvis, PPa. – būtojo laiko veikiamosios rūšies dalyvis, kalbos: air. – airių, est. – estų, lat. – latvių, lie. – lietuvių, pranc. – prancūzų, suo. – suomių, vok. – vokiečių, val. – valų. 2 Plg. tommola (1997): „в структурном отношении данное яв ление рассматривалось традиционно как особый случай пассива: „им пер со нальный“ пас сив“. 3 tokių veiksmažodžių pasyvas daugelyje kalbų neegzistuoja, kadangi aktyvinio sakinio veiksnys yra ne veikėjas (agentas), o dažniausiai patiriantysis. 4 tiesa, estų kalboje tokia galimybė egzistuoja ir trečiasis narys gali būti įvardijamas konstrukcija su polinksniu pool(t) ‘nuo, iš […] pusės’ (plg. tauli 1983: 32). Manninen, hiietam (2005) savo straipsnyje taip pat pateikia pavyzdžių tiek iš estų (su jau minėtu polinksniu poolt), tiek iš suomių (su prielinksniu (toimesta ‘kieno nurodymu’) kalbos, kai veikėjas gali būti įvardijamas net ir vartojant sintetines („tikrąsias“) ambipersonalo formas arba sakinio semantika verčia taip suprasti. Šį reiškinį reikėtų toliau ištirti didesnio tekstyno pagrindu, kad būtų galima nustatyti, kiek jis jau paplitęs tose kalbose ir ar toliau plinta ir duoda pradžią visaverčiam pasyvui. 108 Markus roduner acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV vardijamas veikėjas ir kt.). fredo karlssono suomių kalbos gramatikoje (karlsson 2000: 187) rašoma, kad šios kalbos pasyvą geriau būtų vadinti „indefinitu“. kaip matome, nė vienas šių kalbininkų, aprašydamas baltijos finų kalbų neveikiamąją rūšį, nebuvo linkęs ją sutapatinti su žinomesnių Vakarų europos5 kalbų pasyvu. kalbotyroje tokie ambipersonaliniai sakiniai kaip (1) tradiciškai vadinti beasmeniais pasyvais, kadangi nėra atvirai įvardijamo veikėjo / patiriančiojo. tačiau tai problemiška dėl jų sudaromumo iš visų tipų veiksmažodžių. o apibūdinimas kaip impersonalo (plg. holvoet 2001, blevins 2003 ir kt.) yra problemiškas semantiniu atžvilgiu, nes veikėjas / patiriantysis neįvardijamas tik sakinio paviršiuje, tačiau iš konteksto suprantamas kaip ‘gyvas’ arba net ‘žmogus’ – pavyzdyje (1) tai yra danijos gyventojai. dėl to sąvoka ambipersonalas (su ambivalentišku veikėjo / patiriančiojo referentu) labiau atitiktų šį reiškinį. be to – žr. kitoje pastraipoje – tai leidžia palyginti ambipersonalo raišką įvairiomis priemonėmis, ne tik veiksmažodžio formomis, pasaulio kalbose6 . Pats tommola (1997) diskusijoje dėl ambipersonalo kategorijos savo pirmtaku įvardija igorį Melčuką, pasiūliusį „diatezes, kuriomis supresuojami aktantai, pavadinti „supresyvu“ (Mel’čuk: 1991: 65). ir tommola vartoja savoką supresyvas (plg. jo 1993 m. straipsnio pavadinimą), tačiau taip vadina supresyvizacijos, sintaksinės operacijos, kuria supresuojamas aktantas, rezultatą, o ambipersonalu – semantinępragmatinę kategoriją, kuri gali būti reiškiama įvairiomis konstrukcijomis, pvz., sugramatinama atskiromis veiksmažodžio formomis kaip suomių ir estų kalbose. ambipersonalo apibūdinimas kaip semantinės-pragmatinės kategorijos – kaip teiginių, kuriuose veikėjas neįvardijamas (supresuojamas), tačiau referentiškai identifikuojamas arba konkrečiai, arba kaip generinis – leidžia tommolai (1997) be sugramatinto ambipersonalo baltijos finų kalbose aptarti įvairių europos kalbų strategijas ambipersonalui reikšti, tarp jų antrojo vienaskaitos veiksmažodžio formą (pvz., rusų kalboje), atskirus ambipersonalinius įvardžius (pvz., vok. man, pranc. on), sangrąžines veiksmažodžio formas (pvz., italų, švedų kalbose) ir kt. taigi ambipersonalo raiškos priemonių esama gana įvairių, veiksmažodžių rūšies formų atžvilgiu jie taip pat nevienareikšmiai – vartojamos ir pasyvinės, ir sangrąžinės, ir aktyvinės veiksmažodžio formos. Šiame straipsnyje bus susitelkta į baltų, daugiausia lietuvių, kalbų pasyvinių formų vartojimą ambipersonalui reikšti. 5 „Žinomesnių“, kadangi kitame europos kalbų pakraštyje keltų kalbų vienos iš „pasyvų“ formų funkcija taip pat yra čia aprašytoji, plg. val. siaredir (kalbėti aMbP. Praes.) cymraeg (‘vališkai’) yma (‘čia’) – „čia kalbama vališkai“ ar air. Labhraítear (‘kalbėti’ aMbP. Praes.) Gaeilge anseo – „čia kalbama airiškai“. 6 Panašus atvejis raiškos įvairumo požiūriu yra evidencialumo kategorija. ambipersonalas – ar ši kategorija tinka ir baltų kalboms? 109straipsniai / articles aMbiPersonaLas LietuVių kaLboje kodėl šiame darbe pradedama argumentuoti nuo baltų kalboms kaimyninių finų kalbų? ogi todėl, kad ir baltų kalbų neveikiamosios rūšies aiškinimas kaip visaverčio pasyvo yra bemaž toks pat problemiškas, kaip ir baltijos finų. Visaverčiu pasyvu, sutinkant su jau minėtais autoriais, šiame straipsnyje vadinamas tik triasmenis pasyvas, t. y. toks, kuriame aktyvinio sakinio tiesioginis papildinys iškeliamas į veiksnio poziciją, o veikėjas (aktyvinio sakinio veiksnys) įvardijamas prielinksnine konstrukcija arba netiesioginiu linksniu – toks, koks aptinkamas daugelyje (dabartinių) Vakarų europos kalbų: (3a) vok. Der Mann schlägt art. Masc. noM. vyras mušti. Praes. 3. sg. den Hund art. Masc. acc. šuo. acc. sg. Vyras muša šunį. (3b) vok. Der Hund wird vom art. Masc. noM. šuo. noM. sg. Pag. Praes. 3. sg. nuo Mann geschlagen vyras mušti. PPP. Šuo yra mušamas vyro. nors teiginiai šuo yra mušamas vyro arba šuo yra vyro mušamas lietuvių kalboje abu gramatiški, atitinka visas gramatikos taisykles, jie ne itin natūralus7. Pvz., iš 202 tipiško galininkinio veiksmažodžio mušti, neretai cituojamo norint iliustruoti pasyvą, neveikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvio8 mušamas dLkt pavyzdžių tik 12 yra su veikėjo kilmininku. iš jų tik vieną galima būtų apibūdinti kaip pilną pasyvinį sakinį (pav. 4): (4) Pijau, Maleckis, kad ir profesorius, pats yra valdžios mušamas! kituose pavyzdžiuose neveikiamosios rūšies dalyvis vartojamas atributyviai (3) arba veikiantysis neįvardijamas (4). 7 Plg. ambrazas 2006: 492: „subjekto (agentinis) kilmininkas tose konstrukcijose [pasyvo su neveikiamųjų dalyvių vardininko derinamomis formomis – M. R.] vartojamas retai.“ 8 Šiame straipsnyje daugiausia bus argumentuojama pavyzdžiais su esamojo laiko neveikiamosios rūšies dalyviais, kadangi konstrukcijos su būtojo laiko neveikiamosios rūšies dalyviais neretai vartojamos ir kitų kategorijų raiškai – pvz., rezultatyvo (plg. geniušienė 1988) arba evidencialumo (plg. holvoet, semėnienė 2004). 110 Markus roduner acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV (5) Dar ir dabar beveik kiekviename dienraštyje galima pasiskaityti apie vyrų mušamas, anytų skriaudžiamas ar nuo nepakeliamo gyvenimo nusižudžiusias, o kartais ir nužudytas jaunamartes. (6) Žmogus buvo mušamas, smaugiamas, o jo namai – išversti, ieškant pinigų. Pastarojo tipo sakiniai – be kilmininko linksniu įvardijamo veikėjo – dabartinėje bendrinėje kalboje gana paplitę. nors kai kurie bruožai, tokie kaip dalyvio derinimas su vardininku įvardijamu elementu (patiriančiuoju / pacientu), ir rodo, kad tiesioginis papildinys iškeliamas į veiksnio poziciją, tačiau retas veikėjo įvardijimas ir triasmenio pasyvo gana retas vartojimas rodo jo sąsają su ambipersonalu. o teiginys (6), skirtingai nuo visaverčio triasmenio pasyvo, neturi tikrojo aktyvinio atitikmens. jo „aktyviniame“ atitikmenyje žmogų mušė, smaugė, o jo namus – išvertė, ieškodami pinigų taip pat neįvardytas veikėjas (jie). Veikėją identifikuoti pavyksta tik iš konteksto, kaip ir „pasyvinio“ sakinio (5) veikėją. tačiau tai toli gražu nereiškia, kad jis beasmenis, nes kaip ir pavyzdžio (1), čia veikia gyva, iš konteksto identifikuojama būtybė – šiuo atveju net labai aktyviai veikią nusikaltėliai. taigi šie teiginiai abu yra geri ambipersonalo kategorijos pavyzdžiai ir parodo, kad jo raiškai gali būti naudojamos įvairios kalbinės priemonės. tommola (1997) argumentuoja, kad ambipersonalo funkcija yra kitokia nei triasmenio pasyvo. Pastarajame tik keičiama aktualioji skaida, t. y. aktyvinio sakinio tiesioginis papildinys yra iškeliamas į veiksnio poziciją. dėl to pasyvas būdingas kalboms, kuriose jis yra priemonė aktyvinio sakinio tiesioginiam papildiniui tematizuoti. o baltų ir baltijos finų kalbose tam užtenka argumentus sukeisti vietomis (Gediminas įkūrė Vilnių – Vilnių įkūrė Gediminas). björnas wiemeris (2001: 9) teigia, kad tokių sakinių kaip Jokios klaidos nepastebėta arba Čia vakar buvo valgoma priskyrimas pasyvo kategorijai yra problemiškas, kadangi trūksta privilegijuoto sintaksinio argumento (angl. privileged syntactic argument). Lyginant teiginį Jokios klaidos nepastebėta su teiginiu Dvi klaidos pastebėtos aiškiai matyti, kad ir pastarojo sakinio funkcija yra ambipersonalinė. abejuose teiginiuose veikėjas numanomas, tik supresuojamas. Vienas triasmenio pasyvo bruožų yra tas, kad jis dėl tiesioginio papildinio iškėlimo gali būti sudaromas tik iš tranzityvinių veiksmažodžių. sakinių su netranzityviniais veiksmažodžiais pasyvizuoti negalima. Šiam teiginiui tariamai prieštarauja lietuvių kalbos konstrukcijos su netranzityvinių veiksmažodžių neveikiamosios rūšies dalyviais, plg. (7): (7) Ekspedicijos nariai Lukina Jamos urve praleido keturias paras. Miegama buvo bazinėse stovyklose, kurios urve yra įrengtos 750 m ir 950 m gylyje (dLkt). ambipersonalas – ar ši kategorija tinka ir baltų kalboms? 111straipsniai / articles triasmenio pasyvo sakinio su veiksmažodžiu miegoti dėl jo valentiškumo niekaip nepavyktų sudaryti. taip pat čia nėra galimybės tarinio sudėtyje esančio dalyvio derinti su kuo nors, nes nėra ko iškelti į veiksnio poziciją. tačiau tokie veiksmažodžiai kaip miegoti ar kosėti, nors yra intranzityviniai, kai kuriose kalbose, pvz., vokiečių, leidžiasi „pasivyzuojami“ kaip ambipersonalas (beasmenis pasyvas), plg. (8): (8) es wurde auf dem Boden geschlafen Pag. Praet. 3. sg. ant art. dat. M. grindys miegoti. PPP. buvo miegama ant grindų / miegojome ant grindų Vokiečių kalboje sinonimiškai gali būti vartojama ir konstrukcija su ambipersonaliniu įvardžiu man, pvz. man schlief (miegoti Praet. 3. sg.) auf dem Boden. abiejuose teiginiuose miegantieji tik nėra įvardijami, tačiau numanomi – ekspedicijos nariai, jei tai pasakoja ekspedicijos narys – mes. tokių veiksmažodžių veiksnys yra aktyvus (veikėjas), veiksmažodis vadinamas neergatyviniu. tačiau toje pačioje vokiečių kalboje sakinių su neakuzatyviniais veiksmažodžiais, tokiais kaip fallen (‘kristi’) ar ersticken (‘(už)dusti’), negalima „pasivyzuoti“. Pvz., *es wurde in den Abgrund gefallen („buvo krentama į prarają“) yra negramatiškas sakinys, o lietuviškai jis visiškai gramatiškas, nors gal ir nelabai dažnas (Lket į užklausą krentama pateikiami tik 6 pavyzdžiai). netranzityvinių veiksmažodžių ambipersonalo formos yra aiškiai identifikuojamos – tai neveikiamosios rūšies dalyvių bevardės giminės formos. kaip matėme, bendrinėje lietuvių kalboje triasmenis pasyvas egzistuoja, tačiau realizuojamas retai. o daugelyje tarmių paplitę sakiniai9 su nederinamais dalyviais dar labiau primena baltijos finų ambipersonalą, kadangi dalyvis nederinamas su nominatyviniu elementu: (9) laukai ariama (ambrazas 2001: 407) (10) nu tai paminklas pastatyta (krokšlys, Varėnos r., ekspedicijos įrašas) tokiuose sakiniuose tiesioginis papildinys žymimas vardininko linksniu, bet nėra iškeliamas į veiksnio poziciją, tarinio dalyvis su juo nederinamas. Žymėjimas vardininko linksniu nebūtinai reiškia iškėlimo į veiksnio poziciją, nes šiose tarmėse sakiniuose be atvirai reiškiamo veiksnio vardininkas vartojamas ir tiesioginiam papildiniui žymėti (plg. ambrazas 2001 ir ten nurodytą literatūrą). tokiu atveju ir derinimo nebuvimas nėra problemiškas, kadangi vardininkas žymi ne gramatinį 9 jų pasitaiko ir tekstuose, tačiau, kaip ir vardininko objektas, daugiau ikikariniuose. tarp per 15 000 pavyzdžių iš dLkt su bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais, rinktų disertacijai, pavyko aptikti tik vieną sakinį su čia minima struktūra. 112 Markus roduner acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV subjektą. tai patvirtina ir pavieniai pasitaikantys tarminiai pavyzdžiai, kuriuose patiriantysis žymimas ne vardininku, o galininku, plg. su geiniu iš dreivių medų kopama (ambrazas 1990: 205)10 . konstrukcijose su bevardės giminės neveikiamosios rūšies dalyviais nebuvo rasta pavyzdžių su pirmojo ar antrojo asmens (abiejų ar visų trijų skaičių) įvardžiais, sakinio su tiesioginiais papildiniais galininko linksniu – rodos, tuo atveju įmanomas tik ambipersonalas su derinamu dalyviu, plg. *mane buvo mušama – aš buvau mušamas11. tai įdomu, nes suomių kalboje būtent šie įvardžiai ambipersonaliniuose sakiniuose reiškiami galininko linksniu, o daiktavardžiai vardininku. be jau įvardytų priemonių, ambipersonalas lietuvių kalboje – kaip ir, pvz., rusų kalboje – gali būti reiškiamas ir antruoju vienaskaitos asmeniu (kartais su papildomu žodžiu žmogus). (11) rus. Когда влюблен, не замечаешь kada mylėti PPP. noM. sg. M. ne pastebėti Praes. ind. 2. sg. недостатков любимого человека. trūkumas gen. PL. mylimas gen. sg. M. žmogus gen. sg. Kai esi įsimylėjęs, nepastebi mylimo žmogaus trūkumų. apibendrintą antrojo asmens vartojimą patvirtina ir tokie pavyzdžiai kaip vok. man (įv. aMb.) ist (‘būti’ Praes. 3. sg.), was (‘kas’ acc.) man isst (‘valgyti’ Praes. 3. sg.), kuris, kaip ir lietuvių atitikmuo esi, ką valgai, gali būti pasakomas ir antruoju asmeniu: du bist, was du isst. aMbiPersonaLas LatVių kaLboje Latvių kalboje neveikiamosios rūšies formos sudaromos su pagalbiniais veiksmažodžiais tikt (rečiau ir tapt, kļūt, veiksmo pasyvais) arba būt ‘būti’ (būsenos pasyvais) ir -tsdalyviais. kaip pabrėžia nicole nau (1997: 37, plg. ir holvoet 2001: 370), beveik visi veiksmažodžiai gali būti pasyvizuojami12: 10 tokios konstrukcijos su būtojo laiko neveikiamaisiais bevardės giminės dalyviais ir galininkiniu papildiniu yra gana paplitusios ir kai kuriose slavų kalbose (plg. wiemer, giger 2005) – tai rezultatyvai. 11 ir airių kalbos ambipersonale aktyvinio sakinio papildinys nėra iškeliamas į veiksnio poziciją, plg. Maraíodh (‘žudyti’ aMb. Praet.) (léi) (‘su ja’) é (‘jis’ acc!): pažodžiui „nužudyta (su ja) jį“ – „jis buvo jos nužudytas, ji jį nužudė“. 12 axelio holvoeto (ten pat) minimas ribojimas, kad kitaip nei suomių kalboje, latvių kalboje negalima pasyvizuoti / ambipersonalizuoti jungties būti. tas pat galioja ir lietuvių kalbai – sakinys *būta gudraus / gudriam yra negramatiškas; tik prie jungties įvardijant ir veikėją, jis tampa taisyklingu: jo esama ambipersonalas – ar ši kategorija tinka ir baltų kalboms? 113straipsniai / articles (12) tur tika (Pag. Praet. 3P.) lasīti (‘skaityti’ PPP. noM. PL. M.) priekšā (‘priekyje’) visi toreiz esošie burlaku romāni un par raganām tika runāts (‘kalbėti’ PPP. noM. sg. M.). Ten buvo perskaitomi visi tuo metu esantys burliokų romanai ir apie raganas kalbėta (nau 1997: 38). (13) tad tika dalīts tada Pag. Praet. dalinti PPP. noM. sg. M. tada buvo dalinta(si). nau teigia, kad ambipersonalas (pasyvas) sakytinėje kalboje vartojamas nedažnai, ypač su pirmojo ar antrojo asmens veiksniais (1997: 38), sturla berg-olsen – kad pasyvo vartojimas latvių kalboje ribotesnis nei kalbose, kuriose žodžių tvarka nustatyta (2001: 220). tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, jog ambipersonalo funkcija ir čia yra tai, kad veikėjas žymimas kaip numanomas – ir gyvas, dažnai aš ar mes, plg. (13). tai galėtų paaiškinti faktą, kuris nau minimas ten pat: kad galima sujungti sakinį su „pasyvu“ ir beveiksnį sakinį su daugiskaitos 3 asmens veiksmažodžiu, plg. Vecākais brālis tika ievainots un viņu paņēma vācu gūstā – „Vyriausiasis brolis buvo sužeistas ir jį paėmė į vokiečių nelaisvę“. abu šie sakiniai pagal čia išdėstytą kategoriją yra ambipersonaliniai ir dėl to gali būti kombinuojami. bruožu, kad veiksmažodžio tranzityvumas beveik neturi reikšmės, norint jį „pasyvizuoti“, latvių kalba labai panaši ne tik į lietuvių, bet ir į kaimynines finų kalbas. savybė, kuri latvių kalbai yra bendra su baltijos finų, tačiau ne su lietuvių kalba, yra tai, kad bendrinėje latvių kalboje, kaip ir daugelyje tarmių, prie „veiksmo pasyvo“ su pagalbiniu veiksmažodžiu tikt nėra galimybės įvardyti veikėjo (plg. berg-olsen 2001: 219, nau 1997: 38, holvoet 2001: 371). tačiau berg-olsen (ten pat), cituodamas endzelīną (1951: 984), pateikia pavyzdžių iš senesnių latvių tekstų, kuriuose veikėjas įvardijamas – vieną kartą kilmininko linksniu (kaip ir lietuvių kalboje), antrą kartą su prielinksniu no (‘nuo’): (14) Balti man vaidziņi ne ūdeņa balināti [ . . .] asarām balināti no nelieša Balti mano skruostukai ne vandens balinti […] ašaromis balinti priešo tačiau šie pavyzdžiai abu yra ne veiksmo pasyvai. alfredas gātersas (1993: 295– 97) pažymi, kad latvių dainose asmeninis veikėjas beveik niekada neįvardijamas, ir pabrėžia konstrukcijų su -tsdalyviais artumą konstrukcijoms su predikatyvais. gudraus. dar viena paralelė yra airių kalba, kurioje taip pat beveik visus veiksmažodžius galima ambipersonalizuoti, išskyrus sakinius su jungtimi is. „third, with the exception of sentences formed with the copular verb is, all irish sentences have an impersonal counterpart: this includes intransitives, copular sentences formed with the copular verb bí, and even passives, together with the expected transitive sentences; only transitive clauses have passive counterparts“ (noonan 1994: 5). 114 Markus roduner acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV holvoetas (2001: 332–335) atkreipia dėmesį į faktą, kad latvių kalboje šalia 3 daugiskaitos asmens ambipersonalui reikšti vartojamas ir vienaskaitos 3 asmuo13. tame pačiame straipsnyje įžvelgiamas ir skirtumas tarp abiejų 3 asmens formų vartoji mo – daugiskaita vartojama nereferentiniam, generiniam veikėjui išreikšti, vienaskaita referentiniam14. tame pačiame straipsnyje nurodoma dar kitų į pasyvą panašių konstrukcijų, kurios yra bendros latvių kalbai ir kaimyninėms finų kalboms. apie būsenos pasyvą, kaip ir lietuvių kalbos teiginius su predikatyviniais tadalyviais, dėl jų sąsajų su rezultatyvu ir predikatyvinėmis konstrukcijomis čia nediskutuosime15 . aMbiPersonaLo raiŠka KAI KurIoSe KItoSe euroPos kaLbose kaip minėta trečioje išnašoje, kitame europos pakraštyje, vakaruose, keltų kalbos taip pat turi sugramatintas ambipersonalo formas. Šiuolaikinė airių kalba net skiria du „pasyvus“ – ambipersonalą ir „tikrąjį“ pasyvą“ (plg. noonan 1994): (12) Rinneadh a faire agus a hadhlacadh. daryti aMb. Praet. jo šermenys ir jo laidotuvės organizuota jo šermenys ir jo laidotuvės / kažkas organizavo jo šermenis ir laidotuves16 (nolan 2005: 3) (13) Bhí sé á bhualadh aici17 buvo jis į+jo mušti-Vn. pas+ji Jis buvo mušamas jos (noonan 1994: 6) aiškiai matyti, kad airių kalboje – kaip ir kitose keltų kalbose – ambipersonalas sugramatintas, pasyvui reikšti yra atskiros raiškos priemonės. Pastarųjų – pasyvui 13 kadangi baltų kalbose asmenuojamosios trečiojo asmens veiksmažodžio formos skaičiaus požiūriu nesiskiria, jis rėmėsi veiksmažodžių formomis, kur toks skirtumas yra, pvz., dalyviais. 14 Šiame kontekste būtų įdomu ištirti, ar lietuvių kalboje panašiai semantiškai skiriasi antrojo asmens vienaskaitos ir trečiojo asmens daugiskaitos ambipersonalo vartojimas. 15 Šia tema, kaip ir veikėjo įvardijimu kilmininku ar kitais linksniais / konstrukcijomis, yra nemaža literatūros, pvz., dėl veikėjo kilmininko žr. ambrazas 1990, holvoet 2000 ir ten nurodomą literatūrą. 16 „someone organised his burial and wake. [do’(x) cause [make’(x, a faire agus a hadhlacadh)]], where x is an unspecified individual of animate and human type, and interpreted as ‘(some)one’, that is, a specific (because they exist) indefinite person.“ 17 Šis teiginys, pasakomas neįvardijant veikėjo, yra dviprasmiškas: Jis buvo mušamas arba Jis jį mušė .